TĖVŲ POŢIŪRIS Į VAIKŲ, LANKANČIŲ IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGAS, IMUNOPROFILAKTIKĄ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

MEDICINOS AKADEMIJA

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Loreta Stirblienė

TĖVŲ POŢIŪRIS Į VAIKŲ, LANKANČIŲ IKIMOKYKLINIO

UGDYMO ĮSTAIGAS, IMUNOPROFILAKTIKĄ

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

Doc.dr. Rūta Ustinavičienė

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

TĖVŲ POŢIŪRIS Į VAIKŲ, LANKANČIŲ IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGAS, IMUNOPROFILAKTIKĄ

Loreta Stirblienė

Mokslinė vadovė Doc.dr. Rūta Ustinavičienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.

Kaunas; 2011. 72 p.

Darbo tikslas. Įvertinti tėvų poţiūrį į vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, imunoprofilaktiką Radviliškio rajone.

Uţdaviniai. Nustatyti tėvų informuotumą imunoprofilaktikos klausimais; įvertinti tėvų poţiūrį į mokamas ir nemokamas vakcinas, ir jų poreikį; įvertinti tėvų poţiūrį į imunoprofilaktikos organizavimą.

Tyrimo metodika. Radviliškio rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų tėvų anoniminė anketinė apklausa. Per apklausą buvo išdalinta 350 anketų, sugrąţintos 329 uţpildytos anketos (94 proc.). Respondentų grupėje 90,3 proc. sudarė mamos, 9,1 proc. – tėčiai ir 0,6 proc. – globėjai, iš jų 73,3 proc. gyvena mieste ir 26,7 proc. rajone. Apklausos duomenys analizuoti naudojant SPSS 15.0 „for Windows“ programinį paketą bei MS Excel lentelėmis. Hipotezės tikrintos taikant df ir χ² testus, nustačius reikšmingumo lygį p<0,05.

Rezultatai. Didţioji dalis respondentų teigia, kad skiepijimas yra svarbus (92,2 proc.) ir būtinas (92,1 proc.) jų vaikui. 91,2 proc. mano, jog skiepai duoda ţymiai daugiau naudos nei ţalos, 23,7 proc. nurodė, jog skiepai daţniau nei vaistai sukelia nepageidaujamų reakcijų, 83,9 proc. manymų, skiepai yra ţymiai veiksmingesni ir maţiau kainuoja nei kitos medicininės paslaugos. 95,4 proc. mano, kad vaikus reikia skiepyti reguliariai, pagal skiepų kalendorių, tik 16,6 proc. sutiktų skiepyti vaikus nauja ir gerai ištirta vakcina. 48,9 proc. respondentų galėtų sumokėti uţ valstybės nefinansuojamus skiepus. Beveik visi (92,0 proc.) sutinka su teiginiu, kad valstybė privalo uţtikrinti nemokamą skiepijimą visomis vakcinomis, reikalingiausi skiepai – erkinio encefalito. Tiriamieji norėtų, kad informacija apie numatytą skiepijimo datą, būtų suteikiama telefonu (64,4 proc.), o patys informacijos apie skiepus daţniausiai gauna medicinos įstaigose ir internete.

Išvados. Dauguma vaikų tėvų pakankamai palankiai vertina skiepų naudą, bei būtinumą, tačiau apie pusę jų neturi pakankamai ţinių skiepų klausimais. Didţiąją respondentų dalį tenkina skiepų kabineto darbo laikas ir skiepijimo vieta, tačiau tėvams trūksta išsamios informacijos iš sveikatos prieţiūros specialistų apie skiepus ir skiepų kalendorių.

SUMMARY

Management of public health

PARENTS‘ ATTITUDE TOWARDS THE IMMUNOPROPHYLAXIS OF CHILDREN ATTENDING PRE-SCHOOLING INSTITUTIONS

Loreta Stirbliene

Supervisor Ruta Ustinaviciene, Dr. Sc. Assoc. Professor

Medical Academy of Lithuanian University of health sciences, Faculty of public health, Department of health management.

Kaunas; 2011. p.72 p.

Aim of the study. To evaluate parents‟ attitude to the immunoprophylaxis of children attending pre-school institutions in Radviliskis district.

Objectives. To determine the attitude of parents to the issues of immunoprophylaxis; to evaluate the parents„ attitude towards the need of paid and free vaccines; to assess the parents„ attitude to the organization of immunoprophylaxis.

Methodology. Anonymous questionnaire of parents whose children attend pre-schooling institution in Radviliskis district. During the survey 350 questionnaires have been distributed, 329 filled -in questionnaires were returned (94 per cent). 90,3 per cent of respondents were mothers, 9,1 per cent – fathers and 0,6 per cent – foster parents, 73,3 per cent of them live in the city and 26,7 per cent live in the district. The survey data were analyzed by using SPSS 15.0 for Windows software and MS Excel tables. The hypotheses were checked by applying df and χ² tests, with the determination of significance level p<0,05.

Conclusions. The majority of parents have positive opinion about the benefit and necessity of vaccination, however almost half of them do not have enough knowledge on the issues of vaccination. The bigger part of respondents is satisfied with the working hours and place of vaccination room, however parents lack of detailed information from health professionals about the vaccination and vaccination calendar.

TURINYS

ĮVADAS ... 7

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI... 9

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10

1.1. Skiepai – kaip priemonė visuomenės sveikatai stiprinti... ...10

1.2. Imunoprofilaktika ir jos organizavimas ... 11

1.3. Vakcinų nauda ir ţala ... 16

1.4. Tėvų poţiūris ir informuotumas apie skiepus ... 30

2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... Error! Bookmark not defined. 2.1. Tyrimo organizavimas ... Error! Bookmark not defined. 2.2. Tyrimo metodai ir atsakymų vertinimas... Error! Bookmark not defined. 2.3. Tyrimo rezultatų apdorojimas ... 37

2.4. Tiriamosios imties charakteristikos ... 37

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 39

3.1. Tėvų informuotumas imunoprofilaktikos klausimais ... 39

3.2. Tėvų poţiūris į vakcinas ... Error! Bookmark not defined. 3.3. Tėvų poţiūris į imunoprofilaktikos organizavimą. ... Error! Bookmark not defined. 4. REZULTATŲ APTARIMAS... 57

IŠVADOS... 60

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61

SANTRUMPOS

1. PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

2. PSO/EURO – Pasaulinė sveikatos organizacija 3. PPV – polisacharidinė pneumokokinė vakcina 4. ACIP – patariamasis skiepijimo praktikos komitetas 5. AAFP – Amerikos šeimos gydytojų kabinetas 6. BCG – tuberkuliozės vakcina

7. ŢIV – ţmogaus imunodeficito virusas 8. HBV – hepatito B virusas

9. HB – hepatito B vakcina

10. Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina 11. IPV – inaktyvuota poliomielito vakcina

12. MMR – tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina

13. MMR*** – vakcina, skirta 12 metų vaikams, jei jie neskiepyti 6-7 metų amţiaus 14. IOM – Instutute of medicine of the national academies

15. CDC – Centre for disease control

16. DTP – difterijos, stabligės, kokliušo vakcina

17. Hib – B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina 18. HB* – pirma dozė įskiepijama vaikams per pirmas 24 valandas 19. HB** – vakcina skiriama, jei vaikai neskiepyti kūdikystėje 20. VH-A – virusinis hepatitas A

21. PVILD – Pasaulio vaikų infekcinių ligų draugija 22. INICEF – Jungtinių Tautų vaikų fondas.

23. IFOP-Gallup – Prancūzijos rinkos tyrimo kompanija 24. PAM – papildoma ir alternatyvi medicina

25. χ² - Chi kvadrato poţymių homogeniškumo ir nepriklausomumo kriterijus 26. df – laisvės laipsnių skaičius

ĮVADAS

Ligų prevencija yra raktas į visuomenės sveikatą. Juk visuomet geriau išvengti ligos, nei ją gydyti. Tėvai nuolat rūpinasi vaikų sveikata ir sauga, todėl imasi įvairiausių priemonių jiems apsaugoti. Imunoprofilaktika, t.y. dirbtinėmis priemonėmis sudarytas imunitetas, padeda išvengti rimtų ligų ir išsaugoti gyvybes labiausiai paţeidţiamiems planetos gyventojams – vaikams. Skiepijimas yra ne tik asmens apsaugos priemonė, bet ir efektyvus uţkrečiamųjų ligų kontrolės mechanizmas, vienas svarbiausių įrankių, leidţiančių uţkirsti kelią ligoms ir apsaugoti vaikus, bei visą visuomenę nuo infekcinių ligų plitimo.

Skiepai laikomi vienu didţiausių medicinos atradimų, padėjusių suvaldyti maţiausiai 10 pavojingų ligų, kurios kasmet nusinešdavo tūkstančius gyvybių. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) koordinuojama Globalinė imunizavimo programa ne tik sėkmingai vykdoma, bet ir plečiama, o vakcinomis jau galima kontroliuoti 28 ligas. Skiepų programa tapo viena iš ekonomiškai efektyviausių visuomenės sveikatos apsaugos priemonių. Racionalios skiepų politikos įgyvendinimas padeda sumaţinti skiepais valdomų vaikų ir suaugusiųjų ligų daţnį. Sėkmingai plėtojama poliomielito likvidavimo programa, rengiama tymų likvidavimo programa, visame pasaulyje išnaikinti raupai. Pamaţu pamirštama, kuo pasireiškia anksčiau labai paplitusios tokios vaikų infekcinės ligos, kaip difterija, kokliušas, tymai, parotitinė infekcija (kiaulytė) ir kitos.

Daţnai girdime kalbant apie imunitetą, tačiau neretai net medikai negali tiksliai apibūdinti, kas iš tiesų yra tas imunitetas. Supratimo apie imunologiją, bei imuninę sistemą, ištakos siekia tūkstančių metų senumo laikus, o imuniteto ištakos prasideda nuo pirmųjų bandymų apsisaugoti nuo uţkrečiamųjų ligų. 20 amţiaus viduryje susiformavo šiuolaikinės imunologijos sampratos, pagrindinės imunologijos kryptys, apibrėţtas esminis imuniteto teiginys: pagrindinė imuninės sistemos funkcija - organizmo genetinio vientisumo palaikymas. Uţ darbus, aiškinančius apsaugos nuo infekcinių ligų mechanizmus, imunologijos srityje buvo suteiktos pirmosios Nobelio premijos. Tuomet imunologai teigė, kad organizmas atskiria „savus“ audinius nuo svetimų, o imuninė sistema pastoviai „stebi“, ar nepasirodė svetimkūnių, kuriuos nedelsdamas sunaikina. Tokiu principu veikia ir skiepai, kurių pagalba organizme gaminasi antikūnai. Infekcinė imunologija – tai nedidelė ir sparčiai tobulėjanti šiuolaikinės imunologijos mokslo šaka, tyrinėjanti ţmogaus ir mikroorganizmo sąveiką. Jos praktinė sritis yra apsauga nuo uţkrečiamųjų ligų. Imunologiniai metodai taip pat taikomi ir kitose srityse, tokiose kaip alergologija, transplantacijos imunologija, autoimuninių ligų tyrimai.

kalendoriuje išvardytos tik visiems Lietuvos vaikams valstybės garantuojamos vakcinos, paţymėtina, kad gali būti skiepijamos ir kitos Lietuvoje uţregistruotos vakcinos. Yra vakcinų, kurių valstybė neišgali finansuoti, uţ jas reikia susimokėti patiems. Šiuo metu tėvai gali rinktis ir papildomus skiepus nuo vėjaraupių, gripo, virusinio hepatito A (geltos), rotavirusinės infekcijos, pneumokokinės infekcijos, erkinio encefalito ar ţmogaus papilomos viruso.

Kontroliuojant uţkrečiamąsias ligas ţymiai pagerinama šeimos gyvenimo kokybė, sutaupoma lėšų kitoms sveikatos palaikymo sritims, išvengiama ligos sukeltų nemalonių pojūčių. Tačiau sumaţėjęs sergamumas vakcinomis valdomomis ligomis lėmė pasikeitusį visuomenės poţiūrį: daugelis uţmiršo buvusių ligų paplitimo mąstą ir sunkumą, vakcinų vaidmenį ligų kontrolei, neadekvačiai sureikšmindami nepageidaujamus vakcinų poveikius. Antivakcininių judėjimų šalininkai pateikia savo argumentus, kodėl nuo pavojingų ligų nereikia skiepytis. Šios nuotaikos pastaraisiais metais vis labiau plinta ir Lietuvoje.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas – Įvertinti tėvų poţiūrį į vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas, imunoprofilaktiką Radviliškio rajone.

Uţdaviniai:

1. Nustatyti tėvų informuotumą imunoprofilaktikos klausimais.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Skiepai – kaip priemonė visuomenės sveikatai stiprinti

Įvairios visuomenės ir netgi tos pačios visuomenės skirtingos ţmonių grupės turi skirtingą poţiūrį į tai, kas kasdieniame gyvenime yra sveikata. Sveikata yra plati sąvoka, kuri gali įkūnyti platų reikšmių diapazoną, pradedant nuo siaurai techninių ir baigiant visa apimančiomis moralinėmis ar filosofinėmis reikšmėmis. Sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas, taip sveikatą 1946 m. apibrėţė Pasaulio sveikatos organizacija savo konstitucijoje (56).

Dabartiniu metu sveikata suprantama kaip mūsų kasdienio gyvenimo dalis, gyvenimo kokybės rodiklis, o ne gyvenimo tikslas (Otavos chartija, 1986). Sveikata nevertinama vien pagal ligas ir mirtį. Tai tokia būklė, kurią panašūs individai ir bendruomenės stengiasi pasiekti ir išlaikyti, o ne ligų ir suţalojimų gydymo bei slaugymo rezultatas. Sveikata tarsi sankryţa: tai vieta, kurioje susitinka biologiniai ir socialiniai veiksniai, individas ir bendruomenė, socialinė ir ekonominė politika. Be savo vidinės vertės, sveikata dar yra asmens ir kolektyvo saviraiškos būdas, visuomenės ir jos institucijų sėkmės rodiklis kuriant gerovę, kuri yra svarbiausias raidos tikslas (52).

Daugelį visuomenės gyvenimo sričių apimanti sveikatos gerinimo veikla vadinama visuomenės sveikata. Visuomenės sveikata orientuojasi į visų gyventojų sveikatos stiprinimą, jai nebūdingas ,,aukos kaltinimo“ poţiūris, nes individai negali būti atsakingi uţ veiksnius, kurių jie negali valdyti (30).

Daţniausiai naudojamas Pasaulio sveikatos organizacijos priimtas, dar 1951 m. CE. Winslow pasiūlytas, visuomenės sveikatos apibrėţimas:

Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, pailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir dvasinę sveikatą, rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojant uţkrečiamas ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes stiprinti sveikatą, taigi suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą (45).

Sveikatos stiprinimo programa apima procesą, kai ţmonės kontroliuoja ir stiprina savo sveikatą (52). Sveikatos stiprinimas reikalauja, kad šiame procese dalyvautų visa visuomenė, valstybės institucijos bei visuomeninės organizacijos (35).

sveikatos prieţiūrai uţtikrinti. Pagal šią programą vaikų sveikatos sauga be kitų numatytų priemonių įgyvendinama ir didinant visų vaikų imunitetą uţkrečiamosioms ligoms, nuo kurių skiepijama (40).

Šiandien, kalbėdami apie vaikų darţelį, pirmiausia galvojame apie vaiką. Darţelio vaidmuo ugdant maţylio sveikatą ir stiprinant jos apsaugos įgūdţius yra labai svarbus. Šeima ir darţelis – du partneriai, atsakingi uţ vaiko sveikatą ir visapusišką jos ugdymą (67). Tačiau, nepriklausomai nuo aplinkinių pastangų, yra didelė galimybė susirgti uţkrečiamąja liga vidutiniškai 9 valandas per dieną praleidţiant vaikų kolektyve, kur sąlygos plisti uţkratui oro lašiniu būdu yra palankios. Daţniausiai, susirgus vienam vaikui ir laiku jo neizoliavus, suserga ir kiti kolektyvo nariai. Įvertinus Šiaulių visuomenės sveikatos centro Radviliškio skyriuje gaunamus pranešimus apie nustatytą (įtariamą) susirgimą (Forma Nr. 058-089-151a) vėjaraupiais ir rotavirusine infekcija, galima pastebėti, kad savaitės bėgyje iš vienos ugdytinių grupės suserga net 5 vaikai. 2011 metų sausio - kovo mėnesiais uţregistruota 250 susirgimų vėjaraupiais, iš jų net 70 susirgusiųjų buvo ikimokyklines ugdymo įstaigas lankantys vaikai.

1.2. Imunoprofilaktika ir jos organizavimas

Vaikų profilaktiniai skiepijimai arba imunoprofilaktika – tai viena iš valstybės finansuojamų sveikatos prieţiūros sričių kiekvienoje šalyje, nepriklausomai nuo jos ekonominio išsivystymo lygio. Apsauga nuo uţkrečiamųjų ligų skiepais – tai ne tik asmens apsauga nuo uţkrečiamosios ligos, tačiau ir svarbus veiksnys kiekvienos šalies ekonominiam bei socialiniam vystimuisi (69). Skiepų pagalba įgytas imunitetas, tai – organizmo gebos pasipriešinti infekcinių ligų sukėlėjams išugdymas, į jį sušvirkščiant vakcinas (susilpnintus arba negyvus ligos sukėlėjus arba tik jų dalis, nekenkiančias organizmui). Skiepijimas arba vakcinacija, ir šiais laikais yra vienas iš efektyviausių infekcijų valdymo būdų (7). Sėkmingai maţinti skiepais valdomų vaikų ir suaugusiųjų ligų daţnį, uţmiršti, kuo pasireiškia anksčiau labai paplitusios tokios vaikų infekcinės ligos, kaip difterija, kokliušas, tymai, parotitinė infekcija (kiaulytė) ir kitos ypač padeda racionali skiepų politika.

Kiekvienam pirmą kartą paskiepytam vaikui išduodamas dokumentas – skiepų pasas. Jame po kiekvienos vakcinacijos įrašoma: skiepo data, vakcinos pavadinimas ir kiti jos identifikavimo duomenys. Tėvams paaiškinama, kad dokumentas saugotinas, kaip ir gimimo liudijimas.

Vaikai šiuo metu yra skiepijami pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą skiepijimo kalendorių, kuris yra pagrindinis dokumentas, koordinuojantis praktinį skiepijimo darbą (ţiūrėti 1.3.1. lentelę) (43).

1.3.1. lentelė. Vaikų skiepijimo kalendorius.

Vakcina Amţius Iki 24 val. 2-3 paros 1 mėn. 2 mėn. 4 mėn. 6 mėn. 15-16,5 mėn. 18 mėn. 6-7 metai 12 metų 15-16 metų Tuberkuliozės vakcina BCG Hepatito B vakcina HB* HB HB HB** HB Kokliušo, difterijos, stabligės vakcina DTP DTP DTP DTP DT Td B tipo Haemophilus influenzae vakcina

Hib Hib Hib Hib

Poliomielito

vakcina IPV IPV IPV IPV IPV

Tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina MMR MMR MMR ***

Kad liga neišplistų, paskiepytų (pavakcinuotų) vaikų/suaugusių skaičius turi būti 94-95 proc. visos skiepytos populiacijos. Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių pasiekiamos pakankamai didelės skiepijimų apimtys, leidţiančios suvaldyti uţkrečiamąsias ligas, nuo kurių skiepijama. Nors šalies mastu skiepijimų apimtys pakankamai didelės, tačiau jos nevienodos atskirose teritorijose (41).

98,9 99,4 99,4 99,3 93,9 93,5 94 94,9 96,4 96,9 _{94 94,9} 97,7 97,2 96,6 96,9 98,5 99 99,4 99 35 61 94 94,7 0 20 40 60 80 100 120 2004 2005 2006 2007 Tuberkuliozė

Difterija, stabligė, kokliušas Poliomielitas

Tymai, epideminis porotitas, raudonukė

Hepatitas B

B tipo Haemophilus influenzae

1.3.1. pav. Vaikų skiepijimo mastas 2004-2007 metais (proc.).

Sudarant skiepijimų kalendorių atsiţvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių, ekonominių aspektų, t.y., uţkrečiamųjų ligų paplitimą regione, šalies demografinę struktūrą, pirminės sveikatos prieţiūros teikimo ir imunoprofilaktinio darbo organizavimo sistemą, vakcinų teikimo ypatumus ir ekonominius išteklius. Skiepų kalendoriuje nurodyta seka – koks skiepas po kurio turi būti atliekamas ir kokiais laiko intervalais tai reikalinga padaryti. Vaikų skiepijimo tvarka yra taip išdėstyta, kad organizme laiku susiformuotų imunitetas įvairioms infekcijoms – dėl to dera jo laikytis. Skiepijama turi būti tinkamu laiku tinkamomis dozėmis bei tinkamu būdu, kiek įmanoma laikantis rekomenduojamo kalendoriaus.

Įvairių šalių skiepų kalendoriai šiek tiek skiriasi, pvz., JAV skiepų kalendorius rekomenduoja vakcinuoti ir suaugusiuosius, kuriems yra rizikos veiksnių susirgti viena ar kita liga, arba liga, galinčia sukelti paūmėjimą tų ligų, kuriomis serga pacientas (8).

Reikia vakcinuoti pagal skiepų kalendoriuje numatytus terminus, nes kurios nors vakcinos dozės, skiriamos per maţu intervalu ar per ankstyvame amţiuje, gali būti maţiau imunogeniškos nei skiriamos tinkamu laiku ir tinkamais intervalais. Tačiau jei vakcina, paskirta tik keliomis dienomis per anksti, ji išlieka pakankamai imunogeniška. Rekomenduojama neviršyti skiepijimo terminų ir laikytis 4 dienų paklaidos (54). Dozė, skirta anksčiau nei 5 dienos iki termino, neturi būti laikoma tinkama ir turi būti pakartota. Kartotinę dozę nuo nebetinkamo skiepo turi skirti bent minimalus konkrečiai vakcinai numatytas intervalas.

pasveikus stengiamasi trūkstamas vakcinas įskiepyti, o po to skiepijama pagal kalendorių. Tą pačią dieną pacientui į skirtingas vietas skirtingais švirkštais gali būti sušvirkštos kelių rūšių vakcinos. Vienu metu skiriamos įvairios inaktyvuotos ir/ar gyvos virusinės vakcinos netrukdo normaliam imuniniam atsakui susidaryti (9). Standartinių vakcinų švirkštimas į skirtingas anatomines vietas vienu metu yra imunogeniškas, saugus ir rekomenduojamas skiepijimų daţniui pagerinti bei reikiamų skiepų praleidimui išvengti. Toks skiepijimas yra pageidaujamas, kai tik įmanoma, nes tai leidţia sumaţinti apsilankymų pas gydytoją skaičių ir kartu laikytis reikiamo skiepijimo kalendoriaus (68).

Gerinant gyventojų sveikatą, svarbus vaidmuo tenka infekcinių ligų imunoprofilaktikai, kuri yra pats patikimiausias ir pigiausias būdas apsisaugoti nuo sunkių infekcijų (59). K. Ţagmino teigimu atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 metais buvo įsteigtas Respublikinis Imunoprofilaktikos centras, kuriam patikėta organizuoti ir kontroliuoti visą imunoprofilaktinį darbą Lietuvoje. Pirmoji nacionalinė imunoprofilaktikos programa buvo paruošta 1992 metais. Šis darbas dabar organizuotas pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos išplėstines imunoprofilaktikos programos kriterijus. Siekiama išplėsti imunizacijos apimtis, derinami skiepų kalendoriai, pradėta skiepyti nuo raudonukės, A ir B hepatitų, streptokokinės pneumonijos ir kitų infekcinių ligų, įtraukiama į tarptautinių programų vykdymą.

Iki šių dienų keletą kartų keitėsi Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius ir dabar yra vadovaujamasi Nacionalinės imunoprofilaktikos 2009−2013 metų programa. Imunoprofilaktika gali padėti sumaţinti sergamumą, mirtingumą ir invalidumą nuo uţkrečiamųjų ligų, taigi pagrindinė imunoprofilaktikos programos nuostata – paskiepyti visus Respublikos vaikus ir taip sukurti aukšto lygio kolektyvinį imunitetą tarp vaikų. Kiekvienais metais išlikusi nepaskiepytų vaikų dalis po kelerių metų gali lemti epideminį ligos pakilimą (42).

gydytojui vaikus gali skiepyti bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripaţintą paţymėjimą.

Imunoprofilaktiką šalyje koordinuoja Valstybinės visuomenės sveikatos prieţiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (toliau – ULAC). Imunoprofilaktiką valstybinėse, savivaldybių bei privačiose sveikatos prieţiūros įstaigose koordinuoja visuomenės sveikatos centrai apskrityse, kontroliuoja Valstybinė visuomenės sveikatos prieţiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

ULAC rengia imunoprofilaktikos strategijas, nacionalinių profilaktinio skiepijimo programų projektus, organizuoja jų įgyvendinimą ir teikia siūlymus Valstybinei visuomenės sveikatos prieţiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos bei savivaldybėms. Taip pat bendradarbiauja su Pasaulio sveikatos organizacija ir atitinkamomis Europos Sąjungos šalių institucijomis imunoprofilaktikos programų sudarymo bei vykdymo klausimais. Ši institucija pagal įstaigų paraiškas išduoda imunologinius vaistinius preparatus ir skiepijimo priemones, taip pat koordinuoja, analizuoja ir, esant būtinybei, koreguoja skiepijimus.

Skiepijimai yra koreguojami atsiţvelgiant į imunoprofilaktikos efektyvumą, nepageidaujamas reakcijas į skiepus ir komplikacijas, profilaktinio skiepijimo kontraindikacijas ULAC specialistai konsultuoja profilaktinius skiepijimus atliekančius asmenis skiepijimo technikos, medicininių kontraindikacijų, apsauginių skiepijimo metodų taikymo ir kitais su tuo susijusiais klausimais, bei teikia informaciją visuomenei, vertina ir analizuoja atliekamos imunoprofilaktikos kokybę ir organizuoja populiacijos imuninio atsako vertinimo į registruotus imunologinius vaistinius preparatus mokslinius tyrimus.

Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus arba teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a). Duomenys apie skiepą ir nepageidaujamas reakcijas surašomi į profilaktinių skiepijimų įskaitos ţurnalą (forma 064/a).

ataskaitos perduodamos ULAC Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir terminais.

Imunologinių vaistinių preparatų klinikiniams tyrimams ir tiriamojo imunologinio vaistinio preparato klinikiniams tyrimams atlikti leidimą išduoda Lietuvos bioetikos komitetas Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos teikimu (44).

Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros veiklai, tačiau Radviliškio rajone nėra uţregistruota nei viena tokia įmonė ar asmuo. Artimiausios privačios imunoprofilaktikos paslaugas teikiančios įmonės, į kurias gali kreiptis gyventojai, yra gretimuose Šiaulių ir Panevėţio rajonuose.

1.3. Vakcinų nauda ir ţala

Nors vakcinų kūrėjai ir stengiasi sukurti kuo saugesnius preparatus, įšvirkštos vakcinos visgi gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Lietuvoje yra priimtas toks apibrėţimas: “Nepageidaujama reakcija į skiepą – bet kokie laikinus ar pastovius sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto fizinių poţymių, simptomų, ir /ar laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po imunizacijos ir, manoma, jos sąlygoti.“ Skiriamos trys pagrindinės nepageidaujamų reakcijų kategorijos: vietinės, sisteminės ir alerginės reakcijos. Apie visas pasireiškusias ţymias nepageidaujamas reakcijas į skiepą, būtina pranešti ULAC, uţpildant specialią formą (69).

Šiuo metu valstybės lėšomis skiepijama nuo tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, kokliušo, stabligės, poliomielito, B tipo hemofilus influenza, tymų, parotito, raudonukės. Lietuvoje galima pasiskiepyti ir nuo kitų uţkrečiamųjų ligų, tačiau uţ šias vakcinas reikia mokėti. Į valstybės lėšomis kompensuojamų skiepų sąrašą vaikų infektologai pirmiausia norėtų įtraukti pneumokokinę vakciną, ateityje – skiepus nuo ţmogaus papilomos viruso, vėjaraupių, rotavirusų. (44). Pakeisti praktiškai įdiegtą ir patvirtintą skiepijimų kalendorių yra sudėtinga, nes tai susiję su didelėmis organizacinėmis ir materialinėmis sąnaudomis. Tokie kalendoriai sudaromi maksimaliai atsiţvelgiant į visas aplinkybes, ir keičiami tik tuomet, kai yra absoliučiai pagrįsta ir būtina.

Labai retais atvejais skiepai gali sukelti alerginę reakciją, pasireiškiančią atskirų kūno dalių arba viso kūno išbėrimu ir nieţėjimu. Dar rečiau vaikams gali pasireikšti stipri reakcija, vos per kelias minutes po paskiepijimo, kuri gali sukelti kvėpavimo sutrikimą ar net apalpimą, tai yra anafilaksiją. Esant kai kuriems negalavimams (smarkus karščiavimas, odos liga ir kt.) skiepyti BCG vakcina negalima (58).

Įvairiuose šaltiniuose yra minimas ir šalutinis BCG vakcinos poveikis. Londono Higienos ir Tropinės medicinos mokyklos tyrinėtojai atliko Anglijoje naudojamos BCG vakcinos tyrimą, per kurį įrodė, kad BCG neturi įtakos sergamumui plaučių tuberkulioze. PSO 1960 metais tyrė BCG efektyvumą Indijos provincijoje, šiame tyrime dalyvavo dvi grupės ţmonių – vakcinuoti BCG ir kontrolinė grupė. Išvada buvo tokia, kad BCG efektyvumas buvo 0 proc., tai yra daugiau tuberkuliozės atvejų buvo uţregistruota vakcinuotoje grupėje, nei kontrolinėje. 1992 metais tokį patį tyrimą atliko pasaulyje pirmaujantis medicinos ţurnalas „The Lancet“ ir taip pat nerado duomenų, kad BCG turi įtakos sergamumui tuberkulioze (5). 62 ligos atvejai buvo uţregistruoti Prancūzijoje, kuomet ligoninės darbuotojai uţsikrėtė tuberkulioze, nors visi jie buvo paskiepyti. Tyrimas buvo atliekamas studijuojant visus susirgimo tuberkulioze atvejus nuo 1984 iki 1992 metų (18).

1998 metais BCG vakcinacija buvo sustabdyta Vokietijoje, 1998 – Šveicarijoje, o 2000 – Austrijoje. Olandijoje sergamumas tuberkulioze ţemiausias Europoje, nors šioje šalyje ir netaikyta vakcinacija BCG. Šalyse, kur niekada nebuvo BCG vakcinacijos programos, pvz., Olandijoje ar JAV, mirtingumas nuo TBC maţėjo taip pat, kaip ir šalyse, kuriose vakcinacija taikoma. Šiuo metu sergamumas TBC linkęs didėti ir kai kur įgauna epideminį pobūdį. Prieţastys tos pačios, kaip ir anksčiau: skurdas, didelis gyventojų tankumas, sanitarijos būklė, netinkama mityba, nedarbas, migracija, t.y. daugiausiai lemia socialiniai faktoriai (48).

61,8 _58,6 56,3 50,2 72,8 92,2 81,2 58,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 2006 2007 2008 2009 Lietuvos Respublika Radviliškio r.

1.3.1. pav. Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje ir Radviliškio r. 2006-2009 m.(100 000 gyv.). Šaltinis: Lietuvos sveikatos informacijos centras (46)

Hepatito B virusas (HBV) šiuo metu plačiai paplitęs visame pasaulyje. Hepatitas B - tai lėtinė kepenų liga (trunkanti 6 mėnesius ir daugiau), sukelta hepatito B viruso (HBV). Liga paprastai prasideda nuo ūminio hepatito B ir pereina į lėtinį. Tai labai daţna liga - apie 5 proc. gyventojų yra lėtiniai infekcijos nešiotojai. Vaikai liga gali uţsikrėsti kontaktuodami su uţsikrėtusiojo organizmo skysčiais: buitinio kontakto metu (įsidūrus, įsipjovus), kraujo perpylimo metu. Efektyviausia ir bene pagrindinė priemonė padedanti išvengti hepatito B yra skiepai. Pasaulio sveikatos organizacija siekia, kad skiepijimas nuo hepatito B būtų įtrauktas į visų šalių Nacionalines imunoprofilaktikos programas ir nuo hepatito B būtų paskiepyti visi vaikai.

Hepatitas B taip pat yra įtrauktas į vaikų skiepų kalendorių Lietuvoje, skiepijimo grafikas nuo HBV įvairiose šalyse skiriasi. Kas mėnesį skiriamos 2 ar 3 vakcinos dozės, papildomos dozės – po 6 ar 12 mėn. Daţniausiai pakankamas imunitetas susidaro po trijų injekcijų. Ilgalaikė apsauga nuo HBV priklauso nuo ilgalaikės stiprios imuninės atminties. Naujagimio kepenys pradeda funkcionuoti tik praėjus 48–72 valandoms po gimimo. Pirmomis gyvenimo dienomis hepatito B vakcina ne tik neapsaugo naujagimio, bet gali sutrikdyti imunines sistemos formavimąsi (49).

HBV vakcinos gerai toleruojamos, tik 20–30 proc. pasitaiko vietinių reakcijų, tačiau sisteminės nepageidaujamos reakcijos nebūdingos. Pradţioje HBV vakcinacija buvo siūloma rizikos grupei priklausantiems asmenims, t.y. keliautojams, asmenims, gyvenantiems uţsienyje, nesukūrusiems šeimų. Tačiau šiai problemai sparčiai išplitus visame pasaulyje, skiepai imti rekomenduoti visai populiacijai. Pirmiausia paaugliams, vėliau – vaikams, kadangi tai geriausias būdas sumaţinti uţsikrėtimą HBV (tikimasi per 25 metus sumaţinti uţsikrėtimą HBV 90 proc.) (74).

mirtimi, trečdalis (9673) buvo pakankamai rimtos, nes prireikė gydytojo konsultacijos, stacionaraus gydymo, ar baigėsi invalidumu. 17.497 tokių atvejų buvo susiję išskirtinai su hepatito B vakcina, likusieji – kombinuotomis vakcinomis į kurių sudėtį įėjo Hepatito B vakcina. Tačiau būtent pastarieji pripaţinti kaltais dėl dviejų trečdalių (291) mirčių, įvykusių poros dienų bėgyje po vakcinacijos (6).

Iki 1999 m. apie 100 publikacijų patvirtino maţiausiai 45 pašalines reakcijas, siejamas su hepatito B vakcina, įskaitant Guillain - Baro sindromą, regėjimo sutrikimus, galvos svaigimą, ūţimą ausyse, kolitą, autizmą, reumatoidini artritą (6).

B. Classen tyrimų duomenimis, Naujoje Zelandijoje įtraukus hepatito B vakciną į skiepų kalendorių, 60 proc. išaugo sergamumas I–ojo tipo diabetu (10). Nuo 1987 m. medicininėje literatūroje galima rasti maţiausiai 38 pranešimus, teigiančius, kad hepatito B vakcina gali sukelti lėtines autoimunines bei neurologines ligas tiek vaikams, tiek suaugusiems (26).

JAV nacionalinės mokslo akademijos medicinos instituto ekspertai pareiškė, kad hepatito B vakcinos sąsaja su nervų sistemos susirgimais, Guillan-Barre sindromu bei artritais – moksliškai pagrįstos, ir teoriškai gali sietis su staigios kūdikiu mirties sindromu bei anafilaksinėmis reakcijomis. 1997 m. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC), nors ir viešai gindamas hepatito B vakciną, į vakcinos vartojimo instrukciją įtraukė pastabą, kad gali būti sąsajų tarp vakcinos ir išsėtinės sklerozės. Daktaras Bonnie Dunbar iš Baylor medicinos koledţo, ląstelių biologijos profesorius, pelnęs apdovanojimų vakcinų tyrimuose šias sąsajas aiškina tuo, kad hepatito B vakcinoje esantis viruso antigenas (paviršiaus baltymo molekulės) panašios sandaros į ţmogaus nervuose bei nerviniuose audiniuose esančius baltymus, ir to pasekoje vystosi autoimuninė reakcija. Dunbar teigimu gali praeiti keli mėnesiai ar metai kol pasireikš pirmieji tokios autoimuninės reakcijos poţymiai (27).

1998 m. Prancūzijoje 15.000 ţmonių padavė vyriausybę i teismą dėl keliems tūkstančiams (daugiausia paauglių) po hepatito B vakcinos atsiradusios išsėtinę sklerozę primenančios simptomatikos. Tais metais Prancūzijoje buvo nutraukta privaloma vakcinacija nuo hepatito B (47).

1999 m. JAV CDC atšaukė privalomą naujagimių skiepijimą hepatito B vakcina, tačiau 2002 m. ekspertai pakoregavo savo pranešimą, jie teigė, jog hepatito B vakcinos pašalinio poveikio mokslinių įrodymų šiandienai nepakanka. Tais pačiais metais hepatito B vakciną vėl rekomenduota įtraukti į skiepijimo kalendorių (66). 1999 m. Amerikos gydytojų ir chirurgų asociacijos direktorė Jane Orient vertindama vakcinaciją nuo hepatito B pabrėţė, kad ,,daugumai vaikų rimtų pašalinių reakcijų rizika yra 100 kartų didesnė, nei rizika susirgti hepatitu B”.

Autoriai padarė išvadą, kad nėra jokių asociacijų tarp hepatito B vakcinacijos ir išsėtinės sklerozės (4).

Uţkrečiamų ir AIDS centro duomenimis, hepatito B sergamumas šalyje maţėja, 2006 metais sirgo 107 asmenys, o 2009 per pus maţiau – 58, virusiniais hepatitais 2006 metais sirgo 290 asmenys iki 2009 metų šis sergamumas taip pat sumaţėjo per pusę (181). Hepatitu B Radviliškio rajone 2008–2010 metais sirgo po vieną asmenį. Nuo 2006 iki 2009 metų Lietuvoje mirė 4 asmenys, sirgę hepatitu B, hospitalizuoti buvo – 356 sergantieji (1.3.2. pav.).

290 195 161 181 107 84 90 58 0 50 100 150 200 250 300 350 2006 2007 2008 2009 Visi hepatitai Hepatitas B

1.3.2. pav. Sergamumas virusiniais hepatitais ir hepatitu B Lietuvoje 2006-2009 m. (abs. sk.).

Šaltinis: Uţkrečiamų ligų ir AIDS centras (73)

Labai sunki ir pavojinga infekcija yra difterija. Difterija plinta lašiniu būdu per orą, šia liga uţsikrečiama nuo ligonio jam kosint, čiaudint, uţsikrėsti difterija galima ir per uţkrėstą pieną, buities daiktus, ţaislus. Liga pasireiškia 2 – 9 dieną po uţsikrėtimo, ligonis ima karščiuoti, jį kamuoja silpnumas, kiti negalavimai, daţniausiai pasitaiko tonzilių difterija.

Difterija kadaise buvo viena daţniausių vaikų ligų bei mirčių prieţasčių. Iki šiol difterijos pavadinimas asocijuojasi su didele grėsme visuomenės sveikatai, nors pastaraisiais metais Lietuvoje registruojami tik pavieniai, daţniausiai suaugusiųjų, susirgimai. Skiepijimais difterija buvo sutramdytas, atrodė, kad tai jau praeitis. Lietuvos neaplenkė kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Europą sukrėtusi netikėta difterijos epidemija. Šiandien absoliučiai akivaizdu, kad vienintelė praūţusios epidemijos prieţastis – sutrikę skiepai.

silpną imunitetą turintys ţmonės. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje nebuvo uţregistruota susirgimų difterija, tačiau 2008 metų sausio mėnesį nustatytas mirties nuo difterijos atvejis, kovo mėnesį – vienas ligos atvejis Kauno mieste. Susirgimų šia liga banga Lietuvoje atslūgo, tačiau kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje) difterijos protrūkiai dar pakankamai daţni (31).

Kokliušas ţinomas kaip labai uţkrečiama kvėpavimo takų infekcija. Tačiau vyresnio amţiaus vaikams ir suaugusiems ţmonėms kokliušas nėra mirtina liga, o greičiau nemaloni dėl ilgai besitęsiančio atkaklaus kosulio. Kokliušo vakcinos antigenas yra negyvas kokliušo sukėlėjas (Bordetella pertussis), kuriame yra apie 3000 baltymų ir kiekvienas iš jų sukelia imuninį organizmo atsaką, nors apsaugai nuo kokliušo uţtektų tik 2–5 baltymų.

Šalutinės reakcijos po paprastos (visos) difterijos, stabligės, kokliušo vakcinos (DTP) daţniausiai yra būtent dėl to Bordetella pertussis komponento, kuris turi daugybę nebūtinų kokliušo profilaktikai baltymų. Paţymima, kad 35–50 proc. paskiepytųjų vakcinos injekcijos vietoje pasitaiko skausmingas audinių sukietėjimas. Būna bendros reakcijos – vangumas, irzlumas, apetito stoka, maţdaug pusei paskiepytųjų – karščiavimas (tarp jų 6 proc. – net iki 39,0° Cir daugiau) (60).

Ankstyvojo amţiaus kūdikiams kokliušas yra labai sunki liga. Teigiama, kad 6 iš 100 kokliušas komplikuojasi pneumonija, 1 iš 200 – būna trumpalaikiai traukuliai, 1 iš 500 – sunkios smegenų komplikacijos, 1 iš 250 – miršta (13). Dabar atsirado geresnė vakcina, kurioje kokliušo antigenas yra išgrynintas iki 2–5 būtiniausių antigenų – DTPa vakcina. Ji sukelia daug maţiau šalutinių reakcijų (33). Šiuo metu pasaulyje DTPa vakcina vartojama labai plačiai. Taigi labai svarbu neatidėlioti ir laiku paskiepyti kūdikį, nes kuo maţesnis kūdikis, tuo kokliušas yra jam pavojingesnis. O kūdikiai paprastai uţsikrečia nuo nesunkiai sergančių suaugusiųjų, su kuriais neįmanoma numatyti kontakto. Priešingai nei kitose studijose, Olandijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad broliai ir seserys buvo pagrindinis infekcijos šaltinis kūdikiams (20).

5 1 3 3 ₁ 3 3 12 6 5 15 ₁₂ 39 7 17 84 69 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 0-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10-14 m. 15-17 m. 2006 2007 2008 2009

1.3.3. pav. Sergamumas kokliušu vaikų tarpe 2006-2009 m. (abs.sk).

Šaltinis: Uţkrečiamų ligų ir AIDS centras (73)

Stabligė tai ūmi infekcinė liga, pasireiškianti nepaprastai skausmingais raumenų spazmais, kurių metu gali įvykti asfiksija ir mirtis. Stabligės sukėlėjas Clostridium tetani bacila, stabligės sukėlėjai gyvuoja ţolėdţių gyvulių ir ţmonių ţarnose, todėl jų yra dirvoje, mėšle (daugiausia būna arklių išmatose), gali patekti ant daiktų. Stabligės sukėlėjais uţsikrečiama, kai susiţeidus ar nusideginus ţaizda uţkrečiama dirvoţemiu. Patekę į gilią ţaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, kuris sukelia raumenų spazmus, inkubacinis ligos laikotarpis vidutiniškai trunka 4–15 dienų. Ligoniui pradeda trūkčioti suţeista galūnė, dėl kramtomųjų raumenų spazmų jis negali prasiţioti, vėliau prasideda skausmingi traukulių priepuoliai, spazmams apėmus dideles raumenų grupes, gali lūţti kaulai, nuo kramtomųjų raumenų spazmų lūţta dantys (60). Ši liga yra labai sunki, mirštamumas nuo jos siekia 90 procentų, Lietuvoje kasmet daugėja traumų, todėl išlieka pavojus susirgti stablige, daţniau ja serga kaimo ţmonės. Mirštamumas nuo stabligės labai didelis, ypač pavojinga naujagimių stabligė (kuri daţnai lieka neatpaţinta), nuo jos mirštamumas – apie 80 proc., pasaulyje kasmet nuo stabligės miršta apie pusė milijono naujagimių. Patyrus traumą būtina skiepytis nuo stabligės. Nuo šios ligos visi skiepijami vaikystėje, tačiau kas 10 metų imunitetą būtina stiprinti ir suleisti dar vieną vakcinos dozę (31).

Mirštamumas nuo tymų – 1–3/1000 (JAV), neišsivysčiusiose šalyse – daţnesnis. Iki tymų vakcinos įdiegimo visame pasaulyje kasmet nuo tymų mirdavo 800 000 vaikų, pusė iš jų – Afrikoje (75).

Net ir pasveikusiems po susirgimo tymais praėjus 10 ir daugiau metų galima komplikacija – poūmis sklerozuojamasis panencefalitas, pasireiškiantis intelekto paţeidimu ir traukuliais.

Šiuolaikinės gyvos tymų vakcinos sukūrimas ir tinkamo vakcinos transportavimo bei laikymo reţimo laikymasis uţtikrino galimybę išvengti šios sunkios infekcijos ir išsaugoti milijonus vaikų gyvybių. Pasaulinė sveikatos organizacija buvo iškėlusi uţdavinį iki 2007 m. likviduoti Europoje tymus. Labai svarbu, kad nuo tymų būtų paskiepyta neturinčių šiai infekcijai imuniteto ne maţiau kaip 90 proc. asmenų. Net išsivysčiusiose šalyse, kur tymų vakcinacija yra rutininė, vis dar pasitaiko pavienių atveţtinių tymų atvejų iš kitų šalių (16). Nuo 2006 iki 2009 metų šalyje buvo uţfiksuoti du susirgimo atvejai, tai yra 2006 metais ir 2008 metais.

Bet daug tyrimų rodo, jog tymai turi svarbią reikšmę imunines sistemos brendimui (15). Vaikams persirgusiems tymais maţesne tikimybe susirgti maliarija ar parazitų sukeltomis ligomis, palengvėja lėtinių ligų eiga, pvz. Bazelyje (Šveicarija) iki 1960 m. vaikams, sergantiems lėtinėmis inkstų infekcijomis, gydymo tikslais sudarydavo sąlygas uţsikrėsti tymais. Krūties vėţio rizika sumaţėja daugiau kaip 50 proc. (1). Išsėtine skleroze maţiau serga ţmonės, vaikystėje parsirgę tymais (32). Vaikai, persirgę tymais, šienlige serga kur kas rečiau uţ paskiepytus nuo tymų (37).

Daţna vaikų liga infekcinis parotitas laikoma ne tokia sunkia, kaip tymai. Jos metu paţeidţiamos visos sekrecijos liaukos, daugiausia matomos patinusios seilių liaukos (kiaulytė). Tačiau neretai paţeidţiama kasa, paaugliams berniukams – sėklidės (orchitas). Daugiau nei pusei susirgusių parotitu nugaros smegenų kanalo likvore randama limfocitinė pleocitozė, apie 10 proc. su uţdegimo poţymiais – meningitas. Registruojamos kitos komplikacijos: artritas, tireoiditas, mastitas, glomerulonefritas, miokarditas, trombocitopenija, encefalitas, cerebrinė ataksija, skersinis mielitas, kurtumas. Šios komplikacijos daţniau pasitaiko susirgusiems vyresniame amţiuje vaikams (paaugliams), negu kūdikiams.

Povakcininės reakcijos į šiuo metu vartojamą kombinuotą vakciną su parotito antigenu labai retos, jos gali pasireikšti greitai praeinančiu alerginiu bėrimu, nedideliu seilių liaukų patinimu. Kitokių simptomų pasireiškimas po vakcinacijos neturi prieţastinio ryšio su vakcinacija.

279 74 101 74 81 82 0 50 100 150 200 250 300 2004 2005 2006 2007 2008 2009

1.3.4. pav. Sergamumas epideminiu parotitu Lietuvoje 2004-2009 metais (abs.sk.).

Šaltinis: Uţkrečiamų ligų ir AIDS centras (73)

Daugiausia vaikų (0-17 m.) epideminiu parotitu sirgo 2007 metais, daugiausia jų 10-14 metų amţiaus. 2009 metais sergamumas epideminiu parotitu amţiaus grupėse panašus (1.3.5. pav.).

2 4 2 3 1 8 14 12 17 8 10 12 10 13 9 7 10 11 12 12 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 0-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10-14 m. 15-17 m. 2006 2007 2008 2009

1.3.5. pav. Sergamumas epideminiu parotitu vaikų tarpe 2004-2009 metais (abs.sk.).

Šaltinis: Uţkrečiamų ligų ir AIDS centras (73)

Povakcininės raudonukės reakcijos – trumpalaikis karščiavimas, konstatuojamas po 5–12 dienų nuo vakcinacijos 5–15 proc. paskiepytųjų, apie 5 proc. jų būna odos bėrimas, limfadenopatija, apie 0,5 proc. paskiepytų vaikų – artralgijos. Paaugliams ir moterims artralgijos ir trumpalaikiai artritai daţnesni (10–25 proc.), tačiau jie retesni negu po infekcijos (53).

Paskutinis sergamumas raudonuke, vaikų ir suaugusių tarpe, buvo uţfiksuotas 2007 metais, daugiausia šia liga sirgo 2005 metais – 118 asmenų.

Susirgimų tymais, parotitu ir raudonuke galima išvengti vienu metu paskiepijant nuo šių ligų, naudojant kombinuotą „3 viename“ vakciną MMR. Lietuvoje anksčiau skiepyta vakcina buvo susijusi su nepageidaujamais centrinės nervų sistemos dirginimo reiškiniais. Įregistruoti simptomai buvo reti ir ţymiai lengvesni nei sergant natūraliomis ligomis, visgi anksčiau skiepyta MMR vakcina buvo pakeista kita, saugesne ir brangesne MMR vakcina. Nepaisant išsamių įrodymų, patvirtinančių vakcinos saugumą ir veiksmingumą, buvo iškelta hipotezė apie galimą ryšį su autizmu bei ţarnyno problemomis. Tyrimai atlikti JAV, Jungtinėje karalystėje, Švedijoje ir Suomijoje hipotezę paneigė. Tėvai gali būti tikri, kad MMR yra gerai išbandyta, patikrinta, ir viena iš labiausiai sėkmingų intervencijų į sveikatos prieţiūros paslaugas (12).

Haemophilus influenza bakterijos sukeltos ligos: pneumonija, meningitas, pūlingas perikarditas, osteomielitas, endoftalmitas, septinis tromboflebitas, septicemija ir kitos pasitaikydavo neretai. Kadangi ligai išaiškinti reikalinga speciali terpė, apie jų sukėlėją anksčiau Lietuvoje maţai buvo ţinoma.

Šiuo metu yra sukurta vakcina tik nuo Haemophilus influenza, pačios sunkiausios infekcijos, sukeltos Hib. Pirmoji Hib polisacharidinė vakcina galėjo būti taikoma vaikams nuo 2 metų amţiaus. Nuo 1989 m. konjuguota Hib vakcina gali būti skiepijama ir ankstyvojo amţiaus kūdikiams – 2 mėn.

Hib infekcija nėra taip daţnai pasitaikanti kaip tymai arba vėjaraupiai. Todėl Hib vakcinos pavartojimo visuotinai profilaktikai pagrindimas kurį laiką buvo diskutuojamas dėl jos ekonominio efektyvumo (11). Tačiau daugelyje šalių atlikti labai kruopštūs kontroliuojami tyrimai parodė, kad visuotinė kūdikių vakcinacija šiuolaikine vakcina išsaugo vaikų gyvybes ir jų visavertę sveikatą, o valstybei yra ekonomiškai naudinga (55).

stabligės, kokliušo (DTP) vakcinos poveikius. Sergamumas šia liga nėra didelis, palyginus su epideminiu parotitu ar hepatitu B, nors tik nuo 2004 metų pradėjo didėti paskiepytų vaikų skaičius. (72).

Poliomielitas – tai ūmi virusinė infekcija, sukelianti įvairių raumenų paralyţius. Ši baisi liga luošino ţmones nuo senų senovės. Manoma, kad seniausias įrodymas, jog ši liga ţmoniją kankino nuo seniausių laikų, – beveik 4000 metų turinti Egipto stela, vaizduojanti poliomielito suluošintą ţmogų. Per paskutiniąją didţiausią 1952–1957 metų poliomielito epidemiją sirgo šimtai tūkstančių ţmonių, daug jų mirė ar liko suluošinti. Šiuo metu Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva sėkmingai realizuojama poliomielito likvidavimo programa. Ištisi ţemynai jau visiškai išsivadavo iš šios sunkios ligos. Amerikos ţemyne poliomielitu nebesergama nuo 1994 metų, Australijoje, Tolimųjų Rytų regione – nuo 2000 metų, Europos regione – nuo 2002 metų. Pastaraisiais metais poliomielitu vis dar sergama tik keliose pasaulio šalyse, o daugiausia susirgimų registruojama Indijoje. Poliomielitas pasireiškia įvairių raumenų paralyţiumi. Daţniausiai paţeidţiami galūnių raumenys, o sunkiausios ligos formos sukelia kvėpavimo raumenų paralyţių, nuo kurio ligoniai neretai miršta. Persirgus poliomielitu, luošinantis raumenų paralyţius gali išlikti visam gyvenimui. Veiksmingiausia poliomielito profilaktikos priemonė – skiepijimas. Poliomielito vakcina, sukurta apie 1955 metus. Lietuvoje nuo poliomielito skiepyti pradėta 1957 metais, paskutinis susirgimas poliomielitu uţregistruotas 1972 metais. Labai svarbu ir šiuo baigiamuoju poliomielito likvidavimo tarpsniu išlaikyti dideles skiepijimų apimtis, nes kol pasaulyje yra bent vienas poliomielito ţidinys, liga gali paplisti bet kur (34).

Iš valstybės biudţeto neatlyginamos skiepijimų nuo ligų, neįtrauktų į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, išlaidos. Imunoprofilaktikos kainą ir apmokėjimo tvarką nustato skiepijimus atliekanti įstaiga, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (39).

Neretai girdime, kad vėjaraupiai – lengva vaikiška liga, kai kas netgi mano, kad vėjaraupiais „reikia“ persirgti. Tai netiesa. Vėjaraupiai gali būti labai sunki, netgi mirtina liga. Net ir labai lengva vėjaraupių forma ilgam sutrikdo šeimos gyvenimą, nes maţiausiai 10 dienų vaikai negali lankyti vaikų kolektyvo. Vėjaraupių vakcina labai efektyvi, saugi. Ši vakcina Lietuvoje skiepijama nuo 1998 metų. Kartą įskiepyta vaikams, ši vakcina apsaugo nuo vėjaraupių visą gyvenimą, bet ji nėra finansuojama (70).

Lietuvoje ši vakcina skiepijama, jei jos skiepijimo kaštus apmoka skiepijamieji. Ji įskiepijama dviem dozėmis. Visiems vaikams VH-A vakcina skiepijama Izraelyje bei kai kuriose JAV valstijose. Lietuvoje VH-A vakciną vaikams rekomenduojama skiepyti prieš pradedant vaikui lankyti vaikų kolektyvą (darţelį ar mokyklą). Ši vakcina rekomenduojama ir keliautojams, ypač – vykstantiems į šalis, kur sergamumas VH-A dar gana didelis: šilto klimato pajūrio šalyse, tropiniuose kraštuose. Gal ir paradoksalu, tačiau sumaţėjus sergančiųjų VH-A, padidėjo vaikų skiepijimo VH-A vakcina svarba. Dabar vaikai serga ţymiai rečiau, todėl Lietuvoje sparčiai didėja VH-A imlios visuomenės dalis. Nors sergančiųjų VH-A ir labai sumaţėjo, bet ši infekcija mūsų šalyje visiškai dar neišnaikinta. Tai reiškia, kad susidaro visos epidemiologinės prielaidos VH-A protrūkiams (72).

Erkinis encefalitas – tai virusinės kilmės nervų sistemos uţdegimas. Šią ligą sukelia erkinio encefalito virusas, kurį ţmogui perduoda uţkrėsta erkė. Taip pat galima uţsikrėsti vartojant nevirintą karvių arba oţkų pieną, tačiau taip atsitinka labai retai.

Europoje didţiausia rizika susirgti erkiniu encefalitu yra Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, rytinėje Švedijos pakrantėje, pietinėje Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Erkės, kurios platina erkinio encefalito virusą, veisiasi visoje Lietuvoje, jų randama ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose, daugiausia ligos atvejų kasmet registruojama vidurio ir šiaurės Lietuvos rajonuose. Asmuo, uţsikrėtęs erkinio encefalito virusu, suserga praėjus 1–2 savaitėms po erkės įsisiurbimo. Mirštamumas nuo erkinio encefalito siekia nuo 0,5 iki 4 proc., maţdaug trečdaliui persirgusiųjų erkiniu encefalitu lieka ilgalaikiai padariniai. Ţmonės, persirgę erkiniu encefalitu, antrą kartą šia liga nebesuserga, nes imunitetas jam įgyjamas visam gyvenimui. Erkinio encefalito galima išvengti pasiskiepijus, Lietuvoje erkinio encefalito vakcina yra mokama, tai yra vakcinos kaštus turi padengti patys skiepijamieji. Skiepytis nuo šios ligos galima visais metų laikais (71).

skiepijamieji (72). JAV turi daugiau nei dešimtmečio vakcinacijos patirtį, rezultatai – geri. Čekijoje, Slovėnijoje, bei kitose Europos šalyse, pneumokokinė vakcina įtraukta į nacionalines programas.

Bene labiausiai paplitusi ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija – gripas. Šia ligą sukelia greitai besikeičiantys virusai, todėl ilgalaikis imunitetas neįgyjamas. Skiriami du gripo viruso kintamumo tipai: 1) nedideli pakitimai, 2) radikalūs pakitimai. Nedidelių gripo viruso pakitimų įvyksta kasmet, jie sąlygoja kasmetinius didesnius ar maţesnius gripo susirgimų protrūkius. Gripo viruso genetinės savybės radikaliai pakinta, kai paukščių ir ţmogaus gripo virusai kitų gyvūnų (pvz., kiaulių) organizme pasikeičia genetine informacija ir įgauna kokybiškai naujų paviršinių savybių. Maţdaug kas 30 metų gripo virusas pakinta radikaliai, todėl kyla didelių gripo epidemijų.

Gripas plinta oro lašiniu būdu. Gripo infekcijos šaltinis – sergantis ţmogus, iš jo virusai išsiskiria su iškvepiamu oru, aplinkiniai uţsikrečia per kvėpavimo takus. Uţsikrėtęs asmuo jau po kelių valandų pats pradeda skleisti virusus į aplinką, todėl gripas labai greitai išplinta.

Gripui imlūs visi ţmonės, epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad uţsikrečia ir tie, kurie teigia gripu „niekuomet nesergą“. Po gripo sezono šių ţmonių kraujyje randama antikūnų prieš tą sezoną cirkuliavusius gripo virusus, t. y. jie buvo uţsikrėtę. Susiklosčius nepalankioms sąlygoms (pvz., pervargus, dėl streso, sutapus su kitomis ligomis) šie ţmonės gali susirgti sunkiomis, komplikuotomis gripo formomis.

Gripas neretai sukelia sunkių komplikacijų, iš jų daţniausios – plaučių uţdegimas, širdies raumens uţdegimas (miokarditas), taip pat paūmėja bronchų astma, kitos lėtinės ligos, gripas itin pavojingas maţiems vaikams ir vyresniems ţmonėms.

Efektyviausia gripo profilaktikos priemonė – skiepai. Neretai skiepijimams priešpriešinamos kitos sveikatinimo priemonės. Teigiama, kad grūdinimas, racionali mityba apsaugo geriau nei skiepai. Tai netikslu. Be jokios abejonės, ir grūdinimas, ir fizinė mankšta, ir racionali mityba bei vitaminų vartojimas turi įtakos bendram ţmogaus atsparumui daugeliui ligų. Tačiau šios priemonės nesukuria jokio specifinio atsparumo gripui, todėl nepalankiomis epidemiologinėmis aplinkybėmis ir šie ţmonės suserga, kartais – labai sunkiai. Kadangi gripo virusas labai kinta, kiekvienais metais pagaminama tam sezonui skirta gripo viruso vakcina. Visus metus pasaulinis gripo prieţiūros tinklas renka įvairius duomenis apie gripą, visame pasaulyje išskirtas gripo viruso padermes.

vaikams ir pagyvenusiems ţmonėms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis, bei asmenims, dėl bet kokių prieţasčių reguliariai vartojantiems acetilsalicilo rūgštį (aspiriną), nes manoma, kad gripo viruso ir acetilsalicilo rūgšties sąveika yra labai sunkios ligos, vadinamo Reye sindromo, rizikos veiksnys. Gripo vakcina rekomenduojama ir nėščiosioms, nes skiepijimas apsaugo ne tik pačią nėščiąją, bet ir jos būsimą naujagimį. Lietuvoje skiepijamos tik negyvų gripo virusų vakcinos, todėl po įskiepijimo net teoriškai neįmanoma, kad paskiepytasis susirgtų į gripą panašia liga. Yra atlikta daug tyrimų, įrodančių, kad jeigu iškart po gripo vakcinos įskiepijimo ţmogus suserga virusine infekcija, tai būna tik laiko sutapimas – paskiepytasis jau buvo uţsikrėtęs kitu virusu. Beveik kasmet Lietuvoje nuo gripo miršta jaunų ţmonių ir vaikų (2).

2009 metais gripu sirgo 68 750 ţmonių, iš kurių 20 mirė nuo šios ligos. Vaikų tarpe daugiausia sirgo 7-9 metų amţiaus vaikai, ULAC duomenimis, 2009 metais miesto vaikų sergamumas buvo didesnis, nei kaime gyvenančių vaikų (1.3.6. pav.). Ne išimtis ir Radviliškio rajonas, kuriame 2009 metais buvo paskelbta gripo epidemija ir šia liga sirgo 150 vaikų iki 17 metų amţiaus. 288,2 572 684,5 566,9 581,8 0 100 200 300 400 500 600 700 800 0-3 m. 4-6 m. 7-9 m. 10-14 m. 15-17 m.

1.3.6. pav. Sergamumas gripu vaikų tarpe 2009 metais (10 000 gyv.).

Šaltinis: Uţkrečiamų ligų ir AIDS centras (73)

metų amţiaus, nuo 100 000 iki 200 000 vaikų kasmet gydomi stacionare. Tyrimai parodė, iš visų vaikų, stacionarizuotų dėl ūmaus viduriavimo, vidutiniškai apie 50 proc. sirgo RVI (36). Šiaulių visuomenės sveikatos centro Radviliškio skyriaus duomenimis, Radviliškio rajone 2009 metais rotavirusinė infekcija buvo diagnozuota 56 vaikams iki 6 metų amţiaus, 2010 metais – 35 vaikams. Pasak, Vaikų ligų klinikos docentės Irenos Narkevičiūtės, rotaviruso vakcinų tikslas – apsaugoti vaikus nuo sunkių ligos formų, kad išvengtų patekimo į ligoninę. Paskiepytam vaikui išlieka galimybė susirgti, tačiau lengvesne forma. Vieno didţiausių klinikinių tyrimų duomenys, kuriuos išspausdino Anglijos medicinos ţurnalas 2006 metais, patvirtino veiksmingą vakcinos Rotarix™ poveikį nuo rotavirusinio gastroenterito. Kita naudojama vakcina - penkiavalentė (G1, G2, G3, G4, P1[8]) – RotaTeq®. Abi vakcinos saugios, veiksmingos, tačiau RotaTeq® apsauga nuo sunkių ligos formų siekia 98–100 proc. (28).

1.4. Tėvų poţiūris ir informuotumas apie skiepus

Tik nuo tėvų poţiūrio į skiepus priklauso ar vaikas bus skiepijamas, o jei skiepijamas, tuomet nuo kokių ligų. Tėvų pasirinkimą bei vykdomų skiepijimo programų veiksmingumą įtakoja ir didţiąja dalimi lemia informuotumas skiepų klausimais, gydytojų ir visuomenės sveikatos specialistų pateikiama moksliniais įrodymais pagrįsta informacija. Tarp galybės straipsnių internetinėje erdvėje, socialiniuose puslapiuose ir televizijoje labai lengva pasiklysti, o kartais ir nesusimąstant apie vaikų bei visuomenės sveikatą, galime priimti neigiamus sprendimus skiepų atţvilgiu. Mūsų visuomenės poţiūris ir ţinios skiepijimo klausimais nėra plačiai tyrinėtas, nors PSO kelia labai aiškius skiepijimo tikslus. Naujų skiepų diegimas, tai viena svarbiausių strateginių sričių, nurodytų PSO ir UNICEF pasaulinėje imunizacijos vizijoje ir strategijoje 2006-2015 metams (57).

Toliau trumpai apţvelgiami atliktų apklausų ir mokslinių tyrimų rezultatai, kurie atskleidţia tėvų poţiūrį į skiepus Lietuvoje ir kitose šalyse.

Savaitraščio „Veidas.lt“ straipsnyje, „Judėjimo prieš skiepus padariniai gali būti skaudūs“, aptariamos vakcinuojamos ligos ir tėvų, atsisakiusių skiepyti savo vaikus, poţiūris į skiepus. Teiginiai, esą skiepai sukelia vaikų autizmą, tiek Lietuvoje, tiek Europoje būna vieni kertinių, nulemiančių daugelio tėvų apsisprendimą neskiepyti savo atţalų. Veido.lt apklaustos mamos išreiškė nuomonę apie neskiepijimo prieţastis, kurios buvo tokios: vakcinos suardo vaikų imunitetą; sudėtiniai skiepai, kurie yra ypač sunkus išbandymas vaiko imuninei sistemai. Mamos nesupranta, kodėl reikia skiepyti nuo ligų, kurių Lietuvoje beveik arba visai nėra, taip manančių gretos Lietuvoje didėja (29).

Vaikai, kurių tėvai naudoja papildomą ir alternatyvią mediciną (PAM), daţnai yra rečiau skiepijami, nei tie, kurių tėvai naudoja tradicinę mediciną. Šveicarijoje buvo tirta, ar ši praktika taikoma vaikams pristatomiems į skubios pagalbos skyrių vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje, kur PAM populiarumas yra gana aukštas. Tyrimas buvo atliktas miesto vaikų ligoninėje, pediatrijos priėmimo skyriuje. 1007 (63 proc.) iš gautų 1600 klausimynų buvo pateikti analizei. 12,6 proc. visų respondentų nurodė atsisakę kai kurių pagrindinių skiepų: 3,9 proc., nes rekomendavo gydytojas, 8,7 proc. prieštaraudami gydytojų rekomendacijoms. Pacientų, atsisakiusių vakcinacijos, sociodemografinė charakteristika atskleidė, kad neskiepyti buvo vyresnio amţiaus vaikai, didesnė mergaičių proporcija, vienišų motinų vaikai ir vaikai iš šeimų, su sumaţėjusiomis namų ūkių pajamomis. Pagrindinės vakcinacijos atsisakymas buvo ţymiai daţnesnis tarp PAM vartotojų, nei tarp nevartojančių (18,2 proc. palyginti su 3,5 proc., p <0,001). Daugiausia atsisakiusiųjų buvo uţregistruota tarp tų ligonių, kuriuos konsultavo gydytojai praktikuojantys ţolinius vaistus, antroposofinę mediciną arba homeopatiją. Keista, tačiau vakcinacijos lygis prieš erkinį encefalitą buvo aukštesnis PAM vartotojų grupėje, nei tarp nevartotojų (21,2 proc. palyginti su 15,4 proc., p<0,05). Gana didelis kiekis apklaustų gyventojų nevisiškai pritarė bazinei vakcinacijai. Atsisakymas laikytis pagrindinės vakcinavimo schemos buvo daţnesnis tarp PAM vartotojų, nei tarp nevartotojų (76).

2000 metais JAV atlikta telefoninė keturių miestų gyventojų apklausa parodė, jog didţioji dalis respondentų sutinka (87 proc.), kad vaikų skiepijimas yra svarbus veiksmas, kurio tėvai gali imtis, siekdami išsaugoti savo vaikų sveikatą. Nors dauguma respondentų imunizacijos saugumą įvertino teigiamai, 25 proc. galvojo, kad per didelis skiepų kiekis gali susilpninti vaiko imuninę sistemą. (17).

proc. ir visiškai sutiko apie 17 proc. respondentų. Tyrimas atskleidė, kad apklaustiesiems trūksta ţinių apie vakcinas ir jų saugumą, o apie 40 proc. respondentų palankiai vertina imunizaciją naujais ir gerai išbandytais skiepais. 9,7 proc. apklaustųjų nesutiko su teiginiu, kad skiepai yra ţymiai veiksmingesni ir maţiau kainuoja negu kitos medicinos paslaugos (61).

2008 metų Pediatrics ţurnale patalpintas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti vakcinas, dėl kurių daţniausiai abejojama, apibūdinti pagrindines prieţastis, dėl kurių tėvai atideda vaikų skiepijimą arba visiškai jo atsisako. Kaip didţiausią susirūpinimą keliančią vakciną tėvai pasirinko vėjaraupių vakciną. Daugelis tėvų, kurie vėluoja atvesti vaikus skiepyti, padarė tai dėl prieţasčių, susijusių su vaiko liga, skirtingai nei tie, kurie skiepų atsisakė. Pastarieji kaip pagrindinę neskiepijimo prieţastį nurodė informacijos trūkumą iš sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų (21).

2010 metais Arch Pediatr Adolesc Med ţurnale išspausdintame tyrime, kuris buvo atliktas JAV Kolorado valstijoje, nurodoma, kad daţniausiai tėvai atsisako skiepų nuo vėjaraupių. Vaikams, kurių tėvai atsisako vėjaraupių skiepų, rizika susirgti yra 9 kartus didesnė, lyginant su paskiepytais vaikais. Įprastinė vėjaraupių vakcinacija leido sutaupyti išlaidas sveikatos prieţiūrai, todėl tikėtina, kad tėvai, kurie atsisako vakcinuoti savo vaikus bus papildoma ekonominė našta sveikatos prieţiūros sistemai ir visuomenei (19).

2006 metų Pediatrics ţurnale buvo išspausdintas straipsnis, apie atliktą tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti ar sveikatos prieţiūros teikėjai gali įtakoti tėvų apsisprendimą skiepyti vaikus. Nuo 2001 m. trečiojo ketvirčio iki 2002 m ketvirto ketvirčio, NIS rinko duomenis apie tėvų ţinias ir poţiūrį į vakcinaciją naudojant klausimus iš serijos, vadinamos tėvų ţinių moduliu. Dauguma maţų vaikų tėvų Jungtinėse Valstijose turi maţai arba neturi jokių ţinių apie skiepais išvengiamas ligas, nes dėl vakcinų veiksmingumo ir skiepijimo programų yra sėkmingai vykdoma ligų prevencija. Atliktas tyrimas parodė, kad yra stiprus ryšys tarp sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų įtakos ir tėvų sprendimo skiepyti savo vaikus, bei vakcinacijos apimčių. 5,7 proc. visų apklaustų tėvų manė, kad vakcinos yra nesaugios, ir 21,5 proc. teigė, kad jų sprendimui vakcinuoti savo vaiką sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjas įtakos neturi. Tyrimų rezultate išaiškėjo, kad sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjai turi teigiamos įtakos tėvų apsisprendimui skiepyti savo vaikus, taip pat tėvams, kurie mano, kad skiepai yra nesaugūs. Gebėjimas kaupti tėvų pasitikėjimą buvo minimas kaip pagrindinis veiksnys lemiantis jų sprendimą skiepyti savo vaikus (65).

2003 metais ţurnalas Child: Care, Health and Development paskelbė tyrimą, atliktą Jungtinėje Karalystėje, kurio tikslas buvo išsiaiškinti ţinias, poţiūrį į vakcinaciją. Apklausiami buvo 129 respondentai, t.y. tėvai, kurių vaikai nebaigė vakcinacijos kurso, tačiau tolimesnei analizei tiko tik 68 anketos. Dauguma tėvų nenuvedė vaikų skiepytis nuo tymų, kiaulytės, raudonukės (MMR) ir meningokokinės C infekcijos, kaip prieţastį nurodydami nepakankamą vakcinų saugumą. Dvidešimt trys iš 68 respondentų nurodė, labiau rizikinga skiepyti vaiką pirma vakcina ( ypač MMR ir meningokokine C vakcina), nei visai neskiepyti. Tie, kurie sutiko būti apklausti buvo ypač susirūpinę dėl MMR vakcinos, bei imunizacija apskritai. Informaciją, gaunamą iš sveikatos prieţiūros specialistų, jie vertina kaip nepakankamą. Sprendimo, dėl vaikų vakcinacijos priėmimo procesas, yra labai sudėtingas. Tėvai pageidauja informacijos, kuri būtų atnaujinama, pritaikyta prie jų individualių poreikių ir kurią teiktų gerai informuoti specialistai (64).

2005 metais Olandijoje apklausus 283 respondentus, 123 (43 proc.) turėjo teigiamą poţiūrį į visus skiepus, 129 (46 proc.) - teigiamą poţiūrį tik į skiepus nuo kai kurių ligų ir 31 (11 proc.) buvo neketinančių skiepyti vaikus bet kokia nauja vakcina. Neigiamą poţiūrį į skiepijimą turėjo tėvai su aukštuoju išsilavinimu, sveikatos prieţiūros darbuotojai, nereligingi tėvai, nes jų manymu, vakcinos neefektyvios ir gali sukelti bronchinę astmą arba alergiją (23).

Lietuvoje 2007 metais, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutas (VU), atliko tyrimą, kurio tikslas – įvertinti tėvų poţiūrį į vaikų skiepijimą ir ţinias apie skiepus. Tyrimo kontingentą sudarė atrankos būdu atrinkti 20 vaikų darţelių, 25 mokyklos ir 6 skiepų kabinetai. Buvo apklausiami vaikų tėvai ir medikai. Šio tyrimo duomenimis, beveik du trečdaliai respondentų pripaţino jog vaikų skiepijimui naudojami skiepai yra saugūs, tačiau likusi dalis neturėjo aiškios nuomonės šiuo klausimu, o 3,4 proc. kategoriškai teigė priešingai.

Daugiau kaip 80 proc. VU tyrime dalyvavusių respondentų teigė, kad skiepai duoda ţymiai daugiau naudos nei ţalos. Šis procentas didėjo priklausomai nuo respondentų išsilavinimo. Skiepų veiksmingumą respondentai vertino ţymiai palankiau nei kitas medicinos paslaugas. Tik apie 7 proc. jų nesutiko su teigimu, kad skiepai yra ţymiai veiksmingesni ir maţiau kainuoja negu kitos medicinos paslaugos.

VU tyrimo duomenimis, vidutiniškai 30 proc. respondentų sutiktų savo vaikus paskiepyti naujais skiepais, 40 proc. neţino, ar sutiktų, o apie 30 proc. nesutiktų. Respondentų poţiūris į naujus skiepus yra gana skeptiškas. Šio tyrimo duomenys rodo, kad norint įdiegti naujus skiepus yra būtinas pakankamai intensyvus visuomenės informavimas.

Kaip pagrindinį informacijos šaltinį, 90 proc. respondentų, nurodė medicinos įstaigas. Kiti daţniausiai nurodyti informacijos šaltiniai buvo spauda, televizija (38 proc.) (77).

Panašius duomenis pateikė IFOP – Gallup, kuri atliko apklausą Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Vidutiniškai 71 proc. visuomenės informacijos apie skiepijimą gauna iš medicinos įstaigų, 32 proc. – iš spaudos, 32 proc. – iš radijo bei televizijos (24).

2006 metais Šveicarijos tyrėjai, pasinaudodami neprofesionaliu Vokietijos interneto forumu apie vakcinas, atliko tyrimą, siekdami įvertinti tėvų poţiūrį į paplitusios klausimus, susijusius su vaikystės skiepais. Iš 6025 dalyvių, 5722 (95,0 proc.), kaip svarbiausią informacijos šaltinį apie imunizaciją nurodė jų vaikų gydytojus, (48,0 proc.) – informacinius lapelius, (44,7 proc.) sveikatos ţurnalus ir (38,7 proc.) internetą. 22,6 proc. tyrimo dalyvių manė, kad skiepai yra skiriami "per anksti" gyvenime. Ši apklausa pateikė informaciją apie paplitusį tėvų poţiūrį į imunizaciją, kuri turėtų būti naudojama planuojant informavimo strategijas kovai su esamais klaidingais įsitikinimais (25).

Graikijos biomedicinos mokslų Alfa institutas atliko sistemingą (PubMed ir Cochrane duomenų bazių) apţvalgą, kad įvertintų veiksnius, susijusius su nepilnu pajėgumu vykdoma vakcinacija, sutelkiant dėmesį į vaikus ir paauglius iš išsivysčiusių šalių. Buvo atrinkti 553 potencialiai tinkantys straipsniai. Nustatyta, kad veiksniai įtakojantys nepakankamą imunizaciją yra susiję su tėvų bei specialistų asmeninėmis savybėmis ir sveikatos prieţiūros struktūra, t.y. ţema socialinė ir ekonominė padėtis, nepakankama galimybė mokėti uţ skiepijimą, ţemas tėvų išsilavinimo lygis, jaunesnis motinos amţius, didelė šeima, ţinių apie ligas ir vakcinaciją trūkumas, neigiamas poţiūris į vakcinas, pašalinių reiškinių baimė, pamirštas vakcinacijos laikas, vėlavimas skiepytis dėl vaiko ligos, sveikatos prieţiūros darbuotojų profesinės savybės - skepticizmas / abejonės dėl pateikiamos medicinos informacijos, nepakankama parama iš sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų, nepakankamas paslaugų prieinamumas sveikatos prieţiūros struktūrose.

Pateiktoje išvadoje nurodyta, kad optimalių vakcinacijos tikslų pasiekimui svarbu metodiškai sustiprinti informacijos pateikimą, priminti tėvams apie skiepijimą skambučiais / pašto pranešimai, inicijuoti sveikatos ugdymo programas, tėvų ir sveikatos specialistų atvirą bendravimą , bei pasitikėjimą tarp tėvų ir gydytojų (14).