MEDICINOS AKADEMIJA Visuomenės sveikatos fakultetas Slaugos ir Socialinės rūpybos katedra
Tomas Vaičiūnas
VISUOMENĖS SVEIKATOS SPECIALISTŲ PODIPLOMINIŲ STUDIJŲ
KVALIFIKACIJOS KĖLIMO POREIKIO DINAMIKOS 2009 – 2011 M.
ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė doc. dr. Aurelija Blaževičienė
Visuomenės sveikatos vadyba
VISUOMENĖS SVEIKATOS SPECIALISTŲ PODIPLOMINIŲ STUDIJŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMO POREIKIO DINAMIKOS 2009 – 2011 M. ĮVERTINIMAS
Tomas Vaičiūnas
Mokslinis vadovas doc. dr. Aurelija Blaževičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Slaugos ir Socialinės rūpybos katedra
Kaunas; 2012. 64 p.
Darbo tikslas. Įvertinti visuomenės sveikatos specialistų 2009 – 2011 metų podiplominių studijų kvalifikacijos kėlimo poreikio dinamiką.
Uždaviniai. 1) Įvertinti ir palyginti 2009 - 2011 metų laikotarpio podiplominių profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybių dinamiką Kauno, Marijampolės ir Šiaulių visuomenės sveikatos specialistų požiūriu; 2) Įvertinti ir palyginti 2009 - 2011 metų laikotarpio podiplominių profesinės kvalifikacijos studijų poreikio dinamiką Kauno, Marijampolės ir Šiaulių visuomenės sveikatos specialistų požiūriu; 3) Visuomenės sveikatos specialistų 2009 - 2011 metų požiūrio dinamikos įvertinimas apie visuomenės sveikatos specialistų licencijavimą.
Tyrimo metodika. Atlikta anoniminė anketinė Kauno visuomenės sveikatos centro, Šiaulių visuomenės sveikatos centro, Marijampolės visuomenės sveikatos centro bei jų filialų, taip pat Kauno, bei Šiaulių visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos specialistų apklausa. Tyrimo metu išdalinta 120 anketų, gražintos 104, iš kurių tinkamai užpildytos - 102 (atsako dažnis 85 proc.). Gauti anketose atsakymai buvo užkoduoti ir perkelti į kompiuterinių statistinių programų paketo “SPSS for Windows 17” elektronines lenteles. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos susietų lentelių metodu naudojant „Chi“ kvadrato (χ²) kriterijaus reikšmę, jo laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą (p). Hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, patikimais), kai statistinio paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybę buvo tikrinama naudojant „z“ kriterijų.
neturi arba turi tik iš dalies. Kaip dažniausią metodą profesinėms žinioms gilinti respondentai rinkosi: seminarus ir įvairias konferencijas (76,4 proc.) bei gilino žinias savarankiškai. Jeigu 2009m. specialistai savo profesinės veiklos pradžioje akcentavo epidemiologijos ir tyrimų metodologijos (30,2 proc.), visuomenės sveikatos valdymo (31,3 proc.) bei sveikatos ekonomikos (22,9 proc.) žinių stygių, tai po trejų metų (2011 m.) minėtų poreikių spektras ne tik nesumažėjo, bet pasipildė ir papildomomis tobulintinomis sritimis: genomikos (9,6 proc.), sveikatos politikos (12,3 proc.), visuomenės sveikatos kontrolės (12,7 proc.) bei sveikatos saugos (13,2 proc.). Be minėtų sričių, šiuo metų didžiausią žinių ir praktinių įgūdžių stoką visuomenės sveikatos profesionalai jaučia monitoringo, sveikatos teisės, visuomenės sveikatos vadybos, projektų rengimo, visuomenės sveikatos administravimo bei poveikio visuomenės sveikatai vertinimo srityse. Vertinant 2009 – 2011 m. visuomenės sveikatos specialistų požiūrį į profesinės veiklos licencijavimą, kaip vieno iš akstino profesinio potencialo ugdymui, stebime respondentų teigiamo požiūrio formavimąsi: jeigu 2009 m. tik ketvirtadalis Kauno (25,6 proc.), trečdalis Šiaulių (29,4 proc.) bei daugiau nei puse Marijampolės (55,2 proc.) respondentų manė, jog licencijavimas padėtų tobulinti profesines žinias, tai po trejų metų fiksuojamas ženklus teigiamo atsakymo pokytis: kiek daugiau nei puse visų miestu visuomenės sveikatos profesionalų mano, kad licencijavimas pastūmėtų atsakingiau žiūrėti į savo teorinio ir praktinio kompetencinio potencialo ugdymą.
Išvados. Visuomenės sveikatos specialistų galimybių tobulinti profesinę kvalifikaciją tyrimų rezultatai parodo, kad kuo toliau, tuo specialistų kompetencijų ugdymas tampa „Achilo kulnu“ Lietuvos visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje. Sparčiai besikeičiantis specialistų veiklos bei kompetencijų taikymo spektras diktuoja sąlygą, jog būtinas neatidėliotinas kvalifikacijos kėlimo strategijos formavimas valstybės, savivaldos, individo lygmenyse, apimantis tinkamiausios koncepcijos suformavimą, rezervo formavimą, karjeros planavimą, kvalifikacijos kėlimo sistemos formavimą ir mokymo, paremto naujausiomis mokymo koncepcijomis, realizavimą.
Raktažodžiai.
Management of Public Health
EVALUATION OF DYNAMICS OF PUBLIC HEALTH SPECIALISTS' NEEDS IN POSTGRADUATE OCCUPATIONAL ACTIVITIES IN 2009-2011
Tomas Vaičiūnas
Supervisor Aurelija Blaževičienė, Dr. Assoc. Proffesor
Department of Nursing and Social Welfare, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences, Medicine Academy. Kaunas; 2012. 64 p.
Aim of the study. Evaluate the dynamics of public health specialists' needs in postgraduate occupational activities in 2009-2011
Methods. Anonymous questionnaire survey was carried out among the employees of Kaunas public health center, Siauliai public health center and Marijampole public health center and their branches, as well as among office workers of Kaunas and Siauliai public health bureaus. There were 120 questionnaires delivered, 102 questionnaires were filled in correctly and returned by respondents (response rate: 85 %). The data was processed and analyzed using statistical package “SPSS for Windows 17.0”. The statistic importance of the data was investigated using the criterion of Chi-square, the number of the degree of freedom (df) and statistical significance (p). The relationships between the qualitative variables were tested by using Z–criteria. The differences between variables were considered statistically significant, if p<0.05.
education, we observe positive outcome: if in 2009 only quarter of Kaunas (25.6%), one third of Siauliai (29.4%) and half of Marijampole (55.2%) respondents agreed with professional licensing, so in 2011 this percent significantly increased – more than half of all respondents are in favor of licensing, because it would help to make permanent professional development system for Public health professionals.
Conclusions. Our study results confirmed, that the rapidly changing professional expectations of Public health specialists dictates the need for immediate, permanent professional training strategy, covering the most appropriate concept formation, reserve development, career planning, training systems development and training, based on the latest teaching concepts of realization.
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Sveikatos priežiūros specialistų nuolatinis mokymasis ir profesinės kvalifikacijos tobulinimas . 13 1.2. Visuomenės sveikatos specialisto kompetencijos ir kvalifikacijos sąsajos ... 18
1.3. Visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų spektras ... 22
1.4. Visuomenės sveikatos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo organizavimas Lietuvoje 26 2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 31
2.1. Tyrimo kontingentas ... 31
2.2. Tyrimo eiga... 31
2.3. Tyrimo instrumentas ... 31
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 32
2.5. Darbo ribotumas ... 32
2.6. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos ... 33
3. Rezultatai ir jų aptarimas ... 35
3.1. Podiplominės profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybes visuomenės sveikatos specialistų požiūriu ... 35
3.2. Podiplominės profesinės kvalifikacijos tobulinimo poreikis visuomenės sveikatos specialistų požiūriu ... 41
3.3. Visuomenės sveikatos specialistų požiūrio įvertinimas apie visuomenės sveikatos specialistų licencijavimą ... 47
IŠVADOS ... 50
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 52
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija VS – Visuomenės sveikata LR – Lietuvos Respublika Pav. - paveikslas Proc. - procentai SP – sveikatos priežiūra
ĮVADAS
Socialinė ir ekonominė pažanga, ypač sparčiai vykusi antrojoje dvidešimto amžiaus pusėje, lėmė ir žmonijos sveikatos situacijos transformaciją. Pakito pacientų, gyventojų charakteristikos bei lūkesčiai, susirūpinta fizine ir socialine aplinka, nerimastingai pasitikti bet kokie radikalesni pokyčiai [22]. Šios socialinės, ypatingai demografinės bei ekonominės transformacijos skatina keistis ir kelia naujus reikalavimus visuomenės sveikatos profesionalams, siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančių profesinės veiklos sąlygų [45].
Daugiau kaip dešimtmetį vykstant dinamiškiems pokyčiams Lietuvos sveikatos sistemoje kasdien vis aiškiau imta suvokti, kad nepaisant didelių medicinos mokslo ir praktikos laimėjimų, vien tik asmens sveikatos sektoriaus pastangomis (individualistinė sveikatos priežiūra) neįmanoma pasiekti esminių visuomenės sveikatos rodiklių pokyčių, profesionalusis visuomenės sveikatos specialistų vaidmuo (aktyvioji sveikatos priežiūra) tampa vis svarbesnis. Šiuolaikinėje sveikatos sistemoje visuomenės sveikatos specialistams keliami dideli ir atsakingi uždaviniai, kuriems įgyvendinti būtinas visapusiškas modernus išsilavinimas [30]. Nuolatinis visuomenės sveikatos specialisto profesinis vystymasis atspindi asmens, kaip specialisto, įsipareigojimą atsakyti į klausimus, nuolat iškylančius praktikoje [54].
Visuomenės sveikata – labai jauna biomedicininių studijų sritis. Kaip profesionali visuomenės sveikatos priežiūros determinantė Lietuvoje ėmė funkcionuoti tik po nepriklausomybės atkūrimo [30]. Šiuo metu Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistus rengia septynios aukštosios mokyklos: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos universitetai, Lietuvos veterinarijos akademija bei kelios kolegijos. Vis dėlto dauguma dabartinių visuomenės sveikatos absolventų yra baigę skirtingų mokymosi programų studijas skirtingu laiku. Todėl nėra pakankamai išspręsti įvairių pakopų visuomenės sveikatos specialistų rengimo bei tolimesnio kvalifikacijos tobulinimo klausimai.
Aktyviosios sveikatos priežiūros profesionalams keliami vis aukštesni reikalavimai: tobulėti, nagrinėti, plėtoti turimas kompetencijas ir įgyti naujų, siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo ir veiklos sąlygų. Vadinasi, profesinis tobulėjimas tampa jau nebe epizodine, stichine patirtimi, o nuolatine gyvenimo dalimi [45].
Darbo temos aktualumas
profesijos norinti prisiderinti prie besikeičiančios darbo rinkos bei naujų technologijų, siekiant kuo daugiau išmanyti ir žinoti. Reikia įgyti naujų žinių. Bazinio mokymosi žinios sparčiai sensta, todėl jas reikia nuolat atnaujinti. Tai profesinės kvalifikacijos kėlimo sistemos uždavinys.
Didžiausia problema ta, kad dauguma dabartinių visuomenės sveikatos specialistų – absolventų, yra baigę skirtingų mokymosi programų studijas skirtingu laiku, o tai lemia specialistų kvalifikacinio potencialo takoskyrą. Pastebima tendencija, jog profesinės kvalifikacijos tobulinimas tampa vis individualesnis: mokymosi formų, metodų ir būdų parinkimas priklauso nuo besimokančiojo individualios pozicijos. Tai lemia nenumatytos paruoštų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos nepertraukiamo tobulinimosi galimybės, bei profesinio licencijavimo nebuvimas.
Poreikis didinti visuomenės sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų gebėjimus ir kompetenciją nuolat auga. Tai atskleidė ir 2010 metais Lietuvoje atliktas visuomenės sveikatos specialistų kompetencijos tyrimas, kur nustatyta, kad didžiausia profesinių žinių stygių ir kompetencijos tobulino poreikį jaučia: sveikatos politikos, sveikatos teisės, edukologijos, epidemiologijos srityse [10].
Visuomenės sveikata – tai vienintelė biomedicininių mokslų sritis, kurios absolventai nėra licencijuojami. Be licencijavimo nėra ir privalomojo kvalifikacijos tobulinimo, turinčio įtaką nuolatiniam profesiniam ugdymuisi, o tai sudaro sąlygas „pasyviesiems“ visuomenės sveikatos rinkos dalyviams „plaukti pasroviui“ ir nesigilinti į naujausius sveikatos sektoriaus iššūkius bei sunkumus. Permanentinės visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas leistų aktyviems moderniosios visuomenės sveikatos profesionalams neatsilikti nuo pasaulinių sveikatos sistemos pokyčių tendencijų, sudarytų sąlygas ugdyti gebėjimą valdyti kompleksines situacijas bei taikyti mokslu pagrįstas žinias, įgūdžius įvairaus sudėtingumo veiklos lygmenyse.
srityse: krizinių visuomenės sveikatos situacijų valdymo, sveikatos politikos, sveikatos teisės, epidemiologijos, strateginio bendradarbiavimo, komunikacijos strategijų kūrimo ir įgyvendinimo srityse [52].
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - įvertinti visuomenės sveikatos specialistų 2009 – 2011 metų podiplominių studijų kvalifikacijos kėlimo poreikio dinamiką.
Uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti 2009 - 2011 metų laikotarpio podiplominių profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybių dinamiką Kauno, Marijampolės ir Šiaulių visuomenės sveikatos specialistų požiūriu;
2. Įvertinti ir palyginti 2009 - 2011 metų laikotarpio podiplominių profesinės kvalifikacijos studijų poreikio dinamiką Kauno, Marijampolės ir Šiaulių visuomenės sveikatos specialistų požiūriu; 3. Visuomenės sveikatos specialistų 2009 - 2011 metų požiūrio dinamikos įvertinimas apie
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sveikatos priežiūros specialistų nuolatinis mokymasis ir profesinės kvalifikacijos tobulinimas
Šiuolaikiniame žinių ir informacijos pasaulyje visų sričių darbuotojų profesinė veikla kinta, tampa vis sudėtingesne, o priimami darbuotojų sprendimai neretai turi didelės reikšmės ne tik darbo organizacijos nariams, bet ir pakankamai plačiai aplinkai. Europos Sąjungos dokumentuose akcentuojama, kad spartūs pasikeitimai ekonomikoje, socialiniame ir politiniame gyvenime priklauso nuo aukštos kokybės žinių, gebėjimų ir kompetencijų raidos individualiu, vietiniu ir nacionaliniu lygmeniu.
Mūsų greitai besikeičiančiais laikais gyventi – reiškia mokytis. Mokomasi ne tik mokykloje, universitete ir formaliose mokymo įstaigose, bet ir profesinėje veikloje, kurios pagrindinis tikslas yra tobulėjimas. Bazinio mokymosi žinios sparčiai sensta, jas nuolat reikia atnaujinti. Tai kvalifikacijos kėlimo uždavinys [57]. Kvalifikacija nėra amžinas dalykas. Profesinės kvalifikacijos tobulinimas labiausiai lemia ugdymo proceso sėkmę, todėl ją tobulinti reikia nuolat [35].
Visuomenėje vykstantys ekonominiai ir socialiniai pokyčiai kelia naujus reikalavimus darbo rinkai, todėl pamažu pradeda įsitvirtinti nuolatinio mokymosi idėja, kaip profesinio tobulėjimo bei identiteto determinantė. Žmonės siekia kelti savo profesinę kvalifikaciją, įgyti daugiau žinių ir patirties, todėl yra svarbu pabrėžti nuolatinio mokymosi vaidmenį dinamiškoje šiandienos visuomenėje.
Socialinės, demografinės, ekonominės transformacijos skatina keistis ir kelia naujus reikalavimus sveikatos priežiūros specialistams: tobulėti, reflektuoti, nagrinėti, plėtoti turimas kompetencijas ir įgyti naujų, siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo ir veiklos sąlygų. Kuo toliau, tuo labiau jiems reikės platesnių, bendresnių, lengvai pritaikomų gebėjimų, kurie padėtų nuolat įgyti naujų gebėjimų, naujų specialybės žinių ir įsisavinti naujus darbo metodus. Vadinasi, mokymas tampa jau nebe epizodine, stichine patirtimi, o nuolatine gyvenimo dalimi [45].
gyvenimą užtikrinimo strategijoje, Bendruosiuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse [21,40,43].
Šiandieniniame visuotinių, visuomeninių, politinių, technologinių, švietimo politikos pokyčių kontekste atsirado būtinybė naujai pažvelgti į mokymo(si) procesus ir pasiekė tokį lygmenį, kad to nepaisymas reikštų žmogiškųjų išteklių eikvojimą, dėl to patirtų nuostolių ne tik individas, bet ir visuomenė. Turima omenyje ne tik individo ugdymą(si) tradicinėje ugdymo įstaigoje pirmoje jo gyvenimo fazėje, o ir tai, kad kiekvienas individas turi pajėgti mokytis visą gyvenimą, įgydamas ir plėtodamas žinias, gebėjimus ir kvalifikaciją, gebėdamas prisitaikyti prie kintančio, kompleksiško ir tarpusavyje susijusių reiškinių bei procesų pasaulio [26].
Pats terminas „mokymasis visą gyvenimą“ atkreipia dėmesį į laiko dimensiją – į periodišką arba nuolatinį mokymąsi. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į mokymosi veiklos įvairovę, į tai, kad mokymasis yra veikla ir vaidmenys, kuriuos įvairiu metu ir įvairiose vietose galime keisti, kad mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniame darbe. Skiriami trys pagrindiniai mokymosi veiklos tipai [43,44,45]:
Formalusis mokymasis. Jis vyksta švietimo ir mokslo įstaigose. Mokymosi veikla yra tikslinga, apgalvota, organizuota, fiksuotos trukmės, turi tvarkaraščius, hierarchinę vertinimo sistemą, formalius priėmimo ir registracijos reikalavimus. Šis veiklos tipas vykdomas švietimo institucijose su jam būdinga, iš anksto numatyta tvarka, turiniu, metodais ir mokymosi priemonėmis. Besimokantieji gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas.
Neformalusis mokymasis. Jis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų, taip pat yra apgalvotas ir organizuotas. Su formaliuoju mokymusi jį sieja tai, kad šį mokymąsi riboja institucinė priklausomybė. Jis būdingas kvalifikacijos tobulinimo sričiai. Neformalusis mokymasis gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali rūpintis visuomeninės organizacijos ir grupės, taip pat organizacijos, įkurtos formaliai sistemai papildyti.
Remiantis šiuolaikine tobulėjimo paradigma, suprantama, kad pasyvus mokymasis lemia pasyvias žinias, ir besimokantieji neturi pakankamai gebėjimų spręsti kompleksinių problemų, taip pat jiems suteikiama mažai galimybių įsisąmoninti savo paties mokymosi proceso organizavimo, atsakomybės už jį perėmimo ir problemų sprendimo strategijas, tai, drauge su gebėjimu kritiškai mąstyti ir sėkmingai adaptuotis socialiniame kontekste, įgauna naują ir labai svarbią prasmę šiuolaikinėje dinamiškoje visuomenėje [8,44,50].
Anot R. Laužacko, kaip ir kokiomis formomis yra tobulinama profesinė kvalifikacija, priklauso nuo konkrečių tikslų, aplinkybių, valstybės, darbdavių, taip pat darbuotojų interesų [36]. Autorius įvardija du profesinės kvalifikacijos tobulinimo tikslus:
1. Profesinį prisitaikymą. 2. Profesinį tobulėjimą.
Profesinio prisitaikymo požymis – reaguoti į pasikeitusius kvalifikacinius reikalavimus, kai sprendžiamas prieštaravimas tarp išaugusių reikalavimų ir specialisto pasirengimo t.y. atitikti augančius reikalavimus (vienas iš kvalifikacijos tobulinimo tikslų).
Profesinės kvalifikacijos tobulinimas sudaro galimybes judėti „horizontaliai“ (veikla susijusi su profesiniu specializavimusi) arba „vertikaliai“ (užimti pareigas, kurias vykdyti reikia naujų mokėjimų), t.y. vykdyti tas veiklos funkcijas, kurias atitinka papildomai įgyta kvalifikacija [35].
Dėl sudėtingų ir atsakingų reikalavimų keliamų darbuotojams, dirbantiems ne visai įprastose (nesistemingas apkrovimas, nervinė įtampa, didelė atsakomybė ir pan.) sąlygose, sveikatos priežiūros sistemoje turi būti išskirtinis požiūris į personalo kvalifikacijos palaikymą ir tobulinimą. Atsižvelgiant į skirtingus tikslus, nulemtus tiek išorinių, tiek ir vidinių veiksnių, visos profesinės kvalifikacijos tobulinimo priemonės skirstomos į septynias grupes [27,35,36]:
Profesinis prisitaikymas. Orientacija į pasikeitusius kvalifikacinius įvairių veiklos sričių reikalavimus.
Profesinis augimas. Tikslas – toje pačioje veikloje atlikti aukštesnio socialinio statuso reikalavimus.
Profesinis perkvalifikavimas. Mokomosios priemonės leidžia įgyti kitą negu iki šiol turėtą kvalifikaciją, kuri suteikia galimybę pereiti iš vienos profesinės veiklos į kitą.
Profesinė adaptacija. Trumpos, tikslinės mokymo priemonės, kurios suteikia būtiniausių žinių atlikti tam tikrą darbą.
Profesinis reabilitavimas. Padeda grąžinti į normalų profesinį ir socialinį gyvenimą žmones, kurie patyrė fizines, dvasines ar psichines traumas.
Profesinė resocializacija. Stengiamasi grąžinti į teisinę veiklą ir gyvenimą per įvairias profesines mokymo priemones nuteistuosius.
Itin svarbus profesinis tobulėjimas ne tik aktyviai reaguojant į kylančius tikslus, bet ir į žinių įgijimo (ugdymosi, tobulėjimo), metakopetencijos atžvilgius, itin tampriai susijusius tarpusavyje [15,26,50]:
1. Mokymasis įgyti žinias, t. y. išmokti suprasti. Šiuo atveju turima omenyje ne pats tam tikros informacijos ar žinių gavimas, bet pažinimo priemonių įvaldymas. Modernioji informacinė visuomenė sudaro sąlygas gauti daug duomenų ir faktų (neretai mažai patikimų, mokslo nepatvirtintų), todėl svarbiu sveikatos profesionalo tobulėjimo uždaviniu tampa ne tik informacijos ir žinių įgijimas, bet ir jų atranka, struktūravimas, fragmentavimas, ir panaudojimas. Šis požiūris yra ne vien tik priemonė, bet kartu ir tikslas.
2. Mokymasis veikti, t.y. gebėti kūrybiškai dirbti tam tikroje sferoje. Šis pamatas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju, o esminis probleminis klausimas galėtų būti toks: kaip gali krypti ugdymas į rytdienos profesinį pasaulį ir rengti profesinei veiklai, jeigu nežinoma, kokios profesijos atsiras ateityje ir kokių žinių, įgūdžių, gebėjimų jos reikalaus.
3. Mokymasis bendrai gyventi, t.y. gebėti suprasti ir gerbti kitus, jų jausmus, požiūrius, kultūrą, tradicijas, vertybes, suvokti visuotinį įvairių reiškinių sąryšį ir priklausomybę. Galimybė skleistis asmeninėms ypatybėms, tobulėti, savarankiškai, kūrybiškai, atsakingai ir kritiškai veikti.
Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijos tobulinimas – bazinio pasirengimo žinių papildymas iš tam tikros srities yra svarbus, nes:
1. Darbo pobūdis nuolat keičiasi (būtinas lankstumas ir profesinių žinių universalumas).
3. Nuolatinis mokymasis, metakopetencijos ugdymas tapo būtina organizacijos ir kiekvienos asmenybės sėkmės sąlyga.
Siekiant optimalių profesinio tobulinimo rezultatų, būtina atsižvelgti ir į kvalifikacijos tobulinimo esminius principus [31,35,36,54]:
1. Savanoriškumo principas. darbuotojas pats turi siekti trūkstamų žinių bei rodyti iniciatyvą. 2. Teigiamo vadovybės požiūrio į mokymąsi principas. vadovybė turi būti įsitikinusi, kad būtina mokyti savo darbuotojus bei sudaryti tam sąlygas.
3. Praktinis mokymosi principas. Vienkartinis mokymasis auditorijoje nepakeičia besimokančiojo elgsenos, todėl teoriją reikia derinti su praktiniais užsiėmimais.
4. Aktyvaus mokymosi principas. Žmogus geriausiai mokosi tada, kai jo vaidmuo yra aktyvus, o ne pasyvus.
5. Pasikeitimo patyrimu principas. Geriau aktyviai mokytis aiškinantis situaciją pačiam, negu klausytis apie ją, todėl keitimasis patirtimi yra labai svarbus mokymosi elementas.
6. Tikslingumo principas. Mokytis reikia tikslingai, t.y. tik tų dalykų, kurie naudingi organizacijai (atitinka organizacijos tikslus) bei pačiam darbuotojui ( jam trūksta būtent tokių žinių, įgūdžių bei gebėjimų).
7. Atsipirkimo principas. Investicijos į darbuotojo mokymą turi atsipirkti.
Visa tai akumuliuojama į profesinio (ypač biomedicinos sektoriuje) vystymosi kintamuosius: 1. Turinys, apimantis veiklos tikslus ir uždavinius bei atsakantis į klausimą, ko siekia konkretus savo veiklos profesionalas bei ką turi atlikti atitinkamame veiklos kontekste (įvertinant vidinius bei išorinius veiksnius).
2. Procesas, nurodantis, kaip minėtas profesionalas siekia užsibrėžto tikslo (kvalifikacijos tobulinimo) arba kaip vykdo konkrečius uždavinius.
1 pav. Hipotetinis visuomenės sveikatos specialisto profesinio tobulėjimo modelis. Sudaryta autorių, remiantis literatūros šaltiniais [17,31,34,35,36,54]
1.2. Visuomenės sveikatos specialisto kompetencijos ir kvalifikacijos sąsajos
sąveikos, interesų raiškos. Kalbant apie aktyviosios visuomenės sveikatos specialisto kompetencinį bei kvalifikacinį potencialą bei jo tobulinimą, reikia kristalizuoti šių dviejų paradigmų (kompetencija vs. kvalifikacija) turinį.
Tarptautiniame standartiniame profesijų klasifikatoriuje ISCO-88 vartojama kvalifikacijos samprata apibrėžiama, kaip sugebėjimas atlikti tam tikro darbo keliamas užduotis ar pareigas, nurodant, kad [17]:
a) kvalifikacijos lygmenį nusako atliekamų užduočių ar pareigų įvairovė;
b) kvalifikacijos specializacija apibrėžiama reikiamomis žiniomis ar sritimi, darbo metu naudojamais įrankiais, medžiagomis, taip pat gaminamų prekių ar paslaugų rūšimi.
Daugelis tyrinėtojų profesinę kvalifikaciją traktuoja kaip tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visumą, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai (kompetentingai) atlikti atitinkamos rūšies sudėtingumo darbą. Pasak T. Jovaišos, I. Spūdytės, V. Tūtlio, kvalifikacijos sąvoka vartojama kai kalbama apie tai, ką žmogus rengiasi įgyti arba įgyja švietimo sistemoje, kas yra švietimo procesų tikslai. Žmogaus apsisprendimas, susidūrus su skirtingais veiklos kontekstais, pasirinkti veiklos metodus siekiant rezultato (kompetencijos definicijos turinys) tampa svarbesnis negu darbo funkcijų atlikimas [3]. Tokiai pozicijai pritaria ir J. Juralevičienė. Ji akcentuoja, kad besirengiant profesinei veiklai tradiciškai nemažas dėmesys skiriamas profesinėms charakteristikoms, kurios orientuojamos į funkcinę arba operacinę metodologiją, o veiklos pasaulyje šiuolaikinių organizacijų keliami reikalavimai žmogui jau nebetelpa į kvalifikacijos sampratą, - apibrėžtą žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais, leidžiančiais atlikti apibrėžtas funkcijas [28]. Reikšmingi tampa žmogaus veiklos gebėjimai, leidžiantys pasirinkti veiklos metodus, kurie sudaro sąlygas įgytą kvalifikaciją realizuoti profesinėje veikloje ir remiantis asmeninėmis savybėmis, požiūriais ir vertybėmis (kompetencijos definicija) siekti veiklos rezultatų – būti kompetentingu [3,31].
Pati kvalifikacija, kaip atskira determinantė, ilgainiui tampa bevertė, nes tik veiklos gebėjimai neleidžia prisitaikyti prie moderniosios visuomenės diktuojamo tempo: žmogaus žinios, vertybinė orientacija ir kitos savybės, akumuliuotos į veiklos gebėjimus (kvalifikaciją), sudarančius galimybę individui siekti rezultatų esant skirtingiems veiklos kontekstams, yra apibrėžiamos kompetencija.
R.Boyatzis kompetenciją apibūdina kaip pagrindinę žmogaus charakteristiką, lemiančią efektyvų ir/ar aukštesnės kokybės darbo atlikimą. Kompetencija yra akcentuojama kaip individo savybės, žinių ir gebėjimų atributas, ar kaip socialinis vaidmuo, susijęs su efektyviu arba geresniu darbo atlikimu [9]. M. Eraut [18] neprieštarauja šiai nuostatai ir papildo, jog kompetencija nereiškia operavimo tik techniniais įgūdžiais, o apima žinias, gebėjimus, profesinius sprendimus, besiremiančius specializuotomis žiniomis, kurios integruojamos su per patirtį įgytomis žiniomis. Būtent iš patirtinių žinių ir mokosi asmuo, o tai ir yra tęstinio profesinio vystymo pagrindas: t.y. svarbu pripažinti praktikos kompleksiškumą ir dinamiškumą, kuris nesiremia vien tik teorinėmis žiniomis. Taigi kompetencija apima darbuotojų gebėjimą modifikuoti savo veiklą besikeičiančiame pasaulyje.
Epistemiologiniu požiūriu, kompetencijos samprata gali būti tampriai susieta su kvalifikacijos samprata, kuri pirmiausia yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo ugdymo įstaigose patvirtinimas. L. Jovaiša, F. Achtenhagen, R. Laužackas nėra linkę atskirti kompetencijos nuo kvalifikacijos, nes kompetencija – tai pagal kvalifikaciją, žinias ir įgūdžius gerai atlikti veiklą, tai įgaliojimų turėjimas ką nors daryti, labai kvalifikuotas žinojimas [1,3,36,46].
Operaciniu požiūriu, kompetencija apima platų aukšto lygmens įgūdžių ir elgsenos diapazoną, kuris atspindi gebėjimą įvaldyti bei prisitaikyti prie kompleksinių ir nenumatytų situacijų. Ši operacinė apibrėžtis apima žinias, įgūdžius, požiūrius, strateginį mąstymą, sąlygojantį adekvatų ir sąmoningą sprendimų priėmimą [65]. Galima teigti, kad kompetencijas sudaro mentalinis komponentas, kuris pristato mąstymą, ir elgsenos komponentas, kuris pagrindžia kompetentingą veiklą.
Edukologiniu požiūriu, kompetencija pasiekiama per įgūdžius ir patyrimą bei tobulinama vystant tolimesnę karjerą. Išskiriamos šešios kategorijos, lemiančios kompetencijos tobulinimą: patirtis, galimybės, aplinka, asmeninės savybės, motyvacija ir teorinės žinios [42,65].
Holistiniu požiūriu, kompetencija – žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, nulemtas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių [27]. Tai gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines ir profesines žinias [3,27].
A. Trotter ir L. Ellison akcentuoja, jog kompetencijos gali būti skirstomos į du tipus:
2. Išskirtines (angl. k. – distinguishing), kurios yra kertinės realizuojant konkrečią darbinę veiklą, susijusios su darbuotojo elgsena ir kurių neįmanoma mechaniškai nukopijuoti ar imituoti. Tik veiklos tikslų ir prasmės supratimas įgalina asmenį jas panaudoti [60].
Galime daryti prielaidą, jog kompetencija yra asmens charakteristikos, kurios atskleidžia kompetencijos gilumą, įgalinančios numatyti asmens elgseną įvairiose veiklos situacijose. Atsižvelgiant į tai, L. M. Spencer ir S. M. Spencer identifikuoja penkis kompetencijos komponentus [47,53]:
1. Motyvai (angl. motyves) – vidinė motyvacija, kuri generuoja kryptingą veiksmų seką našiam darbui ar veiksmui atlikti;
2. Asmeninės charakteristikos (savybės – angl. traits) – asmens savybės lemiančios reakcijas į situaciją;
3. Savęs suvokimas (angl. self-concept) – asmens nuostatos, vertybės, savęs suvokimas;
4. Žinios (angl. knowledge ) – vertinga tam tikros srities informacija, kurią individas, darbuotojas turi tam tikroje situacijoje;
5. Įgūdžiai, gebėjimai (angl. skils ) – gebėjimai, pasireiškiantis vykdant tam tikrą užduotį.
Autorių minėtus kompetencijos etapus vaizduoja „ledkalnio“ figūra (2 pav.), kurioje pateikiama fragmentuota kompetencija, kur matomoji dalis (virš linijos) sudaryta iš žinių ir gebėjimų – sąlygiškai lengviausiai pastebimų ir plėtojamų komponentų, ir „ledkalnio“ apatinė dalis (žemiau linijos) – savęs suvokimo, asmeninės charakteristikos, motyvų komponentai [47,53].
Kitaip tariant, žinios, individo gebėjimai – atrodytų itin svarbūs kompetencijos turinio komponentai, vis dėlto ne patys svarbiausi. Jeigu kompetencijos sąvoką ir turinį perteiktume kaip šakelės pjūvį, tai viršutinis sluoksnis atspindi paviršinius, kompetencijos dėmenis: žinias ir gebėjimus. Antrajame lygmenyje glūdi savęs suvokimo, vertybių ir požiūrių komponentai, o šerdyje – centriniai, sunkiausiai tobulinami kompetencijos komponentai – asmeninės charakteristikos [47,53,62].
Šiai teorijai pritaria D. Lepaitė ir Bart Van Looy. Autoriai teigia, kad žinios, mokėjimai, įgūdžiai nulemia kvalifikacijos suteikimą, taip pat įvertinus gabumų, kurie veikia gebėjimų formavimąsi, svarbą bei žmogaus vertybes ir asmenines savybes, sukuriama kompetencijos šerdis ir visuminis (holistinis) pobūdis [31,62].
Išanalizavus literatūrą galima daryti prielaidą, kad kompetencija nėra statiško pobūdžio. Ji yra dinamiška, orientuota į kontekstą: kompetencijos bruožai kinta keičiantis aplinkai ir tai daro poveikį realizuojamai veiklai, sąlygoja nepertraukiamą asmens kompetencijos vystymą kaip nuolatinio profesinio vystymo elementą [2]. Aplinka – apimanti politinius, ekonominius, sociologinius, technologinius faktorius, daro tiesioginę įtaką sveikatos profesionalo veikloms, todėl darbuotojai yra atsakingi už tęstinį savo kompetencijos vystymą, kaip esminę prielaidą, siekiant užtikrinti kompetencijos lankstumą ir panaudojimo efektyvumą įvairiuose veiklos kontekstuose. Tuo tarpu pripažįstant statiškumo idėją veikloje, t.y. vengiant ar ignoruojant kaitą, daromas negatyvus poveikis darbuotojų gebėjimui funkcionuoti adekvačiai naujai situacijai [2]. Tai patvirtino ir J. Ashworth atlikto tyrimo rezultatai, kurie parodė, jog daugiau nei pusė biomedicinos atstovų įgytų žinių ar įgūdžių tampa nenaudingais kas penkeri metai, t.y. nevystant kompetencijos tobulinimo naujomis, į kaitą orientuotomis kryptimis, kompetencija „išsikreipia“, ima „tirpti“, neretai tampa ydinga [5].
1.3. Visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų spektras
kurioms reikalinga kompetencija ir gilios šiuolaikinės žinios [32]. Taigi šiuolaikinėje sveikatos sistemoje visuomenės sveikatos specialistams keliami dideli ir atsakingi uždaviniai, kuriems įgyvendinti būtinas visapusiškas modernus išsilavinimas [30]. Nuolatinis visuomenės sveikatos specialisto profesinis vystymasis atspindi asmens, kaip specialisto, įsipareigojimą atsakyti į klausimus, nuolat iškylančius praktikoje [54].
Daugiau kaip dešimtmetį vykstant dinamiškiems pokyčiams Lietuvos sveikatos sistemoje, kurioje kasdien vis aiškiau suvokiama, kad nepaisant didelių medicinos mokslo ir praktikos laimėjimų, vien tik asmens sveikatos sektoriaus pastangomis (individualistinė sveikatos priežiūra) neįmanoma pasiekti esminių visuomenės sveikatos rodiklių pokyčių, profesionalusis visuomenės sveikatos specialistų vaidmuo (aktyvioji sveikatos priežiūra) tampa vis svarbesnis. Šiame permainų kontekste visuomenės sveikata, kaip atskira determinantė, neretai kvestionuojama dėl neaiškiai išreikštos takoskyros tarp profesionaliosios asmens sveikatos priežiūros ir visuomenės sveikatos priežiūros sistemos institucinės sandaros modelio dėl jos darbuotojų veikimo ribų ir funkcijų. Remiantis vakarų Europos, Australijos ar JAV nacionaliniais visuomenės sveikatos sistemos dokumentais [12,32,33,49,57], moderniosios visuomenės sveikatos profesionalais laikomi kone visi pirminės sveikatos priežiūros grandies atstovai, išskyrus asmens sveikatos priežiūros profesionalus – gydytojus, nes šiuolaikinės sveikatos sistemos prerogatyva, tai ne tik sveikatos paslaugų teikimas: tai sveikatos strategijos sukūrimas ir įgyvendinimas, finansų ir atsakomybės paskirstymas, žmogiškųjų išteklių planavimas ir rengimas, ir pan. [49,64]. K. Wright, E. Thompson ir kt. visuomenės sveikatos profesionalas (angl. public health work force (worker)) suprantamas kaip mediatorius tarp sveikatos priežiūros politiko ir asmens sveikatos priežiūros profesionalo užimantis ne tik vykdančiąją, bet ir sprendžiamąją poziciją: apima itin plačią sferą ir remiasi sveikatą užtikrinančių veiksnių korekcija, teisumu, nepertraukiama plėtra, tarpsektoriniu bendradarbiavimu, sveikatos politikos formavimu populiaciniame lygmenyje panaudojant naujausius mokslo pasiekimus, kitų sričių, turinčių įtaką visuomenės sveikatai, nustatymą ir adekvatų reagavimą [19,33,59,64]. Norint tuo operuoti sveikatos priežiūros sistemoje būtina itin lanksti bei specializuota visuomenės sveikatos specialisto kompetencija.
Visuomenės sveikatos specialisto kompetencija yra įvertinimas, kuris nusako jo, kaip konkrečios srities žinovo, gebėjimą atlikti tam tikrą veiklą. Kompetencijos [54] dedamosios apibūdina visuomenės sveikatos specialisto profesinį statusą, jo žinių, gebėjimų, suvokimo lygmenį, realiai atitinkantį atliekamų užduočių ar problemų sprendimo reikalavimus.
pateikiamos aštuonios susistemintos svarbiausios Visuomenės sveikatos kompetencijų sritis [12,16,20,25,33,49,58,64]:
1) Pagrindines visuomenės sveikatos mokslų žinias ir įgūdžius (biostatistika, epidemiologija, aplinkos sveikata, sveikatos paslaugų vadyba, socialiniai ir elgsenos mokslai).
2) Analitinius ir vertinimo sugebėjimus (apibrėžia problemą, identifikuoja tinkamus duomenis ir informacijos šaltinius, gauna ir interpretuoja informaciją apie riziką ir naudą bendruomenei, atpažįsta, kaip duomenys atspindi etikos, politikos, mokslo, ekonomikos ir bendros visuomenės sveikatos klausimus).
3) Programų planavimo, politikos formavimo įgūdžius (renka, kaupia, interpretuoja informaciją, susijusią su visuomenės sveikatos problema, sprendžia dėl tinkamų veiksmų panaudojimo);.
4) Bendravimo ir informacijos valdymo įgūdžius ( puikiai bendrauja raštu ar žodžiu, ar kitais galimais būdais, dalyvauja grupių, skirtų spręsti konkrečius klausimus, veikloje, naudojasi žiniasklaida, pažangiomis technologijomis perduodant informaciją, veiksmingai pateikia su specializacija susijusią informaciją profesionalų ar kitai paskirtai auditorijai).
5) Kultūrinius įgūdžius (naudoja tinkamus metodus sąveikauti jautriai, veiksmingai ir profesionaliai su žmonėmis iš įvairių patirties plotmių: kultūrinių, socialinių, ekonominių, švietimo, rasinės, etinės ir profesinės).
6) Darbo su bendruomene įgūdžius (rengia ir įgyvendina su bendrija susijusią visuomenės sveikatos saugą).
7) Finansavimas ir sveikatos ekonomikos žinias ir įgūdžius (rengia ir pateikia biudžetą, geba valdyti programas esant biudžeto suvaržymui, nustato prioritetus rengiant biudžeto naudojimo strategiją).
8) Vadovavimą ir strateginio planavimo kompetencijas (stebi programų vykdymą, taiko pagrindinius žmonių organizacijų valdymo įgūdžius, geba motyvuoti darbuotojus, narplioja konfliktines situacijas, sukuria kultūrinius ir etinius standartus tarp organizacijos ir bendruomenės).
visų specialybių atstovai aukščiausiai įvertinimo komunikacinius įgūdžius. Visuomenės sveikatos slaugytojos, sveikatos stiprinimo, aplinkos sveikatos specialistai žemiausiai įvertino finansų planavimo ir vadybos, politikos vystymo/programų planavimo įgūdžius. Visuomenės sveikatos vadybos ir administravimo specialistai žemiausiai įvertino pagrindinių visuomenės sveikatos mokslų žinias ir įgūdžius jautė žinių stygių sveikatos programų vertinimo srityse [4].
Taigi visuomenės sveikatos specialisto kompetencijos sritys susijusios su gebėjimu valdyti kompleksines situacijas bei taikyti žinias, įgūdžius įvairaus sudėtingumo veiklos lygmenyse. L. Sullivan, M. Michel teigia, kad esminių visuomenė sveikatos kompetencijų nustatymas padeda suvokti kokių žinių, įgūdžių ir sugebėjimų reikia visuomenės sveikatos specialistams, turintiems veiksmingai ar aktyviai reaguoti į visuomenės sveikatos problemas [55]. Štai todėl visuomenės sveikatos specialistas, kuris gali meistriškai pasirinkti tokius veiklos metodus, kurie sudarytų sąlygas įgytą kvalifikaciją realizuoti praktinėje veikloje, yra kompetentingas.
Esminių visuomenės sveikatos kompetencijų nustatymas padeda suvokti kokių žinių, įgūdžių ir sugebėjimų reikia visuomenės sveikatos specialistams, turintiems veiksmingai ir aktyviai reaguoti į visuomenės sveikatos problemas [57]. Dėl to Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacija (ang. Association of Schools of Public health in the European Region (toliau ASPHER) su Europos sveikatos vadybos asociacija (ang. Association of health mananagement (EHMA) 2011 metais sudarė Europos regionui taikomų Visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų sąrašą, kuris tarnauja ir kaip mokymo, kvalifikacijos tobulinimo programų turinio rodyklė [11,13,63] (1 lentelė).
1 lentelė. Visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų struktūra pagal ASPHER. Adaptuota iš „Towards A European Framework for Public Health Competencies“ [11]
VS specialisto kompetencija ir profesiniai įgūdžiai Žinios Mokymas ir kvalifikacijos tobulinimas Valdymas Praktiniai „vaidmenys“ Komp e tenc ij ų s pek tra s Pa m a ti nės
Sveikatos priežiūra ir vertinimas
Epidemiologijos ir tyrimų metodologijos vertinimas Sveikatos politika ir strategija
Valdymas ir komunikacija A p ibrėž to s Sveikatos stiprinimo Sveikatos sauga
Visuomenės sveikatos priežiūros „intelektas“ Akademinė visuomenės sveikata
Pateikti duomenys rodo, jog, visuomenės sveikata – tai multidisciplininė mokslo praktikos sritis, kurioje vieno dalyko tikslinis taikymas neduoda apčiuopiamų rezultatų, nes moderniosios visuomenės sveikatos sistemos funkcijos – tai ne tik sveikatos paslaugų teikimas. Tai sveikatos strategijos sukūrimas ir įgyvendinimas, finansų ir atsakomybės paskirstymas, žmogiškųjų išteklių planavimas ir rengimas bei daugybė kitų visuomenės sveikatos sričių [29]. Pasak C. Birt, aplinka diktuoja sąlygas, kad visuomenės sveikatos profesionalas taptų sveikatos priežiūros sistemos lyderiu, o tai verčia kritiškai operuoti aktualiomis tampančiomis genomikos, informacinių technologijų, kultūrine bei komunikacine, sveikatos politikos ir teisės, sveikatos valdymo kompetencijų struktūromis [11,63].
Taigi šiuolaikinėje sveikatos sistemoje visuomenės sveikatos specialistams keliami dideli ir atsakingi uždaviniai, kuriems įgyvendinti būtinas visapusiškas modernus išsilavinimas. Nuolatinis visuomenės sveikatos specialisto profesinis vystymasis atspindi asmens, kaip specialisto, įsipareigojimą atsakyti į klausimus, kurie nuolat iškyla praktikoje.
1.4. Visuomenės sveikatos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo organizavimas Lietuvoje
Lietuvoje Visuomenės sveikatos sektorius yra gana greitai kintanti sritis. Dabartinė visuomenė – tai „žinių visuomenė“ – nuolat besimokanti organizacija, kuri, pertvarkydama savo struktūrą ir siekdama aukštesnės darbo kokybės, skatina savo narius nuolat mokytis ir tobulėti. Jau nebepakanka kartą įgytos profesijos. Norint prisiderinti prie besikeičiančios darbo rinkos bei naujų technologijų, siekiant kuo daugiau išmanyti ir žinoti, todėl skubama įsigyti naujų žinių. Bazinio mokymosi žinios sparčiai sensta, jas reikia nuolat atnaujinti. Tai profesinės kvalifikacijos kėlimo sistemos uždavinys [36].
priemonės ,,Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ projektų. Jis buvo skirtas valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų konkurencingumui didinti bei teikiamų paslaugų kokybei gerinti, plėtojant žmogiškuosius išteklius [37]. Vis dėlto tai labiau priminė stichinį, į jokį racionalų, permanentinį procesą neorientuotą kvalifikacijos kėlimą.
Lietuvoje visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinį tobulinimąsi ir jo formas (visiškai sąlygines) numato Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas. Jame skelbiama, jog visuomenės sveikatos priežiūros specialistų teorinio ir praktinio profesinio tobulinimosi formos yra šios [39]:
1. Mokslo įstaigų, įregistruotų teisės aktų nustatyta tvarka ir turinčių leidimus šiam darbui, organizuoti kursai ir seminarai.
2. Aukštųjų mokyklų ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų mokslo draugijų organizuojamos mokslinės ir mokslinės praktinės konferencijos.
3. Įstaigų ir įmonių pagal sutartis su Lietuvos ir užsienio studijų institucijomis organizuoti teorinio ir praktinio tobulinimosi kursai ir seminarai.
4. Visuomenės sveikatos priežiūros viešojo administravimo subjektų ar jų įsteigtų profesinio tobulinimo, specializuotų visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir įmonių, turinčių licenciją verstis visuomenės sveikatos priežiūra, organizuoti praktinio tobulinimosi kursai ir seminarai. Didžiausia problema ta, kad dauguma dabartinių visuomenės sveikatos specialistų – absolventų, yra baigę skirtingų mokymosi programų studijas skirtingu laiku, o tai lemia specialistų kvalifikacinio potencialo takoskyrą. Pastebima tendencija, jog profesinės kvalifikacijos tobulinimas tampa vis individualesnis: mokymosi formų, metodų ir būdų parinkimas priklauso nuo besimokančiojo individualios pozicijos. Ryškėja tendencija, kad Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos kėlimas tiek valstybės, tiek įstaigos lygyje vis dar yra daugiau stichinis procesas – poreikį mokytis nulemia tik susidariusi situacija. Tai sąlygoja nenumatytos jau paruoštų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos nepertraukiamo tobulinimosi galimybės bei profesinio licencijavimo nebuvimas.
kursų, informacijos apie tobulinimosi kursus ir seminarus stygius bei finansiniai sunkumai, neegzistuojanti vieninga tobulinimosi sistema [56].
Poreikis didinti visuomenės sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų gebėjimus ir kompetenciją nuolat auga. Tai atskleidė ir 2010 metais atliktas savivaldybių visuomenės sveikatos biurų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų kompetencijų tobulinimo poreikio įvertinimas. Nustatyta, kad didžiausia profesinių žinių stygių ir kompetencijos tobulino poreikį specialistai jaučia: sveikatos politikos, sveikatos teisės, edukologijos, epidemiologijos srityse [10].
Atlikta situacijos analizė parodo, kad „profesinė stagnacija“ visuomenės sveikatos sektoriuje po truputį, deja, tampa ydinga praktika. Todėl šiuo klausimu būtini mažiau radikalūs (SAM kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas VS specialistams) ar radikalesni (SAM kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas VS specialistams + Licencijavimas) pokyčiai, o tai, stebint daug aprėpiančias pirminės sveikatos priežiūros grandies atstovus – nekvestionuojamai būtina..
Siūlomų anksčiau paminėtų pokyčių tikslai:
1. Visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas.
Permanentinės visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas leistų aktyviems moderniosios visuomenės sveikatos profesionalams neatsilikti nuo pasaulinių sveikatos sistemos pokyčių tendencijų, sudarytų sąlygas ugdyti gebėjimą valdyti kompleksines situacijas bei taikyti žinias, įgūdžius įvairaus sudėtingumo veiklos lygmenyse. Be to, tokie kursai taptų lengviau prieinami, orientuoti į tikslines temas bei veiklos sritis, taptų nauju darbo baru Visuomenės sveikatos idėjų sklaidoje.
2. Visuomenės sveikatos profesionalų licencijavimas.
su besikeičiančia veiklos aplinka. Būtent kaita sąlygoja darbuotojo kompetencijos turinio bei apimties „pasipildymą“ profesinės karjeros metu“ [11,13].
Tam, kad aprašomi pokyčiai taptų ne siekiamybe, o realybe, būtina argumentuotai motyvuoti sveikatos politikos bei visuomenės sveikatos specialistus, tokio pokyčio būtinybe. Privalu ugdyti supratimą, kad asmens sveikatos priežiūros protegavimas visapusės socialinės, ekonominės, kultūrinės bei valstybinės naudos atnešti negali. Būtina įtraukti pirminės sveikatos priežiūros grandis, kad darbo veiklos įrankiai taptų lankstesni, kokybiškesni bei produktyvesni. Atsiranda poreikis naujos kartos visuomenės sveikatos specialistų – mediatorių tarp sveikatos politikų ir sveikatos profesionalų, kurių žinios, kompetencija bei gebėjimai leistų konstruktyviai spręsti ne tik asmens, bet ir visos moderniosios visuomenės sveikatos problemas (3 pav.).
Sveikatos politika Asmens sveikatos priežiūros profesionalas VISUOMENĖS SVEIKATOS PROFESIONALAS Žinios, įgūdžiai, kompetencinės ribos Permanentinis VS specialistų kvalifikacijos kėlimas VS specialistų licencijavimas VS specialistų kvalifikacijos tobulinimo sistemos sukūrimas
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo kontingentas
Tyrimo objektu pasirinkti Kauno visuomenės sveikatos centro, Šiaulių visuomenės sveikatos centro, Marijampolės visuomenės sveikatos centro bei jų filialų darbuotojai, taip pat Kauno, Marijampolės bei Šiaulių visuomenės sveikatos biurų darbuotojai. Tyrimo populiacija – visi šių įstaigų visuomenės sveikatos specialistai.
2.2. Tyrimo eiga
Buvo atliekamas vienmomentis tyrimas. Anketinė visuomenės sveikatos specialistų apklausa vykdyta 2011 m. gruodžio – 2012 m. vasario mėnesiais. Apklausa atlikta gavus įstaigų vadovų sutikimus. Supažindinus įstaigų vadovus su tyrimo tikslais, klausimynai buvo perduoti darbo organizavimo skyrių vadovams, o pastarieji, direktorių pavedimu, išdalino anketas visuomenės sveikatos specialistams. Užpildytos anketos gražintos į darbo organizavimo skyrius, o iš ten – tyrėjams. Tyrimui atlikti Lietuvos bioetikos komiteto leidimo nereikėjo.
Tiriamuoju laikotarpiu Kauno visuomenės sveikatos centre ir jo filialuose dirbo 99 darbuotojai – iš jų 57 visuomenės sveikatos specialistai, Šiaulių visuomenės sveikatos centre ir jo filialuose dirbo: 81 darbuotojas – iš jų 23 visuomenės sveikatos specialistas, Marijampolės visuomenės sveikatos centre ir jo filialuose dirbo 50 darbuotojų – iš jų 21 Visuomenės sveikatos specialistas. Kauno, Šiaulių bei Marijampolės savivaldybių Visuomenės sveikatos biuruose atitinkamai dirbo 4, 8 bei 5 sveikatos specialistai. Tyrimo metu išdalinta 120 anketų, gražintos 104, iš kurių tinkamai užpildytos - 102 (atsako dažnis 85 proc.).
2.3. Tyrimo instrumentas
Tyrimui reikalingų duomenų surinkimui, atsižvelgiant į darbo tikslą ir iškeltus uždavinius, bei remiantis literatūros šaltiniais [7,9,11,13,14,20,29,30], sudaryta anoniminė anketa (1 priedas).
Klausimyno tinkamumui įvertinti buvo atliktas bandomasis tyrimas. Jis vyko 2011 m. lapkričio mėnesį. Buvo apklausta 20 visuomenės sveikatos specialistų. Šio tyrimo metu buvo vertinama:
ar pateikiami klausimai ir atsakymų variantai yra suprantami respondentams; ar pateikiamų atsakymų variantų pakanka respondentams atsakyti į klausimus;
` Išskyrus smulkius rašybos ir stiliaus koregavimus, taisymų anketoje nebuvo atlikta. Šios anketos į tolimesnę analizę nebuvo įtrauktos.
Tyrimo instrumentas savo turiniu ir forma yra kiekybinis. Anketą sudaro 24 klausimai, iš jų – 21 uždaras ir 3 atviri klausimai. Uždari klausimai priklauso struktūrizuotos anketos tipui su laisvo pasirinkimo galimybe. Anketoje klausimai skirti įvertinti visuomenės sveikatos specialistų podiplominių studijų poreikį, galimybes bei respondentų sociodemografines savybes (2 lentelė).
2 lentelė. Tyrimo anketos klausimų grupės
Klausimų grupės Klausimai
1. Darbo pobūdis ir specializacija 1, 2, 3, 4, 5
2. Profesinio tobulėjimo poreikis ir galimybės tobulintis 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14 3. Profesinių žinių ir įgūdžių įvertinimas 15, 16, 17, 18, 19
4. Nuomonė apie visuomenės sveikatos specialistų licencijavimą 20, 21
5. Socialiniai ir demografiniai duomenys 22, 23, 24
2.4. Statistinė duomenų analizė
Gauti anketose atsakymai buvo užkoduoti ir perkelti į kompiuterinių statistinių programų paketo “SPSS for Windows 17” elektronines lenteles. Anketos buvo statistiškai apdorotos taikant kryžminės tabuliacijos procedūrą, aprašant ir interpretuojant gautus rezultatus.
Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos susietų lentelių metodu naudojant „Chi“ kvadrato (χ²) kriterijaus reikšmę, jo laisvės laipsnių skaičių (lls) bei statistinį reikšmingumą (p). Hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05. Hipotezės apie lygybę buvo atmetamos (skirtumai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, patikimais), kai statistinio paketo apskaičiuotoji p reikšmė neviršijo 0,05. Hipotezė apie dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybę buvo tikrinama naudojant „z“ kriterijų.
2.5. Darbo ribotumas
2009 m. anketų žymėjimas būtų buvęs nenaudingas. Atsižvelgiant į tai, pateikiamam tyrime analizuojama visuomenės sveikatos specialistų profesinės kvalifikacijos kėlimo poreikio dinamika 2009–2011 m., o ne pokytis. Rezultatai nereprezentuoja Lietuvos, o tik pasirinktų didžiųjų miestų visuomenės sveikatos specialistų poreikius, nuomonę bei bendrąją tendenciją.
2.6. Respondentų socialinės ir demografinės charakteristikos
Organizuotame tyrime dalyvavo 102 respondentai. Nustatyta, kad Marijampolės, Šiaulių bei Kauno Visuomenės sveikatos centrų, jų filialų ir visų trijų miestų savivaldybių visuomenės sveikatos biurų skaitlingiausia dalis respondentų buvo moterys (90,2 proc.), o 9,8 proc. – vyrai (3 lentelė).
Didžioji dalis tyrimo respondentų (61,8 proc.) priklauso vidutinio amžiaus (31–49 m.) grupei, iš kurių, kiek daugiau nei pusės (50,8 proc.) darbo stažas visuomenės sveikatos sektoriuje siekia 15 ir daugiau metų. Jaunesniųjų (iki 30 m.) specialistų fiksuota apie trečdalis (32,4 proc.), o pastarųjų darbo stažas Visuomenės sveikatos sektoriuje svyruoja nuo 2 iki 5 metų. Daugiausia jaunesniųjų specialistų užfiksuota Šiaulių bei Kauno miestuose, o vidutinio amžiaus specialistų kohorta dominuoja visuose trijuose miestuose.
3 lentelė. Respondentų skirstymas pagal socialines ir demografines charakteristikas 2009 – 2011 m.
Požymis
Etatinis krūvis: Iki 1 etato 1 etato krūviu > 1 etatas 0 (0) 26 (100) 0 (0) 0 (0) 29 (100) 0 (0) 0 (0) 29 (100) 0 (0) 0 (0) 34 (100) 0 (0) 1 (2,1) 46 (97,9) 0 (0) 1 (2,6) 38 (97,4) 0 (0) Iš viso 26 (100) 29 (100) 29 (100) 34 (100) 47 (100) 39 (100) Išsilavinimas: Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis 13 (50,0) 13 (50,0) 8 (27,6) 21 (72,4) 10 (34,5) 19 (65,5) 2 (5,9) 32 (94,1) 18 (38,3) 29 (61,7) 6 (15,4) 33 (84,6) Iš viso 26 (100) 29 (100) 29 (100) 34 (100) 47 (100) 39 (100)
Pagal išsilavinimą, siekiant tikslesnių rezultatų, buvo išskirtos dvi respondentų grupės: turintys aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą ir turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Analizuojant duomenis paaiškėja, jog visuose trijuose miestuose daugiausia yra aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinti respondentų grupė, priklausanti jauniausiajai specialistų grupei, t.y. jų amžius buvo iki 30 metų. Didžiausia aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo grupė buvo 31–49 m. amžiaus.
Vertinant tyrime dalyvavusius specialistus pagal baigtas studijas, paaiškėjo, kad kiek mažiau nei pusė respondentų (48,1 proc.) yra baigę ne specializuotas visuomenės sveikatos studijas, o kitas biomedicinos ar socialinių mokslų sritis. Didžiausias kontingentas respondentų, baigusių specializuotas visuomenės sveikatos studijas Kauno bei Vilniaus universitetuose, užfiksuotas tarp Šiaulių ir Kauno specialistų.
Taigi didžioji dalis tyrime dalyvavusių visuomenės sveikatos specialistų: moterys, 31–49 metų amžiaus, įgijusios aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bei turinčios 15 m. ir didesnį darbo stažą visuomenės sveikatos sektoriuje.
3. Rezultatai ir jų aptarimas
3.1. Podiplominės profesinės kvalifikacijos tobulinimo galimybės visuomenės sveikatos specialistų požiūriu
Europos bendrija įsipareigoja remti mokymosi visą gyvenimą pastangas, skatinti kūrybiškumą, kuris taptų naujovių varikliu ir svarbiu asmeninių, profesinių, verslumo ir socialinių gebėjimų plėtojimo ir visų visuomenės narių gerovės puoselėjimo varikliu. Profesinės kompetencijos plėtojimas ne tik padeda suvienodinti dabar ir seniau parengtų specialistų bazines žinias, bet ir rasti įvairių problemų sprendimus, didina darbinės veiklos vertę ir našumą, sustiprina darbuotojo pasitikėjimą savo jėgomis bei suteikia lankstumo darbinėje veikloje [44,45].
Specialistai turi būti pasiruošę dirbti pasitelkiant naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus, tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga [45].
Todėl buvo domimasi ar respondentai turi galimybę kelti profesinę kvalifikaciją. Kaip 2009 m., taip ir 2011 m. beveik pusė (46,1 proc.) tyrime dalyvavusių specialistų turėjo galimybę kelti profesinę kvalifikaciją ir lygiai tiek pat apklaustųjų nurodė tik iš dalies turintys tokią galimybę (4 pav.). Net praėjus trejiems metams nuo pirmojo tyrimo (2009 m.) – teigiamų pokyčių, specialistų požiūriu, kvalifikacijos tobulinimo prieinamume – neužfiksuota.
49,5% 3,0% 47,5% 46,1% 4,9% 46,1% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% Taip Ne Iš dalies 2011 2009
4 pav. Respondentų atsakymų skirstymas pagal galimybę kelti profesinę kvalifikaciją 2009 – 2011 m. 2
Lyginant šiuos duomenis tarp atskirų miestų respondentų, paaiškėjo, kad beveik pusė Kauno (46,8 proc.) ir kiek daugiau nei pusė Šiaulių (55,2 proc.) visuomenės sveikatos specialistų turi galimybę tobulinti profesines žinias. Tuo tarpu beveik trys ketvirtadaliai Marijampolės respondentų teigia, kad tokią galimybę turi tik iš dalies. Lyginant šiuos rodiklius su 2009 m. tyrimo rezultatais – tendencija lieka labai panaši (rodikliai skyrėsi labai nežymiai) (4 lentelė). Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp Šiaulių ir Marijampolės respondentų. Lyginant Kauno respondentų atsakymus su Šiaulių ir Marijampolės – statistiškai reikšmingų skirtumų neužfiksuota.
4 lentelė. Respondentų skirstymas pagal galimybę kelti profesinę kvalifikaciją priklausomai nuo miesto 2009 – 2011 m.
Ar turite galimybę gerinti profesinę kvalifikaciją
Visuomenės sveikatos specialistai
Metai Marijampolės VS specialistai N (%) Šiaulių VS specialistai N (%) Kauno VS specialistai N (%) Taip 8 (27,6) 22 (66,7)*** 20 (51,3) 2009 m. Ne 0 (0) 1 (3,0) 2 (5,1) Iš dalies 21 (72,4) 10 (30,3)*** 17 (43,6) Iš viso 29 (100) 33 (100) 39 (100) 2 = 12,24; lls = 4; p=0,0126; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Taip 9 (34,6) 16 (55,2)* 22 (46,8) 2011 m. Ne 0 (0) 1 (3,4) 4 (8,5) Iš dalies 17 (65,4) 10 (34,5)* 20 (42,6) Iš viso 26 (100) 27 (100) 46 (100) 2
= 9.40; lls = 6; p=0,152; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais.
lyginat 2009 m. respondentų nuomonės pasiskirstymą, reikšmingų skirtumų taip pat nepastebėta – tendencijos išlieka tokios pat.
5 lentelė. Respondentų skirstymas pagal požiūrį į kliūtis kelti profesinės kvalifikacijos lygį priklausomai nuo miesto 2009 – 2011 m.
Veiksniai
Visuomenės sveikatos specialistai Marijampolės VS specialistai N (%) Šiaulių VS specialistai N (%) Kauno VS specialistai N (%) Metai Dideli darbo krūviai:
Sutinku Nesutinku 28 (96,6) 1 (3,4) 6 (17,6)*** 28 (82,4)*** 11 (28,2) 28 (71,8) 2009 m. Iš viso 29 (100) 34 (100) 39 (100) 2 = 46,00; lls = 2; p=0,000; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Sutinku Nesutinku 13 (50,0) 13 (50,0) 4 (13,8)*** 25 (86,2)*** 11 (24,4) 34 (75,6) 2011 m. Iš viso 26 (100) 29 (100) 45 (100) 2 = 21,02; lls = 4; p=0,000; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Trūksta informacijos: Sutinku Nesutinku 25 (89,3) 10 (10,7) 8 (23,5)*** 26 (76,5)*** 13 (33,3) 26 (66,7) 2009 m. Iš viso 28 (100) 34 (100) 39 (100) 2 = 30,58; lls = 2; p=0,000; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Sutinku Nesutinku 16 (61,5) 10 (38,5) 8 (27,6)** 21 (72,4)** 10 (22,2) 35 (77,8) 2011 m. Iš viso 26 (100) 29 (100) 45 (100) 2 = 14,83; lls = 4; p=0,005; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Negaunu nemokamu kursų: Sutinku Nesutinku 24 (100) 0 (0) 12 (35,3)*** 22 (64,7)*** 14 (38,9) 22 (61,1) 2009 m. Iš viso 29 (100) 34 (100) 36 (100) 2
= 28,45 lls = 2; p=0,000; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Sutinku Nesutinku 18 (69,2) 8 (30,8) 8 (27,6)*** 21 (72,4)*** 14 (31,1) 21 (68,9) 2011 m. Iš viso 26 (100) 29 (100) 35 (100) 2 = 15,53; lls = 4; p=0,004; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Iš pateiktų duomenų galime daryti prielaidą, jog tokį atsakymų pasiskirstymą galėjo lemti demografinė respondentų darbo vieta. Kaunas ir Šiauliai – tai universitetiniai miestai, kuriuose, tikėtina, dažniau nei Marijampolėje vyksta įvairūs su specialistų veiklos sritimis susiję užsiėmimai (seminarai, konferencijos, paskaitos, mokymai ir pan.).
Taip pat specialistai pageidautų, kad kvalifikacinis tobulinimasis būtų ne tik jų pačių ar įstaigų vadovų inicijuota, dažniausiai stichinė susiklosčiusios situacijos, išeiga, bet prie to aktyviau prisidėtų ir Sveiktos apsaugos ministerija, kurianti vieningą, specializuotą kvalifikacijos tobulinimo modelį. Panašios tendencijos fiksuotos ir 2009 m. tyrime, kur respondentai nurodė, jog profesinis tobulėjimas turi būti pačio darbuotojo, įstaigos vadovo bei Valstybinių organų sinergijos išdava. Svarbu tai, jog 2011 m. visiškai išretėjo respondentų gretos neturinčios nuomonės šiuo klausimu (5 pav.). Tai rodo respondentų augantį sąmoningumą profesinio tobulėjimo srityje.
Visuomenės sveikatos specialisto kompetencija nėra statiško pobūdžio. Ji yra dinamiška, orientuota į kontekstą: kompetencijos bruožai kinta keičiantis aplinkai ir tai daro poveikį realizuojamai veiklai, sąlygoja nepertraukiamą asmens kompetencijos vystymą kaip nuolatinio profesinio vystymo elementą [2]. J. Ashworth atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog daugiau nei pusė biomedicinos atstovų įgytų žinių ar įgūdžių tampa nenaudingais kas penkeri metai, t.y. nevystant kompetencijos tobulinimo naujomis, į kaitą orientuotomis kryptimis, specialistas tampa „bedantis“ savo veiklos bare.
Atsižvelgiant į tai, buvo pasidomėta kaip dažnai visuomenės sveikatos profesionalai kelia savo profesinę kvalifikaciją (2009 m. ir 2011 m.): pusė (50,8 proc.) apklaustųjų nurodė, kad profesinę kvalifikaciją kelia kartą per metus ar dažniau, penktadalis (20,1 proc.) stengiasi tobulintis bent kartą per du ar penkerius metus. Kaip matyti, praėjus trejiems metams nuo pirmojo tyrimo, situacija praktiškai nepakito, o jeigu ir pakito – tai labai nežymiai. Lyginant rodiklius tarp atskirų miestų respondentų, pastebėta, kad bent kartą per metus savo profesines žinias tobulina trys ketvirtadaliai Šiaulių ir kiek mažiau nei puse Kauno respondentų. Tuo tarpu didžiausia dalis (42,8 proc.) Marijampolės VS specialistų nurodė, kad profesinę kompetenciją tobulina tik kartą per penkis metus (6 lentelė). Tiek 2011 m., tiek 2009 m. nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp Šiaulių ir Marijampolės respondentų. Lyginant Kauno specialistų atsakymus su Šiaulių ir Marijampolės – statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta.
6 lentelė. Respondentų skirstymas pagal profesinės kvalifikacijos kėlimo intervalus priklausomai nuo miesto 2009 – 2011 m.
Kaip dažnai tobulinate profesinę kvalifikaciją
Visuomenės sveikatos specialistai Marijampolės VS specialistai N (%) Šiaulių VS specialistai N (%) Kauno VS specialistai N (%) Metai
Kartą per metus ir dažniau 6 (20,7) 26 (78,8)*** 16 (42,1)°°°
2009 m.
Kartą per du metus 8 (27,6) 4 (12,1) 11 (28,9)
Kartą per penkis metus 9 (31,0) 3 (9,1)* 5 (13,2)
Dar neturėjau tam galimybės 6 (20,7) 0 (0)* 6 (15,8)°
Iš viso 29 (100) 33 (100) 38 (100)
2
= 24,99; lls = 6; p=0,00; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais; ° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Kartą per metus ir dažniau 6 (23,1) 21 (75,0)*** 26 (57,8)
2011 m.
Kartą per du metus 5 (19,2) 4 (14,3) 8 (17,8)
Kartą per penkis metus 14 (53,8) 3 (10,7)*** 6 (13,3)
Iš viso 26 (100) 28 (100) 45 (100)
2 = 9,81; lls = 4; p=0,04; * - p < 0,05; **- p < 0,01; ***- p < 0,001 – lyginant su Marijampolės VS specialistais;
° - p < 0,05; °°- p < 0,01; °°°- p < 0,001- lyginant su Šiaulių VS specialistais
Svarbus kvalifikacijos kėlimo strategijos momentas – konkretaus kvalifikacijos kėlimo organizavimas, t.y. kokios pagrindinės kvalifikacijos kėlimo formos ir mokymo metodai yra naudojami arba pasirenkami. Kaip rodo atlikti tyrimai, pagrindinę mokymo forma Lietuvoje šiandien yra paskaita. Tuo tarpu išaiškinta, kad pateikiamos medžiagos išmokimo lygis priklauso nuo medžiagos pateikimo ir mokymosi formos: 10 proc. – skaitant, 20 proc. – klausantis, 30 proc. – matant, 50 proc. – klausantis ir matant (naudojant technines priemones), 70 proc. pačiam dalyvaujant pokalbyje, 90 proc. – pačiam aktyviai dirbant (įsisavinant medžiagą). Tinkamo metodo pasirinkimas apsprendžia žinių įsisavinimo ir gebėjimo jomis profesionaliai disponuoti, tolimesnėje veikloje, galimybę. Mūsų tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai respondentų kvalifikacijai kelti renkasi seminarus bei konferencijas. Penktadalis respondentų profesinę kvalifikaciją kėlė aukštojoje mokykloje, o likusieji – kitais būdais (savarankiškai ir pan.). Lyginant šiuos rodiklius su 2009 m. tyrimo rezultatais, didelių skirtumų neužfiksuota (7 lentelė). Galime daryti prielaidą, jog tokį kvalifikavimosi priemonių pasirinkimą nulėmė nemokamų arba ministerijos kompensuojamų praktinių mokymų, užsiėmimų nebuvimas bei su tiesiogine profesine veikla (pagal darbuotojo specializaciją) susijusių mokymų trūkumas.
7 lentelė. Respondentų atsakymų dažnių skirstymas pagal profesinės kvalifikacijos tobulinimo būdus 2009 – 2011 m.
Profesinės kvalifikacijos tobulinimo būdai Atsakymų dažnis N (%) 2009 m.
Atsakymų dažnis N (%) 2011 m
Studijos aukštojoje mokykloje 24 (23,8) 18 (17,8)
Konferencijos 65 (64,4) 69 (68,3)
Seminarai 88 (87,1) 90 (89,1)
Tobulinasi kitais būdais 40 (39,6) 31 (30,7)
