LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Deimantė Draugelytė
Rizikos veiksnių, įtakojančių leptospirozės paplitimą, analizė
Analysis of risk factors influencing the prevalence of leptospirosis
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Doc. dr. Birutė Karvelienė
2 DARBAS ATLIKTAS Dr. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Rizikos veiksnių, įtakojančių leptospirozės paplitimą, analizė“.
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Deimantė Draugelytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Ugnė Lazauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Doc. dr. Birutė Karvelienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)Prof. dr. Algirdas Šalomskas
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė)
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 91.1. Leptospirozės paplitimas ir platinimas ... 9
1.2. Leptospirų morfologija ir tipai ... 9
1.3. Graužikų vaidmuo leptospirozės platinime ...12
1.4. Leptospirozės paplitimas šunų tarpe ...13
1.5. Klinikiniai požymiai ...14
1.6. Diagnozavimas ...15
1.7. Gydymas ...16
1.8. Prevencija ...17
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA...19
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas ir objektas...19
2.2. Tyrimo metodai ...19
2.2.1. Gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezės vertinimas ...20
2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas ...20
2.2.3. Mėginių ėmimas ...20
2.2.4. Leptospirozės antikūnų nustatymas kraujo serume ...21
2.3. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas ...21
3. TYRIMO REZULTATAI ...22
3.1. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų pasiskirstymas ...22
3.2. Veislės įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze ...22
3.3. Lyties įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze ...23
3.4. Amžiaus įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze ...24
3.5. Gyvenimo būdo įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze ...25
3.6. Klinikinių požymių pasireiškimo sezoniškumas ...26
4
3.8. Kraujo morfologiniai rodikliai ...28
3.9. Kraujo biocheminiai rodikliai...29
3.10. Klinikinių požymių analizė ...31
3.11. Gydymo taikymas ...32
3.12. Ligos baigties vertinimas ...33
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...34
IŠVADOS ...37
REKOMENDACIJOS ...38
LITERATŪROS ŠALTINIAI ...39
5 RIZIKOS VEIKSNIŲ, ĮTAKOJANČIŲ LEPTOSPIROZĖS PAPLITIMĄ, ANALIZĖ
Deimantė Draugelytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Tikslas: išnagrinėti rizikos veiksnius, turinčius įtakos leptospirozės paplitimui graužikų ir gyvūnų
augintinių tarpe.
Uždaviniai: išanalizuoti rizikos veiksnius, turinčius įtakos leptospirozės paplitimui gyvūnų augintinių tarpe ir nustatyti dažniausiai pasireiškiančius ligos klinikinius simptomus, nustatyti gyvūnų augintinių užsikrėtimą leptospiroze bei atlikti gautų tyrimų rezultatų palyginamąją analizę, nustatyti leptospirų įtaką kraujo sudėčiai.
Tyrimo objektas: tyrimui atrinkta 15 šunų, iš kurių 9 pasireiškė leptospirozei būdingi klinikiniai simptomai, 6 šunys buvo kliniškai sveiki. Gyvūnai sugrupuoti į dvi grupes: tiriamoji grupė – nevakcinuoti ir klinikinių požymių turintys šunys, kontrolinė grupė – nevakcinuoti, kliniškai sveiki šunys. Atlikti tyrimai, kurie lyginami tarpusavyje
Svarbiausi rezultatai: išsiaiškinta, kad 20 proc. visų tiriamųjų sudaro leptospiroze infekuoti šunys, 40 proc. visų tiriamųjų buvo leptospirozei neigiami. 100 proc. užsikrėtusių šunų buvo patina (p<0,05). Nustatyta, kad 66,7 proc. užsikrėtusių šunų priklausė vyresnių nei penkeri metai grupei (p<0,05). Visi leptospirozei teigiami šunys (100 proc.) buvo laikomi lauke ir galėjo kontaktuoti su graužikais bei užteršta aplinka. Šie rezultatai įrodo, kad užsikrėtimas leptospiroze priklauso nuo gyvūno laikymo sąlygų bei galimybės kontaktuoti su graužikais bei kitais galimai sergančiais gyvūnais. Pastebėta, kad daugiausiai leptospirozei teigiamų šunų nustatyta rudenį, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi. Vertinant tiriamųjų šunų kraujo morfologinius rodiklius, nustatyta, kad leptospirų buvimas kraujyje turi įtakos eritrocitų, trombocitų bei hemoglobino koncentracijos sumažėjimui ir leukocitų koncentracijos padidėjimui. Analizuojant tiriamųjų šunų kraujo ir biocheminius rodiklius nustatyta, kad sergantiems šunims padidėja karbamido bei kreatinino koncentracija kraujyje, tai įrodo, kad leptospirų buvimas kraujyje gali sukelti inkstų pažeidimus. Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai šunims buvo karščiavimas, letargija, apatija, vėmimas, viduriavimas, dehidratacija ir inkstų nepakankamumas.
Raktažodžiai: leptospirozė, rizikos veiksniai, kraujo biocheminiai rodikliai, kraujo morfologiniai rodikliai, lytis.
6 ANALYSIS OF RISK FACTORS INFLUENCING THE PREVALENCE OF LEPTOSPIROSIS
Deimantė Draugelytė Master’s Thesis
SUMMARY
Aim: to examine risk factors influencing the prevalence of leptospirosis in rodents and pet animals. Tasks: to analyze the risk factors influencing the prevalence of leptospirosis in pets and to determine the most common clinical symptoms of the disease, to determine the infection of pets with leptospirosis and to perform a comparative analysis of the obtained research results, to determine the influence of leptospirosis on blood composition.
Research object: 15 dogs were selected for the study, of which 9 showed clinical symptoms characteristic of leptospirosis, and 6 dogs were clinically healthy. The animals were grouped into two groups: the study group - unvaccinated and clinically healthy dogs, the control group - unvaccinated, clinically healthy dogs. Studies have been carried out which are compared with each other.
Key findings: it was found that 20 percent of all subjects were leptospirosis-infected dogs, 40 percent of all subjects were leptospirosis negative. 100 percent of infected dogs were male (p<0,05). It was found that 66,7 percent of infected dogs belonged to the group older than five years (p<0,05). All leptospirosis-positive dogs (100 percent) were kept outdoors and were able to come into contact with rodents and the contaminated environment. These results demonstrate that infection with leptospirosis depends on the animal's housing conditions and the possibility of contact with rodents and other potentially ill animals. The highest number of leptospirosis-positive dogs was observed in the fall, but the data are not statistically reliable. Assessing the blood morphological parameters of the studied dogs, was found that the presence of leptospira in the blood has an impact of decreased concentration of erythrocytes, platelets and hemoglobin and an increased concentration of leukocytes. Analysis of the blood biochemical parameters of the study dogs showed an increase in blood urea and creatinine levels in sick dogs, indicating that the presence of leptospira in the blood may cause renal damage. The most common clinical symptoms in dogs were fever, lethargy, apathy, vomiting, diarrhea, dehydration, and renal failure. Key words: leptospirosis, risk factors, blood biochemical parameters, blood morphological parameters, sex.
7
SANTRUMPOS
ALT – alanino aminotransferazė
BUN – kraujo karbamido azotas, karbamidas CREA – kreatininas
DNR – deoksiribonukleino rūgštis
EDTA – ethylenediaminetetraacetic acid - etilendiamintetraacto rūgštis PGR – polimerazės grandininė reakcija
HCT – hematokritas HGB – hemoglobinas
KPG – kapiliarų prisipildymo greitis LPS – lipopolisacharidas
EMJH - Ellinghausen-McCullough-Johnson-Harristerpė
CAAT – kryžminės agliutinacijos – absorbcijos testas rDNR – ribosominė deoksiribonukleino rūgštis DIK – diseminuota intravaskulinė koaguliopatija LPHS – leptospiralinis plaučių hemoraginis sindromas MAT – mikroskopinis agliutinacijos testas
KSF – cerebrospinalinis skystis IgM – imunoglobulinas M AST - aspartataminotransferazė ALP - šarminė fosfatazė
HCT – hematokritas PLT – trombocitai
RBC – red blood cells – eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai) WBC – white blood cells – leukocitai (baltieji kraujo kūneliai)
8
ĮVADAS
Leptospirozė yra pasaulinės reikšmės zoonozė, kurią sukelia Leptospira genties spirochetos (1,22). Kai kurioms žinduolių rūšims lėtinė inkstų kanalėlių infekcija sukelia bakterijų išsiskyrimą su šlapimu. Graužikai, vabzdžiai, galvijai ir kiaulės laikomi pagrindiniais šių spirochetų rezervuarais. Graužikai yra vieni pagrindinių leptospirų platintojų, nes jie visą gyvenimą išlieka sveiki ir jų inkstai nepažeidžiami. Todėl jie vaidina pagrindinį vaidmenį užteršiant aplinką šiais mikroorganizmais (1).
Ligą sukelia patogeninės Leptospira genties spirochetinės bakterijos, susidedančios iš 22 žinomų rūšių (patogeniškos, tarpinės ir saprofitinės) ir suskirstytos į daugiau nei 300 serologinių veislių. Neseniai iš atogrąžų dirvožemio buvo išskirtos 12 naujų Leptospira rūšių, o tai rodo dar stipriai neištyrinėtą genties biologinę įvairovę (1,2,22).
Leptospirozė yra visuomenės sveikatos problema ne tik besivystančiose šalyse, bet ir išsivysčiusiose šalyse (2). Virusas žmonėms ir gyvūnams dažniausiai perduodamas netiesiogiai per sąlytį su užkrėsta aplinka (1). Leptospirozė taip pat yra susijusi su stichinėmis nelaimėmis: dideli protrūkiai kyla po uraganų, taifūnų ir potvynių atogrąžų regionuose. Yra žinoma, kad ši liga yra labiausiai paplitusi zoonozė pasaulyje, paveikianti maždaug 1,03 milijono žmonių ir kasmet sukelianti 58 900 mirties atvejų (2,22).
Klinikinė leptospirozės forma skiriasi: ankstyvajai stadijai būdingas nespecifinis į gripą panašus sindromas, po kurio 5–15% pacientų progresuoja iki daugelio organų nepakankamumo ir miršta. Diagnozė patvirtinama išskiriant bakteriją iš kūno skysčių arba nustatant jos DNR polimerazės grandinine reakcija (PGR) ūminės fazės metu arba specifiniais antikūnais sveikstant (1).
Įvairūs žinduoliai gali būti Leptospira rezervuarais, apimantys patogeninius Leptospira spp., kurie aptinkami inkstų kanalėliuose ir vėliau išsiskiria su šlapimu, tokiu būdu užteršdami aplinką. Taip pat galimas vertikalus perdavimas iš motinos vaisiui ar naujagimiui atitinkamai per transplacentinį perdavimą, taip pat per pieną, lytiniu būdu perduodant Leptospira rūšis (2).
Darbo tikslas: įsisavinti leptospirozės diagnostikos metodikas taikomas klinikiniame darbe ir pritaikyti jas tyrime.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti rizikos veiksnius, turinčius įtakos leptospirozės paplitimui gyvūnų augintinių tarpe 2. Išsiaiškinti dažniausiai pasitaikančius leptospirozės klinikinius simptomus
3. Atlikti tyrimą, nustatyti gyvūnų augintinių užsikrėtimą leptospiromis.
9
1. LITERATŪROS
ANALIZĖ
1.1. Leptospirozės paplitimas ir platinimas
Leptospirozė paplitusi visame pasaulyje (3). Leptospirozė ypač paplitusi geografiniuose regionuose, kuriuose iškrenta daug kritulių ir yra šiltas klimatas (31), tačiau tokie veiksniai, kaip šeimininko rezervuaro ir laukinių bei naminių gyvūnų rezervuarų buvimas, taip pat turi įtakos ligos geografiniam pasiskirstymui. Didelė problema, jog šiltėjant pasaulio klimatui, ši liga plinta ir kituose geografiniuose regionuose, kuriuose iki šiol nebuvo dažnai aptinkama. Labiausiai paveikti regionai yra Karibai ir Lotynų Amerika, Indijos subkontinentas, Pietryčių Azija, Okeanija ir, kiek mažiau, Rytų Europa. Havajuose užfiksuojami dažniausiai žmonių susirgimai. Jungtinėse Valstijose didelis šunų antikūnų aptikimas (titrai ≥1 600) yra Havajuose, vakarinėje pakrantėje (ypač šiaurinė Kalifornija, Oregonas ir Vašingtonas), Vidurio Vakarai, Teksaso, Kolorado ir šiaurės rytų bei vidurio Atlanto pakrantės regionų dalys. Šunų leptospirozė taip pat pasitaiko JAV pietryčiuose (4,18).
Leptospirozės atvejų paplitimo skaičius skiriasi geografiškai, atsižvelgiant į vietinius kritulių pokyčius ir aplinkos temperatūros pokyčius (2,3,20). Europoje leptospirozė plačiausiai paplitusi Portugalijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje. Taip pat ši liga yra aptinkama Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje. Lietuvoje ir kaimyninėse Baltijose šalyse leptospirozės atvejų paplitimo literatūroje aprašyta nėra (2,4).
Liga dažniau pasireiškia vasarą ir rudenį (11). Patogeninės Leptospira spp. gyvena ligos nešiotojų inkstų proksimaliniuose kanalėliuose, tačiau kiti audiniai ir organai taip pat gali būti infekcijos šaltinis. Iš inkstų leptospiros išsiskiria su šlapimu ir gali užteršti dirvožemį, paviršinius vandenis, upelius ir upes (6,31). Gyvūnai ir žmonės leptospiromis užsikrėčia dėl tiesioginio sąlyčio su šlapimu, sergančiais gyvūnais ar graužikais arba netiesiogiai – geriant užterštą vandenį (32). Ligos nešiotojai gali būti laukiniai ar naminiai gyvūnai, ypač graužikai, mažieji sterbliniai gyvūnai, galvijai, kiaulės ir šunys (6). Žmonės beveik niekada netampa ligos nešiotojais, tačiau jie taip pat gali sirgti leptospiroze (18).
1.2. Leptospirų morfologija ir tipai
Leptospiros priklauso spirochetoms, maždaug 0,1 μm skersmens ir 6–20 μm ilgio. Tai būdinga ir saprofitinėms, ir patogeninėms rūšims, kurios priklauso Leptospiraceae šeimai, eilei Spirochaetale.
10 Šeimai priklauso 13 patogeninių Leptospira rūšių: L. alexanderi, L. alstonii (1 genom.), L. borgpetersenii, L. inadai, L. interrogans, L. fainei, L. kirschneri, L. licerasiae, L. noguchi, L. santarosai, L. terpstrae (3 genomo rūšys) ), L. weilii, L. wolffii, turinčių daugiau nei 260 serovarų. Saprofitinėms Leptospira rūšims priklauso L. biflexa, L. meyeri, L. yanagawae (5 genomo rūšys), L. kmetyi, L. vanthielii (4 genomo rūšys) ir L. wolbachii, jose yra daugiau nei 60 serovarų (6).
Leptospirų galai yra panašūs į kabliukus (1 pav.). Du periplazminiai žiuželiai su poliariniais intarpais yra išdėstyti periplazminėje erdvėje ir yra atsakingi už judrumą; jų apvalkalą ir šerdį sudaro baltymai (6).
1 pav. Leptospira spp.(6)
Leptospiros turi būdingą dvigubos membranos struktūrą, kurioje citoplazminė membrana ir peptidoglikano ląstelių sienelė yra glaudžiai susijusios ir padengtos išorine membrana. Išorinėje membranoje LPS yra pagrindinis Leptospira antigenas. Struktūriškai ir imunologiškai jis yra panašus į gramneigiamų organizmų LPS. Nepaisant to, jis yra gana netoksiškas ląstelėms ar gyvūnams, ir yra net 12 kartų mažiau mirtinas pelėms, palyginti su Escherichia coli LPS. Be LPS, struktūriniai ir funkciniai baltymai sudaro leptospiralinės išorinės membranos dalį. Didelė tokių baltymų dalis yra lipoproteinai. Integraliniai membranos baltymai ir antrojo tipo sekrecijos sistemos sekretas GspD taip pat yra išorinėje Leptospira membranoje ir yra antigeniški (6).
11 Leptospiros yra obligatiniai aerobai, kurių optimali augimo temperatūra yra 28–30 ° C. Jie auga paprastose terpėse, praturtintose vitaminais B1 ir B12, ilgų grandinių riebalų rūgštimis ir amonio druskomis. Ilgosios grandinės riebiosios rūgštys yra naudojamos kaip vienintelis anglies šaltinis ir metabolizuojamos β-oksidacijos būdu. Taip pat yra aprašytas leptospirų augimas terpėse, kuriose yra serumo ar albumino, ir sintetinėse terpėse, kuriose nėra baltymų. Šiuo metu plačiausiai naudojama terpė yra oleino rūgšties, galvijų serumo albumino ir polisorbato terpė EMJH. Kai kurioms padermėms pirminiam izoliavimui reikia pridėti piruvato arba triušio serumo. Sukėlėjų, gautų iš klinikinių mėginių, augimą galima nuslopinti pridedant 5-fluorouracilo, gentamicino, nalidikso rūgšties arba rifampicino. Pirminio išsiskyrimo metu leptospirų augimas dažnai būna lėtas, kultūras reikia laikyti maždaug 13 savaičių prieš jas utilizuojant. Agaras gali būti dedamas nedidelėmis koncentracijomis (0,1–0,2%). Tokiose pusiau kietose terpėse augimas pasiekia maksimalų tankį atskiroje zonoje terpės paviršiuje, kuris inkubacijos metu tampa vis drumstesnis. Šis augimas susijęs su optimalia deguonies įtampa ir yra žinomas kaip Dingerio žiedas arba diskas. Leptospiralinės kultūros gali būti palaikomos pakartotinai jas kultivuojant arba laikant pusiau kietame agare, kuriame yra hemoglobino. Ilgalaikis laikymas skystame azote taip pat duoda gerų rezultatų ir yra manoma, kad yra tinkamiausias laikymo būdas virulentiškumui palaikyti (6).
Leptospiros yra labai heterogeniški mikroorganizmai ir klasifikuojami fenotipiškai ir genetiškai. Fenotipinis klasifikavimas, naudojant serovarą kaip pagrindinį taksoną, yra pagrįstas antigeniniais skirtumais, nustatytais kryžminės agliutinacijos-absorbcijos testu (CAAT). Iki šiol buvo nustatyta daugiau kaip 300 serovarų ir jie sugrupuoti į 29 serogrupes. Genetinė klasifikacija pagrįsta DNR homologija, Leptospira gentį padalija į 20 rūšių. Genominės rūšys Leptospira spp. gali būti nustatomas įvairiais molekuliniais metodais, daugiausia remiantis 16S rDNR analize. Tačiau daugeliu atvejų geriausi rezultatai gaunami derinant abu molekulinius ir serologinius identifikavimo metodus (5).
Leptospira genčiai priklauso 20 Leptospira rūšių (1 lentelė) ir aprašyta daugiau kaip 300 serovarų, sugrupuotų į 20 serogrupių (7,19).
1 lentelė. 20 rūšių aprašytų Leptospira gentyje
Rūšis Serogrupė Serovaras
Patogeninės
L. interrogans Icterohaemorrhagiae Copenhageni L. kirschneri Grippotyphosa Grippotyphosa
L. noguchii Panama Panama
12
L. weilii Celledoni Celledoni
L. santarosai Tarassovi Atlantae
L. alexanderi Manhao Manhao 3
L. alstonii ND Sichuan
L. kmetyi ND ND
Tarpinės
L. wolffii ND ND
L. licerasiae ND Varillai
L. inadai Tarassovi Kaup
L. fainei Hurstbridge Hurstbridge
L. broomi Undersignated ND
Saprofitinės
L. wolbachii Codice Codice
L. meyeri Semaranga Semaranga
L. biflexa Semaranga Patoc
L. vanthielii Holland Holland
L. terpstrae ND ND
L. yanagawae Semaranga Saopaulo
Patogeninės leptospiros yra įvairios spirochetos, šiuo metu sudaro dešimt identifikuotų rūšių: Leptospira alexanderi, Leptospira alstoni, Leptospira borgpetersenii, Leptospira interrogans, Leptospira kirschneri, Leptospira kmetyi, Leptospira mayottensis, Leptospira noguchii, Leptospira santarosai, and Leptospira weilii (8).
1.3. Graužikų vaidmuo leptospirozės platinime
Graužikų vaidmuo Leptospira epidemiologijoje ir plitime yra gerai žinomas visame pasaulyje. Yra žinoma, kad žiurkės perneša įvairias patogenines Leptospira spp. Gentis, galinčias sukelti žmonių ir gyvūnų ligas. Graužikai leptospiromis gali užsikrėsti dar ankstyvame amžiuje, tačiau užsikrėtimo tikimybė didėja su amžiumi. Po užsikrėtimo spirochetos lokalizuojasi inkstuose ir yra periodiškai išskiriamos į aplinką su šlapimu (19). Laukinės žiurkės (Rattus spp.), Ypač norvegiškos/rudosios žiurkės (Rattus norvegicus) ir juodosios žiurkės (R. rattus) yra vieni svarbiausių Leptospira infekcijos šaltiniai,
13 nes jų yra gausu miesto ir gyvenamojoje aplinkoje (2,19). Žiurkės yra besimptomės Leptospira spp. nešiotojos, jų organizme leptospirų spirochetos aptinkamos proksimaliniuose inkstų kanalėliuose. Taip pat nustatyta, kad jos perneša įvairius patogeninius Leptospira spp. mikroorganizmus, kurie gali sukelti žmonių ir kitų gyvūnų ligas (2).
Patogeno kiekis, kurį šie gyvūnai išskiria, yra labai svarbus nustatant aplinkos šaltinius ir infekcijos riziką, kuomet buvo galimas kitų gyvūnų kontaktas su infekcijos šaltiniais. Žiurkės išskiria apie 5,7 × 106 Leptospira bakterijų / ml šlapimo (9). Į aplinką išskirtos bakterijos palankiomis sąlygomis gali išgyventi nuo kelių mėnesių iki kelių metų prieš patekdamos į kito šeimininko (žinduolių, žmonių) organizmą (19).
Beveik kiekviena graužikų rūšis gali nešioti ir išskirti leptospiras. Žiurkės dažniausiai tarnauja kaip serovarų Icterohaemorrhagiae ir Copenhageni rezervuarai, tuo tarpu Ballum serogrupės serovarus galima rasti pelių organizmuose, kurios gyvena namų aplinkoje (Mus musculus). Leptospira serovarai paprastai nesukelia ligos šeimininkų organizmuose, bet gali sukelti ligą perduoti kitiems gyvūnams. Žmonės ir gyvūnai gali užsikrėsti kontaktuodami su užkrėstais gyvūnais, gyvūnų audiniais, gyvūnų ekskrementais, taip pat per žaizdas, kuomet yra kontaktas su užterštu vandeniu (10).
1.4. Leptospirozės paplitimas šunų tarpe
Dažniausiai leptospiroze užsikrečia didelių veislių, suaugę, vyresnio amžiaus šunys (33), gyvenantys lauke ar benamiai šunys. Infekcija dažniausiai plinta per šlapimu užterštą vandenį. Užsikrėtimo tikimybė padidėja dėl nuolatinių kritulių ir prasto drenažo arba sąlyčio su lėtai tekančiu vandeniu (11). Teigiama, jog ligos protrūkiai šunų tarpe buvo pastebėti iškritus gausesniam kritulių kiekiui ir vėlyvą rudenį (20). Vandeniui užsistovint patogeniniai mikroorganizmai koncentruojasi vienoje vietoje, o tai didina riziką užsikrėsti leptospiroze. Vienas pagrindinių rizikos veiksnių leptospirozės plitimui šunų tarpe yra didelis graužikų kiekis gyvenamojoje teritorijoje. Medžiokliniai šunys yra linkę labiau užsikrėsti leptospiroze nei naminiai gyvūnai. Ligos plitimui įtakos turi odos sužeidimai, jie sudaro sąlygas ligos sukėlėjui lengviau patekti į organizmą ir sukelti ligą. Didelę riziką užsikrėsti leptospiroze turi nevakcinuoti šunys (11).
Atlikti tyrimai rodo, jog šunims dažniausiai pasitaikančios leptospirų serogrupės yra Icterohaemorrhagiae, Canicola, Bratislava ir Grippothyphosa (22). Taip pat yra įrodyta, kad lauke laikomiems šunims yra didesnė rizika užsikrėsti leptospiroze, nepaisant jų veislės, amžiaus bei lyties (5).
14 Patogeninės leptospiros išskiriamos su šlapimu iš naminių ir laukinių gyvūnų inkstų kanalėlių. Naminiai gyvūnai užsikrečia esant pažeistoms gleivinėms ar odai ir kontaktuodami tiesiogiai su užkrėstu šlapimu ar šlapimu užterštu dirvožemiu, vandeniu, maistu. Leptospiros nesidaugina aplinkoje, tik gyvame organizme, tačiau gali išlikti gyvybingos dirvožemyje kelias savaites ar mėnesius. Taip pat liga gali būti perduodama esant traumoms po įkandimo ir žaizdos užkrėtimo, gali būti perduodama per placenta iš motinos vaisiui (horizontalus perdavimas) (20).
1.5. Klinikiniai požymiai
Šunims nustatyti keturi sindromai: ikterinis, hemoraginis, ureminis (Štutgarto liga) ir reprodukcinis (abortas, neišnešioti, silpni šuniukai). Šunims, kurie yra užsikrėtę leptospiromis, būdingas karščiavimas, gelta, vėmimas, viduriavimas, diseminuota intravaskulinė koaguliopatija (DIK), inkstų nepakankamumo sukelta uremija, anoreksija ir letargija. Taip pat gali pasireikšti kvėpavimo sistemos sutrikimai – dispnėja, tachipnėja; oligurija, anurija, hipotermija, gali sutrikti širdies darbas (6,26). Rečiau gali pasitaikyti uveitas, konjunktyvitas, ascitas, periferinė limfadenopatija, abortai, nevaisingumas (8). Klinikiniai požymiai yra gana įvairūs, susiję su šeimininkui būdingais leptospirų serovarais (6). Inkubacinis periodas trunka maždaug 7 dienas, leptospiremija 4 – 12 dienų. Pasveikę gyvūnai ligos sukėlėją gali platinti su šlapimu 3 mėnesius ir ilgiau (8).
Pasveikę gyvūnai gali būti besimptomiai nešiotojai, ilgą laiką nešiojantys virulentiškus leptospirų tipus inkstų kanalėliuose ir skleidžiantys į aplinką. Jautrūs ar nusilpę gyvūnai užsikrečia tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktuodami su užsikrėtusių gyvūnų šlapimu ar audiniais. Pelėms ir žiurkėms klinikiniai požymiai dažniausiai nepasireiškia (6).
Klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo mikroorganizmo padermės, virulentiškumo, gyvūno imuninio atsako bei užkrato kiekio. Kai kuriems šunims pasireiškia lengvi ligos požymiai arba jų gali išvis nebūti, o kiti serga sunkiai ar netgi miršta, dažnai dėl sukeltų inkstų pažeidimų (6).
Šunims, sergantiems ūminiu inkstų nepakankamumu, gali pasireikšti poliurija, polidipsija, dehidratacija, vėmimas, viduriavimas, apetito nebuvimas, letargija ar pilvo skausmas. Taip pat gali atsirasti oligurija ar anurija (4,11). Kartais gali pasireikšti konjunktyvitas, uveitas, tachipnėja ar dusulys dėl ūmaus kvėpavimo distreso sindromo arba leptospiralinio plaučių hemoragijos sindromo (LPHS) (15). Kai kuriems šunims atlikus pilvo ertmės ultragarsinį tyrimą nustatyta pankreatito požymių (11).
Nors yra atlikta bandymų ir rasta serologinių įrodymų, kad katės taip pat gali užsikrėsti leptospiroze, apie klinikinius kačių susirgimus leptospiroze yra pranešama retai. Iš kačių paimtų mėginių
15 dažniausiai buvo išskirti Canicola, Grippotyphosa, Pomona serovarai. Katėms ši liga dažniausiai būna nesunki, lengvos formos, nors gali pasitaikyti histopatologinių inkstų ir kepenų uždegimo požymių. Katėms didžiausia tikimybė užsikrėsti yra tiesiogiai nuo graužikų, nes jos turi glaudų ryšį su jais. Tačiau nėra iki galo išaiškinta koks kačių vaidmuo yra leptospirozės platinime, leptospirų išskyrime į aplinką su organizmo skysčiais ar audiniais (4,11,15).
1.6. Diagnozavimas
Dažniausiai naudojami diagnostiniai metodai leptospirozei diagnozuoti yra mikroskopinis agliutinacijos testas (MAT), polimerazės grandininė reakcija (PGR), imunologiniai testai (3,21). Tyrimai turėtų būti atliekami visiems gyvūnams, kuriems yra pasireiškę inkstų nepakankamumo požymiai, vėmimas, letargija, karščiavimas, anoreksija (2). Diagnozuojant leptospirozę svarbu surinkti išsamią anamnezę, sudaryti diferencinių diagnozių sąrašą. Renkant ligos anamnezę svarbu išsiaiškinti kada ir kokie atsirado pirmieji požymiai, kokioje aplinkoje gyvūnas yra laikomas, ar aplinkinėje teritorijoje vykdoma graužikų kontrolė, ar gyvūnas gali turėti kontaktą su žiurkėmis ir pelėmis, taip pat ar gyvūnas yra vakcinuotas (8,25).
Atliekant PGR ir kultūrų auginimo bei išskyrimo metodus, tyrimams naudojami šlapimo, kraujo, pieno mėginiai, taip pat gali būti naudojami inkstų, kepenų, blužnies audinių mėginiai (3). PGR metodas yra naudingas tuo, kad pasižymi didesniu jautrumu nei kiti metodai Kraujas tyrimams gali būti naudojamas koaguliuotas arba nekoaguliuotas, priklausomai nuo to, koks tyrimas bus atliekamas. Leptospiros taip pat gali būti aptinkamos cerebrosbinaliniame skystyje (KSF) praėjus 10 dienų nuo klinikinių simptomų atsiradimo (7).
MAT yra auksinis standartas, plačiausiai naudojamas leptospirozės diagnostinis tyrimas. Jis pagrįstas gebėjimu in vitro agliutinuoti paciento serume esančius leptospirų serovarus. MAT reaktyvumas serovarui rodo, kad serovaras priklauso atitinkamai serogrupei (11,30). Tikrinamų serovarų grupė turėtų būti apibrėžta remiantis antikūnų paplitimo duomenimis apie šeimininkų rūšis atitinkamoje geografinėje vietoje, nes neįtraukus infekcinės serogrupės, užkrėstų gyvūnų rezultatai gali būti klaidingai neigiami. Remiantis antikūnų paplitimo duomenimis Europoje, į bandymų grupę turėtų būti įtrauktos Australis, Autumnalis, Canicola, Grippotyphosa, Icterohaemorrhagiae, Pomona, Pyrogenes ir Sejroe serogrupės (11).
Praktikoje, norint kuo greičiau nustatyti diagnozę, gali būti naudojami imunologiniai greitieji testai leptospirozės diagnozavimui. Diagnostika greitaisiais testais remiasi imunoglobulinų bei antigeno ryšio
16 susidarymu. Testuose yra dvi juostelės – kontrolinė ir tiriamoji. Kontrolinėje juostelėje įterptas su Leptospira nesusijęs antigenas, o tiriamojoje juostelėje įterpti Leptospira serovarų ekstraktai. Atliekant šį tyrimą naudojamas kraujo serumas, kuris sumaišomas su buferiniu tirpalu, lašinamas ant testo plokštelės. Rezultatai vertinami po 10 minučių. Leptospiroms būdingi IgM antikūnai susijungia su antigenu ir suformuoja kompleksą. Susidarę kompleksai kaupiasi tiriamojoje juostelėje ir atsiradusi linija rodo teigiamą tyrimo rezultatą. Gavus neigiamą rezultatą leptospirozės diagnozės atmesti nederėtų, kadangi nepraėjus inkubaciniam periodui ar gyvūnui naudojant antimikrobinius preparatus ji gali būti klaidingai neigiama (14,23). Nors imunologiniai testai yra pakankamai tikslūs (apie 80 proc.), tikslesnei diagnozei patvirtinti kartu su greitaisiais leptospirozės nustatytmo testais turėtų būti atliekamas MAT tyrimas (23,24).
Diagnostikoje svarbu nustatyti leptospirozės stadiją. Užsikrėtimas patogeninėmis leptospiromis gali būti padalintas į dvi stadijas. Pirmoji leptospirozės stadija yra ūminė, trunkanti nuo 3 iki 10 dienų. Jai būdingi galvos skausmai ir mialgija. Šioje stadijoje leptospirų randama kraujyje 10 - 15 dienų nuo simptomų atsiradimo, jų koncentracija kraujyje mažėja. Mėginiai tyrimams turi būti imami praėjus ne daugiau kaip 2 dienoms po antibiotikų vartojimo, kad būtų galima aptikti leptospiras. Antroji stadija yra imuninė, paprastai išsivysto antrą savaitę po klinikinių simptomų pradžios ir trunka nuo 4 iki 30 dienų. Šiame etape padidėjęs antikūnų titras yra susijęs su leptospirų pasišalinimu iš kraujo (7).
Diagnostikoje svarbu žinoti, kad leptospirų antigenų kraujyje gali būti neaptinkamos dėl silpnos ar trumpos leptospiremijos ūminėje stadijoje, dėl pavėluoto mėginių paėmimo arba dėl antibiotikų skyrimo, kurie leptospiras kraujyje sunaikina. Mėginių ėmimas prieš serologinį virsmą ūmios ligos stadijoje gali duoti klaidingai neigiamus tyrimo rezultatus (7).
Analizuojant morfologinio kraujo tyrimo rezultatus yra pastebima leukocitozė, trombocitopenija, kuri gali varijuoti nuo lengvos iki sunkios formos, kartais gali pasireikšti anemija. Biocheminio tyrimo rezultatuose pastebimas kraujo karbamido azoto (BUN) ir kreatinino padidėjimas, taip pat gali padidėti kepenų fermentų kiekis, tokių kaip alanino transferazė (ALT), aspartataminotransferazė (AST), šarminė fosfatazė (ALP), elektrolitų sutrikimai. Šlapimo tyrimo rezultatuose gali būti pastebimas padidėjęs leukocitų (WBC) ir eritrocitų (RBC) kiekis (11,26).
1.7. Gydymas
Leptospirozės gydymas yra simptominis. Svarbu užtikrinti skysčių ir elektrolitų terapiją, ją derinant su antimikrobiniais preparatais. Šunys, turintys virškinimo trakto sutrikimų požymių, pirmiausia
17 turėtų būti gydomi intraveniniais penicilinų grupės antibiotikais (pavyzdžiui, Ampicilinu arba amoksicilinu 20–30 mg / kg kas 6–8 val.) (4,11). Toks gydymas turėtų būti tęsiamas tol, kol virškinimo trakto sutrikimo požymiai išnyks ir kepenų fermentų pakitimai nebus suvaldyti. Vėliau turėtų būti skiriama doksiciklinas per os (5 mg/kg kas 12 val.), kad sukėlėjas būtų pilnai pašalintas iš organizmo ir gyvūnas nebūtų infekcijos nešiotoju. Šunims, neturintiems virškinimo trakto sutrikimų požymių, nedelsiant skiriamas gydymas doksiciklinu. Pacientams su inkstų funkcijos sutrikimu, hiperkalemija, oligoanurija skiriami diuretikai, sunkiais atvejais gali būti skiriama hemodializė (4).
Gyvūnams, kuriems pasireiškė vėmimas, turi būti skiriami antiemetikai, kurie slopina vėmimą, bei gastroprotektoriai, mažinantys skrandžio sulčių rūgštingumą, apsaugantys gleivinę nuo pažeidimo. Dažniausi antiemetikai naudojami veterinarijos praktikoje yra metoklopramidas, maropitanto citratas, ondasetronas. Dažniausi gastroprotektoriai yra famotidinas, ranitidinas, omeprazolis, sukralfatai (34).
Gyvūnai, turintys inkstų nepakankamumo požymių, gali patirti stiprų skausmą, todėl renkantis gydymo schema svarbu pagal poreikį įtraukti vaistus nuo skausmo, o jeigu reikalinga – skirti opioidus. Taip pat svarbu nepamiršti kontroliuoti hipertenzijos, mažinti spaudimą inkstams, tam skiriamas amlodipinas.
Rečiau pasitaikančios leptospirozės komplikacijos yra diseminuota intravaskulinė koaguliopatija (DIK) bei leptospiralinis plaučių hemoragijos sindromas (LPHS). DIK atveju gali būti reikalinga hemotransfuzija, esant stipriam kraujavimui organizme. Pasireiškus LPHS sindromui gali prireikti deguonies terapijos ar mechaninės plaučių ventiliacijos (4,11).
1.8. Prevencija
Vienas svarbiausių kontrolės aspektų ligos prevencijoje, norint šunis apsaugoti nuo užsikrėtimo leptospiroze, yra graužikų kontrolė bei vakcinacija. Kontroliuoti graužikų populiaciją ypatingai svarbu veislynuose, nes yra įrodyta, jos leptospirozė gali būti perduodama horizontaliai iš motinos vaisiui (4,8,26).
Rinkoje esančios vakcinos nuo leptospirozės yra kelių rūšių. Jas gali sudaryti dvi serogrupės (Canicola, Icterohaemorrhagiae), trys serogrupės (Canicola, Icterohaemorrhagiae, Grippothyphosa) arba keturios serogrupės (Canicola, Icterohaemorrhagiae, Grippothyphosa, Bratislava). Europoje laikomasi rekomendacijų gyvūnus vakcinuoti keturvalente leptospirozės vakcina. Europoej bei Lietuvoje registruota Nobivac Lepto vakcina sukuria imunitetą dvylikai mėnesių (29). Vakcinuojant dvivalente (Icterohaemorrhagiae, Canicola serovarai) leptospirozės vakcina, yra pranešama atvejų, kuomet šunys
18 suserga leptospiroze po vakcinacijos (15). Vakcinuoti rekomenduojama visus gyvūnus arba kuo greičiau po pasveikimo nuo leptospirozės. Būtina revakcinacija kiekvienais metais (26). Vakcinos nėra visiškai apsaugančios nuo kitų serovarų, galinčių sukelti ligą, todėl išlieka tikimybė užsikrėsti kitais leptospirų serovarais, sukeliančiais ligą (27).
Kadangi leptospirozė yra zoonozinė liga, šeimininkams, kurių augintiniai serga leptospiroze, patariama laikytis higienos taisyklių, dėvėti pirštines namų ruošoje bei dezinfekuoti namus. Jeigu namuose laikomi kiti gyvūnai, sergantis augintinis turėtų būti atskirtas, nekontaktuoti su sveikais augintiniais, šunys, vedžiojami lauke turi šlapintis toliau nuo stovinčio vandens, kur negali patekti jokie kiti gyvūnai ir žmonės, kad ligos plitimas būtų sustabdytas (26).
19
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo atlikimo vieta, laikas ir objektas
Magistro tiriamasis darbas atliktas 2019 – 2020 metais, X smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje, Alytuje, renkant duomenis nuo 2020 metų sausio 1 d. iki 2020 metų spalio 30 d.
Tyrimo objektas – inkstų sutrikimų turintys šunys, galimai sergantys leptospiroze. Tyrimui atrinkti šunys suskirstyti į grupes: kontrolinė grupė – nevakcinuoti leptospirozės vakcina, kliniškai sveiki šunys; tiriamoji grupė – šunys nevakcinuoti leptospirozės vakcina, turintys klinikinių požymių. Klinikoje apsilankiusiems pacientams buvo surinkta išsami anamnezė, atliktas klinikinis tyrimas, atlikti kraujo tyrimai bei imunologinis leptospirozės testas. Iš viso ištirta 15 įvairaus amžiaus, veislės bei lyties šunų.
2.2. Tyrimo metodai
Iš viso ištirta 15 šunų. Gyvūnai sugrupuoti į dvi grupes – leptospiroze sergantys ir sveiki šunys – lyginami tarpusavyje, analizuojama jų gyvenimo ir ligos anamnezė, vertinami klinikinio tyrimo duomenys, kraujo rodiklių pakitimai, paskiriamas gydymas bei vertinama tirtų gyvūnų ligos baigtis.
Anamnezės vertinimas. Gyvūnų šeimininkų apklausos duomenų analizavimas Klinikinio tyrimo rezultatų įvertinimas Leptospirozės antikūnų nustatymo kraujo serume testų rezultatų vertinimas Kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rezultatų vertinimas Taikyto gydymo rezultatai, jų vertinimas Ligos baigties vertinimas
20 2.2.1. Gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezės vertinimas
Gyvūnui atvykus į kliniką, buvo surinkta išsami gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezė. Šeimininkams buvo duodama anketa, kurią užpildžius surenkami duomenys anamnezei. Anketoje klausiama gyvūno amžiaus, lyties bei veislės. Aiškinamasi kaip jaučiasi gyvūnas, ar ėda bei laka įprastai, ar nepakitęs šlapinimasis. Taip pat klausiama kur gyvūnas gyvena, ar turi kontaktą su kitais gyvūnais bei graužikais, ar yra vakcinuotas, dehelmintizuotas. Renkama informacija kada pasireiškė klinikiniai simptomai, kokie jie buvo, ar gyvūno būklė stipriai pasikeitė nuo pirmųjų požymių pasireiškimo, ar gyvūno aplinkoje nebuvo stiprių pokyčių, ar gyvūnas neserga lėtinėmis ligomis, ar buvo taikytas gydymas.
2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas
Įvertinus surinktus anamnezės duomenis, atliekamas paciento klinikinis tyrimas. Klinikinio tyrimo pradžioje pamatuojama gyvūno rektinė temperatūra. Po to gyvūnas pasveriamas, vizualiai įvertinama jo išvaizda – kūno sudėjimas, įmitimas, elgesys ir reakcija į aplinką. Tuomet apžiūrimos gleivinės, jų spalva, drėgnumas, įvertinamas kapiliarų prisipildymo greitis (KPG). Atliekama plaučių ir širdies auskultacija, pilvo palpacija.
2.2.3. Mėginių ėmimas
Mėginiai buvo imami klinikinio tyrimo metu, įvertinus gyvūno būklę. Kraujas imamas laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų, iš priekinės kojos paviršinės venos (lot. vena cephalica) morfologiniam bei biocheminiam kraujo tyrimui. Vietoje, iš kurios bus imamas kraujo mėginys, nuskutamas kailis, oda yra dezinfekuojama antiseptiniu tirpalu. Vena užspaudžiama timpa aukščiau ėmimo vietos. Kraujas imamas su adata arba kateteriu, jie pasirenkami įvertinus gyvūno būklę, temperamentą, dydį. Kraujas lašinamas į mėgintuvėlius. Morfologiniam kraujo tyrimui kraujas imamas į mėgintuvėlį violetiniu kamšteliu su antikoaguliantu (EDTA), imama 0,5 ml kraujo, biocheminiam kraujo tyrimui – į mėgintuvėlį raudonu kamšteliu be antikoagulianto, imama 0,5 ml kraujo. Surinkus pakankamą kiekį mėginio timpa atleidžiama, adata ištraukiama ją prispaudus vata su dezinfekciniu tirpalu, kateteris užsukamas ir privirtinamas pleistru. Ant mėgintuvėlių užrašomas paciento vardas bei šeimininko pavardė. Morfologiniam kraujo tyrimui atlikti naudojamas hematologinis analizatorius
21 „Mythic 18“ (Orphée SA, Šveicarija). Mėgintuvėlis su krauju laikomas 10 minučių kambario temperatūroje ir atliekamas tyrimas. Kraujo mėginių biocheminiam tyrimui, esančių mėgintuvėliuose su raudonu kamšteliu, ištyrimui naudojamas biocheminis kraujo analizatorius „Skyla VB1“ (WOODLEY, Taivanas). Tyrimas atliekamas naudojant reagentų paletes. Prieš atliekant tyrimą, mėgintuvėlis su krauju yra centrifuguojamas 10 minučių 1000 aps./min greičiu.
Morfologiniai kraujo rodikliai, nustatomi tyrimo metu: WBC, RBC, HGB, HCT, PLT.
Biocheminiai kraujo rodikliai, nustatomi tyrimo metu: kraujo karbamido azoto (BUN), kreatinino (CREA), alanino aminotransferazės (ALT), šarminės fosfatazės (ALP), aspartat aminotransferazė (AST).
2.2.4. Leptospirozės antikūnų nustatymas kraujo serume
Leptospirozės antikūnai nustatomi kraujo serume. Kraujas yra imamas į mėgintuvėlį, skirtą biocheminiam kraujo tyrimui, centrifuguojamas 10 minučių 1000 aps. /min. greičiu. Gautas serumas yra naudojamas greitojo antikūnų nustatymo testui IDEXX Snap Lepto Ab. Naudojant pipetę, į Eppendorf mėgintuvėlį įlašinami 3 lašai kraujo serumo bei 4 lašai specialaus skiediklio. Tyrimo rezultatai vertinami po 10 minučių.
2.3. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas
Statistiniai duomenų skaičiavimai vykdyti naudojant statistinių duomenų apdorojimo programų paketą – Microsoft Exel 2016 bei „SPSS 25“elektroninę skaičiuoklę. Apskaičiuotas tiriamųjų pasiskirstymas pagal kiekį, procentinis tiriamųjų pasiskirstymas, vidurkiai, „Chi-kvadrato“ kriterijus, standaritinis nuokrypis, skaičiuojama leptospirozės pasireiškimo priklausomybė nuo gyvūno amžiaus, lyties, veislės, laikymo sąlygų, metų laiko. Hipotezėms patvirtinti arba atmesti, apskaičiuojamas statistinis patikimumas (p vertė). Rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais, jei p<0,05. Jei p>0,05, tuomet gauti rezultatai laikomi statistiškai nepatikimais.
22
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrime iš viso dalyvavo 15 šunų, kuriems buvo atliekami greitieji leptospirozės nustatymo testai, kurie nustato leptospirozės antikūnus kraujyje. 9 šunims pasireiškė leptospirozei būdingi simptomai, 6 šunys buvo kliniškai sveiki. Buvo nustatyti 3 leptospirozei teigiami šunys ir 12 leptospirozei neigiamų šunų.
3.1. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų pasiskirstymas
Pagal imunotesto atsakymus tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. Leptospirozė buvo nustatyta 3 tiriamiems šunims (20 proc. tiriamųjų), 6 šunys turėjo leptospirozei būdingus klinikinius simptomus (40 proc. tiriamųjų), 6 šunys buvo kliniškai sveiki (40 proc. tiriamųjų) (3 pav.).
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal antikūnų nustatymo testo rezultatus (n=15)
3.2. Veislės įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze
Remiantis imunotestų rezultatais, leptospirozė mišrūnams nustatyta 66,7 proc. Grynaveisliai sudarė 33,3 proc. atvejų. Tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp veislės predispozijos nėra, nes p> 0,05 (r=-1) (5 pav.). 0 2 4 6 8 10 12 14
Lepto teigiami šunys Lepto neigiami šunys
T ir ia m ų šun ų ska ič ius , vn t Atvejų skaičius
23
4 pav. Veislės pasiskirstymas sergant leptospiroze, proc.
3.3. Lyties įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze
Gyvūnai tyrimo metu buvo suskirstyti į 2 grupes pagal lytį – patinai ir patelės. Leptospirozė buvo patvirtinta 3 patinams ir nei vienai patelei. Neigiami leptospirozės testai buvo 1 patelei ir 5 patinams. Kliniškai sveiki ir leptospirozei neigiami buvo 4 patinai ir 2 patelės (5 pav.).
5 pav. Lyčių pasiskirstymas pagal antikūnų nustatymo testo rezultatus (n=15)
Leptospirozė buvo diagnozuota 3 patinams (100 proc. visų leptospirozės teigiamų atvejų) ir nei vienai patelei. Pagal gautus rezultatus nustatyta, kad patinai turi didesnę tikimybę užsikrėsti ir serga
33% 67% Grynaveisliai Mišrūnai 0 1 2 3 4 5 6 Nepasireiškė klinikiniai simptomai - lepto neigiama Pasireiškė klinikiniai simptomai
-lepto neigiama
Pasireiškė klinikiniai simptomai -lepto teigiama
24 dažniau nei patelės, tai statistiškai patikima priklausomybė tarp gyvūno lyties ir leptospirozės nustatymo kraujo serume nėra, nes p<0,05 (r=0.33) (6 pav.).
6 pav. Tiriamų šunų procentinis pasiskirstymas pagal lytį (n=3)
3.4. Amžiaus įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze
Atliekant tyrimą, visi gyvūnai buvo suskirstyti į 3 grupes pagal jų amžių:I gr. – šunys iki vienerių metų amžiaus (<1 m.);
II gr. – šunys nuo vienerių iki penkerių metų amžiaus (1 – 5 m.); III gr. – šunys vyresni nei penkerių metų (>5 m.).
Didžiausias tyrimui atrinktų šunų skaičius yra III grupėje: vyresni nei penkeri metai. Šią grupę sudarė 10 šunų. Mažiausias skaičius tiriamųjų (1 šuo) buvo I grupėje (7 pav.).
7 pav. Tiriamųjų šunų skaičiaus procentinis pasiskirstymas skirtingose amžiaus grupėse
(n=15) Patinas Patelė 6% 27% 67% <1 m. 1-5 m. >5 m.
25 Remiantis leptospirozės antikūnų kraujo serume nustatymu, dažniausiai teigiami rezultatai buvo nustatyti gyvūnams, priskiriamiems III amžiaus grupei (2 atvejams visų teigiamų atvejų), šunims iki vienerių metų amžiaus užsikrėtimas nenustatytas. Priklausomybė, tarp gyvūno amžiaus ir leptospirozės pasireiškimo yra, nes p<0,05 (r=0.33) (8 pav.).
8 pav. Gyvūnų pasiskirstymas amžiaus grupėse pagal antikūnų nustatymą kraujyje (n=15)
3.5. Gyvenimo būdo įtaka gyvūnų užsikrėtimui leptospiroze
Analizuojant gyvūnų, kuriems buvo atliktas leptospirozės imunotestas, gyvenimo sąlygas, nustatyta, kad visi 3 leptospirozei teigiami šunys (100 proc. leptospirozei teigiamų tiriamųjų) buvo laikomi lauke ir galėjo kontaktuoti su kitais gyvūnais ir graužikais. Leptospiroze dažniau užsikrečia šunys, kurie yra laikomi lauke, nei namuose laikomi šunys, šie duomenys yra statistiškai reikšmingi, nes p<0,05 (r=-0.01) (9 pav.). 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 <1 m. 1-5 m. >5 m. T ir ia m ųj ų šun ų ska ič ius , vn t
Amžiaus grupė, metais
Leptospirozei teigiamas Leptospirozei neigiamas
26
9 pav. Užsikrėtimo leptospiroze priklausomybė nuo gyvenimo būdo (n=15)
3.6. Klinikinių požymių pasireiškimo sezoniškumas
Klinikiniai požymiai, būdingi leptospirozei, daugiausiai pasireiškė rudenį (40 proc. tiriamųjų), mažiausiai pavasarį (6,7 proc.). Gauti rezultatai pavaizduoti 10 paveiksle.
10 pav. Ligai būdingų klinikinių požymių pasireiškimas skirtingais metų laikais (n=15)
Išanalizavus visus atliktus leptospirozės antikūnų kraujyje nustatymo testus, išsiaiškinta, kad daugiausiai teigiamų atsakymų gauta rudenį (66,7 proc. leptospirozei teigiamų šunų), mažiausiai – vasarą (33,3 proc. leptospirozei teigiamų šunų), tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp metų laiko ir leptospirozei būdingų klinikinių požymių pasireiškimo nėra, nes p>0,05 (r=0.95) (11 pav.).
0 2 4 6 8 10 12 14
Leptospirozei neigiami Leptospirozei teigiami
Laikomi viduje, bet išeinantys į lauką Laikomi lauke
0 1 2 3 4 5 6 7
Žiema Pavasaris Vasara Ruduo
T ir ia m ųj ų šun ų ska ič ius , vn t Metų laikas
27
11 pav. Teigiamų leptospirozės atvejų nustatymas skirtingais metų laikais (n=3)
3.7. Klinikinė apžiūra
Analizuojant klinikinio tyrimo rezultatus, nustatyta, kad visų 3 leptospirozei teigiamų šunų kūno temperatūrų vidurkis buvo 39,23 0C, o 12 leptospirozei neigiamų šunų vidurkis – 38,80 0C. Buvo
pastebėta, kad 4 leptospirozei neigiamiems šunims (26,7 proc. visų tiriamųjų) temperatūra buvo padidėjusi. Leptospiroze sergančių šunų kūno temperatūra būna didesnė (p<0,05) (12 pav.).
12 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų rektinės temperatūros tyrimo rezultatai (n=15)
Analizuojant tiriamųjų gyvūnų klinikinės apžiūros duomenis, pastebėta, kad leptospirozei teigiamų šunų širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnių vidurkiai yra mažesni, nei leptospirozei neigiamų šunų. Šie rodikliai neįrodo, jog užsikrėtimas leptospiroze turėtų įtakos fiziologinių rodiklių pakitimams, nes tai nėra statistiškai patikimi duomenys (p>0,05) (13 pav.).
0 1 2 3
Žiema Pavasaris Vasara Ruduo
T ir ia m ųj ų šun ų ska ič ius , vnt Metų laikas 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami
T ir ia m ųj ų šun ų ska ič ius , vn t Rektinė temperatūra padidėjusi Rektinė temperatūra normos ribose
28
13 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų fiziologinių rodiklių vidurkiai (n=15)
3.8.
Kraujo morfologiniai rodikliai
Nustatyta, kad leptospirozei teigiamiems šunims yra dažniau nustatomas leukocitų (WBC) koncentracijos kraujyje padidėjimas, nei leptospirozei neigiamiems šunims, tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp leptospirų buvimo kraujyje ir leukocitų kiekio padidėjimo kraujyje nėra, nes p>0,05 (14 pav.).
14 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų leukocitų kiekio kraujyje palyginimas (n=15)
Išanalizavus tiriamųjų šunų eritrocitų (RBC) ir hemoglobino (HGB) kiekį kraujyje, nustatyta, kad 2 iš 3 leptospirozei teigiamų šunų (66,7 proc.) kraujyje RBC ir HGB kiekis buvo sumažėjęs, 3 iš 6 leptospirozei neigiamų šunų (50,0 proc.) RBC ir HGB kiekis kraujyje taip pat buvo sumažėjęs, o kliniškai sveikų bei 3 iš 6 leptospirozei neigiamų šunų RBC ir HGB kiekis buvo normos ribose. Šie duomenys
32±1
76±7.51
44±5.75 82±7.33
0 20 40 60 80 100
Kvėpavimo dažnis k/min. Širdies susitraukimų dažnis k/min. Fiziologiniai rodikliai Leptospirozei neigiami Leptospirozei teigiami 0 2 4 6 8 10 12 Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami
Tiriamųjų gyvūnų skaičius, vnt.
WBC normos ribose WBC virš normos ribų
29 rodo, kad statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp leptospirų buvimo kraujyje ir eritrocitų bei hemoglobino sumažėjimo nėra, nes p>0,05 (15 pav.).
15 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų, bei sveikų šunų eritrocitų ir hemoglobino kraujyje
palyginimas (n=15)
Nagrinėjant užsikrėtusių ir neužsikrėtusių leptospiroze šunų trombocitų reikšmes (PLT), nustatyta, kad sergantys šunys turi mažesnę trombocitų koncentraciją kraujyje, nei neužsikrėtę šunys, tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp leptospirų buvimo kraujyje ir trombocitų sumažėjimo nėra (p>0,05) (16 pav.).
16 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų trombocitų skaičiaus kraujyje palyginimas (n=15)
3.9. Kraujo biocheminiai rodikliai
Vertinant tiriamųjų šunų karbamido (BUN) koncentraciją kraujyje, pastebėta, kad šis rodiklis užsikrėtusių šunų didesnis, nei leptospirozei neigiamų šunų, kurie turi ligai būdingus požymius.
0 2 4 6 8
Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami Kliniškai sveiki
Tiriamųjų gyvūnų skaičius
RBC ir HGB normos ribose RBC ir HGB žemiau normos ribų
0 2 4 6 8 10 12
PLT normos ribose PLT sumažėjimas
T ir ia m ųj ų šun ų ska ič ius , vn t. Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami
30 Statistiškai patikima priklausomybė tarp teigiamo imunotesto atsakymo ir karbamido koncentracijos kraujyje yra, nes p<0,05 (17 pav.).
17 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų kraujo karbamido azoto koncentracijos kraujyje
vidurkių palyginimas (n=15)
Vertinant tiriamųjų šunų kreatinino (CREA) koncentraciją kraujyje, pastebėta, kad šis rodiklis užsikrėtusių šunų didesnis, nei leptospirozei neigiamų šunų, kurie turi ligai būdingus požymius. Statistiškai patikima priklausomybė tarp teigiamo imunotesto atsakymo ir kreatinino koncentracijos kraujyje yra, nes p<0,05 (18 pav.).
18 pav. Leptospirozei teigiamų ir neigiamų šunų kraujo kreatinino koncentracijos kraujyje vidurkių
palyginimas (n=15) 15.63±1.77 8.02±5.69 0.00 1.00 2.00 3.00 4.00 5.00 6.00 7.00 8.00 9.00 10.00 11.00 12.00 13.00 14.00 15.00 16.00 17.00
Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami
B U N , M M O L/ L 509.7±179.02 289.75±308.65 Leptospirozei teigiami Leptospirozei neigiami CREA, ⴗmol/l
31 Padidėjusi alanino aminotransferazės (ALT) koncentracija nustatyta 1 leptospiroze sergančiam šuniui bei 4 leptospirozei neigiamiems šunims. Leptospiroze sergančių šunų ALT koncentracijų kraujyje vidurkis yra mažesnis, nei leptospirozei neigiamų šunų kraujyje, tačiau statistiškai patikimos priklausomybės tarp leptospirozės ir ALT koncentracijos kraujyje padidėjimo nenustatyta (p>0,05).
Vertinant šarminės fosfatazės (ALP) koncentraciją tiriamųjų šunų kraujyje nustatyta, kad ji buvo padidėjusi 1 leptospirozei teigiamam šuniui bei 3 leptospirozei neigiamiems šunims. Šunų, kuriems leptospirozė patvirtinta imunotestu, ALP koncentracijų kraujyje vidurkis buvo mažesnis, nei leptospirozei neigiamų šunų kraujyje, statistiškai patikimos priklausomybės tarp teigiamo imunotesto ir ALP koncentracijos nenustatyta (p>0,05).
3.10. Klinikinių požymių analizė
Tiriant šunis nustatyti dažniausiai pasireiškę klinikiniai požymiai: karščiavimas, vėmimas, letargija, viduriavimas, anoreksija, pilvo skausmingumas palpuojant, polidipsija, poliurija, dehidratacija. Klinikinių simptomų įvairovė pateikta 2 lentelėje.
2 lentelė. Klinikinių požymių pasiskirstymas
Klinikiniai požymiai Leptospirozei teigiami šunys Leptospirozei neigiami šunys Pasiskirstymas proc. Karščiavimas 3 5 53,3 Vėmimas 2 5 46,7 Letargija 3 6 60 Viduriavimas 2 6 60 Anoreksija 3 5 53,3 Pilvo skausmingumas palpuojant 3 6 60 Dehidratacija 2 4 40 Polidipsija 2 6 60 Poliurija 2 4 40
Įvertinus klinikinių požymių pasireiškimą leptospirozei teigiamiems šunims, nustatyta, kad visiems šunims pasireiškė karščiavimas, letargija, anoreksija, polidipsija, bei pilvo skausmingumas palpuojant. 2
32 šunims pasireiškė vėmimas bei viduriavimas, dehidratacija. Poliurija, kuomet gyvūnas pastebimai daugiau šlapinasi, nustatyta 2 šunims. Inkstų nepakankamumas buvo diagnozuotas 6 tiriamiems šunims, jie neturėjo apetito, mažiau šlapinosi.
3.11. Gydymo taikymas
Gydymui dažniausiai yra taikomas simptominis gydymas bei antimikrobinė terapija. Visiems sergantiems gyvūnams buvo taikoma intraveninė skysčių terapija. Antimikrobinis gydymas doksiciklinu, siekiant sunaikinti leptospiras gyvūno organizme, buvo skiriamas 2 šunims su patvirtinta leptospirozės diagnoze. Visiems sergantiems šunims buvo skirti vaistai nuo skausmo ir uždegimo. 46,7 proc. klinikinių požymių turinčių šunų buvo naudotas metoklopramidas vėmimui slopinti bei antacidas famotidinas, mažinantis skrandžio rūgštingumą. Drotaverino hidrochloridas (No–spa) skirtas 66,7 proc. sergančių pacientų. Visiems nusilpusiems šunims skirti vitaminai (vitaminas C, papildai inkstų veiklai gerinti, B vitaminų kompleksas). Papildai kepenų veiklai gerinti skirti 53,3 proc. sergančių šunų. 53 proc. sergančiųjų buvo skirti preparatai fosforo kiekiui organizme mažinti. 100 proc. sergančių gyvūnų buvo paskirta speciali dieta – inkstų sutrikimų turinčių šunų ėdalas (19 pav.).
19 pav. Simptominio gydymo pasirinkimo variantai
0 2 4 6 8 10
Skysčių infuzija Antimikrobiniai preparatai Antiemetikai Vitaminai Skrandžio rūgštingumą mažinantys
preparatai
Dieta Papildai inkstų, kepenų veiklai
33
3.12. Ligos baigties vertinimas
1 leptospiroze sergančio šuns būklė stabilizavosi po diagnozės patvirtinimo. 1 leptospiroze sergantis šuo buvo iškart eutanazuotas dėl kritinės būklės (IV laipsnio inkstų nepakankamumas, kepenų nepakankamumas) ir 1 šuo nugaišo 1,5 sav. Po diagnozės patvirtinimo. 4 iš 6 leptospirozei neigiamų šunų būklė paskyrus gydymą stabilizavosi, 2 iš 6 šunys po tam tikro laiko nugaišo (po 2 sav., 3 sav.) (20 pav.).
20 pav. Ligos baigtis
34%
33%
33% Būklė stabilizavosi
Eutanazuotas Nugaišo
34
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu gyvūnai, remiantis imunotestų atsakymais, buvo suskirstyti į dvi grupes: šunys užsikrėtę leptospiroze bei šunys neužsikrėtę leptospiroze. Sergančių leptospiroze šunų buvo 3 (20 proc. visų tiriamųjų), leptospirozei neigiamų buvo 6 šunys (40 proc. visų tiriamųjų). Tiek leptospirozei teigiamų, tiek neigiamų šunų pagrindinis klinikinis požymis buvo inkstų fukcijos nepakankamumas, karščiavimas, vėmimas, anoreksija. Sergantys šunys daugiausia buvo mišrios veislės, tačiau atlikti tyrimai neįrodė veislės bei leptospirozės tarpusavio priklausomybės. Major A., Schweighauser A. ir kt. taip pat nenustatė šių veiksnių priklausomybės vienas nuo kito (31).
Suskirsčius leptospirozei teigiamus šunis į grupes pagal lytį, visi tirti gyvūnai sergantys leptospiroze buvo patinai (100 proc. visų leptospirozei teigiamų šunų). Šie gauti rezultatai parodo, kad patinai turi didenę tikimybę užsikrėsti leptospiroze, šie duomenys rodo, kad ryšys, tarp gyvūno lyties ir leptospirozės pasireiškimo yra. Savo publikacijoje Lopez M. C., Vila A. ir kt. autoriai nurodo, jog leptospiroze daugiau nei du kartus dažniau užsikrečia patinai, nei patelės (22).
Išanalizavus duomenis, buvo pastebėta, jog leptospiroze dažniausiai užsikrečia šunys, vyresni nei penkeri metai (66,7 proc. leptospiroze sergančių šunų), rečiausiai užsikrečia šunys iki vienerių metų amžiaus (nenustatyta nei vieno atvejo). Savo publikacijoje Lopez M. C., Vila A. ir kt. autoriai taip pat nurodo, jog dažniau užsikrečia vyresni nei šešerių metų gyvūnai, o amžius iki vienerių metų yra apsaugantis faktorius (22,33).
Literatūros šaltiniuose teigiama, jog lauke laikomi bei nuolatinį kontaktą su graužikais turintys gyvūnai, turi didesnę tikimybę užsikrėsti leptospiroze, nei namuose laikomi šunys (4,11). Išnagrinėjus gautus tyrimo duomenis, nustatyta, kad visi leptospirozei teigiami šunys (100 proc.) buvo laikomi lauke bei galėjo turėti kontaktą su graužikais bei užteršta aplinka. Sykes J.E., Hartman K. bei kiti autoriai publikacijose teigia, jog gyvūnų laikymas lauke bei galimybė kontaktuoti su užterštais aplinkos šaltiniais didina šunų užsikrėtimą leptospiroze bei jos platinimą (4,7).
Vertinant metų laiko bei užsikrėtimo leptospiroze priklausomybę, nustatyta, kad dažniausiai gyvūnai sirgo rudenį, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi. Literatūros šaltiniuose pateikiama, jog dažniausiai leptospirozė diagnozuojama rudenį ir vasarą (11,20), tai gali būti susiję su graužikų migracija bei aplinkos temperatūros pokyčiais.
Analizuojant klinikinės apžiūros rezultatus, nustatyta, kad teigiamų leptospirozei šunų kūno temperatūrų vidurkis buvo 0,43 0C didesnis nei leptospirozei neigiamų šunų. Literatūros šaltiniuose
35 karščiavimas (p<0,05) (4,6,11,26). Pastebėta, kad leptospiroze užsikrėtusių šunų kvėpavimo dažnių vidurkis buvo 12 k/min. mažesnis nei leptospirozei neigiamų šunų (32 ir 44 k/min.), širdies susitrakimų dažnių vidurkis buvo mažesnis 6 k/min. (76 ir 82 k/min.) nei leptospirozei neigiamų šunų. Šie duomenys nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05). Literatūros šaltiniuose aprašoma, jog leptospirozė gali daryti įtaką kvėpavimo bei širdies sistemos veiklai, sukeldama tachipnėją, kosulį, tachikardiją ar aritmijas (15,26).
Nagrinėjant tyrimo duomenis nustatyta, kad teigiamų lepstospirozei šunų kraujyje WBC reikšmės buvo didesnės, nei leptospirozei neigiamų, bet klinikinių požymių turinčių, šunų kraujyje, tačiau šie rezultatai nėra statistiškai patikimi. Vertinant eritrocitų (RBC) ir hemoglobino (HGB) koncentracijas šunų kraujyje, pastebėta, kad tiek leptospirozei teigiamų, tiek leptospirozei neigiamų šunų kraujyje sumažėja RBC ir HGB koncentracijos. Leptospirozei teigiamų šunų kraujyje taip pat nustatyta sumažėjusi trombocitų koncentracija, lyginant su leptospirozei neigiamais šunimis. Schuller S., Francey T. bei kiti autoriai savo publikacijose teigia, jog analizuojant sergančių šunų morfologinio kraujo tyrimo rezultatus yra nustatoma leukocitozė, įvairaus laipsnio trombocitopenija, o ligai pažengus gali išsivystyti anemija (11,26).
Vertinant kraujo biocheminius rodiklius, nustatyta: 3 leptospirozei teigiamiems ir 6 leptospirozei neigiamiems šunims karbamido koncentracija kraujyje buvo padidėjusi, leptospirozei teigiamų šunų kraujyje karbamido koncentracijų vidurkis buvo didesnis nei leptospirozei neigiamų šunų kraujyje; 3 leptospirozei teigiamiems ir 6 leptospirozei neigiamiems nustatyta padidėjusi kreatinino koncentracija - leptospirozei teigiamų šunų kraujyje kreatinino koncentracijų vidurkis didesnis nei leptospirozei neigiamų šunų kraujyje. Šie rezultatai įrodo ryšį tarp leptospirozės ir karbamido bei kreatinino kiekio padidėjimo kraujyje (11). ALT ir ALP koncentracijų vidurkis mažesnis nei leptospirozei neigiamų šunų, tačiau šie tyrimų rezultatai neįrodo, kad leptospirozė daro įtaką šių kraujo biocheminių rodiklių pokyčiams, nes skaičiavimai nėra statistiškai patikimi.
Sykes J.E., Schuller S. ir kiti autoriai pagrindinius ligos požymius nurodo: karščiavimas, vėmimas, viduriavimas, anoreksija, letargija, poliurija, polidipsija, dehidratacija, pilvo skausmingumas (4,6,11,26). Nagrinėjant sergančių šunų tyrimų rezultatus, nustatyta, kad karščiavimas, letargija, anoreksija, pilvo skausmingumas pasireiškė visiems leptospirozei teigiamiems šunims; vėmimas ir viduriavimas nustatyti 2 šunims; dehidratacija, polidipsija ir poliurija nustatyta 2 leptospirozei teigiamiems šunims. Literatūroje minimi kvėpavimo bei širdies sistemos sutrikimai, hipotermija nenustatyti.
Leptospiroze sergantiems šunims buvo taikytas simptominis gydymas bei antimikrobinė terapija. 1 šuniui su patvirtinta leptospirozės diagnoze nebuvo taikytas gydymas, jis iškart buvo eutanazuotas. 66,7 proc. šunų su patvirtinta leptospirozės diagnose buvo skiriamas gydymas doksiciklinu. Tiek
36 sergantiems leptospiroze, tiek leptospirozei neigiamiems šunims buvo skirta intraveninė skysčių terapija. Visiems sergantiems šunims buvo skirti vaistai nuo skausmo ir uždegimo. 46,7 proc. klinikinių požymių turintiems šunims buvo skirtas metoklopramidas vėmimo slopinimui bei gastroprotektorius famotidinas. Drotaverino hidrochloridas skirtas 66,7 proc. pacientų. Visiems nusilpusiems šunims buvo skirti vitaminai ir papildai imuninės sistemos stiprinimui. Inkstų nepakankamumo požymių turintiems šunims buvo paskirta gydomoji dieta – sausas, brinkintas, konservuotas ėdalas šunims, turintiems inkstų sutrikimų. Literatūros duomenimis, antimikrobinė terapija yra vienas svarbiausių gydymo aspektų, kuris turėtų būti pradedamas nedelsiant įtarus ligą (4,11). Simptominis gydymas skiriamas imuninės sistemos stiprinimui (34).
34 proc. leptospiroze sergančių šunų būklė stabilizavosi, skiriant palaikomąją terapiją savijauta pagerėjo; 33 proc. buvo eutanazuota iškart po diagnozės patvirtinimo, dėl kritinės būklės; 33 proc. dėl stipriai pažengusios ligos nugaišo po 1,5 sav. 66,7 proc. leptospirozei neigiamų šunų būklė stabilizavosi paskyrus gydymą, 33,3 proc. nugaišo (po 2 sav, 3sav.).
Literatūros šaltinių teigimu vienas svarbiausių būdų, užkertantis kelią ligos plitimui yra šunų vakcinavimas. Taip pat svarbu užtikrinti graužikų kontrolę bei atskirti sergančius gyvūnus nuo sveikų, užtikrinti, kad sergantys šunys nesišlapintų prie stovinčio vandens telkinių bei laikytis higienos taisyklių (4,8,26). Šeimininkams rekomenduotas kitų kartu laikomų šunų atskyrimas nuo sergančių bei jų vakcinacija, tačiau kiek šeimininkų laikėsi rekomendacijų duomenų nėra.
Diagnozuojant leptospirozę pasitelkiami įvairūs tyrimo būdai. Nors MAT yra laikomas auksiniu standartu leptospirozės diagnostikoje, greitieji testai taip pat gali suteikti naudingos informacijos ir yra pigesni, atsakymas gaunamas greičiau nei kiti laboratoriniai tyrimai. Literatūroje teigiama, jog greitųjų testų jautrumas yra 80-88 proc. lyginant su molekuliniais metodais, tačiau diagnozei patvirtinti kartu turėtų būti atliekami ir molekuliniai tyrimai.
37
IŠVADOS
1. Leptospirozės pasireiškimui gyvūnų augintinių tarpe turi įtakos gyvūno lytis, amžius, laikymo sąlygos (p<0,05). Veislės bei metų laiko įtaka nenustatyta (p>0,05).
2. Išryškėję klinikiniai simptomai rodo ligos progresavimą. Atliekant tyrimą, dažniausi nustatyti klinikiniai simptomai, šunims, užsikrėtusiems leptospiroze buvo karščiavimas, letargija, anoreksija, dehidratacija, inkstų nepakankamumo požymiai.
3. Atlikus tyrimą nustatyta 3 leptospirozei teigiami (20 proc. visų tiriamųjų) ir 12 neigiamų leptospirozei šunų (80 proc. visų tiriamųjų) testų rezultatų (n=15). 6 tiriamieji šunys (40 proc. visų tiriamųjų) turėjo leptospirozei būdingus klinikinius požymius, tačiau jiems leptospirozės diagnozė nepatvirtinta.
4. Leptospirų buvimas kraujyje lemia kraujo biocheminių rodiklių pakitimus - karbamido ir kreatinino koncentracijos beveik du kartus didesnės (p<0,05), nei normos ribos; gali padidėti kepenų parametrai – ALT, ALP (p>0,05). Leptospirų buvimas kraujyje daro įtaką kraujo morfologinių rodiklių pakitimams - pastebima leukocitozė, sumažėjęs eritrocitų ir hemoglobino kiekis, trombocitų koncentracija (p>0,05). Šių rodiklių koncentracijos mažesnės nei normos ribos.
38
REKOMENDACIJOS
1. Surinkti išsamią gyvenimo bei ligos anamnezę apie pacientą, sergantį leptospiroze, siekiant įvertinti galimas užsikrėtimo proežastis.
2. Tolimesniam gydymui tęsti atlikti išsamesnius tyrimus, nustatyti leptospirozės sukėlėjui bei nustatyti antimikrobinius preparatus, kuriems jis yra jautriausias.
3. Gyvūnų savininkams pateikti informaciją apie leptospirozės profilaktiką, atliekant kasmetinę vakcinaciją.
4. Supažindinti gyvūnų savininkus su saugiais gyvūnams graužikų kontrolės būdais, rekomenduoti reguliariai (o ypač graužikų migracijos metu) atlikti deratizaciją aplinkoje.
39
LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Rahelinirina S.,Léon A., Harstskeerl R. A., Sertour N., Ahmed A. , Raharimanana C., Ferquel E.,Garnier M.,Chartier L., Duplantier J. M., Rahalison L.,Cornet M.First Isolation and Direct Evidence for the Existence of Large Small-Mammal Reservoirs of Leptospira sp. in Madagascar. PLoS One. 2010 Nov; 5(11): e14111.].
2. Boey K., Shiokawa K., Rajeev S. Leptospira infection in rats: A literature review of global prevalence and distribution. PLoS Negl Trop Dis. 2019 Aug; 13(8): e0007499.
3. W. A. Ellis, BVMS, PhD, FRCVS. Control of canine leptospirosis in Europe: time for a change? Veterinary Record 167, 602-605.
4. Sykes J.E., Hartman K., Lunn K.F., Moore G.E., Stoddard R.A., Goldstein R.E. 2010 ACVIM Small animal consensus statement on leptospirosis: diagnosis, epidemiology, treatment, prevention. J Vet Intern Med. 2011 Jan. 25(1): 1-13.
5. Majetic Z. S., Galloway R., Sabljic E. R., Milas Z., Perko V.M., Habus J., Margaletic J., Pernar R., Turk N. Epizootiological survey of small mammals as Lepstospira spp. Reservoirs in Eastern Croatia. Elsevier. Acta Tropica. Volume 131. 2014 March. 111 – 116 p.
6. Adler B. Moctezuma A. P. Leptospira and leptospirosis. Elsevier. Volume 140. 2010 Jan. 140 (3-4): 287 – 296 p.. Doi:10.1016/j.vetmic.
7. Picardeau M. Diagnosis and epidemiology of leptospirosis. Diagnostic et épidémiologie de la leptospirose. Elsevier. Medecine et Maladies Infectieuses. Volume 43, Issue 1. 2013 Jan. 1 – 9 p. 8. Cordonin C., Turpin M., Bringart M., Bascands J. L., Flores O., Dellagi K., Mavingui P., Roche
M., Tortosa P. Pathogenic Leptospira and their animal reservoirs: testing host specificity through experimental infection. Scientific reports. 2020 Apr. 10 (1): 7239.
9. Barragan V., Olivas S., Keim P., Pearson T. Critical knowledge gaps in our understanding of environmental cycling and transmission of Leptospira spp. Applied and Environmental Microbiology. 2017 Sep. 83 (19).
10. Krijger I. M., Ahmed A. A. A., Goris M. G. A. Koerkamp P. W. G. G., Meerburg B. G. Prevalence of Leptospira Infection in Rodents from Bangladesh. Int J Environ Res Public Health. 2019 Jun. 16 (12): 2113.
