LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SOCIALINIŲ IR HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LORETA PAJAUJIENĖ
VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ,
PEDAGOGŲ IR TĖVŲ BENDRADARBIAVIMAS UGDANT VAIKŲ
SVEIKATĄ
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (VISUOMENĖS SVEIKATA)
MOKSLINĖ VADOVĖ DOC. DR. SKAISTĖ LASKIENĖ 2015 – 04 – 30
2 TURINYS SANTRAUKA 3 SUMMARY 4 SANTRUMPOS 5 SĄVOKŲ ŽODYNAS 6 ĮVADAS 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA 11 1.1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veikla ugdymo įstaigoje 11 1.1.1. Vaikų sveikatos ugdymas 11 1.1.2. Bendradarbiavimas vaikų sveikatos ugdymo procese 19 1.2. Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, susiję su bendradarbiavimu vaikų sveikatos ugdymo procese 25 2. TYRIMO METODAI IR KONTINGENTAS 35 3. REZULTATAI 39 3.1. Lietuvos ugdymo įstaigose dirbančių visuomenės sveikatos priežiūros specialistų apklausos rezultatai 39 3.1.1. Sociodemografinė visuomenės sveikatos priežiūros specialistų charakteristika 39 3.1.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimo pobūdis vaikų sveikatos ugdymo procese 40 3.1.3. Empirinio tyrimo duomenų apibendrinimas 64 3.2. Kokybinio tyrimo rezultatai 67 3.2.1. Sociodemografinė apklaustųjų charakteristika 67 3.2.2. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo pobūdžio ugdant vaikų sveikatą vertinimas 68
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS 76 IŠVADOS 81 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS 83
PUBLIKACIJOS 84
LITERATŪRA 85
3 SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (vaikų ir jaunimo sveikata)
VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ, PEDAGOGŲ IR TĖVŲ BENDRADARBIAVIMAS UGDANT VAIKŲ SVEIKATĄ
Loreta Pajaujienė
Mokslinė vadovė dr. doc. Skaistė Laskienė
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Socialinių ir humanitarinių mokslų katedra. Kaunas, 2015, p. 93.
Tikslas. Ištirti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo pobūdį ugdant vaikų sveikatą.
Uždaviniai. 1. Ištirti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į bendradarbiavimą su pedagogais ir tėvais ugdant vaikų sveikatą. 2. Ištirti ekspertų: visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų ir tėvų požiūrį į bendradarbiavimą vaikų sveikatos ugdymo procese.
Tyrimo metodika. Kiekybiniame tyrime dalyvavo visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys ugdymo įstaigose, Lietuvos mastu (n=173). Kokybiniame tyrime dalyvavo ekspertai visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys ugdymo įstaigoje (n=12), pedagogai (n=14) ir mokinių tėvai (n=13). Konstruojant tyrimo metodus, naudotasi tėvų į(-si)traukimo į savo vaikų ugdymą tipologija [17] ir tarpusavio santykių tarp tėvų ir pedagogų modeliu [92]. Gauti duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant statistinių duomenų paketą SPSS 17. Tyrimui atlikti Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centras 2014-04-25 išdavė leidimą Nr. BEC-VS (M)-472.
Rezultatai. Daugiau nei pusė (50,9 %) visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, dalyvavusių kiekybiniame tyrime, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir pagal profesiją yra visuomenės sveikatos specialistai (60,7 %), daugiau nei trečdalio darbo pagal specialybę patirtis iki penkerių metų (34,1 %) arba daugiau nei 21 metai (28,9 %). Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai bendradarbiavimą su tėvais suvokia: 1) kaip tėvų įtraukimą į bendradarbiavimą su bendruomene (M=4,04), manydami, kad tėvų dalyvavimas bendradarbiaujant su įvairiomis gydymo įstaigomis yra svarbus vaiko ugdymo procese (M=4,37); 2) kaip tėvų ir pedagogų tarpusavio santykius (M=4,33), manydami, kad tėvų, pedagogų, visuomenės sveikatos specialistų tarpusavio santykiai yra svarbūs sėkmingos sveikatos ugdymo veiklos rezultatams (M=4,61). Daugumos ekspertų požiūriu, itin svarbu yra konkreti pagalba; o apibrėžiant tėvų teises ir pareigas yra svarbi tėvų kompetencija; visi tyrime dalyvavę ekspertai sutinka, kad tarpusavio pagalba padeda pastebėti ar išvengti problemų, susijusių su vaikų sveikata.
Išvados. 1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų požiūris į bendradarbiavimą reikšmingai skiriasi: vertinant tėvų į(-si)traukimą į vaikų sveikatos ugdymą priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, darbo pagal specialybę patirties, įstaigos, kurioje dirba ir darbo stažo dabartinėje įstaigoje; o vertinant tėvų ir pedagogų tarpusavio santykius sveikatos ugdymo procese, priklausomai nuo amžiaus ir įstaigos, kurioje dirba. 2. Ekspertai visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo vaikų sveikatos ugdymo procese problemas sieja su vaikų amžiumi, laiko, empatijos, suinteresuotumo, pasitikėjimo ir tėvų kompetencijos stoka.
4 SUMMARY
Public health (children and youth health)
COOPERATION OF PUBLIC HEALTH CARE SPECIALISTS, PEDAGOGUES AND PARENTS IN DEVELOPING CHILDREN‘S HEALTH
Loreta Pajaujiene
Scientific supervisor: Assoc. Dr. Skaiste Laskiene
Lithuanian University of Health Sciences, Medical academy, Faculty of Public Health, Department of Social Sciences and Humanities.Kaunas, 2015, p. 93.
Purpose. To investigate the nature of cooperation of public health care specialists, pedagogues and parents in developing children‘s health.
Objectives. 1. To investigate the attitude of public health care specialists towards cooperation with pedagogues and parents in educating children‘s health. 2. To investigate the attitude of experts (public health care specialists, pedagogues and parents) towards cooperation in educating children‘s health.
Methods. In the quantitative research there participated public health care specialists working in educational instititions, in the extent of Lithuania (n=173). In the qualitative research there participated experts: public health care specialists working in educational institutions (n=12), pedagogues (n=14) and parents of schoolchildren (n=13). Constructing the research methods, there were used the typology of parents‘ involvement into the life of their children [17] and the model of interrelationship between parents and pedagogues [92]. The obtained data was processed and analysed using statistical data package SPSS 17. On April 25th, 2015, Lithuanian University of Health Sciences, the Academy of Medical Bioethics Center gave permission (No. BEC-VS (M)-472)for accomplishment of this research.
Results. More than half (50,9%) of public health care specialists, who have participated in quantitative research, have university degree and are public health care specialists by profession (60,7%), more than a third have a job by profession up to five years (34,1%) or over 21 years (28,9%). Public health care specialists perceive the collaboration with parents in the following way: 1) as parents‘ involvement into collaboration with community (M=4,04), considering that parents‘ participation in cooperation with different medical institutions is very important in child‘s educating process (M=4,37); 2) as interrelationship between parents and pedagogues (M4,33), considering that interrelationship among parents, pedagogues and public health care specialists plays an important part in successful results of health education activities (M=4,61). According to the most experts‘ viewpoint, concrete aid is of the utmost importance; and defining parental rights and duties, the competence of parents is very important. All experts who have participated in the research agree that mutual aid helps to notice or avoid the problems related with children‘s health.
Conclusions. 1. The attitude of public health care specialists towards cooperation significantly differs: evaluating parents‘ envolvement into children‘s health education according to age, education, work experience by profession, place of employment and work experience in the current institution; and evaluating interrelationship between parents and pedagogues in health education pocess according to age and place of employment. 2. The cooperation problems among experts (public health care specialists, pedagogues and parents) in children‘s health education are referable to children‘s age and lackage of time, empathy, interest, confidence and parents‘ competence.
5 SANTRUMPOS
AIKOS - atvira informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistema; ANOVA - neparametrinė dispersinė analizė;
EBSCO – įvairios tematikos visateksčių, referatinių, bibliografinių duomenų bazė (Elton Bryson Stephens COmpany);
HBSC – Health Behavior in School – aged Children; cit. - cituota
eLABA – Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka; ES – Europos sąjunga;
lent. – lentelė;
LR – Lietuvos Respublika; mokyt. – mokytojas; P – pedagogas(-i);
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija;
PROQUEST – elektroninių žurnalų ir disertacijų duomenų bazė; p – reikšmingumas;
T – tėvas(-i);
SUP – specialieji ugdymo(-si) poreikiai; SPSS – statistical pactage for social science; SF – sanglaudos fondas;
SFA – sveikatinamasis fizinis aktyvumas; r – ryšys;
6 SĄVOKŲ ŽODYNAS
Bendradarbiavimas (angl. collaboration) – kartu su kitais dirbti, siekti bendro tikslo [13, p. 78].
Bendradarbiavimas (angl. collaboration) - vientisa veiklos erdvė, kurioje yra suvienijimas darbas kartu, padedantis išvengti vieno asmens pagalbos kitam asmeniui (dualistinė pedagoginė sąveika) (cit. pagal Miltenienę, 2005, p. 22-23).
Bendradarbiavimas (angl. collaboration) – „tai sąveikos procesas, įgalintantis komandos narius, turinčius skirtingą žinojimą, patirtį (expertise), kūrybiškai generuoti problemų sprendimus. Bendradarbiavimo rezultatas – sprendimas, kurio nebūtų sugalvojęs nei vienas komandos narys dirbdamas indvidualiai“ [26, p. 55].
Bendradarbiavimas (angl. collaboration) – „tai komandos narių bendra veikla planuojant, sprendžiant problemas, ieškant bendro problemų sprendimo ir siekiant specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimo efektyvumo. Bendradarbiavimo pagrindą sudaro komandos narių nuolatinė sąveika, komunikacija, kooperacija, koordinacija ir dalijimasis patirtimi (žinojimu)“ [61, p. 23].
Bendrasis ugdymas (angl. general education) – pradinis ugdymas, pagrindinis ugdymas, vidurinis ugdymas [44, p. 9].
Bendravimas (angl. communication) – „žmonių socialinės būties forma, pasireiškianti žmonių santykių užmezgimu ir palaikymu, draugyste, patrneryste, keitimasis informacija, patirtimi, jos turtinimas žodiniais ir nežodiniais ženklais“ [29, p. 36].
Bendravimas (angl. interaction) – „tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą“ [75, p. 42].
Dalyvavimas (angl. participation) – būti kur ar veikti drauge su kitais [13, p. 107]. Ekspertas (angl. expert) – tam tikro dalyko specialistas [13, p. 148].
Ekspertas (angl. expert) – asmuo, kuris dėl savo profesinės arba gyvenimo patirties turi didžiausią kompetenciją ir patikimiausią bei pakankamai išsamią informaciją apie tiriamą problemą [83, p. 514].
Įforminimas (angl. formalize) – sutvarkyti pagal nustatytus formalumus, padaryti galiojantį [13, p. 203].
Įgūdis (angl. skill) – praktinės veiklos išmoktas veiksmas [29, p. 91].
7 Kolega(-ė) (angl. colleague) – darbo, profesijos, tarnybos ar laipsnio draugas [29, p. 320]. Kompetencija (angl. competence) – gebėjimas pagal kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai atlikti veiklą [29, p. 121].
Komunikacija (angl. communication) – žmonių socialinė sąveika keičiantis moksline, gamybine ir kt. patirtimi [29, p. 121].
Komunikacija (angl. communication) – socialinės sąveikos rūšis – keitimasis reikšmėmis, t.y. reikšmių pranešimų perdavimas ir priėmimas [75, p. 143].
Komunikacinė kompetencija (angl. interpresonal skills) – „individo sugebėjimų, žinių ir išgyvenimų visuma, lemianti jo lankstumą, pasitikėjimą savimi ir orientaciją bendraujant su žmonėmis“ [75, p. 144].
Kooperacija (angl. co-operation) – tam tikra darbo organizavimo forma, kai daugelis žmonių ar jų kolektyvų dalyvauja tame pačiame arba artimuosiuose darbo procesuose [13, p. 325]. Koordinacija (angl. coordination) – sprendimų derinimas siekiant išvengti prieštaravimų [29, p. 124].
Logopedas (angl. language specialist) – specialistas šalinantis vaikų kalbos sutrikimus ir sutvarkyti pagal nustatytus formalumus, padaryti galiojantį [13, p. 373].
Mokykla (angl. school) – juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas [44, p. 10].
Mokyklos bendruomenė (angl. school community) – „mokyklos pedagogai, mokiniai, jų tėvai (globėjai, rūpintojai) ir kiti asmenys, vienijami mokymo santykių ir bendrų švietimų tikslų“ [44, p. 11].
Mokinys (angl. student) – asmuo, kuris mokosi [44, p. 11].
Metodas (angl. method) – priemonė tikslui pasiekti ar veiksmų būdai [29, p. 146]. Organizacija (angl. organisation) – grupė žmonių, kuriuos vienija bendra programa ir tikslai [29, p. 190].
Pareiga (angl. duty) – garbingas veiksmas, grindžiant socialinėmis, moralinėmis, teisinėmis normomis [29, p. 198].
Partnerystė (angl. partner) – bendrų poreikių ar interesų siejamas bendravimas, būtinas kuriai nors veiklai atlikti [29, p. 199].
8 Programa (angl. programme) – trumpas mokomojo dalyko turinio išdėstymas [13, p. 624]. Santykiai (angl. relations) – tai tarpasmeninis individų išgyvenimas [29, p. 252].
Savanoris(ė) (angl. volunteer) – asmuo savo noru, neverčiamas imasi kokio nors darbo [13, p. 679].
Sąsaja (angl. correlation) – idėjų ar įvykių susiejimas [13, p. 677].
Sąveika (angl. interaction) – vienas kito veikimas derinant veiksmus, kuris yra informacinis (siunčiami signalai) ir praktinis (bendradarbiauja) [29, p. 254].
Socialinė sąveika (angl. social interaction) – tai procesas, kuris apima mūsų veiksmus ir atoveiksmius, bendraujant su aplinkiniais žmonėmis [19, p. 88 - 110].
Specialistas (angl. specialist) – žmogus turintis specialybę ar profesiją [13, p. 722].
Sveikata (angl. health) – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė [43, str. 2]. Sveikatos ugdymas (angl. health education) – „kryptingai ir sąmoningai įtvirtina teigiamą nuostatą į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, formuoja sveikos gyvensenos įpročius, gilina žinias apie sveikatos saugojimo ir stiprinimo būdus“ [47, str. 9].
Švietimas (angl. education) – ugdymas ir išsilavinimo teikimas, savišvieta; taip pat mokinių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), švietimo įstaigų, mokytojų ir kitų švietimo teikėjų, švietimo pagalbos specialistų veiklų visuma [44, p. 13].
Ugdymas (angl. education) – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant [44, p. 14].
Ugdymo įstaiga (angl. educational institution)- įstaiga, kurioje taikoma pedagoginė sistema, ugdymo programos: ikimokyklinio ugdymo įstaiga (vaikų darželis), pradinė mokykla, pagrindinė mokykla, progimnazija, vidurinė mokykla, gimnazija, profesinė mokykla (dalinai) [49; 45].
Ugdytinis (angl. pupil) – pedagoginio veikimo objektas ir subjektas ar aktyvus ugdymo proceso dalyvis iš prigimties [29, p. 315].
Ugdytojas (angl. Educator) – asmuo, vykdantis ugdymo uždavinius [29, p. 315].
Vaikas (angl. child)- asmuo, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymų nustatyta kitaip [51, str. 2].
Visuomenė (angl. society) – istoriškai susidariusi visuma žmonių, kuriuos jungia gamybiniai santykiai [13, p. 941].
Visuomenės sveikata (angl. Public health) – gyventojų visapusė dvasinė, fizinė ir socialinė gerovė [53, str. 2].
9 ĮVADAS
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakyme (2012) sveikatos ugdymas apibūdinamas, kaip kryptingas ir sąmoningas gebėjimas įtvirtini teigiamą nuostatą į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, kuri formuoja sveikos gyvensenos įpročius, gilina žinias apie sveikatos saugojimo ir stiprinimo būdus [47]. Ugdymo įstaigų bendruomenės bendradarbiavimas vienas iš būdų užtikrinti sėkmingą vaikų sveikatos ugdymą. Kad vaikas suprastų sveikatos reikšmę jo gyvenime, pirmiausia į sveikatos ugdymo procesą turėtų į(-si)traukti tėvai, o vėliau ir pedagogai. Šiame procese itin sarbus visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, kurio pagrindinis tikslas padėti tėvams ir pedagogams užtikrinti tinkamą ir teisingą sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigoje bei organizuoti ir įgyvendinti įvairius sveikatinimo projektus, kas padėtų vaikams saugoti ir stiprinti sveikatą, vaidmuo. Tenka konstatuoti, jog pastaruoju metu ugdymo įstaigose šis procesas nepasižymi aktyvumu ir tai būtų galima sieti su skirtingu bendradarbiavimo sveikatos ugdymo procese supratimu. Todėl itin svarbu įvertinti visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų bei tėvų bendradarbiavimo pobūdį ugdant vaikų sveikatą, siekiant pateikti rekomendacijas visuomenės sveikatos priežiūros specialistams.
10 Ginamieji teiginiai (hipotezės): Visuomenės sveikatos priežiūros specialistų požiūris į bendradarbiavimą vaikų sveikatos ugdymo procese reikšmingai skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir darbo patirties pagal specialybę. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, pedagogai ir tėvai ekspertai bendradarbiavimo vaikų sveikatos ugdymo procese problemas sieja su tėvų kompetencijos ir laiko stoka.
Tyrimo metodai: tyrime taikyta mokslinės literatūros analizė, kiekybinis (empirinis) ir kokybinis (ekspertinis) tyrimas, naudojant anketavimo (formalizuota anketinė apklausa) metodą. Mokslinės literatūros analizės metodas pasirinktas siekiant aprašyti pasirinktos tyrimo problemos ištirtumą ar rasti naujų įžvalgų [32]. Empirinis kiekybinis tyrimas pasirinktas siekiant atskleisti, kokį bendradarbiavimo modelį dažniausiai naudoja visuomenės sveikatos priežiūros specialistai vaikų sveikatos ugdymo procese. Ekspertinis tyrimas pasirinktas dėl galimybės nuodugniau ištirti nuomonę apie bendradarbiavimą tarp visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, pedagogų ir tėvų vaikų sveikatos ugdymo procese.
11 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veikla ugdymo įstaigoje
1.1.1. Vaikų sveikatos ugdymas
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu (2012) patvirtintoje Sveikatos ugdymo bendrojoje programoje pateikti sveikatos ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo gairės ir įgyvendinimo galimybės bei galimi mokinių pasiekimai ir turinio apimtis ugdymo įstaigose. Minėtos programos pagrindinė paskirtis – prisidėti prie vaiko dvasinės, fizinės, psichinės ir socialinės gerovės, užtikrinant sėkimingą vaiko sveikatos ugdymą. Į programos įgyvendinimą turi įsitraukti ne tik atskirų sričių pedagogai, bet ir šeima bei įvairios sveikatos priežiūros ir sveikatinimo institucijos. Dokumente sveikatos ugdymo tikslas nusakomas kaip pagalba mokiniams įgyjant visuminę sveikatos sampratą, išsiugdant sveikatai naudingus gebėjimus, įpročius bei nuostatas, atsakomybę už savo ir kitų sveikatą, paskatinant juos rinktis sveiką gyvenimo būdą [47]. Sveikatos ugdymo bendrojoje programoje yra išskirtos pagrindinės sveikatos ugdymo sritys: sveikatos ir sveikos gyvensenos samprata, fizinė, psichikos ir socialinė sveikata. Fizinė sveikatos dedamosios - fizinis aktyvumas, sveika mityba, veikla ir poilsis, asmens ir aplinkos švara; psichikos sveikatos – savivertė, emocijos ir jausmai, protas ir pozityvus mąstymas; socialinės sveikatos – socialinis sąmoningumas ir kultūra, bendravimas ir rizikingo elgesio prevencija [47]. Minėtame dokumente sėkmingam Programos įgyvendinimui užtikrinti rekomenduojama, kad mokykla pasirinktam pedagogui pavestų koordinuoti Programos įgyvendinimą. „Sveikatos ugdymą koordinuoti ir tam skirtas pamokas/užsiėmimus turėtų vesti mokytojas, pats propaguojantis sveiką gyvenseną, gebantis organizuoti ir vadovauti sveikatos ugdymo procesui, įtraukti mokyklos bendruomenę į sveikatinimo veiklas (sveikatos mokytojas, kūno kultūros mokytojas, bet kurio dalyko mokytojas, klasės vadovas/auklėtojas ar kitas)“ [47, p. 2].
12 o kasdienybe, kur suteiktas vis gilesnes ir sudėtingesnes žinias, turės galimybę pritaikyti praktiškai“ [22, p. 40].
Kaip nusakomas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo ugdymo įstaigoje? Mokslininkų manymu, „visuomenės sveikatos priežiūros specialistai turi suteikti ugdytiniams žinių apie sveiką gyvenimo būdą, padėti suprasti sveiko gyvenimo būdo privalumus, ugdyti sveikos gyvensenos įgūdžius ir įpročius, bei pripažinti sveikatą, kaip vieną svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime“ [89, p. 85]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas yra priskiriamas pirminei sveikatos priežiūrai. Pirminė sveikatos priežiūra mokykloje yra viena iš svarbiausiu sveikatos priežiūros dalių, sprendžiančių pagrindines mokinių sveikatos problemas. „Racionalioje sveikatos priežiūros sistemoje visuomenės sveikatos įstaigos turėtų veikti išvien su priminės priežiūros paslaugų tiekėjais sprendžiant“ tiek mokinių, tiek visos mokyklos bendruomenės sveikatos priežiūros poreikius [73, p. 30].
Dokumentų [43; 48; 53; 64] analizė įgalina teigti, jog visuomenės sveikatos priežiūros specialistai yra atsakingi už ugdymo įstaigose teikiamas visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veiklą ugdymo įstaigoje reglamentuoja Lietuvos teisės įstatymai, iš kurių svarbiausias Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymas (1994, aktuali redakcija 2010-11-27.). Įstatyme išskiriami sveikatinimo veiklos tikslai: mažinti sergamumą; saugoti gyventojus nuo ligų, išvengiant mirties ir neįgalumo; ilginti gyvenimo be ligų ir traumų laiką bei gerinti gyvenimo kokybę ir didinti gyvenimo ekonominį ir socialinį našumą. Minėto dokumento 32 straipsnyje yra išskirtas sveikatos mokymas, kuris apibrėžiamas kaip savanoriško, privalomojo sveikatos mokymo ir kūno kultūros priemonių visuma [43]. Pagal 2000 metais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymą vykdomas vaikų ir paauglių profilaktinis sveikatos tikrinimas. Patikrinimus vykdo bendrosios praktikos gydytojas arba pediatras, traumatologas, ortopedas, oftalmologas, neurologas, stomatologas [39]. 2002 metais išleistame Lietuvos Respublikos Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme išskiriama švietimo įstaigų veikla, kuriose visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos „organizuoja vaikų sveikatos saugą ir už ją atsako, moko sveikos gyvensenos įgūdžių” [54, str. 32]. Galima teigti, kad šiuose dokumentuose pabrėžiamas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijų svarba ir jų įgyvendinimas.
13 uždaviniai, renginių organizavimas, dokumentacija, sveikatos specialisto funkcijos, specialisto pareigos, teisės ir atsakomybė [42]. Įsakymas, reglamentuojantis kvalifikacinius reikalavimus visuomenės sveikatos priežiūros specialistui, vykdančiam sveikatos priežiūrą mokykloje, apibrėžia, koks asmuo laikomas visuomenės sveikatos priežiūros specialistu bei ką jis turi žinoti, suprasti, mokėti ir gebėti [40].
2007 metais išleistame įsakyme „Dėl mokyklų pripažinimo sveikatą stiprinančiomis mokyklomis tvarkos aprašo patvirtinimo“, akcentuojamas mokinių sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas, pasitelkiant mokyklos bendruomenę, kuriai priklauso ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistas [37]. Vaikų sveikatos stiprinimo 2008 - 2012 metų programos pagrindinis tikslas – toliau stiprinti vaikų sveikatą. Dokumente nusakoma visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijų svarba, pabrėžiama, kad trūksta „sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, programinio planavimo, protinio darbo higienos ir sveikatinimo veiklos stebėjimo žinių ir įgūdžių“ [55]. Įsakymas „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo kursų programų turinio reikalavimų aprašų ir profesinio tobulinimo kursų organizavimo tvarkos aprašo“, rekomenduoja ne trumpesnes kaip 160 valandų profesinio tobulinimo programas [41]. 2011 metais Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos įstatyme akcentuojama, kad mokinių sveikatos priežiūrą mokykloje vykdo visuomenės sveikatos priežiūros specialistas [44].
Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (2011) ugdymas apibrėžiamas kaip „asmens dvasinių, intelektinių, fizinių galių auginimas bendraujant ir mokant“ [49]. Mokslinėje literatūroje ir dokumentuose, analizuojančiuose sveikatos ugdymą, skirtingi autoriai pateikia savitas sveikatos ugdymo sampratas (1 lentelė).
1 lentelė. Sveikatos ugdymo sampratos (sud. L. Pajaujienė)
Dokumentai/autoriai/metai Sveikatos ugdymo suvokimas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (žiūrėta:
2013.12.01)
...sveikatos stiprinimo pagrindas, kuris skatina su sveikata susijusių naudingų įpročių, vertybių ir elgesio formavimąsi [38]. Petrauskienė, Ustilaitė, 2013 ...žinių suteikimas apie sveiką žmogų, sveikatos vertybes, sveikatą lemiančius veiksnius, ligas ir jųjų išvengimą [72].
Nutbeam, Padmadas, Maslovskaya, Zhiwei, 2013.
...esminis veiksmas, kuris skatina užkirsti kelią ligoms ir jų prevencijos skatinimas [67].
PSO
(žiūrėta: 2013.12.01)
...asmens, grupės, institucijos, bendruomenės įtraukimas į konkrečius būdus, kaip pagerinti žinias apie sveikatą, požiūrius, įgūdžius ir elgseną, naudojant įvairius metodus [93].
Martišius, Žilinskienė, Stukas, Būtėnas, Bredelis, Zadneprianaja,
Gražėnaitė, 2012.
„Sąmoningai sudarytos sąlygos, kurių tikslas - ne tik suteikti žinių, bet ir padėti formuotis teigiamoms sveikatos atžvilgiu elgesio nuostatoms bei sveikos gyvensenos įgūdžiams, padėti atsisakyti žalingų įpročių bei keisti požiūrį į sveikatą” [58, p. 4]. Lietuvos Respublikos
švietimo ir mokslo ministro
14 įsakymas, 2012. įpročius, gilina žinias apie sveikatos saugojimo ir stiprinimo
būdus“ ” [47, p. 1].
Jociutė, Sabaliauskienė, 2009. ...mokymas, suteikiantis žinių apie sveikatą ir siekiantis keisti požiūrį į sveikatos dalykus, įtvirtinti sveikatai palankius įpročius [28].
Mokyklose sveikatos ugdymas yra integruojamas į formalųjį ir neformalųjį švietimą [71], siekiant įgyvendinti sveikatos ugdymo tikslą – padėti vaikams suvokti holistinę sveikatos sampratą. Minėtas tikslas apima ne tik gebėjimą išsiugdyti įpročius ir nuostatas palankius sveikatai, bet svarbiausia iššugdo atsakomybę už savo ar net kitų sveikatą [47].
Formalusis švietimas Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme (2011) apibrėžiamas kaip švietimas, kuris vykdo įregistruotas programas, o jas baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis ar vidurinis išsilavinimas. Būtent į formalųjį švietimą, arba mokomuosius dalykus, yra integruotas sveikatos ugdymas. Minėtas integravimas nėra efektyvus, nes tai tėra trumpalaikiai projektai, kurie neįgyvendina sveikatos ugdymo tikslo dėl mokyklos veiklos prioriteto - parengti mokinius egzaminams. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas tam tikro dalyko mokymui, o sveikatos ugdymas tampa antraeiliu, neefektyviu, nes trūksta tęstinumo ir nuoseklumo ugdyme [72].
Mokslininkių Gudžinskienės ir Česnavičienės [21] atliktas tyrimas atskleidė, kad sveikata yra ugdoma tik per: kūno kultūros, biologijos, kartais technologijų pamokas ir tik dėl to, kad šių dalykų bendrosiose programose numatytos su sveikatos ugdymu susijusios temos. Tyrimas patvirtina, kad sveikatos ugdymo pamoka nėra integruota į kitus mokomuosius dalykus (istorija, geografija, matematika, užsienio kalbos, lietuvių kalba ir literatūra). Mokslininkų Atkins, Hoagwood ir kolegų [1] manymu, būtina sveikatos ugdymo integravimą keisti, sukuriant tvirtą pagrindą, kuris turėtų prasidėti prie sveikatos ugdymo išplėtimo mokomuosiuose dalykuose bei tėvų aktyvumo, kas ir sustiprintų sveikatos žinių lygį.
15 teigti, kad žinių stoka apsunkina jų dalyvavimą vaikų sveikatos ugdymo procese [21]. Įvairiapusį vaikų ugdymą sąlygoja ugdymo įstaigos bendruomenė. Didžiausia atsakomybė tenka pedagogams, nes, būtent, jie pusę dienos praleidžia su vaikais. Proškuvienės, Ustilaitės ir Bulkaitės [74] atlikto tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad pedagogai mano, jog sveikatos ugdymą pirmiausia lemia vaikų ir pedagogų tarpusavio santykiai, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas ir pačių vaikų tarpusavio santykiai, t.y., jei aš rūpinuosi sveikata, vadinasi, ir tau reikia. Minėto tyrimo metu nustatyta, kad viena iš aktualių problemų - materialinių išteklių trūkumas arba nemokėjimas jais pasinaudoti. Pedagogai pripažįsta, kad vaikų sveikatos ugdymui turi įtakos ir savarankiškas pedagogų domėjimasis sveikata [74].
Mokslininkai Vanagas, Milašauskienė ir kiti [86] teigia, kad tėvų požiūris į vaikų sveikatos ugdymą priklauso nuo pačių tėvų įgūdžių, susijusių su sveikata. Jei tėvai nuolat savo vaikams akcentuoja, kad reikia visada plautis rankas prieš valgį ir pan. bei rodo pavyzdį, tai rezultatas bus pozityvus ir iš esmės skirsis nuo tų atvejų, kai tėvai nesilaiko sveikos gyvensenos principų. Leskausko, Gudaitytės ir kitų kolegų [36] manymu, vaikams didžiausią įtaką sveikatos ugdyme daro reklamos. Nuo to, kokio pobūdžio yra reklama, priklauso vaikų noras išbandyti produktą arba nuo to susilaikyti. Faktiškai už sveikatos ugdymą, bei už sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigoje yra atsakinga visa bendruomenė, kurios tikslas yra ne tik saugoti, bet ir stiprinti vaikų sveikatą [44].
Barsevičienės [5] tyrimas atskleidė, kad pedagogų manymu, sveikatos priežiūra ugdymo įstaigoje yra svarbi, nes pastaraisiais dešimtmečiais ypač didelės neigiamos įtakos sveikatai turi netinkama mityba, sveikos gyvensenos įgūdžių stoka bei žalingi įpročiai ir mokymosi krūvis mokykloje. Anot minėtame tyrime dalyvavusių pedagogų, per mažai dėmesio skiriama sveikatos ugdymui. Nepakankamai ugdymo įstaigoje rengiama ir įgyvendinama projektų, mažai arba visai nevykdoma prevencija, pavyzdžiui, susijusi su žalingais įpročiais, nėra medicininės kontrolės ir pan. Jegerskienė [27], analizuodama tėvų požiūrį į sveikatos priežiūrą ugdymo įstaigoje, nustatė, jog vyrauja nuomonė, kad vaikų sveikata turėtų rūpintis patys tėvai. Dauguma minėtame tyrime dalyvavusių tėvų pripažįsta, kad nežino tokios ugdymo įstaigos funkcijos, kaip sveikatos priežiūra.
16 ligų profilaktika. Pokyčiai sveikatos sistemoje palietė ir ugdymo įstaigas, jose pradėjo dirbti visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kurių pagrindinis vaidmuo nusakomas kaip pedagogų padėjėjo ir rėmėjo [72]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas įvardijamas kaip asmuo, įgijęs visuomenės sveikatos priežiūros specialisto profesinę kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytą tvarką. Pagrindinis tikslas - padėti ne tik vaikams stiprinti ir saugoti sveikatą, bet ir pedagogams skiepyti vaikams sveikos gyvensenos įgūdžius [40]. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymą (2005) yra išskirtos tokios pagrindinės visuomenės sveikatos priežiūros specialisto funkcijos ugdymo įstaigoje:
Konsultacijų teikimas pedagogams, vaikams ir tėvams sveikatos klausimais.
Sveikatos informacijos rinkimas ir skleidimas ugdymo įstaigos bendruomenei.
Sveikatinimo projektų rengimas ir įgyvendinimas ugdymo įstaigoje.
Pagalba pedagogams ugdant vaikų sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdžius.
Sveikos mitybos tarp vaikų skatinimas.
Ugdymo įstaigos aplinkos ir sveikatos ugdymo vertinimas, o atsiradus neatitikimams – jų šalinimas.
Traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencija ugdymo įstaigoje.
Bendradarbiavimas su kūno kultūros pedagogais, informuojant dėl galimybių vaikams dalyvauti varžybose.
Profilaktinis vaikų sveikatos patikrinimas ir informacijos pateikimas pedagogams (tėvams) su rekomendacijomis.
Nustatomas rizikos veiksnių paplitimas ugdymo įstaigoje.
Padedama spręsti vaikų psichologines, adaptacines ir socialines problemas.
Pagalba organizuojant vaikų imunoprofilaktiką.
Informacijos teikimas visuomenės sveikatos centrui apie užkrečiamąsias ligas ar apsinuodijimą ugdymo įstaigoje bei epidemiologinės priežiūros priemonių įgyvendinimas.
Pirmosios pagalbos teikimas ir koordinavimas.
17 visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas ugdymo įstaigoje, daro teigiamą įtaką vaikų sveikatos ugdymui [78].
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistui dirbant su vaikais yra svarbi kompetencija, kuri dažniausiai apibūdinama kaip „gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma“ [49, str. 2]. Kiekvieno asmens įgyta profesija neatsiejama nuo profesinių ir specialiųjų kompetencijų, kurios visuomenės sveikatos priežiūros specialisto atveju, tiesiogiai siejamos su gebėjimu dirbti ugdymo įstaigoje, aktyviai dalyvaujant vaikų sveikatos ugdymo procese [64]. Būtent ugdymo įstaigoje dirbantis kompetentingas visuomenės sveikatos priežiūros specialistas gali padėti pedagogams ir tėvams įžvelgti su vaikų sveikata susijusias problemas ir taip apsaugoti nuo neigiamų padarinių.
Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymą (2007) visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys ugdymo įstaigoje, turi ne tik žinoti, bet ir suprasti, mokėti, gebėti šiuos dalykus (2 lentelė).
2 lentelė. Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto kompetencijos (sud. L. Pajaujienė)
Žinoti ir suprasti Mokėti ir gebėti
Holistinę sveikatos sampratą.
Visuomenės sveikatos priežiūros sistemos struktūrą ir funkcijas.
Ugdymo įstaigos bendruomenės dalyvavimo galimybes ir būdus.
LR įstatymus, teisės aktus, PSO ir ES strateginius dokumentus, susietus su vaikų sveikata.
Vaikų sveikatos stiprinimo principus ir metodus.
Vaikų ligų epidemiologijos principus, prevencines priemones, profilaktikos principus ir metodus.
Biostatistikos pagrindus.
Vaikų sveikatos rodiklius.
Veiksnius, darančius įtaką vaikų sveikatai.
Vaikų teises ir socialines garantijas.
Asmens sveikatos informacijos konfidencialumo reikalavimus.
Vaiko organizmo vystymosi ypatumus.
Aplinkos veiksnių poveikį vaiko organizmui.
Ugdymo proceso organizavimo ypatumus, dienos rėžimą.
Sveikos mitybos principus, taisykles.
Analizuoti ir vertinti sveikatai įtaką darančius veiksnius.
Paaiškinti sveikatos išsaugojimo, stiprinimo būdus, išmokyti juos taikyti praktiškai.
Laiku pastebėti sveikatos problemas.
Pasirinkti tinkamus sveikatos stiprinimo metodus.
Mokėti vertinti ugdymo aplinką, procesą, mitybą pagal teisės aktus.
Suteikti pirmąją pagalbą.
Atpažinti gyvybei pavojingas būkles.
Savarankiškai rengti sveikatinimo programas, projektus.
Bendradarbiauti su ugdymo įstaigos bendruomene.
Vykdyti tiriamąjį darbą.
Planuoti, vertinti savo veiklą.
Tvarkyti veiklos dokumentus.
Rengti ataskaitas, rekomendacijas.
Pristatyti savo veiklos rezultatus.
18
Sveikatos priežiūros teisės aktų reikalavimus, vertinimo principus.
Bendravimo su ugdymo įstaigos bendruomene būdus ir priemones.
2009 metais Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistų profesinio tobulinimo kursų programų turinio reikalavimų aprašų ir profesinio tobulinimo kursų organizavimo tvarkos aprašo“ numato visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, vykdančio sveikatos priežiūrą mokykloje, profesinio tobulinimo kursų turinį, apimtį tokias sritis kaip šiuolaikinė vaikų ir jaunimo sveikatos samprata; vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos priežiūra ir jos organizavimas; visuomenės sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas; epidemiologijos pagrindai ir populiacijos sveikatos vertinimas; vaikų ir jaunimo sveikatos stebėsena; vaikų augimo ir vystymosi ypatumai; vaikų sveikos mitybos principai ir maitinimo organizavimas; tarp institucinis bendradarbiavimas; sveikos gyvensenos įgūdžių formavimas; ugdymo įstaigos bendruomenės įtraukimas į visuomenės sveikatos stiprinimo veiklą ir pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių tobulinimas [41]. Tobulinant kompetencijas sudaroma prielaida gebėjimui stiprinti visuomenės sveikatą ateityje bei įgyvendinant viziją, vertybes ir įsipareigojimus ne tik šalies, bet ir pasauliniu mastu [4].
Apibendrinant galima teigti, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veiklos bendrojo lavinimo mokykloje teisinę bazę, reglamentuoja 2005, 2007, 2009 metais išleisti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymai, 2008 metų - Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas ir 2011 metų Lietuvos Respublikos įstatymas.
Bendrojo lavinimo mokyklose vaikų sveikatos ugdymui, mokslininkų teigimu, skiriama nepakankamai dėmesio nei formaliajame, nei neformaliajame ugdyme. Sveikatos ugdymas būtų efektyvesnis, jei pedagogai būtų skatinami tobulinti savo specialiąsias kompetencijas, jei į vaikų sveikatos ugdymo procesą būtų įtraukta ne tik mokyklos bendruomenė: pagalbos specialistai, pedagogai ir tėvai [47], o būtų siekiama bendradarbiauti su kitomis ugdymo įstaigomis bei tam tikromis institucijomis, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos biurais.
19 bendruomenės bendradarbiavimas, materialinių išteklių trūkumas, savarankiško domėjimosi sveikata stoka, nepakankamas projektų rengimas ir įgyvendinimas ugdymo įstaigoje, prevencinių programų stoka, medicininės kontrolės trūkumas, tol nebus pozityvių pokyčių vaiko sveikatos ugdymo procese.
Neabejotina, kad visuomenės sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo ugdymo įstaigoje yra reikšmingas stiprinant ir ugdant vaikų sveikatą, kadangi jo teikiamos paslaugos orientuotos į tikslingą ir nuoseklų sveikatos įgūdžių formavimąsi ne tik ugdymo(-si) laikotarpiu, bet ir tolesniame savarankiškame gyvenime. Tenka pripažinti, kad sėkminga visuomenės sveikatos priežiūros specialisto veikla ugdymo įstaigoje tiesiogiai siejama su nuolatiniu kompetencijų atnaujinimu, orientuotu į gebėjimą teikti sveikatinimo veiklos metodines konsultacijas ugdymo įstaigų bendruomenei; gebėjimą ugdyti vaikų sveikos gyvensenos ir socialinius įgūdžius, atsižvelgiant į jų amžių; gebėjimą rūpintis pervargimo profilaktika, fizinio, psichologinio, seksualinio smurto prevencija ir kita; gebėjimą sutelkti ugdymo įstaigos bendruomenės pastangas vaikų sveikatos ugdymo procese.
1.1.2. Bendradarbiavimas vaikų sveikatos ugdymo procese
Dauguma mokslininkų, analizuojančių vaikų sveikatos ugdymo procesą teigia, kad tėvų ir pedagogų sąveika, pasinaudojant kiekvienos šeimos unikalia patirtimi ir tradicijomis yra pirmas žingsnis sudarant palankias sąlygas atsiskleisti vaikų fizinei prigimčiai, individualioms asmenybės savybėms bei emocinių reikmių ir socialinių poreikių tenkinimui. Kaip derėtų sąveikauti, kad sveikatos ugdymo procesas vyktų sėkmingai, mokslininkų ir praktikų nuomonės išsiskiria. Vieni jų, akcentuoja tėvų į(-si)traukimo į minėtą procesą svarbą, kiti – tarpusavio santykių kūrimą, treti – komandinį darbą ar bendradarbiavimą [14; 15; 24; 26; 56; 84; 85; 91 ir kiti].
20 Edukologiniu aspektu bendradarbiavimas suvokiamas kaip darbas išvien, o grupės laimėjimas yra svarbesnis nei pavienio asmens. Bendradarbiavimas yra ne tik kaip fizinis buvimas kartu su kitais, bet ir kaip pokalbiai, keitimasis medžiaga ar pagalba kitiems [82]. Stulpelienė [80], analizuodama bendradarbiavimo sampratą, taip pat pabrėžia, kad bendradarbiavimui būdingas susivienijimas ar darbas kartu.
Mokslo studijose bendradarbiavimas (angl. collaboration) analizuojamas kaip socialinė sąveika, kurios metu susiburia asmenys su skirtingais žinojimais bei patirtimis (angl. expertise), o jų pagrindinė užduotis - kūrybiškai išspręsti susidariusias problemas. „Bendradarbiavimo rezultatas – sprendimas, kurio nebūtų sugalvojęs nei vienas komandos narys dirbdamas individualiai“ (cit. pagal Milteniene, 2005, p. 23). Pripažįstama, jog nėra ir negali būti universalaus bendradarbiavimo modelio, kuris sėkmingai funkcionuotų bet kurioje aplinkoje. Tai skatina mokslininkus tyrinėti bendradarbiavimu grindžiamo ugdymo proceso struktūrą, ieškant optimalaus būdo ugdymo tikslams pasiekti [61].
Itin detaliai aprašytas Dettmer ir kt. [15] bendradarbiavimo modelis, orientuotas į bendradarbiavimo kūrimą, tenkinant specialiuosius ugdymosi poreikius. Manytume, jog vaikų sveikatos ugdymo procese, bendradarbiavimas galėtų būti grindžiamas minėto modelio principais: pasirengimas bendradarbiauti (visuomenės sveikatos priežiūros specialisto gebėjimas organizuoti veiklą, tinkamai pasitelkiant į pagalbą pedagogus ir tėvus); dalyvių vaidmenų ir funkcijų apibrėžimas (kokia atsakomybės dalis tenka visuomenės sveikatos priežiūros specialistui, tėvams, pedagogams; kokiomis priemonėmis realizuojama; kokie lūkesčiai); bendradarbiavimo aplinkos ir priemonių įvardinimas (ugdymo įstaigos ištekliai, socialinis kontekstas). Kadangi minėtasis modelis numato visų dalyvių, kurie turi ugdomąjį poveikį įtraukimą, vaikų sveikatos ugdymo procese dalyvautų ne tik visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, bet ir kiekvienas pedagogas bei tėvai. Tokiu būdu, bendradarbiavimas būtų suprantamas kaip socialinė sąveika, sietina su į(-si)traukimu ir tarpusavio santykiais.
21 Socialinių sąveikų - tarpusavio santykių kūrimas ir į(-si)traukimas panašumai - orientavimas į objektą, asmenų grupių pasirinkimą, bendruomeniškumas, tobulėjimas ir komunikacija yra aiškinami skirtingai. Į(-si)traukimo atveju orientuojamasi į veiklą, o tarpusavio santykiuose – į santykių kūrimą. Į(-si)traukimas vyksta individualiai, jį lemia kiti individai, tai reiškia, kad yra įtraukti pavieniai asmenys, o tarpusavio santykių atveju vyksta, kaip daugumos asmenų. Į(-si)traukimo atveju įžvelgta pagalba vyksta pagal pasiūlytą darbotvarkę, o tarpusavio santykiuose yra kuriama bendra darbotvarkė. Tobulėjimas į(-si)traukimo atveju grindžiamas seminarais, kuriuose yra pateikiama ir įsisavinama naudinga informacija. Kalbant apie tarpusavio santykius - informacija yra įsisavinama bei perduodama kitam taip, kad skatinama lyderystė ir asmeninis augimas. Komunikacija gali būti vienakryptė ir daugiakryptė. Vienakryptė komunikacija yra būdinga į(-si)traukimo sąveikai, kuri vyksta „iš viršaus žemyn“, kai organizacija įtraukia individą į veiklą nereikalaudama atlygio. Tuo tarpu daugiakryptė komunikacija – tai abipusis dalijimasis – būtina abipusė nauda, kuri atitinka tarpusavio santykius.
3 lentelė. Sampratų tarpusavio santykiai ir į(-si)traukimas panašumai ir skirtumai (sud. L.
Pajaujienė)
PANAŠUMAI SKIRTUMAI
Į(-si)traukimas / Tarpusavio
santykiai Į(-si)traukimas Tarpusavio santykiai
Orientavimas į veiklą į santykių kūrimą
Asmenų grupių pasirinkimas pavieniai asmenys (tėvai)
dauguma (tėvai ir kiti bendruomenės kolektyvo
nariai)
Bendruomeniškumas asmenys veikia pagal įstaigos pasiūlytą darbotvarkę veikia, pagal savo sukurtą asmenys yra lyderiai ir darbotvarkę
Tobulėjimas seminarai, kuriuose teikiama
informacija
asmenų (tėvų) lyderystės ugdymas ir asmeninio augimo
skatinimas
Komunikacija vienakryptė komunikacija
(pvz. mokykla – tėvams)
abipusis dalijimasis bendradarbiavimo galia
22 Kaip jau esame minėję, aptardami bendradarbiavimo modelį, socialinė sąveika vaikų sveikatos ugdymo procese turėtų apimti į(-si)traukimą ir tarpusavio santykius. Mokslininkų teigimu, pedagogo ir visuomenės sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimas sustiprintų vaiko įsitraukimą į sveikatinimą, pedagogas galėtų perduoti specialistui vaikų nusiskundimus dėl sveikatos ar pasidalinti savo asmeniniais pastebėjimais taip užtikrindamas tikslingą vaiko sveikatos stebėjimą ir vertinimą [72]. Pedagogams, kaip ir tėvams, labai svarbus bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos priežiūros specialistu dėl neigiamų vaikų sveikatos rodiklių analizės, gaunant svarbios informacijos, tiriant ir vertinant vaiko sveikatą, ieškant būdų galimų sveikatos problemų sprendimui, siekiant įgyvendinti sveikatinimo tikslus ugdymo įstaigoje [10; 11; 12; 42; 84].
Mokslinėje literatūroje akcentuojamas per mažas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimas su pedagogais, pavyzdžiui, kai visuomenės sveikatos priežiūros specialistas savarankiškai planuoja sveikatos ugdymo veiklą neatsižvelgdamas į vaikų galimybių ir žinių lygį. Mokslininkų manymu, toks savarankiškumas sudaro sąlygas sveikatos ugdymo nenuoseklumui, fragmentiškumui ar net temų dubliavimui [72]. Nustatyta, kad pedagogų žinios apie sveikatą nėra pakankamos, tačiau jie puikiai išmano ugdymo metodus, kuriuos gali pritaikyti ir sveikatos ugdymui. Kompetentingas pedagogas geba įdomiau pateikti sveikatos udymo turinį, esant įvairiam vaikų amžiui [71; 72]. Tuo tarpu visuomenės sveikatos priežiūros specialistas turi kur kas daugiau žinių, reikalingų vaikų sveikatai ugdyti [72]. Galima daryti prielaidą, kad bendradarbiaujant, o tai reiškia apjungus pedagogų ugdymo metodų išmanymą ir visuomenės sveikatos priežiūros specialisto žinias sveikatos srityje, vaikų sveikatos ugdymo procesas taptų visapusišku bei kokybišku.
Šiuolaikiniam pedagogui bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos priežiūros specialistu bei kitais ugdymo įstaigos bendruomenės nariais sudaro sąlygas motyvuoti vaikus siekiant pozityvių mokymosi rezultatų, suvokiant, kad įgytos žinios yra pritaikomas už ugdymo įstaigų ribų. Pastebėta, kad bendradarbiavimas padeda pasiekti teigiamų rezultatų ne tik ugdymo įstaigoje, bet net nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad pedagogų rodoma iniciatyva bendradarbiauti yra pagrindinis reiškinys, nuo kurio priklauso ugdymo apskritai, tame tarpe ir sveikatos ugdymo, proceso kokybė ir sėkmė [65].
23 vertybes, įsisavinti gyvenimo nuostatas ir normas bei jomis vadovautis“. Pradėjus lankyti ugdymo įstaigą, į vaiko brendimo ir vystymosi procesą įsitraukia ugdymo įstaigos bendruomenė, o kartu ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistas.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialisto sąveika su tėvais vaikų sveikatos ugdymo procese pasireiškia kaip komunikacija perteikiant bendro pobūdžio informaciją apie tai, kad pastaruoju metu vaikų sveikatos rodikliai nėra džiuginantys: būdingas vis didėjantis rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, būdinga nesveika mityba ir mažas fizinis aktyvumas bei didelis savižudybių skaičius [10; 11; 12]. Tėvus apie šiuos neigiamus rodiklius galėtų informuoti pedagogai, tačiau pedagogų ir tėvų santykiuose yra kliuvinių. Pagrindiniai įvardijami kliuviniai: pedagogų ir tėvų skirtingas vaiko ugdymo supratimas, neigiama pedagogų nuostata tėvų atžvilgiu bei pedagogų žinių, susijusių su vaikų sveikatos ugdymu, trūkumas [20; 82]. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas tarp pedagogų ir tėvų yra tarsi tarpininkas ir savo žiniomis garantuoja tiesioginį poveikį sveikatos ugdymo procesui [70]. Užsienio mokslininkų darbuose taip pat teigiama, kad bendradarbiavimas su tėvais yra svarbus, siekiant kad būtų mažiau vartojama alkoholio ir narkotikų, mažiau rūkoma, bei sumažėtų fizinio bei psichologinio smurto [76].
Neabejotinai reikšmingas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimas su tėvais, gaunant svarbios informacijos tiriant ir vertinant vaiko sveikatą bei ieškant veiksmingo poveikio metodų, kai sprendžiamos galimos psichologinės, adaptacinės ar kitos sveikatos problemos. Taip pat bendradarbiavimas yra svarbus kreipiantis į tėvus pagalbos, siekiant įgyvendinti sveikatinimo tikslus ugdymo įstaigoje ir įspėjant dėl pastebėtų vaiko sveikatos sutrikimų. Žinoma, būdingas ir atvirkštinis variantas, kai tėvams yra būtina visuomenės sveikatos priežiūros specialisto pagalba - konsultacija sveikatos klausimais, gerinant ar prižiūrint vaiko sveikatą namuose [42; 84]. Tikėtina, jog tais atvejais, kai tėvai bendradarbiauja su visuomenės sveikatos priežiūros specialistais, vaikai reikšmingai dažniau pasitikės specialistu ir formuosis teigiamą požiūrį į sveikatos ugdymą. Tai svarbus veiksnys, patvirtinantis visuomenės sveikatos priežiūros specialisto bendradarbiavimo su tėvais būtinybę.
Išanalizavus mokslinių tyrimų rezultatus galima teigti, kad pedagogai sveikatos ugdymui skiria nepakankamai dėmesio [21; 72], todėl visuomenės sveikatos priežiūros specialisto vaidmuo yra svarbus ne tik bendradarbiaujant su tėvais, bet ir su pedagogais.
24 naudojamos dvi bendradarbiavimo teorijos: tėvų į(-si)traukimas į vaikų ugdymą bei tėvų ir pedagogų tarpusavio santykių modelis [85].
Tėvų si)traukimo į vaikų ugdymą teoriją pateikė Epstein‘as [17]. Pagal šią teoriją, į(-si)traukimas į vaikų ugdymą pasireiškia: mokyklos pagalba tėvams tobulinant vaikų ugdymo įgūdžius; mokyklos ir tėvų bendravimu; tėvų savanoriška veikla mokykloje; tėvų įtraukimu į pagalbą savo vaikams namuose; tėvų įtraukimu į sprendimų priėmimą mokyklos lygmeniu; tėvų įtraukimu į bendradarbiavimą su bendruomene (cit. pagal Valantinas, 2012).
Mokyklos pagalba tėvams tobulinant vaikų ugdymo įgūdžius, autoriaus teigimu, galėtų būti suteikiama organizuojant atvirų durų dienas, susirinkimus ar individualius pokalbius, įtraukiant tėvus į dalyvavimą projektuose, teikiant informaciją apie vykstančius seminarus mokykloje ir už jos ribų arba skiriant konsultacines valandas, kai bet kada galima rašyti laiškus arba paskirti susitikimo laiką [18; 59; 60].
Mokyklos ir tėvų bendravimas, kurio pagrindinis tikslas suteikti tėvams informacijos apie jų vaikų mokymąsi (raštu, žodžiu, elektroniniais laiškais ar net sms žinutėmis), anot autorių, galėtų pasireikšti tėvų ir pedagogų susirinkimų metu, prie arbatos puodelio ar specialiai organizuojant pokalbius, kurių metu būtu aptariamos vaikų ugdymo aktualijos [18; 60; 85].
Tėvų savanoriška veikla mokykloje pasireikštų tėvų gebėjimu praturtinti sveikatos ir fizinio aktyvumo įvairovę (galbūt kuris nors iš tėvų dirba treneriu: karate, aerobikos ir pan., ar net sodininku, kuris galėtų padėti pagrąžinti mokyklą) ar pagerinti sveikatos paslaugų teikimą – vežant vaikus sveikatos patikrai. Reikšminga tėvų veikla grindžiama savanorystės principu, kuri gali pasireikšti ekskursijų organizavimu ir pravedimu, kuravimu tam tikrose srityse ar tiesiog atliekant pagalbininko ar padėjėjo vaidmenį [70].
Tėvų įtraukimas į pagalbą savo vaikams namuose, pagal JAV ligų kontrolės ir prevencijos dokumentą [70] galėtų pasireikšti ugdymo įstaigos iniciatyva įtraukiant tėvus į diskusijas, susijusias su sveikata, pasiūlant atlikti konkrečias užduotis namuose, pavyzdžiui, pagaminti patiekalą iš sveikų maisto produktų. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad gali būti ir „atvirkštinis variantas“, kai vaikai įgiję žinių ugdymo įstaigoje, moko tėvus, pavyzdžiui, taisyklingai plautis rankas, kaip to išmokė visuomenės sveikatos priežiūros specialistas.
25 Tėvų įtraukimas į bendradarbiavimą su bendruomene sietinas su ugdymo įstaigos pagalba įtraukiant tėvus, pavyzdžiui, į visas galimas su sveikata susijusias organizacijas: visuomenės sveikatos biurai, gydymo įstaigos (skiepai, odontologo paslaugos). Svarbu įtraukti ir į kitas – nevyriausybines (pvz., tam tikrų sporto šakų federacijos), kultūrines, religines, pilietines organizacijos [42].
Warren‘as, Hong‘as, Rubin‘as [92] tėvų ir pedagogų tarpusavio santykių teorija orientuota į socialinę sąveiką, kuri akcentuoja ne kaip įtraukti tėvus, bet kaip sukurti tarpusavio santykius, kurie taptų daugelio ugdymo problemų sprendimo išeities tašku (cit. pagal Valantinas, 2012). Šioje teorijoje yra svarbi tėvų ir ugdymo įstaigos partnerystė, kuri rastų vietos sėkmingam dalyvavimui ugdymo įstaigos gyvenime. Ši teorija akcentuoja, kad yra svarbu mažinti galios neatitikimą tarp tėvų ir pedagogų, pasireiškiantį įvairiomis formomis (pvz., mažos pajamos, išsilavinimas, pedagoginių žinių stoka ir pan.) [85]. Tuo tarpu geri tarpusavio santykiai būna tada, kai jaučiama abipusė pagarba, geranoriškumas, pasitikėjimas, solidarumas ir lygiateisiškumas [3].
Apibendrinat galima teigti, kad bendradarbiavimas yra neatsiejamas nuo į(-si)traukimo ir tarpusavio santykių. Socialinių sąveikų – į(-si)traukimas ir tarpusavio santykiai konstravimas grindžiamas skirtingais principais. Į(-si)traukimo atveju - tai dalyvavimas veikloje individuliai (mažuma), o tarpusavio santykių – orientuojamasi į santykių kūrimą. Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, kad bendradarbiavimas tarp visuomenės sveikatos priežiūros specialistų, pedagogų ir tėvų dažniausiai pasireiškia kaip keitimasis informacija, o to nepakanka, kad vaiko sveikatos ugdymo procesas vyktų sėkmingai. Todėl siekiant įgyvendinti sveikatinimo tikslus ugdymo įstaigoje visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, pedagogams ir tėvams ne tik į(-si)traukti, bet ir bendrauti, kurti gerus tarpusavio santykius. Manytume, kad Epstein‘o ir Warren‘o, Hong‘o, Rubin‘o teorinių modelių apjungimas įgalintų visuomenės sveikatos priežiūros specialistus konstruoti sėkmingos socialinės sąveikos, orientuotos į bendradarbiavimą tarp visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, pedagogų ir tėvų vaikų sveikatos ugdymo procese, principus.
1.2. Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, susiję su bendradarbiavimu vaikų sveikatos ugdymo procese
26 žodžius: „visuomenės sveikatos priežiūros specialistas“ (angl. public health care professionals), „pedagogas“ (pedagogues), „tėvai“ (parents), „bendradarbiavimas“ (cooperation), „į(si)traukimas“ (involvement), „tarpusavio santykiai“ (interrelationships) „vaikų sveikatos ugdymas“ (children‘s health education). Mokslinių tyrimų publikacijų analizės pagrindu sudarėme lentelę, kurioje atspindimi atliktų darbų autoriai, tyrimo atlikimo datą, tirta problema, tyrimo būdas ir metodai, tyrimo kintamieji bei tyrimo išvadų santrauką (žr. 4 ir 5 lent.).
Atlikus mokslinės literatūros analizę galima teigti, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių darbuose nerasta tyrimų, nagrinėjančių bendradarbiavimą tarp visuomenės sveikatos priežiūros specialisto, pedagogų ir tėvų, kurio tikslu būtų – vaikų sveikatos ugdymas. Dažniau analizuota socialinė sąveika, į(-si)traukiant į bendrą vaikų ugdymą [85].
Valantinas [85] Švietimo problemos analizės pagrindu pateikia tėvų į(-si)traukimo į vaikų ugdymą mokslinių tyrimų rezultatus ir Lietuvos mokyklų išorės vertinimo duomenis daro išvadą, kad tėvų į(-si)traukimas į vaikų ugdymą yra sudėtingas reiškinys, kuris dažniausiai aiškinamas dvejomis teorijomis: „šešių lygių tėvų įtraukimo į vaikų ugdymą“ (Epstein, 2007) ir „pedagogų bei tėvų tarpusavio santykių“ (Warren, Hong, Rubin, 2010) (cit. pagal Valantinas, 2012, p. 1). Minėtos teorijos tėvų dalyvavimą vaikų ugdyme nagrinėja dviem aspektais, 1) ugdymo įstaiga organizuoja įvairias veiklas, 2) kuriami tarpusavio santykiai tarp pedagogų ir tėvų [84]. Autorius teigia, „kad mokyklose dominuoja darbo su tėvais metodai ir formos, kurias mokslininkai vertina tik kaip kvietimą tėvams įsitraukti į savo vaikų ugdymą. Ar tėvai aktyviai įsitrauks į savo vaikų mokyklos gyvenimą, vaikų ugdymo procesą, priklauso ir priklausys nuo to, kaip bus stengiamasi įveikti įvairius kliuvinius tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo procese“ [85, p. 1].
Atlikus mokslinių straipsnių analizę, galima teigti, kad sąveika su tėvais dažniausiai analizuota naudojant šešių lygių tėvų į(-si)traukimo į vaikų ugdymą Epstein‘o teoriją, kuri akcentuoja mokyklos pagalbą tėvams tobulinant vaikų ugdymo įgūdžius; mokyklos ir tėvų bendravimą; tėvų savanorišką veiklą mokykloje; tėvų įtraukimą į pagalbą savo vaikams namuose; tėvų įtraukimą į sprendimų priėmimą mokyklos lygmeniu; tėvų įtraukimą į bendradarbiavimą su bendruomene (cit. pagal Valantinas, 2012).
27 mokyklos pagalba tėvams tobulinant vaikų ugdymo įgūdžius, naudojimą, įtraukiant tėvus į vaikų ugdymą, aptaria eilė autorių [6; 14; 20; 25; 87]. Mokslininkai Hornby ir Witte [25] pabrėžia, kad ugdymo įstaigos pareiga suteikti tėvams informaciją apie vaikų tobulinimo(-si) galimybes, ir tai dažniausiai inicijuoja socialiniai darbuotojai, sveikatos specialistai, mokytojai ekspertai ir vyresnio amžiaus pedagogai. Minėtų autorių teigimu, svarbu panaudoti tinkamą strategiją tėvams padrąsinti, įsitraukiant į vaikų ugdymą, tai galėtų būti vaikų darbų parodos organizavimas, atvirų durų dienos, tėvų apsilankymo užsiėmimuose/pamokose skatinimas ir kita. Autorių manymu strategijos pasirinkimas priklauso nuo ugdymo įstaigos darbuotojų ir administracijos [25]. Tam pritaria ir Kvėdėrienė [34], akcentuodama, kad svarbu padėti tėvams įgyjant ne tik reikiamą pedagoginę, bet ir kultūrinę kompetenciją.
Antra Epstein‘o tėvų įtraukimo į vaikų ugdymą teorijos dedamoji yra mokyklos ir tėvų bendravimas. Užsienio mokslininkų teigimu, pagrindinės tėvų ir pedagogų bendravimo formos – informavimas raštu, tėvų ir pedagogų konferencijos, konsultacinės valandos [18]. Olmstead [69], siekdama ištirti, kuri iš informacijos tėvams teikimo formų yra veiksmingiausia, nustatė, kad efektyviausia informacijos tėvams teikimo forma – elektroninis ryšys. Minėtos autorės teigimu, tai, kad kiekviena ugdymo įstaiga turi savo elektroninę svetainę suteikia galimybę tėvams stebėti savo vaiko akademinę pažangą. Tinkamai panaudojus šiuolaikinių technologijų galimybes ir surengus seminarus pedagogų ir tėvų kompiuterinio raštingumo tobulinimui, bendradarbiavimas apsikeitimo informacija lygmenyje būtų efektyvesnis. Manytume, jog šiuolaikines technologijas būtų racionalu panaudoti ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistui, siekiant bendradarbiauti su tėvais vaikų sveikatos ugdymo tikslu.
Trečia Epstein‘o tėvų įtraukimo į vaikų ugdymą teorijos dedamoji yra tėvų savanoriška veikla mokykloje. Tėvų savanoriškos veiklos mokykloje svarbą, įtraukiant tėvus į vaikų ugdymą, aptarė Baekas [6], Herrell [24] ir Taliaferro [81]. Kai kurie mokslininkai [6; 20; 23; 24; 81; 87] analizavo veiksnius, kurie skatina tėvų savanorystę ugdymo įstaigoje. Minėtų autorių teigimu, pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos savanorystei: tėvų lytis ir amžius, išsilavinimas, šeimyninis statusas, vaiko mokymosi pasiekimai, gyvenamoji vieta, laiko sąnaudos, mokyklos statusas ir šeimos pajamos, tuo tarpu vaiko lytis ir klasės pakopa tam įtakos neturi.
28 savo vaikams atlikti namų darbus. Minėtų autorių teigimu, tėvų pagalba turi įtakos vaiko pasitikėjimo savimi stiprinimui, bendravimo įgūdžių tobulinimui bei gabumų ugdymui. Dambrauskienė [14], Gürbüztürk ir Nihat [23] pabrėžia, kad tėvų pagalba vaikams atliekant užduotis namuose yra vienas iš būdų tėvams įsitraukiant į vaiko mokymąsi. Brindovos, Pavelkos, Ševčikovos [8] atliktame tyrime buvo analizuojamos sąsajos tarp paauglių laisvalaikio praleidimo prie televizoriaus ar kompiuterių ir šeimos faktorių. Tyrimo rezultatai atskleidė, skirtingai nei minėta ankstesniuose tyrimuose, kad tėvų pagalba savo vaikams namuose gali būti itin neigiama vaikų sveikatos atžvilgiu. Tyrime dalyvavę tėvai prisipažino, kad būna atvėju, kai jie sąmoningai skatina žiūrėti TV ar sedėti prie kompiuterio, neribojant laiko.
Penkta Epstein‘o tėvų įtraukimo į vaikų ugdymą teorijos dedamoji - tėvų įtraukimas į sprendimų priėmimą mokyklos lygmeniu. Kai kurie autoriai siekė ištirti, kokios tėvų pareigos yra veiksmingiausios, siekiant priimti sprendimą vaiko ugdymo tikslais. Pavyzdžiui Baecko [6] atliktas tyrimas atskleidė, kad itin reikšmingas tėvų dalyvavimas ugdymo įstaigos taryboje ar tėvų komitete, priimant sprendimus mokymo programų kūrime, dalinantis atsakomybe už ugdymo įstaigos biudžetą ir plėtrą bei savanorišką darbą ugdymo įstaigoje (praktinė pagalba). Kitų autorių tyrimai atskleidė, kad tėvai labiau nori dalyvauti savanoriškuose darbuose nei būti susaistyti su konkrečiomis pareigomis. Kaip teigia Dambrauskienė [14, p. 41], sprendimų priėmimo ugdymo procese metu tėvai nėra lygiaverčiai dalyviai, nes didžioji atlikto tyrimo respondentų dalis „teigia, kad jie nedalyvauja priimant sprendimus, susijusius su pagalba vaikui“. Nevulytė [66], analizuodama vaikų sveikatos stiprinimo edukacines galimybes, teigia, kad sveikatą stiprinančios ugdymo įstaigos suformuoja saugią aplinką problemų sprendimui, higieniniam auklėjimui, mokymui bei yra įtraukiama visa ugdymo įstaigos bendruomenė. Manytume, kad tėvų įtraukimas į sprendimų priėmimą mokyklos lygmeniu itin svarbus vaikų sveikatos ugdymo procese, priimant sprendimus mitybos klausimais, fizinio aktyvumo skatinimui, saugios aplinkos kūrimui ugdymo įstaigoje. Už tėvų įtraukimą į vaikų sveikatos ugdymą, priimant sprendimus ugdymo įstaigos mastu, atsakingas visuomenės sveikatos priežiūros specialistas.
29 sveikatos priežiūros specialistas turėtų galimybę įtraukti į visapusišką vaiko sveikatos ugdymo procesą visas galimas institucijas.
Antrasis teorinis modelis (Warren, Hong, Rubin, 2010) - tėvų ir pedagogų bei tėvų tarpusavio santykių modelis (cit. pagal Valantinas, 2012) kaip minėta anksčiau, akcentuoja šeimos ir ugdymo įstaigos partnerystę, grindžiamą šeimos bei ugdymo įstaigos tarpusavio sąveika, kurioje svarbu tarpusavio komunikacija, siekiat sukurti tėvų (ir ugdymo įstaigos) tarpusavio santykius. Panašią išvadą pateikia mokslininkai Lloyd ir Wyatt [56], kurių manymu, vaiko elgesys priklauso nuo to, ar tarp ugdymo įstaigų, vaikų ir jų šeimų yra pasitikėjimas ir palaikymas, grįžtamasis ryšys, tarpininkavimas bei įsipareigojimas. Keletą autorių analizavo bendravimo atmosferą ir atskleidė, kad tarpusavio santykiai priklauso nuo konkretaus pedagogo asmenybės ir charakterio bei pačių tėvų nuostatos į ugdymo įstaigą ir pedagogus [90]. Tyrimai atskleidė, kad geriems tarpusvio santykiams labai svarbu – supratimas ir pasitikėjimas pedagogais [14; 24; 91]. Galima teigti, jog tai santykių kūrimo modelis, kurio naudojimas sąveikaujant su tėvais ir pedagogais, galėtų būti veiksmingas visuomenės sveikatos priežiūros specialisto profesinėje veikloje, orientuotoje į vaikų sveikatos ugdymą. Mokslininkų manymu, pedagogų pagalba svarbi atsižvelgiant į vaikų galimybes ir žinių lygį, sudaryti sąlygas sveikatos ugdymo nuoseklumui [72]. Sukūrus pozityvius tarpusavio santykius su tėvais, visuomenės sveikatos priežiūros specialistai greičiau ir tikslingiau gautų svarbią informaciją analizuodami ir vertindami vaiko sveikatą bei ieškodami veiksmingo poveikio metodų sprendžiant galimas psichologines, adaptacines ar kitas sveikatos problemas [42; 84]. Galima teigti, kad siekiant sukurti pozityvius tarpusavio santykius yra svarbu visuomenės sveikatos priežiūros specialisto gebėjimas kurti ir vertinti sveikatos programas, ko pasekoje – būtų nustatytos sveikatos ugdymo spragos. Pasak Lobo, Petrich‘o ir Burn‘o [57], sveikatos stiprintojo programų vertinimas nėra kokybiškas, specialistams trūksta atitinkamų gebėjimų, tokių kaip gebėjimas pasidalinti atsakomybe su tarpininkais, žinių ir organizacinių įgūdžių trūkumas.
