LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Jolanta Tammi
Audinių prieinkstinių liaukų histopatologinis tyrimas
Histopathological research of mink adrenal glands
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. Nomeda Juodžiukynienė
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Audinių prieinkstinių liaukų histopatologinis tyrimas“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014- 01 -16 Jolanta Tammi
(parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014- 01 -16 Jolanta Tammi
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2014- 01 -16 doc. Nomeda Juodžiukynienė
(parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2014- 01 -16 prof. habil. dr. S. Petkevičius
(katedros vedėjo vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SUMMARY ... 4
SANTRAUKA ... 5
ĮVADAS... 6
1. TRUMPA AUDINIŲ PRIEINKSTINIŲ LIAUKŲ ANATOMIJA, HISTOLOGIJA IR FIZIOLOGIJA ... 7
1.1 Audinių ir šeškų prieinsktinių liaukų anatomija ... 7
1.2 Histologija ir fiziologija ... 8
2. AUDINIŲ PRIEINKSTINIŲ LIAUKŲ PAKITIMAI ... 11
2.1 Prieinkstinių liaukų žievės atrofija ... 11
2.2 Prieinkstinių liaukų žievės hipertrofija ... 12
2.3 Prieinkstinių liaukų hiperemija ... 13
2.4 Prieinkstinių liaukų hemosiderozė ... 14
2.5 Amiloidozė ... 15
2.6 Navikai ... 16
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 17
3.1 Tyrimo medžiaga ... 17
3.2 Patologinės medžiagos paruošimas dažymui ... 17
3.3 Tyrimo metodai ... 17
4. TYRIMO REZULTATAI ... 19
4.1 Histopatologinis tyrimas ... 19
4.2.1 Bendras patologijų dažnumas ... 24
4.2.2 Hemosiderozė audinių prieinkstinėse liaukose ... 26
4.2.3 Plazmocitų infiltracija prieinkstinėse liaukose ... 27
4.2.4 Prieinkstinių liaukų žievės hipertrofija ... 30
4.2.5 Prieinkstinių liaukų žievės lipidozė ... 31
4.2.6 Prieinkstinių liaukų žievės nekrozė ... 32
4.2.7 Papildomas žievės mazgelis ... 34
REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 37
4
SUMMARY
Theme: Histopathological research of mink adrenal glands
Study object: adrenal gland histological samples (preparations) of 6-month-old minks from
farm X.
Venue of performance: in Pathology Center of the Veterinary Academy of the Lithuanian
University of Health Sciences
Volume of the paper: the total volume of the work comprises 41,i.e. 31 picture.
The aim of the research: to evaluate histomorphologic changes of mink adrenal glands. Tasks of the work:
1. to make histological and histochemical analysis of samples. 2. to evaluate histopathologies of mink adrenal glands.
Research methods: during the routine autopsy was taken pathological material of adrenal
glands (n = 40) of 40 minks, which was fixed 10 per cent with neutral formalin solution, and samples dyeing with hematoxylin eosin and Congo red were carried out. Statistical evaluation of the survey data carried out using Microsoft Excel (2010) program. Calculated the frequency of the appearance of various pathologies, their distribution in the cortex and core (in percent). Also, has been assessed the distribution of pathology in cortex areas and their frequency of occurrence percentage (in percent).
The most important conclusions :
1. An analysis of 40 male minks adrenal glands histological results showed that 92 per cent. analyzed samples demonstrate a change.
2. The largest part of the pathological changes consist of infiltration by plasmocytes (70 percent.) and hemosiderosis (17 percent.).
3. The smallest part of the pathological changes consist lipidosis (5 percent.), necrosis (2 percent.) hypertrophy (2 percent.) and additional cortex nodule (2 percent).
4. After histochemical study of adrenal glands, protein amyloid accumulation in adrenal glands was not found.
5
SANTRAUKA
Tema : Audinių prieinkstinių liaukų histopatologinis tyrimas.
Tyrimo objektas: X ūkio 6 mėnesių amžiaus audinių prieinkstinių liaukų histologiniai
preparatai.
Atlikimo vieta: Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos
Patologijos centras.
Darbo apimtis: 41 puslapis, naudoti 43 literatūros šaltiniai, 31 paveikslas.
Tyrimo tikslas: Įvertinti audinių prieinkstinių liaukų histomorfologinius pokyčius. Tyrimo uždaviniai:
1. Atlikti histologinį ir histocheminį mėginių tyrimus. 2. Įvertinti audinių prieinkstinių liaukų histopatologijas.
Tyrimo metodai: Rutininio skrodimo metu buvo paimta 40 audinių prieinkstinių liaukų
pataloginė medžiaga (n=40), fiksuota 10 proc. neutraliu formalino tirpalu, atliktas mėginių dažymas hematoksilinu eozinu ir Kongo raudonuoju. Histologinio tyrimo metu įvertintos prieinkstinių liaukų patologijos. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas atliktas, naudojant Microsoft Exel (2010) programą. Paskaičiuotas įvairių patologijų pasireiškimo dažnumas, jų pasiskirstymas žievėje ir šerdyje (proc.). Taip pat įvertinta, kaip pasiskirstė patologijos žievės zonose, jų pasireiškimo dažnumas procentais.
Išvados:
1. Atlikus histologinį tyrimą pakitusių audinių antinksčių rasta 92 proc.
2. Atlikus histocheminį prieinkstinių liaukų tyrimą, baltymo amiloido sankaupų prieinkstinėse liaukose nerasta.
3. Didžiausią dalį patologinių pokyčių sudaro plazmocitų infiltracija (70 proc.) ir hemosiderozė (17 proc.).
4. Mažiausią dalį patologinių pokyčių sudaro lipidozė (5proc.), nekrozė (2proc.), hipertrofija (2proc.) ir papildomas žievės mazgelis (2 proc.).
Raktažodžiai : audinė, prieinkstinės liaukos, prieinkstinės liaukos žievė, prieinkstinės liaukos
6
ĮVADAS
Kailinė žvėrininkystė pradėta plėtoti Amerikoje 19 amžiaus pabaigoje, o Europoje jau 20 amžiaus pradžioje. Iki šių dienų kailinė žvėrininkystė smarkiai patobulėjo kurdama vis tobulesnius žvėrelių auginimo metodus, užtikrindama gyvūnų gerovės laikymo reikalavimus atitinkančias laikymo sąlygas, ligų kontrolę ir veisimą. Laikui bėgant ir didėjant kailiukų poreikiui rinkoje, Lietuvoje sparčiai plečiasi kailinės žvėrininkystės ūkio šaka. Kailinių žvėrelių ūkių Lietuvoje jau yra apie 200. Audinių auginimas yra ne tik daug investicijų, bet ir nemažai specialių žinių reikalaujantis verslas.
Kiekvienas audinių ūkis vis tobulina auginimo ir veisimo technologijas, siekdamas užauginti kuo vešlesnio ir vertingesnio kailiuko žvėrelius. Su naujomis technologijomis ateina ir įvairių preparatų, skatinančių kailiuko augimą, naudojimas, maisto papildų naudojimas, naujų racionų sudarymas. Didesnis gyvūnėlių skaičius didina užkrečiamųjų ligų plitimo riziką, nepakankamos priežiūros riziką, didesnį veiksnių, sukeliančių stresą, atsiradimą, o to pasekoje ir organizmo funkcijų sutrikimus, dėl kurių pasireiškia patologiniai organų ir audinių pokyčiai.
Prieinkstinės liaukos, jų fiziologija ir svarba buvo aprašyta jau daugiau nei prieš 500 metų. ( Moreira et al., 2002 ). Prieinkstinės liaukos turi įtakos ne tik kailiuko kokybei, bet išskirdamos hormonus atlieka ir gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas, tokias kaip homeostazės palaikymas, kraujo spaudimo reguliavimas, elektrolitų balanso palaikymas ir kt. Kadangi prieinkstinės liaukos yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų organų veikiant stresiniams ir toksiniams faktoriams, ankstyvas patologinių pokyčių ir jų priežasčių nustatymas, gali padėti išvengti audinukų gaišimo, bei kailiuko nuskurdimo. Lietuvoje audinių prieinkstinės liaukos mažai tirtos, todėl yra svarbu atlikti pradinį audinių antinksčių histopatologinį tyrimą, kuris galėtų būti pagrindas tolimesniems tyrimams šioje srityje.
Darbo tikslas: Įvertinti audinių prieinkstinių liaukų histomorfologinius pokyčius. Darbo uždaviniai:
1. Atlikti histologinį ir histocheminį mėginių tyrimus. 2. Įvertinti audinių prieinkstinių liaukų histopatologijas.
7
1. TRUMPA AUDINIŲ PRIEINKSTINIŲ LIAUKŲ ANATOMIJA,
HISTOLOGIJA IR FIZIOLOGIJA
Prieinkstinės liaukos (lot. glandulae adrenales) – tai porinė, žemės riešuto formos, rausvos spalvos, endokrininė liauka (Garcia et al., 2006). Šios liaukos dalyvauja organizmo atsake į ūmų ir lėtinį stresą, reguliuodamos kraujo spaudimą, širdies ritmą, bronchodiliataciją, gliukozės kiekį kraujyje ir elektrolitų balansą (Sammerson et al., 2007).
1.1 Audinių ir šeškų prieinkstinių liaukų anatomija
Prieinkstinės liaukos guli kraniomedialiniame inkstų krašte (Jensen et al., 2011). Kairiosios prieinkstinės liaukos dydis siekia 6 – 8 mm. Ji glaudžiasi pilvinei aortai iš kairės, kaudaliai a.
superior mesenteric, medialiai kairiojo inksto proksimalinio galo. Dešinioji liauka 8 – 11 mm, guli
kranialiau, nei karioji prieinkstinė liauka, ventraliai posterior v. cavan (Lewington et al., 2007).
1 pav. Prieinkstinių liaukų topografija (Kenneth et al., 2000)
Audinių prieinkstinės liaukos mažos, jų anatominė sandara suskirstyta į dvi stambias zonas – žievę ir šerdį. Abi prieinkstines liaukas supa jungiamojo audinio kapsulė išvarstyta arterijomis. Arterijos atsišakoja iš trijų stambesnių arterijų:
a) iš inferior phrenic arterijos atsišakoja arteria superior suprarenalis; b) iš pilvinės aortos – arteria suprarenalis;
8 Iš kapsulės kraujagyslės tęsiasi iki šerdies ir atsiveria į šerdies kraujagyslių tinklą ( Rosol et al., 2001). Per žievę praeina dviejų rūšių arterijos: vienos šakodamosis maitina žievę, kitos nesišakoja, tik perveria žievę ir nueina į šerdį- tai šerdį maitinančios arterijos.Venulės suformuoja centrinę veną, iš kurios išeina vena suprarenalis (Sammerson et al., 2007).
1.2 Histologija ir fiziologija
Kiekviena liaukos dalis turi skirtingą embrioninę kilmę.
Žievė. Žievė susiformuoja iš mezodermos ir sudaro 75 proc. organo masės. Mėsėdžiams
būdinga kreminė – geltona prieinkstinių liaukų spalva, o galvijams ir kiaulėms – mėsos spalva. Spalvos intensyvumas priklauso nuo lipidų kiekio (Klein et al., 2013). Pagal ląstelių išsidėstymą ir gaminamus hormonus, išskiriamos trys žievės sritys:
a) Išorinė zona - kamuolinė (zona glomerulosa). Sudaro 15 proc. žievės. Šios srities ląstelės sudaro arkadas, nusitęsiančias į pluoštinę zoną. Zona glomerulosa ląstelės stulpiškos, citoplazma acidofiliška, su smulkiais lipidų lašeliais, siūliškomis mitochondrijomis ir lygiuoju endoplazminiu tinklu. Ląstelės turi po vieną ar du apskritus branduolėlius. Liaukos ląstelės išskiria mineralkortikoidus, kurie atlieka svarbų vaidmenį organizmo homeostazės palaikyme. Mineralkortikoidai veikdami inkstus, seilių ir prakaito liaukas stimuliuoja Na+ reabsorbciją, K+ ekskreciją. Veikdami inkstus taip pat stimuliuoja H+ ekskreciją. Kamuolinės srities ląstelių veikla reguliuojama renino – angiotenzino sistemos (Thomas et al., 2001).
b) Vidurinė zona – pluoštinė (zona fasciculata) yra storiausia – sudaro apie 75 proc. visos žievės. Pluoštinės dalies ląstelės kubinės ir daugiakampės, sukibusios tarpusavyje po dvi ląsteles sudaro stygas, išsidėsto pluoštais šerdies link. Tarp sukibusių ląstelių - jungiamasis audinys ir kapiliarai (Ramos et al., 1970). Ląstelės labiau išsipūtusios, nei kamuolinės zonos ląstelės, gausiai pripildytos lipidų. Literatūroje apibūdinamos, kaip spongiocitai. Gamina gliukokortikoidus - kortizolį, kortikosteroną, hidrokortizoną, taip pat išskiria nedaug androgenų. Gliukokortikoidai veikia angliavandenių apykaitą (gliukoneogenezė, mažėja gliukozės panaudojimas), proteinų katabolizmą, lipidų metabolizmą (lipolitinis). Sąlygoja hiperglikemiją, padidėjusią gliukozės produkciją, taip pat slopina insulino poveikį ir imuninę sistemą, žaizdų gijimą (kolageno sintezė), imuninę sistemą (Sammerson et al., 2007).
c)
Vidinė - tinklinė zona (zona reticularis), arčiausiai šerdies esanti žievės dalis.
Sudaro 10 proc. žievės. Šios srities ląstelės tarpusavyje sukibusios į grandines, sudaro tinklą.9 Ląstelių citoplazma mažiau acidofiliška, nei kamuolinės zonos ląstelių, jose mažesnis lipidų kiekis. Smulkiausios ląstelės įvairios formos, su piknotiškais branduoliais. Ląstelės atsakingos už hormonų (dehidroepiandrosterono ir androsterono) išskyrimą, kurie artimi lytinių liaukų išskiriamam testosteronui (Sjaastad et al., 2010).
Nors prieinkstinių liaukų žievė gamina per 50 įvairiausių steroidų, kortizolio ir aldosterono yra daugiausia, ir jie fiziologiškai labiausiai aktyvūs. Gliukokortikoidų išsiskyrimą reguliuoja adrenokortikotropinis hormonas (ACTH), kurį gamina priekinės hipofizės dalies bazofilinės ląstelės. Aldosterono gamybą reguliuoja renino – angiotenzino sistema. Gliukokortikoidai stimuliuoja gliukoneogenezę, mažina gliukozės sunaudojimą ląstelėse, mobilizuoja amino ir riebalų rūgštis, slopina insulino poveikį, skatina ketogenezę, didina eritrocitų ir trombocitų kiekį, slopina uždegiminius procesus ( Reingardienė, 2002).
2. pav. Prieinkstinė liauka ( Bossen, 2003 )
Šerdis. Šerdis susiformuoja iš neuroektodermos ir gamina katecholaminus – adrenaliną ir
noradrenaliną, kurie atsakingi už organizmo atsaką į stresą. Šerdis sudaro 25 proc. liaukos. Adrenalinas ir noradrenalinas aktyvina organizmą, parengia jį sudėtingai užduočiai vykdyti, prisitaikyti prie netikėtų sąlygų. Veikimo principas – „kaukis arba traukis“ (Klein et al., 2013).
Literatūroje šerdies ląstelės apibūdinamos dvejopai. Pasak A. Sammerson (2007), šerdį sudaro dviejų tipų ląstelės: adrenocitai ir noradrenocitai. Kituose literatūros šaltiniuose prieinkstinių liaukų šerdies ląstelės vadinamos feochromocitais (chromafininėmis ląstelėmis) (Garcia et al., 2006). Ląstelės užpildytos granulėmis, kurios atsakingos už adrenalino ir noradrenalino gamybą ir kaupimą. Iš jų 80 proc. ląstelių išskiria adrenaliną, ir tik 20 proc. noradrenaliną. Adrenaliną
10 išskiriančių ląstelių granulės smulkesnės, tankiau susibūrusios branduolyje. Feochromacitai šerdyje yra susibūrę į grupeles, pluoštelius.Tarp ląstelių grupių įsiterpę kapiliarai, ganglinės ląstelės (Kierszenbaum, et al., 2012).
3 pav. Prieinkstinės liaukos šerdis ( Nodar, 2013 )
Adrenalino ir noradrenalino sekreciją reguliuoja simpatinė nervų sistema. Hormonai veikdami adrenerginius receptorius veikia širdies, kraujagyslių, bronchų, visceralinių lygiųjų raumenų veiklą. Adrenalinas taip pat skatina kepenų ir skeleto raumenų glikogeno skaidymą į gliukozę, taip didinamas gliukozės kiekis kraujyje (Fung, 2008).
11
2. AUDINIŲ PRIEINKSTINIŲ LIAUKŲ PAKITIMAI
Literatūroje mažai duomenų apie audinių prieinkstinių liaukų patologinius pokyčius. Dažniau pasitaikantys patologiniai pakitimai yra degeneracija (vakuolinė ar granuliacinė), liaukos žievės atrofija, hipertrofija, fibrozė, hiperplazija, hemoragijos ir nekrozė. Pažeidimai labiau vyrauja zonose
fasciculata ir reticularis, nei glomerulosa zonoje. Prieinkstinų liaukų šerdinės dalies ląstelės
pažeidžiamos rečiau. Pasak Thomas J. Rosol (2001), taip yra todėl, kad žievės ląstelės gausiai užpildytos lipidais, ir yra palankios sąlygos jose kauptis riebaluose tirpiems toksinams.
Degeneraciją, nekrozę ar hemoragijas dažnai sukelia ūmus prieinkstinės liaukos žievės pažeidimas, o lėtinis pažeidimas sukelia prieinkstinės liaukos žievės atrofiją, fibrozę arba hiperplaziją. Dėl šių patologinių pokyčių sutrinka prieinkstinių liaukų veikla, o to pasekoje sutrikdomos įvairios organizmo funkcijos. Literatūroje taip pat yra duomenų, kad prieinkstinių liaukų pažeidimai gali ir nerodyti ryškių organizmo funkcijų sutrikimų. 1997 m. atliktas 51 kliniškai sveiko šeško prieinkstinių liaukų histopatologinis tyrimas. Ištyrus prieinkstinių liaukų mėginius, 23 rasta mėginiuose žievės hiperplazija, 1 mėginyje žievės karcinoma, tačiau kliniškai jokie simptomai šeškams nepasireiškė (Neuwirth et al., 1977).
Audinių prieinkstinės liaukos yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų organų, veikiant toksiniams faktoriams, stresui (Thomas Rosol et al., 2001). Literatūroje yra duomenų apie atliktus tyrimus, kaip stresas paveikia prieinkstinių liaukų funkciją, lyginant tarpusavyje Arktinę lapę, 3 Europines audines ir ūdrą. Audinėms rasti histomorfologiniai pokyčiai - zona glomerulosa atrofija ir zona
fasciculata ląstelių citoplazmos vakualizacija (John et al., 1975).
2.1 Prieinkstinių liaukų žievės atrofija
Atrofija (gr. atrophia – nuvytimas) vadinamas organų ar audinių sumažėjimas, prisitaikant prie pakitusių sąlygų (Bonaldo et al., 2013).
Atrofijos atsiradimo priežastys labai įvairios. Viena iš atrofiją sukeliančių priežasčių gali būti uždegiminiai procesai – adrenalitas (Frank et al., 2013). Sumažėjusi liaukos inervacija dėl neurologinių sutrikimų organizme, arba sumažėjusi hormoninė stimuliacija, sumažėjęs aprūpinimas krauju ir maisto medžiagomis taip pat gali sąlygoti atrofiją. Atrofija galima ir dėl spaudimo - kai organą iš išorės spaudžia navikas, susikaupęs skystis, išsiplėtusi kraujagyslė. Prieinkstinių liaukų atrofiją taip pat gali įtakoti ilgas gydymas kortikosteroidais, nes sumažėjus AKTH iš adenohipofizės, nestimuliuojamos žievės ląstelės. Liaukos atrofiją skatiną ne tik sumažėjusi
12 hormoninė stimuliacija, bet ilgalaikis gydymas hormonais (2 pav). Dėl ilgalaikio gydymo gliukokortikoidais, sutrinka grįžtamojo ryšio mechanizmas, atsiranda antinksčių žievės atrofija ir sumažėja endogeninių gliukokortikoidų sekrecija (Slauson et al., 2002).
Pasak Dadhich (2002), prieinkstinių liaukų atrofiją gali sukelti ir cinko trūkumas. 2002 m. atliktas tyrimas su laboratorinėmis žiurkėmis, kurioms buvo taikyta speciali dieta. Atlikus tyrimą, nustatyta prieinkstinių liaukų atrofija zona glomerulosa. Cinko trūkumas taip pat turėjo įtakos degeneraciniams ir nekrotiniams procesams zona fasciculata.
Patomorfologija. Atrofijos paveikta liauka sumažėjusi, praradusi savo įprastą formą, standžios
konsistencijos. Pjūvyje matoma, kad žievės storis yra mažesnis nei šerdies.
Histologinis vaizdas. Mikroskopuojant matomi ląstelių formos pokyčiai. Ląstelės
susitraukusios, sumažėjęs citoplazmos kiekis, susitraukę branduoliai ( 2 pav.),. Atrofija ryškiausia žievinėje prieinkstinių liaukų zonoje. Pastarosiose atrofavusių ląstelių funkcija yra susilpnėjusi, bet jos nemirusios.
4 pav. Prieinkstinės liaukos atrofija ( The joint pathology center, 2011)
2.2 Prieinkstinių liaukų žievės hipertrofija
Hipertrofija (hypertrophia) – tai organo ar audinio padidėjimas, padidėjus ląstelių apimčiai, bet nepadidėjus jų skaičiui. Hipertrofija gali būti patologinė ir fiziologinė, sukelta padidėjus organo funkcinei apkrovai, arba esant specifinių hormonų stimuliacijai. Audinėms būdinga fiziologinė hipertrofija. Nustatyta, kad rujos metu, audinių prieinkstinių liaukų žievė hipertrofuoja, tačiau po rujos vėl sugrįžta į pradinį dydį (Ramos, 1972). Pirminė prieinkstinės liaukos patologinės hipertrofijos, taip pat ir hiperplazijos, priežastis gali būti padidėjusi adrenokortikotropinio hormono stimuliacija, dėl toksinų sukelto pažeidimo, navikų ( Harvey et al., 2010).
Patologinę hipertrofiją gali sukelti ir lėtinis širdies nepakankamumas – stimuliuojamas katecholaminų išskyrimas lėtinio širdies nepakankamumo atveju, sukelia prieinkstinių liaukų šerdies hipertrofiją (Schneider et al., 2011).
13 Hipertrofija pasireiškia ir kaip organizmo atsakas į stresą. 2006 m. Minesotoje atliktas tyrimas su laboratorinėmis žiurkėmis, siekiant išsiaiškinti ar lėtinis stresas gali iššaukti prieinkstinių liaukų padidėjimą. Eksperimento metu pasitvirtino, kad lėtinis stresas sukelia prieinkstinių liaukų šerdies ir žievės zona fasciculata hipertrofiją ( Ulrich-Lai et al., 2006).
Hipertrofija sąlygoja prieinkstinės liaukos funkcijos sustiprėjimą. Priklausomai nuo to, kuri liaukos dalis hipertrofuota, atitinkamai suintensyvėja tos zonos hormonų išskyrimas. Hipertrofavus
z. glomerulosa pasireiškia mineralkortikoidų hipersekrecija, z.reticularis - androgenų, o šerdies
hipertrofijos atveju - didėja katecholaminų išskyrimas. Pluoštinės zonos hipertrofija skatina padidėjusį gliukokortikoidų išskyrimą. Šios zonos hipertrofija ir padidėjusi kortizolio gamyba pasireiškia esant Kušingo sindromui ( Morris et al., 2002).
Patomorfologija. Prieinkstinės liaukos padidėjusios, praradusios įprastą formą.
Histologinis vaizdas. Mikroskopuojant ląstelės padidėjusios, ir kartais, labai žymiai
hipertrofuoja pluoštinė ir tinklinė zonos. Kamuolinė – labai retai.
2.3 Prieinkstinių liaukų hiperemija
Padidėjęs kraujo priplūdimas vadinamas arterine hiperemija (lot. hyperaemia arterialis). Priežastiniai veiksniai. Viena iš hiperemiją sukeliančių priežasčių gali būti staigūs aplinkos temperatūros pokyčiai. Ilinojaus universitete (1960 m.) atliktas tyrimas su pelėmis, kurio metu laikant peles skirtingose temperatūrose, nustatyta, kad prieinkstinėse liaukose hiperemija susidarė ne tik prie aukštos 30o
C, 40o C temperatūros, bet ir esant - 20o C, - 33o C temperatūrai. Hipoksija, sustiprėjusi medžiagų apykaita, kraujotakos sutrikimai, taip pat gali sąlygoti prieinkstinės liaukos hiperemiją. Z. reticularis ir z. fasciculata hiperemija galima dėl infekcinio, toksinio, kardiogeninio šoko ( Smith et al., 1991).
14
Patomorfologija. Perpildyti krauju organai padidėję, šviesiai raudonos spalvos. Histologinis vaizdas. Mikroskopuojant matomos išsiplėtusios kraujagyslės.
2.4 Prieinkstinių liaukų hemosiderozė
Hemosiderinas yra geltonai rudų granulių pavidalo feritino irimo produktas. Hemosiderino susidarymą gali įtakoti ligos, kurios susijusios su geležies pertekliumi organizme. Žiurkėms hemosiderinas blužnyje susiformuoja jau 4 mėnesių amžiaus, tačiau jokių klinikinių simptomų nerasta (Masuda et al., 1993). Dažniausiai audiniuose nusėdęs pigmentas nepažeidžia parenchimos ląstelių ir nesutrikdo organizmo funkcijų, nors literatūroje pažymima, kad labai didelės geležies sankaupos, esant hemochromatozei, gali sukelti kepenų, kasos pažeidimus, ko pasekoje išsivysto kepenų fibrozė, širdies nepakankamumas (Bovell et al., 2009).
Priežastiniai hemosiderozės veiksniai – tai infekcinės ligos, hemolizinė anemija, intoksikacija hemolizuojančiais nuodais (gyvačių, nuodingųjų grybų), didelio laipsnio nudegimas, atšalimas. Hemosiderino sankaupos siejamos ir su hemoragijomis, židininiu infarktu, navikais (Derelanko et al., 2010). Dažniausiai hemosiderino randama kepenyse, blužnyje, širdyje, kasoje ir prieinkstinėse liaukose (Bovell et al., 2009).
Patomorfologija. Jei hemosiderino susikaupę nedaug, prieinkstinėse liaukose gali nebūti jokių
matomų pakitimų. Jei susikaupia daug - organai būna rūdžių spalvos ir padidėję (Mačiulskis et al., 2007).
Histologinis vaizdas. Antinksčių audinyje matomi geltonai rudi grūdeliai, laisvi arba
makrofaguose (hemosiderofagai) (Yingze Wang, 2010).
15
2.5 Amiloidozė
Amiloidozė (lot. amyloidosis) - bendras terminas apibūdinantis ligų grupę, kurioms būdingas patologinis fibrininio baltymo nusėdimas įvairiuose audiniuose (Cotran et al., 1999). Pagal išplitimą amiloidozė gali būti generalizuota, sisteminė arba vietinė (pagal pažeistą organą). Histologiškai skiriami du generalizuotos amiloidozės tipai. Bazinių membranų tipas išryškėja tada, kai amiloido (gal amiloidas) kaupiasi šalia kraujagyslių arba epitelinių liaukų bazinių membranų. Perikolageninis tipas – kai daugiausia amiloido kaupiasi pagal kraujagyslių sienos adventicijos ir medijos kolageno skaidulas. Pirmine (idiopatine) amiloidoze vadinamas procesas, susijęs su plazmocitų nenormalumais (plazmocitoblastoma, kitos B limfocitų proliferacijos), tiriant imunochemiškai – dažniau AL proteinas. Dažniausiai amiloido aptinkama miokarde, skrandyje ir žarnose, blužnyje ir inkstuose, kepenyse, plaučiuose ir antinksčiuose. Audinėms amiloido kaupimąsi sukelia aleutinė audinių liga (Ménsua, et al., 2003). Gyvūnams dažniausiai nustatoma AA – amiloidozė (antrinė). AA - amiloidozė siejama su lėtiniu uždegiminiu procesu, plazmocitoze, neoplastinėmis ligomis ar idiopatinės kilmės, kai priežastis lieka nenustatyta. Amiloidozės komplikacijos priklauso nuo pažeidimo laipsnio. Sąlygoja prieinkstinių liaukų nepakankamumą (Kim et al., 2005; Snyder, 2007).
7 pav. Amiloidozė (Sponarova, 2008)
16
Histologinis vaizdas. (4 pav.) Amiloidas identifikuojamas nudažius audinius Kongo
raudonuoju – matomas rausvos, homogeniškos masės susikaupimas tarp organo ląstelių. Tiriant poliarizuojančiu mikroskopu, amiloidinės masės švyti obuolio žalumo spalva (Woldemeskel et al., 2012).
2.6 Navikai
Literatūroje pateikiama nemažai duomenų apie prieinkstinių liaukų navikų pasireiškimą šunims ir šeškams, tačiau audinių prieinkstinių liaukų navikai neaptarti. Remiantis literatūra apie kailinių žvėrelių navikus, prieinkstinėse liaukose gali susiformuoti gerybiniai navikai, nedarantys žalos ir piktybiniai –sukeliantys padidintą, sumažintą hormonų sekreciją arba visai neturintys įtakos hormonų išskyrimui. Gerybiniai navikai dažniausiai yra maži, nesukelia funkcijos sutrikimų ir dažniausiai aptinkami atsitiktinai atliekant ultragarsinį tyrimą. Piktybiniams navikams priskiriama prieinkstinės liaukos žievės karcinoma, neuroblastoma ir šerdies feochromacitoma. Feochormacitomos dažniau pasireiškia žiurkėms, negu kitiems gyvūnams (Tischler et al., 2004). Navikams būdingas prieinkstinės liaukos išdidėjimas, formos, parenchimos ląstelių pokyčiai (Hoerauf et al., 1999).
2005 metais atliktas histopatologinis tyrimas su šeškais, kurio metu iš 25 prieinkstinių liaukų mėginių nustatytos 3 prieinkstinių liaukų adenomos ( dešinės prieinkstinės liaukos) ir 4 karcinomos (abipusės) (Juliette ir kt., 2000). 2001 metais Kanadoje atliktas histopatologinis šeškų prieinkstinių liaukų tyrimas, kuriuo nustatyta, kad prieinkstinių liaukų navikų pasireiškimas priklausomas ir nuo gyvūno lyties. Navikų pasireiškimas dažnesnis tarp šeškų patinėlių, nei patelių (Lair et al., 2002).
17
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
3.1 Tyrimo medžiaga
Tyrimas atliktas 2013 metais. Patologinė medžiaga surinkta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos patologijos centre. Tyrimo objektas: X ūkio audinių patinėliai, 6 mėnesių amžiaus. Rutininio skrodimo metu buvo paimta 40 audinių prieinkstinių liaukų patologinė medžiaga (n=40).
Histopatologiniam tyrimui imti audiniai fiksuoti 10 proc. neutraliu formalino tirpalu 3 - 5 dienas vienkartiniuose indeliuose.
3.2 Patologinės medžiagos paruošimas dažymui
1. Patologinė medžiaga supjaustoma, sudedama į biopsines kasetes, vandeniu išplaunamas formalinas.
2. Patologinės medžiagos dehidratavimas 60 º, 80 º ir 96 º etilo alkoholyje po 2 - 3 val. ir izopropanolio alkoholyje po 1-3 val.
3. Skaidrinimas chloroform 1-3 val.
4. Impregnavimas parafinu audinių įliejimo įranga Tes 99. 5. Parafininių blokelių su patologine medžiaga atvėsinimas.
6. Pjaustymas 4 µm storio parafininiais audinių pjūviais (mikropjūviai), naudojant „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija“ pusiau automatinį rotacinį mikrotomą
7. Pjūvio tiesinimas 37 ºC temp. vandens vonelėje. 8. Pjūvio perkėlimas ant objektinio stiklelio. 9. Džiovinimas termostate 24 val. 37 ºC temp.
10. Po 24 val. išdžiūvę termostate parafininiai audinių pjūviai dažomi naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue - Tek® DRS ™, Japonija“.
3.3 Tyrimo metodai
Siekiant ištirti patologijas, atliktas histologinis dažymas hematoksilinu eozinu (HE) ir histocheminis dažymas Kongo raudonuoju. Kongo raudonasis buvo naudojamas amiloido nustatymui.
18
a) Dažymas HE
1. Pjūvio deparafinavimas ksilenu - 13 min;
2. Pjūvio dehidravimas izopropanolio alkoholiu - 2 min., 96° etilo alkoholiu - 4 min. Prieš dažymą skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį;
3. Pjūvio dažymas hematoksilinu - 10 min., merkiamas į vandenį - 5 min., etiloalkoholis 96°- 2 min., vanduo - 5 min., eozino dažai - 5 min., vanduo - 1 min.;
4. Pjūvių dehidratavimas 96° etiloalkoholiu - 1 min., izopropolio alkoholiu - 1 min.;
5. Pjūvių skaidrinimas ksilenu - 1 min. Nudažius, objektiniai stikleliai dengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“.
Mėginiai analizuojami ir diagnozuojami „Olympus BX41“ mikroskopu. Mikroskopinės nuotraukos daromos naudojant histologinių vaizdų analizatorių (mikroskopą) „Olympus DP72 BX63“. Visos tyrimo rezultatuose panaudotos nuotraukos yra autorės.
b) Dažymas Kongo raudonuoju:
1. Ksilenas I – 5 min. 2. Ksilenas II – 5 min. 3. Etiloalkoholis I 96° - 5 min. 4. Etiloalkoholis II 96° - 5 min. 5. Etiloalkoholis I 70° - 5 min. 6. Etiloalkoholis II 70° - 5 min.
7. Veikimas Kongo raudonuoju 30 min. 8. Plovimas tekančiu vandeniu 3 min. 9. Hematoksilinas 30 s.
10. Plovimas tekančiu vandeniu 3 min. 11. Etiloalkoholis I 96° - 15 s.
12. Ksilenas I – 1 min. 13. Ksilenas II – 1 min.
Taip pat atlikta statistinė duomenų analizė.
Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas atliktas, naudojant Microsoft Exel (2010) programą. Paskaičiuotas įvairių patologijų pasireiškimo dažnumas, jų pasiskirstymas žievėje ir šerdyje (proc.). Taip pat įvertinta, kaip pasiskirstė patologijos žievės zonose.
19
4. TYRIMO REZULTATAI
4.1 Histopatologinis tyrimas
Šio tyrimo metu atlikus histologinį HE dažytų 40 audnių prieinkstinių liaukų mėginių tyrimą, rasti šie patologiniai pokyčiai: hemosiderozė, hipertrofija, nekrozė, lipidozė, plazmocitų infiltracija ir priedinis žievės mazgelis.
Atlikus mėginių dažymą Kongo raudonuoju amiloidui nustatyti, nė viename mėginyje nerasta teigiamos Kongo raudonojo reakcijos amiloidui. Mėginiai taip pat buvo peržiūrėti poliarizaciniu mikroskopu, ir taip pat nerasta amiloidui būdingos reakcijos.
8 pav. Hemosiderino sankaupos. Dažyta HE, x200 1. Hemosiderinas
Atliekant prieinkstinių liaukų histologinį tyrimą buvo rastos geltonai rudos spalvos, apvalių dalelių sankaupos – hemosiderinas. Hemosiderinas išsidėstęs ir žievėje ir šerdyje nedideliais ploteliais. Jo sankaupų rasta tarp ląstelių, o kai kur hemosiderinas gaubia ląstelių branduolius. Šalia hemosiderino matomi grupelėmis išsidėstę eritrocitai.
20 9 pav. Lipidozė. Dažyta HE, x100
Lipidų sankaupos. Mikroskopuojant žievės pluoštinėje zonoje aptiktos įvairaus dydžio ląstelės, Pakitusios ląstelės ovalios, kai kurios – daugiakampės. Ląstelės užpildytos riebalų lašeliais, branduoliai nustumti į šoną, prie ląstelių sienelių.
21 Nekrozės pažeistos ląstelės praradusios formą. Ląstelių ribų nesimato, jų sienelės suirusios. Matomi ląstelių branduolių pokyčiai. Branduoliai suspausti, kai kur suirę ( kariolizė ). Tarp suirusių ląstelių – eritrocitų sankaupos, pavieniai plazmocitai. Nekrozė rasta prieinkstinės liaukos žievės pluoštinėje zonoje.
11 pav. Plazmocitų infiltracija. Dažyta HE, x400 1. Plazmocitai
Histologinio tyrimo metu, prieinkstinių liaukų mėginiuose aptiktos ląstelės su tamsiais branduoliais ir negausia, kiek šviesesne citoplazma – plazmocitai. Plazmocitų infiltracija negausi. Kai kur plazmocitai išsidėstę grupelėmis, o kai kur rasti tik pavieniai. Plazmocitų rasta ir prieinkstinių liaukų žievėje ir šerdyje.
22 12 pav. Papildomas žievės mazgelis. Dažyta HE, x100
1. Kapsulė
2. Kamuolinė zona 3. Pluoštinė zona
Papildomas žievės mazgelis mikroskopuojant rastas šalia prieinkstinės liaukos. Apsuptas capsules mazgelis sudarytas iš prieinkstinei liaukai būdingų ląstelių. Jame rastos prieinkstinių liaukų kamuolinei ir pluoštinei zonoms būdingos ląstelės.
23 Hiperemija nustatyta visuose mėginiuose. Hiperemiškose prieinkstinėse liaukose matomi išsiplėtę kapiliarai gausiai užpildyti eritrocitais.
14 pav. Žievės hipertrofija. Dažyta HE, x40
24
4.2 Audinių prieinkstinių liaukų patologijų pasireiškimo dažnumas
4.2.1 Bendras patologijų dažnumas
Visi audinių prieinkstinių liaukų mėginiai dėl gaišinimo CO2 dujomis buvo paveikti hiperemijos. Kadangi hiperemija sukelta mechaniškai, skaičiuojamos tik kitos patologijos, neturinčios ryšio gaišinimo procesu. Ištyrus 40 mėginių, tik trys mėginiai rasti be pakitimų, t.y. su pakitimais prieinkstinių liaukų skaičius buvo 13 kartų didesnis nei sveikų (15 pav.).
15 pav. Bendras pakitusių ir nepakitusių audinių prieinkstinių liaukų mėginių
skaičius (proc.)
Iš 16 paveikslo matyti, kad dažniausiai pasitaikiusi prieinkstinių liaukų patologija – tai infiltracija plazmocitais, kuri pasireiškė 30 mėginių. Antra pagal pasireiškimo dažnumą – hemosiderozė (8 mėginiuose).
Atlikus tyrimą, dalyje prieinkstinių liaukų rasta po keletą patologijų ( 17 pav.) : lipidozė, ir plazmocitų infiltracija (n=1), nekrozė ir plazmocitų infiltracija (n=1), plazmocitų infiltracija ir papildomas žievės mazgelis (n=1). 6 mėginiuose iš 8, rasta hemosiderozė su plazmocitų infiltracija.
25 16 pav. Nustatytų prieinkstinių liaukų patologijų pasireiškimo dažnumas (proc.)
26
4.2.2 Hemosiderozė audinių prieinkstinėse liaukose
Atlikus histologinį prieinkstinių liaukų tyrimą, iš 40 tirtų mėginių, 8 pažeisti hemosiderozės (20 % visų tirtų mėginių).
18 pav. Hemosiderozės pasireiškimas prieinkstinėse liaukose (proc.)
Tiriant hemosiderozės pasireiškimą žievėje ir šerdyje (19 pav.) buvo nustatyta, kad ji pasireiškė abiejose prieinkstinės liaukos zonose. Hemosideriozė, dažniau pasireišė žievėje (n=5) nei šerdyje (n=3).
27 Lyginant hemosiderozės pasireiškimo dažnumą visose trijose žievės zonose (20 pav.), nustatyta, kad 1 mėginyje hemosiderozės buvo rasta ir z. reticuliaris ir z. glomerulosa, tai yra 2 % iš visų tirtų mėginių ir po 16,67%, jei lyginamas pasireiškimas atskirose žievės zonose, kuriose rasta hemosiderozės. Dažniau nei minėtose žievės zonose, hemosiderozės rasta z. fasciculata net 4 mėginiuose iš 5, kuriuose pasireiškė hemosiderozė. Tai yra 10% iš visų tirtų mėginių ir 66, 67% , jei lyginamas pasireiškimas atskirose zonose, kuriose buvo rasta hemosiderozės.
20 pav. Hemosiderozės pasireiškimo dažnumas žievės zonose
4.2.3 Plazmocitų infiltracija prieinkstinėse liaukose
Gana dažna patologija audinių prieinkstinėse liaukose buvo plazmocitų infiltracija. Iš 40 tirtų mėginių plazmocitų sankaupos rastos 30 mėginių ( 21 pav. ) .
28 21 pav. Plazmocitų infiltracijos dažnumas prieinkstinėse liaukose (proc.)
Plazmocitų sankaupos dalyje mėginių rastos ir žievėje ir šerdyje (8 mėginiuose). Vien žievėje rasta 21 mėginyje, o vien tik šerdyje - 1 mėginyje. Žievinėje prieinkstinės liaukos zonoje plazmocitų susikaupimas rastas didesnis (67 proc.), nei šerdyje – (33 proc.).
Dalyje mėginių plazmocitų infiltracija rasta tik žievėje.
29 Plazmocitinės infiltracijos dažnumas atskirose žievės zonose pateiktas 23 paveiksle. Tokių mėginių buvo 21, iš jų 9 mėginiuose plazmocitų infiltracija pasireiškė z.glomerulosa, 7 mėginiuose z. fasciculata, 5 mėginiuose z. reticularis. Dviejuose mėginiuose rasta plazmocitų infiltracija ir z.glomerulosa ir z.fasciculata. Didžiausias pasireiškimo dažnumas rastas z.glomerulosa, o mažiausias - z. reticularis.
30
4.2.4 Prieinkstinių liaukų žievės hipertrofija
Hipertrofija rasta tik viename mėginyje iš 40. Šis patologinis procesas rastas žievėje. Tai sudarė 2 % iš visų tirtų atvejų. (24 pav.)
24 pav. Hipertrofijos pasireiškimo dažnumas prieinkstinėse liaukose (proc.)
Lyginant hipertrofijos pasireiškimą žievėje ir šerdyje, nustatyta, kad hipertrofija pasireiškė tik žievinėje zonoje (25 pav.). Nors literatūroje rašoma, kad hipertrofija gali būti randama ir šerdyje, šiame tyrime šerdinėje dalyje hipertrofijos nebuvo rasta.
31 Palyginus hipertrofijos pasireiškimą atskirose žievės zonose (26 pav), hipertrofija pasireiškė tik z.reticularis, nei z. glomerulosa, nei z. fasciculata hipertrofija nepasireiškė.
26 pav. Hipertrofijos pasireiškimo dažnumas žievės zonose (proc.)
4.2.5 Prieinkstinių liaukų žievės lipidozė
Tiriant lipidozės pasireiškimo dažnumą prieinkstinių liaukų žievėje (27 pav.), nustatyta, kad lipidozė rasta 2 mėginiuose iš 40. Lipidozė prieinkstinių liaukų žievėje (5%) pasireiškė dažniau nei hipertrofija prieinkstinių liaukų žievėje (2%), bet rečiau nei homosiderozė prieinkstinių liaukų žievėje (12,5%).
32 Lyginant, kaip dažnai lipidozė pasireiškia tarp atskirų žievės zonų, nustatyta, kad lipidozė pasireiškė tik z. fazciculata. Tai sudaro 5% iš visų tirtų mėginių.
28 pav. Lipidozės pasireiškimas tarp žievės zonų (proc.)
4.2.6 Prieinkstinių liaukų žievės nekrozė
Ištyrus, kaip dažnai prieinkstinių liaukų žievėje pasireiškia nekrozė (29 pav.), tokių atvejų nustatyta 1 iš 40. Nekrozės pasireiškimas prieinkstinių liaukų žievėje toks pat, kaip ir hipertrofijos (2 proc.)
33 29 pav. Nekrozės pasireiškimo dažnumas procentais tarp prieinkstinių liaukų Prieinkstinių liaukų žievės nekrozė rasta tik z. fasciculata (2 proc. visų mėginių) (29 pav.). Remiantis 20 pav., 26 pav., 28 pav., ir 30 pav., matyti, kad prieinkstnių liaukų žievės pluoštinėje zonoje nekrozės rasta tik vienas atvejis (1 iš 40), lipidozės - du (2 iš 40), kiek daugiau hemosiderozės – keturi (4 iš 40), o hipertrofijos nerasta.
34
4.2.7 Papildomas žievės mazgelis
Ištyrus audinių prieinkstines liaukas nustatyta, kad papildomų žievės mazgelių aptikta tik 1 mėginyje.
31 pav. Papildomų žievės mazgelių pasireiškimo dažnumas audinių prieinkstinėse
35
REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus 40 audinių histologinius preparatus, nustatyta, kad 92 proc. (n=37) prieinkstinių liaukų yra pakitusios, o 8 proc. (n=3) - sveikos. Daugiausia pažeidimų vyrauja prieinkstinių liaukų žievinėje dalyje. T. J. Rosol (2001) prie dažniausiai pasitaikančių prieinkstinių liaukų patologijų priskiria degeneraciją, atrofiją, hipertrofiją, fibrozę, hiperplaziją, hemoragijas ir nekrozę. Atlikus 40 audinių prieinkstinių liaukų histologinį tyrimą, iš visų autoriaus paminėtų patologijų, šio tyrimo metu nustatytos tik dvi : hipertrofija ir nekrozė. Didžiausią procentą sudaro plazmocitų infiltracija 68 proc. (n=30) ir hemosiderozė 18 proc. (n=8). Šios patologijos sudarė daugiau kaip pusę ( 86 proc.) visų patologijų. Mažiausią dalį sudaro lipidozė - 5 proc. (n=2), nekrozė - 2 proc.(n=1), hipertrofija - 2 proc. (n=1) ir papildomas žievės mazgelis 2 proc. (n=1).
Didesnis plazmocitų infiltracijos pasireiškimo dažnumas nustatytas žievėje ir sudaro 67 proc. (n=20). Plazmocitų infiltracija šerdyje sudaro 33 proc. (n=10). Plazmocitų infiltracija tarp žievės z.glomerulosa ir z.fasciculata pasireiškė beveik vienodai: z.glomerulosa sudarė 42,85 proc. (n=9), o z.fasciculata 33,33 proc. (n=7). Mažiausias plazmocitozės pasireiškimas nustatytas tinklinėje zonoje 23,80 proc. (n=5). Plazmocitų infiltracija mėginiuose negausi. Nustatyta, kad grupelėmis susikaupę plazmocitai būdingesni reticularis ir glomerulosa zonoms, o pavieniai –
z.fasciculata. Plazmocitų susikaupimą galėjo įtakoti audinių aleutinė liga. Pasak Pennick (2007),
plazmocitų infiltacija yra aleutinės ligos požymis. Plazmocitų židiniai ar difuzinis infiltratas audiniuose gali būti randami ir esant autoimuniniam uždegimui ( Adissu et al., 2013).
Iš 40 tirtų mėginių, hipertrofijos atvejų rasta labai mažai, tik 2 proc. (n=1). Hipertrofija pasireiškė tik tinklinėje zonoje. Audinėms būdinga fiziologinė tinklinės zonos hipertrofija poravimosi metu (Ramos et al., 1972). Būtų galima daryti prielaidą, kad rasta hipertrofija – fiziologinė, tačiau tirtos audinės buvo vienodo amžiaus, o hipertrofija rasta tik viename prieinkstinių liaukų mėginyje. Tarp kitų hipertrofiją sukeliančių priežasčių, literatūroje minima adrenokortikotropinio hormono stimuliacija, dėl navikų, ar streso poveikio (Harvey et al., 2006). Prieinkstinių liaukų hipertrofija gali pasirekšti ir veikiant toksiniams faktoriams, tokiems kaip mazutas ( Massey et al., 2007).
Dar viena iš rastų patologijų – hemosiderozė. Rastos hemosiderozės sankaupos audinių prieinkstinėse liaukose nedidelės. Ištyrus 40 audinių prieinkstinių liaukų mėginių, hemosiderozė rasta 8 mėginiuose (20 proc.). Nustatyta, kad hemosiderozė pasireiškė abiejose prieinkstinės liaukos zonose, tačiau dažnesnis pasireiškimas nustatytas žievėje - 62,50 proc.( n = 5 ), o šerdyje tik
36 37,50 proc. ( n = 3 ). Pastebėta, kad hemosiderino sankaupos labiau pasireiškė pluoštinėje žievės zonoje. Mėginiuose, kuriuose nustatyta hemosiderozė, nei navikų, nei hemoragijų ar infarkto nenustatyta. Tikėtina, kad viena iš hemosiderino kaupimosi priežasčių galėjo būti geležies perteklius organizme, kaip teigia Masuda (1933).
Žievės lipidozė rasta tik dviejuose mėginiuose ir jos pažeidimo laipsnis yra nedidelis. Nustatyta, kad lipidozė pasireiškė tik z. fasciculata. Pasak Katkiewicz (2010), patologinį lipidų kaupimąsi gali sukelti metaboliniai sutrikimai, įvairių toksinų poveikis, sutrikęs cholesterolio metabolizmas.
Mažiausią dalį patologijų sudarė papildomas žievės mazgelis (2 proc.) ir nekrozė (2 proc.). Nekrozė pasireiškė tik vienoje žievės zonoje – z. fasciculata. Prieinkstinių liaukų nekrozę gali sukelti uždegimas, parazitų invazija, virusai, bei septicemija. Taip pat pažymima, kad dažnai nekrozę sukelia embolija (Jubb, 1993). Literatūroje pažymima, kad įgimtas papildomas žievės mazgelis yra dažnas reiškinys gyvūnams. Kai kuriems gyvūnams, pavyzdžiui žiurkėms, papildomo žievės mazgelio susiformavimas yra būdingesnis, nei kitiems gyvūnams. Mazgelis gali būti sudarytas iš vieno ar visų trijų žievės sluoksnių. Būna, kad mazgelis turi ir žievinių ir šerdinių ląstelių. Rečiau papildomas žievės mazgelis pasireiškia kaip prieinkstinės liaukos žievės hiperplazija ( Greaves, 2010). Atlikto tyrimo metu rasta tik viena prieinkstinė liauka su papildomu žievės mazgeliu, kuriame nustatytos kamuolinė ir pluoštinė zonos. Mazgelis inkapsuliuotas.
Atlikus tyrimą, dėl baltymo amiloido, jo prieinkstinių liaukų mėginiuose nerasta, galimai dėl labai jauno audinių amžiaus. Literatūroje teigiama, kad amiloidozė pasireiškia esant plazmocitų infiltracijai, tačiau labiau būdinga vyresnio amžiaus gyvūnams.Taip pat amiloidozė siejama su lėtiniu uždegiminiu procesu, plazmocitų infiltracija esant aleutinei audinių ligai, o kartais ir idiopatinės kilmės ( Kim ir kt., 2005 ).
T. J. Rosol teigia, kad pažeidimai labiau vyrauja pluoštinėje ir tinklinėje zonose, tai aptikta ir šio atlikto tyrimo metu.
37
IŠVADOS
1. Atlikus histologinį tyrimą pakitusių audinių antinksčių rasta 92 proc.
2. Atlikus histocheminį prieinkstinių liaukų tyrimą, baltymo amiloido sankaupų prieinkstinėse liaukose nerasta.
3. Didžiausią dalį patologinių pokyčių sudaro plazmocitų infiltracija (70 proc.) ir hemosiderozė (19 proc.).
4. Mažiausią dalį patologinių pokyčių sudaro lipidozė (5 proc.), nekrozė (2 proc.), hipertrofija (2 proc.) ir papildomas žievės mazgelis (2 proc.).
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Adissu, H. A., A. Hamel-Jolette, and R. A. Foster. Lymphocytic adenohypophysitis and adrenalitis in a dog with adrenal and thyroid atrophy. Veterinary Pathology Online. 2010. Vol. 47. Issue 6 : 1082 - 1085.
2. Bacha W. J., Bacha L. Jr. Color atlas of veterinary histology second edition. 2000. P. 192. 3. Beigel, F., Jürgens M., Tillack C., Subklewe M., Mayr D., Göke B., Ochsenkühn, T.
Hepatosplenic T-cell lymphoma in a patient with Crohn's disease. Nature Reviews
Gastroenterology and Hepatology. 2009. Vol. 6 (7). P. 433-436.
4. Bonaldo P., Sandri M. Cellular and molecular mechanisms of muscle atrophy. Disease models & mechanisms. 2013. Vol. 6. Issue 1. P. 25 - 39.
5. Bornstein, S. R. Predisposing factors for adrenal insufficiency. New England Journal of Medicine. 2009. Vol. 360. Issue 22. P. 2328 - 2339.
6. Burkhardt W. A., Guscett, F., Boretti F. S., Todesco A., Aldajarov N., Lutz T. A., Sieber-Ruckstuhl, N. S.. Adrenocorticotropic hormone, but not trilostane, causes severe adrenal hemorrhage, vacuolization, and apoptosis in rats. Domestic animal endocrinology. 2011. Vol. 40 Issue 3. P. 129 - 182.
7. Cotran R.S., Collins K. V., Collins V., Robbins. T. Pathologic Basis of Disease, 6th ed. Saunders Co. Philadelphia. 1999. P. 251 – 259.
8. Cunningham J. G., Klein B. G. Textbook of veterinary physiology fourth edition. Saunders Elsevier. 2007. P. 410; 436.
9. Eatwell K. Two unusual tumours in a ferret (Mustela putorius furo). Journal of small animal practice. 2004.Vol. 45. Issue 9. P. 454 - 459.
10. Frank C. B., Valentin S. Y., Scott-Moncrieff J. C. R., Miller, M. A. Correlation of Inflammation with Adrenocortical Atrophy in Canine Adrenalitis. Journal of comparative pathology. 2013. Vol. 149, Issues 2–3. P. 268 – 279.
11. Fung M. M., Viveros O. H., O’Connor D. T. Diseases of the adrenal medulla. Acta Physiologica. 2008. Vol. 192 Issue 2.P. 325 -335.
12. García A. G., García-De-Diego A. M., Gandía L., Borges R., García-Sancho J. Calcium signaling and exocytosis in adrenal chromaffin cells. Physiological reviews. 2006. Vol. 86. Issue 4. P. 1093 - 1131.
39 13. Greaves P. Histopathology of Preclinical Toxicity Studies: Interpretation and Relevance in
Drug Safety Evaluation. 2011. P. 743 – 745.
14. Harvey P. W., Sutcliffe C. Adrenocortical hypertrophy: establishing cause and toxicological significance. Journal of Applied Toxicology. 2010. Vol. 30. Issue 7. P. 617 - 626.
15. Katkiewicz M., Osin´ska B. Lipidosis of dog adrenals in the histopathological examination. Medycyna Weterynaryjna. 2010. Vol. 66. Issue 7. P. 489 - 494.
16. Kerr J., Cotmore S, Bloom E. M. Parvoviruses.2005. P.325 – 326.
17. Koko V., Djordjeviæ J., Cvijiæ G., Davidoviæ V. Effect of acute heat stress on rat adrenal glands: a morphological and stereological study. Journal of experimental biology. 2004. Vol. 207. Issue 24. P. 4225 - 4230.
18. Levine S. Allergic adrenalitis and adenohypophysitis: further observations on production and passive transfer. Endocrinology. 1969. Vol. 84. Issue 3. P. 75 - 469.
19. Lewington J. H.Ferret Husbandry, Medicine and Surgery second edition. Elsevier. 2007.Vol. 503. P. 28.
20. MacLachlan J., Dubovi E. J. Fenner`s Veterinary virology fourth edition. Saunders Elsevier. 2011. Vol. 507. P. 234.
21. Mačiulskis P., Aniulienė A., Pockevičius A., Juodžiukynienė N. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai. Naujasis lankas. 2007. P. 65 – 86.
22. McGavin M. D., Carlton W. W., Zachary F. J. Thomson`s special veterinary pathology third edition. Mosby. 2001. P. 290.
23. Ménsua C., Carrasco L., Bautista M. J. Biescas E., Fernández A., Murphy C. L., Luján L. Pathology of AA amyloidosis in domestic sheep and goats. Veterinary Pathology Online. 2003. Vol. 40. Issue 1. P. 71 - 80.
24. Moges, W. A concise review of amyloidosis in animals. Veterinary medicine international. 2012. P. 11.
25. Moreira S. G., Pow-Sang J. M. Evaluation and management of adrenal masses. Cancer Control. 2002. Vol. 9 Issue 4. P. 326 - 334.
26. Morris D., Grossman A. The medical management of Cushing's syndrome. Annals of the New York Academy of Sciences. 2002. Vol. 970. Issue 1. P. 119 - 133.
27. Neuwirth L., Collins B., Calderwood‐MAYS M., Tran T. Adrenal ultrasonography correlated with histopathology in ferrets. Veterinary Radiology & Ultrasound. 1997. Vol 38. Issue 1. P. 69 - 74.
40 28. Pennick K. E., Latimer K. S., Brown C. A., Hayes J. R., Sarver C. F.. Aleutian disease in two domestic striped skunks (mephitis mephitis). Veterinary Pathology Online. 2007. Vol. 44. (5). P. 687 - 690.
29. Ramos A. S., Basrur P. K. Seasonal polymorphism of the adrenal cortex in the male mink. Canadian Journal of Comparative Medicine. 1972. Vol. 36 Issue 3. P. 249.
30. Reingardienė, D. Toksinis šoko sindromas. GAS. 2002. Tomas.1 (2). P. 4 - 13.
31. Rosol T. J., Yarrington J. T., Latendresse J., & Capen C. C.. Adrenal gland: structure, function, and mechanisms of toxicity. Toxicologic pathology. 2001. Vol. 29. Issue 1. P. 41 - 48.
32. Samuelson A. Textbook of veterinary histology. Saunders Elsevier. 2007. P. 412 – 414. 33. Schneider J., Lother A., Hein L., Gilsbach R. Chronic cardiac pressure overload induces
adrenal medulla hypertrophy and increased catecholamine synthesis. Basic research in cardiology. 2011. Vol. 106 Issue 4. P. 591 - 602.
34. Sealander Jr, John A. Effect of environmental temperature and starvation on adrenal glands of the white-footed mouse. Am. J. Physiol. 1950. Vol. 163. P. 92 - 95.
35. Sjaastad V., Sand O., Hove K. Physiology of domestic animals second edition. 2010. Vol. 804. P. 244 – 249.
36. Smith J. E., Henderson R. Mycotoxins and Animal Foods. 1991. P. 518.
37. Sponarova J., Nyström S. N., Westermark G. T.. AA-amyloidosis can be transferred by peripheral blood monocytes. PloS one. 2008. Vol. 3 (10). P. 3308.
38. Ulrich-Lai, Y. M., Figueiredo, H. F., Ostrander, M. M., Choi, D. C., Engeland, W. C., & Herman, J. P. Chronic stress induces adrenal hyperplasia and hypertrophy in a subregion-specific manner. American Journal of Physiology-Endocrinology And Metabolism Vol. 291. Issue 5. P. 965 - 973.
39. Woldemeske, M. Amyloidosis in Domestic Animals: Pathology, Pathogenesis, Gross and Microscopic Lesions and Clinical Findings. 2011. P. 216.
40. Jae H. L., Shaolei Lu Ph.D., Calvin E. Digital Pathology
http://www.brown.edu/Courses/Digital_Path/systemic_path/pulmonary/iph.html prieiga per
internetą 2014 – 01 – 16
41. The joint pathology center http://www.askjpc.org/vspo/show_page.php?id=154 prieiga per internetą 2014 – 01 – 16
41
42. Nodar S. R. Adrenal gland and paraganglia.
http://www.pathologyoutlines.com/topic/adrenalglandhistology.html prieiga per internetą
2014 – 01 – 16.
43. Kierszenbaum A. L., Tres L. L. Histology and Cell Biology 3rd edition
https://www.inkling.com/read/histology-cell-biology-kierszenbaum-tres-3rd/chapter-19/adrenal-gland prieiga per internetą 2014 – 01 – 16.
