LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
ANA KIKILIČIENĖ
ALKOHOLINĘ PRIKLAUSOMYBĘ TURINČIŲ PACIENTŲ
SLAUGOS POREIKIAI
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Kastytis Dapšys
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė
Parašas 2015 m. ...mėn. ...d.
ALKOHOLINĘ PRIKLAUSOMYBĘ TURINČIŲ PACIENTŲ
SLAUGOS POREIKIAI
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA, baigiamasis darbas
Darbo vadovas Dr. Kastytis Dapšys
2015 m. ...mėn. ...d.
Recenzentas Darbą atliko
Dr. V. Grigaliūnienė Magistrantė Ana Kikiličienė 2015 m. ...mėn. ...d. 2015 m. ...mėn. ...d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Alkoholinės priklausomybės ligos samprata ... 11
1.2. Slaugos teorijų ir modelių, nagrinėjančių pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikius ir jų tenkinimą, analizė ... 12
1.2.1. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal A. Maslow teoriją ... 13
1.2.2. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal F.Nightingale slaugos teoriją ... 15
1.2.3. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal H. Peplou Tarpasmeninių ryšių modelį ir K.Kolcaba komforto teoriją ... 16
1.2.4. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal J.Travelbee teoriją, P. Barker ir P. B. Barker slaugos teorinį modelį ... 21
1.2.5. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal J. O. Prochaska ir Carlo C. DiClemente transteorinį elgesio pasikeitimo stadijų modelį, B.Neuman sveikatos sistemos ir C. Roy adaptacijos modelį ... 22
1.2.6. Slaugytojų vaidmuo, tenkinant pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikius ... 26
2. TYRIMO METODIKA ... 30
2.1. Tyrimo planavimas ... 30
2.2. Tiriamieji ... 30
2.3. Tyrimo metodai ... 31
2.4. Duomenų analizės metodai ... 31
3. TYRIMO REZULTATAI ... 32
3.1. Pacientų slaugos poreikiai, pacientų požiūriu ... 32
3.2. Slaugytojų požiūris į slaugą ... 39
3.3. Pacientų ir slaugytojų požiūrio į slaugą palyginimas ... 47
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 59
IŠVADOS ... 62
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 64
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65
SANTRAUKA
Kikiličienė A. Alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikiai, magistranto baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. Kastytis Dapšys; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2015: 69 p.
Magistriniame darbe išsamiai išnagrinėta aktuali alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikių tema. Alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikių tenkinimas tampa vienu svarbiausiu sėkmingo slaugos proceso veiksniu. Magistrinio darbo tikslas – ištirti alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikius.
Darbo uždaviniai: 1) ištirti pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, subjektyvų požiūrį į jų slaugą; 2) nustatyti slaugytojų požiūrį į alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikius; 3) palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugą.
Tyrimo metodai: Siekiant ištirti alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikius buvo taikyti šie metodai: teoriniai (mokslinės literatūros analizė), empiriniai (kiekybinis tyrimas: slaugytojų ir pacientų nuomonės tyrimas anketavimo metodu), lyginamieji (slaugytojų ir pacientų nuomonės lyginamoji analizė).
Rezultatai. Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikius reikia nagrinėti remiantis A.Maslow, F. Nightingale, V. Henderson, H. Peplau, J.Travelbee, P. Barker ir P. B. Barker ir kitų autorių teorijomis ir teoriniais modeliais. Tyrime dalyvavo 89 alkoholinę priklausomybę turintys pacientai ir 103 RVPL slaugytojai, dirbantys su alkoholinę priklausomybę turinčiais pacientais. Tyrimo rezultatai parodė, kad pacientai ir slaugytojos skirtingai vertino skyriaus aplinką, slaugytojų profesionalumą, slaugytojų etikos laikymąsi, pacientų teisę į privatumą ir konfidencialumą, pagarbą pacientams. Tiek pacientų, tiek slaugytojų nuomonės sutapo dėl veiksnių, lemiančių slaugos kokybę skyriuje – tai mokėjimas atlikti slaugos procedūras ir nuolatinis slaugytojo kvalifikacijos kėlimas.
Išvados. Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, ir slaugytojų, slaugančių šiuos pacientus nuomonės dėl slaugos poreikių ženkliai skiriasi. Todėl būtina sukurti pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikių modelį, kuris įvertinus gautus šio tyrimo rezultatus, padėtų gerinti šiems pacientams teikiamų paslaugų kokybę iš vienos pusės ir padėtų slaugytojoms kokybiškai atlikti savo darbą.
Darbą sudaro įvadas, 4 pagrindinės dalys, pateikiamos išvados, rekomendacijos bei literatūros šaltiniai.
SUMMARY
Kikiličienė A. Alcohol addicted patients` nursing needs, master`s thesis / supervisor asoc. Prof. Kastytis Dapšys; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2015: 69 pages.
Master thesis provides a comprehensive analysis of alcohol addicted patients` nursing needs. Meeting the needs of alcohol addicted patients nowadays becomes one of the main factors of successful nursing process. The aim of the thesis – to study alcohol addicted patients` nursing needs. Objectives. The objectives are as follows: 1) to study nursing as a process from the subjective point of view of the alcohol addicted patients; 2) to identify nurses` point of view to the nursing needs of alcohol addicted patients; 3) to compare both views, the one of the patients` and the other of the nurses`, to the alcohol addicted patients` nursing process.
Methods. In order to make a thorough study of the alcohol addicted patients` nursing needs, there have been used theoretical (scientific literature analysis), empirical (quantitative survey, deducted by the questionnaire method, have been performed in order to study nurses` and patients` point of view) and comparative (a comparative analysis of the nurses` and patients` point of view) study methods.
Results. While analyzing nursing needs of alcohol addicted patients` it is advised to make use of A.Maslow, F. Nightingale, V. Henderson, H. Peplau, J.Travelbee, P. Barker ir P. B. Barker and other authors` theories and theoretical models.
89 alcohol addicted patients and 103 nurses of Vilnius Psychiatric Hospital, working with such patients, have participated in the survey. The results of the survey: patients and nurses differently assessed the surroundings of the division, nurses` professionalism, and ethics, privacy and confidentiality rights as well as respect for the patients. Both groups estimated in the same way only the ability of the nurses to perform nursing indications and the process of nurses` qualification improvement.
Conclusions. Point of view of both, the patients and the nurses towards the nursing needs of alcohol addicted patients significantly differs. That is why there is a need to create a theoretical model which, after the survey results analyses have been performed, will help to improve the quality of nursing services provided to the alcohol addicted patients.
The thesis consists of introduction, 4 main parts, conclusions, recommendations and references.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovui dr. Kastyčiui Dapšiui, kuris man skyrė savo laiką, dalinosi patirtimi bei žiniomis, davė naudingus pasiūlymus ir patarimus.
Už bendradarbiavimą ir pagalbą atliekant tyrimą dėkoju visoms slaugytojoms dalyvavusioms tyrime, savo skyriaus kolektyvui už supratimą.
Dėkoju šeimai bei draugams už palaikymą ir tikėjimą mano jėgomis. Su pagarba, studentė Ana Kikiličienė
SANTRUMPOS
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Alkoholis yra daugelyje kultūrų šimtmečiais naudojama psichoaktyvi medžiaga, turinti priklausomybę formuojančių savybių. Žalingas alkoholio vartojimas sukelia pavojingas ligas ir tampa socialine bei ekonomine našta visuomenei (Pasaulio sveikatos organizacija, 2014). Žalingas alkoholio vartojimas siejamas su daugiau negu 200 ligų, kurių tarpe pirmauja priklausomybė nuo alkoholio, kepenų cirozė bei įvairios vėžio formos. Naujausiais tyrimais nustatytas ryšys tarp žalingo alkoholio vartojimo ir užkrečiamų bei infekcinių ligų, ir tokių, kaip tuberkuliozė bei žmogaus imunodeficito virusas. Besaikis alkoholio vartojimas tampa pasaulinės, regioninės bei nacionalinės politikos objektu. Piktnaudžiavimas alkoholiu toksiškai veikia jį vartojančio asmens organus, tampa organizmo intoksikacijos, lemiančios fizinės koordinacijos, sąmoningumo, suvokimo bei elgesio sutrikimus, priežastimi bei šiandienine „rykšte“ – skatina asmens priklausomybę nuo alkoholio.
Priklausomybė nuo alkoholio (kitaip dar gali būti vadinama alkoholizmu arba priklausomybės nuo alkoholio sindromu) yra apibrėžiama kaip santalka elgsenos, pažinimo ir fiziologinių reiškinių, atsiradusių po kartotinio alkoholio vartojimo, kuris savo ruožtu sukelia didelį norą ir toliau vartoti alkoholį bei sunkumus tą norą kontroliuoti, nepriklausomai nuo galimų ir suvokiamų neigiamų pasekmių – prioritetą teikiant alkoholio vartojimui, o ne kitoms veikloms ar įsipareigojimams vykdyti – padidėjusi alkoholio tolerancija ar net fiziologinės abstinencijos būsena [55] .
Alkoholio priklausomybę turintys asmenys, kaip ir kitomis priklausomybės ligomis sergantys pacientai, turi savo poreikius, yra gydomi ir slaugomi tiek medicinos ir slaugos įstaigose, tiek namuose. Alkoholio priklausomybę turinčių pacientų slaugos procesas apima tiek pačių pacientų pastangas pasveikti, tiek slaugytojų arba asmenų, kurie yra šalia veiksmus, siekiant padėti šiems pacientams keisti gyvenimo būdą.
Siekiant ištirti alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikius, būtina išsamiai išanalizuoti jau atliktus tyrimus šioje srityje, taip pat egzistuojančias pacientų, ypač turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikius nagrinėjančias teorijas bei teorinius modelius.
Remiantis Socialinės ekonomikos instituto ataskaita „Pagalbos asmenims, sergantiems priklausomybės nuo alkoholio ligomis, priemonės ir sistema Lietuvoje“ [56] „šiuolaikinis kompleksinis priklausomybės nuo alkoholio gydymas apima ne tik medicinines (gydymo) paslaugas, bet ir psichosocialinę reabilitaciją bei priklausomybę nuo alkoholio turinčių asmenų socialinę integraciją“, o slaugytojai, kaip ir gydytojai psichiatrai, šeimos gydytojai, sveikatos priežiūros įstaigų psichologai bei socialiniai darbuotojai, atlieka nuo alkoholio priklausomų asmenų sveikatos priežiūrą Lietuvoje.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis [55] kiekvienais metais pasaulyje nuo nesaikingo alkoholio vartojimo miršta apie 2,5 milijonus žmonių. Slaugos paslaugų paklausa nuolat auga. Taip pat stiprėja ir slaugytojų vaidmuo, kuris, anot teoretikų gali būti siejamas su pacientų poreikių tenkinimu, siekiant užmegzti paciento-slaugytojo ryšį; asmeniniu slaugos proceso koordinavimu bei pacientų poreikių suvokimu. Slauga turi būti nukreipta tiek į paciento fizinių (fiziologiniai bei aplinkos), tiek funkcinių (pvz. konsultavimas it kitos slaugos paslaugos), tiek ir socialinių poreikių tenkinimą [37]. Taigi, svarbu išanalizuoti tiek pacientų, tiek slaugytojų nuomones į slaugos poreikius, jų atsiradimą bei tenkinimą.
Šiuolaikinis slaugos mokslas yra susietas su įvairiomis mokslų sritimis – biomedicinos, socialiniais bei humanitariniais mokslais, kas leidžia atskleisti skirtingus sveikatos bei gyvenimo aspektus. Slaugos tyrimų aktualumą lemia sveikatos priežiūros pasiekimai ir ilgesnės gyvenimo trukmės tikimybė bei augantis skaičius įvairaus amžiaus žmonių, susiduriančių su slaugos problemomis, į kurias mūsų šalyje iki šiol kreipiamas menkas dėmesys. Lietuvoje slaugos mokslinių tyrimų sritis yra nauja ir svarbi ne tik akademine prasme, bet ir šalies kultūrai bei ekonomikai. Slaugytojų darbas įvairiose medicinos srityse turi daug bendrų ypatumų, bet skiriasi savo specifika, nes tai sąlygoja skirtingi pacientų poreikiai. Darbas su alkoholinę priklausomybę turinčiais pacientais yra individualus, todėl didelė atsakomybė slaugytojams tenka nustatant pacientų, segančių alkoholine psichoze slaugos poreikius [4]. Lietuvoje nėra atlikta slaugos mokslinių darbų, kurie vertintų pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę poreikius ne tik iš paciento, bet ir iš slaugytojų pozicijos. Nėra sukurta ar/ir adaptuota instrumentų, galinčių nustatyti paciento, turinčio alkoholinę priklausomybę poreikius. Slaugos poreikių nustatymas padėtų slaugytojai identifikuoti slaugos problemą ir vėliau planuoti pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę ilgalaikę kompleksinę slaugą, t.y. slaugos procesu būtų kuriamas nuolatinis komfortas, kuris yra būtinas komponentas optimaliai palaikyti biologines, psichologines ir socialines funkcijas. Todėl priklausomybės ligų specialistai yra svarbi grandis tarp priklausomų asmenų ir visuomenės [3, 4, 6, 15, 19, 22, 26, 37, 43, 46, 50].
Darbo praktinė reikšmė. Atlikto kiekybinio tyrimo rezultatais galės pasinaudoti slaugos paslaugas priklausomybę nuo alkoholio turintiems asmenims teikiančios įstaigos, kurios siekia gerinti teikiamų paslaugų kokybę, stengiasi atitikti tiek slaugytojų, tiek pacientų poreikius.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – ištirti alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikius.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, subjektyvų požiūrį į jų slaugą. 2. Nustatyti slaugytojų požiūrį į alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos
poreikius.
3. Palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugą.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Alkoholinės priklausomybės ligos samprata
Alkoholio vartojimas pasižymi taisyklių ir normų įvairove, kur nustatoma, kas, ką, kada, su kuo ir kur gali gerti. Daugeliu atveju tai priklauso nuo kultūrinės, religinės, socialinės, ekonominės aplinkos. Straipsnyje „Gėrimo kontekstas ir teisinė alkoholio vartojimo pusė: fokus grupės alkoholio vartojimo tyrimo rezultatai Danijoje“ [31] autoriai, nagrinėdami alkoholio vartojimo aspektus, teigia, kad alkoholio vartojimas dėl daugelio priežasčių, tokių kaip alkoholio prieinamumas, socialinis spaudimas išgerti, kultūriniai lūkesčiai, gaunamas pasitenkinimas, tampa patrauklus skirtingų socialinių grupių asmenų tarpe. Alkoholis lemia jį vartojančių asmenų mąstymą, poelgius. Todėl tampa ypač svarbu suprasti alkoholio vartojimo kontekstą, lemiantį individualią ir grupinę jį vartojančių asmenų elgseną. Danijoje, pasak mokslininkų, alkoholio vartojimo lygis yra aukštas, o žmonių, kurie geria alkoholio daugiau negu rekomenduojama, dalis nuolat auga. Remiantis šioje šalyje atliktais tyrimais, maždaug vienas iš penkių suaugusiųjų apibūdinamas kaip daug geriantis. Alkoholio vartojimas auga ir paauglių tarpe [34]. Atlikto kiekybinio tyrimo, kuris palygino alkoholio vartojimą Šiaurės šalyse, duomenimis, galima išskirti skirtingas alkoholio vartojimo aplinkybes. Jaunimo tarpe dideli alkoholio kiekiai dažniau vartojami vakarėlių metu, tuo tarpu vyresniems asmenims alkoholio vartojimas dažniau susijęs su atsipalaidavimu po darbo, laisvo laiko praleidimu, tampančiu savotišku kasdieniu ritualu [27].
Priklausomybės priežastys ir komponentai yra sudėtinga ir įvairialypė sąvoka, kurią tyrinėjo daugelis mokslininkų. Pavyzdžiui, D. W. Foster ir C. Neigbors (2013) tyrė priklausomybės socialinius
ir aplinkosaugos veiksnius [28], R. J. Cardoret ir kolegos (1996) [18], T. T. Gorski (1994) nagrinėjo priklausomybės sąveiką su biologiniais, psichologiniais ir socialiniais veiksniais [30]. G. R. Hansono (2003) nuomone [32], priklausomybė turėtų būti laikoma smegenų liga. R. H. Peters, P. E. Greenbaum ir J. F. Edens (1998) tyrė priklausomybės ryšį su asocialiu elgesiu, nusikalstamumu ir netolerancija [47].
Nepaisant dešimtmečius vykdytų mokslinių tyrimų, priklausomybė nuo alkoholio ir toliau išlieka didelė visuomenės sveikatos problema, kas įpareigoja skubiai ieškoti efektyvių sprendimų. Mokslininkai nagrinėję priklausomybės nuo alkoholio rizikos veiksnius, išskiria individo savivokos sutrikimus. Klinikinėje literatūroje teigiama, kad savivokos sutrikimai yra tiesiogiai susiję su priklausomybe nuo alkoholio [21,48], kas savo ruožtu lemia individo asmenybę, jos pokyčius, bei nuotaikų kaitas [36, 40] nagrinėdami skirtingo amžiaus, lyties ir socialinės grupės asmenų su priklausomybe nuo alkoholio susijusius savivokos sutrikimus, išskyrė pirminę priklausomybės nuo
alkoholio fazę, kitaip dar vadinamą antisocialinę priklausomybę nuo alkoholio, kuriai būdinga alkoholio vartojimas labai jauname amžiuje, iš kartos į kartą perduodama tradicija vartoti alkoholį šeimose (istoriškai perduodama priklausomybė nuo alkoholio), akivaizdūs asmens elgesio sutrikimai vaikystėje, ryškėjantys antisocialiniai asmenybės bruožai, gretutinės psichopatologijos požymiai. Nors genetiniai veiksniai turi didelę reikšmę priklausomybės nuo alkoholio išsivystymui, tačiau vyrauja požiūris, kad savivokos sutrikimo priežastis yra kompleksinė, t. y. apimanti tiek genetinius, tiek psichosocialinius, tiek ir aplinkos veiksnius [33]. Psichosocialiniai ir aplinkos veiksniai gali paveikti genetinių faktorių ekspresiją, tapti laidininkais (tarpininkais) genetinės rizikos augimui bei didinti riziką atsirasti priklausomybei nuo alkoholio. Be to, psichosocialiniai bei aplinkos rizikos veiksniai yra labiau linkę kisti negu genetiniai veiksniai [33]. Neigiama asmens savivoka lemia, tai, kad žmogus tampa pažeidžiamas, o alkoholio vartojimas, nors ir trumpam, padeda sumažinti neigiamo poveikio, tuštumos jausmą, sumišimą, neapibrėžtumą, painiavą, kas ir yra silpnai išvystytos savivokos bruožai [16]. Mokslininkai diskutuoja apie asmens susitapatinimo su alkoholį vartojančiu žmogumi pasekmes, kurios, anot kai kurių autorių [17, 25, 27] gali prisidėti prie priklausomybės nuo alkoholio simptomų progresavimo. Šiuo požiūriu, asmens santykis į alkoholio vartojimą tampa konseptualizuotas ir prisideda alkoholio gėrimo, kaip tam tikro elgesio užfiksavimo asmens atmintyje, kas skatina jį nuolat tą veiksmą kartoti. Tuo tarpu teigiami savivokos pokyčiai prisideda prie priklausomybės nuo alkoholio gydymo [16, 20].
Straipsnyje „Savivokos ryšys su antisocialine priklausomybe nuo alkoholio, ir atsigavimas“ [21] išskyrė du savivokos pokyčių tipus. Vienas jų susijęs su atsigaunančio/gyjančio koncepcijos vystymu ir kitas - naujų identitetų kūrimu.
Mokslinėje literatūroje galima aptikti ne vieną priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdą. Vieni autoriai teigia, kad alkoholizmo gydymo tikslas – sumažinti alkoholio vartojimo lygį iki kontroliuojamo, bet kartu ir pripažįsta, kad tai gali būti sunku pasiekti. Tiems, kurie turi ilgą ir sudėtingą priklausomybės nuo alkoholio istoriją, detoksikacijos gydymo plane turėtų būti įvardintas visiško alkoholio atsisakymo pasiūlymas, kuris suteikia progą atsisakius alkoholio vieną kartą, pasirinkti tolesnį gyvenimą visiškai jo nevartojant [52].
1.2. Slaugos teorijų ir modelių, nagrinėjančių pacientų, turinčių alkoholinę
priklausomybę, slaugos poreikius ir jų tenkinimą, analizė
Šiuolaikinis slaugos mokslas yra susietas su įvairiomis mokslų sritimis - biomedicinos, socialiniais bei humanitariniais mokslais, kas leidžia atskleisti skirtingus sveikatos bei gyvenimo aspektus. Slaugos tyrimų aktualumą lemia sveikatos priežiūros pasiekimai ir ilgesnės gyvenimo
trukmės tikimybė bei augantis skaičius įvairaus amžiaus žmonių, susiduriančių su slaugos problemomis, į kurias mūsų šalyje iki šiol kreipiamas menkas dėmesys. Lietuvoje slaugos mokslinių tyrimų sritis yra nauja ir svarbi ne tik akademine prasme, bet ir šalies kultūrai bei ekonomikai, kadangi didėjant pacientų nepriklausomybei ir jiems integruojantis visuomenėje didėja poreikis ištekliams, skirtiems jų slaugai ir rūpybai. Slaugos mokslas ypatingai svarbus sveikatos priežiūros problemų studijoms. Mokslinė informacija, surinkta tarptautiniu mastu, patvirtina teiginį, kad neįmanoma spręsti svarbių sveikatos problemų modernioje visuomenėje, remiantis vien tik medicinine pagalba. Esminį vaidmenį čia atlieka slaugos mokslo nagrinėjamos problemos, orientuotos į sveikatos ugdymą, aplinkos apsaugą, ligų profilaktiką, pacientų ir jų artimųjų bei pačių slaugytojų patirtis bei išgyvenimus, leidžiančius tobulinti ir plėtoti slaugos veiklą.
V. Henderson (1966) apibūdino slaugą kaip pagalbą sveikiems ar sergatiems žmonėms atgauti savarankiškumą. Savirūpybos modelyje slauga apibūdinama kaip parama individams, maksimaliai skatinant jų savirūpybą [43].
Alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slaugos poreikiai ir jų tenkinimas daugeliu atveju integruoja biomedicinos, socialiniais bei humanitarinių mokslų teorijas bei teorinius modelius, kuriuos ir pateiksiu sekančiuose poskyriuose. Slaugos teorijos ir modeliai skiriasi pirmiausia jų abstraktumo lygiu bei paciento, aplinkos, kurioje teikiama slauga, konceptualizacija. Slaugos poreikiai, priklausomai nuo jų tenkinimo sąlygų gali būti skirstomi į fizinius, kurie apima tiek fiziologinius pacientų poreikius, tokius, kaip alkis, miegas ir pan. bei aplinkos, kurioje slaugomas pacientas, veiksnius, tokius, kaip patalpos, įranga, ir pan.; funkcinius poreikius, kurie yra labiau susieti su slaugytojų gebėjimu pacientams suteikti savalaikę ir naudingą informaciją visais gydymo klausimais ir etapais; socialiniai poreikiai, kurie susiję su paciento tarpusavio ryšio su aplinkinias žmonėmis (slaugytojomis, artimaisiais) užmezgimu ir palaikymu. Pacientų slaugos poreikius skirtingais pjūviais nagrinėja A. Maslow, F. Nightingale, V. Henderson, H. Peplau, J.Travelbee, P. Barker ir P. B. Barker ir kiti autoriai.
1.2.1. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal A. Maslow teoriją
Pirmiausia, kalbant apie paciento, turinčio alkoholinę priklausomybę, poreikius, turime paminėti A.Maslow teoriją, kuri sugrupuoja visus žmogaus poreikius [9]. Ši teorija nagrinėja asmenybės ir visuomenės poreikius, elgseną ir veiklos motyvaciją. Jis suformulavo asmenybės poreikių hierarchijos koncepciją: nepatenkinęs žemesniųjų poreikių, žmogus negali realizuoti aukštesniųjų. Autorius skirsto žmogaus poreikius į penkias kategorijas (1 pav.):
saugumo poreikis (stabilumas, pasitikėjimas, apsauga).
tarpusavio ryšio ir meilės poreikis (patenkinus aukščiau minėtus poreikius, žmogui ima trūkti draugų, partnerių, vaikų).
pagarbos poreikis (noras būti gerbiamam už poelgius, valdžios, laisvės ir nepriklausomybės poreikis).
savirealizacijos poreikis (noras kurti, pažinti, vystyti sugebėjimus).
1 pav. A. Maslow poreikių teorija [9]
Fiziologiniai poreikiai slaugoje – tai kai kurios pacientų gyvybinės veiklos: deguonies, maisto, tuštinimosi, asmens higienos, seksualinės raiškos, miegojimo poreikiai. Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, fiziologiniai poreikiai dažniausiai yra patenkinami.
Saugumo poreikiai. Žmogui labai reikalingas stabilumas, fizinis, socialinis, ekonominis, darbo saugumas, aiškumas, fizinės ir psichinės grėsmės nebuvimas, nepriklausomybė nuo baimės ir chaoso. Saugumo poreikį užtikrina darbas, aplinkos tvarka, darna šeimoje, socialinė gerovė, ekonominis stabilumas. Pacientų, turinčių alokoholinę priklausomybę, šie poreikiai dažniausiai nėra patenkinami. Saugumo pojūtį pažeidžia liga (alkoholinė priklausomybė bei jos sukelta kita liga, pvz. kepenų cirozė ir pan.), suvokimas, kad ji keičia viską, kas atrodė stabilu ir saugu. Siekiant patenkinti saugumo poreikį, šiuolaikinėje slaugoje pabrėžiama ligonio mokymo, žinių teikimo, bendravimo svarba.
Tarpusavio ryšio ir meilės poreikiai. Tai draugystės ir meilės poreikis, noras būti mylimam ir pačiam mylėti, kuris yra tenkinamas bendraujant su kitais žmonėmis, priklausant įvairioms bendruomenės grupėms ir kolektyvams, kuriant šeimas, dalyvaujant organizacijų veikloje.
Pacientams, turintiems alkoholinę priklausomybę šio poreikio patenkinimas gali užtikrinti sėkmingą slaugos procesą, tačiau baimė būti atstumtam (dažnai jaučiamas gėdos jausmas) ar nesuprastam dažnai trukdo šių poreikių patenkinimui.
Pagarbos poreikiai. Kiekvienam žmogui svarbu, kad jį gerbtų aplinkiniai, kad būtų nepriekaištinga reputacija ir aukšta užimama pozicija (sėkminga karjera). Žmogui svarbu būti gerbiamam, vertinamam ir pripažįstamam. Todėl pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, atveju yra labai svarbu užtikrinti, kad slaugos paslaugos būtų suteiktos nepažeidžiant jų žmogiškojo orumo, kad bus vertinama jų nuomonė sudarant ir įgyvendinant slaugos planą.
Savirealizacijos poreikiai. Tai žmogaus siekimas atskleisti visus savo gabumus ir gebėjimus, kurie suteikia žmogui individualumą, kuris pasireiškia siekimu gerai atlikti savo darbą – būti gera motina, geru menininku, savo veiklos srities profesionalu. Pacientai, turintys alkoholinę priklausomybę iš esmės siekia būti geri tėvai, darbuotojai ir pan., tačiau dažniausiai šie siekiai tik ir lieka siekiais, nes tiek artimieji, tiek kitoje aplinkoje su priklausomybę turinčiu žmogumi bendraujantys asmenys, dažniausiai negali to teigiamai vertinti. Faktas, kad savirealizacijos poreikiai yra nepatenkinami, sudaro uždaro rato principu veikiančią nepatenkintų poreikių, o kartu ir nesėkmių grandinę [9].
1.2.2. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal F.Nightingale slaugos teoriją
Florence Nightingale [45] išskyrė penkis aplinkos veiksnius, kurie padeda žmonėms sveikti: tyras ir švarus oras, tyras vanduo, efektyvus drenažas, švara ir tiesioginė saulės šviesa. 19 amžiaus realijos aktualios ir šiandien. Pacientų, turinčių priklausomybę nuo alkoholio, slaugos poreikiai pirmiausia yra susiję su aplinka, kurioje yra slaugomi. Čia, anot teorijos autorės, svarbu, kad pacientams būtų užtikrinta tinkama temperatūra, ramybė, savalaikis priskirtų medikamentų vartojimas, savalaikis maitinimas. F. Nightingale pasiūlyti pacientų slaugos poreikių tenkinimui svarbūs veiksniai, tokie kaip vėdinimas, švara, ramybė, šiluma ir tinkamos mitybos parinkimas, yra slaugos ir sveikatos priežiūros dalis šiandien. Šiuolaikiniai slaugos teoretikai [45] F. Nightingale praktinių įžvalgų ir teorinių apibendrinimų išvadų visumą apibūdina prisitaikymo prie aplinkos modeliu. Modeliui būdingas sisteminis požiūris į paciento priežiūrą. Priežiūra telkiama į paciento saugios aplinkos palaikymą, mitybą, energijos išsaugojimą, ligų prevenciją. Išryškina slaugos administravimo ir tinkamo organizavimo svarbą. Pasiūlyta lėtinėmis ligomis sergančiųjų ir neįgaliųjų žmonių ilgalaikės slaugos sistema – nuo ligoninės iki reabilitacijos pobūdžio įstaigų. Florence Nightingale slaugos taisyklės (nuostatos): Vėdinimas ir šildymas.
Gera pastato būklė.
Triukšmas (vengti).
Įvairovė (vaizdų, veiklos, maisto).
Maisto vartojimas.
Maisto parinkimas.
Lova ir patalynė (švaru ir sausa).
Šviesa.
Patalpų ir sienų švara.
Asmeninė higiena.
Tauškimas apie svajones ir patarimų dalijimas (vengti).
Ligonių stebėjimas.
1.2.3. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal H. Peplou Tarpasmeninių
ryšių modelį ir K.Kolcaba komforto teoriją
Kalbant apie pacientų, turinčių alkoholio priklausomybę, poreikių tenkinimą, turime atkreipti dėmesį į kitą labai svarbų aspektą – ryšį tarp paciento ir slaugytojo. Nuo šio ryšio kokybės priklauso, ar bus patenkinti socialiniai pacientų poreikiai. Paciento – slaugytojo ryšį nagrinėjo viena pirmųjų Amerikos slaugos teoretikių Hildegard Peplou, Tarpasmeninių ryšių modelyje (Draucker et al., 2012) išskirdama keturis ryšio atsiradimo etapus [23]:
1. Orientavimasis. Pacientas reikalauja (siekia) pagalbos, o slaugytojas padeda pacientui suprasti problemą bei reikalingos pagalbos poreikį. Pavyzdžiui, alkoholinę priklausomybę turintys pacientai, kartais netgi kreipdamiesi pagalbos, nepilnai atskleidžia esamą situaciją, tikėdamiesi vienkartinio poreikio (pagalbos tik tą vienintelį kartą). Tuo tarpu slaugytojas padeda suvokti problemą ir identifikuoja pagalbos poreikį ilgalaikėje perspektyvoje.
2. Identifikavimas. Pacientas tampa tam tikra dalimi priklausomu santykyje su slaugytoju. Jo problemos sprendimo poreikis priklauso nuo to, kaip slaugytojas priima pacientą, ar supranta paciento problemą.
3. Eksploatacija. Pacientas gauna visą naudą, kokią slaugytojas, tuo metu būdamas tarpasmeniniame ryšyje su pacientu, gali jam suteikti. Pacientas naudojasi visomis paslaugomis, kurios atitinka tuo metu identifikuotus poreikius. Poreikių tenkinimo vairalazdė atsiranda paciento rankose. Nuo to, ar ir kaip bus patenkinti paciento išsakyti ar kitaip išreikšti poreikiai, didžia dalimi priklauso ne tik paciento pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis, bet ir sėkminga slaugos proceso eiga. Sėkmingai užsimezgęs tarpasmeninis ryšys tarp slaugytojų ir pacientų, turinčių priklausomybę alkoholiui, tampa tam tikru garantu, kad slaugytojas galės padėti, o pacientas galės priimti teikiamą pagalbą.
4. Sprendimas. Paskutiniame etape pirminiai slaugos tikslai, kilę iš pirminių paciento poreikių, tampa antraeiliais. Tarpasmeninio ryšio pagalba, patenkinus pacientų, tame tarpe ir turinčių alkoholinę priklausomybę, pirminius poreikius – gauti reikiamą pagalbą, atsiranda nauji, labiau brandesni slaugos poreikiai, susiję pavyzdžiui su konkrečios problemos – atstatyti pablogėjusius dėl per didelio alkoholio vartojimo kraujo rodiklius ar pan. Tarpasmeninio ryšio modelyje pacientų slaugos poreikius tenkinantys slaugytojai atlieka keletą vaidmenų: nepažįstamojo, mokytojo, informacijos teikėjo, pavaduojančio asmens, lyderio ir konsultanto.
Komforto teorijos koncepcija slaugoje taikoma kaip profesionali slauga, psichologinė parama, emocinio stabilumo suteikimas. Su komforto teorijos sąvokomis glaudžiai siejami slaugos modeliai. H. Peplau raidos modelis apima psichodinaminius, tarpasmeninius santykius, ryšius ir vystymąsi. Kadangi pagal H. Peplau koncepciją žmogus yra sistema, sudaryta iš psichologinių, dvasinių, socialinių sferų komponentų, todėl, taikant jos sukurtą slaugos modelį, slaugos procesu kuriamas nuolatinis komfortas, kitaip sakant, atliekama ilgalaikė kompleksinė slauga, atsižvelgiant į komforto teoriją [10, 39].
Slaugos poreikių nustatymas yra ašinė viso slaugos proceso dalis. Darbui, su priklausomybę nuo alkoholio, turinčiais pacientais, slaugos poreikių nustatymui galima naudoti H. Peplau slaugymo vystymosi modelį. Ji akcentuoja slaugytojos atsakomybės už savo darbo prievolę, pastangas būti sąžininga, galimybę parodyti savo darbo rezultatus. Todėl jai keliamas reikalavimas nuolat mokytis, plėsti profesines žinias bei naudotis naujausia informacija. Slaugytoja turi būti tvirto charakterio, kad galėtų valdyti savo reakciją, elgesį, būti pacientams pavyzdžiu, kuo jie galėtų sekti. H. Peplau teigia, kad pacientui teikiama būtina pagalba skiriasi nuo tos, kurios jis norėtų. Tokiu atveju slaugytoja taptų tik globotoja, virstų kitų sveikatos apsaugos darbuotojų padėjėja. Todėl ypač svarbu, kad slaugymo veiksmai būtų aiškiai apibrėžti, o žinios nuolat gausėtų [8, 12].
H. Peplau slaugos modelio tikslai:
• Bendras slaugos tikslas – lavinti pacientą, kad vystytųsi, tobulėtų jo asmenybė, būtų išlaikomas gyvybingumas;
• Kiekvieno paciento poreikiai yra individualūs, o slaugos procesas apima tiek tarpasmeninius santykius, tiek terapiją – fizinis ir profesinis artumas;
• Padėti žmogui suvokti savo sveikatos problemas pasinaudojant praeities patyrimu; • Padėti žmogui suprasti savo reakcijas ir galimus jų įveikos mechanizmus;
• Padėti geriau suvokti save ir taip tobulinti įžvalgumą, kad būtų išvengta ligų ateityje. Kalbėdama apie bendravimą, H. Peplau akcentuoja paciento ir slaugytojo tobulėjimą. Visi žmonės patiria stresą, o jų metu atsiranda įtampa, kuri sukuria energiją. Ji gali virsti naudinga, skatinančia progresą arba nenaudinga, negatyvia, keliančia regresą. Žmogui svarbu patenkinti visus savo poreikius. Jei to nėra, slopinamas jo tobulėjimas, gali atsirasti įvairių sutrikimų. Todėl iškilusias
problemas reikia spręsti, kaupti patyrimą ir taip tobulėti. H. Peplau slaugymą suvokia kaip gydomąjį procesą, kuris pagrįstas abipusiu slaugytojo ir paciento ryšiu, skatina sugebėjimą tobulėti, keistis. Tikslas – išlaikyti organizmo gyvybingumą, padėti žmonėms suvokti jų sveikatos problemas, o ne tik fiksuoti dėmesį į patį save. Naudojantis praeities patyrimu, kaupiant stresinę patirtį, siekti įveikti stresą bei išvengti ligų ateityje. Slaugymo esmę sudaro slaugytojo ir paciento savitarpio ryšys. Tačiau šis ryšys negali tapti tik paciento poreikių tenkinimu. Reikia suvokti ir savo asmeninius poreikius, tobulinti profesinį artumą. Jis skiriasi nuo fizinio (motiniško), tarpusavio (tarp bendraamžių) bei tariamo (paviršutiniško) artumo ir išmokstamas per patyrimą. Profesinis artumas turi fizinių ir tarpusavio ryšių detalių, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pacientui, jo poreikių tenkinimui bei savo reakcijų valdymui. To nepaisant, ryšys gali tapti perdėtai suasmenintas, arba, atvirkščiai, nepakankamas kontaktas, kai gali būti akcentuojamos tik klinikinės ar techninės darbo pusės, vengiama sunkių pacientų [22, 24].
H. Peplau modelis [43] padeda žmonėms suprasti, kodėl jie susiduria su sunkumais. Ji nesiūlo nustatytos formos, tačiau skirtingų proceso stadijų apibūdinimui gali būti vartojamas SODP sutrumpinimas:
•S – subjektyvi paciento patirtis;
•O – objektyvus slaugytojo atliekamas stebėjimas;
•D – slaugytojas surenka formalius duomenis naudodamas objektyvią ir subjektyvią informaciją; •P – sudaromas veiksmų planas, pagrįstas problemos įvardijimu, subjektyvia ir objektyvia informacija.
H. Peplau teigia, kad pokyčių galimybės glūdi žmoguje. Slaugytojai gali daryti įtaką pokyčių procesams ir jų vystymuisi. Todėl H. Peplau slaugos modelis atspindi komfortą, susijusį su slaugymo procesu ir terapiniu bendravimu lavinant paciento savirūpos veiklą, savarankiškumą konstruktyvumo linkme. Padaugėjus komforto, naudojant padidėjusias paciento galimybes, atsiranda daugiau tikslingo sveikatos stiprinimo, ne tik slaugos poreikių tenkinimo.
Apibendrinant galima teigti, kad kiekvieno paciento poreikiai yra individualūs, o slaugos procesas apima tiek tarpasmeninius santykius, tiek terapiją – fizinį ir profesinį artumą. Daug dėmesio skiriama slaugytojo ir paciento tarpusavio santykiams. Modelis skatina pacientą prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir sveikimo proceso sėkmę. H. Peplau modelis padeda žmonėms suprasti, kodėl jie susiduria su sunkumais [39].
Komforto samprata siejama su slaugos procesu, slaugytojų funkcijomis, slaugos rezultatais bei pagrindinių gyvybinių poreikių tenkinimu. Pagal A. DiCenso (2002) komfortas yra laikomas nepriklausomu žmogaus poreikiu [22], jo siekiama visą gyvenimą, visose ligos ir sveikimo stadijose, visuose slaugos etapuose. Tai yra svarbus faktorius lemiantis paciento fizinę ir psichologinę būseną bei stipriai įtakojantis sėkmingą jo sveikimo procesą.
Pirmą kartą 1990 metais komforto teoriją (angl. comfort theory) slaugoje pateikė K. Kolcaba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal K. Kolcaba, komforto teorija [38, 39] susijusi su sveikatos priežiūros praktika, mokymu bei mokslu. Komfortą autorė suskirstė į tris formas:
• palengvėjimas (angl. relief), • patogumas (angl. ease);
• ribų peržengimas (angl. transcendence).
Palengvėjimas tai būsena, kai stiprus diskomfortas tampa mažesnis ir nebe toks pastebimas, pavyzdžiui, pacientas, jaučiantis pykinimą, patiria palengvėjimą dėl medikamentų pavartojimo [35]; [37].
Patogumas yra tam tikro diskomforto nebuvimas. Ši forma yra siejama su augančiais komforto poreikiais, kurie yra ankstesnės paciento patirties ar diagnozės ir prognozės pasekmė. Pavyzdžiui, pacientai, kurie nėra tikri dėl savo diagnozės reikalauja emocinės paramos tam, kad pasiektų komfortą. Slaugytojos gali apsaugoti ar sumažinti šiuos poreikius, be pacientų suvokimo apie tai, taip suteikiant jiems patogumo jausmą. Tam, kad pacientas pajaustų patogumo būseną ankstesnė diskomforto patirtis nėra būtina, tačiau slaugytojos turi žinoti tam tikrus galimus diskomforto atvejus [35, 37].
Ribų peržengimas yra gebėjimas „pakilti virš visko“, būti aukščiau diskomforto, kai nėra galimybės jį pašalinti ar jo išvengti, pavyzdžiui, pacientas jaučiasi motyvuotas gydytis ambulatoriškai žinodamas, kad vėliau, negydoma situacija ar stadija bus daug skausmingesnė. Dažnai, kai nėra galimybės išpildyti kitų dviejų komforto formų, slaugytojos ir koncentruojasi ties šia forma.
Taip pat K. Kolcaba nurodė, kad komfortas pasireiškia keturiuose patirties kontekstuose: • fizinis (angl. physical)
• psichologinis ir dvasinis (angl. psychospiritual) • aplinkos (angl. environmental)
• socialinis ir kultūrinis (angl. sociocultural)
Keturi komforto patirties kontekstai- fizinis (kūno poreikiai ir homeostazė), dvasinis- psichologinis (pasitikėjimas savimi, savęs suvokimas, seksualumas, gyvenimo prasmė bei dvasingumas- aspektai, kurie turi svarbą vidiniame savęs suvokime), sociokultūrinis (tarpusavio ryšys, šeima, ir socialiniai ryšiai, tokie kaip finansai, mokymas, sveikatos priežiūra ir t.t. Taip pat gali reikšti šeimos tradicijas, ritualus ar religiją), ir aplinkos (temperatūra, šviesa, garsai, kvapai, spalva, baldai, kraštovaizdis ir kiti žmogaus patirties faktoriai).
Rūpinimasis komfortu nustatomas trijų tipų intervencijomis, kurios gali būti įgyvendintos siekiant padidinti pacientų bendrą komfortą (1 lentelė).
1 lentelė. Komforto intervencijos [39]
Intervencijos tipas Pavyzdžiai
Standartinės komforto intervencijos Gyvybiškai svarbūs požymiai, Tyrimų rezultatai,
Paciento įvertinimas,
Medikamentinis gydymas ir priežiūra. Kaučingas/Treniravimas Emocinis palaikymas,
Nuraminimas, Mokymas, Klausymasis.
Komforto maistas sielai Terapinis prisilietimas, Muzikos terapija, Laiko leidimas, Asmeniniai ryšiai.
Pirmasis tipas yra standartinės komforto intervencijos, kurios yra skirtos palaikyti homeostazę, kaip gyvybinių veiklų monitoringas ir tyrimų rezultatai, ir reaguoja į pasikeitusius paciento būsenos rezultatus, kurie parodo, ką reiktų daryti toliau. Standartinės komforto intervencijos apima ir skausmo, hipotermijos, paskirtų medikamentų kontrolę ir saugojimą. Šios komforto intervencijos skirtos padėti pacientui palaikyti ar atgauti fiziologines funkcijas ir komfortą, bei išvengti komplikacijų. Antrasis komforto intervencijų tipas yra „kaučingas/treniravimas“. Treniravimas padeda sumažinti baimę, suteikia informaciją, pasitikėjimą ir viltį. Tai apima klausymosi ir optimistinių planų siūlymą dėl pasveikimo kultūringu ir saugiu būdu. Šios intervencijos efektyvumas priklauso nuo jos panaudojimo laiko, kai pacientas yra pasiruošęs priimti naujas ar labiau pozityvias mintis. Paskutinė komforto intervencijų grupė yra apibrėžiama kaip „komforto maistas sielai“. Pacientai nereikalauja šio tipo intervencijų, bet būna pamaloninti, kai jas suteikia. Tai yra masažas, aplinkos pritaikymas sukuriant jaukumą, muzikos terapija, prisilietimai, rankos palaikymas. Šios intervencijos padeda pacientams pasijusti stipresniems individualiais būdais, sukuria ryšį tarp slaugytojos ir paciento ar šeimos. Šie ryšiai padeda paruošti pacientus sunkioms užduotims susijusioms su sveikata, reabilitacija ir grąžinti juos į normalų gyvenimą. Holistinės komforto intervencijos gali būt naudojamos planuojant daugumą komforto poreikių vienu metu [35, 37].
Komforto teorijos požiūriu fizinė ir psichinė priklausomybė nuo alkoholio dažniausias diskomfortas. Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga, tai procesas, kuris vystosi daugybę metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir pačio žmogaus pastangų keičiant savo gyvenimo būdą. Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugoje komfortas yra būtinas komponentas optimaliai palaikyti biologines, psichologines ir socialines funkcijas, nes alkoholinės priklausomybės pasekmės daro neigiamą įtaką pacientų gyvenimo kokybei, kuri susijusi su didesniais slaugos, medicininiais, socialiniais, psichologiniais poreikiais.
Slaugytojai komfortą gali kontroliuoti standartinėmis intervencijomis, pacientų treniravimu ir suteikiant „maisto sielai“ [35].
1.2.4. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal J.Travelbee teoriją, P.
Barker ir P. B. Barker slaugos teorinį modelį
Anot Joyce Travelbee „Žmonių tarpusavio santykių modelio“ teorijos [13, 19, 57], geri slaugytojos ir ligonio santykiai gali atnešti palankius ligonio būklės rezultatus. Ši teorija numato, kad slauga reikalauja „žmoniškos revoliucijos“ ir naujo dėmesio sutelkimo į ligonio priežiūrą, kaip į pagrindinį slaugos aspektą. J. Travelbee tikėjo, kad slauga vykdoma per žmonių tarpusavio santykius, kurie prasideda nuo pirmo susitikimo ir toliau vystosi per asmenybių atskleidimą, empatijos ir vėliau simpatijos atsiradimą. Geriausi slaugytojos ir ligonio santykiai atsiranda galutinėje stadijoje. Norint pasiekti slaugos tikslų, būtina siekti nuoširdžių tarpusavio santykių. Tokie santykiai gali būti išvystyti tik tarpasmeninio proceso metu. Jis turi penkias fazes.
1. Pirmas įžanginis susitikimas.
2. Asmens tapatybių matomumas/ atskleidimas. 3. Empatija.
4. Simpatija.
5. Abipusio supratimo ir kontakto/ ryšių užmezgimas.
Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugoje taikytinas Phil Barker ir Poppy Buchanan Barker „Potvynio modelis“ [1, 50], kuris padeda pacientams suvokti save tokiu, kokie jie yra ir tai padeda jiems tuo pačiu pasikeisti. Vadovaudamiesi šiuo modeliu, slaugytojai palaiko artimus ryšius su pacientais, taip siekdami patenkinti pacientų slaugos poreikius ir įgyvendinti iš jų kylančius siekiamus tikslus. Slaugytojai skatinami pasitikėti savimi, skatinama sąveika tarp paciento ir slaugytojo bei komandinis darbas. Potvynio modelis taikomas per šešias pagrindines filosofines prielaidas:
1. Smalsumas, dorybė, tikėjimas.
2. Išradingumas, galia, pripažinimas, o ne dėmesio sutelkimas į problemas ir trūkumus. 3. Pagarba asmeniui.
4. Krizės priėmimas.
5. Pripažinimas, kad visi tikslai turi priklausyti atitinkamam asmeniui. 6. Siekti dorybės pasitelkiant visas priemones.
Anglijoje, Škotijoje, Velse, Airijoje, Kanadoje, Naujoje Zelandijoje, Australijoje, Šveicarijoje, Japonijoje ir Danijoje potvynio modelis buvo sutelktas į asmenį kaip sveikatos priežiūros vartotoją, specialistus, galinčius tam žmogui padėti ir komandos įsipareigojimus nagrinėjant
socialinius ir kultūrinius klausimus [35, 42, 49, 53, 54]. Airijoje potvynio modelis buvo vystomas per ligonines ir bendruomenės centrus. Potvynių projektas Tokijuje yra puikus pavyzdys, tarpdisciplininiu komandiniu darbu, kur psichiatrai, slaugytojai ir kiti specialistai dirba kartu. Kanadoje Otavos Royal ligoninėje, slaugos modelio projektą taiko priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio programoje (Sangster-Hormley et al., 2013) [50].
1.2.5. Pacientų slaugos poreikių tenkinimas pagal J. O. Prochaska ir Carlo C.
DiClemente transteorinį elgesio pasikeitimo stadijų modelį, B.Neuman
sveikatos sistemos ir C. Roy adaptacijos modelį
Paciento, turinčio alkoholinę priklausomybę, poreikį keistis galima būtų nagrinėti pasitelkiant J. O. Prochaska ir Carlo C. DiClemente transteorinį elgesio pasikeitimo stadijų modelį [19, 43, 41, 44], kuriame akcentuojami trys pagrindiniai dalykai:
1. Elgesio pasikeitimas yra procesas, o ne įvykis. Pacientų, o ypatingai priklausančių nuo alkoholio, elgesio keitimas yra vienas pagrindinių poreikių, kurį patenkinti reikia labai daug pastangų, o kas svarbiausiai, tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne vienkartinis įvykis.
2. Žmonės turi skirtingą motyvaciją keisti savo elgesį ir yra skirtingai pasirengę keistis patys. Motyvacijos pokyčiams dažnam mūsų reikia dar paieškoti, o pacientams, priklausantiems nuo alkoholio – motyvacijos klausimas tampa ypač aktualus ir opus, kadangi vieni motyvuojantys veiksniai gali labai greitai prarasti savo vertę (pvz., kol dirbau, dar darbas motyvavo negerti darbo metu ir vakarais po darbo. O netekus darbo, šio motyvo neliko, o ieškoti kito – yra gana sudėtinga).
3. Kadangi žmonės yra pasiekę skirtingas keitimosi proceso stadijas, jiems reikia skirtingų postūmių ar intervencijų. Tai labiausiai atsiskleidžia, kai priklausomybė nuo alkoholio turintis pacientas pats nusprendžia gydytis ir prašyti pagalbos. Kiekvieno patirtis gydantis priklausomybę dažniausiai skiriasi: vieni kreipiasi pagalbos jau išbandę daugelį prieinamų būdų (nuo kodavimo iki medikamentinio gydymo, nuo užkalbėtojų iki pshichoterapijos), kiti dar tik žengia mažus žingsniukus, stengdamiesi suvokti savo poreikius, problemas ir galimus sprendimo būdus. Todėl natūralu, kad skiriasi ir jiems reikalingų postūmių keistis spektras.
Pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, slaugos poreikiai gali skirtis priklausomai nuo to, kokiame elgesio keitimosi etape pacientas randasi. Elgesio kaitos procesai apima matomas ir nematomas veiklas, kurias žmonės atlieka skirtinguose keitimosi stadijose.
J. O. Prochaskos ir C.C. DiClemente išskyrė 10 elgesio keitimosi procesų:
1. Suvokimo augimas, plėtimasis.
2. Ryškus palengvėjimas (emocinis susijaudinimas).
4. Socialinis liberalizavimas, išsilaisvinimas (naujos aplinkos galimybės). 5. Naujas savęs įvertinimas (savo vertybių naujas įvertinimas).
6. Stimulo kontrolė (emocinis persitvarkymas). 7. Padedantys ryšiai (parama).
8. Pasikeitusių sąlygų vertinimas (tapti kažkuo kitu negu buvo, alternatyvos, pakaitalo atsiradimas).
9. Sutvirtėjimo valdymas (apdovanojimai).
10. Savęs išlaisvinimas (Įsipareigojimas, atsakomybės prisiėmimas).
1-5 procesai yra priskiriami patirtiniams procesams ir dažniausiai vyksta pradinėse paciento elgesio keitimosi stadijose, tuo tarpu 6 -10 procesai vyksta vėlesnėse paciento keitimosi stadijose.
J. O. Prochaska ir C.C. DiClemente (1986) tyrė, kaip žmonės sąmoningai keičia savo elgseną su psichoterapija [19, 43] ir be jos ir tvirtina, kad pacientai pereina kelias elgesio keitimosi stadijas nuo problemos nesuvokimo iki palaikymo:
Priešsvarstymo stadija.
Svarstymo stadija.
Pasirengimo stadija.
Veikimo stadija.
Palaikymo arba priežiūros stadija.
Kiekvienoje stadijoje patiriami nevienodi jausmai, kyla skirtingų minčių, suvokiama, kad pokyčių siekti padeda skirtinga veikla, iš to seka ir skirtingų slaugos poreikių atsiradimas.
W. R. Miler ir S. Rollnick (1991, cit pg. Ward et al., 1996) modifikavo J. O. Prochaskos ir C.C. DiClemente modelį į vadinamąjį pasikeitimų ratą (2 pav.):
2 pav. Elgesio pasikeitimo ratas pagal W. R. Miler ir S.Rollnick [19] Iki svarstymo Laikino
1. Iki svarstymo stadija. Šioje stadijoje žmogus dar negalvoja, kad turi kokią nors problemą, ir net nemąsto, kad ką nors turėtų keisti. Žmonių, turinčių alkoholinę priklausomybę, atveju, dažniausiai tai yra labiau vengimo pripažinti, kad turi problemą, stadija. Nežiūrint to, kad artimieji, pažįstami jau aiškiai užsimena apie tai, kad žmogus vartoja alkoholį jau peržengdamas visas ribas, pats alkoholį vartojantysis asmuo tai kategoriškai neigia. Šioje stadijoje jis tik pasąmoningai suvokia, kad galbūt reiktų kreiptis pagalbos. Čia atsiranda užuomazga paciento slaugos poreikio – gauti tinkamą informaciją, kuri padėtų geriau susivokti savyje, taip pat informaciją, kur žmogus galėtų kreiptis, jeigu nuspręstų. Šioje žmogaus elgesio keitimo stadijoje akcentuotini saugumo poreikiai, kurie tampa prioritetiniai. Žmogui svarbiausia išsaugotas saugumas. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: pirmiausia patvirtinti elgesio keitimosi motyvacijos stoką, pasirengimo keistis faktą; paskatinti pacientą dar kartą įvertinti esamą elgesį; paaiškinti tokio elgesio rizikas.
2. Svarstymo stadija (galvojimo apie pokyčius stadija). Šioje stadijoje jau suvokiama, kad problema egzistuoja, ir rimtai galvojama, kaip ją įveikti, tačiau dar nesiryžtama imtis veiksmų. Ši stadija gali trukti labai ilgai. Šioje stadijoje žmogus stengiasi patenkinti visus poreikius – tiek saugumo, tiek šeimos, tiek savirealizacijos. Žmogus vertina, kas jam svarbiau; ar toliau vartoti alkoholį, ar užsitikrinti artimųjų meilę ir šeimos gerovę; ar toliau stengtis siekti karjeros, ar pripažinus alkoholinės priklausomybės faktą, daryti pertrauką aktyvioje karjeroje ir t.t. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: paskatinti pacientą įvertinti elgesio keitimo privalumus ir trūkumus, atsižvelgiant į individualią paciento patirtį, aplinką, kitus poreikius; paskatinti pacientą įvertinti galimybę apie savo problemas kalbėtis pvz. grupiniuos užsiėmimuose, individualiose konsultacijose ir t.t.; padėti pacientui nusistatyti naujus tikslus, kylančius iš poreikio keistis (gydyti priklausomybę) bei teigiamus siektinus rezultatus.
3. Pasirengimo stadija. Šioje stadijoje žmogus jau pradeda planuoti savo pokyčius. Tai dažniausiai norima padaryti greitai ir neskausmingai. Žmogui šiame etape patenkinti poreikį – pasinaudoti turima informacija, jeigu reikia, ieškoti naujos. Svarbiausia šioje stadijoje kaip įmanoma tikslesnis esamos situacijos nustatymas, aplinkos ištyrimas, aiškesnis ir realistiškesnis savo poreikių nustatymas ir bent jau preliminaraus veiksmų plano sudarymas. Pvz. informacijos surinkimas. (įstaigų, kuriose galima gauti pagalbą sąrašas, gydytojų ir slaugytojų kontaktai, pokalbiai su tikėtina panašią problemą turinčiais asmenimis ir t.t.). Šioje stadijoje pacientas, turintis alkoholinę priklausomybę, jaučia poreikį keisti savo elgesį. Iš tiesų tikėtini tam tikri pokyčiai (retesnis bendravimas su asmenimis, kurie skatina besaikiai vartoti alkoholį, vengimas susibūrimų ir pan.), bandymas negerti dieną, dvi, savaitę ar mėnesį ir t.t. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: paskatinti pacientą įvertinti realias galimybes keistis, numatant konkrečius veiksmus tam tikru laikotarpiu, dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose, kreiptis pagalbos į medicinos įstaigas ir pan.
4. Veikimo stadijoje žmonės, pagal pasirengimo stadijoje numatytą veiksmų planą, stengiasi pakeisti savo elgesį, patyrimus arba aplinką, kad įveiktų iškilusias problemas. Šioje stadijoje tampa reikšmingas slaugytojų, kaip pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, poreikių tenkintojų vaidmuo. Pacientų slaugos poreikis – gauti kvalifikuotą pagalbą – tampa svarbiausias. Šioje elgesio keitimo stadijoje pacientai dalyvauja bendruomenės grupės susirinkimuose, kuriuose dalinasi savo patirtimi, taip pat dalyvauja įvairiose priklausomybės nuo alkoholio gydymo programose (Minesotos ir pan.). Paciento elgesio pokyčiai tampa matomi, taip pat išryškėja nauji poreikiai – išlaikyti nevartojimo būseną kaip galima ilgiau ir pan. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: visi veiksmai nukreipti į tai, kad galima būtų išvengti atkryčio: pacientai skatinami keisti gyvenimo būdą (mažiausiai šešiems mėnesiams), susidoroti su kylančiais neigiamais jausmais, skatinti siekti užsibrėžtų tikslų. Šioje stadijoje svarbus tampa slaugytojo vaidmuo, jo kompetencija.
5. Palaikymo stadija. Net ir praėjus tam tikram abstinencijos laikotarpiui, išlieka didelė tikimybė, kad asmuo vėl atkris. Poreikis išlaikyti esamą situaciją tampa prioritetinis. Šio poreikio tenkinimui labai svarbu aplinkos sąlygos, artimųjų palaikymas, slaugančių asmenų kompetencija bei savimotyvacija, saviugda. Palaikymo stadijoje paciento, turinčio priklausomybę nuo alkoholio, poreikiai modifikuojasi, tampa svarbu ne tik pats poreikių patenkinimas, bet ir kokybė. Pvz., fiziologinis poreikis – miegas – patenkinamas bus tik tokiu atveju, jeigu tas miegas bus kokybiškas, arba socialinis poreikis – tarpusavio ryšio ir meilės – bus užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu tas ryšys bus tikras ir palaikantis. Palaikymo požymiai – pakeisto elgesio stabilizavimas ir atkryčio vengimas. Dauguma, alkoholio priklausomybę turinčių pacientų, deja nesugeba iš karto išsaugoti įgytų naujų įgūdžių. Tuomet galimi atkryčiai ir grįžimas į ankstesnes stadijas. Natūraliai kinta ir tokių pacientų slaugos poreikiai. Pagarbos poreikiai ir savirealizacijos poreikiai yra nepatenkinami, kas reikalauja naujo veiksmų plano, naujų sprendimų iš paties paciento pusės ir naujų metodų – iš slaugytojų pusės. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: skatinti pacientus laikytis pasiektų rezultatų, numatyti savęs apdovanojimo už pasiekimus veiksmus ir diskutuoti apie atkritimo, jeigu toks įvyktų, įveikimo būdus ir priemones. Šioje stadijoje, siekiant patenkinti pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, poreikius, slaugytojas tampa pirmuoju pagalbininku, žmogumi, į kurį bet kada pacientas gali kreiptis.
6. Atkryčio stadija. Ši stadija yra dažna pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, tarpe. Asmuo neįveikia savo potraukio ir vėl pradeda vartoti. Pagal šį modelį, skirtingose elgesio pasikeitimo stadijose asmuo turi skirtingą motyvaciją ir skirtingą pasirengimą keistis. Todėl siekiant motyvuoti keisti savo elgesį, reikia taikyti skirtingas poveikio priemones. Motyvuojantis interviu pateikia labai konkrečias strategijas, kaip motyvuoti priklausomus asmenis imtis atsakomybės, priimti sprendimus ir imtis konkrečių veiksmų keisti savo elgesį. Atkryčio stadijoje tampa vėl svarbūs pirmiausia paciento fiziologiniai, saugumo, tarpusavio ryšio poreikiai, kurių tenkinimas priklauso tiek
nuo paties paciento, tiek ir nuo slaugytojų. Galimos pacientų slaugos poreikių tenkinimo kryptys: padėti pacientui įvertinti jo atkryčio priežastis, dar kartą įvertinti paciento motyvaciją keistis, jo poreikius bei padėti suplanuoti strategiją, kuri padėtų pacientui gydytis priklausomybę nuo alkoholio [19].
Betty Neuman sveikatos sistemos modelio pagrindą sudaro žmogus, kaip universali sistema, kuri turi savo dvasinį pasaulį, vystosi tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, o taip pat turi tik jam vienam būdingą psichologiją bei organizmo fiziologinius poreikius. Jos sistema sujungia įvairias dedamąsias, o tų dedamųjų kiekvienas sluoksnis sudarytas iš penkerių asmens kintamųjų arba posistemių:
1. Fiziologinių, kurie atspindi fizinę, cheminę organizmo struktūrą bei funkcijas organizme, 2. Psichologinių, kurie rodo psichikos procesus ir emocijas,
3. Socialinių kultūrinių, kurie nukreipti į veiklą, lūkesčius bei santykius, 4. Dvasinių, kurie parodo tikėjimo įtaką,
5. Vystymosi, kuris yra susijęs su vystymusi per visą žmogaus gyvenimą [44].
Priklausomybę nuo alkoholio turinčių pacientų poreikių tenkinimas neatsiejamas nuo sugebėjimo susidoroti su stresinėmis situacijomis. Žmogų, kaip vientisą sistemą, nuolat veikia kelių rūšių aplinkos, kaip antai: vidinė aplinka, išorinė aplinka ir dirbtinė aplinka. Aplinkos veikia žmones per stresorius. B. Neuman ypač daug dėmesio savo modelyje skiria stresoriams, nes bet kuris vidinės, išorinės ar dirbtinės aplinkos veiksnys gali sukelti paciento sistemos nestabilumą, kitaip tariant, žmogus gali susirgti. Stresoriai veikia lanksčiąsias ir vidutines gynybos linijas, o žmogaus reakcija į stresorių priklauso nuo laiko aplinkybių, paciento būsenos, o taip pat stresorių kilmės ir intensyvumo bei energijos kiekio, kuris reikalingas organizmui prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos
Stengiantis patenkinti skirtingose paciento, turinčio alkoholinę priklausomybę, elgesio kitimo stadijose kylančius slaugos poreikius, tikslinga vadovautis sesers Callista Roy (2009) adaptacijos modeliu, kuriame akcentuojamas tiek paciento adaptacijos procesas, tiek ir planuojami rezultatai, paciento sąmoningumas bei sąveika tarp paciento ir slaugytojų, socialinės sistemos. Ji išskyrė ne tik patį pacientą (asmenį), bet ir bendravimą, sąveiką, perdavimą, augimą ir vystymąsi, jėgą, autoritetus, stresą bei sprendimų priėmimą, kaip veiksnius, lemiančius asmens adaptaciją [29, 52].
1.2.6.
Slaugytojų vaidmuo, tenkinant pacientų, turinčių alkoholinę
priklausomybę, slaugos poreikius
Šiandienos slaugytojos labai skiriasi nuo prieš 20 – 30 metų studijas baigusių medicinos seserų. Tai savarankiškos specialistės, kurių darbas vienodai svarbus tiek padedant pacientams pasveikti, tiek mokant sveikos gyvensenos bei ligų prevencijos. Tai ne tik slaugos paslaugų teikėjos,
bet plataus profilio specialistės, turinčios klinikinės slaugos, psichologijos, vadybos, socialinių bei pedagogikos žinių. Diplomas, įgytas aukštojoje mokykloje, suteikia teisę dirbti slaugytoja ir ES šalyse. 2001 m. priimtas Slaugos praktikos įstatymas, nuo 2003 m. spalio mėn. šalyje dirba tik licencijas įgiję slaugos specialistai.
Slaugytojų kompetencija apibrėžiama kaip rinkinis santykių, požiūrių, vertybių, leidžiančių atlikti profesines užduotis remiantis konkrečiais veiklos standartais. Tai reiškia, kad slaugytojo kompetencija apima daugiau nei psichomotorinius įgūdžius ir nors jie svarbūs, tačiau jų atlikimas, neturint plačios apimties teorinių žinių, nėra slauga [11, 12]. Spartėjantis naujų technologijų diegimas, didėjantis informacijos srautas kelia vis naujus reikalavimus dirbančių slaugytojų kvalifikacijai, kuri apima tam tikrų žinių, įgūdžių, patyrimo visumą. Slaugytojos asmenybės savybės, žinios, gebėjimai, įgūdžiai tampa vertybe tik tuomet, kai reikia spręsti darbines užduotis. Slaugytojo vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas – žmogaus sveikata . Šiuolaikinis slaugytojas yra ne tik ligų aptikėjas ir epidemiologas, bet ir sveikatos mokytojas, stebėtojas, šeimos gynėjas, advokatas, tyrinėtojas, koordinatorius, konsultantas, aplinkos keitėjas, kuris veikia kaip filtras tarp šeimos ir gydytojo [5].
Slaugytojai yra lygiaverčiai gydytojo partneriai, o kai kuriose srityse jų vaidmuo tampa didesnis nei gydytojų: dirbant profilaktinį, prevencinį darbą. Gydomajame procese slaugytojas yra puikus partneris. Jo atsakomybė, profesionalumas didele dalimi lemia gydymo sėkmę ir sveikatos išsaugojimą. Slaugytojo veiklos kompetencija plečiasi, savarankiškas darbas darosi kaskart sudėtingesnis ir reikalauja daugiau žinių. Šiuolaikinis slaugytojas remiasi žiniomis, kurios yra pagrįstos moksliniais tyrimais ir apima teorijos bei praktikos integravimą. Slaugytojo veikla bendruomenėje labai įvairi, todėl žinios turi būti plačios ir visapusės. Slaugytojas iš visų medicinos darbuotojų yra arčiausiai žmogaus. Jis teikia paslaugas pacientui nuo vaikystės iki gilios senatvės, visą parą, ligoninėje ir namuose, darbovietėje, mokykloje ar gatvėje. Slaugytojui reikalingos bendrosios medicinos žinios, gydomosios medicinos, pedagogikos, sociologijos, psichologijos, teisės, etikos, filosofijos, religijotyros, etnologijos ir kt. žinių pagrindai. Šiuolaikinis slaugytojas, turi būti susipažinęs su ekonomika, organizavimo bei vadybos teorija, administracine teise. Slaugytojas turi žinoti nacionalinės sveikatos politikos nuostatas, pagrindinius šalies sveikatos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, visuomenės sveikatos priežiūrą, sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką, slaugos veiklą reglamentuojančius dokumentus ir t. t. [6].
Razbadauskas A., Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas, aktyviai
nagrinėjantis slaugos specialistų problemas personalo valdymo požiūriu, teigia, kad apie slaugytojų kompetencijos išplėtimą pradėta kalbėti prieš 15 metų – kad jie turi būti ne vien gydytojų pagalbininkai, bet visaverčiai komandos nariai, turėti savo atskiras funkcijas ir pareigas. Skandinavijos valstybėse yra visiškai kitaip. Ten slaugytojai gali daug daugiau nei Lietuvoje, jie atlieka procedūras,
kurių pas mus atlikti slaugytojams neleidžiama. Slaugytojų atlyginimai priklauso nuo darbdavio, o darbdaviai yra vyriausieji gydytojai. Lietuvoje nėra nė vieno įstaigos vadovo slaugytojo, o Europoje įstaigoms vadovauja nemažai slaugos vadybininkų. Kad situacija Lietuvoje pasikeistų, turi keistis ne tik pačių slaugytojų, bet ir gydytojų, darbdavių, ir visuomenės požiūris. Užsienyje slaugytojas visuomenėje turi didelį autoritetą, tuo tarpu Lietuvoje to nėra. Šis mokslininkas - praktikas įvardina slaugą kaip atskirą mokslą [8].
Svarbu taip pat parengti aukštos kvalifikacijos ir išprususius bei išsilavinusius plačiąja prasme slaugos specialistus slaugos praktikai, kad šie specialistai galėtų dirbti savarankiškai, pvz., konsultuoti ir mokyti pacientus, sudaryti ir vykdyti slaugos planus, administruotų savo realizuojamą veiklą ir pan. Šiuolaikinei sveikatos priežiūros sistemai reikalingi universitetinio išsilavinimo slaugos profesionalai, kurie galėtų daryti įtaką bei organizuoti veiksmingą ir efektyvų slaugos sistemos funkcionavimą, dirbdami slaugos administratoriais, slaugos koordinatoriais, slaugos konsultantais bei slaugos tyrėjais. Dirbdami praktikoje, jie sugebėtų savarankiškai kūrybiškai pritaikyti šiuolaikinio slaugos mokslo ir praktikos principus, atitinkančius tarptautinius standartus, nuolat tobulintis ir diegti slaugos naujoves kasdieninėje pacientų priežiūroje [10].
Slaugytojų funkcijoms yra būdingas daugiafunkcionalumas, multidiscipliniškumas, situacijų unikalumas, jos apima švietimą, vadovavimą, mokymą, tyrinėjimą, bendradarbiavimą, siekiant išsaugoti, stiprinti sveikatą, užkirsti kelią negalavimams. Remiantis L. Petkuvienės ir N. Istominos (2006) atliktu tyrimu [8], kurio metu buvo apklausta 51 bendrosios praktikos ir bendruomenės slaugytoja, galima teigti, kad 64 proc. slaugytojų nesutinka su aukščiau minėtu teiginiu. Jie mano, kad slaugytojo funkcijos kinta, priklausomai nuo asmens ar grupės, kuria rūpinamasi, nuo to, kada ir kur atliekama slauga. Tačiau dėl laiko stokos, didelio krūvio, nesudarytų tinkamų darbo sąlygų, mokymo patirties ir žinių stokos dažnai šios besiremiantys multidiscipliniškumu. Iš mokslinės literatūros žinome, kad slaugytojo žinios yra empirinės, estetinės, asmeninės ir etinės. Jos yra bendros, paimtos iš kitų disciplinų, ir specifinės – medicinos, slaugos žinios, kurios pagrįstos moksliniais tyrimais, apimančios teorijos ir praktikos integravimą. Šių autorių atliktas tyrimas atskleidė, kad trūksta žinių, pagrįstų moksliniais tyrimais, be to, 46 m. ir vyresnio amžiaus slaugytojos, neturinčios aukštojo išsilavinimo, teikia mažesnę reikšmę žinių svarbai. Vertybių pagrindą sudaro: bendrosios vertybinės nuostatos – tai pagarba žmogui, žmogiškajam orumui ir sveikatai bei asmeninės vertybės – tai atsakomybė, pareiga, sąžiningumas, kantrybė ir kt. Slaugytojos laikosi šių vertybinių nuostatų. Įgūdžiams būdingi: bendrieji gebėjimai (bendravimas, analizavimas, įvertinimas, apibendrinimas, savarankiškumas sprendžiant problemas); klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu; dalykiniai įgūdžiai, susiję su specialiomis žiniomis (įvairių procedūrų atlikimas, paslaugų teikimas, gyvybinių funkcijų įvertinimas ir kt.) ir asmeninės savybės, adekvačiai reaguojančios į besikeičiančią aplinką [4].
Slaugytojos vaidmuo priklauso nuo srities, kurioje ji dirba ir teikia slaugos paslaugas. Pažymėtina, kad alkoholinę priklausomybę turinčių pacientų slauga pastaruoju metu yra siejama su psichinės sveikatos ligonių slauga. Slaugytoja tampa pirminės medicinos grandies dalimi, kuri turi mokėti įvertinti atvykusio paciento būklę [2, 4].
Pastebima, kad slaugytojos nuolat balansuoja ant tam tikros ribos, susijusios su profesinės etikos bei pareigos ir geradarybės bei pastangų nesuteikti skausmo pacientui. Todėl, kalbant apie priklausomybės nuo alkoholio pacientų slaugą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pacientų slaugos poreikiai gana dažnai gali neatitikti slaugytojų profesinės etikos principų, ypač kai kalbama apie slaugytojų pareigą kontroliuoti pacientų gydymą, tuo pačiu užtikrinant jų teisę į pasirinkimą bei sprendimų priėmimą [24, 50].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas
Tyrimas buvo vykdomas 2014 m. kovo – 2015 m. sausio mėn. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL). Apie galimybę atlikti apklausą, kreiptasi į įstaigos administraciją, gavus leidimą, apklausa realizuota. Anketos buvo įteiktos asmeniškai slaugytojams ir pacientams. Prieš vykdant tyrimą, respondentams buvo paaiškintas tyrimo tikslas bei anketos klausimai. Tyrimas buvo atliekama, laikantis visų etikos principų, užtikrintas konfidencialumas ir atsakymų anonimiškumas. Visi respondentai gavo vienodas anketas. Priimtiniausius atsakymus reikėjo pažymėti kryželiu. Sudarant anketą bei vykdant anketinę apklausą buvo atsižvelgta į etinius tyrimo aspektus, sudaryta anoniminė anketa, kurią atsakydami respondentai užtikrinami, kad duomenys bus konfidencialūs ir niekas negalės nustatyti respondento vardo, pavardės ir kitų individualių duomenų.
Tyrimui vykdyti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-KS(M)-239 ( 2014-01-10, žr. 3 priedą).
2.2. Tiriamieji
Kai populiacijos dydis žinomas, imties dydžiui nustatyti galima taikyti šią formulę [51]:
čia: N – populiacijos dydis; reikšmė 1,96 atitinka standartizuoto normaliojo skirstinio 95 proc. pasikliovimo lygmenį. p yra numatoma įvykio tikimybė, kad nagrinėjamas požymis pasireikš tiriamoje populiacijoje (dažniausiai imama blogiausio varianto tikimybė – požymis būdingas pusei, t. y. 50 proc. populiacijos, ir pasirenkama p=0,5); q yra tikimybė, kad nagrinėjamas požymis nepasireikš tiriamoje populiacijoje (q=1–p=0,5); ε yra pageidautinas tikslumas, dažniausiai ε=0,05.
Tuo metu, kai atlikau tyrimą, ligoninėje gulėjo 150 pacientų, turinčių alkoholinę priklausomybę, o su jais dirbo 209 slaugytojai. Pagal formulę gavau, kad tam, kad apklausa būtų reprezentatyvi, turiu apklausti 108 pacientus ir 136 slaugytojus. Gavau 82,41% atsakytų pacientų anketų (89 anketos) ir 75,74% (103 anketos) atsakytų slaugytojų anketų.
Didžiausią respondentų grupę sudarė 20 – 30 metų amžiaus pacientai (38 proc.), mažiausią – vyresnių negu 60 metų amžiaus pacientai (2 proc.). Didžiausią respondentų, kurie atsakė į anketos klausimus, dalį sudarė moterys (61 proc.). Respondentų vyrų buvo 39 proc. Slaugytojų amžius svyravo
q p N q p N n 2 2 2 96 , 1 ) 1 ( 96 . 1
