LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
LAURA PRANSKŪNIENĖ 6 kursas 4 grupė
AUDINIŲ KEPENŲ MORFOLOGINIAI POKYČIAI Morfological changes in the mink liver
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
KAUNAS 2014
DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Audinių kepenų morfologiniai pokyčiai“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
TURINYS
1. SANTRAUKA...5
SUMMARY...6
2. ĮVADAS...7
3. LITERATŪROS APŽVALGA...9
3.1. Audinių šėrimas ...10
3.2. Audinių kepenų anatominė, histologinė sandara, bei funkcijos...12
3.3. Dažniausiai pasitaikančios kepenų ligos ir degeneracijos ...14
3.3.1. Kepenų lipidozė ...14
3.3.2. Hemosiderozė...16
3.3.3. Ląstelių pabrinkimas...17
3.3.4. Baltyminė degeneracija...17
3.3.5. Hepatocitų nekrozė ir apoptozė...18
3.3.5.2. Pavienių hepatocitų nekrozė ...19
3.3.5.3. Susiliejanti nekrozė...20
3.3.5.4. Židininė arba daugiažidininė nekrozė ...20
3.3.6. Kepenų uždegimas ...20
3.6.1. Lėtinis hepatitas ...20
3.6.2. Ūmus hepatitas...20
3.3.7. Amiloidozė...21
3.3.8. Plazmocitozė ...22
3.3.9. Prevencinės priemonės ir biosauga ...24
4. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA...26
4.1. Patologinis anatominis tyrimas ...26
4.2. Histomorfologinis tyrimas ...26
4.2.1. Mėginių paruošimas histologiniam inkstų tyrimui ...26
4.2.2. Histologinių preparatų dažymas hematoksilinu – eozinu (H–E) ...27
5. TYRIMŲ REZULTATAI...28
6. REZULTATŲ APTARIMAS...39
7. IŠVADOS ...41
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...42
SANTRUMPOS
ALV- Aleutinės ligos virusas
AMDV- Aleutian mink disease virus – Aleutinės audinių ligos virusas DNR- Deoksiribonukleorūgštis
KAN-Kaspazėmis aktyvinamos nukleazės
1. SANTRAUKA
Audinių augintojai susiduria su įvairiomis problemomis taip pat ir kepenų ligomis, nes jos labai paplito tarp kailinių žvėrelių. Sergamumas turi neigiamą įtaka našumui, kailių kokybei, gyvybingumui. Todėl ieškoma susirgimo priežaščių ir būdų, kaip normalizuoti kailinių žvėrelių medžiagų apykaitą ir sumažinti sergamumą.
Darbo tikslas: ištirti X ūkyje auginamų audinių kepenų pokyčių dažnumą ir patologinius morfologinius pokyčius.
Darbo uždaviniai:
Nustatyti kepenų patologijų dažnumą audinėms ir įvertinti veiksnius, lemiančius kepenų pokyčius
Įvertinti tiriamų audinių makroskopinius ir mikroskopinius kepenų pakitimus,
Ištirti hepatozių, hepatitų pasireiškimą, atliekant patologinį anatominį ir histologinį tyrimus
Susieti plazmocitų infiltraciją kepenyse su kitais nustatomais pokyčiais organuose.
Darbo atlikimo metodika: Patologiniam tyrimui buvo naudojami audinių lavonėliai, kurie buvo pristatyti į patologijos skyrių po eutanazijos ir kailiuko nudyrimo. Atlikti histologiniai ir morfologiniai kepenų tyrimai. Skrodžiant audines makroskopiškai įvertinta kepenų ir kitų organų (inkstų ir blužnies) patologiniai pokyčiai.
Histologiniai preparatai dažyti hematoksilinu – eozinu.
Rezultatai. Kepenų pakitimai nustatyti 93 proc. tirtų audinių. Dažniausiai pasitaikęs kepenų pokytis buvo – lipidozė 78 proc.. Taip pat buvo nustatyta negausi plazminių ląstelių infiltracija 17 proc., hepatitas 48 proc., nekrozė 30 proc., ląstelių pabrinkimas 17 proc., hepatocitų degeneracija 7proc., amiloidozė 4 proc.
Kepenų pakitimai esant plazminėms ląstelėms buvo ištirti histologiškai ir makroskopiškai.
Kartu su plazmocitų infiltracija koreliavo hepatozės: 30 proc. audinių buvo nustatyta lipidozė ir uždegimas, 20 proc. hemosiderozė, 10 proc. hepatocitų pabrinkimas ir nekrozė. Lėtinis uždegimas su ryškia fibroze buvo nustatyta tik toms audinėms, kurioms buvo nustatyta plazmocitų infiltracija.
SUMMARY
Morfological changes in the mink liver Master thesis
Kaunas, 2014
The coverage of work 44 picture 19 Reading list of : 39 sources
Work object : to investigate in the most common liver patomorphological and patohistological findings in X farm minks liver tissue.
Work tasks:
• To determine the frequency of liver pathology and evaluation of the factors leading to the minks liver changes.
• To investigate microscopical and morphological changes the liver tissue.
• To investigate the occurrence of liver hepatosis and hepatitis during the anatomical and pathological research.
Material and methods of the research. 50 mink autopsies have been performed. Detailed investigation of liver pathologic changes were done. Hematoxylin eosin had been used as a staining method of histological sections. Changes of plasmacytosis in liver had been analysed microscopically and morphologically.
Results and findings. It was found that liver pathologies in mink are frequent. Established over 93 % cases from investigated minks. Mostly diagnosed liver changes in mink lipidosis 78 %.
Also have been diagnosed plasma cells infiltration also called plasmacytosis 17 %, hepatitis 48 %, necrosis 30 %, cell swelling 17 %, hepatocytes degeneration 7 %, amyloidosis 4 %.
Together with a plasmocytosis some other pathologies was present: liver lipidosis and inflammation 75 %, cell swelling 25%, hemosiderosis and necrosis 50 %.
Key words: mink, lipidosis, aleutian virus disease, plasma cells, patomorphological.
2. ĮVADAS
Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos – Kanados ir šiaurinių JAV valstijų. XIX a. ji atvežta į Europą kaip fermose veisiama kailinių žvėrelių rūšis. Pabėgusios ar išleistos į laisvę kanadinės audinės greitai išstūmė vietinę rūšį – europinę audinę – ir greitai paplito po visą Europą.
Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 metais prof. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje Obelynės zoofermoje. 1950 metais šioje fermoje išaugintos 37 audinės išleistos įvairiose šalies vietose; dar kelios šių žvėrelių partijos atvežtos iš Totorijos. Anksčiau kanadinės audinės buvo pradėjusios plisti Nemuno žemupyje, kur atklydo iš Karaliaučiaus krašto fermų, sugriautų per karą (http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/zeme/gyvunija/zinduoliai) prieiga per internetą 2013-10- 06.
Kailiniai žvėreliai ūkiuose pradėti auginti XIX a. pabaigoje Amerikoje, o jau XX a. pradžioje šis verslas paplito ir Europoje. Komercinės žvėrininkystės pradmenys Lietuvoje užfiksuoti 1950 metais. Sovietmečiu šalyje vienas po kito steigėsi tarybiniai žvėrininkystės ūkiai. Vėliau jie vienas po kito nyko – neištvėrė pasaulinės ekonomikos nuosmukio. Šiuo metu Lietuvoje sparčiai daugėja kailinių žvėrelių augintojų, kuriasi nauji ūkiai. Jų šalyje jau yra apie 200, iš jų 40 stambių augintojų (http://www.ekonomika.lt/naujiena/svelniakailiu-versla-valdo-mados-5726.html#ixzz2jflJqi00) prieiga per internetą 2013-11-03.
Greitesnę kailinių žvėrelių auginimo plėtrą Lietuvoje stabdo du veiksniai. Trūksta žvėrelių pašarų gamybos įmonių, todėl kyla problemų dėl pašarų kokybės. Pašarai lemia ne tik kailių dydį ir kokybę, bet ir žvėrelių išeigą. Anksčiau augintojai stengėsi, kad žvėreliai tik nebūtų alkani. Dabar, deja, to nepakanka. Pašarai turi būti ypač švieži, neužkrėsti ligų sukėlėjais, sudaryti iš daugybės ingredientų ir visų būtinų maisto medžiagų. Dar didesnė problema yra audinių ligos. Ypač pavojinga liga – audinių aleutinė liga arba virusinė plazmocitozė. Audinių fermai, kuri ja užsikrečia sukelia daug problemų, nes infekcija, ypač, greitai plinta ir atneša milžiniškų nuostolių, o kartais tenka sunaikinti net visą fermą.
Neradome Lietuvoje darbų, kuriuose būtų nagrinėjamos audinių kepenų patologijos, kurios daugeliu atvejų parodo žvėrelio medžiagų apykaitos pokyčius, kai kurias infekcines ligas ir gyvūno šėrimą.
Darbo tikslas: ištirti X ūkyje auginamų audinių kepenų pokyčių dažnumą ir patologinius morfologinius pokyčius.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti kepenų patologijų dažnumą audinėms ir įvertinti veiksnius, lemiančius kepenų pokyčius.
2. Įvertinti tiriamų audinių makroskopinius kepenų pakitimus.
3. Patohistologiškai įvertinti patologinių pakitimų pobūdį.
4. Ištirti hepatozių, hepatitų pasireiškimą, atliekant patologinį anatominį ir histologinį tyrimus.
5. Susieti plazmocitų infiltraciją kepenyse su kitais nustatomais pokyčiais organuose.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
Pirmosios šalys, pradejusios auginti žvėrelius – JAV, Kanada ir Rusija, vėliau – Skandinavijos šalys ir Didžioji Britanija. Vykdoma tarptautinė kailinių žvėrelių apskaita. 2002 metų duomenimis, pasaulinėje rinkoje pagaminta daugiau kaip 28 mln. audinių kailiukų, iš kurių 39,5 proc. gauta Danijos fermose, 9,7 proc. – Olandijoje, 8,7 proc. – Rusijoje, 8,3 proc. – JAV, o likusi dalis – kitose šalyse. Kailiniai žvėreliai palyginti su kitais naminiais gyvūnais prijaukinti neseniai, todėl jie mažai kuo skiriasi nuo savo laukinių protėvių. Tačiau pakito prijaukintų žvėrelių plaukuotumas ir plaukų spalva, taikant kryptingą atranką ir gerinant veislines savybes padidėjo audinių vislumas. Nameliuose laikomi žvėreliai labiau priprato prie žmonių, susilpnėjo jų savisaugos instinktai. Audinėms būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas, sezoninis šėrimasis ir maisto medžiagų poreikio kitimas keičiantis tiek metų laikams, tiek fiziologinei būklei. Pirmoji kailinių žvėrelių ferma Lietuvoje buvo įkurta netoli Kauno 1929 m. Nuo 1996 metų kailinių žvėrelių auginimas Lietuvoje priskiriamas žemės ūkio veiklai. Žvėrelius augina įmonės ir privatūs asmenys (Januškevičius ir kt., 2008).
Audinės yra plėšrūnai, todėl jų maiste dominuoja žuvies ir mėsos produktai. Maitinimas prastos kokybės, apkartusiais pašarais, kurių sudėtyje yra oksiduotų riebalų, patogeninių grybų, taip pat šėrimas pašarais, kuriuose yra netinkamas baltymų ir riebalų santykis, vitaminų trūkumas, įtakoja medžiagų apykaitos sutrikimus ir kepenų bei virškinamojo trakto ligas.
Neužkrečiamosios ligos yra labai opi problema kailinių žvėrelių ūkiuose. Tarp šių ligų yra ir kepenų pokyčiai, įskaitant ir riebalinę kepenų degeneraciją, kuri dažnai yra polietiologinė ir viena iš labiausiai paplitusių ligų audinių ūkiuose.
Audinių augintojai susiduria su kepenų ligų problema, nes pastaraisiais metais liga paplito tarp kailinių žvėrelių. Pasak daugelio autorių, kepenų ir virškinimo trakto ligos audinių ūkiuose atitinkamai sudarė apie 38,4 – 47,3 proc. ir 15,9 proc. Didelis audinių sergamumas turi neigiamą poveikį našumui, kailių kokybei, palikuonių gyvybingumui. Todėl ieškoma naujų būdų, kaip normalizuoti kailinių žvėrelių medžiagų apykaitą.
Savalaikė patirtis kailinių žvėrelių ūkiuose rodo, kad tik griežtai laikantis veterinarinių ir sanitarinių taisyklių, ir nuolat gerinant diagnostikos, bei gydymo priemones galima sumažinti nuostolius ir išsaugoti aukšto lygio žvėrelių produktyvumą (Харламов, 2012).
Audinių aleutinė liga sukelia didelių ekonominių nuostolių kailinių žvėrelių laikytojams, dėl jos mažėja laukinių audinių populiacija.
3.1. Audinių šėrimas
Audinių virškinamasis traktas yra palyginti trumpas, ilgiausia jo dalis yra žarnynas, kuriame vyksta intensyvus maisto medžiagų įsisavinimas. Nustatyta, kad audinių virškinamasis traktas yra tik 4 kartus ilgesnis už kūno ilgį, kai tuo tarpu kiaulių ir galvijų virškinamasis traktas yra ilgesnis 14 – 20 kartų. Audinių virškinamasis traktas yra nesudėtingas, todėl ir maisto medžiagos jame išsilaiko neilgai. Dėl šios priežasties audinės negali įsisavinti didelio kiekio maisto medžiagų. Pašaro atskiros porcijos per audinių virškinamąjį traktą praeina per 1 – 2 val., o visa pašaro masė audinių virškinamąjį traktą praeina per 5 – 7 val. (Januškevičius ir kt., 2008 ).
1 pav. Audinės (Mustela vision) virškinamasis traktas (Stevens & Hume, 1995).
Pašaro praėjimas per virškinamąjį traktą priklauso nuo jo sudėties, sušeriamo kiekio, žvėrelio fiziologinės būklės. Todėl jų šėrimui naudojami lengvai pasisavinami pašarai. Ląstelienos jų
organizmas praktiškai visai neįsisavina (Januškevičius ir kt., 2008). Audinės yra griežti mėsėdžiai ir yra šeriami daug baltymų ir mažai angliavandenių turinčiu pašaru. Tai rodo, kad virškinamos aminorūgštys yra naudojamos kaip energijos šaltinis ir, kad gliukozės homeostazė yra remiama gliukoneogeneze (Larsson et al., 2012). Žvėrelių seilėse beveik nėra fermentų, todėl dantimis paimtas maistas beveik nepakitęs patenka į skrandį, kuris yra vienkameris, jo sienelės raumenys silpni. Maistas skrandyje ilgai neišbūna ir patenka į neilgą žarnyną, kuriame vyksta pagrindinis maisto medžiagų pasisavinimas. Storosios žarnos turi ribotą bakterinį aktyvumą, o aklosios žarnos audinės neturi (Ahlstrom, Skrede, 1999).
Audinių normaliam sveikatingumui, gyvybingumui, gražiam kailiui gauti reikalingas atitinkamas energijos kiekis, tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių medžiagų santykis (Januškevičius ir kt., 2010).
Audinėms įvairiu metų laiku reikia skirtingo maisto medžiagų kiekio: daugiausia jo reikia – vasarą, o mažiausiai – žiemą. Šią organizmo biologinę savybę audinės paveldėjo iš savo laukinių protėvių. Rudenį šie žvėreliai nesunkiai susiranda daugiau maisto, tačiau ne visą jį suvartoja gyvybei palaikyti. Todėl dalis maisto panaudojama riebalams kaupti, o tai atspindi audinių termoreguliacijos ypatybes. Sukaupus žiemos riebalų, galima sumažinti šilumos išsiskyrimą, kartu ir energijos išeikvojimą šaltuoju metų laiku. Tuo tarpu riebalų kiekio sumažėjimas vasarą ir reta tuo metu plaukų danga padidina šilumos išsiskyrimą (Gaidžiūnienė, Zapasnikienė, 1998).
Audinės šeriamos augalinės ir gyvūninės kilmės pašarais, ivairiais maistiniais pašariniais priedais. Pašarai gali būti sausi, juose vyrauja baltyminės, mineralinės arba kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Nevengiama šerti ir įprastais priedais, kuriuos siūlo mūsų šalies maisto pramonė. Vienas iš populiariausių audinių pašarų priedų yra įvairios riebalinės medžiagos arba riebalai, kurie lieka gaminant įvairius maisto produktus. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos atitinkamu santykiu, gerai pasisavinamos. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, kai kuriais atvejais viena kitos pakeisti negali, todėl būtina, kad žvėreliai su pašaru jų gautų optimalų kiekį, nes organizmas gali stokoti atskirų aminorūgščių arba riebalų rūgščių ir lengvai absorbuojamų angliavandenių. Audinių racione vyrauja gyvulinės kilmės pašarai, jų baltymai turi sudaryti apie 80 %. Tai turi reikšmės visai virškinimo sistemai. Baltymai audinėms yra energijos šaltinis, bet per didelis jų kiekis racione nepageidautinas, nes tai neveiksminga ir neekonomiška – baltymai yra brangiausia maisto medžiaga. Norint išvengti šėrimo klaidų, racionus reikia sudarinėti atsižvelgiant į žvėrelių produktyvumą ir fiziologinę būklę.
Baltymų kokybė priklauso nuo juose esančių aminorūgščių, o baltymų kiekis, reikalingas audinėms, priklauso nuo jų vertės ir nuo to, kiek ir kokių racione yra riebalų, bei angliavandenių.
Audinės šeriamos mėsa ir pigiais subproduktais, kuriuose didžiąją dalį baltymų sudaro nevertingi baltymai – kalogenas, elastinas, retikulinas. Mėsoje esančius baltymus audinių organizmas suvirškina 90 proc., o grūduose esančius 15 – 65 proc. Proteinų sudėtyje turi būti visos aminorūgštys, nes pašaruose trūkstant būtinųjų aminorūgščių sumažėja organizmo baltymų sintezė, o aminorūgštys panaudojamos energiniams poreikiams tenkinti.
Labai svarbi pašarų maisto medžiaga – angliavandeniai. Žvėreliams tinka krakmolas ir cukrus, kurių gausu grūduose, šakniavaisiuose, bulvėse, bet netinka celiuliozė. Audinėms reikia atitinkamo kiekio lengvai organizmo paimamų angliavandenių, mat esant tam tikram jų kiekiui pagerėja kitų maisto medžiagų (baltymų ir riebalų) absorbavimas. Jeigu ilgesnį laiką žvėreliai
negauna lengvai absorbuojamų angliavandenių, sutrinka augimas, gaunami prastesnės kokybės ir mažesni kailiai (Januškevičius ir kt., 2010).
Audinių mityboje riebalai yra labai svarbūs, nes su jais organizmas gauna būtinas riebalų rūgštis – linolo, linoleno, arachido ir vitaminus (A, D, E), be to, riebalai įeina į protoplazmos sudėtį ir dalyvauja ląstelių apykaitoje. Tai pagrindinė rezervinė žvėrelių organizmo medžiaga, taip pat pigus koncentruotas energijos šaltinis. Riebalų rūgštys, turinčios grandinėje daugiau nei 18 anglies atomų, ypač palankios virškinimui. Taip pat jos būtinos plaukų dangos vystymuisi ir augimui, bendram augimui, reprodukcijai ir produktyvumui. Geriausiai tinka jautienos ir kiaulienos riebalai, kurių yra daug riebiuose subproduktuose. Su žuvimi gaunama retinolio (vit. A) ir tiamino (vit. B1).
Normaliai riebalų apykaitai ir reikiamam energijos kiekiui susidaryti reikalingi angliavandeniai. Iš jų organizmas turi gauti apie 25 – 28 % reikalingos energijos (Januškevičius ir kt., 2008, 2010).
Padidinus riebalų kiekį pašaruose sumažėja sušeriamų pašarų apimtis, padidėja jo energinė vertė. 100 – ui kcal apykaitos energijos gruodžio – balandžio mėnesiais audinėms rekomenduojama duoti 2,5 – 3,7 g; gegužės – birželio mėnesiais 3,7 – 4,9 g; liepos – spalio mėnesiais 4,7 – 5,7 g ir lapkričio mėnesį 3,7 – 4,5 g riebalų.
Taip pat labai svarbu tinkamai laikyti pašarų atsargas. Mėsa ir žuvis turi būti užšaldoma iki - 18° C. Tokioje temperatūroje ji gali išbūti iki 6 mėnesių. Kiaulienos subproduktai ir silkinės žuvys - 25° C temperatūroje išsilaiko iki 1,5 metų (-18° C temperatūroje – ne ilgiau kaip 3 – 4 mėnesius).
Prieš šerimą pašarai atšildomi kambario temperatūroje per 1 – 3 paras ar panardinus į šiltą vandenį per 7 – 10 val., arba šaltame vandenyje per 14 – 18 val. Geriausia šaldymo kamerose pašarus laikyti mažomis porcijomis. Šėrimo metu jie turi būti +1 – +3° C (vasarą) ir + 7 – + 10° C (žiemą) (Januškevičius ir kt., 2008).
3.2. Audinių kepenų anatominė, histologinė sandara, bei funkcijos
Kepenys yra didžiausias vidaus organas, sudarantis iki 3% šunų kūno masės, 1 – 1 ,5 % galvijų ir arklių kūno masės ir net iki 4 – 6 % audinių kūno masės (Pal, 2011).
Kepenų skiltelės yra sudarytos iš parenchiminių (hepatocitų) ir ne parenchiminių ląstelių.
Hepatocitai sudaro 80 % visų kepenų ląstelių ir atlieka daugelį kepenų funkcijų, o ne parenchiminės kepenų ląstelės sudaro tik 6,5 %. Sinusoidiniai kapiliarai išsidėstę tarp hepatocitų, juos skiria tik Disjė plyšiai. Sinusoidinius kapiliarus iškloja endotelinės ląstelės, tarp kurių išsidėsto ir žvaigždiškieji makrofagocitai (Kupferio ląstelės) (Kmiec, 2001).
Kepenų sandara yra labai specifiška ir jos atlieka, beveik 1500 būtinų biocheminių procesų, kurie įtakoja, augimą, sveikatingumą, energijos apykaitą, gamybą ir reprodukciją. Kepenys palaiko
homeostazę, neutralizuoja ir detoksikuoja įvairias chemines medžiagas, endogeninius ir egzogeninius junginius, žvaigždiniai makrofagocitai fagocituoja nevisavertes kraujo ląsteles, bakterijas (Pal, 2011; Kmiec, 2001).
Taip pat jose vyksta daug metabolitinių procesų – angliavandenių, lipidų, proteinų ir kitų junginių apykaita. Kepenyse kaupiamas kraujas ir maistinės medžiagos, įskaitant glikogeną, lipidus, vitaminus (E, K, B12, PP) ir mineralus. Kepenys sintetina kraujo plazmos baltymus (albuminus, protrombiną, fibrinogeną), kraujo krešėjimo faktorius, vitaminus A ir D, lipoproteinus. Taip pat atlieka embrioninę hemopoezę. Sintetina ir išskiria tulžį (Pal, 2011).
Kepenys yra padengtos jungiamojo audinio kapsule (Glisono kapsulė), nuo kurios atsiskiria pertvaros ir padalyja kepenų parenchimą į šešiakampes skilteles. Tarp jungiamojo audinio skiltelių yra išsidėsčiusios kraujagyslės, limfagyslės ir tulžies latakai (Gartner, Hiatt, 2013).
Kepenų aprūpinimas krauju turi unikalią savybę, nes jas krauju aprūpina kepenų arteriją ir kepenų vartų vena. Beveik 75 % į kepenis patenkančios kraujo atiteka vartų vena. Šia vena teka didelis deguonies neprisotinto kraujo kiekis, kuris surenkamas iš virškiamojo trakto, blužnies, kasos. Ties kepenų vartais vena skyla į tarpskiltelines arterijas ir tarpskiltelines venas. Šios venos šakos eidamos šakojasi į sinusoidinius kapiliarus (Pal, 2011).
Sinusoidiniai kapiliarai plinta skiltelėse ir susiliedami jų centre suformuoja centrinę veną, šiuose kapiliaruose susimaišo veninis ir arterinis kraujas. Centrinės venos surenka kraują iš sinusoidinių kapiliarų ir nunešą jį į poskiltelines venas, iš jų kraujas patenka į kepenų venas, kurios įteka į kaudalinę tuščiają veną (Gartner, Hiatt, 2013).
2 pav. Schematinė kepenų skiltelių diagrama. (C. Pal, 2011). 1.Sinusoidiniai kapiliarai, 2.
Centrinė vena, 3. Hepatocitai, 4. Kepenų triada, 5. Kepenų arterija 6. Portalinė vena 7. Tulžies latakas 8. Kepenų skiltelė, A1, A2, A3 - Acinuso zona.
3.3. Dažniausiai pasitaikančios kepenų ligos ir degeneracijos
Audinėms dažniausiai pasitaikančios kepenų ligos ir degeneracijos yra: kepenų lipidozė, hemosiderozė, ląstelių pabrinkimas, baltyminis ląstelių pabrinkimas, hepatocitų nekrozė, apoptozė, amiloidozė ir uždegimas.
3.3.1. Kepenų lipidozė
Kepenų suriebėjimo atsiradimas turėjo dvi hipotezes. Pirmoji hipotezė buvo riebalų kaupimasis. Dabar žinomas kaip terminas kepenų lipidozė ar kepenų steatozė, tai kai riebalai kaupiasi hepatocituose sukeldami nedidelį uždegimą. Hepatocitai didėja, spaudžia sinusoidinius kapiliarus ir trikdo kraujo, ir tuo pačiu deguonies teikimą kepenyse. Antroji hipotezė buvo charakterizuojama kaip riebalų oksidacijos ir indukcijos stetohepatitas su uždegimu, fibroze, MalLory-Denk kūnelių atsiradimu, bei ląstelių žūvimu, dėl riebalų kaupimosi hepatocituose.
Suriebėjusių kepenų sindromas yra potencialiai mirtina būklė su kuria audinės susiduria keletą kartų per produkcijos ciklą. Pirmiausiai, tai pasitaiko rudens šėrimo periodu, tai periodas, kai audinės
sukaupia didesnius riebalų kiekius, ruošdamosios žiemai ir galimam maisto trūkumui, taip pat esant dideliam stresui jauniklių atvedimo metu.
Kepenų lipidozė yra viena dažniausiai pasitaikančių netikėtų gaišimo priežaščių audinėms ir dažniausias randamas patologinis pokytis skrodimo metu. Kepenų lipidozė vystosi greitai ir besimptomiškai ir dažniausiai audinės gaišta ankščiau, nei yra pradedamas gydymas (Rouvinen et al., 2010).
Kepenų suriebėjimas atsiranda, kai riebalų perteklius kaupiasi kepenyse arba, kai dėl tam tikrų sutrikimų kepenys negali metabolizuoti riebalų. Hepatocitų infiltraciją riebalais audinėms gali lemti keletas veiksnių, tokių kaip amino ir riebalų rūgščių disbalansas, angliavandenių perteklius, B grupės vitaminų, ypač, vitamino B4 – cholino, metionino trūkumas, prasta pašarų kokybė ir jų trūkumas. Kepenų lipidozė gali išsivystyti dėl padidėjusio laisvųjų riebiųjų rūgščių susikaupimo ląstelėse, padidėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių esterifikacijos į trigliceridus, sumažėjusios laisvųjų riebiųjų rūgščių oksidacijos, sumažėjusios sintezės baltymo apoproteino, kuris reikalingas lipoproteinų sintezei, lipotrofinių medžiagų stokos ir sumažėjusio lipoproteino išskyrimo iš kepenų lastelių (Mačiulskis ir kt., 2007).
Kai mobilizuojamos, neesterifikuotos riebiosios rūgštys iš pilvo srities riebalinio audinio jos patenka tiesiai į portalinę cirkuliaciją, dideli neesterifikuotų riebiųjų rūgščių kiekiai yra nunešami tiesiai į kepenis, kaip energijos šaltinis ir jose atsideda, taip padidindami riebalų kiekį kepenyse.
Kepenyse normaliai yra nedideli riebalų kiekiai ir tai nėra pagrindinė riebalų kaupimosi vieta.
Sveikose kepenyse randama 2 – 4 % riebalų, o esant kepenų suriebėjimui jų kiekis padaugėja net iki 25 – 34 % (Rouvinen et al., 2010).
Sergant kepenų lipidoze yra sutinkami du riebalų kaupimosi ląstelėse būdai: mikrolašelinis ir makrolašelinis. Jie dažnai sutinkami abu kepenų lipidozės metu.
Hepatocitai, kurie paveikti makrolašelinės lipidozės yra apibūdinami, kaip didelės riebalinės vakuolės, kurios užima didžiąją hepatocito dalį, nustumdami branduolį ir citoplazmą į ląstelės periferiją.
Mikrolašelinė lipidozė yra gerai pasiskirstęs riebalų kaupimasis hepatocite, kai branduolys ir citoplazma išlieka ląstelės centre. Mikrolašelinis riebalų kaupimasis yra kur kas pavojingesnis, nei makrolašelinis, nes dažniausiai toks riebalų kaupimasis būna mitochondrijų pažeidimo rezultatas, lydimas sutrikusios beta (β) laisvųjų riebalų rūgščių oksidacijos ir energijos apykaitos, pažeidus kvėpavimo grandinės fermentus ar mitochondrijų DNR, todėl įvyksta oksidacinis stesas ir prasideda anaerobinė medžiagų apykaita, laktacidozė ir trigliceridų kaupimasis.
Kepenyse riebalų lašeliai esti labai įvairaus dydžio, išsidėstę įvairiose vietose: skiltelių periferijoje, centrinėse dalyse arba išplitę difuziškai. Kepenų lipidozė taip pat dažnai nustatoma
audinėms, kurioms pasireiškia ir kitos ligos (Pal, 2011). Kepenų pokyčiai priklauso nuo lipidų kiekio, kuris gali atsidėti kepenų ląstelėse. Jei kepenyse yra minimalus lipidų kiekis, tai kepenys gali būti nepakitusios. Kepenų ląstelėse, susikaupus didesniam lipidų kiekiui kepenys yra padidėjusios, gali būti geltonos, oranžiniai geltonos ar gelsvai rudos spalvos, minkštos konsistencijos. Histologiškai kepenų ląstelių citoplazmoje – įvairaus dydžio, apvalios formos vakuolės, branduoliai nustumti prie ląstelės sienelės. Padidėjusios kepenų ląstelės suspaudžia sinusoidinius kapiliarus (Mačiulskis ir kt., 2007). Kai sinusoidiniai kapiliarai suspaudžiami, tai mažesnis kiekis, deguonies pripildyto arterinio kraujo pasiekia hepatocitus, esančius arčiausiai centrinės venos. Ir tai gali sukelti hepatocitų žūtį (Rouvinen et al. , 2010).
Žuvus kepenų ląstelėms riebalų lašeliai patenka į aplinkinius audinius. Kepenų lipidozė sukelia kepenų nepakankamumą. Pašalinus lipidozės priežastis kepenų funkcija atsistato (Mačiulskis ir kt., 2007).
Kepenų degeneracijų diagnostika yra gana sunki. Todėl ir gydymo metodų parinkimas yra sudėtingas (Valdovska, Pilmane, 2011). Geriau suprantant ligos vystymasi ir patofiziologiją, galima geriau sudaryti prevencines sąlygas ir gydymo schemas (Pal, 2011).
3.3.2. Hemosiderozė
Hemosiderozė – tai hemosiderino kaupimasis audiniuose. Hemosiderinas yra netirpus savo sudėtyje geležies turintis baltymas, susidarantis fagocitams ardant hematiną. Histologiškai spalva priklauso nuo granulių dydžio, tankumo ir varijuoja nuo auksinės iki rudai juodos. Hemosiderinas yra geltonai rudos spalvos pigmentas, kuris susidaro iš hemoglobino, tai histochemiškai Fe teigiamas pigmentas (Raskin, Meyer, 2009).Yra bendrinė hemosiderozė, kai eritrocitai irsta kraujagyslėse, ir vietinė – kai jie irsta audiniuose išsiliejus kraujui, prasidėjus veninei hiperemijai, bei hemoraginiam uždegimui (Stalioraitytė ir kt., 2001).
Bendrinė hemosiderozė dažniausiai pasireiškia dėl intensyvaus eritrocitų irimo, sergant hemolitine anemija, kraujodaros organų lėtinėmis ligomis ar lėtiniu hepatitu (Ingh et al., 2007).
Jei hepatocituose esančio hemosiderino kiekis yra nedidelis, tai nepakeičia organų išvaizdos ir funkcijų, tačiau susikaupus dideliam hemosiderino kiekiui hepatocituose kepenys įgauna rusvai rudą spalvą, padidėja. Tiriant histologiškai ląstelėse matomos rudos, netaisyklingos formos hemosiderino granulės. (Raskin, Meyer, 2009).
3.3.3. Ląstelių pabrinkimas
Ląstelių pabrinkimas išsivysto dėl kraujo apytakos sutrikimų, hipoksijos, infekcinių ligų, apsinuodijimų, fizinių ir cheminių veiksnių. Ląstelei nepajėgiant reguliuoti osmosinį slėgį, sutrikus K/Na siurbliui, vanduo kaupiasi ląstelės citoplazmoje ir organoiduose (Mačiulskis ir kt., 2007).
Ląstelių pabrinkimas yra dažniausiai pirmasis visų kepenų pažeidimų požymis ir pasireiškia, kai sutrinka homeostazė kepenyse. Kai kepenų edema yra vidutinė ar sunki, tai morfologinius pokyčius įvertinti šviesiniu mikroskopu yra sunku. Kai hidrozė yra stipri, tai matomas žymus pabrinkimas ir pilkšvos spalvos citoplazma. Pažeisti hepatocitai yra padidėję, citoplazma pilkšvos spalvos, tarpląstelinio skysčio erdvė būna sumažėjusi. Histologiškai kepenų skiltelių ir sijų struktūra būna nepakitusi. Kepenų ląstelės būna padidėjusios, suapvalėjusios, citoplazma gali būti drumsta arba grūdėta. Hepatocitų branduoliai nepakitę. Ultrastruktūriniai pokyčiai apima organoidus, tokius kaip plazminė membrana, mitochondrijos (išnyksta matrikso granulės), endoplazminis tinklas (cisternos išsiplečia, sumažėja ribosomų ir polisomų kiekis) ir branduolio pokyčiai (Ingh et al., 2007).
Jeigu ląstelė nestipriai pažeista, nustojus veikti priežastiniam veiksniui, ląstelės funkcijos atsistato. Ląstelė žūva sutrikus ląstelės gyvybiniams procesams dėl ląstelės organoidų pažeidimo.
Kepenų ląstelių pabrinkimas sukelia kepenų nepakankamumą (Mačiulskis ir kt., 2007; McGavin, Zachary, 2007).
3.3.4. Baltyminė degeneracija
Proteinoze vadinamas nenormalus baltymo kaupimasis ląstelės citoplazmoje arba tarpląstelinėje medžiagoje. Todėl sąlygiškai galima skirti citoplazminę ir tarpląstelinės medžiagos proteinozę.
Tai infiltravęsi, rezorbuoti ir absorbuoti kraujo plazmos baltymai. Citoplazmine proteinoze vadinamas neįprastas baltymų kaupimasis ląstelėje. Tiriant šviesiniu mikroskopu, jie matomi kaip grūdeliai ar šiek tiek stambesni homogeniški lašeliai. Tokios ląstelės esti padidėjusios, jų citoplazmoje, tiriant šviesiniu mikroskopu, matyti stambesnių baltyminių darinių – grūdelių, lašelių, siūlelių. Plika akimi žiūrint, organai atrodo nepakitę ar truputį padidėję, bei blyškesni. Neryškūs pokyčiai yra grįžtami. Susikaupus daug balastinio baltymo, ląstelė žūva.
Tarpląstelinės medžiagos proteinoze vadinamas baltymų kaupimasis jungiamojo audinio ir bazinių membranų struktūrose. Paprastai tai yra susiję su šių struktūrų dezorganizacija (Stalioraitytė ir kt., 2001; McGavin, Zachary, 2007).
3.3.5. Hepatocitų nekrozė ir apoptozė
Hepatocitų ar kitų kepenų ląstelių pažeidimas yra kepenų ligų požymis, tokių kaip tulžies stazė, virusinis hepatitas, išemija, toksinės medžiagos. Kepenų ląstelių žūties modelis paprastai būna vienas iš dviejų. Pirmasis žūties modelis yra nekrozė, procesas dar vadinamas onkoze arba onkotine nekroze. Onkotinė nekrozė yra dažnai medžiagų apykaitos sutrikimo, ischemijos, ar toksinių medžiagų pasekmė (Malhi et al., 2006). Antrasis žūties modelis yra apoptozė, kitaip žinoma, kaip užprogramuota ląstelių mirtis, ir manoma, kad ji yra suaktyvinama autofagų, kai ląstelių pažeidimai yra negrįžtami (Pal, 2011).
Biologiniu požiūriu apoptozė yra fiziologinis genetiškai reguliuojamas ląstelių pašalinimo procesas, kuris reikalingas audinių homeostazei palaikyti. Dabar jau yra nustatyta, kad sutrikus apoptozei, gali pasireikšti įvairių ligų. Sumažėjus ląstelių apoptozei atsiranda autoimuninių ligų, navikų, o apoptozei didėjant, pradeda ryškėti neurodegeneracinės ir kitos ligos.
Apoptozės metu vyksta kitokie morfologiniai pokyčiai, kurie gerokai skiriasi nuo būdingų nekrozei.
Tiriant audinius šviesiniu ir elektroniniu mikroskopais, nustatyti tam tikri apoptozinių ląstelių, t. y. ląstelių, žūstančių apoptozės būdu, morfologiniai pokyčiai: ląstelė susitraukia, jos branduolio chromatinas sutankėja, vėliau ląstelė suskyla į membrana dengtus fragmentus, vadinamus apoptoziniais kūnais. Apoptozinių kūnų membrana nepažeista, todėl vidinis turinys, t. y. citoplazma su joje esančiais organoidais, neišsilieja ir nesukelia uždegimo, būdingo ląstelei mirštant nekrozės būdu. Apoptozinius kūnus fagocituoja gretimos ląstelės bei makrofagai, taigi jie išnyksta be pėdsako. Tačiau dar iki atsirandant morfologinių ląstelės apoptozės požymių, joje pradeda vykti biocheminiai pokyčiai, lemiantys apoptozės proceso pradžią. Veikiant kaspazių kaskadai, aktyvinamos efektorinės kaspazės, kurios skaido ląstelės baltymus, tai kaspazės 3, 6 ir 7. Veikiant kaspazėms, ląstelėje vyksta pokyčiai, kurie laikomi svarbiausiais apoptozės požymiais:
1. DNR sutrūkinėja į fragmentus, turinčius 180 – 200 bazių porų. Tokio dydžio fragmentai susidaro
skylant DNR tarp nukleosomų. Nustatyta, kad net trijų tipų fermentai gali skaidyti branduolio DNR. Tai Ca2+, Mg2+ ir kaspazėmis aktyvinamos nukleazės. Ca2+, Mg2+ aktyvinamų nukleazių
aptinkama branduolyje, o KAN – citoplazmoje . Citoplazmoje esanti KAN yra neaktyvi, nes yra prijungusi inhibuojantį baltymą. Kai kaspazė 3 suardo šį baltymą, KAN aktyvuojasi. Aktyvi KAN patenka į branduolį per apvalkalo poras ir sukarpo DNR į minėtojo dydžio fragmentus.
2. Branduolys susitraukia, susiraukšlėja ir pumpuruojasi šių požymių atsiranda, kai kaspazės suardo branduolio lamina.
3. Ląstelės forma kinta. Tai prasideda, kai kaspazės ardo citoskeleto baltymus (Lesauskaitė, Ivanovienė, 2002).
Kai kepenų ląstelės žūsta, jos yra pakeičiamios fibroziniu jungiamuoju audiniu ir tai įtakoja kepenų cirozės ir kepenų ligų vystimasi. Progresuojant kepenų ligoms prasideda kepenų nepakankamumas ir ištinka organizmo mirtis, nes kepenys nebegali atlikti būtinų biocheminių procesų (Pal, 2011).
Kepenis veikiant toksinais trumpą laiką, stebima apoptozė, tačiau ilgesnis to paties intensyvumo poveikis sukelia plačią nekrozę.
Nekrozė pažeidžia dideles ląstelių grupes, o apoptozės metu žūstančios ląstelės atsiskiria nuo aplinkinių ląstelių ir susitraukia, o ne išsipūčia. Skiriamasis branduolinės medžiagos apoptozės metu pokytis, yra tas, kad chromatinas kondensuojasi, vyksta dezoksinukleorūgšties fragmentacija ir branduolio skilimas bei fragmentacija (Malhi et al., 2006).
Tačiau, skirtingai nei daugelis kitų organų, kepenys gali regeneruoti net ir po masyvios ląstelių žūties. Tačiau, kai ląstelių žūtis viršija tam tikrą ribą kepenų regeneracija nebevyksta.
Fibroziniai mazgeliai yra sintetinami žvaigždiškųjų kepenų ląstelių, sutrikdančius kepenų funkcijas ir sukeliančius kepenų nepakankamumus. Dėl šios priežasties suprantant kepenų ląstelių žūtį ir kaip šių ląstelių žūtis gali būti koreguojama turi svarbią klinikinę reikšmę (Malhi et al., 2006).
3.3.5.1. Masyvi nekrozė
Tai sunkiausia nekrozės forma pažeidžianti daugiausiai hepatocitų ir apibūdinama, kaip difuzinė skiltelinė arba daugiaskiltė koguliacinė ar/ir kolivacinė nekrozė. Vėliau susiformuoja jungiamasis audinys – susidaro randai (Ingh et al., 2007)
3.3.5.2. Pavienių hepatocitų nekrozė
Ši nekrozės forma dar vadinama paviršiniu hepatitu. Pažeidimai apibūdinami, kaip įvairaus laipsnio mononuklearinių ląstelių infiltracija ir portalinių sričių fibrozė su uždegimu, bei ribotu hepatocitų sunykimu. Taip pat šiose vietose gali būti aptinkami apoptoziniai kūneliai (Ingh et al., 2007).
3.3.5.3. Susiliejanti nekrozė
Susiliejanti nekrozė gali būti kolivacinė arba koaguliacinė nekrozė ir apima dideles hepatocitų zonas. Kai susiliejanti nekrozė labiau išplinta įtraukiami kepenų acinusai ir skiltelės (Ingh et al., 2007).
3.3.5.4. Židininė arba daugiažidininė nekrozė
Apibūdinama kaip skystoji arba koaguliacinė nedidelių hepatocitų telkinių nekrozė, dažniausiai atpažįstama iš antrinės uždegiminės reakcijos, Kuperio ląstelio proliferacijos ir mononuklearinių, bei polimorfonuklearinių fagocitų infilracijos (Ingh et al., 2007).
3.3.6. Kepenų uždegimas 3.6.1. Lėtinis hepatitas
Lėtinis kepenų uždegimas yra etiologiškai ir morfologiškai kintanti būklė, charakterizuojama įvairių uždegiminių ląstelių infiltracija. Dominuoja plazminės ląstelės, limfocitai, makrofagai ir neutrofilai. Lėtinio uždegimo etiologija dažniausiai niekada nenustatoma. Kai kepenų ląstelių pažeidimas yra ribotas ir retikulino tinklas išlieka stabilus gali vykti kepenų regeneracija ir struktūra gali būti atstatoma.
Kepenų parenchimos pažeidimai apoptozės arba nekrozės metu gali būti lydimi uždegimo, parenchimos regeneracijos, fibrozės ir tulžies latakų proliferacijos (Ingh et al., 2007).
3.6.2. Ūmus hepatitas
Ūmus hepatitas yra apibūdinamas kaip kepenų uždegimas, hepatocitų nekrozė ir apoptozė, ir kai kuriais atvejais regeneracija.
Pažeidimai kepenyse dažniausiai būna išplitę difuziškai ir gali būti diagnozuojami biopsijos metu (Ingh et al., 2007).
Ūmų kepenų uždegimą gali sukelti cheminės medžiagos, vaistai, virusinės infekcijos ir mikotoksinai. Uždegimo proceso aktyvumas priklauso nuo nekrozavusių hepatocitų kiekio ir uždegimo intensyvumo ( Steiner et al., 2008).
3.3.7. Amiloidozė
Amiloidozė, tai vadinamas homogeniškos baltyminės medžiagos sukaupimas audiniuose, tarp ląstelių, susijęs su imuniniais sutrikimais (Mačiulskis ir kt., 2007; McGavin, Zachary, 2007). Nors yra ir kitokios baltyminės medžiagos besikaupiančios lastelėje, tačiau susivijusios baltymų fibrilės yra pagrindinis amiloido komponentas. Amiloido medžiaga skiriasi baltymų sudėtimi priklausomai nuo konkrečių amiloidozės tipų (AA amiloidozė arba AL amiloidozė) (Woldemeskel, Sarantseva, 2011).
Amiloidozė kiekvienam klinikiniam subjektui gali pasireikšti chemiškai besiskiriančia baltymų sudėtimi (Woldemeskel, Sarantseva, 2011). Morfologinis pokyčių vaizdas priklauso nuo fizinių ir cheminių susikaupusių baltyminių medžiagų savybių, taip pat nuo struktūrinių ir funkcinių audinio ypatybių. Amiloidozė gali būti difuzinė, zoninė ir daugiažidininė.
Amiloidozė klasifikuojama pagal amiloidą formuojančio baltymo tipą ir žymima kelių raidžių deriniu. Pirmoji visada būna A, rodanti, jog tai amiloidas, o kitos raidės atspindi amiloido fibriles formuojančio baltymo tipą. Pavyzdžiui, AA amiloidozė reiškia, jog amiloido fibriles formuoja serumo amiloido A baltymas (angl. serum amyloid A protein), AL amiloidozė reiškia, jog amiloidą formuoja monokloninio imunoglobulino lengvosios grandys (angl. monoclonal immunoglobulin light chains) ( Zykus, Jančiauskas, 2010 ) .
AA amiloidozė, literatūroje dar apibūdinama, kaip reaktyvi arba antrinė amiloidozė. Tai viena dažniausių amiloidozės formų naminiams gyvūnams. AA amiloidozės rūšis yra siejama su lėtiniais uždegimais, neoplastinėmis ligomis arba gali būti idiopatinė, kai jokia liga nenustatoma. Šioje amiloidozės formoje kaupiamas amiloidas yra gaunamas iš serumo amiloido – A, kuris sintetinamas kepenyse ir charakterizuojamas amiloido fibrilių atsidėjimu kepenų tarpląstelinėje medžiagoje, taip pat ir tam tikruose organuose. AA amiloidas gali pažeisti kepenis, inkstus, blužnį, antinkščius, skydliaukę ir kitus vidaus organus (Woldemeskel, Sarantseva, 2011).
AL amiloidozė, dar vadinama pirmine ir yra labai reta naminiams gyvūnams. AL amiloidozė gali išsivystyti esant plazminių ląstelių diskrazijai, kai sintezuojama daug imunoglobulinų ar lengvųjų imunoglobulinų grandžių. Kai pakitusios kaulų čiulpų ląstelės gamina nenormaliai didelį kiekį imunoglobulinų ar jų sudedamųjų dalių, kurios nusėda įvairiuose organuose ir sutrikdo jų funkciją. Kraujagyslių sienelės pakinta, jos tampa neelastingomis, trapiomis. Esant šio baltymo pertekliui kepenyse, jos padidėja, sutrinka jų funkcija (Woldemeskel, Sarantseva, 2011).
Amiloido atsidėjimas kepenyse yra matomas kaip amorfinių hialininių ir eozinofilinių medžiagų atsidėjimas Disjė tarpuose. Priklausomai nuo amiloido kiekio, kepenys gali būti tiek padidėjusios, kad apčiuopiamos palpacijos metu (Steiner et al.., 2008). Amiloidozės pažeistos
kepenys būną padidėjusios, šviesesnės spalvos, apvaliais kraštais, infiltruotos amiloidu, perpjovus audiniai homogeniški. Histologiškai matomas amiloidas kepenų sinusuose, kepenyse jis būna išsidėstęs juostelėmis. Amiloidas paprastai neišnyksta, aplink amiloidozės židinį būna gigantiškų ląstelių. Amiloidozės įtaka organizmui pirmiausia priklauso nuo fiziologinės pažeisto organo svarbos ir nuo pažeidimo laipsnio, sąlygojančio organo nepakankamumą (Mačiulskis ir kt., 2007).
3.3.8. Plazmocitozė
Audinių aleutinę ligą sukelia parvovirusas, kuris priklauso Parvoviridae šeimai, Parvovirinae pošeimiui, Amdovirus genčiai (Nituch ir et al., 2012). Audinių aleutinės ligos virusas (Aleutian mink disease virus (AMDV)) yra vienintelis Amdoviruso genties virusas (Tattersall, http://ictvonline.org/proposals/2003.V065-069.Parvoviridae.pdf prieiga per internetą 2012-11-03)
3 pav. Amdoviruso virionas. Be apvalkalo, apvalus, T=1 iksoedrinės simetrijos, 18-26 nm diametro. Kapsidė susideda iš 60 CP baltymų kopijų.
(http://viralzone.expasy.org/all_by_species/566.html, prieiga per internetą 2013-11-03)
Aleutinės audinių ligos virusas turi vienagrandį beveik 5 kb dydžio DNR genomą, ir kaip kiti parvovirusai replikuojasi per kietojo disko mechanizmą. Viruso genomas turi du didelius nuskaitymo langus (ORFs), koduojamus nestruktūrinius (NS1, NS2 ir galimai NS3), ir struktūrinius viruso baltymus (VP1, VP2) (http://viralzone.expasy.org/all_by_species/566.html, prieiga per internetą 2013-11-03).
Buvo identifikuota keletas viruso padermių, varijuojančių nuo patogeninių iki nepatogeninių ( AMDV C-G) ir iki labai patogeninių pvz.: (AMDV – Utah 1, – United , and – K). AMDV – Utah padermė yra labiausiai pavojinga audinėms (Knuuttilaet al., 2009).
4 pav. Amdoviruso genomas. Linijinis, vienagrandis, ssDNR genomas (-), kurio dydis yra 4.7kb. (http://viralzone.expasy.org/all_by_species/566.html, prieiga per internetą 2013–11–03)
Aleutinė liga pirmą kartą buvo aprašyta 1956 m. Liga taip buvo pavadinta dėl to, kad pirmą kartą buvo aptikta audinėms turėjusioms mėlynos spalvos kailio geną. 1980 metais nustatyta, kad aleutinę ligą sukelia parvovirusų šeimai priklausantis virusas.
Aleutinė liga yra viena svarbiausių, chroniškų, progresuojančių, negydomų ligų, sukeliamų parvoviruso (Valdovska, Pilmane, 2011). Aleutinės ligos virusas siejasi su šunų parvovirusu, kačių parvovirusu (sukelia kačių panleukopeniją) ir žmonių parvovirusu (sukelia penktąją ligą). ALV gali mutuoti. Aleutine liga yra labai patogeniška audinėms ir šeškams. Infekcijos šaltinis yra sergančios audinės, kurios su visais organizmo skysčiais sukėlėjus išskiria į aplinką. Virusą ilgai platinti ir nešioti gali lapės, sabalai, triušiai, šunys, katės ir kiti gyvūnai (Nituch et al., 2011).
Virusas aptinkamas apsikrėtusių audinių kraujyje, kaulų čiulpuose, blužnyje, šlapime ir seilėse. Virusas perduodamas ir horizontaliu ir vertikaliu būdu. Šis virusas gali būti perduotas sveikai audinei tiesioginio kontakto su sergančia audine metu, arba per apkrėstą aplinką – pašarus, vandenį, įrangą ar drabužius, užterštus išmatomis, šlapimu ar seilėmis. Kadangi virusas aptinkamas ir sergančiųjų audinių kraujyje, tai spėjama, kad jį gali platinti ir užsikrėtusios blusos, taip užkrėsdamos sveikus žvėrelius. Taip pat ligos plitimui svarbią įtaką turi ir tai, kad virusas pereina placentinį barjerą ir apkrėstos patelės ligą perduoda atvestiems jaunikliams (Tapscott, 2010). Liga sumažina jauniklių vadų dydį, sukelia abortus. Taip pat galima mirtis ir dėl stipraus antikūnų atsako į virusą (Themudo et al., 2012). Ligos intensyvumas ir progresavimo greitis priklauso nuo kelių veiksnių, įskaitant sergančios audinės amžių, audinės genotipą, imuninę būklę ir viruso padermę (Nituch et al., 2011). Užsikrėtusios klasikine viruso forma audinės priklausomai nuo genotipo ir viruso padermės gaišta praėjus 2 mėnesiams – 4,5 metams po užsikrėtimo (Knnuttila et al., 2009).
Apsikrėtę atvesti naujagimiai suserga ūmia, greitai progresuojančia insterticine pneumonija ir labai dažnai nugaišta (Nituch et al. 2012). Klasikinės aleutinės ligos atveju suaugusios audinėms virusas sutrikdo imuninę sistemą, sukelia didelį antikūnių (ypač gamaglobulinų) kraujyje padidėjimą. Ir ši būklė vadinama hiperglobulinemija. Ir šie antikūniai su ALV antigenais sukuria antigeno – antikūnio kompleksą. Ir šie kompleksai nusėda daugelyje organų, pvz: inkstuose, kepenyse, tulžies latakuose, stuburo smegenyse, virškinamajame trakte, kraujagyslėse ar šlapimo pūslėje, sukeldami uždegimą. Ligos simptomai yra labai įvairūs (Brown, Nye, 2001).
Aleutinė audinių liga lėtai progresuoja ir net iki metų gali nepasireikšti jokių simptomų. Per šį laiką, užkrėstos audinės, kurios yra infekcijos šaltinis, platina ligą sveikiems žvėreliams. Įprastai simptomai pasireiškia praėjus tik keletui savaičių ar mėnesių po užsikrėtimo. Užsikrėtusioms audinėms būdingas apetito netekimas, sumažėjęs aktyvumas, svorio netekimas, diarėja, pašiauštas kailiukas. Kai šie simptomai išryškėja audinės neužilgo gaišta. Aleutinei audinių ligai būdinga lėta viruso replikacija. Virusas ląstelėje sintetinamas naudojant jos energiją, baltymo sintezės mechanizmus ir įvairias struktūras, substratus, fermentus. Gaišimus taip pat dažnai lemia ir antrinės infekcijos, nes aleutinė liga slopina imuninę sistemą. Ligai išplitus, ženkliai sumažėja jauniklių skaičius dėl abortų ir ankstyvo jų gaišimo. Histologiški pažeidimai aptinkami daugelyje organų, tačiau žymiausi – inkstuose. Sergant aleutine liga aptinkami tokie pakitimai: mononuklearinių ląstelių infiltracija portalinėse kepenų srityse, tulžies latakų proliferacija, periportalinė nekrozė, hepatocitų nekrozė (Valdovska, Pilmane, 2011). Audinių aleutinės ligos virusą galima rasti visose audines auginančiose ar veisiančiose šalyse ir tai atneša didelius nuostolius ūkininkams dėl sumažėjusios produkcijos, prarandamų veislinių žvėrelių ir prastos kailiukų kokybės. Šiuo metu vis dar nėra jokio aleutinės ligos gydimo, todėl yra labai svarbu laiku diagnozuoti ligą ir iš bandos pašalinti sergančius žvėrelius, taip užkertant tolimesnį šios ligos plitimą (Nituch et al., 2011).
3.3.9. Prevencinės priemonės ir biosauga
Neužkrečiamosiomis ligomis kartais suserga daug gyvulių, tačiau sergantys gyvuliai neužkrečia kitų. Infekcinės (užkrečiamosios) ligos būtent ir pasižymi savybe, kad gali išplisti tarp gyvulių, laukinių gyvūnų ar net žmonių. Kartais infekcija išplinta labai plačiai, nepriklausomai nuo ūkio, valstybės ar net kontinentų ribų. Kiekvienam ūkiui biosaugos planas yra individualus ir dažniausiai negali būti tiesiogiai pritaikytas kitam ūkiui. Tačiau yra bendrieji biosaugos reikalavimai, kurie be išimties gali būti taikomi kiekvienam ūkiui. Ypač svarbūs reikalavimai keliami gyvulių pirkimui ir įvežimui į ūkį, įrangos ir aplinkos dezinfekavimui. Siekiant išvengti ligų, nustatytų taisyklių turi laikytis ir ūkio lankytojai. Infekcinės ligos į ūkį ar gyvulių bandą gali
patekti įvairiais būdais: su naujai įsigytais gyvūnais, atvykstant lankytojams, su transportu, su pašarais (Malakauskas, 2009).
Siekiant užkirsti viruso plitimą tarp ūkių ir audinių yra keletas svarbių taškų norint pagerinti biosaugą. Pavyzdžiui iš audinių ūkių galima reikalauti licenzijų, kad atitinka bent minimalius standartus, tokius kaip atitinkamo aukščio tvoros, juosiančios audinių fermą, saugus skerdienų šalinimas užkertant kelią potencialiai audinių aleutinės ligos viruso perdavimui per užterštą požeminį vandenį. Taip pat svarbus nuoseklus tikrinimas, naujų žvėrelių karantinavimas, patobulinti fermos valymo ir dezinfekavimo būdai. Išplečiant ūkių bioapsaugą fermose naudos turi ne tik ūkininkai, kurie galėtų patirti didelių finansinių išlaidų jei fermoje pasireikštų aleutinė audinių liga, tačiau taip pat apsaugoma ir laukinių audinių populiacija, kuriai užsikrėtus virusas galėtų būti pakartotinai perduodamas fermos audinėms. Taigi, užkirsti ligos plitimą iš fermose laikomų audinių į natūraliai gamtoje gyvenančias audinių populiacijas yra vienas iš svarbiausių prioritetų, nes pasklidus virusui tarp laukinių audinių populiacijų jį sukontroliuoti bus neįmanoma , kadangi, šiuo metu nėra efektyvaus gydymo ar vakcinos nuo šios ligos (Nituch et al., 2011).
4. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Baigiamasis darbas atliktas 20011 – 2013 metais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, Veterinarijos akademijoje, Užkrečiamųjų ligų katedroje. Buvo ištirtos iš Vilkijos ūkio gautų 50 audinių kepenys. Atlikti histologiniai ir morfologiniai kepenų tyrimai.
Histopatologiniams tyrimams kepenų mėginiai buvo dedami į indelius su fiksatoriumi – 10 % formalino tirpalu. Visi mėginiai buvo paimti per 24 valandas po audinių gaišimo. Skrodimo metu buvo įvertinta audinių kepenų dydis ir morfologiniai pokyčiai.
Tyrimas atliktas Užkrečiamųjų ligų katedroje, Patologijos centre. Patologiniam tyrimui buvo naudojami audinių lavonėliai, kurie buvo pristatyti į patologijos skyrių po eutanazijos ir kailiuko nudyrimo. Analizei naudoti tyrimai atlikti 2011 – 2013 metais. Iš viso buvo ištirta 50 audinių 6 mėn. amžiaus patinų kepenys, jiems buvo atlikti detalūs patologiniai anatominiai ir histologiniai tyrimai.
Audinės buvo laikomos narveliuose, šeriamos pašarais, kurių sudėtyje buvo: mėsos ir žuvies atliekos, aliejai, vitaminų priedai, grūdai. Audinės buvo vakcinuotos nuo mėsėdžių maro, botulizmo, pseudomonozės, virusinio enterito. Eutanazuotos anglies dioksidu dujų kameroje.
4.1. Patologinis anatominis tyrimas
Skrodžiant audines makroskopiškai įvertinome kepenų ir kitų organų (inkstų ir blužnies) patologinius pokyčius. Skrodimo metu įvertinome organų patologinius anatominius pakitimus ir juos aprašėme. Kepenų patologinė medžiaga histologiniam tyrimui paimta per 24 valandas nuo audinių numarinimo.
4.2. Histomorfologinis tyrimas
4.2.1. Mėginių paruošimas histologiniam inkstų tyrimui
Histologiniai preparatai buvo paruošti LSMU, VA, Patologijos centre, histologijos laboratorijoje.
Audinių mėginiai iš kepenų fiksuoti 10 proc. formalino fosfatiniame buferyje (pH – 7,4). Po fiksacijos jie buvo supjaustyti, sudėti į biopsines kasetes ir 24 val. plaunami šaltu tekančiu vandeniu. Po 24 val. biopsinės kasetes su tiriamaisiais mėginiais sudėtos į audinių įmirkimo
procesorių – „Shandon Pathcentre“ (Thermo Scientific, JAV), kuriame audiniai buvo dehidratuojami po 2 val. 30 min. 60°, 80° ir 96° etilo alkoholyje ir praskaidrinti laikant juos izopropanolyje po 1 val. 30 min. 3 kartus iš eilės bei chloroforme po 1 val. 30 min. 3 kartus. Po dehidratacijos ir skaidrinimo tiriamieji audinių mėginiai 4 val. 30 min. impregnuoti 60° C temperatūros parafinu. Po 24 val. tiriamieji mėginiai įlieti į parafininius blokus naudojant audinių įliejimo įrangą „Tess 99“ (MEDITE, JAV). Parafininiai blokai su tiriamuoju audiniu atvėsinami ant šaldomo stalelio ir supjaustyti 4 µm storio pjūviais naudojant rotacinį mikrotomą „Accu - Cut®SRMTM“ (Sakura, Japonija). Atpjautas pjūvis buvo ištiesinamas 37° C temperatūros termostatinėje vandens vonelėje ir perkeliamas ant objektinio stalelio. Objektiniai staleliai su pjūviais 5 val. paliekami ant reguliuojamos 37° C temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate“
(Thermo Scientific, JAV) po to jie 24 val. sudedami į 37° C temperatūros termostatą „B28“
(BINDER, Vokietija) ir džiovinami.
Po 24 val. termostate išdžiūvę parafininiai audinių pjūviai dažomi hematoksilinu – eozinu naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį – „Tissue – Tek®DRSTM“ (Sakura, Japonija)
4.2.2. Histologinių preparatų dažymas hematoksilinu – eozinu (H–E)
Histologinių kepenų audinio pjūvių deparafinavimas ksilenu 2 kartu po 6 ir 7 min. , kurio metu iš audinio pašalinamas parafinas. Rehidratavimas izopropanoliu – 2 min. ir 96° etilo alkoholiu – 4 min. Prieš dažymą 3 min. skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį. Dažymas hematoksilinu – 10 min., 5 min. preparatas merkiamas į vandenį, 2 min. į 96° etilo alkoholį, 5 min. į vandenį, 5 min. dažoma eozino dažais ir 1 min. plaunama vandeniu. Po dažymo pjūviai vėl dehidratuojami 96°
etilo alkoholiu – 1 min., izopropanoliu – 1 min. praskaidrinami ksilenu – 1 min. ir uždengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojant ilgalaikio saugojimo dengiamąją terpę „Shandon Consul – MountTM“ (Thermo Scientific, JAV).
5. TYRIMŲ REZULTATAI
Apibendrinant patologinio anatominio ir histologinio tyrimo duomenis nustatyta, kad 2011 – 2012 metais iš 50 tirtų audinių, tik 4 audinėms nebuvo nustatyti jokie kepenų pažeidimai ir sudarė 8 proc., o 46 audinės turėjo vienokius ar kitokius kepenų pažeidimus ir sudarė 92 proc.
5 pav. Kepenų pakitimų dažnumas audinėms
Makroskopiškai tiriant audinių kepenis nustatyta, kad pakitimai, būdingi hepatozėms buvo ryškiausi. Stebimi kepenų formos, dydžio, spalvos pasikeitimai. Pokyčius vertinti makroskopiškai labai trukdė audinių eutanazijos pasekoje išsivysčiusi kepenų hiperemija, todėl tikslūs kepenų patologiniai pakitimai įvertinti atlikus patologinius histologinius tyrimus.
6 pav. Kepenų patologinių histologinių pakitimų dažnumas
Tyrimo metu dažniausiai nustatytas kepenų pažeidimas buvo lipidozė, net 78 proc. tirtų audinių buvo nustatytas šis pažeidimas. Kepenų uždegimas buvo nustatytas 48 proc., hemosiderozė 46 proc., nekrozė 30 proc., hepatocitų pabrinkimas 17 proc., plazmocitozė 17 proc., baltyminė hepatocitų degeneracija 7 proc., amiloidozė 4 proc. tirtų audinių.
Kepenų lipidozės atvejai sudarė 19,5 karto daugiau nei amiloidozės, 11,1 karto daugiau nei baltyminės hepatocitų degeneracijos, 4,6 karto daugiau nei plazmocitozės ir hepatocitų pabrinkimo, 2,6 karto daugiau nei nekrozės, 1,7 karto daugiau nei hemosiderozės ir 1,6 karto daugiau nei uždegimo.
Todėl, atlikus kepenų histopatologinius tyrimus galima teigti, kad labiausiai pasitaikanti kepenų patologija audinėms – kepenų lipidozė, o mažiausiai pasitaikanti buvo amiloidozė.
7 pav. Hepatozių rūšys ir dažnumas
Tarp hepatozių labiausiai paplitęs kepenų pakitimas yra lipidozė ji sudarė 57 proc. visų hepatozių, nekrozė – 22 proc., hepatocitų pabrinkimas – 13 proc., baltyminė degeneracija – 5 proc., amiloidozė – 3 proc.
Taigi, kepenų lipidozės atvejai tarp visų hepatozių sudaro 18 kartų daugiau nei amiloidozės, 12 kartų daugiau nei baltyminės hepatocitų degeneracijos, 4,5 karto daugiau nei hepatocitocitų pabrinkimo, 2,6 karto daugiau nei nekrozės.
8 pav. Kepenų lipidozės mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų lipidozės vaizdas x 100 padidinimu. Riebalų vakuolės.
9 pav. Kepenų lipidozės mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų lipidozės vaizdas 200 x padidinimu. Riebalų vakuolės.
Atliekant patologinį morfologinį kepenų tyrimą kepenys padidėjusios, trapios, minkštos konsistencijos, gelsvai rudos spalvos. Histologinio tyrimo metu hepatocitai padidėję, kepenų ląstelių citoplazmoje aptinkami įvairaus dydžio (stambialašelinė ir smulkialašelinė) riebalų vakuolės, branduoliai nustumti į ląstelės periferiją. Dažant kepenų mėginius hematoksilinu ir eozinu lipidai ištirpsta, todėl lipidų lašelių vietose randamos apvalios vakuolės. Kepenų skiltelių ir sijų struktūra yra neryški. Kartu su lipidozė audinių kepenyse taip pat buvo pastebėta edema, bei hiperemija.
Kepenų lipidozė daugeliu atvejų buvo išplitusi, beveik visuose hepatocituose buvo galima pastebėti didesnes ir mažesnes riebalų vakuoles.
10 pav. Kepenų nekrozės, ir hiperemijos mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų vaizdas 200 x padidinimu.
Nekrozės atveju, kepenys minkštos, šiek tiek padidėjusios, rausvai rudos, taip pat yra šviesiai gelsvų ar rudos spalvos dėmelių. Histologiškai matomos pažeistos kepenų skiltys, kurios yra suirusios, sijų struktūra neryški, nekrozuoti hepatocitai padidėję, nusidažę eozinofiliškai, jų ribos neryškios, vieni branduoliai piknozės, kiti lyzės stadijoje. Kepenų kapiliarai išplėsti, užpildyti ertirocitais, matosi negausi neutrofilų, makrofagų ir limfocitų infiltracija, kai kurių kepenų ląstelių citoplazmoje matosi vakuolės, o branduoliai suirę.
11 pav. Kepenų hemosiderozės mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų hemosiderozės vaizdas 200 x padidinimu.
12 pav. Kepenų hemosiderozės mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų hemosiderozės vaizdas 400 x padidinimu.
Hemosiderozės metu kepenys makroskopiškai yra nepakitusios, o histologiškai matomos įvairaus dydžio ir formos hemosiderino sankaupos, išsidėsčiusios visame kepenų audinyje.
13 pav. Baltyminės degeneracijos mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų baltyminės degeneracijos vaizdas 400 x padidinimu.
Baltyminės degeneracijos metu kepenys makroskopiškai buvo nedaug pakitusios, šiek tiek pašviesėjusios minkštesnės konsistencijos Histologiškai tiriant hepatocitai padidėję, pabrinkę, citoplazmoje matomi nedideli baltymų grūdeliai.
14 pav. Uždegimo rūšys pagal eigą
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad lėtinis uždegimas buvo aptiktas 50 proc. audinių, ūmus 36 proc. audinių, o lėtinis uždegimas su ryškia fibroze 14 proc. audinių.
Lėtinis uždegimas pasireiškė 1,4 karto daugiau, nei ūmus uždegimas ir 3,6 karto daugiau nei lėtinis uždegimas su fibroze.
15 pav. Kepenų lėtinio uždegimo mikroskopinis vaizdas. Mikroskopinis kepenų uždegimo vaizdas 200 x padidinimu.
Makroskopiškai kepenys uždegimo metu padidėjusios, paraudusios, standžios konsistencijos.
Histologiškai kepenų audiniuose yra hiperemijos ir uždegimo požymių: kepenų skiltelių centrinės venos ir sinusoidiniai kapiliarai išplėsti, juose gausu eritrocitų, hepatocitai suspausti. Aplink centrines venas ir kitose kepenų vietose tarp hepatocitų yra susikaupusių limfocitų ir makrofagų.
Kepenų ląstelės pabrinkusios, kepenų skiltelių ribos yra neaiškios, o kepenų sijų struktūra yra suardyta.
16 pav. Kepenų plazmocitozės ir kitų patologijų sąsajos
Kartu su plazminių ląstelių infiltracija, 75 proc. audinių buvo nustatyta kepenų lipidozė ir uždegimas, 50 proc. hemosiderozė ir nekrozė, 37,5 proc. baltyminė degeneracija ir 25 proc. kepenų ląstelių pabrinkimas.
Lėtinis uždegimas su ryškia fibroze buvo nustatyta tik toms audinėms, kurioms buvo nustatyta ir plazmocitų infiltracija, ryšys statistiškai reikšmingas (p<0,0008).
Plazmocitų infiltracijos ir nekrozė ryšys yra statistiškai reikšmingas (p<0,03), baltyminės kepenų degeneracijos ir plazmocitų infiltracijos ryšys taip pat statistiškai reikšmingas (p<0,01).
Ištyrus lėtinio ir ūmaus uždegimo, bei hemosiderozės ryšį su plazmocitų infiltracija šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad ryšys nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
Taigi, lipidozė ir uždegimas pasireiškė 3 kartus daugiau, nei hepatocitų pabrinkimas, 2 kartus daugiau, nei baltyminė degeneracija ir 1,5 karto daugiau nei nekrozė ir hemosiderozė plazmocitozės metu.
Taigi galime teigti, kad esant plazminių ląstelių infiltracijai, labiausiai paplitę pakitimai yra lipidozė ir uždegimas, o mažiausiai – hepatocitų pabrinkimas.
17 pav. Kepenų infiltracija plazminėmis ląstelėmis. Mikroskopinis vaizdas 200 x padidinimu.
18 pav. Plazminių ląstelių infiltracijos blužnyje mikroskopinis vaizdas 200 x padidinimu.
Makroskopiškai blužnis buvo padidėjusi, jos kraštai suapvalėję. Kepenys ir inkstai trapūs, inkstai gelsvos spalvos. Kepenyse ir inkstuose, taip pat buvo nustatyti fibroziniai ir nekroziniai pakitimai, tokios kepenys buvo standžios, matomi pilkšvi nekrozės židinėliai.
Mikroskopinių tyrimų metu nustatyta negausi plazmocitų infiltracija, kepenų degeneracija ir nekrozė, kraujosrūvos ir perivaskulitas.
19 pav. Uždegimo eigos pasiskirstymas plazmocitozės metu
Esant plazminių ląstelių infiltracijai vyraujantis kitas patologinis pokytis buvo lėtinis uždegimas su ryškia fibroze, kuris sudarė 43 proc. visų uždegimų, o ūmus ir lėtinis po 29 proc.
Taigi, lėtinis uždegimas su ryškia fibroze, esant plazminių ląstelių infiltracijai pasireiškė 1,47 karto daugiau nei ūmus ir lėtinis uždegimas.
6. REZULTATŲ APTARIMAS
Šio darbo metu nustatyti ir įvertinti patomorfologiniai ir patohistologiniai audinių kepenų pokyčiai.
Kepenų pakitimų dažnumas yra gana didelis ir siekia net 93 proc. visų tirtų audinių.
Autopsijos metu paimti kepenų mėginiai buvo tiriami morfologiškai ir histologiškai. Daugelis literatūros šaltinių nurodo daugybę veiksnių, sukeliančių tiek pirmines, tiek antrines kepenų ligas.
Jas gali sukelti bakterijos, virusai, parazitai, toksinės medžiagos, kurios gali būti egzogeninės ir endogeninės; imuniniai mechanizmai – autoimuninis hepatitas; alimentiniai veiksniai – riebus pašaras, fosfolipidų, baltymų, vitaminų stoka; kraujo apytakos sutrikimai kepenyse, kurį gali sukelti vietinės priežastys (išemija, trombozė, embolija) arba bendros (kraujo apytakos nepakankamumas – stazė kepenyse).
Buvo nustatyta, kad dažniausiai pasitaikantis pakitimas audinėms buvo kepenų lipidozė, tai patvirtino ir atlikti tyrimai. Morfologiškai kepenys padidėjusios, trapios, gelsvai rudo atspalvio, o histologiškai kepenų audinyje matomos įvairaus dydžio riebalų vakuolės. Tai patvirtina ir kitų autorių atlikti tyrimai, teigiantys, kad kepenų lipidozė yra dažniausiai nustatomas kepenų pokytis audinėms (Rouvinen, Mustonen et al., 2010).
D. G. Allen ir kt. (2008) nurodo, kad dažniausiai sutinkamos audinių medžiagų apykaitos ligos yra kepenų ir inkstų lipidozė. Jų nuomone, kepenų ir inkstų lipidozė yra įprastas susirgimas audinėms ir susijęs su dideliu riebalų kiekiu pašare. Taip pat įtakos gali turėti ir kitos ligos, kuriomis serga audinės. Dėl gausaus šėrimo riebiu pašaru padidėja riebiųjų rūgščių patekimas į kepenis. Kepenis pažeidžiantys veiksniai, kaip deguonies stoka ir toksinis poveikis sukelia hipokseminį ir toksinį suriebėjimą, o šėrimo klaidos – alimentinį, sutrikusi hormoninė homeostazė – endokrininį (dismetabolinį) suriebėjimą. Kepenų lipidozė gali pasireikšti dėl plazmos aminorūgščių, ypač arginino bei metionino deficito. Dėl pagrindinių aminorūgščių trūkumo sumažėja apoproteinų sintezė, lipoproteinų eksportas iš hepatocitų. Lipidozė priežastys taip pat gali būti tokios ligos, kaip kardiomiopatija, neurologinės ligos, inkstų, žarnyno ir infekciniai susirgimai.
Kepenų lipidozė dažniausiai vystosi dėl neteisingai subalansuoto ar prastos kokybės pašaro su dideliu riebalų kiekiu, taip pat įtakos gali turėti ir kitos ligos. Todėl audines reikia šerti tik gerai subalansuotu ir geros kokybės pašaru, bei laikyti jį iki šėrimo tinkamoje aplinkos temperatūroje.
Pažeidus kepenis sutrinka gyvybiškai svarbūs procesai. Kepenų funkcijai nusilpus, organizme intensyvėja intoksikacijos procesai (Zamokas ir kt., 2008).
Nestipriai pažeistose ląstelėse susikaupę riebalai, pašalinus žalojančius veiksnius, metabolizuojami. Stipriai pažeistos, suriebėjusios ląstelės žūva, vystosi kepenų nepakankamumas.
Taip pat patomorfologinių ir patohistologinių tyrimų metu buvo nustatytas ir kepenų uždegimas. Morfologiškai kepenys uždegimo metu padidėjusios, paraudusios, o histologiškai kepenų audiniuose yra matoma hiperemija, kepenų skiltelių ribos yra neaiškios, centrinės venos ir sinusoidiniai kapiliarai išplėsti, juose gausu eritrocitų, hepatocitai suspausti. Aplink centrines venas gausu susikaupusių limfocitų ir makrofagų. Tyrimo metu dažniausiai nustatytas buvo lėtinis uždegimas, jis sudarė 50 proc. visų uždegimo rūšių. Daugelio autorių nuomone audinėms, sergančioms aleutine liga yra būdingi vaskulitai, o imuninimas kompleksams atsidėjus kepenyse, gali išsivystyti jų uždegimas.
Kepenų patohistologinio tyrimo metu 17 proc. tirtų audinių buvo nustatyta plazmocitų infiltracija kepenų, inkstų bei blužnies audiniuose, todėl galima įtarti, kad jos sirgo aleutine liga.
Lėtinis uždegimas su ryškia fibroze buvo nustatytas tik toms audinėms, kurioms kartu buvo nustatyta ir plazminių ląstelių infiltracija. O tai atitinka kitų autorių tyrimus, kurie teigia, kad aleutinės ligos metu gali būti randama fibrozė įvairiuose organuose, dažniausiai inkstuose ar kepenyse.
G. K. Zellen (2008) teigia, kad audinių aleutinės ligos atveju histologiškai įvairiuose organuose randama plazmocitų ir limfocitų sankaupos. Imuniniai kompleksai gali kauptis ne tik inkstų kamuolėliuose, bet ir kepenyse, tulžies latakuose, šlapimo pūslėje, stuburo smegenyse.
Aleutinė audinių liga yra autoimuninis – infekcinis susirgimas, pasireiškiantis suaugusioms audinėms mezangioproliferaciniu glomerulonefritu, intersticiniu nefritu, arteritu, intersticine pneumonija, hematurija, hyperglobulinemija, meningoencefalitu. Laboratoriškai tiriant randama – gamaglobulinų padaugėjimas, genezalizuota plazmocitozė, trombocitopenija (Dyer et al., 2000).
Atlikus tyrimus rasti pokyčiai, tokie kaip plazminių ląstelių sankaupos, hepatozės, hepatitai, blužnies padidėjimas, nefritai (juos tyrinėjo kitas magistrantas) yra būdingi aleutinei audinių ligai.
Audinių laikytojai neminėjo kad aleutinė liga kliniškai pasireiškia taip pat nebuvo atlikti ir tai patvirtinantys tyrimai.
Kadangi šios ligos gydymo ar vakcinavimo priemonių vis dar nėra, tai todėl yra labai svarbu imtis visų profilaktikos priemonių. Reguliariai serologiškai tirti veislinius patinus ir naujai į ūkį įvežamas audines, o diagnozavus ligą iš bandos pašalinti sergančius žvėrelius, taip užkertant tolimesnį šios ligos plitimą. Taip pat nemažiau svarbu reguliariai atlikti dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją, nes manoma, kad aleutinė audinių liga gali būti perduodama ir blusų.
