SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS
KATEDRARASA VINOGRADOVAITĖ
SLAUGYTOJŲ SU DARBU SUSIJUSIO STRESO IR KONFLIKTO
SPRENDIMO BŪDO SĄSAJOS
Magistrantūros klinikinės slaugos ištęstinių studijų baigiamasis darbas
Darbo vadovas: doc. dr. Skaistė Laskienė
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė
Prof. Jūratė Macijauskienė Parašas
2017 m. ... d.
SLAUGYTOJŲ SU DARBU SUSIJUSIO STRESO IR KONFLIKTO
SPRENDIMO BŪDO SĄSAJOS
Magistrantūros klinikinės slaugos ištęstinių studijų baigiamasis darbas
Darbo vadovas doc.dr. Skaistė Laskienė
2017 m. ... d.
Recenzentas Darbą atliko
Dr. Viktorija Grigaliūnienė Magistrantas (-ė)
2017 m. ... d. Rasa Vinogradovaitė 2017 m. ... d.
SANTRAUKA ... 2 SUMMARY ... 4 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 SĄVOKOS ... 8 ĮVADAS ... 11
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 14
1.1. Su darbu susijusio streso samprata ir veiksniai, darantys įtaką slaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimui ... 14
1. 2. Su darbu susijusių konfliktų pasireiškimas ir slaugytojų konflikto sprendimo būdą lemiantys veiksniai ... 22
1.3. Slaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimą ir konflikto sprendimo būdą lemiantys veiksniai Lietuvos ir uţsienio autorių tyrimuose ... 26
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 30
2.1. Tyrimo organizavimas ... 30
2.2. Tyrimo etika ... 30
2.3. Tiriamųjų atranka ir imties charakteristikos ... 31
2.4. Tyrimo instrumentas ... 32
2.5. Duomenų analizės metodai ... 33
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos vertinimas ... 34
3.2 Slaugytojų pasirenkamų konflikto sprendimo būdų vertinimas ... 40
3.3 Konflikto sprendimo būdo pasirinkimo vertinimas priklausomai nuo slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos... 45
REZULTATŲ APTARIMAS ... 52 IŠVADOS ... 56 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 58 PUBLIKACIJOS ... 59 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 60 PRIEDAI ... 68
SANTRAUKA
Vinogradovaitė R.,Slaugytojų su darbu susijusio streso ir konflikto sprendimo būdo sąsajos, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. Skaistė Laskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas.
Slaugytojai darbe susiduria su daugybe stresą sukeliančių veiksnių bei įvairiomis konfliktų apraiškomis. Konflikto sprendimo būdo pasirinkimui reikšmingos įtakos turi slaugytojų emocinis intelektas bei emocinė būklė.Aktualu nustatytislaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimo bei pasirenkamo konflikto sprendimo būdo sąsajas, siekiant pateikti praktines rekomendacijas streso įveikos bei konfliktinių situacijų valdymo įgūdţių tobulinimui.
Darbo tikslas –Ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą, konflikto
sprendimo būdopasirinkimą bei sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos ir pasirenkamo konflikto sprendimo būdo.
Darbo uţdaviniai:1. Nustatyti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą. 2.Nustatyti slaugytojų konflikto sprendimo būdo pasirinkimą3.Nustatyti sąsajas tarp slaugytojų su
darbu susijusio streso pasireiškimo ir konflikto sprendimo būdo pasirinkimo.
Tyrimo metodika. Atlikta anoniminė anketinė slaugytojų apklausa naudojant O.
Riklikienės ir D. Krušinskaitės su darbu susijusio streso vertinimo bei T. Kilmann konflikto sprendimo būdo klausimynus. Išdalinta 218 anketų, tinkamos duomenų analizei 183 anketos - atsako daţnis 83,9 proc. Statistinei duomenų analizei naudotos SSPS 17.0 ir MS Excel 2010 programos.
Tyrimo rezultatai. Slaugytojų su darbu susijęs stresas stipriausiai pasireiškia tada, kai
tenka stebėti paciento patiriamas kančias (3,02±1,0 balo) bei patį paciento mirties faktą (2,99±1,1 balo); kai kyla pavojus jų sveikatai ir saugumui (3,23±1,0 balo). Slaugytojoms stresą sukelia situacijos, kai jos yra kaltinamos dėl nepavykusių darbo rezultatų (2,93±1,0 balo) bei dėl nesutarimų su kitais slaugytojais darbo metu (2,69±0,9 balo); dėl nepakankamo darbuotojų skaičiaus tinkamam darbui uţtikrinti (2,95±1,0 balo); dėl slaugos administratorių (2,93±1,0 balo) bei vadovų (2,89±1,0 balo) išsakomos kritikos; būtinybės savarankiškai priimti sprendimą dėl pagalbos pacientui, kai gydytojas reikiamu momentu yra nepasiekiamas (2,87±1,0 balo), o taip pat atsakomybė uţ dalykus, kurių slaugytojos negali kontroliuoti (2,82±1,0 balo). Daugiau kaip trečdalis slaugytojų konflikto metu renkasi vengimą,
daugiau nei penktadalis renkasi – prisitaikymą, maţiausiai konflikto metu yra linkusios konkuruoti (6,6 proc.). Slaugytojos, universitetų absolventės, reikšmingai aukštesniais balais vertina savo komandinio darbo įgūdţius (4,06±0,8 balo) bei lyderiavimo įgūdţius.
Išvados.1.Slaugytojų su darbu susijęs stresas stipriausiai pasireiškia tada, kai tenka
stebėti paciento patiriamas kančias bei patį paciento mirties faktą; kai kyla pavojus jų sveikatai ir saugumui; kai tenka dirbti su smurtaujančiais pacientais ar susidurti su nepagrįstais paciento
reikalavimais. 2. Daugiau kaip trečdalis slaugytojų konflikto metu renkasi vengimą, daugiau nei penktadalis renkasi – prisitaikymą, maţiausiai konflikto metu yra linkusios konkuruoti. Slaugytojos, įgijusios aukštesnįjį išsilavinimą, konflikto metu daţniausiai prisitaiko, o įgijusios aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą – daţniausiai renkasi vengimą. 3. Paciento mirties ir mirimo faktas reikšmingai daţniau lemia, kad konfliktai sprendţiami pasirenkant kompromisą nei bendradarbiavimo ar prisitaikymo būdus. Iškilus konfliktui su pacientu ir jo šeimos nariais, slaugytojos taip pat daţniau renkasi kompromisą, nors kitų konflikto sprendimo būdų pasirinkimas statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Susidarius konfliktinei situacijai dėl netikrumo priţiūrint pacientus, slaugytojos daţniausiai pasirenka konflikto vengimo būdą.
SUMMARY
Master thesis Vinogradovaitė R.,Scientific Supervisor: Assoc. Prof. Dr. Skaistė Laskienė Connection between manifestation of work-related stress and conflict resolution ways of nurses. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas.
Nurses face many stressors and conflicts at work in various forms.Emotional intelligence and emotional state of nurses have a significant impact on the choice of conflict resolution method. It is mportant to determine the connection between work-related stress and conflict resolution ways of nurses' in order to provide practical guidance for overcoming stress and developing conflict management skills.
The aim of the study is to examine manifestation of work-related stress, the choice of conflict resolution and the links between manifestation of work-related stress and conflict resolution ways of nurses.
Objectives:1. To determine manifestation of work-related stress of nurses. 2. To
determine the choice of conflict resolution way. 3. To identify a connection between manifestation of work-related stress and conflict resolution ways of nurses.
Research methods. Anonymous survey of nurses was carried out using O. Riklikienė
and D. Krušinskaitė work-related stress assessment and T. Kilmann conflict resolution manner questionnaires. 218 questionnaires were distributed, 183 questionnaires were suitable for data analysis. The response rate was 83.9%. The research results were processed applying the software SPSS 17.0 program and the Excel 2010 program.
Research results. Work-related stress among nurses most strongly expresses itself when
nurses observe a patient‗s suffering (3.02±1.0) and the fact of a patient‗s death itself (2.99±1.1); and when danger to their health or safety arises (3.23±1.0). Nurses experience stress in situations when they are blamed for unsuccessful work results (2.93±1.0) and when there are disagreements with other nurses during the workday (2.69±0.9); when there is an insufficient number of employees to ensure the adequately performed work (2.95±1.0); when nurse administrators (2.93±1.0) and managers (2.89±1.0) express criticism; when it is necessary to take a decision independently regarding assistance for a patient and when a doctor is unavailable at the critical moment (2.87±1.0), as well as when nurses have to take responsibility for things which they cannot control (2.82±1.0). During a conflict, more than a third of nurses who participated in the reserach choose avoidance, more than a fifth of them choose
conformity, and during the conflict they are least inclined to compete (6.6 %). Nurses with university degree, assess their teamwork and leadership skills. with significantly higher points (4.06±0.8)
Conclusions. 1. Work-related stress among nurses most strongly expresses itself when
nursesobserve patient‗s suffering and the fact of a patient‗s death itself; when danger to their health or safety arises; when they work with aggressive patients or encounter motiveless patient demands.2. During a conflict, more than a third of nurses choose avoidance, more than a fifth of them choose conformity, and during the conflict they are least inclined to compete . Nurses with advanced vocational education and training usually choose conformity, while nurses with higher non-university education usually choose avoidance. 3. The fact of a patient‗s death or dying significantly more often leads to conflicts being resolved by choosing compromise than cooperation or conformity. During a conflict with a patient and their family members, nurses choose to compromise more often, although the choice of other means was not statistically significant. In conflict situations due to uncertainty in patient care, nurses usually choose conflict avoidance.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju darbo vadovei doc. dr. Skaistei Laskienei, uţ pagalbą nuosekliai siekiant uţsibrėţto tikslo, konsultacijas atliekant mokslinių šaltinių paiešką, uţ dalijimąsi patirtimi bei ţiniomis.
Dėkoju įstaigos vadovui, leidusiam atlikti tyrimą ir slaugytojoms, sutikusioms tyrime dalyvauti ir pasidalinti savo patirtimi.
SANTRUMPOS
m – aritmetinis vidurkis.max – maksimalus. min – minimalus.
n – imties elementų skaičius. pav. - pavadinimas
PI – pasikliautinieji intervalai. proc. – procentai.
SAM – Sveikatos Apsaugos Ministerija. sn – standartinis nuokrypis.
SPSS – Statistical Package for the Social Sciences. ŠS – šansų santykis.
SĄVOKOS
Darbe patiriamas stresas– emocinių, paţintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir
kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma [7].
Slaugytoja (-s) – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę
kvalifikaciją [19].
Stresas – psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias
sukelia ţalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai [19].
Konfliktas – „priešingų, nesuderinamų tendencijų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius
išgyvenimus. (...) konfliktas tarp individų - susidūrimas tokių ţmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, laikosi nesuderinamų poţiūrių į vertybes ir normas ir mėgina jas realizuoti tarpusavio santykiuose, arba tokių ţmonių, tarp kurių vyksta konkurencinė kova, nes jie siekia to paties tikslo, o tas tikslas gali būti pasiektas tik vieno iš konfliktuojančiųjų (...)―[22].
Konflikto sprendimo būdas – asmens elgesys konfliktinėse situacijose. Thomas-Kilmann išskiria 5
konflikto sprendimo būdus: varţymąsi, bendradarbiavimą, kompromisą, vengimą ir prisitaikymą (Thomas &Kilmann, 2008).
LENTELĖS
1 lentelė. Tyrimo dalyvių bendrosios charakteristikos 2 lentelė. Streso skalės poskalių teiginių pasiskirstymas
3 lentelė.Crombach‗o alfa koeficiento reikšmės atskiroms klausimyno skalėms
4 lentelė. Crombach‗o alfa koeficiento reikšmės atskiroms streso vertinimo klausimyno skalėms 5 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Mirtis ir mirimas― vertinimo vidurkiai
6 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Konfliktas su gydytojais― vertinimo vidurkiai
7 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Netinkamas profesinis pasiruošimas― vertinimo vidurkiai 8 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Problemos, susijusios su bendradarbiais― vertinimo vidurkiai 9lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Problemos, susijusios su vadovaujančiu personalu― vertinimo
vidurkiai
10 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Darbo krūvis― vertinimo vidurkiai
11 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Netikrumas priţiūrint pacientus― vertinimo vidurkiai 12 lentelė. Streso skalės teiginių grupės „Pacientai ir jų šeimos― vertinimo vidurkiai
13 lentelė. Su diskriminacija kolektyve susijusio streso skalės teiginių vertinimas 14 lentelė. Balų vidurkiai streso skalės grupėse atsiţvelgiant į tyrimo dalyvių pareigas 15 lentelė. Balų vidurkiai streso skalės grupėse atsiţvelgiant į tyrimo dalyvių darbo krūvį
16 lentelė. Dominuojantys konflikto sprendimo būdai atsiţvelgiant į tyrimo dalyvių išsilavinimą 17 lentelė. Dominuojantys konflikto sprendimo būdai atsiţvelgiant į tyrimo dalyvių etatinį krūvį
PAVEIKSLAI
1 pav.Balų vidurkiai streso skalės grupėse
2 pav.Asmeninių įgūdţių vertinimo balų vidurkiai
3 pav.Asmeninių įgūdţių vertinimo balų vidurkiai atsiţvelgiant į tyrimo dalyvių išsilavinimą 4 pav.Dominuojantys tyrimo dalyvių konflikto sprendimo būdai
5 pav.Slaugytojųpageidavimo tobulinti asmeninius įgūdţius pasiskirstymas 6 pav.Pageidavimo tobulinti konkrečius bendravimo įgūdţius pasiskirstymas 7 pav.Pageidaujamo asmeninių įgūdţių tobulinimo būdo pasiskirstymas
8 pav. Konflikto, sukelto streso dėl paciento mirties ir mirimo, sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas 9 pav. Konflikto su pacientais ir jų šeimos nariais sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas
10 pav. Konflikto dėl netinkamo profesinio pasiruošimo sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas
11 pav. Konflikto su vadovais sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas 12 pav. Konflikto dėl darbo krūvio sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas 13 pav. Konflikto su gydytojais sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas
14pav.Konflikto dėl netikrumo priţiūrint pacientus sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas
15pav. Konflikto dėl problemų su bendradarbiais sukelto streso sprendimo būdų pasirinkimo vertinimas
ĮVADAS
Darbe patiriamas stresas daţniausiai nagrinėjamas medicinos, psichologijos, sociologijos bei vadybos mokslininkų darbuose. Nuo dvidešimto amţiaus aštuntojo dešimtmečio darbe patiriamo streso tyrimai sparčiai augo. Stresą darbe sukeliančius veiksnius savo studijose nagrinėjo Matteson ir Ivancevich (1989), Cox (1993). Pirmąjį darbe patiriamo streso valdymo modelį sukonstravo Karasek (1979), o vėliau šį modelį tobulino Lazarus (1984), Matteson ir Ivancevich (1989), Spector (2002), Siegrist (2002). Kaip teigia A. Bandzienė (2009), darbe patiriamo streso valdymo priemonių veiksmingumą savo darbuose analizavo Matteson irIvancevich (1989), Cox (2002), Clarke ir Cooper (2004),Cranwell-Ward ir Abbey (2005) [3].
Moksliniai tyrimai atskleidė, jog stresas darbe ne tik sąlygoja darbuotojų sveikatos sutrikimus, neatvykimus į darbą ir darbuotojų kaitą, bet ir darbuotojų veiklos efektyvumą. Pavyzdţiui, kai kurių mokslininkų (Main, Glozier, Wright, 2005) teigimu, streso darbe paveiktų darbuotojų darbo rezultatai septynis kartus maţesni nei streso nepaveiktų [67]. Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra (EU-OSHA) ir Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (Eurofound) parengė ataskaitą, kurioje pripaţįstamas sudėtingas sveikatos ir darbo santykis, pateikiama lyginamoji informacija apie psichosocialinės rizikos paplitimą tarp darbuotojų, taip pat nagrinėjamos sąsajos tarp tos rizikos ir sveikatos bei gerovės. Minėtoje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad 25 proc. darbuotojų Europoje teigia, kad stresą darbe jie patiria visą darbo laiką arba didţiąją jo dalį; panaši dalis darbuotojų teigia, kad darbas neigiamai veikia jų sveikatą. Psichosocialinė rizika prisideda prie tokių neigiamų padarinių darbe. Daţniausiai pasitaikanti rizika yra susijusi su tuo, kokio tipo darbą atlieka darbuotojas (pavyzdţiui, ar uţduotys yra monotoniškos, ar sudėtingos), ir su darbo intensyvumu. Susirūpinimas dėl psichosocialinės rizikos kyla daugumai bendrovių: beveik 80 proc. vadovų reiškia susirūpinimą dėl streso darbe, o beveikpenktadalis mano, kad smurtas ir priekabiavimas yra didelė problema.Vertindami konkrečią riziką, vadovai didţiausią susirūpinimą reiškia dėllaiko stygiaus ir dėl problemiškų klientų, pacientų ir kita. Nepaisanttokio susirūpinimo, tik maţiau nei trečdalis įmonių taiko procedūrastokiai rizikai šalinti [7].
Aktualumas ir naujumas.
Europos Komisijos Uţimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato parengtame dokumente Rizika darbuotojų sveikatai ir saugai sveikatos priežiūros sektoriuje teigiama, kad „slaugytojo profesija šiuo metu nėra patraukli dėl įvairių prieţasčių: menkų karjeros galimybių, nepalankių darbo valandų, maţo darbo uţmokesčio, didelio fizinio ir psichinio krūvio bei perkrovos. Galimos pasekmės yra tai, kad darbuotojai daţnai neatvyksta į darbą ir anksti išeina į pensiją. Kenčia ne tik darbuotojai; negalima leisti, kad tai neigiamai veiktų sveikatos prieţiūros įstaigos ekonominę
padėtį ir būtų prarandami profesiniai įgūdţiai, arba reikėtų stengtis maţinti tokį poveikį, t. y. atgaline tvarka taikyti organizacijos tobulinimo ir personalo išteklių plėtros priemones― [26].
Atliekant slaugytojų ankstyvo išėjimo į pensiją („NEXT―) tyrimą (http://www.next.uniwuppertal.de/EN/index.php?next-study), nustatyta, kad slaugytojai nėra patenkinti savo darbu. Šio tyrimo duomenimis, 15,6 proc. Europoje dirbančių slaugytojų daţnai (kelis kartus per mėnesį) ir rimtai svarsto galimybę anksti atsisakyti savo profesijos. Be to, „NEXT― tyrimo duomenimis, šio darbo norima atsisakyti ne dėl pačios profesijos, o dėl darbo konkrečioje vietoje kokybės.
Šiame darbe nagrinėjama praktinė slaugos problema – slaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimas ir jo sąsajos su darbe pasitaikančių konfliktų sprendimo būdo pasirinkimu.Kazimėnienės ir Grigaliūnieniės (2015), Başoğul & Özgür, (2016) ir kitų mokslininkų atliktų tyrimų metu nustatyta, kad konflikto būdo pasirinkimui daţnai įtakos turi asmenybės bruoţai bei emocinis intelektas, tačiau skirtingi stresą darbe sukeliantys veiksniai taip pat gali sąlygoti skirtingą konflikto sprendimo būdo pasirinkimą. Bus siekiama atskleisti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimo ir konflikto sprendimo būdo pasirinkimo sąsajas, nes tokio pobūdţio darbų pasigendama [14,34].
Darbo tikslas –ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą, konflikto
sprendimo būdo pasirinkimą bei sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos ir konflikto sprendimo būdo.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą. 2. Nustatyti slaugytojų konflikto sprendimo būdo pasirinkimą.
3. Nustatyti sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimo ir konflikto
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas –ištirti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą, konflikto
sprendimo būdo pasirinkimą bei sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso raiškos ir konflikto sprendimo būdopasirinkimo.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimą. 2. Nustatyti slaugytojų konflikto sprendimo būdo pasirinkimą.
3. Nustatyti sąsajas tarp slaugytojų su darbu susijusio streso pasireiškimo ir konflikto
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Su darbu susijusio streso samprata ir veiksniai, darantys įtaką slaugytojų
darbe patiriamo streso pasireiškimui
Tarptautinių ţodţių ţodyne [19] stresas apibūdinamas kaip netikėtų, daţniausiai neigiamų aplinkybių sukelti organizmo funkcijų ir ţmogaus veiklos sutrikimai, o psichologijos ţodyne – kaip ţmogaus būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių [22].
Medicinos enciklopedijoje, stresas apibrėţiamas kaip „psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia ţalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai―[19]. Streso teorijos pradininkasH. Selye stresą apibrėţia kaip ţmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, atsirandančią dėl išorės ir vidaus dirgiklių. Lazarus (2000), analizuodamas streso kilmę, teigia, jog tas pats stresinis įvykis skirtingai veikia atskirus individus dėl jų kognityvinės veiklos ir motyvacijos skirtumų [63].
Mokslinėje literatūroje yra išskiriamos trys streso termino prasmės: stresas kaip reakcija į išorinius veiksnius, stresas kaip vidinių veiksnių stimulas ir stresas kaip tarpinis procesas tarp vidinių ir išorinių veiksnių [36]
Kaip teigia B. Burba ir bendraautoriai, „stresas darbe – tai emocinių, paţintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma. Ši būsena yra apibūdinama kaip stiprus susijaudinimas ir didelis nepasitenkinimas, taip pat daţnai kaip jausmas, kad per daug reikalaujama [5]. Stresas darbe atsiranda tuomet, kai yra ribojamos ţmogaus savarankiškumo galimybės, o įvairūs fiziniai ir psichologiniai reikalavimai dideli, viena iš tokių profesijų yra slauga [13].Slaugytojai, patekę į stresinę situaciją, nesąmoningai stengiasi suvaldyti ją, siekdami išsaugoti savo profesinį įvaizdį.
Slaugytojų darbe patiriamo streso ir jo pasėkoje kylančių problemų analizeitiek praktikai, tiek mokslininkai pastaruoju metu skiria ypatingą dėmesį, nes, kaip rašoma Europos Vyresniųjų darbo inspektorių komiteto 2012 m. kampanijos „Psichosocialinės rizikos veiksniai darbe― (Campaign on psychosocial risks at work in 2012). http://www.av.se/SLIC2012/ dokumente: darbe patiriamas stresas yra viena didţiausių sveikatos ir saugos problemų, su kuriomis susiduriame. Tyrimai rodo, kad stresas yra 50–60 % visų nedarbo dienų prieţastis. Jo sukeliami nuostoliai milţiniški – kenčia ţmonės, blogėja ekonominiai rodikliai. Stresas yra antroji pagal paplitimą su darbu susijusi sveikatos problema, su kuria susiduria 22 % darbuotojų, dirbančių 27-ose ES valstybėse narėse (2005 m. duomenys). Be to, tikėtina, kad daugės ţmonių, patiriančių stresą dėl sąlygų, kurias sukelia arba pablogina darbas. Pokyčiai darbo pasaulyje daro vis didesnįspaudimą darbuotojams – maţinamos išlaidos ir naudojamasi uţsakomosiomis paslaugomis, reikia didesniofunkcinio ir kvalifikacinio lankstumo, daţniau
sudaromos laikinosios darbo sutartys, didėja nestabilumas,intensyvėja darbas (kartu didėja darbo krūvis ir spaudimas) ir menkai derinama darbo ir asmeninio gyvenimopusiausvyra. Stresas ir psichosocialinė rizika (https://osha.europa.eu/lt/topics/stress) šiuo metu yra viena iš svarbiausių Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros veiklos sričių, siekiant suteikti galimybę naudotis streso prevencijos ir šalinimo metodų veiksmingumo moksliniais tyrimais, kad padėtų šia tema besidomintiems profesionalams [44].
Mokslininkaislaugytojų darbe patiriamo streso analizę daţniau sieja su perdegimo sindromu – stresas analizuojamas kaip perdegimo sindromą provokuojantis veiksnys, kuomet veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams kylantiems darbe pasireiškia emocinis, psichinis ir fizinis išsekimas. Anot H. Selje, vieno išpirmųjų streso tyrėjų, išsamiai aprašiusių organizmo pokyčius, vykstančius reaguojant į fizinę ir psichologinę grėsmę, itin ţmogų ţaloja distresas, o trečioji bendro adaptacinio sindromo stadija pasireiškia organizmo išsekimu [97] Tokiu būdu, veikiant ilgalaikiam distresui pasireiškia profesinis perdegimas, kuris sąlygoja ţmogaus emocinių-energetinių ir asmenybinių resursų išsekimą[12].
Mokslininkai Lazarusas ir Folkman (1984) teigia, kad stresas yra dinamiškas abipusis ryšys tarp ţmogaus ir aplinkos. Stresoriais ar aplinkos veiksniais gali būti didelės nelaimės, gyvenimo įvykiai, pavyzdţiui, artimojo mirtis ar santuokoje kylančios problemos, tačiau daţnai jais tampa maţos, bet erzinančios problemos, kurias ţmonės turi spręsti kasdien (ginčai ar atsakomybės darbe klausimai) [2]. Galima teigti, jog stresas yra būsena, atsirandanti ţmogui susidūrus su tokiomis psichologinėmis ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias jis suvokia kaip pavojingas ir nėra tikras, jog sugebės jas įveikti.
Emocinio intelekto teorijos kūrėjas D. Goleman (2001) teigia, kad daţnai patiriamas nerimo jausmas perauga į stresą, o tai įvyksta tais atvejais, kai ţmogus ima nerimauti ar jaudintis dėl kasdienių ar įsivaizduojamų rūpesčių, o ne dėl tikro pavojaus. Minėtasis autorius pabrėţia, kad stresas ir nerimas silpnina imuninę sistemą, maţina atsparumą virusinėms infekcijoms; gali sukelti skrandţio ir ţarnyno trakto opas, opinį kolitą ir uţdegimines ţarnyno ligas, o ilgalaikis stresas veikia ir smegenis – gali pakenkti hipokampui ir pabloginti atmintį [40].
V. Reigas [24],pasitelkęs Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros, kuri atsakinga uţ streso darbe valdymą, analizę ir rekomendacijų rengimą Europoje, duomenis išskyrė tokias streso rūšis:
● fiziologinis stresas (širdies, kraujospūdţio, kvėpavimo, raumenų tonuso, smegenų elektrinio aktyvumo pokyčiai, judesių koordinacijos sutrikimai);
● psichologinis stresas (emocinė įtampa, baimė, frustracija), kuris dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu, pavojumi) ir informacinį (susijusį su sudėtingu sprendimu);
● įpročio ir elgesio stresas (piktnaudţiavimas tabako gaminiais, alkoholiu, narkotikais, smurtas, bauginimai arba prievarta, šeimyninių santykių problemos).
D. Krušinskaitė, atlikusi mokslinių tyrimų analizę, stresą darbe apibūdina, kaip emocinę būseną ar nuotaiką, kurios prieţastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo atlikti juos, arba asmens suvokimas, jog nesugebės atlikti darbo pagal keliamus jam reikalavimus[16].
Mokslininkų teigimu, stresas yra aktuali profesinės sveikatos problema, jo sukeltos ligos gali pakeisti individualią gerovę bei produktyvumą. Streso pasekmės daţniausiai skirstomos į tris pagrindinės grupes ir apibūdinamos fiziologiniais, psichologiniais ir veiklos pokyčiais. G. Jonikienė ir V. Grigaliūnienė teigia, kad slaugytojai daţniau nei kiti aptarnaujančio personalo darbuotojai darbe patiria stresą [12].
Slaugytojas savo kasdieninėje kalboje stresu vadina viską, kas nemalonu, kas gadina jo dvasinę ir fizinę savijautą. Slauga pati savaime kelia stresą. Jei yra ir didţiulis darbo krūvis, aišku, slaugytojo darbas ima nebeatitikti jo įsivaizduojamų idealų [88].
A. Bandzienė [3], atlikusi mokslinės literatūros analizę, teigia, kad egzistuoja tokios streso nagrinėjimo kryptys kaip fiziologinė (streso apraiškų), inţinerinė (streso prieţasčių), interakcinė (streso tarpininkų), transakcinė. Fiziologinėje streso sampratojesureikšminamosstreso sukeltos pasekmės, tuo pačiuignoruojama streso prigimtis irstresas vertinamas kaip fiziologinis atsakas į neigiamą ar kenksmingą aplinką. Ši samprata daţnai sutinkama medicinoje, nes čia svarbu diagnozuoti ir gydyti simptomus. Streso sampratos pradininkas Selye,[3], tyrinėdamas reakcijas į įvairius stresorius, nustatė, kad visų reakcijų fiziologiniai padariniai buvo panašūs: sumaţėjęs svoris, apetitas, motyvacija Selye tokią bendrą prisitaikymo reakciją pavadino bendruoju prisitaikymo sindromu, kuris turi tris fazes: nerimas, priešinimasis, išsekimas.
Inţinerinės streso sampratos šalininkai didţiausią dėmesį skiria streso sukėlėjams, o stresas darbe vertinamas kaip aplinkos veiksnys, sukeliantis sveikatos sutrikimus (Cox et al.) [41,42]. Aptartos streso sampratos neįvertina kognityvinių ir situacinių veiksnių streso procese ir neatsiţvelgia į individualius ţmogaus psichologinės prigimties skirtumus [Cox el al.,2002][43].
Interakcinės streso teorijos šalininkai pabrėţia stimulo ir atsako arba individo ir jo darbo aplinkos sąveiką, sutelkdami dėmesį individualių stresorių suvokimui ir vertinimui. Teigiama, jog toks suvokimas yra esminis siekiant nustatyti ar individas patiria stresą [16]. Šios teorijos kūrėjai Karasek ir
French, pabrėţė individo – aplinkos atitikimąir analizavo, kaip asmens sugebėjimai ir poţiūris atitinka darbe keliamus reikalavimus ir kaip pati darbinė aplinka atitinka darbuotojo lūkesčius. Minėtų autorių teigimu, stresas kyla atsiradus neatitikimui vienu arba abiem aspektais. Daţniausiai naudojama transakcinė streso samprata, kuri atskleidţia stresorių atsako – pasekmių ryšių prigimtis, ostresassuprantamas kaip dinamiškas procesas[Bandzienė,2009]. Šios sampratos pradininkas
Lazarus[59].analizavo tų pačių stresorių, esant toms pačioms sąlygoms skirtingą poveikį įvairiems ţmonėms. Situacijos vertinimas ir streso įveikimo mechanizmas minėto autoriaus manymu, yra
pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką skirtingam streso poveikiui, todėl transakcinės sampratos šalininkai pagrindinį dėmesį skiria būtent šiems aspektams [Cooper et al.,2001][16].
Pagrindinis skirtumas tarp interakcinės ir transakcinės sampratų yra toks, kad interakcinėje sampratoje streso prieţastys ir pasekmės gali būti vertinamos savarankiškai, siejamos prieţastiniais ryšiais, tuo tarpu transakcinėje sampratoje šie komponentai yra neatskiriami nuo situacinio konteksto [Cooper et al., 2001] [16].
Apibendrinant būtų galima teigti, kad stresas gali būti vertinamas kaip asmens reakcija į aplinkos sukeltus veiksnius, ir kaip veiksnys, sukeliantis tą reakciją, ir kaip sąveika tarp asmens ir aplinkos, atsiţvelgiant į situacijos kontekstą.
Pasak H. Selje organizmas, reaguodamas į stresą pereina tris prisitaikymo stadijas: aliarmas (jėgų pasipriešinimui), prisitaikymas (bandymai įveikti stresą), išsekimas (stresoriui veikiant ilgai yra išsekinamas organizmas). Tokia organizmo reakcija į stresą,minėto autoriaus teigimu, pasireiškia kaip bendrasis adaptacijos sindromas (BAS)[13].
Mokslinėje literatūroje stresas yra skirstomas į keturis tipus: eustresas, distresas, hipostresas, bei hiperstresas. Eustresas, kitaip vadinamas priešstartiniu jauduliu, – natūrali organizmo reakcija, prisitaikant prie bet kokių aplinkos pokyčių. Tai optimalus streso kiekis, kuris prilyginamas naujų iššūkių sukeliamam susijaudinimui ir padedantis intensyviai ir efektyviai veikti [3].Distresas – tai netinkamas streso kiekis, sukeliantis neigiamų pasekmių tiek darbuotojui, tiek organizacijai. Toks stresas kenkia ir vargina veikti efektyviai. [3]. Hipostresas – per maţas įtampos kiekis ar nuobodulys taip pat gali tapti streso prieţastimi. Hiperstresas – atsiranda tada, kai įtampa pasidaro pernelyg didelė. Bandzienė (2009), analizuodama kompleksinį streso darbe valdymą, orientuotiems į asmenį modeliams priskiria French individo – aplinkos atitikimo modelį, Lazarus transakcinę streso teoriją, Siegrist pastangų atlygio pusiausvyros modelį bei Spector streso darbe kontrolės modelį, o situaciniams modeliams priskiriami Karasek reikalavimų – kontrolės modelis, Mattenson ir Ivancevich streso darbe modelis, Warr vitaminų modelis, bei Saugos ir sveikatos agentūros streso darbe valdymo modelis. Šiame darbe analizuojamas tiek neigiamai slaugytojus veikiantis stresas darbe (distresas), dėmesys kreipiamas į streso darbe prieţastis (inţinerinė streso samprata) ir laikomasi į situaciją orientuoto poţiūrio – nagrinėjami streso darbe šaltiniai ir asmens galimybės valdyti stresą darbe.
Pagrindinėms streso prieţastims Burkė (2001) priskiria padidėjusią atsakomybę, smulkmenišką kontrolę, didelį darbo krūvį, netinkamą pareigų paskirstymą, nesaugumą ar baimę prarasti darbą, neaiškius darbo tikslus, informacijos trūkumą, blogus santykius su bendradarbiais ar vadovu, vadovo paramos ir pagalbos nebuvimą[35].
Michie (2002) darbe veikiančius stresorius suskirstė į susijusius su darbo turiniu (ilgos darbo valandos, didelis krūvis, laiko trūkumas, sunkios ar sudėtingos uţduotys, pertrauką ir darbo įvairovės
stoka, prastos darbo sąlygos (netinkama erdvė, apšvietimas ar temperatūra) ir susijusius su socialiniu ar organizaciniu kontekstu. Pastariesiems priskiriami per didelė ar per maţa kontrolė, prasti santykiai su bendradarbiais ar vadovu, netinkamas atsakomybės paskirstymas, įmonės finansiniai sunkumai ir pan. [72].
Vokietijos mokslininkas Witting-Goetz (2013) stresą darbe sukeliančius veiksnius suklasifikavo į psichinius, socialinius ir emocinius stresorius [100].
1 lentelė. Stresą darbe sukeliantys išoriniai veiksniai (pagal Witting-Goetz, 2013).
Psichiniai Socialiniai
Didelis darbo krūvis ar tempas.
Dideli kokybiniai reikalavimai dėl informacijos srauto, nesuvokimo, ar uţduočių sudėtingumo. Daugiafunkciškumas – kai reikia atlikti kelias uţduotis vienu metu.
Nuolatinis pertraukinėjimas ar trikdţiai. Psichinė įtampa ir neergonomiška darbo vieta. Prieštaringi nurodymai.
Nuolatinės prastovos.
Neišsami ar nesuprantama informacija. Neuţtikrintas grįţtamasis ryšys.
Neaiškus uţduoties tikslas. Nesėkmės ir kontrolės baimė.
Didelė atsakomybė uţ asmenis ar ţodţius. Neaiški kompetencija.
Nepakankamas kolegų ir vadovo įvertinimas ir parama.
Blogas mikroklimatas. Konfliktai ir konkurencija. Izoliuotas darbas.
Maţos tobulėjimo galimybės. Diskriminacija ir patyčios.
Darbo ir šeimos nesuderinamumas. Baimė netekti darbo.
Informacijos trūkumas ir nepakankamas dalyvavimas įstaigos reikaluose.
Emociniai Fiziniai
Patyčios, įţeidinėjimai ir paţeminimai.
Prieštaravimai tarp jaučiamų ir reiškiamų emocijų (pvz., priverstinis draugiškumas piktiems pacientams).
Triukšmas. Šaltis ir karštis.
Netinkamas apšvietimas. Naktinis ir pamaininis darbas.
Slaugytojų profesija reikalauja ne tik profesinių įgūdţių, suderinto komandinio darbo, nepertraukiamo rūpinimosi pacientais betir empatijos, kuri McVicar (2003) teigimu, net vadinama „emocine labdara―. Todėl slaugytojai savo darbe susiduria su išties plačiu potencialių stresorių spektru [71].
Remiantis įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, slaugytojų darbe daţniausiai sutinkami tokie išoriniai psichiniams stresoriams priskiriami veiksniai:
Darbas su mirštančiais pacientais. Vieni pirmųjų slaugytojų streso darbe tyrėjų Gray Toft ir Anderson (1981) išskyrę septynis svarbiausius stresą darbe formuojančius veiksnius, darbą su sunkiai sergančiais pacientais įvardijo kaip stipriausią stresą keliantį faktorių slaugytojų darbe. Glumbakaitės (2014) atlikto tyrimo duomenimis bendruomenės slaugytojams darbe buvo keliami didesni psichologiniai reikalavimai nei teikiama laisvė priimti sprendimus[8,48]. Tyrimas parodė, kad didėjant psichologiniams reikalavimams darbe, labiau pasireiškia „sudegimo― sindromas, depresijos simptomai ir intensyvesnis stresas. Kazimėnienės ir Grigaliūnienės (2015) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, jog operacinės slaugytojai dėl savo darbo pobūdţio – aukštų profesinių reikalavimų, didţiulio darbo krūvio, besikeičiančios darbo aplinkos – yra veikiami didėlės įtampos ir streso ir tai turi įtakos jų fizinei bei psichinei sveikatai [14].
Didelis darbo krūvis.Kadangi darbo krūvis tiesiogiai priklauso tiek nuo darbo pobūdţio, tiek
nuo įstaigos organizacinių ypatumų, Qin el al. (2016) tyrimo duomenimis, aukščiausią streso lygį patiria intensyvios terapijos skyriuose dirbantys slaugytojai.
Aukšti darbo reikalavimai, informacijos gausa bei keleto užduočių atlikimas vienu metu.
Krušinskaitės (2013) atlikto tyrimo duomenimis, kylantis pavojus slaugytojų sveikatai ir saugumui dėl netinkamo pasirengimo bei sprendimų priėmimas, kai gydytojas nepasiekiamas buvo daţniausiai minimi stresą sukeliantys veiksniai po paciento mirties [16].
Moralinis stresas. Kandrašovienės (2016) atlikto tyrimo rezultatai įgalina teigti, kad psichikos sveikatos slaugytojams stresą darbe daţniausiai sukelia skirtingas atskirų slaugytojų poţiūris į slaugą ir skirtumai tarp įsivaizduojamos idealios ir realios slaugos, jaučiamas nesaugumas ir grėsmė iš pacientų pusės, profesinio tobulėjimo krypties ir slaugytojos funkcijų neapibrėţtumas, taip pat bendravimas su pacientais ir jų šeimomis [13].
Slaugytojų darbe stresą sukeliantiems emociniams veiksniams priskiriama: įvairaus pobūdţio (psichologinio, fizinio ar kita) smurto apraiškos, slaugytojų vidinių nuostatų prieštaravimai bei nepasitenkinimas atlyginimu. Keletas mokslinių tyrimų atskleidė, kad asmens sveikatos prieţiūros darbuotojai (itin daţnai skubios pagalbos skyriuose) daţnai susiduria su fizinio smurto apraiškomis, o tai yra streso šaltinis (Cooper, 1998) [42]. Mayhew ir Chappell (2005) [69]teigimu, slaugytojai smurto aukomis tampa 1,4 karto daţniau lyginant su kitu ligoninės personalu. Saulienės ir bendraautorių (2010) atlikto tyrimo apie slaugytojų savijautą slaugant pacientus, ištiktus alkoholinės psichozės duomenimis, darbe slaugytojai patiria įvairias emocinio ir
fizinio smurto formas: pasityčiojimus, įţeidimus, grasinimus, smūgiavimus kumščiais, skausmingą rankų griebimą, seksualinį priekabiavimą ir pan. [27]. Oţeraitienės ir kt. (2015)tyrimas atskleidė, jog dirbdami su psichomotoriškai sujaudintais pacientais slaugytojai jautė verbalinį smurtą, fizinį smurtą ir patiria tai kelis kartus per savaitę. Daţniausia verbalinė agresija pasireiškė keiksmaţodţiais. Priekabiavimą patyrė 80 proc., bauginimą ir gąsdinimą – 65,3 proc., grasinimus – 45,3 proc. slaugytojų. Daţniausia fizinio smurto apraiška buvo rankų griebimas iki skausmo, spardymas kojomis, spjūviai į veidą, kandţiojimas, smūgiavimas, bei seksualinis priekabiavimas [20].
Alčauskienė (2014) atlikto tyrimo duomenimis, didţioji dalis slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos skyriuje, susiduria su uţgauliojimais ir daugiau nei du trečdaliai patiria grasinimus iš pacientų, tarp kurių dominuoja neblaivūs, narkotinės medţagas vartojantys, vyriškos lyties atsovai. Daţniausiai smurtą patiria slaugytojai, dirbantys laikotarpyje tarp 18 ir 24 val [88].
Lementauskaitės (2015) teigimu, bendravimas su pacientais yra trumpalaikis todėl konfliktą slaugytojų ir kitų medicinos darbuotojų darbe gali sukelti neuţmegztas ryšys su pacientu, dviprasmės situacijos bei neigiamos pacientų ir darbuotojų emocijos [17]. Istominos ir bendraautorių (2011) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog slaugytojų darbo aplinka, slaugant pacientus, ištiktus alkoholinės psichozės, nėra saugi o tai neigiamai veikia jų savijautą, o beveik 87 proc. Slaugytojųdarbe patiria stresą [10]. Jakubynaitės ir Oţeraitienės (2013) atlikto tyrimo duomenimis, slaugytojoms, patyrusioms fizinį ar psichologinį smurtą, daţniau pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimai nei darbe nepatyrusioms smurto slaugytojoms [11].
Bučelytės (2007) teigimu, streso prieţastimi gali būti neišsipildţiusios viltys, nesėkmės siekiant karjeros ar vedybiniame gyvenime ir pan. [4].Kaip teigia Jonikienė ir Grigaliūnienė (2014), per maţas atlygis uţ darbą bei ilgos darbo valandos tiesiogiai veikia slaugytojų emocinę sveikatą [12].Pasak Inčiūraitės ir Ţilinsko (2010), tiesioginės ir netiesioginės materialiosios skatinimo priemonės yra vieni reikšmingiausių motyvacijos didinimo veiksnių nuolatinės psichologinės ir fizinės įtampos bei streso aplinkoje dirbantiems slaugytojams[9].
Fiziniai stresą sukeliantys veiksniai yra susiję su darbo aplinka ir jo sąlygomis. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros (2002) teigimu, tokios darbo sąlygos kaip netinkamas apšvietimas, temperatūra ar vėdinimas yra potencialūs stresoriai, sukelianatys įtampą darbe. Marie (2007) sveikatos prieţiūros specialistų darbe nurodo ir biologinio pavojaus keliamą stresą[68]. Dėl savo darbo pobūdţio slaugytojai daţnai susiduria su įvairių ligų sukėlėjais, jie naudoja aštrius instrumentus ir kontaktuoja su paciento oda, krauju ir kitais skysčiais, todėl iškyla oru ir krauju plintančių infekcijų pavojus. Slaugytojai taip pat turi kontaktą su pavojingomis cheminėmis medţiagomis, esančiomis medikamentuose(Ruegger el al., 2007)[76].
Kazimėnienės ir Grigaliūnienės (2015) atlikto tyrimo rezultatai patvirtino A ir B tipo asmenybės elgsenos teoriją, teigiančią jog A tipo asmenybės elgesys yra save ţalojantis ir jį būtina keisti į B tipo elgesį. Tiriant operacinės slaugytojų patiriamo streso raišką nustatyta, jog operacinės slaugytojų reakcija į streso veiksnius priklauso nuo asmenybės elgesio tipo. Mokslininkų teigimu, svarbus aspektas, nuo kurio priklauso psichologinė komandos atmosfera, jos veiklos rezultatai, operacijos sėkmė ir paciento sveikata, yra A ir B asmenybės tipų atstovų bendradarbiavimas, tarpusavio pagalba operacinės slaugytojų darbe [14].
Slaugytojų darbo grafikas taip pat yra potencialus stresorius. Moksliniuose darbuose teigiama, jog didelį stresą slaugytojams sukelia darbas pamainomis (Quin el al., 2016). Viena daţniausiai pasitaikančių streso prieţasčių darbe yra netinkamas pasirengimas darbui tuo atveju, kai paciento emociniai poreikiai yra pernelyg dideli ir tai sukelia nerimą slaugytojams (Sveinsdottir et al., 2006)[82]. Kinijos mokslininkai Hu et al. (2016),tyrę ką tik baigusių pediatrijos slaugytojų stresorius darbe nustatė, jog didţiausią stresą sukelia ţemas statusasdarbe ir nepakankamos kompetencijos[55].
Krušinskaitės (2013) atlikto tyrimo duomenimis, darbe patiriamo streso daţnumas buvo reikšmingai susijęs su slaugytojų amţiumi ir darbo krūviu: stresinės situacijos daţniau pasireiškia jaunesnio amţiaus ir didesniu krūviu dirbančioms slaugytojoms[16]. Kandrašovienės (2016) atlikto tyrimo rezultatai patvirtino slaugytojų amţiaus ir darbe patiriamo streso sąsajas: jaunesnio amţiaus psichikos sveikatos slaugos specialistai didesnį stresą darbe jautė dėl praktikinių gebėjimų, ţinių bei poţiūrio i psichiatrinę slauga, o vyresnio amţiaus slaugytojams didesnį stresą kėlė poţiūrių į slaugą skirtumai tarp kitų slaugytojų ir medicinos personalo[13].
Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojai savo darbe susiduria su daugybe fizinių, emocinių, psichinių ir socialinių stresą sukeliančių veiksnių, o streso pasireiškimo lygis,daugumos mokslininkų teigimu, priklauso nuo asmenybės tipo, todėl norint valdyti stresinę situaciją būtina naudoti tinkamą streso valdymo modelį.
1. 2. Su darbu susijusių konfliktų pasireiškimas ir slaugytojų konflikto sprendimo
būdą lemiantys veiksniai
Nėra universalaus, vienareikšmiai priimtino konflikto apibrėţimo. Išanalizavus mokslinėje literatūroje pateikiamas konflikto sampratas, galima teigti, kad daţniausiai konflikto sąvoka vartojama pabrėţiant individų nesuderinamų tikslų, nuomonių, interesų, vertybių, poţiūrių susidūrimų ar prieštaravimų tendenciją. Paţymėtina ir tai, kad konfliktas sukelia stiprius emocinius išgyvenimus. Tarptautinių ţodţių ţodyne konfliktas apibūdinamas kaip priešingų nesuderinamų norų, poreikių, tikslų susidūrimas, sukeliantis sunkių išgyvenimų [30].
Analizuojant konfliktus pastebėta, jog labai svarbu, kas vyksta konflikto sprendimo procese, kaip sekasi valdyti konfliktinę situaciją (Yang, Liu, 2010). [50].
Mokslinėje literatūroje autoriai skirtingai įvardija individų elgesį konfliktinėse situacijose: elgesio būdu, elgesio tipu, konflikto sprendimo stiliumi, konflikto sprendimo strategija. Mūsų darbe bus vartojama „konflikto sprendimo būdo― sąvoka.
Daţniausiai skiriami konflikto sprendimo būdai [45]:
1. Rungtyniavimas(kova), kuomet elgesys nukreiptas į savo interesų, poreikių, norų, o kitai
pusei primetamas sau palankus sprendimas. Pergalės siekiama pasitelkiant visas turimas galias: emocines, intelekto, administracines ir kt.
2. Prisitaikymas(švelninimas), kai priimama oponento pozicija, o savi interesai neginami,
siekiant bet kokia kaina palaikyti gerus santykius.
3. Vengimas, kai konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, negina savo teisių, su
niekuo nesitaria dėl sprendimo. Paprastai toks elgesys tik didina įtampą tarp konfliktuojančių ţmonių, kelia bendravimo sunkumų ir sudaro įspūdį, kad sprendimai priimami uţ akių.
4. Kompromisas - tai abipusės nuolaidos, toks elgesio būdas taikytinas tik tada, kai
oponentų interesai yra visiškai nesuderinami; kai sprendimą reikia rasti labai greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neveiksmingi; kai svarbiau išlaikyti bendravimo galimybę, negu visiškai apginti savo interesus.
5. Bendradarbiavimas -kai abi pusės laimi („laimėti—laimėti―). Tai sėkmingiausia, tačiau
retokai naudojama strategija: aktyviai dalyvaujama sprendţiant konfliktą, ginami savi interesai, atsiţvelgiama į oponento pageidavimus, randamas abi puses tenkinantis sprendimas. Bendradarbiavimas naudotinas tada, kai problemos sprendimas labai svarbus abiems pusėms; kai su oponentu mus sieja ilgalaikiai ir artimi ryšiai; kai abi konfliktuojančios pusės geba išdėstyti savo poreikių esmę ir išklausyti priešingą nuomonę; kai labai svarbu pasiekti, kad būtų priimtas kokybiškas sprendimas, atsiţvelgiant į visas galimas alternatyvas, pasitelkiant kūrybiškus sprendimo būdus.
Apibūdinant konfliktą galima būtų remtis Alman (2010) [93] konflikto modeliu, kurį sudaro:
A (Attitudes and Affects) – neigiami jausmai, nusivylimas arba neigiamas poţiūris ir emocijos, kurios
kyla kiekvienam iš konflikto dalyvių; kiekvieno dalyvio individualūs poţiūriai, nuostatos.
B (Behavior) – iš neigiamų jausmų, skirtingų poţiūrių išplaukia elgesys, kuris vienos konflikto pusės
yra nukreiptas prieš kitą pusę ir turi griaunantį bei ţlugdantį pagrindą.
C (Conflict results) – konflikto rezultatai ar pasekmės, kurios išplaukia iš anksčiau aptartų konflikto
sudedamųjų dalių A ir B (neigiamų emocijų, jausmų ir elgesio)
Amerikos mokslininkas Rakhim (2010), analizuojantis konfliktų valdymą organizacijose, konfliktą apibrėţia kaip interaktyvų nesuderinamumo, nesutarimo ar disonanso procesą. Minėto autoriaus teigimu, konfliktas gali būti ir asmeninis – vidinis, pasireiškiantis asmens prieštaravimupačiamsau [74].
Gozzoli (2012) aprašo Alzheimerio liga sergančiųjų prieţiūros, gydymo ir reabilitacijos centre (Italijoje) atliktą konflikto studiją, siekiant išsiaiškinti, kodėl centras gauna daug nusiskundimų iš pacientų giminių, kodėl daug pacientų perkeliama į kitus prieţiūros centrus, ir kodėl šiame centre yra tokia didelė specialistų kaita. Konfliktas tyrime buvo vertinamas kaip naujovių, skatinančiųmedicinos personalą ir vadovus ne tik geriau suprasti save, bet ir kritiškai reflektuoti apie savo darbą bei darbokontekstą, siekiant pokyčių organizacijoje. Tyrimo procesas ir rezultatai paskatino darbuotojus gilintis į problemą ir ieškoti išeičių [49].
Analizuojant konfliktus darbe svarbu paţymėti, kad konfliktinės situacijos sukelia stresą, o stresas turi įtakos tiek dvasinei, tiek fizinei individo savijautai, todėl juos būtina kontroliuoti. Tačiau Hynes (2011) paţymi, jog konfliktai gali turėti ir teigiamų rezultatų, jei tik bus tinkamai išspręsti[56].
Coleman (2004) išskiria penkias konflikto analizės paradigmas arba modelius:
1. Realizmo modelis - didţiausias dėmesys telkiamas į saugumą ir stabilumą, daţnai grindţiamas jėga ir grasinimais siekiant tai uţtikrinti.
2. Ţmogiškųjų santykių modelis – dominuoja tolerancija ir tarpusavio bendradarbiavimas, praktikuojant susitaikymą ir atleidimą įvykus konfliktui.
3. Medicininis modelis – kai bandoma prisidengti įvairiomis ligomis ar negalavimais siekiant sukelti kito asmens gailestį ar paslėpti savo emocines traumas, ar nesugebėjimą susidoroti su iškilusiomis problemomis.
4. Postmodernistinis modelis – grindţiamas tikėjimu, jog yra ne viena, o daug tikrovių nes mes patys kuriame savo tikrovės suvokimą, kuomet bendravimas ir socializacija gali tiek sukelti, tiek išspręsti konfliktą.
5. Sisteminis modelis - pabrėţiama, jog konfliktas sudarytas iš tarpusavyje susijusių ir priklausomų komponentų, kurie yra sudėtiniai ir kintantys [40].
Root išskiria tokias pagrindines konfliktų prieţastis: [97].
1. Informacijos trūkumas – konfliktas gali kilti, kai viena pusė mano, jog trūksta svarbios informacijos ar nuolat vyksta įvairūs pakeitimai, apie kuriuos darbuotojai nėra informuojami.
2. Riboti ištekliai – reikalingų išteklių trūkumas gali sukelti konfliktą darbuotojų ar darbuotojų ir vadovų konfliktą. Jei darbuotojai jaučia reikalingų darbui išteklių stoką, tarp darbuotojų kyla konkurencija bei atsiranda kaltinimai vadovybei (Root, 2016).
3. Asmeniniai santykiai – viena iš daţniausių pasitaikančių konfliktų prieţasčių darbe. Tai gali būti itin painu nustatyti, nes pirminės konfliktą sukėlusios prieţastys, gali būti tiek namuose, tiek darbo vietoje.
Joseph nurodo aštuonis konfliktų darbe šaltinius. Tai: 1) pokyčiai darbo vietoje ir naujų technologijų diegimas; 2) tarpasmeniniai bendradarbių santykiai; 3) darbuotojų ir vadovybės santykiai; 4) išorės pokyčiai – resecija ar išorės konkurento atsiradimas; 5) prasta tarpusavio komunikacija: 6) darbuotojas, stabdantis progresą; 7) priekabiavimas darbe. 8) riboti ištekliai[96].
Milburn (2016) įvardina tokias slaugytojų darbe pasitaikančių konfliktų prieţastis: [99].
1. Pamainos keitimas.Nuolatinis nepasitenkinimas prieš tai dirbusios slaugytojos darbu bei palikta netvarkinga darbo vieta gali sukelti rimtų tarpasmeninių nesutarimų.
2. Skirtingi prioritetai atliekant užduotis. Ligonių slaugymas yra sunkus darbas, reikalaujantis nuolatinio uţduočių rūšiavimo į tas, kurias reikia atlikti tuojau pat ir į tas, kurios gali šiek tiek palaukti. Todėl skirtingas skirtingų prioritetų teikimas uţduotims gali slaugytojui sukelti konfliktus su kolektyvu.
3. Aukšti darbo reikalavimai. Greitas tempas ir didelis darbo krūvis daţnai sukelia konfliktus tarp slaugytojų ir vadovybės.
Hibbeler (2011) teigimu, konfliktas tarp slaugytojų ir gydytojų yra normalus komandinio darbo reiškinys, kurio viena pagrindinių prieţasčių yra neproporcingas darbo pasidalijimas[54]. Chang, Chen ir Shen (2016) atlikto tyrimo duomenimis, viena daţniausių konflikto prieţasčių tarp operacinės slaugytojų, gydytojų ir anesteziologų buvo pirminių tikslų nustatymas[37,38,39].Mačiulio ir bendraautorių (2012) tyrimas atskleidė, jog daţnai skiriasi ligoninės darbuotojų ir pacientų teikiamų paslaugų kokybės, specialistų ir aplinkos faktorių vertinimas. Paslaugų kokybę geriau vertina specialistai, o psichologine atsmosfera ir supančia aplinka labiau yra patenkinti pacientai. Tokie skirtingi vertinimai taip pat turi įtakos slaugytojų ir pacientų konfliktams [18].
Slaugytojų konfliktus su pacientais sąlygoja tiek psichologiniai, tiek organizaciniai – vadybiniai veiksniai. Lietuvos bioetikos komiteto ir gydytojų sąjungos 2015 m. organizuoto seminaro „Kaip pagerinti sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojų ir pacientų bendradarbiavimą?― metu pastebėta, jog paciento asmenybės tipas, ankstesnė patirtis bendraujant su medicinos personalu, neţinomybė,
nuovargis, lūkesčiai daro įtaką ir mediko elgesiui (SAM, 2015). Navickienė (2014) patvirtina, jog paciento lūkesčių neįgyvendinimas arba manymas, kad jie buvo neįgyvendinti yra daţniausiai pasitaikanti slaugytojų ir pacientų konfliktų prieţastis[91].Slaugytojų bendravimo įgūdţių ir konflikto valdymo ţinių stoka, atsiprašymo kultūros nebuvimas, psichologinės pagalbos bei pozityvios atmosferos, slaugytojo darbo įvertinimo iš sveikatos prieţiūros įstaigų administracijos stoka sukelia konfliktus tarp pacientų ir slaugytojų (SAM, 2015)[28].
Organizacinėms – valstybinėms konfliktų atsiradimo prieţastims priskiriamos ilgos eilės laukiamajame, laiko paciento vizitui stoka bei sveikatos prieţiūros specialistų draugija bei pacientų organizacijų bendradarbiavimo, kuris galėtų prisidėti prie objektyvios į pacientą orientuotos informacijos sklaidos, stoka (SAM, 2015) [28].
Broyles (American Sentinel University, 2011) slaugytojoms rekomenduoja susilaikyti nuo vertinimo prieš tai iki galo neįsigilinus į problemą, į situacijas ţvelgti empatiškai, siekiant suprasti esmę. Taip pat akcentuoja slaugytojų laikysenos, veido išraiškos bei balso tono įtaką bendraujant su pacientais. Konfliktų sprendimų vadybininkė rekomenduoja vengti varţymosi strategijos ir kovoti su susidariusia situacija, o ne su asmeniu. Trumpulytės (2012) atliktos apklausos duomenimis, 82,1 proc. slaugytojų konfliktų metu siekia būti tolerantiški. Tokią nuostatą galima priskirti prisitaikymo būdui, o tokį daţną jos pasirinkimą traktuoti taip, jog pacientų iškeltos problemos nėra reikšmingos asmeniškai slaugytojui. Taip pat tas pats tyrimas atskleidė, jog 98,8 proc. slaugytojų pripaţino gebantys padėti kitiems ir priimti svarbius sprendimus konfliktinėse situacijose[29].
Hendel, Fish & Berger (2007) atliko tyrimą, kuriame siekė nustatyti, kokį konfliktų sprendimo būdą daţniausiai pasirenka gydytojai ir slaugytojai, spręsdami tarpusavio nesutarimus. Tyrimo rezultatai parodė, jog tiek slaugytojai, tiek gydytojai daţniausiai rinkdavosi kompromisą. Vyresniosios slaugytojos, spręsdamos nesutarimus su gydytojais, daţniausiai rinkdavosi bendradarbiavimą, tačiau gydytojai tokią strategiją taikydavo rečiausiai [53].
Turkijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, vengimo (m = 2,98 balai iš 5), varţymosi (2,78) ir prisitaikymo (2,71) konflikto sprendimo strategijas slaugytojai naudoja vidutiniškai, o kompromiso (1,99) ir bendradarbiavimo (1,96) – retai. Šis tyrimas atskleidė, jog konfliktų sprendimo strategijos pasirinkimui turi įtakos slaugytojų emocinis intelektas [34].
Kinijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, studentai, studijuojantys slaugos specialybę, konfliktams su vadovais spręsti daţniausiai naudojo prisitaikymo ir bendradarbiavimo, o rečiausiai – varţymosi strategijas. Tyrimo duomenys patvirtino emocinio intelekto įtaką slaugytojų studentų konfliktų su vadovais sprendimo būdo pasirinkimui. Nustatyta, jog kuo aukštesnis emocinis intelektas, tuo daţniau studentai,spręsdami konfliktus su vadovais, taiko bendradarbiavimo, prisitaikymo,
kompromiso ir varţymosi metodus. Studentai, kuriųemocinis intelektas ţemesnis, daţniau pasirenka vengimo strategiją [37].
Sportsman & Hamilton (2007) atliko tyrimą, kuriame siekė nustatyti slaugos specialybės studentų ir kitų sveikatos prieţiūros specialybių studentų konflikto sprendimo būdo pasirinkimą. Tyrimas atskleidė, jog tokiam pasirinkimui neturėjo įtakos išsimokslinimo lygis, diplomas bei lytis. Slaugos specialybės studentai daţniausiai rinkdavosi kompromisą, lydimą vengimo, tuo tarpu kitų sveikatos prieţiūros specialybių studentai daţniau taikydavo vengimo strategiją, lydimą kompromiso [81]. Kantek & Gezer (2009) panašaus tyrimo metu nustatė, jog slaugos studentai spręsdami konfliktus daţniausiai taiko bendradarbiavimo ir prisitaikymo, o rečiausiai – varţymosi strategijas. Tyrimo rezultatai parodė, jog bendradarbiavimo ir prisitaikymo strategiją daţniau naudojo tie studentai, kurie vertino save kaip gebančius sėkmingai valdyti konfliktus, o vengimo ir kompromiso strategijas daţniau taikė maţiau savimi pasitikintys studentai[60].
Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, spręsdami konfliktus slaugytojai daţniausiai taiko vengimą ir kompromisą, o rečiausiai – konkuravimą ir bendradarbiavimą (Aleksienė, 2016). Tyrimo rezultatai parodė, jog vidurinį ir ţemesnį išsilavinimą turintys slaugytojai daţniau pasirenka prisitaikymo strategiją nei slaugytojai su aukštesniuoju ar aukštuoju išsilavinimu. Aleksienės (2016) teigimu, bendradarbiavimo strategija būdinga slaugytojams, gebantiems daryti stipresnę įtaką, konkuravimo strategiją daţniau renkasi stipresnę emocinę kontrolę, pozityvesnį poţiūrį, įkvepiančią lyderystę bei sisteminį mąstymą turintys slaugytojai. konkuravimo taigi, konflikto valdymo strategijos pasirinkimui didelės įtakos turi asmeninės slaugytojo savybės [1].
Apibendrinant apţvelgtą mokslinę literatūrą, galima teigti, jog konfliktus slaugytojų darbe sukelia tarpusavio nesutarimai su kitais slaugytojais ir sveikatos prieţiūros specialistais, o psichologiniai ir organizaciniai veiksniai turi įtakos slaugytojų konfliktams su pacientais. Spręsdami konfliktus slaugytojai daţniausiai renkasi bendradarbiavimo ar prisitaikymo strategijas, o tokiam pasirinkimui įtakos turi emocinis intelektas bei pasitikėjimas savimi.
1.3. Slaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimą ir konflikto sprendimo būdą
lemiantys veiksniai Lietuvos ir uţsienio autorių tyrimuose
Slaugytojų darbe stresas plačiai nagrinėjamas Lietuvos ir uţsienio autorių moksliniuose darbuose. Viena pirmųjų autorių, nagrinėjusių streso apraiškas slaugytojų darbe Lietuvoje, yra Vimantaitė (2007), tyrinėjusi „perdegimo― sindromo raišką ir paplitimą tarp Lietuvos kardiochirurgijos
centruose dirbančių slaugytojų. Mokslininkės tyrimo rezultatai atskleidė, jog 84,4 proc. apklaustų slaugytojų jaučia emocinę įtampą dėl slaugytojo darbo nevertinimo bei per maţo atlygio uţ jį. [32].
Krušinskaitė (2013), vertinusi slaugytojų su darbu susijusį stresą, pasitenkinimą darbu ir ketinimus keisti darbą, nustatė, jog daţniausiai slaugytojams stresą darbe kelia susidūrimas su paciento mirtimi bei nepakankamas profesinis pasirengimas tenkinant pacientų poreikius ar ţinių trūkumas slaugant pacientus [16]. Glumbakaitė (2014), nagrinėjusi bendruomenės slaugytojų psichologinius darbo aspektus ir santykius darbe, nustatė, jog intensyviausią stresą slaugytojams kelia didelis kiekis įvairių uţduočių bei naujų dalykų mokymasis [8].
Saulienės (2010), Alčkauskienės (2014) bei Oţeraitienės ir kt. (2015) atliktuose tyrimuose apie slaugytojų patiriamą psichologinį ir emocinį smurtą darbe, nustatyta, jog patiriamas smurtas darbo vietoje sukelia emocinę įtampą ir profesinį stresą[20,27,88]. Istominos ir kt. (2011) tyrimas atskleidţą, jog net 87 proc. slaugytojų, slaugydamos pacientus, ištiktus alkoholinės psichozės, darbe patiria stresą, otai neigiamai veikia jų savijautą [10]. Jakubynaitė ir Oţeraitienė (2013) įvardija daţnesnius virškinamojo trakto sutrikimus smurtą darbe patiriančioms slaugytojoms [11].
Lementauskaitė (2015) tyrė medicinos personalo patiriamą profesinį stresą regioninėje ligoninėje. Tyrimo rezultatai parodė, jog daţniausi veiksniai, keliantys stresą darbe yra grasinimai dėl pablogėsiančių darbo sąlygų, netikėti ir staigūs darbinių situacijų pokyčiai, bloga vadovavimo kokybė, netinkamas darbo organizavimas, per didelis darbo krūvis, nepagrįsta atsakomybė uţ nevaldomas situacijas darbe, darbas su sunkios būklės pacientais, konfliktai su pacientais bei informacijos stoka apie pacientų būklę[17].Kandrašovienė (2016) nagrinėjo psichikos sveikatos slaugytojų streso darbe ir nuovargio sąsajas. Jos tyrimas atskleidė, jog daţniausiai stresą darbe slaugytojams kėlė poţiūris į slaugymą ir bendravimas su pacientais bei jų šeimomis [13].
Kazimėnienės ir Grigaliūnienės (2015) atlikto tyrimo apie operacinės slaugytojų patiriamo streso raišką, atsiţvelgiant į asmenybės A ir B tipus, rezultatai atskleidė, jog operacinės slaugytojai dėl savo darbo specifikos – aukštų profesinių reikalavimų, didţiulio darbo krūvio, besikeičiančios darbo aplinkos – yra veikiami didelės įtampos ir streso ir tai turi įtakos jų fizinei bei psichinei sveikatai, taip pat autorės nustatė, jog slaugytojų reakcija į streso veiksnius priklauso nuo asmenybės tipo [14].
Aleksienė (2016), vertinusi slaugytojų emocinio intelekto ir konfliktų valdymo raiškos sąsajas, nustatė, jog dominuojantis konfliktų valdymo būdas slaugytojų tarpe yra vengimas, o konstruktyviausias būdas – bendradarbiavimas – silpnai išreikštas. Rečiausiai pasitaikanti taktika – konkurencija. Aleksienės (2016) teigimu, bendradarbiavimo strategiją renkasi slaugytojai, turintys gebėjimą daryti stipresnę įtaką, o konkuravimas daţniau būdingas slaugytojams, kurių stipriau išreikšta emocinė savęs kontrolė, pozityvesnis poţiūris, įkvepianti lyderystė bei sisteminis mąstymas [1].
Taivano mokslininkai Lin et al. (2014) atliko tyrimą, kuriame analizavo pamaininio darbo įtaką slaugytojų miego kokybei ir sveikatos vertinimui. Rezultatai atskleidė, jog nepriklausomai nuo naktinių pamainų trukmės ir kiekio, slaugytojai jautė vidutinį stresą, miego kokybė buvo prasta bei savo sveikatos būklės vertinimas buvo vidutiniškas [65]. Mokslininkai padarė išvadą, jog sutrikęs miegas tiesiogiai susijęs su prastesniu savo sveikatos būklės vertinimu ir didesniu stresu darbe. Applebaum et al. (2010) atliktame tyrime išsiaiškinta, kad netinkamos fizinės darbo sąlygos (kvapas, triukšmas, šviesos intensyvumas ir spalvinė gama) yra vieni iš veiksnių, skatinančių streso atsiradimą slaugytojų darbe [33].
Pietų Afrikoje buvo atliktas tyrimas, kuriame 1200 slaugytojų iš įvairių ligoninių nurodė, kad pagrindinės prieţastys, kurios sukelia stresą darbe yra didelis darbo krūvis, maţas darbuotojų skaičius, laiko poilsiui trūkumas, nuolat reikalaujantys dėmesio sunkūs pacientai, taip pat vidiniai konfliktai bei nesutarimai su kolektyvu ir vadovybe (Khamisa et al., 2015) [61].
Australijoje Hegney et al. (2013) atliktas tyrimas parodė, kad profesinį stresą daţniau patiria jaunesni slaugytojai, turintys maţiau praktikos darbe. Labiausiai jaunus slaugytojus sukrečia darbas su mirštančiais pacientais [52]. Kinijos mokslininkai Hu et al. (2016), tyrę ką tik baigusių pediatrijos slaugytojų darbe patiriamą stresą nustatė, jog slaugytojos didţiausią stresą patyrė dėl ţemo darbo statuso ir nepakankamos profesinės kompetencijos [55,56]. Belgų Van Bogaert et al. (2014) atliktas tyrimas taip pat atskleidė, kad slaugytojų patiriamas stresas yra būdingas nemokantiems suvaldyti streso slaugytojams[85].
Turkijos mokslininkų Başoğul & Özgür (2016) atliktas tyrimas atskleidė, jog vengimo, varţymosi ir prisitaikymo konflikto sprendimo strategijas slaugytojai naudoja vidutiniškai daţnai, o kompromiso ir bendradarbiavimo – retai. Šis tyrimas atskleidė, jog konfliktų sprendimo strategijos pasirinkimui turi įtakos slaugytojų emocinis intelektas [34].
Hendel, Fish & Berger (2007) atlikto tyrimo duomenimis, spręsdami tarpusavio nesutarimus tiek slaugytojai, tiek gydytojai daţniausiai rinkdavosi kompromisą. Vyresniosios slaugytojos, spręsdamos nesutarimus su gydytojais, daţniausiai rinkdavosi bendradarbiavimą, tačiau gydytojai tokią strategiją taikydavo rečiausiai [49].
Kinijos mokslininkų Chan, Sit & Lau (2014) teigimu, slaugos specialybės studentai konfliktams su vadovais spręsti daţniausiai naudojo prisitaikymo ir bendradarbiavimo, o rečiausiai – varţymosi strategijas, o tokiam pasirinkimui įtakos turi emocinis intelektas. Mokslininkai nustatė, jog kuo aukštesnis emocinis intelektas, tuo daţniau studentai, spręsdami konfliktus su vadovais, taiko bendradarbiavimo, prisitaikymo, kompromiso ir varţymosi metodus. Studentai su ţemesniu emociniu intelektu daţniau pasirenka vengimo strategiją [34,35]. Sportsman & Hamilton (2007) atlikto tyrimo duomenimis, slaugos specialybės studentai daţniausiai rinkdavosi kompromisą, lydimą vengimo, tuo
tarpu kitų sveikatos prieţiūros specialybių studentai daţniau taikydavo vengimo strategiją, lydimą kompromiso [75]. Kantek & Gezer (2009) panašaus tyrimo metu nustatė, jog slaugos studentai spręsdami konfliktus daţniausiai taiko bendradarbiavimo ir prisitaikymo, o rečiausiai – varţymosi strategijas. Tyrimo rezultatai parodė, jog bendradarbiavimo ir prisitaikymo strategiją daţniau naudojo tie studentai, kurie vertino save kaip gebančius sėkmingai valdyti konfliktus, o vengimo ir kompromiso strategijas daţniau taikė maţiau savimi pasitikintys studentai [60].
Slaugytojų darbe patiriamo streso ir konflikto sprendimo būdo sąsajasaptarė Kazimėnienė ir Grigaliūnienė (2015), teoriškai pagrįsdamos operacinės slaugytojų patiriamo streso raišką, atsiţvelgiant į streso teorijos bei A ir B tipo asmenybės teorijos teiginius. Moksliniame tyrime pateikiama, jog A tipo asmenybės daţnai patiria didesnį stresą nei B tipo, be to, joms būdingas konkurencingumas, o B tipo asmenybės ramesnės, optimistiškiau vertina situaciją, todėl patiria ţemesnį streso lygį, taip pat joms būdingas bendradarbiavimas ir kompromisas. Tačiau šis mokslinis tyrimas buvo teorinis, mokslininkės neanalizavo tiesioginių streso darbe ir konflikto sprendimo būdo sąsajų [14].
Johansen & Cadmus (2016) analizavo slaugytojų, dirbančių skubios pagalbos skyriuose, konfliktų sprendimo būdo, palaikančios darbinės aplinkos bei streso darbe sąsajas. Mokslininkai nustatė, jog palanki darbinė aplinka ir konfliktų vengimo strategijos pasirinkimas ţenkliai sumaţina patiriamo streso darbe lygį. Tačiau tyrėjai neanalizavo patiriamo streso įtakos konflikto sprendimo būdo pasirinkimui [58].
Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvos ir uţsienio mokslininkų darbuose slaugytojų darbe patiriamo streso pasireiškimą lemiantys veiksniai (maţa savivertė, maţas darbo uţmokestis, didelis kiekis darbo metu esančių uţduočių, konfliktinės situacijos su pacientais ir jų artimaisiais, maţas darbuotojų skaičius, didelis krūvis ir kt.,) analizuojami išsamiai, tačiau mokslinių tyrimų, analizuojančių slaugytojų konflikto sprendimo būdo pasirinkimą lemiančius veiksnius dar nėra pakankamai.
