ŠLUBUOJANČIŲ ŠUNŲ KONSERVATYVAUS GYDYMO HIDROTERAPIJA EFEKTYVUMO TYRIMAS STUDY OF THE EFFECTIVENESS OF CONSERVATIVE HYDROTHERAPY TREATMENT IN LAME DOGS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

Inga Rauktytė

ŠLUBUOJANČIŲ ŠUNŲ KONSERVATYVAUS GYDYMO

HIDROTERAPIJA EFEKTYVUMO TYRIMAS

STUDY OF THE EFFECTIVENESS OF CONSERVATIVE

HYDROTHERAPY TREATMENT IN LAME DOGS

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. Mindaugas Paleckaitis Darbo konsultantas: prof. dr. Alius Pockevičius

2 DARBAS ATLIKTAS ŠUNŲ MOKYKLOS „CHARIZMA“ BASEINE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ŠLUBUOJANČIŲ ŠUNŲ KONSERVATYVAUS GYDYMO HIDROTERAPIJA EFEKTYVUMO TYRIMAS“: 1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2020.12.01 (data)

Inga Rauktytė

(autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

Jurgita Butkevičienė

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui Lekt. Mindaugas Paleckaitis

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/INSTITUTE

(aprobacijos data) (katedros/instituto vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

Lekt. dr. Jūratė Sabeckienė

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2 SUBJEKTYVUS ŠLUBAVIMO VERTINIMAS ... 9

1.2.1 Stebėjimas ramybės būsenoje ... 9

1.2.2 Judėjimo stebėjimas ... 9

1.2.3 Eisenos modeliai ... 9

1.2.4 Vertinimas ... 10

1.3 HIDROTERAPIJA ... 12

1.3.1 Fizinės vandens savybės ... 13

1.3.2 Fiziologinis kūno atsakas į vandenį ... 14

1.3.3 Vandens terapijos tikslai ... 15

1.3.4 Hidroterapijos panaudojimo galimybės ... 15

1.3.5 Pasiruošimas hidroterapijos užsiėmimui ... 17

1.3.6 Hidroterapijos kontraindikacijos ... 17

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR DARBO METODIKA ... 19

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30

IŠVADOS... 32

REKOMENDACIJOS ...33

4 ŠLUBUOJANČIŲ ŠUNŲ KONSERVATYVAUS GYDYMO HIDROTERAPIJA

EFEKTYVUMO TYRIMAS

Inga Rauktytė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Darbo tikslas – įvertinti hidroterapijos efetyvumą, kaip konservatyvų gydymą šlubuojantiems šunims.

Tyrimas atliktas 2020 metų rugpjūčio mėn. – 2020 metų lapkričio mėn. šunų mokykloje „Charizma“, šunų baseine. Hidroterapijos užsiėmimuose išviso dalyvavo 31 šuo, iš kurių 8 atvyko dėl šlubavimo ir buvo vertinami naudojant šlubavimo skalę. Kiekvienas šuo turėjo 7 individualius užsiėmimus baseine, kurių trukmė buvo nuo 10 iki 30 minučių. Tyrimo eigoje taikyti bendrieji tyrimo metodai (anamnezės rinkimas, širdies bei kvėpavimo darbo skaičiavimas per minutę). Rinkta informacija apie visų baseiną lankusių šunų amžių, veislę, kūno svorį, baseino lankymo priežastį.

Įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad gyvūnams šlubavusiems dėl traumų, klubų bei alkūnių displazijų hidroterapija buvo efektyvi ir šlubavimas sumažėjo arba visai išnyko. Patelėms pagerėjimas buvo stebėtas po vidutiniškai 3±0,707 užsiėmimo, o patinams po 3,25±1,089 užsiėmimo.

5 STUDY OF THE EFFECTIVENESS OF CONSERVATIVE HYDROTHERAPY

TREATMENT IN LAME DOGS

Inga Rauktytė

Master’s Thesis

SUMMARY

The aim of the study was to evaluate the effectiveness of hydrotherapy as a conservative treatment for limping dogs.

The study was conducted in August 2020 - November 2020 at the dog school Charizma, in the dog pool. A total of 31 dogs participated in the hydrotherapy sessions, 8 of which were rated using the limping scale. Each dog had 6 individual sessions in the pool that lasted 10 to 30 minutes. In the course of the research, general research methods were used (collection of anamnesis, calculation of heart and breathing work per minute). Information was collected on the age, breed, body weight and reason for hydrotherapy for all dogs who visited the pool.

Evaluation of the collected data showed that hydrotherapy was effective in limping animals due to injuries and hip and elbow dysplasia and limping decreased or disappeared altogether. Improvement was observed in females after a mean of 3 ± 0.707 sessions and in males after 3.25 ± 1.089 sessions.

6

SANTRUMPOS

°C – laipsniai pagal Celsijų; Nr. - numeris;

Eil. - eilė;

7

PADĖKA

8

ĮVADAS

Terminas hidroterapija yra paimtas iš graikiškų žodžių „hydros“ – vanduo ir „therapeia“– terapija (gydymas). Iš pradžių vanduo buvo naudojamas kaip šilumos ir šalčio panaudojimo gydyme tarpininkas, dabar - hidroterapijos panaudojimas yra grindžiamas vandens savybėmis (1).

Hidroterapija yra vis labiau populiarėjantis šunų reabilitacijos būdas, kurio pagrindinis tikslas yra paciento funkcionalumo atstatymas kiek įmanoma greičiau (2-3). Hidroterapijos panaudojimas galimas, kaip pagrindinis gydymo būdas, arba kaip papildymas kitam veterinariniam gydymui, kurio efektyvumas gali būti objektyviai įvertintas padidėjusia judesio amplitude, šlubavimo sumažėjimu bei raumenų masės padidėjimu (4).

Darbo tikslas – įvertinti hidroterapijos, kaip konservatyvaus gydymo metodo efektyvumą, šlubuojančių šunų gydymui.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti dėl įvairių priežasčių šlubuojančių šunų būklės pokytį po hidroterapijos seansų. 2. Išanalizuoti hidroterapijos poveikį šunų širdies plakimo bei kvėpavimo dažniui.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 ŠLUBAVIMAS

Šlubavimas- tai terminas naudojamas nenormaliam judėjimui apibūdinti, kuris gali būti įgimtas arba patologinis (5). Šlubavimas gali atsirasti dėl ortopedinių, onkologinių ar neurologinių sutrikimų, kurie sutrikdo audinius atsakingus už normalų judėjimą (6). Judėjimas yra savanoriškai inicijuojamas, bei nuolatos kartojamas judesys, todėl kasdienis skaudančios galūnės naudojimas sukuria įprotį šlubuoti, dėl kurio pakinta gyvūno eisena ir laikysena (7).

1.2 SUBJEKTYVUS ŠLUBAVIMO VERTINIMAS

Subjektyvi eisenos analizė yra vienas iš ortopedijos bei neurologijos tyrimų komponentų, kuris suteikia vertingos informacijos padedančios nustatyti, kuri galūnė ar struktūra paveikta ir yra plačiai naudojama veterinarijos gydytojų (6,8). Ankstyvieji šlubavimo požymiai dažniausiai yra labai sunkiai matomi ir gali būti pastebėti tik iš sutrumpėjusio žingsnio ilgio ar pasikeitusios laikysenos, todėl subjektyvus šlubavimo vertinimas yra svarbus ne tik diagnozės patvirtinimui bet ir progreso stebėjimui (9). Nors subjektyvus šlubavimo vertinimas ir nėra labai tikslus, tačiau tai yra lengvai atliekamas, technikos ir išlaidų nereikalaujantis metodas, kuriuo pasinaudoti gali kiekvienas veterinarijos gydytojas (10).

1.2.1 Stebėjimas ramybės būsenoje

Subjektyvus eisenos stebėjimas prasideda stebint gyvūną ramybės būsenoje, jam stovint, keliantis, gulantis bei iš sėdimos pozos pereinant į stovimą ir atvirkščiai (11). Patogiausia tai daryti leidus gyvūnui nevaržomai vaikščioti po apžiūros kabinetą. Taip pat galima įvertinti ir gyvūno laikyseną bei svorio pernešimą ant kiekvienos galūnės atskirai (6,12).

1.2.2 Judėjimo stebėjimas

Gyvūnas turėtų būti vertinamas jam einant bei bėgant, jei įmanoma. Jei bėgimas neįmanomas dėl šlubavimo sunkumo, pakanka vertinti tik ėjimą ar stovėseną, nes judėjimo sutrikimas tuomet yra akivaizdus. Judėjimas vertinamas ant lygaus, neslystančio paviršiaus ir esant kuo mažiau pašalinių dirgiklių. Stebint gyvūną iš šonų, vertinamas žingsnio ilgis, simetrija, judesių amplitudė. Gyvūnui einant link ir tolyn nuo vertintojo, stebimi galvos bei dubens judesiai. Šlubavimui išryškinti dar labiau galima gyvūną vesti laiptais aukštyn bei žemyn ar vedžioti ratais (6,13).

1.2.3 Eisenos modeliai

Geram šlubavimo vertinimui labai svarbu suprasti normalius judėjimo modelius. Eisenos tipai yra skirstomi pagal (6):

10 2. „Pakabos fazę“- laikas, kurio metu visos gyvūno kojos neliečia žemės;

3. Svorio laikymo centrą- kurios galūnių poros išlaiko gyvūno svorį (įstrižos ar esančios vienoje pusėje);

Yra išskiriama iki šešių skirtingų šuns judėjimo tipų (6)-

1. Ėjimas - keturis kartus žemę liečiantis žingsnių ciklas be „pakabos fazės“; 2. Greitas ėjimas - keturis kartus žemę liečiantis žingsnių ciklas be „pakabos fazės“;

3. Risčia - du kartus žemę liečiantis žingsnių ciklas su „pakabos faze“ ir įstrižu svorio laikymo centru;

4. Lengvas bėgimas - du kartus žemę liečiantis žingsnių ciklas, kuomet gyvūno svorio centras yra vienos pusės galūnių pora liečianti žemę tuo pačiu metu;

5. Bėgimas - asimetriškas judėjimas, kurio metu žemė yra liečiama tris kartus per vieną žingsnių ciklą;

6. Greitas bėgimas - greičiausias asimetriškas gyvūno judėjimas.

Lengvas bėgimas šuniui yra įvardijamas kaip patologinis ir tuo pačiu normalus judėjimas. Šunims, kurie nuolatos naudoja šį judėjimo tipą, rekomenduojama atlikti išsamią ortopedinę apžiūrą, tam, kad, atmestume traumos galimybę. Manoma, kad šunys taip juda esant dideliam nuovargiui ar ortopediniam sutrikimui. Lengvas bėgimas yra fiksuojamas kaip normalus judėjimo tipas sveikiems, atletiškiems šunims. Yra teorijų kad lengvas bėgimas yra išmokomas paties šeimininko, kuomet su pavadėliu gyvūnas vedžiojamas nepastoviais greičiais tarp ėjimo ir bėgimo (14).

Vertinat gyvūną reiktų nepamiršti, kad judėjimo modeliai bei tipai yra aprašyti darant prielaidą, kad visų šunų forma ta pati, todėl vertinant reiktų atsižvelgti ir į pačios veislės judėjimo charakteristiką atskirai (15).

1.2.4 Vertinimas

11

1 lentelė. Šlubavimo vertinimo skalė (6)

Taškai Šlubavimo laipsnis Šlubavimo apibūdinimas

0 Nėra Šlubavimas nestebimas;

1 Nežymus Nepastovus šlubavimas, kurį

sunku pastebėti bei nustatyti paveiktą galūnę.

2 Nedidelis Aiškiai matomas šlubavimas su

minimaliu galvos/dubens judesiu.

3 Vidutinis Aiškiai matomas šlubavimas su

akivaizdžiu galvos/dubens judesiu.

4 Sunkus Aiškiai matomas šlubavimas su

akivaizdžiu galvos/dubens judesiu. Kartais remiasi ne visomis kojomis/liečia pirštais.

5 Nesiremiant Niekada nesiremia/ liečia

pirštais.

Vertinimo skalė gali būti naudojama vertinant gyvūną einant ar bėgant risčia atsižvelgus į paciento galimybes (16). Gyvūnas turėtų būti vertinamas tik judesio metu, bei rezultatai nuolatos fiksuojami progresui vertinti (17-18). Tam, kad vertinimas būtų tikslesnis, skalę galima naudoti kelis kartus, skirtingoms gyvūno eisenoms vertinti. Vertinimas gali būti atliekamas ir vertinant tą pačią eiseną kelis kartus skirtingu metu (6).

Šlubuojant viena galūne yra paveikiamos ir kitos galūnės, laikysena (19). Galima pastebėti nebūdingų raumenų sustiprėjimą vaikščiojimo metu (20). Saugant skausmingą galūnę gyvūnai yra prisitaikę nešti mažiau svorio ant paveiktos galūnės ir taip sumažinti patiriamą skausmą. Šios technikos metu daugiau svorio yra pernešama ant nepaveiktos galūnės todėl galima pastebėti atsiradusius naujus galvos ir dubens judesius (6).

12 Kadangi einant risčia gyvūno kojos yra statomos įstrižai, galvos nuleidimas į apačią statant kairę priekinę koją indikuos, kad paveikta yra dešinės pusės galinė koja arba priekinė dešinė koja ir atvirkščiai. Gyvūnui bėgant svorio centras yra laikomas ant dviejų tos pačios pusės galūnių, todėl galvos nuleidimas statant priekinę dešinę koją indikuoja, kad paveikta yra galinė dešinė (6,12).

Dubens judesys yra stebimas gyvūnams šlubuojantiems užpakalinėmis kojomis. Gyvūnas stengiasi mažiau svorio pernešti ant skaudančios galūnės todėl perkelia jį ant šalia esančios nepaveiktos, pakeldamas dubenį į viršų kuomet statoma paveikta galūnė. Stipriai šlubuojant galima pastebėti ne tik dubens pakėlimą statant nepaveiktą galūnę bet ir dubens nuleidimą statant skaudančią galūnę (6).

Tam, kad galėtume diferencijuoti ar galvos judesys yra dėl priekinės ar galinės kojos, galima remtis kriterijumi, kad šlubuojant priekinėmis kojomis dubens pakėlimas yra matomas labai retai, šlubuojant galinėmis kojomis dažniausiai svorio pernešimas ant priekinių kojų gali būti stebimas ir gyvūnui stovint, todėl galva bei kaklas yra laikomi nuleisti žemiau nei įprastai (6).

Esant labai subtiliam ir sunkiai pastebimam šlubavimui rekomenduojama pirmiausia atlikti klinikinę, ortopedinę, bei neurologinę apžiūrą ir tik tada stebėti eiseną. Šių apžiūrų atlikimas gali padėti pastebėti nežymų šlubavimą bei jį paskatini (17).

1.3 HIDROTERAPIJA

Vandens terapija tapo viena iš labiausiai vertinamų reabiliatacijos formų pasaulyje (17). Terapinio pobūdžio sportas yra vienas iš svarbiausių gydymo būdų smulkiųjų gyvūnų reabilitacijoje esant neurologiniams, skeleto bei raumenų funkcijų sutrikimams (22). Vandens terapijos tikslas yra pagrįstas saugios aplinkos bei efektyvaus sporto panaudojimu kontroliuojamoje aplinkoje užtikrinimu (23).

13 pasipriešinimas bei nuolatinis judėjimas reikalingas raumenų stiprinimui (24). Didžiausias povandeninio bėgtakio privalumas yra tas, kad prižiūrintis specialistas nuolatos gali koreguoti bėgimo greitį bei pasvirimo laipsnį, vandens lygį, bei temperatūrą, dėl to kiekvienas užsiėmimas gali būti specializuotas kiekvienam gyvūnui individualiai ir keičiamas eigoje. Kuo didesnis vandens lygis tuo daugiau apkrovos yra nuimama nuo sąnarių (26).Specialistas taip pat gali stebėti gyvūno judesius, laikyseną bei vertinti progresą (25).

1 pav. Hidroterapijos užsiėmimas baseine. Asmeninė nuotrauka

1.3.1 Fizinės vandens savybės

Tam, kad hidroterapiją taikytume tikslingai ir išnaudotume visas vandens terapijos galimybes, turime suprasti vandens fizikines savybes, ir kaip jos padeda užsiemimų vandenyje metu (17). Yra išskiriamos septynios pagrindinės vandens fizikinės savybės (27):

1. Santykinis vandens tankis. Lygiavertis vandens sąryšis su paciento kūno mase ir tankiu (27);

2. Specifinė gravitacija. Riebalinis sluoksnis sumažina gravitaciją, tuo tarpu kaulinis sluoksnis ją padidina, tai reiškia, kad liesas gyvūnas nugrims greičiau, nei nutukęs (27);

14 skausmingiems sąnariams. Be to, pastovus fizinis krūvis yra svarbus normaliam kūno svorio palaikymui ir nutukimo prevencijai (22,29-30);

4. Hidrostatinis slėgis. Hidrostatinis slėgis yra spaudimas, kurį sukelia vanduo į jį panardinus kitą objektą. Objektui daromas spaudimas yra tiesiogiai proporcingas panardinimo gyliui- kuo objektas giliau, tuo spaudimas didesnis. Manoma, kad būtent ši vandens savybė sukelti spaudimą, pagerina limfinės sistemos nutekėjimą, todėl net ir paprastas paciento panardinimas į vandenį be jokio fizinio krūvio, gali turėti didelę įtaką dėl limfos nenutekėjimo susidariusiam skausmui, raumenų sustingimui mažinti. Hidrostatinis slėgis padeda sumažinti skausmo suvokimą fizinio aktyvumo metu, stimuliuodamas jutimo receptorius odoje dėl ko sumažėja nociceptorių jautrumas (22,31-32);

5. Vandens klampumas. Vandens klampumas tai skysčio pasipriešinimas judėjimui jame, kurį sukelia vandens molekulės, todėl pacientas turi išskirti jėgą, kad galėtų judėti vandenyje. Taip yra skatinama kvėpavimo, raumenų, bei širdies ir kraujagyslių sistemų veikla, aktyviau nei ta pačia veikla būtų užsiimama sausumoje. Sportuojant sunaudojama energija priklauso nuo fizinės veiklos, vandens gylio, vandens temperatūros, bei užsiėmimo intensyvumo (17,33);

6. Vandens paviršiaus įtempimas. Vandens molekulės yra arčiau viena kitos vandens paviršiuje, nei giliau, taip sudarydamos paviršiaus įtempimą, kuriam praskirti raumenys turi dirbti labiau (27);

7. Refrakcija. Šviesai kertant vandenį ji lūžta, taip iškreipdama galūnių vaizdą. Tai paveikia paciento propriocepciją ir jis nebesugeba įvertinti tikslių galūnių statymo vietų (27). Vandens savybės sukuria idealią aplinką ne tik sustiprinti silpnesnius gyvūnus, bet ir padėti fiziškai stipriems, nuolatos sportuojantiems gyvūnams (28). Svarbiausiomis vandens savybėmis hidroterapijos užsiėmimuose yra įvardijamos šios:

1. Kūno sugebėjimas plūduriuoti; 2. Hidrostatinis slėgis;

3. Vandens klampumas (27).

15 1.3.2 Fiziologinis kūno atsakas į vandenį

Sportuojant sausumoje ir vandenyje dažniausiai yra išnaudojamas toks pat energijos kiekis. Atsižvelgiant į vandens gylį, temperatūrą ir užsiėmimo intensyvumą tam pačiam veiksmui atlikti vandenyje, energijos išnaudojimas gali būti ir mažesnis nei sausumoje. Esant žemai vandens temperatūrai, mažiau nei 18℃, daug energijos yra išnaudojama normalios kūno temperatūros palaikymui, raumenys greitai pavargsta, bei negali normaliai susitraukti, tuo tarpu vandens temperatūrai pasiekus 33℃, gyvūnas greitai pasijunta pervargęs ir išsękęs. Tiksliai nėra žinoma, kokia vandens temperatūra yra optimali hidroterapijos užsiėmimams. Rekomenduojama temperatūrą palaikyti 25-27℃ intervale (17,35).

Maksimalus deguonies pasisavinimas, maksimalus širdies ritmas bei susidarę laktatai kraujyje, sportuojant vandenyje, lyginant su tokia pačia ar panašia veikla sausumoje, yra mažesni (36).

1.3.3 Vandens terapijos tikslai

 Padidinti sąnarių amplitudę bei lankstumą;

 Sustiprinti raumenis;

 Palengvinti raumenų spazmus;

 Palaikyti bei pagerinti judrumą (mobilumą);

 Sumažinti kūno svorio apkrovą ant skausmingų sąnarių;

 Pagerinti eiseną bei laikyseną, propriocepciją;

 Gerinti kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijas;

 Palengvinti skausmą;

 Skatinti gyvūno gerovę;

 Padėti reguliuoti kūno svorį;

 Gerinti bendrą fizinę būklę;

 Suteikti alternatyvų sportavimo metodą (17,22).

1.3.4 Hidroterapijos panaudojimo galimybės

16 1. Sąnario operacijos. Po sąnario operacinio gydymo, sugijus žaizdai, rekomenduojama pradėti fizioterapiją. Vandens terapija šiuo atveju yra ypač tinkama, nes galima neapkraunant sąnario didinti svorio pernešimą ant paveiktos galūnės, plėsti sąnario amplitudę ir stiprinti raumenis. Dvi-šešias savaites rekomenduojama dirbti ant povandeninio bėgtakio po du-tris kartus per savaitę, gyvūnui esant po vandeniu, kuo giliau nepradedant plaukti, vėliau, septintą- šešioliktą savaitę, reikėtų intensyviau dirbti stiprinant ištvermę, raumenis, todėl vandens lygis turėtų būti mažinamas, o treniruotės intensyvesnės. Jei treniruotis ant povandeninio bėgtakio nėra galimybės, galima naudotis baseinu, tačiau taip bus labiau didinama gyvūno ištvermė, bet ne fizinis pajėgumas. Baseinas taip pat puiki alternatyva ilgalaikiam sportavimui, norint stipriai neapkrauti sąnarių, bet palaikyti gerą gyvūno fizinę formą (17,38).

2. Kaulų lūžiai. Hidroterapija yra labai naudinga esant kaulų lūžiams. Užsiėmimų vandenyje metu, galima mankštinti paveiktą galūnę ir užkirsti kelią raumenų atrofijai, kontraktūroms (17). Atliktų tyrimų metu buvo išsiaiškinta, kad imobilizavus galūnę, rumenų atrofija prasideda jau po 24-48 valandų (2). Hidroterapiją galima pradėti iš karto sugijus žaizdai ir nuėmus tvarsčius. Jei žaizdos jau nebėra, užsiėmimus galima atlikti ir tarp tvarsčių perrišimų. Tokios terapijos metu, be apkrovos lūžusiai galūnei, yra stiprinami raumenys, neleidžiama sustingti sąnariams (17).

3. Galūnės nenaudojimas. Galūnės nenaudojimas gali atsirasti po traumos, operacinės intervencijos, ilgos galūnės imobilizacijos. Esant ilgam galūnės nenaudojimui, gali pasireikšti kontraktūros, raumenų sutrumpėjimas, raumenų nykimas, raumenų skausmas, nerimas, padidėjęs jautrumas (9). Hidroterapijos panaudojimas tokiu atveju gali padėti stiprinti tokią galūnę, todėl svarbiausiu tikslu tampa atgauti raumenų masę ir juos stiprinti (39). Šiltas vanduo užsiėmimo metu padeda atpalaiduoti raumenis, malšina jų skausmą bei spazmus. Tokiems gyvūnams galima padėti judinti tokią galūnę po vandeniu, bei atsargiai perkelti kūno svorį ant jos (9).

4. Stuburo trauma, operacija. Hidroterapijos panaudojimas galimas beveik iš karto po stuburo operacijos ar traumos, sugijus žaizdai. Šunys, kurie negali paeiti sausumoje, dažniausiai gali plaukti. Plaukdami jie stiprina raumenis, skatina ištvermę ir po truputi gali grįžti prie vaikščiojimo sausumoje. Net jei galūnės vandenyje yra nejudinamos, esant vandenyje, yra galimi smulkūs raumenų susitraukinėjimai. Tokiems pacientams hidroterapija rekomeduojama kiekvieną dieną (2,9). Po stuburo operacijos, hidroterapijos užsiėmimus tam tikrais atvejais galima pradėti jau po 3-5 dienų po operacijos (40).

17 skausmingų sąnarių. Šiems pacientams judėjimas labai svarbus normaliam svorio palaikymui. Gyvūnams sergantiems artritu hidroterapija rekomenduojama kaip nuolatinis sporto šaltinis, vieną ar du kartus per savaitę. Gyvūnams gali prireikti pagalbos įlipant bei išlipant iš vandens, bet esant vandenyje kūno sugebėjimas plūduriuoti padės be skausmo judėti (9).

6. Normalaus kūno svorio palaikymas. Tinkamo kūno svorio palaikymas yra vienas svarbiausių kriterijų šunims sergantiems ortopedinėmis ligomis. Sunkiai judantiems gyvūnams rekomenduojama sumažinti duodamo pašaro kiekį ir taip reguliuoti svorį. Tačiau pritaikius hidroterapiją kaip fizinio aktyvumo šaltinį, gyvūnas gali aktyviai palaikyti tinkamą kūno svorį be papildomos apkrovos ir skausmo (41-42). Judėjimo pagerėjimas gali būti pastebimas jau po nedidelio viršsvorio sumažinimo (43).

1.3.5 Pasiruošimas hidroterapijos užsiėmimui

Pasiruošimas hidroterapijos užsiėmimams yra labai panašus kaip ir bet kurioms kitoms sportinėms veikloms. Prieš pradedant užsiėmimą gyvūnas turėtų apšilti, bei užsiėmimas turėtų nesibaigti staigiai, kad gyvūnas spėtų palaipsniui atsigauti. Masažas taip pat gali būti naudojamas kaip apšilimo alternatyva arba naudojamas ilsėjimosi metu (9).

Hidroterapijos užsiėmimo metu yra naudojamį įvairūs pagalbiniai daiktai, tokie kaip gelbėjimosi liemenės, plūduriuojančios lazdos, elastinės juostos, vandens žaislai, pavadėliai bei svorio pridedantys dirželiai (2,44).

18 Vandens terapijos užsiėmimų planas kiekvienam gyvūnui yra paskiriamas individualiai, atsižvelgiant į jo fizinę būklę, sutrikimus, veterinaro rekomendacijas. Pasitarus su šeimininku, nusprendžiama ar užsiėmimų tikslas yra padėti gyvūnui judėti, ar pasiekti geriausią jo fizinę formą. Kiekvienas užsiėmimas turėtų būti fiksuojamas ir sekamas progresas, esant poreikiui hidroterapijos programa turėtų būti koreguojama (9). Nei vienas gyvūnas neturėtų būti paliktas be priežiūros užsiėmimo metu (2).

1.3.6 Hidroterapijos kontraindikacijos

Prieš užsiėmimą prižiūrintis personalas turi patikrinti gyvūno odą dėl sudirgimų, apžiūrėti ausis, įsitikinti, kad gyvūnas pasišlapino bei pasituštino lauke, apžiūrėti ar nėra žaizdų, nulūžusių nagų bei užsirašyti ramybės būsenoje esančio gyvūno širdies bei kvėpavimo dažnį. Hidroterapija yra nerekomenduojama esant :

1. Atviroms žaizdoms;

2. Vėmimui bei viduriavimui;

3. Pakilusiai arba per žemai kūno temperatūrai; 4. Kvėpavimo sistemos sutrikimams;

5. Sunkioms sisteminėms ligoms; 6. Nekontroliuojamai epilepsijai; 7. Atviriems kaulų lūžiams; 8. Sunkioms odos ligoms;

9. Sergant užkrečiamomis ligomis;

10. Ausų infekcijai (jei yra galimybė joms panirti po vandeniu) (9,45).

Nors hidroterapijos užsiėmimai gali būti pritaikyti bet kokio dydžio ir veislės šunims, prieš pradedant užsiėmums, reiktų apsvarstyti, kad šunys turintys brachicefalinį sindromą gali prastai toleruoti dideles fizinio krūvio apkrovas dėl sunkaus kvėpavimo. Hidroterapijos užsiėmimai tokiems šunims rekomenduojami tik su gelbėjimosi leimenėmis, bei papildomais plūduriavimo prietaisais, padedančiais išlaikyti galvą virš vandens. Treneris taip pat turi atidžiai stebėti gyvūno nuovargio požymius ir leisti jam pakankamai pasilsėti. Nuovargio požymiai:

 Pavargusi kūno laikysena;

 Gilus ir nereguliarus kvėpavimas;

 Sulėtėjęs plaukimo greitis;

 Nenoras plaukti;

19

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR DARBO METODIKA

Tyrimas atliktas 2020 m. rupjūčio mėn. – 2020 m. lapkričio mėn. šunų mokykloje „Charizma“, šunų baseine. Tyrimo metu buvo laikomasi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Veterinarijos įstatymo. Tyrimui buvo pasirinkti šunys, kuriems nustatytas bet kokios kilmės ir laipsnio šlubavimas. Visi šunys plaukė baseine, kurio vandens temperatūra buvo 22-24℃ intervale.

Tyrimo metu renkama ir registruojama šlubuojančio gyvūno anamnezė ir duomenys: 1. Veislė, lytis, amžius, svoris;

2. Skaičiuojamas kvėpavimo dažnis ir širdies susitraukimų skaičius per minutę;

Apžiūros metu buvo vertinama gyvūno eisena iš priekio, galo bei šonų. Stebimi galvos bei dubens judesiai. Gyvūno šlubavimas buvo vertinamas taškais ir fiksuojamas septynių individualių hidroterapijos užsiėmimų metu. Visi gyvūnai plaukė su jų kūnui ir svoriui pritaikytomis gelbėjimosi liemenėmis ir buvo nuolatos prižiūrimi vandenyje kartu esančio trenerio. Plaukimo trukmė ir intensyvumas buvo koreguojami kiekvieno užsiėmimo metu.

Buvo surinkta informacija apie visus šunis, kurie lankėsi baseine 2020 m. rupjūčio mėn. – 2020 m. lapkričio mėn.:

1. Veislė, lytis, amžius;

2. Baseino lankymo priežastis.

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo laikotarpiu baseiną iš viso lankė 31 šuo iš kurių 8 šlubavo. Visi gyvūnai buvo suskirstyti pagal amžių, lytį, veislę ir baseino lankymo priežastį. 8 šlubavę šunys taip pat buvo vertinami taškais pagal šlubavimą per 7 individualius užsiėmimus.

Didžiausią dalį baseiną lankiusių šunų sudarė neveisliniai šunys 9,67 proc. (n=3) ir Vokiečių aviganiai 9,67 proc. (n=3). Berno zenenhundai, Amerikiečių akitos, Auksaspalviai retriveriai, Bostono terjerai ir Vakarų Škotijos baltieji terjerai sudarė po 6,45 proc. kiekvienas (n=2). Taksai, Basenji, Belgų aviganiai, Borderkoliai, Cane Corso, Japonų akitos, Jorkšyro terjerai, Juodieji rusų terjerai, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, Maskvos sargybiniai, Pirėnų kalnų šunys, Samojedai, Ši-cu bei trumpaplaukiai vengrų vižlai sudarė mažiausią šunų dalį, po 3,22 proc. kiekvienas (n=1). Patelės bendrai sudarė 54,83 proc. (n=17), o patinai 45,16 proc. (n=14) (1 lentelė).

2 lentelė. Baseiną lankiusių šunų pasiskirstymas pagal veisles ir lytį

Eil.Nr. Šuns veislė n Patinai Patelės

1 Taksas 1 1 0 2 Basenji 1 0 1 3 Belgų aviganis 1 1 0 4 Biglis 1 0 1 5 Borderkolis 1 1 0 6 Cane Corso 1 0 1 7 Japonų akita 1 0 1 8 Jorkšyro terjeras 1 0 1

9 Juodasis rusų terjeras 1 0 1

10 Kavalieriaus karaliaus

Karolio spanielis

1 1 0

11 Maskvos sargybinis 1 0 1

12 Pirėnų kalnų šuo 1 0 1

21

2 lentelės tęsinys. Baseiną lankiusių šunų pasiskirstymas pagal veisles ir lytį

Eil.Nr. Šuns veislė n Patinai Patelės

17 Amerikiečių akita 2 1 1

18 Auksaspalvis retriveris 2 2 0

19 Bostono terjeras 2 1 1

20 Vakarų škotijos baltasis

terjeras

2 0 2

21 Mišrūnas 3 1 2

22 Vokiečių aviganis 3 3 0

Iš viso: 31 14 17

Daugiausia baseiną lankiusių šunų buvo 0-1 metų amžiaus grupėje- 35,48 proc. (n=11). 1-2 metų amžiaus grupė sudarė 19,35 proc. (n=6), 3-4 metų amžiaus grupė sudarė 9,67 proc. (n=3). 4-5 metų, 5-6 metų, 7-8 metų, 8-9 metų bei daugiau nei 10 metų amžiaus grupės sudarė po 6,45 proc. (n=2). Mažiausią dalį sudarė gyvūnai esantys 6-7 metų amžiaus grupėje – 3,22 proc. (n=1), o gyvūnų esančių 9-10 metų amžiaus grupėje nebuvo.

22 Daugiausia baseiną lankiusių šunų svėrė nuo 5 iki 10kg -22,58 proc. (n=7). Daugiau nei 35kg sveriančių šunų buvo 19,35 proc. (n=6). 16,12 proc. šunų svėrė nuo 30 iki 35kg. 12,90 proc. šunų svėrė nuo 20 iki 25kg. Nuo 0 iki 5kg ir nuo 15 iki 20kg svėrė po 9,67 proc. šunų (n=3). 6,45 proc. šunų svėrė nuo 10 iki 15kg (n=2). Mažiausiai šunų svėrė nuo 25 iki 30kg -3,22proc. (n=1).

2 diagrama. Baseiną lankiusių šunų pasiskirstymas pagal svorio kategorijas

Daugiausia šunų hidroterapijos užsiėmimuose dalyvavo dėl pasiruošimo parodoms- 29,03 proc. (n=9). Dėl klubo sąnario displazijos baseiną lankė 16,12 proc. šunų (n=5). 12,09 proc. šunų baseiną lankė dėl traumos, kitų priežasčių bei kaip reabilitacinę priemonę po operacijos (n=4). 6,45 proc. šunų baseino lankymo priežastis buvo sportas (n=2). Dėl paralyžiaus, nutukimo, alkūnės sąnario displazijos baseiną lankė 3,22 proc. šunų (n=1).

3 lentelė. Baseiną lankiusių šunų pasiskirstymas pagal baseino lankymo priežastį

23 Tiriant hidroterapijos efektyvuną iš visų gyvūnų išskirti 8, kurie šlubavo. Leta, Bona bei Bartas šlubavo dėl klubo sąnario displazijos. Juna ir Leila šlubavo dėl patirtos traumos. Parakas šlubavo dėl alkūnės sąnario displazijos, Aras ir Martis dėl kitų priežasčių.

4 lentelė. 8 Šlubuojančių šunų baseino lankymo priežastys

Eil.Nr. Šuns vardas Priežastis

1. Leta Klubo sąnario displazija

2. Parakas Alkūnės sąnario displazija

3. Bona Klubo sąnario displazija

4. Aras Kita

5. Leila Trauma

6. Martis Kita

7. Bartas Klubo sąnario displazija

8. Juna Trauma

Naudojant šlubavimo vertinimo skalę, kiekvienas iš 8 šlubuojančių šunų buvo įvertintas per 7 individualius užsiėmimus. Kiekvieno užsiėmimo metu gyvūnui buvo skirti taškai:

 0 taškų - šlubavimas nestebimas;

 1 taškas - nepastovus šlubavimas, kurį sunku pastebėti bei nustatyti paveiktą galūnę;

 2 taškai - aiškiai matomas šlubavimas su minimaliu galvos/dubens judesiu;

 3 taškai - aiškiai matomas šlubavimas su akivaizdžiu galvos/dubens judesiu;

 4 taškai - aiškiai matomas šlubavimas su akivaizdžiu galvos/dubens judesiu. Kartais remiasi ne visomis kojomis/liečia pirštais;

 5 taškai - niekada nesiremia/ liečia pirštais.

24

5 lentelė. Šlubavimo taškų kitimas užsiėmimų metu (patinai)

Šuns vardas Užsiėmimo nr.

1 2 3 4 5 6 7 Parakas Šlubavimo taškai 3 3 2 1 1 1 1 Aras 5 5 5 5 5 3 2 Martis 1 1 1 0 0 0 0 Bartas 2 2 2 1 1 1 1

Vieno šlubavimo taško pagerėjimas patelėms pastebėtas po vidutiniškai 3±0,707 užsiėmimų. 100 proc. patelių dalyvaujančių hidroterapijos užsiėmimuose pastebėtas šlubavimo pagerėjimas.

6 lentelė. Šlubavimo taškų kitimas užsiėmimų metu (patelės)

Šuns vardas Užsiėmimo nr.

25 5 taškais pagal šlubavimą įvertintas Aras, 7 užsiėmimo metu buvo įvertintas 2 šlubavimo taškais, viso tyrimo metu jam buvo stebėtas 3 šlubavimo taškų pagerėjimas. Parakas buvo įvertintas 3 šlubavimo taškais, 7 užsiėmimo metu jo vertinimas pakito 1 šlubavimo tašku ir galutinai buvo įvertintas 2 taškais. Bartas tyrimo pradžioje buvo įvertintas 2 taškais, o pabaigoje 1 tašku, vadinasi, fiskuojamas 1 taško pagerėjimas. Martis tyrimo pradžioje buvo įvertintas 1 šlubavimo tašku. Tyrimo pabaigoje šiam gyvūnui šlubavimas nestebėtas, todėl jis įvertintas 0.

3 diagrama. Šlubavimo taškų kitimas užsiėmimų metu (patinai)

0 1 2 3 4 5 Šl ub avi m o ta ška i

26 Juna ir Leta tyrimo pradžioje buvo įvertintos 5 šlubavimo taškais. Paskutinio užsiėmimo metu jos abi buvo įvertintos 2 taškais, todėl stebimas 3 taškų pagerėjimas abiems. Bona pirmojo užsiėmimo metu buvo įvertinta 4 taškais, tyrimo pabaigoje ji buvo įvertinta 1 šlubavimo tašku, vadinasi, stebimas 3 taškų pagerėjimas. Tyrimo pradžioje Leila įvertinta 2 šlubavimo taškais. Per tyrimo laikotarpį, šlubavimas tapo nestebimas todėl paskutinio užsiėmimo metu Leila įvertinta 0.

4 diagrama. Šlubavimo taškų kitimas užsiėmimų metu (patelės)

0 1 2 3 4 5 1 užsiėmimas 2 užsiėmimas 3 užsiėmimas 4 užsiėmimas 5 užsiėmimas 6 užsiėmimas 7 užsiėmimas Šl ub avi m o ta ška i

27 Pirmojo užsiėmimo metu patelių įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 37,75±6,79 per minutę, tuo tarpu po užsiėmimo buvo 38,5±2,59. Prieš antrąjį užsiėmimą įkvėpimų skaičius buvo 37,5±3,84 per minutę, po užsiėmimo įkvėpimų skaičius buvo 37±8,06 kartai per minutę. Trečiojo užsiėmimo metu įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 36,5±4,97, o po užsiėmimo 36,5±3,84. Prieš ketvirtą užsiėmimą įkvėpimų skaičius buvo 36,5±4,97 per minutę, po užsiėmimo – 34,5±5,17 kartai per minutę. Paskutiniojo, penktojo, užsiėmimo metu įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 36,5±4,97, po užsiėmimo – 36,5±5,89. Įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą pirmojo užsiėmimo metu buvo 3,31 proc. didesnis nei prieš penktąjį užsiėmimą. Pirmojo hidroterapijos užsiėmimo metu po plaukimo įkvėpimų skaičius per minutę buvo 5,19 proc. didesnis nei po penktojo užsiėmimo.

7 lentelė. Šlubuojančių šunų kvėpavimo pokyčiai per minutę hidroterapijos užsiėmimų metu (patelės)

Užsiėmimo nr.

1 2 3 4 5

Gyvūno vardas

Įkvėpimų skaičius per minutę

Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po

28 Pirmojo užsiėmimo metu patinų įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 38,5±4,769 per minutę, tuo tarpu po užsiėmimo buvo 38,5±4,769. Prieš antrąjį užsiėmimą įkvėpimų skaičius buvo 33,5±8,874 per minutę, po užsiėmimo įkvėpimų skaičius buvo 31±5,916 kartai per minutę. Trečiojo užsiėmimo metu įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 33±4,358, o po užsiėmimo 36,5±3,57. Prieš ketvirtą užsiėmimą įkvėpimų skaičius buvo 32±8,366 per minutę, po užsiėmimo – 36,5±8,170 kartai per minutę. Paskutiniojo, penktojo, užsiėmimo metu įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą buvo 29±3, po užsiėmimo – 35,5±8,046. Įkvėpimų skaičius per minutę prieš užsiėmimą pirmojo užsiėmimo metu buvo 24,6 proc. didesnis nei prieš penktąjį užsiėmimą. Pirmojo hidroterapijos užsiėmimo metu po plaukimo įkvėpimų skaičius per minutę buvo 7,79 proc. didesnis nei po penktojo užsiėmimo.

8 lentelė. Šlubuojančių šunų kvėpavimo pokyčiai per minutę hidroterapijos užsiėmimų metu (patinai)

Užsiėmimo nr.

1 2 3 4 5

Gyvūno vardas

Įkvėpimų skaičius per minutę

Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po

29 Pirmojo užsiėmimo metu vidutinis širdies darbas per minutę prieš plaukimą buvo 107,2±25,06, po -110-±11,66. Prieš antrąjį užsiėmimą širdies darbas per minutę buvo 105,4±17,52, po užsiėmimo -104,4±10,83. Trečiojo užsiėmimo metu prieš plaukimą širdies darbas per minutę buvo 105,6±23,16, po užsiėmimo -107±14,05. Prieš ketvirtąjį užsiėmimą vidutinis širdies darbas buvo 105,2±17,82, po užsiėmimo -105±14,939. Paskutiniojo, penktojo, užsiėmimo metu vidutinis širdies darbas per minutę prieš užsiėmimą buvo 110±14,25, po užsiėmimo -108,8±11,70. Prieš pirmąjį užsiėmimą širdies darbas per minutę vidutiniškai buvo 2,54 proc. mažesnis nei prieš penktąjį užsiėmimą. Pirmojo užsiėmimo metu širdies darbas per minutę po užsiėmimo buvo 1,09 proc. didesnis nei po paskutiniojo užsiėmimo.

9 lentelė. Šlubuojančių šunų širdies darbo pokyčiai per minutę hidroterapijos užsiėmimų metu

Užsiėmimo nr.

1 2 3 4 5

Gyvūno vardas

Širdies darbas per minutę

Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po Prieš Po

30

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus gautus rezultatus, surinktus nuo 2020 metų rugpjūčio mėn. iki 2020 metų lapkričio mėn., nustatyta, kad visiems 8 šlubavusiems šunims, 7 individualių užsiėmimų tarpe, po hidroterapijos užsiėmimų yra matomas akivaizdus šlubavimo pagerėjimas arba išnykimas, fiksuojamas šlubavimo taškais. T. Preston ir A.P.Willis tyrimo rezultatuose teigiama, kad jau po vieno hidroterapijos užsiėmimo galima pastebėti akivaizdžius eisenos pokyčius. (29) Philip Georg Karl Witte teigia, kad fizoterapija ir hidroterapija yra įprasti konsrvatyvaus gydymo komponentai norint išvengti operacijos arba naudoti po jos. (46)

37.5 proc. tirtų šlubuojančių šunų, šlubavo dėl klubo sąnario displazijos (n=3), 25 proc. dėl patirtos traumos bei kitų priežasčių (n=2), 12,5 proc. dėl alkūnės sąnario displazijos (n=1).

Suskirsčius šunis pagal lytį nustatyta, kad patelėms pagerėjimas pastebėtas po vidutiniškai 3±0,707 užsiėmimo, o patinams po 3,25±1,089 užsiėmimo. Analizuojant įkvėpimų skaičių per minutę, nustatyta, jog patelėms prieš pirmąjį hidroterapijos užsiėmimą kvėpavimo dažnis buvo 3,31 proc. didesnis nei prieš paskutinįjį užsiėmimą, o po pirmojo užsiėmimo buvo 5,19 proc. didenis nei po paskutiniojo, penktojo, užsiėmimo. Patinų įkvėpimo skaičius per minutę prieš primąjį užsiėmimą buvo 24,6 proc. didesnis nei prieš paskutinįjį užsiėmimą, o po pirmojo užsiėmimo buvo 7,79 proc. didesnis nei po paskutiniojo hidroterapijos užsiėmimo.

Išanalizavus 5 šlubuojančių šunų širdies darbą per minutę, nustatyta, kad prieš pirmąjį užsiėmimą širdies darbas per minutę buvo vidutiniškai 2,54 proc. mažesnis nei prieš penktąjį užsiėmimą, o po pirmojo užsiėmimo buvo 1,09 proc. didesnis nei po paskutiniojo užsiėmimo. Korakot Nganvongpanit, Theeranan Boonchai, Orathai Taothong ir Anucha Sathanawongs tyrimo rezultatuose teigiama ,kad plaukimas 25℃ temperatūroje turi įtakos padidėjusiam širdies ritmui lyginant su plaukimu 33℃ ir 37℃ temperatūrose. Taip pat, padaryta išvada, kad plaukimas 37℃ temperatūroje turi įtakos padidėjusiam kvėpavimo greičiui, lyginant su plaukimu 33℃ ir 25℃ temperatūrose. (35)

32

IŠVADOS

1. Įvertinus gautus rezultatus buvo nustatyta, kad konservatyvus hidroterapijos panaudojimas šlubuojantiems šunims buvo efektyvus. Patelėms pagėrėjimas buvo matyti vidutiniškai po 3±0,707 užsiėmimų, o patinams po 3,25±1,089 užsiėmimo. Efektyvumas pasireiškė šunų šlubavimo laipsnio sumažėjimu.

2. Hidroterapija davė teigiamą poveikį bendram šunų sveikatingumui – patelių kvėpavimo dažnis po penkių užsiėmimų baseine sumažėjo 5,19 proc., o patinų – 7,79 proc. Širdies plakimo dažnis po penkių užsiėmimų buvo 1,09 proc. mažesnis nei pirmojo užsiėmimo metu.

3. Teigiamas hidroterapijos poveikis šlubuojantiems šunims buvo stebimas po patirtų traumų ir klubų bei alkūnių sąnarių displazijų atvejų.

33

REKOMENDACIJOS

34

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Randall X. Principles and application of canine hydrotherapy. Veterinary Nursing Journal. 2010. 23-25.

2. Egan P., Fitzpatrick N. Therapeutic Exercises Part 2: Hydrotherapy (Aquatic Therapy). In Therapeutic Exercises Part 2. Physical Rehabilitation for Veterinary Technicians and Nurses.; 2017. 308-328.

3. Barnicoat F., Willis A.P. Effect of water depth on limb kinematics of the domestic dog (Canis lupus familiaris) during underwater treadmill exercise. Comparative Exercise Physiology. 2016. 199-207.

4. Prankel S. Hydrotherapy in practice. In Practice. 2008. 272-277.

5. Carver D. Practical Physiotherapy for Veterinary Nurses. 2nd ed. Oxford: John Wiley and Sons, Ltd; 2016.

6. Duerr F.M. Canine Lameness. 1st ed. Colorado: John Wiley and Sons, Ltd; 2020. 5-12. 7. Piel M.J, Kroin J.S., van Wijnen A.J., Kc R., Im H,J. Pain assesment in the animal models of

osteoarthritis. Gene. 2014. 184-188.

8. Ladha C., O‘Sullivan J., Belshaw Z., Asher L. GaitKeeper: A System for Measuring Canine Gait. Sensors. 2017. 309.

9. Carr B.J., Dycus D.L. Canine Gait Analysis. Today's Veterinary Practice. 2016; 6(2). 10. Lane D.M., Hill S., Huntingford J. Effectiveness of slow motion video compared to real time

video in improving the accurancy and consistency of subjective gait analysis in dogs. Open Veterinary Journal. 2015. 158-165.

11. Levine D., Millis D.L., Marcellin-Little D.J., Introduction to veterinary physiotherapy. Companion Animal. 2014. 130-133.

12. Rohdin C., Jaderlund K.H., Ljungvall I., Lindblad-Toh K., Haggstrom J. High prevelance of gait abnormalities in pugs. Vet Record. 2018. 1-10.

13. Surer E., Cereatti A., Evangelisti M.A., Paolini G., Croce U.D., Manunta M.L. A Canine Gait Analysis Protocol for Back Movement Assessment in German Shepherd Dogs. Veterinary Science. 2020. 1-13.

14. Wendland T.M., Martin K.W., Duncan C.G., Marolf A.J., Duerr F.M. Evaluation of pacing as an indicator of musculockeletal pathology in dogs. Journal of Veterinary Medicine and Animal Health. 2016. 207-213.

35 16. Bergh A., Gomez Alvarez C., B., Rhodin M., Gustas P. Head and pelvic vertical displacement in dogs with induced swinging limb lameness: an experimental study. The veterinary Journal. 2018. 1-9.

17. McGowan C., Goff L. Animal Physiotherapy. Assesment, Treatment and Rehabilitation of Animals. 2nd ed. The Atrium, Southern Gate, Chichester, West Sussex, UK: John Wiley and Sons, Ltd; 2016.

18. Shaw K.K., Alvarez L., Foster S.A., Tomlinson J.E., Shaw A.J., Pozzi A. Fundamental principles of rehabilitation and musculoskeletal tissue healing. Veterinary Surgery. 2019. 1-11.

19. Goldner B., Fischer S., Nolte I., Schilling N. Kinematic adaptations to induce short-term pelvic limb lameness in trotting dogs. BMC Veterinary Research. 2018; 14(183).

20. Houlding B., Pountain D. CHRC Training. The role of integrative practice to include hydrotherapy and veterinary physiotherapy for senior dogs with locomotive disorders. Animal Therapy Magazine. 2016. 4-7.

21. Rhodin M., Bergh A., Gustas P., Gomez Alvarez C.B. Inertial sensor-based system for lameness in trotting dogs with induced lameness. The Veterinary Journal. 2017 February. 54-59.

22. Wong E. Swim to recovery-Canine Hydrotherapy Healing. In.; 2011. 18.

23. Winter R.. Hydrotherapy and physiotherapy: what the RVN should know. Veterinary Nursing Journal. 2016; 31(10). 312-315.

24. Connell L. Small animal post-operative orthopaedic rehabilitation. The Veterinary Nurse. 2010 ; 1(1). 12-21.

25. Waining M., Young I.S., Williams S.B. Evaluation of the status of canine hydrotherapy in the UK. 2011: 168(15). 407.

26. Dycus D.L., Levine D., Marcellin-Little D. Physical rehabilitation for the Management of Canine Hip Dysplasia. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2017; 47(4). 823-850.

27. Wild S. Canine cranial cruciate ligament damage and the use of hydrotherapy as a rehabilitation tool. Veterinary Nursing Journal. 2017; 32(8). 228-234.

28. Goldberg M.E. Pain management in physical rehabilitation. The Veterinary Nurse. 2016; 7(1). 34-41.

36 30. Bertocci G., Smalley C., Brown N., Bialczak K., Carroll D. Aquatic treadmill water level influence on pelvic limb kinematics in cranial cruciate ligament-deficient dogs with surgically stabilised stifles. Journal of Small Animal Practice. 2017; 59(2). 121-127.

31. Huntingford J. Hydrotherapy in canine physical rehab. Innovative Veterinary Care. 2018. 32. Munoz A., Saitua A., Becero M., Riber C., Satue K., Sanchez de Medina A., Arguelles D.,

Castejon-Riber C. The use of the water treadmill for the rehabilitation of musculoskeletal injuries in the sport horse. Journal of Veterinary Research. 2019; 63(3). 439-445.

33. Cartlidge H. Hydrotherapy for the osteoarthritic dog: why it might help and is there any evidence? The Veterinary Nurse. 2015. 600-606.

34. Petra K. Hydrotherapy in Canine Patients. 2016. 3-15.

35. Nganvongpanit K., Boonchai T., Taothong O., Sathanawongs A.. Physiological Effects of Water Temperatures in Swimming Toy Breed Dogs. Kafkas Univ Vet Fak Derg. 2014; 20(2). 177-183.

36. Tranquille C.A., Nankervis K.J., Walker V.A., Tacey J.B., Murray R.C. Current Knowledge of Equine Water Treadmill Exercise: What Can We Learn From Human and Canine Studies. Journal of Equine Veterinary Science. 2017; 50(45). 76-83.

37. Cook C.R. Ultrasound Imaging of the Muscoskeletal System. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2016; 46(3). 355-371.

38. Parkinson S., Wills A.P, Tabor G, Williams J.M. Effect of water depth on muscle activity of dogs when walking on a water treadmill. Comparative Exercise Physiology. 2018; 14(2). 79-89.

39. Millis D.L., Ciuperca I.A. Evidence for Canine rehabilitation and Physical Therapy. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2015; 45(1). 1-27.

40. Shmalberg J., Memon M.A. A Retrospective Analysis of 5,195 Patient Treatment Sessions in an Integrative Veterinary Medicine Service: Patient Characteristics, Presenting Complaints, and Therapeutic Interventions. 2015. 1-11.

41. Schachner E.R., Lopez M.J. Diagnosis, prevention, and management of canine hip dysplasia: a review. Veterinary medicine: Research and Reports. 2015. 181-192.

42. Impellizeri J.A., Tetrick M.A., Muir P. Effect of weight reduction in dogs with hip osteoarthritis. Journal of the American veterinary Medical Association. 2000; 216(7). 1089-1091.

37 44. McCormick W., Oxley J.A., Spencer N. Details of canine hydrotherapy pools and treadmills in 22 hydrotherapy centres in the United Kingdom. Veterinary Record. 2018; 183(4). 128-129.

45. Tomlinson R. Use of canine hydrotherapy as part of a rehabilitation programme. The Veterinary Nurse. 2012. 624-629.

46. Witte P.G. Hip dysplasia: understanding the options (conservative management). Companion Animal. 2019; 24(4). 201-209.

47. Lane D.M., Hill S.A., Huntingford J.L., Lafuente P., Wall R., Jones K.A. Effectiveness of slow motion video compared to real time video in improving the accuracy and consistency of subjective gait analysis in dogs. Open Veterinary Journal. 2015; 5(2). 130-134.