LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Aistė Ruminaitė
Šunų žarnyno nepraeinamumo etiologija ir
pasireiškimas
The occurrence and etiology of canine intestine
obstruction
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Vet. gyd.- asist. Jūratė Juodytė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų žarnyno nepraeinamumo etiologija ir pasireiškimas“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Aistė Ruminaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Regina Valentinavičienė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
Vet. gyd.-asist. Jūratė Juodytė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) dr. doc. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7 1.1. Etiologija ... 7 1.2. Svetimkūniai ... 7 1.2.1. Linijiniai svetimkūniai ... 8 1.2.2. Nelinijiniai svetimkūniai ... 81.3. Galimos ligos baigtys, gyvūnui prarijus svetimkūnį ... 9
1.4. Invaginacija ... 10
1.5. Sąaugos ... 12
1.6. Žarnos užsisukimas ... 13
1.7. Neoplazija ... 13
1.8. Pseudoobstrukcinis sindromas ... 14
1.9. Klinikiniai žarnyno nepraeinamumo simptomai ... 15
1.10. Galimos komplikacijos esant žarnyno nepraeinamumui ... 16
1.10.1. Skysčių ir elektrolitų disbalansas ... 16
1.10.3. Žarnyno opos ... 16
1.10.4. Peritonitas ... 16
1.11. Klinikinis tyrimas esant žarnyno obstrukcijai ... 17
1.11.1. Laboratoriniai tyrimai ... 17
1.11.2. Rektinis tyrimas... 18
1.11.3. Žarnų stuksenimas ir klausymas ... 18
1.11.4. Rentgeninis tyrimas ... 18
1.11.5. Ultragarsinis tyrimas ... 19
1.12. Medikamentinis gydymas ... 19
1.12.1. Skysčių ir elektrolitų balanso atstatymas ... 19
4 ŠUNŲ ŽARNYNO NEPRAEINAMUMO ETIOLOGIJA IR PASIREIŠKIMAS
Aistė Ruminaitė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Žarnyno nepraeinamumą šunims gali sukelti įvairios priežastys. Šio darbo tikslas - išanalizuoti šunų žarnyno nepraeinamumo etiologiją, atsiradimo priežastis ir savailaikės diagnostikos svarbą. Žarnyno nepraeinamumo priežastys gali būti svetimkūniai, invaginacija, žarnos užsisukimas, neoplazijos ir kt. Atliekant tyrimą, analizuoti 36 klinikiniai atvejai, kuomet buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas. Klinikiniai duomenys surinkti smulkiųjų gyvūnų klinikoje X 2018-2019 metais. Ištyrus visus šunis, kuriems buvo diagnozuotas žarnyno nepraeinamumas, nustatyta, kad 18 atvejų (50,0 proc.) iš jų obstrukciją sukėlė svetimkūniai žarnyne.
Dažniausiai taikytas diagnostinis tyrimas buvo rentgeninis tyrimas, jo pagalba virškinamojo trakto nepraeinamumas nustatytas 86,1 proc. tyrimo metu analizuotiems pacientams. Laiku nepritaikius tinkamo diagnostinio tyrimo gali atsirasti komplikacijos, keliančios grėsmę paciento gyvybei. Dažniausiausios nustatytos komplikacijos: žarnų nekrozė, erozija, opų susidarymas.
5 THE OCCURRENCE AND ETIOLOGY OF CANINE INTESTINE OBSTRUCTION
Aistė Ruminaitė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Canine intestine obstruction can be caused by various reasons. The goal of this study is to analyse the aetiology of canine intestine obstruction, causes of manifestation and the importance of well-timed diagnostics. The most common intestine obstruction causes might be foreign objects, invagination, intestine twisting, neoplasia, and others. Throughout the research, 35 cases were inspected, whenever intestine obstruction was diagnosed. During 2018 – 2019 clinical records from clinic were collected. After a thorough examination of all dogs with intestine obstruction, it was discovered that a foreign object caused 50 percent of all instances (18 cases).
In 86,1 percent of all analysed cases, intestine obstruction was successfully diagnosed with the help of X-ray, which was the most commonly applied diagnostic measure. If the appropriate diagnostic procedure is not used in a timely matter situation might develop complications that might put the patient in grave danger. Intestine necrosis, erosion, ulcer formation – the most frequent complications.
6
ĮVADAS
Šunų žarnynas yra atsakingas už pašaro cheminį apdorojimą, absorbciją ir nesuvirškintų dalelių pašalinimą (1). Žarnynas sudarytas iš plonosios ir storosios žarnos. Plonosios žarnos pagrindinės funkcijos yra sekrecinė, motorinė ir rezorbcinė. Svarbiausia virškinimo vieta yra dvylikapirštė žarna, kurioje palaikoma šarminė terpė, neutralizuojanti iš skrandžio patenkantį turinį ir užtikrinanti palankias sąlygas veikti kasos fermentams. Angliavandeniai, riebalai, baltymai plonojoje žarnoje yra hidrolizuojami fermentų ir taip vyksta enterinis virškinimas (2). Tolimesnis membraninis virškinimas atliekamas plonosios žarnos ląstelių – endokrinocitų gaurelių fermentų, hidrolizuojant tarpinius skilimo produktus. Storojoje žarnoje vyksta tik kai kurių medžiagų ir vandens rezorbcija, virškinimas praktiškai nevyksta, tačiau šios žarnos gleivinė atlieka sekrecinę funkciją – išskiria nedidelį kiekį sulčių, kurių sudėtyje yra daug gleivių ir bikarbonatų (1).
Virškinamojo trakto sutrikimai, kurie galėjo atsirasti dėl žarnyno nepraeinamumo, yra dažnai pasitaikantis negalavimas. Virškinamojo trakto nepraeinamumą gali sukelti daug rizikos veiksnių : svetimkūniai, invaginacija, neoplazija, sąaugos, kitos žarnyno ligos. Didžiausias pavojus kyla, kai pažeidžiama virškinamojo trakto gleivinė, atsiranda uždegiminiai procesai, kurie vėliau gali pereiti į nekrozę (2,3).
Virškinamojo trakto susirgimai diagnozuojami surinkus išsamią anamnezę, atlikus detalų paciento klinikinį tyrimą, įvertinus specialiųjų tyrimų rezultatus. Jei šios informacijos nepakanka nustatyti galutinę diagnozę, gali būti indikuotinas endoskopinis tyrimas ar diagnostinė laparotomija (4).
Darbo tikslas:
Išanalizuoti šunų žarnyno nepraeinamumo etiologiją, atsiradimo priežastis ir savalaikės diagnostikos svarbą.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti šunų žarnyno nepraeinamumo simptomus.
2. Aprašyti šunų žarnyno nepraeinamumo eigą, galimas komplikacijas.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Etiologija
Dažniausiai žarnyno nepraeinamumą gali sukelti – neoplazijos, svetimkūniai, invaginacijos, užsisukimai bei sąaugos, retais atvejais priežastis gali būti idiopatinė ir sukelti pseudoobstrukciją. Vienos ūmiausių žarnyno nepraeinamumo priežasčių yra svetimkūnis, neoplazija ir inavaginacija. Šunys paprastai yra labai smalsūs, domisi aplinka ir nori kuo artimiau susipažinti su jį supančiu pasauliu. Todėl dažnai pasitaiko, kad pradeda ėsti nevalgomus daiktus. Tai galima pavadinti žarnyno svetimkūnių sindromu (5). Jauniems gyvūnams svetimkūniai dažnai yra aptinkami dėl jų nepasotinamo ir neišrankaus pašaro ėdimo (6).
Invaginacijos etiologija dažniausiai prasideda nuo uždegiminių procesų žarnyne. Uždegimo priežastimi gali būti infekciniai susirgimai, linijiniai svetimkūniai, žarnyno navikai. Veiksniai, kurie gali pakeisti virškinamojo trakto motorikos intensyvumą, gali sudaryti sąlygas invaginacijos atsiradimui (2).
Žarnyno užsisukimai paprastai būna idiopatinės kilmės. Tačiau užsisukimui įtakos gali turėti žarnyno uždegimas, navikai, intensyvi mankšta, invaginacija, uždaros pilvo traumos, svetimkūniai žarnyne. Mažų veislių šunims šis susirgimas registruojamas rečiau nei didelių veislių atstovams.
1.2. Svetimkūniai
Vienas iš dažniausiai nustatomų žarnyno sutrikimų yra žarnyno obstrukcija, kurią sukelia svetimkūniai. Svetimkūniai, kurie, patekę į žarnyną, gali sukelti žarnų nepraeinamumą, yra akmenys, kaulai, virvės, audiniai, stambūs sunkiai virškinamo maisto gabalai, kramtomi žaislai, kamuoliukai (6,7). Svetimkūnis gali būti bet kurioje žarnyno vietoje, tačiau obstrukcija dažniausiai išsivysto plonajame žarnyne, dėl mažo žarnos skersmens. Svetimkūnio sukelta obstrukcija gali būti klasifikuojama pagal :
- obstrukcijos laipsnį; - obstrukcijos vietą;
- patofiziologinius pakitimus.
8 yra smarkiai sutrikdoma ir gali atsirasti negrįžtami pakitimai (7). Dideli daiktai, patekę į šunų žarnyną, gali sukelti sunkius negalavimus. Užstrigęs žarnoje svetimkūnis sukelia žarnos sienelės kraujotakos sutrikimus, atsiranda edema, opos, žarna gali nekrozuoti. Jei prarytas nevalgomas daiktas turi aštrius kraštus, jis gali perforuoti žarnų sienelę, sukelti septinį peritonitą (5,4).
1.2.1. Linijiniai svetimkūniai
Linijiniai svetimkūniai, tokie kaip virvės, audiniai, kieti pailgos formos svetimkūniai, pro virškinamąjį traktą praeina nesukeldami pastebimų klinikinių požymių ir sunkių pažeidimų. Svetimkūniui keliaujant virškinamuoju traktu, jis dėl peristaltikos, žarnų klosčių, gali užstrigti bet kurioje žarnyno vietoje, tokiu atveju sukeldamas žarnos obstrukciją (5) (1pav.).
1 pav. Linijinis svetimkūnis plonajame žarnyne (28)
Obstrukcija, kurią sukėlė linijinis svetimkūnis, iš pradžių dažniausiai būna dalinė, tačiau šis lėtinis procesas sukelia uždegimą, žarna tampa nefunkcionali ir tai gali sukelti pilno žarnyno nepraeinamumo simptomus (7). Linijinis svetimkūnis gali sukelti žarnų peristaltikos suaktyvėjimą proksimaliai ir distaliai obstrukcijos vietos. Tai gali sukelti žarnų plyšimą. Taip pat tai gali sukelti ir susifomavusi invaginacija. Peristaltikos suaktyvėjimas sukelia žarnos ir žarnos turinio judėjimą priešinga kryptimi (4). Plonoji žarna formuoja žiedines kilpas dėl pasaito apribojimo, linijinis svetimkūnis išsitiesina visu ilgiu. Mezenterinis paviršius tampa įtemptas ir edemiškas dėl svetimkūnio spaudimo. Svetimkūnis, būdamas tokioje padėtyje, pjauna žarnos sienelę ties mezenteriniu kraštu ir galiausiai taip perforuoja žarną, sukeldamas vietinį arba generalizuotą peritonitą (7).
1.2.2. Nelinijiniai svetimkūniai
9
2 pav. Rentgeninė juosmens srities nuotrauka, kurioje matyti svetimkūnis žarnyne
(autoriaus nuotrauka)
1.3. Galimos ligos baigtys, gyvūnui prarijus svetimkūnį
Gyvūnui prarijus svetimkūnį, šeimininkai ne kiekvienu atveju pastebi klinikinius požymius. Dažnai didelis šuo tyrinėdamas aplinką suėda nevalgomą daiktą ir šeimininkai tik rinkdami išmatas pastebi nesuvirškintą svetimkūnį, kuris buvo lengvai pašalintas ir nesukėlė jokių klinikinių požymių ar negalavimų (5,7). Taip pat gali nutikti ir su mažo diametro svetimkūniu, kurio forma yra aptaki ir jis yra lengvai pašalinimas iš organizmo be komplikacijų.
Svetimkūniai gali būti įvairių formų, skirtingos konsistencijos, todėl tai gali komplikuoti jo pasišalinimą iš virškinamojo trakto. Linijiniai svetimkūniai gali sukelti žarnyno dalinį nepraeinamumą, kuris vėliau gali išsivystyti pilną obstrukciją. Nelinijiniai pašaliniai kūnai, kurie turi grubų paviršių, netaisyklingą formą, gali lengvai užstrigti virškinamajame trakte (8). Tiek linijiniai, tiek nelinijiniai svetimkūniai žarnyne gali sukelti mechaninę obstrukciją ir stiprius žarnyno pažeidimus (10).
10 susiformavusio peritonito (11). Dažnai svetimkūniai perforuodami žarną, gali pažeisti ir kitus aplink esančius organus, tokius kaip kepenys, blužnis. Peritonitas ir kitų organų sužalojimai gali labai smarkiai apsunkinti gyvūno būklę, dažnai tai gali baigtis ir mirtimi (12).
Svetimkūniui patekus į žarnyną ir jam tiesiogiai spaudžiant žarnos sienelę dažniausiai sukeliama žarnos sienelės nekrozė. Priklausomai nuo to, kokia yra svetimkūnio forma ar struktūra, priklauso ir žarnos pažeidimo laipsnis ir kaip greitai ji bus pažeista (12).
Labai svarbi ne tik svetimkūnio forma ar konsistencija, būtina atkreipti dėmesį ir į tai kokia yra jo cheminė sudėtis. Cheminė svetimkūnio sudėtis nulemia, ar jis bus suvirškintas ir rezorbuotas, ir kokias chemines medžiagas išskirs į virškinamąjį traktą (2,7). Nevirškinami daiktai, patekę į šuns virškinamąjį traktą, gali sukelti ir sunkią intoksikaciją. Svetimkūniai organizme, kurių sudėtyje yra švino ar cinko, yra labai pavojingi (13). Švininiai objektai, tokie kaip golfo kamuoliukai, žvejybai skirta įranga, žarnyne veikiami virškinimo fermentų gali pradėti tirpti. Susidariusios toksiškos medžiagos absorbcija, ypač jauniems gyvūnams, yra labai intensyvi. Atsiradusi klinika ne visada gali signalizuoti apie esantį svetimkūnį, nes gali atsirasti simptomai, panašūs į neurologinius susirgimus: traukuliai, pakitęs elgesys. Į organizmą patekus minėtiems svetimkūniams, svarbu nepamiršti, kad švino intoksikacija gali būti siejama su būdingais hematologiniais pokyčiais: neutrofiline leukocitoze, vidutinio sunkumo anemija, bei padidėjusiu bazofilinių eritrocitų kiekiu (8). Tokiu atveju taikomas gydymas nurodytas 1 priede. Svetimkūniai, savo sudėtyje turintys cinko, gali sukelti įvairaus laipsnio intoksikacijas, tai priklauso nuo poveikio trukmės, toksino, patekusio į virškinamąjį traktą kiekio. Klinikiniai simptomai gali būti nuo anoreksijos, vėmimo, viduriavimo, letargijos iki sunkesnių simptomų, tokių kaip intravaskulinė hemolizė, gelta, hemoglobinurija, širdies aritmija ir traukuliai (13). Į šunų virškinamąjį traktą gali patekti buityje randami daiktai, savo sudėtyje turintys cinko, tai galėtų būti stalo žaidimo figūrėlės, aptvarų varžtai ir veržlės, virtuvės įrankiai.
1.4. Invaginacija
11
3 pav. Schematinis žarnų invaginacijos vaizdavimas (29)
Dažniausiai nustatoma viena invaginacija virškinamajame trakte, nors gali pasitaikyti ir daugybinių ar sudėtinių invaginacijų. Sudėtinės invaginacijos atveju susiformavusi viena invaginacija gali invaginuoti į kitą žarnos segmentą (7) (pav.4). Viena iš dažniausiai nustatomų lokalizacijų yra klubinės – aklosios žarnų jungtis. Straipsnyje autorius K. Valiei teigia, kad žarnyno nepraeinamumas dažniausiai yra nustatomas jaunesniems nei vienerių metų šunims. Ši amžiaus grupė sudaro 80 proc. visų diagnozuotų atvejų (8). Invaginacijos susiformuoja kaip antriniai sutrikimai dėl daugybės priežasčių, tokių kaip: helmintozės, linijiniai svetimkūniai, parvovirusinė infekcija, žarnyno navikai ar granuliomos, susidariusios prarijus kaulų ar po pilvo ertmės chirurginių operacijų. Jauniems gyvūnams, kuriems buvo diagnozuoja invaginacija, nepavyksta nustatyti tikslios priežasties, dažnai tai būna idiopatinės kilmės (15). Didelę įtaką invaginacijos susiformavimui gali padaryti pasirinkti pašarai, šėrimo įpročiai. Šėrimas daro didelę įtaką žarnyno peristaltikai.
12
1.5. Sąaugos
Sąaugos, kitaip dar vadinamos adhezijos, pilvo ertmėje gali dėl atsirasti įvairių priežasčių ir dažnai sukelti virškinamojo trakto blokadas ir nepraeinamumą. Sąaugos gali susiformuoti tarp dviejų žarnų, tarp žarnos ir netoliese esančių organų (kepenų, tulžies pūslės, gimdos ar kiaušintakių, šlapimo pūslės) ir tarp pilvo sienos ir žarnos (13) (pav.5). Sąaugų susidarymo priežastys gali būti trauma, dėl kurios atsirado uždegiminis procesas, jo metu pradėjo formuoti randinis audinys, peritonitas, chirurginės intervencijos į pilvo ertmę taip pat dėl praeityje atliktų chirurginių operacijų, kurių metu galėjo būti palikti svetimkūniai (sterilios servetėlės, chirurginiai instrumentai) (16).
13
1.6. Žarnos užsisukimas
Žarnyno užsisukimas yra retai diagnozuojamas virškinamojo trakto sutrikimas, tačiau ši būklė yra labai pavojinga gyvybei ir reikalauja greito būklės stabilizavimo ir chirurginės intervencijos (11). Žarnos užsisukimasyra apibūdinamas kaip žarnos apsisukimas aplink jos pasaito ašį. Įvykus žarnos užsisukimui pagal išilginę ašį, sutrikdoma žarnos segmento ir pasaito kraujotaka. Žarnos spindyje kaupiasi dujos ir skysčiais, atsiranda žarnų sienelės edema ir nekrozė, sutrinka gleivinės barjeras, ima kauptis toksinai, bakterijos ir sudaromos sąlygos septinio peritonito atsiradimui (16) (pav. 6). Simptomai paprastai būna ūmūs – vėmimas, hemotochezija, įtemptas ir skausmingas pilvas. Didelės šunų veislės, ypač Vokiečių aviganiai, yra linkę į žarnų užsisukimą. Daugelis atvejų yra idiopatinės kilmės, tačiau kartais yra įtariama, kad tai gali sukelti žarnyno infekcijos, intensyvus fizinis krūvis, pilvo traumos, invaginacija, svetimkūniai žarnyne (11).
6 pav. Rentgeninė nuotrauka, kurioje matomas žarnynas gausiai užpildytas dujomis. Matomas
vaizdas leidžia įtarti žarnos užsisukimą (11)
1.7. Neoplazija
14 kurie gali būti lokalizuoti arba išplitę. Šie navikai priklausomai nuo jų formos ir dydžio gali sukelti dalinį arba pilną žarnyno nepraeinamumą (14). Adenokarcinoma yra labiausiai paplitusi šunų skrandžio ir žarnyno neoplazija, paprastai randama dvylikapirštėje, storojoje ir tiesiojoje žarnose (pav. 7). Adenokarcinomos yra piktybinės kilmės navikai, kurie dažniausiai metastazuoja į regioninius limfinius mazgus, kepenis, plaučius.
7 pav. Žarnyno neoplazija (31)
1.8. Pseudoobstrukcinis sindromas
15 peristaltikos ir tonuso sutrikimus. Neurogeninės formos atveju žarnynas gali tinkamai funkcionuoti, tačiau sutrikusi neurohumoralinė žarnų motorikos reguliacija (neuropatinė, idiopatinė) (18). Sutrikusi žarnyno motorika gali būti vienoje virškinamojo trakto vietoje arba pasikartojanti keliose vietose.
1.9. Klinikiniai žarnyno nepraeinamumo simptomai
Virškinamojo trakto nepraeinamumo klinikiniai simptomai dažniausiai yra vėmimas, diarėja, anoreksija, svorio kritimas, tenezmai, kai kuriais atvejais koprostazė ar pseudodiarėja. Ligos eiga priklauso nuo to, kurioje žarnyno vietoje yra obstrukcija ir ar tai yra dalinis ar visiškas nepraeinamumas (8). Ryškūs simptomai dažniausiai pasireiškia esant visiškam žarnyno nepraeinamumui, dažniausiai ligos eiga būna greita. Dalinio virškinamojo trakto nepraeinamumo atveju paprastai būna lėtinė ligos eiga ir klinikiniai simptomai būna ne taip stipriai išreikšti kaip pilno nepraeinamumo atveju (14,20). Esant ūmiai ligos eigai, gyvūnas gali patirti skausminį šoką, padažnėja kvėpavimas, gali atsirasti dusulys, tachikardija (14).
Invaginacija gali susiformuoti bet kurioje žarnyno vietoje, tačiau dažniausiai nustatoma yra tuščiosios bei aklosios žarnų jungties, kurios gali sukelti pilną arba dalinį nepraeinamumą. Vis dėlto, invaginacija dažnai sukelia visišką žarnyno nepraeinamumą, kurio metu sutrikdomas normalus maisto slinkimas virškinamuoju traktu. Tai ilgainiui gali sukelti uždegiminius procesus, žarnos sienelės nekrozę (7). Tuomet, kai obstrukcija susiformuoja plonajame žarnyne, ji nesukelia jokių specifinių klinikinių simptomų, dažniausiai gyvūnui pasireiškia vėmimas, anoreksija, apatija, įtemptas ir skausmingas pilvas (6,11). Kai kuriais atvejais dalinis nepraeinamumas gali praeiti nepastebimai, nesukeldamas jokių klinikinių simptomų (14). Daugeliui gyvūnų, kuriems nustatytas žarnyno nepraeinamumas, fiksuojama pakilusi temperatūra, skysčių ir elektrolitų disbalansas, šunų būklė gali greitai blogėti dėl uždegiminių procesų žarnoje. Atsiradęs uždegimasgali sudaryti sąlygas opų, edemos susidarymui, dažnais atvejais ir nekrozei (7). Paprastai didesni svetimkūniai žarnyne sukelia kraujingą viduriavimą, taip yra dėl venų obstrukcijos ir ischeminės nekrozės pažeistoje žarnos vietoje (15,21).
16
1.10. Galimos komplikacijos esant žarnyno nepraeinamumui
1.10.1. Skysčių ir elektrolitų disbalansas
Sveiko šuns virškinamasis traktas išskiria ir absorbuoja didelius kiekius skysčių ir elektrolitų kasdien. Jei gyvūno kūno masė yra 20 kilogramų, per dieną virškinamuoju traktu praeina 2,5 l skysčio, kuris patenka su maistu ir iš virškinamojo trakto sekrecijos. Iš viso šio skysčio kiekvieną dieną absorbuojama daugiau kaip 98 proc. Pagal eksperimentinius tyrimus, aprašytus straipsnyje, autorė Amanda K. Boag ir kiti bendraautoriai teigia, kad, esant žarnų nepraeinamumui ilgiau nei 24 valandas, virškinamajame trakte prasideda natrio, kalio ir vandens sekrecija ir nustoja absorbcija (22). Šunims, esant žarnyno nepraeinamumui, dėl visiškos ar dalinės obstrukcijos, greitai atsiranda skysčių, elektrolitų ir rūgščių – šarmų pusiausvyros sutrikimai. Viduriavimas, vėmimas taip pat gali paveikti hidratacijos būklę gyvūno organizme (14). Žinios apie šuns rūgščių-šarmų ir elektrolitų būklę yra svarbios nustatant optimalų skysčių terapijos kiekį ir stabilizuojant paciento būklę prieš numatomą chirurginę intervenciją.
1.10.2. Žarnų sienelės nekrozė
Žarnos nekrozė yra pažeidimas, kuris atsiranda būklei progresuojant, kuriam būdinga ląstelių žūtis dėl kraujotakos sutrikimo virškinamajame trakte. Ši sunki ir dažnai mirtina būklė gali būti kaip komplikacija dėl žarnyno uždegimo, obstrukcijos ar infekcijos (23).
1.10.3. Žarnyno opos
Opos žarnyne paprastai atsiranda dėl sutrikusių fermentų veiklos, netinkamai naudojamų medikamentų. Tačiau kitos priežastys gali būti žarnų navikų formavimasis, svetimkūniai virškinamajame trakte, uždegiminės žarnų ligos (14,24). Opos atsiradimą gali sąlygoti padidėjęs rūgštingumas, kurį gali sukelti inkstų ir kepenų nepakankamumas. Jei opa yra negydoma, žarnos gleivinė gali būti stipriai pažeista. Tai gali padaryti įtaką žarnos pralaidumui ir virškinamojo trakto turinys pateks į pilvo ertmę, sukeldamas peritonitą (24).
1.10.4. Peritonitas
17
1.11. Klinikinis tyrimas esant žarnyno obstrukcijai
Virškinamojo trakto nepraeinamumas dažniausiai yra nustatomas atliekant klinikinę apžiūrą. Labai svarbu apžiūrėti burnos ertmę, jei pagal anamnezę žinome, kad svetimkūnis buvo prarytas per pusvalandį, galbūt jis gali būti įstrigęs stemplės pradžioje ir jį galima bus pašalinti per burną. Pati svarbiausia klinikinio tyrimo dalis, įtariant pašalinį kūną žarnyne, - pilvo palpacija. Svarbiausia yra teisingai įvertinti klinikinio tyrimo rezultatus, labiausiai dėmesys turėtų būti skirtas teisingai pilvo palpacijos interpretacijai, t.y. normalios žarnyno struktūros neturėtų būti painiojamos su svetimkūniais žarnyne. Palpuojant obstrukcijos vietą, gyvūnas tikrai reaguos stipriau, bus sukeltas diskomfortas, dažnais atvejais tokios vietos palpacija yra skausminga. Palpuojant pilvą, didelis dėmesys turėtų būti skiriamas inkstams, virškinamojo trakto turiniui žarnyne bei klubinės-aklosios žarnos jungčiai. Esant žarnų invaginacijai, apčiuopos metu jaučiamas stangus, vamzdinis darinys (25).
Atliekant klinikinį tyrimą, nereiktų pamiršti ir pilvo ertmės auskultacijos. Šis tyrimas yra informatyvus, nes suteikia informaciją apie žarnyno peristaltiką. Suintensyvėjusi peristaltika gali būti nustatoma pirminėje obsrtukcijos stadijoje. Įtariama, kad tai gali būti dėl to, kad žarna ima susitraukinėti intensyviau, taip bandyma išstumti svetimkūnį (26).
1.11.1. Laboratoriniai tyrimai
Virškinamojo trakto obstrukcijos atveju nėra jokių specifinių kraujo rodiklių, kurie galėtų patvirtinti šią diagnozę. Degeneracinis pokytis būna, kai diagnozuojamas leukocitų poslinkis į kairę, tai pasitaiko esant stipriam žarnyno pažeidimui, dažni esant žarnos perforacijai (6,10,20).
Esant žarnyno nepraeinamumui, atsiranda skysčių ir elektrolitų disbalansas, todėl svarbu yra atlikti kraujo serumo biocheminius bei elektrolitų parametrus, kurie gali suteikti naudingos informacijos prieš skiriant gydomąją skysčių terapiją. Skirtingiems atvejams laboratorinių tyrimų rezultatai gali labai skirtis, tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į dehidratacijos laipsnį ir kokių elektrolitų kiekis yra labiausiai sumažėjęs. Dažniausiai nustatomi pokyčiai būna hipokalemija, alkalozė, acidozė, hipo- ar hipernatremija (13,14).
Kraujo biocheminiai tyrimai yra labai svarbūs diferencinei diagnotiskai, norit atmesti inkstų, kepenų ligas ar metabolinius sutrikimus, galinčius sukelti panašius klinikinius simptomus.
Pankreatitas dažnai gali pasireikšti labai panašiais klinikiniais požymiais kaip ir žarnyno obstrukcija, todėl pravartu nustatyti lipazės kiekį serume.
18 1.11.2. Rektinis tyrimas
Šunims šis tyrimas atliekamas pirštu. Gydytojas atlikdamas tyrimą užsimauna vienkartines gumines pirštines, pirštas sudrėkinamas geliu ir kišamas į tiesiąją žarną – nustatomas analinio sfinkterio tonusas, tiesiosios žarnos obstipacijos ir obstrukcijos, polipai (25). Rektiniu tyrimu nustatomas bendras arba vietinis žarnų meteorizmas, žarnų padėties pakitimai, tiesiosios žarnos divertikulai, prostatos pakitimai, kurie gali daryti įtaką žarnos spindžio sumažėjimui, navikiniai dariniai (6,25).
1.11.3. Žarnų stuksenimas ir klausymas
Žarnynas pradedamas perkutuoti nuo pilvo kranialinės dalies, už plaučių lauko kaudalinės ribos ir tęsiant kaudaliai. Perkutuojant žarną, pripildytą tiršto turinio, girdimas duslus garsas. Timpaniškas arba atimpaniškas (priklauso nuo pilvo sienos storio) garsas girdimas, kai žarna labai prisipildžiusi dujų (25).
Žarnyno auskultacija gali būti atliekama tiesiogiai arba naudojant tam skirtus instrumentus: stetoskopą, stetofonendoskopą, fonendoskopą. Žarnų peristaltikos dažnis ir stiprumas gali priklausyti nuo žarnų turinio, pašaro, uždegiminių procesų žarnyne. Labai stipri ir dažna peristaltika būna dėl enterito, meteorizmo arba žarnų nepraeinamumo pradžioje, nors dažnai šiais atvejais galima išvis negirdėti peristaltikos garso (25). Didelis dujų kiekis žarnyne sukelia metalo skambesio garsą.
1.11.4. Rentgeninis tyrimas
Jei iš anamnezės, klinikinio tyrimo ir laboratorinių tyrimų neįmanoma nustatyti ligos diagnozės, atliekamas rentgeninis tyrimas. Tai svarbus tyrimas, galintis padėti identifikuoti žarnyno nepraeinamumo priežastį. Paprastai pirmiausia atliekamos apžvalginės juosmens srities rentgeninės nuotraukos (4,10,20). Rentgeniniam tyrimui patariama atlikti projekcijas: LL ir DV. Svetmkūniai, kurie yra rentgenokontrastiški, rentgeno nuotraukose nustatomi daug lengviau. Jei apžvalginė nuotrauka kelia įtarimą ir neduoda pakankamai informacijos, atliekama kontrastinė rentgenograma, kuri leidžia nustatyti, kurioje virškinamojo trakto vietoje yra žarnyno obstrukcija ir ar ji yra pilna ar dalinė. Tačiau svarbu nepamiršti kad kontrastinė rentgenograma pavojinga, jei žarna yra perforuota (10,26).
19 1.11.5. Ultragarsinis tyrimas
Ultragarsinis tyrimas yra naudingas norint patvirtinti klinikinę diagnozę. Šis tyrimas yra sėkmingai naudojamas žarnyno nepraeinamumo diagnostikai (8). Echoskopuojant pilvo sieną, galima matyti ir įvertinti žarnų peristaltiką, invaginaciją, nepraeinamumo pakitimus, uždegiminius procesus virškinamajame trakte, neoplazijas ar svetimkūnius. Fiksuojamas galimas skysčių ar dujų kiekis pilvo ertmėje, žarnų audinių struktūros pasikeitimas (12). Padažnėjusi virškinamojo trakto motorika gali signalizuoti apie mechaninį nepraeinamumą, tačiau ultragarsinis tyrimas nepadės tiksliai nustatyti obstrukcijos lokalizacijos.
1.11.6. Diagnostinė laparatomija
Šis tyrimas atliekamas norint išsamiai išsiaiškinti žarnyno nepraeinamumo priežastį. Šios procedūros metu būtina atlikti visų pilvo ertmės organų apžiūrą, įvertinti topografinę padėtį, identifikuoti komplikacijų priežastis (28). Labai svarbu laiku paskirti šį diagnostinį tyrimą. Jei bus pavėluotas tyrimo paskyrimas, gyvūnui atsiras skysčių ir elektrolitų disbalansas ar kiti sutrikimai, gyvūnui bus pavojinga skirti narkozę.
1.12. Medikamentinis gydymas
1.12.1. Skysčių ir elektrolitų balanso atstatymas
Pacientui, kuriam pasireiškė virškinamojo trakto obstrukcija, gydyti taikomas chirurginis gydymas, tačiau prieš tai gyvūnui turi būti atstatyta skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, pašalinta toksemija (18). Skiriant skysčių terapiją, reikia tiksliai paskaičiuoti skiriamų skysčių kiekį, kuris priklauso nuo organizmo dehidratacijos laipsnio. Tai galima pasiskaičiuoti pagal prieduose pateiktą formulę (priedas 2). Priklausomai nuo kraujo laboratorinių tyrimų, pasirenkami skysčių tirpalai tinkamiausi, remiantis elektrolitų kiekiu ir rūgščių – šarmų balansu. Jei nėra galimybės atlikti laboratorinius tyrimus, kurie nustatytų šių medžiagų kiekius organizme, pasirenkamas Ringerio laktatas su kalio chloridu (20 mEq/L tirpalo)(14).
20 1.12.2. Antibiotikų paskyrimas
21
2. TYRIMO METODIKA
Atliktas retrospektyvinis tyrimo metodas. Tyrimo duomenys buvo surinkti smulkiųjų gyvūnų klinikoje X. Duomenys buvo rinkti nuo 2018 metų rugsėjo mėnesio iki 2019 metų rugsėjo mėnesio. Per šį laikotarpį 36 šunims buvo diagnozuotas žarnyno nepraeinamumas dėl įvairių priežasčių.
Gyvūnams, atvykusiems į kliniką dėl virškinamojo trakto negalavimų, atliekamas klinikinis tyrimas, surenkama išsami anamnezė. Klinikinio tyrimo eiga ir specialiųjų tyrimų parinkimas diagnozei nustatyti pasirenkamas atsižvelgiant į gyvūno būklę. Daugeliui pacientų buvo atlikti kraujo tyrimai (morfologinis ir biocheminis), nes jie būtini nustatyti skysčių ir elektorolitų balansui ir vidaus organų būklei. Specialieji tyrimai - rentgeninis, ultragarsinis tyrimai ir jų kombinacijos – pasirenkami pagal gyvūno būklės sunkumą. Esant ūmiam žarnyno nepraeinamumui, atliekama diagnostinė laparotomija. Visiems tirtiems pacientams buvo taikomas chirurginis gydymas.
Anamnezės duomenys surinkti atliekant klinikinį tyrimą. Surenkama informacija apie gyvūno laikymo sąlygas, ar laikomas namuose ar voljere, išsiaiškinama kuo gyvūnas šeriamas, sausu maistu šunims ar gauna žmonių maisto, ar yra linkęs ėsti nevalgomus daiktus. Taip pat informacija apie ligos eigą, kada pasireiškė pirmieji klinikiniai simptomai, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimus.
Atliekant klinikinį tyrimą vertinama kapiliarų prisipildymo greitis, gleivinių spalva, burnos ertmės apžiūra, limfinių mazgų apčiuopa, vizualus dehidratacijos įvertinimas, širdies darbas, kvėpavimas, pilvo palpacija, temperatūra, rektinis tyrimas.
Specialieji tyrimai pasirenkami pagal paciento būklę. Apžvalginė rentgeninė nuotrauka atliekama su stacionariu rentgeno aparatu, įvertinant žarnų topografiją, žarnyno turinį. Jei kyla įtarimas dėl žarnyno nepraeinamumo dėl nekontrastinių objektų, atliekama kontrastinė rentgeninė nuotrauka. Prieš atliekant rentgeninį tyrimą gyvūnai buvo seduojami. Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas siekiant patvirtinti obstrukcijos diagnozę, dėl sutrikusio peristaltikos ar galimo svetimkūnio.
22
23
3. TYRIMO REZULTATAI
Išanalizuoti visi gauti duomenys, kurie buvo surinkti smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2018-2019 metais. Žarnyno nepraeinamumas buvo diagnozuotas 36 šunims, iš kurių 24 šunys po taikyto gydymo pasveiko, tačiau likę 12 neišgyveno. Tyrimo rezultatai pateikiami grafikuose ir lentelėse.
1 pav. Lyties įtaka žarnyno nepraeinamumo baigčiai
Tiriant priklausomybę tarp šuns lyties ir sutrikimo baigties dėl žarnyno nepraeinamumo, pastebėta, kad patinai pasveiksta dažniau, nei patelės. Tyrime užregistruoti 19 patinų, iš kurių 73,6 proc.(n=14) pasveiko, arba 38,9 proc. visų šunų, kuriems buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas. Tyrimo duomenimis, patelių pasveiko mažiau. Iš viso tyrime fiksuota 17 patelių, kurioms nustatyta virškinamojo trakto obstrukcija, iš jų pasveiko 10. Tai sudaro 58,8 proc. visų tyrime tirtų patelių arba 27,8 proc. visų šunų. Nustatyta, kad lytis nedaro įtakos žarnyno nepraeinamumo baigčiai (p= 0,34).
24 Tyrime analizuoti gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal šėrimą. Subalansuotai mitybos grupei priskirti gyvūnai, kurie šeriami sausu šunims skirtu maistu, negauna jokio papildomų maisto produktų iš žmonių mitybos raciono. Šiai grupei priskiriami visi galimi sausi šunų pašarai ir konservai, neatsižvelgiant į jų kokybės klases. Mišriai mitybos grupei priskirti gyvūnai, kurie šeriami įvairiais maisto produktais, kartais gauna žmonių maisto, dažnais atvejais duodami kaulai, kiti maisto produktai, kurie gali būti sunkiai virškinami arba sukelti žarnyno obstrukciją.
2 pav. Šėrimo įtaka žarnyno nepraeinamumo baigčiai
Tiriant priklausomybę tarp šunų šėrimo tipo ir sutrikimo baigties dėl žarnyno obstrukcijos, pastebėta, kad gyvūnai, kuriems buvo skiriama subalansuota mityba, pasveiksta dažniau. Tyrime registruoti 24 gyvūnai, kuriems skirta subalansuota mityba, iš jų 79,2 proc. pasveiko (n=19), kurie sudaro 52,7 proc. visų tirtų gyvūnų. Gyvūnai, kuriems buvo taikyta mišri mityba ir nustatytas žarnyno nepraeinamumas, neišgyveno 7. Tai sudaro 58,3 proc. visų gyvūnų, kurie buvo šeriami mišriu šėrimo tipu ir 19,4 proc. visų tiriamų šunų. Nustatyta, kad šėrimas gali padaryti įtaką žarnyno nepraeinamumo atsiradimui ir jo baigčiai (p=0,02).
25 Tiriami gyvūnai pagal laikymo sąlygas buvo suskirstyri į dvi grupes: laikomi voljere ir laikomi namuose. Voljerų dydis svyruoja 10-15m2 plote, vedžiojami 1 kartą į dieną, kartasi rečiau. Kaip kurie
šunys gyvenantys voljere turėjo galimybę išeiti į didesnę aptvertą teritoriją kieme. Namuose laikomi gyvūnai į lauką išvedami 2-4 kartus per dieną, galimybės savarankiškai išeiti į lauką – neturi.
3 pav. Laikymo sąlygų įtaka žarnyno nepraeinamumo baigčiai
Nustatinėjant priklausomybę tarp šunų laikymo sąlygų ir ligos baigties, nustatyta, kad namuose laikomi šunys pasveiko dažniau, nei laikomi voljere. Pasveikę gyvūnai, kurie laikomi namuose sudarė 41,7 proc. (n=14) visų į tyrimą įtrauktų gyvūnų, tuo tarpu neišgyvenusiu gyvūnų, kurie laikomi namuose, buvo 6, kurie sudaro 16,7 proc. visų tirtų gyvūnų ir 28,6 proc. laikomų namuose. Pagal gautus tyrimo duomenis, priklausomybė tarp laikymo sąlygų ir ligos baigties nėra nustatyta (p=4,73).
26 Tiriamų šunų, kuriems pasireiškė žarnyno nepraeinamumas, amžius svyravo nuo 4 mėnesių iki 14 metų. Gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes : nuo 4 mėnesių iki 6 metų ir nuo 7 metų iki 14 metų.
4 pav. Amžiaus įtaka žarnyno nepraeinamumo baigčiai
Tiriant priklausomybę tarp šunų amžiaus ir sutrikimo baigties dėl žarnyno obstrukcijos, pastebėta, kad jauni gyvūnai iki 6 metų pasveiksta dažniau. Tyrime registruoti 24 gyvūnai, jaunesni nei 7 metų , iš jų 79,2 proc. pasveiko (n=19), kurie sudaro 52,7 proc. visų tirtų gyvūnų. Gyvūnai, vyresni nei 6 metų ir kuriems nustatytas žarnyno nepraeinamumas, neišgyveno 7. Tai sudaro 58,3 proc. visų gyvūnų, vyresnių nei 6 metai ir 19,4 proc. visų tiriamų šunų. Nustatyta, kad gyvūno amžius turi įtakos žarnyno nepraeinamumo baigčiai (p=0,02).
27
5 pav. Klinikinių simptomų pasireiškimas esant žarnyno nepraeinamumui
Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškė esant žarnyno obstrukcijai yra pakilusi temperatūra, tai nustatyta 97,2 proc.(n=35) tirtų šunų. Abdominalinis skausmas nustatytas 30-čiai šunų, tai sudaro 83,3 proc. tiriamų gyvūnų. Vėmimas užfiksuotas 28 šunims iš 36, tai sudaro 77,8proc visų tyrime registruotų šunų. Šunims, kuriems yra diagnozuotas žarnyno nepraeinamumas 61,1 proc. iš tirtų šunų pasireiškė anoreksija. Viduriavimas nustatytas 55,6 proc. tiriamųjų šunų. Kiek rečiau nustatyta apatija ir tenezmai. Apatija nustatyta 47,2 proc. iš 36 tiriamųjų, o tenezmai – 41,7 proc.
0 5 10 15 20 25 30 35 40 Pakilusi
temperatūra Vėmimas Viduriavimas Anoreksija Abdominalinisskausmas
28
6 pav. Žarnyno obstrukcijos lokalizacija
Atliekus tyrimą galima matyti, kad dažniausia žarnyno nepraeinamumas nustatytas tuščiojoje-klubinėje žarnose ir dvylikapirštėje. Tuščiosios ir klubinės žarnos lokalizacija sudaro 38,8
proc.(n=14) visų tiriamų atvejų. Šioje lokalizacijoje buvo nustatyta invaginacija, svetimkūniai, žarnos užsisukimas.Tuščiojoje- klubinėje žarnose dažniausiai nustatyta inavginacija, ji pasireiškė 50,0 proc. visų atvejų, kuriems buvo nustatyta obstrukcija būtent šioje žarnyno vietoje. Kiek rečiau šioje lokalizacijoje nustatyti svetimkūniai – 35,7 proc. (n=5) iš 14 atvejų ir žarnų užsisukimas nustatytas 14,3 proc. (n=2) iš 14 tiriamųjų atvejų. Klubinės-aklosios žarnų jungtyje obstrukcijos buvo nustatytos 30,6 proc. (n=11) iš 36 tirtų atvejų. Dažniausiai šioje lokalizacijoje nustatyta žarnų invaginacija – 54,5 proc.(n=6) iš 11 atvejų. 4 iš 11 atvejų (36,4 proc.) klubinės-aklosios žarnų jungtyje nustatyti svetimkūniai, sukėlę obstrukciją, o 1 atvejui iš 11 (9,1 proc.) – žarnyno neoplazija. Žarnyno obstrukcijos nustatytos dvylikapirštėje žarnoje sudarė 25,0 proc. (n=9) iš visų tiriamųjų 36 atvejų. Visais atvejais žarnyno nepraeinamumą sukėlė svetimkūniai. Žarnyno nepraeinamumas aklojoje-gaubtinėje žarnoje nustatytas 5,6 proc. (n=2) iš 36 visų tirtų atvejų. Viena iš žarnyno obstrukciją sukėlusių priežasčių yra žarnų užsisukimas, kita – žarnyno neoplazija.
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Dvylikapirštė Tuščioji- klubinė Klubinė- akloji Akloji-gaubtinė
A
tve
jų ska
ič
ius, vnt
Žarnyno obstrukcijos lokalizacija
29 Žarnyno nepraeinamumas šunims nustatytas dėl įvairių priežasčių. Tyrimo metu buvo nustatytos keturios priežastys, kurios sukėlė virškinamojo trakto nepraeinamumą.
5 pav. Žarnyno nepraeinamumo priežastys
Tyrimo metu virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastimis nustatytos – svetimkūnis, invaginacija, žarnų užsisukimas, neoplazijos žarnyne. Svetimkūnių sukelta obstrukcija nustatyta 50,0 proc.(n=18) tirtų šunų. 36,0 proc. (n=13) tiriamųjų šunų buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas dėl inavginacijos. Mažesnę tiriamosios šunų grupės dalį sudarė šunys, kuriems žarnyno nepraeinamumas buvo diagnozuotas dėl žarnyno užsisukimo ir neoplazijų žarnyne. Žarnyno užsisukimas sudarė 8,0 proc. (n=3) visų tirtų atvejų. Neoplazijos, sukėlusios žarnyno nepraeinamumą nustatytos 2 atvejams iš 36 (6 proc.).
30
6 pav. Žarnyno nepraeinamumą sukėlę svetimkūniai
Tyrimo metu nustatyta, kad svetimkūniai tai dažniausia priežastis, sukelianti žarnyno nepraeinamumą. Svetimkūniai gali būti labai įvairūs. Tyrime nustatyta, kad dažniausiai pasitaikęs svetimkūnis buvo kaulai, jie sudarė 33,3 proc.(n=6). Tam turi įtakos nesubalansuotas gyvūnų šėrimas. Kramtomieji žaislai, skirti šunims buvo nustatyti 22,2 proc.(n=4) šunų su žarnyno nepraeinamumu dėl svetimkūnio. Akmenys virškinamojo trakto nepraeinamumo priežastimi buvo dviem pacientams, tai sudaro 11,1 proc. Kojinė kaip svetimkūnis buvo nustatyta 11,1 proc.(n=2) tiriamų šunų, kuriems obstrukcija nustatyta dėl svetimkūnio. Kiti svetimkūniai : kankorėžis, rankšluostis, pavadėlis, audinys buvo nustatyti pavieniams atvejams, kiekvienas sudarė 5,6 proc.(n=1) visų tirtų šunų.
0 1 2 3 4 5 6 7
Kankorėžis Rankšluostis Pavadėlis Akmenys Audinys Kojinė Kramtomas
31
7 pav. Diagnostiniai tyrimai, kurie atlikti esant žarnyno nepraeinamumui
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai naudojami diagnostiniai tyrimai, esant žarnyno nepraeinamumui yra rentgeninis tyrimas ir echoskopinis tyrimas. Rentgeninis tyrimas buvo atliktas 13 (72,2 proc.) iš 18 tiriamųjų atvejų, esant obstrukcijai dėl svetimkūnio, o echoskopinis tyrimas atliktas 55,6 proc. (n=10) iš 18. Kraujo tyrimai buvo atlikti 55,6 proc. (n=10), o diagnostinė laparomija atlikta 44,4 proc. (n=8) visų tirtų atvejų, kuriems žarnyno nepraeinamumas nustatytas dėl svetimkūnio. Rentgeninis tyrimas atliktas 79,9 proc. (n=10), o echoskopinis tyrimas atliktas 69,2 proc. (n=9) iš 13 tiriamųjų atvejų, kuriems žarnyno nepraeinamumas nustatytas dėl invaginacijos. 7 atvejams (53,8 proc.) iš 13 buvo atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, 4 atvejams (30,8 proc.) iš 13 atlikta diagnostinė laparotomija. Šiems atvejams pasireiškė žarnyno nepraeinamumas dėl invaginacijos. Dažniausiai pasirinkti diagnostiniai tyrimai, esant žarnyno nepraeinamumui dėl žarnų užsisukimo, buvo echoskopinis tyrimas ir diagnostinė laparotomija. Šie tyrimai atlikti 66,7 proc. (n=2) iš 3 atvejų, kuriems buvo žarnyno nepraeinamumas dėl žarnų užsisukimo. Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas bei rentgeninis tyrimas buvo atliktas 33,3 proc. (n=1) iš 3 tirtų atvejų. Esant žarnyno nepraeinamumui dėl neoplazijos, abiems atvejams buvo atlikti visi diagnostiniai tyrimai.
32
8 pav. Žarnyno obstrukcijų sukeltos komlikacijos
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai pasireiškę komplikacijos dėl žarnyno nepraeinamumo buvo žarnų nekrozė ir žarnų erozija. Esant žarnyno nepraeinamumui dėl svetimkūnio nustatyta, kad dažniausiai komplikacija buvo žarnų erozija. Ši komplikacija nustatyta 12 (33,3 proc.) iš visų 36 tirtų atvejų. Svetimkūnis žarnyne 13,9 proc. (n=5) iš 36 atvejų sukėlė žarnų nekrozę. Žarnų opos, perforacija, peritonitas pasireiškė 4 atvejams (22,2 proc.) iš 18, kuriems žarnyno nepraeinamumas buvo nustatytas dėl svetimkūnio. Sąaugos žarnyne dėl svetimkūnio nustatytos 11,1 proc. (n=2) iš 18. Invaginacija, kaip komplikacija, dėl linijinio svetimkūnio atsirado 5,6 proc. (n=1) iš visų 18 tirtų atvejų, kuriems žarnyno nepraeinamumą sukėlė svetimkūnis. Dažniausia atsiradusi komplikacija, esant žarnų invaginacijai, buvo žarnų nekrozė. Tai nustatyta 84,6 proc. (n=11) atvejams iš 13. 10 tirtųjų atvejų buvo nustatyta žarnų ischemija, tai sudarė 76,9 proc. visų, kuriems buvo nustatyta žarnyno obstrucija dėl invaginacijos. Žarnų perforacija ir peritonitas pasireiškė 9 atvejams (69,2 proc.) iš 13. Sąaugos žarnyne nustatytos 53,8 proc. (n=7), o žarnų erozija – 5 atvejams (38,5 proc.) iš visų 13 tirtų atvejų, kuriems žarnyno nepraeinamumą sukėlė žarnų invaginacija, Žarnų ischemija ir nekrozė nustatyta visiems atvejams 100,0 proc. (n=3), kuriems buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas dėl žarnų užsisukimo. Žarnų opos ir peritonitas užfiksuotas 66,7 proc. (n=2) iš visų tirtų atvejų, kuriems buvo diagnozuotas žarnų užsisukimas. Neoplazijos žarnyne sukėlė žarnų eroziją ir nekrozę 100,0 proc. (n=2). 0 2 4 6 8 10 12 14
Svetimkūnis Invaginacija Užsisukimas Neoplazija
Atve
jų skaič
ius, v
nt
Žarnyno obstrukcijos sukeltos komplikacijos
33
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus duomenis, surinktus smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2018-2019 metais, žarnyno nepraeinamumas buvo nustatytas 36 šunims, kurie buvo įtraukti į tyrimą. Žarnyno nepraeinamumas, dėl pavėluotos reakcijos į ankstyvus klinikinius simptomus ir, laiku nediagnozavus priežasties, gali baigtis greita mirtimi. Iš 36 tyrime analizuotų atvejų, neišgyvno 33,3 proc. (n=12), likusiems atvejams žarnyno nepraeinamumas buvo sėkmingai išgydytas. Patelių tyrime užfiksuota 17, patinų 19. Tyrimo duomenimis iš 19 tirtų patinų, 73,6proc. (n=14) iš jų pasveiko. Žarnyno nepraeinamumo pasireiškimas užfiksuotas 17 patelių, iš kurių 10 patelių pasveiko, ir tai sudaro 58,8 proc. visų tirtų patelių ir 27,8 proc. visų tyrime užregistruotų šunų.
Dažniausiai pasireiškė virškinamojo trakto nepraeinamumas nuo 4 mėnesių iki 6 metų 66,7 proc. (n=24), nuo 6 iki 14 metų. 33,3 proc. (n=12). Nustatyta, kad amžiaus grupė daro įtaką žarnyno nepraeinamumo pasireiškimui (p<0,5). Literatūros duomenimis virškinamojo trakto nepraeinamumas jaunesniems gyvūnams nustatomas 80 proc. dažniau nei vyresnio amžiaus šunims. (8) Tiriant amžiaus įtaką ligos baigčiai, nustatyta priklausomybė (p=0,02). Tyrime registruoti 24 gyvūnai, jaunesni nei 7 metų , iš jų 79,2 proc. pasveiko (n=19), jie sudaro 52,7 proc. visų tirtų gyvūnų. 7 šunys, vyresni nei 6 metų, kuriems nustatytas žarnyno nepraeinamumas, neišgyveno. Tai sudaro 58,3 proc. visų gyvūnų, vyresnių nei 6 metai ir 19,4 proc. visų tiriamų šunų. Galima įtarti, kad vyresni šunys dažnai turi gretutinių ligų, kurios gali apsunkinti gyvūno būklę esant žarnyno nepraeinamumui ir tai gali lemti letalią baigtį.
Šunys, kurie buvo šeriami tik šunims skirtu pašaru, negavo sunkiai virškinamų maisto produktų- kaulų, buvo priskiriami grupei -subalansuota mityba. Ši grupė tyrime sudarė 24 šunys, iš kurių pasveiko 79,2 proc. (n=19), tai sudarė 52,7 proc. visų tirtų šunų. Šunys, kuriems buvo taikoma mišrus šėrimo tipas, sudarė 33,3 proc. (n=12) visų tirtų šunų. Iš šios grupės šunų neišgyveno 7 šunys. Tai sudaro 58,3 proc. visų gyvūnų, kurie buvo šeriami nesubalansuotai ir 19,4 proc. visų tiriamų šunų. Šunų mityba labai svarbus faktorius, kuris gali daryti įtaką žarnyno obstrukcijai. Jei gyvūnui yra duodami kaulai, kiti sunkiai virškinami maisto produktai, didelė tikimybė, kad gali užstrigti žarnyne, sukelti žarnyno nepraeinamumą su sunkiomis komplikacijomis. (7) Atlikus tyrimą, nustatyta, kad šėrimo tipas gali daryti įtaką žarnyno obstrukcijos atsiradimui ir baigčiai (p=0,02).
34 kreipia mažiau dėmesio, nei šeimininkai, kurie savo augintinius laiko namuose. Voljere laikomi šunys dažnai yra mažiau socializuoti, iš voljero retais atvejais išvedami pasivaikščioti 1-2 kartus per dieną. Šeimininkai dažnai dėl šių priežasčių nepamato ankstyvų ligos simptomų ir dažnai tai gali baigtis mirtimi.
Pasak autoriaus Hayes G., virškinamojo trakto nepraeinamumo dažniausia priežastis yra svetimkūniai žarnyne (10). Tyrime gauti rezultatai atspindi literatūros šaltiniuose pateikiamą informaciją. Iš 36 tyrime analizuotų atvejų 50,0 proc.(n=18) iš jų virškinamojo trakto nepraeinamumas buvo diagnozuotas būtent dėl svetimkūnio sukeltos obstrukcijos. Svetimkūniai, sukeliantys obstrukcijas didžiausią dalį sudaro kaulai 33,3 proc.(n=6) visų nustatytų svetimkūnių.
Apžvelgiant tyrimo rezultatus nustatyta, kad dažniausia žarnyno obstrukcijos lokalizacija yra plonoji žarna. Žarnyno nepraeinamumas plonojoje žarnoje nustatytas 66,7 proc.(n=24) tirtų šunų. Obstrukcijos žarnyne buvo suskirstytos į dar mažesnes grupes: dvylikapirštė, tuščioji- klubinė, klubinė- akloji, akloji-gaubtinė, tiesioji. Dvylikapirštėje žarnoje nustatyta 9 obstrukcijos atvejai (25,0 proc. iš 36), tuščiojoje- klubinėje nustatyta daugiausia 14 atvejų (38,9 proc. iš 36), klubinė- akloji nustatyti 11 atvejai (30,6 proc. iš 36). Obstukcijos storojoje žarnoje nustatytos rečiau, nei plonajame. Aklosios ir gaubtinės žarnos jungtyje žarnyno nepraeinamumas pasitaikė 2 atvejams (5,6 proc. iš 36).
Iš tyrimo metu gautų rezultatų, nustatyta, kad rentgeninis tyrimas atliekamas dažniausiai. Tyrimo metu jis buvo atliktas 72,2 proc.(n=26) tirtų atvejų. Remiantis Elina Rautala ir kitais bendraautoriais, galima teigti, kad rentgeninis tyrimas pasirenkamas dažniausiai kaip diagnostinė priemonė žarnyno nepraeinamumui diagnozuoti (17). Echoskopinis tyrimas buvo atliektas 63,9 proc. (n=23) iš visų 36 tirtų atvejų. Šis tyrimas yra labai informatyvus esant žarnyno obstrukcijai, nes galima įvertinti žarnyno peristaltiką, galima matyti nerentgenokontrastiškus objektus žarnyne (12). Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai buvo atliekti 55,6 proc. (n=20), o diagnostinė laparotomija pasirinkta 16 atvejų (44,4 proc.) iš visų tirtų atvejų, kuriems buvo nustatytas žarnyno nepraeinamumas. Esant žarnyno nepraeinamumui labai svarbu kuo anksčiau nustatyti priežastį ir taikyti gydymą. Būtina tinkamai pasirinkti diagnostinių tyrimų kombinacijas, kurios padės kuo greičiau nustatyti priežastį.
35 nustatyta 36,1 proc.(n=13) iš 36 tirtų atvejų. Visi šie atvejai nustatyti esant žarnyno nepraeinamumui dėl svetimkūnio. Kita komplikacija, kuri pasireiškė tik esant žarnų invaginacijai yra sąaugos žarnyne. Tai sudarė 19,4 proc.(n=7) iš visų atvejų.Žarnyno nepraeinamumo sukeltos komplikacijos priklauso nuo to kokia yra obstrukcijos priežastis ir kada buvo nustatyta obstrukcija. Norint išvengti pavojingų komplikacijų labai svarbi savalaikė diagnostika ir laiku paskirtas gydymas.
36
IŠVADOS
1. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad dažniausi klinikiniai simptomai žarnyno obstrukcijos atveju yra pakilusi temperatūra, 97,2proc. iš 36 atvejų ir abdominalinis skausmas, kuris užfiksuotas 83,3 proc. atvejų.
2. Žarnyno nepraeinamumo eiga priklauso nuo to, kaip greitai obstrukcija yra nustatoma ir kada pradedamas gydymas. Pagrindinės komplikacijos, esant žarnyno nepraeinamumui, buvo žarnos nekrozė (52,8proc, 19 atvejų iš 36) ir žarnos erozija (44,4 proc. 16 atvejų iš 36).
37
REKOMENDACIJOS
Patarimai šunų šeimininkams, kaip išvengti žarnyno nepraeinamumo:
1. Pasivaikščiojimo metu stebėti augintinį, neleisti jam ėsti ant žemės esančių daiktų;
2. Gyvūno šėrimui taikyti tik subalansuotą mitybą, pasirinkti pašarą pagal gyvūno poreikius ir jo amžių. Pašarą pateikti normuotai, atsižvelgiant į gamintojo nurodymus;
3. Taikyti šėrimo rutiną. Ypač jauniems šunims svarbu pašarą pateikti numatytu laiku;
4. Neduoti šunims kaulų (žuvies, vištienos, kiaulienos, jautienos), tai gali tapti svetimkūniu žarnyne. Pakeisti juos skanėtais, skirtais specialiai šunims;
5. Pastebėjus , kad šuo yra linkęs ėsti nevalgomus daiktus, stengtis sudėti visus daiktus taip, kad šuniui jie būtų nepasiekiami;
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Houston, Mayhew. Clinical examination of the alimentary system – dogs and cats. Veterinary Clinical Examination and Diagnosis. Philadelphia. 2000. 349–369 p.
2. Catriona MacPhai Gastrointestinal obstruction, Clinical Techniques in Small Animal Practice, Volume 17, Issue 4, November 2002, Pages 178-183,
3. Madhu DN, Monsang SW, Aithal HP, Amarpal AC. Saxena RA, Kinjavdekar AP, Pawde AM, Zama MMS. Enteroantomosis for the management ofintestinal obstruction in a dog. Indian Journal of Canine Practice; June, 2013; Volume 5 Issue 1:52-54.
4. Brianna M. MiniterID , Andre´ia Gonc¸alves Arruda , Joshua Zuckerman , Ana V. Caceres , Ron Ben-Amot „Use of computed tomography (CT) for the diagnosis of mechanical gastrointestinal obstruction in canines and felines“ Publikuotas rugpjūčio 23, 2019 PLOS One. 5. Tripathi AK, Soodan JS, Kushwaha RB. Gastric foreign body syndrome in a Golden Retriever
dog. Intas Polivet; 2010; 11 (II):305-306.
6. Fossum TW. Surgery of Digestive system. In: Small Animal Surgery. 3rd Edn. Mosby Inc., St. Louis, Missouri; 2007. p. 424-26.
7. L. G. Papazoglou, M. N. Patsikas, T. Rallis. Intestinal Foreign Bodies in Dogs and Cats. Compodium, Vol. 25, No. 11 November 2003
8. K. Valiei, R. Beheshti. Double Intussusception in Dog. Asian Journal of Animal and Veterinary Advances, 6: 971-976. 2011
9. M. M. Hobday, G. E. Pachtinger, K. J. Drobatz and R. S. Syring. Linear versus non-linear gastrointestinal foreign bodies in 499 dogs: clinical presentation, management and short-term outcome, Journal of Small Animal Practice (2014) 55, 560–565
10. G. HAYES. Gastrointestinal foreign bodies in dogs and cats: a retrospective study of 208 cases, Journal of Small Animal Practice (2009) 50, 576–583,
11. G. Junius, a. M. Appeldoorn, E. Schrauwen Mesenteric volvulus in the dog: a retrospective study of 12 cases, Journal of Small Animal Practice (2004) 45, 104–107
12. Boysen, S. R., Tidwell, A. S., Penninck, D. G. Ultrasonographic findings in dogs and cats with gastrointestinal perforation. Veterinary Radiology & Ultrasound, 44(5), 2003. P 556. 13. Saunders W.B. Strombecks small animal gastroenterology, 3rd ed. Philadelphia. 1996. P.
487–502.
39 15. Mandeep Atray, Mulinti Raghunath, Tarunbir Singh, Narinder Singh Saini,
Ultrasonographic diagnosis and surgical management of double intestinal intussusception in 3 dogs, Can Vet J. 2012 Aug; 53(8): 860–864.
16. Internetinė prieiga:
https://www.medicinenet.com/abdominal_adhesions_symptoms_and_treatment/views.htm (žiūrėta 2019-10-01)
17. Elina Rautala, Pia Björkenheim, Merja Laitinen.Radiographic and Ultrasonographic Findings in Three Surgically Confirmed Cases of Small Intestinal Ischemia Related to Mesenteric Volvulus or Intestinal Torsion in Dogs. Journal of Veterinary Medicine, 2017, 7, 99-110p. 18. Successful management of intestinal pseudo-obstruction in a dog, Kevin Murtagh, Lucy
Oldroyd, Lorenzo Ressel, Daniel Batchelor. Published September 9, 2015, veterinary record case report
19. 12 Pseudo-obstruction syndromes lVincenzo Stanghellini Roberto Corinaldesi Luigi Barbara Baillière's Clinical Gastroenterology, Volume 2, Issue 1, January 1988, Pages 225-254 20. Capak D, Brkić A, Harapin I, Matičić D, Radišić B. Treatment of the foreign body induced
occlusive ileus in dogs. 2001; Veterinarski arhiv 71 (6):345-359
21. Andrew Denning. Ultrasound examination of the gastrointestinal tract Part 2: Identifying common abnormalities. Companion Animal. 2012. Vol. 17.
22. Amanda K. Boag, Richard J. Coe, Teresa A. Martinez, and Dez Hughes „Acid-Base and Electrolyte Abnormalities in Dogs with Gastrointestinal Foreign Bodies“ J Vet Intern Med. 2005 Nov-Dec;19(6):816-21.
23. Internetinė prieiga: https://www.atdove.org/article/unusual-cause-intestinal-perforations-dog (Žiūrėta 2019-10-09)
24. Internetinė
prieiga:https://www.petmd.com/dog/conditions/digestive/c_dg_colitis_histiocytic_ulcerative (Žiūrėta 2019-10-09)
25. Jurgis Sutkevičius, Veterinarinė klinikinė diagnostika. 2003. P. 231-251
26. Hofmann K. Sonographic signs of gastroduodenal linear foreign body in 3 dogs. Veterinary Radiology & Ultrasound. 2003. Vol. 44. P. 466-469.
27. Elisa M. Mazzaferro. Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult Clinical Companion: Small Animal Emergency and Critical Care. 2nd edition. Wiley-Blackwell. Aug 2017. p. 199-230, 293-300
40 29. Internetinė prieiga: https://www.sbs.com.au/yourlanguage/sites/sbs.com.au.yourlanguage/files/styles/single/publ ic/podcasts/site_197_Cantonese_538630.JPG?itok=i_B1oFqB&mtime=1470961719 (Žiūrėta 2019-11-29) 30. Internetinė prieiga: https://veteriankey.com/wpcontent/uploads/2016/09/B9780702043369000299_f029-005-9780702043369.jpg (Žiūrėta 2019-11-30)
41 Priedai :
1. Priedas
Švininiai objektai, tokie kaip golfo kamuoliukai, žvejybai skirta įranga, žarnyne veikiami virškinimo fermentų gali pradėti tirpti. Prie šių svetimkūnių svarbu nepamiršti, kad švino intoksikacija gali būti siejama su būdingais hematologiniais pokyčiais, neutrofilinė leukocitozė, vidutinio sunkumo anemija bei padidėjęs bazofilinių eritrocitų kiekis. Esant šiems simptomams būtina nedelsiant taikyti chirurginį gydymą, pašalinti svetimkūnį ir taikyti 5 dienų gydymą kalcio etilendiaminotetraacto rūgštimi. (20mg/kg IV ar SC, kas 8 valandas 4-5 dienas).
2. Priedas
Skysčių deficitas litrais = 𝑘ū𝑛𝑜 𝑚𝑎𝑠ė 𝑘𝑔
3 x
(𝐻𝐶𝑇𝑎−𝐻𝐶𝑇𝑏) 100
HCTa – esamas hematokritas; HCTb – normalus hematokritas Tirpalų terapijai naudojama: NaCl 0,9%, Glu-5%, Ringer lactate
3. Priedas. Koker spanielis, šuo, 7 metų, patinas.(autoriaus nuotrauka)
42 4. Priedas. Amerikiečių akita, 5mėnesių amžiaus, patelė. (autoriaus nuotraukos)
