Milbemicino oksimo ir pirantelio embonato efektyvumas, gydant prieglaudos šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Paulina Simanaitytė

Milbemicino oksimo ir pirantelio embonato efektyvumas, gydant prieglaudos šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais

Efficiency of milbemycin oxime and pyrantel embonate against gastrointestinal nematodes in sheltered and naturally infected dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. dr. Inga Stadalienė

Kaunas, 2020

1 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO

SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Milbemicino oksimo ir pirantelio embonato efektyvumas, gydant prieglaudos šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto

nematodais “:

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Paulina Simanaitytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad lietuvių kalba yra taisyklinga.

Beata Gervickaitė

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra perengtas gynimui.

Inga Stadalienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Birutė Karvelienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

2

TURINYS

SANTRUMPOS ... 4

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 6

ĮVADAS ... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais ... 8

1.2. Šunų virškinamojo trakto parazitų paplitimas pasaulyje ... 8

1.3. Virškinamojo trakto parazitų paplitimas šunų prieglaudose ... 9

1.4. Dažniausiai aptinkami virškinamojo trakto nematodai šunų prieglaudose ... 10

1.4.1. Toxocara canis ... 10

1.4.2. Trichuris vulpis ... 11

1.4.3. Uncinaria stenocephala ... 12

1.4.4. Toxascaris leonina ... 13

2. VIRŠKINAMOJO TRAKTO PARAZITŲ PREVENCIJA IR KONTROLĖ ... 14

2.1. Pirantelio embonatas ... 15

2.1.1. Veikimas ... 15

2.1.2. Veikimo spektras ... 15

2.1.3. Farmakokinetinės savybės ... 15

2.2. Milbemicino oksimas ... 15

2.2.1. Veikimas ... 15

2.2.2. Veikimo spektras ... 15

2.2.3. Farmakokinetinės savybės ... 15

3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 16

3.1. Tyrimo schema ... 16

3.2. Tyrimo vieta ir objektai ... 16

3.3. Tyrimo medžiaga ... 18

3.3.1. Koprologiniai tyrimai ... 18

3.3.2. Statistinė analizė ... 19

4. TYRIMO REZULTATAI ... 20

4.1. Bendras užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais... 20

4.2. Šunų užsikrėtimo nematodais skaičius pagal amžių, lytį ir laikymo sąlygas ... 20

4.3. Užsikrėtimas T. canis ... 21

4.4. Užsikrėtimas T. vulpis ... 22

4.5. Užsikrėtimas U. stenocephala ... 23

3

4.6. Užsikrėtimas T. leonina ... 23

4.1. Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais ... 24

4.1. Kombinuotų antihelmintikų efektyvumas, gydant šunis, užsikrėtusius nematodais ... 26

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29

REKOMENDACIJOS ... 30

IŠVADOS ... 31

PADĖKA ... 32

LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 33

4

SANTRUMPOS

T. canis – Toxocara canis;

T. leonina – Toxascaris leonina;

T. vulpis – Trichuris vulpis;

U. stenocephala – Uncinaria stenocephala;

Per os – (lot. per burną).

5

SANTRAUKA

Milbemicino oksimo ir pirantelio embonato efektyvumas, gydant prieglaudos šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais

Tyrimo tikslas – nustatyti prieglaudoje laikomų šunų, užsikrėtusių virškinamojo trakto nematodais, gydymo milbemicino oksimu ir pirantelio embonatu efektyvumą. Tyrimas buvo atliekamas 11 mėnesių (nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn.). Tyrimas atliktas X gyvūnų prieglaudoje, Kauno rajone. Per visą tyrimo laikotarpį surinktos ir ištirtos 104 (n = 104) įvairaus amžiaus ir lyties šunų išmatos. Tyrimo metu buvo nustatomas pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumas, gydant prieglaudos šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto parazitais. Išmatų mėginiai buvo renkami nuo narvų betoninių ir medinių grindinių į sterilius užsukamu dangteliu 30 ml talpos plastikinius indelius, vienu kartu buvo imama ne daugiau nei 10 mėginių tyrimams atlikti. Mėginiai buvo tiriami flotacijos metodu. Nustatyta, kad 27,9 proc.

prieglaudoje laikomų šunų buvo užsikrėtę virškinamojo trakto nematodais. Gautų rezultatų duomenimis, dehelmintizacijos pirantelio embonato efektyvumas siekė 40,0–90,0 proc. Gydymo milbemicino oksimu efektyvumas siekė 56,0–100 proc. Šunys, gyvenantys prieglaudoje, daugiausia buvo užsikrėtę Ascaridae šeimos nematodais T. canis – 44,83 proc.

Raktiniai žodžiai: šuo, prieglauda, virškinamojo trakto nematodai, dehelmintizacija,

milbemicino oksimas, pirantelio embonatas.

6

SUMMARY

Efficiency of milbemycin oxime and pyrantel embonate against gastrointestinal nematodes in sheltered and naturally infected dogs

The aim of the study is to determine the effectiveness of milbemycin oxime and pyrantel embonate treatment of sheltered dogs infected with gastrointestinal nematodes. The study was conducted for 11 months (November 2018 to September 2019). The study is conducted in an X animal shelter in Kaunas district. 104 (n = 104) faeces of all ages and genders were collected and analyzed throughout the study period. The study investigated the effectiveness of pyrantel embonate and milbemycin oxime treatmen of sheltered dogs infected with gastrointestinal parasites. Fecal samples were collected from cages' concrete and wooden floors into sterile, 30 ml plastic containers with a screw cap. No more than than 10 samples were collected at one time for analysis. The samples were analyzed by flotation method. The study showed that 27.9 percent of dogs living in the shelter were infected with gastrointestinal nematodes. According to the results obtained, the effectiveness of the dehelmenization with pyrantel embonate was 40.0-90.0%. The effectiveness of milbemycin oxime treatment ranged from 56.0 to 100 %. Dogs living in the shelter were mostly infected with T. canis nematodes of the Ascaridae family (44.83%).

Keywords: dog, shelter, gastrointestinal nematodes, dehelmintization, milbemycin

oxime, pyrantel embonate.

7

ĮVADAS

Virškinamojo trakto parazitai yra labiausiai paplitę žarnyno infekcijų sukėlėjai visame pasaulyje. Jie kelia grėsmę gyvūnų sveikatai, turi įtakos įvairiems sveikatos sutrikimams, tokiems kaip sulėtėjęs augimas, viduriavimas, bendras organizmo išsekimas, mažakraujystė (1).

Nekontroliuojamai didėjant benamių ir pusiau prijaukintų šunų populiacijai visame pasaulyje, platinamos parazitais užterštos išmatos visuomeninėje aplinkoje, plinta įvairios virškinamojo trakto parazitų ligos, tai kelia pavojų ir žmonių sveikatai (2).

Lodzėje (Lenkija) 2011–2012 metais buvo ištirti 95 šunys, laikomi prieglaudoje, siekiant nustatyti, kiek iš jų yra užsikrėtusių virškinamojo trakto parazitais. Tirtoje populiacijoje buvo 29,5 proc. šunų, užsikrėtusių endoparazitais (3).

Pagrindinis gyvūnų prieglaudos tikslas – suteikti laikiną globą pasiklydusiems gyvūnams, kol savininkai turės galimybę juos susigrąžinti, nereikalingiems ar paliktiems gyvūnams, kol atsiras nauji šeimininkai (4). Prieglaudoje esančius gyvūnus veikia įvairūs veiksniai – tai gali būti perpildyta prieglauda, neįprasta aplinka, ribotas fizinis aktyvumas ar pakitusi mityba (5). Dėl šių veiksnių ir įvairios kilmės šunų migracijos sudėtinga užkirsti kelią aplinkos užterštumui ir užkrečiamų parazitinių ligų plitimui gyvūnų prieglaudose. Gyvūnų perpildytose prieglaudose yra palankios sąlygos skrandžio ir žarnyno parazitinių infekcijų atsiradimui, vystymuisi ir plitimui (6).

Darbo tikslas – nustatyti prieglaudoje laikomų šunų, užsikrėtusių virškinamojo trakto nematodais, gydymo milbemicino oksimu ir pirantelio embonatu efektyvumą.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti ir įvertinti šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais.

2. Nustatyti gydymo pirantelio embonato efektyvumą, gydant šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais.

3. Nustatyti gydymo milbemicino oksimo efektyvumą, gydant šunis, užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais.

4. Palyginti pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumą, gydant šunis,

užsikrėtusius virškinamojo trakto nematodais.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais

Naminis šuo (Canis lupus familiaris) paprastai yra laikomas pirmuoju žmogaus prijaukintu žinduoliu, kuris gyvena su žmogumi kaip darbo partneris ir kaip šeimos narys. Visose kultūrose – nuo urvinių žmonių laikų ir iki šių dienų – šuo yra laikomas sėkmingiausiai prijaukintu gyvūnu iš visų mėsėdžių šeimos (7). Tačiau daugelis šunų turi žarnyno parazitų, kurie gali sukelti įvairias infekcines ir parazitines ligas. Augant šunų populiacijai visame pasaulyje, kyla grėsmė zoonotinių ligų plitimui. Zoonozės – tai ligos, bendros gyvūnams ir žmonėms, kuriomis užsikrečiama tiesioginiu arba netiesioginiu būdu. Šunų endoparazitai (Toxocara canis, Dipylidium caninum, Giardia spp., Echinococcus spp.) sukelia zoonotinius susirgimus ir yra pavojingi naminių gyvūnų ir žmonių sveikatai (8).

1.2. Šunų virškinamojo trakto parazitų paplitimas pasaulyje

Virškinamojo trakto parazitai yra dažniausiai pasitaikantys šunų infekcinių ligų sukėlėjai (9).

Labiausiai paplitę ir dažniausiai nustatomi visame pasaulyje šunų virškinamojo trakto parazitai:

Toxocara canis, Toxascaris leonina, Giardia spp., Dipylidium caninum, Ancylostoma caninum, Echinococcus multilocularis, Taenia spp., Uncinaria stenocephala. Norint užtikrinti, kad šunų, kitų gyvulių ir žmonių apsaugai būtų taikomos tinkamos priemonės, reikia gerai suprasti epideliologiją ir su infekcija susijusius rizikos veiksnius (10). Apskaičiuota, kad naminių šunų populiacija pasaulyje siekia apie 703,3 milijono. Šis skaičius yra nuolat augantis. Manoma, kad 361 mln. šunų gyvena Azijoje, 102 mln. – Lotynų Amerikoje, 87,6 mln. – Afrikoje, 74,3 mln. – Europoje ir 72,6 mln. – Šiaurės Amerikoje (11). Tačiau tikėtina, kad šie duomenys nėra pakankamai tikslūs, nes trūksta patikimos ir tikslios informacijos apie bendrą šunų skaičių daugumoje šalių, ypač dėl benamių šunų kintančio skaičiaus (12).

Ispanijoje atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė, kad 30 proc. visų užsikrėtimų virškinamojo trakto nematodais sudaro nematodo T. canis infekcija. Daugiau užsikrėtusių šunų nustatoma kaimo vietovėse (9 proc.), mažiau – miesto zonose (3,7 proc.) (13).

Rytų Vokietijoje atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad T. canis infekuoti 25,5 proc. šunų, gyvenančių kaimo vietovėse, 15, 2 proc. – miestuose (14).

Jungtinėse Amerikos Valstijose 2012 m. nustatyta, kad 83 802 šunys (1,94 proc.) iš tirtų

4 327 474 šunų buvo užsikrėtę plokščiosiomis kirmėlėmis, tuo pačiu laikotarpiu užsikrėtę

nematodais buvo 87 484 šunys (2,02 proc.) (15).

9

1.3. Virškinamojo trakto parazitų paplitimas šunų prieglaudose

Prieglaudos aplinka yra palanki virškinamojo trakto parazitų plitimui. Skrandžio ir žarnyno parazitų sukeliamos infekcinės ligos dažniau nustatomos prieglaudose laikomiems šunims, nei šeimininkus turintiems šunims, taip nutinka dėl ribotos gyvūnų gyvenamosios teritorijos, įvairios kilmės šunų migracijos, aplinkos užterštumo, taip pat dėl įvairių stresą sukeliančių veiksnių (16).

Remiantis tyrimais, kurie buvo atlikti siekiant palyginti įvairias šunų populiacijas (klaidžiojantys šunys, turintys šeimininkus ir prieglaudų šunys), nustatyta, kad prieglaudose laikomi šunys dažniau serga skrandžio ir žarnyno parazitų sukeliamomis ligomis (34,4 proc.), palyginti su šunimis, turinčiais šeimininkus (16,1 proc.). Dažniausiai aptinkami virškinamojo trakto nematodai šunų virškinamajame trakte yra Toxocara canis, Trichuris vulpis ir Toxascaris leonina, Uncinaria stenocephala (17).

Varšuvoje (Lenkija) mokslininkai tyrė trijose gyvūnų prieglaudose laikomų šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais (1 pav.) (18). Tokį parazitų paplitimą lemia savybė prisitaikyti ir išlikti gyvybingiems esant nepalankioms aplinkos sąlygoms (19).

1 pav. Virškinamojo trakto parazitų paplitimas šunų prieglaudose (18) 71,20%

56,50%

80,90%

Prieglauda nr. 1 Prieglauda nr. 2 Prieglauda nr. 3

10

1.4. Dažniausiai aptinkami virškinamojo trakto nematodai šunų prieglaudose

1.4.1. Toxocara canis

T. canis helmintai (2, 3 pav.) priskiriami Ascaridae šeimos nematodams, kurie paplitę visame pasaulyje. T. canis nematodais užsikrėtę 5–80 proc., šunų (20). Toksokarozė – tai liga, kurią sukelia toksokarų helmintų migruojančios lervos (21). Toksokaros yra dideli, balti nematodai, kurių patelės gali užaugti 9–18 cm ilgio, o patinai – 5–10 cm (22). Jie parazituoja šunų plonojoje žarnoje. Šunys toksokaromis gali užsikrėsti keturiais būdais: 1) kiaušinėliams patekus į virškinamąjį traktą; 2) transplacentiniu lervų migravimo būdu; 3) lervomis kartu su kalės pienu; 4) suėdus rezervuarinį šeimininką (tai gali būti graužikai, kiauliena, aviena, paukštiena ir kt.) (20). Į šuns virškinamąjį traktą patekus invaziniam kiaušinėliui (4 pav.) , iš jo susiformuoja lerva, kuri skverbiasi pro žarnų sienelę į kraujotaką ir migruoja į kepenis, kur neriasi pakartotinai ir tampa L 3 stadijos lerva, kuri migruoja krauju į plaučius, pragraužia alveoles, per bronchus patenka į nosiaryklę ir burnos ertmę (23).Vėliau jos nuryjamos, tada patenka į plonąją žarną ir neriasi dar 2 kartus, čia tampa suaugusiomis kirmėlėmis, kurios deda kiaušinėlius (20). Suaugusios toksokarų kirmėlės per parą padeda 200 tūkst. kiaušinėlių ( 24).

2 pav. Suaugę Toxocara canis 3 pav. Toxocara canis kiaušinėlis helmintai šuns plonojoje žarnoje (25) šuns išmatose (25)

Vyresniems nei 3 mėn. amžiaus šuniukams lervų migracija per kepenis ir trachėją vyksta

rečiau, o 6 mėn. amžiaus visai nutrūksta. Negalėdamos prasiskverbti į plaučius lervos migruoja į

kitus organus ir audinius (smegenis, širdį, skeleto raumenis) ir juose įsitvirtina hipobiozės būsenos

(25).

11 Vaikingoms kalėms įvyksta transplacentinis užsikrėtimas, likus 3 savaitėms iki gimdymo lervos aktyviai vystosi, migruoja į vaisiaus plaučius ir nėštumo pabaigoje neriasi tapdamos L 3 stadijos invazinėmis lervomis. Vieną kartą užsikrėtusi kalė raumenyse turi pakankamai lervų, kad ji galėtų užkrėsti visų vadų šuniukus. Dalis lervų, nėštumo pabaigoje perėjusių į aktyvaus vystymosi stadiją, migruoja į plonąją žarną ir baigia vystymąsi. Todėl po gimdymo kalių išmatose padaugėja T. canis kiaušinėlių. Šuniukai žindomi kalės pienu taip pat gali užsikrėsti toksokarų L 3 stadijos lervomis, kurios pirmąsias 3 savaites išsiskiria kartu su kalės pienu (20).

4 pav. Toxocara canis gyvenimo ciklas (25) 1.4.2. Trichuris vulpis

T. vulpis priskiriamas nematodų klasės helmintams (26).Suaugę T. vulpis parazituoja naminių

ir laukinių mėsėdžių storojoje žarnoje. Jie užauga 4,5–7,5 cm ilgio, turi storą, plačią uodegą, kuri

užima ketvirtadalį viso kūno ilgio (27). Šie nematodai yra paplitę prieglaudose tarp įvairaus amžiaus

grupių šunų. Jaunesnių nei 6 mėn. užsikrėtusių šunų, laikomų prieglaudose, yra 7,84 proc., 6–12

mėn. – 16,83 proc., 1–3 metų – 15,38 proc., 3–7 metų – 15,48 proc. ir vyresnių nei 7 metų – 11,74

proc. ( 28 ).

12 5 pav.(A) Trichuris vulpis kiaušinėlis;(B) Trichuris vulpis suaugę helmintai (29)

T. vulpis helmintais užsikrečiama prarijus invazinį kiaušinėlį, kuris patenka į virškinamąjį traktą, žarnyne iš kiaušinėlio išsirita lerva, kuri neriasi kelis kartus, subręsta ir migruoja į akląją žarną, prisitvirtina prie žarnos gleivinės, minta žarnų turiniu ir deda kiaušinėlius (30).

1.4.3. Uncinaria stenocephala

Uncinaria stenocephala parazitozę sukelia Ancylostomidae šeimos nematodai, kurie paplitę vidutinio ir šalto klimato zonose. Uncinaria stenocephala helmintai dažniausiai parazituoja šunų, kačių ir lapių plonojoje žarnoje (20). Suaugę helmintai siekia 3–12 mm (6 pav.). Šiais nematodais gyvūnai gali užsikrėsti peroraliniu būdu, galimas ir perkutaninis užsikrėtimo būdas, tačiau esant tokiam užsikrėtimo būdui helmintai daugeliu atvejų nesubręsta (20). Beglobių šunų užsikrėtimas uncinarioze, remiantis mokslininkų tyrimų duomenimis, diagnozuotas Belgijoje – 11,4 proc., Islandijoje – 2,6 proc. (31, 32).

6 pav. Suaugusi U. Stenocephala (33)

13 1.4.4. Toxascaris leonina

T. leonina priskiriamas Ascaridae šeimos nematodams. Šie helmintai parazituoja vyresnio amžiaus šunų plonojoje žarnoje (20). Identifikuojant šios rūšies parazitus labai svarbu skirti juos nuo Toxocara canis helmintų ( 7 pav., A) (34).

7 pav. (A) Toxocara canis kiaušinėlis (80 µm), (B) Toxascaris leonina kiaušinėlis (87,5 µm)

T. leonina (7 pav., B) helmintais šunys ir katės užsikrečia prariję aplinkoje esančius invazinius

kiaušinėlius arba suėdę rezervuarinį šeimininką (graužiką), šie patenka į virškinamąjį traktą,

skrandyje išsirita lerva, kuri prasiskverbia į plonosios žarnos gleivinę. Čia neriasi kelis kartus,

patenka į žarnų spindį ir bręsta (20). Remiantis Lenkijos mokslininkų atliktais tyrimais,

toksaskaridozė diagnozuojama net 21,1 proc. suaugusių šunų (32). Vokietijoje šia parazitoze serga

1,8 proc. šunų, Slovakijoje – 0,7 proc., Čekijoje – 0,8 proc. Labiausiai ši infekcija paplitusi Irane –

užsikrėtę 32,52 proc. šunų (32).

14

2. VIRŠKINAMOJO TRAKTO PARAZITŲ PREVENCIJA IR KONTROLĖ

2013–2014 metais Tiranoje (Albanija) buvo renkami benamių ir šeimininkus turinčių šunų išmatų mėginiai ir stebimas biologinės taršos poveikis šunims, turintiems šeimininkus. Iš viso buvo surinkta 480 šunų išmatų mėginių. Paimta 240 benamių šunų išmatų mėginių ir 240 šeimininkus turinčių šunų išmatų mėginių. Tyrimai buvo atliekami taikant flotacijos metodą. Nepriklausomai nuo miesto vietos, kurioje buvo paimti mėginiai, virškinamojo trakto parazitų rasta 77,5 proc.

benamių šunų išmatų mėginiuose ir 20 proc. šeimininkus turinčių šunų išmatų mėginiuose (35).

Pagrindinis šunų virškinamojo trakto parazitų paplitimo šaltinis yra infekuoti parazitų kiaušinėliai, išskiriami į aplinką kartu su šunų išmatomis. Vienos svarbiausių prevencijos priemonių, kurių reikėtų imtis norint užkirsti kelią parazitų platinamoms ligoms – reguliarus šunų išmatų rinkimas ir taikomos tinkamos dehelmintizacijos programos (36).

Antihelmintikų efektyvumui nustatyti Rusijoje buvo atliktas tyrimas – surinkti 22 infekuotų šunų išmatų mėginiai ir ištirti laboratorijoje. Šunys buvo suskirstyti į 5 skirtingas grupes. 1 grupė – kontrolinė, 5 šunys, kurie neužsikrėtę; 2 grupė – 4 šunys,1,6–5 metų, užsikrėtę T. leonina; 3 grupė –4 šunys, 2–7 metų užsikrėtę T. leonina; 4 grupė – 5 šunys, 5 mėn.– 1,1 m. šuniukai ir jauni šunys, užsikrėtę T. canis; 5 grupė – 4 šunys, 1–1,8 metų su T. canis invazija.2 grupėje prieš dehelmintizavimą buvo diagnozuotas 41,2 ± 2,5 vidutinis helmintų skaičius 1 g išmatų, atlikta dehelmintizacija milbemicino oksimu, pakartotas gydymas po 10 ir 20 dienų. Nustatytas 100 proc.

vaisto efektyvumas gydant užsikrėtimą T. leonina 4 grupėje prieš dehelmintizaciją buvo

diagnozuotas 88,6 ± 3,0 vidutinis helmintų skaičius 1 g išmatų, taikytas antihelmintinis gydymas

naudojant milbemicino oksimą, pakartotinai suduota vaistų per os po 10 d.(4,5 ± 1,5 – vidutinis

helmintų skaičius 1 g išmatų) ir po 20 dienų (0) – vaisto efektyvumas – 100 proc. gydant šunų

užsikrėtimą T. canis. 3 grupėje prieš dehelmintizaciją buvo diagnozuotas 57,0 ± 8,0 vidutinis

helmintų skaičius 1 g išmatų, taikytas antihelmintinis gydymas naudojant pirantelio embonatą,

pakartotinai suduota antihelmintiko per os po 10 d. (5,0 ± 3,0 – vidutinis helmintų skaičius 1 g

išmatų) ir po 20 dienų – vaisto efektyvumas – 100% gydant šunų užsikrėtimą T. leonina. 5 grupėje

prieš dehelmintizaciją buvo diagnozuotas 83,4 ± 4,0 vidutinis helmintų skaičius 1 g išmatų, taikytas

antihelmintinis gydymas naudojant pirantelio embonatą, pakartotinai suduota antihelmintiko per os

po 10 d. (6,5 ± 2,5 – vidutinis helmintų skaičius 1 g išmatų) ir po 20 dienų (1,0 ± 1,0) – vaisto

efektyvumas – 75 proc. gydant šunis, užsikrėtusius T. canis (35).

15

2.1. Pirantelio embonatas

2.1.1. Veikimas

Pirantelio embonatas yra plataus veikimo antihelmintinė medžiaga, kuri virškinimo trakte parazituojantiems helmintams sukelia neuroraumeninę depoliarizaciją, prasideda raumenų kontrakcija ir parazitas negrįžtamai paralyžiuojamas (37).

2.1.2. Veikimo spektras

Pirantelio embonatas vienkartinėmis dozėmis pasižymi aktyviu veikimo spektru (95 proc.) prieš dažniausiai aptinkamus virškinamojo trakto nematodus (Ancylostoma caninum, Uncinaria stenocephala), askarides (Toxocara canis, Toxascaris leonina). Jis veikia daugumą suaugusių nematodų bei jų lervų, tačiau menkai veikia šunų Trichuris vulpis ir visiškai neveikia plokščiųjų ir plaučių helmintų, migruojančių ar hipobiozės būsenos lervų (38).

2.1.3. Farmakokinetinės savybės

Pirantelio embonatas yra menkai tirpus vandenyje, žarnyne rezorbuojasi lėtai, todėl efektyviai veikia parazitus virškinamajame trakte. Įsisavinta pirantelio embonato dalis gyvūnų organizme yra greitai biotransformuojama. Iš organizmo išsiskiria su išmatomis, mažiau – su šlapimu (38).

2.2. Milbemicino oksimas

2.2.1. Veikimas

Milbemicino oksimas priklauso makrociklinių laktonų grupei ir yra išskiriamas fermentuojant Streptomyces hygroscopicus var. aureolacrimosus. Jis veikia nematodų lervas ir suaugusius nematodus (39).

2.2.2. Veikimo spektras

Milbemicino oksimas, kaip avermektinai ir kiti milbemicinai, keičia nematodų membranų pralaidumą chlorido jonams per glutamato valdomus chlorido jonų kanalus, todėl pasireiškia parazito suglebimas, paralyžius ir žūtis (38).

2.2.3. Farmakokinetinės savybės

Šunims sušėrus milbemicino oksimo per os, didžiausias kiekis kraujo plazmoje susidaro

maždaug po 45 min. ir po to mažėja, nemetabolizuoto milbemicino oksimo eliminacijos laikas yra

1–4 paros. Biologinis praeinamumas yra apie 80 proc. (40).

16

3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI 3.1. Tyrimo schema

3.2. Tyrimo vieta ir objektai

Tyrimas atliktas per 11 mėnesių (nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn.).

Tyrimo objektas – prieglaudoje laikomų šunų išmatos. Tyrimas atliktas laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo ir veterinarinių reikalavimų X gyvūnų prieglaudoje, Kauno rajone. Per visą tyrimo laikotarpį surinktos ir ištirtos 104-ių (n = 104) įvairaus amžiaus ir lyties šunų išmatos.

Tiriamojoje prieglaudoje šunų skaičius yra nuolat kintantis. Per 12 mėnesių laikotarpį kasmet į prieglaudą patenka vidutiniškai nuo 30 iki 40 naujų šunų. Tyrimo pradžioje buvo 73, tyrimo pabaigoje – 69 šunys. Prieglaudos bendras patalpų plotas yra apie 200 m ² , čia įrengtos atskiros šunų, kačių ir kitų gyvūnų zonos. Šunys yra laikomi vidaus narvuose arba lauko voljeruose. Viduje laikomi šunys suskirstyti pagal amžiaus grupes ir gyvena narvuose po 5–20 šunų vienu metu. Lauke yra 7 voljerai, kuriuose vienu metu gali glaustis iki 30 šunų. Visi prieglaudoje gyvenantys šunys vedžiojami bent 2 kartus per dieną.

Išmatų mėginiai buvo renkami nuo narvų betoninių arba medinių grindinių į sterilius užsukamu dangteliu 30 ml talpos plastikinius indelius. Ant kiekvieno mėginio indelio buvo užrašoma:

a) Mėginio paėmimo data;

b) Mėginio numeris;

Rezultatų aprašymas ir išvadų formulavimas Statistinė koduotų duomenų analizė

Gautų rezultatų kodavimas

Pakartotiniai išmatų tyrimai po 7, 14, 21 d. nuo gydymo pradžios Gydomųjų šunų grupių P ir M bei kontrolinės grupės formavimas

Užsikrėtusių šunų atranka tolesniam tyrimui Išmatų tyrimas flotacijos metodu

Išmatų mėginių rinkimas koprologiniam tyrimui Komunikacija su prieglaudos darbuotojais

Tyrimo tikslo ir uždavinių formulavimas

17 c) Gyvūno laikymo sąlygos (lauko ar vidaus voljeras);

d) Lytis;

e) Amžius;

f) Vardas;

g) Svoris.

Surinkti mėginiai iki tyrimo buvo laikomi šaldytuve, steriliuose indeliuose, esant +4°C temperatūrai. Vienu metu imama buvo ne daugiau nei 10 mėginių, kurie per 48 valandas buvo ištiriami laboratorijoje.

Tyrimo metu surinkti 104 išmatų mėginiai iš 41 patino ir 63 patelių. Gydymo efektyvumo nustatymo tyrimui atrinkti tik tie šunys, kurie užsikrėtę bent vienos rūšies nematodu. Visi užsikrėtę šunys buvo suskirstyti į 3 grupes: P grupė (n = 10), gydyta pirantelio embonatu, M grupė (n = 9), gydyta milbemicino oksimu, kontrolinė grupė (n = 10) – užsikrėtę, bet negydyti. Dėl gyvūnų gerovės ir etinių aspektų kontrolinės grupės šunys, baigus tyrimą, buvo dehelmintizuojami. Šunys taip pat buvo suskirstyti į mažesnes grupes pagal lytį, amžių, laikymo sąlygas (lauko ar vidaus voljeras).

P grupės šunys buvo gydyti „Pratel“ tabletėmis, kurių veiklioji medžiaga pirantelio embonatas. Per os skiriamo antihelmintiko dozavimas pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Pirantelio embonato dozavimas jauniems ir suaugusiems šunims (39)

Svoris, kg Dozavimas

Iki 2 kg ¼ tabletės

2–5 kg ½ tabletės

5–10 kg 1 tabletė

10–20 kg 2 tabletės

20–30 kg 3 tabletės

30–40 kg 4 tabletės

40–50 kg 5 tabletės

18 M grupės šunims buvo naudotas „Milprazon“ antihelmintikas tabletėmis, kurio veiklioji medžiaga milbemicino oksimas. Dozavimas pavaizduotas 2 lentelėje.

2 lentelė. Milbemicino oksimo dozavimas jauniems ir suaugusiems šunims

Svoris 2,5 mg 12,5 mg

0,5–1 kg ½ tabletės –

1–5 kg 1 tabletė –

5–10 kg 2 tabletės –

5–25 kg – 1 tabletė

25–50 kg – 2 tabletės

50–75 kg – 3 tabletės

3.3. Tyrimo medžiaga

3.3.1. Koprologiniai tyrimai Tyrimo eiga:

1. Paruošiamos, sužymimos atitinkama seka plastikinės stiklinės, spiritinė lempelė su metalinėmis kilpelėmis ir mėgintuvėliai tyrimams;

2. Paimami mėginiai iš šaldytuvo +4 °C temperatūros;

3. Svarstyklėmis atveriama 10,0 g mėginio;

4. Mėginys dedamas į plastikinę stiklinę (250 ml), praskiedžiamas nedideliu kiekiu vandens ir maišomas medine ar plastikine mentele iki vientisos masės;

5. Ant plastikinių stiklinių (500 ml) uždedami metaliniai sieteliai;

6. Iš stiklinės (250 ml) praskiestas mėginys perpilamas į paruoštą su sieteliu stiklinę (500 ml);

7. Ant mėginio per sietelį užpilama 400 ml vandens;

8. Nuimamas sietelis ir paliekama 30 min., kol nuosėdos nusistovės ant stiklinės dugno;

9. Praėjus 30 minučių, skystis nupilamas iki nuosėdų;

10. Pakartotinai užpilama 400 ml vandens ant mėginio;

11. Paliekama 20 min. nuosėdoms nusistovėti;

12. Praėjus 20 minučių, skystis vėl nupilamas iki nuosėdų;

13. Paruošiami jau sužymėti stikliniai mėgintuvėliai;

14. Į paruoštus mėgintuvėlius pipete paimami 2 ml nuosėdų iš kiekvieno paruošto tyrimui mėginio;

15. Į mėgintuvėlį įpilama 8 ml ZnCl (cinko chloridas; tankis – 1,45g/cm ³ );

16. Mėgintuvėliai dedami į automatinę centrifugą 3–4 minutėms 1200 aps./min.;

19 17. Atsargiai išimami mėgintuvėliai iš centrifugos jų nesupurtant;

18. Ant spiritinės lempelės apdeginama metalinė kilpelė;

19. Su kilpele imama 3 kartus po 1 lašą ant mėgintuvėlio paviršiaus susidariusių nuosėdų ir perkeliama ant objektinio stiklelio;

20. Mikroskopuojama optiniu mikroskopu pradedant nuo 10 kartų padidinimo atidarius mikroskopo diafragmą;

21. Mėginys nuosekliai apžiūrimas parazitų diagnozavimui ir identifikavimui.

3.3.2. Statistinė analizė

Visi atliktam tyrimui reikalingi duomenys ir gauti rezultatai buvo vedami į Microsoft Office®

programų elektroninę skaičiuoklę Excel 2016. Apskaičiuoti visų tirtų mėginių rezultatai. Pagal gautus rezultatus suskirstyta į teigiamus ir neigiamus mėginius bei suskirstytas užsikrėtimas parazitais pagal amžių, lytį, šunų laikymo sąlygas. Statistiniai skaičiavimai buvo atliekami su IBM SPSS Statistics 22.0 elektronine aprašomosios statistikos sistema.

Atliekant statistinę analizę vertinti tokie priklausomi veiksniai:

 Toxocara canis,

 Trichuris vulpis,

 Uncinaria stenosephala,

 Toxascaris leonina ir kintamieji veiksniai:

 Gyvūno lytis,

 Gyvūno amžius,

 Gyvūno laikymo sąlygos,

 Kombinuotas antihelmintikas.

Duomenys statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05, jei p ≥ 0,05, duomenys statistiškai

nereikšmingi.

20

4. TYRIMO REZULTATAI

4.1. Bendras užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais

Atlikus prieglaudoje laikomų šunų išmatų tyrimą, nustatytas 29 šunų užsikrėtimas T. canis, T. vulpis, U. stenocephala ir T. leonina virškinamojo trakto nematodų kiaušinėliais (3 lentelė).

3 lentelė. Bendras šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais

Virškinamojo trakto nematodai Užsikrėtusių šunų skaičius Proc.

T. canis 13 44,83

T. vulpis 7 24,14

U. stenocephala 3 10,34

T. leonina 6 20,69

4.2. Šunų užsikrėtimo nematodais skaičius pagal amžių, lytį ir laikymo sąlygas

Pavaizduotoje diagramoje (8 pav.) matyti, kad daugiausiai iš X prieglaudoje laikomų šunų virškinamojo trakto parazitais buvo užsikrėtusių patelių nuo 1 iki 5 m. amžiaus (37,94 proc.), mažiausiai užsikrėtusių patelių iki 1 metų amžiaus (10,34 proc.). Daugiausiai užsikrėtusių patinų buvo 1–5 metų amžiaus grupėje (20,69 proc.), mažiausiai – iki 1 metų amžiaus grupėje (3,45 proc.).

Pagal laikymo sąlygas – daugiau užsikrėtusių nematodais buvo šunų, laikomų vidaus voljeruose (68,97 proc.), lauko voljeruose nustatyta 31,03 proc. užsikrėtusių šunų.

8 pav. Šunų virškinamojo trakto užsikrėtimas pagal amžių, lytį, laikymo sąlygas

Iki 1 metų 1-5 metų 5-10 metų

Vidaus voljeras 10,34% 41,39% 17,24%

Lauko voljeras 3,45% 17,24% 10,34%

Patelė 10,34% 37,94% 17,24%

Patinas 3,45% 20,69% 10,34%

0%

20%

40%

60%

80%

100%

Už sikrė ti mas, pr oc .

Patinas Patelė Lauko voljeras Vidaus voljeras

21

4.3. Užsikrėtimas T. canis

Tyrimo metu gydymo pradžioje (0 d.) 55 proc. M grupės šunų ir 40 proc. P ir kontrolinės grupės šunų buvo užsikrėtę T. canis nematodais (4 lentelė). Praėjus 7 d. po gydymo, užsikrėtusių šunų M grupėje sumažėjo ir siekė 22 proc., tačiau kontrolinėje grupėje užsikrėtusiųjų skaičius liko toks pat. Po 7 d. P grupėje nustatyta dar mažiau užsikrėtusių šunų – 10 proc. Praėjus 14 d. po gydymo, P ir M grupėse užsikrėtusių šunų nebuvo nustatyta. Tuo tarpu kontrolinėje grupėje 30 proc.

šunų buvo užsikrėtusių. Gydomosiose šunų grupėse (M, P) 21 dieną užsikrėtusių šunų nebuvo nustatyta, tačiau kontrolinėje grupėje užsikrėtusių liko panašiai tiek, kiek ir buvo tyrimo pradžioje (40 proc.). Nors gydomosiose grupėse vertinant užsikrėtimą, praėjus 7 d., 14 d., 21 d. po gydymo, T. canis kiaušinėlių skaičius mažėjo, palyginti su kontroline grupe, tačiau statistiškai reikšmingų rezultatų negauta (p > 0,05).

4 lentelė. Gydomųjų ir kontrolinės šunų grupių užsikrėtimo Toxocara canis nematodais gydymas

0 7 14 21

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

M grupė 55 proc.

5/9

21–

86

22 proc.

2/9

2,0–

060

0 proc.

0/9

0,0–

33

0 proc.

0/9

0,0–33

P grupė 40 proc.

4/10

12–

73

10 proc.

1/10

0– 48 0 proc.

0/10

0,0–

30

0 proc.

0/10

0,0– 30

Kontrolinė grupė 40 proc.

4/10

12–

73

40 proc.

4/10

12– 73 30 proc.

3/10

6,0–

65

40 proc.

4/10

12– 73 Grupės

Tyrimo

dienos

22

4.4. Užsikrėtimas T. vulpis

Tyrimo gydant nuo T. vulpis duomenys pateikti 5 lentelėje (0 d.) M šunų grupėje užsikrėtusių T. vulpis virškinamojo trakto nematodais buvo 22 proc., tuo pat metu (0 d.) kontrolinėje grupėje užsikrėtusių buvo 2 proc. mažiau, nei M gydomojoje grupėje, o P grupėje užsikrėtusių šunų gydymo pradžioje buvo 30 proc. Praėjus 7 d. po gydymo, M tiriamojoje grupėje užsikrėtusių šunų sumažėjo 50 proc., kontrolinėje ir gydomojoje P grupėje liko tiek pat, kiek prieš gydymą. Po 21 d. nuo gydymo pradžios M tiriamojoje grupėje užsikrėtusių T. vulpis šunų sumažėjo 100 proc., o P ir kontrolinėje grupėse siekė 50 proc. Tyrimo duomenys rodė, kad užsikrėtusių šunų mažėja visose tirtose šunų grupėse, tačiau gauti rezultatai nė vienoje grupėje nebuvo statistiškai reikšmingi (p > 0,05).

5 lentelė. Gydomųjų ir kontrolinės šunų grupių užsikrėtimas Trichuris vulpis nematodais

0 7 14 21

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

M grupė 22 proc.

2/9

2,0–

60

11 proc.

1/9

0,0–

48

0 proc.

0/9

0,0–

33

0 proc.

0/9

0,00–33

P grupė 30 proc.

3/10

6,0–

65

30 proc.

3/10

0,0–

65

20 proc.

2/10

0,0–

55

10 proc.

1/10

0,00–48

Kontrolinė grupė 20 proc.

2/10

2,0–

55

20 proc.

2/10

0,0–

55

20 proc.

2/10

0,0–

55

10 proc.

1/10

0,00–48 Grupės

Tyrimo

dienos

23

4.5. Užsikrėtimas U. stenocephala

Tyrimo gydant nuo U. stenocephala duomenys pateikti 6 lentelėje. Pradinis (0 d.) M šunų tiriamosios grupės užsikrėtimas Uncinaria stenocephala nematodais nustatytas 11 proc., o P ir kontrolinėje grupėje – 10 proc. šunų. Praėjus 7 d. po gydymo, M grupėje užsikrėtusių šunų neliko, kontrolinėje ir P grupėse užsikrėtusiųjų skaičius išliko toks pat, koks ir buvo gydymo pradžioje (10 proc.). Po 14 d. ir 21 d. nuo tyrimo pradžios gydomosiose grupėse (M, P) užsikrėtusių Uncinaria stenocephala neliko, kontrolinėje grupėje užsikrėtusiųjų liko tiek pat, kiek ir buvo tyrimo pradžioje – 10 proc. Nors gydomosiose grupėse (M, P) užsikrėtusių šunų palaipsniui mažėjo, gauti tyrimo rezultatai statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).

6 lentelė. Gydomųjų ir kontrolinės šunų grupių užsikrėtimas Uncinaria stenocephala nematodais

0 7 14 21

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

M grupė 11 proc.

1/9

0,0–48 0 proc.

0/9

0,0–33 0 proc.

0/9

0,0–

33

0 proc.

0/9

0,0–

33

P grupė 10 proc.

1/10

0,0–48 10 proc.

1/10

0,0–48 0 proc.

0/10

0,0–

30

0 proc.

0/10

0,0–

30

Kontrolinė grupė 10 proc.

1/10

0,0–48 10 proc.

1/10

0,0–48 10 proc.

1/10

0,0–

48

10 proc.

1/10

0,0–

48

4.6. Užsikrėtimas T. leonina

Tyrimo gydant šunis nuo T. leonina duomenys pateikti 7 lentelėje. Prieš pradedant gydymą (0 d.) nustatyta, kad 11 proc. gydomosios M grupės, 30 proc. kontrolinės grupės, 20 proc. gydomosios

Grupės

Tyrimo dienos

24 P grupės šunų buvo užsikrėtę Toxascaris leonina nematodais. Po 7 d. M ir kontrolinės grupės užsikrėtusių šunų skaičius nepakito, o P grupėje buvo nustatyta 50 proc. mažiau užsikrėtusių šunų.

Praėjus 14 d. gydomosiose grupėse (M, P) užsikrėtusių šunų neliko, kai tuo tarpu kontrolinėje grupėje liko 20 proc. užsikrėtusiųjų. Po 21 d. kontrolinėje grupėje buvo 50 proc. mažiau užsikrėtusių šunų, o gydomosiose M ir P grupėse – nematodų kiaušinėlių neaptikta. Tirtų grupių rezultatai rodė užsikrėtusių šunų skaičiaus mažėjimą po pradėto gydymo, tačiau gauti duomenys statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).

7 lentelė. Gydomųjų ir kontrolinių šunų grupių užsikrėtimas Toxascaris leonina nematodais

0 7 14 21

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

proc.

n teig./n 95 proc.

PI

M grupė 11

proc.

1/9

0,0–

48

11 proc.

1/9

0,0–

48

0 proc.

0/9

0,0–

33

0 proc.

0/9

0,0–

33

P grupė 20

proc.

2/10

2,0–

55

10 proc.

1/10

0,0–

48

0 proc.

0/10

0,0–

30

0 proc.

0/10

0,0–

30

Kontrolinė

grupė 30

proc.

3/10

6,0–

65

30 proc.

3/10

6,0–

65

20 proc.

2/10

2,0–

55

10 proc.

1/10

0,0– 8

4.7. Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais

Tyrimo gydant šunis milbemicino oksimu ir pirantelio embonatu duomenys pateikti 8 lentelėje.

Gydymo pradžioje (0 d.) visų gupių šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais buvo 100 proc. Po 7 d. žymaus užsikrėtusių šunų skaičiaus pokyčio nenustatyta, M grupėje esančių šunų, kurie buvo gydyti milbemicino oksimu, užsikrėtimas sumažėjo iki 44 proc., kai tuo pat metu P grupėje šunų, gydytų pirantelio embonato kombinuotu antihelmintiku, užsikėtimo procentas sumažėjo iki

Grupės

Tyrimo

dienos

25 60 proc., o kontrolinės grupės šunys, kurie negydyti, išliko užsikrėtę. Praėjus 14 d. nuo gydymo pradžios M grupėje užsikrėtusių šunų ženkliai sumažėjo, palyginti su gydymo pradžioje buvusiu lygiu (p < 0,05), tuo pat metu P gydomojoje grupėje užsikrėtimas sumažėjo ir liko 20 proc., o kontrolinėje grupėje nustatytas mažesnis kiaušinėlių išskyrimas. Po 21 d. M grupėje milbemicino oksimu gydytų šunų išmatose virškinamojo trakto parazitų neaptikta, kontrolinės grupės šunų kiaušinėlių išskyrimas sumažėjo ir siekė 70 proc., o P grupėje esančių šunų, kurie per os buvo gydyti pirantelio embonatu, užsikrėtimas vis dar išliko (10 proc.).

8 lentelė. Gydomųjų ir kontrolinės šunų grupių užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais

0 7 14 21

Proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

proc.

n teig./n

95 proc.

PI

M grupė 100

proc.

9/9

66–100 44 proc.

4/9

10–78 0

proc.

0/9

0,0–

33

0 proc.

0/9

0,0–33

P grupė 100

proc.

10/10

69–100 60 proc.

6/10

26– 87 20 proc.

2/10

2,0–

55

10 proc.

1/10

0,0–44

Kontrolinė grupė 100 proc.

10/10

69–100 100 proc.

10/10

69–

100

80 proc.

8/10

44–97 70 proc.

7/10

34–93 Grupės

Tyrimo

dienos

26

4.8. Kombinuotų antihelmintikų efektyvumas, gydant šunis, užsikrėtusius nematodais

Prieš pradedant gydymą (0 d.) gydomojoje P grupėje 4 šunys buvo užsikrėtę T. canis nematodais, po gydymo praėjus 7 d. pirantelio embonatu efektyvumas siekė 75 proc. Praėjus 14d., gydymo efektyvumas siekė 100 proc. Gydymo pradžioje gydomojoje M grupėje buvo užsikrėtę 5 šunys T. canis, po gydymo praėjus 7 d. Milbemicino oksimo efektyvumas siekė 60 proc., po 14 d. – 100 proc., nors 14 ir 21 tyrimo dienomis nustatytas 100 proc. vaisto efektyvumas, gauti rezultatai nėra statistiškai reikšmingi (p > 0,05). Išskiriamų kiaušinėlių nebuvo rasta praėjus 21 d. po gydymo abiejose grupėse. Vertinant gydymo efektyvumą po 7 d., abiejose grupėse gydymo efektyvumas nėra ženklus, palyginti su tyrimo rezultatais po 14 dienų. P grupės šunų gydymo efektyvumas yra didesnis praėjus 7 d., tačiau gauti rezultatai nėra statistiškai reikšmingi (p > 0,05). (8 pav.)

8 pav. Pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumas, gydant T. canis virškinamojo trakto nematodais užsikrėtusius šunis. Rodykle žymima gydymo pradžia

Prieš gydymą P šunų grupėje T. vulpis nematodais buvo užsikrėtę 3 šunys (100 proc.), praėjus 7d. po gydymo per os pirantelio embonatu, antihelmintiko efektyvumas P šunų grupėje siekė 0 proc.

Praėjus 14 d. P gydomojoje grupėje antihelmintiko efektyvumas padidėjo 67 proc. Po 21 d.

P grupėje antihelmintiko efektyvumas, gydant T. vulpis nematodais užsikrėtusius šunis, palyginti po 14 d. ir 21 d. po gydymo sumažėjo 34 proc. Tuo tarpu M gydomojoje šunų grupėje, praėjus 7 d.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

0 d. 7 d. 14 d. 21 d.

Ef ekty vumas, proc .,

Tyrimo dienos

Pirantelio embonatas Milbemicino oksimas

27 po gydymo, milbemicino oksimo efektyvumas gydant nuo T. vulpis siekė 50 proc. Praėjus 14 d. ir 21 d. – antihelmintiko efektyvumas siekė 100 proc. (9 pav.)

9 pav. Pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumas, gydant T. vulpis virškinamojo trakto nematodais užsikrėtusius šunis. Rodykle žymima gydymo pradžia

Tyrimo pradžioje (0 d.) abiejose gydomosiose šunų grupėse buvo po vieną šunį, užsikrėtusį U. stenocephala nematodais. Po 7 d. pirantelio embonato efektyvumas buvo 0 proc. M gydomojoje šunų grupėje milbemicino oksimo efektyvumas, praėjus 7 d. po gydymo, buvo 100 proc. Abiejose gydomosiose grupėse (P, M) nustatytas 100 proc. antihelmintikų efektyvumas praėjus mažiausiai 14 d. ir toks pat efektyvumas išliko praėjus 21 d. po gydymo. (10 pav.)

10 pav. Pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumas, gydant U. stenocephala užsikrėtusius šunis. Rodykle žymima gydymo pradžia

0%

20%

40%

60%

80%

100%

0 d. 7 d. 14 d. 21 d.

Ef ekty vumas, proc .,

Tyrimo dienos

Pirantelio embonatas Milbemicino oksimas

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

0 d. 7 d. 14 d. 21 d.

Ef ekty vuma s, pr oc .,

Tyrimo dienos

Pirantelio embonatas Milbemicino oksimas

28 Prieš pradedant gydymą (0 d.) gydomojoje P grupėje buvo 2 šunys (100 proc.), užsikrėtę T.

leonina nematodais, po gydymo praėjus 7 d. pirantelio embonato efektyvumas siekė 50 proc., o M grupės tiriamieji šunys vis dar išskyrė T. leonina kiaušinėlius po 7 dienų. Išskiriamų kiaušinėlių nebuvo rasta praėjus jau 14 d. po gydymo abiejose grupėse, taip pat atlikus tyrimą po 21 d. – helmintų kiaušinėlių neaptikta abiejose grupėse. P grupės šunų gydymo efektyvumas yra didesnis praėjus 7 d., tačiau gauti rezultatai nėra statistiškai reikšmingi (p > 0,05) (11 pav.).

11 pav. Pirantelio embonato ir milbemicino oksimo efektyvumas, gydant T. leonina virškinamojo trakto nematodais užsikrėtusius šunis. Rodykle žymima gydymo pradžia

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

0 d. 7 d. 14 d. 21 d.

Ef ekty vumas, proc .,

Tyrimo dienos

Pirantelio embonatas Milbemicino oksimas

29

5. REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus tyrimą ir išanalizavus gautus rezultatus nustatyta, kad ištyrus 104 prieglaudos šunis, 27,9 proc. buvo užsikrėtę virškinamojo trakto nematodais. Didesnė dalis (58,62 proc.) visų užsikrėtusiųjų buvo 1–5 metų amžiaus, kurie buvo laikomi vidaus voljeruose.

Atlikus tyrimą X gyvūnų prieglaudoje nustatyta, kad šunys dažniausiai užsikrėtę Toxocara canis nematodais (44,83 proc. užsikrėtusių šunų), rečiau Trichuris vulpis (24,14 proc.), Toxascaris leonina (20,69 proc.), Uncinaria stenocephala (10,34 proc.). Filipinuose atlikti moksliniai tyrimai patvirtino, kad šunų prieglaudose dažniausiai aptinkami virškinamojo trakto nematodai yra Ancylostoma, Trichuris ir Toxocara spp. (41). Barselonoje (Ispanija) iš tirtų 505 šunų išmatų užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais buvo diagnozuotas 26,9 proc. šunų (42). Tokį virškinamojo trakto parazitų paplitimą šunų prieglaudose lemia daug įvairių veiksnių, pavyzdžiui, didelė gyvūnų koncentracija mažame gyvenamajame plote, periodinė naujų šunų migracija į prieglaudą. Naujai į prieglaudą patekę šunys turėtų būti laikomi karantino zonoje, atskirai nuo kitų gyvūnų, apžiūrimi veterinarijos gydytojo ir dehelmintizuojami, kad būtų išvengta endoparazitų paplitimo.

Remiantis mokslininkų atliktais tyrimais, šios parazitozės traktuojamos kaip dažniausiai pasitaikančios šunų prieglaudose (41). Galima manyti, kad personalas dirbantis gyvūnų prieglaudose turi didesnę riziką užsikrėsti šunų pernešamomis zoonotinėmis ligomis, nei žmonės, neturintys glaudaus kontakto su šunimis. Siekiant apsaugoti prieglaudose dirbančius ir kitus jų aplinkos žmones, prieglaudos personalas turėtų reguliariai atlikti profilaktinę asmeninę dehelmintizaciją. Užsikrėtimo virškinamojo trakto parazitais prevencijai ir gydymui nuo senų laikų iki dabar dažnai naudojami vaistiniai augalai – česnakai, svogūnai, mėtos ir kt. (43).

X prieglaudoje virškinamojo trakto nematodais užsikrėtusių šunų gydymas milbemicino oksimu buvo 10 proc. efektyvesnis, nei šunų gydymas pirantelio embonatu. Australijos įvairiuose spaudos šaltiniuose kalbama apie tai, jog užsikrėtusių šunų virškinamojo trakto nematodais, tokiais kaip Ancylostoma caninum gydymas pirantelio embonatu nėra 100 proc., efektyvus ir pirmo pasirinkimo antihelmintikas (44). Gydant milbemicino oksimu šunis užsikrėtusius T. leonnina ir T.

canis efektas buvo pasiektas maksimalus (100 proc.) (35).

Pagal tyrimo antihelmintikų efektyvumui nustatyti rezultatus, galima teigti, kad pasirinkta

tinkama dehelmintizacijos programa gali sumažinti užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais, o

reguliari dehelmintizacija užkerta kelią naujoms endoparazitozėms plisti.

30

REKOMENDACIJOS

1. Rekomenduojama į prieglaudą atvežtus gyvūnus karantinuoti ir dehelmintizuoti prieš kontaktą su kitais prieglaudos gyvūnais. Siekiant sumažinti žarnyno parazitinių infekcijų paplitimo toje pačioje aplinkoje tikimybę, turi būti atliekama reguliari visų gyvūnų dehelmintizacija.

2. Keisti antihelmintikų veikliąsias medžiagas, kad nesivystytų atsparumas antihelmintinėms

medžiagoms.

31

IŠVADOS

1. Prieglaudoje laikomi šunys daugiausiai užsikrėtę Toxocara canis nematodais – 44,83 proc., mažiau Trichuris vulpis – 24,14 proc., Toxoscaris leonina – 20,69 proc., Uncinaria stenocephala – 10,34 proc.

2. Naudojant pirantelio embonatą užsikrėtusių virškinamojo trakto nematodais šunų gydymui gydomojoje P grupėje efektyvumas 7 dieną nuo gydymo pradžios siekė 40,0 proc., praėjus 21 d. – 90,0 proc. Efektyviausiai veikė T. canis (75 proc.) praėjus 7 d., po 14 d. – vaisto efektyvumas gydant nuo užsikrėtimo T. canis, T. leonina ir U. stenocephala buvo 100 proc.

3. Naudojant milbemicino oksimą gydyti M grupės šunims, užsikrėtusiems virškinamojo trakto nematodais, vaisto efektyvumas praėjus 7 d. po gydymo siekė 56,0 proc., o po 14 d. nustatytas 100 proc. efektyvumas. Efektyviausiai veikė T. canis (60,0 proc.) praėjus 7 d., o po 14 d. gydant nuo T.

leonina, U. stenocephala, T. vulpis, T. canis efektyvumas siekė 100 proc.

4. Milbemicino oksimo efektyvumas gydant M grupės šunis, praėjus 7 d. nuo gydymo pradžios,

buvo 16 proc. didesnis, nei pirantelio embonato efektyvumas gydant P grupės šunis. Praėjus 14 d.,

M grupės šunų gydymo efektyvumas siekė 100 proc., o P grupėje pirantelio embonato efektyvumas

buvo 80 proc. Po 21 d. M grupėje nematodų kiaušinėlių nenustatyta (vaisto efektyvumas –

100 proc.), o P grupėje nustatytas vaisto efektyvumas – 90 proc.

32

PADĖKA

Dėkoju darbo vadovei lekt. dr. Ingai Stadalienei, gyvūnų prieglaudos darbuotojams bei

lietuvių kalbos redaktorei Beatai Gervickaitei už pagalbą rengiant baigiamąjį darbą.

33

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Inpankaew, T., Murrell, K.D., Pinyopanuwat, N., Chhoun, C., Khov, K., Sem, T., Sorn, S., Muth, S., Dalsgaard, A., A survey for potentially zoonotic gastrointestinal parasites of dogs and pigs in Cambodia, Acta Parasitol. 2015, 60, 601-604;

2. Chomel, B.B, Ben S. Zoonoses in the bedroom. Emerg Infect Dis. 2011;17:167–172;

3. Szwabe K, Błaszkowska J. Stray dogs and cats as potential sources of soil contamination with zoonotic parasites. Ann Agric Environ Med. 2017; 24(1): 39–43. doi: 10.5604/12321966.1234003;

4. Barrera, G.; Jakovcevic, A.; Elgier, A.M.; Mustaca, A.; Bentosela, M. Responses of shelter and pet dogs to an unknown human. J. Vet. Behav. Clin. Appl. Res. 2010, 5, 339–344.

5. Wells, D., Hepper, P. Animal welfare volume 1, Number 3, August 1992, pp. 171-186 (16);

6. Bowman, D.D. Internal parasites. In Infectious Disease Management in Animal Shelters, 1st ed.;

Millar, L.,Hurley, K., Eds.;Wiley-Blackwell: Ames, IA, USA, 2009; Volume 1, pp. 209–221;

7. Tuber, D.S.; Miller, D.D.; Caris, K.A.; Halter, R.; Linden, F.; Hennessy, M.B. Dogs in animal shelters: Problems,suggestions, and needed expertise. Psychol. Sci. 1999, 10, 379–386;

8. Svoboda, V. Konvalinova, J. And Svoboda, M. 1994 Caprological and serological findings in dogs and cats with giardiosis and cryptosporidiosis. Acta Vet. Brno 63: 257-262;

9. Rehbein, S., Knaus, M., Mallouk, Y., Breiltgens, T., Brianti, E., Capári, B., Dantas Torres, F., Gau, M., Joachim, A., Efficacy against nematode infections and safety of afoxolaner plus milbemycin oxime chewable tablets in domestic dogs under field conditions in Europe, Parasitol.

Res. 2016, 116, 259-269;

10. Overgaauw PA, van Knapen F. Veterinary and public health aspects of Toxocara spp. Vet Parasitol. 2013;193:398–403;

11. Hughes, J. and Macdonald, D.W. 2013 A review of the interactions between free-roaming domestic dogs and wildlife. Biol. Conserv. 157, 341–351;

12. Jackman, J. and Rowan, A. 2007 Free-roaming dogs in developing countries: the benefits of capture, neuter, and return programs. In The State of the Animals IV pp. 55–687, Humane Society Press;

13. Conde Garcia, L., Muro Alvarez, A., Simon Martin, F., 1989. Epidemiological studies on toxocariasis and visceral Larva migrans in a zone of western Spain. Ann. Trop. Med. Parasitol. 83, 615–620;

14. Knaus, B.U., Betke, P., 1986. Larva migrans visceralis—occurrence of Toxocara canis in dogs in the East German district of Cottbus. Angew. Parasitol. 27, 169–173;

15. https://www.petsandparasites.org/parasite-prevalence-maps#2012/all/hookworm/dog/united-

states/ prieiga per internetą [žiūrėta 2019/07/28];

34 16. Ortuno, A.; Castella, J. Intestinal parasites in shelter dogs and risk factors associated with the facility and its management. Isr. J. Vet. Med. 2011, 66, 103–107;

17. Beaver PC, Snyder CH, Carrera GM, et al: Chronic eosinophilia due to visceral larva migrans . Pediatrics 9:7-19, 1952. 2. Beaver PC: Larva migrans;

18. Borecka, A., 2005, HELMINTHOLOGIA, 45, 3: 147 – 149, 2008;

19. Simonato G., Frangipane di Regalbono A., Cassini R., Traversa D., Beraldo P., Tessarin C.

Copromicroscopic and molecular investigations on intestinal parasites in kenneled dogs. Parasitol Res. 2015;114(5):1963–1970;

20. Šarkūnas, M., Veterinarinė parazitologija, Naujasis lankas, 275-284 psl., 2005;

21. Lenkauskaitė, Č., Žmogaus parazitinės ligos, 1990 m.;

22. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas. Toksokarozė. URL:

http://www.nmvrvi.lt/lt/zoonozes/toksokaroze prieiga per internetą [žiūrėta 2019/08/15];

23. Jurkutė N., Toksokarozė-migruojančios lervos sindromas. Internistas 2009;10(95):31–34;

24. Ghasahghaei O., Khedri J, Jahangiri F et al. Contamination of Soil Samples of Public Parks with Toxocara spp. Eggs in Kermanshah, Iran. J. Fac. Vet. Med. Instambul Univ.2016.42(1):47-50;

25. https://www.troccap.com/canine-guidelines/gastrointestinal-parasites/roundworms/ prieiga per internetą [žiūrėta 2019/08/15];

26. Barutzki D., Schaper R. 2003. Endoparasites in dogs and cats in Germany 1999-2002.

Parasitology Research 90: 148-150;

27. Bowman DD: Georgi's Parasitology for Veterinarians. 2002, Saunders Company, 7;

28. http://veterinarycalendar.dvm360.com/toxocara-canis-and-trichuris-vulpis-common-dog- parasites-proceedings prieiga per internetą [žiūrėta 2019/08/14];

29. Hong Kean Ooi, Chau-Mei Ho, Wen-Cheng Chung , The Korean Journal of Parasitology 2012;5 0(1):69-71;

30. Dunn JJ, Columbus ST, Aldeen WE, Davis M, Carroll KC: Trichuris vulpis recovered from a patient with chronic diarrhea and five dogs. J Clin Microbiol. 2002, 40: 2703-2704.

10.1128/JCM.40.7.2703-2704.2002;

31. Pullola T., Vierimaa J., Saari S., Virtala A.M., Nikander S., Sukura A. 2006. Canine intestinal Gastrointestinal helminths 275 helminths in Finland: Prevalence, risk factors and endoparasite control practices. Veterinary Parasitology 140: 321-326;

32. Vanparijs, O., Hermans, L., Veterinary parasitology, Vol. 38, Iss. 1, January 1991 pp. 67-73;

33. https://www.researchgate.net/figure/Uncinaria-stenocephala-adult-worm-Adult-worm-

removed-from-the-gastrointestinal-tract-of_fig3_284174239 prieiga per internetą [žiūrėta 2019/09/11];

34. https://www.troccap.com/canine-guidelines/gastrointestinal-parasites/roundworms/ prieiga per

35 internetą [žiūrėta 2019/10/14];

35. Drukovsky, S.G., et al /J. Pharm. Sci. & Res. Vol. 10(12), 2018, 3095-3098;

36. Jansen, J., Van Knapen, F., Schreurs, M., Van Wijngšarden, T. 1993. Toxocara ova in praks and send boxes in the city of Utrecht. Tijdschr Dieregneeskund 11, 4, 118-119;

37. http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1013.pdf prieiga per internetą [žiūrėta 2019/10/14];

38. Matusevičius, A, Špakauskas, V, Antimikrobinės ir antiparazitinės medžiagos ir vaistai veterinarijoje, 2005, 329–333; 317–320; 349– 350 p.

39. http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV2246.pdf prieiga per internetą [žiūrėta 2019/10/14];

40. https://www.krka.biz/media/uploads/uk/pharmaceuticals/smpc-milprazon-2-5-25mg.pdf prieiga per internetą [žiūrėta 2019/11/30];

41. Marysia Frances M. Urgel, Rochelle Haidee D. Ybanez, Andrian P. Ybanez. The detection of gastrointestinal parasites in owned and shelter dogs in Cebu, Philippines, Veterinary World, 12 (3):

372-376;

42. Młocicki, D., Acta Parasitologica, 2009, 54(1), 73–77; ISSN 1230-2821;

43. Guarrera, M.P., 1999Traditional antihelmintic, antiparasitic and repellant uses of plants in central Italy. J Ethnopharmacol 68(1-3): 183-192;

44. A.– C, Becker & M. Rohen & C. Epe & T. Schnieder Prevalence of endoparasites in stray and

fostered dogs and cats in Northern Germany 2012 111:849–857