Sveikatos psichologijos katedra JUSTINA SIAURUSEVIČIŪTĖ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

Sveikatos psichologijos katedra

JUSTINA SIAURUSEVIČIŪTĖ

Motinystės tapsmo ypatumai nėštumo laikotarpiu: santykių su motina svarba

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti prof. dr. Nida Žemaitienė ____________ (Rengimo komisijos pirmininkas, vardas ir pavardė, parašas)

Studentas Justina Siaurusevičiūtė __________ Darbo vadovas doc. dr. Giedrė Širvinskienė __________ (Mokslinis laipsnis, vardas ir pavardė, parašas) 2019 m. gegužės mėn. 20 d.

2

SANTRAUKA

Siaurusevičiūtė, J. (2019). Motinystės tapsmo ypatumai nėštumo laikotarpiu: santykių su motina

svarba (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: doc. dr. Giedrė

Širvinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 68 p.

Tyrimo problema: nėštumo priėmimas ir identifikacija motinos vaidmenyje yra esminiai iššūkiai nėštumo metu. Siekiant sėkmingo minėtų aspektų vystymosi, vienas svarbiausių veiksnių yra nėščiosios santykiai su motina. Visgi mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama partnerio svarba nėštumo metu, o moters santykiams su mama, kurie nėštumo metu gali būti kritiškai svarbūs, dėmesio skiriama mažai. Tyrimo dalyviai ir taikyti metodai: tyrime dalyvavo 217 besilaukiančių moterų, kurių amžiaus vidurkis – 29,1 m. (SN = 3,88). Nėštumo savaitė svyravo nuo 9 iki 41. Tyrimas vykdytas 2018 m. gruodžio – 2019 m. kovo mėnesiais Kauno miesto sveikatos priežiūros įstaigose. Duomenų rinkimui naudota anoniminė anketa. Anketą sudarė nėštumo priėmimo skalė, subskalės identifikacijos motinos vaidmenyje bei santykių su motina vertinimui. Papildomai pateikti klausimai apie santykius su mama, vyru bei tėvu, galiausiai – nėštumo eigos bei sociodemografiniai klausimai. Tyrime atlikta kiekybinė duomenų analizė.

Rezultatai: Geresnis nėštumo priėmimas buvo tarp ištekėjusių moterų (lyginant su moterimis, kurios gyveno su savo partneriu nesusituokusios: p = 0,002). Moterys geriau priėmė savo nėštumą, kai į jį teigiamai reagavo aplinkiniai: partneris (p < 0,001), mama (p = 0,003), tėvas (p = 0,001). III trimestro metu moterys pasižymėjo geresne identifikacija motinos vaidmenyje nei moterys II trimestro metu (p = 0,033). (p = 0,033). Geresne identifikacija motinos vaidmenyje jos statistiškai reikšmingai pasižymėjo ir, kai artimieji teigiamai reagavo į nėštumą: partneris (p < 0,001), mama (p = 0,036). Santykių artimumas vaikystėje vidutiniškai buvo vertinamas 8,1 (SN = 2,00) balo, artimumas šiuo metu – 8,6 (SN = 1,79) balo. Didžioji dalis moterų nurodė, kad vaikystėje su mama pykosi maždaug kartą ar keletą kartų per savaitę (36,5 proc.), šiurkštaus elgesio didžioji dalis (34,3 proc.) nepatyrė. Santykių su moters tėvu ir vyru vidutinis įvertis atitinkamai siekė: 7,9 (SN = 2,50) ir 9.2 (SN = 1,11) balo. Galiausia atskleista, kad nėštumo priėmimą, nepriklausomai nuo kitų veiksnių, lėmė šeiminė padėtis ir vyro reakciją į nėštumą. Identifikaciją motinos vaidmenyje, nepriklausomai nuo kitų veiksnių, lėmė nėštumo priėmimas, dabartiniai santykiai su mama ir jos šiurkštus elgesys su besilaukiančia moterimi vaikystėje.

Išvados: 1. Nustatyta, kad registruotoje santuokoje gyvenančioms nėščioms moterims buvo būdingas didesnis nėštumo priėmimas, palyginus su moterimis, kurios gyveno su partneriu. Nėštumą geriau priėmė moterys, kurių artimieji (vyras, mama ir tėvas) išreiškė labiau teigiamas reakcijas į moters nėštumą. 2. Moterys II nėštumo trimestro metu pasižymėjo mažesne identifikacija motinos vaidmenyje, lyginant su moterimis III trimestro metu. Teigiama artimųjų reakcija (motinos ir partnerio) į nėštumą taip pat buvo susijusi su geresne identifikacija motinos vaidmenyje. 3. Nėščių moterų santykių su mama vertinimo analizė atskleidė, kad įvairius tyrime vertintus teigiamus santykių aspektus (pagalbą, galimybę pasitarti, pasitikėjimą, supratimą, meilės ir rūpesčio rodymą) kaip pasireiškiančius dabartiniuose santykiuose nurodė nuo 84,0 proc. iki 95,3 proc. moterų, o kaip pasireiškusius vaikystėje – nuo 78,2 proc. iki 94,0 proc. 4. Didesnį nėštumo priėmimą, nepriklausomai nuo kitų veiksnių, prognozavo gyvenimas su vyru santuokoje bei teigiama vyro reakcija į nėštumą.Identifikaciją motinos vaidmenyje nėštumo metu nepriklausomai nuo kitų veiksnių prognozavo nėščiosios dabartinių santykių su savo motina kokybė, šiurkštus motinos elgesys vaikystėje bei nėštumo priėmimas

Raktažodžiai: nėštumas, motinos vaidmens vystymasis, nėštumo priėmimas, identifikacija motinos vaidmenyje, santykiai su mama.

3

SUMMARY

Siaurusevičiūtė, J. (2019). Peculiarities of transition to motherhood during pregnancy: the

importance of the relationship with mother (Master Thesis in Health Psychology). Scientific advisor:

assoc. prof. Giedrė Širvinskienė, PhD. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 68 p.

Research problem: Acceptance of a pregnancy and identification with a motherhood role are the core challenges throughout the pregnancy. In order to successfully develop those aspects, one of the core factors is the expectants relationship with her mother. However, in academic literature the importance of the partner during the pregnancy is usually highlighted, and very little attention is paid to the relationship between a woman and her mother, which, can be critically important throughout the pregnancy.

Participants and methods: 217 pregnant women have taken part in the research, their average age was 29,1 (SD= 3,88). The stage of pregnancy varied between 9 to 41 weeks. The study took place from December 2018 to March 2019 at Kaunas healthcare institutions. To collect the data, anonymous questionnaires were used, which consisted of the pregnancy acceptance scale, subscales for identification with a motherhood role and the relationship with mother. Additionally, questions about the relationship with mother, partner and father. Lastly, questions about the course of pregnancy were added, as well as sociodemographic questions. During study a quantitative data analysis has been has conducted.

Results: Pregnancy acceptance was better among married women, in comparison to those who live with their partners (p=0.002). Women accepted pregnancy better when people around them (their partner – p<0.001; mother – p=0.003; father – p=0.001) reacted to the pregnancy positively. Women in their third trimester of the pregnancy have indicated a better identification with motherhood role, as compared to the participants in their second trimester (p=0,033). A better identification with a motherhood role, was statistically indicated when their loved ones reacted to the pregnancy positively: partner (p<0,001), mother (p=0,036). The closeness of the relationship in the childhood had a score of 8,1 (SD=2,00) at an average, and closeness at a current time had a score of 8,6 (SD=1,79). The majority of women (36.5%) have indicated that they argued with their mothers one or a few times a week in their childhood. The majority (34.3%) has not experienced harsh behavior from their mothers. The average score of the woman’s relationship with her partner and their father was 9.2 (SD = 1.11) and 7,9 (SD = 2.50) respectively. Finally, it has been determined that aside from other factors, the acceptance of the pregnancy is influenced by the marital status and partner’s reaction to the pregnancy. Irrespective from other factors, identification with a motherhood role could be predicted by assessing pregnancy acceptance, current relationship with mother, and her harsh behavior with the expectant in her childhood. Conclusions: 1. It has been determined, that women who live in registered marriages have expressed a higher pregnancy acceptance than the ones who live with their partners. Pregnancy was also better accepted by women whose loved ones expressed a more positive response to the pregnancy. 2. Women in their second trimester have indicated a lesser identification to the motherhood role than women in their third trimester. Positive loved ones responce to the pregnancy is correlated with a better identification with a motherhood role. 3 The analysis of the women’s relationship with their mothers has showed that 84.0% to 95.3% of women mentioned various positive factors (help; an opportunity to consult; trust; understanding; expressing love and concern) manifesting in a current relationship; 78.2% to 94.0% named them as having manifested in their childhood. 4. Irrespective of other factors, a higher pregnancy acceptance manifested when the expectants lived with their official husbands, and received their positive response to the pregnancy. Also, aside from the other factors, identification with a motherhood role might be predicted by the quality of the current relationship with expectants mother, mother’s harsh behavior towards her during childhood, and pregnancy acceptance.

Keywords: pregnancy, transition to motherhood, pregnancy acceptance, identification with motherhood role, relationship with mother.

4

PADĖKA

Pirmiausia noriu padėkoti savo baigiamojo darbo vadovei doc. dr. Giedrei Širvinskienei už suteiktą pagalbą, žinias, patarimus. Taip pat noriu padėkoti už skirtą laiką konsultacijoms, palaikymą bei padrąsinimą siekiant galutinio tikslo.

Dėkoju VšĮ Kauno miesto poliklinikos vadovams, UAB Medgintras vadovams ir personalui bei VšĮ Kauno klinikinės ligoninės filialo P. Mažylio gimdymo namų vadovams ir personalui už nuoširdžią pagalbą atliekant tyrimą. Atskirai noriu padėkoti sveikatos priežiūros įstaigų personalui, kuris geranoriškai, skirdami savo brangų laiką, padėjo man atlikti apklausą.

Taip pat noriu padėkoti visoms besilaukiančioms moterims, kurios sutiko dalyvauti apklausoje ir padėti man. Dėkoju už Jūsų nuoširdumą, atvirumą ir laiką, kurį paskyrėje prisidėdamos prie mano baigiamojo darbo.

Galiausiai noriu padėkoti savo šeimai, draugams, kolegoms už emocinį palaikymą, padrąsinimą, kantrybę visu baigiamojo darbo rengimo metu.

5

TURINYS

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 9

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 11

1.4. Literatūros apžvalga ... 12

1.4.1. Nėštumas. Nėštumo psichologija ... 12

1.4.2. Motinystės tapsmo ypatumai ... 14

1.4.2.1. Nėštumo priėmimas ... 15

1.4.2.2. Identifikacija motinos vaidmenyje ... 19

1.4.3. Tarpasmeniniai santykiai ... 22

1.4.4. Dukros – motinos santykiai ir jų reikšmė suaugusios dukros nėštumo priėmimui ir identifikacijai motinos vaidmenyje ... 28

2. METODAI ... 33

2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 33

2.2. Tyrimo instrumentai ... 34

2.3. Duomenų analizės metodai ... 36

3. REZULTATAI ... 38

3.1. Nėštumo priėmimas ... 38

3.2. Identifikacija motinos vaidmenyje ... 39

3.3. Besilaukiančios moters santykių ypatumai su motina ... 41

3.4. Identifikacijos motinos vaidmenyje, nėštumo priėmimo ir santykių su motina sąsajos ... 46

4. APTARIMAS ... 54

5. IŠVADOS ... 62

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 63 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.

6

SĄVOKŲ ŽODYNAS

Ambivalencija – prieštaringų nuotaikų, lūkesčių dėl tam tikro objekto jausmas (Connidis ir kt.,

2017). Hoffarth ir Hodson (2016) ambivalenciją apibūdina kaip tuo pačiu metu egzistuojančius prieštaringus požiūrius į vieną tikslą. Dažniausiai tai yra egzistuojantis teigiamas ir neigiamas požiūris.

Identifikacija motinos vaidmenyje – tai procesas, kurio metu keičiasi moters vaidmuo: nuo

moters pereinama prie moters turinčios kūdikį. Šiuo laikotarpiu moteris įsivaizduoja save kaip motiną, įsivaizduoja savo kūdikį ir svajoja apie jį, taip prisiimdama savo kaip motinos vaidmenį (Lederman ir Weis, 2009).

Motinystė – tradicinė motinystės samprata numato, kad motina sukuria nuolatinius ryšius su savo

vaiku per nėštumo, gimdymo ir žindymo patirtį (Rich, 1986, cit. Alvares, 2015). Motinystė apibūdinama kaip procesas, kuriame svarbus moters emocinis brandumas, gera psichologinė bei fizinė sveikata (Moore ir Zaccaro, 2000, cit. Skeirienė, 2012). Kiti autoriai apibūdina tai moters identiteto raiška. Moteris tampa atsakinga ne tik už savo gyvybę ir sveikatą, tačiau ir už kūdikio (Drazdienė ir kt., 2014, cit. Maženytė, 2016).

Motinystės tapsmas – tai viena reikšmingiausių patirčių moters gyvenime, kurios metu moteris

praplečia ir pagilina savo identiteto jausmą (Laney ir kt., 2015). Šiuo laikotarpiu moterys patiria didelį asmeninį augimą dėl nėštumo, integruoja savo naujas vertybes kaip būsimos motinos ir suteikia joms prasmę (Prinds ir kt., 2014).

Nėštumo priėmimas – moters pasitenkinimo dėl nėštumo laipsnis (Ispa ir kt., 2007). Lederman

ir Weis (2009) nėštumo priėmimą apibūdina kaip besilaukiančios moters prisitaikymą prie fiziologinių ir psichologinių pokyčių nėštumo metu.

Prenatalinis laikotarpis – tai laikotarpis nuo nėštumo pradžios iki kūdikio gimimo (Bagdonas ir

7

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

Nėštumas yra natūralus fiziologinis procesas (Šarvaitė ir Volochovič, 2018) laikomas vienu džiaugsmingiausių įvykių moters gyvenime (Dolatian ir kt., 2017). Visgi šiuo laikotarpiu moteris gali susidurti su daugybe naujų iššūkių, nauja patirtimi (Šarvaitė ir Volochovič, 2018), o taip pat – su fiziniais ir psichologiniais pokyčiais. Patiriami pokyčiai nėštumo metu gali sukelti patiriamą skirtingo laipsnio nerimą ir stresą (Dolatian ir kt., 2017). Taip pat, pasireiškiant šiems pokyčiams, moters jausmai gali svyruoti tarp džiaugsmo, euforijos, baimės, nerimo, pykčio ir kt. (Skurzak ir kt., 2015).

Šiuo laikotarpiu besilaukiančios moterys yra laikomos itin pažeidžiama grupe, kurioje dažnai patiriami psichologiniai sunkumai, galintys turėti įtakos pačios moters sveikatai, besivystančio kūdikio gimimo svoriui, priešlaikiniam gimdymui (Šarvaitė ir Volochovič, 2018), paties gimdymo trukmei ir kt. (Natamba ir kt., 2017). Dažniausi patiriami psichologiniai sunkumai – stresas ar nerimas nėštumo metu – yra siejami su kūdikio vystymusi bei motinystės tapsmo ypatumais: nėštumo priėmimu, identifikacija motinos vaidmenyje (Bernard ir kt., 2018), gebėjimu įsivaizduoti savo besivystantį kūdikį (Skurzak ir kt., 2015).

Nors, kaip teigiama literatūroje, nėštumas moterims yra natūralus fiziologinis procesas, šiuo laikotarpiu pasireiškiantys pokyčiai reikalauja moters adaptacijos (Lederman ir Weis, 2009), nepaisant to, ar nėštumas buvo planuotas, ar ne (Coskuner Potur ir kt., 2017). Vienas svarbiausių požymių, atspindinčių moters adaptaciją prie pokyčių nėštumo metu, yra nėštumo priėmimas. Tai apibūdinama kaip išreikštas moters laimingumo laipsnis dėl savo nėštumo (Ispa ir kt., 2007). Nėštumo priėmimas turi įtakos įvairiems moters gyvenimo nėštumo metu aspektams – pavyzdžiui, motyvacijai tinkamai/netinkamai reaguoti į motinos vaidmenį, teigiamiems jausmams besivystančiam kūdikiui, vidinei motyvacijai rūpintis savimi, o taip pat – prisitaikymui pogimdyviniu laikotarpiu (Nakamura, 2010). Sėkmingas nėštumo priėmimas leidžia moteriai toliau ruoštis savo vaiko gimimui bei vystyti savo kaip motinos vaidmenį.

Kitas labai svarbus aspektas, su kuriuo moteris susiduria nėštumo metu – identifikacija motinos vaidmenyje. Tai yra procesas, kurio metu moteris pradeda įsivaizduoti savo kūdikį ir save, kaip būsimą motiną, suvokti savo mintis kūdikio atžvilgiu, taip pat galvoti apie rūpinimąsi jam gimus, formuojasi motinos – kūdikio prieraišumas (Lederman ir Weis, 2009). Sėkminga identifikacija motinos vaidmenyje gali nulemti geresnius nėštumo eigos rezultatus, kūdikio sveikatą, geresnę moters fizinę ir psichologinę sveikatą (Coskuner Potur ir kt., 2017). Daugelyje mokslinių publikacijų yra teigiama, kad siekiant

8 sėkmingo nėštumo priėmimo ir identifikacijos motinos vaidmenyje, šiuo laikotarpiu santykiai su artimais žmonėmis yra itin svarbūs (Sercekus ir Mete, 2010; Simonič, 2015; Abdollahpour ir kt., 2015).

Kiekvienas žmogus, nepaisant jo asmeninių charakteristikų (pavyzdžiui: amžiaus, lyties, išsilavinimo, socioekonominės padėties ir kt.), kiekvieną dieną susiduria ir bendrauja su kitais žmonėmis tiek savo artimoje aplinkoje, tiek ir už jos ribų kiekvieną dieną. Atsižvelgdamas į savo poreikius, asmenines savybes, asmuo siekia būti tam tikros socialinės grupės, kurioje galėtų jaustis susietas su kitais, jausti jų pagarbą, paramą, dalimi (Gencer, 2019; Martiny ir Nikitin, 2019). Siekiant palaikyti gerus santykius, svarbu rūpintis savo artimųjų, draugų poreikiais ir tuo pat metu, jausti tokį pat rūpestį iš jų (Le ir kt., 2018).

Santykiai, kurie laikomi artimais, yra siejami su pasitikėjimu, pagarba. Tai yra žmonės, su kuriais bendraujant mažiau laikomasi formalumo, daugiau atviro ir direktyvaus bendravimo. Taip pat tai yra apibūdinama kaip stiprus, dažnas bendravimas, abipusė priklausomybė, kuri trunka tam tikrą laiką (Zhang ir kt., 2018; Finkel ir kt., 2017). Palaikomi artimi santykiai yra labai svarbūs kiekvienam žmogui ir gali padėti jam stiprinti savęs vertinimą, bendrą asmens gyvenimo kokybę. Tokie santykiai gali padėti susidoroti su emociniu distresu, sumažinti depresinių simptomų raišką, gerinti asmens savęs suvokimą bei asmens fizinę sveikatą (Luo ir kt., 2017).

Kaip ir visiems žmonėms, besilaukiančioms moterims tarpasmeniniai santykiai yra labai svarbūs. Siekiant pagerinti ar stiprinti besilaukiančios moters psichologinę savijautą, vienas svarbiausių aspektų yra palaikomi geri santykiai su artimaisiais. Artimųjų suteikiama reikalinga informacija tais atvejais, kai moteris jaučia stresą, yra svarbi moters žinioms plėsti bei susipažinti su galimais ir vykstančiais pokyčiais. Rodomas rūpestis, empatija, meilė, pasitikėjimas bei pagalba, suteikiamos reikalingos paslaugos ar finansinė parama besilaukiančiai moteriai gali užtikrinti saugumo, artimumo jausmą, mažinti patiriamą nerimą, stresą, sumažinti depresijos vystymosi riziką bei pagerinti bendrą gyvenimo kokybę (Natamba ir kt., 2017).

Visgi labai svarbu atsižvelgti į tai, kad besilaukiančiai moteriai svarbiausi su artimiausiais žmonėmis – šeima, romantiniu partneriu ar draugais (Skurzak ir kt., 2015). Moterys, kurių partneriai yra įsitraukę į nėštumą, jaučia jų paramą, palaikymą, jaučiasi saugiau. Taip pat toks vyro palaikymas gerina pasitenkinimą santykiais, mažina moters nerimą ir depresiškumą (Stapleton ir kt., 2012; Flanagan ir kt., 2015). Dar vieni labai svarbūs santykiai nėštumo metu – santykiai su tėvais. Palaikomi artimi santykiai su tėvais yra vienas iš nuo depresiškumo raiškos saugančių veiksnių (Din, ir kt., 2016). Nėštumo metu santykiai su kitomis moterimis, kurios turi nėštumo patirties, o ypač – su savo pačios mama, taip pat tampa itin svarbūs (Rosand ir kt., 2011). Suteikiama informacija, pasidalijimas patirtimi (Lowdermilk ir

9 kt., 2014), jaučiama parama ir rūpestis iš pačios besilaukiančios moters mamos skatina teigiamus jausmus dėl savo nėštumo (Nadeen ir Romo, 2008), kurie gerina moters nėštumo priėmimo jausmą bei identifikaciją motinos vaidmenyje (Choi, 2012).

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas

Nėštumo priėmimo ir identifikacijos motinos vaidmenyje sąsajos su besilaukiančios moters santykių su jos pačios motina ypatumais.

Tyrimo problema:

Nėštumo priėmimas ir identifikacija motinos vaidmenyje yra vieni svarbiausių iššūkių, kurie kyla besilaukiančiai moteriai. Nėštumo metu moteris pirmiausia susiduria su nėštumo priėmimu. Tai atskleidžia moters laimingumą dėl laukiamo kūdikio (Ispa ir kt., 2007). Taip pat svarbi užduotis nėštumo metu – identifikacija motinos vaidmenyje. Šiuo laikotarpiu moteris save pradeda suvokti ne kaip vieną asmenį, tačiau kaip moterį, kuri artimiausiu metu pati bus mama (Bassi ir kt., 2017). Šie aspektai yra itin svarbūs gerai moters psichologinei savijautai, tačiau literatūroje minima, kad sveikatos priežiūros įstaigose nėštumą dažniau linkstama laikyti išskirtinai fiziologiniu reiškiniu (Šarvaitė ir Volochovič, 2018). Visgi sužinojusios, kad laukiasi, moterys susiduria su situacija, kuri ne tik kelia stresą, nerimą, tačiau gali padidinti ir depresiškumo pasireiškimą dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų, prisitaikymo prie nėštumo (Dolatian ir kt., 2017).

Palaikomi geri santykiai su artimaisiais yra apsaugantis veiksnys, pravartus moteriai siekiant tinkamai prisitaikyti prie nėštumo ir besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Iš artimiausių žmonių besilaukianti moteris gauna reikalingą informaciją, palaikymą, pastiprinimą. Nėščiosios partneris dažnai akcentuojamas kaip svarbiausias žmogus nėštumo laikotarpiu, tačiau besilaukiančios moters santykiai su savo mama šiuo laikotarpiu jai taip pat tampa labai svarbūs. Motinos pasidalijimas savo asmenine patirtimi gali stipriai pagerinti moters prisitaikymą prie motinystės ir esamų pokyčių savo gyvenime (Scelza, 2011; Cheng ir kt., 2016). Be to, pastarieji santykiai yra formuojami nuo pat jau suaugusios moters vaikystės, o moters lūkesčiai motinystei yra pagrįsti pačios moters santykiais su mama (Yan ir kt., 2018).

Temos aktualumas:

Nėštumas moters gyvenime yra laikomas normaliu fiziologiniu reiškiniu, o sveikatos priežiūros įstaigose svarbiausiu objektu tampa moters fizinė sveikata. Visgi, kaip teigiama literatūroje, šiuo metu moterys gana dažnai patiria ir psichologinių sunkumų (Šarvaitė ir Volochovič, 2018). Beveik 25 procentai besilaukiančių moterų patiria tam tikro laipsnio stresą, kuris yra susijęs su nėštumu, vaiko

10 sveikata, savęs suvokimu motinos vaidmenyje ir kt. (Dolatian ir kt., 2017). Remiantis Šarvaite ir Volochovič (2015), besilaukiančioms moterims gana dažnai yra diagnozuojama ir depresija, stebimi kiti psichologiniai sunkumai. Visgi moterų psichologiniams sunkumams sveikatos priežiūros įstaigose skiriama per mažai dėmesio, deramai neatsižvelgiama į tai, kad jie gali turėti neigiamos įtakos moters bei kūdikio sveikatai.

Nėštumo metu moteris susiduria tiek su fiziniais, tiek su emociniais, psichologiniais pokyčiais, kurie gali padidinti moters jaučiamą stresą, nerimą (Coskuner Potur ir kt., 2017). Vieni svarbiausių aspektų, su kuriais moteris susiduria – nėštumo priėmimas ir identifikacija motinos vaidmenyje (Simonič ir Poljanec, 2014). Nors motinos vaidmuo dažnai yra įvardijamas kaip besivystantis po vaiko gimimo, su šiuo procesu moteris susiduria daug anksčiau – jau nėštumo metu (Spinelli ir kt., 2016). Be viso to, moteris nėštumo metu gali patirti baimę, nerimą dėl nėštumo eigos, savo gyvenimo būdo pokyčių. Pirmojo nėštumo trimestro ( iki 12-13 nėštumo savaitės) metu moteris gali susidurti su tokiais fiziniais simptomais kaip vėmimas, pykinimas, apetito svyravimai, dažnas šlapinimasis, nemiga ir kt. Jie moteriai gali sukelti įvairius jausmus: nuo džiaugsmo iki pykčio, nerimo ar baimės. Antrojo nėštumo trimestro metu (14-26 nėštumo savaitę) dažniausiai jaučiamas emocinis stabilumas, tačiau fiziniai simptomai – vidurių užkietėjimas, stuburo skausmai ir kt. – gali sukelti neigiamas emocijas. Paskutiniojo, trečiojo, trimestro metu (nuo 27 nėštumo savaitės iki vaiko gimimo) moteris pradeda ruoštis vaiko gimimui. Šiuo laikotarpiu moters ruošimasis gali sukelti nerimą, nepastovumo ar net baimės dėl nėštumo eigos bei gimdymo jausmą (Skurzak ir kt., 2015).

Besilaukiančios moters palaikomi tarpasmeniniai santykiai su artimais žmonėmis yra labai svarbūs (Skurzak ir kt., 2015). Pasikliaudama šiais santykiais moteris gali lengviau įveikti kylančias problemas, stresą keliančias situacijas (Rwakarema ir kt., 2015). Galima pastebėti, kad bet kurio nėštumo trimestro metu moteris susiduria su naujais iššūkiais, ją lydi kintančios emocijos, naujos patirtys. Siekiant pagerinti moters prisitaikymą bei padėti jai įveikti naujus kylančius iššūkius, šiuo laikotarpiu palaikomi santykiai su artimiausiais žmonėmis tampa dar svarbesni (Rakhshani ir kt., 2010). Visgi galimybė palaikyti gerus santykius su savo pačios mama bei jos pasidalijimas žiniomis ir savo patirtimi yra vieni svarbiausių veiksnių siekiant pagerinti motinos vaidmens vystymąsi (Rosand ir kt., 2011).

Temos naujumas:

Mokslinėse publikacijose gana dažnai teigiama, kad besilaukiančiai moteriai nėštumo metu tenka prisitaikyti prie daugybės besikeičiančių sąlygų: fizinių kūno pokyčių (Pallares ir kt., 2013), psichologinių pokyčių prisitaikant prie nėštumo (Skurzak ir kt., 2015). Siekiant sėkmingo prisitaikymo, vienas svarbiausių veiksnių, galinčių lemti tinkamą moters adaptaciją, yra palaikomi santykiai su

11 artimaisiais (Rakhshani ir kt., 2010). Moksliniuose tyrimuose dažniausiai akcentuojama besilaukiančios moters santykių su partneriu svarba (Canario ir Figueiredo, 2016; Stapleton ir kt., 2012). Teigiama, kad partneris, kuris palaiko, yra įsitraukęs į nėštumą, padeda besilaukiančiai moteriai, yra svarbus, siekiant tinkamos moters psichologinės savijautos (Stapleton ir kt., 2012). Visgi, santykiai su jos mama šiuo laikotarpiu taip pat tampa itin svarbūs.

Santykiai su mama formuojasi dar prenataliniu laikotarpiu ir yra stiprinami visą gyvenimą (Texeira ir kt., 2016). Tapimo motina lūkesčiai, savęs kaip motinos suvokimas formuojasi iš pačios moters patirties, įgytos bendraujant su savo mama, jos saugaus prieraišumo (Atashi ir kt., 2018), jaučiamo rūpesčio, artimų santykių vaikystėje bei einamuoju metu. Artimi santykiai su mama nėštumo laikotarpiu gali sumažinti moters jaučiamą nerimą dėl paties nėštumo ar gimdymo: mama suteikian reikalingą informaciją ir pasidalina patirtimi (Scelza, 2011). Be to, šie santykiai gali padėti lengviau priimti savo nėštumą ir identifikuotis motinos vaidmenyje (Yan ir kt., 2018).

Pastebėta, jog užsienio mokslinėse publikacijose daugiausiai dėmesio skiriama partnerių santykiams, analizuojama jų reikšmė nėštumui, moters sveikatai, nėštumo priėmimui bei identifikacijai motinos vaidmenyje. Galima manyti, kad taip iš dalies neatskleidžiama, kad besilaukiančioms moterims santykiai su kitomis moterimis, o ypač su jų pačių motina, gali būti kritiškai svarbūs (Rosand ir kt., 2011). Lietuvoje mokslinių publikacijų, analizuojančių moters nėštumo priėmimo, identifikacijos motinos vaidmenyje sąsajas su jos pačios santykių su mama ypatumais, rasti nepavyko. Kadangi buvo pastebėtas mokslinių publikacijų, kuriomis būtų siekiama analizuoti besilaukiančios moters santykių su jos motina svarbą nėštumo laikotarpiu, trūkumas šiuo darbu siekiama atskleisti dukros – mamos santykių svarbą suaugusios dukros nėštumo priėmimui bei identifikacijai motinos vaidmenyje.

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Tikslas: atskleisti besilaukiančios moters subjektyviai suvokiamų santykių su motina sąsajas su

nėštumo priėmimu ir identifikacija motinos vaidmenyje

Uždaviniai:

1. Atskleisti besilaukiančios moters nėštumo priėmimo aspektus;

2. Atskleisti besilaukiančios moters identifikacijos motinos vaidmenyje ypatumus;

3. Nustatyti besilaukiančios moters subjektyviai suvokiamų santykių su motina ypatumus; 4. Nustatyti besilaukiančios moters santykių ypatumų su motina reikšmę nėštumo priėmimui ir identifikacijai motinos vaidmenyje.

12

1.4. Literatūros apžvalga

Nėštumas yra labai specifiškas ir sudėtingas laikotarpis moters gyvenime (Bjelica ir kt., 2018), kuris trunka apie 270–280 dienų (38,5–40 savaičių) (Margulis ir kt., 2015). Nėštumo metu moteris patiria reikšmingų anatominių ir fiziologinių pokyčių (Soma-Pillay ir kt., 2016), kurie paveikia visas moters organizmo sistemas ir organus. Daugelis šių pokyčių prasideda dar nėštumo pradžioje. Labiausiai yra paveikiama širdies ir kraujagyslių sistema, kvėpavimo takai, inkstų, virškinamojo trakto sistemos, endokrininė sistema (Mattison, 2012), atsiranda išorinių fizinių pokyčių (Siegel ir Brandon, 2014). Vos pastojus prasidedantys pokyčiai svarbūs organizmo prisitaikymui prie besivystančio vaisiaus (Soma-Pillay ir kt., 2016) ir sėkmingam šio augimui gimdoje.

Šie pokyčiai gali turėti įtakos bendrai moters kūno sistemai bei elgesiui, kuris gali kiek skirtis nuo kitų moterų bendroje populiacijoje. Pavyzdžiui, nėštumo metu vykstantys hormoniniai pokyčiai turi įtakos moters energijos kiekiui, apetitui ir suvartojamo maisto kiekiui. Jei nejaučia pykinimo, moteris gali padidinti savo maisto porcijas ar vartoti mažiau maistingų medžiagų turintį maistą (Moya ir kt., 2014). Nors literatūroje dažnai yra minima, kad nėštumas labiausiai susijęs su fiziologiniais pokyčiais moters organizme, tai yra stipriai susiję ir su psichologiniais bei socialiniais aspektais. Teigiama, kad nėštumas turėtų būti laikomas sudėtingu biopsichosocialiniu reiškiniu, kurio metu fiziologinius pokyčius lydi psichologiniai bei socialinės aplinkos pokyčiai (Bjelica ir kt., 2018).

Nėštumas, o ypač – pirmasis, yra stipri psichologinė patirtis (Bjelica ir kt., 2018). Šiuo laikotarpiu moteris susiduria su pokyčiais aplinkoje bei šeimoje, kartais gali būti sunku pačiai susidoroti nėštumo nulemtais pokyčiais. Besivystantis kūdikis ir jo mama yra susiję ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Bendra besilaukiančios moters psichologinė gerovė svarbi tiek nėščiajai, tiek kūdikiui (Hiremath, 2016). Psichologiniai pokyčiai nėštumo bei motinos vaidmens vystymosi metu (Simo ir kt., 2018) gali būti nulemti šeiminių aplinkybių, reakcijos į nėštumą, taip pat hormoninių ar neurocheminių pokyčių (Hiremath, 2016).

Daugelis moterų patiria nerimą dėl savo išorinių fizinių pokyčių (pavyzdžiui, pilvo padidėjimo), o taip pat – dėl savo galimybių išlikti darbingai nėštumo metu, dalyvauti socialiniame gyvenime. Patiriamas streso, nerimo lygis gali skirtis priklausomai nuo moters nėštumo, gimdymo patirties, esamos gyvenimo situacijos bei gebėjimo prisitaikyti. Moters prisitaikymas prie nėštumo atspindi jos pasirengimą ir emocinę reakciją. Požiūris į nėštumą gali būti skirtingas ir pasireikšti pasididžiavimu, priėmimu, atmetimu ar ambivalentiškais jausmais. Išskiriama, kad pirmojo nėštumo trimestro metu, kuomet jaučiami stiprūs fiziologiniai pokyčiai – pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas ar jos skausmas,

13 apetito pokyčiai, – moters jaučiamas streso lygis yra aukštas, ir tai sukuria neigiamą emocinį patyrimą. Antrojo nėštumo trimestro moterys pradeda jaustis geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau trečiojo trimestro metu jau susiduria su sunkumais, kylančiais siekiant prisitaikyti prie artėjančio gimdymo. Moteris nori sėkmingai išnešioti kūdikį ir jį pagimdyti, tačiau artėjantis gimdymo laikas didina jaučiamą nerimą ir baimę, auga įtampa bei dirglumas (Nayak ir kt., 2015).

Jau nuo pat nėštumo pradžios moteris susiduria ir su psichologiniais pokyčiais, kurie susiję su moteriškumu, intymumu, seksualumu, asmeninio identiteto jausmo praradimu. Literatūroje teigiama, kad nėštumas yra laikotarpis, skatinantis moters asmeninį tobulėjimą, vystymąsi bei suteikiantis naujas galimybes savęs suvokimui. Be viso to, nėštumo metu moteris gali susidurti su savo šeimos struktūros pokyčiais, o tai turi įtakos kasdieniam gyvenimui (Maranhao ir kt., 2012). Šiuo laikotarpiu tiek moteris, tiek vyras vysto naujus – tėvo ir motinos vaidmenis (Bjelica ir kt., 2018). Nauji vaidmenys šeimoje gali būti pozityvus aspektas: ryšys tarp partnerių gali sustiprėti, būti artimesnis, partneriai gali išreikšti didesnį pasitenkinimą savo santuoka (Lederman ir Weis, 2009). Visgi kartais vyras taip pat gali jausti pykinimą, dirglumą, galvos skausmą ir kt. Tai lemia prastesnę nuotaiką. Neigiamos nuotaikos ar silpnesnis ryšys tarp partnerių, moteriai gali sukelti papildomą stresą (Bjelica ir kt., 2018).

Neigiami, ambivalentiški jausmai nėštumo metu turi įtakos moters pasitenkinimui laukiantis kūdikio ir gali padidinti jaučiamą baimę, nerimą (Simo ir kt., 2018), o tai savo ruožtu gali sukelti sunkumų moteriai adaptuojantis prie kylančių pokyčių. Pagrindinės užduotys nėštumo metu, kurioms įtakos turi visi anksčiau paminėti aspektai (fiziniai pokyčiai, savęs suvokimas, pokyčiai šeimos struktūroje ir kt.), yra nėštumo priėmimas ir identifikacija motinos vaidmenyje.

Nėštumo priėmimas yra vienas pagrindinių aspektų prisitaikymui prie nėštumo ir motinos vaidmens vystymuisi (Weis ir kt., 2008). Tai yra moters atsakas į į prenataliniam laikotarpiui būdingus pokyčius, jos išreiškiamas pasitenkinimas buvimu nėščiai. Identifikacija motinos vaidmenyje yra laikoma procesas, kurio tikslas – suvokti, kad ji nebėra vienas asmuo. Vystosi suvokimas, kad ji yra moteris, kuri laukia kūdikio ir turi juo pasirūpinti (Lederman ir Weis, 2009). Taigi, moters užduotis šiuo laikotarpiu yra pripažinti savo nėštumą, sėkmingai identifikuotis motinos vaidmenyje bei užmegzti ryšį su besivystančiu kūdikiu (Simo ir kt., 2018).

Nėštumas – specifiškas ir sudėtingas laikotarpis, kuris įprastai trunka 38,5 – 40 savaičių. Jo metu moteris patiria fiziologinių pokyčių, kurie paveikia visas moters organizmo sistemas (širdies – kraujagyslių sistemą, kvėpavimo, virškinamojo trakto, endokrininę sistemą ir kt.). Pokyčiai atsiranda siekiant organizmui prisitaikyti prie besivystančio kūdikio ir, kad jis galėtų sėkmingai augti moters gimdoje. Visgi, teigiama, kad nėštumas turėtų būti laikomas biopsichosocialiniu reiškiniu, kurio metu

14 fiziologinius pokyčius lydi psichologiniai ir socialinės aplinkos pokyčiai. Moteris patiria nerimą dėl savo išorinių pokyčių, darbingumo nėštumo metu, artėjančio gimdymo. Patiriamas nerimas, stresas gali pasireikšti skirtingai ir priklausyti nuo nėščiosios patirties, gyvenimo situacijos, gebėjimo prisitaikyti. Gebėjimas prisitaikyti šiuo atveju atspindi moters pasirengimą nėštumui ir jos emocinę reakciją į jį. Laukdamasi moteris taip pat susiduria su identiteto jausmo praradimu, vaidmenų pokyčiais šeimoje, o tai gali sukelti dar daugiau nerimo ir apsunkinti nėštumo priėmimą bei identifikaciją motinos vaidmenyje.

1.4.2. Motinystės tapsmo ypatumai

Tapimas motina vienas svarbiausių įvykių moters gyvenime. Nors literatūroje dažnai minima, kad motinystė prasideda tik vaikui gimus, šis procesas prasideda daug anksčiau ir vyksta palaipsniui (Peacock it kt., 2001; Van Scheppingen ir kt., 2018). Prie jau turimų vaidmenų moteris integruoja naują, besivystantį vaidmenį – motinos. Šiuo laikotarpiu moteris siekia sukurti saugią aplinką sau ir savo vaikui, užtikrinti, kad kūdikis būtų priimtas artimiausioje aplinkoje, rūpintis savimi, kurti ir stiprinti ryšį su kūdikiu (Parratt ir Fahy, 2011).

Lederman ir Weis (2009) teigia, kad tai yra laikotarpis, kurio metu vystosi motinos–kūdikio prieraišumas, jos gebėjimas suvokti mintis apie savo savijautą, kūdikį, ir, be abejonės, rūpinimąsi jam gimus. Teigiama, kad moterys nėštumo laikotarpiu gali susidurti su iššūkiais, prie kurių prisitaikys arba, iškilus vidiniam konfliktui, jus nerimą. Išskiriama keli pagrindiniai iššūkiai, su kuriais moterys susiduria nėštumo metu:

- Nėštumo priėmimas ir prisitaikymas prie jo;

- Identifikacija motinos vaidmenyje ir santykiai su laukiamu kūdikiu; - Besilaukiančios moters santykiai su savo motina praeityje ir dabar; - Santykių su partneriu įtaka prisitaikymui prie nėštumo;

- Moters turimos žinios apie gimdymą ir pasiruošimas gimdymui;

- Moters numatomi ištekliai susidoroti su baime susijusia su skausmu, bejėgiškumu gimdymo metu;

- Būdai, kuriais besilaukianti moteris tvarkosi su su baime, susijusia su kontrolės praradimu gimdymo metu.

Pirmiausia išskiriama, kad motinystės tapsmui, svarbus nėštumo pripažinimas. Tai reiškia, kad moteris pirmiausia turi įtarimų, jog laukiasi, ir galiausiai įsitikina tuo atlikusi reikalingą testą. Įsitikinusi ir priėmusi savo nėštumą moteris pradeda labiau rūpintis savimi ir siekti sveiko nėštumo ir gimdymo (Peacock it kt., 2001). Moteris pradeda įsivaizduoti savo kūdikį, svajoti apie save kaip apie būsimą motiną (Mercer, 2004), galvoti ne tik apie save, tačiau apie save ir kūdikį kaip vieną vienetą. Moteris

15 pradeda įsivaizduoti save naujame vaidmenyje, svajoti apie kūdikį ir bando savyje atrasti savybes, kuriomis, jos manymu, turi pasižymėti gera motina. Gera mama yra mylinti, šilta, atsipalaidavusi, empatiška, komunikabili. Visgi daugelis moterų abejoja savo gebėjimu būti gera motina. Motinos vaidmens vystymuisi neigiamą įtaką daryti gali per žemas savęs vertinimas, narcisizmas, motinystės– karjeros konfliktas. Šios kliūtys gali sukelti didelį nerimą ir trukdyti moteriai ruoštis motinystei (Lederman ir Weis, 2009).

Taigi nėštumas savaime nenulemia sėkmingo motinystės tapsmo. Nėštumo priėmimas ir identifikacija motinos vaidmenyje tėra vieni svarbiausių procesų, kurie vyksta nėštumo metu ir padeda moteriai prisitaikyti prie motinystės (Coskuner Potur ir kt., 2017).

1.4.2.1. Nėštumo priėmimas

Nėštumo priėmimas (angl. pregnancy acceptance) apibūdinamas kaip ambivalentiškumas (dvilypiai jausmai nėštumo aveju) arba laimingumo laipsnis dėl nėštumo (Ispa ir kt., 2007). Nors nėštumas ir yra natūralus procesas moterims, jo metu pasireiškia tiek fiziologiniai, tiek psichologiniai pokyčiai, kurie reikalauja moters adaptacijos. Būtent nėštumo priėmimas atspindi moters prisitaikymą prie su nėštumu susijusių fiziologinių, psichologinių pokyčių (Lederman ir Weis, 2009). Kiekviena moteris skirtingai patiria ir adaptuojasi prie nėštumo. Net ir tuo atveju, jei nėštumas buvo planuotas ar labai laukiamas, moteris gali patirti sunkumų prisitaikant prie pokyčių (Coskuner Potur ir kt., 2017).

1.4.2.1.1. Socialinių veiksnių įtaka nėštumo priėmimui

Laukimas ir vaiko gimimas yra labai svarbus įvykis moters gyvenime, atnešantis didelių iššūkių moters savojo „Aš“ vaizdui, kasdienei veiklai, bei pokyčių šeimos struktūroje (Bassi ir kt., 2017). Šis laikotarpis yra vienas svarbiausių ir paveikia visą moters gyvenimą. Dažniausiai nėštumo metu moterį ir jos šeimą lydi teigiamos emocijos. Visgi kartais depresiškumas nėštumo metu sutrikdo normalią moters kasdieninę veiklą bei galimybę priimti naujas savo, kaip besilaukiančios moters, pareigas. Depresiškumas nėštumo metu taip pat gali turėti įtakos ir priešlaikiniam gimdymui (Ehsanpour ir kt., 2012).

Remiantis Coskuner Potur ir kt. (2017), sėkmingas nėštumo priėmimas yra siejamas su daugeliu veiksnių:

 asmeninės charakteristikos: amžius, išsilavinimo lygis, ar nėštumas buvo planuotas/ neplanuotas, darbinis statusas, pajamų kiekis;

 socialinės charakteristikos: socialinė parama, partnerio/sutuoktinio ir šeimos parama;

Teigiama, kad moterys, kurios buvo įgijusios aukštesnį išsilavinimą, dirbo, planavo nėštumą, turėjo daugiau žinių apie jo metu vykstančius procesus, didesnį pajamų kiekį ir jautėsi socialiai saugios,

16 lengviau priėmė savo nėštumą (Coskuner Potur ir kt., 2017). Be viso to, nėštumo priėmimui įtakos turi ir moters motyvacija tapti motina, teigiamas požiūris į besivystantį kūdikį, vidinė motyvacija rūpintis savimi bei prisitaikyti pogimdyviniu laikotarpiu (Nakamura, 2010).

Kitu atveju – kai moterys negali tinkamai adaptuotis prie savo nėštumo – didėja tikimybė, kad jos nepaisys teikiamų rekomendacijų ar neatliks nėštumo metu būtinų veiksmų. Netinkamas rūpinimasis savimi gali pasireikšti tinkamos priežiūros neieškojimu prieš gimstant vaikui: tai gali turėti įtakos per mažam žinių apie nėštumą kiekiui, dėl kurio besilaukianti moteris gali netinkamai maitintis. Autoriai teigia, kad netinkama adaptacija prie nėštumo vaikui gimus gali trikdyti tinkamą motinos ir vaiko sąveiką, prastesnį moters pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą gyvenimu ir netgi padidinti riziką susirgti pogimdyvine depresija (Coskuner Potur ir kt., 2017). Be to, moterys, kurios susiduria su sunkumais priimdamos savo nėštumą, sunkiau pasiekia identifikaciją motinos vaidmenyje, joms kyla daugiau baimių dėl gimdymo (Lederman ir Weis, 2009). Tokiais atvejais kuo labiau artėja gimdymo diena, tuo didesnė baimė ir nerimas kyla (Wijma, 2003). Literatūroje teigiama, kad tai itin būdinga pirmą kartą besilaukiančioms moterims (Anderson ir Gill, 2014).

Nėštumo planavimas yra dar vienas svarbus veiksnys nėštumo priėmimui. Nors šiais laikais apsisaugoti nuo neplanuoto neštumo padeda išties gausus priemonių pasirinkimas, didelė dalis moterų iki šiol su juo susiduria. Atsidūrusios tokioje situacijoje, moterys gali susiduria su ambivalentiškais jausmais: gali susitaikyti ir priimti šį nėštumą arba jį atmesti. Danijoje atlikto tyrimo metu buvo pastebėta, kad neplanuoto nėštumo priėmimas yra susijęs su besilaukiančios moters amžiumi: nėštumą geriau priėmė jaunesnės nei 25 metų ir vyresnės nei 35 metų moterys. Taip pat jos dažniausiai buvo vienišos, vaikų neturėjo arba turėjo daugiau nei 1.

Dar vienas nėštumo priėmimui svarbus aspektas – finansinė padėtis. Moterys, kurios jaučiasi finansiškai stabiliai, jaučia, kad gali pasirūpinti savo vaiku, o jų socialinė–ekonominė padėtis yra tinkama vaiko auginimui, lengviau priėmė neplanuotą nėštumą (Rasch ir kt., 2001). Be jau išvardintų aspektų, neplanuoto nėštumo priėmimui yra svarbi ir ankstesnė moters patirtis. Jeigu moteris turi daugiau vaikų, neplanuotas nėštumas gali būti priimamas lengviau (Lederman ir Weis, 2009). O štai nėštumo atmetimas, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo planuotas, ar ne, šiame tyrime pasirodė susijęs su moters amžiumi (iki 24 metų), vienišumu, studentės statusu ir menkomis mėnesinėmis pajamomis (Rasch ir kt., 2001).

Remiantis Alvarado-Esquivel ir kt. (2015), 5 proc. besilaukiančių moterų patiria prisitaikymo sutrikimą. Šis sutrikimas yra susijęs su adaptacija prie nėštumo, per maža socialine parama, o dar labiau – su nepasitenkinimu savo santykiais su sutuoktiniu, suteikiančiu moteriai nesaugumo jausmą. Paminėti aspektai besilaukiančioms moterims gali lemti padidėjusį nerimo lygį, o tai dar labiau apsunkina tinkamą

17 prisitaikymą prie nėštumo. Autoriai teigia, kad adaptacijos sunkumai nėštumo metu gali turėti reikšmingos įtakos formuojantis kokybiškiems santykiams su dar negimusiu kūdikiu. Kita vertus, kai kuriose mokslinėse publikacijose yra pateikiama pastarajai gana priešinga informacija. Teigiama, kad nėštumo priėmimas nėra reikšmingai susijęs su motinos suteikiama šiluma ar jausmais savo kūdikiui po gimimo, taip pat tai neturi reikšmingos įtakos vaikų saugiam prisirišimui, motiniškam rūpesčiui jais (Ispa ir kt., 2007).

Nėštumo priėmimui įtakos gali turėti daugybė veiksnių: moters asmeninės charakteristikos (amžius, išsilavinimas, ekonominis statusas ir kt.), socialiniai aspektai (socialinis palaikymas, santykiai su šeima ir kt.). Moteris, kuri yra įgijusi aukštesnį išsilavinimą, aukštesnį ekonominį statusą, jaučiasi saugiau ir gali lengviau priimti savo nėštumą. Kita vertus, sunkesnis nėštumo priėmimas gali turėti įtakos moters bei kūdikio sveikatai. Nepavykus sėkmingai priimti nėštumo, galimas netinkamas moters elgesys – nevisavertė mityba, sveikatos priežiūra nėštumo laikotarpiu. Vaikui gimus, galima netinkama sąveika tarp motinos ir kūdikio, prastesnis savęs vertinimas.

1.4.2.1.2. Besilaukiančios moters nėštumo priėmimo stiprinimas

Išskiriama keletas veiksnių, kurie gali padėti stiprinti moters nėštumo priėmimą, vienas iš jų – ultragarsinis tyrimas. Šis tyrimas yra svarbus, siekiant psichologinio moters įsitraukimo. Tyrimo metu moteris turi galimybę įsivaizduoti savo kūdikį, susidaryti jo vaizdą, o tai gerina jos ryšį su kūdikiu. Nustatyta, kad ultragarsinis tyrimas gali padėti nuraminti besilaukiančią moterį ir sumažinti jos jaučiamą nerimą, nepriklausomai nuo nėštumo laikotarpio. Ultragarsinis tyrimas pirmojo nėštumo trimestro metu gali pagerinti moters prisitaikymą prie nėštumo. Antrojo ir trečiojo nėštumo trimestro metu ultragarsinis tyrimas jau nėra reikšmingai susijęs su nėštumo priėmimu. Mokslininkai teigia, kad tai gali būti susiję su tuo, kad moteris iš dalies jau yra prisitaikiusi prie savo nėštumo (Simo ir kt., 2018).

Suteikiama informacija, žinios apie nėštumą ir moters sveikatą jo metu taip pat gali padidinti nėštumo priėmimo tikimybę (Amanak ir kt., 2019). Informacija apie nėštumą ir besilaukiančios moters sveikatą šiais laikais gali būti gaunama ne tik iš sveikatos priežiūros specialistų ar socialinės paramos šaltinių, tačiau ir pasiekiama internetu. Turkijoje atliktame tyrime autoriai siekė išsiaiškinti, ar mobiliosios programos, tinklaraščiai (angl. blogs) gali padėti moterims prisitaikyti prie nėštumo. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad moterys, kurios naudojosi mobiliosiomis programėlėmis, gavo daugiau informacijos, žinių ir lengviau priėmė savo nėštumą (Sat ir Sozbir, 2018).

Kaip jau buvo minėta, nėštumo priėmimui turi įtakos socialinė parama, kurios sulaukiama iš partnerio, šeimos (mamos, tėčio) (Coskuner Potur ir kt., 2017), kitų aplinkinių žmonių, taip pat – ir sveikatos priežiūros specialistų, kurie rūpinasi besilaukiančia moterimi. Rūpinimasis sveikatos priežiūros

18 įstaigose gali palengvinti moters patyrimą ir padėti lengviau priimti savo nėštumą. Tai pasiekti galima ne tik suteikiant reikalingą informaciją, bet ir skatinant besilaukiančią moterį įžvelgti pozityvius dalykus, kuriuos suteikia nėštumas. Tai gali būti interviu, kurių metu kalbinamos moterys arba nėščiosios dienoraštis, kuriame yra aprašomas moters patyrimas. Taikant šiuos būdus, galima pasiekti teigiamą emocinę moters reakciją, o tai sukelia teigiamą patyrimą ir lemia geresnį nėštumo priėmimą. Taip pat svarbu sumažinti neigiamų aspektų, kuriuos sukelia nuštumas. Moterys gali būti drąsinamos, jų pojūčiai ir psichologinė savijauta normalizuojama, jos pakartotinai motyuojamos įžvelgti teigiamus nėštumo aspektus (Nakamura, 2010).

Socialinė parama ir palaikomi geri tarpasmeniniai santykiai su artimiausiais žmonėmis yra vienas sėkmingam nėštumo priėmimui svarbiausių aspektų. Remiantis moksline literatūra, svarbiausi tarpasmeniniai santykiai besilaukiančioms moterims yra su jų partneriais bei tėvais (Natamba ir kt., 2017). Partnerio ar sutuoktinio palaikymas, šiluma yra itin svarbi besilaukiančiai moteriai. Jeigu santykiai nėra tinkami, arba vyras išreiškia nenorintis kūdikio, tai ne tik sutrikdo poros santykius, tačiau gali sukelti ir nėštumo priėmimo sunkumų (Lederman ir Weis, 2009). Netinkami santykiai su vyru, lemiantys sunkesnį nėštumo priėmimą, taip pat gali apsunkinti identifikaciją motinos vaidmenyje, galimybes atlaikyti nėštumo metu kylančius sunkumus. Palyginimui: moterys, kurios turi palaikančius, suprantingus partnerius/sutuoktinius, dažniau yra linkusios patirti mažiau nerimo, nepriklausomai nuo nėštumo trimestro. Nustatyta, jog santykių palaikymas ir socialinė parama iš partnerio nėštumo metu yra vieni svarbiausių veiksnių, galinčių nulemti moters nerimo lygį. Tai reiškia, kad palaikomi geri santykiai su vyru lemia geresnį nėštumo priėmimą, moters pasitikėjimą savimi ir didesnį pasitenkinimą motinyste (Weis ir kt., 2008).

Sėkmingam nėštumo priėmimui ir motinos–vaisiaus prieraišumui reikalingas socialinis palaikymas iš moters šeimos (Weis ir kt., 2008). Geri santykiai su šeima (motina, tėvu) yra itin svarbūs, kadangi jie gali turėti įtakos pogimdyviniam laikotarpiui, siekiant išvengti gimdymo komplikacijų ir išlaikyti normalų nerimo lygį. Palaikomi teigiami santykiai su besilaukiančios moters šeima, jos mama palengvina galimybę priimti nėštumą, identifikuotis motinos vaidmenyje bei įgauti žinių apie rūpinimąsi vaiku. Taip pat nėštumo priėmimą gerina ir tai, kad besilaukianti moteris jaučia savo motinos paramą ir tai, jog jos vaikas bus apsuptas ramios ir draugiškos aplinkos (Maranhao ir kt., 2012). Abdollahpour ir kt. (2015) savo tyrime atskleidė, kad šeimos narių, o ypač besilaukiančios moters motinos palaikymas padeda pagerinti nėštumo rezultatus, o taip pat ir nėštumo priėmimą.

Taigi, siekiant pagerinti moters nėštumo priėmimo galimybes galima pasitelkti keletą padedančių aspektų. Vienas iš jų – ultragarsinis tyrimas. Jo metu moteris gali fiziškai pamatyti savo besivystantį

19 kūdikį, o tai (ypač pirmojo nėštumo trimestro laikotarpiu) yra siejama su sėkmingesniu nėštumo priėmimu. Geresnį nėštumo priėmimą gali paskatinti ir suteikiama informacija apie nėštumą, sveikatos priežiūrą nėštumo metu bei vaiko auginimą, jos kokybė. iš socialinės aplinkos šaltinių bei programėlių internete. Gaunama artimųjų žmonių (šeimos, partnerio) bei sveikatos priežiūros specialistų parama taip pat gali prisidėti prie sėkmingo besilaukiančios moters nėštumo priėmimo.

1.4.2.2. Identifikacija motinos vaidmenyje

Pagrindinis identifikacijos motinos vaidmenyje žingsnis yra pereiti nuo kūdikio neturinčios moters prie moters, kuri kūdikį turi. Šiame etape siekiama, kad moteris laipsniškai pakeistų savo mąstymą, nuo savęs pereitų prie savęs ir kūdikio kaip vieno vieneto. Vėliau, kūdikiui gimus, moteriai svarbu suvokti savo kūdikio kaip atskiro, individualaus asmens egzistavimą (Lederman ir Weis, 2009).

1.4.2.2.1. Identifikacija motinos vaidmenyje: eiga ir veiksniai, turintys įtakos vaidmens formavimuisi

Identifikacijai motinos vaidmenyje įtaką taip pat daro daug veiksnių. Motinos savęs priėmimas, santykiai su partneriu, šeima, socialinis statusas, nėštumo, gimdymo patirtis, bendra psichologinė moters gerovė yra itin svarbūs aspektai savęs kaip motinos suvokimui (Bassi ir kt., 2017). Ne ką mažiau svarbūs veiksniai yra ir priežiūra nėštumo metu, visuomenės požiūris į nėštumą, vaiko gimimas ir jo poveikis moteriai, įsitikinimai apie motinystę, etniniai ar kūltūriniai skirtumai (Brunton ir kt., 2011), taip pat patiriamas socialinis stresas, besilaukiančios moters asmenybės bruožai (Mercer, 2004). Nors literatūroje išskiriama daugybė faktorių, kurie gali daryti įtaką identifikacijai motinos vaidmenyje, Brunton ir kt. (2011) visgi svarbiausiais įvardija šiuos:

 Santykiai su partneriu – teigiama, kad nėštumas gali padėti sustiprinti santykius tarp partnerių;

 Santykiai su šeima (motina, tėvu) – besilaukiančios moterys yra dažniau linkusios klausti savo

mamos patarimų;

 Reikalingos informacijos poreikis – siekiant gauti reikalingą informaciją apie nežinomus procesus – gimdymą, motinystę;

 Psichinė ir emocinė būklė – nerimas dėl artėjančio gimdymo, ypač – dėl skausmo bei

kontrolės trūkumas;

 Fizinė besilaukiančios moters būklė – galimas išsekimas, daugeliui maitinimas krūtimi

20

 Rūpinimasis kūdikiu – kartais matomas nekontroliuojamas kūdikių elgesys gali turėti įtakos

pasitenkinimui laukiančia motinyste;

 Apmokamas darbas – finansinis stabilumas ir užimtumas nėštumo laikotarpiu, didesnė socialinė parama;

 Motinystės priežiūros patirtis – ankstesnė asmeninė nėštumo, gimdymo, vaiko auginimo

patirtis.

Sveika, adekvati identifikacija motinos vaidmenyje nuo pat ankstyvojo nėštumo iki kūdikio gimimo yra labai svarbi kūdikio vystymuisi, augimui. Siekiant tinkamai pereiti prie motinystės, svarbu turėti galimybę įveikti kylančias problemas, kurios gali kilti šio proceso metu, ir prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, aplinkybių (Coskuner Potur ir kt., 2017). Tinkama identifikacija motinos vaidmenyje atsiskleidžia moters harmoningumu, pasitikėjimu, pasitenkinimu motinyste, prieraišumu prie kūdikio. Moteris jaučiasi gerai savo, kaip motinos, vaidmenyje. Per mažas pasiruošimas nėštumo metu gali būti moters netinkamo motiniško elgesio su kūdikiu priežastis (Mercer, 2004).

Daugelis (ypač pirmą kartą) besilaukiančių moterų galvoja, kad motinystė neigiamai paveiks jų gyvenimą (Coskuner Potur ir kt., 2017). Jaučiama didesnė emocinė įtampa, nerimas, stresas, taip pat stiprūs stresiniai įvykiai paskutiniu laikotarpiu turi įtakos moterų emocinei savijautai nėštumo metu (Emmanuel, 2005). Tokie jausmai, moters požiūris ar baimė dėl motinystės, gali daryti neigiamą įtaką moters savęs kaip motinos suvokimui bei fizinių simptomų pasireiškimui (Coskuner Potur ir kt., 2017). Menkas socialinis palaikymas, žemesnis moters išsilavinimas, menkesnė socialinė–ekonominė šeimos padėtis, pasak Dilmore (2004), yra itin svarbūs faktoriai, lemiantys prastesnę moters identifikaciją motinos vaidmenyje. Priimant motinos vaidmenį kylantys sunkumai gali prisidėti ir prie depresyvumo nėštumo metu ar pogimdyvinės depresijos atsiradimo. Identifikacijai motinos vaidmenyje iki šiol įtaką daro ir stereotipai visuomenėje. Teigiama, kad motinystė yra tarsi moters identiteto dalis. Šis požiūris vis dar turi įtakos tiek moterų, tiek vyrų požiūriui į motinystę. Tikėjimas stereotipišku požiūriu į tai, kokia turi būti gera motina, kaip ji turi rūpintis savo kūdikiu, gali sukelti emocinius sunkumus – baimę, nerimą, kaltės jausmą dėl motinystės (Laney ir kt., 2014).

Taigi, galima pastebėti, kad identifikavimasis motinos vaidmenyje yra laipsninis procesas. Jo metu įvairūs veiksniai gali pagerinti arba atvirkščiai – slopinti identifikaciją. Šiuo laikotarpiu moteris susiduria su įvairiais pokyčiais ir tai, kaip ji su tuo geba susidoroti, priklauso nuo jos asmeninės nėštumo patirties, socialinio statuso, santykių su artimaisiais, visuomenės požiūrio į nėštumą. Tinkama identifikacija motinos vaidmenyje yra siejama su pasitikėjimu savimi, pasitenkinimu savo nėštumu, savo kūdikiui juntamu prieraišumu, jaučiama harmonija.

21

1.4.2.2.2. Sėkminga / nesėkminga identifikacija motinos vaidmenyje

Identifikacija motinos vaidmenyje yra procesas, kuriam įtakos gali turėti daugybė faktorių. Siekiant sėkmingo motinos vaidmens įsisąmoninimo, svarbu besilaukiančiai moteriai suteikti informaciją apie nėštumą, gimdymą, vaiko auginimą. Be to, geresnę identifikaciją motinos vaidmenyje gali nulemti ir moters pasiryžimas tapti motina, palaikomi santykiai su partneriu, su šeima, galimybė praktikuotis ir mokytis motinystės bei teigiama patirtis praeityje auginant vaiką (Nelson, 2003).

Pasiryžimas susilaukti kūdikio – tai laisvas moters sprendimas tapti motina. Jis gali pasireikšti tiek planuoto ar neplanuoto nėštumo, tiek įsivaikinimo atvejais. Svarbiausia čia – pačios moters suvokimas ir sprendima būti motina. Šis moters sprendimas gali sustiprėti nėštumo laikotarpiu, kuomet vystosi motinos–vaiko ryšys. Jeigu pasiryžimas tapti motina yra priimtas laisvu moters sprendimu, ryšys su vaiku laipsniškai stiprėja, ir vėliau ji suvokia, kad siekia apsaugoti savo kūdikį, kiek įmanoma sveikiau gyvendama (Lederman ir Weis, 2009). Jausmas, kad esi atsakinga už vaiką, už elgesį su juo, formuojasi dar besilaukiant. Šis jausmas lemia tai, kad moteris siekia labiau rūpintis savimi, ne tik sveikai gyventi, tačiau ir ieškoti daugiau informacijos apie gimdymą, pasirinkti gimdymo vietą, kuri joms atrodo geriausia ir kt. (Nelson, 2003)

Remiantis moksline literatūra, identifikacijai motinos vaidmenyje svarbūs ir moters motiniški įgūdžiai kasdieniame gyvenime. Svarbu, kad moteris turėtų daugiau žinių apie vaiką, jo raidą, poreikius, sveikatą. Tokia informacija moterims padėtų geriau pažinti ir suprasti savo kūdikį bei jaustis saugiau jo susilaukus. Žinių trūkumas gali nulemti moters emocinį, psichinį, fizinį išsekimą, o tai sutrikdo normalų savęs kaip motinos suvokimą (Nelson, 2003). Siekiant to išvengti bei stiprinti identifikaciją motinos vaidmenyje, moteris gali lankytis tėvystės įgūdžių formavimo paskaitose. Informacija besilaukiančioms moterims taip pat gali būti suteikiama sveikatos priežiūros įstaigose, tokiu būdu padedant moterims pagerinti identifikaciją motinos vaidmenyje (Coskuner Potur ir kt., 2017). Be aplinkinių pagalbos, galimi ir kiti būdai pasiekti informaciją: literatūros skaitymas, kitų motinų stebėjimas ir kt. (Brunton ir kt., 2011).

Asmeninis užimtumas labai skirtingai paveikia kiekvienos moters identifikavimąsi su motinyste. Besilaukiančios moterys dažniausiai patiria pokyčius ir darbinėje veikloje: svarbu pasirinkti, ar palikti darbą, ar sumažinti jo krūvį, o kartais galimi ir karjeros tikslų pokyčiai. Priimdama šiuos sprendimus moteris gali patirti įvairių išgyvenimų, kurie siejami ne tik su identifikacija motinos vaidmenyje, bet ir pačios identitetu (Nelson, 2003).

Kitas ne mažiau svarbus faktorius – savęs vertinimas. Ankstesnė nėštumo, vaiko auginimo patirtis yra reikšmingas aspektas motinystei. Kartais moterys, kurios turėjo patirties auginant vienos lyties vaiką,

22 mano, kad ir dabar būtų lengviau auginti tos pačios lyties kūdikį, kadangi turi daugiau atitinkamų žinių ir patirties. Būtent dėl šių priežasčių, moterys mano, kad būtų geresnės motinos (Brunton ir kt., 2011). Pastebima, kad formuojantis identifikacijai motinos vaidmenyje, išryškėja ir asmeniniai moters bruožai – didėja kantrybės jausmas, naujas meilės jausmo suvokimas, didėja empatiškumas kitiems tėvams, jautrumas kitų vaikų atžvilgiu (Nelson, 2003).

Santykiai su partneriu, tėvais besilaukiančiai moteriai yra svarbūs dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų yra ir identifikacija motinos vaidmenyje. Nėštumo laikotarpiu vyksta ir daugiau suvokimo pokyčių – moteris ne tik pradeda save pačią suvokti kaip motiną: jos santykiai su vyru iš poros (dviejų asmenų) virsta šeima. Vykstant šiems pokyčiams ir naujų savo rolių pripažinimui, dažnai poroje gali kilti konfliktai, nepasitenkinimas (Nelson, 2003). Tiek besilaukianti moteris, tiek parneris susiduria su pokyčiais, kurie gali būti tiek teigiami, tiek neigiami.

Vyro pagalba, supratimas padeda moteriai lengviau, sėkmingiau identifikuotis motinos vaidmenyje (Simonič, 2015). Be santykių su vyru, svarbiausi palaikomi santykiai yra su tėvais. Besilaukiančioms moterims yra labai svarbu turėti galimybę išsikalbėti apie jas slegiančius dalykus, klausimus, problemas, siekiant sėkmingos identifikacijos. Tai padeda moterims būti užtikrintoms, kad elgiasi teisingai bei didina pasitikėjimą savimi. Taip pat šiuo laikotarpiu moteriai svarbu palaikyti gerus, kuo šiltesnius ir artimesnius santykius su savo šeima. Didėja noras bendrauti su savo motina, svarbus jos palaikymas ir dalijimasis patirtimi (Nelson, 2003; Abdollahpour ir kt., 2015).

Taigi, sėkminga ar nesėkminga identifikacija motinos vaidmenyje yra nulemiama daugelio aspektų. Pirmiausia, vienas svarbiausių aspektų yra tai, kad moteris turi pasiryžti tapti motina. Tik tokiu atveju moteris pradeda tinkamai rūpintis savimi, formuojasi motinos–vaiko prieraišumas. Geresnė ir sėkmingesnė identifikacija gali būti susijusi ir su ankstesne moters patirtimi tampant motina, užimtumu, palaikomų santykių su savo vyru bei artimiausiais šeimos nariais kokybe.

1.4.3. Tarpasmeniniai santykiai

1.4.3.1. Tarpasmeniniai santykiai, jų reikšmė žmogui, jo sveikatai

Palaikomi santykiai su aplinkiniais žmonėmis kiekvienam asmeniui yra labai svarbūs. Santykiai su artimiausiais šeimos nariais, draugais, taip pat kitais svarbiais visuomenės nariais ir jų suteikiama socialinė parama, palaikymas yra vienas svarbiausių aspektų, siekiant pagerinti asmens gyvenimo kokybę, padėti susidoroti su stresu įvairiose gyvenimo situacijose, įveikti kritinius, traumuojančius gyvenimo įvykius ir kt. (Hajli ir kt., 2015). Bendravimas su kitais gali pagerinti ir žmogaus nuotaiką, stiprinti identiteto jausmą bei suteikti didesnį bendrumo jausmą socialinėje erdvėje (Lamarca ir kt., 2012).

23 Kalbant apie socialinius santykius, juose yra labai svarbus palaikomas artumas su kitu žmogumi, fizinio kontakto ribos ir kiekis jų santykiuose, taip pat draugiškas, o kartais galimai ir autoritetingas bendravimo stilius bei palaikomas akių kontaktas. Be viso to, santykius lemia ir tai, kaip dažnai yra bendraujama bei kaip šie santykiai vystėsi praeityje (Chichirez ir Purcarea, 2018). Socialinė parama, artimi tarpasmeniniai santykiai, kurie gaunami iš aplinkinių žmonių, vertinami kaip daugiamatis konstruktas, kuris susideda iš emocinės, informacinės paramos, bei suvokimo, kad žmogus yra vertinamas (Hajli ir kt., 2015). Tai tarsi supratimas, kad artimasis tavimi rūpinasi, suteikia reikalingą pagalbą bei informaciją, kuri taip pat gali būti susijusi su asmens sveikata, jo asmenine gerove (Sanchez– Siancas ir kt., 2018). Kiti autoriai tarpasmeninius santykius apibūdina kaip socialinio tinklo charakteriskas – tai pagalba iš šeimos, draugų ir kitų visuomenės narių, kurie padeda gyventi kiekvieną dieną, o ypač atsidūrus kritinėse situacijose (Xiao ir kt., 2017; Shelton ir kt., 2017).

Tarpasmeniniai santykiai turi tiesioginį poveikį kiekvieno žmogaus fizinei ir psichologinei sveikatai (Rakhshani ir kt., 2010; Lee ir Dik, 2017; Fung ir Webster, 2018). Pozityvi emocinė ir informacinė parama yra svarbi siekiant išlaikyti su sveikata susijusią gyvenimo kokybę ir ypač reikalinga patiriant stresą (Xiao ir kt., 2017). Informacinė parama yra susijusi su rekomendacijomis, patarimais, pasiūlymais, nukreipimu ar žiniomis, kurios gali padėti spręsti kylančias problemas. Emocinė parama apima rūpestį, supratimą, meilę, pasitikėjimą ir empatiją (Hajli ir kt., 2015).

Remiantis moksline literatūra, gaunama socialinė parama gerina asmens sveikatą mažindama neigiamą patiriamo streso efektą, depresiškumą ir jo apraiškas (Lee ir Dik, 2017). Asmenys, kurie gauna tinkamą palaikymą iš artimųjų, gali lengviau susidoroti su situacijomis, kurios sukelia neigiamas emocijas ar susidūrus su neigiamais gyvenimo įvykiais (Hajli ir kt., 2015; Kondrat ir kt., 2018). Tinkami palaikomi santykiai gerina bendrą asmens gyvenimo kokybę, geresnį prisitaikymą prie besikeičiančių sąlygų, mažina patiriamą nerimą. Svarbu atsiželgti ir į tai, kad ne gaunamos paramos kiekis, tačiau suvokimas, kad asmuo gauna jam reikalingą paramą yra tiesiogiai susijęs su jo sveikata (Fung ir Webster, 2018; Kondrat ir kt., 2018).

Taigi, galima pastebėti, kad palaikomi tarpasmeniniai santykiai yra svarbūs kiekvienam asmeniui. Nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės, kiekvienam žmogui yra reikalingas socialinis ratas, kuris teiktų paramą, reikalingą informaciją ar emocinį palaikymą, padėtų susidoroti su įvairiais gyvenimo įvykiais. Visi šie santykiai, ne jų kiekis, o kokybė, yra susiję su daugeliu aspektų – tiek asmens suvokiama gyvenimo kokybe, patiriamu stresu, gebėjimu su juo tvarkytis, tiek ir su geresne asmens sveikata bei jos stiprinimu.

24

1.4.3.2. Tarpasmeniniai santykiai nėštumo laikotarpiu

Psichologinį distresą yra dažniau linkusios patirti moterys, todėl joms parama iš artimųjų yra itin svarbi (Shelton ir kt., 2017). Besilaukiant dėl hormoninių svyravimų (Pallares ir kt., 2013) prisitaikymo prie nėštumo stresas ir besikeičianti jų nuotaika (nuo euforijos iki baimės ar pykčio) yra tarsi nuolatinis jų palydovas (Skurzak ir kt., 2015). Dėl šios priežasties yra labai svarbu atkreipti dėmesį į besilaukiančios moters socialinius bei tarpasmeninius santykius nėštumo laikotarpiu (Rakhshani ir kt., 2010). Besilaukiančioms moterims vienas svarbiausių palaikomųjų faktorių nėštumo metu – palaikymas iš šeimos, partnerio ar kitų svarbių žmonių iš artimo socialinio rato (Skurzak ir kt., 2015).

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad moterys, kurios yra vienišos, išsituokusios, stokoja paramos iš artimųjųn arba patiria konfliktus su partneriu ar šeimoje, labiau rizikuoja susirgti depresija. Greta išsilavinimo ir darbo, šeimos palaikymas bei santykiai su partneriu, ypač pagarba, pasitikėjimas, yra svarbus apsaugantys veiksnys siekiant išvengti susirgimo depresija (Rwakarema ir kt., 2015). Psichosocialinis faktorius, t.y., gaunama artimųjų parama, taip pat yra ir vienas svarbiausių faktorių sveikam besilaukiančios moters gyvenimo būdui. Mokslinėse publikacijose minima, kad tokie psichologiniai faktoriai kaip depresija, patiriamas stresas, palaikymas, pasitenkinimas santuoka yra siejami su moters gebėjimu / negebėjimu palaikyti sveiką gyvenimo būdą (Omidvar ir kt., 2018).

Artimųjų parama apima emocinę paramą, dalijimąsi informacija, vienas kito vertinimą. Parama iš artimiausiųjų žmonių, remiantis moksline literatūra, yra vienas svarbiausių aspektų siekiant valdyti ir keisti gyvenimo būdą. Didėjantis arba mažėjantis nėščios moters svoris taip pat yra susijęs su patiriamu stresu bei gaunama parama. Pastarasis aspektas gali apsaugoti besilaukiančią moterį nuo streso patyrimo (Omidvar ir kt., 2018). Savo ruožtu netinkama parama, patiriamas fizinis, psichologinis ar seksualinis partnerio smurtas, lemti neigiamus, su nėštumu susijusius sveikatos rodiklius. Patiriamas smurtas gali daryti įtaką netinkamai prenatalinei priežiūrai, gestaciniam svorio priaugimui, hipertenzijai, kraujavimui trečiajame trimestre ar net besilaukiančios moters mirčiai (Abate ir kt., 2016). Socialinių santykių stoka, pernelyg mažas bendravimas ir pasitikėjimas savo partneriu ar tėvais gali tapti priežastimi nėščiajai svarstyti nėštumo nutraukimo galimybę (Sanchez–Siancas ir kt., 2018).

Kaip galima pastebėti, daugelyje literatūros šaltinių yra pabrėžiama, kad svarbiausi tarpasmeniniai santykiai yra su pačiais artimiausiais žmonėmis. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad svarbiausi palaikomi santykiai besilaukiančiai moteriai yra su savo partneriu, motina ir tėvu. Būtent šie asmenys yra laikomi artimiausiais ir turinčiais daugiausiai įtakos besilaukiančios moters psichologinei ir fizinei sveikatai nėštumo laikotarpiu (Natamba ir kt., 2017; Skurzak ir kt., 2015). Siekiant sumažinti arba

25 išvengti blogos nėščiosios psichologinės savijautos – streso, depresiškumo apraiškų, – yra labai svarbu palaikyti tinkamus santykius su savo artimiausiais žmonėmis (Flanagan ir kt., 2015).

Nėštumas ir kūdikio laukimas yra svarbus ne tik moterims, tačiau ir jų partneriams, todėl visai nenuostabu, kad tai jų santykiuose kartais gali sukelti ir sunkumų. Literatūroje teigiama, kad nepaisant to, kelintas tai yra nėštumas ar porai gimsiantis vaikas, tai bet kokiu atveju yra naujo šeimos nario atsiradimas šeimoje, galintis sukelti įtampą: vyksta pokyčiai šeimos struktūroje, partneriai įgyja naujus vaidmenis – tampa tėvais (Canario ir Figueiredo, 2016). Partnerio buvimas šalia ir besilaukiančios moters palaikymas nėštumo metu turi įtakos geresnei psichologinei jos savijautai.

Suvokiama partnerio parama gali pagerinti moters savijautą ne tik nėštumo metu, tačiau ir pogimdyviniu laikotarpiu. Efektyvi, teigiama partnerio parama yra siejama su moters pasitenkinimu santykiais, sumažėjusiu nerimu (Stapleton ir kt., 2012), mažesniu depresiškumu nėštumo metu (Flanagan ir kt., 2015) ir tinkama emocine gerove (Bernard ir kt., 2018). Moterys, kurios turi palaikančius ir į nėštumą įsitraukusius partnerius (tokius, kurie klausosi kūdikio širdies plakimo, perka naujus daiktus dar negimusiam kūdikiui, lankosi paskaitose apie vaiko gimimą ir kt.) turi mažesnę tikimybę pagimdyti anksčiau laiko ir didesnę tikimybę sumažinti rūkymo dažnį nei tos, kurių partneriai nėra įsitraukę.

Vyro buvimas ir parama taip pat yra susijusi ir su moters suvokiama gerove nėštumo metu, pogimdyviniu laikotarpiu bei vaiko gimimo svoriu (Cheng ir kt., 2016). Jei partneriai nėra susituokę, vyras gali neabejodamas palaikyti besilaukiančią moterį ir rūpintis ja arba tik vėliau rūpintis vaiku pagal teisinius įpareigojimus. Toks neapibrėžtumas ir paramos trūkumas gali padidinti riziką moteriai susirgti depresija (Bernard ir kt., 2018; Bloch ir kt., 2010). Be viso to, esant per mažam partnerio palaikymui, moteris gali jausti didesnį nerimą nėštumo metu, yra didenė tikimybė, jog nėštumo metu ji rūkys (Bloch ir kt., 2010). Taigi, partnerio parama, pasitikėjimas juo didina pasitenkinimą turimais santykiais, o tai gali padėti siekiant pagerinti nėštumo rezultatus – besilaukiančios moters psichologinę ir fizinę gerovę bei gimsiančio vaiko sveikatą (Cheng ir kt., 2016; Stapleton ir kt., 2012).

Besilaukiančios moters santykiai su jos tėvais taip pat yra labai svarbūs. Kitaip nei santykiai su partneriu, šie santykiai yra svarbūs ne tik nėštumo laikotarpiu, tačiau jau ir nuo vaikystės (Teixeira ir kt., 2016). Ypač vaikystėje, paauglystėje, siekiant gerinti vaiko psichologinę savijautą šeimoje, yra labai svarbus kokybiškas, šiltas bendravimas, paremtas rūpesčiu, empatija, tinkama kontrole (Salafia ir kt., 2014). Tiek besilaukiančios moters tėvo, tiek motinos rūpestis vaikystėje, jaučiama tėvų parama, gali turėti įtakos motinos–kūdikio prieraišumui nėštumo metu (Teixeira ir kt., 2016).

Remiantis moksline literatūra, palaikomi santykiai su tėvais taip pat gali turėti įtakos ir nėštumo planavimui, o vėliau – ir vaiko auginimui (Mandal ir kt., 2017). Nėštumo priėmimui, moters adaptacijai