Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Deimantė Rimkevičienė
LIGONINĖS CHIRURGINIO PROFILIO PACIENTŲ INFORMAVIMO ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė:
Prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė
Santrauka
LIGONINĖS CHIRURGINIO PROFILIO PACIENTŲ INFORMAVIMO ĮVERTINIMAS
Deimantė Rimkevičienė
Mokslinė vadovė prof. habil.dr. R.Kalėdienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos katedra. – Kaunas, 2009. – 72 p.
Darbo tikslas. Įvertinti pacientų nuomonę apie informavimą bei teisių į informaciją
uţtikrinimą Universitetines ligoninės chirurginiuose skyriuose.
Darbo uţdaviniai: 1. Įvertinti pacientų poţiūrį į gydymo procese teiktinos informacijos
svarbą. 2. Įvertinti pacientų poţiūrį į jiems suteiktos informacijos apimtis. 3. Nustatyti pacientų socialinių – demografinių charakteristikų sąsajas su suteiktos informacijos apimtimi.
Tyrimo metodika. 2008 metais Kauno medicinos universiteto klinikų chirurginiuose
skyriuose atlikta anoniminė anketinė pacientų apklausa (n = 388) siekiant suţinoti jų poţiūrį į teiktinos ir suteiktos informacijos apimtis ir būdus. Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 13,0 programinį paketą. Duomenys standartizuoti pagal amţių. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai. Visapusiškos informacijos apie gydymą pageidavo 66,8 proc. chirurginio profilio
pacientų. Reikšmingiausia laikyta informaciją apie teisę pasirinkti diagnostikos ir gydymo metodikas (98,5 proc.), gydymo prognozę (93,3 proc.), siūlomą gydymo būdą (92,2 proc.). Ţymiai maţiau reikšminga pacientams buvo informacija apie gydytojo pareigas (47,9 proc.), gydytojo kvalifikaciją, gydytojo patirtį, informacija apie tai, kada ir kur bus atliekami tyrimai ir procedūros. 55,4 proc. pacientų pageidavo informacijos apie visas galima komplikacijas, 27,6 proc. – tik apie daţniausiai pasitaikančias, 17,0 proc. tokios informacijos visai nenorėjo. 70,6 proc. respondentų galėjo pasakyti, kokia liga serga, 62,1 proc. gebėjo nusakyti ligos simptomus, apie ligos prognozę ţinojo 39,7 proc. Respondentų nuomone, gydytojas privalo suteikti informaciją apie gydymo riziką (96,9 proc.), apie ligos diagnozę – 70,1 proc., tačiau 12,9 proc. manė, kad išsami informacija apie ligos diagnozę turi būti teikiama tik pacientui paprašius. Respondentų, patvirtinusių, jog jiems buvo suteikta pakankamai informacijos, buvo ne daugiau kaip trečdalis: apie ligos diagnozę, respondentų teigimu, pakankamai informacijos suteikta 32,3 proc., apie vaistų paskyrimą, 29,6 proc., apie diagnostinių procedūrų ir tyrimų rezultatus 13,7 proc. Daţniausiai nepakako informacijos apie diagnostines procedūras ir tyrimus (77,8 proc.), apie siūlomą ir taikomą gydymo būdą (76,0 proc.), gydymo procedūras, tyrimo rezultatus. 50,1 proc. pacientų teigė, kad jiems suteikta per daug informacijos apie galimus kitus gydymo būdus ir jų riziką, 30,2 proc. – apie operaciją, 28,1 proc. - apie vaistų paskyrimą. Pacientų nuomonė apie teiktinos ir suteiktos informacijos apimtis statistiškai reikšmingai skyrėsi pagal lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, darbinę veiklą. Informacijos daţniau nepakako moterims negu vyrams, vyresnio amţiaus pacientams lyginant su 16-29 metų respondentais, kaime ir rajone gyvenantiems lyginant su gyvenančiais mieste , ţemesnį išsilavinimą turintiems lyginant su turinčiais aukštąjį išsilavinimą. Skirtingų pajamų ir šeimyninės padėties grupėse statistiškai reikšmingų skirtumų vertinant informacijos apimtis ir svarbą nenustatyta.
Išvada. Tyrimo rezultatai rodo, kad teikdami informaciją medicinos darbuotojai ne visada
įvertina paciento pasirengimą tokią informaciją priimti. Informacija turi būti teikiama atsiţvelgiant į pacientų socialines – demografines charakteristikas. Tai turi būti laikoma labai svarbia sveikatos prieţiūros specialistų darbo dalimi.
Summary
EVALUATION OF INFORMATION PROVISION FOR PATIENTS TREATED IN SURGICAL UNITS
Deimantė Rimkevičienė
Scientific supervisor, Prof. Habil. Dr. R. Kalėdienė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine – Kaunas, 2009 – 72 pp.
Aim of the study. To evaluate information provision for patients and assurance of patients’
rights to information at the surgical units of a university hospital.
Tasks of the study. 1. To evaluate patients’ attitude towards the relevance of information
provided during the treatment process; 2) to assess patients’ opinion on the amount of information they were provided; 3) to determine the associations between patients’ sociodemographic characteristics and the amount of information they were given.
Methods of the study. An anonymous questionnaire-based survey of patients (n=388),
treated at the surgical units of the Hospital of Kaunas University of Medicine, was carried out with the aim of identifying patients’ attitude towards the amount of information that should be provided and that was received, and the ways of providing this information. Statistical analysis of study data was performed using SPSS version 13.0 statistical software. The data were standardized by age. The differences between parameters were considered statistically significant when P value was <0.05.
Results. Comprehensive information on treatment was requested by 66.8% of the surgical
patients. Information on patients’ right to choose diagnostic and treatment methods (98.5%), treatment prognosis (93.3%), proposed treatment approach (92.2%) was considered as the most significant information. Information on a position held by a physician (47.9%), physician’s qualification and experience, and information on when and where tests and procedures will be performed was less significant for patients. More than half of the patients (55.4%) requested information about all potential complications, 27.6% – about the most frequent complications, and 17.0% of the patients were not interested in such information at all. More than two-thirds of the respondents (70.6%) could say what disease they had, 62.1% of the respondents could describe the symptoms of disease, 39.7% knew about disease prognosis. According to the respondents’ opinion, a physician has to provide information on potential treatment risks (96.9%) and disease diagnosis (70.1%); however, 12.9% pointed out that comprehensive information on the diagnosis of disease should be given on demand.There were no more than one-third of the respondents confirming that they were given sufficient information: 32.3% of the respondents reported that they were given sufficient information about the diagnosis of disease, 29.6% – about drug administration and 13.7% – about the results of diagnostic procedures and tests. Most frequently, there was a lack of information regarding diagnostic procedures and tests (77.8%), proposed and applied treatment approach (76.0%), treatment procedures and results. More than half (50.1%) of the patients reported that they were given too much information on alternative treatment approaches and their risk, 30.2% – on surgery, and 28.1% – on drug administration. Patients’ opinion on the amount of information that should be provided and that was given differed significantly by sex, education level, place of residence and occupation. Women more frequently than men, older patients than 16-29-year-old respondents, those living in rural areas than living in urban areas and those with lower than those with higher education levels reported that they were given insufficient information. No statistically significant differences were found in the groups of different income and marital status while evaluating the amount and relevance of information.
Conclusions. Results of the study indicate that medical personnel while providing
information not always evaluate patient’s readiness to receive such information. Information should be provided considering patients’ sociodemographic characteristics. It has to be considered as a very important part of health care specialists’ work.
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos LR – Lietuvos Respublika
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PSP – pirminė sveikatos prieţiūra
Padėka
Norėčiau išreikšti padėką savo darbo vadovei – prof. habil. dr. R.Kalėdienei - uţ ilgą bendradarbiavimą, kurio metu buvo įdėta daug pastangų, nukreipiant mane tinkama linkme, padedant išvengti klaidų ir surasti esmę. Dėkoju Sveikatos vadybos katedros asistentui R.Aušrotui uţ pagalbą sudarant anketą tyrimui. Padėką reiškiu visiems man dėsčiusiems dėstytojams uţ suteiktas ţinias. Dėkoju ir šeimos nariams uţ supratimą ir palaikymą.
TURINYS
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1. 1. Pacientų informavimo teisinės reglamentacijos raida ... 9
1. 2. Pacientų informavimo samprata Lietuvos teisės aktų kontekste ... 11
1. 3. Pacientų informavimo tvarka gydymo įstaigose ... 14
1. 4. Pacientų informuotumo tyrimų apţvalga ... 17
1. 5. Pacientų informavimo problemos teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas ... 23
2.TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 26
3. REZULTATAI ... 29
3. 1 Respondentų socialinės – demografinės charakteristikos ... 29
3. 2. Pacientų poţiūrio į gydymo procese teiktinos informacijos svarbą vertinimas ... 31
3. 3 Pacientų poţiūrio į jiems suteiktos informacijos apimtis vertinimas ... 50
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 61
IŠVADOS ... 65
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 67
LITERATŪRA ... 68
ĮVADAS
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono leidinyje „Sveikata 21:sveikata visiems XXI amţiuje“ pabrėţiama, kad, norint įgyvendinti bendruosius sveikatos prieţiūros siekius, būtina sutelkti visus sveikatos prieţiūros sistemos dalyvius. Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse, pertvarkant sveikatos prieţiūros sistemas ir plėtojant demokratinę sveikatos politiką, vis daugiau dėmesio skiriama aktyvesniam piliečių dalyvavimui sprendţiant sveikatos problemas [32].
Teisinis paciento ir sveikatos prieţiūros sistemos santykis grindţiamas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymu. Vadovaujantis šiuo įstatymu, pacientas turi teisę pats sąmoningai apsispręsti prieš kiekvieną tam tikrą rizikos laipsnį turinčią gydymo ar tyrimo procedūrą ir kartu prisiimti dalį atsakomybės. Pacientai ne tik turi teisę išreikšti savo nuomonę apie jiems teikiamas paslaugas, bet skatinami tą daryti. Atsiţvelgus į paciento nuomonę, galima būtų vertinti medicinos įstaigos darbą [19; 20].
Prancūzijoje ir Olandijoje gydymo įstaigų akreditavimo komisijos ir nacionaliniai kokybės uţtikrinimo komitetai rekomenduoja pacientų atsiliepimus įtraukti į gydymo įstaigų darbo gerinimo programas. Pacientų informuotumas yra vienas reikšmingiausių procesų, darantis didelę įtaką ligonio gydymui, nors medicinos literatūroje galima rasti straipsnių, keliančių klausimą, ar būtina pacientą supaţindinti su jam skiriamu gydymu, atliekamais diagnostikos tyrimais [9]. Daugelis autorių pritaria tam, kad kiekvienas pacientas turi būti informuotas, kaip ir kodėl buvo parinktas vienas ar kitas diagnostikos tyrimas bei gydymas, nors pacientai daţniausiai neţino, koks gydymas tinkamiausias, kokie turi būti atlikti tyrimai [34]. 2002 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 50,2 proc.medicinos darbuotojų taip pat teigia, kad informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir kitus galimus gydymo metodus reikalinga pacientams [14].
Mokslinėje literatūroje analizuojant pacientų poreikių tenkinimą sveikatos prieţiūroje įvairiais aspektais, didelis dėmesys skiriamas ir pacientų informuotumui. 2005 m. Britanijos tautų sandraugos fondas atliko tarptautinį sveikatos politikos tyrimą, kuriame dalyvavo pacientai iš Australijos, Kanados, Vokietijos, Naujosios Zelandijos, Jungtinės Karalystės ir JAV. Šešiose šalyse nuo 19 iki 26 proc. pacientų nurodė bendravimo problemą tarp jų ir medicinos personalo, taip pat vienas šeštadalis pacientų teigė, kad norėtų aktyviau būti įtraukti į jų gydymo spendimų priėmimą [10].Tyrimai, nagrinėjantys paciento informuotumo problemą, Lietuvoje pradėti XXa. paskutiniajame dešimtmetyje.
1996 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Vertinant pacientų informavimo tyrimus, paţymėtina tai, kad tai daţniausiai yra tik nedideli epizodai platesniuose tyrimuose: tiriant pacientų pasitenkinimą ligoninės medicinos personalo darbu [28], medicinos darbuotojų ţinias apie pacientų teises ir jų uţtikrinimą sveikatos prieţiūros įstaigose [14], tačiau pasigendama išsamių tyrimų, atskleidţiančių informacijos pacientams suteikimo trūkumus ir problematiką. Minėtuose tyrimuose 65 proc. pacientų teigia, kad gydytojai pakankamai aiškiai pateikia informaciją apie jų ligos diagnozę, gydymo būdus, gydymo eigą bei pasveikimo prognozę, tačiau nebuvo analizuota, ar ši informacija buvo pateikta pacientui suprantama forma, ar pacientą patenkina informacijos kiekis, ar ši informacija pateikiam etiškai ir laiku.
Šio tyrimo naujumą apsprendţia tai, kad tiriami pacientų informavimo aspektai chirurginio profilio gydymo skyriuose. Chirurginis gydymas daţniausiai siejasi su didesne rizika, ligonio baime dėl chirurginės intervencijos, neţinomybe dėl procedūrų pasekmių ir tolimesnių gyvenimo perspektyvų. Be to chirurginės operacijos daţnai atliekamos onkologine liga sergamtiems pacientams, kurie yra psichologiškai labai paţeidţiami ir sutrikę, todėl gydytojo gebėjimas įvertinti ligonio pasiruošimą priimti suteiktą informaciją, informacijos suteikimo forma ir aplinkybės yra labai reikšmingi ligonio būklei.
Išsami informacijos apie ligą ir gydymą suteikimo problematikos analizė, paremta ligonių apklausos rezultatais ir atsiliepimais, gali turėti praktinės reikšmės gerinant ligonių teisės į informavimą uţtikrinimą bei ugdant gydytojų pasirengimą tokią informaciją suteikti tinkamiausiu būdu, išvengiant ţalingo informacijos poveikio ligonio psichologinei būklei.
Darbo tikslas: įvertinti pacientų nuomonę apie informavimą bei teisių į informaciją
uţtikrinimą Universitetinės ligoninės chirurginiuose skyriuose.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų poţiūrį į gydymo procese teiktinos informacijos svarbą. 2. Įvertinti pacientų poţiūrį į jiems suteiktos informacijos apimtis.
3. Nustatyti pacientų socialinių – demografinių charakteristikų sąsajas su suteiktos informacijos apimtimi.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1. 1. Pacientų informavimo teisinės reglamentacijos raida
Asmens sveikatos prieţiūra teisinėmis normomis sistemiškai buvo pradėta reguliuoti po Antrojo pasaulinio karo. Tokio reglamentavimo būtinybę lėmė kelios prieţastys [4]:
Vieningos sveikatos prieţiūros atsiradimas, susijęs su mediko ruošimo profesijai universalizacija ir sveikatos prieţiūros standartizacija, leidţiančia taikyti vienodus kriterijus tos pačios profesijos atstovams;
Intensyvi medicinos mokslo raida ir spartėjantis naujų gydymo metodų įdiegimas medicinos praktikoje;
Gydymo specializacija ir su tuo susijęs pacientų judėjimas iš vieno sveikatos prieţiūros specialisto pas kitą ir iš vienos sveikatos įstaigos į kitą.
Teisinio reguliavimo sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento profesinių santykių srityje atsiradimui didelės įtakos turėjo intensyvi ţmogaus teisių raida po Antrojo pasaulinio karo ir su ja susijęs paciento autonomijos sampratos atsiradimas ir paplitimas, kurią JAV teismų praktika suformulavo kaip „kiekvieno suaugusio ir veiksnaus ţmogaus teisę nuspręsti, kas bus daroma su jo kūnu“. Ne maţesnę įtaką paciento teisių reglamentavimo atsiradimui turėjo ir pasitikėjimo gydytoju sumaţėjimas, nes pasibaigus antrajam pasauliniam karui paaiškėjo, jog karo metu prieš pacientų valią ar jiems neţinant buvo atliekami medicininiai eksperimentai, nesuderinami su gydytojo duota Hipokrato priesaika. Iki antrojo pasaulinio karo gydytojų profesinę veiklą reguliavo tik profesinės etikos normos (Hipokrato priesaika), todėl iškilo būtinybė ieškoti naujų būdų uţtikrinti pacientų teisių apsaugą [15].
1947 metais Niurnbergo tribunolas nustatė dešimt principų, kurių privalo laikytis gydytojas, atlikdamas medicininius eksperimentus su ţmonėmis. Vėliau šie principai imti vadinti Niurnbergo kodeksu, jo principai pradėti taikyti ir klinikinėje praktikoje, jų pagrindu buvo kuriami sveikatos teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos prieţiūros principus.
Pirmasis specialus įstatymas, reglamentuojantis pacientų ir gydytojų tarpusavio santykius, jų teises ir pareigas, buvo priimtas 1992 m. Suomijoje. Tai buvo administracinio pobūdţio teisės aktas, kuriame surašytos imperatyvios normos, apibrėţiančios sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjo pareigas. Lietuvoje toks įstatymas buvo priimtas 1996 m. spalio 3 d. ir įsigaliojo nuo 1997 m. geguţės 1 d. (LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas Nr. I – 1562/ Ţin., 1996, Nr. 102 – 2317). Be kitų paciento teisių, šis įstatymas įtvirtino ir paciento teisę į informaciją.
Šis įstatymas buvo orientuotas į pacientų teisių apsaugą – jame išdėstytos pacientų teisės ir jų apsaugos pagrindai. Šis teisės aktas buvo sudėtinė sveikatos prieţiūros reformos dalis, kuriuo buvo siekiama pakeisti iki tol sveikatos prieţiūroje vyravusį paternalistinį paciento ir sveikatos prieţiūros specialisto santykį į paciento autonomija grįstą sveikatos prieţiūros modelį bei sveikatos prieţiūros srityje uţtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų ţmogaus teisių apsaugą. Lietuva buvo ketvirtoji šalis Europoje, priėmusi tokio pobūdţio įstatymą, tačiau, skirtingai nei Suomijoje, kur pacientų ir gydytojų santykius reguliuojantis įstatymas buvo svarstomas ir diskutuojamas dvidešimt metų, Lietuvoje jis buvo priimtas per gana trumpą laiką, tinkamai neištyrus esamos situacijos sveikatos prieţiūros praktikoje ir mokslinėmis normomis nepagrindus įstatymo normų pagrįstumo [24; 25].
Nauja įstatymo redakcija buvo priimta 2004 m. liepos 13 d. ir įsigaliojo nuo 2005 metų sausio 1 d. (Nr. IX – 2361/ Ţin., 2004, Nr. 115 – 4284). Nors Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas galioja jau daugiau kaip dešimt metų, nėra pakankamai tyrimų, kaip šio įstatymo įgyvendinimas uţtikrinamas klinikinėje praktikoje.
2002 metais Kauno regione atliktas tyrimas parodė, kad net 44 proc. pacientų ir 15 proc. sveikatos prieţiūros specialistų net neţino apie tokio įstatymo egzistavimą [6]. Todėl tikėtina, kad praktikoje gydytojai daţniausiai vadovaujasi tradicinėmis gydytojo etikos normomis, kurios ne visada atitinka įstatymu nustatyto pacientų teisių uţtikrinimo ir informavimo reikalavimus.
Galima tvirtinti, kad LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatos ne visada aiškios, nėra įstatymo komentaro, kuris padėtų suprasti teisės normų turinį ir prasmę, trūksta aiškių kriterijų, kaip įstatymą taikyti konkrečiais atvejais. Pavyzdţiui, įstatymo 6 straipsnio 6 punkte sakoma: „Paciento pageidavimu turi būti pateikta ligos istorija, ambulatorinė kortelė ar kiti paciento medicinos dokumentai, išskyrus atvejus, kai tai iš esmės gali pakenkti paciento sveikatai ar sukelti pavojų jo gyvybei“ [20]. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujantis gydytojas turi įvertinti riziką, niekur nėra nurodyta Pacientui teikiamos informacijos pobūdis ir apimtis, bei pacientų pasitenkinimas informacijos teikimu Lietuvoje dar nėra tirtas, tai apsprendţia tokių tyrimų aktualumą siekiant įvertinti informacijos teikimą reglamentuojančių teisės normų adekvatumą ir pagrįstumą.
1. 2. Pacientų informavimo samprata Lietuvos teisės aktų kontekste
Sveikatos prieţiūros paslaugų srityje galima skirti dviejų rūšių santykius tarp paslaugų teikėjų ir vartotojų (pacientų): vienus galima sąlyginai pavadinti „draudiminiais“, kai uţ suteiktas paslaugas apmoka ligonių kasos privalomojo sveikatos fondo lėšomis, o kitus – „sutartiniais“, kai uţ šias paslaugas pagal atitinkamą civilinę sutartį (nepriklausomai valstybinėje ar privačioje įstaigoje) atsiskaito pats pacientas. Pastarąją santykių rūšį detaliai reglamentuoja Lietuvos civilinio kodekso šeštoji knyga „Prievolių teisė“, skirta apibūdinti konkretiems civiliniams sandoriams. Tuo tarpu LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas taikytinas santykiams tarp gydytojo ir paciento visuomet. Šis įstatymas yra bendrasis įstatymas, o civilinio kodekso šeštoji knyga – specialusis. Išimtis – Civilinio kodekso 6.725 straipsnyje pateiktas universalus asmens sveikatos prieţiūros paslaugų apibrėţimas: „Veikla, įskaitant tyrimus ir su asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti jį nuo susirgimo ar įvertinti jo sveikatos būklę. Ši sąvoka taip pat apima paciento slaugą ir su ja susijusią prieţiūrą bei tiesioginį paciento aprūpinimą, kuris yra reikalingas asmens sveikatos prieţiūros veiklai vykdyti išskyrus farmacinę veiklą“. Šio apibrėţimo stengiamai laikytis visuose naujai rengiamuose sveikatos apsaugos teisės aktuose [33].
1999 metų gruodţio 16 d. LR sveikatos apsaugos ministras įsakymu Nr.552 patvirtino, kokie kriterijai yra taikomi asmens sveikatos paslapties apibrėţimui. Įsakyme teigiama, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat ir visa kita informacija apie paciento asmenį yra konfidenciali [19]. Būtina paţymėti, kad šis konfidencialumo reikalavimas nėra taikomas absoliučiai visais atvejais. Įsakymas numato galimybę netaikyti minėto draudimo ne tik pacientui sutikus, bet ir neturint raštiško jo sutikimo. Pirmuoju atveju pacientas pats asmeniškai duoda raštišką sutikimą, kuriame privalo nurodyti, kokia, kokiam asmeniui ar institucijai informacija apie jo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę ir gydymą gali būti atskleista. Taigi pacientas sutinka ne su pačiu informacijos atskleidimo faktu, bet su tiksliai apibrėţto informacijos kiekio atskleidimu konkrečiai nurodytiems asmenims ar institucijoms, todėl atskleisti kitokią nei leistino pobūdţio informaciją draudţiama. Duoti tokį sutikimą gali ir teisėtas paciento atstovas. Įstatymais teisėtu atstovu pripaţįstamas atstovas (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai) arba atstovas pagal pavedimą. Atstovų pagal pavedimą įgaliojimų įforminimas privalo būti atliktas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl kiekvienu atveju derėtų patikrinti, ar atstovo pateiktas įgaliojimas atitinka nustatytus reikalavimus.
Sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai turi ţinoti, kada teisės aktai suteikia teisę atskleisti informaciją apie pacientą be jo raštiško sutikimo, kas yra ypač aktualu, jei pacientas komos būklės arba yra neveiksnus. Minėtasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas numato net penkis atvejus, kai tai leidţiama daryti, nebijant susilaukti neigiamų pasekmių arba šaukimo į teismą [19]:
1) kai informacija suteikiama sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojams, kurie patys gydo, slaugo, registruoja pacientus. Informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientams sutikus, ir jei, gydančiojo gydytojo nuomone, tai yra būtina norint diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti;
2) kai informacija yra suteikiama nepilnamečio paciento tėvams arba globėjams, išskyrus atvejus, kada tokios informacijos suteikimas gali pakenkti nepilnamečio paciento interesams; 3) kai informacija apie pavojingus paciento ketinimus, keliančius grėsmę jo paties ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei, suteikiama teisėtvarkos ar kitoms institucijoms, kurių teisę gauti tokią informaciją nustato įstatymai;
4) kai informacija suteikiama paciento atstovui;
5) kai informacija suteikiama reikalaujant teismui, komisijai ar kitoms valstybės institucijoms, kurioms teisę gauti kokią informaciją suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai.
1 paveiksle parodyta teisinių reglamentų, nusakančių gydytojo ir paciento santykius, schema.
1 pav. Gydytojo ir paciento santykius reglamentuojantys dokumentai (sudaryta darbo autorės)
LR Civilinis kodeksas
LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas
Profesinės etikos normos (profesijos standartai) Sutartinė (ir privati) medicina Draudiminė (nemokama) medicina
LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas įteisino paciento autonomijos principu pagrįstą gydytojo ir paciento profesinių santykių modelį, grindţiamą sutikimu ir rašytiniu susitarimu [20].
Pagal šį modelį:
Pacientas duoda sutikimą gydytis;
Gydymas be paciento sutikimo yra negalimas;
Sutikimas yra galimas tik tinkamai pacientą informavus.
Šį naująjį sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento santykių modelį galima pavaizduoti schema, parodyta 2 paveiksle.
2 pav. Sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento santykių modelis (sudaryta darbo autorės)
Pagal šį modelį, paciento informavimas yra būtina sąlyga paciento sutikimui gydytis gauti. Tik informuotas pacientas gali kompetentingai nuspręsti, sutikti su siūlomu gydymu ar jo atsisakyti. Tačiau galima daryti prielaidą, kad paciento parašo gavimas gali tapti tiesiog formalumu, ir jis gali būti gaunamas pacientui nesuteikus pakankamos informacijos. Pacientas tiesiog pasirašo, kad taip reikalauja taisyklės. Tokio elgesio prieţasčių gali būti keletas. Pacientų neinformavimo ir netinkamo sutikimo gavimo prieţastimi gali būti funkcionalistinis poţiūris į paciento sutikimo gavimo procesą [1]. Tai reiškia, kad tokiu atveju įstatyme numatyta sveikatos prieţiūros įstaigos pareiga gauti paciento sutikimą suprantama kaip paprasčiausias formalumas, arba jis laikomas sveikatos prieţiūros specialisto instrumentu apriboti savo teisinę atsakomybę, perkeliant atsakomybę uţ gydymo pasekmes pacientui. Nepakankamo pacientų informavimo prieţastimi gali būti ir tokie faktoriai [11]:
Per didelis specialistų darbo krūvis;
Nemokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti su pacientu;
Informacija
Sutikimas
Gydymas
Sveikatos
Prieţiūros
specialistas
Pacientas
Nuostata, jog išsamios informacijos pateikimas gali atbaidyti pacientą nuo gydymosi ar pakenkti paciento ir gydytojo santykiams gydymo procese.
LR pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatyme pateiktas modelis yra grindţiamas realaus sutikimo teorija. Realaus sutikimo teoriją, realus paciento sutikimas yra tada, kai jis gauna visą reikalingą informaciją. Tačiau pagal kitą – konstruojamo sutikimo teoriją, paciento sutikimą sąlygoja ne tik gauta informacija, bet ir eilė kitų aplinkybių (tiek išorinių, tiek vidinių): jausmų, vertybių, streso, ligos pobūdţio, norų, pasitikėjimo gydytoju, artimųjų nuomonės ir t.t.[1].
Paciento elgsenos negalima atsieti nuo socialinio konteksto [3]. Daţnai pacientas nori būti informuotas, tačiau priimdamas sprendimus atsiţvelgia į šeimos narių, draugų, gydančio gydytojo nuomonę, finansines galimybes. Tyrimų rezultatai rodo, kad pacientas daţniausiai pasitiki gydančiu gydytoju ir yra linkęs galutinį sprendimą palikti jam [18].
Teorinėje literatūroje pastaraisiais metais yra daţnai diskutuojama apie tai, kad paciento autonomija grįstas sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento santykis neatitinka realios praktikos, t.y. negalima kalbėti apie vieną standartinį sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento santykių modelį ir net negalima nustatyti tinkamiausio, nes jis priklauso nuo kiekvieno paciento individualių prioritetų [3]. Todėl tik išsamūs moksliniai tyrimai gali atsakyti į klausimą, ar įstatyme numatytas paciento informavimo būtinumas yra įgyvendinamas, ir kiek jis įtakoja paciento sprendimo priėmimą pasirenkant gydymą.
1. 3. Pacientų informavimo tvarka gydymo įstaigose
Lietuvoje kaip ir daugumoje Rytų bei Vidurio Europos šalių vyksta gana sparti sveikatos prieţiūros sistemos reforma, visuomenės demokratizacija, kurios metu keičiasi gydytojo ir paciento santykiai, išryškėja sveikatos tiekėjo ir vartotojo bendri bei asmeniniai interesai, formuojasi nauji sveikatos profesionalų socialiniai tinklai ir socialiniai vaidmenys. Abipusiai geri gydytojo ir paciento santykiai yra sveikatos prieţiūros sistemos reformos dalis, nes jų tarpusavio sąveika yra svarbus socialinis veiksnys, atliekant įvairias gydymo konsultacijas, gyventojų sveikatos stebėseną ir visuomenės sveikatos švietimą. Pasitikėjimas gydytoju turi įtakos jų pasitenkinimui gydymu ir gydymo rezultatais. Pasitikėjimas gydytojais susijęs su pacientų pasiryţimu kreiptis dėl gydymo, laikymusi gydytojo rekomendacijų ir dalyvavimu priimant sprendimus. Sveikatos prieţiūros sistemoje
neabejotinai svarbūs du šios teisės aspektai – asmens fizinės bei psichikos sveikatos neliečiamumas ir informacijos apie asmens sveikatą apsauga [9].
Šiuo metu visose Lietuvos gydymo įstaigose prieš pradedant pildyti paciento kortelę, ligos istoriją, prieš bet kokią paciento apklausą, apţiūrą pirmiausia paaiškinama, kam tie duomenys reikalingi, ir paprašoma paciento pasirašyti. Taip daroma tam, kad pacientas galėtų pagal gydytojo pateiktą išsamią informaciją nuspręsti – sutinka jis gydytis ar ne. Viena iš tokio sutikimo sąlygų yra išankstinis paciento informavimas apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus, gydymo prognozę, gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo [25]. Paciento teisė į informaciją suteikia galimybę ţinoti apie savo sveikatos būklę, tyrimus, gydymo metodus. O ţinojimas visuomet suteikia teisę rinktis. Pacientas gali paprašyti gydytojo paaiškinti kai kuriuos medicinos terminus paprastesniais, suprantamesniais ţodţiais, pakomentuoti medicininio tyrimo duomenis plačiau (pvz., kokie jie, palyginti su norma, ir kaip tai atsiliepia sveikatos būklei), pasiteirauti, kokie gydymo metodai gali būti taikomi jo ligos atveju, kuo vienas gydymo metodas pranašesnis uţ kitą, kokiais vaistais planuojama gydyti ir kokių vaistų dar būtų galima vartoti papildomai (jei reikia). Taip pat galima suţinoti apie alternatyvius gydymo būdus, mitybos ypatumus (nesvarbu, kokia liga pacientas serga), nes tinkama mityba yra vienas iš sveikatą gerinančių veiksnių ir t.t.[26]. Paciento teisė ţinoti ir sutikti su gydymu šiek tiek sumaţina gydytojo atsakomybę bei galimų pretenzijų tikimybę.
Kitas svarbus aspektas yra informacijos apie ligonį ir jo ligą konfidencialumas. Visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdţio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po jo mirties. Todėl net ir pacientui mirus, informacija negali būti atskleista, jeigu pacientas prieš mirtį tokiems veiksmams nedavė raštiško sutikimo arba tai nepatenka į jau minėtą konfidencialumo netaikymo atvejų sąrašą [24].
Verta aptarti ir tai, kokios apimties ir koks turi būti pacientui teiktinos informacijos turinys. Informacija, nors ir išsami ir detali, bus nieko verta, jeigu ji bus teikiama chaotiškai, nesuprantamai ir kitu būdu, kuris neleistų jos suvokti tam, kam ji skirta. Pacientas daţniausiai nėra gydytojas, todėl ir atsakyti į jam rūpimus klausimus, net jeigu jie ir neišsakomi (jie turi būti numanomi, jeigu pacientas neatsisako gauti informacijos) yra gydytojo profesionalo pareiga. Gydytojas negali išvengti atsakomybės uţ neinformavimą ar netinkamą informavimą remdamasis tuo, kad pacientas nieko neklausė ir nebuvo aišku, ar jis nori tai ţinoti.
Teikdamas informaciją gydytojas neturi teisės meluoti arba kalbėti taip, kad pacientas nesuprastų jos esmės. Gydytojai neturi pamiršti, kad tiesos nesakymas laikytinas melu, taip pat melaginga informacija laikytinos ir bendro pobūdţio pastabos apie geras perspektyvas, rizikos nutylėjimas. Pavojus paciento sveikatai ir gyvybei negali būti suprantamas kaip gydytojo baimė, jog pacientas atsisakys gydymo, kuris reikalingas paciento sveikatai ir gyvybei apsaugoti. Vertinant uţsienio valstybių teisinę praktiką, paţymėtina, kad didţioji dauguma bylų, susijusių su paciento sutikimo trūkumais, yra ne dėl gydytojo veiksmų aplamai be paciento sutikimo, bet dėl netinkamo informavimo pareigos vykdymo. Ir Lietuvoje ir uţsienio valstybėse teisės aktai paprastai pateikia pacientui praneštinos informacijos pavyzdinį sąrašą, arba visai nereguliuoja informacijos apimties ir turinio. Teikdamas pacientui informaciją, gydytojas turi vadovautis ne tik teisės aktais, bet ir medicinos mokslo ir praktikos laimėjimais, papročiais, atsiţvelgti į ligos ir siūlomos medicininės procedūros pobūdį, pavojingumą, medicinos pagalbos skubumą, paciento asmenines savybes (ţinias, intelektą, loginį mąstymą) [12; 24].
Pacientų informuotumo svarba ypač išaugo modernioje visuomenėje, kai medicinos galios dėl mokslinės paţangos labai išsiplėtė. Išaugusi medicinos mokslo ir jos technikos galia gali paversti ţmogaus kūną anksčiau sunkiai įsivaizduojamų manipuliacijų objektu. Todėl ypač aktuali tapo medicinos etika ir jos kontrolė. Reikalavimas suteikti pacientui išsamią informaciją apie visas su juo atliekamas medicinines procedūras ir intervencijas yra viena iš svarbiausių medicininės etikos nuostatų.
Verčiamas savo negalios pacientas pasiduoda mediko valiai ir tikisi jos gerumo (palankumo, rūpestingumo, atsakingumo, sąţiningumo, dėmesingumo, jautrumo ir pan.) bei pakankamo išmanymo (kvalifikacijos), o mediko globa paţadama kaip tam pasidavimui adekvatus sutikimas perimti į savo rankas rūpinimąsi paciento pasveikimu. Pasiėmusiam paciento globą medikui nebereikia tartis su pacientu, - visus sprendimus, kuriais nustatomos gydymo priemonės, metodai, trukmės ir alternatyvos, (įskaitant ir pačius rizikingiausius) priima tik jis pats arba jo pasitelkti profesionalai; jie geriau ţino, ko pacientui reikia. Paciento likimas atsiduria uţ jo sąmoningo apsisprendimo ribų; jo lėmėju tampa medikas [31].
Šis lėmimas pasidaro ypač pavojingas, kai iškyla mirties grėsmė, pacientai įtraukiami į medicininius tyrimus, išplinta organų transplantavimo, gyvybės pratęsimo, asmens identiteto pakeitimo technologijos. Modernioji medicinos etika, grieţčiau atskirdama gydytojo atsakomybę nuo paciento teisių, sudaro daugiau galimybių tokios globos nesiimti. Pacientui čia sugrąţinamos visos tos asmens ir piliečio teisės, kurias uţtikrina liberalioji pilietinė visuomenė [31]. Paciento sutikimas visada bus labiau rizikingas negu jis pats mano, nes
pacientas, net geriausiai informuotas, niekada tiek gerai nenusimanys apie savo būklę, kiek jį gydantis ar tiriantis gydytojas. Paciento sutikimas daugiau priklausys nuo gydytojo valios negu nuo jo pateiktos informacijos, kad pacientas ligos būklėje apskritai nėra pajėgus priimti gerai apgalvoto sprendimo, bet visada yra veikiamas gana nepastovių psichologinių būsenų bei stereotipų. Todėl esant gydytojų aplaidumui ar nesąţiningumui, gali iškilti ir toks pavojus: formaliai, paviršutiniškai, paskubomis supaţindinti pacientą su jo būkle ir gydymo perspektyvomis, o pacientui - formaliai, be kruopštaus išsiaiškinimo pasirašyti sutikimą. Tačiau tie pavojai nediskredituoja medicinos etikos siekimo išsaugoti paciento asmens teises, uţbėgti uţ akių manipuliavimui jo sveikata ir gyvybe.
1. 4. Pacientų informuotumo tyrimų apţvalga
Medicinos personalo ir pacientų informuotumas apie pacientų teises ir jų uţtikrinimą įtakoja kylančių problemų sveikatos prieţiūros praktikoje konstruktyvų sprendimą ir jų prevenciją. Gerai informuotas sveikatos prieţiūros specialistas ne tik pilnai suteikia pacientui būtiną informaciją, susijusią su jo gydymu, bet gali padėti pacientui naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis ir galimybėmis [25]. Daugelyje šalių siekiama kuo plačiau ir aktyviau plėtoti bendradarbiavimą tarp pacientų ir sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų. Viena iš svarbiausių tokio bendradarbiavimo dalių yra pakankamas informacijos teikimas uţtikrinant efektyvią sveikatos prieţiūrą ir didinant pacientų pasitenkinimą suteiktomis paslaugomis.
30 proc. gydytojų mano, jog didţiausia rizika konfliktinei situacijai tarp sveikatos prieţiūros specialisto ir paciento kilti yra nepakankamai išsamus informacijos apie gydymą suteikimas [17]. Lietuvos ir uţsienio teismų praktikoje daugiausia bylų nagrinėjama informacijos nesuteikimo srityje. Siekiant uţtikrinti išsamios informacijos suteikimą, kvalifikuotam ir rūpestingam gydytojui tenka pareiga visapusiškai atskleisti informaciją apie gydymą, įskaitant gydymo skyrimo prieţastis, laukiamą terapinę naudą, gydymo metodų esmę, pobūdį, alternatyvių gydymo metodų galimybę ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Siekiant įgyvendinti būtiną pacientų informavimą sveikatos prieţiūros įstaigose iškyla būtinybė tęstinio sveikatos prieţiūros specialistų mokymo. Dauguma gydytojų išreiškia nuomonę apie informacijos savo profesinėje veikloje ţinių stygių: 46 proc. apklaustų gydytojų norėtų įgyti daugiau teisinių ţinių, 26 proc.mano, kad jų darbe su pacientais teikiant informaciją praverstų geresnis
ţmogaus psichologijos išmanymas. Gydytojams reikalinga informacija apie medikų teises (16 proc.), medikų ir pacientų teisių praktinį įgyvendinimą (16 proc.), sveikatos teisę (7 proc.), pacientų teises (5 proc.) [17]. Vertinant tokius tyrimo duomenis, galima teigti, kad siekiant įstatyme numatyto pilno paciento informavimo, pirmiausia būtinas sveikatos prieţiūros darbuotojų informavimas ir jų mokymas.
Tiek pacientų, tiek sveikatos prieţiūros specialistų tarpe ne visi pripaţįsta informacijos pacientams suteikimo reikalingumą [6]. Tik 50 proc. sveikatos prieţiūros specialistų mano, kad informacija pacientams yra reikalinga, 32 proc. – kad reikalinga ne visais atvejais, o 18 proc. – kad visai nereikalinga. Pacientų tarpe 69 proc. pripaţįsta informacijos reikalingumą, 15 proc. mano, kad ji nereikalinga, o 16 proc. – kad reikalinga ne visada [6].
LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad sveikatos prieţiūros įstaigoje pacientui turi būti pateiktas jį gydančio specialisto vardas, pavardė, pareigos ir informacija apie kvalifikaciją [20]. Tyrime nustatyta, kad tik 54 proc. sveikatos prieţiūros specialistų visada pasako pacientui savo vardą, pavardę, pareigas, 32 proc. – pasako kartais, o 14 proc. – niekada [5].
LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatyme apibrėţta paciento teisė į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, mokslinio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę [20]. Tačiau praktikoje ir ši informacija pacientams pateikiama ne visada. Kita vertus, nepakanka, kad sveikatos prieţiūros specialistas suteiktų tokią informaciją, bet ji turi būti pateikiama pacientui suprantama forma. Tyrimo metu nustatytas didţiulis neatitikimas tarp gydytojų nuomonės apie informacijos pacientui suteikimo pilnumą ir pacientų tos informacijos suvokimo. Pavyzdţiui net 98,6 proc. sveikatos prieţiūros specialistų teigia, kad jie informavo pacientus apie ligos komplikacijų galimumą, tačiau tik 50,2 proc. pacientų patvirtino, kad jie tokią informaciją gavo. Apie alternatyvius gydymo būdus pripaţįsta ţinoję tik 37,2 proc. pacientų, kai tuo tarpu 97,1 proc. sveikatos prieţiūros specialistų teigia tokią informaciją jiems suteikę [5].
Tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė pacientų nepasitiki sveikatos prieţiūros politika, tačiau išreiškia labai didelį pasitikėjimą gydančiu gydytoju. Didţioji dalis pacientų iš dalies arba visiškai patenkinti savo ligoninės medikų darbu. Didėjant respondentų amţiui, didėja patenkintų ligoninės medikų darbu skaičius. Moterys labiau uţ vyrus yra patenkintos savo ligoninės medikų darbu. Didėjant respondentų amţiui, maţėja teigiančių jog gydytojams trūksta profesinių ir bendraţmogiškosios moralės bruoţų. Vienas iš veiksnių, kuris lemia gydymo kokybę – „atsilyginimas“ savo gydytojui [22].
Tiriant gydytojų ir pacientų nuomonę apie pasitikėjimą ir konfidencialumą, nustatyta, kad pacientų informuotumo apie jų ligą ir medicininių tyrimų duomenis įslaptinimo situacija stacionarinėse asmens sveikatos prieţiūros įstaigose neapibrėţta. 38,3 proc. pacientų mano, kad informacija apie jų ligą ir medicininių tyrimų duomenis yra įslaptinta ligoninėje, nors 39,5 proc. pacientų nebuvo tikri, kad uţtikrinamas konfidencialios informacijos slaptumas [9]. Kito tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos pacientų informuotumas apie Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą nepakankamas, nes net pusė pacientų (50,9 proc.) neţinojo, kokias teises jiems garantuoja šis įstatymas. Tirtose bendrojo pobūdţio ligoninėse daugelio pacientų nuomone jiems suteikiama informacija apie ligą, medicininių tyrimų duomenis, ligos gydymo metodus ir gydymo prognozes, ir jie ją supranta. Tačiau tik trečdalis pacientų mano, kad jie išreiškė savo nuomonę gydytojui, kai buvo priimami gydymo sprendimai, bet net 94 proc. iš jų mano, kad gydytojas atsiţvelgė į jų nuomonę. Palyginus pacientų ir gydytojų vertinimus apie suteiktą informaciją pacientams, nuomonės išsiskiria – gydytojai linkę geriau save vertinti [10].
Tiriant sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo programos įgyvendinimo galimybes sveikatos prieţiūros įstaigų gydytojų poţiūriu nustatyta, kad beveik trečdalis (29,7 proc.) gydytojų mano, kad informacijos sveikatos prieţiūros saugos klausimais jiems nepakanka. Beveik pusės (45,45 proc.) respondentų nuomone, nepageidaujami įvykiai sveikatos prieţiūroje daţniausiai atsitinka dėl klinikinių prieţasčių, o siekiant sumaţinti nepageidaujamų įvykių skaičių, gydytojų nuomone, reikia didinti pacientų informuotumą sveikatos prieţiūros saugos klausimais, siekti tvirtos partnerystės tarp medikų ir pacientų [27]. Aktuali informacinių technologijų panaudojimo informacijos teikimo pacientams procese plėtra. Siekiant uţtikrinti pacientų teises ir padidinti jų dalyvavimą sprendimų priėmimo procese, informacijos apie gydymo eigą, tyrimus ir kitų medicininių duomenų pateikimas gali būti vykdomas pasitelkiant informacines technologijas. 82 proc. tyrime dalyvavusių gydytojų naudojasi internetu informacijos teikimo pacientams tikslais [35].
Apibendrinant mokslininkų tyrimus apie pacientų pasitikėjimą–nepasitikėjimą gydytojais, pacientų teisių uţtikrinimą, galima daryti tokias prielaidas [21]:
pacientai negauna pakankamai visavertės informacijos iš gydančio gydytojo; informaciją pacientai renkasi iš kitų šaltinių;
tik nedaugelis pacientų turi galimybę rinktis gydymo būdą;
daugiau kaip 40 proc. pacientų mano, kad jų gydymo kokybė priklauso nuo „atsilyginimo“ gydytojui;
apie ketvirtadalis pacientų pasigenda gydytojo bendraţmogiškosios moralės bruoţų; didţioji dalis pacientų iš dalies arba visiškai patenkinti ligoninės ir gydytojų darbu. Siekiant išvengti medicinos praktikoje etinių kolizijų ir konfliktų, būtina aktyviau įgyvendinti pacientų informuotumo ir paciento autonomiškumo principus. Aptartų tyrimų rezultatai rodo, kad įstatyme numatyta pacientų teisė į pilną informaciją sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo procese realiai nėra įgyvendinama.
Paciento teisė į informaciją keičia paciento statusą terapiniame dialoge trim aspektais [16]:
iš pozicijos, kai paciantas yra pavaldus gydantiems gydytojams, pacientas tampa terapinio sprendimo, tai yra to, kas bus daroma su jo kūnu, dalyviu; dalyvaudamas priimant sprendimą, pacientas atsakingiau vykdo gydytojo nurodymus, priima jo patarimus, naudoja paskirtus vaistus;
jeigu gydymo pasekmės nepateisina lūkesčių, atsakomybė dalinai tenka ir pačiam pacientui.
Analizuojant uţsienio mokslinius tyrimus apie informacijos suteikimą pacientams, išryškėja dvi nuomonės:
vieni teigia, kad dauguma pacientų nori gauti išsamią informaciją apie ligą, nepaisant ar ji gera ar bloga [4; 8; 29],
kiti – priešingai, kad informacijos apie sveikatą suteikimas sunkiems ligoniams uţdeda jiems per sunkią moralinę naštą, turinčią neigiamos įtakos sveikimo procese [23].
Nemaţai uţsienio mokslininkų nustatė, kad dalis gydytojų neįvertina informacijos pacientui teikimo būtinumo arba teikia ją nepakankamai, netinkamais būdais [2; 30].
Švedijoje atlikus onkologinių ligonių nuomonės apie informacijos teikimo aspektus tyrimą, nurodoma, kad prieš chirurgines operacijas pacientams turi būti suteikta tokia informacija [36]:
1. Informacija apie diagnostinę stadiją ir ligos išplitimo mastą. 2 Informacija apie tikimybę išgyti ar pristabdyti ligos progresavimą.
3. Informacija apie tai, kaip gydymas gali paveikti paciento gebėjimus atlikti jam įprastus socialinius vaidmenis (darbas, sportas, hobi).
4. Informacija apie, kaip susidoroti su fizinėmis ir emocinėmis ligos pasekmėmis, kaip bendrauti su artimaisiais, šeimos nariais.
5. Informacija apie rūpinimąsi savimi savarankiškai namie (maistas, palaikymo grupės, socialinė pagalba, medicininė pagalba).
6. Informacija apie tai, kaip gydymas gali paveikti fizinį ir seksualinį patrauklumą (krūtų bjaurojimas, krūtų protezai, atstatomoji chirurgija).
7. Informacija apie skirtingus gydymo tipus (chirurginis, chemoterapija, radioterapija), kokie su kiekvienu yra susiję pavojai ir koks laukiams efektas). 8. Informacija apie tai, kokia rizika vaikams ar kitiems šeimos nariams susirgti tokia liga).
9. Informacija apie galimus nemalonius gydymo šalutinius poveikius (pykinimas, skausmas, fizinės išvaizdos pakitimas).
Visada yra svarstoma, kaip ir kiek pasakyti vėţiu sergantiems pacientams ir tokiems ligoniams suteikiamos informacijos kiekis skirtingose šalyse nevienodas, priklauso nuo nusistovėjusių papročių ir šalies kultūros. Graikijos medikai teigia, kad informacijos kiekio tokiems pacientams apimtis lemia sveikatos priţiūros komandoje dalyvaujančios trys šalys – pacientas, medicinos personalas ir paciento šeima. Graikijos visuomenėje paciento šeima vaidina svarbų vaidmenį nusprendţiant, kiek ligoniui reikia pasakyti apie jo ligą ir ligos prognozes [38]. Japonijos gydytojai dar laikosi gana konservatyvaus poţiūrio informacijos teikimo pacientams klausimu. Jie mano, kad vėţiu sergantiems ligoniams chirurginės operacijos įvykdytos be informuoto sutikimo turi būti teisėtos, jie nenori padaryti medicinos įrašus prieinamus pcientams. Onkologiniams ligoniams, nelinkusiems gauti gydymą, gydymo eigos sprendimų priėmime teikiama pirmenybė paciento šeimos nariams, o ne pačiam pacientui. [51]. Labai svarbu įvertinti paciento psichologinę būklę, prieš suteikiant jam informaciją apie jo ligą. Gydytojas turi būti kompetetingas nustatyti, kiek ligonis gali pakelti, kad nepakenktų savo savijautai dar labiau [41].
Pensilvanijoje veikiančiuose teisės aktuose yra numatyta, kad paauglys gali pats savarankiškai priimti kai kuriuos sprendimus susietus su jo gydymu. Tėvų dalyvavimas priimant sprendimus toleruojamas tik kaip palaikantis, rūpinimasis ir supratimas. Kai kurie gydytojai mano, kad suaugusiųjų dalyvavimas paaugliui priimant sprendimus dėl gydymo kartais yra ţalingas, turi prievartos ir manipuliavimo elementų. Teigiama, kad teisinis paauglių autonomijos pripaţinimas sveikatos prieţiūroje padidina paauglių atsakomybę uţ savo sveikatos saugojimą, suteikia brandą sprendimų priėmime, įgalina reikšmingą paaugliui savigarbos ir orumo ugdymąsi [39].
JAV populiarus bendravimo tarp paciento ir gydytojo modelis yra „pasidalinto sprendimo modelis“. Labai skatinami ir vyresnio amţiaus pacientai dalyvauti sprendimų priėmime aptariant su gydytoju gydymo būdo pasirinkimą, vaistų pasirinkimą. Vyresni pacientai daţnai neturi noro dalyvauti priimant sprendimą, aiškindami tai ţinių trūkumu ir nepasirengimu. Todėl gydytojai prieš pradėdami gydyti pacientą klausia jo, kokiu laipsniu jis norėtų dalyvauti priimant sprendimus, kiek informacijos norėtų gauti apie galimus gydymo būdus ir sveikatos būklę [40].
Informacijos pateikimo ligoniams forma yra labai svarbi, nes nuo to priklauso ligonio reakcija, jo jausmai. Virdţinijos universitete atlikti tyrimai parodė, kad labai daţnai iškyla konfliktas tarp teisės aktų ir moralės kodeksų deklaruojamų nuostatų apie informacijos pateikimą ligoniams ir gydančių gydytojų informacijos pateikimo būdo bei informacijos apimties. Teigiama, kad gydytojai turi pasikliauti savo intuicija ir pateikti informaciją kiekvienam ligoniui priimtinu būdu, atsiţvelgiant į jo jautrumą ir baimes [42].
Sudėtinga nustatyti ribas tarp reikiamos komunikacijos ir tokios komunikacijos, kuri gali būti rizikinga. Problematiškas yra informuoto sutikimo reikalavimas anestezijos atveju. Iškyla pavojus visą atsakomybę perkelti pacientui, tačiau jam negalima suteikti išsamios informacijos apie anestezijos būdus ir galimus pavojus, tai gali jį per daug išgąsdinti. Nėra nustatytos metodikos, kaip turėtų būti aptariama galimų pavojų rizika [43]. Olandijoje informuoto sutikimo įstatyme yra numatyti atvejai, kai paientas gali atsisakyti duoti informuotą sutikimą. Čia pabrėţiama, kad informuoto sutikimo procese labai svarbi yra paciento kompetencija, jo gebėjimas suprasti gydymo procedūros ar chirurginės operacijos pasekmes. Paciento kompetencijai įvertinti nėra apibrėţtų tikslių kriterijų, tačiau yra du alternatyvūs sprendimo priėmimo modeliai tiems pacientams, kurie nėra kompetentingi duoti informuotą sutikimą: 1) gyvybės išsaugojimo būtinybė; 2) paciento atstovavimas kitų artimųjų [48]. Vokietijoje buvo tirta ligonių, sergančių šizofrenija ir depresija, informuoto sutikimo suvokimas. Pusė pacientų teisingai įvertino gautą informaciją informuoto sutikimo procese. Tik maţa dalis pacientų prisiminė informaciją apie gydymo tikslą ir galimą gydymo šalutinį poveikį, pavojų. Penktadalis tiriamųjų patvirtino, kad jie buvo informuoti apie alternatyvaus gydymo pasirinkimo galimybę, ketvirtadalis pacientų neţinojo, kad jie turėjo teisę atsisakyti gydymo [49]. Ypatingai apsunkintas yra informuoto sutikimo gavimas pediatrijos chirurgams, nes daţnai atliekant chirurgines operacijas vaikams jų tėvai ar globėjai turi apsispręsti ţaibiškai. Atliekant sudėtingas ir unikalias chirurgines operacijas, sunku numatyti blogiausios baigties tikimybę ir tai yra pagrindinė kliūtis gaunant informuotą sutikimą [50].
Pacientams suteikiamos informacijos turinio suvokimas labai priklauso nuo jų pasitikėjimo gydančiu gydytoju. Būtent pasitikėjimas medicininiais eksperimentais, gydytojo kompetencija nulemia tai, kaip pacientai priima ir suvokia jam atskleidţiamą informaciją [44].
Gydytojai gali susidurti su iššūkiais informacijos teikimo pacientams procese. Niekur nėra nustatyta, kiek reikia informacijos apie gydymą pacientui, kad jis galėtų priimti sprendimą. Autonomija ir ţmogaus teisės yra reikšmingi bet kokiame sveikatos prieţiūros kontekste, todėl sveikatos prieţiūros specialistai turi palengvinti aplinkybes reikalaudami informuoto sutikimo iš paciento, išreikšdami rūpestį jo savijauta ir empatiją jo būklei [45]. JAV atliktų tyrimų išvadose pabrėţiama, kad gydant senus ţmones, gydytojas pats privalo įvertinti paciento gebėjimą duoti informuotą sutikimą. Čikagos universitete atlikti tyrimai parodė, kad net 96 proc. pacientų ryţtųsi chirurginei operacijai, jeigu jos sėkmingo rezultato galimybė būtų tik 75 proc. [46].
Apibendrinant galima teigti, kad LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas yra kiek modernesnis, nei leidţia dabartinė mūsų visuomenės kultūra, todėl negalima tikėtis, kad įstatyme nustatytos pacientų teisės bus absoliučiai įgyvendinamos iškart, tam reikia pereinamo laikotarpio [33]. Labiausiai trukdo šio įstatymo nuostatų įgyvendinimą tarybiniu laikotarpiu susiformavusi sveikatos prieţiūros specialistų ir pacientų tarpusavio santykių kultūra: tebėra gaji šiuose santykiuose nuostata, kad pacientas tarsi trukdo dirbti gydytojui, jeigu jis nori viską išsiaiškinti; gydytojas viską ţino, kaip reikia gydyti, todėl jis ir priima sprendimus; pacientas bijo įţeisti gydytoją savo klausimais ir pan.
1. 5. Pacientų informavimo problemos teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas
Yra numatyti atvejai, kai informacijos suteikimas turi būti patvirtintas paciento parašu, kad jis tokią informaciją gavo, arba, kad jis sutinka su jam siūlomais gydymo metodais. Paţymėtini du svarbūs aspektai, susiję su paciento parašo gavimu [24]:
Reikalaujant paciento parašo, turi būti atrasta lanksti ir pacientui priimtina forma, kad tai neatrodytų tik formalumas, kad jis suprastų uţ ką pasirašo. Pacientas turi suvokti, kad jo pritarimas ar sutikimas neatleidţia gydytojo nuo atsakomybės uţ teikiamas sveikatos prieţiūros paslaugas ir jų pasekmes. Paţymėtina, kad ne visi paciento parašai reiškia tą patį. Prieš atliekant chirurginę operaciją reikia paciento sutikimo, be kurio ši procedūra negali būti atliekama, o išrašant asmenį iš ligoninės jo parašu gaunamas tik patvirtinimas, kad pacientui išaiškintas priimto
sprendimo pagrindas ir motyvai, tą patį reiškia ir paciento parašas, kai jis supaţindinamas su paskirtomis procedūromis, paskirtais vaistais, elgesio ir tvarkos taisyklėmis gydymo įstaigoje, gydymo reţimu [26].
Informacijos suteikimas pacientui yra viena iš geriausių jo saugumo garantijų. Liuksemburgo deklaracijoje, kurią priėmė Europos Sąjungos Komisijos ir Nuolatinio Europos gydytojų komiteto organizuota konferencija 2005 metų balandţio 5 d., sakoma: „sveikatos prieţiūros sistema vis dar atsilieka nuo kitų gamybos ir paslaugų šakų, kurios įgyvendino sistemines saugumo procedūras.<...>Dabar aišku, kad pirmas darbas, kurį būtina padaryti – tai sukurti pacientų saugumo kultūrą visoje sveikatos prieţiūros sistemoje. <...>. Konferencija rekomenduoja valstyių valdţios organams: sudaryti galimybes pacientams išsamiai ir laisvai gauti savo sveikatos informaciją, tuo metu uţtikrinant duomenų tikslumą. Sudaryti galimybes pacientams visiškai suvokti savo gydymą. Pripaţįstama, kad informuoti pacientai yra gerai pasirengę apsaugoti savo pačių sveikatą“ [33].
Nepaisant, kad informacijos apie sveikatos būklę bei kitos informacijos pateikimas pacientui yra viena iš pagrindinių paciento teisių, tam tikrais atvejais ši informacija pacientui gali būti neteikiama. Daţniausia tai yra grindţiama tuo, kad tam tikrais atvejais informacijos pateikimas pacientui gali padaryti ţalos paciento sveikatai ar net pakenkti jo gyvybei, taigi, neteikiant informacijos, siekiama apsaugoti pacientą nuo neigiamo tokios informacijos poveikio. Kad gydytojas galėtų numatyti informacijos pasekmes jo būklei, jis turi turėti specialių medicinos, psichologijos, etikos ţinių, kurių pagrindu galėtų įvertinti informacijos galimą poveikį paciento sveikatai. Kita vertus, gydytojas turi įvertinti asmenines paciento savybes, tai reiškia jį paţinti.
Įstatyme numatytas atvejis neteikti pacientui informacijos, kai pacientas yra nustatyta tvarka išreiškęs savo valią šios informacijos neţinoti. Paciento teisė neţinoti gali būti ribojama tik tais atvejais, kai informacijos nepateikimas gali turėti ţalingų pasekmių, kurių negalima išvengti pateikus informaciją paciento atstovui, atsiradimą (pavyzdţiui, po tam tikrų vaistų poveikio sulėtėja reakcija ir pacientas negali vairuoti automobilio, siekiam išvengti infekcijų plitimo) [25].
Pacientui informacija turi būti pateikiama jam suprantama forma, esant reikalui gali būti pasitelkiamos vaizdinės priemonės (atlasai, schemos), kad pacientas gerai suvoktų informacijos turinį ir esmę, būtina atsakyti į visus jo pateiktus klausimus. Teikiant pacientui informaciją yra atsiţvelgiama į jo amţių, sveikatos būklę ir kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos paciento galimybei suvokti jam pateikiamą informaciją. Sveikatos prieţiūros specialistas, teikdamas informaciją pacientui, turi suvokti, kad pacientui nėra ţinomi
medicininiai terminai, todėl turi atsakyti į visus numanomus klausimus, kurių pacientas tiesiogiai ir neuţduoda. Be to sveikatos prieţiūros specialistas, pateikęs informaciją, turi įsitikinti, ar pacientas ją suprato. Nevykdant minėtų kriterijų informacijos teikimo procese, paciento duotas sutikimas dėl gydymo gali neatitikti informuoto asmens sutikimo standartų, todėl teisminio ginčo metu gali būti pripaţintas niekiniu ir tapti gydytojo atsakomybės pagrindu [25].
Nors bendraujant tarp gydytojo ir paciento iškyla konfidencialumo, informacijos tikslumo bei patikimumo problemų, šiuolaikiniai sveikatos politikos strategijos tyrinėtojai šiai dilemai spręsti siūlo aktyvesnio paciento dalyvavimo priimant medicininius sperndimus modelį [15].
Apibendrinant galima teigti, kad:
pacientams gali būti taikomas gydymas ar slauga tik jiems sutikus;
nesant paciento sutikimo, jo gydymas ar kitoks sveikatos priežiūros teikimas nėra galimas;
asmens sutikimas gydytis, kurį jis duoda gavęs išsamią ir visapusišką informaciją yra vadinamas informuoto asmens sutikimu;
2.TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Tiriamųjų kontingento parinkimas. Kasmet Lietuvoje atliekama 90 – 100 tūkst.
chirurginių operacijų. Beveik trečdalis visų Lietuvoje atliekamų chirurginių operacijų (32 – 35 tūkst.) atliekama Kauno universitetinėse klinikose (KMUK) [37]. Todėl tyrimas ir buvo vykdomas KMUK chirurgijos skyriuose. 2.1 lentelėje pateikiamas KMUK esančių chirurgijos skyrių ir jose esančių lovų skaičius. Tyrimą pasirinkta atlikti tuose chirurgijos skyriuose, kuriuose ligonių būklė prieš ir po operacijos nėra labai sunki.
2.1 lentelė. Kauno universitetinės klinikinės ligoninės chirurgijos skyriai
Skyriaus pavadinimas Lovų skaičius
Akių ligų I irII skyriai 100
Akušerijos- ginekologijos 65
Ausų, nosies ir gerklės ligų I ir II skyriai 45
Chirurgijos 110
Kardiologijos 45
Neurochirurgijos 40
Neurologijos 35
Onkologijos 42
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos 34
Ortopedijos ir traumatologijos 46
Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos 102
Urologijos 35
Veido ir ţandikaulių chirurgijos 40
Krūtų chirurgijos 28
Viso 867
Imties dydţio nustatymas. Tyrimo imties dydis buvo apskaičiuotas pagal A.V. Jadov
statistinę lentelę su 5 proc. paklaida (Kardelis K., 2002). Kadangi tyrimas buvo vykdomas du mėnesius, tai generaline aibe buvo laikytas per dviejų mėnesių laikotarpį KMUK chirurginio profilio skyriuose besigydančių pacientų skaičius - 5800 tūkst.. Esant generalinei aibei 5- 10 000 ir paklaidos dydţiui maţiau nei 5 proc., reprezentatyvios imties tūris turi būti 385.
2.2 lentelėje pateikiamas apklaustų respondentų pasiskirstymas pagal chirurginį profilį (skyrius) ir tyrimo atsakas. Bendras tyrimo atsakas 79 proc..
2.2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal skyrius (chirurgijos profilį)
Respondentų grupės pagal skyrius Kauno universitetinėje klinikoje Skyriuje gulinčių ligonių skaičius tyrimo metu Respondentų skaičius Procentinė dalis nuo bendro respondentų skaičiaus Tyrimo atsakas proc. Akių ligų 70 50 12,9 71,4 Akušerijos- ginekologijos 57 53 13,7 93,0
Ausų, nosies ir gerklės ligų 40 29 7,5 72,5
Chirurgijos 108 80 20,6 74,0
Ortopedijos traumatologijos 46 40 10,3 86,9
Urologijos 40 30 7,7 75,0
Veido ir ţandikaulių chirurgijos 40 32 8,2 80,0
Krūtų chirurgijos 14 10 2,6 71,4
Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos: Širdies Krūtinės Kraujagyslių 35 17 24 32 10 22 8,2 2,6 5,7 91,4 58,8 91,6 Viso 491 388 100,0 79,0
Tyrimo metodas ir tyrimo instrumentas. Pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas,
kuris laikytas patogesniu apklausos organizavimui vertinant tai, kad pacientai dėl sveikatos būklės dalyvaudami ilgame pokalbyje būtų varginami.
Tyrimo instrumentas – klausimynas (anketa), sudarytas pačios darbo autorės, remiantis Ramūno Aušroto disertacijai sudaryta anketa. Anketoje pateikta 10 klausimų grupių, anketos pavyzdys pateiktas 1 priede. Anketos klausimų grupės yra tokios:
1 klausimų grupė skirta suţinoti, kokia informacija pacientui yra pateikiama ir kaip jis vertina jos svarbą ;
2 - kokią naudą jam suteikta informacija teikia (23-28 klausimai); 3 – ar pacientai norėtų gauti informaciją apie gydymo komplikacijas;
4 ir 5 klausimų grupės skirtos paciento turimai informacijai įvertinti, ar jis ją tikrai ţino;
6 – paciento klausiama kokią informaciją jo nuomone gydytojass privalo pateikti, ir kokią turi pateikti tik pacientui paprašius;
7 – paciento nuomonė apie informacijos pakankamumą įvairiais gydymo ir ligos eigos klausimais;
8 – iš kur pacientas gavo informaciją (iš gydytojo, kito aptarnaujančio personalo, artimųjų);
9 – kaip paciento amţius, sveikatos būklė , išsilavinimas, santykiai su gydytoju įtakoja informacijos pateikimą pacientui;
10 – paciento demografiniai ir socialiniai duomenys.
Tyrimo eiga. Bandomasis tyrimas buvo atliktas 2008 metų rugsėjo 10 – 11 dienomis
KMUK veido ir ţandikaulio chirurgijos skyriuje. Bandomojo tyrimo metu apklausta 18 pacientų. Kadangi tyrimą atliko pati darbo autorė, esant būtinybei klausimo prasmę pacientui paaiškindavo. Daugumai pacientų anketos klausimai buvo aiškūs ir suprantami, todėl anketa nebuvo koreguota.
Visas tyrimas buvo vykdomas 2008 metų rugsėjo - lapkričio mėn. Pacientai, kurių sveikatos būklė ir suvokimas leido, buvo apklausiami palatose. Ligonius apklausė darbo autorė ir uţpildė anketas. Atėjus į palatą pacientai buvo supaţindinami su tyrimo tikslais, uţdaviniais ir metodika, uţtikrinamas apklausos anonimiškumas. Tyrime dalyvauti buvo siūloma visiems palatose esantiems pacientams. Apklausiami buvo tik tie pacientai, kurie ţodţiu išreiškė sutikimą dalyvauti apklausose. Atsisakiusieji dalyvauti buvo eliminuojami. Tyrimo atsakas atskiruose skyriuose pateiktas 2.2 lentelėje.
Statistinės analizės metodai. Anketinėje apklausoje gautų duomenų statistinė analizė
buvo atlikta naudojant SPSS 13,0 programinį paketą. Statistinės analizės rezultatai pateikiami paveiksluose ir lentelėse. Kiekybinių rodiklių statistiniam ryšiui įvertinti buvo naudojamas Chi kvadrato ( χ2 ) kriterijus. Procentinių dydţių poriniai palyginimai atlikti taikant z kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. analizuojant gautus tyrimo duomenis, buvo pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp respondentų pasiskirstymo pagal išsilavinimą, darbinę veiklą, gyvenamąją vietą skirtingo amţiaus grupėse (p<0,05), todėl duomenys buvo standartiauoti pagal amţių.
3. REZULTATAI
3.1 Respondentų socialinės – demografinės charakteristikos
Iš visų tyrime dalyvavusių 388 respondentų 157 buvo vyrai (40,5 proc.) ir 231 moteris (59,5 proc.). Duomenys apie respondentus pateikti 3.1 lentelėje.
3.1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal demografines charakteristikas
Poţymis N=388 Proc. n Lytis Moterys 59,5 231 Vyrai 40,5 157 Amţius 16-29 metai 14,2 55 30-44 metai 28,6 111 45-60 metų 38,4 149 Daugiau 60 metų 18,8 73 Išsilavinimas Nepilnas vidurinis 10,1 39 Vidurinis 26,0 101
Aukštesnysis arba nebaigtas aukštasis 22,2 86
Aukštasis 41,8 162
Socialinė – profesinė grupė
Dirbantieji 56,2 218 Bedarbiai 12,9 50 Studentai 10,6 41 Pensininkai 18,8 73 Invalidai 1,5 6 Šeimyninė padėtis Vedę 64,7 251
Gyvena neįforminę santuokos 5,7 22
Nevedę 13,1 51 Išsiskyrę 7,2 28 Našliai 9,3 36 Gyvenamoji vieta Miestas 63,1 245 Kaimas 32,5 126 Rajonas 4,4 17
Vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį
Nuo 125 iki 500 Lt 19,6 76
Nuo 500 iki 1000 Lt 46,6 181
Nuo 1000 iki 2000 Lt 22,2 86
Pagal amţių didţiausią dalį respondentų sudarė 30-60 metų respondentai, 16-29 metų respondentų buvo 14,2 proc. , vyresnių kaip 60 metų – 18,8 proc. 41,8 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą, 22,2 proc. – aukštesnįjį, 26,0 proc. – vidurinį ir 10,1 proc. – nepilną vidurinį. Kiek daugiau nei pusė respondentų buvo dirbantieji, penktadalis – pensininkų, po dešimtadalį - studentų bei laikinai nedirbančių. Invalidai sudarė labai neţymią dalį (1,5 proc.) respondentų.
Pagal gyvenamąją vietą skaitlingiausia respondentų grupė buvo miestų gyventojai – 63,1 proc., maţiausia – rajonų gyventojai (4,4 proc.). Kaime gyvenančių respondentų buvo trečdalis.
64,7 proc. gyvena santuokoje, 5,7 proc. – neįforminę santuokos. Trečdalis respondentų buvo vieniši asmenys – išsiskyrę, nevedę, našliai. Beveik pusė respondentų nurodė, jog per mėnesį pajamų vienam šeimos nariui gauna nuo 500 iki 1000 litų, penktadalis – nuo 1000 iki 2000 litų. Penktadalio respondentų pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį tesudaro nuo 125 iki 500 litų. Gaunančių pajamų daugiau kaip 2000 litų vienam šeimos nariui per mėnesį tebuvo 11,6 proc.
3.2 lentelėje pateikamas respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą skirtingo amţiaus grupėse.
3. 2. lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą skirtingo amţiaus
grupėse
Respondentų
amţius Respondentų pagal išsilavinimą (n/proc.)
Iš viso Nepilnas
vidurinis
Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis
16 – 29 metai 22/56,4 13/12,9 7/8,1 13/8,0 55/14,2
30 – 44 metai 0/0,0 27/26,7 50/58,1 34/21,0 111/28,6
45 – 60 metų 0/0,0 23/22,8 29/33,7 97/59,9 149/38,4
Virš 60 metų 17/43,6 38/37,6 0/0,0 18/11,1 73/18,8
Iš viso 39/100,0 101/100,0 86/100,0 162/100,0 388/100,0
3.3 lentelėje pateikiamas respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą skirtingo amţiaus grupėse.
3.3 lentelė. Respondentų pasisikirstymas pagal gyvenamąją vietą skirtingo amţiaus
grupėse
Respondentų amţius
Respondentų pagal gyvenamąją vietą (n/proc.) Iš viso
Mieste Kaime Rajone
16 – 29 metai 44/18,0 2/1,6 9/52,9 55/14,2
30 – 44 metai 78/31,8 25/19,8 8/47,1 111/28,6
45 – 60 metų 88/35,9 61/48,4 0/0,0 149/38,4
Virš 60 metų 35/14,3 38/30,2 0/0,0 73/18,8
