Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
DAIVA MICKEVIČIENĖ
Visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybių
įvertinimas
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Doc.dr. Eglė Katiliūtė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ PLĖTROS GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS Daiva Mickevičienė
Mokslinė vadovė doc. dr. Eglė Katiliūtė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra, Kaunas; 2010. 57p.
Darbo tikslas. Įvertinti visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes Lietuvoje. Uţdaviniai: 1. Įvertinti visuomenės sveikatos biurų finansinių išteklių paskirstymą. 2. Atlikti
ţmogiškųjų išteklių struktūros analizę visuomenės sveikatos biuruose. 3. Remiantis tyrimo rezultatais, atskleisti visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes.
Tyrimo metodika. Vertinant visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes Lietuvoje
buvo atliktas kokybinis tyrimas, interviu būdu, pateikiant atvirus klausimus. Šio tyrimo metu siekta išsiaiškinti kokios problemos iškyla, steigiant visuomenės sveikatos biurus, įvertinti finansavimo šaltinius ir jų teikiamų lėšų panaudojimą, bei kaip vykdomas ţmogiškųjų išteklių planavimas. Buvo apklausta 16 visuomenės sveikatos biurų direktorių.
Rezultatai. Išanalizavus visuomenės sveikatos biurų finansavimą bei ţmogiškųjų išteklių
struktūrą, nustatytos tokios problemos: nepakankamas finansavimas prevencinėms programoms, nestabilus ir nepakankamas finansavimas visuomenės sveikatos biurų veiklai, funkcijų dubliavimas, ţmogiškųjų išteklių planavimo ribotumai. Taip pat įvardintas visuomenės sveikatos specialistų stygius rajonuose, todėl realių galimybių šiuo metu steigtis visuomenės sveikatos biurams nėra.
Išvados. 1. Tyrimo analizė atskleidė, kad didţiausi trūkumai yra, tokie kaip finansavimo
miesteliuose; visuomenės sveikatos specialistai nėra vertinami (atlyginimai maţi, nėra pakankamai geros darbo sąlygos, kurios tenkintų darbuotojus); ţemas profesijos prestiţas visuomenėje. 3. Tyrimas atskleidė, kad pagrindinės problemos, steigtis visuomenės sveikatos biurams, yra šios: visuomenės sveikatos svarbos įtvirtinimas tik teisės aktuose, tarpsektorinio bendradarbiavimo stoka, ţinių trūkumas, funkcijų vykdymo, prieţiūros bei finansavimo nepakankamumas, sisteminio poţiūrio stoka, politinės valios nebuvimas, funkcijų dubliavimas, visuomenės sveikatos specialistų stygius. Taigi pastebėjus daugiau trūkumų negu privalūmų, galima daryti tokią išvadą, kad buvo netinkamai įvertintos galimybės steigti naujus visuomenės sveikatos biurus, atėjus „ekonominei krizei“, kurios metu buvo maţintas biudţetas tiek valstybės, tiek savivaldybių.
SUMMARY
Public Health Management
THE EVALUATION OF DEVELOPMENT POSSIBILITIES OF PUBLIC HEALTH OFFICES
Daiva Mickevičienė
Scientific supervisor assoc. prof. dr. Eglė Katiliūtė
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2010. 57 p.
Research aim is to evaluate the development possibilities of public health offices in
Lithuania. Objectives: 1. To evaluate the distribution of public health offices’ financial resources. 2. To carry out the analysis of human resources in public health offices. 3. On the basis of research findings to reveal the development possibilities of public health offices.
The research methods. The evaluation of the development possibilities of public health
offices in Lithuania was done by applying the qualitative research, i.e. interviewing with the technique of open questions. The survey aimed to find out the problems that emerge in the establishment of public health offices, to evaluate the financial sources and the use of the financial means, to identify the planning of human resources. 16 directors of public health offices were interviewed.
Results. Having analysed the financing and the structure of human resources, the
following problems were identified: insufficient financing for preventive programmes, unstable and insufficient financing for the activities of public health offices, the backup of functions, and the limitations of human resource planning. Additionally, the lack of public health specialists in the regions was identified; therefore, there are no real possibilities for developing the public health offices.
Conclusions. 1. The research disclosed that the biggest shortages are as follows: the
research results analysis revealed the following problems in human resource management: the human resource planning is complicating and long-time process, therefore the lack of public health specialists is observed in smaller towns in the regions; the specialists of public health are not valued (the salaries are low, the working conditions are not satisfactory); low prestige of the profession in the society. 3. The research indicated the main problems for developing the public health offices: the significant of public health is declared only in legal acts; the lack of inter-sector cooperation and knowledge, the insufficiency of function performance, monitoring and financing, the lack of system approach, the lack of political will, the backup of functions and the shortage of public health specialists. After having detected more weaknesses than strengths, the conclusion may be stated that the possibilities for establishing the public health offices were incorrectly evaluated in the context of economic crisis when the municipality and state budgets were reduced.
TURINYS
SANTRAUKA ... 2
SUMMARY ... 4
ĮVADAS ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11
1.1.VISUOMENĖSSVEIKATOSSAMPRATA ... 11
1.2.VISUOMENĖSSVEIKATOSBIURŲFUNKCIJOS ... 12
1.3.VISUOMENĖSSVEIKATOSPRIEŢIŪROSTEISINIAIPAGRINDAI ... 14
1.4.VISUOMENĖSSVEIKATOSPRIEŢIŪRAUŢSIENYJE ... 20
2. TYRIMO METODIKA ... 24
2.1. BENDRAS TYRIMO APRAŠYMAS ... 24
2.2. TIRIAMIEJI ... 24
2.3. TYRIMO PROCEDŪRA ... 28
2.4. TYRIMO EIGA ... 30
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ FINANSINIŲ LĖŠŲ PASKIRSTYMAS ... 31
3.2. ŢMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ STRUKTŪRA ... 36
3.3. VISUOMENĖS SVEIKATOS BIURŲ STEIGIMOSI GALIMYBĖS ... 45
IŠVADOS ... 49
REKOMENDACIJOS ... 50
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 51
DARBE NAUDOJAMŲ SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAS
Visuomenės sveikata – gyventojų visapusė dvasinė, fizinė ir socialinė gerovė. (31)
Visuomenės sveikatos prieţiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių,
socialinių bei medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma. (31)
Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras – savivaldybės visuomenės sveikatos
prieţiūros biudţetinė įstaiga, įsteigta savivaldybėms teisės aktų nustatytoms visuomenės sveikatos prieţiūros funkcijoms vykdyti. (27)
Stebėjimas (monitoringas) – pastovus būklės (pvz., sveikatos būklės) ar padėties (pvz.,
uţterštumo lygio) ar veiklos pokyčių stebėjimas siekiant uţtikrinti, kad viskas vyksta pagal planą. Į monitoringo veiklą gali įeiti ir pasiekimų raidos sekimas / fiksavimas, pasikeitimas personalo sudėtyje bei jo panaudojimas, tiekimai ir įranga, ir išleistos lėšos atsiţvelgiant į turimus išteklius. Iš monitoringo gauta informacija naudojama įvertinimams. (15)
Visuomenės sveikatos stebėsena - tikslingai organizuotas ir sistemingai atliekamas
visuomenės sveikatos būklės, ją veikiančių visuomenės sveikatos rizikos veiksnių duomenų rinkimas, kaupimas, apdorojimas, saugojimas, analizė ir vertinimas. (18)
Savivaldybės visuomenės sveikatos stebėsena – savivaldybių lygiu savivaldybių
teritorijose vykdoma visuomenės sveikatos stebėsena. (18)
Sveikatos prieţiūra mokykloje – funkcijos, nustatytos Sveikatos prieţiūros mokykloje
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas – asmuo, Lietuvos Respublikos teisės aktų
nustatyta tvarka įgijęs formalią visuomenės sveikatos specialisto profesinę kvalifikaciją. (16)
Prevencija – priemonių, padedančių saugoti, stiprinti ir atkurti sveikatą bei išvengti ligų
visuma. (6)
Ţmogiškieji ištekliai – įgūdţių ir patirties uţtikrinančių didesnį darbuotojų
ĮVADAS
Vis daţniau kalbama apie tai, kad Lietuvos visuomenė jaučiasi per maţai atsakinga uţ savo sveikatą, turi per maţai ţinių bei nepakankamai suvokia sveikos gyvensenos esmę ir naudą. Sprendţiant sveikatos problemas šalyje per didelis dėmesys skiriamas ligoms gydyti ir per maţas – profilaktikai. Todėl didţioji dalis Lietuvos gyventojų ţaloja savo sveikatą ţalingais įpročiais.
Analizuojant prieţastis pastebima, kad su bendruomene per maţai dirbama sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo kryptimi. Be to darbui bendruomenėje stokojama finansinių ir ţmogiškųjų išteklių. Vakarų Europos valstybių patirtis rodo – kuo daugiau ţmonės jaučia atsakomybę uţ savo sveikatą ir kuo labiau stengiasi pakeisti savo gyvenimo būdą, tuo labiau gerėja sveikata ir maţėja gydymo išlaidos. Ligų prevencija visada pigesnė uţ gydymą. Taip laimi ne tik ţmogus, bet ir valstybė. Esant tokiai situacijai tenka ieškoti būdų, kaip visuomenei suteikti sveikatos ţinių, sudaryti galimybes tausoti ir stiprinti sveikatą. (8)
Todėl vertinant visuomenės sveikatos prieţiūros sistemą, pastebėta, kad arti bendruomenės nėra darbuotojų ar prieţiūros institucijų, kurios analizuotų bendruomenės problemas, gyventojams suteiktų sveikatos stiprinimo ţinias, efektyviai įgyvendintų sveikatinimo programas. Todėl buvo nuspręsta steigti visuomenės sveikatos biurus savivaldybėse, kurios vykdytų moderniąją visuomenės sveikatos prieţiūrą.
Visuomenės sveikatos biurų paskirtis – darbas bendruomenėje. Biurai yra pagrindiniai sveikatos ţinių propaguotojai bendruomenėje. Bendruomenės būklei vertinti reikia kaupti, analizuoti vietos gyventojų sveikatos, gyvensenos, aplinkos rodiklius, pagal bendruomenės poreikius kurti ir padėti įgyvendinti ligų prevencijos, ţalingų įpročių korekcijos ir kitas sveikatinimo programas.
Didelę veiklos dalį uţima darbas su visuomeninėmis organizacijomis, bendrų visuomenės sveikatinimo tikslų derinimas ir įgyvendinimas su savivaldybių švietimo, kultūros, socialinių reikalų, sporto ir kitais sektoriais.
Todėl naujai įsteigtos įstaigos bus vienos rimčiausių pagalbininkų savivaldybių gydytojams, kuriems padės daugiau nuveikti bendruomenės sveikatinimo srityje. Taipogi gerindami savo rajono ţmonių sveikatos rodiklius.
Tyrimo problema: Nors pripaţįstama, kad visuomenės sveikatos prieţiūra yra tokia pat
profilaktika, sveikos gyvensenos skatinimas, prevencinės programos yra vienas iš svarbiausių ir aktualiausių dalykų sveikatos srityje. Tačiau vis dar neįsitvirtina visuomenės sveikatos svarba nacionaliniu lygiu, bei maţai dėmesio skiriama finansavimui.
Europos Sąjungos sveikatos programoje (2008–2013 m.) numatyta propaguoti sveiką gyvenseną šalinant pagrindinius blogą sveikatą lemiančius veiksnius, nuo kurių priklauso sergamumas ir ankstyva mirtis. Siekiant šio tikslo imamasi specialių informuotumo didinimo, informacijos sklaidos ir dalijimosi gerąja patirtimi projektų bei iniciatyvų. (18)
Remiantis Europos Sąjungos reikalavimais Lietuvoje buvo nuspręsta steigti visuomenės sveikatos biurus, kurie būtų pasirengę analizuoti bendruomenės problemas, gyventojams suteikti sveikatos stiprinimo ţinias, efektyviai įgyvendinti sveikatinimo programas. Tačiau visuomenės sveikatos biurų plėtrai nepakankamai gerai apsvarstytos finansavimo sistemos galimybės. Taip pat visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas, kuris yra aktualus, sudėtingas ir ilgalaikis procesas, reikalaujantis naujausių mokslo ţinių bei nuolatinės prieţiūros, todėl jam irgi maţai buvo skiriama dėmesio. Todėl atliekant tyrimą buvo bandoma išsiaiškinti kokios yra galimybės visuomenės sveikatos biurams plėstis.
Darbo tikslas: Įvertinti visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes Lietuvoje. Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti visuomenės sveikatos biurų finansinių išteklių paskirstymą.
2. Atlikti ţmogiškųjų išteklių struktūros analizę visuomenės sveikatos biuruose.
3. Remiantis tyrimo rezultatais, atskleisti visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes.
Tyrimo objektas: visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybės. Tyrimo metodika:
Literatūros analizė.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Visuomenės sveikata
Visuomenės sveikata ilgą laiką buvo suvokiama kaip visuma priemonių, skirtų kovai su infekcinėmis ligomis bei aplinkos tarša. Tačiau vis labiau plintant lėtinėms neinfekcinėms ligoms buvo būtina ieškoti kovos su šių ligų epidemija būdų. Mokslui sukaupus pakankamai įrodymų apie gyvensenos (mitybos, tabako, alkoholio vartojimo, fizinės aplinkos) ir socialinės aplinkos (išsilavinimo, šeimyninės padėties, ekonominių veiksnių) įtaką šiai patologijai atsirasti, pirmiausia Vakarų šalyse ėmė sparčiai plėtotis vadinama naujoji visuomenės sveikata. (2)
Visuomenės sveikata - tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojant infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, taigi suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą. (4)
Visuomenės sveikata didţiąja dalimi priklauso ne nuo medicinos technologijų, o nuo gyvenimo būdo, elgsenos, aplinkos. Lietuvos gyventojų sveikos gyvensenos vertybes ir elgesį neigiamai veikia didėjantys socialiniai skirtumai, nepakankamas dėmesys asmeninės atsakomybės uţ savo sveikatą ugdymui ir skatinimui sveikai gyventi: taisyklingai maitintis, būti maţiau sveikatai pavojingoje aplinkoje, aktyviai ilsėtis, atsisakyti ţalingų įpročių. Dėl to daugėja rūkančiųjų, plinta alkoholio, narkotinių ir kitų psichoaktyvių medţiagų vartojimas, gausėja su mityba, fiziniu aktyvumu ir kitais sveikatai įtakos turinčiais veiksniais susijusių susirgimų.
Taigi visuomenės sveikatos misija yra visuomenės interesų patenkinimas, sudarant sąlygas, kuriose ţmonės gali išlikti sveiki. (1)
Pagrindiniai visuomenės sveikatos tikslai yra ligų prevencija, sveikatos stiprinimas, sveikatos ir geros savijautos išsaugojimas. (16)
1.2. Visuomenės sveikatos biurų funkcijos
Analizuojant sergamumo prieţastis, prabylama apie tai, kad Lietuvos visuomenė jaučiasi per maţai atsakinga uţ savo sveikatą, per maţai turi ţinių bei nepakankamai suvokia sveikos gyvensenos naudą, kad sprendţiant sveikatos problemas šalyje per didelis dėmesys skiriamas ligų gydymui ir per maţas – profilaktikai, kad Lietuvos gyventojų sveikatą neatitaisomai ţaloja tabako, alkoholio bei narkotikų vartojimas, ţmonės ţūsta ar savo sveikatą suţaloja keliuose, darbe, uţsikrečia infekcinėmis ligomis. Daugelis šių problemų susiformuoja dėl ydingo pačių ţmonių gyvenimo būdo, dėl abejingo kitų sektorių poţiūrio į sveikatą ir asmeninius interesus tenkinančios veiklos bei prastos tarpsektorinių veiksmų koordinacijos.
Vertinant visuomenės sveikatos prieţiūros sistemą, pastebima, kad arti bendruomenės nėra darbuotojų ar prieţiūros institucijų, kurios analizuotų bendruomenės problemas, gyventojams suteiktų sveikatos stiprinimo ţinias, efektyviai įgyvendintų savivaldybių, valstybines sveikatinimo programas. Taip pat pačios bendruomenės dar nėra susivienijusios ir pačios maţai sprendţia iškylančias problemas. Todėl ir buvo nuspręsta steigti Visuomenės sveikatos biurus savivaldybėse, kurios vykdytų moderniąją visuomenės sveikatos prieţiūrą.
Kaip Vakarų Europos valstybių patirtis rodo, kad kuo daugiau ţmonės atsakingi uţ savo sveikatą ir turi didesnę įtaką savo gyvenimo būdui, tuo labiau gerėja sveikata, maţėja išlaidos gydymui. Juk ligų prevencija visada pigesnė uţ gydymą.
Pirmuosius visuomenės sveikatos biurus buvo planuota įsteigti 2006-ųjų pradţioje, daugiau negu 50 tūkst. gyventojų turinčiose savivaldybėse. Pirmieji Lietuvoje pradėjo veikti 4 visuomenės sveikatos biurai: Šiaulių miesto, Klaipėdos, Kėdainių ir Joniškio rajonų. 2007 m. priėmė sprendimus ir įsteigė visuomenės sveikatos biurus dar keliose savivaldybėse (Panevėţio, Utenos rajonuose ir Klaipėdos mieste). 2008 m. įsteigta dar 20 visuomenės sveikatos biurų, o 2009 m. – dar 4 biurai. (14)
Prie savivaldybių tarybų šiuo metu veikia patariamasis visuomeninis organas, Bendruomenių sveikatos tarybos. Su jomis glaudţiai bendradarbiaudami biurai gali tiksliai nustatyti bendruomenės problemas ir pasiūlyti savivaldos Taryboms sprendimo būdus. Didelę veiklos dalį turėtų uţimti darbas su visuomeninėmis organizacijomis, bendrų visuomenės sveikatinimo tikslų derinimas ir įgyvendinimas su savivaldybių švietimo, kultūros, socialinių reikalų, sporto ir kitais sektoriais.
Todėl keičiant struktūras, visada iškyla problemų. Sėkmingam biurų atsiradimui šiuo metu svarbiausias uţdavinys – uţtikrinti biurų finansavimą. (10)
Taip pat naujos veiklos kryptys paliečia visuomenės sveikatos prieţiūros institucijų ţmogiškuosius išteklius. Lietuvos aukštosios mokyklos kasmet išleidţia po kelis šimtus visuomenės sveikatos specialistų. Dalis Kauno medicinos universiteto, Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos universitetų ir Lietuvos kūno kultūros akademijos absolventų įsidarbina pagal specialybę, tačiau dauguma renkasi privatų verslą. Visuomenės sveikatos biurai galėtų tapti tokia vieta, kurioje jauni specialistai panaudotų universitetuose įgytas ţinias. Tačiau tam reikia sukurti socialines, ekonomines sąlygas.
Čia dirbantys visuomenės sveikatos specialistai turi būti pajėgūs nustatyti pagrindinius biologinius, politinius, socialinius, ekologinius, su gyvenimo būdu susijusius ir įtaką sveikatai darančius veiksnius. Taip pat išsiaiškinti sveikatą ţalojančių veiksnių keliamą riziką ir sugebėti operatyviai reaguoti į sveikatai kylančias grėsmes, gebėti rengti ir vykdyti bei administruoti sveikatinimo programas. (8)
1.3. Visuomenės sveikatos prieţiūros teisiniai pagrindai
Visuomenės sveikatos prieţiūra savivaldybėse iki šiol daţniausiai buvo vykdoma nesistemingai, fragmentiškai, daţniausiai finansuojant ir įgyvendinant vienerius metus trunkančias sveikatos stiprinimo programas. Įgyvendinant Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006−2013 m. strategijos įgyvendinimo priemonių planą ir siekiant įtvirtinti visuomenės sveikatos svarbą valstybės bei savivaldybių politikoje, stiprinama ir plėtojama visuomenės sveikatos prieţiūros veikla savivaldybėse. Atsirado poreikis, kad visuomenės sveikatos prieţiūros veikla būtų vykdoma bendruomenėje ir su ja. Tam vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūros veiklos plėtra savivaldybėse. Nuo 2006 m. pradėti steigti visuomenės sveikatos biurai.
Steigiant visuomenės sveikatos biurus vadovautasi ES valstybių patirtimi, siekiant priartinti visuomenės sveikatos prieţiūrą prie bendruomenės. Biurų veikla siekiama spręsti svarbiausias visuomenės sveikatos problemas, ypač lėtinių neinfekcinių ligų bei jų rizikos veiksnių, taip pat priklausomybių (alkoholiui, tabakui, narkotikams ir kitoms psichiką veikiančioms medţiagoms), ŢIV/AIDS plitimui ir kitoms, sukuriant veiksmingą poveikio struktūrą.
Daugelis Europos šalių remiasi Otavos chartija, kuri priimta 1986 m., kurios pagrindas yra sveikatos ugdymas ir jos propagandos. Šio dokumento priimti principai padėjo suformuoti naują sveikatos sampratą, kurie turi pakeisti sveikatos apsaugos specialistų poţiūrį į ją. Priimti sveikatos stiprinimo principai pabrėţia pagrindines būtinybes:
1. Sukurti visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą, kurios pagrindiniai teiginiai:
Sveikatos stiprinimas turi tapti pagrindine politikų ir vyriausybės visų veiklos sričių kryptimi. Su sveikata susijusios problemos turi būti sprendţiamos ir ne medicinos srityje. Bendras politikos tikslas – padėti ţmonėms išlikti sveikiems.
2. Sukurti aplinką, padedančią gerinti sveikatą. 3. Įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę.
4. Tobulinti individulias sveikatos stiprinimo ţinias bei įgūdţius. 5. Perorientuoti sveikatos prieţiūros tarnybas. (7)
1. pagerinti sveikatos informaciją ir piliečiams, ir vyriausybėms;
2. sukurti mechanizmą, leidţiantį greitai reaguoti į dideles sveikatos grėsmes;
3. geriau suprasti veiksnius (mityba, fizinis aktyvumas, aplinkos veiksniai, kaip eletromagnetiniai laukai, triukšmas, cheminis uţterštumas), kurie gali paveikti sveikatą, gyvenseną.
Todėl 2002 m. Europos Sąjunga visuomenės sveikatos programoje 2003-2008 m., buvo numatyti 3 strateginiai prioritetai: sveikatos informacija, sveikatą lemiantys veiksniai, atsakas į grėsmę.
Lietuvos Vyriausybė, remdamasi naujais tarptautiniais reikalavimais, 2006 m. patvirtino Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotą Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006-2013 m. strategiją.
Šios strategijos tikslas - pagerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę, pailginti gyvenimo trukmę, maţinant sergamumą, mirtingumą ir neįgalumą, ypatingą dėmesį atkreipiant į daţniausias mirties prieţastis: nelaimingus atsitikimus ir traumas, širdies ir kraujagyslių ligas, onkologines ligas, psichikos sveikatos sutrikimus. (35)
Kuriame numatoma savivaldybių politikoje įtvirtinti visuomenės sveikatos svarbą – stiprinti visuomenės sveikatos prieţiūrą savaivaldybėse, steigti visuomenės sveikatos biurus ir taip prisidėti prie sergamumo uţkrečiamomis ir neinfekcinėmis ligomis maţinimo, visuomenės sveikatos stebėsenos ir gyventojų informuotumo visuomenės sveikatos klausimais gerinimo, pasirengimo greitai reaguoti į sveikatai iškylančias grėsmes, vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimo bei gerinimo. (5)
Priimtame 2007 m. geguţės 24 d. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos prieţiūros įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme aiškiai apibrėţta visuomenės sveikatos prieţiūra valstybės ir savivaldybių lygiu, nustatyta, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. savivaldybės visuomenės sveikatos prieţiūros funkcijoms vykdyti steigia visuomenės sveikatos prieţiūros biudţetines įstaigas – savivaldybių visuomenės sveikatos biurus. Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras savivaldybių bendradarbiavimo sutarties pagrindu turi teisę teikti visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugas ir kitų savivaldybių gyventojams. Viena iš pagrindinių savivaldybių visuomenės sveikatos prieţiūros funkcijų, numatytų minėtame įstatyme, bus visuomenės sveikatos stebėsena, siekiant gauti išsamią informaciją apie gyventojų sveikatos būklę ir ją lemiančius rizikos veiksnius, nustatyti visuomenės sveikatos problemas ir visuomenės sveikatos stiprinimo prioritetus, taip pat remiantis objektyvia informacija planuoti ir įgyvendinti vietines visuomenės sveikatos stiprinimo ir prevencijos programas. Tai turėtų apimti valstybinių visuomenės sveikatos programų įgyvendinimo masto nustatymą, svarbių bendruomenei sveikatos stiprinimo programų rengimą ir įgyvendinimą, sveikatos saugos ir sveikatos ugdymo bei stiprinimo (ypač vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo) priemones, informacijos apie visuomenės sveikatą ir jos gerinimo būdus sklaidą, bendradarbiavimą su valstybės institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomene, šeima. (15)
Visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatyme, kuris patvirtintas 2002 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. IX-1023, numatoma savivaldybių lygiu savivaldybių teritorijose vykdyti visuomenės sveikatos stebėseną, kuria remiantis būtų galima gauti išsamią informaciją apie savivaldybių teritorijų visuomenės sveikatos būklę ir remiantis objektyvia informacija planuoti bei įgyvendinti vietines visuomenės sveikatos prevencijos priemones.
Vykdydamos įstatymą savivaldybių institucijos turi organizuoti stebėseną ir atlikti šias funkcijas:
kaupti savivaldybės bendruomenės sveikatos būklės ir jos kitimo duomenis, vertinti ir analizuoti jų pokyčius;
stebėti ir analizuoti aplinkos veiksnius, darančius įtaką sveikatai;
teikti informaciją visuomenei, valstybei ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms;
naudoti duomenis valdymo sprendimams įvertinti ir pagrįsti. (18)
Kad savivaldybėse vis dėlto vyktų visuomenės sveikatos stebėsena ir ji tarnautų efektyviai ir laiku pateiktų sprendimus priėmimui, būtina: parengti vieningą visuomenės sveikatos informacinę sistemą; standartizuoti stebėsenos įgyvendinimo metodus, metodikas, priemones ir taisykles; parengti poįstatyminius teisės aktus LR Profesinės sveikatos įstatymui vykdyti; aiškiai reglamentuoti, kas priklauso valstybės ir savivaldybių visuomenės sveikatos stebėsenos sistemai; nustatyti stebėsenos vykdymo įkainius ir nerinkti tiek įvairiausių rodiklių ir duomenų, kokių negalima panaudoti, darant įtaką gyventojų sveikatai. (3)
Visuomenės sveikatos biurų renkamų rodiklių sąrašas: demografinė situacija;
socialinė ekonominė būklė; sveikatos būklė;
gyvensena; aplinka;
sveikatos prieţiūros ištekliai; sveikatos prieţiūros įstaigų veikla;
išlaidos sveikatos prieţiūrai ir jos finansavimas. (19)
2008 m. vasario 29 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu dėl sveikatos prieţiūros sistemos reformos tęstinumo aptariama esama situacijos analizė, kurioje nurodoma, jog nepakankamai vykdoma visuomenės sveikatos prieţiūra savivaldybėse. Numatyta modernizuoti savivaldybių visuomenės sveikatos biurus 5 didţiuosiuose miestuose ir dar po 2 įrengti kiekvienoje apskrities teritorijoje.
Nacionalinės visuomenės sveikatos gerinimo priemonės: 1) ligų profilaktika ir kontrolė;
2) valstybinis visuomenės sveikatos prieţiūros reguliavimas, tikslinių programų, uţtikrinančių gyventojų gyvenimo kokybę ir sveikatos gerovę, rengimas ir įgyvendinimas;
3) valstybinė, savivaldybių ir privati visuomenės sveikatos prieţiūra;
5) visuomenės sveikatos stebėsena ir ekspertizė, neatidėliotinas visuomenės informavimas apie atsiradusias uţkrečiamąsias ligas, apsinuodijimus ir kitas masines uţkrečiamąsias ligas, gyvenamosios aplinkos būklę, vykdomas ligų kontrolės bei profilaktikos priemones, sveikos gyvensenos propaganda ir gyventojų sveikatos ugdymas. (27)
Pagrindinis Biuro veiklos tikslas – rūpintis savivaldybės gyventojų sveikata, vykdyti savivaldybės arba kelių savivaldybių teritorijoje Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamą savivaldybių visuomenės sveikatos prieţiūrą, siekiant maţinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą, gerinti gyvenimo kokybę, teikiant kokybiškas visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugas.
Pagrindinė Biuro veikla:
visuomenės sveikatos stiprinimas savivaldybės bendruomenėje; savivaldybės visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringas); pagal kompetenciją uţkrečiamųjų ligų profilaktika savivaldybėje; neinfekcinių ligų ir traumų profilaktika ir kontrolė savivaldybėje; visuomenės sveikatos programų savivaldybėje įgyvendinimas; vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimas;
bendradarbiavimas su socialiniais partneriais;
savivaldybės institucijų sprendimų projektų poveikio visuomenės sveikatai vertinimas.
Biuro lėšų šaltiniai susideda:
1. valstybės, savivaldybės biudţeto lėšos;
2. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto lėšos; 3. pajamos uţ teikiamas paslaugas;
4. fondų, organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų dovanotos ar kitaip teisėtais būdais perduotos lėšos, tikslinės paskirties lėšos pagal pavedimus;
5. kitos teisėtu būdu įgytos lėšos. (9)
metinės veiklos programos dalis. Veiklos plano projektą rengia mokyklos administracija kartu su sveikatos prieţiūros specialistu. Pastarojo individualų darbo planą tvirtina jo darbdavys.
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, dirbantis mokykloje privalo: kaupti informaciją apie kasmetinius mokinių sveikatos profilaktinius patikrinimus, informaciją apibendrinti bei ne rečiau kaip 1 kartą per metus (mokslo metų pradţioje) pateikti mokyklos bendruomenei bei kitoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka; pateikti klasės auklėtojai bei mokytojams asmens sveikatos prieţiūros įstaigų specialistų rekomendacijas dėl mokinių sveikatos būklės bei šių rekomendacijų įgyvendinimo prieţiūra mokykloje. (32)
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, kvalifikaciją patvirtina:
aukštojo universitetinio išsilavinimo bakalauro studijų baigimo diplomas, išduotas formalųjį švietimą vykdančio švietimo teikėjo, patvirtinantis suteiktą visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį;
išsilavinimas ir kvalifikacinis laipsnis, atitinkantis visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokykloje, pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus, patvirtintus kompetentingos institucijos išduotu dokumentu;
medicinos felčerio, felčerio-laboranto, sanitarijos felčerio, higienos felčerio, higienisto, felčerio, vaikų įstaigų medicinos sesers, medicinos sesers, akušerio, bendrosios praktikos slaugytojo studijų programas ir turintis atitinkamos profesinės kvalifikacijos diplomus, papildomai baigęs ne trumpesnius kaip 40 val. Visuomenės sveikatos prieţiūros kursus bei iki 2007 m. birţelio 1 d. dirbęs ar tebedirbantis specialistu, atsakingu uţ sveikatos prieţiūrą mokyklose. Toks asmuo iki 2009 m. sausio 1 d. gali dirbti visuomenės sveikatos prieţiūros specialistu, vykdančiu sveikatos prieţiūrą mokykloje;
medicinos felčerio, felčerio-laboranto, sanitarijos felčerio, higienos felčerio, higienisto, felčerio, vaikų įstaigų medicinos sesers, medicinos sesers, akušerio, bendrosios praktikos slaugytojo studijų programas ir turintis atitinkamos profesinės kvalifikacijos diplomus, papildomai baigęs ne trumpesnius kaip 160 val. Visuomenės sveikatos prieţiūros tobulinimo kursus, suderintus su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. (16)
visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etato steigimo priima savivaldybės institucija, atsiţvelgdama į tai, kiek savivaldybės teritorijoje mokosi mokinių. Tačiau vienam visuomenės sveikatos prieţiūros specialistui tenka per daug mokinių, taigi uţtikrinti tinkamą mokinių sveikatos prieţiūrą sunku, ypač kaimo vietovėse, kur mokyklose mokosi maţai mokinių, o atstumai tarp mokyklų dideli. (12)
Remiantis visais teisės aktais, pastebima, kad yra įgyvendinami planai, steigiami visuomenės sveikatos biurai, kurie operatyviau sprendţia bendruomenės poreikius. Taip gerindama viusomenės sveikatos stebėseną ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir rajoniniu. Tačiau dėl visuomenės sveikatos programų savivaldybėje įgyvendinimo esama kliūčių, kurias reikėtų reglamentuoti įstatymu, kuris numatytų, kurias programas privalo vykdyti kiekviena savivaldybė, o kurios pasirinktinai gali būti vykdomos. Daugiau leidţiama rūpintis vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimu ir gerinimu kvalifikuotims visuomenės sveikatos prieţiūros specialistams. Bet kai kuriose savivaldybėse visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų, vykdančių mokinių sveikatos prieţiūrą mokyklose, maţiau, nei turėtų būti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.
1.4. Visuomenės sveikatos prieţiūra uţsienyje
Mūsų artimiausios kaimynės – Latvija ir Baltarusija, atsiţvelgdamos į specifinius savo gyventojų gyvenimo būdo ypatumus, pastaruoju metu taip pat nemaţai dėmesio skiria visuomenės sveikatos prieţiūrai.
1.4.1. Tautos sveikata Latvijoje
Latvijoje, kaip ir kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse, terminas „visuomenės sveikata“ buvo pradėtas vartoti tik devynioliktojo amţiaus paskutiniojo dešimtmečio pradţioje. Tačiau dar ir iki dabar šio termino samprata yra gana neapibrėţta ir daugelyje politinių bei strateginių dokumentų jis vartojamas skirtingomis reikšmėmis.
Nors XIX a. paskutiniojo dešimtmečio pradţioje naujojoje Latvijos sveikatos apsaugos sistemoje buvo kuriama daugybė įmantriausių planų, realių ţingsnių įdiegti specifinį sveikatos prieţiūros modelį stigo. Sveikatos apsaugos sistema vis dar buvo finansuojama iš biudţeto, specialias lėšas paskirstant įvairioms sveikatos apsaugos institucijoms.
ligos plitimą, ir mirtingumas ėmė maţėti. Ekonominio perėjimo laikotarpį pasunkino socialinės kilmės sveikatos problemos, susijusios su narkotikų vartojimu bei kai kurių klasikinių uţkrečiamųjų ligų protrūkiais (difterijos, virusinio erkinio encefalito). ŢIV/AIDS epidemija, kuri katastrofiškai plito tarp vartojusiųjų narkotikus intraveniniu būdu, Latviją pasiekė 1998 m., tačiau po 2001 m. naujų atvejų skaičius smarkiai sumaţėjo.
Iki XIX a. paskutiniojo dešimtmečio vidurio Latvijoje buvo priimta labai nedaug specialių įstatymų, reglamentuojančių sveikatos prieţiūrą. Ir tik 1997 m. buvo priimti trys svarbūs įstatymai – Sveikatos gydymo, Farmacijos ir Epidemiologinės saugos. Šie įstatymai tapo daugelio specialių reglamentų pagrindu. Deja, vis dar nėra jokių specialių įstatymų, reglamentuojančių sveikatos prieţiūros ir visuomenės sveikatos organizavimą bei finansavimą.
Latvijoje pirmasis dokumentas, atitinkantis strategiją „Sveikata visiems“, buvo parengtas 1994 m. Jame buvo nubrėţti sveikatos prieţiūros ir visuomenės sveikatos uţdaviniai ir tikslai 1995-2010 m. Po įvairių aptarimų šis dokumentas buvo priimtas tik formaliai, tikslesni veiklos planai ar veiklos strategijos nebuvo patikslinti. Kiti svarbūs politikos dokumentai buvo „Pirminės ir antrinės sveikatos prieţiūros vystymo bendro pobūdţio dokumentas“, kurį priėmė Latvijos ministrų kabinetas 1998 m., ir „Visuomenės sveikatos strategija“, priimta 2001 m. Šie du dokumentai pasitarnavo kaip teisinis pagrindas kuriant konkretesnius veiksmų planus.
Latvijoje pereinamasis sveikatos prieţiūros laikotarpis ir naujojo visuomenės sveikatos sąvokos suvokimo įsitvirtinimas uţtruko ilgai ir buvo sudėtingas.
1.4.2. Visuomenės sveikatos priežiūra Baltarusijoje
Vis daugiau dėmesio skiriama profilaktikos priemonėms, akcentuojamas sveiko gyvenimo būdo propagavimas ir diegimas. Siekiant šio tikslo Baltarusijoje, kartu su kitomis programomis, buvo įgyvendinama valstybinė Baltarusijos Respublikos gyventojų sveiko gyvenimo būdo diegimo 2002-2006 m. programa bei “Tautos sveikatos” programa, apimanti 1999-2005 m. Įgyvendinant šias programas buvo įtrauktos beveik visos vykdomosios valdţios institucijos.
1.4.3. Prioritetas bendruomenės sveikatai Didžiojoje Britanijoje
Visuomenės sveikatos prieţiūros tikslas yra geresnė gyventojų sveikata. Tai jau pakankamai seniai ţinome ir Lietuvoje. Tuo tarpu Didţiojoje Britanijoje visuomenės sveikatos prieţiūra buvo pripaţinta atskira sritimi jau devynioliktojo amţiaus viduryje, kai buvo paskirti pirmieji sveikatos prieţiūros specialistai.
Be profesionalių visuomenės sveikatos prieţiūros darbuotojų, pvz., medicinos personalo, lankančio gyventojus namuose, aplinkos sveikatos prieţiūros pareigūnų ir bendruomenės vystymosi prieţiūros darbuotojų, visuomenės sveikata taip pat rūpinasi ţmonės, kurie tyrimų, informacijos, visuomenės sveikatos prieţiūros ar sveikatos skatinimo ţinias bei įgūdţius naudoja konkrečiose visuomenės sveikatos prieţiūros srityse.
Taip pat Didţiojoje Britanijoje sėkmingai darbuojasi visuomenės sveikatos konsultantai, kurie kaip specialistai dirba mokslinės ekspertizės, t.y. visuomenės sveikatos statistikos, strateginiame arba aukštesnio rango vadovų lygmeniu. Jie vadovauja visuomenės sveikatos programoms bei darbui, kuris perţengia atskirų organizacijų ribas.
Didţiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistemai vadovauja Sveikatos apsaugos ministerija, esanti Londone. Visuomenės sveikatos prieţiūra tėra nedidelė nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos veiklos dalis, tačiau įvairių lygių institucijų indėlis yra pakankamai svarus.
Sveikatos apsaugos ministerija numato taisykles ir strategijas. Regionai uţtikrina ryšius su kitomis valdţios institucijų sritimis bei aplinkosaugos prieţiūros institucijomis. Strateginės sveikatos prieţiūros institucijos stebi atliekamų paslaugų kokybę ir vadovauja jų tobulinimui.
Kiekviename iš devynių Didţiosios Britanijos regionų yra Visuomenės sveikatos stebėjimo punktai, kurie vykdo plačią stebėsenos bei prieţiūros veiklą pagal atitinkamus vietinės ir nacionalinės sveikatos apsaugos prioritetus.
Gyventojų sveikatos apsauga yra pagrindinė visuomenės sveikatos dalis. Sveikatos apsaugos struktūros tiria ligų ir epidemijų protrūkius, nelaimingų atsitikimų ir katastrofų, tarp jų ir teroro išpuolių, chemikalų nutekėjimų bei branduolinių avarijų atvejus.
Visuomenės sveikata apima platų disciplinų spektrą. Daugelis specialistų, dirbančių visuomenės sveikatos srityje, turi būti profesionalūs, prityrę ir tinkamai parengti, todėl daugelis priklauso profesinėms organizacijoms, kurių nariu galima tapti tik turint atitinkamą išsilavinimą bei kompetenciją.
Mokslinių tyrimų ir vystymo strategija yra paremta išsamiu poţiūriu į visuomenės sveikatą. Ji siekia praplėsti bei vystyti faktinių rodiklių bazę ir tuo pačiu pagerinti jau turimų ţinių panaudojimą. Nacionalinės sveikatos apsaugos sistema kiekvienais metais moksliniams tyrimams tiesiogiai skiria 100 mln. eurų. Biomedicininiams tyrimams vadovauja Mokslo departamentas prie Medicininių tyrimų tarybos.
Visuomenės sveikatos tarnybos teikia pagalbą pirminės sveikatos prieţiūros grupėms, kurios rūpinasi sveikatos paslaugų teikimu. Toks procesas suteikia galimybę akivaizdţiai įsitikinti vykdomos veiklos efektyvumu. Paslaugų įvertinimas, standartų nustatymas ir auditas, atliekami remiantis šiais standartais, suteikia galimybę gerinti visuomenės sveikatos įgūdţius, kurie leistų ir toliau tobulinti teikiamas paslaugas.
Anglijos Vyriausybė yra įkūrusi sveikatos apsaugos audito ir revizijos komisiją, kuri organizuoja stebėseną ir taip tikrina visas nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos struktūras bei vertina jų veiklą. Visuomenės sveikatos sistemos veikla įvertinama pagal klinikinius kriterijus, t.y. onkologinių ligonių išgyvenimo daţnį ar ligoninėje atliekamų operacijų, kurios baigiasi mirtimi, atvejus. (7)
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Bendras tyrimo aprašymas
Siekiant įvertinti visuomenės sveikatos biurų plėtros galimybes Lietuvoje buvo atliktas kokybinis, aprašomasis tyrimas. Informacija buvo renkama pusiau struktūrizuoto interviu metodu. Kokybinis tyrimas buvo pasirinktas dėl to, kad buvo siekiama išsiaiškinti kokios galimybės yra steigtis visuomenės sveikatos biurams ir kokios problemos iškyla. Interviu metu buvo galima uţduoti per interviu iškylančius, anksčiau nenumatytus klausimus, susijusius su respondento atsakymais, perfrazuoti klausimus, kad būtų papildyta turima informacija.
Tyrime dalyvavo: Šiaulių apskrities, Panevėţio apskrities, Vilniaus ir Kauno miestų, Švenčionių, Utenos, Kaišiadorių ir Kėdainių rajonų visuomenės sveikatos biurai.
Šio tyrimo metu siekta išsiaiškinti kokios problemos iškyla, steigiant visuomenės sveikatos biurus, įvertinti finansavimo šaltinius ir jų teikiamų lėšų panaudojimą, bei kaip vykdomas ţmogiškųjų išteklių planavimas.
Interviu buvo įrašinėjamas diktofonu nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio vidurio iki spalio mėnesio vidurio. Interviu laikas svyravo nuo 8 minučių iki 45 minučių. Jis svyravo dėl to, kad ne visi respondentai galėjo skirti pakankamai laiko tyrimui, todėl kai kurie interviu nebuvo atlikti labai išsamiai, trūko informacijos.
Siekiant uţtikrinti respondentų dalyvavimo tyrime savanoriškumą ir konfidencialumą, tyrimo dalyviai buvo supaţindinti su tyrimo tikslu. Siekiant išsaugoti respondentų konfidencialumą, darbe nėra tiriamųjų vardų, neminima tiriamųjų asmeninė informacija, kuri leistų identifikuoti tyrime dalyvavusį asmenį.
2.2. Tiriamieji
Tyrime dalyvavo 16 respondentų: 13 moterų ir 3 vyrai, tačiau 2 respondentai apie savo amţių, išsilavinimą ir darbo patirtį nenorėjo atskleisti.
Išsilavinimas: 7 resp. – aukštasis universitetinis (bakalauras); 6 resp. – aukštasis universitetinis (magistras); 1 resp. – aukštasis universitetinis (doktorantūra); 5 resp. – šiuo metu dar studijuoja magistratūrą.
Darbo patirtis (susijusioje srityje): 3 resp. – 1 m.; 2 resp. – 1,25 m.; 1 resp.– 1,3 m.; 1 resp.– 1,5 m.; 4 resp. – 2 m.; 1 resp.– 10 m.; 1 resp. – 14 m.; 1 resp. – 28 m.
Respondentų pasiskirstymas pagal lytį netolygus (ţiūr. 2.2.1 pav.).
81% 19% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% moterys vyrai
2.2.1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį
Pagal amţių respondentai pasiskirstę labai įvairiai (ţiūr. 2.2.2 pav.). 14,3% 14,3% 21,4% 28,6% 14,3% 7,1% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 21 - 25 26 - 30 31 - 35 36 - 40 41 - 45 46 - 50
2.2.2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amţių
Pagal darbo patirtį (šioje ar susijusioje srityje), respondentai taip pat pasiskirstė netolygiai (ţiūr.2.2.3 pav.). 50% 29% 7% 7% 7% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%
1 metai 2 metai 10 metų 14 metų 28 metai
2.2.3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo patirtį
Pagal direktorių išsilavinimą dominuoja aukštasis universitetinis (magistratūra) išsilavinimas (ţiūr.2.2.4 pav.).
14% 43% 7% 36% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% aukštasis universitetinis (bakalauras) aukštasis universitetinis (magistratūra) aukštasis universitetinis (doktorantūra)
šiuo metu studijuoja (magistratūroje)
2.2.4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Keturi iš 8 apklaustų socialinių darbuotojų (49 proc.) nurodė turintys aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Du socialiniai darbuotojai (25 proc.) nurodė turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Vienas socialinis darbuotojas (13 proc.) turi aukštesnįjį išsilavinimą. Vienas respondentas (13 proc.) šiuo metu studijuoja.
2.3. Tyrimo procedūra
Dėl dalyvavimo tyrime su visais tiriamaisiais buvo susitarta interviu atlikti tiriamųjų darbo vietoje. Tyrimo svarba, klausimai ir interviu aprašymo procedūra buvo aptarta iš anksto.
Duomenų rinkimo metodas: Tyrimo duomenys rinkti interviu būdu, pateikiant atvirus
nuo tyrimo problemos. Tam, kad neiškreipti tiriamųjų pateikiamos informacijos, kalbos stiliaus, verbalinių niuansų, pokalbiai buvo įrašomi į diktofoną.
Su visais tyrime dalyvavusiais respondentais apie interviu buvo susitarta iš anksto telefonu, jiems palankiu metu.
Interviu klausimai:
1. Ar šiuo metu Jus tenkina visuomenės sveikatos biurų finansavimas ir ko tikitės ateityje?
2. Kaip manote, jei didesnės finansinės investicijos būtų į visuomenės sveikatos prieţiūrą, t.y. prevencines programas, kurios vykdomos norint pagerinti ţmonių gyvenseną, atsipirktų dešimteriopai, nei didesnę dalį finansuoti į ligų prieţiūrą? Bei kokius numatote vykdyti projektus, programas? Bei su kokiomis institucijomis rengiate ir įgyvendinate šias programas, projektus?
3. Kaip atliekate ţmogiškųjų išteklių planavimą?
4. Ar tenkia Jus dirbančiųjų specliastų ţinios, įgūdţiai? Kokios sąlygos sudarytos darbuotojams tobulėti?
5. Ar darbuotojų materialinė gerovė atitinka jų vykdomas funkcijas? Kaip skatinate darbuotojus?
6. Norint tinkamai atlikti darbą, kokios materialistės bazės Jums šiuo metu trūksta? 7. Kokie sunkumai buvo iškylę steigiant visuomenės sveikatos biurą? Bei kaip ateityje numatote plėsti savo veiklą?
Buvo bandoma išsiaiškinti kokie sunkumai buvo iškylę, pradedant visuomenės sveikatos biuro veiklą, kaip jie vertina savo vykdomos veiklos naudingumą, taip pat iškylančias finansines problemas. Ko, jų manymu, reikia, kad būtų uţtikrinta efektyvi visuomenės sveikatos biurų veikla. Kokias problemas rekomenduotų spręsti pirmiausia.
Duomenų sisteminimo ir analizės metodas: Interviu atsakymai buvo konspektuojami
spausdinant kompiuteriu. Kaip ir kiekvienas tyrimo metodas, interviu turėjo ir trūkumų, ir privalumų:
Interviu privalumai pastebėti atliekant tyrimą:
kadangi interviu buvo konspektuojamas, respondentai galėjo daryti pertrauką tarp sakinių ir geriau apgalvoti sekančias mintis.
Interviu trūkumai pastebėti tyrimo metu:
kadangi interviu buvo konspektuojamas, tai uţėmė daugiau laiko.
Respondentų tekstai redaguoti minimaliai – ištrinti tolimi nukrypimai, įvairūs pašalinių ţmonių trukdymai.
Duomenys analizuojami naudojant kokybinį turinio (content) analizės metodą.
2.4. Tyrimo eiga
Tyrimo procesas apima šiuos etapus:
Teisės aktų ir literatūros, susijusios su diplominio darbo tema bei tyrimo klausimais, rinkimas ir analizė vyko 2008 m. balandţio – birţelio mėnesiais.
Pusiau standartizuoto interviu klausimų sudarymas ir dokumentų analizė vyko 2008 m. spalio - gruodţio mėnesiais.
Apklausos realizavimas, duomenų rinkimas ir suvedimas į kompiuterį vyko 2009 m. rugsėjo - spalio mėnesiais.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Visuomenės sveikatos biurų finansinių lėšų paskirstymas.
Lietuvos visuomenės sveikatos prieţiūros gerinimas ypatingai priklauso nuo finansavimo. Visuomenės sveikatą uţtikrinančios priemonės finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudţetų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto, fizinių ir juridinių asmenų lėšų, kitų šaltinių, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos. (15)
Nagrinėjant finansavimo klausimus, galima matyti ar visuomenės sveikata yra svarbi, ar ji laikoma prioritetine sritimi, ar jai skiriama pakankamai lėšų. Nors pastebima, kad iki šiol šios srities svarba nėra pakankamai įtvirtinta valstybiniu ir savivaldybių lygmeniu, tuomet suprantama ir tokiu poţiūriu finansų nebus skiriama uţtektinai. Visuomenės sveikatos biurų finansavimo atţvilgiu, 2/3 dalies finansinių lėšų skiriama iš valstybės, 1/3 dalies skiriama iš savivaldybės, todėl šis lėšų paskirstymas yra sunkinantis biuro metų veiklos planus. Be to respondentai pabrėţė, kad šios proporcijos nesilaikoma, todėl kasmet neţinantys kokiomis dalimis gaus lėšų iš finansavimo šaltinių.
„Nėra pakankamas ir visalaikis biurų finasavimas. Ateityje tikimasi, kad visuomenės sveikatos priežiūra bus finasuojama atskira eilute, tai yra valstybei deleguota funkcija“.
„<...> Norėtųsi ateityje žinoti tikslias biuro finansavimo šaltinių proporcijas ir kad juos būtų reglamentuotos įstatymais“.
„Pernai (2008 m.) ir savivaldybė, ir ministerija skyrė pakankmai pinigų, o 2009 m. savivaldybė skyrė pakankamai lėšų, o ministerija net mažiau nei savivaldybė, todėl turime įsiskolinimų“.
„Nėra pakankamas fnansavimas, todėl tikimasi stabilesnio finansavimo iš steigėjų. Todėl planuojame užsidirbti papildomų lėšų vykdydami privalomuosius mokymus“.
3.1. lentelė. Finansinių lėšų paskirstymas.
Kategorija Subkategorija
Pozityvūs aspektai
Finansinių lėšų paskirstymas Pakankamas finansavimas
Negatyvūs aspektai
Finansinių lėšų paskirstymas Maţas finansavimas
Nėra finansavimo šaltinių proporcijos, kurios būtų reglamentuotos įstatymais (1/3 savivaldybės skiriamo finansavimo, 2/3 – valstybės)
Nestabilus finansavimas
Ilgai uţtrunkantis finansinių lėšų paskirstymas Visuomenės sveikatos prieţiūra nėra finansuojama atskira eilute, t.y. valstybei deleguota funkcija
Apibendrinant, pastebima, jog finansavimas vykdomas iš skirtingų šaltinių, dėl to skiriasi atskaitomybė. Tai gali būti įvardijama ir kaip problema. Šis neigiamas decentralizacijos bruoţas minimas ir D. Jankauskienės, R. Pečiūros knygoje “Sveikatos politika ir valdymas”. (7) Todėl respondentai tikisi, kad ateityje visuomenės sveikata bus laikoma svarbia sritimi ir jai bus skiriama pakankamai lėšų. Pastebima, kad išskiriami 3 pagrindiniai finansavimo trūkumai: nėra finansavimo šaltinių proporcijos, kurios būtų reglamentuotos įstatymais (1/3 savivaldybės skiriamo finansavimo, 2/3 – valstybės); ilgai uţtrunka finansinių lėšų paskirstymas; visuomenės sveikatos prieţiūra nėra finansuojama atskira eilute, t.y. valstybei deleguota funkcija.
2008 m. savivaldybių visuomenės sveikatos biurams valstybė skyrė 5 mln. litų. Tuo tarpu šiemet bus skiriami tik 4 mln. litų visoms savivaldybėms, net ir neįkūrusioms biurų. (30)
Taigi matomas finansavimo sumaţėjimas tuo metu, kai naujai sukurtoms institucijoms dabar svarbiausia išlikti. Todėl ateityje respondentai tikisi, stabilesnio ir pakankamo finasavimo įgyvendinant savo uţsibrėţtiems veiklos tikslams. Juk ne tik tenka veiklos planus koreguoti, bet ir atsiranda įsiskolinimų kitoms įstaigoms, bei tenka apsvarstyti darbuotojų išleidimui į neapmokamas atostogas arba maţinti atlyginimus. Todėl tokia finansavimo sistema nėra pakankamai gerai apsvarstyta, pradėjus steigti visuomenės sveikatos biurus, juk randama tiek daug minusų.
Kalbant su respondentais apie didesnį finansavimą į visuomenės sveikatos prieţiūrą, tai yra rengiamas prevencines programas, nei į ligų prieţiūrą, visų nuomonės sutapo, kad visada prevencija pigesnė nei ligų gydymas. Respondentai sutinka ir su ta mintim, kad rezultatai šioje srityje gali būti matomi tik praėjus ilgam laiko tarpui. Todėl prioritetu ir toliau išlieka ligų gydymas, o ne prevencija, ten, kur galima sulaukti greitesnių rezultatų.
„Gilioje duobėje esama, didelio pajėgumo reikia, rengiant prevencines programas. Žmonės apie prevencinę naudą sunkiai priima informaciją. Taip pat pačios visuomenės suvokimas apie sveiką gyvenseną ar žalingus įpročius yra nusistovėjęs, todėl juos sudominti tokiomis temomis yra sunkus. Reikia daug galvoti kaip būtų galima prieiti prie kiekvienos žmonių amžiaus grupės, juos sudominti. Kokią informaciją jiems suteikti, kad tikrai būtų naudinga, kad jie tai užfiksuotų“.
„Sveikatą prarasti galima greitai, o atstatyti sunku ir daug didesnės išlaidos skiriamos jų gydymui. Aiškinant, būtų mažiau tokių žmonių, nes labiau pradėtų rūpintis savo sveikata. Darbingo amžiaus žmonės mažiausiai rūpinasi savo sveikata, todėl geriausia juos informuoti per spaudą ar televiziją. Nors daugelis žmonių apatiški, sunku juos sudominti. Jie nenori „tuščios“ informacijos, jiems reikia smulkių dovanėlių ar tai paslaugų, t.y. cholesterolio kiekio nustatymo, kraujospūdžio pamatavimo, cukraus kiekio nustatymo ir kitų panašių paslaugų. Taigi geriausia informaciją perduoti jaunimui, nes jų požiūris tik dar pradeda nusistovėti, be to lengviau sudominti, jei dar pateikiama vaizdinė medžiaga kaip pavyzdžiui apie žalingus įpročius, smurtą“.
rezultatą, visuomenės suvokimą apie sveiką gyvenseną, „nes perauklėti žmogų sudėtinga, nebent
pradedant nuo dabartinės kartos, tai yra mūsų vaikų. Geriausia orientuotis į darželį lankančius vaikus, nes jie greičiausiai priima informaciją. Besimokantys vaikai mokyklose jau ateina su savo įpročiais, todėl tokiu atveju reikėtų įtraukti ir tėvus. Taip pat visuomenės sveikatos specialistės, dirbačios mokyklose, turėtų turėti galimybę pravesti paskaitas įvairiomis sveikos gyvensenos temomis”.
Juk investuojant į prevenciją, galima ne tik uţtikrinti ţmonių gerovę bei ekonominį augimą, o taip pat ir sutaupyti, todėl kai kurių respondentų nuomonė reiktų keisti pirmiausia savivaldybės narių poţiūrį ir suvokimą. Parengtos prevencinės programos duotų naudos jei jos būtų pakankamai finansuojamos. Kol nesuvokia savivaldybės nariai, kad kuo maţiau patvirtins prevencinių programų, tol rajoninio lygmens sveikatos pokyčių pagerėjimo nebus matyti. Be to respondentų nuomone, pačios programos vienos savaime vargu ar gali kaţką pakeisti, tam reikia integruotų veiksmų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir supratimo, kad tik integruoti veiksmai iš tiesų gali pakeisti situaciją. Todėl į rengiamas programas, konsultuojantis ir bendradarbiaujant, įtraukiamos asmens sveikatos prieţiūros įstaigos, ligoninės, policijos komisariatai, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, socialinių paslaugų centrai, higienos centrai, psichikos centrai, įvairūs savivaldybės skyriai, kurie yra kaţkaip susiję su rengiama programa, diabeto klubai, visuomenės sveikatos centrai bei geranorišku sutikimu pačios bendruomenės.
Visuomenės sveikatos biurų rengiamos programos orientuotos į vaikų sveikatą ir jaunuolių ţalingus įpročius. Taip pat rengiamos prevencinės programos – aplinkos poveikio ţmogaus sveikatai maţinimo, triukšmo, traumatizmo, maudyklų saugumo instruktaţo programos. Nors programų rengiama ir daug, tačiau patvirtinamos tik kelios, nes savivaldybės narių suvokimu prevencinės programos neduoda naudos. Todėl finasavimas skiriamas minimalus. Nors savivaldybės dalinai finansuoja visuomenės sveikatos prieţiūros programas, dalinai jos yra finansuojamos iš biudţeto ir draudimo lėšų bei ES struktūrinių fondų, tačiau išlieka skaudţiu klausimu, kodėl jos taip neįvertinamos ir neskiriamas pakankamas finansavimas jos įgyvendinimui.
“Ne visada programas savivaldybė patvirtina. Kai kurias atmeta. Nors vėliau klausia ką vykdo, nors tos veiklos nėra. Arba jei patvirtina kokią programą, tai reikalinga suma už ją būna daug mažesnė, tai kaip tada mums įgyvendinti tas programas. Savivaldybė aiškina, kad už biuro veiklą finansavimą turi skirti ministerija, o savivaldybė mažai skiria, nes tai jiems nepriklauso, todėl prisideda tik minimalia suma”.
“Jei ta programa tik popieriuje egzistuoja, bet nėra pinigų, nėra kas tuos darbus daro, tai kokio tada rezultato tikėtis. Netgi ir neblogai parengtų programų neužtikrinamas tęstinumas”.
Kai kurie respondentai paminėjo ir tai, kad patirties rengiant programas pritrūkstama. Tačiau stengiamasi tų klaidų nebekartoti. Todėl rengiant, kad ir tarp rajonines programas yra konsultuojamasi su ekspertais. Bendradarbiaujama su daugeliu institucijų. Tik viena iš apklaustųjų visuomenės sveikatos biurų direktorių atsakė, kad nerašo “patys programų, nes šias
programas rengia savivaldybė, o jei programos reikalavimai atitinka biuro specifiką, tada kartu su kitomis įtrauktomis į tą programą įstaigomis, įgyvendiną ją”.
3.2. lentelė. Prevencinių programų charakteristika.
Kategorija Subkategorija
Pozityvūs aspektai
Prevencinės programos Pakankamas finansavimas
Bendradarbiamas su įvairiomis įstaigomis
Negatyvūs aspektai
Prevencinės programos Nepakankamas finansavimas
Savivaldybės narių nesuvokimas prevencinių programų naudos atţvilgiu
Programų atmetimas Neuţtikrinamas tęstinumas
Nėra greitai pasiekiamų ir apčiuopamų rezultatų Informuotumo stoka kaip gerai parengti programą
ir nauda, visuomenės sveikatos programoms reikia daug investicijų, o rezultatai paaiškėja tik ateityje. (10) Taigi apklaustųjų ir autorių mintys sutampa, jei pakankamos investijos būtų į gyvensenos įgūdţių ugdymą, tai šios atsipirktų su kaupu, tačiau rezultatai nėra greitai pastebimi ir apčiuopiami. Todėl visuomenės sveikatos sektoriaus programos reikalauja daug propagavimo veiklos. Kuo paţangesnė visuomenė, tuo ji greičiau supranta ir svarbiau vertina tokių programų naudingumą.
Daugelis rašomų programų orientuotos į rūkymą, nesaikingą alkoholio vartojimą, netinkamą mitybą, per maţą fizinį aktyvumą, nes kaip tarptautinė patirtis rodo, kad pakeitus ţmogaus gyvenseną, galima sumaţinti ligų daţnumą ir pagerinti sveikatą. Todėl svarbu atskleisti Lietuvos gyventojų socialinių grupių sveikatos ir gyvensenos pokyčių dėsningumus, į kuriuos turėtų būti atsiţvelgta planuojant sveikatos ugdymo programas, vertinant Lietuvos sveikatos programos bei sveikatos prieţiūros reformos efektyvumą. (7) Taipogi respondentų nuomonė, jog visuomenės sveikatos programų šalyje yra uţtektinai. Tačiau esminis dalykas yra programų efektyvumas ir su tuo susijusios įvairiausios prieţastys. Įvardijami tokie programų vykdymo ir rezultatyvumo trūkumai, kaip išskaidytos jėgos jas įgyvendinant, ţmogiškasis faktorius bei suinteresuotumas, svarbią vietą uţima ir jau minėtas finansavimas. Prie viso to galima paminėti ir tai, jog programos rašytos ilgam laikotarpiui, kai tuo tarpu dabar daţniausiai jos yra rašomos 3 – 5 metams. Vėliau jos gali visiškai neatitikti esamos šalies situacijos, todėl ir numatytas finansavimas gali būti neefektyvus. Taipogi nemaţai lėšų sunaudojama administraciniam darbui.
3.2. Ţmogiškųjų išteklių struktūra.
Sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių planavimas yra problematiškas ir sudėtingas uţdavinys ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ilgą laiką jam buvo skiriama per maţai dėmesio. Todėl visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas yra aktualus, sudėtingas ir ilgalaikis procesas, reikalaujantis naujausių mokslo ţinių bei nuolatinės prieţiūros.
Visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas susideda iš esamų ir ateityje planuojamų turėti visuomenės sveikatos ţmonių išteklių, bei juos įtakojančių politinių sprendimų, struktūrinių pokyčių, naujų teisės aktų ir naujų veiklos sričių. (20)
būdu ir be konkurso. Jei buvo reikalaujamas konkursas, tai jis buvo skelbiamas. Konkurso metu naudojami du pretendentų atrankos metodai: egzaminas raštu – testas ir egzaminas ţodţiu – interviu. Vykdant specialistų priėmimą be konkurso, buvo nagrinėjami ir analizuojami atsiųsti CV. Po to iš perţiūrėtų duomenų buvo atrenkami kandidatai ir kviečiami į pokalbį. Iš gautos informacijos buvo atrenkamas tinkamiausias kandidatas.
“Remiamasi teisės aktais, jei reikalauja pareigybių reikalavimuose konkurso, jis buvo skelbiamas, jei ne, tai renkamasi iš esamų kandidatų”.
Todėl daugelis atitinka ar iš dalies atitinka pareigybių reikalavimus. Visuomenės sveikatos specialistų planavimas sudėtingas procesas daugelyje maţesnių rajonų miesteliuose. Kadangi nėra specialistų, įgijusių visuomenės sveikatos bakalauro ar susijusio su medicina diplomo. Daugelis apklaustųjų mano, kad jauni ţmonės, kurie yra baigę visuomenės sveikatą, daţniausiai pasirenka didmiesčius. “Nes juose darbo sąlygos suteikiamos geresnės, be to tai –
nauja sritis, todėl prisibijo tokio darbo”.
Be to visuomenės sveikatos biurai įkurti ne taip seniai, tai ir kolektyvai nėra dideli. Daugelis darbuotojų yra įdarbinti beveik vienu metu, kai biurai pradėjo savo veiklą. Todėl planavimo šiuo metu nėra, tik vykdoma tobulėjimo kursai. “Jau dirbantys siunčiami
pasitobulinti, pakelti savo kvalifikaciją, įgyti naujų žinių. Norima, kad šie specialistai taptų autoritetais kitiems ateinantiems darbuotojams”. Galbūt praėjus tokiai ekonominiam sunkmečiui,
bus daugiau dėmesio skiriama ir naujų specialistų paieškai, t.y. visuomenės sveikatos specialistų planavimui. Bet tai parodys laikas.
3.3. lentelė. Ţmogiškųjų išteklių planavimas.
Kategorija Subkategorija
Pozityvūs aspektai
Ţmogiškųjų išteklių planavimas Buvo renkami pagal pareigybių reikalavimus Ţmogiškųjų išteklių planavimas nevykdomas, nes pagal įstatus pakankamas skaičius dirba visuomenės sveikatos specialistų
Vykdoma ne ţmogiškųjų išteklių planavimas, o tobulinimo kursai
Negatyvūs aspektai
Ţmogiškųjų išteklių planavimas Iš dalies arba visai neatitinka pareigybių reikalavimų
Maţesniuose rajonuose nėra sveikatos specialistų baigusių visuomenės sveikatos bakalauro ar susijusio su medicina diplomo Sudėtingas ţmogiškųjų išteklių planavimas dėl maţų finansinių lėšų
Apibendrinus pastebima, kad visuomenės sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių planavimas yra problematiškas ir sudėtingas uţdavinys ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ilgą laiką jam buvo skiriama per maţai dėmesio. Todėl visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas yra aktualus, sudėtingas ir ilgalaikis procesas, reikalaujantis naujausių mokslo ţinių bei nuolatinės prieţiūros.
Visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas susideda iš esamų ir ateityje planuojamų turėti visuomenės sveikatos ţmonių išteklių, bei juos įtakojančių politinių sprendimų, struktūrinių pokyčių, naujų teisės aktų ir naujų veiklos sričių. (20)
pasiūlos stoką. Be to ţmogiškųjų išteklių planavimas yra sudėtingas dėl maţų finasinių lėšų, dėl kurių kai kuriuose biuruose nėra pilnai uţpildyti etatai. Tokie sunkumai skatina ne taip efektyviai dirbti savo atsakingose pareigose, tai gali “iššaukti” nekokybišką rezultatą. Todėl, kad būtų didesnė visuomenės sveikatos specialistų pasiūla darbintis į visuomenės sveikatos biurus turėtų būti didesni atlyginbimai ir kas svarbiausia poţiūris pakreipas tos srities link.
Kalbant su respondentais apie suteikiamas galimybes visuomenės sveikatos specialistams kelti savo kvalifikaciją arba tęsti studijas, buvo visi vieningi ir teigė, kad visos galimybės suteikiamos, esant darbuotojo norui.
“Tačiau jei neturime finansinių galimybių padengti komandiruotę ar mokamiems kursams, dažniausia specialistų didieji norai ir dingsta. Niekas nenori mokėti iš savo kišenės”.
Taip pat pastebėta, kad daugelyje visuomenės sveikatos biurų yra dirbančių jaunų specialistų, nesenai baigusių studijas. “Todėl atsineštos žinios ne visada praktiškai pritaikomos
darbe, todėl tik dirbdamas įgauna patirties ir įgūdžių, tuo pačiu ir žinių reikalingų ir naudingų tam darbui atlikti”. Be to vis atsiranda naujovių, pasikeitimų, todėl labai naudingi ir seminarai ar
3.4. lentelė. Mokymai ir kvalifikacijos kėlimas.
Kategorija Subkategorija
Pozityvūs aspektai
Mokymai ir kvalifikacijos kėlimas Siunčiami persikvalifikuoti
Siunčiami į seminarus, konferencijas Suteikiama galimybė studijuoti
Negatyvūs aspektai
Mokymai ir kvalifikacijos kėlimas Nėra galimybių siųsti, esant mokamiems kursams ar kvalifikacijos kėlimams
Maţai reikalingų ir naudingų ţinių atsineša baigę visuomenės sveikatos studijas
Galėtų būti didesnis praktikos “bagaţas” Nedidelis kursų pasirinkimas
Nevisada gautos ţinios rengiamuose seminaruose patenkina lūkesčius
Kuomet kalbama apie motyvaciją dirbti ir dirbti gerai, kalbama apie gausą veiksnių, skatinančių darbuotis. Tai ir darbo uţmokestis, savęs įvertinimas, pagarba, savęs, kaip priklausančio tam tikrai organizacijai ar komandai suvokimas, karjera, kūrybinė atmosfera, premijos ir vadovybės pasitikėjimas, galimybė save įtvirtinti. Ţinoma, motyvuojantys veiksniai nevienodai motyvuoja skirtingus ţmones. Motyvavimo klausimas yra aktualus jau daugelį metų. (17)
Todėl kalbant apie materialinę gerovę visuomenės sveikatos biuruose pastebima, kad tik pusę apklaustųjų materialinę gerovę įvertino teigiamai. Jų poţiūriu atlygis darbuotojams yra pakankamas, nes jis yra diferencijuotas pagal atliekamų darbų kokybę, sudėtingumą, svarbumą, profesionalumą bei darbo krūvį. Likusi dalis pastebėjo, kad, vertinant visuomenės sveikatos biurus pagal kitas įstaigas, kurios nors kiek susijusios su sveikatos prieţiūra, tai gaunamas atlygis yra maţas. Be to su tokiu atlygiu darbuotojui sunku save realizuoti. Be to dalis respondentų įvertino, kad gauna maţai, ne tik visuomenės sveikatos specialistai, bet ir jie patys, nes yra neįvertintas jų krūvis, darbo pobūdis. “Tenka viešųjų pirkimų specialistu, viešųjų ryšių
specialistu ar net administratoriu pabūti”, nes tokius darbus tenka atlikti pačiam direktoriui ar su
kaţkokia pagalba buhalterei. Tokiems darbams turėtų būti atskiras darbuotojas, nes tai irgi atsakingas darbas, kuris reikalauja įsigilinti ir į įstatymus, ir į teisinius normatyvus, be to reikalauja gerų bendravimo įgūdţių. Taip pat minimas perdėtas biurokratizmas, daugybės ataskaitų ruošimas įvairiausioms institucijoms, kas atima labai daug laiko. Tuo metu, kai yra pildomos įvairiausios ataskaitos, specialistai negali dirbti savo tiesioginio darbo. Tačiau tai nebūtų problema, jei ataskaitos būtų panaudojamos tikslingai. Tą teigia ir knygos “Sveikatos politika ir valdymas” bendraautoriai D. Jankauskienė ir R. Pečiūra, tyrimų rezultatų panaudojamumą įvardindami kaip vieną iš problemų. (7)
„Niekas nemoka už tai, kad kažkam duodi ataskaitą. <...> Ataskaitas daugeliui įstaigų reikia siųsti. Ataskaitų daug, o rezultatas nulinis, nes pas mus tas statistinis skaičius toli nuo realybės“.
Todėl materialinis skatinimas naudojamas kaip pagrindinis veiksnys išlaikyti darbuotoją darbo vietoje. O tokį skatinimą manau naudoja daugelis įstaigų, norėdama išsaugoti puikiai dirbantį specialistą.
