LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Vaiva Adomaitytė
PACIENTŲ SERGANČIŲ IŠEMINE ŠIRDIES LIGA GYVENIMO KOKYBĖS
POKYČIAI PRIKLAUSOMAI NUO STRESO MAŽINIMO UŽSIĖMIMŲ
LANKYMO REABILITACIJOS LAIKOTARPYJE
Gyvensenos medicina
Studentas Mokslinis vadovas
Vaiva Adomaitytė dr. Narseta Mickuvienė
2018-01-05 2018-01-05
SANTRAUKA Gyvensenos medicina
PACIENTŲ SERGANČIŲ IŠEMINE ŠIRDIES LIGA GYVENIMO KOKYBĖS POKYČIAI
PRIKLAUSOMAI NUO STRESO MAŽINIMO UŽSIĖMIMŲ LANKYMO
REABILITACIJOS LAIKOTARPYJE Vaiva Adomaitytė
Mokslinis vadovas dr. Narseta Mickuvienė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. 59 p.
Darbo tikslas. įvertinti pacientų, sergančių išemine širdies liga gyvenimo kokybės pokyčius priklausomai nuo SMU lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
Uždaviniai.
1. Išanalizuoti pacientų, sergančių išemine širdies liga, gyvenimo kokybę priklausomai nuo SMU lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
2. Išanalizuoti pacientų, sergančių išemine širdies liga, reabilitacijos laikotarpyje rizikos veiksnių pasireiškimą priklausomai nuo SMU lankymo.
3. Palyginti pacientų, sergančių išemine širdies liga, gyvenimo kokybę atsižvelgiant į rizikos veiksnius priklausomai nuo SMU lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
Metodika. Į tyrimą įtraukti 98 pacientai, sergantys išemine širdies liga (IŠL), po ūminių koronarinių įvykių (ŪKĮ) atvykę reabilitacijai į LSMU EMI kliniką 2016 m. spalio – 2017m. sausio mėnesiais ir sutikę dalyvauti tyrime. Tyrimas kohortinis perspektyvusis. Surinkti socio-demografiniai, gyvensenos, klinikiniai duomenys. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (GK) vertinta SF-36 klausimynu, nerimo ir depresijos simptomai vertinti pagal HAD skalę, širdies nepakankamumas vertintas pagal NYHA klases. Pakartotinė apklausa buvo vykdoma telefonu po pusės metų. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS statistinį paketą.
Rezultatai. Tyrime dalyvavo 98 (amžiaus vidurkis 56,3±10,2 metai) tiriamieji sergantys IŠL ir po ŪKĮ gydyti reabilitacijos programoje. Daugumą sudarė vyrai – 75,5 proc. Reabilitacijos metu psichoterapinius SMU lankė 59,0 proc. tyrimo dalyvių. Didžioji dalis tiriamųjų (78,6 proc.) iki ŪKĮ nerūkė ir buvo normalaus svorio pagal KMI. Pacientai, reabilitacijos metu lankę SMU daug blogiau vertino visas su sveikata susijusios GK sritis reabilitacijos pradžioje negu tie, kurie reabilitacijos metu nelankė šių užsiėmimų. HAD skalės duomenimis nustatyta, kad lankiusieji SMU po ŪKĮ iki užsiėmimų pradžios turėjo stipriau išreikštus nerimo ir depresijos simptomus negu tie, kurie nelankė SMU. Pagal NYHA klases didžioji dalis (88,8 proc.) tiriamųjų priklausė II funkcinei širdies nepakankamumo klasei. Pagal IŠL tiriamieji skirstomi į turėjusius: stabilią 1 klasės krūtinės anginą, miokardo infarktą (MI) ir poinfarktinę kardiosklerozę. Didžioji dalis tiriamųjų (76,5 proc.) buvo patyrę pirmąjį MI, 85,7 proc. sirgo hipertenzija ir 12,2 proc. sirgo cukriniu diabetu. Lankiusieji SMU, labiau nei jų nelankiusieji, po reabilitacijos susirūpino savo sveikata ir gyvenimo kokybe. Lankiusieji SMU tiriamieji po reabilitacijos sumažino žalingus įpročius – 17,2 proc (N=10) visų lankiusių SMU, pradėjo rūkyti mažiau, 20,7 proc. nustojo vartoti alkoholį, didesnė dalis (56,9 proc.) pakeitė savo mitybos įpročius, sumažino arba išvis atsisakė mėsos (55,2 proc.), gyvulinės kilmės riebalų (68,9 proc.), druskos (62,1 proc.) ir cukraus (70,7 proc.), pradėjo daugiau judėti, mankštintis (41,4 proc.). Lankiusieji SMU labiau pasitiki specialistais ir jų konsultacijomis, nes daugiau naudojasi reabilitacijos metu gautomis psichologo rekomendacijomis kasdieniame gyvenime (53,4 proc. palyginti su 25,0 proc. nelankiusių SMU, p=0,003). Daugiau negu 64 proc. visų tyrimo dalyvių keitė savo gyvensenos įpročius iškart po reabilitacijos, o tuos, kuriems pavyko išlaikyti pakeistus gyvensenos įpročius, 45,9 proc. sudarė lankiusieji SMU.
Išvados. Pacientų, sergančių IŠL po patirto ŪKĮ reabilitacijos laikotarpyje lankiusių SMU, GK rodikliai iki reabilitacijos pradžios buvo prastesni, o depresijos ir nerimo simptomų lygis aukštesnis negu tų, kurie nelankė šių užsiėmimų. SMU lankę pacientai yra labiau linkę atsisakyti žalingų įpročių, kenkiančių jų sveikatai – rūkymo, alkoholio vartojimo. Jie pradėjo daugiau judėti, mankštintis. Dauguma lankiusiųjų streso mažinimo užsiėmimus po reabilitacijos pakeitė savo mitybos įpročius, pradėjo vartoti daugiau daržovių, gerti daugiau vandens.
SUMMARY
Lifestyle MedicineTHE CHANGES IN LIFE QUALITY OF PATIENTS WITH HEART DISEASE IN THE REHABILITATION PERIOD DEPENDING ON THE STRESS RELIEF ACTIVITIES ATTENDANCE.
Vaiva Adomaitytė
Supervisor Dr. Narseta Mickuvienė
Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2018. 59 p.
Aim of the study. To evaluate the quality of life of patients with ischemic heart disease depending on the stress relief activities attendance during the rehabilitation period.
Objectives.
1. To analyze the quality of life of patients suffering from ischemic heart disease and attending stress relief activities during the rehabilitation.
2. To analyze the incidence of risk factors for patients with ischemic heart disease and those who attended stress relief activities during the rehabilitation.
3. To compare the quality of life of patients with ischemic heart disease and those who attended stress relief activities during the rehabilitation, taking into account the risk factors.
Methods. The study included 98, who had rehabilitation at the LSMU EMI Clinic and agreed to participate in the study. Study cohort prospective. Health-related quality of life was assessed by the SF-36 questionnaire, symptoms of anxiety and depression were assessed on the HAD scale, and cardiac failure was evaluated in NYHA classes. A repeat survey was conducted by telephone in half a year. Statistical analysis of data was performed using SPSS statistical package.
Results.The study involved 98 patients of EMI rehabilitation, most men (average 56,3±10,2 years). During the rehabilitation, even 59 % of patients attended the stress relief activities. Most of the study participants before the acute coronary event did not smoke and were of a normal weight. Those who attended the stress relief activities during the rehab, before these activities were considerably worse in evaluating the quality of life in SF-36 questionaire. The study examined the anxiety and depression level according to the HADs assessment. It was found that those, who attended the stress relief activities, after an acute coronary event and before the beginning of the session, had a more pronounced anxiety as well as a higher degree of depression than those who did not attended stress relief classes. According to NYHA classes, the participants were mainly in function class II. According to the IHD, the participants were divided into: those who have stable angina pectoris 1, MI and post-infarction cardiosclerosis. The highest proportion of patients had experienced MI and had hypertensive heart disease, and only a small part of the participants had diabetes mellitus. Those, who attended stress relief activities more than those non-attendees, were worried about their health and the quality of life. Attending stress relief activities, researchers reduced harmful habits - 17.2 percent (N = 10) of all attenders start to smoke less after rehabilitation, 20.7% of the participants stopped consuming alcohol after rehabilitation, the majority of respondents changed their eating habits (56.9%), reduced or completely abandoned meat (55.2%), animal fat (68.9%), salt (62.1%) and sugarį (70.7%), began to move and exercise more (41.4%). Those who attended stress relief activities rely more on specialists and their counseling (53.4% versus 25.0% of non-attending stress relief activities, p = 0.003). They are more likely to use the psychologist's recommendations in their everyday lives. Over 64% of the participants changed their lifestyle habits immediately after rehabilitation, and patients who managed to change lifestyle habits (45.9%) predominantly attended stress relief activities.
Conclusions. Patients with ischemic heart disease and those who attended stress relief activities during rehabilitation, life quality indicators were worse before the start of rehabilitation and stress relief classes. Depression and anxiety levels were higher too. After half a year after rehabilitation, these patients has improved and the risk factors have declined by changing their lifestyle habits and abandoning harmful habits.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Išeminė širdies liga, klasifikacija, rizikos veiksniai ir pasekmės ... 8
1.2. Gyvenimo kokybės samprata ... 12
1.3. Išeminės širdies ligos rizikos veiksnių mažinimas reabilitacijoje ... 16
1.4. Gyvenimo kokybės gerinimas reabilitacijoje streso mažinimo užsiėmimais ... 19
2. TYRIMO METODIKA ... 22
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24
3.1. Socialiniai-demografiniai tiriamųjų duomenys ... 24
3.2. Tiriamųjų su sveikata susijusios gyvenimo kokybė reabilitacijos laikotarpiu ... 28
3.3. Tyrimo dalyvių gyvensenos įpročiai po reabilitacijos ... 34
3.4. Tyrimo dalyvių gyvensenos įpročius sąlygojantys veiksniai ... 46
IŠVADOS ... 53
REKOMENDACIJOS ... 54
LITERATŪRA ... 55
SANTRUMPOS
BSV – bendras sveikatos vertinimas; EB - emocinė būklė;
EG – energingumas ir gyvybingumas; FA – fizinis aktyvumas;
GK – gyvenimo kokybė;
HADs – Ligoninės nerimo ir depresijos skalė (angl. Hospital axiety and depression scale); IŠL – išeminė širdies liga;
KA – krūtinės angina; MI – miokardo infarktas;
NYHA – širdies nepakankamumo sunkumo laipsnis, funkcinio pajėgumo klasifikacija (angl. New York Heart Association);
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija; S – skausmas;
SF – socialiniai ryšiai;
SF-36 – su sveikata susijusios gyvenimo kokybės klausimynas (ang. Short Form 36 Medical Outcomes Study questionnaire);
SMU – Streso mažinimo užsiėmimai; ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos;
VEP – veiklos apribojimai dėl emocinės būklės; VFP – veiklos apribojimai dėl fizinių problemų;
ĮVADAS
Pastaraisiais dešimtmečiais širdies ir kraujagyslių sistemos ligos sudaro didžiąją dalį tarp sergamumo, mirtingumo ir neįgalumo priežasčių visame pasaulyje. Tokios pačios tendencijos išlieka ir Europos šalyse bei Lietuvoje nepaisant vis spartėjančios medicinos pažangos ir technologijų. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) duomenimis, išeminė širdies liga (toliau - IŠL) 2015 metais 41 Europos valstybėse buvo 12,8 proc. vyrų mirties ir 10,6 proc. moterų mirties priežastimis, kas lyginant su mirtingumu nuo kitų ligų, yra pats didžiausias procentas tiek vyrų, tiek moterų tarpe [1]. Mirtys, sukeltos IŠL, sudaro 53 proc. visų mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų. PSO duomenimis, Lietuva šiame kontekste yra ypač nepalankioje situacijoje, nes mirtingumas nuo IŠL Lietuvoje viršija Europos sąjungos (toliau - ES) valstybių vidurkį (424 asmenys iš 100 000) ir pagal mirtingumą nuo šios ligos Lietuva 2016 metais buvo pirmoje vietoje tarp ES valstybių (Lietuvoje nuo IŠL mirė 700/100000 vyr. ir 429/100 000 moterų) [1].
IŠL – tai iš esmės terminas, apibūdinantis širdies ligas, kurias sukelia susiaurėjusi širdies arterija. Kitaip tariant, esant arterijų susiaurėjimui kraujas ir deguonis nepasiekia širdies raumens arba jo tiekimas į širdies raumenį sumažėja, kas galiausiai gali sukelti miokardo infarktą (toliau – MI). IŠL gali būti priežastimi kitų širdies ir kraujagyslių ligų pasireiškimui, tokių, kaip cerebrovaskulinė liga, hipertenzija, širdies nepakankamumas [2]. PSO IŠL apibrėžia kaip miokardo funkcijos sutrikimą dėl to, kad yra nesubalansuotas kraujo tiekimas vainikinėmis kraujagyslėmis pagal miokardo poreikį [1].
IŠL, pasak įvairių mokslinių tyrimų, daugiausia rizikuoja susirgti pagyvenę, senyvo amžiaus žmonės, rūkantys, turintys aukštą cholesterolio kiekį kraujyje, sergantys cukriniu diabetu, turintys aukštą kraujo spaudimą asmenys. Kitaip tariant, didelė dalis asmenų, patenkantys į IŠL rizikos grupę, yra asmenys, kurie neturi sveikos gyvensenos įpročių ir, kurių su sveikata susijusią gyvenimo kokybę (toliau – GK) mokslininkai, pasiremdami tyrimų rezultatais, įvardija kaip žemą [3; 4; 5]. Kita vertus, IŠL išsivystymo rizikos veiksnys yra vis dažniau žmonių patiriamas stresas dėl intensyvėjančio gyvenimo ritmo ir kitų priežasčių. Dar 2004 metais atlikto tarptautinio „Interheart“ tyrimo metu psichosocialinių rizikos veiksnių visuma – depresija, socialinė būsena, stresas darbe ir šeimyniniame gyvenime, buvo įvardinta kaip smarkiai susijusi su didele MI rizika (moterims tai padidina 3,5, o vyrams – 2,3 karto riziką patirti MI) [6].
Penkiasdešimties – šešiasdešimties metų vyrai dažniau serga šia liga nei moterys, ką patvirtina ir daugelis mokslinių tyrimų [2; 3; 7; 8; 9]. IŠL dažnai pasireiškia: stabilia arba nestabilia krūtinės angina, MI, poinfarktine kardioskleroze, ritmo sutrikimais ir kt. [8; 9; 10]. Anot mokslinių tyrimų, apytiksliai kas ketvirtas pacientas per penkis metus nuo pirmojo IŠL sukelto ūminio koronarinio įvykio (toliau – ŪKĮ) gali patirti kitą ŪKĮ ar net mirti [2], todėl labai svarbu po ŪKĮ yra
reabilitacinis gydymas ir IŠL rizikos veiksnių mažinimas pacientams. Reabilitacijos laikotarpiu ypač svarbu užtikrinti ne tik pacientų fizinės sveikatos, fizinio pajėgumo ir aktyvumo atstatymą, bet ir pasirūpinti jų gyvensenos įpročių kaita, rizikos ŪKĮ pasikartojimui sumažinimu. Tuo tikslu turi būti teikiamos žinios apie sveiką gyvenseną, kad pacientai galėtų keisti požiūrį į sveikatą neatsiejamai nuo sveikimo proceso, suprastų rizikos veiksnių įtaką užtikrinant geresnę GK ir taip vėliau patys galėtų keisti savo elgseną, įpročius siekiant aukštesnės GK [7].
Pastaraisiais dešimtmečiais IŠL rizikos veiksnių mažinimo, ypač reabilitacijoje po ŪKĮ, yra skiriama vis daugiau dėmesio tiek užsienio, tiek ir Lietuvos mokslininkų darbuose. Atliekami moksliniai tyrimai, skirti IŠL atsiradimui ir išsivystymui, psichosocialinių rizikos veiksnių įtakai bei rizikos veiksnių mažinimui reabilitacijoje. Taip pat daug tyrimų atlikta, siekiant įvertinti GK po ŪKĮ, tačiau iki šiol užsienio mokslininkų darbų, analizuojančių pacientų, sergančių IŠL GK pokyčius atsižvelgiant į streso užsiėmimų lankymą reabilitacijos laikotarpyje, yra vos keletas, o Lietuvoje tokių konkrečių tyrimų iki šiol nėra publikuota. Todėl pasirinkta darbo tema yra pakankamai aktuali ir nauja, nes iki šiol konkrečiai apie pacientų GK pokyčius ir gyvensenos įpročių kaitą po ŪKĮ, atsižvelgiant į streso mažinimo užsiėmimų reabilitacijoje lankymą, dar nebuvo nagrinėta.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti pacientų, sergančių išemine širdies liga gyvenimo kokybės pokyčius priklausomai nuo streso mažinimo užsiėmimų lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti pacientų, sergančių išemine širdies liga, gyvenimo kokybę priklausomai nuo streso mažinimo užsiėmimų lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
2. Išanalizuoti pacientų, sergančių išemine širdies liga, reabilitacijos laikotarpyje rizikos veiksnių pasireiškimą priklausomai nuo streso mažinimo užsiėmimų lankymo.
3. Palyginti pacientų, sergančių išemine širdies liga, gyvenimo kokybę atsižvelgiant į rizikos veiksnius priklausomai nuo streso mažinimo užsiėmimų lankymo reabilitacijos laikotarpyje.
Numatomi rezultatai. Numatoma, kad žmonės, kurie reabilitacijos metu lankys streso mažinimo užsiėmimus (toliau – SMU), bus labiau linkę keisti gyvensenos įpročius ir IŠL rizikos veiksnius kas pagerins jų su sveikata susijusią GK.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Išeminė širdies liga, klasifikacija, rizikos veiksniai ir pasekmės
Išeminė širdies liga kitaip mokslinėje literatūroje dar įvardijama kaip vainikinių arterijų liga arba miokardo išemija, yra viena labiausiai paplitusių daugiau nei penkiasdešimties procentų visų mirties atvejų nuo širdies ir kraujagyslių ligų tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje [11].
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad IŠL yra bendras tarpusavyje susijusių sindromų, atsirandančių dėl miokardo išemijos, pavadinimas - disbalansas tarp deguonies tiekimo (perfuzijos) ir širdies poreikio. IŠL apima ne tik deguonies nepakankamumą, bet ir maistinių medžiagų substratų prieinamumą ir netinkamą metabolitų pašalinimą [12]. Daugelis užsienio autorių, apžvelgdami IŠL priežastis ir pasekmės, įvardija atitinkamą eiliškumą vainikinių arterijų ligos eigoje, dažniausiai pasibaigiantį mirtimi, jei nespėjama imtis prevencijos priemonių ir tinkamo gydymo.
Mokslinėje medicinos literatūroje išskiriami keturi IŠL tipai, kurie pasižymi skirtingais simptomais [12; 13; 14]. Iš visų IŠL tipų labiausiai paplitęs pagal sergamumą ir mirštamumą yra MI. Ši pavojinga IŠL pasireiškimo forma nulemia net iki 58 proc. visų staigios mirties atvejų. Ūminė šios ligos forma dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Ūminio MI atvejų skaičius pastoviai auga visame pasaulyje. Pavyzdžiui, JAV kasmet registruojama apytiksliai 550 000 naujų MI atvejų ir šiuo metu yra priskaičiuojama, kad JAV gyvena virš 8 milijonų gyventojų, kurie patyrė MI [9]. Pagrindiniai liekamieji simptomai po persirgto MI yra ribota kasdienė veikla, apsunkintas kvėpavimas ir dusulys, kurie atsiranda dėl sumažėjusio funkcinio organizmo pajėgumo ir jie paveikia GK [15]. Tačiau dažnai esant MI pasireiškia ir nespecifiniai simptomai: nuovargis, mieguistumas bei kojų tinimas [10]. Pagal simptomus ir funkcinį pajėgumą yra nustatomas širdies nepakankamumo sunkumo laipsnis remiantis Niujorko širdies asociacijos (toliau – NYHA) funkcinio pajėgumo klasifikacija (The New York Heart Association) [10]. NYHA klasifikacijoje pacientai skirstomi į keturias klases (I, II, III, IV) pagal širdies funkcinį pajėgumą:
I funkcinė klasė – tai pacientai, kuriems yra minimalių širdies sutrikimų. Tokie ligoniai gerai toleruoja fizinį krūvį ir jo metu bei ramybėje nejaučia jokio diskomforto. Tokiems ligoniams nustatoma širdies patologija.
II funkcinė klasė – tai pacientai, kurie patiria nemalonių pojūčių: širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį - tik sunkaus fizinio krūvio metu. Tokie ligoniai gerai jaučiasi ramybėje bei dirbdami vidutinio sunkumo fizinį darbą. Dėl kompensacinių-adaptacinių rezervų minutinis širdies tūris būna normalus, bet padidėja galinis diastolinis, sisteminis veninis spaudimas bei spaudimas plautiniame kamiene.
III funkcinė klasė – tai vidutinio fizinio krūvio metu diskomfortą patiriantys pacientai, kurie gerai jaučiasi ramybės būsenoje bei nedidelio įprastinio fizinio krūvio metu. Tokių pacientų hemodinamika būna ryškiai sutrikusi.
IV funkcinė klasė – tai pacientai, kuriems bet koks fizinis aktyvumas sukelia nemalonius pojūčius. Dusulys, tachikardija, krūtinės angina ir kiti nemalonūs, diskomfortą sukeliantys reiškiniai būna net ramybės būsenoje [16].
Aukštesnė klasė nurodo blogesnį širdies funkcinį pajėgumą. Ši klasė yra širdies nepakankamumo žymuo, kuris gali vystytis po persirgto MI. Didesnės NYHA klasės pacientams dažniau prireikia hospitalizacijos, jų mirtingumo dažnis yra aukštesnis. Analizuojant IŠL ir MI sukeliamą mirtingumo lygį, pastebėta, kad pacientų žemesnė NYHA klasė tiesiogiai siejasi su žemesniu mirtingumo lygiu [16]. D.S. Bocalini ir kt., teigimu, MI apibrėžimas priklauso nuo dviejų veiksnių: MI simptomų, pasireiškiančių ramybės būsenoje ar fizinio krūvio metu ir objektyvių požymių, atsirandančių ramybėje. Kaip ir daugumos ūminių susirgimų, ryšys tarp simptomų ir širdies pakenkimo laipsnio, bei tarp simptomų ir ligos prognozės yra labai tamprus [17].
Sergamumas MI, kaip ir jo priežastingumas, yra pastovus sisteminių mokslinių tyrinėjimų objektas tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Mokslininkams svarbu išsiaiškinti ne tik MI, kaip labiausiai paplitusios IŠL formos, atsiradimo priežastis, bet ir simptomatiką, rizikos veiksnius, nustatyti gydymo ir prevencijos metodikas, todėl šioje srityje yra atlikta nemažai tyrimų [3; 4; 8; 9; 10; 16; 18; 19; 20; 21]. Daugelyje tyrimų akcentuojama, kad tiek MI, tiek krūtinės anginos ar tyliosios išemijos gydymas labai priklauso nuo šių ligų išsivystymo rizikos veiksnių.
Kaip teigia K. Buivydaitė ir kt., siekiant efektyviau kontroliuoti pagrindines ligas, sąlygojančias didžiausią sergamumą, svarbu žinoti jų atsiradimo priežastis, galimus rizikos veiksnius, jų pokyčių kryptis [18]. Mokslinėje literatūroje bendrai yra išskiriami tokie pagrindiniai IŠL rizikos veiksniai:
Didelis cholesterolio kiekis;
Diabetas;
Aukštas kraujo spaudimas (hipertenzija);
Viršsvoris, nutikimas;
Fizinio aktyvumo stoka;
Rūkymas;
Alkoholio vartojimas;
Depresija;
Socialinė izoliacija ar neišvystyti socialiniai ryšiai, socialinės paramos stoka;
Amžius;
Įvairūs moksliniai straipsniai nagrinėja ir išryškina skirtingus IŠL rizikos veiksnius. Pažymėtina, kad kai kurie mokslininkai, nagrinėdami MI rizikos priklausomumą nuo socialinių ir psichologinių veiksnių, nustatė, kad daugiausia pirmojo MI rizikai įtakos turi nuolatinė stresinė būsena, arterinė hipertenzija, rūkymas ir antsvoris, netinkama gyvensena [20, 21, 22].
Kiti tyrimai atskleidė, kad IŠL rizikos veiksniai ir jų paplitimas labai priklauso nuo socialinės padėties, išsilavinimo, nes jų rezultatai rodo, kad MI dažnis buvo didesnis tarp žemesnio išsimokslinimo žmonių [4; 5]. IŠL rizikos veiksnių, tokių kaip didelė cholesterolio, mažo tankio lipoproteinų koncentracija kraujyje, nutukimas, rūkymas, arterinė hipertenzija, paplitimas priklauso nuo išsimokslinimo. Iš minėtųjų rizikos veiksnių tik rūkymas buvo reikšmingai susijęs su sergančiųjų materialinėmis sąlygomis, amžiumi ar tai, kad tarp pirmos eilės giminaičių buvo persirgusių MI [18].
Naujesni moksliniai tyrimai didelį dėmesį skiria kompleksiniam rizikos veiksnių tyrinėjimui. Pastebima, kad su netinkama gyvensena susijusių veiksnių, tokių kaip neteisinga mityba, mažas fizinis aktyvumas, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, rūkymas bei nutukimas [5; 12; 16, 21; 22] labai stipriai padidina IŠL pasikartojimo riziką.
Šioje vietoje svarbu plačiau aptarti, kaip mokslinėje literatūroje pateikiamos IŠL pasekmės. Daugelio mokslinių tyrimų rezultatai patvirtina, kad pacientai, patyrę įvairias IŠL formas ir jas pergyvenę, netoleruoja fizinių pratimų, labai dažnai kenčia nuo sumažėjusio fizinio pajėgumo, nuolatinio nuovargio [23; 24; 25]. Nuolatinis fizinis nuovargis yra sąlygotas aplinkos veiksnių, tokių kaip fizinis krūvis, darbas ir jo pobūdis, mityba, reakcija į temperatūros pokyčius, miego trūkumas ir įvairūs psichologiniai veiksniai, ligos bei negebėjimas su jomis susidoroti. Nuovargis ir jo lygis yra labai sunkiai nustatomas todėl, kad dažniausiai pacientai patys įvertina savo nuovargio lygį, kas, anot mokslininkų, sukelia sunkumų, nes dažnai būna neaišku, ar tai yra simptomas, ar sindromas, ar liga. Koronarinė širdies liga ir širdies nepakankamumas yra svarbūs veiksniai, kurie sutrikdo miego struktūrą, mažina fizinį aktyvumą, didina nuovargio jausmą ir daro įtaką gyvenimo kokybei bei gydymo ir reabilitacijos procesui [5; 21; 26; 27; 28]. Čia išskiriamas A. Stankaus ir J. Brožaitienės atliktas tyrimas, kurio duomenimis fizinis nuovargis pacientams, kuriems buvo nerimo požymių, buvo patikimai didesnis nei grupėje, kurioje nerimo nebuvo. Šis tyrimas nustatė, kad pacientai, kuriems nebuvo depresijos ir nerimo simptomų, gebėjo atlikti patikimai didesnį fizinį krūvį, nei tie, kuriuos kamavo psicho-emocinės problemos. Kita vertus, šis tyrimas atskleidė, kad turintys nerimo simptomus pacientai gebėjo atlikti didesnį fizinį krūvį nei tie, kuriems pasireiškė depresija [28]. Kituose tyrimuose atskleidžiama, kad nuovargis pasireiškia kitais fiziniais simptomais: dusuliu, krūtinės ląstos skausmais, nemiga, apetito nebuvimu, pykinimu ir net galvos skausmu [16; 18; 20; 21]. Taigi, nuovargis yra labiausiai paplitęs simptomas tarp sergančių lėtiniu širdies nepakankamumu. Nuovargis, anot tyrimų, labiausiai veikia pacientų gyvenimo kokybę, ypač
Fizinis pajėgumas labai priklauso nuo amžiaus: kuo vyresnis asmuo, tuo jo fizinis pajėgumas yra mažesnis, jis greičiau pavargsta. Kai kuriuose tyrimuose, kuriuose nagrinėjama fizinio pajėgumo priklausomybė nuo amžiaus, nustatyta, kad būtent vyresnio amžiaus asmenys dažniau patenka į IŠL rizikos grupę, nes su amžiumi visi rizikos veiksniai pasidaro dar aktualesni [14]. Kitaip tariant, net nesergant IŠL liga, su amžiumi fizinis pajėgumas gerokai prastėja dėl fiziologinių pokyčių, vykstančių organizme ir dėl mažėjančio maksimalaus širdies susitraukimų dažnio [27]. Kai kurie mokslininkai, pripažindami, kad amžius, ypač MI patyrusiems pacientams, padidina riziką pasikartoti ŪKĮ, bet tuo pačiu suabejoja, ar amžius yra lemiamas pacientų fizinio pajėgumo mažėjimui [14; 27].
Aptariant psicho-emocinės būklės įtaką, vaidmenį IŠL ligoms ir jų pasekmėms, daugelis tyrimų pripažįsta, kad nerimo ar depresijos apraiškos, ypač po ŪKĮ, dažnai padeda nustatyti pagrindinę diagnozę. H. S. Lett ir kt., teigimu, depresijos simptomai, pasireiškiantys per trumpą laiką po ūminio MI ar hospitalizacijos, gali padidinti ŪKĮ pasikartojimo ar mirties riziką net iki trijų kartų [22]. N. Frasure-Smith ir J. P. van Melle nuomone, depresijos simptomai nėra siejami su padidėjusiu mirtingumu ar pasikartojančiu ūminiu MI [20], o C. Sorensenf ir kt., teigimu, sąsajos tarp depresijos ir IŠL pasekmių išlieka ginčytinos ir šioje srityje dar reikia atlikti daugiau klinikinių tyrimų, siekiant galutinai išaiškinti depresijos svarbą IŠL pasekmėms [30]. Depresijos požymiai, kaip ir fizinis nuovargis, rūkymas ir alkoholio vartojimas, riboja sergančiųjų IŠL fizinį pajėgumą ir bendrą GK, padidina IŠL pacientų riziką ŪKĮ pasikartojimui ir net mirtingumui [22; 28].
Apibendrinant visus mokslinius tyrimus apie IŠL, jos priežastis, rizikos veiksnius ir pasekmes, būtina atkreipti dėmesį, kad tiek užsienio, tiek ir lietuvių mokslininkai pripažįsta, jog IŠL gydymas ir prevencija turi du pagrindinius tikslus:
1. Siekis užkirsti kelią MI ir mirčiai, taip ilginti gyvenimo trukmę;
2. Siekis sumažinti anginos simptomus ir išemiją, kas turėtų pagerinti GK.
Laiku pradėta ir efektyvi rizikos veiksnių korekcija neabejotinai padeda išvengti didėjančio sergamumo MI, o hipertenzijos kontrolės sustiprinimas ne tik mažina riziką susirgti ūminiu MI, bet taip pat ilgina gyvenimo trukmę [18]. Todėl, norint sumažinti populiacijos sergamumą IŠL, reikalinga nuolatinė didelės rizikos asmenų stebėsena ir aktyvus profilaktinių priemonių taikymas.
Taigi, apibendrinant daroma išvada, kad IŠL – viena pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų, nuo kurios mirtingumas sudaro 53 proc. visų mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Susirgti IŠL turi rizikos senyvo amžius žmonės, sergantys diabetu, turintys aukštą cholesterolio kiekį, aukštą kraujo spaudimą, vartojantys alkoholį, rūkantys, socialiai izoliuoti, depresiją ir nerimą patiriantys asmenys, ypač, jei šeimoje buvo sergančių šia liga. IŠL, kaip ir MI, dažniau serga vyrai. Šios ligos sukeltos pasekmės turi labai didelę įtaką gyvenimo trukmei ir kokybei.
1.2. Gyvenimo kokybės samprata
Pastaraisiais dešimtmečiais GK ir jos sudedamosiomis dalimis domisi vis daugiau įvairių sričių mokslininkų visame pasaulyje. Medicinoje, tiriant įvairių ligų paplitimą ir priežastingumą, ypač stipriai susidomėta GK sąvoka. Medicinos tyrimuose ši sąvoka dar yra įvardijama kaip su sveikata susijusi GK [31].
Trumpai apžvelgiant GK termino ir jam skirtų tyrimų atsiradimo istoriją, tenka pabrėžti, kad pats terminas pradėtas naudoti dar Antikos laikais, tačiau tik apie XX amžiaus septintą dešimtmetį GK tyrimai, dar tada socialiniuose moksluose, įsitvirtino kaip atskiras, savarankiškas tyrimų spektras, kurio tikslas buvo ieškoti tinkamų būdų GK tirti. Tuo metu užsienio mokslininkų darbuose apie GK išskiriama, kad GK sąvoka buvo labiau vartojama socialiniuose moksluose ir politikos moksluose, siekiant pabrėžti ne materialinę kiekybę, o kokybę [32] ir tokiu būdu sprendžiant visuomenės socialines ir ekonomines problemas. B. Beham ir kt., išskiria, kad GK yra svarbi sąvoka daugelyje mokslo sričių – sociologijoje, politologijoje, filosofijoje, marketinge, aplinkos studijose, medicinoje ir kt. Tačiau kiekviena akademinė disciplina vysto skirtingas perspektyvas, kuriose ir nagrinėja GK sampratą [33]. GK matavimo ir vertinimo sisteminiai tyrimai, pradėti XX amžiaus viduryje, atitolo nuo pirminio, gan paprasto GK suvokimo (pasitenkinimas gyvenimu, laimė, gerovė, ir panašiai) ir susikoncentravo ties siekiu suprasti asmeninę ir visuomeninę gerovę [33; 34, 35]. Ilgainiui GK tyrimai apėmė vis platesnį spektrą temų, suvokiant, kad GK yra plati sąvoka ir apima daug viešojo ir privataus gyvenimo sferų, taip veikiant ne tik visuomenės narių socialinį gyvenimą, bet ir atskirų visuomenės narių kasdienio, asmeninio gyvenimo kokybę, sveikatą, gyvenimo trukmę. Pastaruoju metu GK tyrimai yra ypač populiarūs medicinoje, tiriant įvairių ligų paplitimą ir priežastingumą, gydymą ir tų ligų rizikos veiksnius jų pasikartojimui.
Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį, kad GK sąvoka skirtingų autorių, mokslininkų yra skirtingai interpretuojama, todėl čia daugiau dėmesio bus skiriama GK sampratai, jos interpretavimui pastaraisiais metais. Lietuvių mokslininkas T. Furmonavičius išskiria, kad GK pirmiausia yra „subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis“ [36] ir čia pat pabrėžia, kad su sveikata susijusi GK yra neatitikimas tarp sveikatos, kokios tikimasi ir kokia ji yra. Kai kurie užsienio autoriai ypač išryškina GK sąvoką visuomeniniame kontekste: kaip asmuo save suvokia visuomenėje ir kaip toje visuomenėje save realizuoja, kaip sutaria su aplinka, kitais visuomenės nariais. Tai geriausiai atskleidžia S. Nagen ir H. Alexander apibūdinimas, jog GK yra atskiro individo subjektyvus savęs suvokimas kultūros, kurioje gyvena, ir kitų vertybių sistemoje, siekdamas savo asmeninių tikslų, lūkesčių, įveikdamas savo rūpesčius ir vadovaudamasis gyvenimo standartais [37]. Kita vertus, V. Milaševičiūtė, V. Pukelienė ir E. Vilkas GK sampratoje mato asmens, individo atsaką į fizinius, psichinius ir
socialinius kasdienio gyvenimo pokyčius, kas lemia pasitenkinimo gyvenimu ir jo aplinkybėmis laipsnį. Autoriai tame akcentuoja ne tik adekvačią fizinę gerovę, bet ir gerovės suvokimą bei bendrą savo vertės jausmą [38].
G. Merkys, R. Brazienė ir G. Kondrotaitė gyvenimo kokybę apibūdina kaip grynai teorinį konstruktą, siejantį skirtingus socialinės gerovės faktinio įgyvendinimo faktorius:
1.2.1 pav. Gyvenimo kokybė – socialinės gerovės realizavimo lygmenys [39].
Remiantis tokiu schematizuotu GK sampratos apibūdinimu, galima išskirti, kad autoriai GK suvokia kaip visų trijų lygių sąveiką siekiant kuo aukštesnės GK. Toks GK apibūdinimas yra labai globalus. Panašius globalius, visaapimančius GK sampratos aiškinimus savo darbuose pateikia A. Juozulynas, M. Butikis, A. Venalis [40] ir S. Krutulienė [41]. Kita vertus, kiti lietuvių mokslininkai, siekdami apibūdinti GK, labiau orientuojasi į atskiro individo emocinį ir materialinį pasitenkinimą, kaip antai, D. Butvilas, A. Kriščiūnas ir M. Endzinienė GK sutapatina su laime, emociniu pasitenkinimu, gerove, kaip visišku ir nuolatiniu pasitenkinimu gyvenimo visuma ar gerove, kaip materialiai aprūpintu gyvenimu [42].
B. Beham ir kt., savo darbe, pasiremdami kitų mokslininkų mintimis, išskiria bene patį populiariausią ir plačiausiai vartojamą GK apibrėžimą: „gyvenimo kokybė yra apibrėžiama kaip
visa apimanti gerovė, kuri apima objektyvius deskriptorius ir subjektyvius fizinės, materialinės, socialinės ir emocinės gerovės vertinimus, taip pat – asmeninį vystymąsi ir tikslingą veiklą, viskam vykstant asmeniniame vertybių sistemos kontekste“ [33].
M. Rapley, kalbėdamas apie GK, išskiria, jog jai apibrėžti vartojama didžiulė aibė vienas kitą papildančių terminų: laimė; pasitenkinimas gyvenimu; savęs realizacija; objektyvus funkcionavimas; balansas ir pusiausvyra; tikras džiaugsmas; psichologinė gerovė; materialinė gerovė; aukštas bendras vidaus produktas; mėgavimasis ir džiaugsmas; visavertė ir prasminga egzistencija ir kiti [32].
1.2.1 paveiksle perteikiami įvairių autorių GK apibrėžimuose atskleisti veiksniai, apimantys šią plačią sąvoką:
1.2.1 pav. Gyvenimo kokybė – socialinės gerovės realizavimo lygmenys
GK suprantama kaip fizinių, psichologinių, socialinių, santykių, materialinių poreikių patenkinimas bei kaip asmeninis jausmas, kylantis dėl pasitenkinimo ar nepasitenkinimo gyvenimu, todėl GK kriterijai gali ir turi keistis, atsižvelgiant į bendrą gyvenimo raidą ekonominiu, politiniu, socialiniu ir kitais požiūriais [33].
Taigi, apibendrinant įvairių mokslininkų mintis apie GK, galima būtų išskirti, kad tai yra plati sąvoka, savyje talpinanti tiek socialinius, tiek psichologinius, ekonominius ir fizinius veiksnius, kurie galiausiai, aptariant su sveikata susijusią GK, turi įtakos bendrai asmens sveikatai, gyvenimo trukmei, sergamumui ir net ligų pasikartojimui. GK vertinimas vis dažniau tampa populiaresnis
įvairiose medicinos srityse. Tačiau, teorinis su sveikata susijusios GK sąvokos pagrindimas literatūroje aptinkamas retai.
Literatūroje su sveikata susijusi GK ir sveikatos būklės sąvokos dažnai vartojamos pakaitomis. Su sveikata susijusi GK – tai GK dalis, kuriai įtakos turi sveikata ar sveikatos priežiūra [22; 31; 43; 44; 45]. Funkcinė būklė apima asmens fizinį pajėgumą, gebėjimą bendrauti ir emocinę būseną. Ji rodo pajėgumą atlikti kasdienius uždavinius, o su sveikata susijusi GK apibūdina subjektyvų pojūtį, kaip sveikatos būklė veikia GK [31; 45; 46].
Plėtojant su sveikata susijusių GK tyrimų aptarimą, būtina atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais dešimtmečiais atsirado labai daug tokių tyrimų, kurie bando nustatyti su sveikata susijusios GK įtaką asmens sveikatos būklei ir atvirkščiai. Ypač medicinos tyrimuose pradėta diskutuoti, kaip identifikuoti tikslines arba prioritetines grupes, kurių GK verta tirti, kokie tyrimo metodai suteiktų patikimus ir vertingus duomenis apie sveikatos ir GK ryšį [22; 33]. Su sveikata susijusi GK tyrimų pradžioje buvo tampriai siejama su asmens sveikata [33], tačiau dabar yra plačiai pripažįstama, kad toks susietumas yra per siauras, nes gyvenimo kokybė nėra susijusi tik su asmens psichine ar fizine sveikata [32]. Literatūroje su sveikata susijusi GK aiškinama remiantis skirtingais teoriniais modeliais, tačiau sergančiųjų IŠL su sveikata susijusią GK ir jos veiksnius, geriausiai nusako S. Hofer ir kt., atliktas tyrimas, kurio metu buvo tirti sergančiųjų IŠL su sveikata susijusios GK. Tyrimas atskleidė, kad tarp biologinių ir psichologinių veiksnių ir sveikatos nulemtos GK yra reikšmingas ryšys [43]. H. S. Lett ir kt., savo darbe sukuria atskirą gyvenimo būdo veiksnių modelį, pavadintą „Bio-elgesio modeliu“ (angl. biobehavioral model), kuriame išskiria, jog elgesio rizikos faktoriai (rūkymas, alkoholio vartojimas, fizinis aktyvumas ir kt.) bei fiziologiniai rizikos faktoriai (diabetas, hipertenzija, trombocitų aktyvumas ir kt.) yra labai glaudžiai susiję tarpusavyje ir esant depresijos apraiškoms turi ypatingai didelę reikšmę klinikinių įvykių pasikartojimui [22]. R. Holland ir kt., tyrimo metu buvo vertinta pacientų GK po MI ir nustatyta, kad NYHA klasė yra reikšmingas pacientų GK žymuo. Šio tyrimo autoriai išskyrė keletą žymenų, sąlygojančių gyvenimo kokybę, tarp kurių širdies ritmo sutrikimų retėjimas yra siejamas su geresne gyvenimo kokybe, o padidėjęs kūno masės indeksas yra blogesnės gyvenimo kokybės žymuo [16]. Tokių tyrimų pagrindinė vertė yra ta, kad jie įrodo, jog sveikatos nulemta gyvenimo kokybė yra svarbus komponentas, kuris leidžia įvertinti tiek objektyvius, tiek subjektyvius veiksnius, kurie suteikia svarbios informacijos apie paciento gyvenimą, bei būseną.
Taigi, apibendrinant galima daryti išvadą, jog GK yra plati sąvoka, savyje talpinanti tiek socialinius, tiek psichologinius, ekonominius ir fizinius komponentus. Šie GK komponentai turi įtakos bendrai asmens sveikatai, gyvenimo trukmei, sergamumui ir net ligų pasikartojimui, taigi, su sveikata susijusiai GK.
1.3. Išeminės širdies ligos rizikos veiksnių mažinimas reabilitacijoje
ŠKL sergančiųjų reabilitacija yra optimalios fizinės, socialinės ir psichologinės gerovės kūrimas ir palaikymas, tikslu skatinti atsigavimą po ŪKĮ. Kitaip tariant, tai yra gydymo programa, kuria siekiama pagerinti pacientų, sergančių IŠL, būklę ne tik medikamentais, bet ir įvairiais fiziniais pratimais, psichoterapiniais užsiėmimais, mitybos ir gyvensenos įpročių korekcijos metodais [2]. Mokslinėje specialiojoje literatūroje išskiriama, kad reabilitacija yra daugiadisciplininis metodas, apimantis medikamentinį gydymą, fizinius pratimus, psichoterapinius užsiėmimus, konsultacijas, švietimą ir mitybos rekomendacijas, kurios taip pat gali pagerinti GK [14; 22]. Iš esmės, reabilitacija po ŪKĮ yra labai naudinga visais atžvilgiais, nes ne tik padeda atstatyti organizmą, bet ir padeda sumažinti IŠL ligos pasikartojimo riziką.
Kaip jau buvo aptarta ankstesniuose skyriuose, IŠL suintensyvėjimui ir net ūmiam koronariniam įvykiui daug įtakos turi rizikos veiksniai. Tačiau tie patys rizikos veiksniai gali būti ir koronarinio įvykio pasikartojimo priežastimi, jei laiku nebus imtasi tinkamų priemonių, kad sumažinti šiuos rizikos veiksnius. Sergant IŠL, ŪKĮ pasikartojimui daugiausia įtakos turi psichosocialiniai ir elgesio rizikos veiksniai, arba kitaip tariant, rizikos veiksniai, susiję su sveika gyvensena [14; 18]. Psichosocialiniai rizikos veiksniai, tokie, kaip depresija, nerimas ir socialinė izoliacija, gali prisidėti prie širdies ligų išsivystymo bei skatinimo trimis pagrindiniais būdais:
1. Šie veiksniai tiesiogiai skatina aterosklerozės raidą;
2. Prisideda palaikant nesveiką gyvenimo būdą – tai yra netiesiogiai veikia aterosklerozę, nes dažnai tampa rūkymo, nesaikingo alkoholio vartojimo, netinkamos mitybos ir net fizinio aktyvumo stokos priežastimi;
3. Išsivysčius klinikiniam įvykiui, asmens elgesys paprastai kreipiamas į tai, kad pradėti keisti savo gyvenseną, tačiau tam trukdo koegzistuojantys psichosocialiniai veiksniai ir galiausiai pacientą ištinka klinikinio įvykio pasikartojimas, kuris dažnai pasibaigia mirtimi.
Dažnai publikacijose teigiama, kad depresija, pasireiškianti per pirmąjį mėnesį po ūminio MI nėra siejama su mirtingumu. Kai kurie moksliniai tyrimai įrodo, kad depresijos simptomų pasireiškimas pacientams po ūminio MI gali iš dalies keisti gydymo eigą bei rezultatus [47]. H. S. Lett ir kt., nuomone, pacientai, persirgę ūminiu MI, kuriems pasireiškia depresijos simptomai, yra tikras iššūkis gydytojams ir visam medicinos personalui dėl savo fizinio ir psichologinio silpnumo, labiau reikalaujantys dėmesio, jautrūs [22]. Tuo tarpu A. M. Clark ir kt., teigimu, depresiški ir nerimo kamuojami pacientai aktyviai naudojasi asmens sveikatos priežiūros paslaugomis bei gali gerokai apsunkinti sveikatos sistemų darbą [48]. Kita vertus, kaip jau buvo minėta anksčiau, depresijos ir nerimo įtaka IŠL pasekmėms dar yra nepakankamai ištirta ir tam reiktų skirti daugiau dėmesio. Remdamiesi tyrimais, kai kurie mokslininkai teigia, kad depresijos demonstravimo atvejų
analizė antrinės prevencijos programose gali būti naudinga gerinant depresiškų pacientų, patyrusių ūminį MI, su sveikata susijusią GK [24].
Kaip psichosocialinis rizikos veiksnys įvardijama socialinė izoliacija iš esmės yra daugiau būdinga vyresnio amžiaus pacientams, kuriems yra sunku prisitaikyti prie sparčiai kintančios situacijos ir aplinkos. Tokiems pacientams šis psichosocialinis veiksnys sukelia sumažėjusį aktyvumą, dažnai dėl vienišumo ir kitų senyvo amžiaus asmens gyvenimo aspektų [49; 50].
Be visų minėtų veiksnių, kaip rizikos veiksnys yra išskiriamos ir kitos somatinės ligos ar sutrikimai [51; 52]. Kaip teigia K. Buivydaitė ir kt., cukrinis diabetas, kaip rizikos veiksnys, vyrų sergamumą ūminiu MI padidina 11 proc., o moterų – net 17 proc. [18]. Tą patvirtina ir užsienio mokslininkų tyrimai [51; 52; 53; 54]. Todėl po ŪKĮ pacientams suteikiama reabilitacija yra labai veiksminga, nes padeda sistemingai siekti rizikos veiksnių sumažinimo per įvairias veiklas.
Pagrindiniai sergančiųjų IŠL reabilitacijos tikslai yra antrinės profilaktikos vykdymas ir GK gerinimas [55]. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad reabilitacijos vykdymas ir rizikos veiksnių valdymas leidžia sumažinti pakartotino hospitalizavimo dažnį, sumažinti rizikos veiksnius ir ŪKĮ pasikartojimo riziką [56; 57; 58].
Reabilitacijos metu pacientų atliekami tiek fiziniai, tiek ir psichoterapiniai pratimai padeda palankiai modifikuoti metabolizmą ir sisteminį deguonies perdavimą, kas pagerina, atstato širdies darbą [15; 22]. Kaip teigia K. Rees ir kt., reabilitacijos metu yra persvarstomos kryžminės indikacijos ir kritinės sudedamosios dalys, įvertinamas galimas fizinis ir klinikinis poveikis sveikimui, pagrįstas treniruočių pagrindu [15].
Reabilitacija, kaip sveikimo procesą skatinantis veiksnys, yra žinoma dar nuo senovės Graikijos, Indijos ir Romos laikų, padedantis atstatyti fizinį paciento pajėgumą, sustiprinantis galūnių ir raumenų veiklą, skatinantis geresnį sveikatos išsaugojimą. Požiūris į pacientų sveikatos atstatymą, kaip ir visa medicina, laikui bėgant keitėsi ir nuo požiūrio, kad geriausiai atstatyti paciento organizmą gali poilsio, tai yra, šešių savaičių lovos režimas, ilgainiui buvo pereita prie požiūrio, jog pacientams, sergantiems ūminėmis ŠKL, norint sėkmingai susidoroti su IŠL sukeltomis pasekmėmis, būtina kompleksinė antrinė prevencija, sudaryta iš medikamentinio gydymo ir įvairių pratimų programų [2; 14; 15; 56]. Fiziniai pratimai yra plačiai taikomi gerinti toleranciją fiziniam krūviui asmenims, sergantiems IŠL bei persirgusiems MI. Per pastaruosius dešimt metų buvo išstudijuotas fizinių pratimų poveikis sergantiesiems ūminiu MI. Ligoniams, persirgusiems MI, gydyti naudojami pratimų modeliai, kurių poveikis yra pagrįstas klinikiniais bei kitais tyrimais [2; 14; 53; 55]. Pacientams po ūminio MI buvo nustatytos trys individualių pratimų modelių grupės: aerobiniai pratimai, jėgos pratimai ir kvėpavimo pratimai. Grupinės aerobinės treniruotės buvo plačiai naudojamos Skandinavijos ligoninėse, gydant asmenis sergančius IŠL. Jos skirtos lavinti fizinį pajėgumą, savo kūno suvokimą, emocinę gerovę, taip pat skatina grįžimą į darbą bei gerina pasveikimo prognozes. Grupinės aerobinės treniruotės yra naudojamos
reabilituojant ligonius po ūminio MI [14].
Ilgalaikiai tyrimų duomenys iš atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų parodė, kad įvairiomis pratimų programomis pagrįsta reabilitacija po MI ir kitų ŠKL, yra susijusi su mažesniu pasikartojančio MI dažnumu ir su visų IŠL rizikos faktorių sumažėjimu [14; 51; 52; 55; 56]. Reabilitacijos vykdymas etapais, sujungiant medikamentinį gydymą su fiziniais, emociniais pratimais, specialistų konsultacijomis, informacijos apie rizikos veiksnius ir jų mažinimo būdus, gyvensenos būdo keitimo intervencijomis, leidžia pasiekti labai gerų rezultatų, pagerinti IŠL pacientų su sveikata susijusią GK, sumažinti mirtingumo riziką.
Kaip teigia S. Kachur ir kt., reabilitacijos metu stabiliems pacientams fizinis aktyvumas turi būti laipsniškai didinamas ir prieš išvykstant į namus pacientai turi gauti rekomendacijas apie fizinę veiklą, vaistų vartojimą, mitybą ir antrinės prevencijos priemones [14]. Tai yra sietina su visais paciento veiklos aspektais: fiziniais, psichologiniais, emociniais, socialiniais ir ekonominiais, gyvenimo būdų pokyčiais, rizikos veiksnių valdymu, švietimu, grįžimu į darbą (jei įmanoma), savikontrole, apribojimų žinojimu ir kt. [14; 57].
Kaip atskleidžia mokslinės literatūros analizė, daugelyje pasaulio šalių galimybės naudotis ŠKL reabilitacijos programomis yra ribotos dėl įvairių priežasčių, kas labai apsunkina pacientų išgijimo, fizinio ir psichosocialinio atsistatymo galimybes, ypač mažiau ekonomiškai pasiturinčiose šalyse [14]. Kita vertus, dabartinė medicinos mokslo pažanga ir informacinių sistemų suintensyvėjimas suteikia neribotas galimybes įgyvendinti kompleksinės reabilitacijos principus.
Taigi, reabilitacijos laikotarpis po ŪKĮ – tai ne tik periodas, kai pacientai yra gydomi siekiant stabilizuoti jų būklę, atstatyti jų sveikatą, bet ir periodas, kai medicinos personalo pagalba pacientams yra suteikiamos žinios apie jų sveikatą ir ją veikiančius rizikos veiksnius, stengiamasi koreguoti jų gyvensenos įpročius ir tokiu būdu sumažinti IŠL rizikos veiksnius, galinčius sukelti ŪKĮ pasikartojimą.
1.4. Gyvenimo kokybės gerinimas reabilitacijoje streso mažinimo užsiėmimais
Daugelis mokslinių tyrimų, analizuoja, kaip derinant medikamentinį gydymą, pratimų treniruočių programas ir specialistų konsultacijas, keičiasi IŠL sergančiųjų GK, kaip ir kokiais mastais po reabilitacijos sumažėja ar padidėja pakartotinio ŪKĮ rizika ir kas tai veikia.
Atlikta mokslinės literatūros apžvalga leidžia daryti prielaidą, kad vienas iš pagrindinių antrinės prevencijos, reabilitacijos po ŪKĮ tikslų yra būtent pacientų GK gerinimas, gyvensenos įpročių korekcija, kuri sumažintų IŠL sunkėjimo, MI pasikartojimo riziką.
ŠKL reabilitacijos vaidmuo gerinant pacientų gerovę yra tiesiogiai susijęs su funkcinio pajėgumo atkūrimu ir gerinimu. Tai susiję tiek su fizine, tiek su kognityvine funkcija. Pastaroji yra itin svarbi, anot mokslinių tyrimų, net apie 25 proc. IŠL ar ŪKĮ atvejų yra tiesiogiai susiję su psichosocialiniu stresu, kuris pats savaime susijęs su ilgalaikiu hospitalizavimu, vėlesniu grįžimu į darbą ir padidėjusiu mirtingumu. Kaip teigia S. Kachur ir kt., psichosocialinio streso poveikis IŠL yra kumuliacinis, ir yra atvirkščiai susijęs su sveikata susijusia GK [14].
Šioje vietoje būtina aptarti streso sąvoką. Stresas – tai žmogaus organizmo reakcija, kurią galima jei ne įveikti, tai bent iš dalies valdyti. Stresas dažniausiai apibūdinamas kaip įtampos būsena: apsauginių fiziologinių reakcijų visuma, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių poveikį. Tai vidinio spaudimo, įtampos būsena, pasireiškianti įvairiais emociniais, kognityviniais, fiziologiniais, elgesio pokyčiais [59]. Stresinės situacijos atsiranda tada, kai žmogui keliami per dideli reikalavimai asmeniniame, darbiniame gyvenime, o jis pastarųjų nesugeba kontroliuoti, nepajėgia savarankiškai sukurti įveikimo strategijos bei numatyti tolimesnių veiksmų sekos. Kitaip tariant, stresas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių žmonių reakcijų į aplinką, jos sukeliamus stresorius [60]. Mokslininkai išskiria daug šio reiškinio sąvokų, įvardindami, kad tai gali būti individo reakcija į pernelyg aukštus aplinkos reikalavimus, į reiškinius, kurie individualiai suvokiami, kaip pavojingi, neįveikiami. Stresoriai – tai situacijų sukėlėjai, kurie skirtingose situacijose sukelia skirtingas streso formas (distresas, eustresas). Pasak I. Ambrazevičiaus, neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie atsiranda slegiančiose situacijose ir kurie per stipriai veikia organizmą ir psichiką [61]. Stresoriais gali tapti katastrofiški įvykiai, stichinės nelaimės, gyvenimo pokyčiai ir įtampos, chroniškas arba kasdieninis įkyrumas.
Tai, kad didelis arba ilgalaikis stresas yra pavojingas aspektas kiekvieno žmogaus gyvenime dėl to, kad gali sąlygoti depresiją, nerimą, nepasitenkinimą, neigiamus elgsenos ir gyvenimo būdo pokyčius, įvairias priklausomybes, mokslininkai įrodė jau gan seniai. Pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų pritaria, kad streso mažinimui būtina skirti vis daugiau dėmesio, nes stresas gali sukelti IŠL ligų paaštrėjimą, pasikartojimą.
metodikoms ir jų taikymui [60]. Užsienio mokslinėje literatūroje skelbiami įvairių tyrimų (tiek aprašomųjų, stebėjimo, tiek ir eksperimentinių) rezultatai, patvirtinantys asmenybės savybių reikšmę streso išgyvenimui. Kai kurie mokslininkai pastebi, kad patiriamo streso padariniai reikšmingai priklauso ir nuo asmens dominuojančios kontrolės pobūdžio ir su juo susijusio įveikimo strategijų efektyvumo [59; 60; 61; 63; 64]. Analizuojant mokslinės literatūros įžvalgas apie stresą, pastebimos patirto streso, psichologinių įtampų ir reikalavimų sąsajos su pasekmėmis. Nustatyta, kad stresas veikia daugelį organizmo sistemų ir funkcijų: širdies ritmą, kraujospūdį, kvėpavimą, tačiau veikia ir emocinę būseną. Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgyvena depresinius jausmus, ypač netekties, nusivylimo ar įprasto gyvenimo pasikeitimo metu [24; 53; 65]. Nustatyta, kad depresija dažnesnė tarp moterų, ypač vyresnio amžiaus, o depresijos buvimas mažina darbingumą, socialinį funkcionavimą, didina socialinę izoliaciją [50].
Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į keletą gan naujų užsienio autorių tyrimų, darbų, susijusių su streso mažinimo metodikomis. Paskutiniu metu vis dažniau atsiranda tyrimų, vienaip ar kitaip analizuojančių streso mažinimo metodikas sergant IŠL ir kitomis ligomis. Kai kurie užsienio autoriai akcentuoja meditacijos ir relaksacijos technikų svarbą siekiant sumažinti IŠL sergančių pacientų nuotaikų kaitą ir depresiją [66]. Kiti autoriai išskiria, kad meditacija sergant IŠL padeda sumažinti rizikos veiksnius [67].
V. O‘Doherty, A. Carr, A. McGrann ir J.O‘Neill 2015 metais atlikto tyrimo apie dėmesingo įsisąmoninimo treniruočių įtaką pacientų, sergančių IŠL ir depresija, rezultatai atskleidė, kad pacientų, lankiusių aštuonių savaičių trukmės dėmesingo įsisąmoninimo treniruotes, lyginant su kontrolinės tų užsiėmimų nelankiusios grupės rezultatais, GK, nuotaikos, nerimo, depresijos ir kitų veiksnių matavimai buvo žymiai geresni [68]. Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad lankiusiųjų šias treniruotes per pusę metų nuo treniruočių pabaigos pacientų padidėjęs sąmoningumas su labai susijęs su sveikata susijusios GK, nuotaikos, gyvensenos įpročių, depresijos požymių ir kitų veiksnių teigiamu pagerėjimu [68].
K.M. Ulrichsen ir kt., 2016 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad dėmesingo įsisąmoninimo treniruotės, kaip streso ir nuovargio mažinimo metodika yra efektyvi priemonė, nes padeda pacientams po ŪKĮ ir kitų ligų, tokių, kaip smegenų trauma ar išsėtinė sklerozė [69].
S. Kachur ir kt., 2017 metais atliktas tyrimas yra vienas naujausių ir vos ne vienintelis, kurio autoriai konkrečiai siekė įvertinti pagrindinius su sveikata susijusios GK instrumentus pacientams, sergantiems MI ir po ŪKĮ, kuriems buvo taikytos konkrečios procedūros tikslu mažinti stresą [14]. Šio tyrimo metu buvo įrodyta, kad po reabilitacijos psichosocialinio streso apraiškos sumažėjo ir pagerėjo jų GK [14].
Reabilitacijos metu specialistų pacientams teikiamos konsultacijos, mokymai neapsiriboja vien sausais patarimais, kurie greitai pasimiršta ir nepalieka išliekamosios vertės, o yra stengiamasi
užsiėmimų metu praktinėmis veiklomis mokyti pacientus susidoroti su stresoriais, išmokti valdyti neigiamas emocijas [59].
Reabilitacijos metu yra itin svarbu sumažinti pacientų psichosocialinius rizikos veiksnius, galinčius daryti įtaką ŪKĮ pasikartojimą, padėti sustiprinti pacientų psichologinę būseną po stiprių išgyvenimų ir sveikatos sutrikimų. Todėl reabilitacijos metu pacientams skiriamų psichologo ir kitų specialistų konsultacijos, vykdomi užsiėmimai galutiniame rezultate turi padėti ne tik pakeisti gyvenseną, bet ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Stresas yra ypač dažnas reiškinys asmens gyvenime, atsirandantis dėl įvairių priežasčių ir galintis sukelti nepataisomas pasekmes kiekvieno asmens gyvenime, jei asmuo nemoka su tuo stresu susidoroti, jį įveikti. Stresas, nerimas, kaip rizikos faktorius IŠL ligomis sergantiems pacientams, dažnai tampa kliūtimi sėkmingai sveikti po ŪKĮ, todėl reabilitacijos metu teikiamos specialistų konsultacijos, vykdomi SMU, gyvensenos korekcijos užsiėmimai pacientams yra ypač naudingi. Apibendrinant mokslinės literatūros apžvalgą, būtina išskirti, kad IŠL pacientams po ŪKĮ taikomos reabilitacijos metu suteikiamos žinios ir įgūdžiai, padedantys ne tik susidoroti su sveikatą sutrikdžiusios ligos pasekmėmis, bet ir užtikrinančios, kad ateityje pacientai galės sėkmingai keisti savo gyvensenos įpročius, gerinti su sveikata susijusią GK ir tokiu būdu mažinti rizikos veiksnius sukeliančius ligos paūmėjimą ir ŪKĮ pasikartojimą.
2.
TYRIMO METODIKA
Tyrimas buvo vykdomas siekiant įvertinti pacientų, sergančių IŠL GK pokyčius priklausomai nuo SMU lankymo reabilitacijos laikotarpyje. Tyrimui atlikti buvo gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų komiteto leidimas (1 priedas).
Tyrimas buvo atliekamas LSMU EMI klinikoje Palangoje. Tyrimo populiacija – į tyrimą įtraukti sutikę dalyvauti visi tuo laikotarpiu gydyti antruoju reabilitacijos etapu Elgesio medicinos instituto (toliau – EMI) klinikos pacientai po ŪKĮ.
Tyrimo objektas – pacientai, sergantys išemine širdies liga, po ŪKĮ atvykę reabilitacijai į EMI kliniką 2016 m. spalio – 2017m. sausio mėnesiais. Į tyrimą nebuvo įtraukti pacientai reabilitacijai atvykę po širdies ir kraujagyslių operacijų.
Tyrimo instrumentas. Tyrimas kohortinis perspektyvusis. Antrojo reabilitacijos gydymo etapo pradžioje surinkti sociodemografiniai, gyvensenos ir klinikiniai duomenys. Su sveikata susijusi GK vertinta SF-36 klausimynu [44]. Visiems tiriamiesiems po ŪKĮ reabilitacijos metu buvo tiriama GK SF-36 (angl. Medical outcomes study 36-itemshort form) klausimynu. SF-36 klausimynas buvo užpildytas reabilitacijos metu, klausimyną tiriamieji pildė patys. Šis klausimynas padeda įvertinti aštuonias GK sritis:
1. Fizinį aktyvumą – FA;
2. Veiklos apribojimus dėl fizinių problemų – VFP; 3. Skausmą – S;
4. Bendrą sveikatos vertinimą – BSV; 5. Energingumą ir gyvybingumą – EG; 6. Socialinius ryšius – SF;
7. Veiklos apribojimą dėl emocinės būklės – VEP; 8. Emocinę būklę – EB [64].
SF-36 klausimyne kiekviena sritis yra vertinama nuo 0 iki 100 balų ir kuo didesnis balas, tuo geresnė yra gyvenimo kokybė. Visos aštuonios aukščiau išvardintos sritys yra grupuojamos į dvi pagrindines kategorijas: fizinę ir psichinę sveikatą.
Nerimo ir depresijos simptomai vertinti pagal HAD skalę. Pagal HADs vertinimą yra tikrinamas nerimo ir depresijos simptomų pasireiškimo lygis. Pagal surinktų balų intervalus: 0-7 nėra, 8-10 vidutiniškai išreikšti simptomai, 11-21 labai išreikšti simptomai [70]. Širdies nepakankamumas vertintas gydytojo kardiologo pagal NYHA klases [10; 16], duomenys imti iš ligos istorijos.
Pakartotinė apklausa buvo vykdoma telefonu po pusės metų. Tyrimo instrumentu buvo pasirinktas anoniminis anketinės apklausos metodas. Anketa buvo sudaryta iš uždaro tipo klausimų.
Anketą tiriamiesiems (2 priedas) sudaro šios dalys: informacija apie tiriamuosius – socialiniai ir demografiniai duomenys, gyvenimo įpročių klausimai, klausimai apie GK pokyčius skatinančius veiksnius.
Apklausos pradžioje kiekvienam tiriamajam buvo paaiškinta jų atsakymo nuoširdumo ir tikslumo svarba tyrimo rezultatams bei garantuotas informacijos anonimiškumas. Tiriamieji apklausos klausimams atsakyti vidutiniškai skyrė 20 min.
Tiriamųjų kontingentas. 98 pacientai, sergantys išemine širdies liga, po ŪKĮ atvykę reabilitacijai į EMI kliniką 2016 m. spalio – 2017m. sausio mėnesiais. Į tyrimą nebuvo įtraukti pacientai reabilitacijai atvykę po širdies ir kraujagyslių operacijų.
Statistinė duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 19.0 programą. Duomenys pateikti – vidurkiu SN. Rodmenų vidurkių lyginimui naudotas Stjudento t-kriterijus, kai buvo tenkinamos normalumo sąlygos ar neparametrinis Mann-Whitney testas, kai nebuvo tenkinamos normalumo sąlygos. Kategorinių kintamųjų skirtinių priklausomumo ir homogeniškumo dažnių statistinis reikšmingumas tikrintas naudojant 2
.
Numatomi rezultatai. Numatoma, kad pacientams reabilitacijos metu dalyvavusiems SMU po pusės metų bus pastebėti reikšmingi gyvensenos įpročių pokyčiai ir rizikos veiksnių sumažėjimas.
Hipotezė: Pacientų, lankiusių SMU, gyvensenos įpročių pokyčiai bus didesni, negu nelankiusiųjų.
3.
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Socialiniai-demografiniai tiriamųjų duomenys
Tyrime dalyvavo 98 pacientai, patyrę ŪKĮ ir antrajam reabilitacijos etapui atlikti atvykę į EMI kliniką. Reabilitacijos metu pacientai turėjo galimybę lankyti SMU. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal užsiėmimų lankymą reabilitacijos metu, pateikiamas 3.1.1 paveiksle.
59% 41%
Lankė užsiėmimus Nelankė užsiėmimų
3.1.1 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal SMU lankymą.
Iš 98 tyrime dalyvavusių pacientų 75,5 proc. buvo vyrai (N=74) ir 24,5 proc. – moterys (N=24). Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 56,3 (56,310,2). Tiriamųjų, lankiusių ir nelankiusių SMU, pasiskirstymas pagal lytį pateikiamas 3.1.2 paveiksle.
67,2% 32,8% 87,5% 12,5% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Lankė užsiėmimus Nelankė užsiėmimų Vyrai Moterys
3.1.2 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal lytį ir SMU lankymą.
Vyrų ir moterų procentinis pasiskirstymas SMU lankymo atžvilgiu reikšmingai statistiškai skiriasi (χ2= 5,254, lls = 1, p > 0,05, kai p=0,022). Taigi, tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius pusę metų daugiausia ŪKĮ buvo patyrę ir reabilitaciją EMI atliko vyrai. Tačiau moterys buvo labiau
linkusios lankyti SMU.
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį reabilitacijos metu atskleidė, jog 73,5 proc. (N=72) tyrimo dalyvių buvo susituokę arba gyveno ne vieni, 26,5 proc. (N=26) – buvo našliai/našlės, išsiskyrę arba nesusituokę (žr. 3.1.3 pav.).
73,5% 70,7% 77,5% 26,5% 29,3% 22,5% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Nelankė užsiėmimų Lankė užsiėmimus Visa imtis
Nevienas (vedę arba gyvena kartu) Vienas (išsiskyrę, našlai, nevedę)
3.1.3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį reabilitacijos metu ir SMU lankymą.
SMU lankiusiųjų ir nelankiusiųjų procentinis pasiskirstymas šeimyninės padėties atžvilgiu skiriasi nereikšmingai (χ2= 0,563, lls = 1, p > 0,05, kai p=0,453). Po reabilitacijos praėjus 6 mėn. apklausos metu tiriamųjų taip pat buvo teiraujamasi, ar jie gyvena vieni. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį po 6 mėn. po reabilitacijos atskleidė, jog didesnė dalis gyveno ne vieni 79,6 proc. (N=78) ir mažesnė dalis gyveno vieni - 20,4 proc. (N=20) (žr. 3.1.4 pav.).
79,6% 75,9% 85% 20,4% 24,1% 15% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Nelankė užsiėmimų Lankė užsiėmimus Visa imtis
Nevienas (vedę arba gyvena kartu)
Vienas (išsiskyrę, našlai, nevedę)
3.1.4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį 6 mėn. po reabilitacijos ir SMU lankymą.
Tik 24,1 proc. (N=14) lankiusiųjų SMU gyveno vieni ir net 75,9 proc. (N=44) po reabilitacijos gyveno su partneriais (25 priedas). Lankiusiųjų SMU ir nelankiusiųjų procentinis pasiskirstymas šeimyninės padėties atžvilgiu skyrėsi nereikšmingai ir po 6 mėn. (χ2=1,217, lls =1, p > 0,05, kai p = 0,270). Tai rodo tendenciją, kad po ŪKĮ kai kurie tyrimo dalyviai nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ar gyvenseną. Ir nors gyvenančių su partneriais ar susituokusių skaičius padidėjo tiek visoje imtyje, tiek ir abiejose grupėse pagal SMU lankymą, tačiau galima įžvelgti
tendenciją, jog ypač SMU nelankiusiųjų pacientų grupėje labiau padaugėjo gyvenančių su partneriais – nuo 77,5 proc. iki 85 proc.
46,9 proc. (N=46) tyrimo dalyvių turi aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, 53,1 proc. (N=52) – vidurinį, pagrindinį arba mažiau nei 10 klasių išsilavinimą (žr. 3.1.5 pav.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą ir SMU lankymą pateikiamas 3.1.5 paveiksle.
53,1% 50,0% 57,5% 46,9% 50,0% 42,5% 0 10 20 30 40 50 60 70
Nelankė užsiėmimų Lankė užsiėmimus Visa imtis
Vidurinis ir žemiau Aukštesnysis ir aukštasis
3.1.5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą ir SMU lankymą.
Kaip matyti 6 paveiksle, pacientų pasirinkimas lankyti ar nelankyti SMU, nėra apspręstas išsilavinimo, nes nors didesnė visos imties pacientų dalis yra neturinti aukštesnio ar aukštojo išsilavinimo, tačiau lankiusieji šiuos užsiėmimus pagal išsilavinimą pasiskirsto po lygiai. Tarp nelankiusiųjų SMU šiek tiek buvo daugiau pacientų, turinčių vidurinį ir žemesnį išsilavinimą. SMU lankiusiųjų ir nelankiusiųjų pasiskirstymas išsilavinimo atžvilgiu skiriasi statistiškai nereikšmingai (χ2
= 0,535, lls = 1, p > 0,05, kai p=0,465).
Tiriamųjų buvo prašoma nurodyti, ar jie rūko. Žemiau pateiktame paveiksle matyti, kad iki pacientus ištikusio ŪKĮ, didžioji dalis tiriamųjų neturėjo šio žalingo įpročio (žr. 3.1.6 pav.).
21,4%
78,6%
Rūkė Nerūkė
3.1.6 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal rūkymą.
Kadangi didžioji dalis tyrimo dalyvių iki jų ligos nerūkė, tai lankiusių SMU ir nelankiusiųjų santykis rūkymo atžvilgiu pasiskirstė atitinkamai: 82,8 proc. (N=48) lankančių SMU tiriamųjų nerūkė ir 17,2 proc. (N=10) rūkė, o SMU atsisakė lankyti 72,5 proc. (N=29) nerūkančių tiriamųjų ir
27,5 proc. (N=11) rūkančių. Lankiusių SMU ir nelankiusiųjų pasiskirstymas rūkymo atžvilgiu skyrėsi statistiškai nereikšmingai (χ2
= 1,480, lls = 1, p > 0,05, kai p=0,224).
Reabilitacijos metu buvo įvertintas ir tiriamųjų svoris, kūno masės indeksas. Duomenys pateikti 3.1.7 paveiksle. 55,1% 53,4% 57,5% 44,9% 46,6% 42,7% 0 10 20 30 40 50 60 70
Nelankė užsiėmimų Lankė užsiėmimus Visa imtis
Normalus Nutukimas
3.1.7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal svorį ir SMU lankymą.
Kaip matyti 3.1.7 paveiksle, tik šiek tiek daugiau nei pusės visų tyrimo dalyvių reabilitacijos metu svoris buvo normalus – net 55,1 proc. (N=54), o 44,9 proc. (N=44) turėjo įvairaus lygio nutukimą. SMU lankiusiųjų ir nelankiusiųjų santykio svorio atžvilgiu skirtumas buvo statistiškai nereikšmingas (χ2= 0,157, lls = 1, p > 0,05, kai p=0,692).
Apibendrinant tyrimo demografinius duomenis, galima išskirti, jog tiriamųjų daugumą sudarė vyrai, net 75 proc. tiriamųjų amžiaus vidurkis 56,3 metai. Reabilitacijos metu pacientai turėjo galimybę lankyti SMU ir juos lankė 59 proc. tyrimo dalyvių, dauguma vyrai. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį atskleidė, jog daugiau nei du trečdaliai tiriamųjų buvo susituokę arba gyvena ne vieni, o 27 proc. tyrimo dalyvių gyvena vieni, yra našliai/našlės, išsiskyrę. Didesnė pacientų dalis turi vidurinį ar mažesnį išsilavinimą. Tyrimas parodė, kad pacientų pasirinkimas lankyti ar nelankyti SMU, nepriklausė nuo išsilavinimo. Didžioji dalis tiriamųjų nerūkė ir buvo normalaus svorio.
3.2. Tiriamųjų su sveikata susijusios gyvenimo kokybė reabilitacijos laikotarpiu
Antrojo reabilitacijos gydymo etapo pradžioje surinkti sociodemografiniai, gyvensenos ir klinikiniai duomenys. Su sveikata susijusi GK vertinta SF-36 klausimynu, o surinkti duomenys pateikti lentelėje (3.2.1 lentelė).
3.2.1 lentelė SF-36 sričių vertinimo rezultatai atsižvelgiant į SMU lankymą
GK komponentės Visi Nelankė Lankė užsiėmimus p
n=98 n=40 n=58
Fizinis aktyvumas 72,518,7 77,018,0 69,318,7 0,087
Veiklos apribojimas dėl fizinių problemų
35,439,8 46,142,1 27,836,6 0,034 Veiklos apribojimas dėl emocinių
problemų 58,243,2 71,138,9 49,111,1 0,059 Socialinė funkcija 72,525,3 79,824,2 67,329,0 0,019 Emocinė būklė 70,717,4 73,915,9 68,518,3 0,597 Energingumas/gyvybingumas 63,319,3 71,816,5 57,218,9 0,003 Skausmas 53,825,4 59,927,6 49,513,0 0,155
Bendras sveikatos vertinimas 56,317,5 59,117,6 54,317,3 0,470
Apžvelgiant gautus duomenis, išskiriama, kad tiriamieji, geriausiai vertino fizinio aktyvumo (FA), socialinių ryšių ir emocinės būklės, o blogiausiai – veiklos apribojimų dėl fizinių problemų, skausmo ir bendro su sveikata susijusios GK komponentes (3.2.1 lentelė).
Apžvelgiant pacientų fizinės sveikatos vertinimą, pabrėžtina, kad tyrimas atskleidė, jog nors FA visoje tyrimo imtyje yra vertinamas geriausiai (3.2.1 lentelė), tačiau lyginant pacientų vertinimą pagal streso užsiėmimų lankymą, išryškėja tendencija, kad nelankantys SMU FA vertino geriau nei lankantys šiuos užsiėmimus nor šis skirtumas statistiškai nereikšmingas (77,018,0 palyginti su 69,318,7; p=0,087). Bendras sveikatos vertinimą (BSV) nelankantys SMU vertino taip pat kaip ir lankantys šiuos užsiėmimus (59,117,6 palyginti su 54,317,3; p=0,470), skausmo (S) komponentę nelankantys SMU vertino kiek geriau nei lankantys šiuos užsiėmimus tačiau skirtumas buvo nereikšmingas (59,927,6 ir 49,513,0; p=0,155). Nelankantys SMU statistiškai reikšmingai geriau vertino veiklos apribojimą dėl fizinių problemų (VFP) negu lankantys šiuos užsiėmimus (46,142,1 ir 27,836,6; p=0,034). Taigi, kaip matyti iš tyrimo rezultatų, SMU lankantys pacientai fizinės sveikatos komponentes vertino prasčiau nei tie, kurie nelankė SMU.
Aptariant psichinei sveikatai vertinti skirtas sritis, būtina išskirti, kad lankiusieji SMU statistiškai reikšmingai blogiau vertino socialinių ryšių komponentę (SF) nei tie, kurie nelankė
