LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Evelina Daugėlienė
VIDUTINIO IR PAGYVENUSIO
AMŽIAUS MIESTO GYVENTOJŲ
Disertacija rengta 2005–2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.
Mokslinis vadovas
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5
ĮVADAS . ... 6
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
2.1. Gyventojų senėjimo problema ... 11
2.1.1. Senėjimo tendencijos Lietuvoje ir Europoje ... 11
2.2. Rizikos veiksnių paplitimas tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus gyventojų ... 15
2.2.1. Arterinė hipertenzija ... 15
2.2.2. Lipidų apykaitos sutrikimai ... 16
2.2.3. Antsvoris ir nutukimas ... 19
2.2.4. Rūkymas ... 22
2.2.5. Alkoholio vartojimas ... 23
2.2.6. Nepakankamas fizinis aktyvumas ... 25
2.2.7. Metabolinis sindromas ... 26
2.3. Širdies ir kraujagyslių ligų paplitimas tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių ... 28
2.3.1. Išeminė širdies liga ... 28
2.3.2. Galvos smegenų insultas ... 30
2.4. Gyvenimo kokybės ir savo sveikatos vertinimo ypatumai tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių ... 31
2.5. Pažintinių gebėjimų ypatumai tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus vyrų ir moterų ... 35
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 38
3.1. Tiriamasis kontingentas ir jo sociodemografinės charakteristikos ... 38
3.2. Darbo metodika ... 44
3.3. Statistinė analizė ... 48
4. REZULTATAI ... 50
4.1. Rizikos veiksnių ir lėtinių neinfekcinių ligų (IŠL ir GSI) paplitimas ir jų ryšys su sociodemografiniais duomenimis tarp Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus vyrų ir moterų ... 50
4.1.1. Rizikos veiksnių ir lėtinių neinfekcinių ligų (IŠL ir GSI) paplitimas tarp Kauno 45–72 metų vyrų ir moterų... 50
4.1.2. Rizikos veiksnių ir lėtinių neinfekcinių ligų (IŠL ir GSI) paplitimas atsižvelgiant į tiriamųjų amžių ... 52
4.1.3. Rizikos veiksnių ir lėtinių neinfekcinių ligų (IŠL ir GSI) sąsajos su sociodemografiniais rodikliais ... 58
4.2. Subjektyvusis sveikatos vertinimas ... 65
4.2.1. Subjektyviojo sveikatos vertinimo priklausomybė nuo amžiaus ir lyties... 65
4.2.2. Subjektyviojo sveikatos vertinimo sąsajos su sociodemografiniais duomenimis ... 66
4.2.3. Subjektyviojo sveikatos vertinimo ir objektyvių rodiklių sąsajos tarp 45–72 metų amžiaus vyrų ir moterų ... 68
4.2.4. Rizikos veiksnių ir lėtinių neinfekcinių ligų (IŠL ir GSI) paplitimas priklausomai nuo subjektyviojo sveikatos vertinimo ... 70
4.2.5. Veiksnių, galimai susijusių su blogu ir labai blogu subjektyviuoju sveikatos vertinimu tarp Kauno 45–72 metų amžiaus gyventojų, analizė ... 73
4.3. Kauno 45–72 metų amžiaus gyventojų gyvenimo kokybė ... 75
4.3.1. Gyvenimo kokybės vertinimas atsižvelgiant į tiriamųjų amžių ir lytį ... 75
4.3.2. Gyvenimo kokybės ir sociodemografinių rodiklių sąsajos tarp Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus gyventojų ... 77
4.3.3. Gyvenimo kokybės sąsajos su rizikos veiksniais ir lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (IŠL ir GSI) tarp Kauno 45–72 metų vyrų ir moterų ... 79
4.3.4. Gyvenimo kokybės PSO-100 klausimynas ir jo rezultatų vertinimas tarp Kauno 45–72 metų amžiaus vyrų ir moterų ... 82
4.4. Pažintinių gebėjimų ypatumai tarp Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus gyventojų ... 86
4.4.1. Pažintinių gebėjimų ypatumai tirtoje Kauno 45–72 metų amžiaus populiacijoje ... 86
4.4.2. Pažintinių gebėjimų ypatumai, gyvenimo kokybė bei subjektyvusis sveikatos vertinimas ... 90
4.4.3. Veiksnių, galimai įtakojančių sutrikusius pažintinius gebėjimus, vertinimas ... 93
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 96
IŠVADOS ... 112
REKOMENDACIJOS ... 114
MOKSLINĖS PUBLIKACIJOS DARBO TEMA ... 115
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 117
SANTRUMPOS
AH – arterinė hipertenzija AKS – arterinis kraujo spaudimas BChol – bendrasis cholesterolis CD – cukrinis diabetas
DTLp Chol – didelio tankio lipoproteinų cholesterolis EKG – elektrokardiograma
ES – Europos Sąjunga
FA – fizinis aktyvumas
GSI – galvos smegenų insultas
GK – gyvenimo kokybė
HChol – hipercholesterolemija
HipoDTLp Chol – sumažėjęs didelio tankio lipoproteinų cholesterolis HiperMTLp Chol – padidėjęs mažo tankio lipoproteinų cholesterolis HTg – hipertrigliceridemija
IŠL – išeminė širdies liga
JTO – Jungtinių Tautų organizacija KMI – kūno masės indeksas
LMTLp Chol – labai mažo tankio lipoproteinų cholesterolis
MK – Minesotos kodai
MTLp Chol – mažo tankio lipoproteinų cholesterolis MS – metabolinis sindromas
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SAV – standartinis alkoholio vienetas ŠKL – širdies ir kraujagyslių ligos
ŠS – šansų santykis
Tg – trigliceridai
ĮVADAS
Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) pagyvenęs žmogus yra tas, kurio amžius yra tarp 60 ir 74 metų. Tuo tarpu pagyvenusio amžiaus žmonėmis pagal Jungtines Tautas laikomi 65 metų ir vyresni gyventojai. Jungtinių Tautų organizacija (JTO) nurodo, jei vyresnių kaip 65 metų gy-ventojų dalis lygi ar didesnė negu 7 proc., tai tokia visuomenė yra senstanti. Lietuvos visuomenė taip pat yra senstanti, nes šiuo metu žmonės vyresni nei 65 metų sudaro apie 15,3 proc. visos Respublikos populiacijos [147].
Pagyvenusių žmonių santykio didėjimas kelia naujų rūpesčių svei-katos ir socialinei politikai. Šių žmonių sergamumas yra specifinio pobū-džio, jam būdingas poliligotumas, t. y. kai žmogus serga keliomis lėtinėmis ligomis, jis turi specifinių geriatrinių būklių ir sindromų. Daugybinę pato-logiją apsunkina ir fiziologiniai visų organų pokyčiai, atsirandantys senstant [115].
Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad Lietuvoje kasmet vis didesnę gyventojų dalį sudaro pagyvenusio amžiaus žmonės. 2008 m. pradžioje pirmą kartą mūsų šalyje pagyvenusių žmonių skaičius viršijo vaikų iki 18 metų amžiaus skaičių. Lietuvoje 2011 m. pradžioje gyveno 701,2 tūkst. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, tai sudarė 21,6 proc. visų gyventojų. Prognozuojama, kad 2030 m. pradžioje beveik trečdalį (28,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys pagyvenę žmonės (ES – 30,4 proc.), o 80 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius padidės 1,5 karto [147]. Jei 2003 m. pradžioje vyrų demografinės senatvės rodiklis (vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje) buvo 16 proc., o moterų – 24 proc., tai, prog-nozuojama, kad 2030 m. vyrų demografinės senatvės rodiklis bus 23 proc., o moterų – 31. Galima teigti, kad vienas iš esminių gyventojų senėjimo požymių yra tas, kad dauguma vyresnio amžiaus gyventojų – moterys [47].
žmonėms. Rizikos veiksnių sureguliavimas pagyvenusio amžiaus žmonėms taip pat svarbus, kaip ir jaunesniems. Be to, pagyvenusiems žmonėms daug dažniau nustatomos ir kitos gretutinės ligos, kaip cukrinis diabetas, galvos smegenų insultas (GSI) ir kt., kurios tik sunkina esamos ligos eigą bei blogina prognozę. Todėl pagyvenusių žmonių sveikatos problemos tampa vis aktualesnės [49].
Vyresni nei 65 metų amžiaus lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis serga dažniau. Širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) išlieka viena svarbiausių mirties ir neįgalumo priežasčių tarp vyresnio amžiaus žmonių [48].
Tyrimai rodo, kad nutukimo paplitimas didėja tarp pagyvenusio amžiaus žmonių. Nutukimas ir fizinio akyvumo stoka labiau pastebėta tarp moterų nei tarp vyrų [184]. Padidėjęs arterinis kraujospūdis vertinamas kaip vienas iš svarbiausių miokardo infarkto ir GSI rizikos veiksnių. Padidėjęs kraujospūdis yra rizikos veiksnys ir vyresniems žmonėms [49]. Daugelyje šalių metabolinio sidromo paplitimas tarp gyventojų nemažėja, o didėja, tai jo gydymas turėtų būti susijęs su IŠL bei kitų ŠKL, taip pat ir cukrinio diabeto profilaktika [242]. Nustatyta, kad metabolinio sindromo paplitimas didėja su amžiumi, ir ypač tai pažymėtina moterų populiacijoje [56, 4].
Visuomenės senėjimas Europoje ir Lietuvoje yra svarbi socialinė, ekonominė ir sveikatos problema, tad gyvenimo kokybės ir amžiaus tyrinėjimai įgyja svarbios reikšmės. Senstant visuomenei keičiasi jos socialinė galia, didėja sveikatos ir socialinių paslaugų poreikis, keičiasi ir gyvenimo kokybė (GK) [116]. Teigiama, kad GK priklausomybė nuo am-žiaus yra savaime suprantamas dalykas. Tai akcentuoja daugelis GK tyri-nėtojų. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis (tirti 1232 18-90 metų amžiaus miesto gyventojai), nustatyta, kad visų GK sričių pokyčiai yra statistiškai reikšmingai susiję su amžiaus pokyčiais [115].
Subjektyvus sveikatos vertinimas yra daugiareikšmė sąvoka, turinti sąsajų su asmens socialiniais bei demografiniais rodikliais, su sveikata su-sijusiais veiksniais bei sveikatos būkle. Pagrindiniai socialiniai ir demogra-finiai rodikliai, turintys įtakos subjektyviam sveikatos vertinimui, yra am-žius, lytis, profesija, pajamos, išsilavinimas. Vertinant sveikatą, dažnai pa-brėžiamas lyčių skirtumas. Moterys linkusios savo sveikatą vertinti blogiau. Didžiausi vyrų ir moterų sveikatos vertinimo skirtumai nustatomi 45–54 metų amžiuje. Kai kurių studijų duomenimis, nuo 65 metų vyrai savo svei-katą vertina netgi blogiau negu moterys. Vyresni vyrai ir moterys savo sveikatą vertina blogiau nei jaunesni [15].
tenzija, cukrinis diabetas, padidėjęs cholesterolio kiekis, gyvenimo būdo, socioekonominių faktorių [218, 219, 151, 160, 35, 172, 194]. Daugelio tyrimų duomenimis, pažintinių gebėjimų prastėjimas prasideda apie 50 me-tus ir greitėja po 65 metų amžiaus [166].
Taigi, visuomenės senėjimas yra gana aktuali problema, kadangi daugėja pagyvenusio amžiaus žmonių skaičius, kurių išlaikymui reikia skirti ir daugiau lėšų. Tai amžius, kuris, kaip žinia, pasireiškia įvairiais sveikatos sutrikimais, dideliu mirtingumu, gyvenimo kokybės pablogėjimu.
Šiame darbe analizuojami vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos, savo sveikatos vertinimo, gyvenimo kokybės, pažintinių gebė-jimų ir gyvensenos ypatumai, lyginami rodikliai. Kadangi ženkliai didėja pagyvenusių žmonių skaičius, tai ši situacija tampa labai aktuali. Ją šiame darbe sieksime išnagrinėti ir pateikti visas gautas išvadas.
1.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas
:
Įvertinti vidutinio ir pagyvenusio amžiaus miesto gyventojų sveikatos bei gyvensenos ypatumus.
Uždaviniai
:
1. Įvertinti rizikos veiksnių paplitimą ir jų ryšį su sociodemografiniais duomenimis tarp Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus tiriamųjų. 2. Nustatyti širdies kraujagyslių ligų (išeminės širdies ligos ir galvos
smegenų insulto) paplitimą tarp Kauno vidutinio ir pagyvenusio am-žiaus gyventojų.
3. Nustatyti Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus vyrų ir moterų subjektyviojo sveikatos vertinimo ir objektyviųjų sveikatos rodiklių sąsajas.
4. Nustatyti Kauno vidutinio ir pagyvenusio amžiaus gyventojų gyve-nimo kokybės bei subjektyviojo sveikatos vertigyve-nimo sąsajas su pa-žintiniais gebėjimais.
Darbo mokslinis naujumas
Gyventojų sveikatingumo tyrimai dažniausiai apsiriboja jauno ar vidutinio amžiaus žmonėmis. Tuo tarpu duomenų apie pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatą yra gana mažai. Būtina analizuoti ir gilintis į pagyvenusio amžiaus žmonių problemas, kadangi ateityje vyresnio amžiaus žmonių dalis neabejotinai ir toliau didės. Todėl šis darbas galėtų prisidėti prie esamų ir suteikti naujų mokslinių žinių apie pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatą, savo sveikatos vertinimą, pažintinių gebėjimų bei gyvenimo kokybės ypa-tumus.
Pirmą kartą tirti pažintiniai gebėjimai tokioje didelėje vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių populiacijoje Lietuvoje. Pažintiniai gebėjimai vertinti pritaikius tarptautinius penkių užduočių testus, todėl gauti rezultatai galėtų būti palyginami su kitų šalių rezultatais. Taip pat pirmą kartą Lie-tuvoje tokioje didelėje vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių popu-liacijoje analizuoti lipidų koncentracijos kraujo serume.
Darbo praktinė reikšmė
pagyvenusio amžiaus gyventojų savo sveikatos, gyvenimo kokybės ver-tinimas leido labiau įsigilinti į kitų veiksnių, ne tik sveikatos rodiklių, įtaką, lemiančių žmogaus gerovę ir pasitenkinimą gyvenimu.
Šis darbas galėtų būti naudingas sveikatos priežiūros specialistams, socialiniams darbuotojams bei sveikatos politikams planuojant, ruošiant ir diegiant įvairius profilaktikos projektus, programas, taip pat gauti duomenys galėtų būti naudojami numatant tolesnių tyrimų kryptis. Tikiuosi tai padės sveikatos politikams efektyviau planuoti pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos priežiūrą.
Asmeninis indėlis
2.
LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Gyventojų senėjimo problema 2.1.1. Senėjimo tendencijos Lietuvoje ir Europoje
Demografinė „pagyvenusio“, „senatvės“ amžiaus riba periodiškai perkeliama į vėlesnį amžių dėl būtinybės sumažinti didėjantį atotrūkį tarp dirbtinai nustatomos ir realios senėjimo amžiaus pradžios. Prieš keletą de-šimtmečių, 1983 m., Pasaulio senėjimo asamblėjos pasiūlymu, demografinio senumo kriterijumi buvo priimtas 60 metų amžius, kaip skiriamoji riba tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių. Dar neseniai pagal PSO klasifikaciją į „pagyvenusį“ amžių vyrai įžengdavo nuo 61, moterys nuo 55, o amžius nuo 75 metų (vyrams ir moterims) buvo laikomas „senatve“. Dabar, pagal JTO rekomendacijas, pagyvenusio amžiaus pradžios riba nepriklausomai nuo lyties laikomi 65 metai. Jau seniai buvo bandoma nustatyti tą amžių, kada ateina senatvė, tačiau žmonių gyvenimo trukmė nuolat ilgėjo, todėl pasi-slinkdavo ir laikas, kuris, mokslininkų nuomone, apibūdindavo senatvės pradžią [225].
Šiuo metu daugelyje valstybių stebimas visuomenės senėjimas, palie-čiantis ne tik pačius pagyvenusio amžiaus žmones, jų šeimos narius, bet ir visą bendruomenę. Gyventojų senėjimas yra neišvengiamas visuomenės demografinės raidos etapas, susijęs su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę. Gilėjantis demografinis senėjimas tampa viena svarbiausių so-cialinių problemų išsivysčiusiose šalyse, sukeldamas dar aštresnes prob-lemas. Ateityje jos vis labiau bus jaučiamos įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Senėjimas yra objektyvus reiškinys ir jį labai sunku reguliuoti ar keisti. Todėl labai svarbu deramai įvertinti šio proceso reikšmę, stebėti jo eigą, būti pasiruošus galimoms pasekmėms, laiku reaguoti į kylančias problemas. Šį uždavinį lengvina tai, kad demografinis senėjimas yra nuo-seklesnis ir inertiškesnis nei kiti demografiniai procesai, todėl numatyti jo pasikeitimus ateityje nėra labai sunku [135].
Visuomenės senėjimą lemia du veiksniai – gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Gyventojų senėjimas glaudžiai susijęs su pensinio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika. Šiuo požiūriu demografinės tendencijos Lietuvoje buvo panašios į tas, kurios reiškėsi ir kitose Europos šalyse – didėjo pensinio amžiaus gyventojų dalis [47].
žmonių neišvengiamai daugės. Senų žmonių sveikatos išsaugojimas ir funk-cinio savarankiškumo išlaikymas iškeliamas kaip vienas pagrindinių užda-vinių visam Europos regionui. PSO siekia, kad iki 2020 m. visi žmonės virš 65 metų turėtų galimybę sveikai gyventi ir aktyviai dalyvauti bendruomenės veikloje [117].
Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad Lietuvoje kasmet vis didesnę gyventojų dalį sudaro pagyvenusio amžiaus žmonės. 2008 m. pradžioje pirmą kartą mūsų šalyje pagyvenusių žmonių skaičius viršijo vaikų iki 18 metų amžiaus skaičių. Pagyvenusių žmonių grupėje sparčiau-siai daugėja 80 metų ir vyresnių gyventojų (2.1.1.1 lentelė).
2.1.1.1 lentelė. Pagyvenę žmonės pagal amžiaus grupes (2009 m. pradžioje,
tūkst.) [147]
Amžiaus grupės 2000 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m.
60 metų ir vyresni, iš viso 668,3 691,7 694,0 691,9 690,8 692,6
60–69 352,9 341,0 336,9 328,2 321,8 318,0
70–79 233,6 255,0 256,7 258,9 258,8 258,5
80–89 67,6 83,3 88,8 94,1 100,4 107,1
90–99 13,7 12,0 11,2 10,4 9,4 8,6
Pagyvenusių žmonių pasiskirstymas pagal lytį ir amžių parodytas 2.1.1.1 paveiksle.
2.1.1.1 pav. Pagyvenę žmonės pagal lytį ir amžiaus grupes 2010 m. (metų pradžioje, procentais) [147]
demografiniu požiūriu yra labai nepalankus tiek mieste, tiek ir kaime – 100 moterų tenka maždaug 58 vyrai. Literatūroje pažymima, kad skirtumas tarp vyrų ir moterų skaičiaus senyvame amžiuje susidarė ne tiek dėl skirtingo senyvo amžiaus žmonių mirtingumo, kiek dėl didelio jauno amžiaus vyrų mirtingumo. Išliekant dabartiniam vyrų mirtingumo rodikliui, ateityje santykis tarp vyrų ir moterų turėtų bent stabilizuotis [47].
Manoma, kad gyventojų Lietuvoje iki 2030 m. sumažės 9 procentais ir bus 3,1 milijono. Šį gyventojų skaičiaus mažėjimą galėtų sušvelninti imi-gracija, tačiau imigracijos mastas ir socialinės ekonominės pasekmės – sun-kiai prognozuojami dalykai. Jei 2003 m. pradžioje vyrų demografinės se-natvės rodiklis (vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje) buvo 16 proc., o moterų – 24 proc., tai, prognozuojama, kad 2030 m. vyrų demografinės senatvės rodiklis bus 23 proc., o moterų – 31. Galima teigti, kad vienas iš esminių gyventojų senėjimo požymių yra tas, kad dauguma vyresnio am-žiaus gyventojų – moterys. Išlaikytinių rodiklis, t. y. vaikų ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius irgi didės, keisis jo sudėtis. Nuo esamo rodiklio (2003 m.) – 62 (30 vaikų ir 32 vyresnio amžiaus žmonės), 2030 m. jis turėtų padidėti iki 77 (29 vaikai ir 48 vyresnio amžiaus žmonės) [47].
Sudėtingi politiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai taipogi turi įtakos sveikatos rodikliams bei visuomenės amžiaus grupių struktūrai. Po-puliacijos senėjimas sparčiai vyksta ir visame pasaulyje, sukeldamas vis didesnes medicinines ir socialines problemas bei įvairias diskusijas.
Suvokiant visuomenės senėjimo proceso, kuris ir artimiausiais dešimt-mečiais progresuos, pasekmes, būtina atkreipti dėmesį į vadinamąsias rizi-kos grupes. Galima numanyti, kad tam tikroms žmonių grupėms labiausiai gali prireikti paramos ir globos kuriant visaverčio gyvenimo prielaidas gyvenimo saulėlydyje. Pagyvenusio amžiaus žmogaus visaverčio gyvenimo sąlygų rizikos veiksniai laikomi pagal namų ūkio struktūrą – seno žmogaus gyvenimas atskirai (vieno asmens namų ūkiuose) (1), pagal šeimos padėtį – našlystė (2), pagal gyvenimo trukmę – pagyvenusios ir senos moterys (3), pagal pajamas – skurstantys pensininkų ūkiai (4) [221].
Gyventojų senėjimui įtakos turėjo ir pasikeitusi gyventojų migracinė struktūra: 1998 m. atvyko – 65 402 gyventojai, išvyko – 87 524, o 2009 m. atvyko – 56 051 gyventojai, išvyko – 71 534. Šie pokyčiai lėmė Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, o kartu ir pagilino populiacijos senėjimo procesus [148].
Gyventojų senėjimo problema kompleksinė, apimanti įvairias veiklos sritis. Naujas jaunų ir vyresnio amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės ekonomikos (ga-limybes dalyvauti darbo rinkoje, pajamų lygį), socialinio saugumo (socia-lines garantijas), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančius būstus, aplinką, gyvenviečių infrastruktūrą, susisiekimą ir panašiai), politikos (politinių ir visuomeninių organizacijų galią) ir kitus išteklius [47].
2.2. Rizikos veiksnių paplitimas tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus gyventojų
2.2.1. Arterinė hipertenzija
Arterinė hipertenzija (AH) – viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų [214]. Lietuvoje AH labiau paplitusi tarp kaimo gyventojų negu tarp miesto. Šis skirtumas ypač ryškus moterų populiacijoje – kaimo mo-terų, kurioms nustatyta AH, buvo 20 proc. daugiau nei mieste. Didėjant amžiui AH paplitimas didėjo ir tarp miesto, ir tarp kaimo gyventojų. Lie-tuvoje atliktų tyrimų duomenimis AH paplitimas paskutiniais dešimtmečiais tarp vyrų nepakito, o tarp moterų sumažėjo. Tačiau AH paplitimas Lietuvoje išlieka didelis. 1999 m. AH nustatyta 59,3 proc. vyrų ir 42,1 proc. moterų. 2001–2002 m. tyrimo duomenimis, tarp 35–64 metų Kauno m. gyventojų AH nustatyta 49,8 proc. vyrų ir 39,4 proc. moterų [50].
Duomenys apie AH ir išsimokslinimo ryšį prieštaringi: kai kurių tyrimų duomenimis AH paplitimas didesnis tarp žemesnio išsilavinimo vyrų ir moterų, kitų tyrimų duomenimis nebuvo nustatyta ryšio tarp AH paplitimo ir išsilavinimo lygio [11].
moks-AKS, tačiau efektyviai gydėsi tik 21,0–23,0 proc. [103]. Suomijoje nusta-tyta, kad ypač padaugėjo žmonių, žinančių apie savo padidėjusį AKS. Efektyviai kontroliuojamos AH skirtinguose regionuose padidėjo nuo 3,0 proc. iki 5,0–10,0 proc. [122]. Daugelio tyrimų duomenimis, savo AH geriau kontroliuoja moterys nei vyrai [9, 209].
Analizuojant mokslinių tyrimų duomenis nustatyta, kad didėjant gy-ventojų amžiui, didėja ir AH paplitimas. Pavyzdžiui, Olandijoje padidėjęs AKS buvo nustatytas 22,0 proc. 55–59 metų amžiaus tirtoms moterims ir 52,0 proc. – 85 metų ir vyresnėms moterims. AH dažniau nustatoma vyrams [238]. Nustatyta, kad didėjant gyventojų amžiui sistolinis AKS didėja labiau negu diastolinis AKS. Žinoma, kad pasiekti mažesnį nei 140 mmHg sistolinį AKS sunku, ypač vyresnio amžiaus pacientams [214].
Sistolinio spaudimo padidėjimas vyresniame amžiuje pastebimas vi-same pasaulyje dėl besikeičiančio kraujagyslių sienelių elastingumo [178].
Pastaruoju metu pripažinta, kad izoliuota sistolinė hipertenzija yra reikšmingas rizikos veiksnys ŠKL ligų atsiradimui. Ji apibūdinama kaip >140 mmHg sistolinis kraujospūdis ir <90 mmHg diastolinis AKS. Tai pa-gyvenusio amžiaus žmonių liga, nes 65–75 metų amžiaus grupėje ji diag-nozuojama 66 proc., >75 m. – 73 proc. asmenų. Devynių perspektyvinių ty-rimų, apimančių 418 3343 žmonių populiaciją, metanalizės duomenys paro-dė, kad egzistuoja tiesinė priklausomybė tarp sistolinio ir diastolinio AKS sergamumo ir mirtingumo nuo IŠL ir GSI. Sistolinio AKS sumažėjimas 9 mmHg, diastolinio – 5 mmHg, vienu trečdaliu sumažintų sergamumą ir mirtingumą nuo GSI ir vienu penktadaliu nuo IŠL. Sumažinus sistolinį ir diastolinį AKS atitinkamai – 19 mmHg ir 10 mmHg, būtų galima išvengti pusės naujų GSI ir 37 proc. IŠL atvejų [158].
Padidėjęs AKS yra IŠL, širdies nepakankamumo, GSI ir inkstų nepakankamumo rizikos veiksnys [154]. Visoje Europoje IŠL yra svarbiau-sia mirties priežastis tarp 45 metų ir vyresnių vyrų ir tarp 65 metų ir vyres-nių moterų. Padidėjęs AKS, sustiprindamas kitų esančių rizikos veiksvyres-nių poveikį, labai didina individualią riziką. Padidėjęs AKS >140/90 mmHg didina IŠL riziką 2 ir daugiau kartų [193]. Asmenys, turintys padidėjusį sistolinį AKS, turi padidėjusią riziką susirgti nemirtiniu ūmiu miokardo infarktu (ŪMI) bei kitomis ŠKL. Padidėjęs sistolinis AKS ir pakitęs vy-resnių negu 55 metų vyrų ir moterų pulsinis spaudimas didina individualią riziką susirgti pirmuoju ir kartotiniu ŪMI [154, 60].
2.2.2. Lipidų apykaitos sutrikimai
stiprus, nuo kitų rizikos veiksnių nepriklausomas, BChol koncentracijos ryšys su šiomis ligomis. Ryšio statistinis reikšmingumas įrodytas daugelyje epidemiologinių tyrimų (pavyzdžiui, Daugybinis rizikos veiksnių tyrimas – MRFIT, kuriame dalyvavo 69 205 35–39 metų asmenys) [224].
Vykdant Lėtinių neinfekcinių ligų integruotos profilaktikos (CINDI) programą, atliekami tyrimai tarp Kauno miesto ir penkių Lietuvos rajonų (Kaišiadorių, Kretingos, Kupiškio, Joniškio ir Varėnos) gyventojų parodė, kad per didelė cholesterolio koncentracija dažniau nustatoma vyresnio nei jaunesnio amžiaus žmonėms (paskutinis tyrimas Kauno mieste atliktas 2002 m., rajonuose – 2007 m.). Labiausiai hipercholesterolemija (HChol) paplitusi tarp 45–54 metų Kauno miesto vyrų. Vyriausioje (55–64 metų) Kauno miesto moterų amžiaus grupėje HChol paplitimas buvo net 90,2 proc. Kauno miesto gyventojams HChol buvo nustatoma dažniau nei rajonų gyventojams [149].
Kitose šalyse HChol paplitimas buvo nevienodas, pavyzdžiui, Prancū-zijoje HChol paplitimas tarp 35–64 metų amžiaus gyventojų buvo 30,0 proc. [66], Ispanijoje – 23,0 proc. [162]. EUROASPIRE tyrimo duomenimis, devyniose Europos valstybėse 58,8 proc. gyventojų buvo nustatyta BChol didesnė arba lygi 5,0 mmol/l. PSO vykdyto MONICA tyrimo, kuriame buvo stebėtos 21 šalies 39 populiacijos, duomenimis, Kauno m. vidutinio amžiaus moterų BChol koncentracijos vidurkis buvo didžiausias iš visų tyrime dalyvavusių centrų, o Kauno m. vyrus lenkė 15 centrų tiriamieji. Didžiau-sias BChol koncentracijos vidurkis rastas vidutinio amžiaus Ticino (Švei-carija), Novi Sad‘o (Jugoslavija), Vaud‘o/Friborg‘o (Šveicarija) ir Švedijos šiaurinės dalies vyrams [40]. Vertinant B Chol koncentracijos pokyčius per 10 m. laikotarpį nustatyta, kad pusei tirtų centrų BChol vidurkis sumažėjo ir vyrų, ir moterų tarpe. Šio tyrimo duomenimis tarp Kauno miesto vyrų BChol koncentracija turėjo tendenciją mažėti, o moterų – didėti [61]. Olandų mokslo tyrimų duomenimis, 1995 m. užregistruota 19,2 proc. vyrų ir 12,4 proc. moterų, kurių kraujyje BChol koncentracija buvo >6,5 mmol/l. Per 18 m. laikotarpį jauno amžiaus vyrų (20–24 m.), vidutinio amžiaus moterų (40-44 metų) BChol padidėjo 20,0 proc. [17].
U. Khnot atliktoje metaanalizėje, kurios metu tirti 122458 pacientai, sergantys IŠL, dislipidemijos (būklė, kai kraujo lipidų yra per daug arba sutrikęs jų santykis) dažnis buvo 39,6 proc. moterų grupėje ir 34,1 proc. – vyrų grupėje. Lietuvoje dislipidemijos paplitimas yra žymiai didesnis nei kitose šalyse [203].
Vykdant Kauno Pagyvenusių žmonių sveikatos studiją (tirti 65-80 metų amžiaus, 867 pagyvenusio amžiaus asmenys), padidėjęs cholesterolio kiekis nustatytas 77,4 proc. vyrų ir 83,2 proc. moterų. Moterų, turinčių labai didelį cholesterolio kiekį kraujyje (>7,8 mmol/l), buvo daug daugiau nei vyrų: atitinkamai 18,3 proc. ir 11,4 proc. Remiantis literatūros duomenimis, galima teigti, kad vyresnio amžiaus žmonės turi didesnį cholesterolio kiekį kraujyje ir šis didėjimas senstant susijęs ne vien su amžiaus pokyčiais organizme, bet ir su gyvensenos įpročiais [49].
Olandijos studijos ERGO duomenimis, tarp pagyvenusių olandų BChol kiekis mažėja, o tarp kauniečių – didėjo. Honolulu širdies programos duomenimis, 71-93 metų vyrų BChol ir Tg kiekis senstant taip pat mažėjo, o didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTLp Chol) didėjo. Senstant BChol kiekis didėja ir tai gali būti susiję ir su amžiumi, ir su gyvensenos įpročiais, mityba, padidėjusiu kūno svoriu, kuris labai būdingas Lietuvos moterims [49].
Nustatyta, kad IŠL riziką didina padidėjęs BChol kiekis, ypač mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTLp Chol), trigliceridų (Tg) koncent-racija kraujyje ir mažas DTLp Chol kiekis nevalgius [76]. Didelės apimties ilgalaikiais perspektyviniais tyrimais, kaip the Framingham Heart Study [8], the Prospective Cardiovascular Munster Study (PROCAM) [13] buvo nu-statytas ryšys tarp B Chol ir MTLp Chol koncentracijos serume bei rizikos susirgti IŠL. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad daugiau nei 50 proc. mirtingumo ir neįgalumo, kurį lemia IŠL, galėtų būti išvengta, jei būtų kontroliuojami pagrindiniai IŠL rizikos veiksniai, tarp jų ir HChol [66]. Asmenys, kurių DTLp Chol koncentracija kraujyje mažesnė, turi didesnį polinkį sirgti IŠL ir atvirkščiai [136].
Tg – tai glicerolio esteriai su trimis riebalų rūgštimis. Įrodyta, kad plazmos Tg kiekio padidėjimas sergantiems cukriniu diabetu (CD) yra IŠL rizikos veiksnys. Padidėjusį Tg kiekį lemia veiksniai, kaip antsvoris, fizinio aktyvumo stoka, nesaikingas alkoholio vartojimas, kai kurios ligos (CD, lėtinis inkstų nepakankamumas). Mažėjant kūno svoriui, mažėja ir Tg kiekis bei didėja DTLp Chol. Veiksniai, didinantys DTLp Chol, yra fiziniai pratimai, saikingas alkoholio vartojimas, pakaitinė hormonų terapija; ma-žinantys – rūkymas, nutukimas ir CD. Nustatyta, kad DTLp Chol koncent-racija kraujyje, vyrams mažesnė negu 1 mmol/l, moterims – 1,2 mmol/l, turėtų būti vertinama kaip rizikos veiksnys [5].
<4,5 mmol/l, MTLp Chol <2,5 mmol/l. Abiem atvejais DTLp Chol turėtų būti >1,0 mmol/l vyrams, >1,2 mmol/l moterims; o Tg ne >1,7 mmol/l [16]. Sumažinus BChol koncentraciją, mirtingumas nuo IŠL sumažėja net 38 proc. [143]. Šalių, kaip Japonijos gyventojams, kurių BChol kiekis yra normalus (apie 5,0 mmol/l) arba mažesnis, rūkymas, AH ir CD turi san-tykinai mažesnės įtakos IŠL. Didesnė tikimybė susirgti šia liga yra gyven-tojams, pavyzdžiui Anglijos, kurių BChol kiekis padidėjęs (apie 6,0 mmol/l) [53]. Kai kuriuose tyrimuose buvo nagrinėtas BChol, DTLp Chol bei MTLp Chol ir Tg ryšys su lytimi, amžiumi ir rūkymu tarp asmenų, sergančių pirmuoju ŪMI, lyginant su nesergančiais ŪMI asmenimis. Ligoniai, kurie sirgo ŪMI ir buvo jaunesni nei 60 metų, turėjo reikšmingai didesnius BChol ir MTLp Chol kiekius kraujyje lyginat su vyresniais nei 60 metų amžiaus asmenimis. Moterys, kurios buvo jaunesnės nei 50 metų, turėjo reikšmingai didesnius DTLp Chol kiekius kraujyje, mažesnius MTLp Chol ir BChol koncentraciją kraujyje taip pat lyginant su vyresnio amžiaus moterimis [250].
2.2.3. Antsvoris ir nutukimas
Antsvoris ir nutukimas tampa aktualia sveikatos problema daugelyje pasaulio šalių, nes turinčių antsvorį ir nutukimą daugėja. PSO antsvorį apibrėžia, kai KMI yra daugiau kaip 25 kg/m², o nutukimą, kai kūno masės indeksas (KMI) lygus ar didesnis kaip 30 kg/m² [254].
Nutukimas yra išvengiama lėtinė liga ir rizikos veiksnys kitų ligų iš-sivystymui. Padidėjęs kūno svoris yra svarbus sveikatą lemiantis, sąlygo-jantis nepalankius metabolinius pokyčius, kaip padidėjusį AKS, dislipide-miją, rezistentiškumą insulinui. Šie pokyčiai didina IŠL, GSI, CD ir kai kurių lokalizacijų vėžio (plonųjų žarnų, tulžies pūslės, gerklų, šlapimo pūs-lės ir kt.) riziką. Nutukimas taip pat yra tulžies pūspūs-lės akmenligės, osteo-artrito ir podagros rizikos veiksnys [11].
Tyrimų duomenimis tarp KMI ir bendro mirtingumo yra „J“ formos statistinis ryšys. Nutukę žmonės gyvena trumpiau nei tie, kurių kūno svoris normalus. Visų amžiaus grupių vyrų ir moterų mirties rizika didėja didėjant kūno svoriui [11].
Kas antras išsivysčiusių šalių suaugęs gyventojas turi antsvorį, beveik kas trečias žmogus yra nutukęs. Šiuo metu Europoje priskaičiuojama apie 130 mln. nutukusių asmenų ir net 400 mln., turinčių antsvorį. Per praėjusį dešimtmetį nutukimo paplitimas daugumoje Europos valstybių padidėjo 10– 40 proc. [254].
gyventojų antsvorio ir nutukimo paplitimas tarp vyrų didėjo. Nutukusių vyrų dalis padidėjo nuo 11 proc. 1994 m. iki 17 proc. 2008 m., o antsvorio paplitimas išaugo atitinkamai nuo 47 proc. iki 61 proc. Tarp moterų ant-svorio paplitimas šiek tiek sumažėjo (nuo 51 proc. 1994 m. iki 46 proc. 2008 m.). Nutukimo paplitimas per analizuojamą laikotarpį beveik nepasi-keitė (nuo 2006 m. iki 2008 m. išliko 19 proc.) [80].
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse nutukimo paplitimas didesnis tarp žemesnio išsilavinimo žmonių [200]. O besivystančiose pasaulio šalyse nu-statomas tiesioginis ryšys tarp išsilavinimo ir nutukimo. Socialiniai nutu-kimo paplitimo skirtumai aiškinami skirtingais socialinių grupių mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiais, kurie būna sveikesni aukštesnio išsilavinimo žmonių [132].
Lietuvos suaugusių žmonių gyvensenos 2008 metų tyrimo duome-nimis tarp 20–64 metų gyventojų nutukimo paplitimas labiausiai padidėjo tarp vidurinio išsilavinimo vyrų – nuo 9 proc. 1994 m. iki 18 proc. 2008 m. Tarp aukštojo išsilavinimo moterų stebėtos nutukimo paplitimo mažėjimo tendencijos. 2008 m. tarp nebaigto vidurinio išsilavinimo moterų buvo tris kartus daugiau nutukusių nei tarp aukštojo išsilavinimo moterų (atitinkamai 36 proc. ir 11 proc.). Taigi, tarp 20–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų nutukimo ir antsvorio paplitimas didėja tarp vyrų ir nesikeičia tarp moterų. O žemesnio išsilavinimo moterys labiau nutukusios palyginti su aukštesnio išsilavinimo moterimis [80].
Padidėjęs kūno svoris susijęs ir su subjektyviu sveikatos vertinimu. Tyrimų duomenimis blogesnis sveikatos vertinimas yra susijęs su padidė-jusiu kūno svoriu [217]. Moterys dažniau nei vyrai mano esančios nutu-kusios, o vyrai dažniau nepakankamai įvertina savo kūno svorį. Savo svorio vertinimas tarp vyrų susijęs su išsilavinimu. Aukštesnio išsilavinimo vyrai vertina savo svorį adekvačiau nei žemesnio [206].
Su amžiumi asmenų turinčių antsvorį ir nutukimą didėja [49, 246]. Vyrų KMI dažniausiai didėja iki 50 metų, o moterų – iki 70 metų [246]. Nacionalinės sveikatos tarybos metinio pranešimo 2008 m. duomenimis, 55–64 metų beveik pusė visų moterų ir trečdalis vyrų buvo nutukę [149]. Tyrimai rodo, kad nutukimo paplitimas didėja tarp pagyvenusio amžiaus žmonių [245]. Brazilijoje atlikto tyrimo duomenimis (dalyvavo 60 ir vy-resnio amžiaus gyventojai), nutukimas ir fizinio akyvumo stoka labiau pa-stebėta tarp moterų nei tarp vyrų [184]. Kauno pagyvenusių žmonių svei-katos studija parodė, kad padidėjęs kūno svoris buvo dažniau nustatytas moterims nei vyrams: atitinkamai 82,9 proc. ir 69,9 proc. 44,9 proc. moterų ir 19,9 proc. vyrų buvo nutukę [49].
moterų [22], Danijoje – 11,8 proc. vyrų ir 12,5 proc. moterų, antsvorį turėjo 40 proc. vyrų ir 27 proc. moterų [23], Irane – 22,3 proc. [57]. Daugelyje ES šalių, išskyrus Latviją, antsvorio problema aktualesnė tarp vyrų. Moterų nutukimas ES svyruoja nuo 9 proc. (Italija) iki 26 proc. (Graikija, Malta) [149]. Nutukimo paplitimas tarp Kauno vyrų 24,9 proc., o tarp moterų – 37,6 proc. Panašūs nutukimo paplitimo rodikliai nustatyti Vokietijoje, kur nutukimo paplitimas tarp 25–69 metų vyrų nustatytas 22,5 proc., tarp mo-terų – 23,5 proc. [97]. Turkijoje nutukę 16,5 proc. vyrų ir 29,4 proc. momo-terų [54], Kinijoje nutukimas paplitęs tarp 26,9 proc. vyrų ir 31,1 proc. moterų [84]. Didesniu nutukimo paplitimu išsiskiria Izraelis, kur nutukę 22,4 proc. vyrų ir 40,4 proc. moterų (25–64 metų). Šioje šalyje moterų nutukimas labiausiai susijęs su išsilavinimu. Tarp moterų su aukštuoju išsilavinimu nutukimo paplitimas – 13,6 proc., o su pradiniu – 57,3 proc. Tarp vyrų ryškiausios nutukimo sąsajos su amžiumi [126].
Antsvoris yra vienas pagrindinių AH rizikos veiksnių. Tyrimų duome-nys rodo, kad 30,7 proc. visų AH atvejų tarp išsivysčiusių šalių gyventojų yra susijęs su per dideliu kūno svoriu [132]. Nutukimas 20-yje Europos šalių per metus sąlygoja 320 000 mirčių [241]. Svarbiausi nutukimo padariniai sveikatai susiję ir su CD, ŠKL, psichosocialinėmis problemomis ir kai kurių lokalizacijų vėžiu [239]. Turintiems padidėjusį kūno svorį dažniau nustatomas padidėjęs AKS [131], dislipidemijos [30].
CINDI programos duomenimis, nustatyta, kad 1999 m. 50,0 proc. vyrų ir 41,0 proc. moterų turėjo antsvorį [245].
PSO duomenimis, antsvoris ir nutukimas įtakoja nuo 10 iki 13 proc. mirčių, be to, nutukę ir turintys antsvorį asmenys dėl mirties ar invalidumo praranda nuo 8 iki 15 proc. sveiko gyvenimo metų, priklausomai nuo šalies [254].
2.2.4. Rūkymas
Tabako rūkymas yra vienas iš svarbiausių lėtinių ligų rizikos veiksnių bei priešlaikinio mirtingumo priežasčių [86]. 1996 m. PSO nustatė, kad kasmet mirštančių nuo rūkymo sukeltų ligų padaugės iki 10 milijonų per artimiausius 30 m., 70,0 proc. iš jų bus besivystančiose šalyse [253]. Cigarečių rūkymas 2–4 kartus didina riziką susirgti bei mirti nuo ŠKL, taip pat didina staigios mirties riziką sergant AH, HChol, gliukozės tolerancijos sutrikimu bei CD. Moterims cigarečių rūkymas premenopauzės ir postmenopauzės laikotarpiu keičia estrogenų metabolizmą, todėl anksčiau pasireiškia menopauzė ir aterosklerozės sąlygotos ligos. Tyrimų duomenys rodo, kad rūkymas susijęs su lytimi, amžiumi, socialiniu statusu ir akty-vumu, o metimas rūkyti yra sąlygotas socialinių, psichologinių ir biologinių veiksnių [137]. Rūkymas pasižymi trombogeniniu, aterogeniniu, antihemo-statiniu efektu, oksidaciniu poveikiu, slopina endotelio vazodilatatorius, didina uždegiminius žymeklius, tokius kaip C reaktyvinį baltymą, fibrino-geną, sąlygoja spontaninę trombocitų agregaciją, didina monocitų prilipimą prie endotelio ląstelių. Yra žinoma, kad rūkymas skatina aterosklerozę ir trombozinio fenomeno atsiradimą – rūkorių fibrinogeno lygis kraujo plazmoje didesnis negu nerūkančiųjų. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, sergamumą ir mirtingumą nuo IŠL didina ne tik aktyvus, bet ir pasyvus rūkymas. Nustatyta, kad moterys, kurių darbo ir namų aplinkoje buvo retkarčiais rūkoma 1,6 karto dažniau sirgo IŠL, lyginant su tomis, kurių aplinkoje nebuvo rūkoma [44].
papli-timas didėjo tarp nebaigto ir vidurinio išsilavinimo moterų. Aukštojo išsi-lavinimo rūkančių moterų dalis didėjo iki 2000 m., o nuo 2002 m. pradėjo mažėti [81].
Rūkymo paplitimas tarp europiečių moterų daugelyje šalių buvo ma-žesnis negu vyrų. Nustatyta, kad daugiausiai rūkančių moterų buvo Nor-vegijoje (32,2 proc.), Šveicarijoje (32,0 proc.), Olandijoje (31,7 proc.), kai tuo tarpu mažiausiai rūkančių moterų buvo Armėnijoje (1,2 proc.), Bal-tarusijoje (4,8 proc.), Portugalijoje (9,5 proc.). Vertinant rūkymo paplitimo pokyčius, vyrų rūkymo paplitimas didėjo Rusijoje, Slovakijoje, Liuksem-burge, o sumažėjo Austrijoje, Čekijoje, Olandijoje, Švedijoje [59]. Reikia pripažinti, kad stebimi rūkymo paplitimo skirtumai tarp skirtingo išsilavi-nimo žmonių. Išsivysčiusiose šalyse rūkymas sietinas su žemesne socioeko-nomine padėtimi, t. y. aukštesnis išsilavinimas, geresnė užimama profesinė padėtis, didesnės pajamos, kiti gyvenimo sąlygų rodikliai, yra atvirkščiai proporcingi rūkymo paplitimui [102].
Rūkantys asmenys dažniau savo sveikatą vertina blogiau. Lietuvoje rūkymas tarp vyrų susijęs su vidutiniu savo sveikatos vertinimu [11].
Rūkančiųjų skaičius su amžiumi mažėja, todėl tarp pagyvenusio am-žiaus žmonių rūkymas nėra labai paplitęs. Vyresnių nei 65 metai vyrų rūko apie 15,0 proc., o moterų – 11,5 proc. Vainikinių arterijų tyrimų (CASS) registras parodė, kad 70 metų amžiaus ir vyresni ligoniai sergantys IŠL ir nemetę rūkyti, turėjo 3 kartus didesnę miokardo ar mirties riziką per 6 m. stebėjimo laikotarpį palyginti su tais, kurie nustojo rūkyti. Framingham‘o širdies tyrimo duomenimis, rūkantiems 65 metų amžiaus ir vyresniems žmo-nėms padažnėja plaučių vėžys, bet nėra ryšio tarp rūkymo ir IŠL atsiradimo [228]. Vykdant Kauno Pagyvenusių žmonių studiją, nustatyta, kad rūkymo paplitimas tarp vyrų ir moterų labai skyrėsi: rūkė 16,2 proc. pagyvenusio amžiaus vyrų ir 1,9 proc. moterų [49].
Pagrindinė rūkymo metimo priežastis vyresniame amžiuje yra svei-katos pablogėjimas. Lyginant pagyvenusio amžiaus moteris su vyrais, pa-stebima, kad ir šiame amžiuje vyrai rūko dažniau nei moterys. Nustatyta, kad rūkantiems žmonėms būdingi ir kiti netinkamos gyvensenos veiksniai, kaip netinkama mityba, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas [230].
2.2.5. Alkoholio vartojimas
Yra duomenų, kad kasdieniai nedideli alkoholio kiekiai (10–30 g eta-nolio spirito, t. y. 20–60 g degtinės arba 1–3 taurės vyno arba 1–3 buteliai alaus) padidina DTLp Chol koncentraciją kraujyje apie 12,0 proc. ir tuo dalinai galima paaiškinti antisklerozinį alkoholio poveikį. Be to nustatyta, kad alkoholis pasižymi kraujo krešėjimą stabdančiu efektu, teigiamai veikia fibrinolitinį faktorių ir mažina trombozės riziką. Gausus alkoholio varto-jimas didina Tg koncentraciją kraujyje bei kalorijų kiekį [169, 247]. Tiriant alkoholio poveikį, taip pat įrodyta, kad pastoviai vartojant didesnius alko-holio kiekius, sergamumas IŠL ir bendrasis mirtingumas padidėja. AH pa-plitimas ir hemoraginio GSI rizika didėja kartu su išgerto alkoholio kiekiu [129]. Taip pat padidėja smegenų hemoragijos ir kardiomiopatijos rizika, padidėja AKS [99]. Didesni alkoholio kiekiai didina staigios mirties pavojų. Alkoholis padidina atsparumą gydymui antihipertenziniais vaistais [138].
Pastebėta, kad alkoholio vartojimas yra susijęs su amžiumi, rase, etnine grupe, rūkymu, išsilavinimo lygiu [74]. Švedijoje nustatyta, kad vyrai dažniau vartoja alkoholį negu moterys. Tačiau Suomijoje atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad reguliariai vartojantys alkoholį vyrai ir moterys išsi-lavinimo lygiu nesiskyrė [145].
Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo 2008 m. duomenimis, bent kartą per savaitę stiprius alkoholinius gėrimus gėrė 29 proc. vyrų ir 12 proc. moterų. Vynas buvo vartojamas rečiau nei kiti alkoholiniai gėrimai. Moterys vyną gėrė dažniau nei vyrai. 2008 m. 34,8 proc. moterų ir 23,5 proc. vyrų gėrė vyną bent du kartus per mėnesį. Alaus vartojimo dažnis didėjo iki 2002 m., o vėliau mažai keitėsi. Vyrų alaus vartojimo dažnis buvo susijęs su išsilavinimu. Nuo 1994 m. nebaigto vidurinio išsilavinimo vyrų, gėrusių alaus bent kartą per savaitę dalis, padidėjo 1,6 karto. Tokių aukštojo išsilavinimo vyrų dalis nuo 1994 m. iki 2000 m. didėjo, o vėliau sumažėjo nuo 63 proc. iki 46 proc. Alų geriančių moterų dalis padidėjo visose išsila-vinimo grupėse [80].
PSO Europos Regioninio biuro duomenų bazės pateiktais duomeni-mis, vienas Europos gyventojas vidutiniškai išgeria apie 8,2 litro alkoholio. Nustatyta, kad stiprius alkoholinius gėrimus dažniau vartoja Rytų Europos gyventojai – rusai (6,5 l/m.), latviai (5,6 l/m.), rumunai (4,7 l/m.). Europos ir ES šalyse stipraus alkoholinių gėrimų vartojimo vidurkis vienam žmogui sudaro atitinkamai: 2,9 l/m. ir 1,7 l/m. [179, 107].
2.2.6. Nepakankamas fizinis aktyvumas
Vienu pagrindinių nepriklausomų lėtinių neužkrečiamų ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su juo siejama 3,5 proc. visų ligų [108] ir jam priskiriama 5–10 proc. mirčių Europos regione [241]. Nepakankamas FA (kaip ir rūkymas, neteisinga mityba, alkoholio vartojimas) yra vienas iš daugelio ligų rizikos veiksnys. Vis daugiau skelbiama moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, jog fizinis pasyvumas yra hiperlipidemijos, nutukimo, II tipo CD, osteoporozės, kai kurių vėžio formų ligų rizikos veiksnys [161].
PSO rekomenduoja, kad suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs bent 30 min. per dieną didesnę dalį savaitės dienų, arba geriausiai – kasdien. Šis rekomenduojamas laikas gali būti padalintas į trumpesnius laiko tarpsnius (ne trumpesnius nei 10 min.), tačiau netgi mažesnės trukmės FA turi teigiamą poveikį sveikatai [2].
PSO MONICA protokolo nurodymu, mažai fiziškai aktyvus asmuo yra tas, kuris darbe sėdi daugiau kaip pusę įprastinio darbo laiko, o lais-valaikio metu žiemą ar vasarą pasivaikščiojimui, saikingam ar sunkiam fizi-niam darbui, fizinei kultūrai ar sportui vidutiniškai skiria mažiau kaip 10 va-landų per savaitę. FA didina DTLp Chol koncentraciją, padeda kontūroliuoti kūno masę, mažina sistolinį ir diastolinį AKS, rezistentiškumą insulinui [228].
Tyrimų duomenimis, nepakankamas FA susijęs su išsilavinimu: dau-giau nepakankamai FA nustatoma tarp aukštojo išsilavinimo vyrų, negu tarp pradinio ir nebaigto vidurinio, bei tarp vidurinio ir specialaus vidurinio išsi-lavinimo moterų, negu tarp pradinio ir nebaigto vidurinio. Moterys, skir-tingai negu vyrai, dažniau yra fiziškai aktyvios, ypač turinčios aukštesnįjį išsilavinimą. Tuo tarpu vyrai yra fiziškai aktyvūs tie, kurie dirba nekvali-fikuotą darbą, lyginant su kitomis profesinėmis grupėmis. Vyrai, kurie buvo pasyvūs, dažniau turėjo antsvorį, padidėjusį AKS, didesnį B Chol koncent-raciją kraujyje [11].
Tyrimų duomenimis, mažas FA susijęs su vidutiniu ir blogu sub-jektyviu sveikatos vertinimu, taip pat ir su savo GK vertinimu [11, 101].
viena kitą ir sukelia įvairius sveikatos sutrikimus [204]. Dėl to mažėja FA, susilpnėja funkcinės galimybės atlikti būtinus kasdienius darbus [146].
Anglų mokslininkas J.N. Moris ir amerikiečių R.S. Paffenberger buvo pirmieji, kurie įrodė, kad fizinis pasyvumas tiek darbe, tiek laisvalaikiu yra susijęs su IŠL atsiradimu. 1987 m. K.E. Povell, J.A. Berlin ir G.A. Kolditz atliko metanalizę iš visų FA tyrimų, kurie buvo paskelbti anglų kalba. Ši analizė parodė, kad FA būdingas atvirkštinis ryšys, lyginant su sergamumu ŪMI bei mažai FA asmeniui santykinė rizika numirti nuo IŠL yra 1,9 (95 proc. PI 1,6–2,2), lyginant su FA asmenimis [220]. The Honolulu Heart tyrimo duomenimis, kurio metu buvo stebėti nuo 2 iki 4 metų 61–81 metų amžiaus japonai, gyvenantys Japonijoje, Havajuose ir Kalifornijoje nustatyta, kad pasivaikščiojimo trukmė buvo susijusi su IŠL rizika. Tie, kurie vaikščiojo labai mažai (<0,25 mylios/d.), turėjo 2 kartus didesnę riziką susirgti IŠL, lyginant su tais, kurie vaikščiojo daug (>1,5 mylios/d.) [91]. Framingham‘o tyrimo duomenys parodė, kad net vidutiniškas FA mažina IŠL įvykius vidutinio ir senyvo amžiaus vyrams [228].
Lietuvoje atliekamų gyvensenos tyrimų duomenimis (tirti 3000 20–64 metų amžiaus), laisvalaikiu besimankštinančių žmonių dalis padidėjo. 2008 m. 20 proc. vyrų ir 22 proc. moterų mankštinosi bent 4 kartus per savaitę 30 min. ir ilgiau taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir padidėtų širdies susitraukimų dažnis. 1994 m. taip mankštinosi 16 proc. vyrų ir 14 proc. moterų [80].
Reguliarios aerobikos treniruotės sumažina kraujospūdį ir kitus rizikos veiksnius. Aerobikos pratimus ar greitą ėjimą, plaukimą ir kitus pratimus reikia atlikti apie 30–45 minutes 3–4 kartus per savaitę. Net vidutinio intensyvumu atliekami pratimai sumažina sistolinį AKS 4-8 mmHg [62].
2.2.7. Metabolinis sindromas
Pagrindiniai IŠL rizikos veiksniai, kurie vertinami kaip metabolinio sindromo (MS) komponentai, yra nutukimas, aterogeninė dislipidemija (padidėjusi Tg ir maža DTLp Chol koncentracija), padidėjęs AKS, atsopa-rumas insulinui arba gliukozės netoleravimas. Daugelio epidemiologinių ir klinikinių tyrimų duomenimis kiekvienas MS komponentas yra savaran-kiškai susijęs su ŠKL rizika, ir didėjant MS komponentų skaičiui, šių ligų rizika didėja [37, 45].
kiekis plazmoje dėl sutrikusio biologinio ląstelių – taikinių atsako į insulino veikimą nepakankamai efektyviai sumažina plazmos gliukozės kiekį [124].
Apie MS paplitimą pasaulyje nėra surinkta labai daug duomenų. JAV NHANES III (Third National Health and Nutrition Examination Survey) tyrimo duomenimis, tarp 20–70 metų amerikiečių MS paplitimas sudaro 24 proc., tarp vyresnių nei 50 metų – net 44 proc. [67]. Europoje, tiriant 30–89 metų asmenis, MS buvo nustatytas 15,7 proc. vyrų ir 14,2 proc. moterų [100]. Indijoje – atitinkamai, tarp 22,9 proc. ir 39,9 proc. 20–60 m. asmenų [87]; Pietų Korėjoje – tarp 14,2 proc. vyrų ir 17,7 proc. moterų [182]. Tarp 35–64 metų Kauno gyventojų MS (35–64 metų Kauno gyventojų epide-miologinių tyrimų, atliktų 2001–2002 m., duomenys), įvertintas pagal PSO ir NCEP rekomendacijas (ATP-III kriterijus), nustatytas 19,4 proc. vyrų ir 26,3 proc. moterų. [155]. Panašus MS paplitimas tarp suaugusių žmonių nustatytas ir Portugalijoje: 19,1 proc. vyrų ir 27 proc. moterų [208]. Tarp 35–64 metų Prancūzijos gyventojų MS paplitimas mažesnis negu tarp Kauno gyventojų: 14 proc. vyrų ir 15 proc. moterų [42].
Nustatyta, kad MS paplitimas susijęs su amžiumi, KMI, rūkymu, gausiu angliavandenių vartojimu, fiziniu pasyvumu [156]. The Bruneck Study nagrinėjo MS paplitimą tarp 40–79 metų amžiaus Italijos gyventojų. Buvo atsižvelgta į PSO ir NCEP-ATP III diagnostinius kriterijus. MS paplitimas pagal PSO kriterijus buvo 34,1 proc., pagal NCEP-ATP III 17,8 proc. [28].
Nustatyta, kad MS nuo 2,6 iki 4,2 karto padidina tikimybę numirti nuo ŠKL ir 1,9–2,1 karto – bendrąjį mirtingumą [34]. MS diagnozuojamas įvairiame amžiuje. MS paplitimas svyruoja nuo 10 iki 25 proc. tačiau pa-stebėta, kad senėjant MS dažnėja – vyresnių kaip 60 metų asmenų grupėje jis pasiekia net 50 proc. Europoje MS būdingesnis vyrams nei moterims, atitinkamai 36 proc. ir 22 proc. [32].
Pateikiami duomenys apie MS paplitimą priklauso nuo tyrėjų pasi-renkamų MS kriterijų. Skirtingose populiacijose MS paplitimas priklauso nuo jo komponentų paplitimo. Daugelis tyrėjų MS įvertinti pasirenka PSO ir NCEP ekspertų rekomenduotus kriterijus, kurie daugelio tyrėjų įvardijami kaip ATP-III (Adult Treatment Pannel III) kriterijai. Nyderlandų gyventojų atliktų tyrimų duomenimis, tarp 1117 asmenų (18–80 metų), sergančių ŠKL, bendrasis MS, nustatyto pagal ATP-III kriterijus, paplitimas buvo 46 proc. (tarp vyrų – 43 proc., tarp moterų – 56 proc.) [75].
MS didina IŠL riziką antrojo tipo CD sergantiems asmenims, tarp kurių MS paplitimas yra daug didesnis nei tarp nesergančiu CD [73].
pro-6,7 proc. 20–29 metų amžiaus žmonių serga MS, 60–69 metų – 43,5 proc. ir 42 proc. žmonės virš 70 metų. MS paplitimas didėja su amžiumi, ir ypač tai pažymėtina moterų populiacijoje [56, 4].
2.3. Širdies ir kraujagyslių ligų paplitimas tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių
ŠKL yra pagrindinė mirtingumo priežastis išsivysčiusiose ir besivys-tančiose šalyse. Vystantis urbanizacijai, keičiantis gyvenimo būdui, ser-gamumas jomis dažnėja. Lietuvos gyventojų mirtingumo struktūra pagal pagrindines mirties priežastis jau daugelį metų išlieka nepakitusi. Daugiau nei pusė visų mirusių (2006 m. mirė – 54,3 proc., 2009 m.– 55,4 proc., 2010 m. – 56,4 proc.) mirė dėl kraujotakos sistemos ligų. Didžiausią mirusiųjų dėl kraujotakos sistemos ligų dalį sudarė asmenys mirę nuo IŠL (2006 m. – 62,8 proc., 2009 m. – 61,9 proc.) bei cerebrovaskulinių ligų (2006 m. – 24,0 proc., 2009 m. – 24,8 proc.). Lietuvos sveikatos infor-macijos centras pažymi, kad 2006 m. didžioji dalis mirusiųjų dėl kraujo-takos sistemos ligų buvo 60 metų ir vyresnio amžiaus asmenys, o 2009 m. didžioji dalis mirusiųjų nuo kraujotakos sistemos ligų buvo jau 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai [148].
2.3.1. Išeminė širdies liga
IŠL yra viena pagrindinių priežasčių ŠKL sergamumo ir mirtingumo struktūroje. Tai yra pagrindinė vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojų mirties priežastis ŠKL struktūroje. Nuo jos miršta kas trečias Kauno vyras ir kas ketvirta moteris. Be to, ši liga yra ir viena iš pagrindinių žmonių neįgalumo priežasčių [49].
IŠL paplitimas populiacijoje dažniausiai nustatomas vykdant momen-tinius atsitiktinių imčių tyrimus. Jų metu išaiškinamas anamnezėje buvęs ŪMI, įtampos krūtinės anginos nustatymui naudojama standartizuota Rouzo anketa bei besimptominė IŠL nustatoma remiantis elektrokardiografiniais IŠL pokyčiais. IŠL klinikinis patvirtinimas reikalauja papildomų tyrimų, kaip echokardioskopija, veloergometrija, kaklo kraujagyslių echoskopija bei širdies kompiuterinis tomografinis tyrimas. IŠL ir jos formų nustatymas su kitais predisponuojančiais ar priežastiniais rizikos veiksniais, taikant sta-tistinius-matematinius modelius, padeda prognozuoti ar nustatyti riziką su-sirgti ar mirti nuo IŠL [210].
angliavandenių apykaitos sutrikimas, kraujo krešėjimo faktoriai. Nemažai įtakos turi ir su gyvensenos įpročiais susiję veiksniai – tai netaisyklinga mityba, rūkymas, fizinis pasyvumas, nesaikingas alkoholio vartojimas. Sergamumo bei mirtingumo mažėjimas nuo pagrindinių ŠKL JAV, Suo-mijoje ir kitose valstybėse aiškinamas svarbiausių rizikos veiksnių plitimo mažėjimu tarp tų šalių populiacijos. Rizikos veiksnių pokyčius lemia ryškūs teigiami gyvensenos, mitybos, FA, alkoholio vartojimo pokyčiai, pagerėjusi diagnostika ir gydymas. Lietuvos gyventojų sergamumas ir mirtingumas nuo pagrindinių ŠKL yra gana didelis [49].
Yra žinoma daug IŠL rizikos veiksnių. Šios ligos išsivystymui didelės reikšmės turi gyvenimo būdo veiksniai, kurie daro įtaką nepageidaujamų biocheminių ar fiziologinių veiksnių atsiradimui, kaip padidėjęs BChol ir DTLp Chol bei Tg kiekis, sutrikusi angliavandenių apykaita, nutukimas, kraujo krešėjimo faktorių pokytis. Reikšmingas ir paveldėjimas. Yra duo-menų, kad neteisingi gyvenimo įpročiai jaunystėje padidina IŠL riziką ir tikimybę šia liga sirgti vėlesniame amžiuje [21].
IŠL paplitimas skirtinguose regionuose skiriasi. Japonijoje atlikto momentinio tyrimo metu, kuriame buvo ištirti 30-89 metų 1201 gyventojai, buvo nustatyta, kad IŠL paplitimas (anamnezėje persirgtas ŪMI ir/ar EKG išeminiai pokyčiai) tarp vyrų buvo 10,0 proc., tarp moterų – 11,3 proc. ŪMI paplitimas tarp to paties amžiaus vyrų buvo 1,5 proc., o tarp moterų – 0,7 proc. [39]. Didžiojoje Britanijoje buvo vykdomas perspektyvusis tyrimas (tirti 45–64 metų gyventojai), kurio gauti rezultatai parodė, kad IŠL susijusi su amžiumi ir vyriška lytimi. Kurie turėjo nors vieną iš IŠL požymių (dokumentuotas ŪMI, teigiama Rouzo anketa, IŠL pokyčiai EKG), turėjo du kartus didesnę riziką mirti nuo IŠL ir keturis kartus – jeigu turėjo daugiau negu vieną požymį [98].
Didelių epidemiologinių studijų patvirtinta, kad rūkymas, CD, disli-pidemija ir AH yra nepriklausomi rizikos veiksniai, kurių gydymas mažina išeminių įvykių riziką. Rūkymas yra vienas svarbiausių IŠL rizikos veiks-nių. Jis paankstina IŠL vienu dešimtmečiu. Interheart studija nustatė, kad rūkymas ŪMI riziką padidina tris kartus. Rizika labai priklauso nuo su-rūkytų cigarečių skaičiaus. Surūkant 1–5 cigaretes per dieną, ŪMI rizika padidėja 38 proc., o sumažinant jų skaičių per pusę, ŪMI rizika taip pat sumažėja pusiau [203]. Lipidai ir rūkymas ypač didina riziką jaunesnio amžiaus pacientams (vyrams <55 metų ir moterims <65 metų) nei vyresnio amžiaus [257].
ir 38,4 proc. vyrų, sergančių IŠL. Nustatyta, kad pacientui nerūkant, nesergant AH ir dislipidemija, mirtingumas nuo išeminių įvykių sumažėja 77–92 proc. [203]. Taikant profilaktines priemones, ŪMI ir GSI riziką galima sumažinti atitinkamai – 63–31 proc. [119].
Literatūros duomenimis, 65 metų ir vyresniems žmonėms, kaip ir IŠL rizikos veiksniai, ypač išryškėja AH ir CD [189]. Taip pat teigiama, kad tie patys rizikos veiksniai, kurie turi įtakos IŠL jauname amžiuje, išlieka ir vyresniame. Pabrėžiama lipidų apykaitos sutrikimas ir AH [238]. Austra-lijos kohortinės studijos duomenimis, iki 79 metų vyrai dažniau serga IŠL nei moterys [216].
2.3.2. Galvos smegenų insultas
GSI yra vienas pagrindinių vidutinio, ypač vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų mirtingumo priežasčių. Ši liga kartu su IŠL yra pagrindinės mirties priežastys ŠKL struktūroje. GSI yra ir vienas dažniausių darbingo amžiaus žmonių neįgalumo priežasčių. Daugelyje Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalių, Japonijoje ir kitose šalyse mirtingumo rodikliai mažėja jau nuo 1960 m. Pradedant 1990 m., mirtingumas nuo GSI pradėjo mažėti ir Rytų bei Centrinės Europos šalyse. Remiantis kohortinio tipo epidermio-loginių tyrimų duomenimis, nustatyta reikšmingų GSI rizikos veiksnių, tarp jų AH, rūkymas, CD, hemostaziniai veiksniai [236].
Kasmet Europoje GSI suserga 1 mln. žmonių, o Lietuvoje regis-truojama daugiau kaip 17 000 naujų insulto atvejų. Per pirmąsias 30 dienų po persirgto GSI miršta 17–34 proc. sirgusių. Užsienio autorių duomenimis nuo GSI miršta 20 proc. pacientų, daugiau nei 50 proc. sirgusiųjų ir išgyvenusiųjų lieka laikinai ar visam laikui neįgalūs, tik 20 proc. darbingo amžiaus žmonių grįžta į darbą, apie 10 proc. sirgusių pacientų reikia slau-gos. Jis sudaro 10 proc. visų vyrų mirčių ir apie 16 proc. moterų mirčių. Lietuvoje sergamumas GSI siekia 272 atvejus 100 000 gyventojų, o mirtin-gumas nuo GSI – 62 atvejai 100 000 gyventojų. Apie 12 proc. ligonių pa-tiria pakartotinį GSI per pirmuosius metus, o 30 proc. ligonių – per 5 metus [114].
Daugelyje studijų amžius kartu su medicinine ir funkcine būkle iki ištinkant GSI, taip pat GSI sunkumas nurodomas kaip vienas svarbiausių nepriklausomų prognozinių mirties, ištikus GSI, požymių [121, 128]. Įvairių studijų duomenimis, nuo 14 iki 25 proc. GSI įvyksta ligoniams, sergantiems CD. Suomijoje, Turku atliktos studijos duomenimis, CD sirgo ketvirtadalis ligonių, sirgusių išeminiu GSI, ir CD buvo susijęs su didesne mirštamumo ir neįgalumo rizika [118].
Persirgtas ŪMI, širdies nepakankamumas bei prieširdžių virpėjimas yra gerai žinomi ir vieni stipriausių GSI rizikos veiksnių, ypač vyresnio amžiaus žmonėms [121].
Literatūroje pateikiami nevienareikšmiai tyrimų duomenys apie lyties įtaką ligos baigčiai. Yra įrodymų, kad išgyvenusių po GSI pacientų vyrų funkcinės būklės atsigavimas daug geresnis nei moterų. Moterims išlieka ryškesnių motorinių, pažintinių funkcijų pažeidimų ir daugiau jų kasdienėje veikloje reikalinga kitų žmonių pagalba. Moterų blogesnis funkcinės būklės atsigavimas ir mažesnis FA manoma susijęs su amžiumi [164].
Nurodoma, kad vyresnio amžiau žmonių didėjantis sergamumas gre-tutinėmis ligomis (kaip IŠL, CD ar hipertonine liga), mažėjantys pažintiniai gebėjimai gali turėti neigiamą įtaką šios ligos baigčiai [105].
2.4. Gyvenimo kokybės ir savo sveikatos vertinimo ypatumai tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus žmonių
Gyvenimo kokybė – tai individo savos pozicijos suvokimas visuo-menėje, kurioje jis gyvena. Klinikinėje praktikoje gyvenimo kokybė dau-giau apibrėžiama kaip integrali fizinė, psichologinė, emocinė ir socialinė paciento būklė, grindžiama subjektyviais jo pojūčiais. Gyvenimo kokybė (GK) apima pagrindines žmogaus veiklos sritis: fizinę, psichologinę, dva-sinę, socialinę, ekonominę ir neatsiejamai yra susijusi su žmogaus sveikata. Vienas pagrindinių Lietuvos sveikatos programos tikslų ir yra gyvenimo kokybės gerinimas [125].
metu literatūroje pastebima tendencija nagrinėti ryšį tarp GK ir sveikatos – kaip galimybės žmogui fiziškai, protiškai ir socialiai veikti visuomenėje, gyventi aktyvų ir produktyvų gyvenimą, pajusti pasitenkinimą ir laimę. Taip pat pabrėžiama, kad GK svarbiausi elementai turėtų būti vienodi visai visuomenei – tiek jauniems, tiek pagyvenusio amžiaus žmonėms. Būtina lygybė tenkinti tiek pagrindinius (pvz., sveikatos), tiek aukštesnius (pvz., draugystės, saviraiškos) poreikius visų amžiaus grupių žmonėms. Žmonės (tai liudija Skandinavijos šalyse atliktos apklausos), apibūdindami GK sampratą, pirmiausia vadovaujasi asmeniniais prioritetais (jie priklausomi nuo kultūros ir individo bruožų) [83].
Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ypač didelis dėmesys skiriamas pagyvenusių žmonių FA palaikymui, sveiko gyvenimo būdo diegimui, ligų profilaktikai. Siekiama, kad pagyvenęs asmuo kuo ilgiau išliktų FA, fiziškai pajėgus ir nepriklausomas, kad galėtų savarankiškai apsitarnauti, būti naudingas visuomenei. Nekelia abejonių, kad pakankamas pagyvenusio amžiaus žmonių fizinis pajėgumas, FA padeda jiems ne tik išlaikyti sava-rankiškumą bei socialinį integralumą, bet leidžia visokeriopai ir nuotai-kingai dalyvauti įvairiose programose bei renginiuose. Tai yra ypač svarbu pagyvenusiam asmeniui, nes tada jis jaučiasi reikalingas, neatstumtas ir nevienišas. Todėl pagyvenusio amžiaus žmogaus pakankamai geras fizinis pajėgumas – tai pilnaverčio, džiaugsmingo gyvenimo laidas ir gerovė bei sveikatos dalis, kuri gali būti siejama su visapusiško ir visaverčio gyvenimo funkcinėmis galimybėmis. Šiam tikslui pasiekti yra kuriamos specialios programos, palengvinančios jiems integruotis į visuomenę ir nurodančios būdus, kaip palaikyti savo fizinį pajėgumą, FA, kaip sveikai gyventi, nebūti našta sau, šeimai ir visuomenei [72].
Nagrinėjant pagyvenusio amžiaus žmonių socialinę veiklą, socialinius kontaktus pastebėta, kad su amžiumi mažėja aktyvumas, t. y. dalyvavimas įvairiose organizacijose, tačiau neformalūs ryšiai, pavyzdžiui, su draugais ar giminėmis, nesikeičia. Vienišumo jausmas asocijuojasi ir su menku socia-liniu aktyvumu. Žmogaus sveikatai ir gerbūviui bendravimas turi beveik tiek pat svarbos kaip maistas ar poilsis. Neretai ligos išsivysto dėl vieni-šumo. Vienišumas yra didelis priešas senatvėje, todėl ir literatūros šalti-niuose minima, kad laimingiausi ir sveikiausi, kurie turi ne vieną ar kelis artimus ryšius. Tokių ryšių egzistavimas padeda atlaikyti su amžiumi su-sijusias socialines netektis, o tai labai svarbu pagyvenusio amžiaus žmo-nėms [95].
didėja sveikatos ir socialinių paslaugų poreikis, keičiasi GK. Tyrimais įro-dyta, kad sergamumo įtaka GK yra didelė [116].
Teigiama, kad GK priklausomybė nuo amžiaus yra savaime supran-tamas dalykas. Tai akcentuoja daugelis GK tyrinėtojų. Sankt Peterburgo mokslininkų duomenimis, laikui bėgant reikšmingai blogėja GK rodikliai [175]. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis (tirti 1232 miesto gyventojai 18–90 metų amžiaus), nustatyta, kad visų GK sričių pokyčiai yra statistiškai reikšmingai susiję su amžiaus pokyčiais [115]. Vengrijoje atlikto tyrimo duomenimis (ištirti 5503 žmonės), moteriška lytis, žemesnis išsilavinimas, mažesnės pajamos ir vėlgi vyresnis amžius, – tai pagrindiniai veiksniai, lemiantys blogesnę GK [231].
Daugelio autorių nuomone, sveikata yra viena pagrindinių GK su-dėtinių dalių [171]. Siedami GK su sveikatos būkle, pastarąją su amžiumi, stebėdami vyresnio amžiaus žmonių gausėjimą, turėtume daryti išvadą, kad ateities visuomenėse gausės žmonių, pasižyminčių silpna sveikata ir prasta GK [171]. Gyventojų sveikatingumo, ypač GK, tyrimai neretai apsiriboja jauno ar vidutinio amžiaus žmonėmis [113]. Vyresnio amžiaus žmonėms GK tyrimai rečiau atliekami gal dėl prioriteto teikimo darbinio amžiaus gyventojams, gal dėl nematymo reikmės analizuoti ekonomiškai nepuro-duktyvų ir neperspektyvų, bebaigiančių gyvenimą gyventojų problemų. European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions Quality of Life in Europe tyrimo, atlikto 25 ES šalyse, ataskaita rodo, kad didžiausia dalis – 41 proc. – žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis ar patiriančių negales, yra tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus. Šio tyrimo duomenimis, beveik be išimčių visose šalyse vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės yra mažiausiai patenkinti savo sveikatos būkle, vidutiniškai ją vertindami 6,2 balo, tuo tarpu 18–24 metų amžiaus gyventojų grupėje vidutinis vertinimas siekia 8,3 balo [58]. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime vyresni nei 65 metų gyventojai nėra tiriami, tačiau jau 55–64 metų gyventojų sveikatos bei GK vertinimai ženkliai prastesni, lyginant su jaunesnių amžiaus grupių gyventojais [78].
Europos Bendrijos visuomenės sveikatos programa remia veiklą, kuria siekiama gerinti senų žmonių gyvenimo sąlygas ir mažinti sergamumo bei neįgalumo lygį, tuo būdu užtikrinant gerą GK [117].
Subjektyvus sveikatos vertinimas yra daugiareikšmė sąvoka, turinti sąsajų su asmens socialiniais bei demografiniais rodikliais, su sveikata su-sijusiais veiksniais bei sveikatos būkle. Pagrindiniai socialiniai ir demo-grafiniai rodikliai, turintys įtakos subjektyviam sveikatos vertinimui, yra amžius, lytis, profesija, pajamos, išsilavinimas. Labai svarbūs su sveikata susiję veiksniai, dažnai lemiantys ligų pasireiškimą, yra AKS, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, cholesterolio koncentracija kraujo serume, rūkymas, nepakankamas FA. Nustatyta, kad lemiamos reikšmės subjek-tyvios sveikatos vertinimui tyrimo metu turi asmens fizinė ir psichinė sveikatos būklė: lėtinės ligos, ribotas aktyvumas, depresija, psichikos su-trikimai [133, 235]. Subjektyvus sveikatos vertinimas taip pat yra vienas GK rodiklių [167]. Blogesnis sveikatos vertinimas yra susijęs su nutukimo dažnumo didėjimu. Rūkoriai 4,2 karto dažniau savo sveikatą vertino blogai. Literatūros duomenimis, rūkymas, nutukimas, mažas FA moterims lemia 10 kartų didesnę blogos sveikatos tikimybę. Tarptautinės programos MONICA duomenimis, vyrams, vertinusiems savo sveikatą „nevisiškai sveikas“ ir „sergu“, lyginant su vertinusiais savo sveikatą „visiškai sveikas“ ir „geros sveikatos“ bei „sveikas“, nustatyta statistiškai reikšmingai didesnė mirties tikimybė bei mirti nuo ŠKL ir nuo IŠL [235].
Subjektyvios sveikatos vertinimui tarp vyrų įtakos turi depresijos sun-kumas ir cholesterolio koncentracija [92].
A.Appels ir kt., dar 1996 m. palyginę 2452 lietuvių ir 3365 olandų 45– 59 metų vyrų duomenis, nustatė, kad blogas subjektyvios sveikatos verti-nimas yra susijęs su didesniu mirtingumu [10]. Daugelis atliktų studijų patvirtina, kad blogas subjektyvios sveikatos vertinimas yra susijęs su mirtingumu tarp vyrų, bet ne tarp moterų. Nepalankus savo sveikatos ver-tinimas yra susijęs ne tik su mirtingumu nuo ŠKL, bet ir nuo vėžio bei kitų priežasčių [104].
savo kūnu. Nustatyta, kad labiausiai savo sveikata patenkinti vyrai, turintys antsvorio, o nepatenkinti yra nutukę bei normalaus ar per mažo svorio [15].
Vertinant sveikatą, dažnai pabrėžiamas lyčių skirtumas. Lyčių skir-tumai lemia nevienodą vyrų ir moterų elgseną, o fiziologiniai ypaskir-tumai – skirtingą organizmo reakciją į patogeninius aplinkos veiksnius bei pažei-džiamumą: moterys gyvena ilgiau, tačiau dažniau serga įvairiomis lėtinėmis ligomis nei vyrai. Todėl moterys linkusios savo sveikatą vertinti blogiau. Didžiausi vyrų ir moterų sveikatos vertinimo skirtumai nustatomi 45–54 metų amžiuje. Sveikatos vertinimo skirtumai siejami su menopauzės su-keliamais pokyčiais moters organizme ir atsiradusiomis emocinėmis bei fizinėmis problemomis. Kai kurių studijų duomenimis, nuo 65 metų vyrai savo sveikatą vertina netgi blogiau negu moterys. Vyresni vyrai ir moterys savo sveikatą vertina blogiau nei jaunesni [15].
Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, kuriame dalyvavo 6061 vyrai ir moterys 35–79 metų amžiaus, nustatyta, kad blogam savo sveikatos ver-tinimui didžiausią įtaką turėjo depresijos buvimas, nervų sistemos ligos, reumatoidinis artritas, nuovargis/silpnumas. Analizuojant pagal amžių ir lytį, pagyvenusio amžiaus žmonių (65–79 metų) subjektyviam sveikatos vertinimui vyrų tarpe didžiausią įtaką turėjo nervų sistemos ligos, vėžys, o tarp moterų – inkstų ligos, reumatoidinis artritas, vėžys. Vidutinio amžiaus žmonių tarpe (35–64 metų) subjektyviam sveikatos vertinimui įtakos turėjo depresija ir nuovargio/silpnumo buvimas. Ypatingai tai pažymėtina tarp vidutinio amžiaus moterų [168].
2.5. Pažintinių gebėjimų ypatumai tarp vidutinio ir pagyvenusio amžiaus vyrų ir moterų
Pagal Tarptautinę psichogeriatrų asociaciją ir PSO su amžiumi susijęs pažintinių gebėjimų sutrikimas yra subjektyvus kintamas pažintinių gebėjimų silpnėjimas ir objektyviai sutrikęs elgesys, susijęs su pažintiniais gebėjimais, t. y. atmintimi ir mokymusi, dėmesiu ir koncentracija, mąstymu, kalba. Ši būklė anksčiau buvo vadinama senatviniu užmaršumu ir laikoma normalia pagyvenusio amžiaus žmonių būkle. Šie sutrikimai gali nepuro-gresuoti, tačiau gali pasireikšti stresinių situacijų metu arba signalizuoti apie beprasidedančius sutrikimus. Yra daugybė veiksnių, turinčių įtakos pa-gyvenusio amžiaus žmonių pažintiniams gebėjimams: asmeninės savybės ir gyvenimo būdas, jutimo funkcijos, fizinės bei psichinės sveikatos veiksniai, mityba, medikamentai [223].
