SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
GABIJA GINELEVIČIŪTĖ
DIDELIO MEISTRIŠKUMO KREPŠININKIŲ SPORTINIŲ TRAUMŲ IR
FUNKCINIŲ GRIAUČIŲ RAUMENŲ SISTEMOS RODIKLIŲ SĄSAJŲ
ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. Kodas 621B30002) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė
2016 m. 05 mėn. 23 d.
DIDELIO MEISTRIŠKUMO KREPŠININKIŲ SPORTINIŲ TRAUMŲ IR
FUNKCINIŲ GRIAUČIŲ RAUMENŲ SISTEMOS RODIKLIŲ SĄSAJŲ
ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. Kodas 621B30002 ) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
2016 m. 05 mėn. 23 d.
Recenzentas Darbą atliko Prof. J. Poderys Magistrantė Gabija Ginelevičiūtė
2016 m. 05 mėn. 23 d.
2016 m. 05 mėn. 23 d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 ABSTRACT ... 6 PADĖKA ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9 1.1. Sportinės traumos ... 91.2. Sportines traumas įtakojantys veiksniai... 10
1.3. Daţniausios krepšininkų traumos ... 13
1.3.1. Čiurnos raiščių paţeidimai ... 13
1.3.2. Kelio sąnario ir raiščių paţeidimai... 14
1.3.3. Meniskų paţeidimai ... 15
1.4. Moterų patiriamos traumos sporte ... 16
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 18
2.1. Tyrimo organizavimas ... 18
2.2. Tyrimo metodai ... 18
2.3. Matematinė statistika. ... 31
3. TYRIMO REZULTATAI ... 32
3.1. Nuovargio įvertinimas ... 32
3.2. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) kombinuotas kairės kojos rezultatas ... 33
3.3. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) kombinuotas dešinės kojos rezultatas ... 34
3.4. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) priekinės krypties skirtumas... 35
3.5. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) šoninės krypties skirtumas ... 36
3.6. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) skersinės krypties skirtumas... 37
3.8. Vertikalaus nušokimo testo LESS balo rezultatai ... 39
3.9. Anketinės apklausos apie skausmo būvimą atsakymai ... 40
3.10. Funkcinių judesių atlikimo (FMS) testų asimetrijų skaičius ... 41
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 42
5. IŠVADOS ... 43
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 44
7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 45
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46
SANTRAUKA
Ginelevičiūtė G. Didelio meistriškumo krepšininkių sportinių traumų ir funkcinių griaučių raumenų sistemos rodiklių sąsajų įvertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr. L.
Šiupšinskas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas.-Kaunas, 2016,-58 p.
Tyrimo tikslas- Nustatyti didelio meistriškumo krepšininkių griaučių raumenų sistemos traumas
ir įvertinti bei nustatyti sąsajas tarp vėliau sportines traumas patyrusių ir nepatyrusių krepšininkių funkcinių griaučių raumenų sistemos rodiklių.
Tyrimo uţdaviniai. 1. Nustatyti tiriamųjų didelio meistriškumo krepšininkių patirtas griaučių
raumenų traumas 2013-2016m. laikotarpiu. 2. Įvertinti ir palyginti vėliau patyrusių ir nepatyrusių sportines traumas krepšininkių funkcinių judesių atlikimo kokybę. 3. Įvertinti ir palyginti vėliau patyrusių ir nepatyrusių sportines traumas krepšininkių apatinių galūnių dinaminės pusiausvyros rodiklius.
Tyrimo metodai. 1. Anketinė apklausa pateikiant priešvarţybinio etapo sportininko sveikatos
klausimyną. 2. Funkciniai judesiai buvo vertinami pagal FMS (angl. Functional Movement Screen) metodiką. 3. Vertinta dinaminė pusiausvyra naudojant Y testą (modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio testas). 4. LESS (angl. Landing Error Scoring System) testu buvo vertinama viso kūno ir apatinių galūnių biomechanikos rodikliai nusileidimo po šuolio metu.
Tyrimo dalyviai. Buvo atlikti 498 testavimai 165-ioms Lietuvos moterų krepšinio lygos
komandų krepšininkėms 2013 - 2016 m. varţybiniais sezonais. 67 krepšininkių duomenys buvo analizuoti, iš kurių 17 ţaidėjų vėliau patyrė sportines apatinių galūnių traumas.
Tyrimo išvados.
1. Per mūsų tirtą laikotarpį krepšininkės patyrė šias apatinių galūnių sportines traumas: čiurnos raiščių , kelio kryţminių raiščių, meniskų ir achilo sausgyslės traumas.
2. Traumas nepatyrusių krepšininkių griaučių raumenų sistemos funkcinių judesių atlikimo kokybė buvo geresnė, nei krepšininkių, kurios vėliau patyrė traumas. Galime teigti, kad geresnė funkcinių judesių atlikimo kokybė yra susijusi su maţesne sportinių traumų atsiradimo rizika.
3. Mūsų tirtų krepšininkių apatinių galūnių dinaminės pusiausvyros rodikliai nėra susiję su sportinių traumų atsiradimo rizika.
ABSTRACT
Ginelevičiūtė G. A study of relationship between measurements of functional integrity of skeletal muscle systems and sports injury incidence in high level female basketball players. Master’s degree final
paper/supervisor Doc. Dr. L. Šiupšinskas; Lithuanian University Of Health Sciences, Medical academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports, Kaunas 2016,- 58 p.
The aim of the study: To identify sports injuries sustained by high level female basketball
players, as well as identify and assess the relationship between measurements of functional integrity of skeletal muscle systems of injured versus uninjured players.
The tasks of the study:
1. To identify any skeletal muscle injuries sustained in sport by the participating female basketball players during the years 2013-2016.
2. To assess and compare functional movement quality between players that later did and those that did not sustain sports injuries during the said period.
3. To assess and compare the indicators of lower extremity dynamic balance between players that later did and those that did not sustain sports injuries during the said period.
Methods: 1. A player’s pre-competition health questionnaire. 2. FMS (Functional Movement
Screen) was used for functional movement evaluation. 3. Y-test (modified star excursion test) was adopted for dynamic balance evaluation. 4. LESS (Landing Error Scoring System) was implemented to evaluate whole body and lower limb biomechanical changes during jumps.
Participants: There were 498 testing sessions done on 165 Lithuanian Women’s Basketball
League players during the year 2013-2016 game seasons. The data from 67 players was analyzed, of which 17 players have later sustained lower limb sports injuries.
Results:
1. Over the course of the players sustained these lower limb injuries:
ankle ligament tears, knee cruciate ligament tears, meniscal and Achilles tendon tears.
2.Uninjured players overall scored better in FMS than the group that later sustained injuries. We can therefore suggest that greater functional movement quality is related to lowered sports injury risk.
3.The dynamic balance results of our participant female basketball players’ were not related to the risk of sustaining sports injuries.
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovui doc. dr. Laimonui Šiupšinskui ir Kristinai Berškienei uţ visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą.
ĮVADAS
Krepšinis jau ne vienerius metus yra viena populiariausių sporto šakų visame pasaulyje. Dėl nuolat didėjančio krepšininkų skaičiaus didėja ir rizika patirti traumą (Cantwell, 2004). Krepšinyje daţniausiai paţeidţiamos vietos yra kelis ir čiurna (Borowski et al., 2008). Atlikti tyrimai rodo, kad moterys sportines traumas patiria 60 proc. daţniau negu vyrai (Deitch et al., 2006). Tai gali įtakoti skirtumai tarp lyčių: kūno sudėjimas ir jėgos skirtumas (Comfort et al., 2010).
Sportinių traumų profilaktikos tikslas- sumaţinti nedidelių traumų atsiradimą ir uţkirsti kelią rimtesniems suţalojimams Bergeron ir Green, 2000). Svarbu laiku atpaţinti ir įvertinti visus sportinės traumos rizikos veiksnius, kad pavyktų išvengti traumos, o įvykus traumai svarbiausias sporto kineziterapeutų uţdavinys yra kuo greičiau grąţinti atletą į sportinę veiklą (McKay et al., 2001).
G. Cook (2006) sukurta metodika galima įvertinti atletų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir ištestuoti sąveikas tarp kinetinių grandţių. Tiriamojo kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų visuma. Ši metodika skirta pastebėti stereotipinius judesių apribojimus, asimetrijas, padėti siekti gerinti judesio kokybę ir tokiu būdu didinti traumų prevenciją. Raumenų lankstumas ir jėgos disbalansas yra pripaţinti reikšmingais rizikos veiksniais, tačiau daţnai jų negalima įvertinti tradiciniais vertinimo metodais.
Darbo aktualumas: Atlikti tyrimai rodo, kad moterys patiria traumas daţniau nei vyrai, todėl
reikėtų skirti didesnį dėmesį bendrai sportininkių sveikatos būklei ir prevencinėms priemonėms. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sportininkai turi ţenkliai didesnę tikimybę patirti pakartotinę traumą. Tai parodo prevencinių priemonių svarbą sporte. Siekiant uţkirsti kelią krepšininkių traumų atsiradimui, svarbu įtraukti visus susijusius asmenis: krepšininkes, komandos trenerį, kineziterapeutą, bendro fizinio lavinimo trenerį, reabilitacijos gydytojus. Neradome tyrimų, kuriuose būtų atlikta išsami moterų krepšininkių fizinės būklės analizė iki traumos. Todėl atlikdami tyrimą, siekėme atrasti sąsajų tarp gautų duomenų tų krepšininkių, kurios patyrė traumą ir tų, kurios nepatyrė traumos.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Sportinės traumos
Sportinė trauma – tai išorinių veiksnių sukeltas organizmo paţeidimas, dėl kurio sportininkas negali dalyvauti treniruotėse ir varţybose, taip pat nėra aišku po kiek laiko galės grįţti į sportą ir ar galės sportuoti pilna jėga. (Barkauskas, 1995).
Pasak Peterson ir Renstrom (2001) daţniausiai pasitaikančios sportinės traumos yra:
Raumenų paţeidimai
Raiščių paţeidimai
Sausgyslių paţeidimai
Sąnarių išnirimai
Kaulų lūţiai.
Lietuvoje sparčiai plintant ir populiarėjant įvairioms sporto šakoms, profesionalią sportininko karjerą pradeda vis jaunesni sportininkai. Dėl to didėja ir sporto traumų skaičius (Ruseckas, 2006). Sporte gaunamos traumos bei jų profilaktika yra labai aktualus sporto medicinos uţdavinys (Ţumbakytė, 2008).
Sportininkui yra labai svarbi net ir nedidelė trauma, nes ji gali turėti įtakos jo sportinei formai bei trukdyti siekti aukštų rezultatų. Nedideli negalavimai gali pereiti į lėtines traumas, kurioms išsigydyti reikia daug laiko. Ūmūs mikropaţeidimai sportininkams daţniausiai pasireiškia staigiai ir didele jėga įtempus raumenis, taip pat darant nekoordinuotus ir forsuotus judesius, viršijančius fiziologinį raumenų elastingumą (Bergeron & Greene, 2000).
Pervargimo traumos dar vadinamos lėtinėmis. Sportininkų lėtinės raumenų traumos įvyksta dėl per didelių fizinių krūvių. Yra ţinoma, kad fiziniai krūviai, viršijantys raumeninio audinio fiziologines galimybes, sukelia raumens patologinius procesus. Lėtinėms traumoms taip pat įtakos turi ir sportinė danga, nelygus jos paviršius, kuris absorbuoja smūgį bei formuoja grįţtamąją energiją. Jei danga nepakankamai absorbuoja smūgį, tuomet jėgos veikia į raumenis, sausgysles ir į jų prisitvirtinimo vietas, o to pasekoje gali įvykti trauma (Bobrova ir kt., 2005).
Pervargimo traumos patiriamos persitreniravus arba pervargus, tada kai fizinis krūvis neatitinka sportininko fizinio pasirengimo lygio, paţeidţiami metodiniai reikalavimai parenkant fizinius pratimus ir juos taikant. Šios traumos pasireiškia pablogėjusia savijauta, skausmais, patinimais, uţdegimais, suprastėjusia fizinių pratimų atlikimo technika (Bobrova ir kt., 2005).
Sportinės traumos rūšis ir sunkumo laipsnis labiausiai priklauso nuo konkrečios sporto šakos charakteristikos: individualus ar komandinis sportas, ar galimas kontaktas, ar joje naudojamasi sporto įrankiais ir įranga, ar tai yra uţdarų patalpų ar lauko sporto šaka, ar ji praktikuojama tik dėl sveikatingumo ar rengiamasi varţyboms bei kokie yra šios sporto šakos ypatumai (Bobrova ir kt., 2005).
Didţiausią sporto patologijos dalį sudaro judamojo aparato traumos. Jos būna įvairaus sunkumo: sumušimai, nubrozdinimai, raiščių, raumenų patempimai, sąnarių suţalojimai ir išnirimai. (Skirius, 2007).
Sportinės traumos tikimybė yra didesnė komandinėse sporto šakose, kuriose yra tiesioginis kontaktas. Nuovargis, netinkama mityba ir trumpas atsistatymo laikas pasikartojančių varţybų metu taip pat didina traumos tikimybę. Rizika patirti traumą yra didesnė varţybų metu nei per treniruotes.
Griaučių raumenų traumos yra labai paplitusios, jos sudaro 35 – 55 proc. visų sportinių traumų (Quintero et al., 2009).
1.2. Sportines traumas įtakojantys veiksniai
Sporto specialistų nuomone didţiausia dalis sporto traumų įvyksta dėl: persitreniravimo, netinkamos pramankštos, netinkamų pratimų parinkimo, netaisyklingos technikos, dėl asmeninių galimybių pervertinimo, dėl per greito sugrįţimo į sportą po patirtos traumos bei dėl blogos profilaktinės medicininės prieţiūros (Karoblis, 2003).
Traumų rizikos veiksniai gali būti skirstomi į pakeičiamus (jėga, lankstumas, koordinacija, balansas) ir nepakeičiamus (amţius, lytis) (Bahr & Holme, 2003).
Traumų prieţastys gali būti:
1. Objektyvios: netinkama treniruočių pratybų vieta, metodikos parinkimas,
netinkamai atsiţvelgta į sportininko lytį, amţių, fizinį pasirengimą, netinkamas pratimų derinimas, netinkamas inventorius;
2. Subjektyvios: pervargimas, savo galimybių pervertinimas, neatsargumas, saugos taisyklių nepaisymas. (Karoblis, 2003).
Sunkių treniruočių metu, aplinkos temperatūra yra nepriklausomas ir labai svarus traumų rizikos veiksnys. Šilumos sukeliamos problemos: raumenų spazmai, organizmo išsekimas, šiluminis smūgis, šilumos sinkopė, šalčio sukeliamos problemos: nuoţvarba, paviršinis nušalimas, hipotermija. Ilgai būdami aukštoje temperatūroje ir neturėdami gerų sąlygų poilsiui, sportininkai gali nuvargti ir nepasiekti gero darbingumo lygio (Berg & Latin, 2004).
Dar viena, labai svari sportinių traumų prieţastis- nuovargis. Nuovargis maţina sportininko dėmesį ir savikontrolę. Tai iš dalies patvirtina faktai, kad traumos daugiausiai įvyksta antroje treniruotės pusėje ar pabaigoje. Be bendro nuovargio, taip pat gali turėti reikšmės vietinis raumens ar sąnario nuovargis. Todėl labai svarbu kiekvienos treniruotės pradţioje gerai paruošti organizmą sportinei veiklai (Šlekys, 2002).
Nuovargis gali būti skirstomas į tris laipsnius:
1. Maţas: nedidelis veido ir liemens odos paraudimas, nedidelis prakaitavimas
daţniausiai veido srityje, lygus, bet padaţnėjęs kvėpavimas, judesiai normalūs, tikslus nurodymų vykdymas.
2. Vidutinis: stiprus veido ir liemens odos paraudimas, stiprus galvos ir liemens
prakaitavimas, kvėpavimas labai padaţnėjęs, kartais pro burną, judesiai neuţtikrinti, nusiskundimai nuovargiu, širdies plakimu bei dusuliu.
3. Didelis: labai ryškus veido ir liemens odos paraudimas, pabalimas, prakaitavimas
labai stiprus, išsiskiria druska, kvėpavimas labai daţnas, atsiranda dusulys, nekoordinuoti judesiai, kūno svyravimas, pavėluotas komandų vykdymas, galvos svaigimas, kojų skausmas, dūsimas (Blauzdys,2002).
Sportinę trauma sukeliantys veiksniai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Kiekvienas jų gali tapti traumos prieţastimi ar atsiradimo prieţastimi. Neretai išoriniai veiksniai sukelia tam tikrus organizmo pakitimus, kurie sudaro vidinę traumos prieţastį (Zachovajevas, 2008).
1 lentelė. Išoriniai ir vidiniai traumas lemiantys veiksniai [Zachovajevas, 2008]
Išoriniai veiksniai Vidiniai veiksniai
Metodinės treniruočių klaidos (apie 30-60 proc.).
Organizacinės treniruočių klaidos (apie 4-8 proc.).
Prastas techninis aprūpinimas (15-25proc.).
Prastas higienos ir meteorologinės sąlygos (2-6 proc.).
Neadekvatus sportininko elgesys (5-15 proc.).
Prastas teisėjavimas (5-15 proc.).
Medicinos rekomendacijų nesilaikymas (2-10 proc.)
Nuovargis ir/ar pervargimas.
Funkcinės būklės pasikeitimas po pertraukos tarp treniruočių (pvz., dėl ligos).
Judesių atlikimo klaidos.
Neadekvatus fizinis pasiruošimas.
Specialistai teigia, kad ir kokia bebūtų saugi sporto aplinka ar koks geras sportininko fizinis pasirengimas, sportinė veikla neišvengiamai sukels tam tikras, maţesnes ar didesnes traumas (pvz., dėl kontakto su kitais kūnais, grindimis ar ţeme, dėl apsauginės sportinės aprangos) (Bergeron & Green, 2000).
2 lentelė. Traumų ir grindų savybių prieţastiniai ryšiai [Šimkus, 2003]
Traumų grupės Pagrindinės traumų prieţastys
Ūminės traumos-raiščių, sausgyslių, raumenų, odos paţeidimai
Dangos slidumas
Ūminės traumos-sumušimai, lūţiai, išnirimai Didelės dangos deformacijos (elastingumas) Lėtinės traumos-fascitai, ligamentitai, tendinitai,
chondropatijos
Didelė grįţtamoji energija (grįţtamasis smūgis)
Lėtinės traumos-fascitai, ligamentitai, tendinitai, chondropatijos
Dangos nelygumai
Ūmios traumos- sumišimai, raiščių daliniai ar visiški plyšimai, išnirimai
Atspindţiai nuo paviršiaus (apakimo efektas)
Svarbu atsiţvelgti, kad tarp fizinio aktyvumo ir sąnarinės perkrovos, nuolat pasikartojančios mikrotraumos, koncepcijos yra neabejotinai didelis ryšys. Mikrotraumos visuose audiniuose provokuoja mikropaţeidimus kolageno skaidulose. Perkrovos sindromui taip pat turi įtakos: prasta, klaidinga judesių technika, neadekvataus krūvio ir pobūdţio treniruotės, persitreniravimas ir taip pat netinkamo sporto inventoriaus naudojimas (Sanchis-Alfonso, 2006).
Fousekis et al. (2011) teigia, kad perkrovos traumos rizikos veiksnius galima suskirstyti į vidinius ir išorinius. Raumenų jėga yra priskiriama vidiniams veiksniams ir ją galima modifikuoti. Ji taip pat yra būtina efektyviai kasdieninei motorinei veiklai uţtikrinti. Raumenų jėga yra pagrindinis veiksnys lemiantis fizinį ţmogaus pajėgumą. Anot Lehanse et al (2009) ir Mjølsnes et al (2004), atletai, kurių raumenų jėga yra sumaţėjusiu, dėl įvairių problemų, gali būti linkę patirti traumą.
1.3. Daţniausios krepšininkų traumos
Kiekviena sporto šaka turi pagrindinius, tik jai būdingus rizikos veiksnius, kurie sukelia būtent tai sporto šakai būdingas traumas. Pasak R. Dadelienės (2006), sportininko sveikatos pakenkimas skirstomas į tris grupes:
1. Trauminio pobūdţio, 2. Funkcinio pobūdţio
3. Sporto šakos profesinio pobūdţio.
Krepšinis yra priskiriamas prie maţo statinio apkrovimo laipsnio ir vidutinės paţeidimo rizikos sporto šakos (Švedas, 2005). Atlikti tyrimai parodė, jog daugiausiai traumų krepšinio varţybų ar treniruočių metu įvyksta apatinėje galūnėje, jos sudaro 51 proc., o viršutinės galūnės traumos sudaro 39 proc. visų krepšinio traumų.
1.3.1. Čiurnos raiščių paţeidimai
Tarp visų čiurnos sąnаrio paţeidimų, čiurnos raiščių paţeidimai sudaro 75–85 proc., iš jų 85–95 proc. paţeidţiami šoniniai čiurnos raiščiai (Hertel, 2006).
Paţeidţiamiausia vieta čiurnos sąnaryje- priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis, jo paţeidimai sudaro 66 proc. visų čiurnos traumų. Tai yra silpniausias raištis, kuriam atitenka didelė apkrova. Dalinis šio raiščio plyšimas įvyksta tada, kai pėda yra lenkime ir didelėje vidinėje rotacijoje. Kiti čiurnos raiščiai paţeidţiami šiek tiek rečiau: kulnakaulinis šeivikaulio raištis-17 proc., deltinis raištis-7 proc. ir uţpakalinis šokikaulinis šeivikaulio raištis bei čiurnos raištinė jungtis (sindemozė)-po 5 proc. visų čiurnos traumų. (Douglas, 2003). Potrauminiai raiščių procesai tęsiasi net iki 12 mėnesių, o normalią funkciją raiščiai atgаuna tik per 40-50 savaičių. Po tiek laiko dar gali išlikti funkcinis ir mechaninis nestabilumas sąnaryje, nors raiščių stiprumas bus optimalus (Houglum, 2001).
Neabejotina, kad sportas sudaro ypatingą pavojų, pavyzdţiui krepšinio ţaidėjai su ankstesnėmis traumomis turi 2 – 3 kartus padidintą tikimybę patirti kitą čiurnos traumą. Po čiurnos raiščių patempimų, plyšimų, blogo sugijimo ar visiškai netaikytos reabilitacijos paprastai vystosi lėtinis čiurnos nestabilumas (Peterson, 2001).
Įrodyta, kad krepšininkams, praeityje jau turėjusiems blauzdinio pėdos sąnario šoninių raiščių paţeidimą, rizika patirti pakartotiną šių raiščių paţeidimą išauga net iki 5 kartų (Wang et al., 2006).
1 pav. 1 – kulnakaulis; 2 – šeivikaulis; 3 – blauzdikaulis; 4 – šokikaulis; 5 – priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis; 6 – kulnikaulinis šeivikaulio raištis; [Peterson, 2001]
Beveik pusė čiurnos paţeidimų ţaidţiant krepšinį įvyksta šuolio ir nusileidimo metu. Apie 30 proc. čiurnos traumų šiame sporte įvyksta staigiai sukantis ir keičiant judėjimo kryptį. Bėgimas ir staigus sustojimas taip pat turi nemaţą įtaką čiurnos paţeidimų atsiradimui (Vander Worp et al., 2011).
1.3.2. Kelio sąnario ir raiščių paţeidimai
Tarp sportininkų kelio sąnario traumos yra labiausiai paplitę, jos sudaro apie 40% visų traumų. Futbolas, krepšinis, kalnų slidinėjimas, tenisas, ledo ritulys yra pavojingiausios sporto šakos kelio sąnariui (Junge & Dvorak, 2004).
Fiziškai aktyvūs ţmonės (krepšininkai, futbolininkai, bėgikai) daţnai kenčia skausmingą girnelės tendinitą. Šį paţeidimą sukelia pasikartojanti įtampa girnelės sausgyslėse. Sausgyslės pluoštai, kurie įsiterpia į ţemesnę girnelės dalį, tampa sudirginti, o tuo metu pradeda kauptis skystis po girnele. Ši sritis tampa labai jautri ir skausminga, ypač sportuojant (Adickes & Stuart, 2004).
Bėgimo, šuolių atlikimo ir krypties keitimo judesiai būdingi daugeliui sporto šakų, įskaitant ir krepšinį. Daţna kelio sąnario struktūrų paţeidimo prieţastis gali būti šuoliavimas. Daţnas ir nuolatinis šuoliavimas ir didelis sportininko svoris yra neigiami veiksniai, kurie gali įtakoti kelio sąnario paţeidimus. Nuolatinių treniruočių ir varţybų metu yra sukuriamas kumuliacinis efektas, kuris gali įtakoti priekinio kelio skausmo simptomų pradţią (Sanchis-Alfonso, 2006).
Kelio paţeidimai įvyksta rečiau nei čiurnos. Nepaisant to, kelio traumos gali ţymiai stipriau sukrėsti sportininką, nes tokios traumos gijimas trunka ţymiai ilgiau. Daţniausiai krepšinio varţybų ar
treniruočių metu yra paţeidţiamos šios struktūros: priekinis kryţminis raištis-26 proc., kremzlės plyšimas- 26 proc., šoniniai raiščiai-26 proc., girnelė ir girnelės raiščiai- 22 proc., ir uţpakalinis kryţminis raištis- 1 proc. visų kelio struktūros traumų. Moterys sportininkės priekinio kryţminio raiščio traumas patiria 2,4-9,7 karto daţniau nei vyrai. (Douglas, 2003).
2 pav. Kelio sąnario anatomija, vaizdas iš priekio [modifikuota pagal Schmitz]
Dangos pakeitimas sportininkui – perėjimas nuo ţolės ant dirbtinės sintetinės dangos yra pavojingas etapas, kuris gali 10-12 proc. įtakoti kelio sąnario traumą. Be to, sportuojant ant sintetinės dangos arba sausos dangos padidėja priekinių kryţminių kelio sąnario raiščių paţeidimo tikimybė (Comfort et al, 2010).
1.3.3. Meniskų paţeidimai
Meniskų paţeidimai taip pat labai daţnai pasitaikanti kelio sąnario trauma. Kartais pakanka labai nedaug, kad meniskas būtų perplėštas ar atitrūktų nuo prisitvirtinimo vietos. Nemalonus faktas, kad meniskas savaime nesugyja, nes neturi jį maitinančių kraujagyslių, o su juo gali būti paţeista ir kuri nors sausgyslė, todėl yra būtinos gydymo priemonės ar operacija (Adickes & Stuart, 2004).
1. Trauminiai- nuo didelio ir staigaus sąnario apkrovimo, daţnai staigaus sukamojo judesio metu arba nuo stipraus smūgio į kelio šoną.
2. Degeneraciniai- dėl senatvinių ar uţdegiminių pakitimų meniskai tampa maţiau elastingi, tuomet gali uţtekti ir nedidelės traumos, kad įvyktų plyšimas.
Meniskai daţniau traumuojami netiesioginių su kelio sąnariu traumų metu, o stipriai išsukus sąnarį į vidinę ar išorinę pusę, arba keliant kaţką labai sunkaus, darant pritūpimus su svoriu. Daţniau yra paţeidţiamas vidinėje kelio sąnario dalyje esantis-medialinis meniskas. Daţni smūgiai ir trintis krepšinyje gali privesti prie meniskų susidėvėjimo, o vėliau ir paţeidimų (Adickes & Stuart, 2004).
Nustatyta, kad moterų kelio sąnarius daţniau nei vyrų paţeidţia įvairūs patologiniai procesai, ypač artrozė, nors moterims rečiau nei vyrams pasitaiko trauminiai meniskų paţeidimai (Akinpelu ir kt., 2009; Ristolainen ir kt., 2009). Vyrų kelio sąnario meniskai paţeidţiami net kelis kartus daţniau nei moterų: vyrų ir moterų santykis svyruoja nuo 2,5:1 iki 4:1 (Maffulli ir kt., 2010).
3 pav. Kelio sąnario meniskai: išorinis, vidinis, ir priekinis kryžminis ir užpakalinis kryžminis raiščiai [modifikuota pagal McGinty, 2001]
1.4. Moterų patiriamos traumos sporte
Tyrėjai Holme & Bahr (2003) teigia, kad sportiniuose ţaidimuose moterys 3-5 kartus daţniau patiria traumą, nei vyrai.
Daugelyje sporto šakų moterys patiria traumas daţniau nei vyrai. Tam gali turėti įtakos esantys skirtumai tarp lyčių: struktūriniai kelio sąnario ir šlaunies raumenų skirtumai, kitokia šokimo-nusileidimo
technika. Didţiojo sporto atstovėms būdinga sportuojančių moterų triada (angl. female athlete triad), kuri susideda iš: sutrikusio menstruacinio ciklo, valgymo sutrikimų ir osteoporozės poţymių. Šios problemos atsiranda dėl per didelio rūpinimosi savo svoriu ir konkuravimu tarp kitų sportininkių. Tai gali privesti prie per maţo kalorijų kiekio gavimo ir persimankštinimo, kurie vėliau gali iššaukti sveikatos problemas (Nattiv et al., 2007).
Nustatyta, kad moterys krepšininkės turi 25 proc. didesnį pavojų patirti I laipsnio blauzdinio pėdos sąnario šoninių raiščių traumą, nei krepšininkai vyrai, o tarp II ir III laipsnio blauzdinio pėdos sąnario šoninių raiščių paţeidimų reikšmingų skirtumų tarp lyčių nenustatyta (Hosea et al., 2000).
Moterų sporte yra 4-6 kartus daţnesnė tikimybė patirti kelio sąnario traumą, nei vyrų sporte, o moterų krepšininkių kelio sąnario suţalojimai pasibaigus krepšinio sezonui sudaro net 91 proc. ir 94 proc. sportininkių yra reikalinga kelio operacija (Ford et al., 2003).
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Lietuvos moterų krepšinio lygoje. Ţaidėjos buvo testuojamos priešvarţybiniame etape. Ţaidėjų, vėliau patyrusių traumas, rezultatai buvo analizuoti prieš joms patiriant traumas. Tyrimas yra tęstinis, kuriam 2014m. buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas nr. BE-2-27 (ţr. 1 priedas). Iš visų tyrime dalyvavusių krepšininkių buvo gautas raštiškas sutikimas dalyvauti tyrime.
Buvo atlikti 498 testavimai 165-ioms Lietuvos moterų krepšinio lygos komandų krepšininkėms 2013 - 2016 m. varţybiniais sezonais. 67 krepšininkių duomenys buvo analizuoti, iš kurių 17 ţaidėjų vėliau patyrė sportines apatinių galūnių traumas. Testavimai buvo atlikti 3 kartus prieš sezono pradţią: prieš 2013/2014m. sezoną, 2014/2015m. sezoną ir 2015/2016m. sezoną. Į tyrimą buvo įtrauktos tik tos krepšininkės, kurios tuo metu nebuvo traumuotos ir galėjo atlikti specifinius judesius.
Duomenys apie patirtas traumas buvo gauti iš internetinės duombazės: sportininkų ligų ir traumų registras (SPOLITRA). Ši duombazė buvo sukurta 2013m. bendradarbiaujant Lietuvos sveikatos mokslų universitetui, Lietuvos krepšinio federacijai ir Lietuvos moterų krepšinio lygai.
Tyrimo metu krepšininkės uţpildė priešvarţybinio etapo sportininko sveikatos klausimyną, buvo vertinama dinaminė pusiausvyra naudojant Y testą (modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio testas), funkciniai judesiai buvo vertinti naudojant FMS (functional movement screen, liet. funkcinių judesių atlikimo vertinimo sistema) metodiką, apatinių galūnių traumų rizika buvo vertinama LESS testu (angl. Landing Error Scoring system), iš įrašytos vaizdo medţiagos.
2.2. Tyrimo metodai
Anketa (ţr.4 priedas). Priešvarţybinio etapo sportininko sveikatos klausimynas. (Aut. European
Athletics Championships, Göteborg 2013) Testuojant krepšininkes priešvarţybiniame etape buvo pateikta anketa, kurioje reikėjo uţpildyti klausimus apie vidutinį treniravimosi laiką per savaitę (valandomis) per paskutinį mėnesį, ar buvo patirti sunkumai treniruočių ir varţybų metu dėl sveikatos problemų ir ar krepšininkė galėjo sportuoti, buvo prašoma įvardinti sveikatos problemas ir skausmo būvimą/nebūvimą. Taip pat sportininkės turėjo paţymėti jaučiamą nuovargį per paskutinį mėnesį, ant 10 centimetrų linijos. Vėliau nuovargis vertintas balais (nuo 0 iki 10) pagal paţymėtus centimetrus.
4 pav. Nuovargio vertinimo skalė
Y arba modifikuotas ţvaigţdės nuokrypio testas (ţr.3 priedas). Dinaminė pusiausvyra vertinta
naudojant Y testą. Šiame teste yra naudojamas prietaisas, kurį sudaro: platforma ir trys nuo jos nusitęsiantys vamzdţiai su dar papildomomis trimis slankiojančiomis platformomis, trimis kryptimis: priekine, šonine ir skersine. Kiekvienas vamzdis sugraduotas kas 5 mm. Sportininkė turi po 3 bandymus visomis kryptimis abejomis kojomis. Testas yra atliekamas be batų. Tiriamoji stovi viena koja ant vidurinės platformos, o kitos kojos pirštais, ties raudona ţyme, siekia nustumti slankiojančią platformą tiek, kiek sugeba išsilaikant ant vienos kojos. Matuojamas ir paţymimas nustumtas atstumas. Rezultatas yra neuţskaitomas ir kartojamas jeigu:
nepavyksta išsilaikyti ant platformos (nukrentama nuo platformos ar su siekiančia koja paliečiamos grindys);
nepavyksta išlaikyti tolygaus kontakto su stumiama platforma stūmimo metu (judesys pabaigiamas nuspyrimu);
stumiama kaladėlė naudojama kaip atrama (pėda uţdedama ant platformos viršaus);
siekianti koja nesugrąţinama į pradinę poziciją.
5 pav. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (A-priekinė kryptis, B-šoninė kryptis, C-skersinė kryptis) [Salatkaitė, 2016]
Iš teisingai atliktų trijų bandymų viena kryptimi yra imamas didţiausias gautas rezultatas. Toliau išmatuojamas kojos ilgis. Tada skaičiuojamas skirtumas tarp dešinės ir kairės kojos atstumų viena
kryptimi. Šis skirtumas turėtų būti ne didesnis nei 4cm. Tada apskaičiuojamas kombinuotas rezultatas pagal formulę:
( ) ( ) ( )
Funkcinių judesių testavimas naudojant FMS sistemą (ţr. 2 priedas). FMS (Functional
movement screen) (Cook G, 2006) sistemą sudaro 7 pagrindiniai testai, kurie atitinka 7 pagrindinius judesio modelius, kurie reikalauja mobilumo, stabilumo ir pusiausvyros. Judesys yra vertinamas 3 balais:
0- judesys neatliekamas dėl skausmo;
1- judesio neatlieka net naudojant kompensacijas;
2- judesį atlieka naudojant kompensacijas;
3- judesį atlieka puikiai, be kompensacijų.
Taip pat atliekami 2 provokaciniai testai, kurie yra vertinami 0 (yra skausmas) ir 1 (skausmas nejaučiamas).
6 pav. Funkcinių judesių vertinimo įranga [Cook, 2006]
Gilus pritūpimas. Tiriamasis turi pritūpti kiek gali giliau išlaikydamas liemenį ir rankas
vertikaliai, lazdelę turi laikyti virš galvos vienoje plokštumoje, galvą ir krūtinę tiesią bei atliekant judesį neatkelti nuo grindų kulnų. Lazda paimama taip, kad padėjus lazdą ant galvos peties ir alkūnės sąnaryje
būtų 90° kampas. Judesys pradedamas pilnai ištiesus rankas virš galvos. Judesys yra kartojamas 3 kartus. Jei asmuo negali atlikti judesio be didelių kompensacijų- pakišamas 5cm aukščio paaukštinimas stačiakampio formos ir judesys vėl pakartojamas su tom pačiom rekomendacijom.
Jei judesys atliekamas be kompensacijų-skiriami 3 balai, jei judesys atliekamas pakišus paaukštinimą po kulnais-2 balai, jei judesys neatliekamas iš palengvintos padėties-1 balas, jei judesys neatliekamas dėl skausmo-0 balų.
7 pav. Gilus pritūpimas iš priekio [Salatkaitė, 2016]
Barjerinis ţingsnis. Tiriamasis laikydamas lazdelę ant pečių, uţ galvos, simetriškai abejomis
rankomis, ţengia per barjerą viena koja, kulnu paliečia ţemę, šiek tiek perkeliant kūno svorį, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalioje klubo sąnario plokštumoje. Tada sugrįţtama į pradinę padėtį. Kliūties aukštis nustatomas pagal sportininko blauzdikaulio ilgį, kuris išmatuojamas prieš testo atlikimą. Bandymas neuţskaitomas, jei barjeras nuverčiamas. Judesys atliekamas iš lėto po 3 kartus abejoms kojoms.
8 pav. Barjerinis žingsnis iš priekio [Salatkaitė, 2016]
Įtūpstas. Tiriamasis atlieka įtūpstą išlaikydamas rankose lazdelę taip, kad ji liestų pakaušį,
tarpumentę ir sėdmenų vidurio liniją, o viršutinė ranka būtų priešinga kojai, kuri pastatoma priekyje. Viena tiriamojo koja yra statoma ties nuline ţyma, kita statoma blauzdikaulio ilgio atstumu nuo nulinės ţymos. Atstumas matuojamas nuo vienos kojos pirštų iki kitos kojos kulno. Atliekant įtūpstą kelis turi paliesti pakylą, ant kurios yra stovima ir grįţti į pradinę padėtį. Judesys atliekamas iš lėto, abejomis kojomis po 3 kartus.
9 pav. Įtūpstas iš šono [Salatkaitė, 2016]
Peties paslankumo testas. Pradedant testą centimetrais išmatuojamas delno ilgis: nuo distalinio
riešo galo iki didţiojo piršto galo. Tada tiriamojo prašoma sugniauţti kumščius taip, kad nykštys liktų kumščio viduje. Tada atliekamas sinchroniškas abiejų rankų judesys, suvedant jas uţ nugaros taip, kad kumščiai būtų kuo arčiau vienas kito. Judesys turi būti atliktas iš vieno karto nepataisant ir nepriartinant kumščių slenkant per nugarą. Tada išmatuojamas atstumas tarp abiejų kumščių- jis neturėtų būti ilgesnis nei delno ilgis. Judesys pakartojamas po 3 kartus kiekviena ranka.
10 pav. Peties paslankumo testas [Salatkaitė, 2016]
Peties ankštumo provokacija. Tiriamasis padeda savo delną ant priešingo peties ir taip
išlaikydamas ranką, kelia alkūnę į viršų, iki kaktos. Jei atliekant judesį jaučiamas skausmas,testas vertinamas 0 balų. Šis judesys taip pat pakartojamas abejomis rankomis.
11 pav. Peties ankštumo provokacija [Salatkaitė, 2016]
Aktyvios kojos kėlimo testas. Tiriamasis atsigula ant nugaros, rankos anatominėje padėtyje,
galva prispaudţiama prie grindų, kojos ištiestos ir suglaustos, kojų pirštai nukreipti į viršų. Stačiakampė FMS pakyla padedama po pakinkliais. Tyrėjas pastato lazdą vertikaliai ties tiriamojo šlaunies ilgiu (atstumas nuo viršutinio klubakaulio dyglio iki kelio sąnario linijos). Tada keliama viena tiesi koja, kiek galima daugiau, išlaikant koją tiesią ir neatkeliant kitos kojos pakinklio nuo stačiakampės pakylos bei visą kūną išlaikant pradinėje padėtyje. Testas atliekamas po 3 kartus su kiekviena koja.
12 pav. Aktyvios kojos kėlimo testas [Salatkaitė, 2016]
Atsispaudimas stabiliu liemeniu. Pradinė padėtis: tiriamasis atsigula ant pilvo, delnais atsiremia
į ţemę ties smakru, alkūnės pakeliamos vertikaliai. Kojos suglaustos, čiurnos dorzalinėje fleksijoje. Tiriamasis turi vienu metu, tolygiai atkelti kūną (galvą, pečius, liemenį, sėdmenis ir kelius) nuo grindų, kad išsitiestų rankos. Jei nepavyksta atlikti judesio be didelių kompensacijų, pradinė padėtis yra lengvinama-delnai leidţiami šiek tiek ţemiau, ties raktikauliu.
13 pav. Liemens stabilumas pasikeliant [Salatkaitė, 2016]
Liemens rotacinis stabilumas. Pradinė padėtis- keturpėsčia. Pečiai, klubai ir keliai sudaro 90°
kampus. Tiriamasis turi, išlaikant stabilų liemenį, sinchroniškai ištiesti vieną ranką ir koją į priekį, tada koordinuotu judesiu sulieti alkūnę su keliu, tada vėl galūnes ištiesti. Taip judesį turi atlikti nenukritęs ir išlaikant liemenį stabilų. Jei judesio nepavyksta padaryti be didelių kompensacijų, palengvinta padėtis, kuriai skiriami 2 balai yra viską atlikti priešingomis galūnėmis. Šis judesys kartojamas po Šis judesys kartojamas po 3 kartus abejoms pusėms.
14 pav. Liemens rotacinis stabilumas [Salatkaitė, 2016]
Atsilenkimo atgal provokacija. Pradinė padėtis- atsigulus ant pilvo. Keliama tik viršutinė kūno
dalis, ištiesiant rankas per alkūnės sąnarį, o dubuo ir kojos lieka ant grindų. Tokiu būdu nugaroje atliekamas padidintas tiesimas, kuris gali išprovokuoti skausmą. Paţymima ar tiriamasis jautė skausmą tyrimo atlikimo metu ar ne.
15 pav. Atsilenkimo atgal provokacija [Salatkaitė, 2016]
Lenkimosi į priekį provokacija. Pradinė padėtis- keturpėsčia. Rankos ištiesiamos į priekį,
delnais į ţemę, o sėdmenimis tuo metu paliečiami kulnai. Rankos išlieka priešais kūną ir siekiamą į priekį kuo toliau. Fiksuojama ar jaučiamas skausmas tokioje padėtyje.
LESS testas (angl. Landing Error Scoring system). Tai patikima ir pagrįsta klinikinio
vertinimo priemonė, skirta vertinti apatinių galūnių traumų riziką bei ištirti nusileidimo po šuolio biomechaniką. Testas atliekamas nušokant ant ţemės nuo 30cm pakylos, nusileidţiant priešais platformą abejomis kojomis maţdaug puse jo ūgio atstumu, ir iškart atliekant maksimalų vertikalų šuolį. Šio tyrimo metu yra naudojamos dvi vaizdo kameros, kuriomis vaizdas yra fiksuojamas iš sagitalios ir frontalios plokštumos. Atliekami du bandymai. Testas pakartojamas, jei tiriamasis nenušoka reikiamu atstumu į priekį arba iškart neatlieka šuolio po nušokimo. Kiekvieno bandymo metu vertinama konkrečios pėdų, kelių ir liemens padėtys. Frontalioje plokštumoje vertinama kelių padėtis pirmo kontakto su grindimis metu, kelių padėtis maksimalaus pritūpimo metu ir šoninis liemens lenkimo kampas pirmo kontakto su grindimis metu, taip pat pėdų kontakto simetriškumas ir atstumas tarp jų, pirmojo kontakto su grindimis metu. Sagitalioje plokštumoje vertinamas kampas kelio sąnaryje kontakto su grindimis ir maksimalaus pritūpimo metu, liemens lenkimo kampas ir pėdų padėtis pirmojo kontakto su grindimis metu. Taip pat vertinamas bendras šuolio įspūdis. Šuolio atlikimo technika vertinama iš įrašytos vaizdo medţiagos.
Susumavus visų vertinimų balus yra gaunamas bendras LESS testo vertinimas (LESS suma): puikiai (≤4 balai), gerai (>4 - ≤5 balai), vidutiniškai (>5 - ≤6 balai) ir prastai (>6 balai).
2.3. Matematinė statistika.
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 22.0 programinę įrangą. Duomenys neatitiko normaliojo skirstinio, todėl buvo naudoti neparametriniai kriterijai. Nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Mann-Whitney“ kriterijus, o kai duomenys kokybiniai – Chi kvadratu kriterijus. Kiekybiniai duomenys pateikiami kaip mediana(xme), minimali (xmin), maksimali
(xmax) reikšmė ir vidurkis ( ̅ )- xme(xmin - xmax; ̅ ), o kokybiniai – procentais. Lyginant skirstinius
skirtumas laikytas reikšmingu, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
Iš viso testuotos 67 Lietuvos moterų krepšinio lygos ţaidėjos. Iš jų buvo 17 ţaidėjų, kurios patyrė traumą, ir 50 ţaidėjų nepatyrusių traumos. Sportininkių amţius nuo 15m. iki 36m.
3 lentelė. Testuotų krepšininkių pasiskirstymas pagal patirtą traumą. Testuotos krepšininkės
(visos) Patyrė traumą Nepatyrė traumos
67 17 50
4 lentelė. Traumų tipo pasiskirstymas tarp krepšininkių patyrusių traumą.
Trauma Patyrusių traumą krepšininkių skaičius (n)
Čiurnos raiščių plyšimas 5
Kryţminių raiščių plyšimas 4 Kryţminių raiščių plyšimas kartu su menisko
plyšimu
4
Kaulų lūţiai 2
Achilo sausgyslės plyšimas 1
Menisko plyšimas 1
3.1. Nuovargio įvertinimas
Krepšininkės, kurios nepatyrė traumos savo nuovargį įvertino 3,8(0-10; 3,6) balo, o patyrusios traumą vertino- 4,2(0,1-6,6; 3,7) balo. Lyginant patyrusių ir nepatyrusių traumas krepšininkių nuovargį statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,671).
19 pav. Nuovargio įvertinimas
3.2. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) kombinuotas kairės kojos
rezultatas
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos kombinuotas kairės kojos testo vidurkis buvo 105,8±0,81, o tų krepšininkių, kurios patyrė- 104,3±1,27. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali kairės kojos suminio balo reikšmė buvo- 88,6, maksimali- 119,1 o tų, kurios patyrė traumą minimali- 91,4, maksimali- 114,3. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana- 103,5, o patyrusių traumą- 106,1. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą sportininkes statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,138).
20 pav. Y testo kombinuotas kairės kojos rezultatas
3.3. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) kombinuotas dešinės kojos
rezultatas
Krepšininkės, kurios nepatyrė traumos kombinuotas dešinės kojos testo vidurkis buvo 103,6±0,92, o tų, kurios patyrė traumą- 150,1±1,65. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali dešinės kojos suminio balo reikšmė buvo 87,1, maksimali-120,1 o tų, kurios patyrė traumą minimali- 90,1, maksimali- 150,1. Krepšininkių nepatyrusių taumos mediana buvo 104,4, o patyrusių traumą- 105,6. Lyginant krepšininkes, kurios patyrė ir nepatyrė traumą statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,237).
21 pav. Y testo kombinuotas dešinės kojos rezultatas
3.4. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) priekinės krypties skirtumas
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos priekinės krypties skirtumo vidurkis buvo 3,1±0,34, o tų, kurios patyrė traumą- 3,4±0,82. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali suminio balo reikšmė buvo 0, maksimali- 10,75, o tų, kurios patyrė traumą minimali- 0, maksimali- 13,5. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana buvo 2,4, o patysusių traumą- 2,5. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą ţaidėjas statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=9,83).
22 pav. Y testo priekinės krypties skirtumas (cm)
3.5. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) šoninės krypties skirtumas
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos šoninės krypties skirtumo vidurkis buvo 3,3±0,37, o tų, kurios patyrė traumą- 3,2±0,56. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali suminio balo reikšmė buvo 0,2, maksimali- 13,5, o tų, kurios patyrė traumą minimali- 0, maksimali- 6,5. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana buvo 2,5, o patyrusių traumą- 3,5. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą ţaidėjas statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,914).
23 pav. Y testo šoninės krypties skirtumas (cm)
3.6. Y testo (modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio testo) skersinės krypties skirtumas
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos skersinės krypties skirtumo vidurkis buvo 3,7±0,47, o tų, kurios patyrė traumą- 4,1±0,91. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali suminio balo reikšmė buvo 0, maksimali- 17, o tų, kurios patyrė traumą minimali- 0, maksimali- 13,5. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana buvo 2,6, o patyrusių traumą- 2,5. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą ţaidėjas statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,891).
24 pav. Y testo skersinės krypties skirtumas (cm)
3.7. FMS suminis balas tarp patyrusių ir nepatyrusių traumą krepšininkių
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos FMS suminio balo vidurkis buvo 15±0,23, o tų, kurios patyrė traumą- 13,1±0,99. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali suminio balo reikšmė buvo 11, maksimali- 19, o tų, kurios patyrė traumą minimali- 0, maksimali- 18. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana buvo 15, o patyrusių traumą- 14. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą ţaidėjas nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,032).
25 pav. FMS suminiai balai ( − žymima linija yra traumos rizikos laipsnio riba (14 ir mažiau suminių balų)).
3.8. Vertikalaus nušokimo testo LESS balo rezultatai
Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos LESS suminio balo vidurkis buvo 6,9±0,32, o tų, kurios patyrė traumą- 5,1±1,12. Krepšininkių, kurios nepatyrė traumos, minimali suminio balo reikšmė buvo 1, maksimali- 10, o tų, kurios patyrė traumą minimali- 0, maksimali- 8. Krepšininkių nepatyrusių traumos mediana buvo 7, o patyrusių traumą- 6. Lyginant patyrusias ir nepatyrusias traumą ţaidėjas statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p=0,131).
26 pav. Vertikalaus nušokimo testo LESS suminiai balai
3.9. Anketinės apklausos apie skausmo būvimą atsakymai
Krepšininkės, kurios nepatyrė traumos skausmą jautė 30%, o nejautė 70%. Sportininkės, kurios patyrė traumą 14,3% atsakė jautusios skausmą, o 85,7% - nejautė skausmo. Lyginant patyrusių ir nepatyrusių traumą krepšininkių skausmo būvimą statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p=0,319).
27 pav. Anketinės apklausos apie skausmo būvimą procentiniai rezultatai
3.10. Funkcinių judesių atlikimo (FMS) testų asimetrijų skaičius
Krepšininkės, kurios nepatyrė traumos 82% turėjo tik 0 arba 1 asimetriją, o 18% turėjo 2 arba 3 asimetrijas. Krepšininkės, kurios patyrė traumą 81,2% turėjo 0 arba 1 asimetriją, o 18,8% turėjo 2 arba 3 asimetrijas. Iš 5 galimų asimetrijų nei viena krepšininkė neturėjo nei 4 nei 5 asimetrijų.
28 pav. FMS testų asimetrijų skaičiaus procentiniai rezultatai
82% 81,20% 18% 18,80% 0% 20% 40% 60% 80% 100%
Nepatyrė traumos Patyrė traumą
FMS asimetrijos
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus ir susumavus atlikto tyrimo priešvarţybiniame etape duomenis, paaiškėjo, kad krepšininkės, kurios sezono metu patyrė traumą, funkcinio raumenų testavimo suminis balas buvo padidinto rizikos laipsnio (14 ir maţiau), nei tų, kurios traumos nepatyrė. Kiesel ir kt. (2007) teigia, kad ţaidėjai, kurie surenka 14 ir maţiau balų turi 11 kartų didesnę tikimybę gauti traumą, nei tie sportininkai, kurie surinko virš 14 balų. Tai pasitvirtino ir mano keltoje hipotezėje, kad prastesnis funkcinis judesių įvertinimas turi sąsajų su patiriamomis traumomis. Peate (2007) autoriai teigia, kad pritaikius specialias treniruočių programas, galima pagerinti funkcinį judesių atlikimą.
Gauti duomenys parodė, kad atlikus modifikuotą ţvaigţdės nuokrypio testą ir suskaičiavus kombinuotą rezultatą tarp krepšininkių, kurios patyrė ir nepatyrė traumą, reikšmingo skirtumo nebuvo rasta. Nors tyrėjai Plisky et al. (2007) teigia, kad krepšininkai turintys prastą dinaminę pusiausvyrą daţniau patiria čiurnos traumas.
Plisky et al., (2007) teigimu, kuo didesnis skirtumas tarp abiejų kojų susumuotų rezultatų, tuo didesnė tikimybė patirti apatinių galūnių traumos riziką. Mūsų tyrime susumavus modifikuoto ţvaigţdės nuokrypio visų trijų krypčių (priekinės, šoninės ir skersinės) balus tarp patyrusių ir nepatyrusių traumą krepšininkių, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Kiti tyrėjai, kurie šį testą teikė universiteto futbolo komandai, teigė, kad sportininkai, kurie surinko maţiau nei 89,6 balų, turėjo 3,5 karto didesnę tikimybę patirti traumą (Butler et al., 2013).
Atsiţvelgiant į krepšinyje daţniausiai patiriamas apatinės galūnės traumas, buvo išanalizuoti LESS (angl. Landing Error Scoring system) testo suminio balo rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo, tarp sportininkių patyrusių traumą ir nepatyrusių traumą, rasta nebuvo. Nors (Kernozek, Torry, & Iwasaki, 2008) autoriai teigia, kad šis testas yra puiki priemonė vertinti apatinės galūnės biomechaniką nusileidimo metu po atlikto šuolio bei prognozuoti traumos tikimybę.
Teigiama, kad 33 proc. jaunų sportininkų dar lytinio brendimo metu patiria čiurnos raiščių paţeidimus, o 26 proc. jaučia klinikinius simptomus (Baroni ir kt., 2008). Mūsų tyrime pateiktame klausimyne apie jaučiamą skausmą atsakymai, tarp patyrusių ir nepatyrusių traumą sportininkių, nesiskyrė. Abiejų grupių pojūčiai buvo panašūs.
Nors autoriai Plisky et al. (2006) teigia, kad funkcinio raumenų testavimo asimetrijų skaičius turi ţenklią įtaką traumų tikimybei, mano atliktame tyrime, visos krepšininkės turėjo nuo 0 iki 3 asimetrijų, iš 5 galimų, o tarp patyrusių ir nepatyrusių traumas krepšininkių reikšmingo skirtumo nenustatyta.
5. IŠVADOS
1. Per mūsų tirtą laikotarpį krepšininkės patyrė šias apatinių galūnių sportines traumas: čiurnos raiščių , kelio kryţminių raiščių, meniskų ir achilo sausgyslės traumas.
2. Traumas nepatyrusių krepšininkių griaučių raumenų sistemos funkcinių judesių atlikimo kokybė buvo geresnė, nei krepšininkių, kurios vėliau patyrė traumas. Galime teigti, kad geresnė funkcinių judesių atlikimo kokybė yra susijusi su maţesne sportinių traumų atsiradimo rizika.
3. Mūsų tirtų krepšininkių apatinių galūnių dinaminės pusiausvyros rodikliai nėra susiję su sportinių traumų atsiradimo rizika.
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad funkcinių judesių testavimas galėtų būti įtrauktas į priešsezoninį krepšininkių sveikatos tyrimo protokolą. Toms krepšininkėms, kurios turi padidintą sportinės traumos rizikos laipsnį, treniruočių metu rekomenduojama atsiţvelgti į silpnąsias griaučių raumenų sistemos vietas ir jas sustiprinti, norint, kad būtų išvengta traumos. Aukšto meistriškumo krepšininkių funkcinės būklės ištyrimas turėtų būti labai svarbus rodiklis ruošiantis sezono varţyboms.
2. Korekciniai fiziniai pratimai turėtų būti įtraukiami į bendro fizinio rengimo treniruotes, ypač ruošiantis sportiniam sezonui. Ţinant sportuojančių moterų triados reikšmę traumų atsiradimui, siūlyčiau papildyti krepšininkių sveikatos būklės įvertinimą detalesniais klausimynais apie miegą, valgymą bei jaučiamą stresą.
3. Norint nustatyti tikslius sportinių traumų atsiradimo prieţastinius ryšius, labai svarbus tikslus patiriamų sportinių traumų registravimas bei periodiškas šių duomenų rinkimas ir analizė.
7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Gabija Ginelevičiūtė, „Lietuvos moterų krepšinio lygos ţaidėjų, patyrusių griaučių raumenų sistemos traumas, prieţastinių ryšių analizė“. Seminaras vyko 2015 spalio 29d. Sporto instituto didţiojoje auditorijoje. Seminare dalyvavo Lietuvos moterų krepšinio lygos vadovai, vyr. treneriai, fizinio rengimo treneriai, kineziterapeutai ir gydytojai.
2. Gabija Ginelevičiūtė, tyrimo metodų pristatymas „Jaunųjų mokslininkų seminare“ pavadinimu „Krepšininkų sportinių traumų rizikos įvertinimo metodai“. Seminaras vyko 2015 kovo 14d. Lietuvos sporto universitete.
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Adicker, M. S., Stuart, M. J. Youth football injuries. Sports Medicine, 2004, 34 (3): 201- 207.
2. Akinpelu AO, Alonge TO, Adekanla BA, Odole AC. Prevalence and pattern of symptomatic knee osteoarthritis in Nigeria: A community-based study. The Internet Journal of Allied Health Sciences and
Practice 2009; 7(3): 1-7.
3. Bahr, R., Holme, I. Risk factors for sport injuries – a methodological approach. British journal of sports
medicine, 2003, 37, 384 – 385.
4. Barkauskas, D. Sportininkų traumos. Lietuvos sporto medicinos gydytojų kursų pranešimų tezės. [Vilnius] (p. 5 – 7),1995.
5. Baroni, B. M., Generosi, R. A., Leal, E. C. P. Analysis of the incidence and factors related to ankle sprains in adolescent athletes of indoor soccer (Futsal): A comparative study. Lectures: EF Deportes, 2008, 13 (120), 1–6.
6. Bateman , H., McAdam, K., Sargeant, H. Dictionary of sport and exercise science: over 5000 terms clearly defined. London: A.C. Black, 2006
7. Berg, K. E., Latin, R. W. Essentials of research methods in health, physical education, exercise science, and recreation. Philadelphia: Lippincott Williams and Wilkins, 2004
8. Bergeron, J. D., Green, H. W. Treneriui apie sportines traumas. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2000.
9. Blauzdys, V. Naujoviška kūno kultūros pamoka. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2002
10. Bobrova, L., Čepulėnas, A., Grajauskas, L. Moksleivių sportinių traumų per fizinio ugdymo vyksmą paplitimas ir prieţastys. Šiauliai: ŠU Edukacinių tyrimų mokslinis centras, 2005
11. Borowski, L. A., Yard, E. E., Fields, S. K., Comstock, R. D. The Epidemiology of US High School Basketball Injuries, 2005–2007. The American Journal of Sports Medicine, 2008 36 (12), 2328–2335. 12. Butler, R. J., Lehr, M. E., Fink, M. L., Kiesel, K. B., & Plisky, P. J. Dynamic balance performance and
noncontact lower extremity injury in college football players: An initial study. Sports Health, 2001, 5(5), 417–422. doi: 10.1177/1941738113498703
13. Cantwell, J. D. The physician who invented basketball. The American Journal of Cardiology, 2004, 93, 1075–1077.
14. Comfort P., Abrahamson E.. Sports Rehabilitation and injury prevention, 2010
15. Cook G, Burton L, Hogenboom B. The use of fundamental movements as an assessment of function. NAJSPT 2006; 1:62-72.
16. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements as an assessment of function - Part 1. North American Journal of Sports Physical Therapy,2006;1(2):62-72 17. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements as an
assessment of function - Part 2. North American Journal of Sports Physical Therapy, 2006;1(3):132-39. 18. Cook, G. Movement: Functional Movement Systems: Screening, Assessment, and Corrective Strategies.
Santa Cruz, CA. 2010
19. Dadelienė R. Sporto medicinos pagrindai. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras; 2006. p. 79 – 85. 20. Deitch J. R., Starkey C., Walters S. L., Moseley J. B. Injury risk in professional basketball players. A
comparison of women’s national basketball association and national basketball association athletes. The
American Journal of Sports Medicine. 2006; 34 (7).
21. Douglas B. McKeag, editors. Basketball. Handbook of sports medicine and science. Indianapolis: Blackwell science Ltd; 2003. p. 1-8.
22. Ford KR, Myer GD, Hewett TE. Valgus knee motion during landing in high school female and male basketball players. Journal of Sports Science and Medicine. 2003; 35: 1745–1750.
23. Fousekis K, Tsepis E, Poulmedis P, et al. Intrinsic risk factors of non-contact quadriceps and hamstring strains in soccer: a prospective study of 100 professional players. Br J Sports Med 2011;45(9):709-714. 24. Giza, E., Fuller, C., Junge, A., Dvorak, J. Mechanisms of foot and ankle injuries in soccer. American
Journal of Sports Medicine, 2004, 31 (4), 550-4.
25. Hertel, J. Functional anatomy, pathomechanics, and pathophysiology of lateral ankle instability. J Athl
Train, 2006, 37(4), 364–375
26. Hosea, T. M., Carey, C. C, Harrer, M. F. The gender issue: epidemiology of ankle injuries in athletes who participate in basketball. Clin Orthop. 2000;45-49
27. Houglum, P. A. Therapeutic exercise for athletic injuries. Athletic training education series. Human Kinetics, 2001
28. Karoblis, P. Sporto traumos. Jaunojo sportininko treniruotė (p.234 – 235). Vilnius: LSIC. 2003.
29. Kernozek, T. W., Torry, M. R., & Iwasaki, M. Gender differences in lower extremity landing mechanics caused by neuromuscular fatigue. American Journal of Sports Medicine, 2008, 36, 554–565. doi: http:// dx.doi.org/10.1177/0363546507308934
30. Kiesel K, Plisky PJ, Voight ML. Can serious injury in professional football be predicted by a preseason functional movement screen? North American Journal of Sports Physical Therapy, 2007;
31. Lehance C, Binet J, Bury T, et al.. Muscular strength, unctional performances and injury risk in professional and junior elite soccer players. Scand J Med Sci Sports 2009;19(2):243-251.
32. Lesh ML, Schneider DJ, Deol G, Davis B, Jacobs CR, Pellegrini VD Jr. The consequences of anterior femoral notching in total knee arthroplasty. A biomechanical study. J Bone Joint Surg Am. 2000 Aug;82-A(8):1096-101.
33. Maffulli N, Longo UG, Campi S, Denaro V. Meniscal tears. Open Access J Sports Med 2010; 1: 45-54. 34. Maffulli, N., Caine, D. J. Epidemiology of children‘s individual sport injuries. Medicine sport science,
2005, 48, 1 – 7.
35. McGinty, J.B. (2001). Operatyve Arthosscopy. Clinical Fundamentals of Crucial Ligaments. (pp. 511– 530). Philadelphia: Lipincont-Raven.
36. McKay, G. D., Goldie, P. A., Payne, W. R., Oakes, B. W. Ankle injuries in basketball: injury rate and risk factors. British Journal of Sports Medicine, 2001, 35 (2), 103–108.
37. Mjølsnes R, Arnason A, Raastad T, et al. A 10-week randomized trial comparing eccentric vs. Concentric hamstring strength training in well-trained soccer players. Scand J Med Sci Sports 2004; 4(5):311-317. 38. Nattiv, A., Loucks, A.B., Manore, M.M., Sanborn, C.F, et al. American College of Sports Medicine
position stand. The female athlete triad, American College of Sports. Medicine Journal Article, 2007, 39(10), 1867-1882.
39. Peate WF, Bates G, Lunda K, Francis S, Bellamy K. Core strength: a new model for injury prediction and prevention. J Occup Med Toxicol 2007;2:3.
40. Peterson, L., Renström, P. Sports injuries – 3rd Edition – Their Prevention and Treatment. United states: Human Kinetics, 2001
41. Peterson, L., Renstrom, P. Sports injuries-3rd Edition-Their Prevention and Treatment. United states: Human Kinetics, 2001.
42. Plisky P. J., Rauh M. J., Kaminski T. W., Underwood F. B. Star excursion balance test as a predictor of lower extremity injury in high school basketball players. Journal of Orthopedic & Sports Physical
Therapy 2006; 36 (12): 911 – 919.
43. Quintero, A., Wright, V., Fu, F., Huard, J. Stem cells for the treatment of skeletal muscle injury. Clinical
sports medicine, 2009, 28 (1), 1 – 11.
44. Raôul R.D, Oudejans RS, Karamat MH. Effects of actions preceding the jump shot on gaze behavior and shooting performance in elite female basketball players. International Journal of Sports Science and
Coaching. 2012; (7)2: 255-268.
45. Rechel, J. A., Yord, E. E., Comstock, R. D. An epidemiologic comparison of high school spots injuries sustoined in practice and competition. Journal of Athletic Training, 2008, 43 (2), 197 – 204.
46. Ristolainen L, Heinonen A, Waller B, Kupala UM, Kettunen JA. Gender differences in sport injury risk and types of injuries: a retorospective twelve-month study on cross-country skiers, swimmers, long-distance runners and soccer players. J Sports Sci Med 2009; 8: 443-451.
47. Salatkaitė S. Korenkcinių fizinių pratimų programos poveikis jaunučių krepšininkų funkciniams griaučių-raumenų sistemos rodikliams. Kaunas, 2016.
48. Sanchis-Alfonso V. Anterior knee pain and patellar instability. London: Springer Limited; 2006. p. 62. 49. Schmitz J. T., O‘Sullivan B.S. Physical Rehabilitation, 2007
50. Shultz, S. J., Houglum, P. A., Pevin, D. H. Assessment of Athletic Injuries. Athletic training education series. Human kinetic, 2000
51. Skirius J. Sporto medicina. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija; 2007. p. 345 – 352.
52. Šimkus, J.R. Traumatizmo problemos sporto salėse dėl grindų konstrukcijų. Sveikatos mokslai, 2003, 4, 59 – 62.
53. Šlekys, S. Sauga per kūno kultūros pratybas. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2002 54. Švedas E. Sportininkų traumos. Sporto mokslas 2005; 11 (651).
55. van der Worp, H., van Ark, M., Roerink, S., Pepping, G.J., van den Akker-Scheek, I., Zwerver, J. Risk factors for patellar tendinopathy: a systematic review of the literature. British Journal of Sports Medicine, 2011, 45(5), 446-52.
56. Wang, H. K., Chen, C. H., Shiang, T. Y., Jan, M. H., Lin, K. H. Risk-factor analysis of high school basketball-player ankle injuries: a prospective controlled cohort study evaluating postural sway, ankle strength, and flexibility. Arch Phys Med Rehabil. 2006;87:821-825.
57. Zachovajevas, P. Sporto traumų analizė. Bushido kovotojų kelias, 1 (16), 25, 2008
58. Ţumbakytė R, Poderys J, Kajėnienė A, Mauricienė V, Vainoras A. Sporto medicinos pagrindai. Universiteto vadovėlis. Vitae Litera, Kaunas, 2008. p. 10-16.
2 priedas
Vardas___________________ Pavardė____________________________ Gimimo data _______________
Tyrimo data ________________ Sporto šaka _________________________ Ūgis ________Svoris_______
Rankos dominantė – K / D; Kojos dominantė – K / D Amžius ____metai Traumos ___________________
Testo pavadinimas Testas Tarpinis rezultatas
Galutinis
rezultatas Komentarai
Gilus pritūpimas 3 – puikiai,
2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmas Barjerinis žingsnis
K
3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmasD
ĮtūpstasK
3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 - skausmasD
Pečių paslankumasK
3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmas Jei bent vienos pusės provokacinis skausmo testas teigiamas – testo įvertinimas - 0D
Provokacinis pečių skausmo testasK
+ / -
D
+ / -
Aktyvus tiesios kojos kėlimasK
3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmasD
Liemens stabilumas atsispaudimo metu 3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmasJei provokacinis testas teigiamas – testo įvertinimas - 0 Provokacinis liemens tiesimo testas
+ / -
Liemens stabilumas pasisukimeK
3 – puikiai, 2 – vidutiniškai, 1 – blogai, 0 – skausmasJei provokacinis testas
D
Provokacinis liemens lenkimo testas
+ / -
teigiamas – testo įvertinimas - 0 Bendras rezultatas (balų suma)Max. balų skaičius – 21.
14 ir mažiau balų rodo didesnę traumos riziką.
3 priedas
Score Sheet for Y Balance TestTM & Limb Length
Athlete Name: ________________________________________ Date: ____________________________
RIGHT Limb Length: _________________________
*** Difference should be less than 4 cm. for return to sport and preparticipation screening *** Left Right Difference
Anterior Posteromedial Posterolateral Composite Right Left
Composite Score = ( Anterior + Posteriomedial + Posterolateral ) ( 3 x Limb Length ) x 100 ______ Anterior Stance LEFT Posterolateral Posteromedial _____________ ______________ ______ Anterior Stance RIGHT Posteromedial Posterolateral _____________ ______________
