LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
JULIJA ILIUK
ŠUNŲ IR KAČIŲ INKSTŲ KAMUOLöLIŲ PAKITIMŲ
HISTOMORFOLOGIJA
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
ŠUNŲ IR KAČIŲ INKSTŲ KAMUOLöLIŲ PAKITIMŲ HISTOMORFOLOGIJA 1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(Gynimo komisijos sekretor÷s/riaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas
TURINYS
SUMMARY... 4
ĮVADAS... 6
2. LITERATŪROS APŽVALGA... 8
2.1. Inkstų kamuol÷lio morfologija... 8
2.2. Inksto kamuol÷lio funkcija ... 9
2.3. Inkstų kamuol÷lių pažeidimų klasifikacija a... 11
2.4. Amiloidoz÷... 14
2.5. Glomerulonefritas ... 16
2.5.1 Membraninis glomerulonefritas ... 16
2.5.1 Membranoproliferacinis glomerulonefritas... 19
2.5.2 Proliferacinis glomerulonefritas ... 22
2.5.3 Minimalių pakitimų nefropatija ... 23
2.5.4 Alporto sindromas ... 24
2.5.5 Paveldimas nefritas ... 24
2.5.6 Židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ ... 25
2.5.7 Antrin÷ židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷... 27
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI... 28
3.1. Histologinis tyrimas ... 28
3.2. Statistin÷ analiz÷ ... 29
4. TYRIMO REZULTATAI... 30
4.1 Inkstų kamuol÷lių pakitimų pasireiškimo dažnumas šunų ir katinų populiacijose pagal jų amžių, veislę ir lytį... 32
4.2 Kokybiniai ir kiekybiniai kolageno pokyčiai... 42
5. REZULTATŲ APTARYMAS... 46
6. IŠVADOS ... 48
SUMMARY
Julija IliukCanine and feline renal glomerular lesions histomorphology Master thesis
Work instructor: lect. Dr. N. Juodžiukynien÷ Veterinary Academy
Faculty of Veterinary Medicine Kaunas, 2013
The coverage of work 52 table 3 picture 35
Objectives and tasks. The objective of the research is to identify which glomerular diseases are common in dogs and which prevail in cats, as well as the relation between the disease and age, sex, and breed. The research also aims at qualitative and quantitative assessment of the amount of collagen.
Material and methods of the research. Pathological material of canine and feline cadavers (in total 70 samples) in the period between 2010 and 2012 were used for the analysis. Forty-five dogs and 25 cats were examined independently with detailed histological analysis. The samples were stained with hematoxylin and eosin and Sirius red stains. Light microscopy and polarising filter were used for microscopic analysis. Histological preparations were evaluated during the microscopic analysis and histological images were described.
Results and findings. Glomerular lesions appear to be common in animals bred in Lithuania. Glomerular lesions were identified in more than half of dogs (89%) and cats (76%) examined. The research showed that the most common glomerular diseases in dogs bred in Lithuania include membranoproliferative glomerulonephritis (51%), membranous glomerulonephritis (22%) and proliferative glomerulonephritis (13%). Whereas membranous glomerulonephritis (60%) is the most prevalent glomerular disease in cats. Glomerular lesions can be observed in animals of different age with males and females equally affected. Glomerular lesions were most often observed in pedigree animals (68%) and less often in mixed breed (32%). Qualitative and quantitative assessment of collagen demonstrated that the majority of histological kidney samples contained large amounts of collagen. The collagen in histological samples viewed microscopically through a polarising filter was orange in the majority of cases (34%).
SANTRUMPOS
DIK - disseminuota intravaskuliarin÷ koaguliacijaGN – glomerulonefritas GS - glomeruloskleroz÷
HUS – hemolizinis ureminis sindromas IK – imuniniai kompleksai
KPM – kamuol÷lio pamatin÷ membrana
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MGN – membraninis glomerulonefritas
MN – membranin÷ nefropatija
MPGN – membranoproliferacinis glomerulonefritas MPN – minimalių pakitimų nefropatijos
ĮVADAS
Inkstų glomerulų ligos yra pagrindin÷ šunų inkstų ligų ir inkstų nepakankamumo priežastis. Kat÷ms jos pasitaiko rečiau (MacDougall et al., 1986). Tikslus kačių ir šunų inkstų kamuol÷lių ligų paplitimas dar nežinomas. Tačiau atsitiktinai pasirinktų šunų, turinčių arba neturinčių inkstų ligų požymių, inkstų kamuol÷lių pažeidimas randamas net 43-90 proc. (MulleT-Peddinghaus and Trautwein, 1977; Rouse and Lewis, 1975). Šunims kamuol÷lių ligos gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, tačiau labiau būdingos vidutiniame ir sename amžiuje. Penkiuose atliktuose tyrimuose, 375 šunų, sergančių įvairiomis kamuol÷lių ligomis, amžiaus vidurkis buvo 8,3 metai (Murray and Wright, 1974; MacDougall et al., 1986; Center et al., 1987; Cook and Cowgill, 1996; Vilafranca et al., 1994). Ligos buvo vienodai paplitusios tarp patinų ir patelių.
Inkstų kamuol÷lių pažeidimai gali būti židininiai (apimantys mažiau nei 50 proc. visų inksto kamuol÷lių) ar išplitę (apimantys viso arba beveik viso inksto kamuol÷lius). Kamuol÷lio pažeidimas gali būti segmentiškas (pažeista tik dalis kamuol÷lio kapiliarų) arba išplitęs (apimantis visą kamuol÷lį). Šunų ir kačių inkstų kamuol÷lių ligos diagnozuojamos, remiantis vieno kamuol÷lio išvaizda. Tačiau, ir pirminio kamuol÷lio pažeidimo smarkumas, ir antriniai kamuol÷lių pakitimai gali būti skirtingi, vertinamame m÷ginyje turi būti ne mažiau nei penki kamuol÷liai.
Tiriant kamuol÷lius vertinamas ląstelių kiekis, matricos padid÷jimas, amiloidų nuos÷das, hialinizaciją, nekrozę, fibrinų trombozę, pusm÷nulius, baltymų nuos÷das, sąaugas ir kamuol÷lio pamatin÷s membranos pokyčius. Vertinant kamuol÷lių morfologiją kitų nei amiloidoz÷ ligų atveju, be hematoksilino ir eozino reik÷tų naudoti PAS ir Masson trichromo dažus.
Darbo tikslas: Nustatyti kokios inkstų kamuol÷lių patologijos būdingos šunims, ir kokios – kat÷ms ir kaip susiję su amžiumi, lytimi, veisle. Taip pat įvertinti kokybinius ir kiekybinius kolageno kiekius.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti literatūrą apie šunų ir kačių inkstų kamuol÷lių patologijas.
2. Išanalizuoti gautus (surinktus) histologinius m÷ginius, nustatyti patologijų pobūdį, jų ryšį su gyvūno rūšim, veisle, amžiumi.
3. Išanalizuoti literatūros duomenis apie kolageno spalvos pokyčius (mikroskopuojant poliarizaciniu filtru) inkstų kamuol÷lių kapsul÷je ir tarp kamuol÷lio kapiliarų kilpų. 4. Atlikti dažymą Sirijaus raudonuoju ir įvertinti kokybinius kolageno pokyčius (spalvos
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Inkstų kamuol÷lio morfologijaNorint tiksliai histologiškai įvertinti inksto kamuol÷lį, svarbu žinoti įprastą kamuol÷lio morfologiją tiek šviesos, tiek ir elektronin÷s mikroskopijos lygmenyje. Kamuol÷lį sudaro labai išsišakoję kapiliarai, kurie pereina į proksimalinio vamzdelio pratęsimą. Įtekančioji arteriol÷ įeina į kamuol÷lį ir išsišakoja sudarydama kamuol÷lio kapiliarų tinklą, kuris pakeičia formą ir išeina kaip ištekančioji arteriol÷. Šios arteriol÷s įeina ir išeina iš kamuol÷lio per kraujagyslinį polių (2.1 pav.). Kapiliarų kilpas palaiko mezangin÷s ląstel÷s ir jas supančios mezangin÷s matricos. Kapiliarų kamuol÷lį dengia kamuol÷lio pamatin÷ membrana ir užkloja persipinančių visceralinių epitelio ląstelių (podocitų) sluoksnis.
2.1 pav. Įprastas šuns inkstų kamuol÷lis, nudažytas perjodato rūgšties Šifo hematoksilinu (PAS). Atkreiptinas d÷mesys į tamsiai rožine spalva nusidažiusias vamzdelių pamatines membranas, Baumano kapsulę, kamuol÷lių pamatinę membraną (pažym÷ta trumpa rodykle), mezanginę matricą (pažym÷ta ilga rodykle) ir proksimalinių vamzdelių šepetinį kraštą (pažym÷ta žvaigždute). Taip pat matyti kamuol÷lio kraujagyslinis polius (VP) ir šalia esanti tankioji d÷m÷. (PAS, padidinta 400 kartų. C. Brown, 2011)
Podocitai turi pirmines ir antrines ataugas (kojytes), kurios persipina su šalia esančių podocitų ataugomis. Įsiterpianti kamuol÷lių pamatin÷ membrana atskiria podocitus nuo endotelio ląstelių ir kamuol÷lių tarpus užpildančių mezanginių ląstelių. Kamuol÷lių pamatinę membraną sudaro susiliejusios podocitų ir endotelio ląstelių pamatin÷s plokštel÷s (Abrahamson, 1987).
membraną kraujui filtruoti. Jos išplečia citoplazmos ataugas tarp kamuol÷lių pamatin÷s membranos ir endotelio ląstelių nuos÷doms fagocituoti. Mezangin÷s ląstel÷s taip pat išskiria įvairias biologiškai aktyvias molekules ir proliferuoja reaguodamos į kamuol÷lių pažeidimus. Mezangiumas (mezangin÷s ląstel÷s ir su jomis susijusi matrica) kamuol÷liui suteikia fizinę atramą (Sakai and Kriz, 1987). Kamuol÷lio endotelio ląsteles ir mezangiumą kartu gaubia kamuol÷lio pamatin÷ membrana.
2.2. Inksto kamuol÷lio funkcija
2.2 pav. Įprastas šuns kamuol÷lių filtracinis mechanizmas. Kapiliaro kraujagyslin÷ ertm÷, kurioje yra raudonasis kraujo kūnelis (RBC), yra išklota akytomis endotelio ląstel÷mis. Tarp endotelio ląstel÷s ir podocito yra kamuol÷lio pamatin÷ membrana (šlapimin÷je ertm÷je (US)). Plyšin÷ diafragma (sd) yra pagrindin÷ atrankin÷ pagal dydį filtracinio mechanizmo dalis. ( Bar = 1 µm, C. Brown, 2011)
Proteinurija išsivysto tuomet, kai suardomas filtracinis užtvaras. Tai gali atsitikti d÷l imuninių kompleksų, komplemento ar amiloido nuos÷dų, d÷l padid÷jusios ar pakitusios (įgimtos ar įgytos) kamuol÷lio pamatin÷s membranos sandaros ar d÷l endotelio ląstelių ar podocitų pažeidimo. Kamuol÷lio pažeidimai taip pat gali paveikti mezangines ląsteles ir sukelti mezanginių ląstelių proliferaciją ir (arba) padid÷jusią mezangin÷s matricos gamybą.
2.3. Inkstų kamuol÷lių pažeidimų klasifikacija a Morfologin÷ klasifikacija Šviesos mikroskopijos duomenys (ŠM) Elektronin÷s mikroskopijos duomenys (EM) Imunopatologija Dabartin÷ būkl÷
tarp šunų ir kačių
Amiloidoz÷ Kapiliarų sienel÷s mazgin÷ hialinoz÷, nusidažo Kongo raudonuoju Fibril÷s mezangiume ir po endoteliu Imuninių kompleksų nuos÷dų n÷ra Dažniausiai diagnozuojama pažengusioje stadijoje, ankstyvose stadijose sunkiai aptinkama Membraninis glomerulonefritas, I-IV stadija Difuzinis kapiliarų sienel÷s išstor÷jimas, normalus Ląstelių kiekis, rausvos nuos÷dos su trichrome, PAS dygliai Imuninių kompleksų
nuos÷dos po epiteliu Daugiausia IgG
Anksti vien su šviesos mikroskopu neaptinkamas Membranoprolifer acinis glomerulonefritas I/I II tipai Padid÷jęs kamuol÷lio ląstelių kiekis ir kapiliaro sienel÷s storis, rausvos nuos÷dos su trichromu, b÷gin÷ KPM su PAS Nuos÷dos Po endoteliu, +/- Nuos÷dos mezanagiume ir po epiteliu, mezangiumo įsiterpimas Daugiausia IgG, C3, gali būti kiti Ig
Tiksliai diagnozei, konkrečiai Ig klasei ar MPGN tipui nustatyti reikia EM, aprašyta šunims ir rečiau kat÷ms
MPGN II tipas kaip MPGN 1 tipas Ilgos tankios nuos÷dos
membranoje Nuos÷dos sudarytos iš C3 Aprašytas šunims su įgimtomis komplemento anomalijomis Mezangioprolifera cinis glomerulonefritas/l gA nefropatija Paprastai, padid÷jęs mezangiumo ląstelių kiekis, galimi kiti pažeidimai
Nuos÷dos mezangiume IgA
Sunku diagnozuoti su ŠM, reikia EM; neužfiksuotas šunims ar kat÷ms Židinin÷ segmentin÷ Glomeruloskleroz÷ Segmentinis ląstelių kiekio padid÷jimas ir kapiliarų kamuol÷lio sukiet÷jimas dalyje kamuol÷lių
Nuos÷dų n÷ra Paprastai n÷ra
Gali būti pirmin÷ (įtariama šunims) ar antrin÷ sumaž÷jus inkstų masei (dažna) Minimalių
pakitimų liga
Normalus
histologinis vaizdas Kojyčių susiliejimas N÷ra
Retai aprašyta šunims Kamuol÷lio vaskulopatija (DIK, HUS) Fibrinų tromboz÷, endotelio patinimas, vaskulitas Fibrino, endotelio patinimas/nekroz÷ Fibrinas Aprašyta kurtams, kartais įtariama kitiems šunims Paveldimas nefritas Nespecifiniai ir įvairūs pokyčiai
Plona arba židiniškai/ difuziškai suplyšusi KPM Neturi būti Aprašyta kelioms veisl÷ms, įtariama kitoms a
„WSAVA Renal Standardization Group“ sukurtos preliminarios klasifikacijos sistemos modifikacija
infekcin÷s ar neinfekcin÷s uždegimin÷s ligos procesus (2.2 ir 2.3 lentel÷s). Kačių ir šunų infekcin÷s ligos gali būti dažniausia kamuol÷lių ligų priežastimi. Neinfekcin÷ uždegimin÷ liga iš pradžių gali būti nepastebima, nes būna rezorbavusis ar užsl÷pta. Neseniai, retrospektyviai ištyrus 106 šunų, sergančių glomerulonefritu, paaišk÷jo, kad 43 proc. šunų netur÷jo kitos nustatytos ligos ar sutrikimo, o 19 proc. sirgo neoplazija (Cook and Cowgill, 1996).
2.2 lentel÷. Kartu su šunų kamuol÷lių ligomis pasitaikančios ligos
Sistemin÷ liga (kamuol÷lių liga) Neoplastin÷s leukemija (G) limfosarkoma (A, G) mastocistoz÷ (G) pirmin÷ eritrocistoz÷ (MCD?) sistemin÷ histiocistoz÷ (G) kitos neoplazmos (A, G, MN) Infekcin÷s bakterin÷: borelioz÷ (MPGN) bartonelioz÷ (G) brucelioz÷ (G) endokarditas (G) pielonefritas (A) piometra (A, 6) pioderma (A, G)
kitos l÷tin÷s bakterin÷s infekcijos (A, G) protozoin÷: babezioz÷ (MPGN)
kepenų zoonoz÷ (G)
leišmanioz÷ (A, MPGN, MN, P-E ir M) tripanosomoz÷ (G)
rikecin÷ erlichioz÷ (G)
virusinis: 1-ojo tipo šunų adenovirusas (P-M) parazitin÷: dirofiliarioz÷(A, MPGN, MM) grybelin÷: blastomikoz÷ (A)
kokcidioidomikoz÷ (A, G) Neinfekcin÷s uždegimin÷s l÷tinis dermatitas (A, G)
uždegimin÷ žarnyno liga (G) pankreatitas (A, G)
periodontitas (A, G) poliartritas (A, G)
sistemin÷ raudonoji vilklig÷ (A, MPGM, MN, P-E ir M) kitos imunin÷s ligos (G)
Kita
kortikosteroidų perteklius (G) trimetoprimas-sulfametoksazolis (G)
hiperlipidemija (?)
l÷tinis insulino leidimasis (A)
įgimtas C3 nepakankamumas (MPGN) pilkųjų kolių ciklin÷ hematopoez÷ (A)
idiopatin÷ (A, G, MPGN, MM, MCD, P-E arba M)
A – amiloidoz÷; G – glomerulonefritas, neapibūdinta; MPGN – membranoproliferacinis (mezangiokapiliarinis) glomerulonefritas; MN – membranin÷ nefropatija; MCD – minimalių pakitimų liga; P - proliferacin÷ (E – endokapiliarin÷ arba M – mezangin÷).
netekimas padidina tromboembolin÷s ligos pavojų. Hiperkoaguliacin÷s būkl÷s kilm÷, susijusi su daugeliu veiksnių; hiperfibrinogenemija, pernelyg didelis antitrombino III netekimas su šlapimu bei trombocitoz÷ kartu su trombocitų sulipimu ir susikaupimu prisideda prie šios būkl÷s (Green and Kabel, 1982; Green et al., 1985).
Iki 80 proc. šunų, sergančių inkstų kamuol÷lių ligomis gali atsirasti sistemin÷ hipertenzija (Cowgill, 1991). Hipertenzija kamuol÷lių ligomis sergantiems gyvūnams taip pat vystosi sustipr÷jus renino-angiotenzino-aldosterono sistemos veiklai, sumaž÷jus vazodilatorių gamybai inkstuose ir padid÷jus reakcijai į įprastus kraujospūdį didinančius ir kraujagysles siaurinančius mechanizmus.
Hipercholesterolemija yra pasitaikiusi 79 proc. šunų, sergančių glomerulonefritu ir 86 proc. šunų, sergančių amiloidoze (Center et al., 1987; Dibartola et al., 1989). Žmon÷ms pasitaiko bendras cholesterolio kiekio kraujo plazmoje, labai mažo tankio lipoproteinų (VLDL) ir mažo tankio lipoproteinų (LDL) cholesterolio padid÷jimas, tačiau šunys šiuo klausimu nebuvo išsamiai tiriami (Wheeler et al., 1989).
2.3 lentel÷. Kartu su kačių kamuol÷lių ligomis pasitaikančios ligos
Sistemin÷ liga (kamuol÷lių liga) Neoplastin÷s leukemija (MN) limfosarcoma(MN) mastocistoz÷ (G) kitos neoplazmos (G) Infekcin÷s bakterin÷s
l÷tin÷s bakterin÷s infekcijos (G) mikoplazminis poliartritas (G) virusin÷s
kačių imunodeficito virusas (G) kačių infekcinis peritonitas (MN) kačių leukemijos virusas (G, MN) Neinfekcin÷s uždegimin÷s
pankreatitas (G) cholangiohepatitas (G)
l÷tinis progresuojantis poliartritas (G) sistemin÷ raudonoji vilklig÷ (MN) kitos imunin÷s ligos (G) Kita
akromegalija (?)
apsinuodijimas gyvsidabriu (MN) idiopatin÷ (MN)
2.1 lentel÷. Šunų, sergančių paveldima glomerulopatija, veisl÷s
Bigliai: amiloidoz÷, membranoproliferacinis glomerulonefritas Berno zenenhundai: mezangiokapiliarinis glomerulonefritas Bulterjerai: paveldimas nefritas
Kokerspanieliai (ypač anglų): paveldimas nefritas Dalmantinai: paveldimas nefritas
Dobermanai: glomeruloskleroz÷, cistin÷ kamuol÷lio atrofija Anglų fokshaundai: amiloidoz÷
Kurtai: kamuol÷lio vaskulopatija ir nekroz÷ Niufoundlendai: glomeruloskleroz÷
Valų korgiai pembrukai: cistin÷ kamuol÷lių atrofija Rotveileriai: atrofin÷ glomerulopatija
Samojedai: paveldimas nefritas (pasitaiko retai) Šarp÷jai: amiloidoz÷
Kviečiaspalviai švelniaplaukiai terjerai: proliferacinis ir sklerozinis glomerulonefritas
2.4. Amiloidoz÷
Amiloidoz÷ yra viena iš dažniausių šunų inkstų kamuol÷lių ligų, sudaranti maždaug ketvirtadalį visų šunų inkstų kamuol÷lių pakitimų atvejų. Kat÷ms inkstų kamuol÷lių amiloidoz÷ pasitaiko rečiau (Cook et al., 1996, Vaden and Brown, 2009). Nors v÷lesn÷se stadijose amiloidozę galima aptikti vien tik su šviesos mikroskopu, ankstyvos stadijos metu diagnozuojamas ultrastruktūriniais tyrimais. Išskyrus kinų šarp÷jus, šunims amiloidas kaupiasi glomeruluose. Išpradžių, amiloidas kaupiasi mezangin÷se srityse, o v÷liau – po endoteliu. Kadangi su inkstų kamuol÷lių amiloidoze susijusi proteinurija gali būti masyvi, daugeliui šunų pasireiškia nefrozinis sindromas ar plaučių tromboembolija (sumaž÷jus antitrombinui III). Kinų šarp÷jai ir Abisinijos kat÷s serga paveldima reaktyvin÷ amiloidoz÷s forma, kuriai būdingos amiloido nuos÷dos kamuol÷liuose ir šerdyje, kai amiloido nuos÷dos paprastai vyrauja šerdyje. Kliniškai šiems šarp÷jams ir Abisinijos kat÷ms dažniau pasireiškia azotemija nei proteinurija, kadangi amiloido nuos÷dos šerdies intersticiume sukelia išemiją, l÷tinę intersticinę fibrozę, spenelių nekrozę ir nefronų žūtį.
Hematoksilinu ir eozinu nudažytuose preparatuose inkstų kamuol÷lių amiloidas atrodo kaip eozinofiliškos mazgin÷s nuos÷dos, išplečiančios mezangiumą ir kamuol÷lio kapiliarų sieneles. Intersticinis amiloidas gali kauptis kaip nuos÷dos aplink kraujagysles ir vamzdelius, dažniausia šerdyje. Šunys, kurių inkstuose amiloido nuos÷dos randamos tik kamuol÷liuose, paprastai neserga intersticine fibroze, net jei ir pasireiškia azotemija. Jeigu šunims, kurių inkstų kamuol÷liuose randama amiloido, pastebima intersticin÷ fibroz÷, taip pat tik÷tina, kad amiloido nuos÷dų, kurios sukelia išemiją ir nefronų netekimą, bus ir šerdyje.
(2.3a pav.). Kongo raudonuoju nudažytos nuos÷dos poliarizuotoje šviesoje turi dvejopą lūžimą ir švyti žaliai (2.3b pav.). Ankstyvose amiloidoz÷s stadijose gali pasireikšti tam tikro laipsnio proteinurija, tačiau histologiškai amiloido nuos÷dų gali būti neaptinkama. Tokiais atvejais norint nustatyti diagnozę, reikalinga šviesin÷ mikroskopija. Amiloido nuos÷dos kaupiasi tarp kapiliarų endotelio ląstelių ir kamuol÷lio pamatin÷s membranos bei mezangiumo srityse. Fibrilių nuos÷dos, kurios nesipoliarizuoja nudažius Kongo raudonuoju, žmonių inkstų kamuol÷liuose aptinkamos retai, ir taip pat mažai yra pranešimų apie tokias nuos÷das šunų ir kačių inkstų kamuol÷liuose (Cavana et al., 2008).
2.3 pav. Šuns inkstų kamuol÷lių amiloidoz÷. (a) raudonai oranžin÷s homogeniškos medžiagos (pažym÷ta rodykl÷mis) mazgin÷s sankaupos išplečia kamuol÷lį, atskirdamos jame esančias ląsteles. Distaliniuose vamzdeliuose matyti hialininiai cilindrai (pažym÷ta žvaigždut÷mis) - proteinurijos požymis (Kongo raudonasis). (b) Stebint su poliarizuota šviesa Kongo raudonuoju nusidažiusiose nuos÷dose matyti žalios spalvos dvejopas šviesos lūžimas. (Bartges and Polzin, 2011)
Neigiamą rezultatą duodančios Kongo raudonuoju nudažytos fibrilin÷s nuos÷dos sudarytos iš sujungtų imunoglobulinų arba užląstelin÷s matricos baltymų ir paprastai yra didesnio skersmens nei amiloido fibril÷s.
Amiloidas visų pirma kaupiasi mezangiume, o galiausiai – po endoteliu. Hematoksilinu ir eozinu nudažytuose preparatuose inkstų kamuol÷lių amiloidas atrodo kaip eozinofiliškos mazgin÷s nuos÷dos, išplečiančios mezangiumą ir kamuol÷lio kapiliarų sieneles. Intersticinis amiloidas gali kauptis aplink kraujagysles ir vamzdelius visoje šerdyje. Nudažius Kongo raudonuoju ir vertinant pro įprastinį šviesos mikroskopą amiloido nuos÷dos nusidažo įvairiais raudonos spalvos atspalviais, priklausomai nuo amiloido kiekio ir pjūvio storio. Kongo raudonuoju nudažytos ir pro poliarizuojantį mikroskopą vertinamos nuos÷dos turi dvejopą šviesos lūžimą ir yra žalios spalvos.
Walker hound gali tur÷ti padid÷jusią amiloidoz÷s riziką, ir ji gali būti paveldima tarp biglių ir anglų fokshaundų.
2.5. Glomerulonefritas
Glomerulonefritas yra imuninių kompleksų sukelta liga, paprastai susijusi su imuninių kompleksų nuos÷domis inkstų kamuol÷liuose. Sveikų antigenų ir antikūnų kompleksai gali cirkuliuoti ir įprastos kamuol÷lių filtracijos metu būti pasyviai sulaikomi mezangiume ar po endoteliu. Kadangi į inkstą patenka 25 proc. iš širdies išstumiamo kraujo, cirkuliuojantys imuniniai kompleksai praeina pro inkstų kamuol÷lius dideliu greičiu. Kamuol÷lio kapiliarų spaudimas yra didesnis nei kituose kapiliarų tinkluose, ir šie kapiliarai turi didelį labai pralaidaus neigiamo krūvio paviršiaus plotą, kuris leidžia sulaikyti teigiamą krūvį turinčias makromolekules. Šie susidarę cirkuliuojantys imuniniai kompleksai yra pernelyg dideli, kad praeitų pro kamuol÷lio pamatinę membraną, nors kai kuriais atvejais jie gali išsiskaidyti, praeiti pro kamuol÷lio pamatinę membraną ir vietoje persitvarkyti po epiteliu. Imuniniai kompleksai gali susidaryti vietoje, kai cirkuliuojantis antikūnas prisijungia prie įprastų inkstų kamuol÷lio antigenų ar prie tirpių antigenų, kurie įstrigo po endoteliu, po epiteliu ar mezangiume. Priklausomai nuo atitinkamų imunologinių ir kamuol÷lių reakcijų į imunines nuos÷das įvairiose kamuol÷lio vietose išsivysto skirtingos glomerulonefrito formos.
Nors šviesos mikroskopija gali pad÷ti nustatyti glomerulonefritą, norint patvirtinti, kad yra nuos÷dų, reikalingas elektroninis mikroskopas, kuris aptinka nedideles nuos÷das, kurių nematyti pro šviesinį mikroskopą, bei norint nustatyti nuos÷dų vietą kamuol÷lyje (po endoteliu, po epiteliu, membranoje ar mezangiume). Norint toliau apibūdinti ligos procesą, naudojamas imunofluorescencinis metodas, kuris padeda nustatyti konkrečią imuninių nuos÷dų kilmę (IgG, IgA, IgM ir (ar) komplementas).
2.5.1 Membraninis glomerulonefritas
2.4 pav. Membraninis glomerulonefritas (MGN, I stadija, kat÷). kamuol÷lio pamatin÷je membranoje aiškiai matyti dygliai ir skyl÷s, atsiradusios d÷l padid÷jusios kamuol÷lio pamatin÷s membranos gamybos tarp (spikes) ir aplink (holes) imunines nuos÷das. Kamuol÷lis neturi per daug ląstelių, ir kapiliaro sienel÷s endotelio pus÷ yra lygi (pažym÷ta rodykle) (PAS, padidinta 1 000 kartų. C. Brown, 2011)
Savo patogeneze MGN n÷ra tikrasis uždegimas, nes nebūdinga glomerulų infiltracija leukocitais, kadangi komplimentas aktyvinasi išoriniame bazin÷s membranos paviršiuje, d÷l forsuotos plazmos filtracijos uždegimo mediatoriai „nuplaunami“ į pirminį šlapimą. Taigi, nesusiformuoja chemotaksinis gradientas fagocitams. Tod÷l IK išoriniame membranos paviršiuje n÷ra fagocituojami, ilgai gyvuoja ir yra inkorporuojami įnaujai sintezuojamu bazin÷s membranos medžiagą.
2.5 pav. Šuns membraninis glomerulonefritas. Tarp visceralinio epitelio ląstel÷s (Epi) ir kamuol÷lio pamatin÷s membranos matyti imunin÷s nuos÷dos (id). Vietomis susiliejusios epitelio ląstelių kojyt÷s, tačiau kamuol÷lio pamatin÷s membranos pokyčiai minimalūs. Dešiniajame kampe: v÷lesn÷ šuns membraninio glomerulonefrito stadija. Kamuol÷lio pamatin÷ membrana aplink imuninę nuos÷dą ištįsta kaip dygliai (pažym÷ta rodykl÷mis). Šiuos dyglius galima pamatyti nudažius PAS dažais kaip 2.4 pav. (Bar = 1 µm., elektronin÷ mikrografija Ralph Nichols leidimu, Teksaso širdies institutas).
Podocitai turi ribotą galimybę proliferuoti, tod÷l d÷l podocitų proliferacijos padid÷jęs kamuol÷lio ląstelių kiekis n÷ra MGN savyb÷. Labai ankstyvos MGN atvejais, po epiteliu susikaupia nuos÷dų, ir susilieja podocitų kojyt÷s, tačiau pokyčiai kamuol÷lio pamatin÷je membranoje būna minimalūs (I-oji MGN stadija, 2.5 pav.). Po tam tikro laiko, šalia imuninių nuos÷dų susidaro nauja kamuol÷lio pamatin÷ membrana, sudarydama dyglius, matomus nudažius PAS dažais (II-oji MGN stadija, 2.5 pav.). PAS dažai nudažo pradinę ir naują kamuol÷lio pamatinę membraną tamsiai rožine spalva, o imunines nuos÷das palieka nenudažytas. Kai liga l÷tin÷, kamuol÷lio pamatin÷ membrana ištęsia dyglius, kad apimtų imunines nuos÷das (III-oji MGN stadija), nudažius PAS dažais, šis pokytis gali būti matomas kaip sustor÷jusios kamuol÷lio pamatin÷s membranos „skyl÷s“ (2.4 pav.). Kai kuriais l÷tin÷s MGN atvejais, imuninių nuos÷dų gali sumaž÷ti, tod÷l ultrastruktūriškai kamuol÷lio pamatin÷je membranoje gali likti tuščios skyl÷s. Šios keturios MGN stadijos yra puikiai išnagrin÷tos žmonių ir aprašytos šunų atveju (Taenke and Allen, 1986). Nustatyta, kad labiau pažengusios šunų ir kačių ligos stadijos susiję su azotemija, o nestipria ligos stadija sergantiems gyvūnams dažniau pasitaiko nefrozinis sindromas. MGN stadijų nustatymas gali būti svarbus numatant ligos prognozę, nes ankstyvos ligos stadijos gali labiau pasiduoti gydymui.
kamuol÷lio pamatin÷je membranoje, pokyčiai gal būti matomi arba nematomi PAS dažais nudažytose srityse, tod÷l MGN diagnoz÷ patvirtinama tuomet, kai yra ultrastruktūrinių pokyčių – po epiteliu matomos imunin÷s nuos÷dos. Norint patikrinti, ar yra imuninių nuos÷dų, bei toliau jas apibūdinti pagal jų sud÷tį ir išsid÷stymą kamuol÷lyje, naudojamas imunofluorescencinis tyrimas nudažant kamuol÷lį. Kai kuriais membranin÷s nefropatijos atvejais, gali pasireikšti antriniai židinin÷s glomeruloskleroz÷s pokyčiai arba kamuol÷liai gali sukibti su Baumano kapsule. Šis negrįžtamas kamuol÷lių surand÷jimas gali būti siejamas su nelabai palankia prognoze.
MN atsiranda d÷l imuninių nuos÷dų po kamuol÷lio pamatin÷s membranos epiteliu.
Membranin÷ nefropatija turi keturias ultrastruktūrines stadijas, kurios siejasi su ligos raida ir klinikin÷mis jos apraiškomis tarp šunų, kačių ir žmonių. Šių stadijų metu, imuniniai kompleksai nus÷da, juos laipsniškai apsupa kamuol÷lio pamatin÷ membrana ir galiausiai jie išsiskaido. Buvo nustatyta, kad labiausiai pažengusios šunų ir kačių ligos stadijos susiję su sunkesne azotemija, tuo tarpu švelnesne forma sergantys gyvūnai dažniau tur÷davo nefrozinį sindromą. 3-ąja ir 4-ąja stadija sergančių kačių prognoz÷ gali būti blogesn÷ (Nash et al., 1979).
2.5.1 Membranoproliferacinis glomerulonefritas
Membranoproliferacinis glomerulonefritas tikriausiai yra pati dažniausia šunų glomerulonefrito forma, remiantis įvairiais tyrimais, apimanti 20-60 proc. atvejų, tačiau ji retai užfiksuojama kat÷ms. (Vaden and Brown, 2009; Inoue et al., 2001). MPGN diagnozuojamas, kai šviesos mikroskopu aptinkamas periferinių kapiliarų sienel÷s sustor÷jimas, padid÷jęs kamuol÷lių ląstelių kiekis, o ligą sukelia imuniniai kompleksai, susikaupę kamuol÷lio pamatin÷je membranoje po endoteliu (I-ojo tipo MPGN), papildomos nuos÷dos mezangiume arba kamuol÷lio pamatin÷je membranoje po epiteliu (III-asis MPGN tipas). II-ojo tipo MPGN, taip pat vadinamai tankių intarpų liga, būdingos homogeniško tankaus komplemento ruožo nuos÷dos kamuol÷lio pamatin÷je membranoje. Šis tipas aprašytas tik šunų ir kiaulių, turinčių genetinių komplemento sistemos trūkumų, atvejais (Jansen et al., 1998). III-asis MPGN tipas yra pats dažniausias šunų ir kačių MPGN tipas.
visų pirma padid÷ja d÷l mezangiumo proliferacijos. Taip pat gali būti matoma ir endotelio proliferacija bei uždegimin÷s ląstel÷s kapiliarų viduje (2.6 pav.).
2.6 pav. Šuns membranoproliferacinis glomerulonefritas. Visame kamuol÷lyje yra pernelyg daug ląstelių (pažym÷ta ilga rodykle), o kapiliarų sienel÷s, vertinant periferines kilpas, yra sustor÷jusios (pažym÷ta trumpa rodykle). Parietalinio epitelio ląstel÷ yra hipertrofuota ir joje yra baltymo lašelių, rodančių proteinuriją. (Hematoksilinas ir eozinas, padidinta 400 kartų, Bartges and Polzin, 2011)
2.7 pav. Šuns MPGN. Kapiliaruose matyti sferiškos rausvai nusidažiusios imunin÷s nuos÷dos (pažym÷ta rodykl÷mis). Tarp kapiliarų kamuol÷lio ir Baumano kapsul÷s yra sąauga (sinechija (s)) ir hialinoz÷ (h). (Masson trichromas, padidinta 1 000 kartų, C. Brown, 2011)
Kai kuriais MPGN atvejais gali matytis pusm÷nuliai, o tai reiškia, kad kamuol÷lių pažeidimai yra smarkesni, ir d÷l jų pažeistoje kamuol÷lio pamatin÷je membranoje atsiranda įtrūkimai ar tarpai, pro kuriuos į šlapiminę ertmę gali patekti fibrinogenas, o v÷liau ir makrofagai (2.8 pav.) Fibrinas ir makrofagai sukelia epitelio ląstelių ir fibroblastų proliferaciją, o kamuol÷liuose susidaro pusm÷nuliai. Kamuol÷lių ligos, kurių metu susidaro daug pusm÷nulių, paprastai yra sunkesn÷s ir sparčiai progresuoja. Pusm÷nuliai dažnai matomi šunų, sergančių Laimo nefritu, inkstuose.
2.8 pav. Šuns MPGN su pusm÷nuliu (Cr). Baumano kapsul÷je ir už kapiliarų kamuol÷lio ribų matyti pusm÷nulio formos ląstelių proliferacija (Cr, pažym÷ta rodykl÷mis) (Hematoksilinas ir eozinas, padidinta 400 kartų, C. Brown, 2011 )
tokią ligą paprastai sukelia neilgai trunkančios infekcijos, kurios dažnai baigiasi prieš pasireiškiant klinikiniams kamuol÷lių ligos požymiams.
Nustatyta, kad MPGN yra paveldima liga Berno zenenhundo veisl÷s šunims. Šunims, esant kartu su Borrelia burgdorferi infekcijai, yra pasitaikiusi neįprastai staigi progresuojanti MPGN forma, kurią taip pat lydi kanal÷lių nekroz÷ ir intersticiumo uždegimas, ir kuri dažnai būna mirtina. Nors pagrindin÷ liga kartais būna nenustatoma tiriant pacientą, daugeliu atvejų MPGN išsivysto kaip antrin÷ neinfekcinio uždegiminio proceso liga.
MPGN nustatomas šviesos mikroskopijos būdu, kai matomas kamuol÷lių kapiliarų sienelių sustor÷jimas ir kamuol÷lio ląstelių kiekio padid÷jimas. Pačią dažniausią formą (1-ojo tipo MPGN) sukelia imuniniai kompleksai po kamuol÷lio pamatin÷s membranos endoteliu. 2-ojo tipo MPGN, taip pat vadinamam tankiųjų intarpų liga, būdingos tankios nuos÷dos membranoje. Tai n÷ra susiję su infekcine liga ir turbūt retai pasitaiko šunims.
2.5.2 Proliferacinis glomerulonefritas
Dviejų tyrimų duomenimis, endokapiliarin÷s ir mezangin÷s proliferacijos sukeltas proliferacinis glomerulonefritas tarp šunų sudar÷ tik 2-16 proc. inkstų kamuol÷lių pažeidimų atvejų (Koeman et al., 1987; Vilafranca et al., 1994). Vidutinis sergančių šunų amžius – 7-9 metai. IgA nefropatija yra mezangioproliferacinio glomerulonefrito forma, kuri šunims turbūt pasitaiko retai. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad šunims, sergantiems vidurių ar kepenų ligomis, dažniausia pasitaiko IgA nuos÷dos (Miyauchi et al., 1992).
Mezangioproliferaciniam glomerulonefritui būdinga mezanginių ląstelių hiperplazija, apibūdinama kaip 4 ar daugiau ląstelių viename mezangiumo plote. Taip pat dažnai padid÷ja mezangiumo matrica. Endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas - tai kamuol÷lio endotelio ląstelių proliferacija, jos metu gali padid÷ti mezangiumo ląstelių kiekis. Proliferacinį glomerulonefritą sukelia imuniniai kompleksai, tod÷l mezangiume ar po kapiliarų sienelių epiteliu gali būti randama tokių nuos÷dų.
Šia liga sergantiems šunims tipiškai pasireiškia proteinurija ir inkstų nepakankamumas (nežymus arba vidutinio stiprumo, ūminis arba l÷tinis). Kaip ir MPGN ir MGN, mezangioproliferacinis glomerulonefritas yra imuninių kompleksų sukelta liga, išsivystanti d÷l imuninių kompleksų nuos÷dų mezangiumo srityje. Mezangiume esančios nuos÷dos pažeidžia ir suaktyvina mezangiumo ląsteles, sukedamos mezangiumo ląstelių proliferaciją ir padid÷jusią transformuojančio augimo faktoriaus (TGF)-B ir trombocitų kilm÷s augimo faktoriaus, citokinų ir užląstelin÷s matricos gamybą (Nangaku and Couser, 2005).
padid÷jimas. Kadangi šie pokyčiai taip pat būdingi l÷tine inkstų liga (glomeruloskleroze) sergantiems gyvūnams, ligos diagnozę būtina patvirtinti elektroniniu mikroskopu ir imunofluorescenciniu metodu. Mikroskopuojant elektroninių mikroskopu, imuniniai kompleksai daugiausia matomi mezangiume ir dažniausia būna IgA tipo (IgA nefropatija).
2.5.3 Minimalių pakitimų nefropatija
Minimalių pakitimų nefropatijos pavadinimas kilęs iš nedidelių histologinių inkstų pakitimų, aptinkamų naudojant šviesos mikroskopą. MPN sudaro 15-20 proc. idiopatinio nefrozinio sindromo atvejų tarp suaugusių žmonių ir yra pati dažniausia vaikų nefrozinio sindromo priežastis. Šunų atveju, ši liga aprašyta mažai tikriausiai tod÷l, kad ji mažai paplitusi ir (arba) tod÷l, kad jos nepavyksta aptikti, jeigu audiniai vertinami tik šviesos mikroskopu.
MPN atsiranda d÷l podocitų pažeidimų, o tai yra ląstel÷s, kurios turi ribotą galimybę atsistatyti ar pasikeisti. Šio pažeidimo mechanizmas yra menkai suprantamas, tačiau įtariama, kad daugeliu atvejų dalyvauja T limfocitų faktorius. MPN sergantys žmon÷s linkę labai gerai reaguoti į gydymą kortikosteroidais, kai reakcijos koeficientas yra 80-90 proc. Retais atvejais MPN pagreitina kokie nors vaistai, o juos nustojus vartoti liga praeina. Vaistų sukelta MPN taip pat pasteb÷ta ir šunims, o vaistus nutraukus proteinurija greitai praeina (Sum et al., 2010).
Nors žiūrint pro šviesos mikroskopą, kamuol÷liai paprastai atrodo visiškai normalūs, ligai būdingi ultrastruktūriniai pažeidimai. Pokyčiai vyksta tik kamuol÷lio epitelio ląstel÷se, kur matyti difuzinis podocitų kojyčių susiliejimas arba suplokšt÷jimas, o didelį elektronų tankį turinčių imuninių nuos÷dų n÷ra (2.9 pav.).
2.5.4 Alporto sindromas
Alporto sindromas (paveldimas nefritas) yra inkstų kamuol÷lių liga, kuriai būdingos įgimtos kamuol÷lio pamatin÷s membranos struktūrin÷s anomalijos. Alporto sindromu sergantiems žmon÷ms būdinga hematurija, progresuojantis nefritas su proteinurija, prast÷janti inkstų funkcija ir kai kuriais atvejais – klausos ir regos sutrikimai. Yra aprašyti į Alporto sindromą panašūs sindromai, kuriais sirgo jauni samojedai, dobermanai, anglų kokerspanieliai, bulterjerai, dalmantinai ir mišrūnai (Wakamatsu et al., 2007). Šiems šunims pasireiškia proteinurija ir progresuojanti inkstų liga, bet hematurija ir klausos bei regos sutrikimai n÷ra būdingi. Alporto sindromas atsiranda d÷l įgimto IV-ojo tipo kolageno, kuris yra pagrindinis kamuol÷lio pamatin÷s membranos struktūrinis elementas, molekulių struktūros trūkumo. Subrendusioje kamuol÷lio pamatin÷je membranoje IV-ojo tipo kolagenas egzistuoja kaip plačiai susiūti α3, α4 ir α5 tipo TV izoformų polimerai. COL4A3, COL4A4 ir COL4A5 genų mutacijos sukelia struktūrines ir funkcines kamuol÷lio pamatin÷s membranos anomalijas ir ją susilpnina. Kamuol÷lio pamatin÷ membrana palaipsniui išstor÷ja ir plyšta ir galiausiai išsivysto glomeruloskleroz÷.
Histologiškai žmon÷ms ir šunims būdingas nežymiai padid÷jęs mezangiumo ląstelių kiekis, globalin÷ arba segmentin÷ glomeruloskleroz÷, nepakankamai išsivystę kamuol÷liai, vamzdelių atrofija ir intersticin÷ fibroz÷, ir galiausiai išsivysto paskutin÷ inkstų ligos stadija. Nors šviesos mikroskopu gauti duomenys esant šiai ligai yra nespecifiniai, diagnozę padeda nustatyti ultrastruktūriniai pokyčiai. Kamuol÷lio pamatin÷je membranoje yra mažesnis elektronų tankis, o d÷l sud÷tingos įaustos tankiosios plokštel÷s replikacijos, jos storis skiriasi. Gali būti susiliejusios podocitų kojyt÷s, o epitelin÷ kapiliaro sienel÷s pus÷ paprastai yra nelygi.
Kai kurioms Alporto sindromu sergančių šunų veisl÷ms kamuol÷lių pokyčiai, tokie kaip padid÷jęs kamuol÷lių ląstelių kiekis ir nevienodas kapiliarų kilpų išstor÷jimas iš pradžių buvo klaidingai palaikyti MPGN požymiu. Nors MPGN taip pat būdingas padid÷jęs kamuol÷lių ląstelių kiekis ir sustor÷jusios kapiliarų kilpos, MPGN atsiranda d÷l imuninių kompleksų ar komplemento nuos÷dų kamuol÷lio kapiliarų sienel÷je. MPGN diagnozuojama pro elektroninį mikroskopą pasteb÷jus šias imunines nuos÷das ir optimaliai nustačius jų pobūdį naudojant imunofluorescencinį metodą. Imunin÷s nuos÷dos n÷ra Alporto sindromo požymis. Nors Alporto sindromu sergančių skirtingų veislių šunų ir žmonių šviesos mikroskopu matomi inkstų pažeidimai skiriasi, šiai ligai būdingas kamuol÷lio pamatin÷s membranos sluoksniavimasis. Tod÷l šios ligos diagnoz÷ visiškai priklauso nuo ultrastruktūriško inksto ištyrimo.
2.5.5 Paveldimas nefritas
prasideda priešlaikin÷ kamuol÷lio pamatin÷s membranos degradacija ir progresuojanti kamuol÷lių liga bei inkstų nepakankamumas. Paveldimas nefritas pasitaiko kelioms šunų veisl÷ms. Autosomin÷ recesyvin÷ forma pasitaiko anglų kokerspanieliams, tuo tarpu bulterjerai ir dalmantinai serga autosomine dominantine forma. Su X chromosoma susijusi dominantin÷ forma yra pasitaikiusi samojedams ir mišrūnams. Patel÷s nešiotojos gali sirgti lengva ligos forma. Samojedų veisl÷s šunims, liga buvo aprašyta pasireiškusi tik vienoje šunų linijoje, ji n÷ra dažna šiai šunų veislei.
Norint nustatyti paveldimą nefritą, būtina elektronin÷ mikroskopija. Prieš pradedant tirti anglų kokerspanielius elektroniniu mikroskopu, inkstų pažeidimai būdavo apibūdinami kaip inkstų žiev÷s hipoplazija arba kaip membranoproliferacinis arba sklerozinis glomerulonefritas. Ultrastruktūrinius pažeidimus sudaro kamuol÷lių pamatin÷s membranos skilimas ir fragmentacija į daugelį plokštelių, dažnai su didelio elektronų tankio nuos÷domis membranoje.
2.5.6 Židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷
Židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ yra kamuol÷lių pažeidimas, kuris kaip ir minimalių pakitimų nefropatija, manoma, atsiranda d÷l podocitų pažeidimų (Mathieson, 2007). Ši liga žymiai skiriasi nuo minimalių pakitimų nefropatijos tuo, kad židinin÷s segmentin÷s glomeruloskleroz÷s pažeidimai yra negrįžtami. Židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ pasireiškia kaip pirmin÷ žmonių inkstų kamuol÷lių liga ir yra dažniausia suaugusių žmonių nefrozinio sindromo priežastis. Kaip ir minimalių pakitimų nefropatija, su nefroziniu sindromu susijusi židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ taip pat manoma, yra imuninių kompleksų sukelta liga, ir imuninę sistemą slopinantys vaistai gali būti efektyvi šios ligos gydymo priemon÷. Teigiama, kad minimalių pakitimų nefropatija ir židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ gali būti priešingose to paties ligų spektro pus÷se: išgydomas podocitų pažeidimas sergant minimalių pakitimų nefropatija ir negrįžtama židinin÷ podocitų žūtis, sukelianti židininę sklerozę sergant židinine segmentine glomeruloskleroze. Kadangi podocitų pažeidimas sergant minimalių pakitimų nefropatija yra pagydomas, progresuojantis inkstų funkcijos praradimas pasitaiko retai. Kadangi sergant židinine segmentine glomeruloskleroze podocitų pažeidimai smarkesni ir gali būti negrįžtami, progresuojantis inkstų funkcijos praradimas yra labiau tik÷tinas.
padid÷jus kamuol÷liui (kamuol÷lio hipertrofija). Tokia reakcija padidina kamuol÷lio filtracijos greitį, o tai yra akivaizdžiai naudinga, nors gali dar labiau pažeisti kamuol÷lį ir sukelti glomerulosklerozę, o kai kuriems gyvūnams d÷l to gali progresuoti l÷tin÷ inkstų liga (Brown et al., 1997).
Glomeruloskleroz÷, kuria serga l÷tine inkstų liga sergantys gyvūnai, taip pat pasitaiko ir kitiems šunims ir kat÷ms, kuriems eksperimentiniais tikslais 75 proc. ir daugiau sumažinta inkstų mas÷. Eksperimento metu ar d÷l natūralių priežasčių žuvus dideliam nefronų skaičiui, likę kamuol÷liai smarkiai hipertrofuojasi ir išsivysto glomeruloskleroz÷ (2.10 pav.)
2.10 pav. Šuns inkstų likučio kamuol÷lių hipertrofija ir glomeruloskleroz÷. (a) Normali šuns inkstų biopsija prieš sumaž÷jant inkstų masei. (PAS, padidinta 200 kartų) (b) tas pats šuo sumažinus inkstų masę. Atkreiptinas d÷mesys į ženklią kamuol÷lio hipertrofiją ir glomerulosklerozę, kuriai būdinga padid÷jusi mezangin÷ matrica ir mezangiumo proliferacija (pažym÷ta rodykl÷mis) su sinechija (s). taip pat matyti proteinurijos požymių (hialininiai cilindrai, pažym÷ti žvaigždut÷mis), vamzdelių atrofija ir vamzdelių pamatinių membranų susiraukšl÷jimas (pažym÷ta trumpomis rodykl÷mis) ir limfoplazmocitinis intersticiumo uždegimas (PAS, padidinta 200 kartų, C. Brown, 2011)
kamuol÷lių ligos, proteinurija būna nesmarki ir atsiranda sumaž÷jus veikiančiai inkstų masei, bei yra ir kitų inkstų ligos požymių.
2.5.7 Antrin÷ židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷
Antrin÷ židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ yra dažnas kamuol÷lių pažeidimas, randamas tiriant nekropsijos metu gautus audinius. Antrin÷ židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ yra palyginti dažna inkstų anomalija, kai yra laikoma l÷tin÷ ar paskutin÷s stadijos inkstų liga. Šviesiniu mikroskopu paprastai galima pamatyti kitų nespecifinių pažeidimų, susijusių su l÷tine inkstų liga, tokių kaip limfoplazmocitinis intersticiumo uždegimas, intersticin÷ fibroz÷, pamatin÷s membranos mineralizacija, kamuol÷lių sunykimas, vamzdelių išsipl÷timas ir atrofija, surenkamojo vamzdelio hiperplazija.
Glomeruloskleroz÷ dažnai išsivysto kaip paskutin÷s stadijos pažeidimas d÷l kamuol÷lio pažeidimo ar sumaž÷jus veikiančių nefronų masei. Sergamumas glomeruloskleroze su amžiumi did÷ja, nors skleroz÷s apimtų kamuol÷lių procentai did÷jant šuns amžiui nebuvo nurodyti. Glomeruloskleroz÷ dažnai pasitaiko žmon÷ms, sergantiems diabetine nefropatija. Nors glomeruloskleroz÷ ir proteinurija gali išsivystyti šunims, segantiems cukriniu diabetu, klinikinis tiesioginis šių ligų ryšys nežinomas. Glomeruloskleroz÷ taip pat gali išsivystyti d÷l hipertenzinio inkstų pažeidimo. Šunų židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ yra specifin÷ kamuol÷lių liga, kuri buvo nustatyta, bet menkai apibūdinta. Laikoma, kad žmonių židinin÷ segmentin÷ glomeruloskleroz÷ yra labai sunkiai patologiškai diagnozuojama kamuol÷lių ligų rūšis. Labai tik÷tina, kad šunims ši liga ne visada teisingai diagnozuojama, o nurodoma, kad tai MPGN.
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
Tyrimas atliktas LSMU Veterinarijos fakulteto Užkrečiamųjų ligų katedroje, Patologijos centre. Tirti šunys ir kat÷s, kurie buvo pristatyti į Patologijos skyrių su lydraščiais. Analizei naudota 2010 - 2012 metų šunų ir kačių gaišenų patologin÷ medžiaga (70 m÷ginių) iš Patologinio centro archyvo. Savarankiškai buvo tirta 45 šunis ir 25 katinai, jiems buvo atliktas detalus histologinis tyrimas.
3.1. Histologinis tyrimas
Histopatologiniam tyrimui m÷giniai paimti iš archyvo. Parafininiai blokai pjaustyti pusiau automatinių mikrotomu, ir gauti 4 µm storio pjūviai, dažyti hematoksilinu – eozinu ir Sirijaus raudonojo dažais. Mikroskopuota šviesiniu mikroskopu (Olympus BX41) ir poliarizaciniu filtru. Histologiniai preparatai buvo vertinti mikroskopuojant Olympus mikroskopu, aprašyti histologiniai vaizdai.
a) Dažymo hematoksilinu – eozinu protokolas:
1. Pjūvio deparafinavimas ksilenu, jo metu pašalinamas parafinas iš pjūvio.
2. Pjūvio dehidravimas 96° etilo alkoholiu, izopropanolio alkoholiu. Prieš dažymą skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį.
3. Pjūvio dažymas hematoksilinu 10 min., merkiamas į vandenį 5 min., etilo alkoholis 96°- 2 min., vanduo 5 min., eozino dažai – 5 min., vanduo 1 min.
4. Pjūvių dehidratavimas izopropolio alkoholiu 1 min., 96° etilo alkoholiu 1 min.
5. Pjūvių skaidrinimui naudojamas ksilenas 1 min., po to dengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojama ilgalaikio saugojimo dengiamąją terpę.
b) Dažymo Sirijaus raudonojo dažais protokolas:
1. Pjūvio deparafinavimas ksilenu I – 5 min., ksilenu II – 5 min. jo metu pašalinamas parafinas iš pjūvio.
2. Pjūvio dehidravimas 96° etilo alkoholiu 10 min., izopropanolio alkoholiu 10 min.. 3. Pjūvio veikimas Sirijaus raudonojo – pikrino rūgšties tirpalu 1 val..
4. Pjūvio veikimas 0,01 N HCl tirpalu 1 – 2 min., plovimas tekančiu vandeniu.
5. Pjūvių dehidratavimas izopropolio alkoholiu 2 – 4 min., 96° etilo alkoholiu 2 – 4 min..
3.2. Statistin÷ analiz÷
4. TYRIMO REZULTATAI
Įvertinimui ir duomenų analizei buvo naudojami kokybiniai – analiz÷s, sisteminimo ir klasifikavimo metodai, taip pat kiekybiniai metodai – aprašomoji statistika, kurios pagalba buvo interpretuojami gauti duomenys.
Atliktame tyrime histologiškai įvertinta 70 gyvūnų inkstų m÷ginių.
4.1 pav. Tirtų gyvūnų rūšis.
Išanalizuota daugiau nei 50 proc. šunų histologinių m÷ginių 64 proc., mažiau išanalizuota katinų histologinių m÷ginių 36 proc..
4.2 pav. Gyvūnų rūšis pagal lytį.
4.3 pav. Gyvūnų rūšis pagal amžiaus grupes.
Analizuoti gyvūnai buvo suskirstyti pagal amžiaus grupes. I amžiaus grupes (iki 5 metų) daugiausia buvo katinų histologinių m÷ginių 64 proc., šunų histologinių m÷ginių 33 proc.. II amžiaus grupes (nuo 6 iki 10 metų) daugiausia buvo šunų histologinių m÷ginių 36 proc., daugiau nei 10 proc. katinų histologinių m÷ginių 12 proc.. III amžiaus grupes (11 metų ir vyresni) šunų histologinių m÷ginių 31 proc. šiek tiek mažiau katinų histologinių m÷ginių 24 proc..
4.4 pav. Gyvūnų rūšis pagal veisles.
4.1 Inkstų kamuol÷lių pakitimų pasireiškimo dažnumas šunų ir katinų populiacijose pagal jų amžių, veislę ir lytį.
Atlikus inkstų kamuol÷lių histologinį tyrimą, nustatyta, kad daugiausiai šunims pasireiškia membranoproliferacinis glomerulonefritas 51 proc. Mažiau nei 25 proc. šunims pasireiškia membranin÷ nefropatija 22 proc., šiek tiek mažiau pasireiškia šunims proliferacinis glomerulonefritas 13 proc.. Mažiau nei 10 proc. šunims pasireiškia glomeruloskleroz÷ 9 proc. ir amiloidoz÷ 4 proc.. Daugiau nei 10 proc. šunų histologinių m÷ginių, kuriuose neaptikta inkstų kamuol÷lių morfologinių pokyčių 11 proc..
Katinams daugiausiai pasireiškia membranin÷ nefropatija (membraninis glomerulonefritas) 60 proc.. Vienodai katinams pasireišk÷ membranoproliferacinis glomerulonefritas 8 proc. ir glomeruloskleroz÷ 8 proc., mažiausiai katinams pasireiškia proliferacinis glomerulonefritas 4 proc. ir amiloidoz÷ 4 proc.. Mažiau nei 25 proc. katinų histologinių m÷ginių, kuriuose neaptikta inkstų kamuol÷lių morfologinių pokyčių 24 proc..
Atlikus inkstų kamuol÷lių histologinį tyrimą, nustatyta, kad daugiausiai membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireiškia šunims nei katinams (p=0). Proliferacinis glomerulonefritas daugiausiai pasireiškia šunims nei katinams (p=0,212). Membranin÷ nefropatija daugiausiai pasireiškia katinams nei šunims (p=0,002). Glomeruloskleroz÷ daugiausiai pasireiškia šunims nei katinams (p=0,899).
4.8 pav. Membranoproliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo lyties.
Nustatyta, kad šunų patinams membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireiškia dažniau 57 proc. nei šunų patel÷ms 43 proc. (p=0,661). Katinams membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireiškia vienodai patinams 50 proc. bei patel÷ms 50 proc. (p=0,763).
4.9 pav. Membranoproliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas amžiaus grup÷se šunims ir kat÷ms.
grup÷se po 50 proc.. III amžiaus grup÷s katinams membranoproliferacinis glomerulonefritas nenustatytas (p=0,201).
4.10 pav. Membranoproliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo veisl÷s.
Atlikus tyrimus, nustat÷me, kad dažniausiai membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ veislin÷ms šunims 70 proc., mišrūnams 30 proc. (p=0,175). Membranoproliferacinis glomerulonefritas vienodai pasireišk÷ veislin÷ms katinams 50 proc. bei mišrūnams 50 proc. (p=0,953).
4.11 pav. Proliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo lyties.
Mažiau nei 25 proc. proliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ šunų patinams 17 proc. (p=0,053). Katinų patel÷ms proliferacinis glomerulonefritas nenustatytas (p=0,405).
4.12 pav. Proliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas amžiaus grup÷se šunims ir kat÷ms.
Atlikus tyrimą, nustat÷me, kad dažniausiai proliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ I amžiaus grup÷s (iki 5 metų) katinams 100 proc., II ir III amžiaus grup÷se proliferacinis glomerulonefritas katinams nenustatytas (p=0,746). Proliferacinis glomerulonefritas dažniausiai pasireišk÷ III amžiaus grup÷s ( 11 metų ir vyresni) šunims 34 proc., šiek tiek mažiau proliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ šunims I ir II amžiaus grup÷se po 33 proc. (p=0,990).
4.13 pav. Proliferacinio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo veisl÷s.
proc. (p=0,725). Mažiau nei 20 proc. proliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ šunims mišrūnams 17 proc., katinams mišrūnams proliferacinis glomerulonefritas nenustatytas (p=0,288).
4.14 pav. Membraninio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo lyties.
Atlikus tyrimą, nustat÷me, kad membranin÷ nefropatija (membraninis glomerulonefritas) dažniausiai pasireišk÷ šunų patinams 60 proc. ir katinų patinams 60 proc. (p=0,632). Membranin÷ nefropatija šunų ir katinų patel÷ms pasireišk÷ vienodai po 40 proc. (p=1).
4.15 pav. Membraninio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas amžiaus grup÷se šunims ir kat÷ms.
Mažiausiai membranin÷ nefropatija pasireišk÷ III amžiaus grup÷s šunims 20 proc. ir II amžiaus grup÷s katinams 14 proc. (p=0,353).
4.16 pav. Membraninio glomerulonefrito pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo veisl÷s.
Atlikus inkstų kamuol÷lių histologinį tyrimą, nustatyta, kad daugiausiai membranin÷ nefropatija pasireišk÷ veislin÷ms šunims 70 proc. (p=0,502). Daugiau nei 50 proc. membranin÷ nefropatija pasireišk÷ veislin÷ms katinams 53 proc. (p=0,513). Šiek tiek mažiau membranin÷ nefropatija pasireišk÷ katinams mišrūnams 47 proc., mažiausiai membranin÷ nefropatija pasireišk÷ šunims mišrūnams 30 proc..
4.17 pav. Glomeruloskleroz÷s pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo lyties.
4.18 pav. Glomeruloskleroz÷s pasireiškimo dažnumas amžiaus grup÷se šunims ir kat÷ms. Nustatyta, kad glomeruloskleroz÷ dažniausiai pasireišk÷ III amžiaus grup÷s (11 metų ir vyresni) šunims 50 proc. ir katinams 50 proc., taip pat glomeruloskl÷roz÷ pasireišk÷ I amžiaus grup÷s (iki 5 metų) katinams 50 proc.. Glomeruloskleroz÷ vienodai pasireišk÷ I ir II amžiaus grup÷s šunims po 25 proc. (p=0,693). II amžiaus grup÷s (nuo 6 iki 10 metų) katinams glomeruloskleroz÷ nenustatyta (p=0,625).
4.19 pav. Glomeruloskleroz÷s pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms, priklausomai nuo veisl÷s.
4.20 pav. Amiloidoz÷s pasireiškimo dažnumas šunims ir kat÷ms.
Atlikus inkstų kamuol÷lių histologinį tyrimą, nustatyta, kad amiloidoz÷ pasireišk÷ šunims ir katinams vienodai po 4 proc.. Amiloidoz÷ pasireišk÷ tik šunų patel÷ms ir katinų patinams.
Šunims amiloidoz÷ pasireišk÷ (2 iš 45 meginių) I ir II amžiaus grup÷s (iki 5 metų ir nuo 6 iki 10 metų), tarp veislinių ir mišrūnų (po 1 meginį iš 45). Katinams amiloidoz÷ pasireišk÷ III amžiaus grup÷s (11 metų ir vyresni) (1 iš 25meginių), mišrūnams (1 iš 25meginių).
4.2 Kokybiniai ir kiekybiniai kolageno pokyčiai
4.22. pav. Gyvūnų rūšies įtaka kolageno kiekiui.
4.23. pav. Lyties įtaka kolageno kiekio nustatymui.
4.24. pav. Amžiaus įtaka kolageno nustatymo kiekiui.
4.25 pav. Kokybiniai kolageno pokyčiai.
5. REZULTATŲ APTARYMAS
Literatūros duomenimis, membranoproliferacinis glomerulonefritas sudaro 20-60 proc. šunų susergimų, katinams pasireiškia retai. Vidutinis MPGN sergančių šunų amžius – 10,5 metai, tarp patelių ir patinų pasireiškia vienodai (Vilafranca et al., 1994). Atlikus tyrimą, nustat÷me, kad šunims membranoproloferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ 51 proc., katinams membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ 8 proc.. Membranoproliferacinis glomerulonefritas daugiausiai šunims pasireišk÷ nuo 6 iki 10 metų, katinams membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ nuo 1 iki 10 metų. Šunims membranoproliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ beveik vienodai tarp patinų 57 proc. ir patelių 43 proc., katinams pasireišk÷ vienodai tarp patelių ir patinų po 50 proc..
Mokslininkai teigia, kad proliferacinis glomerulonefritas tarp šunų sudaro 2-16 proc. inkstų kamuol÷lių pakitimų atvejų (Koeman et al., 1987; Vilafranca et al., 1994). Atlikto tyrimo duomenimis proliferacinis glomerulonefritas šunims pasireišk÷ 13 proc., taip pat proliferacinis glomerulonefritas pasireišk÷ katinams 4 proc.. Katinų proliferacinis glomerulonefritas, literatūros duomenimis, mažai aprašytas.
Literatūros šaltiniai teigia, kad membranin÷ nefropatija (membraninis glomerulonefritas) pasitaiko 10-45 proc. šunims. Membranin÷ nefropatija pats dažniausias kačių glomerulonefrito tipas (Vaden and Brown, 2009; Jaenke et al.). Vidutinis membranin÷s nefropatijos sergančių šunų amžius – 8 metai, sergančiųjų amžius labai svyruoja (1-14 metų) (Lewis, 1976; MuOer-Peddinghaus and Trautwein, 1977; Wright et al; Jaenke and Allen, 1986; Vilafranca et al., 1994). Vidutinis membranin÷s nefropatijos sergančių kačių amžius – tik 3,6 metų (sergančiųjų amžius svyruoja nuo 1 iki 7 metų). Membranin÷ nefropatija labiau paplitusi tarp patinų. Mūsų rezultatai rodo, kad membranin÷ nefropatija pasireišk÷ šunims 22 proc., katinams 60 proc.. Membraninis glomerulonefritas daugiausiai pasireišk÷ šunims nuo 6 iki 10 metų, katinams iki 5 metų. Remiantis mūsų atliktu tyrimu, nustat÷me, kad membraninis glomerulonefritas daugiausiai pasireišk÷ šunų bei katinų patinams po 60 proc..
šunų patinams 75 proc., nei patel÷ms 25 proc.. Daugiausiai glomeruloskleroz÷ pasireišk÷ katinų patel÷ms 100 proc.. Glomeruloskleroz÷ daugiausiai pasireišk÷ 11 metų ir vyresniems šunims. Katinams glomeruloskleroz÷ pasireišk÷ vienodai tarp katinų iki 5 metų ir vyresnių nei 10 metų.
Literatūros duomenimis teigiama, kad amiloidoz÷ yra viena iš dažniausių šunų inkstų kamuol÷lių ligų, sudaranti 25 proc. atvejų. Katinams amiloidoz÷ pasireiškia rečiau (Cook et al., 1996, Vaden and Brown, 2009). Atlikus inkstų kamuol÷lių histologinį tyrimą, nustatyta, kad amiloidoz÷ pasireišk÷ vienodai šunims ir katinams po 4 proc..
Literatūros duomenimis, teigiama, kad dažniausiai kaip gretutinis inkstų pokytis yra hiperemija (Jubb, 2007). Atlikus tyrimą, nustat÷me, kad daugiausiai su inkstų kamuol÷lių pakitimais pasireišk÷ hiperemija 60 proc. ir kanal÷lių degeneracija 59 proc., mažiau negu 50 proc. pasireišk÷ fibroz÷ 30 proc..
6. IŠVADOS
1. Inkstų kamuol÷lių pakitimai nustatyti 89 proc. tirtų šunų ir 76 proc. katinų.
2. Dažniausi pakitimai šunims buvo membranoproliferacinis glomerulonefritas 51 proc., membraninis glomerulonefritas 22 proc., proliferacinis glomerulonefritas 13 proc.
3. Katinams dažniausia inkstų kamuol÷lių patologija buvo membraninis glomerulonefritas 60 proc..
4. Inkstų kamuol÷lių pakitimai pasireiškia ne tik seniems, bet ir jauniems gyvūnams.
5. Šunų patinams daugiausiai pasireišk÷ membraninis glomerulonefritas 60 proc., bei membranoproliferacinis glomerulonefritas 57 proc., patel÷ms daugiausiai pasireišk÷ proliferacinis glomerulonefritas 83 proc..
6. Katinų patinams daugiausiai pasireišk÷ proliferacinis glomerulonefritas 100 proc. ir membraninis glomerulonefritas 60 proc., patel÷ms daugiausiai pasireišk÷ glomeruloskleroz÷ 100 proc..
7. Dažniausiai inkstų kamuol÷lių pakitimai pasireišk÷ veislin÷ms gyvūnams 68 proc., mažiau mišrūnams 32proc..
8. Veislin÷ms šunims dažniausiai pasireišk÷ proliferacinis glomerulonefritas 83 proc., bei glomeruloskleroz÷ 75 proc..
9. Veislin÷ms katinams pasireišk÷ proliferacinis glomerulonefritas 100 proc..
10. Nustatyta, kad daugiausia buvo gyvūnų inkstų histologinių m÷ginių, kuriuose gausus kolageno kiekis. Patelių inkstų preparatuose rastas vidutinis kolageno kiekis, patinams – gausus kolageno kiekis.
7. LITERATŪRA
1. Aresu, L., P. Pregel, E. Bollo, D. Palmerini, A. Sereno, F. Valenza. Immunofluorescence straining for the detection of immunoglobulins and complement (C3) in dogs renal disease. Vet Rec 2008. 163. 679-682.
2. Bainbridge J., Elliot J. Chronic renal failure: resent developments in medical management manual of canine and feline nephrology and urology. BSAVA, Gloucestershire, U.K. 1996. 195-208.
3. Bartges, J., and Polzin, D.J. Nephrology and urology of small animals. Blackwell Publishing Ltd, UK 2011. 547-555.
4. Behrend, E.N., G.E Grauer. Hospital-acquired acute renal failure in dogs: 29 cases (1983-1992). J Am Vet Med Assoc 1996. 208(4). 537-541.
5. Bohle, A. The long-term prognosis of the primary glomerulonephritides. Path Res Pract 1992. 188. 908-924.
6. Brown, C.A., K-S. Jeong. Outbreaks of melamine and cyanuric acid associated renal failure (MARF) in dogs and cats in 2004 and 2007. J Vet Diag Invest 2007. 19. 525-531.
7. Brown, S.A. Long-term effects of antihypertensive regimens on renal hemodynamics and proteinuria. Kidney Int 1993. 43. 1210-1218.
8. Brown, S.A. Beneficial effects of chronic administration of dietary n-3 polyunsaturated fatty acids in dogs with renal insufficiency. J Lab Clin Med 1998. 131. 447-455.
9. Brown, S.A., W.A. Crowell. Pathophysiology and management of progressive renal disease. Vet J 1997. 154. 93-109.
10. Burkholder, W.J. Diet modulates proteinuria in heterozygous female dogs with x-linked hereditary nephropathy. J Vet Intern Med 2004. 18. 165-175.
11. Cavana, P., M.T. Capucchio. Noncongophilic fibrillary glomerulonephritis in a cat. Vet Pathol 2008. 45. 347-351.
12. Center, S.A. Clinicopathologic, renal immunofluorescent, and light microscopic features of GN in the dog: 41 cases (1975-1985). I Am Vet Med Assoc 1987. 190. 81-90.
13. Clark, W.F. The platelet as a mediator of tissue damage in immune complex GN. Clin Nephrol 1976. 6. 287-289.
15. Cook, A.K. and L.D. Cowgill. Clinical and pathological features of protein-losing glomerular disease in the dog: a review of 137 cases (1985-1992). J Am Anim Hosp Assoc 1996. 32(4). 313-322.
16. Cowgill, L.D. Clinical significance, diagnosis and management of systemic hypertension in dogs and cats. In: Managing Renal Disease and Hypertension, Hill's Pet Products and Harmon Smith Inc. pp. 1991. 35-44.
17. Davila de Arriaga, A.J., Rocha, A.S. Morpho-functional patterns of kidney injury in experimental leptospirosis of the guinea pig (L. icterohaemorrhagiae). J of Pathol 1982. 138(2). 145-161.
18. Dember, L.M. Eprodisate for the treatment of renal disease in AA amyloidosis. N Engl J Med 2007. 356(23). 2349-2360.
19. DiBartola, S.P. Clinicopathologic findings in dogs with renal amyloidosis: 59 cases (1976-1986). J Am Vet Med Assoc 1989. 195. 358-364.
20. Epstein, M. Aldosterone as a mediator of progressive renal disease: pathogenic and clinical implications. Am I Kidney Dis 2001. 37. 677-688.
21. Grauer, G.F. Experimental Dirofilaria immitis-associated GN induced in part by in situ formation of immune complexes in the glomerular capillary wall. J Parasitol 1989. 75. 585-593. 22. Grauer, G.F. Effects of a thromboxane synthetase inhibitor on established immune complex GN
in dogs. Am J Vet Res 1992a. 53. 808-813.
23. Grauer, G.F. Comparison of the effects of low-dose aspirin and specific thromboxane synthetase inhibition on whole blood platelet aggregation ATP secretion in healthy dogs. Am J Vet Res 1992b. 53. 1631-1635.
24. Grauer, G.F. Effects of enalapril vs placebo as a treatment for canine idiopathic glomerulonephritis. J Vet Intern Med 2000. 14. 526-533.
25. Green, R.A. and Kabel, A.L. Hypercoagulable state in three dogs with nephrotic syndrome: role of acquired antithrombin III deficiency. J Am Vet Med Assoc 1982. 181. 914-917.
26. Green, R.A. Hypoalbuminemia-related platelet hyper-sensitivity in two dogs with nephrotic syndrome. J Am Vet Med Assoc 1985. 186. 485-488.
27. Grodecki, K.M. Treatment of X-linked hereditary nephritis in Samoyed dogs with angiotensin converting enzyme (ACE) inhibitor. J Camp Path 1997. 117. 209-225.
28. Harris, K.P. Proteinuria: a mediator of interstitial fibrosis? Contrib Nephrol 1996.118. 173-179. 29. Inoue, K., J. Kami-Ie. Atypical membranoproliferative glomerulonephritis in a cat. Vet Pathol
2001. 38. 468-470.
31. Jaenke, R.S. and T.A. Allen. Membranous nephropathy in the dog. Vet Pathol 1986. 23. 718-733.
32. Jansen, J.H. Hogasen, K. In situ complement activation in porcine membranoproliferative glomerulonephritis type II. Kidney Int 1998. 53(2). 331-349.
33. Johnson, RJ. Cytokines, growth factors and renal injury: where do we go now? Kidney Int 1997. 52. 82-86.
34. Jonathan, E., and Grauer, G.F. Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology, 2nd edition. BSAVA, Gloucestershire, UK 2007. 335-356.
35. Keilani, T. Improvement of lipid abnormalities associated with proteinuria using fosinopril, an angiotensin-converting enzyme inhibitor. Ann Intern Med 1993. 118. 246-254.
36. Koeman, J.P. Proteinuria in the dog: a pathomorphological study of 51 proteinuric dogs. Res Vet Sci 1987. 43. 367-378.
37. Lewis, R.J. Canine glomerulonephritis: results from a microscopic evaluation of fifty cases. Can Vet J 1976. 17. 171-176.
38. Luckschander, N. Renal amyloidosis caused by Ehrlichia canis. Schweiz Arch Teirheilkd 2003. 145(10). 482-485.
39. MacDougall, D.F. Canine chronic renal disease: prevalence and types of GN in the dog. Kidney Int 1986. 29. 1144-1151.
40. Madaio, M.P. and J.T. Harrington . The diagnosis of glomerular diseases: acute glomerulonephritis and the nephrotic syndrome. Arch Intern Med 2001. 161. 25-34.
41. Mathieson, P.W. Minimal change nephropathy and focal segmental glomerulosclerosis. Semin Immunopathol 2007. 29. 415-426.
42. Maxie, M.G. and S.J. Newman. Urinary system. In: Jubb, Kennedy, and Palmer's Pathology of Domestic Animals, edited by M.G. Marie, Vol. 2,5th edition. Philadelphia, PA: Elsevier, pp. 2007. 425-500.
43. McMartin, K. Are calcium oxalate crystals involved in the mechanism of acute renal failure in ethylene glycol poisoning? Clin Toxtcol 2009. 47(9). 859-869.
44. Miyauchi, Y. Glomerulopathy with IgA deposition in the dog. J Vet Med Sci 1992. 54. 969-975.
45. Murray, M. And Wright, N.G. A Morphologic study of canine glomerulonephritis. Lab Invest 1974. 30. 213-221.
46. Nangaku, M. and W.G. Couser. Mechanisms of immune-deposit formation and the mediation of immune renal injury. Clin Exp Nephrol 2005. 9. 183-191.
48. Nishi, S. New advances in renal amyloidosis. Clin Exp Nephrol 2008. 12(2). 93-101.
49. Rumbeiha, W.K.. A comprehensive study of Easter lily poisoning in cats. J Vet Diagn Invest 2004. 16. 527-541.
50. Stockham, S.L., and Scott, M.A. Fundamentals of veterinary clinikal pathology, 2nd edition. Blackwell Publishing, pp. Ames, lowa, USA. 2008. 812-900.
51. Sum, S.O., Hansel, P.. Drug-induced minimal change nephropathy in a dog. J Vet Intern Med 2010. 24. 431-435.
52. Vaden, S.L. And C.A. Brown. Renal biopsy. In: Manual of Canine and Feline Nephrology and Urology, edited by J. Elliot and G. Grauer, Chapter 12, 2nd edition. Birmingham, UK: British Small Animal Veterinary Association, pp. 2007. 167-177.
53. Vaden, S.L. and C.A. Brown. Glomerular disease. In: Kirk's Current Veterinary Therapy XIV, edited by J. Bonagura and D. Twedt, Chapter 188, 14th edition. Saunders Elsevier Publishers, pp. 2009. 863-868.
54. Vilafranca, M.. Histological and immunohistological classification of canine glomerular disease. J Vet Med 1994. 41. 599-610.
55. Wakamatsu, N., K. Surdyk. Histologic and ultrastructural studies of juvenile onset renal disease in four Rottweiler dogs. Vet Pathol 2007. 44. 96-100.
