Virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejų analizė smulkiųjų gyvūnų klinikoje X

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gabrielė Staponkutė

Virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejų analizė

smulkiųjų gyvūnų klinikoje X

The Analysis of Surgical Treatment Cases of the

Gastrointestinal Tract in a Small Animal Clinic X

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: doc. dr. Algis Noreika

DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejų analizė smulkiųjų gyvūnų klinikoje X“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Gabrielė Staponkutė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Gabrielė Staponkutė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Algis Noreika

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ (KLINIKOJE) Arūnas Rutkauskas

(aprobacijos data) klinikos vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

TURINYS

1.1. Virškinimo kanalo svetimkūniai ... 9

1.1.1. Virškinimo kanalo svetimkūnių diagnostika ... 9

1.1.2 Virškinimo kanalo svetimkūnių chirurginis šalinimas ... 10

1.1.2.1. Gastrotomija ... 11

1.1.2.2. Enterotomija ... 12

1.1.2.3. Žarnos rezekcija ... 15

1.2. Žarnų invaginacija ... 17

1.2.1. Žarnų invaginacijos diagnostika ... 18

1.2.2. Chirurginis žarnų invaginacijos gydymas ... 19

1.2.2.1. Enteroplikacija ... 19

1.2.2.2. Enteropeksija ... 20

1.3. Skrandžio išpūtimas ir užsisukimas ... 21

1.3.1. Skrandžio išpūtimo ir užsisukimo diagnozavimas ... 21

1.3.2. Skrandžio išpūtimo ir užsisukimo chirurginio gydymo technika ... 22

1.3.2.1. Dalinė skrandžio rezekcija... 23

1.3.2.2. Gastropeksija ... 24

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25

SANTRAUKA

Virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejų analizė smulkiųjų gyvūnų klinikoje X Gabrielė Staponkutė

Magistro baigiamasis darbas

Tyrimas atliktas smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“ 2016–2017 m. Tyrimu siekta išsiaiškinti smulkiesiems gyvūnams diagnozuojamų virškinimo kanalo patologijų priežastis ir pobūdį, diagnozavimo specifiką, chirurginio gydymo indikaciją bei technikas ir ligos baigtį.

Tyrimas buvo suskirstytas į 2 etapus (pirmąjį ir retrospektyvinį). Pirmojo tyrimo etapo metu pacientams, turintiems virškinimo kanalo sutrikimo požymių, taikyti bendrieji ir specialieji tyrimo metodai, nustatyta diagnozė, skirtas gydymas ir vertinti rezultatai. Antrojo tyrimo metu informacija apie sergantį pacientą rinkta iš klinikos pacientų duomenų bazės.

Išnagrinėtos 45 (pirmuoju tyrimu – 8, o retrospektyvinio – 37) kačių ir šunų ligos istorijos. Nustatėme, jog didesniąją dalį pacientų sudarė šunys. Anoreksija, letargija, pilvo skausmai, viduriavimas, vėmimas ir dehidratacija buvo dažniausiai užfiksuoti klinikiniai požymiai pacientams. Vidutinė trukmė paromis nuo klinikinių požymių pasireiškimo iki augintinių šeimininkų kreipimosi į veterinarijos kliniką buvo 4±3,54 paros. Nustatėme, kad dažniausia virškinimo kanalo sutrikimų priežastis, dėl kurios buvo indikuotinas ir taikytas chirurginis gydymo metodas – svetimkūniai, diagnozuoti abiejų tyrimų metu (75 proc. ir 92 proc.). Dažniausiai – 50 proc. ir 24 proc. – svetimkūniai diagnozuoti skrandyje. Virškinimo kanale 33 proc. buvo randami žaislai (pirmasis tyrimas) ir 28 proc. kaulai (retrospektyvinis tyrimas). Gastrotomija yra dažniausiai taikyta gydymo technika pirmojo etapo metu (37 proc.), o retrospektyvinio – enterotomija (36 proc.), smulkiųjų gyvūnų plonoji žarna yra dažniausiai operuojama virškinimo kanalo vieta. Dažniausiai pasireiškusi pooperacinio periodo komplikacija abiejų tyrimų metu buvo enteritas – 67 proc. ir 50 proc.

SUMMARY

The Analysis of Surgical Treatment Cases of the Gastrointestinal Tract in a Small Animal Clinic X

Gabrielė Staponkutė Master‘s Thesis

The study was conducted at the Small Animal Clinic “X” in 2016–2017. The aim of the study was to find out the causes and nature of the pathologies of the digestive canal diagnosed in small animals, the specifics of the diagnosis, the indication of the surgical treatment and the techniques and the outcome of the illness. The study was divided into 2 stages (first and retrospective).In the first stage of the study, general and specific research methods were used in patients with digestive disorders, then diagnosis was established, treatment was issued and finally the results were evaluated. In the second stage - information about the patient was collected from the Clinic's Patient Database.

The total number (n=45) of cats and dogs HPI’s (History of present illness) were analyzed. 37 of these cases were done through retrospective research and 8 were in the first stage. We found out that the majority of the patients were dogs. Anorexia, lethargy, stomach aches, diarrhea and dehydration were the main clinical symptoms. The time window between the start of initial symptoms and owners appeal to a veterinarian was 4±3.54 days. We found that the most common cause of gastrointestinal disturbances, which led to the diagnosis and surgical treatment method – foreign bodies were diagnosed in both stages (75% and 92%). Most often – 50% and 24% – foreign bodies were diagnosed in the stomach. Inside gastrointestinal canal 33% of foreign bodies were toys (first study) and 28% were bones (retrospective study). Gastrotomy is the most commonly used treatment technique in the first stage (37%), and retrospective – enterotomy (36%). Small intestine of small animals is the most commonly operated gastrointestinal tract place. The most common postoperative complication, in both stages, were enteritis - 67% and 50 %.

SANTRUMPOS

EKG – Elektrokardiograma

KPL – Kapiliarų prisipildymo laikas LL – Laterolateralinė

NVNU – Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo PGLA – Poliglaktinas

ĮVADAS

Smulkieji gyvūnai dažnai serga virškinimo aparato ligomis. Šių gyvūnų virškinimo aparatas prasideda nuo burnos ir tęsiasi iki išangės, kartu jam priklauso seilių liaukos, dantys, ryklė, kasa bei kepenys (1). Smulkiųjų gyvūnų virškinimo kanalas yra svarbi funkcinė organizmo dalis, kurioje vyksta intensyvus maisto medžiagų skaidymas ir įsisavinimas. Didelė virškinimo sistemos dalis tenka žarnynui, kuris, žinduolių tarpe, pas mėsėdžius yra pats trumpiausias. Plonoji ir storoji žarna atlieka virškinimo, maisto medžiagų įsiurbimo, judėjimo virškinimo kanalu bei eliminacijos funkcijas. Pilnas virškinimo procesas smulkiųjų gyvūnų organizme apytikriai užtrunka 8–9 val. (2). Per šį laikotarpį keliaudamas virškinimo kanalu prarytas turinys gali ne tik aprūpinti organizmą maisto medžiagomis, bet ir sukelti žalingų ar net gyvūno gyvybei grėsmingų komplikacijų.

Pirmieji ženklai, signalizuojantys apie virškinimo sistemos negalavimus yra padidėjęs seilėtekis, viduriavimas, vėmimas arba regurgitacija, vidurių užkietėjimas, sumažėjęs apetitas, kraujavimas, pilvo skausmai, išpūtimas, šokas ir dehidratacija (2). 2008–2012 metais ultragarsu ištyrus 36 šunų ir 20 kačių žarnyną, nustatyta, jog 33,3 proc. atvejų pasireiškė žarnyno obstrukcija įvairios struktūros svetimkūniais, likusią dalį atvejų sudarė žarnų įsismaukimas ir augliai žarnyne (3). Pasak Karen M. Tobias (4), dažniausi sutrikimai skrandyje, reikalaujantys chirurginės intervencijos, yra svetimkūniai. Kita opi ir dažnėjanti problema, galinti per keletą valandų sukelti gyvūno mirtį, yra skrandžio išpūtimas ir užsisukimas (5). Tačiau daugelis virškinimo organų sutrikimų gali būti virusinės, bakterinės ar parazitinės kilmės. Diagnozei patvirtinti yra atliekama daugybė tyrimų, atmetant galimybę sirgti užkrečiamosiomis ligomis. Tiriant virškinimo kanalą dažniausiai yra naudojamas rentgeninis, ultragarsinis, endoskopinis tyrimo metodai. Įtariant mechaninės kilmės sutrikimus žarnyne arba skrandyje atliekama diagnostinė laparotomija, kurios metu pašalinamas pažeidimas (1).

Tikslas:

Išanalizuoti smulkiųjų gyvūnų klinikoje X pasitaikiusias virškinimo kanalo patologijas, jų priežastis, chirurginio gydymo technikas ir ligos baigtis.

Uždaviniai:

1. Surinkti ir išanalizuoti mokslinę literatūrą apie virškinimo kanalo patologijas ir rekomenduojamą chirurginį gydymą.

2. Išnagrinėti chirurginio gydymo indikacijos atvejus diagnozavus virškinimo kanalo patologiją smulkiųjų gyvūnų klinikoje X.

3. Nustatyti dažniausią virškinimo kanalo patologijos pobūdį, reikalaujančią chirurginio gydymo ir dažniausią patologijos lokalizaciją.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Virškinimo kanalo svetimkūniai

Mėsėdžiai, ypatingai šunys, yra labai smalsūs, turintys įprotį žaisdami kramtyti įvairius neėdamus daiktus, kurie lengvai nuryjami įstringa skrandyje arba žarnose sukeldami opas, gyvūno badavimą, dehidrataciją ir galiausiai mirtį (6). Pasak Gary W. Ellison (7), dažniausiai svetimkūniai virškinimo kanale aptinkami bet kokio amžiaus gyvūnams, bet jaunikliams, dėl netinkamų mitybos įpročių, jie kur kas dažnesni. Karen M. Tobias (8) teigia, jog neretai žarnyno svetimkūniai yra diagnozuojami tuščiojoje žarnoje. Kitų autorių duomenimis net 41,51 proc. svetimkūnių yra aptinkama skrandyje ir mažesnė dalis – 33,97 proc. tuščiojoje žarnoje. Dažniausiai virškinimo kanale randami tokie svetimkūniai: akmenys (38,30 proc.), guminiai (15,09 proc.), plastikiniai (11,32 proc.) ir metaliniai objektai (11,32 proc.). Didesnis mirtingumo dažnis, dėl užstrigusių svetimkūnių virškinimo kanale, pastebimas senyvo amžiaus gyvūnams ir dažniau kalėms nei patinams (9). Klinikinių požymių sunkumas ir metabolizmo sutrikimo laipsnis sergantiems gyvūnams priklauso nuo obstrukcijos laipsnio, trukmės ir nuo pažeistos vietos topografijos. Klinikiniai požymiai gali būti labai įvairūs, dažniausiai pastebimas svorio kritimas, viduriavimas, pastovus vėmimas ir mirtis. Pailgi, aštrūs ar ilgiau užsibuvę svetimkūniai virškinimo kanale gali sukelti peritonitą ir sepsį (8,10).

Siūlinės formos daiktai (pvz., siūlai, kojinės, nailonas, virvės, medžiaga) sudaro ypatingos formos obstrukciją žarnyne ir paprastai yra linkę apsivynioti aplink liežuvio pagrindą. Peristaltinės bangos nuneša likusią svetimkūnio dalį aboraliau ir žarnos progresyviai suklosto „akordeono“ klostes išilgai patekusio objekto (11). Pasak Karen M. Tobias (12), siūlinių svetimkūnių atvejų žarnyne yra aprašoma kur kas daugiau katėms nei šunims.

1.1.1. Virškinimo kanalo svetimkūnių diagnostika

Virškinimo kanalo svetimkūnių diagnostika dažniausiai apsiriboja klinikine apžiūra, ultragarsiniu, rentgenologiniu ir endoskopiniu tyrimo metodais.

Tikslesniam diagnozės patvirtinimui naudojamas ultragarsinis tyrimas. Daugelis svetimkūnių tiek skrandyje, tiek plonojoje žarnoje, atrodo kaip šviesūs echogeniški dariniai su akustiniu šešėliu, einančiu distaliau obstrukcijos objekto ir dažnai gali būti pajudinami iš savo vietos. Geriau matomas yra netaisyklingos, siūliškos ar kreivos formos paviršius, kuris ir parodo svetimkūnio formą. Proksimaliau obstrukcijos vietos žarnos būna išsitempusios dėl skysčių ar dujų susikaupimo (3). Jei svetimkūnis lokalizuotas virškinimo kanale ilgą laiką, žarnų peristaltika būna sumažėjusi. Siūlinės formos svetimkūniai sukelia ne tokią ryškią žarnų diliataciją ir turi klasikinį „juostinio saldainio“ formos vaizdą, sukeltą suklostuotos plonosios žarnos (14).

Dauguma prarytų svetimkūnių, tokių kaip žuvų kaulai, plastikas, medis, yra ne rentgenokontrastiški todėl yra sunkiai matomi be papildomų diagnostikos priemonių, tokių kaip baris. Svetimkūnio išvaizda rentgenogramoje priklauso nuo jo struktūros. Metaliniai, kauliniai dariniai geriausiai matomi virškinimo kanale ir be kontrastinių medžiagų (1 priedas). Pašaliniai kūnai, kurie sunkiai absorbuoja barį gali nesimatyti rentgeno nuotraukose, todėl daugelio autorių teigimu, geriausia svetimkūnių diagnostika atliekama tik prieš tai ištuštinus paciento skrandį.

Žarnų invaginacijos atveju rentgenogramoje sutrikimas yra matomas kaip mechaninės kilmės obstrukcija žarnyne su išsiplėtusiomis žarnos segmento dalimis. Tokiu atveju geriausiai atlikti kontrastinę rentgenografiją. Įtarus žarnos invaginaciją yra atliekamas ultragarsinis tyrimo metodas (15,16).

Dauguma svetimkūnių yra lengvai aptinkami stemplėje bei skrandyje ir pašalinami endoskopinio tyrimo metu (15). Endoskopu pro burną yra šalinami svetimkūniai, lokalizuoti nuo burnos ertmės iki dvylikapirštės žarnos. Per išangę endoskopu yra diagnozuojami ir pašalinami svetimkūniai iki gaubtinės žarnos (2). Plonojoje (dažniausiai dvylikapirštėje žarnoje) ir storojoje žarnoje įstrigusių svetimkūnių šalinimas endoskopu yra retai sėkmingas todėl labai retai atliekamas (17,16). Paprastai objektai su aštriais kampais, kaip adatos, įsitvirtina giliai žarnų gleivinėje ar pereina kiaurai jas, sukeldami perforacijas (15). Tokiais atvejais geriau atlikti chirurginį svetimkūnių šalinimą, nes objektų šalinimas endoskopu gali dar labiau sužaloti sveikas virškinimo kanalo organų dalis (17).

1.1.2 Virškinimo kanalo svetimkūnių chirurginis šalinimas

nuo tiesiojo pilvo raumens makšties apnuoginant baltąją liniją. Padaromas duriamasis pjūvis, prilaikant chirurginiu pincetu arba žnyplėmis baltosios linijos kraštą, taip, kad nebūtų pradurti vidaus organai ir įkišamas pirštas, kuriuo patikrinama ar nėra vidinių pilvaplėvės ir vidaus organų sąaugų. Apverstu skalpeliu arba Mayo žirklėmis daromas išilginis pjūvis iki gaktikaulio. Pjūvio kraštai yra uždangstomi sudrėkintais tamponais ir atskiriami Balforo retraktoriumi (18).

Atlikus laparotomiją, pilvo ertmę rekomenduojama gausiai sudrėkinti šiltu fiziologiniu tirpalu, kuris sumažina kontaminacijos riziką bei palaiko tinkamą paciento kūno temperatūrą. Prieš uždarant pjūvį, skystį reikia išsiurbti iš pilvo ertmės, kad nebūtų sutrikdomi gynybiniai organizmo mechanizmai. Laparotomijos pjūvis užsiuvamas 3 sluoksniais. Pirmasis sluoksnis siuvamas ištisine paprastąja arba mazgine paprastąja siūle su polidioksanono arba poliglikonato siūlais, kurie sudaro puikias sąlygas greitam ir saugiam pjūvio žaizdos uždarymui. Siuvant yra įtraukiami išoriniai pilvo preso raumenų sluoksniai su pilvaplėve stengiantis tampriai suglausti pjūvio kraštus. Siūlės turėtų būti uždedamos 5–10 mm atstumu nuo pjūvio krašto ir tokiu pat atstumu tarp siūlių. Siūlų storis priklauso nuo gyvūno svorio ir dydžio, pvz., gyvūno svoris iki 5 kg – naudojami 3-0 storio siūlas, 5–20 kg svoris – 2-0, 20–40 kg svoris – 0, daugiau nei 45 kg svorio – 1 storio siūlas pagal USP. Siūloma dėti 6 mazgus siūlės pradžioje ir 7 mazgus pabaigoje. Antrasis poodinių audinių sluoksnis yra siuvamas ištisine paprastąja siūle, 3-0 absorbuojamu sintetiniu vienagysliu siūlu (18,19). Stefanos Kladakis (20) teigia, jog vienagyslis siūlas sumažina bakterijų dauginimosi riziką nei naudojant daugiagyslį siūlą. Vienagysliu siūlu yra lengviau siūti. Sintetiniai absorbuojamieji siūlai praranda savo tamprumą per 60 dienų ir galiausiai yra hidrolizuojami organizme. Šis laikotarpis pakankamas pilvo sienos pjūviui užgyti (20). Paskutinysis sluoksnis - odos kraštai yra suartinami ištisine paprastąja, Fordo siūle ar intradermine siūle, dažniausiai naudojant nailoninį siūlą, kuris yra rekomenduojamas odai siūti. Sintetiniai vienagysliai (pvz., nailonas, polipropilenas) 2-0–4-0 siūlai su pjaunančia adata yra labiausiai rekomenduojami odos pjūviams susiūti (18,20).

Douglas H. Slatter (19) teigia, jog iš 200 šunų ir kačių po diagnostinės celiotomijos buvo užregistruoti tik 8 komplikacijų incidentai (4 proc.). Operacijos, trukusios ilgiau nei 3 val. turėjo tikimybę didesniam žaizdų komplikacijų atsiradimui. Potencialios komplikacijos atliekant laparotomiją yra oro embolija, pneumotoraksas, vidaus organų sužalojimai, kraujavimas ir infekcija. Komplikacijos priklauso nuo chirurgo patirties, paciento sveikatos būklės, tinkamų instrumentų panaudojimo (21).

1.1.2.1. Gastrotomija

Daugelis autorių siūlo laparotomijos pjūvį atlikti nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki bambos (8). Atvėrus pilvo ertmę, laikinos siūlės yra uždedamos skrandyje ties planuojama pjūvio vieta. Ši technika suteikia galimybę koreguoti, išlaikyti pjūvio lauką bei užtikrinti saugesnį pjūvio atlikimą skrandyje (19). Pjūvis skrandyje pradedamas skalpeliu per visus skrandžio sienos sluoksnius, o jį ilginti galima Metzembaumo žirklėmis (22). Lengvai judantiems svetimkūniams šalinti, skrandžio pjūvis yra atliekamas centre tarp didžiosios ir mažosios skrandžio kreivių, aplenkiant skrandines taukinės arterijas. Fiksuotiems svetimkūniams ištraukti yra daromas skrandžio pjūvis netoli norimo pašalinti objekto vietos, stengiantis nepažeisti gyvybingų audinio vietų (22,19). Atlikus pjūvį skrandyje svarbu išsiurbti jo turinį, nes taip yra sumažinama kontaminacijos rizika. Iš skrandžio svetimkūniai dažniausiai yra ištraukiami naudojant Allis audinių žnyples, Carmalt arba Kelly žnyples (8).

Daugelis autorių rekomenduoja smulkiųjų gyvūnų skrandžio sieną užsiūti dviem sluoksniais. Padarius pjūvį, skrandžio sienelė natūraliai pasidalina į du sluoksnius: vidinis sluoksnis - gleivinė su pogleivine ir išorinis sluoksnis, sudarytas iš raumeninio ir serozinio sluoksnio. Šiuos sluoksnius patariama siūti atskirai, pirmajam sluoksniui naudojant ištisinę paprastąją siūlę, o antrajam naudojant serozinę-raumeninę siūlę. Pirmasis skandžio sluoksnis susiuvamas taip, kad siūlas pervertų skrandžio gleivinę. Antrasis sluoksnis siuvamas naudojant tuos pačius siūlus Kušingo arba Lemberto siūle apimant raumeninį ir serozinį skrandžio sluoksnius. Gastrotomijos pjūviui susiūti yra naudojami 3-0 arba 4-0 storio absorbuojamieji sintetiniai vienagysliai polidioksanono arba poliglekaprono siūlai, kurie rūgščioje skrandžio terpėje nereaguoja ir išlieka pakankamai tvarūs (23). Rečiau naudojamos vieno sluoksnio siuvimo technikos apima visų skrandžio sluoksnių siuvimą mazgine paprastąja arba ištisine paprastąja siūlėmis. Užsandarintas skrandis izoliuojamas ant jo uždėjus taukinę, kuri paspartina žaizdos gijimą (24).

Tinkamai atlikta gastrotomija turi žemą komplikacijų riziką, dažniausiai pasitaikančią operacijos eigoje užkrėtus žaizdą operuojant užterštais įrankiais, nepakankamai sandariai užsiuvus skrandį. Tai pablogina paciento sveikatos būklę, gali atsirasti vidinis kraujavimas, peritonitas ar sepsis ir sukelti gyvūno mirtį (25).

1.1.2.2. Enterotomija

Svetimkūnių sukelta žarnyno obstrukcija yra pašalinama atlikus diagnostinę celiotomiją ir po jos – enterotomiją. Prieš operaciją pacientas turi būti stabilizuojamas taikant profilaktinę antibiotikų terapiją, skysčių, rūgščių-šarmų ir elektrolitų pusiausvyros palaikymą (27).

Prieš atliekant operaciją proksimalinėje ir vidurinėje žarnyno dalyje yra skiriama pirmos kartos cefalosporinai (pvz., cefazolin 30mg/kg). Operuojant distalinėje plonosios ir storosios žarnos dalyje yra skiriami antros kartos cefalosporinai (pvz., cefoksitin 30mg/kg). Idealu, jei antibiotikų terapija skiriama apie 30 min. prieš operaciją, tuo pat metu, kai yra skiriami anestetikai. Kita antibiotikų dozė gali būti skiriama, jei operacijos trukmė yra daugiau nei 1,5 val. (27).

Daugelis autorių pataria smulkiuosius gyvūnus pozicionuoti dorsalinėje pozicijoje, pilvo sienos pjūvį atliekant per vidurį nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktikaulio (9,36,38). Obstruktuota žarnos dalis izoliuojama šiltu fiziologiniu tirpalu suvilgytais tamponais, sumažinančiais žarnyno turinio patekimo riziką ant serozinių paviršių (8). Prieš atliekant enterotomijos pjūvį svarbu nustumti 4–5 cm žarnyno turinį į abu galus toliau nuo planuojamos pjūvio vietos ir iš abiejų svetimkūnio vietų užspausti žarnų spaustukais. Taip sumažinama rizika per pjūvio vietą išsilieti žarnyno turiniui, todėl spaustukai yra užspaudžiami proksimalinėje ir distalinėje planuojamos operuoti žarnos vietos dalyse (26). Žarnyno gyvybingumas geriausiai gali būti įvertintas po skysčių ir dujų dekompresijos iš išsiplėtusių žarnos kilpų. Dekompresija atliekama su 20 dydžio adata ir siurbimo aparatu arba 60 ml švirkštu su 3 skirtingų dydžių čiaupais (7). Daugeliu paprastos obstrukcijos atvejų sumažinus žarnų dekompresiją ir pašalinus svetimkūnį, prieš tai išpūstos ir tamsiai raudonos spalvos žarnos greitai atgauna savo gyvybingumą. Jei žarnose randami negyvybingi audiniai (pvz., nekrozė arba ischemija) arba abejojama žarnos gyvybingumu reikalinga atlikti žarnos rezekciją ir suformuoti anastomozę (27).

chirurginiais instrumentais. Prieš užsiuvant žarnos vidus apžiūrimas dėl galimos opos, perforacijos arba susiaurėjimo (10,23).

Tradicinis siūlinės formos svetimkūnių pašalinimas reikalauja daugybinių enterotomijos pjūvio vietų atlikimo. Per mažas skaičius pjūvio vietų ir per didelis svetimkūnio traukimas gali sukelti antimezenterinio krašto perforaciją tose žarnyno vietose, kurios yra sunkiai siuvamos. Kartais siūlinės formos svetimkūniai sukelia daugybines žarnų perforacijas dar prieš operaciją ir sukelia lokalų peritonitą. Taip pat aplink svetimkūnį gali susidaryti fibrozinis sluoksnis, todėl abejais atvejais po enterotomijos procedūros reikalinga atlikti ir žarnos rezekciją (7).

Vienagysliai siūlai yra tinkamiausi dėl minimalaus audinių tempimo ir kapiliarumo savybės nebuvimo. Tiek absorbuojami, tiek neabsorbuojami siūlai gali būti naudojami gaunant panašius rezultatus (28). Skrandžio ir žarnų žaizdoms siūti nėra naudojamas ketgutas. Jis netinkamas dėl nenuspėjamos absorbcijos laiko ir spartaus tempimo jėgos praradimo. Tokiose situacijose ketgutas gali sukelti daugybinį anastomozių pratekėjimą arba iširimą. Pasak Howard B. Seim III (29), geriausias absorbuojamųjų siūlų pasirinkimas atliekant žarnyno operacijas yra vienagysliai Biosyn ir Monocryl, Dexon, Vicryl siūlai. Jie yra tinkami naudoti hidrofilinėje aplinkoje, ilgą laiką (apie 2– 3 sav.) išlaiko stiprumą, turi geras surišimo savybes (29).

L. G. Papazoglou (27) siūlo enterotomijos vietas užsiūti vienu sluoksniu mazgine paprastąja arba ištisine parastąja siūle, naudojant 3-0 arba 4-0 sintetinį absorbuojamąjį polidioksanono ar poliglikonato siūlą. Žarnos pjūvio siuvimas vienu sluoksniu yra rekomenduojama siuvimo technika, kadangi siuvimas dviem eilėmis gali sukelti didelį žarnos vidaus skersmens susiaurėjimą. M. Joseph Bojrab (7) rekomenduoja enterotomijos pjūvį užsiūti mazgine paprastąja siūle, kuri yra dažniausiai naudojama veterinarinės chirurgijos praktikoje.

Užsiuvus enterotomijos žaizdą, nuėmus nuo žarnos galų spaustukus arba žnyples, siūlės vientisumas įvertinamas suleidus nedidelį kiekį sterilaus fiziologinio tirpalo į žarnos vidų (26). Ant užsiūtos žarnos vietos uždedama taukinė, daranti pozityvią įtaką žarnos gijimui. Taukinė aprūpina operuotą žarnos vietą krauju, limfos drenažu bei fibrino adhezija pjūvio vietoje. Tai apsaugo nuo žarnyno turinio pratekėjimo į pilvo ertmę bei pilvo organų sąaugų galimybės (30). Pilvo sienos sluoksniai užsiuvami anksčiau aptartos laparotomijos technikos būdu (26).

Bakterijų populiacija proksimalinėje dvylikapirštės žarnos dalyje maža, o distalinėje klubinės žarnos dalyje – didesnė. Jei proksimalinės plonosios žarnos dalies operacija praeina be komplikacijų, antibiotikų papildomai skirti nereikia. Atsiradus enterotomijos pjūvio vietoje išsiliejimui arba operuojant distalinę plonosios žarnos dalį, rekomenduojama parenteraliai sušvirkšti antibiotikų prieš operaciją arba operacijos metu bei tęsti jų naudojimą dar 24–48 val. po operacijos. Nuolatinis vėmimas, karščiavimas ir leukocitozė nurodo peritonito atsiradimą ir enterotomijos vietų nuotėkį. Tokiu atveju reikia atlikti abdominocentezę ir pilvo lavažą. Pasirodžius septiniam eksudatui atliekama diagnostinė laparotomija ir rezekuojama probleminė žarnos dalis, suformuojant naują anastomozę (7).

1.1.2.3. Žarnos rezekcija

Žarnos rezekcija yra atliekama norint pašalinti negyvybingas ar kitos struktūros žarnyno mases (10). Rezekcija atliekama esant plonosios žarnos įsismaukimui, traumai, žarnyno dalies infarktui (dėl stranguliacijos, kraujagyslių trombozės), žarnų užsisukimui su ischemija, išplitus žarnyno neoplazijai, žarnyno grybinėms infekcijoms bei siūlinių svetimkūnių sukeltoms žarnyno perforacijoms (31).

Jei formuojant anastomozę žarnos galų skersmuo yra skirtingas, žnyplės perdedamos ties 75°– 90° kampu išsiplėtusiame proksimaliniame žarnos segmente ir 45°–60° kampu ant siauro distalinio žarnos segmento (7). Žarnos pjūvio kampui neatitinkant norimo sujungti žarnos skersmens matmenų, panaši stoma gali būti padidinama įpjaunant žarnos dalį 1–2 cm toliau ties antimezenteriniu paviršiumi ir iškerpant du trikampio formos audinio gabaliukus. Ši technika sukuria ovalo formos stomą, kuri gali būti sujungta su didesnio skersmens žarna (23).

Žarnų anastomozė gali būti atliekama naudojant galą su galu, galą su šonu arba šoną su šonu siuvimo techniką (25). Smulkiųjų gyvūnų chirurgijoje daugelis siuvimo būdų gali būti naudojami galo su galu technikoje, tačiau dažniausiai naudojama ir rekomenduojama siūlė, sujungianti rezekuotus žarnų galus yra mazginė paprastoji siūlė (7). Prieš siuvant rekomenduojama patikrinti suglaustų žarnų galų skersmenį. Viena palaikomoji siūlė su 3–4 mazgais uždedama greta rezekcijos vietos mezenteriniame žarnos krašte, o kita siūlė – greta antimezenterinio krašto. Šios siūlės palaiko dvi žarnos dalis kol anastomozė bus pilnai suformuota. Rezekuoti žarnų galai padedami ant fiziologiniu tirpalu sudrėkintų tamponėlių ir baigiama siūti vienoje pusėje tarp mezenterinio ir antimezenterinio krašto mazgine paprastąja siūle 3–4 mm atstumu nuo žaizdos kraštų, 2–3 mm intervalu (katėms 2 mm intervalu). Susiuvus viename krašte, procesas kartojamas žarną apsukus ir baigiama siūti kitoje pusėje. Suformavus anastomozę yra atliekamas pratekėjimo testas, apiplaunami audiniai ir ant siuvimo vietos uždedama taukinė (10,29).

Dauguma chirurgų naudoja sintetinius vienagyslius siūlus, kurie sumažina siuvimo metu trynimosi sukeltus žarnos pažeidimus ir riboja uždegiminę reakciją siuvimo vietose. Stefanos Kladakis tuščiavidurių vidaus organų siuvimui rekomenduoja naudoti nuo 2-0 iki 5-0 storio sintetinius absorbuojamus vienagyslius siūlus. Tinkamiausi siūlai žarnų siuvimui yra poliglekapronas, glikomeras, polidioksanonas, poliglikonatas (20).

Formuojant anastomozę, siūlais perveriami visi žarnos sienelės sluoksniai iki gleivinės. Rekomenduojama pradėti siūti nuo mezenterinio žarnos krašto, nes ši technika leidžia pamatyti pasaito kraujagysles ir neleidžia apsupti jų siuvimo metu, kai yra dedamos pirmosios siūlės. Išpjauti žarnų pasaito galai turi būti suglausti žemiau anastomozės vietos ir susiūti ištisine paprastąja siūle, išvengiant žarnų įstrigimo galimybės pasaito plyšyje (10).

reikalinga įkirpti mažesniosios rezekuotos žarnos antimezenterinį kraštą tol, kol žarnos galų skersmuo susilygina (10).

Dažniausiai pasitaikančios žarnyno operacijų komplikacijos smulkiesiems gyvūnams yra žarnyno turinio pratekėjimas pro siūles. Tai gali būti susiję su siūlių iširimu dėl netinkamai atliktos siuvimo technikos ar netinkamų siuvimo medžiagų (29). Pasitaiko, jog žarnyne patekę pašalinės medžiagos užkliūva už žarnos spaustukų ir išardo siūlę, taip gyvūnui sukeliama perforacija ir peritonitas. Pacientams, kuriems buvo šalinama didelė žarnos dalis, gali atsirasti trumpos žarnos sindromas (11). Šis sindromas sukelia mitybos ir metabolinius sutrikimus. Pacientui pasireiškia malabsorbcijos reiškiniai, svorio kritimas, viduriavimas, skysčių ir elektrolitų sutrikimai (31). Vis dėl to, tai yra reta būklė smulkiesiems gyvūnams, nes daugelis pacientų, kuriems reikalinga pašalinti didžiąją dalį žarnyno yra eutanazuojami. Kitos galimos komplikacijos pooperaciniu periodu yra plonosios žarnos uždegimas, hemoragija, žarnos stenozė ir gyvūno mirtis (32).

Pooperacinė paciento priežiūra yra panaši tiek po siūlinės ar po kitos struktūros svetimkūnių pašalinimo procedūrų. Šiuo periodu svarbu atstatyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą, skirti antibiotikus, nuskausminamuosius preparatus (pvz., butorfanolis arba morfino sulfato narkotinės dozės su NVNU). Maistas ir vanduo, jei pacientas nevemia, turėtų būti duodami po operacijos praėjus 4–12 val. Maistas stimuliuoja peristaltiką ir sumažina plonosios žarnos uždegimo bei adhezijos tikimybę. Pilnavertė dieta turėtų būti skiriama po 2–3 d. po operacijos (33).

1.2. Žarnų invaginacija

Žarnų invaginacija yra vieno žarnos segmento įsismaukimas į greta esančio kito žarnos segmento vidų, dažniausiai proksimalinis segmentas įlenda į distalinį žarnos segmentą (21). Dažniausiai pasitaikantis invaginacijos tipas šunims yra klubinės – gaubtinės žarnų invaginacija, o katėms tuščiosios žarnos įsismaukimas į tuščiąją žarną (11). Jamie M. Burkitt (34) retrospektyvaus 14 metų tyrimo laikotarpio metu nustatė, jog katėms tuščiosios žarnos invaginacija į tuščiąją žarną buvo dažnesnė, nei kitų žarnos segmentų invaginacijos. Ši invaginacija pacientams reikalavo chirurginio įsismaukusios žarnos pašalinimo ir anastomozės suformavimo, taip pat buvo pastebėta, kad invaginacijos senesnio amžiaus katėms buvo susijusios su limfoma arba žarnų uždegimu. Aklosios žarnos įnvaginacija į gaubtinę žarną yra retai pasitaikantis reiškinys smulkiesiems gyvūnams, jį dažniausiai gali sukelti aklosios žarnos polipai (34).

dažniau nei patelėms. Žarnų invaginacijos dažniau pasitaiko Vokiečių aviganių veislės šunims ir Siamo veislės katėms. Chirurginis gydymas gali būti atliekamas naudojant rezekciją ir kartu anastomozės suformavimą arba analogišką gydymo techniką kartu su enteroplikacija (35).

Žarnų peristaltikos disfunkcija, enteritai, žarnyno virusinės, bakterinės infekcijos ar parazitų invazija, svetimkūniai, prieš tai buvusios operacijos, adhezija ir neoplazija – yra dažniausiai sutinkamos žarnų invaginacijos priežastys smulkiesiems gyvūnams (11). Senesnio amžiaus gyvūnams neretai tai būna susiję su žarnų neoplazija (19). Donald A. Yool (10) teigia, jog invaginacijos dažnai pasitaiko jauniems gyvūnams. Invaginacijos būna susijusios su gausia žarnyno helmintų invazija jauniems gyvūnams, taip pat tai gali būti susiję su infekcinėmis žarnyno ligomis. Seniems gyvūnams žarnyno augliai gali virsti obstrukcijos ir invaginacijos vieta, nes žarnos linkusios įsismaukti aplink auglį (10).

Klinikiniai žarnų invaginacijos požymiai priklauso nuo obstrukcijos lygio ir jos sunkumo laipsnio (23). Pacientams dažnai pasireiškia viduriavimas, depresija ir anoreksija. Viduriavimas su krauju gali pasireikšti dėl užspaustų kraujagyslių ir limfagyslių invaginacijos vietoje, kas sukelia kraujo grįžimą arterine cirkuliacija ir pratekėjimą į žarnyno vidų. Gyvūnams, su dvylikapirštės – tuščiosios žarnų ir proksimalinės tuščiosios žarnos invaginacijomis, pasireiškia nuolatinis vėmimas ir metaboliniai sutrikimai. Gyvūnai su klubinės – gaubtinės žarnos invaginacija vemia žymiai mažiau ir turi lėtinio tenezmo ir hematochezijos požymių (19).

Priklausomai nuo žarnų invaginacijos ilgio ir dydžio gali pasireikšti žarnyno obstrukcija, žarnos gleivinės edema ar infarktai (10). Jei tokia būklė užsitęsia, gyvūnas, dėl susidariusios endotoksemijos, tampa depresiškas. Dažniausiai pilnos obstrukcijos rezultatas yra staigi mirtis per keletą valandų, kitoms gyvūnų rūšims mirtis gali atsirasti po 1–2 d. Mirtis dažnai pasireiškia pacientams su endotoksemijos reiškiniais. Chirurginio gydymo metodai padidina pacientų išgyvenamumą (36).

1.2.1. Žarnų invaginacijos diagnostika

Diagnozė yra nustatoma naudojant klinikinės apžiūros ir specialiųjų tyrimų rezultatus. Apžiūros metu, palpuojama pilvo sritis, įvertinamas skausmingumas, įtempimas, dažnai randamas standus sukietėjęs vamzdinis darinys žarnyne, iš šių duomenų galima spręsti apie galimą invaginaciją. Kraujo tyrimai gali parodyti hiponatremiją, hipochloremiją, hipokalemiją. Šunims dažnai pasireiškia padidėjęs hemoglobino kiekis, hiperlaktemija, hipoalbuminemija ir leukocitozė su neutrofilija (37).

Rentgenografinis tyrimas suteikia galimybę pamatyti skysčių arba dujų išpūstas invaginuotų žarnų dalis, kurios yra mechaniškai obstrukuotos. Kontrastinė rentgenograma su bario klizma palengvina invaginacijos diagnostiką. Labiausiai tinkama yra kontrastinė radiografija, kuri naudojama tiriant plonosios – gaubtinės žarnos, tuščiosios – gaubtinės, gaubtinės – gaubtinės žarnos invaginacijas, o kai įsismaukimas yra lokalizuotas priekinėje virškinimo kanalo dalyje (pvz., plonosios – plonosios žarnos invaginacija) geriausiai aptinkama naudojant priekinės virškinimo kanalo dalies tyrimo metodus ir ultragarsinį tyrimą (38).

Pilvo srities ultrasonografija taip pat yra patikima diagnostinė priemonė, aptinkant žarnų invaginaciją šunims. Charakteringiausias invaginuotų žarnų bruožas ultragarsiniu aparatu atrodo kaip daugybė koncentruotų žiedų skersinėje plokštumoje, kurios dažnai apibūdinamos kaip „smiginio lentos“ ar „taikinio“ formos darinys (38).

1.2.2. Chirurginis žarnų invaginacijos gydymas

Prieš atliekant chirurginę intervenciją, reikia atstatyti paciento hemodinaminį ir elektrolitų statusą (38). Geriausiai perfuzija įvertinama atliekant kraujo spaudimo ir laktatų matavimus. Jei pacientas yra hipoperfuziškas, reikalinga fiziologinio tirpalo infuzija (15–20 ml/kg i.v.). Jei pacientas yra hemodinamiškai stabilus, tačiau dehidruotas, pagal gyvūno kūno svorį ir dehidracijos laipsnį skiriama fiziologinio tirpalo infuzija (11). Galutinis žarnų invaginacijos gydymo etapas turėtų apimti žarnos invaginacijos sumažinimą ir paciento virškinimo kanalo veiklos atkūrimą. Šunims atliekama celiotomijos technika, kurios metu žarnų invaginacija atstatoma rankomis arba yra pašalinama rezekuojant invaginuotą žarnos dalį ir sujungiant žarnų galus (38).Manualinis invaginuotų žarnų atitaisymas atliekamas rankomis švelniai spaudžiant ir traukiant invaginuotos žarnos dalies segmentą iš distalinio žarnos galo. Ši technika sukelia didesnį spaudimą invaginuotos žarnos dalies segmente ir tai paskatina įlindusios žarnos išlindimą. Svarbu imtis atsargumo priemonių, apsaugančių serozinį žarnos sluoksnį nuo įplyšimo (38). Jei invaginuotų žarnų segmentų audiniai yra gyvybingi ir be pažeidimų, yra atliekama enteroplikacijos technika. Tačiau esant negyvybingiems žarnų audiniams, trombuotoms žarnų pasaito kraujagyslėms, aptikus įvairios formos darinius žarnoje ar abejojant audinio gyvybingumu, yra atliekama žarnos rezekcija ir formuojama likusių žarnos dalių anastomozė (8).

1.2.2.1. Enteroplikacija

rekomenduojama kaip priemonė sumažinant invaginacijos pasikartojimo dažnį be neigiamų padarinių. Donald A. Yool (10) teigimu, enteroplikacija yra kontraversiška, dėl komplikacijų, tokių kaip perforacija ir peritonitas, atsiradimo. Abejojama šios procedūros nauda, nes komplikacijų rizika tampa didesnė nei jos teikiama nauda. Jei pirminė invaginacijos priežastis yra panaikinama chirurgijos metu, enteroplikacija gali sukelti tik nedidelę naudą pacientui (10).

Enteroplikacijos technika apima žarnų kilpų dėjimą vieną prie kitos, kol susidaro nuolaidžios kilpos. Bent jau 3 kilpos iš suklostytų žarnų yra naudojama proksimaliau ir 3 žarnų kilpos distaliau invaginacijos vietos. Žarnų kilpos yra susiuvamos kartu jų antimezenteriniame krašte, naudojant 3-0 arba 4-0 chromuotą ketguto siūlą, siuvant mazgine paprastąja siūle, perveriant serozinį ir raumeninį žarnos sienelės sluoksnius, bet nepraduriant gleivinės (39). Kiti autoriai siūlo sujungtus žarnų segmentus suguldyti šonas prie šono ir susiūti vienas prie kito su tirpiu arba netirpiu siūlu mazgine paprastąja siūle tarp mesenterinio ir antimezenterinio krašto. Pilna tuščiosios ir klubinės žarnų enteroplikacija yra rekomenduojama daryti visada, nes šios sritys yra linkusios pakartotinai invaginuoti. Dvylikapirštės žarnos enteroplikacija nėra būtina, nes invaginacijos recidyvas šioje srityje yra retas (19).

1.2.2.2. Enteropeksija

Alternatyvi chirurginė procedūra žarnų invaginacijos atvejais yra enteropeksija (39). Enteropeksija yra žarnų fiksavimas prie pilvo sienos, kuri atliekama kai yra dedama tuščiosios žarnos stoma, tiesiosios žarnos iškritimo arba žarnų invaginacijos atveju. Tačiau ši procedūra katėms ir šunims yra retai atliekama (40). Enteropeksijos metu žarnos seroza prisiuvama prie gretimos žarnos srities ir prie pilvaplėvės paviršiaus, naudojant ketguto siūlą su adata duriama 8–12 mm intervalu (39). Paruošti paviršiai tarpusavyje susiuvami vienagysliu netirpiu siūlu (daugelis autorių rekomenduoja ketgutą), naudojant 4–6 mazgines kilpines horizontaliąsias siūles tarp žarnos segmento ir paruošto pilvo sienos paviršiaus, naudojant kūgio galvutės formos pjaunančią adatą. Mazgai turi būti surišti prieš šviežią kraujuojantį žarnos ir pilvo sienos paviršių (20,40).

1.3. Skrandžio išpūtimas ir užsisukimas

Ūmus skrandžio išsiplėtimas su užsisukimu yra skubios veterinarinės ir ar chirurginės pagalbos reikalaujanti būklė. Ūmus skrandžio išsiplėtimas su užsisukimu yra dažniausiai didelių ir gigantiškų šunų veislių problema, tačiau, pastebėta, jog ši problema gali pasireikšti bet kurios veislės šunims arba katėms (7). Didelių veislių šunims ši liga turi 5 kartus didesnę riziką pasireikšti lyginant su mažos veislės šunims (41). Skrandžio išpūtimas su užsisukimu paprastai užklumpa vidutinio amžiaus arba senesnius gyvūnus, tačiau nėra pastebėta lyties predispozicija (7). Skrandžio išsiplėtimas su užsisukimu gali išsivystyti per keletą valandų ir sukelti staigią gyvūno mirtį. Skrandis išsiplečia ir apsisuka aplink savo ašį, sukeldamas hipovoleminį šoką, dispnėją ir skrandžio nekrozę (10).

Skrandžio išpūtimo ir užsisukimo etiologija yra pilnai neišaiškinta, tačiau yra išskiriami keli pagrindiniai rizikos faktoriai. Viena iš priežasčių yra gyvūno kūno sandara. Didelių šunų veislių individai su giliomis krūtinėmis linkę sirgti. Didžiųjų danų, vilkogaudžių, senbernarų, niūfaundlendų, bladhaundų, akitos, rotveilerių, vokiečių aviganių, pudelių, veimarainerių, seterių ir koli veislės šunims yra didesnė rizika pasireikšti skrandžio išsiplėtimui ir užsisukimui. Taip pat pastebimas genetinis ligos paveldėjimas (10). Marco Pipan (42) atlikęs tyrimą su 2551 šunimi, turėjusiu šį sutrikimą, padarė išvadą, jog dažniausios didelę riziką turinčios priežastys yra maitinimas sausu, labai susmulkintu maistu dideliu kiekiu 1 kartą dienoje, taip pat tam turi įtakos stresas ir neramumas. Mažesnę riziką susirgti turi aktyvi veikla, vartymasis iškart po valgio, kiaušinių ir žuvies priedai pašare, aukštai pakeltas dubenėlis šėrimo metu. Šio tyrimo metu buvo nustatyta didesnė rizika sirgti patelėms, nei patinams (42). Kitų autorių duomenimis, didesnę skrandžio išsiplėtimo ir užsisukimo pasireiškimo tikimybę sukelia ne tik išvardintos priežastys, bet ir senyvas amžius, liesas gyvūno kūno sudėjimas, greitas ėdimas, nesutramdomas gyvūno charakteris, skrandžio svetimkūniai, kurie sukelia skrandžio išsiplėtimą su užsisukimu stambiųjų veislių šunims (10,40,41). Ši būklė yra retai pasitaikanti mažųjų veislių šunims ir katėms (10).

Pagrindiniai ligos klinikiniai požymiai yra pilvo išsiplėtimas su timpanija, žiaugčiojimas be rezultatų, didelis seilėtekis, neramumas, sutrikęs kvėpavimas (40). Paprastai šunys su skrandžio išpūtimu ir užsisukimu vemia dažnai, bet mažais kiekiais skysčio ar skrandžio turiniu, kartais vėmimas būna be rezultatų (43).

1.3.1. Skrandžio išpūtimo ir užsisukimo diagnozavimas

sumažėjimą. Gali būti sutinkama ir trombocitopenija. Kraujo biochemijos rezultatai gali rodyti kepenų pažeidimus, tulžies stazę, priešinkstinę ar inkstinę azotemiją. Gali būti elektrolitų sutrikimai, dažniausiai – hipokalemija (7).

Abdominalinė radiografija yra dažniausiai naudojamas metodas diagnozuoti skrandžio išsiplėtimą (7). Esant skrandžio išsiplėtimo ir užsisukimo atvejui rentgeno nuotraukoje yra ryškiai matomas išdidėjęs ir pilnas dujų ar skysčių skrandžio vidus. Skrandžio išsiplėtimo ir užsisukimo atveju rentgeno vaizdas priklauso nuo jo užsisukimo laipsnio, tačiau dažniausiai skrandžio prievartis būna dislokuotas dorsaliau ir į kairę pusę, o skrandžio kūnas – link dešinės pusės. Dėl skrandžio – blužnies raiščio, blužnis seka pagal skrandžio didžiąją kreivę link dešinės, todėl rentgenogramoje galime matyti išdidėjusį blužnies vaizdą (16). Minkštųjų audinių dalys padalina skrandį tarp prievarčio ir dugno, todėl iš lateralinės pusės skrandis atrodo lyg būtų padalintas į skyrius (40). Rentgenogramoje skrandis yra matomas lyg apverstos „C“ formos, jis susidaro prievarčio sienai užsidėjus ant skrandžio dugno sienos. Analizuojant rentgeno nuotrauką, galima pastebėti splenomegaliją ir jos netinkamą padėtį, taip pat pilvo ertmėje susikaupusias dujas, kurios gali atsirasti dėl vidaus organų arba stemplės plyšimo (43,44).

1.3.2. Skrandžio išpūtimo ir užsisukimo chirurginio gydymo technika

Pacientui diagnozavus skrandžio išsiplėtimą su užsisukimu sėkmingas chirurginis gydymas susideda iš skrandžio dekompresijos ir tinkamo atstatymo į savo anatominę vietą, blužnies ir skrandžio audinių gyvybingumo užtikrinimo bei recidyvų pasireiškimo sumažinimo (43).

Skrandžio dekompresija turi ryškų efektą pagerinant periferinę audinių perfuziją ir pakeičiant šoko signalus. Skrandžio dekompresija pasiekiama orogastrine intubacija arba paracentezės būdu (13). Atliekant orogastrinę intubaciją, pacientas gali būti seduojamas, kad orogastrinis vamzdelis lengvai įeitų į skrandį. Dujų, išeinančių iš skrandžio garsas leidžia suprasti, jog orogastrinis vamzdelis yra skrandyje. Kartais vamzdelio neįmanoma įleisti per stemplės – įskrandžio vietą. Tokiu atveju pacientas repozicionuojamas (iš gulimos į sėdimą), nes tai sumažina įskrandžio srities spaudimą ir leidžia vamzdeliui lengviau per jį pereiti (13). Stephen J. Birchard (57) rekomenduoja pašalinus orą ir skysčius, skrandį praplauti su 4–5 l šiltu fiziologiniu tirpalu. Tuomet pakartojama orogastrinė dekompresija tiek, kiek reikia, kol pacientas stabilizuojamas.

Paciento pilvo sritis paruošiama aseptiškai ir yra ruošiama atlikti laparotomijos procedūrą (62). Pašalinus pjautuviškąjį raištį (lig. falciforme) skrandis dažniausiai pasirodo iškart ir būna padengtas didžiąja taukine, tais atvejais, kai jis būna apsisukęs pagal laikrodžio rodyklę 180°–270°. Skrandžio dekompresija atliekama prieš operaciją arba jos metu, nes tai padeda lengviau atstatyti skrandį į savo anatominę vietą. Po skrandžio dekompresijos prievartis yra identifikuojamas priekiniame kairiajame pilvo srities kvadrante ir suimamas chirurgo dešine ranka. Jei skrandis yra pasisukęs pagal laikrodžio rodyklę, dešinė matoma skrandžio dalis yra stumiama, sudaromas spaudimas žemyn, lengvai traukiant prievartį ir sukant jį prieš laikrodžio rodyklę, taip skrandis apsisuka ir atsiduria savo normalioje topografinėje vietoje. Blužnis turėtų sekti iš paskos atstatinėjant skrandį ir atsidurti savo įprastinėje vietoje (61). Kiti autoriai siūlo skrandį, užsisukusį pagal laikrodžio rodyklę, atstatyti patraukiant prievartį ventraliau ir į dešinę, kai tuo pačiu metu yra stumiamas skrandžio kūnas dorsaliau ir į kairę.

Kai skrandis būna pasuktas prieš laikrodžio rodyklę (rečiau pasitaikantis atvejis), prievartis būna dorsaliau skrandžio dugno. Operacijos metu prievartis patraukiamas iš dorsalinės pusės dešinės link, kai tuo pačiu metu skrandžio dugnas yra stumiamas kairiosios pusės link. Po skrandžio atstatymo, svarbu įsitikinti ar jis yra tinkamai atstatytas. Normali skrandžio topografija yra tada, kai prievartis guli šalia dešinės pilvo sienos, ventralinis skrandžio paviršius neturėtų būti uždengtas taukine, o įskrandis – atsuktas (13). Atsukus skrandį, visi pilvo ertmėje esantys skysčiai turėtų būti susiurbiami. Pastebėjus hemoragines skrandžio sienelės zonas, svarbu identifikuoti ir ligatūruoti pažeistas kraujagysles kiek įmanoma greičiau (61). Jei blužnis būna padidėjusi ir prisipildžiusi krauju, ji yra šalinama (splenektomija), tačiau tai yra atliekama retai. Privalomai splenektomija atliekama jei blužnis yra nekrozuota arba jei ji išlieka kongestiška ir padidėjusi praėjus 10 min. po jos atstatymo į anatominę vietą (13).

1.3.2.1. Dalinė skrandžio rezekcija

Skrandžio rezekcija yra retai indikuotina katėms ir gali būti atliekama tada, kai yra perforuota skrandžio opa ar nustatyta vietinė neoplazija, kurią norima pašalinti arba negyvybingoms skrandžio sienelės audiniams rezekuoti (36). Šunims yra kelios indikacijos dalinei gastrektomijai atlikti. Dažniausiai ši operacija atliekama dėl skrandžio išsiplėtimo ir užsisukimo nekrozavus didžiajai skrandžio kreivės daliai (45). Nekrozuotos srities įvertimas į skrandžio vidų suteikia galimybę vykti savaiminiam virškinimui, taip iškyla didelė rizika uždegimo citokinams išsilaisvinti iš nekrozuotų audinių ir patekti į kraują, sukeliant sepsį arba skrandžio obstrukciją (45).

užsiuvimą, visada rekomenduojama pakeisti senas chirurgines pirštines, turėjusias kontaktą su skrandžio turiniu, naujomis. Taip išvengiama tolimesnio kraujo ar žaizdos užkrėtimo (46).

Atliekant dalinę gastrektomiją, turi būti atidžiai ligatūruojamos kraujagyslės. Kai skrandžio ertmės skersmuo yra adekvatus, o įsivertę audiniai nekelia rizikos prievarčio obstrukcijos atsiradimui, yra rekomenduojama dviejų sluoksnių siuvimo technika. Kai ertmės skersmuo nėra pakankamas, kelia riziką, naudojama ištisinė paprastoji siūlė (12). Siuvant gastrektomijos žaizdą ištisine paprastąja siūle polidioksanonu yra perveriama per gleivinės ir pogleivinės sluoksnius. Raumeninis ir serozinis sluoksniai yra susiuvami atskirai su ištisine paprastąja siūle polidioksanono siūlu (45). Paprastai skrandis katėms yra užsiuvamas 2 sluoksniais, tokia pat technika kaip aptariant gastrotomiją. Pilvo sienos sluoksniai užsiuvami anksčiau aptartos technikos metodu (23).

1.3.2.2. Gastropeksija

Gastropeksijos technika taikoma siekiant apsaugoti pacientus nuo skrandžio išpūtimo ir užsisukimo recidyvo. Šios technikos metodu sukuriamos laikinos sąaugos tarp prievarčio ančio ir dešinės pilvo sienos. Atliekant gastropkesiją, svarbu imobilizuoti prievartį, todėl ši procedūra atliekama dešinėje pilvo sienos pusėje. Įpjovimo gastropeksija yra lengviausiai atliekama chirurginio gydymo technika ir labiausiai rekomenduojama daugelio autorių (8,46).

Gastropeksija atliekama tik prieš tai dekompresavus skrandį, atsukus jį į savo anatominę vietą, atlikus splenektomiją, jei reikia, atlikus dalinę skrandžio gastrektomiją (7). Laparotomijos metu atliekamas 3–4 cm pjūvis dešinėje pilvo sienos pusėje ties paskutiniu šonkauliu ir prievarčio antimi. Prievartyje pjūvis atliekamas 5–7 cm aboraliau jo, o pilvo sienos pjūvis daromas per pilvaplėvę ir dalinai per pilvo sienos pirmą skersinį raumenų sluoksnį. Pjūviai abiejuose vietose siuvami vienagysliu tirpiu polidioksanono 2-0 ar 3-0 siūlu arba netirpiu siūlu ištisine paprastąja siūle (46). Siūlės neturėtų perverti skrandžio vidaus, nes tai gali sukelti fistulių formavimąsi ir sepsį. Pilvo sienos pjūvis užsiuvamas po gausaus pilvo ertmės plovimo bei perteklinio skysčių susiurbimo (7).

Pooperaciniu metu pacientui skiriama parenterinė skysčių terapija ir analgezija opioidais 24– 48 val. po operacijos. Po operacijos vanduo ir maistas pacientui skiriami kuo greičiau, kai tik gyvūnas atsigauna po anestezijos. Jei buvo diagnozuoti skrandžio gleivinės pažeidimai - yra skiriami skrandžio gleivinės protektoriai: omeprozolis (1 mg/kg) arba ranitidinas (2 mg/kg). Jei buvo atlikta dalinė gastrektomija, tęsiama operacijos metu skirta antibiotikų terapija (45).

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimo duomenys apie virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejus buvo rinkti 2016. 06 – 2017.11 laikotarpiu smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“.

Kiekvienam tirtam pacientui buvo renkama išsami anamnezė. Jos metu buvo aprašomi duomenys apie pirmųjų klinikinių požymių atsiradimą, jų trukmę, specifiką, analizuota kas galėjo sukelti būdingus simptomus, domėtasi gyvūno šėrimu, laikymu, tuštinimusi, apetitu, elgsena, savijauta bei gretutinėmis ligomis.

Surinkus anamnezės duomenis buvo atliekamas bendras klinikinis tyrimas remiantis klinikinio tyrimo protokolu (2 priedas), kuriuo buvo siekiama įvertinti gyvūno būklę prieš operaciją, operacijos metu ir po jos. Gyvūno apžiūros metu buvo įvertinama paciento savijauta, bei klinikinių požymių stiprumas. Apžiūrimos gleivinės, įvertinamas organizmo aprūpinimas deguonimi, bei kraujotakos sistemos funkcionalumas (KPL matavimas), vizualiai apžiūrima pilvo sritis, įvertinama ar nėra padidėjęs skrandis. Svarbiausi aspektai, atliekant klinikinį tyrimą, buvo teikiami temperatūros matavimui, KPL, gleivinių spalvos pokyčiams, burnos ertmės apžiūrai, širdies ir kvėpavimo dažnio įvertinimui bei pilvo palpacijos skausmingumui.

Iš specialiųjų tyrimo metodų buvo atliekami morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai („Reflotron“ ir „Mindray“ kraujo analizatoriais), stengiantis įvertinti gyvūno būklę, uždegimo tikimybę, vidaus organų funkciją ir elektrolitų disbalansą organizme. Ligos diagnozei patvirtinti klinikoje X atliekamas rentgeninis tyrimas skaitmeniniu rentgeno aparatu, retkarčiais – ultragarsinis tyrimas, naudojant „Doppler“ ultragarso aparatą. Diagnostikoje buvo naudojami vienas iš jų arba visi tyrimo metodai. Prieš atliekant rentgeninį arba ultragarsinį tyrimą gyvūnai buvo seduojami arba narkotizuojami. Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas pilvo sričiai ir taikomos LL kairės ir dešinės pusės, DV ir VD projekcijos. Prieš rentgeninį tyrimą, priklausomai nuo anamnezės ir spėjamos ligos diagnozės, buvo girdoma kontrastinė medžiaga baris, norint išryškinti matomą vaizdą visame virškinimo kanale. Analizuojant rentgeno nuotraukas buvo pasitelkta „iš vidaus į išorę“ vertinimo sistema ir analizuojami pakitimai matomi rentgeno nuotraukos centre ir pakitimai, tolstantys nuo jo. Rentgeninio tyrimo metu buvo identifikuojama rentgenokontrastinių darinių forma, lokalizacija ir kryptis virškinimo kanale, diagnozuoti skrandžio užsisukimo atvejai.

Dėl galimos diagnozės patvirtinimo arba operacinio sutrikimų šalinimo buvo atliekama tiriamoji laparotomija. Laparotomija buvo atliekama darant pjūvį ventralinėje pilvo dalyje nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktikaulio. Atliekant gastrotomijos techniką buvo pasirenkama kranialinė laparotomija. Laparotomijos metu buvo tiriami visi vidaus organai, kurie buvo sudalinami į sąlyginius kvadrantus: kranialinis kvadrantas – diafragma, kepenys, tulžies pūslė, blužnis, skrandis, dvylikapirštė žarna ir kasa; kaudalinis kvadrantas – tuščioji, klubinė, gaubtinė žarnos, šlapimo pūslė, prostata arba gimda; tiriama dešinioji paravertebrinė pilvo ertmės pusė – dvylikapirštės žarnos pasaitas; kairioji paravertebrinė pilvo ertmės pusė – gaubtinės žarnos pasaitas, inkstai, antinksčiai, šlapimtakiai ir kiaušidės. Apžiūrėjus vidaus organus, buvo galima nuspręsti virškinimo kanalo sutrikimo priežastis ir imtis konkrečių chirurginio gydymo priemonių.

Operacijos metu gyvūno būklė buvo sekama modernia monitoravimo sistema. Aparatas fiksavo kraujo deguonies lygį (SpO2), EKG, širdies dažnį, temperatūrą ir kvėpavimo dažnį.

Po operaciniu periodu gyvūnai buvo talpinami į šiltus narvus ir stebimi, atliekant klinikinio tyrimo protokole nurodytus punktus (pvz., temperatūra, kvėpavimo ir širdies dažnis, KPL, gleivinių spalva). Po atliktos chirurginės operacijos gyvūnams buvo taikomi infuziniai tirpalai, tos pačios dienos vakare bandoma maitinti šiltu, gerai virškinamu ir minkštu pašaru. Skirtas atitinkamas medikamentinis gydymas namuose paskiriant antibiotikų ir nuskausminamųjų vaistų kursą.

Remiantis surinktų pacientų ligos istorijų duomenimis, paskaičiuota klinikinių požymių įvairovė bei trukmė iki apsilankymo pas veterinarijos gydytoją, sudaryta sirgusių gyvūnų rūšies, amžiaus, veislės ir lyties įtaka ligos pasireiškimui. Analizuoti dažniausi svetimkūnių tipai, jų lokalizacija virškinimo kanale. Atrinktos chirurginės technikos dažniausiai naudojamos virškinimo kanalo sutrikimų gydymui, apskaičiuotas komplikacijų dažnis po atliktų operacijų. Visi surinkti duomenys buvo apdoroti „Microsoft Excel 2013“ programa. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai, jų paklaidos, rezultatų patikimumai.

Retrospektyvinio tyrimo duomenys rinkti (2013–2015 m. laikotarpis) naudojantis klinikos pacientų registracijos duomenų baze. Iš turimų duomenų buvo apskaičiuotas konservatyvaus ir chirurginio gydymo atvejų dažnis, po operacinių komplikacijų rizika. Analizuoti dažniausiai pasitaikančių svetimkūnių tipai, jų lokalizacija. Įvertinti dažniausiai pasireiškusių sutrikimų dažnis ir jų priežastys, įvertinta rūšies, lyties, amžiaus ir veislės įtaka ligos pasireiškimui. Visi duomenys buvo apdoroti „Microsoft Excel 2013“ programa. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai ir jų paklaidos.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Tiriamuoju laikotarpiu surinkome informaciją apie 8 gyvūnus, kuriems buvo diagnozuota virškinimo kanalo liga ir indikuotinas bei atliktas chirurginis gydymas. Tiriamuoju laikotarpiu buvo užfiksuoti 6 virškinimo kanalo svetimkūnių atvejai, 1 skrandžio užsisukimo ir išpūtimo atvejis, bei 1 žarnų invaginacijos atvejai. Dalyvavau 8 šunų virškinimo kanalo chirurginio gydymo atvejų analizėje. Asistavau vienoje skrandžio atvėrimo operacijoje ir vienoje tiriamosios laparotomijos operacijoje, tikslu patvirtinti žarnos invaginacijos diagnozę ir atlikti chirurginį gydymą. Kitų operacijų metų buvau stebėtoja, taip pat tikrinau gyvūno būklę operacijos metu, asistavau narkozės palaikyme.

Išanalizavę klinikoje X 2016–2017 metų šunų virškinimo kanalo veiklos sutrikimų chirurginio gydymo atvejus, nustatėme, jog didžiąją dalį tirtosios imties sudarė patinai – 62 proc., o 38 proc. – patelės.

Tiriamųjų gyvūnų imtyje jauniausias pacientas buvo 1 metų amžiaus, vyriausias – 5 metų amžiaus. Kiekvienoje 2 metų, 3 metų ir 4 metų amžiaus grupėje buvo po 2 pacientus. Amžiaus vidurkis analizuotoje grupėje pacientų buvo 3±1,58 metai (1 pav.).

1pav. Operuotų šunų pasiskirstymas pagal amžių.

2 pav. Virškinimo kanalo veiklos sutrikimu sirgusių šunų veislės.

Analizuodami tiriamųjų šunų virškinimo kanalo veiklos sutrikimo klinikinių požymių įvairovę nustatėme, jog 100 proc. atvejų buvo ryškūs pilvo skausmai, anoreksija ir letargija. 38 proc. sudarė gyvūno seilėtekis, 50 proc. – vėmimas, viduriavimas ir dehidratacija. Ne toks dažnas klinikinis požymis buvo aukšta kūno temperatūra – 25 proc. Rečiausiai pasireiškę klinikiniai požymiai, kurie sudarė po 12 proc. visos imties dažnumo, buvo sutrikęs kvėpavimas, konstipacija ir išpūtimas (4 pav.).

4 pav. Klinikinių požymių įvairovė virškinimo kanalo veiklos sutrikimo atveju.

Analizuodami virškinimo kanalo veiklos sutrikimą sukeliančias priežastis nustatėme, jog tai yra įvairios kilmės svetimkūniai virškinimo kanale. Jie diagnozuoti 6 šunims – 75 proc. Netinkama mityba ir infekcinė virškinimo kanalo liga nustatyta po 1 atvejį – 12,5 proc. (5 pav.).

75 12,5 12,5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 55 60 65 70 75 Svetimkūniai virškinimo kanale Netinkama mityba Infekcinės virškinimo kanalo ligos Gy ūnų kiekis, proc . Susirgimų priežastys

Išanalizavę virškinimo kanalo svetimkūnių struktūrą nustatėme, kad dažniausiai aptikti svetimkūniai yra žaislai – 33 proc. Rečiausiai – po 1 atvejį aptikta virvė, medžiaginis audinys, akmuo ir kaulai – 17 proc. imties (6 pav.).

17 33 17 17 17 Kaulai Žaislai Akmuo Medžiaginis audinys Virvės

Gyvūnų kiekis, proc.

S ve ti mkūni ų įvair ovė

6 pav. Šunų virškinimo kanalo svetimkūniai.

Analizuodami šunų virškinimo kanalo svetimkūnių lokalizaciją, nustatėme, jog daugiausiai svetimkūniai buvo lokalizuoti skrandyje. Tai sudarė 3 atvejus, arba 50 proc., iš 6 pacientų, kuriems buvo diagnozuoti ir operacijos metu pašalinti svetimkūniai. 33 proc. atvejų svetimkūniai aptikti žarnyne, o 17 proc. pašaliniai kūnai buvo rasti vienu metu ir skrandyje ir žarnyne (7 pav.).

50 33 17 0 10 20 30 40 50

Skrandis Žarnynas Skrandis ir

žarnynas Gy vūnų kiekis, proc . Svetimkūnių lokalizacija

7 pav. Svetimkūnių pasiskirstymas virškinimo kanale.

1. Lentelė. Svetimkūnių lokalizacija žarnyne.

Diagnozavę virškinimo kanalo veiklos sutrikimą šunims, chirurginį gydymą taikėme visiems 8 pacientams. Gastrotomija buvo dažniausia naudota chirurginio gydymo technika – 37 proc. Antra pagal dažnumą naudota chirurginio gydymo technika buvo enterotomija – 24 proc. Kitos chirurginio gydymo technikos – paracentezė, žarnos rezekcija ir enteroplikacija buvo taikytos po vieną kartą (13 proc.) (8 pav.).

8 pav. Chirurginio gydymo technikos.

Chirurginio gydymo technikos kiekvienam pacientui buvo atliekamos priklausomai nuo indikacijos ir ligos pobūdžio. Tiriamuoju laikotarpiu išanalizavome 8 šunų virškinimo kanalo sutrikimų atvejus, atsižvelgiant į chirurginės technikos specifikas.

Pacientui, akita inu veislės šuniui, dešinės kranialinės pilvo srities LL pozicijos rentgenograma buvo diagnozuotas rentgenokontrastiškas 6,1 cm skersmens tuščiaviduris kaulas skrandyje (3 priedas.). 30 min. iki planuojamos operacijos pradžios į poodį buvo sušvirkšta antibiotiko (amoksicilinas su klavulano rūgštimi). Atlikome kranialinę laparotomiją. Skrandžio atvėrimas atliktas tarp skrandžio didžiosios ir mažosios kreivių netoli svetimkūnio lokalizacijos

Svetimkūnio lokalizacija virškinimo kanale Gyvūnų kiekis, proc.

Burna - dvylikapirštė žarna 25

Dvylikapirštė žarna 25

vietos, atliekant 8 cm pjūvį. Pašalinus svetimkūnį skrandžio žaizda užsiūti dviem aukštais: 1 aukštas – gleivinė su pogleivine – rezorbuojamu polifilamentiniu PGLA (poliglaktinas) 1 nr. siūlu. Sluoksniai užsiūti ištisine paprastąja siūle. Antras aukštas – raumeninis sluoksnis ir seroza – tais pačiais siūlais mazgine paprastąja siūle. Operacija tęsėsi 1,5 val. Pooperaciniu periodu pirmą parą pacientui buvo atlikta skysčių ir elektrolitų intraveninė infuzija. Pooperacinio skausmo malšinimui buvo skirtas injekcinis ketoprofenas 3 dienoms, taip pat injekcinis antibiotikų kursas amoksicilinu su klavulano rūgštimi – 4 dienas. Atsižvelgiant į gerėjančią paciento būklę, maistas ir vanduo buvo pradedamas duoti po 9 val. nuo operacijos, o namo išleistas – rytojaus dieną. Pirmomis dienomis šuo buvo šeriamas nedideliu kiekiu šilto, praskiesto, gerai virškinamo konservo. Per savaitę po truputį buvo įvedamas kietesnis maistas. Pacientas pilnai pasveiko po 7 dienų be komplikacijų.

Amerikiečių buldogo veislės šuniui skrandžio svetimkūnis buvo diagnozuotas dešinės kranialinės pilvo srities LL projekcijos rentgenograma. Buvo nustatytas nedidelio kontrastiškumo apvalus 5,5 cm skersmens pašalinis kūnas. 30 min. prieš operaciją buvo sušvirkšta antibiotiko amoksicilino su klavulano rūgštimi. Atlikta kranialinė laparotomija. Skrandis buvo atvertas ties didžiąja kreive, darant apie 10 cm pjūvį. Pašalinus apgraužtą guminį kamuoliuką skrandžio audiniai buvo užsiūti 2 aukštais. Pirmasis sluoksnis – rezorbuojamu daugiagysliu PGLA nr. 0 siūlu ištisine paprastąja siūle, antrasis sluoksnis susiūtas tais pačiais siūlais mazgine paprastąja siūle (4 priedas). Operacija tęsėsi 1,5 val. Pooperaciniu periodu skysčių ir elektrolitų tirpalų infuzija buvo atlikta 2 paras. Paskirtas injekcinis amoksicilino su klavulano rūgštimi kursas 4 dienas, nuo skausmo injekcinis ketoprofenas – 3 d. Šiltas, praskiestas ir gerai virškinamas konservas ir vanduo pradėtas duoti praėjus 9 val. po operacijos. Pilnavertė dieta skirta po 1 savaitės nuo operacijos, palaipsniui įvedant kietesnį maistą. Pacientui komplikacijų nepasireiškė, todėl buvo išrašytas namo po 2 dienų. Šuo visiškai pasveiko po 8 dienų.

paprastąja siūle. Operacijos trukmė 2 val. Pooperaciniu periodu 2 paras pacientui buvo atliekama skysčių ir elektrolitų tirpalų intraveninė infuzija. Paskirtas antibiotiko (cefadroksilas) kursas 4 dienas, nuskausminamieji vaistai (butorfanolis) – 2 d. Siekdami suaktyvinti žarnyno peristaltiką bei sumažinti uždegimo riziką skystas, šiltas, specialiai virškinimo sistemai skirtas pašaras ir vanduo buvo skiriamas praėjus 12 val. po operacijos. Pilnavertė dieta buvo skiriama 5 dieną po operacijos, kiekvieną dieną įtraukiant kietesnės konsistencijos maistą. Gyvūnas buvo išleistas po 2 dienų, komplikacijų nebuvo. Pilnai pasveiko po 12 dienų.

Vokiečių bokserio veislės pacientui pašalinis kūnas skrandyje ir dvylikapirštės žarnos dalyje buvo diagnozuotas rentgenograma, atliekant dešinės pusės kranialinės pilvo srities LL pozicijos nuotrauką, kurioje buvo matyti skrandžio ir dvylikapirštės žarnos išsiplėtimas su grūdėtu neryškaus rentgenokontrastiškumo ir neaiškios kilmės turiniu (5 priedas. 5 pav.). 20–30 min. prieš operaciją į poodį buvo sušvirkšta antibiotiko amoksicilino su klavulano rūgštimi. Atlikta diagnostinė laparotomija, o gastrotomija buvo atlikta ties didžiąja ir mažąja skandžio kreive, atliekant išilginį 10 cm ilgio pjūvį. Svetimkūnis, ištrauktas iš skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, buvo medžiaginės kilmės audinys, užėmęs visą skrandžio ir proksimalinės dvylikapirštės žarnos ertmę. Skrandžio sluoksniai užsiūti 2 aukštais aprašytos skrandžio užvėrimo technikos būdu tirpstančiu polifilamentiniu PGLA 0 nr. siūlu. Enterotomijos 5 cm pjūvis buvo atliktas ties antimezenteriniu dvylikapirštės žarnos kraštu distaliau svetimkūnio vietos. Žarnos pjūvis užsiūtas tirpiais polifilamentiniais PGLA 2-0 siūlu, paprastąja mazgine siūle. Operacija truko 1,5 val. Pooperaciniu periodu 2 paras gyvūnui buvo palaikomas skysčių ir elektrolitų balansas infuziniais tirpalais. Taip pat buvo paskirtas antibiotikų kursas (cefadroksilas) 5 dienas ir vaistai nuo skausmo – butorfanolis 3 dienas. Pacientas po atliktos chirurginės operacijos jautėsi gerai, nevėmė, todėl šiltas, skystos konsistencijos ir gerai virškinamas maistas su vandeniu buvo duodamas praėjus 9 valandoms po operacijos. Pilnavertė dieta paskirta po 1 savaitės, palaipsniui įvedant kietesnės konsistencijos maistą. Tam dažniausiai buvo skiriamas specialus veterinarinis konservas ir sausas pašaras virškinimo sistemai palaikyti. Namo pacientas išleistas po 2 dienų. Gyvūno būklė sparčiai gerėjo, operacija praėjo be komplikacijų, šuo pasveiko po 7 dienų.

sluoksniai susiūti 1 aukštu per visus sluoksnius ištisine paprastąja siūle su rezorbuojamu daugiagysliu PGLA 4-0 siūlu. Operacija truko 1,5 val. Pooperaciniu periodu buvo paskirtas medikamentinis gydymas amoksicilinu su klavulano rūgštimi 3 dienas ir nuskausminamaisiais vaistais – butorfanoliu 2 d., taip pat 1 parą buvo palaikomas paciento skysčių ir elektrolitų balansas. Šiltas, skystas ir gerai virškinamas maistas buvo skiriamas praėjus 8 val. po operacijos pabaigos. Pilnavertė dieta buvo paskirta po 5 dienų, palaipsniui įvedant kietesnį maistą. Pacientas po operacijos jautėsi gerai, komplikacijų nepasireiškė, todėl šeimininkų prašymu, pacientas buvo išleistas namo po 1 d.

Vidurinės Azijos aviganio veislės šuniui, pašalinių kūnų žarnyne buvimas buvo diagnozuotas giliosios palpacijos per pilvo sieną metodu – nustatytas žarnos sustorėjimas tuščiosios žarnos srityje. Galutinė diagnozė patvirtinta rentgeniniu tyrimu. Rentgeninį tyrimą atlikome kairės pusės pilvo srities LL projekcija, rentgenogramoje buvo matomi 4 mažo rentgenokontrastiškumo siūlinės formos svetimkūniai tuščiojoje žarnoje (5 priedas. 6 pav.). Per diagnostinės laparotomijos pjūvį, pašalinis kūnas iš tuščiosios žarnos buvo pašalintas atliekant žarnos rezekciją ir per enterotomijos pjūvius 3 vietose. 30 min. prieš operaciją buvo sušvirkšta antibiotiko (amoksicilinas su klavunalo rūgštimi).

Pirmojoje obstrukuotoje žarnos dalyje atlikome 10 cm ilgio žarnos rezekciją. Po žarnos rezekcijos buvo suformuota tuščiosios žarnos anastomozė taikant techniką „galas su galu“ siuvant tirpiu 4-0 storio PGLA siūlu mazginėmis paprastosiomis siūlėmis per visus žarnos audinių sluoksnius. Žarnos pasaitas susiūtas ištisine paprastąja siūle.

Pirmosios enterotomijos pjūvis buvo atliekamas 15 cm toliau nuo rezekcijos vietos ir daromas 6 cm išilginis pjūvis ties antimezenteriniu žarnos kraštu proksimaliau svetimkūnio vietos. Pašalintas svetimkūnis buvo 8 cm ilgio susuktos plastmasinės virvės.

Antrosios enterotomijos pjūvis buvo atliktas 2 cm ilgio išilgai antimezenterinio žarnos krašto, pašalintas apie 3 cm ilgio tos pačios kilmės svetimkūnis.

Trečiosios enterotomijos pjūvis atliktas netoli antrosios enterotomijos pjūvio vietos. 4 cm ilgio pjūvį atlikome antimezenteriniame tuščiosios žarnos krašte distaliau svetimkūnio vietos. Pašalinta 3 cm skersmens susuktų virvių masė.