KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Vilma Mauricienė
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų
kūno laikysenos ypatumai ir sąsajos su
kūno kompozicijos parametrais bei dalyvavimu sportinėje veikloje
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Disertacija rengta 2001 - 2005 metais Kauno medicinos universitete
Mokslinis vadovas
Doc. habil.dr. Alfonsas Vainoras (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
Prof. dr. Valierius Jasiūnas (biomedicinos mokslai, biologija – 01 B). Darbo vadovas 2001 – 2003 m.
Mokslinis konsultantas
Doc. dr. Viktoras Šaferis (Kauno medicinos universitetas, technologiniai mokslai, informatikos inžinerija – 07 T)
TURINYS
TU
ĮVADASUT__________________________________________________________________ 6
TU
Darbo tikslas ir uždaviniaiUT _____________________________________________ 8
TU
Darbo naujumas, mokslinė ir praktinė reikšmėUT_____________________________ 9
TU
II. LITERATŪROS APŽVALGAUT_____________________________________________ 10
TU
II.1. Vaikų sveikata XXI a. Lietuvoje ir pasaulyjeUT__________________________ 10
TU
II.1.1 Griaučių - raumenų sistemos sutrikimų paplitimasUT______________ 11
TU
II.1.2 Asimetrinės kūno laikysenos įtaka sveikataiUT ___________________ 12
TU
II.1.3 Moksleivių kūno kompozicijos ypatumaiUT______________________ 15
TU
II.2 Kūno laikyseną įtakojantys veiksniaiUT_________________________________ 17
TU
II.2.1 Fizinis aktyvumasUT ________________________________________ 19
TU
II.2.2 Kūno kompozicijaUT ________________________________________ 22
TU
II.3. Moksleivių kūno laikysenos ir kūno kompozicijos vertinimo ypatumaiUT_____ 22
TU
II.4. Sąsajos tarp kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrųUT____________ 28
TU
III. TYRIMO MEDŽIAGA, METODAI IR KONTINGENTASUT_____________________ 30
TU
IV. TYRIMO REZULTATAIUT ________________________________________________ 38
TU
IV.I. Moksleivių kūno laikysenos ypatumaiUT_______________________________ 38
TU
IV.1.1. Kūno laikysenos frontalinėje plokštumoje parametrų ypatumaiUT___ 38
TU
IV.1.2. Stuburo linkių sagitalinėje plokštumoje ypatumaiUT______________ 44
TU
IV.1.3. Kūno laikysenos horizontalioje plokštumoje parametrų ypatumaiUT_ 48
TU
IV.2. Moksleivių kūno kompozicijos parametrų ypatumaiUT ___________________ 53
TU
IV.3 Moksleivių kūno laikysenos parametrų tarpusavio sąsajosUT_______________ 59
TU
IV.4 Moksleivių kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrų sąsajosUT______ 62
TU
IV.4.1. Kūno laikysenos parametrų frontalinėje plokštumoje ir kūno
TU
IV.4.2 Stuburo sagitalinių linkių ir kūno kompozicijos parametrų sąsajosUT 65
TU
IV.4.3 Kūno laikysenos parametrų horizontalioje plokštumoje ir kūno
kompozicijos parametrų sąsajosUT__________________________________ 68
TU
V. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMASUT______________________________________ 71
TU
VI. IŠVADOSUT_____________________________________________________________ 81
TU
VII. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOSUT ______________________________________ 83
TU
LITERATŪROS SĄRAŠASUT _________________________________________________ 84
TU
SUTRUMPINIMAI
KMI – kūno masės indeksasROR – riebalinės odos raukšlės RM – riebalinio audinio kiekis
RM proc. – santykinė riebalinio audinio masė RM kg – absoliuti riebalinio audinio masė AKM – aktyvi kūno masė
ĮVADAS
Vaikų sveikatos stiprinimas šiuolaikinės modernios visuomenės gyvenime užima labai svarbią vietą. Vaikai – ateities lygiateisiškumo ir socialinio teisingumo laidas. Patikimiausias įnašas visuomenės sveikatos labui – tinkamai rūpintis vaikų sveikata. Gera sveikata ir savijauta yra viena svarbiausių normalaus vaiko vystymosi ir sėkmingo mokymosi prielaidų. Labai didelę įtaką žmogaus gyvenimui daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės laikotarpis. Šio laikotarpio elgsenos ir gyvensenos ypatybės bei požiūris į sveikatą dažnai lemia viso vėlesnio gyvenimo kokybę (Kalėdienė, 1999; Proškuvienė, 2004).
Moksleiviai išskiriami kaip atskira socialinė grupė bei ypatinga visuomenės dalis, kurios sveikos gyvensenos įtvirtinimas bei sveikatos stiprinimas yra viena iš prioritetinių Lietuvos sveikatos politikos krypčių (Sveikatos priežiūros reformos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo strategija, 2004).
Griaučių - raumenų sistemos sutrikimai ir ypač laikysenos asimetriškumas pastaruoju metu vis dažniau nustatomi vaikams ir paaugliams ir jų dažnis turi tendenciją didėti (LSIC, 2004). Netaisyklinga kūno laikysena - vienas iš rizikos veiksnių, įtakojančių augančio individo esamą ir būsimą sveikatą (McEvoy, 2005). Griaučių - raumenų sistemos funkcionavimo sutrikimai, pasireiškiantys netaisyklinga stuburo ir sąnarių padėtimi, labai dažnai išryškėja vaiko augimo periodu, kai dėl įvairių įgimtų skeleto defektų, nepakankamo fizinio aktyvumo, neracionalios mitybos, ergonomiškai nepritaikytų darbo ir poilsio vietų nukenčia griaučių - raumenų sistemos funkcinis pajėgumas, vystosi netaisyklinga, dažnai kompensacinė kūno laikysena.
Tiek Lietuvos, tiek ir kitų šalių mokslininkai pastaruoju metu didelį dėmesį skiria asimetrinės kūno laikysenos vaikų amžiuje išaiškinimui bei galimų ją įtakojančių rizikos veiksnių identifikavimui (Juškelienė, 1999; Lindišienė, 1999; Nissinen, 2000; Grivas, 2002; Alizadeh, 2004; Juhl, 2004; Penha, 2005; McEvoy, 2005).
Šio sveikatos sutrikimo paplitimo didėjimas susijęs su kūno laikyseną įtakojančių veiksnių dažnio vaikų aplinkoje didėjimu (Juškelienė, 1999). Ypatingą reikšmę čia turi vaiko gyvensenos ypatumai ir jį supančios aplinkos sąlygos. Fizinio aktyvumo mažėjimas, mitybos įpročių kaita, darbo ir poilsio laiko santykis bei darbo vietos ergonomika turi reikšmingą įtaką asimetrinės laikysenos formavimuisi. Kadangi vaikas ne visada pajėgus pats pakeisti kai kuriuos, laikyseną galinčius neigiamai įtakoti supančios aplinkos veiksnius, neretai reikalinga
artimiausių žmonių ir visos visuomenės pagalba vaikui palankių aplinkos sąlygų suformavimui.
Sparčiai visame pasaulyje didėjantys vaikų antsvorio ir nutukimo paplitimo mastai (Rudolf, 2004; Daniels, 2005), verčia atidžiau pažvelgti į tokio kūno kompozicijos pasikeitimo įtaką tiek vaikų griaučių - raumenų sistemos funkcijai, tiek ir kitų gyvybiškai svarbių organizmo sistemų veiklai. Tačiau vis dar trūksta išsamių duomenų apie kūno kompozicijos parametrų įtaką vaikų kūno laikysenos statiniam ir dinaminiam stereotipui.
Pastaruoju metu neabejojama ir fizinio aktyvumo nauda vaikų sveikatai (AAP, 2002). Įvairios fizinio aktyvumo formos yra svarbi griaučių - raumenų sistemos stiprinimo programos dalis (Eliakim, 2001). Tačiau vaiko organizmui nepritaikytas fizinis aktyvumas bei sportinė veikla gali turėti ir neigiamų pasekmių vaiko griaučių - raumenų sistemai, širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei kitoms organizmo sistemoms (Boldori, 1999; CSMF, 2000; Wojtys, 2000).
Rūpindamiesi vaikų griaučių - raumenų sistemos pajėgumo didinimu, galėtume bent iš dalies sumažinti vėliau jau suaugusiam individui iškylančias problemas, tuo pačiu gerindami ir vaikų sveikatos kokybę. Neatsiejama šio proceso dalis – savalaikė griaučių - raumenų sistemos funkcijos sutrikimo diagnostika, išsamus asimetrinės kūno laikysenos identifikavimas ir galimų jos priežasčių nustatymas. Pasižymėdama tensegriškumu (Myers, 2004), griaučių - raumenų sistema suteikia galimybę prognozuoti vienos jos grandies neoptimalumą pagal kitos grandies pokyčius. Kompleksiškumas būdingas tiek griaučių -raumenų sistemos elementų tarpusavio sąveikai, tiek ir šios sistemos sąveikai su kitomis organizmo sistemomis. Optimali griaučių - raumenų sistemos veikla įmanoma tik glaudžioje sąveikoje su reguliacinių ir aprūpinančųjų sistemų veikla (Vainoras, 2000).
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas – įvertinti moksleivių kūno laikysenos ypatumus ir jų sąsajas su kūno kompozicijos parametrais atsižvelgiant į moksleivių dalyvavimą sportinėje veikloje.
Uždaviniai:
1. Nustatyti moksleivių kūno laikysenos ypatumus lyties ir dalyvavimo sportinėje veikloje atžvilgiu.
2. Nustatyti moksleivių kūno kompozicijos ypatumus lyties ir dalyvavimo sportinėje veikloje atžvilgiu.
3. Įvertinti moksleivių kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrų tarpusavio sąsajas.
Darbo naujumas, mokslinė ir praktinė reikšmė
Darbo naujumas
Asimetrinės kūno laikysenos paplitimo didėjimas moksleivių tarpe aktuali šių dienų problema ir ją savo darbuose nagrinėja daugelis mokslininkų. Tačiau kompleksinis kūno laikysenos parametrų vertinimas, kai kūno laikysenos stereotipas vertinamas visose kūno plokštumose, dar retai naudojamas mokslinių tyrimų metu. Taikant kompleksinį kūno laikysenos stereotipo vertinimo modelį, gaunama ne tik išsamesnė informacija apie kūno laikysenos ypatumus, tačiau ir atskleidžiamos sąsajos tarp atskirų kūno laikysenos parametrų.
Darbo mokslinė ir praktinė reikšmė
Jaunesniame mokykliniame amžiuje ypač pagausėja asimetrinės kūno laikysenos požymių, kurie priklausomai nuo jų apimties ir išreikštumo gali įtakoti tiek fizinę tiek ir psichinę sveikatą. Tinkamos poveikio ir prevencijos programos sudarymui ypatingai svarbus veiksnių, galinčių įtakoti asimetrinės laikysenos formavimąsi ir progresavimą išaiškinimas ir korekcija. Nors pastaruoju metu žinoma apie daugelio įvairių sričių veiksnių įtaką laikysenai, tačiau trūksta mokslinių tyrimų, kuriuose būtų analizuojama kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrų tarpusavio sąveika, bei moksleivių dalyvavimo sportinėje veikloje įtaka šiems parametrams bei jų tarpusavio ryšiui. Kompleksinis kūno laikysenos ypatumų vertinimas bei kūno laikysenos sąsajų su sportine veikla ir kūno kompozicijos parametrais nustatymas leistų efektyviau koreguoti moksleivių kūno laikyseną, sudarant labiau kompleksinio poveikio programą.
II.
LITERATŪROS APŽVALGA
II.1. Vaikų sveikata XXI a. Lietuvoje ir pasaulyje
Sveikata vystosi ir auga nuo gyvybės užsimezgimo ir žmogui būtina per visą jo gyvenimą. Vaikystėje susiformavęs gyvenimo būdas daro didelį poveikį tolesniam žmogaus gyvenimui (Kalėdienė, 1999). Optimaliam augančio ir bręstančio vaiko organizmo funkcionavimui reikalinga darni ir integruota visų organizmo sistemų veikla, psichoemocinis ir socialinis gerbūvis. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau akcentuojama jaunėjantis įvairių lėtinių neinfekcinių ligų amžius, gyvenimo būdo ypatumų sąlygotos sveikatos būklės.
Sparčiai didėjantis gyvenimo tempas reikšmingai įtakoja ir vaikų bei paauglių sveikatos būklę. Didėjantys mokykliniai krūviai, sėslus laisvalaikio leidimo būdas, neracionali mityba, užteršta aplinka silpnina vaiko organizmo sugebėjimą adekvačiai reaguoti į kasdienines užduotis ir iššūkius.
Atskiriems vaiko raidos etapams būdinga ne tik skirtingas jų organų bei sistemų subrendimo lygis ir funkcionavimo ypatumai, bet ir skirtingi organizmo ir išorinės aplinkos sąveikos mechanizmai (Proškuvienė, 2004).
Pagal žmogaus postnatalinio laikotarpio periodizaciją (Tamašauskas, 2003; Proškuvienė, 2004), amžius nuo 7 iki 19 metų vadinamas brendimo įžangos ir lytinio brendimo tarpsniu. 8 - 12 metų amžiaus berniukai ir 7 - 11 metų mergaitės skiriami prie jaunesnio mokyklinio amžiaus grupės, o 13 - 16 metų berniukai ir 12 - 15 metų mergaitės prie vidurinio mokyklinio mažiaus grupės. Dėl augimo ir brendimo greičio nevienodumo kiekvieno amžiaus tarpsnio duomenys svyruoja: kiekvienoje populiacijoje yra greičiau arba lėčiau negu vidutiniškai augančių ir bręstančių individų (Tamašauskas, 2003). Šiam amžiaus tarpsniui būdingas intensyvus griaučių - raumenų sistemos vystymasis: auga ir kaulėja griaučiai, didėja raumenų masė. Tačiau jTaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų stuburas dar nėra visiškai sukaulėjęs, taip pat gilieji nugaros raumenys tebėra silpni, dažnai stuburo augimas ryškiai aplenkia raumenų formavimąsi (Malina, 1991; Romanova, 2004). TTodėl šiame amžiaus tarpsnyje išlieka netaisyklingos laikysenos ir stuburo deformacijų rizika (Proškuvienė, 2004).
Pastaruoju metu stebimas neigiamai sveikatą įtakojančių veiksnių, tokių kaip sėslus gyvenimo būdas (Armstrong, 2000), neracionali mityba (Daniels, 2005) ir pan. didėjimas tarp vaikų ir paauglių. Jie didina sergamumą širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos, griaučių - raumenų sistemos, medžiagų apykaitos ligomis. Paauglių antsvorio paplitimas
įtakoja širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos didėjimą (Sorof, 2004). Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas pastaruoju metu taip pat tampa vis dažnesniu reiškiniu vaikų amžiuje (Strauser, 2000).
II.1.1 Griaučių - raumenų sistemos sutrikimų paplitimas
Griaučių – raumenų sistemos sutrikimai, tokie kaip asimetrinė kūno laikysena ir skoliozė pastaraisiais metais turi tendenciją didėti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio šalyse. Laikysenos sutrikimai yra laikomi viena pagrindinių mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos problemų, jie ypač išryškėja brendimo periodu. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 1999 m. iš 1000 profilaktiškai patikrintų 0 - 6 metų vaikų, laikysenos sutrikimai nustatyti 11 vaikų, o 2003m. duomenimis – 26 vaikams; jei 1999m. stuburo iškrypimą turėjo tik 2 vaikai, tai 2003m. – 6 vaikai. Tarp mokyklinio amžiaus vaikų taip pat daugėja asimetrinės laikysenos ir skoliozės nustatymo atvejų. 2002 m. atlikus 7 - 14 metų amžiaus moksleivių profilaktinius patikrinimus, laikysenos sutrikimai nustatyti 118, o skoliozė - 37 iš 1000 patikrintų moksleivių (LSIC, 2004). Kitų autorių duomenimis, Lietuvoje skoliozė nustatoma 6 - 8 proc. moksleivių (Saniukas, 1991). Kauno miesto moksleivių (iki 15 metų ) tarpe, 1999 metais laikysenos sutrikimai nustatyti 4,8 proc., o skoliozė - 1,2 proc. moksleivių (Kauno m.sav, 2002). Kitų autorių duomenimis, skoliozės paplitimas tarp Kauno miesto moksleivių yra žymiai didesnis ir sudaro 2,01 proc. (Lindišienė, 1999). Asimetriška pėdos skliauto padėtis taip pat paplitusi deformacija vaikų amžiuje. Lietuvos mokslininkų duomenimis, ji būdinga 25,1 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų (Zaborskis, 2001). Pradinėse klasėse plokščiapėdystė stebima dažniau negu tarp vyresnių klasių moksleivių (Grinienė, 1998). Pirmose klasėse plokščiapėdystė nustatyta 12,5 proc. moksleivių, antrose - ketvirtose klasėse – 7 proc., o penktose – dvyliktose klasėse – 3 proc. moksleivių. Vokietijos mokslininkų tyrimų duomenimis plokščiapėdystė nustatyta 6,7 proc. 13-14 metų moksleiviams (Spahn, 2004). Pasaulyje asimetrinės laikysenos dažnumas tarp moksleivių skiriasi priklausomai nuo šalies, moksleivių amžiaus grupės, kūno laikysenos vertinimo metodikų ir jų interpretavimo, tačiau vidutiniškai vienam penktadaliui mokyklinio amžiaus vaikų yra nustatoma asimetrinė kūno laikysena (Hazebroek-Kampschreur, 1992; Nissinen, 2000).
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams būdingi dideli kūno kompozicijos pokyčiai (Siervogel, 2000). Tiek Lietuvos, tiek ir kitų šalių jaunuoliams būdinga akceleracija nevienodai palietė įvairaus amžiaus vaikus. Ūgis, kuris laikomas vienu pagrindinių kūno
laikyseną įtakojančių veiksnių, daugiausiai padidėjo lytinio brendimo viduryje (13 - 14 metų amžiaus lietuviai vaikai dabar yra net 13 - 18 cm aukštesni nei 1925 metais). Taip yra dėl to, kad vaikai anksčiau subręsta lytiškai ir anksčiau pasiekia galutinius kūno matmenis, tuo tarpu raumeninio audinio kiekis nepasižymi tokia didele augimo sparta (Tutkuvienė, 1995). M.J. Nissinen ir jo kolegos (2000) teigia, kad nugaros forma pagrinde formuojasi pubertetinio augimo spurto metu: 12 - 14 metų amžiaus vaikams.
Spręsti apie asimetrinės laikysenos paplitimą tarp moksleivių sudėtinga dėl to, kad skirtingų tyrimų metu taikomos skirtingos laikysenos vertinimo metodikos ir skirtingai interpretuojamas terminas „asimetrinė laikysena“. Ir nors pubertetinio amžiaus vaikai laikomi turinčiais didesnę riziką asimetrinės laikysenos atsiradimui ir vystymuisi, dėl šiam amžiaus tarpsniui būdingo augimo šuolio, tačiau jau ikimokyklinio mažiaus vaikų tarpe, asimetrinė kūno laikysena yra dažnas reiškinys. Lietuvos tyrėjų duomenims, 46,9 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų kūno laikysena buvo asimetrinė. Ji pasireiškė pečių, menčių, klubų lygio bei talijos trikampių asimetrija (Juškelienė, 1999). Kiti Lietuvos tyrėjai nurodo mažesnį netaisyklingos laikysenos paplitimą ikimokyklinio amžiaus vaikų tarpe. Jų tyrimų duomenimis, netaisyklinga laikysena buvo nustatyta 17,92 proc. 5 metų amžiaus vaikams, 21,43 proc. 6 metų amžiaus vaikams (Petravičius, 2000).
II.1.2 Asimetrinės kūno laikysenos įtaka sveikatai
Kūno laikysena suprantama kaip įprasta kūno padėtis stovint, sėdint ar judant. K.Muckus ir A.Petravičius (2001) siūlo taisyklingą laikyseną, vertinant klinikiniu ir biomechaniniu aspektu, apibrėžti kaip fizinę pozą, leidžiančią kūno segmentams laikytis vienoje biomechaninėje linijoje, kad šie galėtų įveikti gravitacines ir akceleracijos jėgas ir tą jėgą, kuri saugo nuo sužalojimų ar deformacijų ir leidžia geriausiai funkcionuoti organizmui.
Ryškūs asimetrinės kūno laikysenos požymiai moksleiviams sukelia ne tik estetinių ir savęs vertinimo problemų, jie taip pat neigiamai veikia raumenų veiklos efektyvumą, ir sudaro palankias sąlygas įvairių griaučių - raumenų sistemos ir neurologinių sutrikimų atsiradimui (Novak, 1997). Taisyklinga kūno laikysena sudaro prielaidas ne tik geram fiziniam išsivystymui, judesių atlikimui, bet ir optimaliai atskirų vidaus organų ir sistemų veiklai (Morozova, 2002).
Kūno laikysenos parametrai glaudžiai tarpusavyje susiję, nes žmogaus kūnas funkcionuoja kaip vieninga kompleksinė ir tampri biomechaninė sistema. Bet koks nukrypimas vienoje iš sudedamųjų grandžių įtakoja kitų susijusių komponentų padėties
poslinkį (Beaudoin, 1999; Myers, 2004). Tokiu būdu asimetriška stuburo padėtis siejama net su apatinio žandikaulio – smilkinkaulio sąnario disfunkcija (Fuentes, 1999). Tinkama koordinacija ir pusiausvyra tarp apatinių galūnių, dubens ir stuburo judesių yra būtina sąlyga kūno laikysenos stabilizacijai, todėl kūno laikysenos asimetriją gali įtakoti tiek netaisyklinga pėdų padėtis, tiek kojų ilgio nevienodumas (Wagner, 1990).
Kojų ilgio asimetrija įtakoja kūno laikyseną visose trijose plokštumose (Beaudoin, 1999). Nėra vieningos nuomonės, ar kojų ilgio asimetrija yra susijusi su skolioze: vieni autoriai patvirtina šį ryšį (D‘Amico, 2002), kitų autorių darbai paneigia tokias sąsajas (Hoikka, 1989). Tiek struktūrinis, tiek ir funkcinis kojų ilgio nevienodumas gali neigiamai įtakoti dubens ir stuburo padėtį. Struktūrinio kojų ilgio nevienodumo priežastys dažniausiai yra įgimtos apatinių galūnių ir dubens vystymosi anomalijos, traumos, infekcinės ligos, nevienodi atskirų kūno segmentų augimo tempai. Funkcinį kojų ilgio skirtumą įtakoja per didelė pėdos pronacija, plokščiapėdystė, raumenų kontraktūros, dubens padėties asimetrija. Modifikavus kojų ilgo skirtumą panaudojant pėdos kėliklį, aiškūs pokyčiai stebimi dubens padėtyje (visose plokštumose), pečių lanko padėtyje (Beaudoin, 1999). Taip pat priešingos kūno pusės dubenkaulis pasisuka labiau į priekį lyginant su tos pačios pusės dubenkaulio padėtimi, o liemuo pasvyra į pailgintos galūnės pusę (Young, 2000). Dažnai trumpesnė koja nustatoma dominuojančios rankos pusėje. Dubens padėties asimetrija gali būti susijusi ir su dubens komponentų padėties asimetrija (Christensen, 2000). Taip pat ją gali įtakoti asimetriška apatinių galūnių padėtis. Dažnai dubens padėtį įtakoja nevienodas kojų ilgis (Wagner, 1990; Hoikka, 1989). Nesimetrišką pėdų padėtį, kuri dažnai sąlygoja ir aukščiau esančių kūno segmentų asimetriją, turintys moksleiviai dažniau skundžiasi ir pėdų skausmu (Spahn, 2004).
Stuburo asimetrija frontalinėje plokštumoje ar trumpesnė koja sąlygoja šoninį pakrypimą, kurį turi kompensuoti papildomi stuburo linkiai. Per trumpą laiką raumenys išgaubtoje stuburo linkio pusėje išsitempia ir pavargsta, o įgaubtoje pusėje, dėl neveiklos susilpnėja ir dėl to stuburo slanksteliai pradeda suktis apie savo ašį – formuojasi skoliozė (Muckus, 2000).
Stuburo deformacijos ne tik keičia liemens formą ir padėtį erdvėje, bet taip pat įtakoja atskirų kūno segmentų tarpusavio sąveiką, o adaptaciniai laikysenos pokyčiai dažnai pasireiškia kūno pasvirimu stovimoje padėtyje (Nault, 2002). Kai simetrinės kūno dalys yra pusiausvyroje, raumenų veikla yra minimali. Jei kūno segmentas ilgą laiką esti netaisyklingoje ar nefiziologinėje padėtyje, raumenys prisitaikydami prie tokios kūno pozos trumpėja arba ilgėja ir praėjus tam tikram laiko tarpui stebima sutrumpėjusi arba pailgėjusi
raumenų struktūra (Novak, 1997). Neoptimali ilgalaikė raumens funkcija įtakoja raumens nuovargį, jo tonuso pokyčius ar struktūrines deformacijas ir ilgainiui gali įtakoti skausmo atsiradimą. Daugelis autorių nustatė koreliacinius ryšius tarp laikysenos asimetrijos ir nugaros skausmo (Nelson, 1999; Juhl, 2004). Nugaros skausmas – sparčiai didėjanti ir plintanti sveikatos problema tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp paauglių (Hollingworth, 1996; Watson, 2002). Vertinant nugaros skausmo pasireiškimo dažnumą 9 - 15 metų amžiaus moksleivių grupėje, dažniausiai juo skundėsi 11 metų amžiaus moksleiviai.
Asimetrinė kūno laikysena gali būti vertinama ir kaip ateityje galinčios išsivystyti skoliozės ženklas (Goldberg, 2002). Vertinant vaikų, kuriems diagnozuota idiopatinė skoliozė, kūno laikysenos ypatumus, stebima ryški kūno segmentų padėties asimetrija (Zabjek, 2005). Sagitalinės plokštumos stuburo linkių nefiziologinis išreikštumas taip pat siejamas su idiopatinės skoliozės formavimusi (Grivas, 2002). Suomijos mokslininkai atlikę tęstinį trijų metų trukmės 10 - 13 metų amžiaus vaikų griaučių-raumenų sistemos funkcinės būklės tyrimą, nustatė, kad tiek liemens, tiek galūnių asimetrija prepubertetiniame amžiuje pranašauja skoliozę (Nissinen, 1989). Įrodyta, kad priekinės krūtinės ląstos deformacijos yra susijusios su skolioze (Akcali, 1999). Yra manoma, kad krūtinės ląstos deformacijos neigiamai įtakoja stuburą veikiančių jėgų pasiskirstymo simetriškumą, tokiu būdu sukeliant stuburo ir apatinių galūnių kompensacinius laikysenos pokyčius (Frick, 2000).
Fiziologiniai stuburo linkiai užtikriną reikiamą amortizacijos lygį, tuo pačiu suteikdami ir reikalingą tvirtumą bei stabilumą ašiniam skeletui (Muckus, 2000). Asimetriška stuburo padėtis esti susijusi su padidėjusiu pasipriešinimu slėgio jėgoms. Asimetriška stuburo sagitalinės plokštumos linkių padėtis siejama su padidėjusiu tarpslankstelinio disko spaudimu, didesne stuburo slankstelių facetinių sąnarių apkrova, nugaros skausmu ir didesne aplink stuburą esančių minkštųjų audinių įtampa (Adams, 1999; Harrison, 2000). Tiek sumažėjusi, tiek padidėjusi lordozė gali įtakoti juosmeninės stuburo dalies didesnį apkrovimą, galintį sukelti skausmą ir funkcinį pažeidimą (McCarthy, 2000). Sagitalinių stuburo linkių išreikštumas susijęs ne tik su frontalinės plokštumos stuburo linkiais (Mac-Thiong, 2003), bet ir su dubens (Charlebois, 2002) bei apatinių galūnių padėtimi (Park, 2003; Vedantam, 1998; Vialle, 2005).
Netaisyklinga kūno laikysena ilgainiui gali turėti neigiamos įtakos stuburo kanale esančios nervų sistemos komponentams bei kraujotakos sistemai. Šis poveikis gali pasireikšti motorinės ir sensorinės funkcijos sutrikimu, bei įtakoti autonominės nervų sistemos funkciją (Harrison, 1999).
Vaikų stuburo deformacijos gali progresuoti ir sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo bei nervų sistemos sutrikimus (Wiggins, 2003), urogenitalinės sistemos funkcijos pokyčius (Mohanty, 2000). Nustatyta, kad vaikų, sergančių idiopatine skolioze, aortos padėtis yra pasikeitusi (Sucato, 2003), taip pat jiems dažniau buvo nustatytos ir širdies vožtuvų anomalijos (Colomina, 2002). Liemens deformacijos susijusios su laikysenos asimetrija gali neigiamai įtakoti ir kvėpavimo sistemos funkciją: gyvybinę plaučių talpą bei kvėpavimo raumenų jėgą (Lin, 2001).
Vaikams, turintiems griaučių - raumenų sistemos sutrikimų, būdinga blogesnė ne tik fizinė, bet ir psichinė bei socialinė sveikata. Vizualiai stebimi kūno laikysenos pokyčiai neigiamai veikia moksleivių savivertę, pasitikėjimą savo jėgomis. Estetiniai kūno defektai gali įtakoti vaiko užsisklendimą, apsunkintą bendravimą su aplinkiniais. Paaugliai, kuriems nustatyta skoliozė, dažniau galvoja apie savižudybę, jiems būdingas ir neigiamesnis savo kūno vertinimas (Payne, 1997). Taip pat tokiems vaikams būdingas didesnis nesaugumo jausmas, dažnesnis nepilnavertiškumo kompleksas, nerimo ir depresijos epizodai (Saccomani, 1998). Asmenims, kuriems būdingi nerimo ir depresijos požymiai taip pat dažniau nustatoma asimetrinė kūno laikysena (Norris, 1992).
II.1.3 Moksleivių kūno kompozicijos ypatumai
Kūno kompozicijos parametrai keičiasi augimo ir brendimo metu. Kūno kompozicijos matavimai suteikia svarbią informaciją apie vaikų ir paauglių augimo, vystymosi ir brendimo procesus (Aminorroaya, 2003). Klasikinis viso kūno modelis sudarytas iš dviejų pagrindinių sudėtinių komponentų: aktyvios (skeletas, raumenys ir vidaus organai) ir pasyvios (riebalinis audinys) masės (Jakimavičienė, 2004). Kūno kompozicija, ypatingai riebalinio audinio pasiskirstymas, itin keičiasi pubertetiniu pereinamuoju laikotarpiu ir pasižymi akivaizdžiais lytiniais skirtumais (Rogol, 2002). Kūno kompozicijos pokyčiai: vandens, raumenų, riebalų ir kaulų santykinės proporcijos vertinami kaip brendimo požymiai. Veikiant lytiniams ir augimo hormonams, didėja kaulų mineralinis tankis ir raumeninio audinio masė, o riebalinis audinys mergaitėms ir berniukams pasiskirsto nevienodai. Riebalinio audinio pasiskirstymo pokyčiai (centrinis ar periferinis, poodinis ar visceralinis, kūno viršutinėje dalyje ar apatinėje) vyksta priklausomai nuo lyties (Roemmich, 2000). Ūgio pubertetinio augimo šuolio laikotarpiu mergaitės (lietuvės – apie 11 - 13 metus) ištįsta ir trumpam suliesėja, tačiau netrukus prasideda vadinamasis masės augimo šuolis – tuomet riebalinis audinys labiau išveša klubų ir šlaunų srityse (Tutkuvienė, 1995). Bręstančių berniukų riebalinio audinio kiekis didėja
mažiau - dėl aktyviosios masės padidėjimo (Siervogel, 2003). Jų santykinė pasyvioji masė apie 13 - 14 metus pradeda mažėti, keičiasi ir riebalinio audinio pasiskirstymo topografija – nyksta galūnių poodinis riebalinis audinys (Tutkuvienė, 1995). Ilgalaikio stebėjimo studijos parodė, kad mergaičių riebalinio audinio kiekis didėja nuo vidutiniškai 5,5 kg 8 metų amžiuje iki maždaug 15 kg 16 metų amžiuje, kuriame didėjimo greitis žymiai sumažėja. Berniukų grupėje riebalinio audinio kiekis taip pat didėja: nuo 5 kg 8 metų amžiuje iki 11 kg 14 metų amžiuje. 16 metų amžiaus berniukų riebalinio audinio kiekis sudaro vidutiniškai 9 kg ir pasiekia plato fazę. Aktyvi kūno masė mergaitėms didėja iki 15 metų ir vėliau reikšmingai nekinta, berniukams šis rodiklis stabiliai didėja nuo 8 iki 18 metų, o didžiausias padidėjimas stebimas 12-15 metų amžiuje (Siervogel, 2000).
Pastaruoju metu pasaulyje vis su didesniu nerimu stebimas vaikų ir paauglių nutukimo paplitimo didėjimas (Rudolf, 2004; Daniels, 2005). Lietuvos autorių duomenimis, per didelis kūno svoris būdingas 8,3 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų (Zaborskis, 2003). Didėjantis vaikų, kuriems nustatomas nutukimas, skaičius gali būti susijęs su fizinio neaktyvumo paauglių tarpe didėjimu (Ekelund, 2004). Padidėjęs kūno svoris ir nutukimas neigiamai įtakoja širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę, įtakodami hipertenzijos, hiperlipidemijos ir sutrikusios gliukozės tolerancijos atsiradimą (Dietz,1998). Taip pat jis turi neigiamos įtakos medžiagų apykaitai, kvėpavimo sistemos funkcijai, nervų sistemai (Daniels, 2005), bei griaučių - raumenų sistemos veiklai (Goulding, 2002). Nutukę asmenys dažniau skundžiasi nervų šaknelių uždegimais, taip pat ir kitais neurologiniais sutrikimais (Fanuele, 2002). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad nutukusiems vaikams būdinga ir didelė rizika nutukti vyresniame amžiuje (Salbe, 2002), o tai gali turėti įtakos su antsvoriu susijusių įvairių ligų atsiradimui ir padidėjusiam mirtingumui (Must, 1996).
Nutukimas siejamas ir su paauglių psichine sveikata ir socialiniais įgūdžiais. Dažniausiai nutukimas neigiamai įtakoja psichosocialinį paauglių perbūvį (Gortmaker, 1993). Antsvorį turintys vaikai yra dažniau diskriminuojami tiek jų bendraamžių, tiek ir aplinkinių žmonių. Taip pat jiems būdingas neigiamesnis savęs vertinimas (Dietz, 1998).
Nors tinkamai parinktas fizinis aktyvumas laikomas teigiamai kūno kompoziciją įtakojančiu veiksniu, tačiau pernelyg didelis fizinis aktyvumas vaikystės ir paauglystės periodu gali turėti neigiamos įtakos augimui ir brendimui. Sportuojančių jaunuolių kūno kompozicija labai priklauso nuo sporto šakos bei lyties. Elitinių gimnasčių augimo studijos parodė uždelstą augimą ir brendimą intensyvaus treniravimosi periodu (Thomis, 2005). Futbolininkų augimo rodiklių vertinimas parodė, kad jų brendimas yra ankstesnis, o dėl būdingo didesnio svorio, didėja nutukimo rizika, o su ja ir galimų traumų rizika ateityje
(Malina, 2005). Tačiau įvertinus ištvermės pobūdžio sporto šakų atstovus, nustatyta, kad jų augimo ir brendimo charakteristikų reikšmės artimos normalioms (Eisenmann, 2002). Stebint vaikus, kurie dalyvavo sporto šakų, kurioms nebūdinga skirstymas į svorio kategorijas, užsiėmimuose, nebuvo nustatyta augimo ar brendimo požymių nukrypimų nuo normos, tačiau jie buvo ryškūs vaikų dalyvavusių sporto šakų, susijusių su skirstymu į svorio kategorijas, užsiėmimuose (Roemmich, 2001).
II.2 Kūno laikyseną įtakojantys veiksniai
Kūno laikyseną, kaip tam tikrą kūno padėtį erdvėje, sąlygoja daug įvairių tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių. Vienus jų koreguoti ir kontroliuoti labai sunku, nes dažniausiai tai yra genetiškai determinuoti įvairūs vystymosi sutrikimai, kitus, priklausančius nuo mūsų aplinkos ir mūsų elgesio, kontroliuoti galima ir būtina, nors neretai tai stipriai pakeičia gyvenimo būdo ypatumus. Kūno laikysenai įtakos turi ne tik paveldimumas bei supančios aplinkos ypatumai, tačiau ir tokie veiksniai kaip socio-ekonominės sąlygos, emocinė būklė bei su augimu bei vystymusi susiję fiziologiniai organizmo pokyčiai (Penha, 2005).
Viena iš pagrindinių netaisyklingos laikysenos atsiradimo ir progresavimo priežasčių - vaiko augimo ir vystymosi ypatumai ir sutrikimai, ypatingai griaučių - raumenų sistemos vystymosi sutrikimai (McEvoy, 2005). Kūno laikysena didžiąja dalimi priklauso nuo griaučių - raumenų sistemos funkcinės būklės bei nervinės sistemos reguliacinės veiklos užtikrinant optimalų judėjimo funkcijoje dalyvaujančių elementų tarpusavio ryšį. Brendimo metu stebimas moksleivių augimo spurtas labai dažnai tampa įvairių griaučių - raumenų sistemos funkcionavimo sutrikimų priežastimi (Gorniak, 2004). Raumenų funkcinė būklė neatitinka sparčiai augančių kaulinių struktūrų tempų – to pasekoje dėl silpnų raumenų moksleivio organizmas ne visada sugeba prisitaikyti prie jo organizmui tenkančių didelių, ypač statinio pobūdžio, krūvių. Tačiau egzistuoja ir atvirkštinis ryšys, pasireiškiantis tuo, kad normalų kaulų sistemos vystymąsi įtakoja raumeninio audinio ypatybės (Frost, 2000). Genetiškai determinuotos griaučių – raumenų sistemos ypatybės taip pat gali būti vienas iš veiksnių, sąlygojančių kūno laikysenos sutrikimų atsiradimą ir vystymąsi. Sąnarių laisvumas gali turėti įtakos skoliozės atsiradimui bei liemens rotacijai (Erkula, 2005). Ūgis, kuris pasižymi genetine determinacija, taip pat laikomas vienu iš svarbių kūno laikyseną predisponuojančių veiksnių (Hazebroek, 1994).
Tarp daugybės įvairių veiksnių, galinčių turėti įtakos kūno laikysenai, ypatingą reikšmę užima gyvenimo būdo ypatumai. Ne vien todėl, kad nuo jų didžiąja dalimi priklauso individo sveikata, bet ir todėl, kad gyvenimo būdą sudarantys elementai, tokie kaip fizinis aktyvumas, mitybos ypatumai, darbo ir poilsio organizavimas gali ir privalo būti paverčiami teigiamai sveikatą įtakojančiais faktoriais. Ypač tai aktualu jauname amžiuje. Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, saugoti ir stiprinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniams priklauso racionali ir subalansuota mityba, optimalus fizinis aktyvumas, racionali darbo ir poilsio kaita, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas ir kt. (Proškuvienė, 2004).
Sparčiai keičiantis gyvenimo būdui, vis daugiau moksleivių renkasi pasyvų laisvalaikio praleidimo būdą – mieliau laiką leisdami prie televizoriaus ar kompiuterio (Knight, 1999), tokiu būdu lyg papildydami laiką praleistą sėdint pamokų metu ir padidindami krūvį tenkantį stuburui sėdimoje padėtyje. Atsižvelgiant į tai, didesnis dėmesys turi būti skiriamas įrengiant moksleivio darbo ir poilsio vietą. Tinkamas stalo aukštis ir jo vieta klasėje ar kambaryje, individualiai parinkti kėdės parametrai: atlošas, sėdynė ir dozuojamas pasyvaus sėdėjimo laikas padėtų sumažinti stuburui tenkantį krūvį ir padidinti moksleivio darbingumą (Schroder, 1997; Knight, 1999). Mokykliniai baldai dažniausiai neužtikrina taisyklingos sėdimos padėties ir dėl neadekvačių mokyklinių baldų naudojimo, moksleiviai patiria įvairių sveikatos sutrikimų (Troussier, 1999). Specialiai pagal moksleivio antropometrinius duomenis sukonstruotų mokyklinių kėdžių, kamuolių naudojimas vietoj įprastų mokyklinių kėdžių sumažina moksleivių griaučių - raumenų sistemai dėl ilgo sėdėjimo tenkantį krūvį (Knusel, 1994). Nugaros raumenys žymiai mažiau vargsta, kai dubens ir šlaunų kampas sudaro 110 - 130 laipsnių. Tokioje padėtyje tarpslankstelinis diskas spaudžiamas mažiausiai (Harrison, 1999). Suomijoje atlikti tyrimai parodė, kad vienerius metus naudojant pagal individualius antropometrinius parametrus parinktus mokyklinius baldus, statistiškai reikšmingai sumažėjo pernelyg išreikštas krūtininės kifozės linkis ir skoliozės laipsnis (Hanninen, 2003). Kūno padėties sėdint koregavimas svarbus, nes sėdimos padėties laikysena įtakoja kūno laikyseną stovint.
Kūno laikysenos formavime svarbų vaidmenį vaidina ir edukacinis aspektas, konsultavimas kūno biomechanikos ir ergonomikos klausimais (Reitman, 1995). Vis sunkėjančios moksleivių kuprinės taip pat sukuria papildomą krūvį griaučių - raumenų sistemai. Fizinis nuovargis, atsirandantis ilgai nešant kuprinę ant vieno peties, turi reikšmingos neigiamos įtakos paauglių laikysenai ir eisenai (Pascoe, 1997). Moksleiviams
turėtų būti griežtai reglamentuojamas maksimalaus leidžiamo nešti svorio dydis, kadangi mokslinių tyrimų duomenimis, per didelis nešamo daikto svoris turi neigiamos įtakos moksleivių kūno laikysenai ir griaučių – raumenų sistemos būklei (Khramtsov, 1998). Manoma, kad saugiausias svoris neturėtų būti didesnis kaip 15 proc. moksleivio kūno svorio, kitu atveju reikėtų sumažinti nueinamą su kuprine atstumą (Hong, 2003). Nesimetriška kuprinės padėtis, įtakoja galvos, pečių ir liemens padėtį visose plokštumose, taip pat neigiamai veikia kaklo lordozę, o šie kūno laikysenos pokyčiai vėliau įtakoja nugaros skausmo atsiradimą tiek pamokų metu, tiek ir laisvalaikiu (Korovessis, 2005). Nešdamas per sunkią kuprinę, moksleivis yra priverstas pasilenkti daugiau į priekį, o tokioje padėtyje didesnis krūvis tenka stuburui ir nugaros raumenims. Stuburo raumenys nuo per didelio svorio persitempia, negali išlaikyti taisyklingos laikysenos ir dėl to gali formuotis laikysenos sutrikimas (Merati, 2001). Svarbus ir moksleivių dienos darbo ir poilsio režimo optimalių sąlygų užtikrinimas (Juškelienė, 1999).
Svarbus faktorius esti tėvų ir mokytojų žinios, nes šiuo periodu būtent jie perduoda vaikui daug svarbios informacijos susijusios su jų sveikata. Dažnai vaikai laiku neinformuojami apie jų sveikatai svarbius dalykus tik todėl, jog jų tėvams trūksta konkrečios su tuo susijusios informacijos (Cardon, 2002). Taip pat labai svarbus procesas - pačių moksleivių supažindinimas su pagrindiniais saugaus ir sveiko elgesio namuose ir mokykloje principais (Williams, 2002).
II.2.1 Fizinis aktyvumas
Kadangi mažas vaikas turi prigimtinį poreikį judėti, todėl fizinis aktyvumas, kaip visapusiška pasaulio pažinimo, fizinio ir psichinio tobulinimosi vertybė, yra biologinė mažo vaiko reikmė, kuri užima ypatingai svarbią vietą vaiko ugdymosi procese (Adaškevičienė, 1999). Vaikui pradėjus lankyti mokyklą jo fizinis aktyvumas labai sumažėja. Didžioji dalis moksleivių ir savo laisvalaikį leidžia sėsliai: dažniausiai prie kompiuterio ar televizoriaus (Proškuvienė, 2004).
Fizinis aktyvumas - vienas iš veiksnių netiesiogiai veikiančių kūno laikyseną. Jis stipriai įtakoja griaučių - raumenų sistemos funkcinę būklę: naudojant skirtingas fizinio aktyvumo formas lavinama griaučių - raumenų sistema, ugdant griaučių raumenų jėgą, ištvermę, sąnarių lankstumą, judesių koordinaciją, stiprinant silpnąsias raumenų grupes, įtakojant raumenų tarpusavio pusiausvyrą (Hawes, 2003; Bayar, 2004; Predel, 2005).
Hipodinamija, dažnai įvardijama kaip rizikos faktorius įvairioms lėtinėms ligoms, neigiamai veikia ir kūno laikyseną.
Fizinis aktyvumas vienas iš svarbių veiksnių teigiamai veikiančių kaulų mineralinio tankio pokyčius. Nustatyta, kad jo įtakoje padidėja jaunesniojo mokyklinio mažiaus moksleivių kaulų mineralinio tankis (Janz, 2001). Stebimas ir tiesioginis ryšys tarp kaulo stiprumo bei raumenų jėgos vaikų amžiuje (Sundberg, 2002).
Moksleivių fizinis aktyvumas turi tendencijas mažėti, o didėjantys mokymosi krūviai įtakoja sėslesnio gyvenimo būdo dominavimą. Sėdint stuburui tenka didesnis krūvis nei stovint ar vaikštant (Hänninen, 2003). Todėl yra didesnė tikimybė, kad ilgai sėdint gali ilgainiui pasikeisti stuburą sudarančių struktūrų padėtis ir funkcija.
Tinkamai parinktas ir dozuojamas fizinis aktyvumas pasižymi ne tik teigiamu poveikiu kaulų mineralinio tankio pokyčiams, kaulų augimo ir formavimosi skatinimui (Sundberg, 2002), bet jo pagalba galima tinkamai sustiprinti raumenis, padedančius taisyklingos laikysenos formavimuisi.
Vienas iš svarbiausių ir moksleivių organizmui tinkamiausių jų griaučių - raumenų sistemos lavinimo ir stiprinimo būdų yra fiziniai pratimai, kryptingai veikiantys tikslines griaučių raumenų sistemos grandis (Eliakim, 2001). Įvairios fizinio aktyvumo rūšys turėtų būti labai svarbi kiekvieno moksleivio dienos režimo dalis, ne vien siekiant išlaikyti teisingą kūno laikyseną, bet ir lavinant kitas moksleivio organizmo funkcines sistemas: širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, medžiagų apykaitos ir kt. (AAP, 2002). Fizinis aktyvumas ir mitybos ypatumai turi didelės įtakos ir moksleivių kūno masei, kurios padidėjimas (antsvoris) sukuria papildomą krūvį griaučių – raumenų sistemos funkcionavimui (Goulding, 2002).
Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas pastaraisiais metais turi ryškias tendencijas mažėti. Mažėja skaičius moksleivių, kurie daugiau nei tris kartus per savaitę esti fiziškai aktyvūs. Tarptautinės moksleivių gyvensenos ypatumų tyrimo programos, kurioje dalyvavo 24 Europos šalys, duomenimis, tarp 11 - 15 m. Lietuvos mergaičių nepakankamai fiziškai aktyvios (ne pamokų metu sportuoja tik kartą per savaitę ar rečiau) sudarė 55 proc., o tarp berniukų - 29,2 proc. (Lietuvos sveikatos programa). K.Kardelio (1999) duomenimis, 42,5 proc. berniukų ir net 71,9 proc. mergaičių yra per mažai fiziškai aktyvūs. Šiuo metu neabejojama, jog reguliari fizinė veikla yra gyvybiškai svarbi harmoningam paauglio vystymuisi, tačiau Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas turi tendenciją mažėti (Kardelis, 2001; Grinienė, 2003). Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas palyginti su kitų Europos šalių moksleiviais, gana menkas (Zaborskis, 2001).
Tarptautinio moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (Health Behaviour in School-aged Children – HBSC), kurį koordinuoja Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuras, duomenimis nuo 1994 iki 2002 m. paauglių fizinis aktyvumas laisvalaikiu nepakito (Grabauskas, 2004). Apklausoje dalyvavo 11, 13 ir 15 metų moksleiviai. Vertinant fizinį aktyvumą, moksleivių buvo klausiama, ar dažnai ne pamokų metu mankštinasi ir sportuoja taip, kad suprakaituotų ir padažnėtų kvėpavimas. 1998m. duomenimis, tarp paauglių, kurie mankštinasi ir sportuoja bent du kartus per savaitę, berniukai sudarė 73,9 proc., mergaitės – 45,9 proc. Buvo pastebėta, kad nuo 11 iki 13 metų berniukų fizinis aktyvumas daug nekito, mergaičių – aiškiai sumažėjo pradedant tryliktaisiais metais (Zaborskis, 2001). 2002 m. duomenimis fiziškai aktyvūs buvo 71,4 proc. berniukų ir 42 proc. mergaičių. Buvo konstatuota, kad šis rodiklis nuo paauglių amžiaus nepriklausė (Grabauskas, 2004).
Prospektyviniai tyrimai rodo, kad moksleivių fizinis pajėgumas mažėja, o požiūris į fizinį aktyvumą tampa vis labiau neigiamas (Stankevičienė, 2003). Pastaruoju metu mažėjantis moksleivių fizinis aktyvumas neigiamai veikia ne tik paauglių širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę, kūno kompoziciją, bet ir jų griaučių - raumenų sistemos būklę (Ribeiro, 2004).
Dalyvavimas sportinėje veikloje. Nors antra vertus, galima rasti mokslinių darbų,
kuriuose akcentuojamas ir neigiamas fizinio aktyvumo, pasireiškiančio sportine veikla, poveikis moksleivių kūno laikysenai (Lindišienė, 1999; Boldori, 1999). Merginoms sportinė veikla gali dažniau sukelti nugaros, ypač juosmeninės jos dalies, skausmą (Adams, 1999), neigiamai įtakoti reprodukcinės sistemos funkciją (Warren, 1999).
Intensyvi sportinė veikla jauname amžiuje: įtemptas ir griežtai reglamentuotas režimas, skiriamas atsižvelgiant tik į konkrečiai sporto šakai naudingas vaiko organizmo savybes, bet neįvertinant jo organizmo kompleksiškai gali būti pavojingas vaiko augimui ir vystymuisi. Siekiant pasiekti kuo geresnių sportinių pasiekimų dažnai skiriamas fizinis krūvis yra per didelis ir gali sąlygoti griaučių - raumenų sistemos pažeidimų atsiradimą (Boldori, 1999), o ilgainiui gali skatinti ir asimetrinės laikysenos vystymąsi. Todėl svarbus ne tik pakankamas fizinio aktyvumo kiekis moksleivio dienos režime, tačiau ir individualus bei kryptingas jo parinkimas.
Sportinėje veikloje dalyvaujantys moksleiviai turėtų būti skatinami užsiimti kuo įvairesne fizine veikla ir gerinti kuo įvairesnes fizines ypatybes. Paaugliai, kurie intensyviai treniruojasi ir specializuojasi tik vienoje sporto šakoje, vėliau gali susidurti su papildomomis ilgalaikėmis ar trumpalaikėmis pasekmėmis jų fizinei ir psichinei sveikatai, atsirandančiomis dėl intensyvių treniruočių ir varžybų (CSMF, 2000).
II.2.2 Kūno kompozicija
Manoma, kad nutukimas gali įtakoti optimalią griaučių - raumenų sistemos veiklą. Nutukimas yra susijęs su didesne stuburo apkrova ir kūno laikysenos pokyčiais (Bordin, 2001; Goulding, 2002).
Nors vieni autoriai pabrėžia, kad nutukusiems vaikams ir paaugliams būdingas didesnis stuburo slankstelių kaulų tankis ir viso kūno kaulinių struktūrų apimtis ir masė (Leonard, 2004; Ellis, 2003), kiti šį teiginį paneigia (Goulding, 2000). Pastaruoju metu manoma, kad raumeninio audinio kiekis turi didesnės įtakos kaulų mineraliniam tankiui, negu riebalinio audinio masė (Wang, 2005; Pietrobelli, 2002).
Be kitų veiksnių, laikysenos sutrikimai pastaruoju metu dažnesni ir dėl kito fenomeno – akceleracijos. Akceleracija – augimo ir vystymosi pagreitėjimas – laikoma pasauline tendencija. Jai būdinga tai, kad pagreitėja visi augimo ir vystymosi momentai, greičiau pasiekiami galutiniai kūno matmenys, greičiau subręstama, galutiniai kūno matmenys būna didesni. Per paskutinį šimtmetį paaugliai tapo aukštesni 15-16 cm (Proškuvienė, 2004). Moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad su ūgiu tiesiogiai susiję ir kūno asimetrijos paplitimo ypatumai (Hazebroek, 1994; Nissinen, 2000), dažnesnis nugaros skausmo pasireiškimas (Poussa, 2005; Korovessis, 2004).
II.3. Moksleivių kūno laikysenos ir kūno kompozicijos vertinimo
ypatumai
Kūno laikysenos vertinimas. Kūno laikysena pripažįstama kaip vienas iš reikšmingiausių griaučių - raumenų sistemos sveikatos rodmenų (McEvoy, 2005; Penha, 2005). Nėra vieningos ir pasauliniu mastu priimtos netaisyklingos arba asimetrinės laikysenos apibrėžimo koncepcijos. Šio termino suvokimas skiriasi įvairiose šalyse. Vienodų netaisyklingos arba asimetrinės laikysenos kriterijų nustatymas būtų naudingas lyginamosioms studijoms, tiek tarptautiniu mastu, tiek ir šalies ar regiono viduje.
Būtų tikslinga neapsiriboti vien asimetrinės laikysenos konstatavimu, tačiau detalizuoti tos asimetrijos sudėtingumą, sunkumą. Manoma, kad ryškiau išreikšta laikysenos asimetrija dažnai esti susijusi su didesniu griaučių - raumenų sistemos sutrikimu – skolioze (Goldberg, 2002).
Pastaruoju metu vertinant vaikų kūno laikysenos ypatumus nėra vieningos vaikams tinkamiausios vertinimo metodikos. Net ir esant tokiai daugybei įvairių kūno laikysenos vertinimo metodų, labai dažnai moksliniuose tyrimuose pasigendama kompleksinio kūno laikysenos vertinimo visose trijose plokštumose (D‘Amico, 2002). Paprasto ir ekonomiško metodo, kuris galėtų būti taikomas populiaciniuose tyrimuose. Dar viena problema susijusi su kūno laikysenos vertinimui yra tai, kad labai dažnai nepastebimi nedideli kūno laikysenos sutrikimai.
Plačiai naudojamas vizualinis arba somatoskopinis laikysenos ypatumų vertinimo metodas (Morozova, 2002). Jo metu vizualiai įvertinama atskirų kūno segmentų padėtis, nustatant jų santykį su pasirinktu baziniu kūno segmentu: tai gali būti tiek dubens padėtis, tiek apatinių galūnių atraminis plotas. Pagrindinis šio metodo trūkumas – neįmanoma kiekybiškai įvertinti kūno segmentų asimetrijos dydžio, tačiau dėl savo paprastumo šis metodas plačiai taikomas vertinant moksleivių laikysenos ypatumus tiek Lietuvos (Juškelienė, 1999), tiek ir užsienio mokslininkų tiriamuosiuose darbuose (Penha, 2005). Kai kurių autorių nuomone, tinkamiausiu yra laikomas fotografiniu metodu paremtas tam tikrų kaulinių orientyrų fiksavimas, nusakantis kūno laikysenos ypatumus skirtingose kūno plokštumose (Penha, 2005).
Dažnai kartu su vizualiniu vertinimo metodu kaip papildantis metodas naudojama kaulinių orientyrų palpacija, jų padėties simetriškumo įvertinimui. Vertinant dubens padėtį, palpuojant nustatomas aukščio skirtumas tarp klubakaulio skiauterių (lot. crista iliaca) arba viršutinių užpakalinių klubakaulio dyglių (Young, 2000; Brady, 2003). Vengrijos mokslininkai teigia, kad labai svarbu kiekybiškai įvertinti dubens padėtį, nes jų nuomone, biomechaniškai taisyklinga laikysena, pasižymi dinamine pusiausvyra, paremta teisinga vidurine dubens padėtimi ir raumenų tarpusavio koordinacija (Gardi, 2005).
Atskirų kūno segmentų matavimai atliekami abiejose kūno pusėse naudojami lyginamajai simetriškumo analizei (Watson, 2000). Jie atliekami tiek nustatant stuburo asimetriją, tiek ir galūnių ilgio nevienodumą. Siekiant įvertinti kojų ilgio asimetriją naudojami tiesioginiai matavimai, kai centimetrine juostele matuojamas atstumas tarp anatominių orientyrų (Perttunen, 2004).
Kūno asimetrijos nustatymui dažnai naudojamas ir laikysenos tinklelis bei vertikalusis svarelis (Korovessis, 2005), akromiopelvimetras (Fuentes, 1999). Skoliozės ar liemens rotacijos dydžiui įvertinti naudojamas FBT testas (angl. forward bend test) (Dinkevich, 2001), kurio pagalba įvertinama kompensacinis raumenų volelis ir šonkaulinė kuprelė (Nissinen,
1989), bei skoliometras (Korovessis,2005). Skoliometras dažnai laikomas vienu geriausiu neinvazinių klinikinių skoliozės vertinimo būdu (Cote, 1998).
Sagitalinės plokštumos stuburo linkiams įvertinti naudojamas cirtometras (Bryan, 1989; Hänninen, 2003; Alizadeh 2004), goniometras (Campbell-Kyureghyan, 2005) ar inklinometras (Ng, 2001). Tačiau labai dažnai vertinant kūno laikysenos ypatumus šioje plokštumoje naudojamas rentgenologinis tyrimo metodas (Marks, 2003). Sagitalinių linkių išreikštumo vertinimui naudojamas ir ultragarsinis topometrinis metodas (Prange, 2002).
Pastaruoju metu vaikų kūno laikysenos vertinimui dažniausiai naudojamas fotografinis metodas (McEvoy, 2005; Watson, 2000; Grimmer, 2002). Skiriasi tik parenkamų anatominių orientyrų kiekis, bei vertinimo plokštumos. Šie duomenys vėliau vertinami ekspertiniu būdu arba interpretuojami panaudojant įvairaus tipo kompiuterines analizės programas.
Vertinant kūno laikysenos simetriškumą dažniausiai nepavyksta eliminuoti dėl neteisingo anatominių orientyrų pažymėjimo kylančių matavimo paklaidų. Todėl siūloma anatominių orientyrų naudojimo metodą keisti arba derinti su kūno paviršiaus topografiniais matavimais pagal nelygumų pasiskirstymus (Durdle, 20002). Panašiu principu vadovaujasi ir Moire fotografijos šalininkai (Wong, 1997).
Plačiai diskutuojama apie rentgenologinių tyrimo metodų tinkamumą vaikų kūno laikysenos įvertinimui. Daugelis tyrėjų nurodo, kad tokio pobūdžio tyrimai galimi, tik išskirtiniais atvejais, kai jokiais kitais būdais neįmanoma įvertinti kūno padėties simetriškumo (Brady, 2003) arba kai reikalingi labai tikslūs kūno laikysenos įvertinimai diagnostikos ir gydymo tikslais. Rentgenologinių tyrimų duomenys vertinami dėl savo tikslumo ir dažnai būtent jų pakartotinis naudojimas atskleidžia kūno laikysenos dinamikos pokyčius, tačiau tuo pačiu didinamas ir jonizuojančios spinduliuotės ekspozicijos laikas vaiko organizmui (Pazos, 2005). Ir nors vis dėlto rentgenologiniai kūno laikysenos ypatumų vertinimo metodai šiuo metu plačiai naudojami vertinant moksleivių sveikatą, mokslininkai vis dažniau ieško kitų labiau tinkamų metodų vaikų kūno laikysenos vertinimui. Kanados mokslininkai (Leroux, 2000) palygino rentgenologinį stuburo sagitalinių linkių vertinimo metodą su neinvaziniu antropometrinių dydžių nustatymo metodu, kurio pagalba apie kūno laikysenos simetriškumą sprendžiama panaudojant trigonometrinį modelį. Koreliacijos koeficientas tarp šių metodų buvo 0,94 vertinant krūtininę kifozę, ir 0,91 – vertinant juosmeninę lordozę. Šiuo metu plačiai diskutuojama apie kitų tyrimų, galinčių pakeisti rentgenologinį kūno laikysenos stereotipo vertinimo metodą, tinkamumą, jautrumą ir specifiškumą nustatant kūno asimetrijos požymius. Tokiais metodais laikomi Moire topografija, video raster-stereometrijos sistema, ISIS sistema,
ultragarsu paremta stuburo analizės sistema (Zebris), ultragarsinė topometrija (Asamoah, 2000).
Nors vizualinio kūno laikysenos vertinimo metodo ar tokių vertinimo priemonių, kaip laikysenos tinklelis bei vertikalusis svarelis, naudojimas taikomas moksliniuose tyrimuose vertinant moksleivių kūno laikyseną, pastaruoju metu mokslinėje visuomenėje labiau paplitę sudėtingos ir brangios įrangos reikalaujantys kūno laikysenos vertinimo metodai. Jų matavimai pasižymi tikslumu ir kompleksiškumu, bet labai dažnai jų panaudojimas yra neįmanomas populiaciniuose tyrimuose. Jų taikymo klinikinėje praktikoje nauda akivaizdi, tačiau tai įmanoma tik dideliuose sveikatos priežiūros centruose, galinčiuose įsigyti tokio lygio testavimo techniką. Klinikinėje praktikoje kūno laikysenos vertinimas svarbus ne tik griaučių - raumenų sistemos sutrikimo konstatavimui, bet ir poveikio efektyvumo vertinimui atliekant pakartotinius tyrimus. Tokiu atveju visada tikslingiau naudoti tą metodiką, kuri buvo taikyta pirminio įvertinimo metu, kitaip poveikio efektyvumo vertinimas gali būti klaidingas.
Kūno kompozicijos vertinimas. Kūno kompozicijos tyrimai reikšmingi nustatant biologinę populiacijų įvairovę, individo mitybos būklę, augimą ir raidą ir fizinį pajėgumą (Jakimavičienė, 2004). Taip pat šie matavimai suteikia informacijos apie padidėjusią riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (Siervogel, 2003).
Vertinant moksleivių kūno kompozicijos ypatumus nėra vieningai priimto tinkamiausio vertinimo metodo. Kiekvienas iš daugybės vertinimo būdų turi savo šalininkų ir priešininkų.
Vertinant kūno kompoziciją dažniausiai naudojami dviejų arba trijų komponentų vertinimo metodai. Naudojant dviejų komponentų vertinimo modelį, nustatoma riebalinės masės ir aktyvios kūno masės dydžiai. Trijų komponentų modelio pagalba galima detaliau įvertinti aktyvios masės sudėtį, išskiriant ją į raumeninio audinio kiekį, kaulų mineralinį tankį (Dezenberg, 1999).
Pastaruoju metu pediatrijos srities moksliniuose darbuose plačiai naudojamos įvairios vertinimo metodikos, kurių pagalba įvertinami aktyvios kūno masės ir riebalinės masės dydžiai: densitometrija, dvigubos energijos rentgeno absorbciometrijos (DEXA) metodas, visuminis kūno elektrinio laidumo matavimas (TOBEC), izotopinio skiedimo metodas (Wells, 2001), biolektrinis impedansas (BIA): kojos - kojos ar rankos - kojos sistema, pletizmografija naudojant BODPOD (Parker, 2003), kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimas (Goran, 1998). Tačiau daugumos šių metodų neįmanoma taikyti populiaciniuose tyrimuose, dėl su jų naudojimu susijusių didelių kaštų ar dėl atsirandančių sunkumų norint juos taikyti ne specializuotose vertinimo laboratorijose. Todėl dažnai vertinant vaikų kūno
kompoziciją naudojami odos klosčių ir kūno apimčių matavimo metodai. Šiuos matavimus nesunku atlikti, taip pat jie pasižymi ir pakankamu tikslumu (Maffeis, 2001).
DEXA metodas dažnai naudojamas įvairiose mokslinėse studijose kaip standartas. Jį naudojant dažnai nustatomas naujų kūno masės kompozicijos vertinimo metodų tinkamumas (Fors, 2002; Sung, 2001). Daniels ir kt., (2000) išanalizavę įvairių riebalinio audinio pasiskirstymo vertinimo metodų tinkamumą lyginant juos su DEXA, priėjo išvados, kad tinkamiausias metodas vaikystėje ir paauglystėje yra talijos (liemens) apimties matavimas. Šį matavimą mažiausiai įtakojo lytis ir rasė. Talijos apimties matavimą vaikų ir paauglių liemens riebalinio audinio pasiskirstymo įvertinimui tinkamiausiu laiko ir kiti mokslininkai (Taylor, 2000; Neovius, 2005), kurie būtent šį matavimą išskyrė kaip tinkamiausią, lyginant su liemens - šlaunies apimties santykio matavimu ir liemens formos indeksu. Nors kitų autorių darbai patvirtina būtinybę šį santykį naudoti kartu su ūgio reikšmėmis (Asayama, 1997). Tačiau reikia įvertinti ir tai, kad atskirų kūno segmentų apimčių matavimai teikia daugiausiai informacijos būtent apie vertinto regiono riebalinio audinio pasiskirstymą ir ne visada suteikia informacijos apie kompleksinį riebalinio audinio pasiskirstymo vaizdą. Dar vienas kritinis pastebėjimas, gali būti tai, kad vertinant apimčių matavimo metu paprastai nusakoma tik riebalinio audinio kiekis ir ignoruojamas aktyvios kūno masės parametras.
Bioimpedancinis kūno masės kompozicijos vertinimo metodas paremtas tuo, kad riebalinis audinys ir aktyvioji kūno masė pasižymi skirtingu elektriniu laidumu. Šio metodo tinkamumu kūno kompozicijos matavimams abejoja daugelis mokslininkų (Eisenmann, 2004). Bioimpedansinio tyrimo šalininkai vertina šį metodą kaip paprastą naudoti ir neužimantį daug laiko tyrimo metodą. Ir nors dauguma studijų patvirtino stiprų koreliacinį ryšį tarp BIA ir DEXA (Fors, 2002; Sung, 2001), šis metodas nėra labai plačiai taikomas praktikoje.
Matuojant odos klosčių storį gaunama informacija ne tik apie riebalinio audinio kiekio ir aktyvios kūno masės kiekį organizme, tačiau nustatomas ir riebalinio audinio pasiskirstymas (Jakimavičienė, 2004). Mokslininkai (Teixeira, 2001; Eisenmann, 2004) nustatė, kad odos klosčių matavimas turi stiprų koreliacinį ryšį su DEXA pagalba gautų matavimų rezultatais.
Matuojant odos klostes neišvengiama ir paklaidų, kai suspaudžiamas dvigubas odos ir poodžio sluoksnis, neatsižvelgiama į individualų odos storį, nevienodą klosčių susispaudimo gebą, kuri priklauso nuo matavimo vietos, individo lyties, amžiaus. Taip pat labai sunku išmatuoti odos klosčių storį nutukusiems asmenims (Malina, 1995). Tokių matavimų paklaidą taip pat įtakoja vertintojo kvalifikacija ir kompetencija.
Antsvorio arba nutukimo vertinimui tinkamiausias metodas būtų riebalinio audinio kiekio apskaičiavimas (Daniels, 1997; Cole, 2000). Tačiau šis metodas (priklausomai nuo taikomų vertinimo priemonių) gali būti brangus, sudėtingas ar užimti daug laiko, todėl nėra pats tinkamiausias populiaciniams, epidemiologiniams tyrimams. Dažniausiai kūno kompozicijos vertinimui naudojamas netiesioginis parametras – kūno masės indeksas (KMI). Šį parametrą pirmą kartą aprašė matematikas Lambert‘as Adolphe‘as Jacques‘as Quetelet‘as 1870 metais (Daniels, 1997).
Nors KMI pasižymi mažesniu jautrumu negu odos raukšlių storio matavimas norint įvertinti kūno kompoziciją (Malina, 1999), tačiau vertinant suaugusiųjų kūno kompoziciją šis parametras yra priimtinas tarptautiniu mastu ir KMI > 30kg/mP
2
P
yra vertinamas kaip nutukimas (WHO, 1995). Naudojant KMI vaikų ir paauglių nutukimo ar antsvorio lygmens įvertinimui, plačiai diskutuojama apie šio rodiklio tinkamumą. Vieni autoriai (Himes, 1994; Cole, 2000) pripažįsta jį esant tinkamu vertinant vaikų ir paauglių kūno kompoziciją, savo tyrimais patvirtindami stiprų koreliacinį ryšį tarp KMI ir DEXA pagalba gautų rezultatų (Lindsay, 2001). Tačiau yra ir daug kritikuojančių KMI tinkamumą tyrimų (Daniels, 1997; Wells, 2000), nors daugeliu atvejų KMI naudojamas remiantis suaugusiems skirtomis KMI ribomis antsvorio ir nutukimo konstatavimui.
KMI vaikystės ir paauglystės laikotarpiu keičiasi (Cole, 1995). Tik gimus KMI mediana lygi 13 kg/mP
2
P
, vienerių metų amžiuje ji pasiekia 17 kg/mP
2
P
, šešerių metų amžiuje sumažėja iki 15,5 kg/mP
2
P
, o 20 metų amžiuje padidėja iki 21 kg/mP
2
P
. Todėl reikalinga nustatyti KMI normas priklausomai nuo amžiaus, kad būtų galima konstatuoti nutukimą.
T.J.Cole ir kiti mokslininkai pasiūlė vaikų ir paauglių kūno kompozicijos vertinimui naudoti tarptautinių tyrimų duomenų analizės pagalba sudarytas KMI ribas antsvorio ir nutukimo vertinimui, adaptuotas pagal lytį ir amžių.
Lentelė. KMI ribos antsvorio ir nutukimo nustatymui, priklausomai nuo amžiaus ir
lyties (Cole TJ, Bellizzi MC, Flegal KM, Dietz WH, 2000).
Antsvoris Nutukimas Amžius
(metais) berniukai mergaitės berniukai mergaitės
10 19,84 19,86 24,00 24,11 10,5 20,20 20,29 24,57 24,77 11 20,55 20,74 25,10 25,42 11,5 20,89 21,20 25,58 26,05 12 21,22 21,68 26,02 26,67 12,5 21,56 22,14 26,43 27,24 13 21,91 22,58 26,84 27,76
JAV rekomenduojama antsvorio ir nutukimo diagnozavimui naudoti atitinkamai 85 ir 95 KMI procentiles, priklausomai nuo amžiaus ir lyties (Barlow, 1998), tačiau nėra moksliškai pagrįsta, kodėl būtent šios procentilės turėtų būti naudojamos (Cole, 2000).
II.4. Sąsajos tarp kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrų
Morfologinės charakteristikos, tokios kaip ūgis ir kūno svoris, apsprendžia kūno inercinius momentus, kurie svarbūs laikysenos stabilumo užtikrinimo procese. Smulkaus kūno sudėjimo asmenys pasižymi didesniais gravitacijos centro svyravimais negu normalaus kūno sudėjimo asmenys. Vaikinams būdingi didesnės amplitudės gravitacijos centro svyravimai, negu merginoms. Tai siejama tiek su morfologinių charakteristikų skirtumais, tiek ir su fiziologiniais skirtumais, pvz.: plekšninio raumens architektūrinėmis savybėmis (Farenc, 2003). Morfologinės kūno charakteristikos įtakoja ir kūno laikysenos parametrus. Skirtingų morfotipų asmenys (ektomorfai, mezomorfai, endomorfai) pasižymi skirtinga rizika skoliozinių stuburo linkių išsivystymui paauglystėje (LeBlanc, 1995). Morfotipas gali būti prielaida greitesniam griaučių - raumenų sistemos sutrikimo progresavimui. Paaugliai, pasižymintys mažesniu mezomorfizmu, priklauso didesnės rizikos grupei (LeBlanc, 1997). Tačiau yra ir mokslinių studijų, kuriose nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp ūgio, svorio ir KMI reikšmių priklausomai nuo kūno laikysenos ypatumų (Grivas, 2002).Ūgis laikomas vienu iš svarbesnių laikysenos asimetrijos vystymąsi predisponuojančių faktorių tiek berniukų, tiek mergaičių tarpe (Hazebroek, 1994). Augimo spurtas taip pat gali neigiamai įtakoti kūno laikyseną. Tačiau mergaitėms, prasidėjusios menstruacijos gali turėti apsauginio faktoriaus vaidmenį. Mažesnis ūgis gali būti siejamas su skolioziniu stuburo linkiu ar pernelyg išreikštais sagitaliniais linkiais ir dėl biomechaninių stuburo sandaros ypatumų (Ylikoski, 2003). Tačiau kiti autoriai teigia, kad 11 - 13 metų vaikams su idiopatine skolioze būdingas statistiškai reikšmingai didesnis ūgis. Jiems taip pat būdingas ir didesnis krūtininės stuburo dalies ilgis (Skogland, 1981).
Padidėjęs kūno svoris ir nutukimas reikšmingai įtakoja paauglių kūno laikysenos kontrolės mechanizmus. Nutukę moksleiviai pasižymi mažesniais pusiausvyros ir koordinacijos gebėjimais (Bernard, 2003). Nutukusiems asmenims būdingas sumažėjęs dinaminis stabilumas. Šį nestabilumą sukelia per didelis kūno svoris, o pats kūno laikysenos nestabilumas vaidina nežymų vaidmenį šiame procese (McGraw, 2000).
Antropometrinių parametrų ir kitų morfologinių charakteristikų ypatumai įtakoja ne tik statinį laikysenos stereotipą, tačiau ir laikysenos pusiausvyros ypatumus. Allard ir kt. (2001) teigia, kad ektomorfai pasižymi mažesniu laikysenos pusiausvyros stabilumu. Tai gali būti susiję su sąlyginai mažesniu raumeninio audinio kiekiu, didesniu ūgio / svorio santykiu bei aukštesne kūno masės centro padėtimi.
Ilgalaikės kūno laikysenos formavimosi stebėjimo studijos parodė, kad laikysenos formavimasis priklauso nuo lyties, amžiaus ir morfologinio somatotipo. Kiekvienam somatotipui būdingi specifiniai kūno laikysenos sutrikimai. Didžiausia rizika ateityje susidurti su asimetrine kūno laikysena buvo nustatyta asteniško kūno sudėjimo asmenų grupėje (Tambovtseva, 2000).
Savalaikis ir išsamus kūno laikysenos stereotipo bei kūno kompozicijos ypatumų nustatymas leistų efektyviau parinkti prevencijos ir korekcijos priemones ir metodus. Moksliniai šaltiniai teigia, kad prevencinių priemonių, apimančių fizinius pratimus (Petravičius, 2001; Somhegyi, 2005), poilsio ir darbo vietos adaptavimą (Hänninen, 2003) taikymas efektyviai įtakoja mokyklinio mažiaus vaikų kūno laikysenos pokyčius. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad neužtikrinus optimalaus fizinio aktyvumo, vaikų kūno laikysenos parametrai turi tendenciją blogėti (Somhegyi, 2005).
III.
TYRIMO MEDŽIAGA, METODAI IR KONTINGENTAS
Tiriamųjų charakteristikaDarbe analizuoti 405 penktų klasių moksleivių (besimokančių Kauno, Vilniaus ir Panevėžio vidurinėse mokyklose) kūno laikysenos ir kūno kompozicijos vertinimo duomenys. Tiriamųjų grupę sudarė 195 (48,15 proc.) berniukai ir 210 (51,85 proc.) mergaičių. Tiriamųjų amžiaus vidurkis: berniukų 11,6 ± 0,05 metai (nuo 10 iki 13 metų), mergaičių 11,48 ± 0,04 metai (nuo 10 iki 12 metų). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį pateikiamas pirmoje lentelėje.
1 lentelė. Moksleivių pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.
Lytis 10 metų 11 metų 12 metų 13 metų
Berniukai proc. n 4,1 8 35,9 70 55,9 109 4,1 8 Mergaitės proc. n 1,9 4 48,1 101 105 50 -
Abi lytys proc. n 2,5 12 171 35 43,9 214 1,6 8
Dalyvavimo sportinėje veikloje dažnis ir ypatumai moksleivių tarpe. Dalyvaujančiais sportinėje veikloje laikėme tuos moksleivius, kurie ne mažiau kaip 3 kartus per savaitę ir ne mažiau tris mėnesius per metus lankė sporto būrelius ar užsiėmimus.
Mūsų tyrimo duomenimis, berniukai statistiškai patikimai dažniau lankė įvairius sporto užsiėmimus negu mergaitės. Sportinėje veikloje dalyvavo 58 (29,74 proc.) berniukai ir tik 32 (15,24 proc.) mergaitės (
z
= 3,53; p<0,05).Dominuojanti sportinė veikla tarp berniukų buvo įvairios kovos menų sporto šakos – jas lankė 29,31 proc. visų sportuojančių berniukų. Mergaitės dažniausiai lankė įvairius choreografijos, pramoginių šokių užsiėmimus – 37,5 proc. visų sportuojančių mergaičių. Iš visų tyrime dalyvavusių moksleivių 5 moksleiviai (1 berniukas ir 4 mergaitės) buvo atleisti nuo kūno kultūros užsiėmimų.
TYRIMO METODAI
Kūno laikysenos ir kūno kompozicijos parametrų vertinimas buvo atliekamas šiltoje, šviesioje ir maksimaliai nuo triukšmo izoliuotoje patalpoje. Tiriamasis buvo supažindinamas
su tyrimo metodika. Tiriamojo buvo prašoma nusirengti paliekant tik apatines kelnaites ir liemenėlę (mergaitėms).
Kūno laikysenos vertinimas
Laikysenos vertinimo metu tiriamasis stovėdavo taip, kad suglaudus kulnus, pėdos sudarytų 45 laipsnių kampą. Matavimai buvo atliekami tada, kai tiriamasis apsiprasdavo su tokia poza ir maksimaliai atsipalaiduodavo.
Siekiant kompleksiškai įvertinti kūno laikysenos ypatumus, kūno laikysenos matavimai buvo atliekami frontalinėje, sagitalinėje ir horizontalinėje plokštumose.
Matavimai frontalinėje plokštumoje
Porinių kūno segmentų ilgių matavimas
Ant tiriamojo nugaros žymekliu pažymima stuburo slankstelių keterinių ataugų vietos (nuo C7 iki S2), mentės apatinio kampo vieta, užpakalinio viršutinio klubakaulio dyglio (spina iliaca posterior superior - SIPS) vieta bei uodegikaulis ties sėdmeninio plyšio vieta.
Kūno laikysenos asimetrijos nustatymui matavome sekančius atstumus (1 pav.):
Stuburo krūtininėje dalyje: nuo septintojo kaklo
slankstelio (C7) iki dvylikto krūtininio slankstelio (Th12) – I BC7 - Th12B; nuo septintojo kaklo slankstelio (C7) iki apatinio dešinės ir kairės mentės kampo – I BC7 - α sc.inf. sin/dexB; nuo apatinio dešinės ir kairės mentės kampo iki dvylikto krūtininio slankstelio (Th12) – IB α sc.inf. sin/dex - Th12B.
Menčių padėties asimetrijos vertinimui buvo skaičiuojama skirtumas tarp I BC7 - α sc.inf. sinB ir I BC7 - α sc.inf.dex
B
vertinant viršutinę menčių padėties asimetriją, bei skirtumas tarp IB α sc.inf. sin - Th12 B ir IB α sc.inf. dex - Th12B vertinant apatinę menčių padėties asimetriją.
Stuburo juosmeninėje ir kryžkaulio (uodegikaulio) dalyje vertinome atstumus nuo
penktojo juosmeninio slankstelio (L5) iki SIPS – I BL5 – SIPS sin/dexB; nuo SIPS iki uodegikaulio – I BSIPS sin/dex – coccyx.B.
Dubens padėties asimetrijos vertinimui buvo skaičiuojama skirtumas tarp I BL5 – SIPS sinB ir I BL5 – SIPS dex Bviršutinės dubens padėties asimetrijos vertinimui beiskirtumas tarp I BSIPS sin - coccyx BirI BSIPS dex - coccyxB
-
apatinės dubens padėties asimetrijos vertinimui.Taip pat buvo vertinamas abiejų kojų ilgis, matuojant atstumą centimetrine juostele nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio (spina iliaca anterior superior) iki vidinės kulkšnies (malleolus medialis). Kojų ilgis buvo vertinamas stovimoje padėtyje.
Kūno laikysena buvo laikoma asimetrine, kai skirtumas tarp kairės ir dešinės pusės atitinkamų kūno segmentų ilgių buvo lygus ar didesnis negu 0,5 cm.
Stuburo linkio frontalinėje plokštumoje vertinimas
Naudojant vertikalųjį svarelį (svambalą) buvo vertinama stuburo linkių kryptis ir išreikštumas. Vertinant stuburo linkius vertikalaus svarelio atskaitos tašku buvo laikomas septintas kaklo slankstelis (C7). Stuburo linkio dydis (išreikštumas) buvo vertinamas matuojant centimetrine juostele (liniuote) nuo svambalo virvelės iki linkio viršūnės - labiausiai išreikštos linkio vietos. Buvo atžymimas slankstelio pavadinimas ties linkio viršūne, taip pat slanksteliai ties kuriais prasideda ir baigiasi stuburo linkis. Pagal lokalizaciją stuburo linkius skirstėme į krūtininės stuburo dalies, juosmeninės stuburo dalies ir krūtininės-juosmeninės stuburo dalių; pagal apimtį į „C“ formos stuburo linkius, „S“ formos stuburo linkius; pagal kryptį buvo skiriami linkis į dešinę, linkis į kairę. Stuburo linkiai neviršijantys 0,5 cm buvo laikomi fiziologiniais.
Matavimai sagitalinėje plokštumoje
Sagitaliniai stuburo linkiai buvo vertinami panaudojant cirtometrą. Tai lanksti guminė juostelė, išlaikanti jai suteiktą formą dėl viduje esančios metalinės juostelės. Prietaisas buvo priglaudžiamas prie tiriamojo stuburo slankstelių keterinių ataugų, suformuojant jį pagal tiriamojo stuburo linkius, siekiant įvertinti krūtininės kifozės ir juosmeninės lordozės dydį (2 pav.).
