BAIGIAMASIS MOKSLINIS DARBAS
Lietuvos sveikatos mokslų universitetasMedicinos fakultetas Neurologijos klinika
MIEGO KOKYBĖS SUTRIKIMAI SERGANT PARKINSONO LIGA
Mokslinis vadovas: Darbą paruošė: Prof. Antanas Vaitkus Radvilė Griškevičiūtė
2
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
INTERESŲ KONFLIKTAS ... 7
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 7
SANTRUMPOS ... 8
SĄVOKOS ... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. PL istoriniai bruožai ... 12
1.2. PL epidemiologija... 12
1.3. PL ir jos etiologija ... 13
1.4. PL simptomai ... 13
1.5. Miego sutrikimai sergant PL ... 14
1.5.1. Miego sutrikimų epidemiologija ... 14
1.5.2. Miego sutrikimų rūšys ... 14
1.5.2.1. Nemiga ... 15
1.5.2.2. Mieguistumas dienos metu ... 15
1.6. Melaninas ir Neuromelaninas ... 16
1.7. PL fenotipas ... 17
1.7.1. Plaukų spalva ir PL ... 17
1.7.1.1. Ankstyvas žilumas ir PL ... 17
1.7.1.2. Plaukų spalva ir rizika susirgti PL ... 17
1.7.2. Klausos sutrikimas ir PL ... 18
1.7.3. Judesių pokyčiai ir PL ... 18
1.7.3.1. Neramių kojų sindromas ... 19
1.7.3.2. Periodiniai galūnių judesiai ... 19
1.7.4. Svorio pokyčiai ir PL ... 19
1.7.4.1. Svorio kritimas ... 20
1.7.4.2. Svorio prieaugis ... 20
1.7.4.3. Svorio pokyčiai ir miego sutrikimai ... 21
2. TYRIMO METODIKA ... 22
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 23
3.1. DEMOGRAFINĖS TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKOS ... 23
3
3.2.1. Miego sutrikimų dažnis ... 24
3.2.2. Miego sutrikimų rūšys ... 25
3.3. FENOTIPO YPATUMAI ... 29
3.3.1. PLAUKŲ SPALVA ... 29
3.3.2. KLAUSOS YPATUMAI ... 30
3.3.3. SVORIO POKYČIŲ YPATUMAI ... 32
3.3.4. NEVALINGI GALŪNIŲ JUDESIAI ... 35
3.3.4.1. Neramių kojų sindromas (NKS) ... 35
3.3.4.2. Periodiniai galūnių judesiai (PGJ) ... 35
3.3.5. FENOTIPO SĄSAJOS SU MIEGO SUTRIKIMAIS ... 36
3.3.5.1 Plaukų spalvos ryšys su miego sutrikimais ... 36
3.3.5.2 Klausos sutrikimų ryšys su miego sutrikimais ... 36
3.3.5.3. KMI ryšys su miego sutrikimais ... 36
3.3.5.4. Nevalingų galūnių judesių ryšys su miego sutrikimais ... 37
3.3.5.4.1. NKS ir miego sutrikimai... 37
3.3.5.4.2. PGJ ir miego sutrikimai ... 37
4. IŠVADOS ... 38
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 39
SANTRAUKA
Radvilė Griškevičiūtė. Miego kokybės sutrikimai sergant Parkinsono liga.
Įvadas. Miego sutrikimai yra vieni dažniausių ir labiausiai gyvenimo kokybę veikiančių nemotorinių simptomų Parkinsono ligos (PL) metu. Be to, literatūroje aprašoma vis daugiau straipsnių apie PL būdingus fenotipo pokyčius: ankstyvą žilumą, klausos sutrikimus, judesių bei svorio kitimus. Šiame tyrime norėjome įvertinti PL sergančiųjų miego kokybę, fenotipo ypatumus, bei atskleisti jų tarpusavio ryšį.
Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Tikslas - įvertinti PL sergančiųjų miego sutrikimus, fenotipo ypatumus bei jų sąsajas tarpusavyje. Uždaviniai: 1. Nustatyti tiriamųjų demografines ir klinikines charakteristikas. 2. Įvertinti PL sergančiųjų miego sutrikimus 3. Atlikti PL sergančiųjų fenotipo požymių analizę 4. Nustatyti tiriamųjų fenotipo pokyčių ryšį su miego sutrikimais.
Tyrimo dalyviai ir metodai. Tyrimas atliktas LSMUL KK Neurologijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 103 PL sergantys pacientai. Buvo atlikta anoniminė anketinė apklausa, įvertinti miego sutrikimai pagal SCOPA-SCALE klausimyną, išsiaiškinti būdingi fenotipo požymiai.
Rezultatai.
Viso apklausti 103 tiriamieji: iš jų 54,4% vyrai. Vidutinis tiriamųjų amžius 70.24±9.28, ligos trukmė – 8.27±4.87m. Miego sutrikimais skundėsi 72,8% tiriamųjų: iš jų nemiga - 59,2%, mieguistumu dienos metu - 43,7%. 61% tiriamųjų buvo tamsiaplaukiai, 39% - šviesiaplaukiai. Pirmuosius žilus plaukus iki 40 metų pastebėjo – 39% tiriamųjų, 41-50m. – 36%, >50m – 25%. Klausos sutrikimais skundėsi 64% tiriamųjų: iš jų abipusiu klausos susilpnėjimu - 37,2%, vienpusiu – 18,6%, pašaliniais garsais ausyse - 38,4%, jautrumu garsui – 5,8%. Per mažą KMI turėjo – 3,9%, normalų - 39,8%, antsvorį - 39,8%, nutukimą – 16,5% tiriamųjų. NKS skundėsi 38,8% tiriamųjų, PGJ - 9,7% tiriamųjų. Šviesiaplaukių SCOPA-NM vidurkis 6,7±0,81, tamsiaplaukių - 7,32±0,70; (p=0,599). Šviesiaplaukių SCOPA-MD vidurkis 5.28±0.80, tamsiaplaukių – 5.62±0.68; (p=0,902). SCOPA-NM vidurkis tiriamųjų, kurie pradėjo žilti <30m. – 8.92±1.87; 31-40m. – 6.89±0.80; 41-50m. – 8.03±0.87; 51-60m. – 5.86±1.26; (p=0,03). SCOPA-MD vidurkis tiriamųjų, kurie pradėjo žilti <30m. – 8.58±1.88; 31-40m. – 6.96±1.02; 41-50m. – 5.03±0.81; 51-60m. – 3.95±1.01; (p=0,014). Turinčių klausos sutrikimų SCOPA-NM vidurkis 6.86±0.67, neturinčių – 7.46±0.87; (p=0,678). Turinčių klausos sutrikimų SCOPA-MD balų vidurkis 4.82±0.63, neturinčių – 6.68±0.89; (p=0,122). Rasta koreliacija tarp KMI ir nemigos sunkumo (p=0,03, r=-0,287). Turinčių NKS, SCOPA-NM balų vidurkis 8.55±0,79, neturinčių – 6.14±0,68; (p=0,026).
5 Išvados
1. Vidutinis tiriamųjų amžius ~70m., iš kurių 54,4% buvo vyrai. KMI iki 24,5 turėjo 43,7% tiriamųjų, antsvorį – 39,8%, nutukimą – 16,5%.
2. Miego sutrikimais skundėsi 72,8% tiriamųjų, iš jų 59,2% - nemiga, 43,7% - mieguistumu dienos metu.
3. 61% tiriamųjų buvo tamsiaplaukiai, 39% - šviesiaplaukiai. Klausos sutrikimų turėjo 64% tiriamųjų. NKS skundėsi 38,8% tiriamųjų, PGJ - 9,7%.
4. Ankstesnis plaukų pražilimo amžius, mažesnis KMI bei NKS pasireiškimas turėjo įtakos blogesniai miego kokybei.
SUMMARY
Radvilė Griškevičiūtė. Sleep disorders in Parkinson’s disease.
Abstract. Sleep disorders are one of the most frequent and disturbing of the nonmotor complications of Parkinson’s disease (PD). The increasing number of medical articles examines common phenotypic changes of PD: premature greying, hearing impairment, changes in movement and weight. This research aims to analyze quality of sleep, phenotypic peculiarities and their interrelations in patients with PD. Research aim and objectives. Aim: evaluate quality of sleep, phenotypic peculiarities and their interrelations in patients with PD. 4 objectives: 1. Identify demographic and clinical characteristics. 2. Evaluate sleep disorders in patients with PD. 3. Analyse phenotypic characteristics. 4. Identify the relation between phenotypic changes and sleep disorders in patients with PD.
Research participants and methods. The research was carried out at LSMUL KK Department of Neurology with a 103 patients with PD. Anonymous questionnaire was carried out, sleeping disorders were evaluated according to the SCOPA-SCALE questionnaire, and common phenotypic characteristics were identified.
Results. 103 participants were questioned: 54.4% were men. Average age - 70.24±9.28, duration of disease - 8.27±4.87 years. 72.8% suffered from sleep disorders, 59.2% reported insomnia, 43.7% - daytime sleepiness. 61% were dark-haired, 39% - fair-haired. First grey hair under 40 years were noticed by 39%, 41-50 years by 36%, >50 years by 25%. 64% suffered from impaired hearing, 37.2% of them suffered from impaired hearing in both ears, 18.6% - in one ear, 38.4% reported ringing in the ears, 5.8% became sensitive to noise. Participants with low BMI – 3.9%, normal BMI – 39.8%, overweight – 39.8%, obesity – 16.5%. 38.8% suffered from RLS, 9.7% - from PLM. Average SCOPA-NSP of fair-haired participants - 6.7±0.81, dark-haired – 7.32±0.70; (p=0,599). Average SCOPA-DS of fair-haired
6 participants - 5.28±0.80, dark-haired – 5.62±0.68; (p=0,902). Average SCOPA-NSP of participants who started growing grey hair under 30 years - 8.92±1.87; 31-40 years – 6.89±0.80; 41-50 years – 8.03±0.87; 51-60 years – 5.86±1.26; (p=0,03). Average SCOPA-DS of participants who started growing grey hair under 30 years - 8.58±1.88; 31-40 years – 6.96±1.02; 41-50 years – 5.03±0.81; 51-60 years – 3.95±1.01; (p=0,014). Average SCOPA-NSP of participants with impaired hearing - 6.86±0.67, with normal hearing - 7.46±0.87; (p=0,678). Average SCOPA-DS of participants with impaired hearing - 4.82±0.63, with normal hearing – 6.68±0.89; (p=0,122). A correlation was found between BMI and the severity of insomnia (p=0,03, r=-0,287). Average SCOPA-NSP of patients with RLS - 8.55±0.79, without RLS – 6.14±0.68; (p=0,026).
Conclusions
1. Average age of participants - 70 years, 54.5% were men. With BMI under 24.5 – 43.7%, overweight – 39.8%, obesity – 16.5%.
2. 72.8% suffered from sleep disorders, 59.2% reported insomnia, 43.7% - daytime sleepiness. 3. 61% were dark-haired, 39% - fair-haired. 64% suffered from impaired hearing. 38.8% suffered
from RLS, 9.7% - from PLM.
7
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Etikos komiteto pavadinimas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Bioetikos centras. Leidimo numeris: BEC-MF-578
8
SANTRUMPOS
AASM – Amerikos akademijos miego medicinos DA – Dopamino agonistai
HI – Higienos institutas KMI – Kūno masės indeksas L-Dopa – Levodopos preparatai NKS – Neramių kojų sindromas NM – Neuromelaninas
OMA – Obstrukcinė miego apnėja PGJ – Periodiniai galūnių judesiai PG2 – Prostaglandinas G2
PL – Parkinsono liga
RBD – Paradoksinio miego elgesio sutrikimas SCOPA-DM – mieguistumo dienos metu skalė SCOPA-NM – nakties miego skalė
9
SĄVOKOS
Akinezė Bradilalija Cholinerginis Diskinezijos Distonija Dopaminerginis Fenotipas Hipomimija Juodoji medžiaga Kochlearinė Komorbidiškumas Leptinas Melanocitai Melsvoji dėmė Mezokortikolimbinis Neuromelaninas Nigrostriatinis Posturalinis Rigidiškumas Serotoninerginis Tremoras10
ĮVADAS
Parkinsono liga (PL) yra lėtinė neurodegeneracinė liga, pasireiškianti melanino turinčių dopaminerginių neuronų žūtimi smegenyse juodosios medžiagos srityje [1]. PL dažnis kasmet didėja tiek Lietuvoje, tiek globaliai [2, 3]. Literatūroje yra duomenų, jog ši liga prasideda kur kas anksčiau nei atsiranda pirmieji motoriniai simptomai [4, 5], todėl tuo tikslu mėginama tyrinėti įvairius nemotorinius ligos simptomus, taip pat būdingus sergančiųjų fenotipo ypatumus, galimai padėsiančius iš anksto identifikuoti rizikos grupės pacientus [6]. Miego sutrikimai – vieni iš dažniausiai pasitaikančių PL nemotorinių simptomų. Įvairios literatūros duomenimis miego sutrikimų dažnis varijuoja nuo 42 – 98 %. [5, 7, 8, 9, 10]. Ypač dažnai pasitaiko nemiga ir mieguistumas dienos metu, kurie su amžiumi vis ryškėja [8, 11]. Šiuos miego sutrikimus įvertinome remiantis išverstu į lietuvių kalbą SCOPA-SCALE klausimynu. Be to, tyrimo anketoje pateikiant atitinkamus klausimus buvo nagrinėjami tam tikri sergančiųjų fenotipo ypatumai: plaukų spalva, ankstyvas žilumas, klausos sutrikimai, judesių bei svorio pokyčiai. Yra iškelta hipotezė, kad melanocitų ar melanino kiekio sumažėjimas gali būti susijęs ne tik su PL, bet ir su pablogėjusia funkcija organų, kuriuose randama melanino. Pavyzdžui melanocitų randama ausyje, stria vascularis srityje – todėl manoma, jog klausos sutrikimai sergant PL galimai susiję su melanino deficitu [12, 13]. Pigmento trūkumas taip pat tiesiogiai susijęs su priešlaikiniu pražilimu [12]. Kolkas apie fenotipo ypatumus PL patogenezėje literatūroje informacijos yra mažai, o fenotipo pokyčių sąsajos su miego sutrikimais išvis nenagrinėjamos.
11
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimas buvo atliekamas anoniminio anketavimo būdu. Gavus Bioetikos komiteto leidimą, buvo analizuojami 103 PL sergančiųjų, besigydančių LSMUL KK Neurologijos skyriuje, sutikusių dalyvauti tyrime, miego sutrikimai bei fenotipo ypatumai (būdingi klausos sutrikimai, KMI, plaukų spalvos, judesių pokyčiai), jų ryšys tarpusavyje bei priklausomybė nuo lyties, amžiaus, ligos trukmės ir kt. Miego sutrikimai anketoje įvertinti pagal išverstą į lietuvių kalbą SCOPA-SCALE klausimyną, specifiniais klausimais išaiškinti sergančiųjų fenotipo ypatumai ir demografinės/klinikinės charakteristikos.
Darbo tikslas: įvertinti Parkinsono liga sergančiųjų miego sutrikimus, fenotipo ypatumus bei jų sąsajas tarpusavyje.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamųjų demografines ir klinikines charakteristikas. 2. Įvertinti PL sergančiųjų miego sutrikimus.
3. Atlikti PL sergančiųjų fenotipo požymių analizę.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. PL istoriniai bruožai
Nors pirmieji ligos, galėjusios būti parkinsonizmu, raštai buvo aptinkami jau 4 500 - 1000 m. pr. Kr., tačiau James‘as Parkinson‘as (XIX a.) pirmasis suformulavo šiai ligai aiškų medicininį pavadinimą – „Drebantysis paralyžius“ (angl. Shaking Palsy) [14, 15]. Gatvėje stebėjęs sergančiuosius asmenis, juos kalbindavęs, 1817 m. parašė Esė apie drebantįjį paralyžių „An Essay on the Shaking Palsy“. Joje autorius aprašė 6 pacientų drebėjimą, silpnumą, eiseną bei laikyseną, diferencijavo nuo kitų paralyžinių būklių, kurias stebėjo savo praktikoje [5, 16].
Beveik po 50m. (1877m.) šiuolaikinės neurologijos pradininkas Ž. M. Šarko, pastebėjęs jog šiai ligai nevisada būdingas silpnumas bei tremoras, pavadino ją Parkinsono liga (PL). Be to, jis pirmasis nurodė PL būdingą rigidiškumą bei akinezę, hipomimiją bei bradilaliją, autonominę disfunkciją, diferencijavo nuo kitų sutrikimų, susijusių su tremoru [5, 15].
1.2. PL epidemiologija
Dažniausiai PL susergama apie 50-60-tuosius gyvenimo metus, tačiau žmonių, kuriems liga diagnozuota jaunesniame amžiuje skaičius auga [6]. Pagal Lietuvos Higienos instituto (HI) sveikatos informacijos centro duomenis, galima teigti, jog bendras ligotumas PL Lietuvoje 2014 m. pabaigoje buvo 456 / 100 000 Lietuvos gyventojų ir per pastaruosius 10 m. išaugo 2,3 karto [2]. PL dažnis didėja ir globaliai. Spėjama, kad pasauliniu mąstu, PL dažnis padidės nuo 4,5 mljn. 2005m. iki 9 mljn. 2030m. [3, 17].
Ligos paplitimą nustatyti dideliu tikslumu sudėtinga. Atliktoje 47 studijų analizėje, buvo nustatyta, kad 100 000 gyventojų tenka 315 PL sergančiųjų 40+ amžiaus grupėje. Nestebina tai, kad dažnis didėja su amžiumi: pradedant nuo 41 sergančiojo 100 000 gyventojų 40-49 metų pacientų grupėje, iki 1903 pacientų 100 000 gyventojų 80+ amžiaus grupėje [3]. Lietuvoje 2014m. 82,5% PL sergančiųjų buvo 70-mečiai ir vyresni [2]. Parkinsono liga (PL) serga 1,4% žmonių, vyresnių nei 55 m. [5].
Rizika išsivystyti PL požymiams 55 – 85-erių metų vyrams sudaro 8,5%, moterims - 7,7%. Įvairios studijos patvirtina, jog vyrai turi didesnę riziką susirgti PL nei moterys [3, 6, 17], tačiau Lietuvoje remiantis HI duomenimis, moterys PL serga beveik 2k. dažniau nei vyrai [2].
PL pasireiškimo dažnis ir sergančiųjų mirštamumas priklauso nuo paciento aplinkos, medicinės pagalbos, geografinės bei etninės paciento padėties, o tai leidžia suprasti svarbią aplinkos ir genetinę reikšmę šios ligos patogenezėje [3].
13 1.3. PL ir jos etiologija
PL – tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga, pasireiškianti melanino turinčių dopaminerginių neuronų žūtimi smegenyse juodosios medžiagos (lot. substantia nigra) srityje [1]. Jos metu pažeidžiami ne tik nigrostriatiniai dopaminerginiai, tačiau ir kiti centrinės bei periferinės nervų sistemos neuronai bei jų tarpusavio ryšiai [5]. PL yra pirma pagal dažnį neurodegeneracinė liga, stipriai paveikianti asmens gyvenimo kokybę [18].
PL etiologija iki šiol nėra visiškai aiški, tačiau žinoma, jog įtakos turi tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai [19, 20]. Nustatyta, jog amžius bei senėjimo procesai yra stipriai susiję su PL atsiradimu. Kolkas tai nepakankamai ištirta, tačiau manoma, jog senstant organizmui dėl sutrikusios normalios ląstelių fiziologijos, greitėja dopaminerginių neuronų žūtis [20]. 2012m. metanalizėje rastos statistiškai reikšmingos asociacijos su šeimine PL anamneze [21], atrasta keletas reikšmingų genų PL patogenezėje [19]. Apie aplinkos veiksnių žalą ar apsaugą literatūroje duomenų yra mažai, tačiau yra atrastas teigiamas rūkymo, kavos, alkoholio poveikis, kurių patogenezė nėra visiškai aiški. Įdomu tai, jog hipertenzija taip pat mažina PL riziką [19, 21]. Žinomas neigiamas industrializacijos, gyvenimo kaime, šulinio vandens, pesticidų ir kitų aplinkos toksinų, chemikalų, bakterijų ar virusų sukeltų infekcijų poveikis PL etiologijoje [20, 21]. Galvos traumos, profesijos susijusios su technika, transportu ir žemės ūkiu taip pat sukelia padidėjusią riziką susirgti PL [21].
1.4. PL simptomai
PL gali pasireikšti tiek motoriniais, tiek nemotoriniais simptomais [6]. Labiausiai paplitę simptomai yra nulemti progresuojančio dopamino netekimo nigrostriatiniuose ir mezokortikolimbiniuose keliuose [22, 23, 18]. Motoriniai simptomai pasireiškia išnykus 70-80% dopaminerginių neuronų juodojoje medžiagoje [24]. Tradiciškai klinikinėje praktikoje daugiausiai dėmesio PL atveju skiriama motoriniams simptomams – bradikinezijai, rigidiškumui, tremorui, posturaliniam nestabilumui [7, 9, 22, 23, 25, 26]. James‘o Parkinson‘o aprašyti motoriniai simptomai yra plačiausiai išnagrinėti ir iki šiol yra naudojami kaip didieji PL diagnostikos kriterijai. Tačiau jo aprašyti nemotoriniai ligos simptomai visai neseniai atsirado įvairių mokslinių tyrimų centre. Dažniausi nemotoriniai simptomai: vidurių užkietėjimas, uoslės sutrikimas, depresija, nerimas, įvairūs miego sutrikimai, taip pat klausos ir regos sutrikimai susilaukia vis daugiau dėmesio [27]. Įvairios literatūros duomenimis nemotoriniai simptomai gali pasireikšti daug anksčiau nei klasikiniai motoriniai PL simptomai [18, 21, 22, 23, 26].
14 1.5. Miego sutrikimai sergant PL
Jau 1817 m. James‘as Parkinson‘as savo esė paminėjo apie sutrikusį miegą sergant PL [10], tačiau sąsajos tarp PL ir miego sutrikimų yra sudėtingos iki šiol [9]. Nors miego sutrikimų etiologija nėra visiškai aiški, tačiau žinoma, jog tam reikšmės turi miego reguliacinės sistemos cirkadinių komponentų disfunkcija [7]. Pirmiausia, daugybė degeneracinių pokyčių, kurie atsiranda smegenyse sergant PL, gali tiesiogiai paveikti miego-būdravimo centrus ir sukelti miego sutrikimus. Taip pat PL metu ypatingai sutrikdoma smegenų neurotransmiterių veikla, reguliuojančių miego funkcijas (norepinefrinas, serotoninas, dopaminas ir GABA). Pažeidžiami ir neurotransmiteriai, dalyvaujantys REM miego metu (acetilcholinas, serotoninas ir norepinefrinas) [9], miego kokybė taip pat gali prastėti dėl PL motorinių simptomų nakties metu [8]. Be to, manoma, kad smegenyse esantys melanocitai gali turėti neuroendokrininių funkcijų ir būti svarbūs miego reguliacijoje. Melanocitai dalyvauja prostaglandinų D2 susidaryme (PG2), o PG2 yra miegą sukelianti medžiaga [13].
Miego sutrikimus gali sąlygoti ne tik PL neuropatofiziologija ir ligos progresavimas, tačiau kompleksas kitų priežasčių, tokių kaip gretutinės psichiatrinės ar somatinės ligos, medikametų šalutinis poveikis, reakcija į senėjimą ir kt. [9, 26].
Miego sutrikimai susiję su daugybe blogų išeičių. Tam tikrose studijose nustatyta, jog miego sutrikimai yra svarbus veiksnys blogesniai sergančiųjų bei jų sutuoktinių gyvenimo kokybei. Taip yra todėl, kad nemiga nakties metu sukelia padidėjusį mieguistumą dieną, bei iš to sekantį sumažėjusį susidomėjimą kasdieninias gyvenimo įvykiais, sumažėjusį darbingumą, kartais tai net kelia pavojų gyvybei [8, 9, 11, 28].
1.5.1. Miego sutrikimų epidemiologija
Miego sutrikimai – vieni iš dažniausių PL nemotorinių simptomų [5, 10]. Įvairių studijų duomenimis 42-98% sergančiųjų PL patiria vienokių ar kitokių miego sutrikimų simptomų [5, 7, 8, 9, 10]. Literatūros duomenimis specifinis gydymas skiriamas tik 20-40% ligonių [5, 9]. 2012 m. Lokominienės ir kt. atliktame tyrime, buvo nustatyta, jog Lietuvoje specifinį gydymą miego sutrikimams gydyti vartoja tik 13,3% PL sergančiųjų [25].
1.5.2. Miego sutrikimų rūšys
Miego sutrikimų spektras PL metu yra platus, o jų priežastys iki šiol nėra galutinai aiškios [25]. Galimi miego sutrikimai yra nemiga, didelis mieguistumas dienos metu, miego atakos, neramių kojų sindromas (NKS), periodiniai galūnių judesiai (PGJ), obstrukcinė miego apnėja (OMA),
15 paradoksinio miego elgesio sutrikimas (RBD) ir kt. [7, 26]. Ypač dažnai pasitaiko nemiga ir padidėjęs mieguistumas, kurie su amžiumi vis ryškėja [8, 11].
1.5.2.1. Nemiga
Nemigos apibrėžimas apima užmigimo sunkumus (miego pradžia), dažnus prabudimus ir negilų miegą (miego išlaikymas), ankstyvą prabudimą ryte bei nepailsėjimo pojūtį po nakties [9]. Nemiga vargina 54-88% pacientų [5, 10, 25].Pastebėta, jog dažniausiai nakties metu PL sergančiuosius vargina miego išlaikymo problemos, paliečiančios 74-88% pacientų [9]. 2015 m. studijoje su 1447 PL sergančiųjų buvo nustatyta, jog miego pradžios sunkumai vargino 36,9% PL pacientų, dažni prabudimai ir negilus miegas net 81,54%, anktyvas prabudimas 40,4%, o 38.5% sergančių po nakties jautėsi nepailsėję. PL sergantieji, atrodo, neturi miego pradžios sutrikimų, tačiau miego išlaikymo problemos yra itin dažnos ir išreikštos [29]. Panaši statistika pateikiama ir kitoje 2011 m. atvejų – kontrolės studijoje, kurioje stebimi ryškūs skirtumai su kontrolinės grupės asmenimis [30]. Palyginus PL sergančiuosius su sergančiais lėtine liga (Cukriniu diabetu), nustatyta, kad miego fragmentacija taip pat statistiškai reikšmingai labiau vargino PL pacientus, nepriklausomai nuo didesnio migdomųjų vaistų vartojimo [10].
Dažniausiai nemiga yra natūralus progresuojančios ligos rezultatas. Nemigos patogenezėje svarbi yra pamato branduoliuose bei smegenų kamiene esančių cholinerginių neuronų degeneracija, sukelianti REM miego sutrikimus, taip pat siūlės branduoliuose esančių serotoninerginių neuronų degeneracija, sukelianti lėtųjų bangų miego pakitimus [5, 25]. Tačiau miego sutrikimai gali būti susiję su tokiais faktoriais kaip depresija, bloga miego higiena, naktinis šlapinimasis, skausmas, sunkumai apsiverčiant lovoje, reakcija į medikamentus (pvz MAO-B inhibtoriai, dopamino agonistai ir levodopa) ar ryškūs sapnai [9, 26]. Nemiga dažnai susijusi su naktiniu tremoru, rigidiškumu, naktinėmis akinezijomis, distonija, greta to dažnai būna ir kitų miego sturikimų būdingų PL, tokių kaip REM miegas, RBD, periodiniai galūnių judesiai, NKS [5, 9].
1.5.2.2. Mieguistumas dienos metu
Mieguistumas dienos metu yra vienas dažniausių sunkumų, kuriuos patiria PL sergantieji [9, 31]. Įvairių studijų duomenimis mieguistumo dienos metu dažnis varijuoja nuo 16% iki 76% [25, 31]. Didelius dažnio skirtumus tarp įvairių studijų gali lemti gretutinės ligos, tam tikrų populiacijų skirtumai ar medikamentų vartojimas [32]. Literatūros duomenimis, 15 – 50% PL sergančiųjų turi tendenciją užmigti dienos metu, o 59% vargina nuolatinis nuovargis [9, 10]. Sergantiesiems padidėja
16 tikimybė užmigti ramioje aplinkoje, o kai kuriems pacientams pasitaiko ne tik padidėjęs mieguistumas, bet ir staigaus užmigimo priepuoliai (miego atakos) (3,8-22,8%) [5].
Etiologijoje svarbus miego-būdravimo ciklo pasikeitimas – PL sąlygoti miego-būdravimo centrų pokyčiai smegenyse [26]. Mieguistumui įtakos gali turėti kiti PL miego sutrikimai, tokie kaip miego apnėja, ar su liga susiję psichikos sutrikimai, pvz. depresija, didelis komorbidiškumas, taip pat motoriniai ir nemotoriniai PL simptomai, vyresnis amžius, vyriška lytis, dopamino agonistų (DA) vartojimas [5, 9, 26]. DA vartojimas sergant PL yra vienas dažniausių faktorių, nulemiančių padidėjusį mieguistumą dienos metu [32]. Vienoje studijoje nustatyta, jog Pramipeksolio monoterapija sergant PL mieguistumą sukelia 18,3% pacientų, tuo tarpu kontrolinėje-Placebo grupėje tik 8,8% asmenų. Kitoje panašioje placebu kontroliuojamoje studijoje, skiriant Ropinirolį, sergantiesiems PL mieguistumas dienos metu pasireiškė 36% pacientų, lyginant su 4,8% kontrolinei grupei [9, 26]. Dauguma pastarųjų metų studijų įrodė, kad tiek DA, tiek levodopos (L-Dopa) preparatai sukelia mieguistumą [10], tačiau 2015m. atliktoje studijoje pastebėta jog L-Dopa, priešingai, mažina mieguistumą [33]. Reikšmingi rizikos veiksniai taip pat yra ligos sunkumas, trukmė, neįgalumas, susilpnėjusios pažintinės funkcijos bei nakties miego problemos [9, 32]. Nepaisant to yra autorių nurodančių, jog mieguistumas dieną gali būti pirminis PL požymis, nesusijęs su PL gydymu ar nakties miego sutrikimais [5, 10].
Literatūroje yra duomenų, jog mieguistumas dienos metu gali pasireikšti dar prieš PL diagnozę [21]. Tačiau didelėje atvejų-kontrolės studijoje, kurioje 423 asmenys su naujai nustatyta PL diagnoze be paskirto gydymo buvo lyginami su 196 sveikais asmenimis, statistiškai reikšmingo mieguistumo dienos metu dažnio skirtumo tarp šių asmenų grupių nustatyta nebuvo [31].
1.6. Melaninas ir Neuromelaninas
Melaninas yra aminorūgšties tirozino forma, kuri yra svarbi sveikai smegenų funkcijai palaikyti [12]. Neuromelaninas (NM), esantis dopaminerginiuose neuronuose yra juodas, netirpus pigmentas, esantis išimtinai tik smegenyse. Neuromelanino randama trijuose smegenų regionuose: juodojoje medžiagoje (lot. substantia nigra) vidurinėse smegenyse, melsvojoje dėmėje (lot. locus coeruleus) tilte ir smulkiuose regionuose pailgosiose smegenyse [1, 13, 34]. NM sintezė reguliuojama tų pačių fermentų kaip ir periferinė melanogenezė [34]. Dauguma studijų sutinka, jog neuromelaninas turi neuroprotekcinę funkciją sujungdamas reaktyvius laisvuosius radikalus ir metalus, taip apsaugodamas neuronus nuo toksinio pakenkimo. Šių funkcijų netekimas gali prisidėti prie PL atsiradimo [1, 13].
Yra iškelta hipotezė, kad melanocitų ar melanino kiekio sumažėjimas yra susijęs su pablogėjusia funkcija organų, kuriuose randama melanino, taip pat siejama su ligų atsiradimu, nes nebesugebama susidoroti su oksidaciniu stresu [12, 13].
17 Be odos, melanocitų ir melanino galima rasti vidinėje ausyje - stria vascularis srityje, smegenyse, širdyje, akyse ir netgi yra įrodymų , kad jų randama riebaliniame audinyje [13].
1.7. PL fenotipas
1.7.1. Plaukų spalva ir PL
Nustatyta, kad PL būdingas selektyvus juodojoje medžiagoje esančių dopaminerginių neuronų žuvimas. Juose esančio neuromelanino gamybai naudojamas melaninas. Todėl, galima susieti, jog klinikinėje praktikoje sergantiems PL, galėtų būti stebimi ankstyvi plaukų spalvos pokyčiai [6].
1.7.1.1. Ankstyvas žilumas ir PL
Žinoma, jog ankstyvam žilumui įtakos turi daugelis rizikos veiksnių, tokių kaip oksidacinis stresas, genetika ir kt. Melanino trūkumas sukelia tam tikras ligas, tokias kaip albinizmas, Parkinsono liga, be to, šio pigmento deficitas, žinoma, tiesiogiai prisideda prie priešlaikinio pražilimo [12]. Studijos parodė, jog plaukai turintys didesnį kiekį melanino yra sodresnės spalvos. Dėl to, kai nyksta melaninas (dėl natūralaus senėjimo, streso, genetinės predispozicijos), plaukas tampa blyškesnis ir galiausiai pražilsta [12]. 2011 metais Lietuvoje atliktame tyrime nagrinėjant PL fenotipą, kuriame buvo apklausti 82 PL sergantieji ir 82 kontrolinės grupės pacientai, ryškaus pražilimo amžiaus vidurkis lyginant su kontroline grupe statistiškai reikšmingai nesiskyrė [35]. Tačiau 2015 metais nagrinėjant ikiklinikinius PL požymius, buvo rasta, jog PL sergantieji pacientai reikšmingai anksčiau pradėjo žilti nei kontrolinės grupės pacientai. Atitinkamai, sergančiųjų pražilimo amžiaus vidurkis 35m., kontrolinės grupės – 45 m. [6].
1.7.1.2. Plaukų spalva ir rizika susirgti PL
Keliose studijose buvo nustatyta plaukų spalvos įtaka PL išsivystymo rizikai. Buvo atskleista, kad šviesiaplaukiai ir raudonplaukiai statistiškai reikšmingai dažniau suserga PL. Raudonplaukiai turi net 2 kartus didesnę riziką susirgti PL nei tamsiaplaukiai. Afrikiečiai ir azijiečiai PL suserga rečiau lyginant su kaukaziečiais [34, 36]. Tačiau 2011 m. Puzino P. ir kitų atliktame atvejų-kontrolės tyrime, plaukų spalva neparodė statistiškai reikšmingos įtakos PL išsivystymui Lietuvoje [35].
Tikslaus mechanizmo, kodėl šviesiaplaukiai turi didesnę riziką susirgti PL, nėra, tačiau manoma, jog pigmentacijos metabolizmas yra svarbus PL patogenezėje. Melaninas taip pat kaip dopaminas yra sintezuojamas iš amino rugšties tirozino [34].
18 1.7.2. Klausos sutrikimas ir PL
Mažai žinoma apie klausos sutrikimus sergant PL [27]. Melanocitai randami tarpinėse ląstelėse (stria intermediate cells) stria vascularis srityje vidinėje ausyje. Šios ląstelės reikalingos sukuriant endolimfos medijuojamo veikimo potencialą, kas yra itin svarbu normaliai klausai. Klausos sutrikimai gali būti susiję su pigmentacijos sutrikimais. Melanino granules produkuojantys melanocitai ausyse ypač svarbūs vidinės ausies balansui palaikyti [13]. Be to, sraigė, esanti ausyje, pagrindinis organas, atsakingas už klausą. Dopaminas, kurio deficitas sąlygoja PL atsiradimą, taip pat dalyvauja sraigės apsaugoje nuo triukšmo. Todėl manoma, kad klausos pakitimus, sergant PL, sąlygoja ne struktūriniai, o biocheminiai pokyčiai [37].
Klausos netekimas randamas 1,77 karto dažniau pas senyvo amžiaus asmenis, kurie serga PL, lyginant su senyvo amžiaus PL nesergančiais asmenimis [37]. Literatūros duomenimis, klausos sutrikimų dažnis bendroje populiacijoje auga su amžiumi, 62% žmonių turi įvaraus laipsnio klausos sutrikimus 85+ amžiaus grupėje. Senatviniai klausos sutrikimai, manoma, susiję su kardiovaskulinių ligų rizika, hipertenzija [27].
Vitale C. ir kt. 2012 m. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 106 PL sergantieji, buvo nustatyta, kad turintys klausos sutrikimų pacientai buvo vyresnio amžiaus, ir daugiau vyriškos lyties, lyginant su kitais PL pacientais, neturinčiais klausos sutrikimų. Taip pat buvo nustatyta, kad 28% turėjo vienpusį klausos sutrikimą, o net 43% abipusį simetrinį, ir 21% – abipusį asimetrinį. Be to, nustatytas didesnis klausos sutrikimų dažnis pagal amžių ir lytį lyginant su kontroline nesergančių PL grupe. Šiame tyrime audiometrija rodė daugiau periferinį, o ne centrinės kilmės klausos sutrikimą [27]. Pisani V. ir kitų 2015 atliktoje studijoje buvo įrodyta L-Dopai jautri kochlearinė disfunkcija ir klausos sutrikimai sergant PL. Iki tol negydytiems PL sergantiems pacientams buvo nustatyti klausos pokyčiai rutininės audiologijos ir otoakustinės emisijos metodais. Po paskirto gydymo levodopa, šiuose tyrimuose dinamikoje buvo stebimas statistiškai reikšmingas klausos funkcijos pagerėjimas [38].
1.7.3. Judesių pokyčiai ir PL
Tiek periodiniai galūnių judesiai (PGJ), tiek neramių kojų sindromas (NKS) gali trikdyti miego kokybę. Jei toreluojama, padidintas dopaminerginis gydymas nakties metu yra reikšmingas NKS ir PGJS gydymui, tai sumažina jų pasireiškimą nakties metu, bei pagerina ankstyvo ryto motorines paciento funkcijas. Ropinirolis ir Pramipeksolis nesenai Jungtinių valstijų patvirtinti vaistai, tinkantys NKS gydymui [9].
19 1.7.3.1. Neramių kojų sindromas
Neramių kojų sindromas (NKS) – tai yra toks sutrikimas, kuriam būdingi nemalonūs sensoriniai pojūčiai galūnėse (kojose ar/ir rankose) ar/ir liemens srityje bei su jais susijęs nenumaldomas noras judėti. Nemalonūs simptomai dalinai ar visiškai išnyksta judesio metu, pasunkėja – ramybės metu, gulint, sėdint. Dažniausiai simptomai pasireiškia antroje dienos pusėje, vakare, pirmoje nakties pusėje [9, 25, 26, 28]. NKS dažnis tarp PL sergančiųjų varijuoja iki 52% [5, 25, 28, 39], sveikoje populiacijoje - iki 10% [28].
NKS besiskundžiantieji dažniau turi miego sutrikimų, lyginant su tais, kurie NKS simptomų neturi [28].
2015 m. publikuotoje studijoje, kuri truko 4 metus, buvo nustatyta, kad NKS dažnis didėja ilgėjant ligos trukmei. 4,6% PL pacientų turėjo NKS ties diagnozės nustatymo pradžia, o po 4 metų šie nusiskundimai vargino jau 16,3% sergančiųjų. Taip pat dažnis didėja esant vyresniam sergančiųjų amžiui, turintiems miego ar kardiovaskulinių sutrikimų [39]
Literatūroje aprašoma, jog NKS yra statistiškai reikšmingai susijęs su blogesne gyvenimo kokybe, lėtine nemiga bei mieguistumu dienos metu, depresiškumu, kognityviniais sutrikimais [5, 29].
1.7.3.2. Periodiniai galūnių judesiai
Periodiniai galūnių judesiai – remiantis Amerikos akademijos miego medicinos (ang.: AASM) kriterijais - tai ne mažiau nei 4 ritmiški, pasikartojantys, trumpi kojų judesiai per valandą miego metu (dorsalinė pėdos ir kojos nykščio flesija, kartais kelio ir klubo fleksija). Judesių trukmė nuo 0,5 iki 10 s. Intervalas tarp judesių 5 – 90s. Judesiai gali būti tiek vienpusiai, tiek abipusiai, dažnai pažadina pacientą. Jie ne visada susiję su NKS [5, 8, 25, 40]. Dažnis bendroje populiacijoje varijuoja nuo 4 iki 11% [9, 40], tarp PL sergančiųjų siekia 30% [41]. Sąsajos tarp PGJ miego kokybės yra kontraversiškos – vienos studijos parodė didelius pokyčius polisomnografijos parametruose, kitos studijos tokio ryšio neatskleidė [8]. PGJ dažnis didėja su amžiumi. Yra tam tikrų įrodymų, paaiškinančių PL ir PGJ ryšį: nustatyta, jog nigrostriatinė degeneracija gali sąlygoti PGJ [8].
1.7.4. Svorio pokyčiai ir PL
Sergant PL dažnai pasitaiko svorio pokyčių, tačiau vis dėl to svorio netekimas sergant PL yra didesnė problema [42].
20 1.7.4.1. Svorio kritimas
Svorio kritimas sergant PL buvo aprašytas James‘o Parkinson‘o jau 1817m. [43]. Tai vienas iš sunkiausiai suprantamų nemotorinių PL simptomų [44]. Svorio netekimas galėtų būti ligos progresavimo ir trukmės indeksas, tačiau šis požymis paliečia ne visus PL sergančiuosius. Todėl turi būti ir tam tikri kiti veiksniai, predisponuojantys PL sergančiuosius netekti svorio [42]. Etiologija multifaktorinė: susijusi su diskinezijomis, mitybos įpročių pasikeitimu, medikamentų efektu (ypač L-Dopos), sulėtėjusia žarnyno funkcija, lėtesniu maisto nurijimu, kurio pasekoje mažėja energijos suvartojimas, atsiranda ankstyvas sotumas [42, 45]. Sumažėjęs KMI gali būti susijęs su moteriška lytimi ir kaulų tankio sumažėjimu, taip pat uoslės bei ryjimo sutrikimais [42, 46]. Etiologija taip pat susijusi su fiziologiniais neurodegeneraciniais pokyčiais, pvz.: ištirta, jog sergančiųjų PL su mažesniu KMI yra sumažėjusi leptino, padidėjusi į insuliną panašaus augimo faktoriaus I koncentracijos, lyginant su kitais PL sergančiais, kurių KMI normalus [45]. Taip pat yra įrodymų, jog PL metu yra paveikiami autonominiai svorio kontrolės centrai, tokie kaip pogumburis (lot. hypothalamus) [44]. Nė vienas iš šių faktorių nėra neabejotinai reikšmingas svorio netekimui sergant PL [42].
Literatūros duomenys atskleidė, jog PL sergančiųjų KMI yra mažesnis, palyginus su sveikąja populiacija pagal amžių ir lytį [45]. Statistiškai svorio kritimas būdingas trečdaliui PL pacientų [44]. Nesenoje KMI metanalizėje sergant PL buvo nustatytas 1,73kg/m2 mažesnis KMI nei kontrolinės grupės, kuris yra susietas su ligos sunkumu [43]. Vidutinis svorio netekimas yra apie 3,6 kg per 8 metus po diagnozės [46].
Buvo manyta, jog reguliariai matuojant pacientų KMI, galima būtų nustatyti ligos progresavimą, kelios studijos rado asociacijas tarp mažesnio KMI ir ligos sunkumo bei trukmės [43, 44, 46], tačiau Lindskov‘o studija 2014m. ir kiti tyrimai parodė, jog svorio netekimo pradžia sergant PL nėra susijusi su ligos stadija: tai gali būti pradinė išraiška ir pasireikšti ankščiau nei pirmieji PL motoriniai simptomai, taip pat svorio kritimas gali pasireikšti tik vėlyvose ligos stadijose [22, 44, 45].
1.7.4.2. Svorio prieaugis
PL sergančiųjų KMI gali būti per didelis. Keliuose tyrimuose buvo nustatyta, jog antsvoris liečia 50-60% PL sergančiųjų, tačiau šis dažnis yra panašus kaip ir antsvorio ir nutukimo dažnis sveikoje popiuliacijoje vakarų Europos valstybėse (50-70%). Literatūroje yra duomenų, jog DA gali sukelti mitybos pokyčius ir sąlygoti iki 15% svorio prieaugį. Naktinis valgymas yra dažnas ir susijęs su miego sutrikimais dėl DA [22].
21 1.7.4.3. Svorio pokyčiai ir miego sutrikimai
2014 m. atliktoje studijoje buvo nustatyta, jog pacientai su didesniu KMI dažniau jaučia mieguistumą dienos metu, lyginant su pacientais su mažesniu KMI [32].
22
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo planavimas: Gavus LSMU Bioetikos komisijos pritarimą Nr. BEC-MF-578, perspektyvinis tyrimas buvo atliekamas LSMUL KK neurologinių ligų konsultacijų poliklinikoje bei Neurologijos skyriuje.
Tyrimo objektas: Parkinsono liga sergantys pacientai, apsilankę LSMUL KK konsultacijų poliklinikoje bei Neurologijos skyriuje, sutikę dalyvauti tyrime. Pacientai tiriamųjų grupei buvo atrinkti naudojantis ligos istorijomis, kuriose galutinė diagnozė - Parkinsono liga G.20. Imtis: Viso buvo apklausta 104 PL sergančiųjų.
Tyrimo metodai: Buvo sudaryta anoniminė anketa apie Parkinsono liga sergančių pacientų miego sutrikimus bei fenotipo ypatumus, nurodant dokumentinius duomenis (amžių, lytį, Parkinsono ligos trukmę, vartojamus vaistus). Miego sutrikimai sergant PL įvertinti pagal Lietuvoje nevalidizuotą, išverstą į lietuvių kalbą „SCOPA-SLEEP“ klausimyną. Jį sudaro dvi dalys: 1) Nakties miego problemos per paskutinius kelis mėnesius (užduodami 5 klausimai susiję su nemiga, dažnu pribudimu nakties metu), kiekvienam klausimui pasirenkamas vienas iš 4 atsakymo variantų: nuo niekada (0 b.) iki labai dažnai (3 b.). Maksimali balų suma 15. 2) Mieguistumo dienos metu problemos per paskutinius kelis mėnesius (atsakymai nuo niekada (0 b.) iki labai dažnai (6 b.). Maksimali balų suma 18. Fenotipo ypatumams išsiaiškinti anketoje buvo prašoma nurodyti natūralią plaukų spalvą, amžių, kada atsirado pirmieji žilumo požymiai ir kada pilnai pražilo, ūgį, svorį, klausos sutrikimus bei miego kokybę trikdančius judesių pokyčius.
Duomenų analizės metodai: Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS 23.0 statistiniu paketu. Kiekybiniai duomenys nurodyti absoliučiąja verte, procentais, vidurkio reikšme ir standartiniu nuokrypiu (V±SN). Kokybinių požymių tarpusavio priklausomybei vertinti naudotas Chi – kvadrato (χ2) kriterijus, kiekybiniams dydžiams nepasiskirsčiusiems pagal normalųjį skirstinį taikytas neparametrinis Mann Whitney arba Kruskalo-Voliso kriterijus. Duomenų normalumas vertintas naudojant Shapiro-Wilk testą. Ryšys tarp kiekybinių dydžių vertintas naudojant Spearman ar Pearson koreliacijos koeficientą. Tikrinant statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas p < 0,05.
23
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. DEMOGRAFINĖS TIRIAMŲJŲ CHARAKTERISTIKOS
Tyrime dalyvavo 103 asmenys, sergantys Parkinsono liga (PL) - 47 moterys (45,6%) ir 56 vyrai (54,4%). Tiriamųjų amžius buvo nuo 48 iki 85m. (vidurkis ± SN – 70,24±9,28). 1,9% tiriamųjų priklausė ≤50m. amžiaus grupei, 15,5% - 51-60m., 29,1% – 61-70m., 40,8% – 71-80m., 12,6% - >80m.
Pirmieji PL simptomai tiriamiesiems atsirado nuo 35 iki 83m. (vidurkis±SN - 61,95±8,64), moterims - nuo 35 iki 76 m. (62,98±8,67), vyrams - nuo 40 iki 83m. (61,09±8,6). PL diagnozuota buvo nuo 42 iki 84m. (vidurkis ± SN – 63,86±8,38). Apklaustųjų ligos trukmė svyravo nuo 1 iki 20 m. (vidurkis ± SN – 8,27±4,87), 14,6% - trukmė ≥15m., 14,6% - 14-10m., 39,8% - 9-5m., 31,1% - ≤4m. Demografinės tiriamųjų charakteristikos pateikiamos 3.1-1 lentelėje.
3.1-1 lentelė. Demografinės charakteristikos
Rodikliai PL sergantieji (N = 103 ) Lytis (%) Moterys Vyrai 47 (45,6%) 56 (54,4%) Amžius (V±SN) ≤50 51-60 61-70 71-80 >80 70,24±9,28 2 (1,9%) 16 (15,5%) 30 (29,1%) 42 (40,8%) 13 (12,6%) Amžius, kada atsirado pirmieji PL simptomai (V±SN)
Moterys Vyrai
Amžius, kada diagnozuota PL (V±SN) Vidutinė ligos trukmė (V±SN)
≥15m 14-10m 9-5m ≤4m 61,95±8,64 62,98±8,67 61,09±8,60 63,86±8,38 8,27±4,87 14,6% 14,6% 39,8% 31,1%
Paaiškinimai: V±SN – vidurkis ± standartinis nuokrypis, PL – Parkinsono liga, N – skaičius.
PL pasiskirstymas pagal amžiaus grupes atitinka literatūroje aprašomą pasiskirstymą – dažnis didėja su amžiumi, didžiausią procentą sergančiųjų sudaro vyresni nei 70m. pacientai [2, 3]. Tačiau pacientų pasiskirstymas pagal lytį Lietuvos demografinių rodiklių neatitinka (remiantis Higienos instituto duomenimis (HI), Lietuvoje moterys PL serga beveik 2k. dažniau nei vyrai [2]) – šiame tyrime
24 vyrai:moterys pasiskirsto santykiu ~1:1 – galimai dėl per mažos pacientų imties. Įdomu tai, jog pasaulio aspektu vyrai turi didesnę riziką susirgti PL nei moterys [3, 6, 17].
3.2. MIEGO SUTRIKIMAI
3.2.1. Miego sutrikimų dažnis
Miego sutrikimais skundėsi 75 (72,8%) tiriamieji, iš jų: 36 (76,6%) moterys, 39 (69,6%) vyrai; (p=0,142). Grafiškai duomenys pateikti 3.2.1-1 diagramoje.
3.2.1-1 Diagrama
Gavome statistiškai reikšmingą skirtumą tarp miego sutrikimų pasireiškimo bei ligos trukmės (p=0,012): Ilgėjant ligos trukmei, pacientus dažniau vargino miego sutrikimai: 15 (100%) tiriamųjų, kurių ligos trukmė ≥15m. nuolat skundėsi miego sutrikimais, 12 (80%) tiriamųjų, kurių ligos trukmė 10-14m., turėjo miego sutrikimų, o 3 (20%) – neturėjo. 27 (65,9%) tiriamųjų, kurių ligos trukmė 5-9m. turėjo miego sutrikimų, 14 (34,1%) – neturėjo. 21 (65,6%) tiriamųjų, kurių ligos trukmė ≤4m. turėjo miego sutrikimų, 34,4% (N=11) – neturėjo. Duomenys pateikti 3.2.1-2 diagramoje.
Miego sutrikimų pasireiškimas statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp skirtingų tiriamųjų amžiaus grupių (p=0,021): miego sutrikimais skundėsi 2 (100%) tiriamieji, kurių amžius buvo iki 50m., 11 (68,8%) – 51-60m. amžiaus grupėje, 17 (56,7%) – 61-70m., 32 (76,2%) – 71-80m., 13 (100%) - >80m amžiaus grupėje.
72.8% 27.2%
MIEGO SUTRIKIMŲ DAŽNIS (%)
25 3.2.1-2 diagrama
3.2.2. Miego sutrikimų rūšys
Nemiga skundėsi 59,2% tiriamųjų, o mieguistumu dienos metu - 43,7% .
SCOPA-nakies miego (SCOPA-NM) skalėje (ang. SCOPA-NS (night sleep)) balais, kurios minimali vertė 0, maksimali – 15, tirtų asmenų nakties miego problemų vidurkis siekia 7,08±5,38 (V±SN). SCOPA-miegustumo dienos metu (SCOPA-MD) skalėje (ang. SCOPA-DS (daytime sleepiness)), kurios minimali vertė 0, maksimali – 18 b., vidurkis siekia 5,49±5.27. Pastoviai migdomuosius vaistus vartojo 15,5% tiriamųjų, kartais – 8,7%, nevartojo – 75,5%. Išsamesni duomenys pateikiami 3.2.2-1 lentelėje. 3.2.2-1 lentelė Rodikliai PL sergantieji % (N = 103 ) Nemiga Tik nemiga Nemiga + Mieguistumas Nemiga > Mieguistumas SCOPA – NM (V±SN) Mieguistumas Tik mieguistumas Mieguistumas > Nemiga SCOPA – MD (V±SN) 59,2% (N=61) 12,6% (N=13) 29,1% (N=30) 17,5% (N=18) 7,08±5,38 43,7% (N=45) 3,9% (N=4) 10,7% (N=11) 5,49±5,27 Migdomųjų vaistų vartojimas
Taip Ne Kartais 15,5% (N=16) 75,7% (N=78) 8,7% (N=9)
Paaiškinimai: PL – Parkinsono liga, N – tiriamųjų skaičius. Nemiga+Mieguistumas – pacientai,
besiskundžiantys nemiga ir mieguistumu. Nemiga>Mieguistumas – pacientais, kuriuos labiau vargina nemiga, nei mieguistumas dienos metu. Mieguistumas > Nemiga – pacientai, kuriuos labiau vargina mieguistumas dienos metu, negu nemiga.
100 0 80 20 65.9 34.1 65.6 34.4 0 20 40 60 80 100 120 Turi Neturi
MIEGO SUTRIKIMŲ DAŽNIO (%) PRIKLAUSOMYBĖ NUO LIGOS TRUKMĖS (m.)
26 59,2% tiriamųjų, besiskundžiančių miego sutrikimais, vertinant pagal SCOPA-NM skalę, gana dažnai (2b.) arba labai dažnai (3b.) galvojo, jog naktį pribunda per dažnai, 58,3% - jog, rytais pribunda per anksti, 55,2% - jog, naktį miegojo per mažai. 40,8% tiriamųjų gana/labai dažnai vargino užmigimo problemos atsigulus į lovą vakarais. Žr.: 3.2.2-2 lentelę.
3.2.2-2. Nakties miego problemų dažnis pagal SCOPA-NM (%)
Niekada (0) Retai (1) Gana dažnai (2) Labai dažnai (3) ..Turėjote užmigimo problemų
atsigulę į lovą vakarais
32 (31,1%) 29 (28,2%) 28 (27,2%) 14 (13,6%) ..kaip dažnai galvojate, kad
naktį pribundate per dažnai?
28 (27,2%) 14 (13,6%) 26 (25,2%) 35 (34,0%) ..kaip dažnai galvojate, jog
vakarais atsigulę į lovą gulite neužmigę per ilgai?
35 (34,0%) 26 (25,2%) 28 (27,2%) 14 (13,6%)
..kaip dažnai galvojate, kad rytais prabundate per anksti?
32 (31,1%) 11 (10,7%) 36 (35,0%) 24 (23,3%) ..kaip dažnai galvojate, kad
miegojote naktį per mažai?
32 (31,1%) 14 (13,6%) 31 (30,1%) 26 (25,2%) Paaiškinimai: 0-3 – balai pagal SCOPA-NM skalę.
Vertinant mieguistumo dienos metu sunkumą pagal SCOPA-MD skalę, 40,8% tiriamųjų, besiskundžiančių mieguistumo dienos metu problemomis, gana/labai dažnai (2-3b.) netikėdavai užmigdavo bet kuriuo dienos metu ar vakare. 9,7% tiriamųjų kartais/gana dažnai užmigdavo bendraujant su kitu žmogumi. 73,8% tiriamųjų, nemano, jog užmigimas dienos metu yra problema. Žr.: 3.2.2-3 lentelę.
3.2.2-3 Mieguistumo dienos metu problemų dažnis Niekada (0) Retai (1) Gana dažnai (2) Labai dažnai (3) Kaip dažnai netikėtai užmigdavote
bet kuriuo dienos metu ar vakarais?
41 (39,8%) 20 (19,4%) 30 (29,1%) 12 (11,7%) Kaip dažnai užmigdavote patogiai
sėdėdami?
40 (38,8%) 22 (21,4%) 28 (27,2%) 13 (12,6%) Kaip dažnai užmigdavote skaitydami
knygą?
39 (37,9%) 23 (22,3%) 27 (26,2%) 14 (13,6%) Kaip dažnai užmigdavote
bendraudami su kitu žmogumi?
93 (90,3%) 8 (7.8%) 2 (1.9%) 0 Ar Jums nebūdavo sunku
nepamiegoti dienos metu?
40 (38,8%) 22 (21,4%) 29 (28.2%) 12 (11,7%) Ar pajutote, kad užmigimas dienos
metu tampa problema?
47 (45,6%) 29 (28,2%) 20 (19,4%) 7 (6.7%) Paaiškinimai: 0-3 – balai pagal SCOPA-MD skalę.
27 Vidutinis tiriamųjų nemigos sunkumas (pagal SCOPA-NM balus) statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp lyčių: moterų 8,06±0,84, vyrų 6,25±0,66; (p=0,067).
Stipriai išreikštą nemigą (11-15b.) turėjo 36,2% moterų, 19,6% - vyrų. Lengvą-vidutinio sunkumo nemigą (1-10b.) turėjo 38,3% moterų, 51,8% vyrų. Žr.: 3.2.2-4 diagramą.
Vidutinis tiriamųjų mieguistumo dienos metu sunkumas (pagal SCOPA-MD balus), statistiškai reikšmingai tarp lyčių nesiskyrė: moterų 4,89±0,78, vyrų 5,98±0,70; (p=0,504). Žr.: 3.2.2-5 diagramą. 3.2.2-4 diagrama 3.2.2-5 diagrama 25.5 8.5 29.8 36.2 28.6 17.9 33.9 19.6 0 5 10 15 20 25 30 35 40
0 balų 1 - 5 balai 6 - 10 balų 11 - 15 balų
NAKTIES MIEGO (NEMIGOS) PROBLEMOS BALAIS PAGAL LYTĮ
Moterys Vyrai 44.7 23.4 23.4 8.5 33.9 19.6 35.7 10.7 0 10 20 30 40 50
0 balų 1 - 5 balai 6 - 10 balų 11 - 18 balų
MIEGUISTUMO DIENOS METU PROBLEMOS BALAIS PAGAL LYTĮ
28 Nerasta koreliacijos tarp tiriamųjų nemigos sunkumo (pagal SCOPA-NM balus) ir tiriamųjų amžiaus (p=0,214, r=0,124). Rasta vidutinė teigiama koreliacija tarp ligos trukmės bei nemigos sunkumo: ligos trukmei ilgėjant, nemiga sunkėja (p=0.01, r=0,318). Levodopos (L-Dopa) preparatus vartojančių nemigos sunkumo vidurkis 7,07±0,58, nevartojančių – 7,13±1,35; (p=0,909). Dopamino agonistus (DA) vartojančių nemigos sunkumo vidurkis 6,68±0,82, nevartojančių – 7,41±0,70; (p=0,757).
Rasta vidutinė teigiama koreliacija tarp tiriamųjų amžiaus ir mieguistumo dienos metu sunkumo (pagal SCOPA – MD balus): didėjant pacientų amžiui, mieguistumo sunkumas statistiškai reikšmingai didėjo (p=0,001, r=0,334). Gauta vidutinė teigiama koreliacija tarp ligos trukmės bei mieguistumo dienos metu sunkumo: ilgėjant ligos trukmei, mieguistumo sunkumas statistiškai reikšmingai didėjo (p=0.002, r=0,308). Levodopos (L-Dopa) preparatus vartojančių mieguistumo dienos metu sunkumo vidurkis 5,53±0,57, nevartojančių – 5,20±1,27; (p=0,182). Dopamino agonistus (DA) vartojančių nemigos sunkumo vidurkis 5,34±0,76, nevartojančių – 5,61±0,72; (p=0.959). Žr.: 3.2.2-6 lentelę. 3.2.2-6 lentelė Kintamieji P reikšmė SCOPA - NM Lytis Amžius Ligos trukmė L-Dopa DA 0,067 0,214 0,006 0,909 0,757 SCOPA - MD Lytis Amžius Ligos trukmė L-Dopa DA 0,504 0,001 0,005 0,182 0,959
Paaiškinimai: SCOPA-NM – nakties miego problemos, SCOPA-MD- mieguistumo dienos metu problemos, L-Dopa – Levodopos preparatai, DA- dopamino agonistai. Statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).
Mūsų tyrimo miego sutrikimų dažnis (72,8%) atitinka literatūroje aprašomą, kuris varijuoja nuo 42 iki 98% sergančiųjų PL [5, 7, 8, 9, 10]. Įvairūs autoriai pabrėžia su amžiumi bei ligos trukme didėjantį miego sutrikimų pasireiškimo dažnį bei jų sunkumą [8, 11, 25]. Mūsų tyrime ilgėjant ligos trukmei, miego sutrikimų dažnis bei sunkumas taip pat didėjo, tačiau tik mieguistumo sunkumas statistiškai reikšmingai augo su amžiumi, ryšio tarp nemigos sunkumo ir skirtingų amžiaus grupių neradome. Bendram miego sutrikimų pasireiškimui tiriamųjų amžius taip pat įtakos neturėjo.
29 Panaši nemigos problemų tendencija, kokia aprašoma literatūroje pastebėta ir mūsų tyrime: PL sergančiuosius labiau vargino dažni atsikėlimai nakties metu nei užmigimo problemos vakarais. 2015 m. studijoje su 1447 PL sergančiųjų buvo nustatyta, jog miego pradžios sunkumai vargina 36,9% PL pacientų, o miego fragmentacija - net 81,54% tiriamųjų [9, 29].
Įvairūs autoriai teigia, jog DA vartojimas sergant PL yra vienas dažniausių faktorių, nulemiančių padidėjusį mieguistumą dienos metu, atliktuose placebu kontroliuotuose tyrimuose šiuos vaistus vartojantys statistiškai dažniau skundėsi mieguistumu dienos metu [9, 26, 38], tačiau mūsų tyrime DA neparodė statistiškai reikšmingos įtakos mieguistumui dienos metu. L-dopos vartojimo sąsajos su mieguistumu literatūroje kontraversiškos [10, 33], mūsų tyrime ryšio tarp L-Dopos ir mieguistumo taip pat nenustatyta.
3.3. FENOTIPO YPATUMAI
3.3.1. PLAUKŲ SPALVA
61% tiriamųjų buvo tamsiaplaukiai (juoda/ ruda), 39% - šviesiaplaukiai (balta/ geltona/ rusva/ rausva). Žr.: 3.3.1-1 diagramą. Iš pražilusių pacientų pirmuosius žilus plaukus iki 40 metų pastebėjo – 39% tiriamųjų, 41-50m. – 36%, >50m – 25%.
3.3.1-1 diagrama
Gautas plaukų spalvos pasiskirstymas panašus į 2011 Lietuvoje P. Puzino ir kt. atlikto PL fenotipo tyrimo plaukų spalvos pasiskirstymą: natūrios juodos plaukų spalvos dažnis – 42%, rudos – 29,6%, geltonos – 28,4%, kontrolinėje šio tyrimo grupėje plaukų spalvos pasiskirstymo dažnis statistiškai reikšmingai nesiskyrė [35]. Nors užsienio literatūros autorių pastebėta padidėjusi
61% 39%
PLAUKŲ SPALVA (%)
30 raudonplaukių ir šviesiaplaukių PL išsivystymo rizika [34, 36], mūsų tyrime tarp sergančių PL dominavo tamsi plaukų spalva.
Mūsų gautuose rezultatuose net 75% tiriamųjų pradėjo žilti anksčiau nei sulaukę 50m., tačiau kadangi tyrime nebuvo kontrolinės grupės, sunku įvertinti, ar sergantieji pražilo statistiškai ankščiau už nesergančius PL. Kaip jau aprašėme literatūros apžvalgoje, 2015 metais Lietuvoje atliktame tyrime buvo rastas statistiškai reikšmingas pražilimo amžiaus vidurkio skirtumas tarp PL sergančiųjų ir kontrolinės grupės: atitinkamai - PL sergančiųjų 35m., kontrolinės grupės – 45 m. [6]. Kadangi mūsų tyrimo anketoje nebuvo prašoma pažymėti tikslaus pražilimo amžiaus, palyginimui apskaičiuoti pražilimo amžiaus vidurkio negalime.
3.3.2. KLAUSOS YPATUMAI
64% tiriamųjų, turi įvairių klausos sutrikimų (vienpusį ar abipusį klausos sutrikimą, pašalinius garsus ausyse, jautrumą garsui).
3.3.2-1 diagrama
Klausos sutrikimais skundžiasi 28 (59,6%) moterys, 38 (67,9%) vyrai; (p=0,383).
Vidutinis amžius turinčių klausos sutrikimų 70,82±1,16, neturinčių – 69,22±1,48; (p=0,352). Vidutinė ligos trukmė besiskundžiančių klausos sutrikimais 8,89±0,62, nesiskundžiančių – 7,16±0,73;
(p=0,093). Žr.: 3.3.2-2 lentelę.
64% 36%
KLAUSOS SUTRIKIMAI
31 3.3.2-2 lentelė
Kintamieji P reikšmė
Klausos sutrikimai Lytis Amžius Ligos trukmė
0,383 0,352 0,093 Paaiškinimai: Statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).
Iš visų klausos sutrikimų vienpusis klausos susilpnėjimas vargino 16 (15,5 %) tiriamųjų, abipusis – 32 (31,1%), pašaliniai garsai ausyse – 33 (32%), jautrumas garsui – 5 (4,9%) tiriamųjų.
Tiriamieji vyrai statistiškai dažniau skundėsi vienpusiu klausos susilpnėjimu (p=0,019), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp abipusio klausos sutrikimo (p=0,124), pašalinių garsų ausyse (p=0,212), jautrumo garsui (p=0,508) tarp lyčių nenustatyta. Žr.: 3.3.2-3 diagramą.
3.3.2-3 diagrama
Vienpusis klausos susilpnėjimas, pašaliniai garsai ausyse bei jautrumas garsui statistiškai reikšmingai nesiskyė tarp tiriamųjų amžiaus grupių (p=0,945; p=0,118, p=0,08), tačiau abipusis klausos susilpnėjimas reikšmingai su amžiumi didėjo (p=0,035). Žr.: 3.3.2-4 diagramą.
Nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp ligos trukmės ir vienpusio bei abipusio klausos susilpnėjimo, pašalinių garsų ausyse ir jautrumo garsui (atitinkamai: p=0,549; p=0,239; p=0,831; p=0,793). 6.4 23.4 38.3 6.4 23.2 37.5 26.8 3.6 15.5 31.1 32 4.9 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Vienpusis klausos susilpnėjimas Abipusis klausos susilpnėjimas Pašaliniai garsai ausyse Jautrumas garsui %
KLAUSOS SUTRIKIMŲ TIPŲ (%) PASISKIRSTYMAS PAGAL LYTĮ
32 3.3.2-4 diagrama
Literatūroje yra duomenų, jog klausos sutrikimai labiau vargina vyresnio amžiaus pacientus, daugiau vyriškos lyties, dažniau būdingas abipusis klausos susilpnėjimas nei vienpusis [27, 47, 48]. Mūsų tyrime abipusis klausos susilpnėjimas vargina 31,1% tiriamųjų, vienpusis tik 15,5% tiriamųjų, taigi duomenys panašūs, tačiau tik vienpusio klausos susilpnėjimo dažnis skyrėsi tarp lyčių. Tik abipusio klausos susilpnėjimo dažnis iš visų klausos sutrikimų reikšmingai didėjo su tiriamųjų amžiumi. Be to, neradome klausos sutrikimų dažnio padidėjimo ilgėjant ligos trukmei. Pašalinių garsų ausyse paplitimas bendroje populiacijoje varijuoja nuo 6,6% iki 18,6%, vyresnių nei 55m. – dažnis gali siekti iki 30% [47, 49, 50]. Mūsų tyrime šio sutrikimo dažnis tik nežymiai didesnis nei bendroje vyresnių asmenų populiacijoje. Literatūroje objektyviai nustatytas įvairaus sunkumo klausos susilpnėjimas vargina ~45% vyresnių nei 45m. asmenų bendroje populiacijoje, dažniau vyrus [48]. Mūsų tyrime subjektyviu klausos susilpnėjimu (vienpusiu ar abipusiu) skundžiasi 46,6% tiriamųjų, vyrai dažniau nei moterys.
3.3.3. SVORIO POKYČIŲ YPATUMAI
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal KMI: per mažą kūno masę (KMI <18,5) turėjo 3,9% tiriamųjų, normalią (KMI - 18,5-24,9) - 39,8%, antsvorį (KMI 25-29,9) - 39,8%, nutukimą (KMI >30) – 16,5%. Remiantis 2014m. Lietuvos statistikos duomenimis, Lietuvoje antsvorio (KMI 25-29,9) turėjo 38% 18 metų ir vyresnių gyventojų, 17% (KMI > 30) buvo nutukę. Vyresnių asmenų kategorijoje
18.8 16.7 16.7 7.7 18.8 33.3 26.2 61.5 12.5 30 38.1 38.5 6.3 6.7 2.4 0 0 10 20 30 40 50 60 70 51-60 61-70 71-80 >80 % Tiriamųjų amžius (m.)
KLAUSOS SUTRIKIMŲ (%) PASISKIRSTYMAS PAGAL AMŽIŲ
Klausa susilpnėjusi viena ausimi Klausa susilpnėjusi abejomis ausimis
33 normalios kūno masės dažnis mažėja, antsvorio – didėja. Lyginant tyrimo duomenis su bendra Lietuvos populiacija, esminio skirtumo nestebima, tačiau lyginant su vyresnio amžiaus populiacijos grupe galima pastebėti jog PL sergantieji dažniau turi sumažėjusią ir normalią kūno masę, rečiau – nutukimą. Palyginamieji duomenys pateikti 3.3.3-1 lentelėje.
Tiriamųjų vyrų KMI vidurkis – 25,57±0,51, moterų – 25,48±0,74; (p=0,096). Atlikus duomenų analizę, nebuvo nė vieno vyro, turinčio per mažą KMI (<18,5). Moterys dažniau nei vyrai linkusios į nutukimą (KMI >30) – (atitinkamai 25,5% ir 8,9%), o vyrai dažniau nei moterys turi saikingą antsvorį (KMI 25-29,9) – atitinkamai (48,2% – 29,8%). KMI pasiskirstymas pagal lytį atitinka 2014m. Lietuvos statistikos duomenis: nutukusių moterų buvo daugiau nei vyrų (atitinkamai 20 ir 14 proc.), tačiau vyrų daugiau nei moterų turėjo antsvorio (atitinkamai 44 proc. ir 34 proc.). KMI priklausomybė nuo lyties pateikta 3.3.3 – 2 diagramoje.
Nerasta koreliacijos tarp pacientų KMI ir amžiaus (p=0,262, r=0,1). Rasta labai silpna neigiama koreliacija tarp KMI ir ligos trukmės (p=0,043, r=-0,199). KMI priklausomybė nuo amžiaus neatitinka Lietuvos statistikos duomenų, nes bendroje populiacijoje, su amžiumi svoris didėja. Literatūroje KMI ryšys su ligos sunkumu ar trukme kontraversiškas: kelios studijos, kaip ir mes, rado ryšį tarp mažesnio KMI ir ligos trukmės [43, 44, 46], kitos, priešingai, teigia jog svorio netekimas gali būti tiek pradinės, tiek įsisenėjusios ligos išraiška [37, 44, 45].
3.3.3-1 lentelė. KMI palyginimas su bendrąja Lietuvos populiacija
PL sergantieji (N=103) Lietuvos statistikos duomenys (2014m.)
KMI 48-85m. 18m. ir vyresni
Lietuvos asmenys
55-64m. amžiaus grupės piliečiai Sumažėjusi kūno masė
(KMI <18,5)
3,9 2 0
Normali (KMI 18,5-24,9) 39,8 42,5 25,8
Antsvoris (KMI 25-29,9) 41,7 38 42,6
Nutukimas (KMI>30) 14,6 17 20,5
34 3.3.3 – 2 diagrama
Po PL diagnozės nustatymo, 45,6% tiriamųjų svoris krito (žr. 3.3.3 – 3 diagramą), svoris krito 22 (46,8%) moterims, 25 (44,6%) vyrams; (p=0,426).
3.3.3 – 3 diagrama Per mažas svoris (KMI < 18,5) Normalus svoris (KMI 18,5-24,9) Antsvoris (KMI 25-29,9) Nutukimas (KMI >30) Moterys 8.5 36.2 29.8 25.5 Vyrai 0 42.9 48.2 8.9 Bendrai 3.9 39.8 39.8 16.5 0 10 20 30 40 50 60 % KMI
PACIENTŲ PASISKIRSTYMAS PAGAL KMI
Moterys Vyrai Bendrai
25.2
45.6 29.1
PRIEŠ PL DIAGNOZĖS NUSTATYMĄ PACIENTŲ SVORIS (%) BUVO:
35 3.3.4. NEVALINGI GALŪNIŲ JUDESIAI
3.3.4.1. Neramių kojų sindromas (NKS)
40 (38,8%) tiriamųjų skundžiasi NKS: 23 (48,9%) moterys, 17 (30,4%) vyrų; (p=0,069). Vidutinis besiskundžiančių NKS tiriamųjų amžius (metais) 69,98±1,42, nesiskundžiančių 70,43±1,20; (p=0,602). Vidutinė besiskundžančių ligos trukmė (metais) 8,63±0,73, nesiskundžiančių – 8,05±0,64; (p=0,475).
NKS dažnis tarp PL sergančiųjų sutampa su literatūroje aprašomu - įvairiose studijose varijuoja iki 52%. [5, 25, 28, 39, 51]. Bendroje suaugusiųjų populiacijoje NKS dažnis siekia tik 7 – 10%. Literatūroje yra duomenų, jog moteris NKS vargina dažniau, tačiau mūsų tyrime statistiškai reikšmingo skirtumo tarp lyčių negauta [28]. Yra kontraversiškų duomenų, kad NKS susijęs su jaunesniu amžiumi, ankstesne ligos pradžia, tačiau tokių skirtumų mūsų tyrime nepastebėta [51].
3.3.4.2. Periodiniai galūnių judesiai (PGJ)
10 (9,7%) tiriamųjų skundžiasi PGJ: 4 (8,5%) moterys ir 6 (10,7%) vyrai; (p=0,487). Vidutinis besiskundžiančių PGJ tiriamųjų amžius (metais) 70,20±2,87, nesiskundžiančių 70,25±0,97; (p=0,924). Vidutinė besiskundžančių ligos trukmė (metais) 10,8±1,57, nesiskundžiančių – 8,0±0,50; (p=0,095). 3,9% skundžiasi ir NKS ir PGJ. Duomenys pateikti 3.3.4-1 lentelėje.
PGJ dažnis tarp PL sergančiųjų literatūroje siekia 30% [41], bendroje populiacijoje - 4– 11% [9, 40]. Mūsų tyrime gauti duomenys atitinka PGJ paplitimą bendrojoje populiacijoje, matomai dėl to, kad sunku renkant anamnezę objektyviai įvertinti, ar tiriamajam yra PGJ ar nėra.
3.3.4 - 1 lentelė
NEVALINGI GALŪNIŲ JUDESIAI DAŽNIS
Tik NKS 36 (35,5%)
Tik PGJ 6 (5,8%)
NKS+PGJ 4 (3,9%)
36 3.3.5. FENOTIPO SĄSAJOS SU MIEGO SUTRIKIMAIS
3.3.5.1 Plaukų spalvos ryšys su miego sutrikimais
Miego sutrikimais skundėsi 28 (70%) šviesiaplaukiai, 47 (74,6%) tamsiauplaukiai; (p=0,609). Vidutinis šviesiaplaukių SCOPA-NM nemigos vidurkis (balais) 6,7±0,81, tamsiaplaukių 7,32±0,70; (p=0,599). Vidutinis šviesiaplaukių SCOPA-MD mieguistumo dienos metu vidurkis (balais)
5,28±0,80, tamsiaplaukių – 5,62±0,68; (p=0,902).
Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp nakties miego problemų sunkumo ir pražilimo amžiaus: SCOPA-NM balų vidurkis tiriamųjų, kurie pradėjo žilti <30m. – 8,92±1,87; 31-40m. – 6,89±0,80; 41-50m. – 8,03±0,87; 51-60m. – 5,86±1,26; (p=0,03).
Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp mieguistumo dienos metu sunkumo ir pražilimo amžiaus: SCOPA-MD balų vidurkis tiriamųjų, kurie pradėjo žilti <30m. – 8,58±1,88; 31-40m. – 6,96±1,02; 41-50m. – 5,03±0,81; 51-60m. – 3,95±1,01; (p=0,014).
3.3.5-1 Lentelė
Pražilimo amžius (m.) SCOPA-NM (V±SN) SCOPA-MD (V±SN)
<30 8,92±1,87 8,58±1,88
31-40 6,89±0,80 6,96±1,02
41-50 8,03±0,87 5,03±0,81
51-60 5,86±1,26 3,95±1,01
Paaiškinimas: V±SN – Vidurkis ± standartinis nuokrypis.
3.3.5.2 Klausos sutrikimų ryšys su miego sutrikimais
Nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp klausos ir miego (nemigos ir mieguistumo)
sutrikimų: Turinčių klausos sutrikimų SCOPA-NM balų vidurkis 6,86±0,67, neturinčių – 7,46±0,87; (p=0,678). Turinčių klausos sutrikimų SCOPA-MD balų vidurkis 4,82±0,63, neturinčių - 6,68±0,89; (p=0,122).
3.3.5.3. KMI ryšys su miego sutrikimais
Rasta statistiškai reikšminga silpna neigiama koreliacija tarp KMI ir nemigos sunkumo (balais) (p=0,03, r=-0,287), t.y. KMI mažėjant nemiga sunkėja.
37 Nors literatūroje yra duomenų, jog didesnis KMI siejasi su labiau išreikštu mieguistumu dienos metu [32], tačiau mūsų tyrime tokių sąsajų negauta.
3.3.5.4. Nevalingų galūnių judesių ryšys su miego sutrikimais
3.3.5.4.1. NKS ir miego sutrikimai
Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp nakties miego kokybės ir NKS: Turinčių NKS, SCOPA-NM balų vidurkis 8,55±0,79, neturinčių – 6,14±0,68; (p=0,026).
Nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp NKS ir mieguistumo dienos metu sunkumo: Turinčių NKS, SCOPA-MD balų vidurkis 5,88±0,80, neturinčių – 5,24±0,68; (p=0,584).
Literatūroje aprašomas statistiškai reikšmingas ryšys tarp NKS ir padidėjusio
mieguistumo dienos metu [28, 51], taip pat randamos sąsajos su blogesne nakties miego kokybe [51]. Mūsų tyrimas patvirtino, jog besiskundžiančių NKS nakties miego kokybė blogesnė, tačiau neradome ryšio tarp NKS ir mieguistumo dienos metu.
3.3.5.4.2. PGJ ir miego sutrikimai
Nakties bei dienos miego problemų sunkumas statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp turinčių PGJ ir neturinčių: Turinčių PGJ, SCOPA-NM balų vidurkis 8,80±1,68, neturinčių – 6,89±0,59; (p=0,233).
Turinčių PGJ, SCOPA-MD balų vidurkis 7,90±1,64, neturinčių – 5,23±0,54; (p=0,102).
Literatūros duomenimis, sąsajos tarp PGJ miego kokybės yra kontraversiškos – vienos studijos rodo ryškius pokyčius polisomnografijos parametruose, kitos studijos tokių pokyčių
38
4. IŠVADOS
1. Vidutinis tiriamųjų amžius ~70m., iš kurių 54,4% buvo vyrai. KMI iki 24,5 turėjo 43,7% tiriamųjų, antsvorį – 39,8%, nutukimą – 16,5%. PL diagnozuojama vidutiniškai ~2m. vėliau nei prasideda pirmieji PL simptomai.
2. Miego sutrikimais skundėsi 72,8% tiriamųjų, iš jų 59,2% - nemiga, 43,7% - mieguistumu dienos metu. Ilgėjant ligos trukmei, miego sutrikimų dažnis bei sunkumas didėjo.
3. 61% tiriamųjų buvo tamsiaplaukiai, 39% - šviesiaplaukiai. Klausos sutrikimų turėjo 64% tiriamųjų. Labiausiai tiriamuosius vargino abipusis klausos susilpnėjimas (31,1%) ir pašaliniai garsai ausyse (32%). Moterims dažniau nei vyrams būdingas nutukimas (atitinkamai: 25,5% ir 8,9%), vyrams – antsvoris (atitinkamai 48,2% ir 29,8%). NKS skundėsi 38,8% tiriamųjų, PGJ - 9,7%.
4. Ankstesnis plaukų pražilimo amžius, mažesnis KMI bei NKS pasireiškimas turėjo įtakos blogesniai miego kokybei. Plaukų spalva (tamsi/šviesi), klausos sutrikimai bei PGJ neturėjo įtakos miego kokybei.
39
5. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Schroeder RL, Double KL, Gerber JP. Using Sepia melanin as a PD model to describe the binding characteristics of neuromelanin – a critical review. Journal of Chemical
Neuroanatomy, 2015; Vols. 64-65, p. 20-32.
2. Higienos instituto sveikatos informacijos centro prieiga: http://www.hi.lt/sveikatos-statistika.html (žiūrėta 2015.10.15)
3. Ross GW, Abbott RD. Living and dying with Parkinson's disease. Mov. Disord., 2014 Jul 7; Vol. 29: p. 1571–1573.
4. Liesienė V, Masaitienė R, Matačiūnienė D. Ar paradoksinio miego parasomnija padės anksti numatyti Parkinsono ligą ar kità neurodegeneraciją? Neurologijos seminarai 2010; 14(46): 229–236.
5. Lokominienė Kaladytė R. Ankstyva parkinsono liga sergančiųjų pažinimo funkcijos remiantis kompiuterizuotais testais, jų ryšys su biologiniais žymenimis ir klinikiniais nekognityviniais simptomais. Daktaro disertacija. Vilnius, 2014.
6. Banaitytė I, Kalvaitis T. Ikiklinikinių Parkinsono ligos požymių paieška. Jaunųjų mokslininkų ir tyrėjų konferencija, tezių knyga 2015; Neuromokslų sekcija; p. 544-545.
7. Srinivasan V, De Berardis D, Partonen T, Zakaria R, Othman Z. The use of melatonin for treating sleep disorders in patients with Parkinson’s disease. ChronoPhysiology and Therapy 2014; Vol. 4; p. 51–57.
8. Covassin N, Neikrug AB, Liu L, Corey-Bloom J, Loredo JS, Palmer BW et al. Clinical
correlates of periodic limb movements in sleep in parkinson’s disease. J Neurol Sci. 2012. Vol. 316(1-2); p. 131-136.
9. Menza M, Dobkin RD, Marin H, Bienfait K. Sleep Disturbances in Parkinson‘s Disease. Movement Disorders. 2010; Vol. 25, Suppl. 1, p. 117-122.
10. Comella CL. Sleep disorders in Parkinson‘s Disease: An Overview. Movement Disorders. 2007. Vol. 22, Suppl. 17, p. 367-373.
11. Marinus J, Visser M, Johannes van Hilten J, Jan Lammers G, Stiggelbout AM. Assesment of sleep and sleepness in parkinson disease. 2003; Vol. 26(8), p. 1049-54.
12. Frederica Hegney. What Causes Grey Hair: The Vitamin Deficiency Theory Of Greying (B12 and Folic Acid), 2011. Prieiga:
http://www.greydefence.com/blog/gray-hair-research-articles/gray-hair-causesvitamin-b12-folic-acid/.
13. Plonka PM, Passeron T, Brenner M, Tobin DJ, Shibahara S, Thomas A et al. What are melanocytes really doing all day long. 2009 John Wiley & Sons A/S, Experimental Dermatology. Vol. 18, p. 799–819.
