LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
VIKTORIJA MINGAILö
ŠUNŲ TRACHöJOS LIGOS: PAPLITIMAS, DIFERENCINö
DIAGNOSTIKA
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. G. Zamokas
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARKANIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų trach÷jos ligos: paplitimas, diferencin÷ diagnostika1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nenurodyti darbe, ir pateikiu visą literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu lituvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO
GYNIMO
3
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(data) (katedros vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretos÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
4
TURINYS
ABSTRACT ... 5 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Trach÷jos Kolapsas ... 9 1.1.1. Klinikiniai simptomai ... 10 1.1.2. Diagnostika... 10 1.1.3. Diferencin÷ diagnoz÷... 121.2. Trach÷jos Stenoz÷ ir Hypoplazija ... 12
1.3. Šunų Infekcinis Tracheobronchitas ... 13
1.3.1. Klinikiniai požymiai ... 14 1.3.2. Suk÷l÷jai ... 15 1.3.3. Diagnoz÷... 17 1.3.4. Prevencija ... 17 1.3.5. Gydymas ... 18 1.4. Tracheitas ir Laringotracheitas ... 18
1.5. Rentgenin÷s, Ultrasonograf. ir Kompiuterin÷s Tomografijos Diagnostikos palyginimas .. 19
2. Darbo Metodika... 21
7. REZULTATAI ... 23
7.1. Sergamumas kv÷pavimo takų ligomi ... 23
7.2. Trach÷jos ligos... 27
7.3. Kv÷pavimo takų ligų sezoniškumas ... 28
7.4. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal amžių... 31
7.5. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal veisles ... 35
7.5.1. Sergamumas infekciniu tracheobronchitu pagal veisles... 41
7.5.2. Sergamumas laringotracheitu pagal veisles... 45
7.5.3. Sergamumas tracheitu pagal veisles ... 48
7.5.4. Sergamumas trach÷jos kolapsu ir stenoze pagal veisles... 51
7.6. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal lytį ... 52
8. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56
IŠVADOS... 61
LITERATŪRA ... 63
PRIEDAI ... 66
5
ABSTRACT
Tracheal diseases in dogs: prevalence, diferential diagnosis.
Lithuanian University of Health Sciense, Veterinary Academy.Master‘s thesis
Author: Viktorija Mingail÷
Academic advisor: doc., dr. Gintaras Zamokas
Key words: dogs, tracheal diseases, prevalence, diferential diagnosis. Scope of work: 63 pages. There are 52 pictures and 3 tables in this work.
The aim of this work: to find out which part of canine respiratory system diseases, diagnosed in 2011 were the tracheal diseases, to determine the most common tracheal diseases diagnosed in dogs and how different factors affect their occurrence.
Work tasks:
1. To determine which percentage of all respiratory system diseases, diagnosed in Lithuania, the tracheal diseases makes;
2. To determine the most common tracheal diseases;
3. To determine in which season the largest number of tracheal diseases is diagnosed;
4. To determine how the diagnosis of separate tracheal diseases cases depends on the breed of the dog;
5. To find out whether the occurrence of tracheal diseases is influenced by the age of the dog; 6. To determine if the sickness rate of tracheal diseases is influenced by the gender of the dog; 7. To discuss the effectiveness of the x-ray, ultrasound and computed tomography diagnostics
when diagnosing non-infectious tracheal diseases.
6 During the year 2011, 9179 dogs, having health problems, were attended at those four clinics. 311 (3.4%) of them were diagnosed with respiratory system diseases. The diseases of upper respiratory tracts were diagnosed to 92% of the dogs, 81% of which were tracheal diseases.
Laryngotracheitis was diagnosed to 11%, tracheitis to 35%, tracheal collaps to 10%, tracheal stenosis to 1% and infectious tracheobronchitis to 43% dogs.
The largest number of tracheal diseases were observed in dogs who were between the age of 1 to 3 years, which made 42% of the dogs. Tracheal diseases were less frequent among the puppies up to 1 year of age which made 30%. Between 4-6 year old dogs sickness rate was 15%, 7-10 year old 9% and above 10 year old 4%.
87% of the dogs diagnosed with tracheal diseases were pure breed and 13% were mixed breed. Tracheal diseases were mostly diagnosed to small dog breeds, which made 58%, big dog breeds 26% and medium dog breeds 16%. Tracheal diseases were more common among male dogs then females: male 53%, female 47%. However, the difference between male and female sickness rate is far too small to state that males are more prone to tracheal diseases then female.
7
ĮVADAS
Neužkrečiamos trach÷jos ligos, tokios kaip trach÷jos kolapsas, laikomos šuns gyvybei pavojingomis ligomis, ypač aktualios mažų veislių šunims (Eom, 2008). Teigiama, kad trach÷jos kolapso paplitimas tarp mažų veislių šunų siekia 0,5- 2,9 procentus (Marolf, 2007). Iš šunų infekcinių respiratorinių ligų labiausiai paplitęs šunų infekcinis tracheobronchitas (Chalker ir kt., 2003). Nepaisant vakcinavimo, sistemingos dezinfekcijos ir kitų prevencinių priemonių ši liga plačiai paplitusi tarp grup÷mis laikomų šunų (Thrusfield ir kt., 1991).
Trach÷ja atlieka svarbų vaidmenį oro tiekimui į apatinius kv÷pavimo takus (Dabanoglu, 2001). Ji sudaro didžiąją dalį orą transportuojančių kv÷pavimo takų organų, o taip pat padeda pašalinti įkvepiamas su oru daleles mukociliarinio klyrenso pagalba (Rozansky, 2005). Neužkrečiamos trach÷jos ligos (kolapsas, hypoplazija, trach÷jos augliai) sukelia trach÷jos formos pakitimus. D÷l šios priežasties sutrinka oro transportavimas į apatinius kv÷pavimo takus ir sumaž÷ja kraujo prisotinimas deguonimi (Dabanoglu ir kt., 2001). D÷l hypoksemijos pažeidžiami kiti vidaus organai (Bauer ir kt., 2006). Būtent tod÷l svarbu kalb÷ti apie šunų trach÷jos ligas, jų paplitimą ir diagnostiką.
Suaugusiems šunims, skirtingai nei šuniukams, dažniau pasitaiko viršutinių kv÷pavimo takų ligos (Casal, 2008). Šiame darbe nagrin÷jamos trach÷jos ligos, kurios užima nemažą dalį viršutinių kv÷pavimo takų ligų. Patologija gali pažeisti tik tam tikrą dalį trach÷jos arba visą organą (Rozansky, 2005). Infekcin÷s trach÷jos ligos, dažniausiai, lengvai plinta tarp šunų, laikomų grup÷mis. Tuo tarpu neužkrečiamos ligos paprastai diagnozuojamos kaip sporadiniai atvejai ir, dažniausiai, nepriklauso nuo šunų laikymo koncentracijos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų. Neužkrečiamų trach÷jos ligų etiologija vis dar kelia daugybę klausimų, tačiau dažniausiai įvardijama priežastis - paveldimumas.
Dažniausiai pasitaikanti neužkrečiama trach÷jos liga - kolapsas. Iš infekcinių trach÷jos ligų dažniausiai diagnozuojamas infekcinis tracheobronchitas. D÷l šios priežasties šiame darbe daugiausia d÷mesio skiriama trach÷jos kolapsui ir infekciniam tracheobronchitui, kad geriau suprasti, kaip šiuos susirgimus diferencijuoti nuo kitų kv÷pavimo takų ligų……..paskirti teisingą gydymą ir t.t.
Darbo tikslas: nustatyti dažniausiai diagnozuojamas šunų trach÷jos ligas ir jų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių veiksnių.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kiek trach÷jos ligų kv÷pavimo takų ligų atžvilgiu diagnozuojama Lietuvoje; 2. nustatyti dažniausiai pasitaikančias trach÷jos ligas;
8 4. nustatyti atskirų trach÷jos ligų priklausomybę nuo veisl÷s;
5. išsiaiškinti, ar trach÷jos ligų pasireiškimui turi įtakos šuns amžius; 6. nustatyti, ar yra sergamumo trach÷jos ligomis priklausomyb÷ nuo lyties;
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Trach÷jos Kolapsas
Trach÷jos kolapsas - dažna mažų ir miniatiūrinių veislių šunų liga (Rudorf ir kt., 1997), kuri gali gr÷sti gyvūno gyvybei. Tai trach÷jos obstrukcijos forma atsirandanti kremzl÷ms praradus stangrumą ir suplokšt÷jus (Eon ir kt., 2008). Dorsoventralinis suplokšt÷jimas atsiranda d÷l aerodinaminių pokyčių kv÷pavimo metu, ko pas÷koje išsitempia trach÷jos žiedus jungiantis raištis (Rudorf ir kt., 1997). Trach÷jos kolapsas gali atsirasti cervikalin÷je, torakalin÷je ar, neretais atvejais, abejose srityse (Johnson ir Pollard, 2010). Trach÷jos kolapsas skirstomas į laipsnius: I laipsnio - trach÷jos spindis sumaž÷jęs 25 procentais, II laipsnio - 50 procentų ir III - trach÷jos spindis susiaur÷jęs 75 procentais (Fossum ir kt., 2002).
Trach÷jos kolapso priežastys tiksliai nežinomos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis susirgimas diagnozuojamas ir jauname amžiuje (iki 6 m÷nesių), galima daryti išvadą, kad trach÷jos kolapsui atsirasti didelę įtaką turi paveldimumas (Dabanoglu ir kt, 2001) Vis tik tai greičiausiai polietiologinis susirgimas, kuriam turi įtakos paveld÷jimas, priežiūra, alergenai, nervų sistemos nepakankamumas, kitos kv÷pavimo takų ligos ir kremzlių tarpląstelin÷s medžiagos degeneracija (Fossum ir kt, 2002). Kiti autoriai teigia, kad priežastys n÷ra visiškai išaiškintos ir labiausiai tik÷tinomis priežastimis įvardija kremzlių suminkšt÷jimą susijusį su įgimtomis ligomis, išorinę kompresiją ir fibroelastinių skaidulų pakitimą (Johnson ir Pollard, 2010). Lyginant su sveikomis kremzl÷mis, sergančių šunų kremzl÷s yra hipoceliuliarin÷s su sumaž÷jusiu kiekiu chondroitino sulfato, kalcio, glikozaminoglikano ir glikoproteino (Marolf ir kt, 2007). Pažeistų kremzlių tarpląstelin÷ medžiaga degeneruoja. Normalios kremzlin÷s ląstel÷s pakeičiamos fibrino skaidulomis ir glikoproteino bei glikozaminoglikanai yra išstumiami. Kremzl÷s praranda stangrumą ir patvarumą išlaikyti trach÷jos formą respiracinio ciklo eigoje. Jos dažniausiai subliūkšta dorsoventraliai. Min÷tos priežastys sąlygoja bronchomaliaciją, bet specifin÷ kremzlių pokyčio, sąlygojančio trach÷jos kolapsą, etiologija n÷ra iki galo aiški. Procesas neretai paveikia ir pagrindinius bronchus. Manoma, kad kai kurioms veisl÷ms (miniatiūriniams, nykštukiniams pudeliams, Pomeranijos špicams, Jorkšyro terjerams, Maltos bišonams, mopsams, či-chua-chua) tracheobronchomaliacija yra specifin÷s paveldimos sistemin÷s chondrodistrofijos paseka. Kitos veisl÷s gali taip pat tur÷ti įgimtą ar įgytą chondrodistrofiją (Marolf ir kt., 2007).
10 Cervikalin÷ trach÷jos dalis dažniausiai subliūkšta inspiracin÷s, o torakalin÷ dalis - ekspiracin÷s faz÷s metu. Sumaž÷jęs spindis kliudo orui patekti į plaučius. Patologiniai kv÷pavimo ūžesiai, fizinio krūvio netoleravimas, springimas, žiaukčiojimas ir įvairaus laipsnio dusulys- trach÷jos kolapso simptomai. D÷l l÷tinio trach÷jos gleivin÷s uždegimo pasireiškia kosulys. Nuolatinis uždegimas veda prie gleivin÷s epitelio rag÷jimo ir sutrikdo mukociliarinį klyrensą (Fossum ir kt., 2002).
1.1.1. Klinikiniai simptomai
Dažniausiai trach÷jos kolapsas pasireiškia mažų ir miniatiūrinių veislių šunims, ypač dažnai miniatiūriniams pudeliams, Jorkšyro terjerams, Pomeranijos špicams, Maltos bišonams ir či-chua-chua. Vienodai dažnai ši liga pasireiškia kal÷ms ir patinams. Trach÷jos kolapsas didelių veislių šunims dažniausiai atsiranda d÷l traumos, deformacijų, d÷l įvairių darinių spindžio viduje bei trach÷jos išor÷je ir netur÷tų būti lyginamas su trach÷jos kolapsu miniatiūrinių veislių šunims. Ši liga dažnai diagnozuojama vidutinio ar vyresnio amžiaus šunims (6-8 metų amžiaus). Tačiau neretai diagnozuojama ir šunims turintiems kv÷pavimo problemų 1-5 metų amžiuje (Fossum ir kt., 2002). Pasitaiko atvejų, kai trach÷jos kolapsas diagnozuojamas itin ankstyvame - iki 6 m÷nesių amžiuje (Dabanoglu ir kt., 2001).
Klinikiniai požymiai prasideda nuo vienerių metų amžiaus. Požymiai progresuoja laikui b÷gant ir pasireiškia patologiniais kv÷pavimo garsais, dusuliu, fizinio krūvio netoleravimu, cianoze ir alpimu Kai kurie šunys niekad nepatiria respiratorinių sutrikimų, o kiti gaišta nuo asfiksijos. Patologiniai kv÷pavimo garsai gali būti: švokštimas, krenkštimas, žiaukčiojimas, kosulys, stridoras. Kosulio gali nebūti, bet, jei jis yra, dažniausiai primena žąsies gagenimą. Kosulys paprastai būna cikliškas ir paroksizminis. Žiaukčiojimas po kosulio stebimas 50 procentų kolapso atvejų. Priežastys iššaukiančios kosulį būna įvairios: trach÷jos kompresija, fiziniai pratimai, ÷dimas, g÷rimas, šiltas ar dr÷gnas oras, alergenai, dūmai (Fossum ir kt., 2002).
1.1.2. Diagnostika
11 („hipoksinis hepatitas“) pasitaiko žmon÷ms, staiga paūm÷jus l÷tin÷ms kv÷pavimo ligoms. Ištyrus tokių pacientų hemodinaminius parametrus (arterinis ir veninis kraujospūdis bei plaučių arterijos kraujo dujų parametrai). Remiantis šiais tyrimais buvo apskaičiuotas deguonies kiekio patekimas į audinius. Be to, eksperimentai su izoliuotomis kačių kepenimis parod÷, kad kepenys daug jutresn÷s hipoksijai nei acidozei ir išemijai atskirai. Hipoksinis hepatitas gali būti sąlygotas sunkios hipoksemijos. ( Bauer ir kt., 2006).
Trach÷jos kolapso diagnostikai naudojama daugyb÷ radiologinių metodų: lateralinę radiografiją apertura thoracica srityje su ištempto kaklo dorsiflekcija, lateraliniai vaizdai inspiracijos ir expiracijos faz÷se, liestin÷ rostrokaudalin÷ (angl. skyline) projekcija, lateralinis vaizdas su išryškinta bario sulfatu stemple kartu su endotrach÷jiniu tubusu, lateralinis vaizdas su propiliodonu ar tantalo pudra suleista į trach÷ją, kad išryškinti trach÷jos gleivin÷s paviršių ir fluoroskopinis tyrimas, kurio eigoje matomi pokyčiai respiracinio ciklo metu (Rudorf ir kt.,1997).
Lateralin÷ radiografija inspiracijos ir ekspiracijos metu leidžia diagnozuoti trach÷jos kolapsą 60 procentų sergančių pacientų (Fossum ir kt, 2002). Naudojant tik šį diagnostikos metodą gali būti nustatoma klaidingai teigiama ir klaidingai neigiama diagnoz÷ d÷l netinkamos pad÷ties, nepatyrusio radiologo ar kitų priežasčių (Eom ir kt., 2008).
Fluoroskopijos metu galima pamatyti trach÷jos pokyčius respiracin÷s faz÷s eigoje. Tai pakankamai jautrus tyrimas, nes trach÷jos okliuzija atsirandanti kosulio metu gali būti matoma tik esamu momentu. Tačiau šio tyrimo metu pacientas ir personalas veikiami didel÷s radiacijos doz÷s, tod÷l pasirenkami saugesni tyrimo metodai (Rudorf ir kt.,1997). Tracheoskopija daugelio autorių įvardijama kaip tiksliausias ir saugiausias tyrimo metodas. Šio tyrimo metu galima apžiūr÷ti trach÷ją visame ilgyje, taip pat įvertinti gleivinę ir paimti m÷ginius citologiniam, histologiniam ir bakteriologiniam tyrimui (Rudorf ir kt., 1997). Tracheoskopija - tiksliausias diagnostikos metodas, tačiau reikia apžiūr÷ti ir gerklas, nes gerklų paralyžius ar kolapsas stebimas 30 procentų pacientų su trach÷jos kolapsu, o taip pat reik÷tų apžiūr÷ti ir pagrindinius bronchus, nes bronchų kompresija ir kolapsas būdingas 50 trach÷jos kolapsu sergančių pacientų. Reikia atidžiai sekti paciento būklę, nes šunims su trach÷jos kolapsu tracheoskopija gali būti pavojinga gyvybei (Fossum ir kt., 2002), Pavojų gali kelti tiek sukelta pilna nejautra, kuri reikalinga, kad kokybiškai ir saugiai atlikti tyrimą, tiek pati invazija į trach÷ją, kv÷pavimo sutrikimų turinčiam šuniui (Rudorf ir kt., 1997).
12 sedavus ar visiškai nesedavus gyvūno, kas labai aktualu sergančio kv÷pavimo takų ligomis gyvūno būklei. Ultrasonografinio tyrimo metu įvertinami trach÷jos lanko pokyčiai (Eom ir kt., 2008).
Kraujo biocheminiuose tyrimuose dažnai stebimas šarmin÷s fosfataz÷s kiekio padid÷jimas (Fossum ir kt., 2002), taip pat alaninin÷ transferaz÷ (ALT) ir glutamatdehidrogenaz÷s (GLDH) padid÷jimas (Bauer ir kt., 2006). Mikrobiologinis tyrimas dažnai parodo Gr + mikroorganizmus (Fossum ir kt, 2002).
1.1.3. Diferencin÷ diagnoz÷
Diferencijuoti reik÷tų nuo kitų l÷tinių kosulį sukeliančių ligų, įskaitant brachicefalinį sindromą, tonzilitą, laringitą, gerklų paralyžių, bronchitą, tracheobronchitą, alergiją, širdies nematodus, plaučių ligas, širdies ligas (ypač mitralinio vožtuvo nepakankamumą), trach÷jos hypoplaziją, trach÷jos stenozę, trach÷jos neoplaziją (Fossum ir kt., 2002).
1.2. Trach÷jos Stenoz÷ ir Hypoplazija
Trach÷jos stenoz÷ - tai susirgimas, kurio priežastys gali būti tokios kaip trauma, svetimkūniai trach÷joje. Traumin÷ stenoz÷ gali būti traktuojama ir tokiu atveju, kai po trach÷jos operacijos išveša fibrozinis audinys (Fossum ir kt., 2002). Taip pat galima teigti, kad trach÷jos stenoz÷ išsivysto po ilgalaik÷s intubacijos intratrach÷jiniu tubusu arba po atliktos tracheotomijos, kai per tam tikrą laikotarpį po šių manipuliacijų susiformuoja granuliomos (Grillo, 2003)Atlikti tyrimai rodo, kad net 53 proc. pacientų, kuriems buvo atliekamos gerklų ar trach÷jos operacijos, galimos komplikacijos, tokios kaip kv÷pavimo takų stenoz÷ arba obstrukcija (Roh, 2006). Įgimta stenoz÷ būna kai trach÷jos spindis nenormaliai siauras, kremzlių forma nenormalaus linkio ar netinkama trach÷jos ar/ir kremzlių pad÷tis. Trach÷jos stenoz÷s priežastis gali būti ir intratrach÷jiniai ar ekstrach÷jiniai augliai. Trach÷jos augliai sąlygoja spindžio susiaur÷jimą ar obstrukciją, arba spaudžia trach÷ją ekstratrachealiai. Tokiu atveju atsiranda simptomai, tokie kaip kv÷pavimo nepakankamumas, dispn÷ja, kolapsas (Fossum ir kt., 2002).
13 Šunims su trach÷jos augliais dažniausiai pasireiškia tokie simptomai: disfonia, dusulys, stridoras, kosulys, sumaž÷jusi fizinio krūvio tolerancija, balso pokyčiai, disfagija, cianoz÷, alpimas arba visi kartu (Fossum ir kt., 2002).
Klinikinio tyrimo metu galima apčiuopti ekstratrach÷jinius auglius. Galima išgirsti švokštimą auskultuojant trach÷ją, pasteb÷ti balso pokyčius (Fossum ir kt., 2002). Diagnozuojant tach÷jos auglius puikiai tinka radiografija. Lateralin÷je nuotraukoje gerai matomi intratrach÷jiniai augliai arba susiaur÷jusi trach÷ja, spaudžiama ekstratrachealiai esančio auglio. Taip pat gerai tinka ir tracheoskopija, nes šio tyrimo metu galima ne tik aptikti auglį, bet tuo pat metu ir paimti m÷ginį histologiniam tyrimui (Broun, Rogers, 2003).
Šunų sergančių trach÷jos stenoze arterinio kraujo tyrimas parodo, kad kraujo dujos n÷ra normos ribose: partialinio deguonies sl÷gio sumaž÷jimas d÷l nepakankamo deguonies patekimo į plaučius kv÷pavimo metu, alveolin÷s hipoventiliacijos, ventiliacijos ir perfuzijos nesutapimo (Adamama-Moraitou ir kt., 2010).
Trach÷jos hypoplazija - tai trach÷jos stenoz÷s forma. Ji charakterizuojama kaip nenormaliai siauras spindis ties į÷jimu į trach÷ją. Trach÷jos hypoplazija - aktualiausias susirgimas brachicefalinių veislių šunims, ypač Anglų buldogams, kurie dažnai turi kitų įgimtų kv÷pavimo takų anomalijų (siauros šnerv÷s, pailgintas minkštasis gomurys, aortin÷ stenoz÷, plautin÷ stenoz÷ ir megaesofagija). Trach÷jos hipoplazija siejama su kv÷pavimo nepakankamumu, kosuliu, pasikartojančiu tracheitu, tačiau dažnai ši liga lieka nediagnozuota d÷l gretutinių kv÷pavimo takų ar širdies ligų, kurioms ir būna skiriamas visas d÷mesys (Fossum ir kt., 2002). Be to, trach÷jos hypoplaziją brachicefalinių veislių šunims geriausia diagnozuoti endoskopijos pagalba, kas nevisada suderinama su gyvūno būkle, o radiografinio tyrimo patikimumas 50 procentų mažesnis nei tracheoskopijos (Bernaerts ir kt., 2010). Trach÷jos hipoplazijos gydymas dažnai būna simptominis (antibiotikai, kosulį slopinantys preparatai ir pan.) ir kitų kv÷pavimo organų chirurgin÷ korekcija (siaurų šnervių, minkštojo gomurio korekcija) (Fossum ir kt., 2002).
1.3. Šunų Infekcinis Tracheobronchitas
14 ITB - viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių šunų ligų. Šios ligos protrūkiai pasitaiko dažnai. Daugiausia klinikinių atvejų pasitaiko kai šunys laikomi grup÷se, pavyzdžiui, zoo parduotuv÷se, komerciniuose veislynuose. Pagrindiniais suk÷l÷jais laikomi šunų paragripo 2 tipo viruso (CPiV-2) ir šunų adenovirusas- 2 (CAV-2), ir Bordetella bronchiseptica, kurie lengvai paplinta tarp glaudžiai gyvenančių šunų. B. bronchiseptica gali būti pernešama ir laukinių gyvūnų, graužikų ar kačių, tačiau dažniausiai pasitaiko iš šuns šuniui kontaktiniu arba oro lašeliniu keliu (Green, 2006).
1.3.1. Klinikiniai požymiai
Skiriamos dvi ITB formos. Nekomplikuota forma dažnesn÷ ir jai būdingas sausas, primenantis gagenimą kosulys su žiaukčiojimu, kurį savininkai dažnai supainioja su v÷mimu. Šia forma serga šunys užsikr÷tę virusu, kuris iš organizmo greitai eliminuojamas. Komplikuota forma serga jauni šuniukai, arba šunys su nusilpusia imunine sistema. Tokiu atveju pirminę virusinę infekciją komplikuoja bakterin÷ infekcija, arba virusinis agentas infekuoja plaučius. Kosulys pasidaro šlapias. Kartais procesas komplikuojasi bronchopneumonija ir gali baigtis šuns gaišimu (Buonavoglia ir kt., 2006).
Daugelis patogenų, virusų ir bakterijų, siejami su ITB etiologija. Eksperimentų tikslais apkr÷tus šunis vienu iš suk÷l÷jų, pasireikšdavo subklinikin÷ arba lengva ligos forma, kas leido daryti išvadą, kad šis susirgimas yra daugiafaktorinis. Daug suk÷l÷jų turi įtakos ITB, tokie kaip šunų paragripo virusas (CPiV), šunų adenovirusas (CAV-2), Bordetella bronchiseptica ir Mycoplasma spp.. Streptococcus equi por. zooepidemicus susietas su kai kuriomis letaliai pasibaigusiomis kv÷pavimo takų ligomis esant tik šiam suk÷l÷jui arba kartu su kitais patogenais (Buonavoglia ir kt., 2006). S. equi por. zooepidemicus buvo išskirtas iš šunų su ITB požymiais kelių protrūkių gyvūnų prieglaudose ir veislynuose metu JAV ir Kor÷joje. Šių protrūkių metu sergančių šunų gaištamumas buvo iki 90 procentų (Byun, 2009).
Kiti virusai, tokie kaip herpes virusas (CHV) ir reovirusas-1, -2, -3, taip pat išskiriami iš kos÷jančių šunų. Tačiau n÷ra duomenų, kad kažkuris iš šių virusų gal÷tų būti pirmin÷ priežastimi sukeliančia ITB būdingus požymius (Green, 2006). Šie virusai išskiriami ir iš šunų sergančių ITB, tačiau jie nevaidina svarbaus vaidmens šios ligos etiologijoje (Buonavoglia ir kt., 2006).
15 lašeliniu keliu ir po užsikr÷timo išskiriamas į aplinka 8-10 dienų. Patekęs į organizmą virusas replikuojasi viršutinių kv÷pavimo takų gleivin÷je ir aptinkamas regioniniuose limfmazgiuose. Nesant kitų patogenų, paragripo virusas sukelia lengvus viršutinių kv÷pavimo takų susirgimus, su nedideliu kūno temperatūros pakilimu, tačiau visi simptomai praeina savaime po 6-8 dienų (Buonavoglia ir kt., 2006).
1.3.2. Suk÷l÷jai
Šunų adenoviruso tipas 2 (CAV-2) (dažna infekcinio laryngotracheito priežastis) ir, rečiau pasitaikantis, CAV-1 sukelia švelnius viršutinių kv÷pavimo takų susirgimus, pasižyminčius kosuliu. Tai DNR virusai iš Adenoviridae šeimos (Green, 2006). CAV- 2 kartais siejamas ir su enteritu, o kartais randamas šunų, turinčių neurologinių simptomų, smegenyse (Buonavoglia ir kt., 2006). CAV-2 infekcija plinta dažniausiai kontaktiniu oronasaliniu keliu. Patekęs į organizmą virusas kolonizuoja daugiausia viršutinių kv÷pavimo takų gleivinę, tačiau gali pažeisti ir bronchus, bronchioles ir II tipo pneumocitus. Šunims šis virusas gali sukelti ir bronchointersticinę pneumoniją su epitelio nekroze ir bazofiliniais įterptiniais vidubranduoliniais kūneliais (Gabriel ir kt., 2008). Replikacijos pikas būna 3-6 dieną po viruso patekimo, tačiau, veikiant imuninei sistemai, jau devintą dieną po užsikr÷timo viruso išskirti iš užkr÷sto šuns nepavyksta (Buonavoglia ir kt., 2006). CAV sukelia simptomus būdingus ITB: kosulį, lengvą karščiavimą, apetito sumaž÷jimą, kartais rinitą ir konjunktyvitą, o kai kuriems šunims po užsikr÷timo išsivysto pneumonija, taip pat gerklų, rykl÷s ir trach÷jos uždegimas bei edema (Ditchfield, 1962).
Šunų herpes virusas (CHV) vyresniems kaip dviejų savaičių šunims sukelia viršutinių kv÷pavimo takų uždegimus, subklinikinę ligos formą. Šuniukams iki dviejų savaičių amžiaus gali sukelti nekrozuojančią, hemoraginę sepciemiją, kuri dažniausiai baigiasi gaišimu. Vaikingoms kal÷ms prasiskverbia per placentą ir sukelia vaisių žūtį. Virusas gali metais išlikti organizme ir išsiskirti į aplinką. Latentin÷s infekcijos reaktivavimas gali būti iššaukiamas streso, nusilpusio imuniteto ar imunosupresiniais preparatais (kortikosteroidais). Virusas dažniausiai persistuoja N. trigeminus ganglijuose, tačiau gali būti aptinkamas ir Plexus lumbo-sacralis ganglijuose, tonzil÷se bei parotidin÷se seilių liaukose. CHV išskiriamas iš šunų sergančių ITB, tačiau jo vaidmuo šios ligos etiologijoje n÷ra visiškai išaiškintas. Užsikr÷timas šiuo virusu dažniausiai sukelia lengvus viršutinių kv÷pavimo takų susirgimus, tokius kaip rinitas, faringitas, laringitas, tracheitas, tačiau gali sukelti ir ITB būdingus simptomus (Buonavoglia ir kt., 2006).
16 reovirusai sukelia kv÷pavimo takų ligas tik esant sinergistiniam ryšiui su kitais suk÷l÷jais (Buonavoglia ir kt., 2006).
Šunų respiratorinis koronavirusas (CRCoV) taip pat išskiriamas iš ITB sergančių šunų (Green, 2006). CRCoV etiologija ITB n÷ra visiškai aiški. Tačiau žinoma, kad šunys turintys antikūnų CRCoV mažiau jautrūs kv÷pavimo takų sutrikimams, jei patalpinami aplinkoje, kurioje ITB pasireiškia dažnai, nei šunys neturintys antikūnų šiam virusui. Vienumoje CRCoV sukelia lengvus viršutinių kv÷pavimo takų susirgimus, arba praeina subklinikine forma, tačiau jis pažeidžia kv÷pavimo takų gleivinę ir atveria vartus antrinei infekcijai (Buonavoglia ir kt., 2006).
Šunų maro virusas (CDV) gali sukelti ūmius ir poūmius sisteminius sutrikimus siejamus su dideliu infekuotų šunų gaištamumu. CDV taip pat žinomas kaip apatinių kv÷pavimo takų ligų suk÷l÷jas šunims su sistemin÷mis reakcijomis. Vis tik, nors ir žinoma, kad CDV sąveikauja su CPiV- 2 ir B. bronchiseptica, jis nebūna pirminis ITB sukel÷jas (Green, 2006).
Pagrindinis bakterinis agentas šunų respiratorinių ligų komplekse (žinomo kaip „šunidžių kosulys“) yra Bordetella bronchiseptica (Chalker, 2003). Šimtai įvairaus virulentiškumo ir patogeniškumo B.branchiseptica buvo išskirta iš šunų. Daugyb÷ laukinių ir naminių gyvūnų infekuoti šiomis bakterijomis (Green, 2006). Užkr÷tus šunis B. bronchiseptica, jiems dažniausiai nepasireiškia jokie kiti klinikiniai simptomai, kaip kosulys. Tad tokie bandymai leidžia manyti, kad kiti patologiniai agentai tokie pat svarbūs atsirasti ITB būdingiems klinikiniams simptomams (Chalker, 2003). Po patekimo į organizmą B. bronchiseptica kolonizuoja kv÷pavimo takų gleivin÷s epitelio blakstien÷les. Blakstienuotąjį epitelį B. bronchiseptica atakuoja adhezinų pagalba. Ši bakterija produkuoja įvairius toksinus, kurie susilpnina fagocitavimo funkciją ir sukelia ciliostazę (Green, 2006).
Iš sergančių ITB dažnai išskiriamos Mycoplasma spp., kurios taip pat žinomos kaip apatinių kv÷pavimo takų ligų suk÷l÷jos (Green, 2006). Žinoma, kad kai kurios mikoplazmos daro imunosupresinį poveikį, kas ypač palanku kitiems mikroorganizmams (Chalker, 2003). Skirtingai nei B. bronchiseptica, Mycoplasma spp. kolonizuoja tiek blakstienuotąjį tiek neblakstienuotąjį epitelį (Green, 2006).
17 Šunidžių kosulys šunims augintiniams dažniausiai diagnozuojamas vasarą ir rudenį, tuo tarpu prieglaudų ar veislynų šunims šis susirgimas diagnozuojamas vienodai visais metų laikais. Vakcinuotiems nuo CDV ir CAV-2 šunims taip pat gali pasireikšti simptomai, tik jie dažnai būna lengvesni nei nevakcinuotų šunų (Green, 2006).
1.3.3. Diagnoz÷
Kraujo biocheminis tyrimas nepadeda nustatyi ITB diagnoz÷s, tačiau gali pagelb÷ti stebint ligos eigą ir kontroliuojant gydymą. Kraujo morfologiniame tyrime kartais gali būti stebima neutrofilija, limfopenija ir eozinopenija. Bendra leukocitoz÷ gali reikšti ligos komplikaciją antrine bakterine mikroflora. Trach÷jos eksudato tyrimas taip pat gali būti informatyvus: sergant ITB jame gausu suirusių ir nesuirusių neutrofilų, o taip pat gali būti didesnis ar mažesnis kiekis bakterijų (Green, 2006).
Torakalin÷ radiografija taip pat gali būti naudinga nustatant diagnozę. Šunims, kuriems ITB komplikuojasi, radiografija gali parodyti plaučių pasipūtimą ir segmentinę atelektazę. Jei suk÷l÷jai CPiV ir B. bronchiseptica, rentgeno nuotraukoje galima matyti skilčių sutank÷jimą (Green, 2006).
1.3.4. Prevencija
Motininis imunitetas apsaugo nuo virusų, sukeliančių ITB. Vakcinuotų nuo CPiV kalių motininiai antikūnai apsaugo šuniukus nuo 12 iki 16 savaičių. Vakcinuotiems iki 6 savaičių amžiaus šuniukams nepasigamina pakankamas antikūnų kiekis, kad apsaugotų jį nuo užsikr÷timo pasibaigus motininių antikūnų poveikiui (Green, 2006). Motininiai antikūnai itin svarbūs šuniukams apsisaugoti nuo CAV-2, nes šuniukams iki dviejų savaičių užsikr÷timas šiuo virusu gali baigtis letaliai (Gur ir kt., 2009).
18 1.3.5. Gydymas
Nekomplikuotais atvejais siūloma naudoti minimalius antibiotikų kiekius. Vis tik tyrimai rodo, kad naudojant antimikrobinius preparatus ligos simptomai praeina greičiau ir komplikacijų tikimyb÷ žymiai sumaž÷ja. Reik÷tų įsitikinti, kad ITB nesikomplikavo pneumonija, nes tokiu atveju antibiotikų dozę reikia didinti iki maksimalios (Green, 2006).
Gliukokortikoidai rekomenduojami, nes jie palengvina simptomus ir yra labai veiksmingi nekomplikuoto ITB atveju. Gliukokortikoidus rekomenduojama skirti nuo 5 iki 7 dienų (Green, 2006).
Kosulį slopinančius preparatus galima skirti tik tuo atveju, jei ITB nesikomplikavo bakterine pneumonija, kitu atveju jų naudojimas nerekomenduojamas (Green, 2006)
Bronchodiliatatoriai tokie kaip aminofilinas ir teofilinas rekomenduojami, kad išvengti bronchospazmų. Tačiau jie turi būti naudojami kartu su kosulį slopinančiais preparatais, jų vienų naudojimas teigiamo rezultato neduos (Green, 2006).
1.4. Tracheitas ir Laringotracheitas
Tracheitas ir laringotracheitas yra uždegimin÷s viršutinių kv÷pavimo takų ligos, kurias gali sukelti įvairūs veiksniai: bakterijos, virusai, mikroskopiniai grybeliai ar miel÷s, parazitai, alergenai ir svetimkūniai. Laringitas ar tracheitas gali pasireikšti atskirai arba kartu.
1961 metais iš šunų sergančių laringotracheitu buvo pirmą kartą išskirtas antro tipo šunų adenovirusas. CAV- 2 žinomas kaip šunų kv÷pavimo takų ligų - tonzilito, faringito, laringito, tracheito ir bronchito suk÷l÷jas (Gur, 2009)
Šunų Herpes virusas (CHP) patekęs į organizmą be kitų suk÷l÷jų, infekuoja kv÷pavimo takų gleivinę ir sukelia lengvą rinitą laringitą ir tracheitą, kurie praeina savaime, tačiau kartais iššaukia ITB būdingus simptomus (Bounavoglia ir kt., 2007).
19 duomenų, kad šunys gali sirgti subklinikine žmonių gripo H3N2 forma. Iš gaišusių šunų JAV išskirtas H3N8 virusas pasirod÷ esąs labai artimas arklių gripo H3N8 gripo virusui (Harder, 2010).
Virusiniu tracheitu šuo gali užsikr÷sti kontaktuodamas su sergančiais šunimis. Sausas kosulys paprastai atsiranda po 3-5 dienų po kontakto. Įprastais atvejais šunys pasveiksta patys. Palpuojant gerklas ar trach÷ją iššaukiamas kosulys. Lengvos infekcijos atveju šuo nekarščiuoja, bendra savijauta pakankamai gera. Kosulys paprastai pasireiškia poilsio metu, išprovokuojamas lojimo arba lakimo. Virusinis tracheitas gali komplikuotis, tad reikia steb÷ti šuns būklę (Venker-van-Haagen, 2006).
Virusinis tracheitas ar laringotracheitas be karščiavimo yra gydomas simptomiškai. Poilsis ir tik trumpi pasivaikščiojimai, stresinių situacijų vengimas yra būtini tol, kol šuo kos÷ja. Kasdienis temperatūros matavimas padeda sekti gyvūno būklę. Vedžiojimas prisegus prie antkaklio iššaukia kosulį, tod÷l to reikia vengti. Vanduo turi būti neribojamas, kadangi padeda suvilgyti gerklų gleivinę ir sumažinti dirglumą. Besaikį kosulį reik÷tų slopinti. Šiuo atveju puikiai tinka fenobarbitalis, kuris pasižymi puikiu poveikiu naudojant vieną ar du kart per dieną po 2 mg/kg (Venker-van-Haagen, 2006).
1.5. Rentgenin÷s, Ultrasonografin÷s ir Kompiuterin÷s Tomografijos
Diagnostikos palyginimas
Rentgenin÷ diagnostika pagrįsta tuo, kad aptinkamas trach÷jos susiaur÷jimas expiracijos arba inspiracijos metu lateralin÷je projekcijoje. Vistik kartais trach÷jos kolapso diagnoz÷ negali būti patvirtinta radiologiškai. Be to, personalas veikiamas radiacijos ir gyvūnui gali prireikti atlikti pilną nejautrą, kas ne visada suderinama su gyvūno, sergančio kv÷pavimo takų ligomis, būkle.
Tracheoskopija daugelio autorių minima kaip geriausias būdas diagnozuoti trach÷jos kolapsą, d÷l to, kad trach÷ja gali būti įvertinta visame ilgyje, viso respiratorinio ciklo metu. Be to, tuo pat metu galima paimi m÷ginius bakteriologiniam ir citologiniam tyrimui. Tačiau, kad atlikti šį tyrimą turi būti taikoma pilna nejautra, kas kelia gr÷smę paciento su kv÷pavimo takų ligomis gyvybei (Rudorf ir kt., 1997).
20 Ultrasonografija, kaip ir fluoroskopija, leidžia pamatyti vaizdą esamu laiku ir įvertinti dinaminius pokyčius. Tyrimo atlikimo technika neinvazin÷, saugi ir gali būti atlikta minimaliai sedavus ar visai nesedavus gyvūno. Vienintelis minusas yra tas, kad ultragarsas nenoriai pereina ribą tarp minkštųjų audinių ir dujų d÷l šių terpių akustin÷s tariamosios varžos skirtumo (Rudorf ir kt., 1997).
Diagnozuojant kaklin÷s dalies trach÷jos kolapsą ultragarso pagalba tyrimas atliekamas dvejomis pozicijomis - neutralioje pad÷tyje ir ištempus kaklą (Rudorf ir kt., 1997). Sveikų šunų kaklin÷s dalies trach÷ja išryšk÷ja kaip pusm÷nulio formos hypoechogeniška struktūra su hyperechogenišku šeš÷liu dorsalin÷je dalyje. Sergančių trach÷jos kolapsu šunų hyperechogeniškas šeš÷lis ir hypoechogeniškos žiedų struktūros matomos plokščios (Eom ir kt., 2008).
Kompiuterin÷s tomografijos (KT) tyrimas tampa vis labiau prieinamas veterinarin÷je medicinoje. D÷l patogios diagnostikos, skenavimo greičio did÷jimo, paprastumo vertinti gautus rezultatus KT jau užkariavo žmonių diagnostinę mediciną. Did÷jant KT skenavimo greičiui, tampa vis lengviau pritaikyti šį diagnostikos metodą veterinarijoje, kadangi d÷l greičio did÷jimo sumaž÷ja artefaktų tikimyb÷.
Diagnozuojant trach÷jos ligas KT metodu gaunamas trimatis trach÷jos vaizdas, iš kurio galima matyti trach÷ja visame ilgyje. Šio diagnostikos metodo patikimumas tyrimų duomenimis gali siekti iki 100 procentų (priklauso nuo vaizdų kokyb÷s, artefaktų ir gydytojo kompetencijos). Nesunkiai galima identifikuoti įkv÷ptus svetimkūnius, auglius, granuliomas ir polipus. Kokybiškai atliktos KT vaizduose galima pamatyti net nedidelius trach÷jos įtrūkimus. KT panaudojimas trach÷jos kolapso diagnostikoje dar n÷ra visiškai ištirtas, tačiau šio metodo privalumas toks, kad trach÷ją galima skenuoti įvairių kv÷pavimo fazių metu ir visu ilgiu, be to galima tiksliai išmatuoti trach÷jos spindį ir parinkti tinkamą endoprotezą (Seiler, 2010).
21
2. Darbo Metodika
Tyrimas buvo vykdomas nuo 2011 metų sausio 1 dienos iki 2011 metų grodžio 31 dienos keturiose Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Padedant šiose klinikose dirbantiems smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojams buvo registruojami visi šunys turintys kv÷pavimo takų ligų simptomus.
Šunims su tokiais požymiais kaip kosulys, apsunkintas, dažnas kv÷pavimas, karščiavimas, čiaudulys, stridoras ir kita, buvo atliekamas bendras klinikinis tyrimas, ypač kruopščiai auskultuoti kv÷pavimo takai bei širdies darbas. Visiems pacientams su kv÷pavimo takų ligų simptomais buvo tirtas kraujas. Veninis kraujas buvo imamas iš Vena Cephalica ir per injekcinę adatą surinktas į vakuumin÷s sistemos m÷gintuv÷lį pažeidus vakuumą. Norint išvengti kraujo sukreš÷jimo buvo parenkami m÷gintuv÷liai, violetin÷s spalvos kamšteliais, kuriuose yra antikoaguliantas etilendiamintetraacto rūgštis (EDTA). Paimtas kraujas buvo tiriamas morfologiniam kraujo tyrimui skirtais analizatoriais „Mindray“ arba „MS 45 VET“ , kurių veikimas pagrįstas lazeriniu principu. Buvo nustatomi tokie kraujo parametrai: : leukocitai (WBC), eritrocitai (RBC), hemoglobinas (HGB), hematokritas (HCT), vidutinis eritrocitų tūris (MCV),vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite (MCH), vidutin÷ eritrocitų hemoglobino koncentracija (MCHC), trombocitai (PLT), eritrocitų pasiskirstymo plotis, standartinis nuokrypis (RDW-SD), eritrocitų pločio pasiskirstymas koreliacijos koeficientas (RDW-CV), trombocitų pločio pasiskirstymas standartinis nuokrypis (PDW), vidutinis trombocitų tūris (MPV), didelių trombocitų santykis (P-LCR), suminis trombocitų tūris (PCT), neutrofilų skaičius (NEUT), limfocitų skaičius (LYMPH), monocitų skaičius (MONO), eozinofilų skaičius (EO), bazofilų skaičius (BASO), Lym % (limfocitų procentin÷ reikšm÷), Mon % (monocitų procentin÷ reikšm÷), Neu %(neutrofilų procentin÷ reikšm÷), Eo % (eozinofilų procentin÷ reikšm÷), Ba % (bazofilų procentin÷ reikšm÷).
Vyresnio amžiaus šunims, arba kilus įtarimui d÷l kitų vidaus organų patologijų, buvo atliekami biocheminiai kraujo tyrimai biocheminiais analizatoriais „Reflotron“ arba „Spotchem
EZ“. Dažniausiai buvo tiriami tokie kraujo biocheminiai rodikliai: GPT (ALT-
22 Kraujui sukreš÷jus kambario temperatūroje, jis buvo centrifuguojamas ir biocheminiai parametrai nustatomi iš gauto serumo.
Atsižvelgiant į anamnezę ir gautus morfologinius kraujo rodiklius, jei nebuvo pagrindo įtarti infekcin÷s kv÷pavimo takų ligos, šunims buvo atliekamas rentgeninis ir/arba endoskopinis tyrimas. Rentgeninis tyrimas buvo atliekamas be sedacijos ar sedavus šunį arba su pilna nejautraSedacijai dažniausiai buvo pasirenkamas preparatas „Xylazine“ (ksilazino hidrocholidas 20 mg/ml) injekcinis tirpalas, kuris buvo naudojamas 0,15 ml kilogramui kūno svorio į raumenis arba į veną. Bendrai pilnai nejautrai sukelti dažniausiai buvo naudojamas preparatas „Dexdomitor“ (deksmedetomidino hidrochlorido 0,1 mg/ml) injekcinis tirpalas, kurio doz÷ buvo nuo 0,2 iki 0,3 ml vienam kilogramui kūno svorio į veną arba raumenis. Preparatas, esant sunkiems kv÷pavimo takų simptomams, buvo injekuojamas į veną ir leidžiamas pro intraveninį kateterį, kurio storis buvo parenkamas pagal šuns dydį, kad pasireiškus dispn÷jai būtų galima greitai nutraukti jo poveikį, suleidus į veną „Antisedan vet“ (atipamizolio 0,1 mg/ml), kuris naudojamas 0,4 ml/10 kg kūno svorio. Lengvais kv÷pavimo sutrikimo atvejais „Dexdomitor“ buvo naudojamas į raumenis analogiškomis doz÷mis, arba pasirinktas „Bioketan“ (ketamino chloridas 100 mg/ml) preparatas, kurio doz÷s buvo 0,03 ml į veną arba 0,05-0,1 ml į raumenis. Tracheoskopija buvo atliekama tik šunims su pilna nejautra..
Dažniausiai buvo atliekama lateralin÷ kaklo ir krūtin÷s radiografija. Tokioje pozicijoje gerai matoma trach÷ja ir joje galima pamatyti svetimkūnius ar auglius, be to matomos plaučių patologijos. Jei lateralin÷ radiografija leido įtarti trach÷jos kolapsą, kartais buvo daromos papildomos rentgeno nuotraukos su kaklo dorsifleksija. Tokioje pad÷tyje geriau išryšk÷ja subliuškusi trach÷jos dalis.
Atsižvelgus į anamnezę, klinikinio ir laboratorinio bei, jei buvo atliktas, rentgeninio ir/ar endoskopinio tyrimo duomenis, kv÷pavimo takų ligos buvo diferencijuotos nuo kitų sistemų organų ligų bei tarpusavyje ir šuniui nustatyta galutin÷ diagnoz÷.
23
7. REZULTATAI
7.1.
Sergamumas kv÷pavimo takų ligomis
Tirtose keturiose veterinarijos klinikose 2011 metais buvo ištirti 9179 šunys. Iš jų 311 sirgo kv÷pavimo takų ligomis (3,39 proc.). Pacientų, kuriems buvo diagnozuotos kv÷pavimo takų ligos, vidurkis buvo 78 šunys, tačiau klinikoje „A“ diagnozuota daugiausia šių ligų atvejų. Nežiūrint į tai, klinikoje „D“ kv÷pavimo takų ligos diagnozuotos daugiau kaip 2 kartus dažniau, nei klinikoje „B“ ir 2,6 katrtus mažiau nei klinikoje „A“ (1 paveikslas).
1 paveikslas. Šunų sergamumas kv÷pavimo takų ligomis.
Tirtose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose šunys dažniau sirgo viršutinių kv÷pavimo takų ligomis. Keturiose klinikose viršutinių kv÷pavimo takų ligomis sirgo 285 šunys, tuo tarpu apatinių kv÷pavimo takų ligomis tik 26 šunys (2 pav.).
24 Atskirose klinikose šunų sergamumas viršutinių ir apatinių kv÷pavimo takų ligomis įvairavo. Klinikoje „D“ viso diagnozuota 34 kv÷pavimo takų ligų atvejai. Iš jų 27 atvejai viršutinių kv÷pavimo takų ligų ir 7 apatinių kv÷pavimo takų. Klinikoje „B“ iš 35 kv÷pavimo takų ligų atvejų tik 2 buvo apatinių kv÷pavimo takų, o net 33 atvejai viršutinių kv÷pavimo takų. Panašūs rodikliai klinikoje „C“, kur iš 38 kv÷pavimo takų ligų atvejų apatinių ir viršutinių kv÷pavimo takų diagnozuota atitinkamai 5 ir 33 atvejai. Klinikoje „A“ 2011 metais diagnozuota 204 kv÷pavimo takų ligų atvejai: viršutinių kv÷pavimo takų 192, apatinių - 12. Išsamesn÷ diagnozuotų kv÷pavimo takų ligų informacija pateikta priede, 1 lentel÷je „2011 metais diagnozuotos kv÷pavimo takų ligos“. Klinikose „A“ ir „B“ apatinių kv÷pavimo takų ligomis sirgo beveik tokia pat dalis pacientų, tuo tarpu klinikoje „D“ apatinių kv÷pavimo takų ligomis sirgo daugiau kaip tris kartus didesn÷ dalis pacientų nei „A“ ir „B“ klinikose, o klinikoje „C“ 2011 metais apatinių kv÷pavimo takų ligos diagnozuotos daukiau kaip du kartus didesnei daliai pacientų, nei klinikose „A“ ir „B“ (3 pav.).
3 paveikslas. Sergamumas viršutinių ir apatinių kv÷pavimo takų ligomis atskirose klinikose (proc.).
2011 metais tirtose klinikose šunims buvo diagnozuotos šios apatinių kv÷pavimo takų ligos: bronchin÷ astma, bronchitas, pneumonija ir plaučių neoplazija. Dažniausiai diagnozuojamos apatinių kv÷pavimo takų ligos buvo pneumonija (57,7 proc.) ir bronchitas (26,9 proc.), rečiausiai diagnozuojama bronchin÷ astma ir plaučių neoplazija, kurių diagnozuota atitinkamai 3,9 ir 11,5 proc. (4 pav.).
25 pneumonija sudar÷ 40 proc. apatinių kv÷pavimo takų ligų atvejų. Klinikoje „A“ pneumonijos ir bronchito atvejų 2011 diagnozuota vienodai (33,3 proc.), 25 proc. apatinių kv÷pavimo takų ligų sudar÷ plaučių neoplazija, o 8,4 proc. bronchin÷ astma (5 pav.).
4 paveikslas. Apatinių kv÷pavimo takų ligų pasiskirstymas tirtose klinikose.
26 diagnozuotas vienodas atvejų skaičius. Mažiausiai diagnozuota trach÷jos stenoz÷s ir sinusito atvejų, kuriems teko atitinkamai 1,05 ir 0,35 proc. (6 pav.)
6 paveikslas. Sergamumas viršutinių kv÷pavimo takų ligomis tirtose klinikose. Klinikoje „A“ ir klinikoje „B“ iš visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų daugiausia diagnozuota „šunidžių kosulio“ atvejų - klinikoje „A“ 35,9 proc., klinikoje „B“ 39,4 proc. viršutinių kv÷pavimo takų ligų atvejų. Klinikoje „C“ „šunidžių kosulio“ diagnozuota 27,3 proc., o klinikoje „D“ 29,6 proc. (7 pav.).
Klinikoje „C“ didžiausią dalį viršutinių kv÷pavimo takų ligų sudar÷ tracheitas, kuriam teko 45,5 proc.. Klinikoje „A“ tracheitas sudar÷ 27,6 proc., klinikoje „B“-27,3 proc., klinikoje „D“-11,1 proc. visų per 2011 metus diagnozuotų šunų viršutinių kv÷pavimo takų ligų atvejų.
Klinikoje „D“ didžiausią dalį viršutinių kv÷pavimo takų ligų atvejų sudar÷ laringotracheitas (33,3 proc.), klinikoje „A“ ši liga sudar÷ 5,7 proc., klinikoje „B“ 15,2 proc., klinikoje „C“ laringotracheitas 2011 metais nebuvo diagnozuotas.
Laringitas 2011 metais dažniausiai diagnozuotas klinikoje „A“, kur visoms viršutinių kv÷pavimo takų ligoms teko 13,5 proc. laringito atvejų. Klinikoje „B“ ši liga sudar÷ 6,1 proc., klinikoje „C“ - 33,1 proc., o klinikoje „D“ - 3,7 proc. visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų.
27 8,9 proc.. Klinikoje „B“ ši liga sudar÷ 3 proc. visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų, o klinikoje „D“ 2011 metais ši liga diagnozuota nebuvo.
Rinitas sudar÷ 7,3 proc. visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų atvejų klinikoje „A“ ir 6 proc. klinikoje „C“, klinikoje „B“ rinitas sudar÷ 9,1 proc., o didžiausią dalį rinitas sudar÷ klinikoje „D“, kur ši liga diagnozuota 14,8 proc. pacientų sirgusių viršutin÷mis kv÷pavimo takų ligomis.
Trach÷jos stenoz÷ 2011 metais diagnozuota tik klinikoje „A“, kur sudar÷ 1 proc. ir klinikoje „D“, kur sudar÷ 3,7 proc. visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų. Vienas sinusito atvejis diagnozuotas klinikoje „D“, kur sudar÷ 3,7 proc. visų šioje klinikoje diagnozuotų viršutinių kv÷pavimo takų ligų.
7 paveikslas. Sergamumas viršutinių kv÷pavimo takų ligomis atskirose klinikose.
7.2. Trach÷jos ligos
28 Paveikslas 8: Sergamumas trach÷jos ir kitomis kv÷pavimo takų ligomis tirtose klinikose.
9 paveikslas: Sergamumas trach÷jos ir kitomis viršutinių kv÷pavimo takų ligomis tirtose klinikose.
7.3. Kv÷pavimo takų ligų sezoniškumas
29 10 paveikslas. Kv÷pavimo takų ligų sezoniškumas.
Dešimtame paveiksle matome, kad kv÷pavimo takų ligų pagaus÷jimas būdingas žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį - vasario ir kovo m÷nesiais - kai prasideda atodr÷kis ir oras būna dr÷gnas bei palankus ligas sukeliantiems mikroorganizmams. Toks pat kv÷pavimo takų ligų padažn÷jimas matomas ir rudens bei ankstyvos žiemos m÷nesiais - rugs÷jį, spalį, lapkritį, gruodį, kai oro sąlygos panašios į ankstyvo pavasario, tad kv÷pavimo takų ligų padažn÷jimas gali būti siejamas su oro dr÷gniu ir temperatūra.
11 paveiksle. Viršutinių kv÷pavimo takų ligų sezoniškumas.
30 jų diagnozuotų atvejų atsižvelgiant į m÷nesius pikai beveik sutampa su kv÷pavimo takų ir viršutinių kv÷pavimo takų ligų pikais (12 pav).
12 paveikslas. Trach÷jos ligų sezoniškumas.
Diagnozuotų per atskirus m÷nesius apatinių kv÷pavimo takų ligų pikai nesutampa su viršutinių kv÷pavimo takų ligų ir trach÷jos ligų pikais (13 pav.). Apatinių kv÷pavimo takų ligomis sausio, rugpjūčio ir rugs÷jo m÷nesiais šunys visai nesirgo, o daugiausia šios ligos atvejų diagnozuota geguž÷s ir lapkričio m÷nesiais.
31 Išanalizavus šunų sergamumą atskiromis trach÷jos ligomis paaišk÷jo, kad jų pasireiškimo padažn÷jimas būna skirtingu metu (14 pav.). Nuo metų laiko nepriklauso diagnozuoti trach÷jos stenoz÷s atvejai, tačiau šunų tracheobronchito daugiausia („šunidžių kosulio“) atvejų diagnozuota lapkričio (14,1 proc.) ir kovo m÷nesį (13,1 proc.), o taip pat vasarį ir gruodį (po 11,1 proc.). Šunų sergamumo tracheitu pikas 2011 metais buvo rugs÷jo (16,25 proc.), o taip pat birželio (15 proc.) m÷nesiais. Laringotracheitas diagnozuotas daugiausia rudens m÷nesiais, o ypač spalį (24 proc.). Trach÷jos kolapso atvejų 2011 metais labiausiai padaug÷jo šiltuoju metų laiku - vasaros m÷nesiais (birželį ir liepą 21,7 proc., o rugpjūtį- 17,4 proc.). Išsami informacija apie diagnozuotų atskirų trach÷jos ligų atvejus pagal m÷nesius pateikta priede, 2 lentel÷je „Diagnozuotų atskirų trach÷jos ligų skaičius kiekvieną 2011 metų m÷nesį“.
14 paveikslas. Trach÷jos ligų pasireiškimo dažnumas 2011 metų b÷gyje.
7.4. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal amžių
32 15 paveikslas. Sergamumas kv÷pavimo takų ligomis pagal amžių.
Daugiausia (41,7 proc.) sirgusiųjų trach÷jos ligomis buvo šunys 1-3 metų amžiaus. Šunys iki vienerių metų amžiaus sirgo rečiau (30 proc.), o šunys virš dešimties metų trach÷jos ligomis sirgo rečiausiai (4,4 proc.) (16 pav.).
33 17 paveikslas. Sergamumas „šunidžių kosuliu“ pagal amžių.
Tam tikro amžiaus šunų sergamumas atskiromis trach÷jos ligomis įvairuoja. Šunų tracheobronchitu („šunidžių kosuliu“) daugiausia sirgo šuniukai iki vienerių metų amžiaus, jų sergamumas sudar÷ 48,5 proc., o šunų nuo 1 iki 3 metų - 43,4 proc.. Vyresniems kaip 3 metų amžiaus šunims teko tik 8,1 proc. tracheobronchito atvejų. Iš jų 7,1 proc. sirgusių buvo 4-6 metų amžiaus, 1 proc. 7-10 metų amžiaus, o vyresnių kaip dešimties metų amžiaus šunų sirgusių „šunidžių kosuliu“ 2011 metais analizuojamose klinikose nebuvo (17 pav.).
34 Tracheitu daugiausia sirgo šunys 1-3 metų amžiaus (40 proc.). Šunys iki vienerių metų ir 7- 10 metų amžiaus sirgo vienodai (po 17,5 proc.). Mažiausiai tracheitu sirgo sulaukę 4-6 metų (15 proc.) ir daugiau kaip dešimties metų šunys (10 proc.) ( 18 pav.).
19 paveikslas. Sergamumas laringotracheitu pagal amžių.
Laringotracheitu daugiausia sirgo šunys 4-6 metų (37,5 proc.), taip pat nemažą dalį sergančių šia liga buvo tarp1-3 metų amžiaus šunų (33,3 proc.). Sulaukę 7-10 metų šunys sirgo rečiau - 16,7 proc., o taip pat virš dešimties metų amžiaus – tik 8,3 proc.. Mažiausiai sergančių gerklų ir trach÷jos uždegimu buvo šunų iki vienerių metų amžiaus (4,3 proc.) (19 pav.).
35 20 paveikslas. Sergamumas trach÷jos kolapsu ir stenoze pagal amžių
Diagnoz÷ „trach÷jos stenoz÷“ keturiose klinikose per 2011 metus buvo nustatyta tik tris kartus: 66,7 proc. atvejų šunims 1-3 metų amžiaus ir 33,3 proc. atvejų - šunims iki vienerių metų amžiaus (20 pav.).
7.5. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal veisles
36 21 paveikslas. Mišrūnų ir veislinių šunų sergamumas kv÷pavimo takų ligomis procentais.
Paveikslas 22. Šunų sergamumas kv÷pavimo takų ligomis pagal veisl÷s dydį skaičiais.
37 23 paveikslas. Didelių veislių šunų sergamumas kv÷pavimo takų ligomis.
38 25 paveikslas. Mažų ir miniatiūrinių veislių šunų sergamumas kv÷pavimo takų ligomis.
Trach÷jos ligomis 2011 metais dažniau sirgo veisliniai šunys nei mišrūnai. Keturiose tirtose klinikose 2011 metais, kaip min÷ta anksčiau, trach÷jos ligomis sirgo 230 šunų. 201 sergantis šuo buvo veislinis ir 29 mišrūnai (26 pav.).
39 26 paveikslas. Mišrūnų ir veislinių šunų sergamumas trach÷jos ligomis procentais.
27 paveikslas. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal veisl÷s dydį.
40 28 paveikslas. Didžiųjų veislių sergamumas trach÷jos ligomis.
Iš vidutinių veislių šunų trach÷jos ligomis dažniausiai sirgo Čiau- čiau (25 proc.) ir Vengrų vižlai (18,8 proc.) (29 pav.).
41 29 paveikslas. Vidutinių veislių šunų sergamumas trach÷jos ligomis.
30 paveikslas. Mažų ir miniatiūrinių veislių šunų sergamumas trach÷jos ligomis.
7.5.1. Sergamumas infekciniu tracheobronchitu pagal veisles
42 Kaip ir trach÷jos bei kv÷pavimo takų ligomis, tracheobronchitu daugiausia sirgo mažų ir miniatiūrinių veislių šunys. Jų sergamumas sudar÷ 50,5 proc. veislinių ir 47,5 proc. visų šunų sirgusių „šunidžių kosuliu“. Didelių veislių šunys šia liga sirgo truputį dažniau nei vidutinių veislių. Jų sergamumas buvo 25,8 proc. veislinių ir 24,2 proc. visų sirgusių šunų. Vidutinių veislių šunys sudar÷ 23,7 proc. veislinių šunų ir 22,2 proc. visų sirgusių tracheobronchitu šunų (32 pav.).
43 32 paveikslas. Sergamumas „šunidžių kosuliu“ pagal veisl÷s dydį.
33 paveikslas. Didžiųjų veislių šunų sergamumas „šunidžių kosuliu“.
44 34 paveikslas. Vidutinių veislių šunų sergamumas „šunidžių kosuliu“.
35 paveikslas. Mažų ir miniatiūrinių veislių šunų sergamumas „šunidžių kosulių“.
45 šunų sergamumo, 7,5 proc. veislinių šunų sergamumo ir 7,1 proc. visų šunų sergamumo tracheobronchitu (35 pav.).
7.5.2. Sergamumas laringotracheitu pagal veisles
Laringotracheitu 2011 metais sirgo 19 veislinių ir 6 mišrūnai šunys (36 pav.).
36 paveikslas. Mišrūnų ir veislinių šunų sergamumas laringotracheitu.
46 Skirtingai nei „šunidžių kosuliu“ sergamumo, laringotracheitu tarp veislių grupių skirtumas nebuvo labai ryškus, tačiau mažų ir miniūrinių veislių šunys laringotracheitu sirgo dažniausiai (37 pav.). Mažų veislių šunų sergamumas šia liga sudar÷ 47,6 proc. sirgusių veislinių šunų ir 36 proc. visų sirgusių šunų. Kiek rečiau sirgo didelių veislių šunys: 36,8 proc. veislinių šunų ir 28 proc. visų sirgusių šunų. Mažiausias sergamumas laringotracheitu buvo tarp vidutinių veislių šunų, jų sergamumas sudar÷ 15,8 proc. veislinių ir 12 proc. visų laringotracheitu sirgusių šunų.
Tarp didelių veislių šunų dažniausiai laringotracheitu sirgo Vokiečių aviganiai (38 pav.). Jie sudar÷ 42,9 proc. laringotracheitu sirgusių didelių veislių šunų, 15,8 proc. sirgusių veislinių šunų ir 12 proc. visų sirgusių šunų. Kitų didelių veislių šunų sergamumas buvo vienodas ir sudar÷ po 14,3 proc. laringotracheitu sirgusių didelių veislių šunų.
47 39 paveikslas. Vidutinių veislių šunų sergamumas laringotracheitu.
Visų vidutinių veislių šunys, sirgę laringotracheitu, sirgo vienodai ir sudar÷ po 33,3 proc. vidutinių veislių sergamumo (39 pav.).
48 40 paveikslas. Mažų ir miniatiūrinių veislių šunų sergamumas laringotracheitu.
7.5.3. Sergamumas tracheitu pagal veisles
Tracheitu keturiose klinikose 2011 metais sirgo 80 šunų. Iš jų 65 veisliniai šunys ir 15 mišrūnų (41 paveikslas).
41 paveikslas. Mišrūnų ir veislinių šunų sergamumas tracheitu.
Tracheitu daugiausia sirgo mažų veislių šunys, kurie sudar÷ 46,3 proc. sirgusių šunų ir 56,9 proc. sirgusių veislinių šunų. Didelių veislių šunys sudar÷ 33,8 proc. veislinių ir 27,5 proc. visų tracheitu sirgusių šunų. Mažiausiai tracheitu sirgo vidutinių veislių šunys - tik 9,2 proc. veislinių ir 7,5 proc. visų tracheitu sirgusių šunų (42 pav.).
49 42 paveikslas. Sergamumas pagal veisl÷s dydį.
43 paveikslas. Didelių veislių šunų sergamumas tracheitu.
50 44 paveikslas. Vidutinių veislių šunų sergamumas tracheitu
Mažų ir miniatiūrinių veislių šunys tracheitu sirgo daugiausia. Iš mažų šunų šia liga dažniausiai sirgo Vakarų Škotijos baltojo terjero veisl÷s atstovai ir Jorkšyro terjerai. Jie sudar÷ atitinkamai 21,6 ir 16,2 proc. mažų ir miniatiūrinių veislių srgamumo tracheitu, 12,3 ir 9,2 proc. veislinių šunų bei 10 ir 7,5 proc. visų sirgusių trach÷jos ligomis šunų (45 pav.).
51 7.5.4. Sergamumas trach÷jos kolapsu ir stenoze pagal veisles
Trach÷jos stenoz÷, kaip min÷ta anksčiau, retai diagnozuojamas susirgimas. Tad viso 2011 metais keturiose klinikose diagnozuoti trys trach÷jos stenoz÷s atvejai: vienas mišrūnui ir du mažų veislių šunims - Jorkšyro terjerui ir Garbanotajam bišonui (47 pav.).
46 paveikslas. Mišrūnų ir veislinių šunų sergamumas trach÷jos kolapsu
52 47 paveikslas. Sergamumas trach÷jos kolapsu ir stenoze pagal veisles
Kaip min÷ta anksčiau, 2011 metais didelių ir vidutinių veislių šunys trach÷jos kolapsu nesirgo. Ženkliai daugiau už kitas veisles šia liga sirgo Jorkšyro terjerai. Šios veisl÷s atstovai sudar÷ 54,5 proc. veislinių šunų, 52,2 proc. visų sirgusių trach÷jos kolapsu šunų sergamumo (47 pav.).
7.6. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal lytį
Iš kv÷pavimo takų ligomis sirgusių 311 šunų, 52,7 proc. buvo šunys ir 47,3 proc. kal÷s (48 pav.).Trach÷jos ligomis sirgusių šunų 47 proc. teko kal÷ms ir 53 proc. šunims (49 pav.).
53 49 paveikslas. Sergamumas trach÷jos ligomis pagal lytį
Laringotracheitu taip pat dažniau sirgo šunys nei kal÷s (50 pav.), tačiau skirtumas n÷ra didelis: šunims teko 52, o kal÷ms 48 proc. laringotracheito atvejų.
54 Tracheitu, skirtingai nei kitomis trach÷jos ligomis, sirgo vienodas skaičius kalių ir šunų (51 pav.).
51 paveikslas. Sergamumas tracheitu pagal lytį
55 52 paveikslas. Sergamumas trach÷jos stenoze ir kolapsu pagal lytį
56
8. REZULTATŲ APTARIMAS
Keturiose Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose 2011 metais buvo diagnozuoti 9179 susirgimai: klinikoje „A“- 5903; klinikoje „B“- 1636; klinikoje „C“- 1031; klinikoje „D“- 609. Kv÷pavimo takų ligos sudar÷ 3,4 proc. visų diagnozuotų ligų. Trach÷jos ligų klinikose „A“, „B“, „C“ ir „D“ buvo diagnozuota atitinkamai 152, 27, 29 ir 21 atvejis. Jos sudar÷ 74,5 proc. kv÷pavimo takų ligų klinikoje „A“, 77,14proc. kv÷pavimo takų klinikoje „B“. Klinikoje „C“ trach÷jos ligos sudar÷ 76,32 proc., o klinikoje „D“ 61,76 proc. kv÷pavimo takų ligų atvejų. Cave (2009) teigimu, kv÷pavimo ligos sudaro 2,7 proc. visų susirgimų. Kitų autorių teigimu kv÷pavimo ligomis serga ne daugiau kaip 1,5 proc. pacientų (Lund ir kt., 1999).
Viršutinių kv÷pavimo takų ligos, lyginant su apatinių kv÷pavimo takų ligomis, diagnozuotos 11 kartų dažniau (p=0.05). Casal (2008) teigia, kad suaugę šunys dažniau serga viršutinių kv÷pavimo takų ligomis, o šuniukams iki pus÷s metų amžiaus net nežymios kv÷pavimo takų ligos komplikuojasi apatinių kv÷pavimo takų susirgimais. Fanfara (2011) teigimu, iš pacientų, kurie buvo atvesti į kliniką d÷l kv÷pavimo takų sutrikimų, 65 proc. diagnozuotos kv÷pavimo takų ligos, sergančiųjų tarpe 49 proc. buvo viršutinių ir 51 proc. apatinių kv÷pavimo takų susirgimai.
Trach÷jos ligos diagnozuotos 4 kartus dažniau nei kitos viršutinių kv÷pavimo takų ligos (p>0.05), kurios sudar÷ 81 proc. visų viršutinių kv÷pavimo takų ligų. Tuo tarpu, lyginant su visomis kv÷pavimo takų ligomis, trach÷jos ligos diagnozuotos 3 kartus dažniau (p>005) ir sudar÷ 74 proc. visų diagnozuotų kv÷pavimo takų ligų. Cave (2008) teigia, kad didžiąją dalį viršutinių kv÷pavimo takų ligų sudaro gerklų ir trach÷jos ligos.
Viso 2011 metais tirtose klinikose diagnozuotos penkios trach÷jos ligos. Daugiausia šunys sirgo infekciniu tracheobronchitu, kurio diagnozuoti 99 atvejai (43 proc.); tracheitu - diagnozuota 80 atvejų (35 proc.); laringotracheitu - 25 atvejai (11proc.); trach÷jos kolapsu - 23 atvejai (10 proc.); trach÷jos stenoze - 3 atvejai (1 proc.).
57 Sergamumo kv÷pavimo takų ligomis pikas 2011 metais buvo kovo m÷nesį. Šį m÷nesį sirgo 11 proc. per visus metus kv÷pavimo takų ligomis sirgusių šunų. Taip pat gausiai kv÷pavimo takų ligomis sirgo vasario (9,9 proc.), spalio (10,2 proc.) ir lapkričio (10,2 proc.) m÷nesiais. Apatinių kv÷pavimo takų ligomis daugiausia šunys sirgo geguž÷s ir lapkričio m÷nesiais, per kuriuos sirgo po 19 proc. apatinių kv÷pavimo takų ligomis sirgusių šunų. Sergamumo viršutinių kv÷pavimo takų ligomis pikas buvo kovą, rugs÷jį ir lapkritį, kai viršutinių kv÷pavimo takų ligomis sirgo atitinkamai 11 proc., 11proc. ir 10 proc. šunų, sirgusių viršutinių kv÷pavimo takų ligomis per 2011 metus.
Daugiausia trach÷jos ligų buvo diagnozuota birželio ir rugs÷jo m÷nesiais (po 10,4 proc.) bei gruodį (10 proc.). Trach÷jos ligų, lyginant su kitomis kv÷pavimo takų ligomis birželio m÷nesį diagnozuota 4 kartus daugiau (p>0,05), rugs÷jį 3 kartus daugiau (p>0,05), o gruodį 6 kartus daugiau nei kitų kv÷pavimo takų ligų (p>0,05). Tačiau atskirų trach÷jos ligų pikai metų b÷gyje skiriasi.
Tracheito diagnozuota daugiasia birželio (15 proc.) ir rugs÷jo (16 proc.) m÷nesiais. Tokį sergamumą galima susieti su maudimosi sezono pradžia ir pabaiga. Šunų augintojai ankstyvą vasarą ir rudenį leidžia savo augintiniams plaukioti up÷se ir kituose vandens telkiniuose, nepaisydami to, kad vandens temperatūra dar n÷ra pasiekusi komforto ribos. Verta atkreipti d÷mesį į tai, kad šia liga iš didžiųjų veislių daugiausia sirgo Labradoro retriveriai, o šie šunys labai m÷gsta plaukioti. Iš mažų veislių šunų tracheitu daugiausia sirgo Jorkšyro terjerai ir Vakarų Škotijos baltieji terjerai. Tokį šių veislių sergamumą galima paaiškinti tuo, kad atšilus orams suskumbama savo augintinius trumpai kirpti, tą patį savininkai daro rudenį, kad kailis iki žiemos sp÷tų ataugti. Be to anamnez÷je dažnai minima, kad prieš pasireiškiant simptomams šuo buvo kirpykloje. Tad galimi du variantai: šunys susirgo d÷l kirpimo, arba šunys užsikr÷t÷ virusu, nes kontaktavo su kitais kirpykloje buvusiais šunimis.
Laringotracheitu šunys daugiausia sirgo rugs÷jo (16 proc.), spalio (24 proc.) ir lapričio (16 proc.) m÷nesiais. Rudens metu, ypač spalio ir lapkričio m÷nesiais, kai v÷sta ir did÷ja oro dr÷gnis, o taip pat sumaž÷ja tiesioginių saul÷s ir UV spindulių, itin palankios sąlygos patogeniniams mikroorganizmams daugintis. Toks sergamumo pikas rudens sezono metu gal÷tų būti siejamas su virusin÷mis peršalimo ligomis. Šiltuoju metų laiku (geguž÷ - rugpjūtis) laringotracheito atvejų visai nediagnozuota.
58 Vasaros metu parodos daugiausia vyksta lauke arba erdv÷se, kurios nebūna uždaros ir juose būna užtikrintas laisvas oro jud÷jimas. Tuo tarpu šaltuoju metų laiku parodos persikelia į patalpas, kurios būna sandariai uždarytos ir jose būna įrengta dirbtin÷ ventiliacija, kuri pakankamai neužtikrina oro srovių jud÷jimo, tad sudaromos palankios sąlygos plisti virusams ir bakterijoms. Uždarose patalpose sąlyginai padid÷ja šunų koncentracija, nes eksterjero ringų, programų dalyviai ir žiūrovai su savo augintiniais laiką leidžia viduje, tuo tarpu esant šiltam metų laikui, daugelis dalyvių ir žiūrovų laukia ir ilsisi lauke išsisklaidę didesniame plote. Reikia pamin÷ti, kad be parodų patalpose veikia ir oro sąlygų faktorius, nes pikas sutampa dar ir su atodr÷kiais vasario, kovo m÷nesį ir dr÷gnais orais lapkričio ir gruodžio m÷nesiais, kai ypač palankios sąlygos mikroorganizmams daugintis. Žinoma, kad ITB protrūkiams įtakos turi v÷stantys orai (Erlies ir kt., 2003).
Trach÷jos kolapsas daugiausia buvo diagnozuotas birželio (22 proc.), liepos (22 proc.) ir rugpjūčio (17 proc.) m÷nesiais. Manoma, kad ši liga polietiologin÷ ir viena iš priežasčių įvardijami alergenai. Nors didžiąja dalimi šios ligos pasireiškimas priklauso nuo paveldimumo, simptomai dažniausiai paūm÷ja šiltuoju metų laiku. Vasaros metu, kai padid÷ja oro užterštumas kietosiomis dalel÷mis, jos patekusios į kv÷pavimo takus dirgina trach÷jos gleivinę ir sukelia anksčiau buvusių nežymių simptomų paūm÷jimą. Ši priežastis priverčia šunų savininkus kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją, kuris nustato trach÷jos kolapso diagnozę. Payne (2006) įvardyja dūmus, žiedadulkes ir kitus alergenus bei kv÷pavimo takų dirgiklius, kaip vieną iš pirminių trach÷jos kolapso priežasčių. Jo teigimu l÷tinis kosulys, sukeltas įkvepiamų alergenų turi didelę reikšmę šios ligos patogenez÷je. Apie alergenų provokaciją trach÷jos kolapsui atsirasti kalba ir Tappin (2012).
Trach÷jos stenoz÷ 2011metais tirtose veterinarijos klinikose buvo diagnozuota tik trims šunims. Du trach÷jos stenoz÷s atvejai diagnozuoti klinikoje „A“. Šioje klinikoje stenoz÷s diagnoz÷ buvo nustatyta mažų veislių šunims (Jorkšyro terjerui ir Garbanotajam bišonui). Šiems šunims diagnoz÷ buvo nustatyta atlikus lateralinę radiografiją ir nustačius trach÷jos formos anomalijas. Atsižvelgus į sąlyginai jauną šių šunų amžių (1 ir 2 metai), anamnezę ir į tai, kad radiologiniai požymiai nebuvo būdingi trach÷jos kolapsui, buvo prieita išvada, kad tai įgimta trach÷jos stenoz÷. Trečias nustatytas atvejis pasitaik÷ klinikoje „D“. Čia įgimta trach÷jos stenoz÷ diagnozuota šešių m÷nesių Prancūzų buldogo ir Mopso mišrūnui. Įgimta trach÷jos stenoz÷ būdinga brachicefalinių veislių šunų patologija (Torrez, Hunt 2006). Stadler (2011) teigimu trach÷jos stenoz÷ būdinga 6 proc. šunų su pirmin÷mis trach÷jos ir gerklų ligomis.
59 šunys (p>0,05). Nors Jorkšyro terjerų sergamumas tracheobronchitu veislinių šunų ir visų sirgusių šunų atžvilgiu toks pat kaip ir Čiau- čiau ir nedaug lenkia Vengrų vižlus, tačiau reikia pamin÷ti, kad Jorkšyro terjerai, sirgę „šunidžių kosuliu“, tarpusavyje buvo visai nesusiję, tuo tarpu Čiau-čiau sirgę šia liga visi buvo to paties veislyno šunys, o Vengrų Vižlai 3 iš 5 buvo to paties veislyno šunys ir 2 su jais nesusiję.
Didelių veislių šunys ITB sirgo tik dviem atvejais daugiau nei vidutinių veislių atstovai (p>0,05). Laringotracheitu mažų veislių atstovai sirgo 1,3 karto daugiau nei didelių veislių (p>0,05), ir net tris kartus daugiau nei vidutinių veislių atstovai (p>0,05). Didžiosios veisl÷s laringotracheitu sirgo 2 kartus dažniau nei vidutin÷s (p>0,05). Tracheitu daugiau nei didelių veislių šunys mažųjų veislių atstovai sirgo 1,7 karto dažniau (p>0,05), o vidutinių veislių atstovai sirgo 6 kartus rečiau (p>0,05). Tuo tarpu didelių veislių šunys sirgo tracheitu beveik 4 kartus dažniau nei vidutinių veislių atstovai (p>0,05). N÷ra duomenų apie tai, kad mažų veislių šunys labiau linkę sirgti infekcin÷mis kv÷pavimo takų ar trach÷jos ligomis. Šio tyrimo duomenų nepatikimumas įrodo, kad tokie rezultatai tik atsitiktinis nuokrypis. Galima manyti, kad didesnis mažų veislių atstovų sergamumas trach÷jos ligomis 2011 metais stebimas d÷l to, kad Lietuvoje dabar laikoma daugiau mažų veislių šunų nei didelių ar vidutinių. Tad jei daugiau mažų ir miniatiūrinių veislių atstovų laikoma - tai ir serga jų daugiau nei kitų veislių. Tad negalima teigti, jog laringotracheitu, tracheitu ar ITB daugiau serga mažų veislių atstovai.
Trach÷jos kolapsu ir stenoze sirgo išskirtinai tik mažų veislių šunys. Trach÷jos stenoz÷ daugiausia būdinga brachicefalinių veislių šunims (Torrez, Hunt 2006), tačiau 2011 metais Lietuvoje diagnozuotas vienas atvejis brachicefalinių veislių mišrūnui ir du atvejai mažų veislių šunims, sąlyginai jauname amžiuje. Trach÷jos kolapsas laikomas pirminiu susirgimu tik mažų veislių šunims (Fossum ir kt., 2002; Moritz ir kt., 2004), tad atliktas tyrimas atitinka kitų autorių gautiems rezultatams.
60 buvo nustatyta šunims nuo 1 iki 3 metų amžiaus, sergančiųjų amžiaus vidurkis buvo 3 metai. Trach÷jos stenoz÷s sergančių vidurkis buvo 1,2 metai, šia liga sirgo du šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus grup÷je ir vienas šuo iki vienerių metų amžiaus.
