Jonė Matarienė REABILITACIJOS CENTRO PACIENTŲ INFORMUOTUMAS APIE JIEMS TEIKIAMAS PASLAUGAS Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba) Mokslinė vadovė m. dr. J. Vladičkienė 2013 Kaunas, 2013

Sveikatos vadybos katedra

Jonė Matarienė

REABILITACIJOS CENTRO PACIENTŲ INFORMUOTUMAS APIE JIEMS

TEIKIAMAS PASLAUGAS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

m. dr. J. Vladičkienė

2013

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

REABILITACIJOS CENTRO PACIENTŲ INFORMUOTUMAS APIE JIEMS

TEIKIAMAS PASLAUGAS

Jonė Matarienė

Mokslinė vadovė – m. dr. Jurgita Vladičkienė.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 65 psl.

Darbo tikslas: Įvertinti Reabilitacijos centro pacientų informuotumą apie jiems teikiamas medicininės reabilitacijos paslaugas.

Uždaviniai:

1. Įvertinti reabilitacijos centro pacientų informuotumą apie saugią reabilitaciją.

2. Nustatyti ryšį tarp pacientų informuotumo, socialinių demografinių charakteristikų ir savo sveikatos būklės vertinimo.

3. Nustatyti ryšį tarp pacientų informuotumo apie reabilitacijos paslaugas ir nuomonės apie jiems teikiamų paslaugų kokybę.

Tyrimo metodika. 2012 m. birželio - 2013 m. vasario mėnesiais atlikta anoniminė pacientų apklausa reabilitacijos centre teikiančiame stacionarias reabilitacijos paslaugas.

Atliekant tyrimą, buvo išdalintos 300 anketų, atsako dažnis 90,6 proc. Anketinių duomenų analizei naudota statistinė programa SPSS 19.0.

Rezultatai. 78,3 proc. reabilitacijos centro pacientų mano, kad jų informuotumas paslaugų saugos klausimais yra pakankamas, 5,3 proc. – nepakankamas, o 16,4 proc. respondentų nesupranta sveikatos priežiūros saugos sąvokos. Informuotumas sveikatos priežiūros saugos klausimais nėra susijęs su lytimi, tačiau didesnė dalis vyresnių nei 60 metų amžiaus pacientų (91,3 proc.) lyginant su jaunesniais nei 60 metų amžiaus pacientais (8,7 proc.) teigė nesuprantantys sveikatos priežiūros saugos sąvokos. 84,8 proc. pacientų atsakė, kad suprato visą informaciją, 12,5 proc. – nesuprato, bet pasakė, ko nesuprato, 2,7 proc. nesuprato ir neišdrįso pasakyti, ko nesuprato. Dauguma (88,3 proc.) pacientų, kurie suprato jiems pateiktą informaciją, žinojo, kaip saugiai elgtis namuose. 95,4 proc. respondentų pažymėjo, kad atvykimo dieną buvo supažindinti su vidaus tvarkos taisyklėmis. 95,4 proc. pacientų žinojo kaip elgtis pablogėjus sveikatai. 94,3 proc. vyrų ir 92,9 proc. moterų pasitiki medikais. 84,5 proc. pacientų atvirai ir nuoširdžiai pasako apie savo negalavimus. 97,0 proc. pacientų buvo patenkinti specialistų informacijos pateikimu. Daugiausia informacijos apie jų ligą pacientams suteikė gydytojai: 49,0 proc. – operavęs gydytojas, 39,2 proc. – gydytojas reabilitologas. 94,6 proc. atsakė, kad jiems buvo pritaikyta saugi aplinka. 91,3 proc. respondentų tenkino apgyvendinimo sąlygos. 95,8 proc. pacientų buvo paaiškinta kokios bus skiriamos procedūros. 79,9 proc. buvo paaiškintas procedūrų poveikis. Reabilitacijos paslaugų kokybę labai gerai ir gerai įvertino 93,5 proc. tyrimo dalyvių. Nustatytos sąsajos tarp gydymo kokybės įvertinimo pacientų požiūriu ir gautų reabilitacijos procedūrų kiekio bei pobūdžio: iš kokybę įvertinusių labai gerai - 93,0 proc. pacientų tenkino procedūrų kiekis, 7,0 proc. pacientų – netenkino. 65,0 proc. pacientų atsakė, kad gydymo kokybė nepriklauso nuo „atsilyginimo“ gydytojui. 87,1 proc. respondentų į reabilitacijos centrą atvyktų dar kartą.

Išvados. 1. Daugumos reabilitacijos centro pacientų informuotumas saugos klausimais yra pakankamas ir jie patenkinti informacijos pateikimu, tačiau dalis pacientų teigia nesuprantantys sveikatos priežiūros saugos sąvokos. 2. Dauguma pacientų žinojo kaip elgtis pablogėjus sveikatos būklei, suprato jiems pateiktą informaciją, suvokė informacijos naudą ir pasitikėjo reabilitacijos specialistais. Statistiškai reikšmingų sąsajų tarp savo sveikatos būklės vertinimo, socialinių demografinių charakteristikų ir informuotumo nenustatyta.3. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas pacientų požiūriu susijęs su medicinos darbuotojų pacientų informavimui skiriamu laiku, suteikta pacientams informacija apie reabilitacijos procedūrų kiekį ir jų poveikį.

Raktiniai žodžiai. Pacientų informuotumas apie reabilitacijos paslaugas, pacientų sauga, sveikatos priežiūros paslaugų kokybė.

SUMMARY

Management of Public Health

AWARENESS REHABILITATION CENTER PATIENTS‘ABOUT PROVIDED

SERVICES

Jonė Matarienė

Supervisor - Jurgita Vladičkienė, PhD.

Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health. Department of Health Management. Kaunas; 2013 – 65 p.

Research aim: to assess awareness of rehabilitation center patients ‘about provided services of medical rehabilitation.

Goals:

1. To assess awareness of rehabilitation center patients ‘about safe rehabilitation.

2. To identify connection among patient‘ awareness, social demographic characteristics and self-health status assessment.

3. To identify connection between patient‘ awareness about rehabilitation services and their opinion on quality of provided services.

Research methodic. Research was performed during June 2012 - February 2013 with anonymous questionnaire in rehabilitation center with inpatient rehabilitation services.

300 questionnaires were distributed, response rate 90,6 per cent. Statistical program SPSS 19.0 was used for data analysis.

Results. 78,3 per cent of rehabilitation patients think that their awareness on safety of services is sufficient, 5,3 per cent – insufficient and 16,4 per cent of patients don‘t understand concept of safety of health care. Awareness on safety of health care is not related to gender, but more of older than 60 years patients (91,3 per cent) comparing to younger than 60 years (8,7 per cent) stated about misunderstanding in concept of safety of health care. 84,8 percent of patients stated that they understood all information, 12,5 percent – didn‘t understood and stated what is unclear, 2,7 percent didn‘t understood and didn‘t named what is unclear. Mostly of patients (88,3 per cent), who understood provided information, knew how to behave safely at home. 95,4 per cent of respondents stated about introduction with internal rules on first day of arrival. 95,4 per cent of patients knew how to behave when health become worse. 94,3 per cent of men and 92,9 per cent of women trust in medical staff. 84,5 per cent of patients told their health complaints freely and honestly. 97,0 per cent of patients were satisfied with provision of information by specialists. Information about disease mostly was given by doctors: in 49,0 percent of cases by surgeon, in 39,2 percent of cases – by rehabilitation doctor. 94,6 per cent of patients stated that safe environment was adopted for them. Accommodation conditions were met for 91,3 per cent of patients. 95,8 per cent of patients were explained about provided procedures. Effect of procedures was explained for 79,9 per cent of patients. 93,5 per cent of patients evaluated quality of rehabilitation services as very good and good. Connections between evaluation of quality of treatment on patients view and quantity and character of provided rehabilitation procedures were set: quantity of procedures was satisfied for 93,0 per cent of those patients, who evaluated quality as very good; 7,0 per cent of patients were unsatisfied. 65,0 per cent of patients stated that quality of treatment didn‘t depend on „gratification“ for doctor. 87,1 percent of respondents would come to rehabilitation center once more. Conclusions. 1. Awareness about safety is sufficient for mostly patients of rehabilitation center; they are satisfied with presentation of information, but part of patients didn‘t understand concept of health care safety. 2. Mostly of patients knew how to behave when health becomes worse, they understood provided information and use of it; trusted in specialists of rehabilitation. Statistically significant connections among self-health status assessment, social demographic characteristics and awareness were not set. 3. Assessment of quality of health care services on patients view is related to provided time for patient‘ awareness by medical staff, provided information for patients about quantity and effect of rehabilitation procedures.

Keywords. Patient‘ awareness about rehabilitation‘ services, patient‘ safety, quality of health care services.

Turinys

ĮVADAS ... 4

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6

1.1. Pacientų saugos aktualumas sveikatos priežiūroje ... 6

1.2. Informuotumas kaip saugios pacientų sveikatos priežiūros veiksnys ... 7

1.3. Nepageidaujami įvykiai ir klaidos sveikatos priežiūroje ... 10

1.4. Saugos ir rizikos valdymas sveikatos priežiūroje ... 14

1.5. Pacientų sauga reabilitacijos procese ... 17

1.5.1. Komandinio darbo svarba pacientų saugai reabilitacijoje ... 20

1.5.2. Reabilitacijos paslaugų kokybės aspektai... 22

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25

2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 25

2.2. Tyrimo kontingentas ... 26

2.3. Statistinė duomenų analizė ... 28

3. REZULTATAI ... 29

3.1. Reabilitacijos centro pacientų informuotumas apie saugią reabilitaciją ... 29

3.2. Ryšys tarp pacientų informuotumo, socialinių demografinių charakteristikų ir savo sveikatos būklės vertinimo. ... 37

3.3. Ryšys tarp pacientų informuotumo apie reabilitacijos paslaugas ir nuomonės apie jiems teikiamų paslaugų kokybę ... 44

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 53

5. IŠVADOS ... 57

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 58

LITERATŪRA ... 59

ĮVADAS

Pacientų sauga – vis aktualesnė viso pasaulio sveikatos priežiūros sistemų problema. PSO pacientų saugą apibrėžia kaip pacientų teisę apsisaugoti nuo nereikalingos ar potencialios žalos, susijusios su sveikatos priežiūra (1).

Nepakankama pacientų sauga yra labai rimta visuomenės sveikatos problema ir didelė ekonominė našta atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros ištekliai yra riboti. Daugelio sveikatai kenksmingų įvykių ligoninėse ir pirminės sveikatos priežiūros srityje galima išvengti, nes dauguma jų kyla dėl sisteminių veiksnių. Šiuolaikinė medicina teikia akivaizdžios naudos, tačiau drauge tampa vis aiškiau, kad kai kuriomis sveikatos priežiūros priemonėmis pacientui galima ir pakenkti.

Saugos ir rizikos valdymas padeda mažinti nepageidaujamų įvykių skaičių ir užtikrinti pacientų saugą. Saugios ir aukštos kokybės pacientų priežiūros pagrindas – komandinis darbas, medicinos personalo vidinė komunikacija bei komunikavimas su pacientais (2,3).

Lietuva, PSO narė (tarp 191 valstybių narių), taip pat yra įsipareigojusi kuo geriau užtikrinti pacientų saugą sveikatos priežiūroje. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos yra Europos Sąjungos pacientų saugos projekto (2007–2013 m.) nacionalinis koordinatorius. Projekto vienas iš tikslų yra sukurti ES šalis vienijantį tinklą, kuris paskatintų ir pagerintų bendradarbiavimą pacientų saugos ir medicinos paslaugų kokybės gerinimo srityje. Pacientų sauga šiame projekte apima klaidų medicinoje registravimo ir prevencijos sistemą, vaistų vartojimo saugos didinimą ir pacientų švietimą saugos klausimais.

Lietuvos nacionalinės saugos platformoje 2010 – 2014 m. skiriami prioritetai pacientų saugos kultūros įgyvendinimui sveikatos priežiūroje, sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų mokymui / informavimui pacientų saugos klausimais, pacientų ir visuomenės informavimui ir mokymui pacientų saugos klausimais, nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimui ir mokymuisi iš klaidų, teisinės aplinkos, užtikrinančios efektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą, formavimui (4).

Šiame darbe nagrinėjami pacientų informuotumo klausimai. Labai svarbu yra ne tik tai, ar pacientas informuojamas išsamiai ir laiku apie taikytinus gydymo metodus, bet ir kaip ta informacija jam pateikiama. Informavimo procesas turėtų vykti atsižvelgiant ne tik į paciento būklę, jo gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, bet ir į jį supančius žmones bei aplinką, kurioje pacientas tuo metu yra – ligoninėje, slaugos namuose, poliklinikoje, reabilitacijos centre ar kt.(5,6).

Sparčiai tobulėjant sveikatos technologijoms, dažnėjant jų naudojimui sveikatos priežiūros praktikoje, plečiantis medicininių intervencijų spektrui, diagnostikos bei gydymo galimybėms ir jų pasirinkimui, gydymo įstaigos vis labiau panašėja į verslo bendroves. Tokiu būdu susidaro sąlygos žvelgti į pacientą kaip į objektą, kurio problema yra liga, o paciento ir jo ligos gydymas yra tarsi grindžiami paciento teise gauti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugą. Vis tik pacientas pirmiausiai yra žmogus su savo norais, lūkesčiais, viltimis, o ne tik ligos “turėtojas”, todėl jis pageidauja ne tik kvalifikuotos paslaugos, bet ir tinkamo informavimo, pasirinkimo ir atsisakymo teisės, galimybės dalyvauti priimant sprendimus dėl jo sveikatos.

Darbo tikslas: Įvertinti Reabilitacijos centro pacientų informuotumą apie jiems teikiamas medicininės reabilitacijos paslaugas

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti reabilitacijos centro pacientų informuotumą apie saugią reabilitaciją.

2. Nustatyti ryšį tarp pacientų informuotumo, socialinių demografinių charakteristikų ir savo sveikatos būklės vertinimo.

3. Nustatyti ryšį tarp pacientų informuotumo apie reabilitacijos paslaugas ir nuomonės apie jiems teikiamų paslaugų kokybę.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pacientų saugos aktualumas sveikatos priežiūroje

Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja diegiant naujausias sveikatos priežiūros technologijas, įveikiančias praeityje, rodės, neįveikiamas sveikatos problemas. Tačiau tuo pat metu sveikatos sektorius, turintis didelę riziką ir aukštą klaidų potencialą, pacientui gali ir pakenkti. Europos Sąjungoje pacientų sauga paskelbta prioritetine sveikatos politikos kryptimi. Pacientų sauga – tai galimybė nepatirti nereikalingos arba galimos žalos, susijusios su sveikatos priežiūra. Vienas svarbiausių Lietuvos sveikatos politikos uždavinių – gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir stiprinti pacientų saugą (7).

Problemos akivaizdumas paskatino pacientų saugą įvardinti kaip atskirą procesą bei pradėti kurti sveikatos pacientų saugos kultūrą tarptautiniu mastu. Spręsti su pacientų sauga susijusius klausimus tampa itin aktualu dėl augančių visuomenės lūkesčių, senstančios visuomenės ir sparčios medicinos mokslo ir technologijos pažangos. Europos Sąjungos tarybos, PSO rekomendacijose siūloma pacientų saugos klausimus integruoti į klinikinį studentų mokymą, plėtojant tarpdalykinį ir tarpkryptinį bendradarbiavimą, informuoti pacientus ir suteikti jiems galimybę dalyvauti formuojant pacientų saugos politiką.

Lietuvoje, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos rekomendacijas pacientų saugos klausimais, sukurta Nacionalinė pacientų saugos platforma, kurios misija – gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir saugumą (4). Nacionalinėje pacientų saugos platformoje numatyti šie pagrindiniai prioritetai :

 Pacientų saugos kultūros įgyvendinimas sveikatos priežiūroje

 Sveikatos priežiūros darbuotojų informavimas ir mokymas pacientų saugos klausimais

 Pacientų informuotumas ir mokymas pacientų saugos klausimais

 Nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistemos sukūrimas

 Teisinės aplinkos, užtikrinančios efektyvų nepageidaujamų įvykių registravimą, formavimas.

Svarbiausios grėsmės pacientų saugai visame pasaulyje – neadekvatus kompetentingų sveikatos priežiūros specialistų skaičius ir nepakankamos žinios. Lietuvoje medicinos studijų programos skirtos klinikiniams įgūdžiams ugdyti, nepakankamai išryškinama paslaugų

organizavimo, lyderystės ir komandos bendradarbiavimo, paslaugų kokybės užtikrinimo, rizikos veiksnių valdymo įgūdžių formavimo svarba (2).

Kuriama vieninga nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymosi sistema numato aktyvų medikų ir pacientų dalyvavimą sveikatos priežiūros procese, atvirą skaidrią ir abipusiu pasitikėjimu paremtą aplinką. Nacionalinė pacientų saugos platforma parengta Sveikatos apsaugos ministerijai koordinuojant ir aktyviai dalyvaujant įvairioms valstybinėms institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, švietimo bei mokslo įstaigoms. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybe ir pacientų saugumu sisteminiame lygyje pagal kompetenciją rūpinasi Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūrai tarnyba, Higienos institutas.

1.2. Informuotumas kaip saugios pacientų sveikatos priežiūros veiksnys

Pacientų informuotumas yra vienas reikšmingiausių procesų, darantis didelę įtaką ligonio gydymui, nors medicinos literatūroje galima rasti straipsnių, keliančių klausimą, ar būtina pacientą supažindinti su jam skiriamu gydymu, atliekamais diagnostikos tyrimais. Daugelis autorių pritaria tam, kad kiekvienas pacientas turi būti informuotas, kaip ir kodėl buvo parinktas vienas ar kitas diagnostikos tyrimas bei gydymas, nors pacientai dažniausiai nežino, koks gydymas tinkamiausias, kokie turi būti atlikti tyrimai. LR pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 6 straipsnyje aprašyta paciento teisė į informaciją (8). Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 65 proc. pacientų teigia, kad gydytojai pakankamai aiškiai pateikia informaciją apie jų ligos diagnozę, gydymo būdus, gydymo eigą bei pasveikimo prognozę. Palyginus pacientų ir gydytojų vertinimus apie suteiktą informaciją pacientams, nuomonės išsiskiria – gydytojai linkę geriau save vertinti (9). Pacientų informuotumas yra viena iš prielaidų įtraukti pacientą į gydymo problemų sprendimą. Pacientų dalyvavimas priimant sveikatos priežiūros sprendimus yra tam tikras socialinis ir kultūrinis reiškinys, kuris gali būti vertinamas ir kaip pilietinio aktyvumo būdas. Labai svarbu yra ne tik tai, ar pacientas informuojamas išsamiai ir laiku apie toliau taikytinus gydymo metodus, bet ir kaip ta informacija jam pateikiama. Informavimo procesas turėtų vykti atsižvelgiant ne tik į paciento būklę, jo gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, bet ir į jį supančius žmones. Tyrėjai Lietuvoje nustatė, jog kas penktas nepakankamą sveikatos raštingumą turintis pacientas nesuprato ligoninėje esančių medicininių užrašų ir pavadinimų (10). Studijose, kuriose buvo tiriamas funkcinis sveikatos raštingumas, buvo nustatyta, jog svarbios informacijos apie sveikatos būklę trūkumas sukelia didėjantį sergamumą ir turi įtakos vyresnio amžiaus žmonių mirtingumui (11).

Paciento informavimas turi būti individualaus gydytojo ir paciento ryšio rezultatas, kuriame svarbiausia yra paciento interesai ir gera savijauta. Bendraujant medicinos darbuotojui ir pacientui tarp jų gali kilti konfidencialumo, informacijos tikslumo bei patikimumo problemų. Pacientas pasitiki medicinos specialistais, todėl gydytojas ar slaugos personalas turi atitinkamai derinti su juo pokalbį ir paaiškinimus (5,6,12).

Siekiant tinkamai informuoti pacientus reikia standartizuoti pateikiamą informaciją, kad ji būtų aiški ir suprantama, nereikia vartoti sudėtingų medicininių terminų. Pastaruoju metu atsiranda galimybė teikti pacientui informaciją naudojantis kompiuterinėmis technologijomis, ir tai yra didžiulė pažanga šiuolaikinėje medicinoje. Pacientams gali būti išsiųsta su jo liga ar operacija susijusi vaizdinė, rašytinė informacija, alternatyvūs gydymo metodai, ir pacientas neskubėdamas gali informaciją išsianalizuoti, pasitarti su artimaisiais ir pasirašyti tikrai informuotą sutikimą (13).

Pacientų informuotumas yra vienas reikšmingiausių procesų, darantis didelę įtaką ligonio gydymui. 2002 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 50,2 proc. medicinos darbuotojų teigia, kad informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir kitus galimus gydymo metodus reikalinga pacientams (14). Žinių trūkumas apie ligą, skirtus vaistus ir gyvenimo būdą sąlygoja paciento nenorą vadovautis gydytojo skirtu režimu. Zagurskienė D. nustatė, kad pacientų domėjimasis informacija priklauso nuo išsimokslinimo, amžiaus, lyties ir skyriaus profilio, kuriame ligonis gydomas. Taip pat pastebėta, kad didėja slaugytojų aktyvumas teikiant pacientams informaciją apie jų slaugą, tačiau pacientų lūkesčiai ne visada pateisinami, nes slaugytojai teigė daugiau suteikiantys informacijos apie sveiką gyvenseną, apie atliekamas slaugos procedūras, pasiruošimą būsimiems tyrimams, skirtų vaistų vartojimą, pasiruošimą operacijai, operacijos trukmę, kaip maitintis, praustis, kaip pakeisti padėtį lovoje nei tai pripažino pacientai (15). Ta pati autorė kito tyrimo metu nustatė, kad žemesnio sveikatos raštingumo pacientai buvo mažiau reiklesni informacijai (10). Užsienio tyrėjai nustatė, kad siekiant užtikrinti pacientų dalyvavimą priimant su jų gydymu susijusius klausimus, siekiant didinti medikų ir pacientų bendradarbiavimą labai svarbu didinti pacientų raštingumą, vykdyti medicininį švietimą (16).

Siekiant užtikrinti pacientų saugumą, informacija turi būti prieinama visiems, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, negalios, raštingumo lygio lyties, tautybės, religijos. Mūsų šalyje tikslinga tobulinti saugesnės sveikatos priežiūros informacines sistemas, aktyviau įtraukti pacientus ir jų organizacijas į sveikatos priežiūros kokybės gerinimą. Reikiama informacija palengvina klaidų prevenciją ir padeda užtikrinti saugesnę pacientų priežiūrą. Renkant informaciją apie nepalankius įvykius, juos analizuojant ir aktyviai mokantis iš klaidų, galima sumažinti riziką pacientams.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra nagrinėjamos informuotumo problemos sveikatos paslaugų teikime. Kaip rodo užsienyje įgyvendintos profilaktikos programos, formuoti sveikos gyvensenos sampratą, reguliuoti rizikos veiksnius, mažinti sergamumą siekiama aktyviai skleidžiant tikslingą informaciją. Štai Japonijoje buvo atlikti tyrimai, kurie atskleidė, kad informuotumas teikiant susirgimų profilaktikos programas yra labai reikšmingas. Nustatyta, kad gyventojų informuotumas ir informacijos sklaida yra ypatingai svarbus veiksnys kovoje prieš širdies ir kraujagyslių ligas, onkologinius susirgimus (17). Visuomenės sveikatos ugdymas padeda formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius ir požiūrį į sveikatą, sąmoningai suprasti rizikos veiksnių įtaką, o vėliau keisti elgseną siekiant geresnės sveikatos. Dauguma sveikatos priežiūros įstaigose dirbančiųjų pritaria teiginiui, kad pacientų sveikatos mokymas padėtų išvengti kai kurių ligų, pagerintų ligų baigtis, sutrumpintų hospitalizacijos laiką, sumažintų ligos atkryčių skaičių, tačiau efektyviam sveikatos ugdymo priemonių įgyvendinimui trūksta žinių, įgūdžių bei tradicijų (15).

Nepakankamas informacijos apie gydymą suteikimas yra viena dažniausių konfliktinių situacijų su pacientais priežasčių. Gydytojui tenka pareiga atskleisti išsamią informaciją apie gydymą: gydymo skyrimo priežastis, laukiamą terapinę naudą, gydymo esmę, gydymo metodų alternatyvų pasirinkimą, gydymui paskirtus vaistus, jų pašalinį poveikį, galimą žalą sveikatai, kitas sąlygas, nuo kurių priklauso paciento sutikimas ar atsisakymas priimti siūlomą gydymą. Grabauskas V. ir kt. nustatė, kad pacientams priimtiniausias informuoto paciento elgesio modelis, kai sveikatos klausimai sprendžiami bendraujant su gydytoju. Partneriški gydytojo ir paciento santykiai labiau priimtini jaunesnio amžiaus ir aukštąjį išsimokslinimą turintiems respondentams. Taip pat autorius išsiaiškino, kad dauguma gyventojų pasyvūs priimant jų sveikatai svarbius sprendimus, bet didėjantis rūpinimasis sveikatos priežiūros situacija rodo teigiamai kintantį visuomenės požiūrį (18). Užsienio literatūroje diskutuojama jau ne apie gydytojo pareigą teikti informaciją pacientui, bet apie tai kaip ją pateikti, kad jis ją supratų. Paciento mokymo veiksmingumui lemiamą reikšmę turi sveikatos priežiūros specialistų visos komandos, dalyvaujančios mokymo procese bendradarbiavimas (19,20).

Išsamios, patikimos ir tikslios informacijos pateikimas didina paciento pasitikėjimą medicinos personalu. Pasitikėjimas – labai svarbus aspektas sveikatos priežiūros tiekėjų ir paslaugomis besinaudojančiųjų (pacientų) santykiuose. Be to, pasitikėjimas sveikatos priežiūra priklauso nuo to, kaip ligoniai vertina sveikatos priežiūrą. Šiuo atveju įtakos turi ligonio nuomonė apie paslaugų kokybę, pasitikėjimą tais, kurie jas skiria, informuotumo principo laikymasis ir kt. Nevienareikšmiški pasitikėjimo sveikatos priežiūra vertinimai rodo, kad sveikatos politikai ir gydymo įstaigų darbuotojai turėtų daugiau dėmesio skirti informuotumui, reaguoti į visuomenės poreikius bei vertinimus (21).

Apibendrinant, galime daryti išvadą, kad siekiant didesnio pacientų saugos užtikrinimo svarbu skatinti geresnį pacientų informuotumą, stiprinti bendravimą ir partnerystę su pacientais.

1.3. Nepageidaujami įvykiai ir klaidos sveikatos priežiūroje

Sveikatos priežiūros sistemos kokybė priklauso nuo sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, pacientų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis, medicinos darbuotojų palaikymo ir Nepageidaujamų Įvykių (NĮ). NĮ apibrėžimą įvairūs autoriai pateikia skirtingai, tačiau bendra yra tai, kad NĮ yra atsitikimas arba aplinkybių visuma, turinti tris pagrindinius požymius: negatyvumas (turi būti įvykis, kurio prigimtis natūrali, tačiau jis nepageidautinas, nepalankus, padaręs žalos sveikatos priežiūros sistemai), pacientų dalyvavimas (NĮ susijęs su pacientu ir turi jam neigiamą poveikį), priežasties buvimas (turi būti požymių, kad NĮ yra sveikatos priežiūros sistemos veiklos rezultatas) (7).

Klaidų darymas yra neišvengiamas žmogaus veiklos rezultatas, kuris dažniausiai parodo platesnes visos sistemos problemas. Tik suvokiant klaidas, kaip sveikatos priežiūros saugumo indikatorių, galima ieškoti jų sprendimo būdų ir išmokus pamokas gerinti pacientų saugą (22). Todėl klaidų aptikimas turėtų būti pirmasis esminis žingsnis siekiant įgyvendinti su pacientų sauga susijusius tikslus (23).

JAV atlikti tyrimai rodo, kad šioje šalyje nuo 44 000 iki 98 000 pacientų kasmet ligoninėse miršta nuo priežasčių, kurių buvo galima išvengti. Klaidos medicinoje JAV kasmet kainuoja 17 mlrd. – 29 mlrd. JAV dolerių. Vien tik gydymo vaistais klaidos JAV ligoninėms sudaro daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių nuostolių kasmet. Užsienyje atlikti tyrimai parodė, kad vidutiniškai apie 10 proc. priėmimų išsivysčiusių šalių gydymo įstaigas susiję su potencialiai išvengiamais nepalankiais atvejais, kad nepalankių atvejų tiesioginė medicinos kaina kasmet sudaro daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių, o bendra išvengiamos žalos kaina viršija 4 mlrd. JAV dolerių. Apie gydytojų klaidų ir ieškinių santykio augimą galima spręsti iš išmokėtų draudiminių išmokų padidėjimo per vienerius metus: Prancūzijoje per 2004 m. išmokų procentas išaugo iki 39 proc., Airijoje per 2003 m. – 50 proc., Danijoje per 2004m. – 85 proc., Vengrijoje – 25 proc.(2). 2005 m. gegužės mėnesį pasirodė išsamios studijos, tyrusios nepageidaujamų įvykių dažnį JAV 28 valstijų ligoninėse 2001–2003 m., rezultatai. Ištyrus apie 39 mln. ligos istorijų (tai sudaro per 45 proc. visų JAV hospitalizacijų skaičiaus (išskyrus akušerijos) per 2001–2003 m. laikotarpį), nustatyta, kad pacientams įvyko apie 1,18 mln. saugos įvykių ir kasmet apie 100 000 pacientų JAV mirė nuo potencialiai išvengiamų klaidų medicinoje. Pažymėtina, kad dauguma minėtų studijų apėmė tik

hospitalizacijos (t. y. gydymosi ligoninėje, gulint stacionare) atvejus ir nebuvo tyrinėjamos neatitiktys ambulatoriniame sektoriuje (1). Europos Komisijos pateiktais duomenimis nepageidaujamų įvykių struktūroje 23 proc. sudaro vaistų vartojimo klaidos, 22 proc. – diagnostikos klaidos,12 proc. – su medicinos prietaisais susiję nepageidaujami įvykiai, 9 proc. – hospitalinės infekcijos atvejai, 5 proc. – kiti nepageidaujami įvykiai (24).

Kitaip nei stacionariose asmens sveikatos įstaigose, pirminėje sveikatos priežiūros grandyje mažiau informacijos apie nepageidaujamus įvykius. 2003 m. atliktos apžvalgos parodė didelę šių įvykių variaciją – nuo 5 iki 80 atvejų 100 tūkst. konsultacijų. Tai reiškia, kad pirminėje sveikatos priežiūros grandyje NĮ mastas yra pagrįstas savanoriškais pranešimais apie NĮ, kurie atspindi tik tam tikras NĮ frakcijas. Daugiausia NĮ, įvykstančių ne ligoninėse, yra susiję su vadyba ir vaistų vartojimu. Ne visi su vaistų vartojimu susiję NĮ kyla dėl klaidų medicinoje: netgi vaistus vartojant tinkamai, dažnai patys vaistai gali sukelti šalutinių efektų. Nepaisant to, vaistų vartojimo rizika didėja dėl neteisingo jų išrašymo, netinkamų dozių, netikėtos alergijos, vaistų tarpusavio sąveikos, nepakankamo vaistų monitoringo ir dėl medicinos personalo bendravimo su pacientu problemų (7,25,26).

Esminė klaidų ir nepageidaujamų įvykių medicinoje priežastis – komunikacijos problemos. Komunikacijos tikslas sveikatos priežiūroje yra gyventojų informavimas apie teikiamas paslaugas. Medikų teikiama informacija turi atitikti paprastos, tinkamos ir teisingos informacijos kriterijus. Dėl komunikacijos problemų įvyksta net 72 proc. visų klaidų (27,28,29). Tyrimais nustatyta, kad klaidų ir nepageidaujamų įvykių dažnis priklauso nuo medicinos darbuotojų darbo patirties ir darbo stažo. Įrodyta, kad pirmus metus dirbantys rezidentai padaro daugiausia klaidų (22). Slaugytojų patirtis taip pat turi įtakos klaidų tikimybei. Australijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad per pirmuosius šešerius darbo metus kiekvienais metais klaidų darymo dažnis slaugytojų tarpe sumažėja po 11 proc. (30).

Lietuvoje kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos turi kelerių metų patirtį, registruojant nepageidaujamus įvykius, tačiau nėra sukurta šalies nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūroje registravimo ir mokymo sistema, todėl nėra patikimų duomenų apie tai, kaip dažnai nepageidaujami įvykiai vyksta įstaigose, kokių padarinių medikams jie sukelia ar potencialiai gali sukelti, kokios yra jų priežastys. Įvertinus pacientų skundų analizę ir žiniasklaidoje aprašomus pacientams padarytos žalos atvejus, galima teigti, kad nepageidaujami įvykiai nėra reti. LR SAM ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V - 338 „Dėl minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo patvirtinimo“(31) patvirtinti reikalavimai įpareigoja sveikatos priežiūros įstaigas privalomai registruoti ir analizuoti informaciją apie nepageidaujamus įvykius ir jų priežastis bei taikyti prevencines priemones siekiant išvengti ir/ar sumažinti klaidas, susijusias su

medicinos prietaisų naudojimu, kraujo ir jo preparatų perpylimu, vaistinių preparatų naudojimu, hospitaline infekcija ir radiacine sauga. 2010 m. gegužės 6 d. LR SAM ministras patvirtino aprašą Nr. V – 401 „Dėl privalomų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašo ir jų registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“(), kuriame papildė, kad privalomai registruojami ir NĮ, susiję su audinių, ląstelių ir organų įsigijimu, ištyrimu, apdorojimu, laikymu, paskirstymu ir transplantacija (33). Tačiau pagal Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM atliktų asmens paslaugų kokybės kontrolių rezultatus, šio įsakymo reikalavimai nėra tinkamai įgyvendinti daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų. Lietuvoje nėra nacionalinės pacientų saugos politikos, nėra koordinuotos veiklos pacientų saugai nacionaliniu lygiu gerinti. Problemos dažniausiai sprendžiamos mažai veiksminga prevencine prasme „gaisrų gesinimo“ būdu: nustatomas klaidą padaręs medikas, jis nubaudžiamas, pacientui atlyginama žala, tačiau neįsigilinama į tikrąsias tokių įvykių priežastis (7). Akivaizdu, kad toks problemos sprendimo būdas nėra vertingas prevencine prasme, nes nepageidaujami įvykiai nėra sistemiškai analizuojami nustatant pagrindines tokių įvykių priežastis ir įdiegiant korekcinius veiksmus joms šalinti. Sveikatos priežiūros specialistai vengia deklaruoti įvykusią klaidą, baimindamiesi priešiškos pacientų reakcijos, bausminių sankcijų, situacijos paviešinimo. Todėl klaidos yra slepiamos, patirtis, kad ir kokia ji būtų, neperduodama. Baudimo už klaidas požiūris neskatina dalijimosi patirtimi ir mokymosi iš klaidų. Klaidos kartojasi, jų dažnis ir finansiniai bei nefinansiniai nuostoliai didėja. Bausmės nepadeda išvengti, o visuomenėje sukelia nepasitikėjimą sveikatos priežiūra ir medikais (1,2).

Pranešimų apie NĮ sveikatos priežiūroje filosofinis pagrindas – medikų etika, moralė bei atsakomybė ir pacientų teisės. Pranešimų konkrečioji nauda – NĮ prevencija, išteklių taupymas, sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo rizikos valdymas. NĮ pranešimų sistema skatina atskirų sveikatos priežiūros dalių integraciją, gerina vadybos kokybę (34).

Žmonės, deja, daro klaidas, nes klysti yra žmogiška, žmonių fizinės ir protinės galimybės yra ribotos. Žmonės klysta net manydami ar tikėdamiesi, kad jie turi ar gali dirbti be klaidų (,,teisingai“), net ir esant sudėtingoms sąlygoms, kai trūksta laiko sprendimams priimti, išteklių, esant nuovargiui, veikiant nepalankiems aplinkos veiksniams (triukšmui, kt.). Baudimas asmenų, padariusių klaidas, gali patenkinti tuo metu iškilusius asmens ar visuomenės ,,teisingumo“ ar ,,socialinius“ poreikius. Įvardijimas, apkaltinimas, nubaudimas ar sugėdinimas gali užkirsti kelią tam pačiam darbuotojui padaryti tą pačią klaidą antrą kartą, tačiau tai neapsaugos kitų darbuotojų nuo tokios klaidos. Darant prielaidą, kad gydytojai klysta kaip ir visi kiti žmonės, sisteminė klaidų analizė ir kelių galimų saugiklių nuo klaidos pasikartojimo lygių įdiegimas suteiktų nepalyginamai

daugiau naudos, negu klaidą padariusių darbuotojų – ,,blogų obuolių“ – išrankiojimas ir pašalinimas (35).

Išskiriami du vyraujantys požiūriai į klaidas:

Tradicinis požiūris (,,blogų obuolių“ teorija). Sudėtingos sistemos sėkmingai funkcionuotų, jei nebūtų nepatikimų, klystančių žmonių. Klaidas daro ,,blogi“ žmonės, ,,geri“ – neklysta. Išvada – eliminavus ,,blogus“ žmones, klaidos išnyks savaime. Žmogaus profesinės klaidos yra pagrindinė nepageidaujamų įvykių priežastis. Klaidų galima išvengti nubaudus kaltininką, jį išsiuntus į tobulinimo kursus ar nušalinus nuo praktikos. Baimė suklysti ir būti nubaustam motyvuoja darbuotojus būti budriais ir taip išvengiama klaidų. Žmogaus klaidos yra atsitiktinės ir retos – blogos išimtys iš tobulos kasdienybės (36).

Modernus požiūris (,,sisteminių trūkumų“ teorija). Sudėtingose sistemose nepageidaujami įvykiai įvyksta susiklosčius tam tikroms situacijoms dėl susisumavusių kelių nepalankių veiksnių bei susilpnėjus apsauginiams barjerams. Problemos yra sistemose, o ne žmonėse. Žmogaus klaida – ne nepageidaujamo įvykio tyrimo išvada, o tik tyrimo pradžia. Žmogaus klaida yra ne nepageidaujamo įvykio priežastis, bet greičiau simptomas giliau glūdinčių sisteminių problemų, esančių latentinėje fazėje. Baimė suklysti ir būti nubaustam skatina slėpti klaidas, jų nepripažinti bei panaudoti visus gynybinius argumentus ir veiksmus, jei klaida bus pastebėta. Žmogaus klaidos nėra atsitiktinės ir retos, jos atsitinka kasdien, tik ne visos tampa nepageidaujamais įvykiais. Žmogaus klaidos yra neišvengiamos, tad jos neturėtų būti tapatinamos su kalte (išskyrus aplaidumo, tyčinius bei kai kuriuos kitus atvejus, kai yra įrodyta kaltė). Tyrimais nustatyta, kad vienas trečdalis ar net pusė pacientų nevartoja jiems paskirtų vaistų taip, kaip gydytojai nurodė, tačiau tai nelaikoma medicinos klaida, nors gydymo procesas reikalauja abiejų šalių – mediko ir paciento pastangų ir taisyklių laikymosi. Vėlgi, svarbu ne kaltinti pacientus, kad jie nesilaiko jiems paskirto gydymo plano, bet gilintis į priežastis, kurios sąlygoja tokią elgseną (37).

Kaip rodo tyrimai, nepageidaujami įvykiai dažniausiai atsitinka susisumavus daugeliui juos nulėmusių priežasčių. Išskiriamos dvi pagrindinės klaidų (nepageidaujamų įvykių) priežastingumo teorijos: klaidos, apspręstos žmogiškojo faktoriaus bei sisteminių faktorių trūkumų nulemtos klaidos (38). Žmogiškasis veiksnys lemia nepageidaujamų įvykių sveikatos priežiūros sistemoje atsiradimą. Žmogus turi ribotas protines (informacijos priėmimo, apdorojimo, saugojimo, analizės, kt.) bei fizines galimybes, kurioms įtaką gali daryti aplinkos veiksniai. Tradicinis požiūris į žmogaus klaidą yra paremtas žmogaus perfekcionizmo (tobulumo) paradigma, pagal kurią daroma prielaida, kad jei sveikatos priežiūros personalas verčiasi praktika pakankamu krūviu, yra gerai išmokytas ir nuolat tobulinasi, klaidų turėtų būti išvengta. Šis požiūris, deja, pacientų saugą labiau

susilpnina nei sustiprina. Sistema, kuri reikalauja nepriekaištingos veiklos ir viešai baudžia už klaidas, netiesiogiai skatina personalą jas slėpti. Šis baudimo už nesėkmes požiūris neskatina dalytis neigiama patirtimi, mokytis iš savo ir kitų klaidų. Sisteminių faktorių priežastingumo teorija pagrindinį dėmesį kreipia ne į žmogaus asmenines savybes, bet į darbo sąlygas, aplinką, organizacijos struktūras ir procesus, kurie sudarė sąlygas atsitikti nepageidaujamam įvykiui. Prielaida – žmogus yra klystanti būtybė ir klaidos pasireiškia net tobulose organizacijose. Sisteminių faktorių priežastingumo teorija nelaiko mediko potencialiu nusikaltėliu, kurį reiktų bausti ar kaltinti, bet greičiau sudėtingos sistemos dalimi, glaudžiai susijusia su kitais sveikatos priežiūros sistemos elementais (39). Klaidos traktuojamos kaip sistemos pasekmės, o ne kaip priežastys, nulemtos asmeninių savybių. Kaltininku dažniausiai tampa medikas, kuris tiesiogiai kontaktuoja su pacientu ir kuriam dažniausiai nepelnytai suverčiama visa kaltė dėl įvykio, nors tikrosios priežastys glūdi giliau, latentinėje fazėje, ir tik retkarčiais pasireiškia. Todėl tikslas yra pagerinti struktūras ir procesus, kad sisteminiai defektai neturėtų galimybės pasireikšti nepageidaujamais įvykiais. Nors ir neįmanoma pakeisti asmeninių žmogaus savybių, galima pakeisti netobulas sąlygas, kuriose žmonės dirba. Šios teorijos esmė – nepageidaujami įvykiai nutinka pavojui (žalingam veiksniui) praėjus pro nustatytus apsaugos barjerus, saugiklius (19,20,22,23).

Sisteminis įvykių, net ir nesukėlusių žalos, raportavimas, registravimas, sisteminimas, juos sukėlusių rizikos veiksnių ir priežastinių ryšių analizė neabejotinai padėtų tinkamai sustatyti apsauginius barjerus, kurie užkirstų kelią klaidoms virsti žalą sukeliančiomis skaudžiomis pasekmėmis.

1.4. Saugos ir rizikos valdymas sveikatos priežiūroje

Saugos ir rizikos valdymas sveikatos priežiūroje padeda mažinti nepageidaujamų įvykių skaičių ir užtikrinti pacientų saugą. Lietuvoje siūloma sukurti bendrą nepageidaujamų įvykių valdymo sistemą, kuri apimtų nepageidaujamų įvykių registravimą, kaupimą, analizę ir prevenciją (3). Duomenų ir informacijos kokybei gerinti reikalinga integruoti įvairias egzistuojančias sistemas (pvz., apie vaistų galimas pašalines reakcijas), rasti būdus greitai paskleisti informaciją, tobulinti priežiūros sistemas, atliekant jų ekspertinę priežastinių ryšių analizę, kaupti bazinę informaciją, plėtoti bendrą saugos ir jos užtikrinimo veiksmų monitoringo bei matavimo priemonių sistemą. Siekiant sumažinti nepageidaujamų įvykių skaičių, būtina formuoti sisteminį požiūrį į nepageidaujamų įvykių priežasčių ir pasekmių analizę, koregavimo ir prevencinius veiksmus, sukurti efektyvią nepageidaujamų įvykių valdymo sistemą, orientuotą į šių įvykių prevenciją,

skatinti viešas diskusijas apie klaidas. Nepageidaujamų įvykių raportavimo ir registravimo sistemas jau yra įdiegusios JAV, JK, Australija, Kanada, Vokietija, Prancūzija, Danija, Japonija, Airija, Švedija, Šveicarija, Lenkija, Slovėnija (negalutinis sąrašas) (24).

Pranešimų apie NĮ sveikatos priežiūroje yra daug ir įvairių. Pagrindinės jų charakteristikos:

 paprastumas ir suprantamumas;  maksimalus įvykių atskleidžiamumas;  įvykių atskleidimo savalaikiškumas;  veiksmingumas ir naudingumas;  medikų saugumo užtikrinimas;  konfidencialumas

 pacientų saugos gerinimas (34).

Egzistuojančios įvairiose šalyse pranešimų apie NĮ sistemos turi nemažai trūkumų: jos yra neaiškios, per daug optimistiškos, neturi aiškiai apibrėžtų sąvokų, terminų ir vertinimo kriterijų (40).

Norint šių trūkumų išvengti sveikatos priežiūros sistema ir jos organizacijos turėtų sutvarkyti pranešimų sistemas, kad jos būtų veiksmingos, naudingos ir nekartotų viena kitos. Pranešimų sistemos turi būti integruotos į kokybės sistemas, aiškiai apibrėžti terminai ir sąvokos. Pranešimų sistemos turi būti pakankamai atviros pacientams ir visuomenei, saugios medikams ir organizacijoms.

Lietuvoje Klaipėdos ligoninėje įdiegus pranešimų apie NĮ sistemą pastebėta, kad jie tobulina medikų asmeninę ir komandinę veiklą, išryškina problemas ir pagreitina jų sprendimą, skatina mokytis ne tik iš savo, bet ir kitų medikų nesėkmių ir klaidų, tobulina sisteminį – analitinį klinikinį mąstymą, mažina pacientų skundų ir medikų nuobaudų skaičių, gerina sveikatos priežiūros kokybę, skatina visos organizacijos komandinį darbą, gerina psichologinį klimatą organizacijoje, didina organizacijos konkurencines galimybes (34).

Šiuo metu Lietuvoje NĮ valdymui nustatyti šie neatitikčių valdymo žingsniai (41): 1. Neatitikties identifikavimas. Kiekvienas darbuotojas sąmoningai pastebi ir užfiksuoja pastebėtą ar padarytą savo ar kito darbuotojo veiklos neatitiktį.

2. Skubūs neatitikties ar jos pasekmių pašalinimo (koregavimo) veiksmai. Darbuotojas, pastebėjęs neatitiktį, nedelsdamas imasi veiksmų, kuriais užkertamas neigiamas poveikis žmogui, aplinkai bei informuoja įstaigos administracijos darbuotoją, atsakingą už sveikatos priežiūros paslaugų kokybę bei neatitikčių valdymą (įprastai – vidaus auditorių);

3. Neatitikties užfiksavimas užpildant neatitikties registravimo formą: užpildymas internete ar raštu asmens pasirinkimu, nurodant ar nenurodant identifikacinės informacijos;

4. Neatitikties registravimas Neatitikčių registre (vykdo vidaus auditorius), užpildant Neatitikčių registro formą. Neatitikties atveju vidaus auditorius informuoja įstaigos vadovybę;

5. Neatitikties koregavimo veiksmai. Priklausomai nuo neatitikties juos atlieka pats darbuotojas, vidaus audito grupė ar specialiai tam atvejui sudaryta komisija.

6. Neatitikčių sisteminė analizė ir įvertinimas – analizės atlikimas, išvadų parengimas, prevencinių veiksmų nustatymas pagal Neatitikčių registro duomenis;

7. Prevencinių veiksmų įgyvendinimas – neatitikčių sisteminės analizės metu vidaus audito grupės pasiūlytų, įstaigos vadovybės patvirtintų prevencinių veiksmų įgyvendinimas;

8. Atgalinis ryšys ir informavimas – įstaigos vadovybės, kitų sveikatos priežiūros įstaigų informavimas apie teigiamą ir neigiamą neatitikčių valdymo sistemos funkcionavimą, neatitikčių tikslinimo ir prevencinių veiksmų efektyvumą bei kitus svarbius neatitikčių valdymo aspektus.

9. Neatitikčių valdymo sistemos tobulinimo tolimesni veiksmai.

Pagrindinis pacientų saugos principas nurodo, kad jeigu nėra galimybės išvengti NĮ sveikatos priežiūros sistemoje, tai turi būti kuo daugiau kalbama ir mokoma apie šių įvykių priežastis, jų registravimą ir analizę. NĮ prigimties ir priežasčių supratimas yra jų prevencijos pagrindas (7).

NĮ galimos priežastys yra įvairios: nenumatyti nukrypimai gydymo proceso metu, nekokybiški produktai ir įranga (vaistų dozavimo problemos, vaistų kokybės neatitiktis standartams, pasenusios ir nesaugios technologijos), netinkamas valdymas ir kt. Nenumatytus nukrypimus gali sąlygoti ir pacientų organizmo reakcija (pašalinis vaistų veikimas ar jų tarpusavio sąveika; nenumatytos alerginės reakcijos), personalo kompetencija (klaidos, patirties stoka, ribotos diagnostikos galimybės) (42,43). Prevencijos priemonės turėtų būti numatytos nagrinėjant pacientų skundus, neatitiktis, medicinos audito pranešimus apie klaidas ir nepageidaujamus įvykius. Neatitikčių (nepageidaujamų įvykių) registravimo sistemos pagrindinis ir esminis tikslas yra sudaryti galimybę asmenims mokytis iš kitų patirties, siekiant išvengti nesėkmių pasikartojimo. Teikiamų sveikatos paslaugų kokybė labai priklauso nuo efektyviai veikiančios neatitikčių valdymo sistemos. Raportavimas turi būti saugus – asmenys, raportavę apie nepageidaujamus įvykius, negali būti nubausti (išskyrus tam tikrus atvejus) ar kitaip nukentėti. Neatitikčių valdymo sistema pagrįsta sisteminiu požiūriu į sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimą per sisteminį neatitikčių valdymą. Darbo organizavimo principai ir organizacinė kultūra bei vertybinės nuostatos taip pat gali sudaryti palankią terpę klaidoms atsirasti. Sisteminis įvykių, net ir nesukėlusių žalos,

raportavimas, registravimas, sisteminimas, juos sukėlusių rizikos veiksnių ir priežastinių ryšių analizė neabejotinai padėtų tinkamai sukurti apsauginius barjerus, kurie užkirstų kelią klaidoms virsti žalą sukeliančiomis skaudžiomis pasekmėmis (9,44,45).

1.5. Pacientų sauga reabilitacijos procese

Nedaug yra literatūros, aprašančios pacientų saugą reabilitacijoje. Lig šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama ūmius susirgimus gydančių ligoninių standartams, trumpalaikio gydymo aplinkai, ūmiems susirgimams, invazinėms intervencijoms. Mokslinėje literatūroje pateikiama keletas naudingų nuorodų saugumo kultūros, incidentų valdymo bei atsakomybės modelių temomis, tačiau svarbią vietą užima pranešimai apie konkrečius atvejus. Tik nedaugelis pasižymi kokybine analize, o kiekybinės analizės išvadoms teikiama dar mažiau reikšmės (46). Savo darbe siekėme išsiaiškinti pacientų saugos aktualijas būtent reabilitacijos procese. Dėl medicinos pažangos, vis daugiau žmonių išlieka gyvi po sunkių traumų ir ligų, kurios sutrikdo žmogaus biosocialines funkcijas, o funkcijoms atkurti būtinas kompleksas ne tik medicininių, bet ir socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių, todėl sergančiųjų reabilitacijai skiriamas vis didesnis dėmesys.

„Reabilitacijos“ terminas reiškia atimtų teisių grąžinimą. Jau prieš 3000 žmonės suprato judėjimo reikšmę organizmui. Hipokratas (460 – 377 m. pr. Kr.) savo darbuose aprašė gydomosios mankštos metodiką širdies, kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti. Romėnai garbino kūno grožį, judesių harmoniją ir skatino fizinę kultūrą. Vėliau pradėti leisti specialūs leidiniai apie gydomąją mankštą, nemedikamentinių priemonių naudojimą įvairioms ligoms gydyti (47).

Šiandien žodis „reabilitacija“ reiškia kompleksinį medicininių, socialinių, pedagoginių ir profesinių priemonių naudojimą, siekiant maksimalaus reabilituojamo asmens fizinio, psichologinio bei socialinio savarankiškumo. Medicininė reabilitacija – tai kompleksinis medicininių reabilitacijos priemonių (fizioterapijos, kineziterapijos, ergoterapijos, ortopedinių kompensacinių priemonių, psichologinės pagalbos, gydymo vaistais, dieta, pacientų ir artimųjų mokymo ir kt.) taikymas siekiant kuo daugiau susigrąžinti sutrikusias funkcijas, jas kompensuoti ir palaikyti pasiektą funkcinio pajėgumo lygį (48,49).

Šiuo metu kuriant reabilitacijos strategiją, vis labiau akcentuojama, kad reabilitacija apima ne tik medicinos sritį, bet ir visas žmogaus veiklos sritis – tai yra šeimą, gyvenamąją aplinką, profesinę veiklą, laisvalaikį, kultūrą, sportą, religiją, bendruomeninius santykius. Pabrėžiama, kad žmogaus egzistencija yra socialinis procesas, kiekvienam žmogui būtina veikla. Taip žmogus įsitvirtina jį supančiame pasaulyje. Veikla padaro įmanomą socialinių, ekonominių žmogaus poreikių patenkinimą (50).

Sergančiųjų reabilitacija bus efektyvi, jei ji bus kompleksinė, visos šios sistemos dalys bus tolygiai vystomos, reabilitacijos pagalba bus teikiama specialistų komandos principu.

Reabilitacijos sistemos svarba didėja dėl šių priežasčių:

1. Vyksta spartūs demografiniai visuomenės pokyčiai. 2020 m. apie 30proc. visuomenės sudarys vyresnio amžiaus asmenys, kurie serga 5 – 7-iomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.

2. Lėtinės neinfekcinės ligos tapo pagrindine neįgalumo ir mirties priežastimi. 3. Gydytojams vis dažniau tenka susidurti su ligų, traumų, apsigimimų pasekmėmis. 4. Į reabilitaciją ateina naujos technologijos.

5. Akivaizdus įrodymais pagrįstos reabilitacijos metodų ir priemonių taikymo efektyvumas.

6. Reabilitacijos sistemos ekonominis atsiperkamumas (51).

PSO pasiūlytas biopsichosocialinis sveikatos priežiūros modelis. Tuo tikslu PSO 2001 m. išleista „Tarptautinė funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija“ (52). Pagal šią klasifikaciją vertinant sveikatą taip pat rekomenduojama atsižvelgti į tokius asmenybės veiksnius kaip amžius, lytis, išsilavinimas, gyvenimo stilius ir pan. Šioje klasifikacijoje akcentuojamas biopsichosocialinis požiūris teikiant pagalbą sunkiems ligoniams. Šio modelio įgyvendinimas praktikoje galimas tik sukūrus efektyvią ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijos sistemą. Modelį sudaro:

I. Teisinė dalis (juridiniai aktai, reglamentuojantys šios sistemos veikimą).

II. Medicininė reabilitacija. Ji turi būti plėtojama daugiaprofiliniuose stacionaruose, ambulatorijose, sanatorijose, namie.

III. Profesinė reabilitacija. Ji Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Esami profesinės reabilitacijos centrai pajėgūs suteikti profesinės reabilitacijos paslaugas, kurios garantuotų prarastų darbinių įgūdžių atgavimą, lavinimą ar mokymą tik nedaugeliui neįgaliųjų.

IV. Ugdymas. Sergantieji lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis per prasmingą veiklą, adekvačią jų būklei, teigiamai veikia savo sveikatą, tobulėja, integruojasi visuomenėje. Jų specifinius poreikius lemia ne tik neįgalumo pobūdis, bet ir jų socialinė grupė, t. y. vaikai, vyresnio amžiaus asmenys, moterys, socialiai remtini asmenys ir kt. Vaikų, sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, ugdymas (abilitacija), mokymas – svarbi reabilitacijos sistemos dalis.

V. Techninės reabilitacijos priemonės. Būtina plėsti tiek individualias technines reabilitacijos (savitarnos, judėjimo ir kt.), tiek visuomeninio naudojimo priemones, tokias kaip specialus transportas, specialios kėdės, atramos, turėklai ir kiti įrenginiai sunkiai judantiems, specialūs telefonai, garsinės, šviesos signalizacijos.

VI. Aplinkos pritaikymas. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus asmenims, kurie gali kristi, griūti dėl sutrikusios galvos smegenų kraujotakos. Tokia prevencija apima tinkamą gatvių, patalpų apšvietimą, grindų dangą, laiptų eliminavimą, sanitarinių mazgų įrengimą ir pan.

VII. Rekreacija. Neįgaliųjų rekreacija, t. y. jėgų, sveikatos, gyvenimo džiaugsmo, prasmės atgavimas ir malonumo gyventi suvokimas yra svarbi reabilitacijos sistemos dalis. Tai veikla, „išvaduojanti“ žmogų nuo stigmatizacijos ir skatinanti jo asmens kūrybiškumą. Žmogus turi būti įtraukiamas į aktyvią veiklą, jam turi būti sukuriama aplinka, kurioje jis galėtų pailsėti, atsipalaiduoti, o kartais pabūti ir vienas. Tai galima vykdyti per kultūrą, sportą, religiją.

VIII. Informacijos teikimas. Nemažai daliai sergančių lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, kaip minėjome, sutrinka regėjimas, klausa, dėmesys, suvokimas. Dėl to jiems teikiant bet kokią informaciją būtina į tai atsižvelgti. Jei tai rašytinė, turi būti pakankamas apšvietimas, raidžių dydis. Jei žodinė – būtina pašalinti garsinius trikdžius (pritildyti radiją, televiziją, vengti tuo pačiu metu pokalbių su kitais asmenimis ir pan.).

IX. Transporto sistemos paslaugos. Labai svarbu, kad sutrikusio judėjimo, koordinacijos asmenims būtų pritaikytas transportas, ypač visuomeninis (žemas įlipimas, laikikliai ir pan.)

X. Socialinė globa ir socialinės paslaugos. Žmogaus egzistencija yra socialinis procesas. Svarbu nustatyti sergančio asmens specialiuosius poreikius buityje, asmeniniame gyvenime, ugdymesi, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime ir juos garantuoti.

XI. Prarastų pajamų kompensavimas. Tai labai svarbi reabilitacijos sistemos dalis, nes padeda asmeniui sukurti stabilią savivertę. Turėdamas finansinį pagrindą po kojomis, asmuo tampa „savo laivo kapitonu“.

XII. Specialistų rengimas. Tinkamas įvairiapusių reabilitacijos priemonių parinkimas iš šioje srityje dirbančių specialistų reikalauja išsamių ne tik biomedicinos mokslo, bet ir pedagogikos, psichologijos, sociologijos dalykinių žinių, darbo su neįgaliaisiais praktinių įgūdžių. Lietuvoje darbui su neįgaliaisiais rengiami fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, slaugytojai (bakalaurai, magistrai), socialiniai darbuotojai (bakalaurai, magistrai), kineziterapeutai (bakalaurai, magistrai), logopedai, taikomosios fizinės veiklos specialistai (bakalaurai, magistrai), ortozių specialistai, visuomenės sveikatos (bakalaurai, magistrai). Visgi tenka apgailestauti, kad šių specialistų Lietuvoje kelis kartus mažiau negu senosiose Europos šalyse.

XIII. Neįgalumo ir darbingumo įvertinimas. Labai svarbu, kad vertinant sunkių ligonių neįgalumą būtų pabrėžiama ne tai, ko jis negali, bet tai, ką jis gali atlikti, vengiant stigmatizacijos, didinant asmens savivertę (53,54).

Reabilitacijos ir slaugos programos pagal šiuolaikinę sampratą neišvengiamai susietos su sveikatos ugdymu. Sveikatos ugdymas suprantamas kaip globojamasis, lavinamasis, auklėjamasis

veiksmas, kurio sveikatos vertybėmis žmogus rengiamas siekti gyvenimo tikslų. Tik suprasdami sveikos gyvensenos pagrindus žmonės gali daryti protingus poreikių ir gyvenimo stiliaus pokyčių sprendimus. Informavimas, mokymas ir konsultacijos gerina sveikatos būklės supratimą ir padeda adekvačiai atkurti vaidmenį šeimoje bei bendruomenėje (55,56).

Stacionarinės reabilitacinės priemonės pradedamos taikyti pacientui patekus į specializuotą ligoninės stacionaro skyrių. Atsižvelgiant į ligonio sveikatos būklę, taikomos skirtingos apimties ir intensyvumo reabilitacinės priemonės. Tai yra pirmasis reabilitacijos etapas, po kurio, jeigu reikalingas reabilitacijos priemonių tęstinumas, pacientas nukreipiamas antrajam etapui (25,47).

Antrasis etapas reikalingas tiems pacientams, kuriems po pirmojo etapo išlieka biosocialinių funkcijų sutrikimų. Antrasis etapas vykdomas specialiuose reabilitacijos skyriuose. Pagal biosocialinių funkcijų sutrikimo laipsnį, taikoma atitinkamo lygio reabilitacija. Sunkiausiems pacientams taikoma trečio lygio reabilitacija (57).

Reabilitacijoje su pacientu dirba specialistų komanda, kurioje gali būti net iki 20 narių. Pagrindiniai reabilitacinės komandos nariai yra fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytoja, kineziterapeutas, ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichologas. Kiti specialistai prireikus įsijungia į komandos darbą. Šios grupės darbą koordinuoja gydytojas. Jis yra atsakingas už paciento būklės įvertinimą, kartu su kitais reabilitacijos specialistais numato reabilitacijos tikslus, sudaro reabilitacijos programą, informuoja pacientus bei jo artimuosius apie reabilitacijos eigą, stebi jos efektyvumą, prireikus koreguoja gydymą bei programą, pildo medicininę dokumentaciją. Gydytojas yra ne vadovas, o koordinatorius. Vyksta „horizontalus“ valdymas: kiekvienas komandos narys dirba savarankiškai, o gydytojas atsako už jų bendradarbiavimą. Kad bendradarbiavimas vyktų sklandžiai, rengiami komandiniai aptarimai, kuomet numatomi artimieji ir tolimieji tikslai (47,57,58).

Viename svarbiausių sveikatos politikos dokumentų – Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono leidinyje „Sveikata 21:sveikata visiems XXI amžiuje“ pabrėžiama, kad, norint įgyvendinti bendrus sveikatos priežiūros siekius, būtina sutelkti visus sveikatos priežiūros sistemos dalyvius. Siekiant visapusiškos paciento gerovės reabilitacijos procese, svarbu aiškiai nustatyti reabilitacijos tikslus, ir saugiai jų siekti. To neįmanoma būtų padaryti be komandinio bendradarbiavimo (18).

1.5.1. Komandinio darbo svarba pacientų saugai reabilitacijoje

Dabartiniu metu neabejojama, jog komandinis darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra būtinas. Komanda mokslinėje literatūroje yra apibūdinama gana įvairiai, tačiau dauguma

apibrėžimų interpretuojami panašiai: komanda, tai žmonių grupė, susidedanti iš dviejų ar daugiau asmenų, kurie dirba kartu, kad atliktų tam tikrą užduotį. Komandos tikslas – suburti gerą komandą organizacijos siekiams realizuoti. Kiekvienas šios komandos narys savo ruožtu jaučia didelę atsakomybę, pareigą gerai atlikti darbą. Komandos jausmas skatina specialistus daugiau pastangų skirti darbui, dirbant komandoje vystomas jų bendradarbiavimas, lyderystės įgūdžiai, didinama motyvacija, mažėja klaidų tikimybė (58,59,60).

Reabilitacijos specialistų komanda - tai grupė žmonių, kurių sąveikos dėka yra vykdoma reabilitacija, orientuojant ir įgalinant sergantįjį ar neįgalųjį asmenį siekti optimalaus savo fizinio, psichinio, emocinio ir socialinio funkcionavimo lygio. Reabilitacijoje komandos darbo centre - paciento gerovė. Ji priimama kaip visos komandos darbo tikslas ir kiekvieno nario tikslas atskirai. Komanda turi funkcionuoti grįžtamojo ryšio principu (61).

Pagrindiniai komandos darbo bruožai yra :  bendradarbiavimas,

 tarpusavio pagalba,

 vienalytiškumo ir įvairiapusiškumo pusiausvyra.

Komandoje kiekvienas narys daug gali padaryti tik tada, kai visi nariai maksimaliai palaiko vienas kitą. Dirbantys komandoje paprastai visada pasiekia geresnių rezultatų nei tiek pat žmonių dirbančių individualiai. Komandoje dirbantys žmonės jaučia didesnį pasitenkinimą savo darbu ir bendra veikla, dirba kūrybiškai. Jie skatinami panaudoti visas savo galimybes. Komandos darbo produktas – darbo rezultatas. Jos efektyvumą nusako tiesioginis darbo rezultatų įvertinimas. Komandiniame darbe yra akivaizdi ir individuali, ir komandinė atsakomybė, vertinamas ir atlyginamas darbas, taip pat vertinamos ir individualios pastangos, atliekant bendrą komandos užduotį. Komanda turi nerašytas darbo ir elgesio taisykles, vidinę struktūrą. Priimant sprendimus, atvirai diskutuojama, kiekvienas komandos narys yra lygiavertis. Santykiai tarp komandos narių grindžiami tarpusavio supratimu, pasitikėjimu ir pagarba. Komanda pajėgi prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, įvertinti savo veiklą, ją keisti, neprarasdama tam tikro efektyvumo lygio. Komandoje akcentuojamos bendros visų pastangos pasiekti tikslą (58).

Tyrimais įrodyta, jog pradėjus komandinio darbo mokymą, pagerėjo darbo kokybė, komandos narių elgesys, sumažėjo klinikinių klaidų. Beatrice ir kt. įrodė, jog dirbant komandoje:

 gerėjo pasitenkinimas darbu,  teiktos aukštesnio lygio paslaugos,  didėjo paciento sauga,

 didėjo darbo našumas,

 nepatyrę darbuotojai turėjo didesnę paramą iš kolegų, sumažėjo patiriamas stresas (59).

Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, turime pripažinti, jog vyrauja nelygiaverčiai medikų tarpusavio ryšiai, dideli darbo krūviai, komandinio darbo žinių bei įgūdžių trūkumas. Visa tai didina klaidų ir nepageidaujamų įvykių atsiradimą (18,62).

Komandinis darbas reabilitacijoje gali būti geras pavyzdys kitų sveikatos priežiūros sričių specialistams Lietuvoje, nes gerų rezultatų be komandinio darbo principų būtų neįmanoma pasiekti.

Komandinio darbo sėkmė priklauso nuo komunikacijos komandos viduje, pranešimų apie klaidas sistemos įgyvendinimo, tęstinio mokymosi (29,63).

Komandinis darbas yra reabilitacijos medicinos kertinis akmuo. Europos šalių reabilitacijos specialistai yra pakankamai išsilavinę, įgiję profesinių žinių, tačiau jiems trūksta galimybių įgūdžiams ir požiūriui, apie efektyvų komandinį darbą, bendravimą, bendradarbiavimą, vadovavimą, tobulinti. Todėl dėl netobulo komandinio darbo organizavimo iškyla pavojus reabilitacijos veiksmingumo, tuo pačiu ir pacientų saugumo sumažėjimui (64).

Užsienio tyrėjai, išanalizavę nemažai publikacijų pateikia įrodymų, sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų emocinė būsena, darbo aplinkos sąlygos turi didelės įtakos paciento saugumui. Bloga emocinė paslaugų teikėjo būklė gali lemti didesnį medicininių klaidų ir nepageidaujamų reiškinių skaičių. Todėl reikia didinti medicinos personalo informuotumą, rengiant tobulinimosi kursus, kaip sumažinti klaidų tikimybę, kurias gali lemti žmoniškosios emocijos (65).

Komandinis darbas padeda ne tik gerai atlikti užduotis, bet ir įgalina komandos narius atskleisti savo galimybes. Mokslininkų nuomone, komandinėje veikloje asmenys turi galimybę įgyti naujų įgūdžių, padidinti savo kūrybines galias (66).

Apibendrinant, komandinio darbo svarba reabilitacijos procesui neabejojama, tačiau labai svarbus vaidmuo tenka komandinio darbo koordinatoriui. Jei komandos nariai nebus mokomi bendravimo, bendradarbiavimo, bendro tikslo siekimo, gali iškilti grėsmė paciento saugumui. Todėl siekiant užtikrinti pacientų saugumą reabilitacijos metu, rekomenduojama nuolat tobulinti komunikacinius įgūdžius, siekti saugos kultūros.

1.5.2. Reabilitacijos paslaugų kokybės aspektai

Sveikatos priežiūros kokybė, jos valdymas tampa vienu iš sveikatos priežiūros prioritetų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Europos bei pasaulio šalyse. Vis daugiau dėmesio skiriama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir valdymo kontrolei. Paslaugų kokybės sisteminis kompleksinis vertinimas turėtų būti atliekamas ne tik medicinos profesionalų, bet ir pacientų bei vadybos

specialistų požiūriu. Pagrindiniai struktūriniai kokybės gerinimo elementai reabilitacijoje yra vadovavimas, žmogiškieji ištekliai, informacijos valdymas, komandinis darbas, medicinos personalo vidinė komunikacija bei komunikavimas su pacientais, tarpsektorinis bendradarbiavimas, kultūra ir motyvacinė sistema (3).

Reabilitacijos kokybės sistemos tiesioginiai dalyviai yra šių įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai ir kiti reabilitacijos komandos specialistai. Vienas iš svarbių reabilitacijos paslaugų kokybės rodiklių yra paciento nuomonė apie jam suteiktas reabilitacijos paslaugas. Reabilitacijos paslaugų kokybės vertinimas pacientų požiūriu atliekamas analizuojant pacientų apklausos anketas (31). Mokslinėje literatūroje pateikiama, jog pacientų pasitenkinimas reabilitacijos paslaugomis tiesiogiai priklauso nuo atliktų paslaugų kokybės. Medina – Mirapeix F. ir kt. autorių atliktas tyrimas parodė, jog pacientai, kurie turėjo neigiamos patirties gaunant reabilitacijos paslaugas, nenoriai išreiškė savo nuomonę apie paslaugų kokybę, o tie pacientai, kuriems reabilitacija vyko pagal reabilitacijos planą, ir buvo patenkinti paslaugomis, savo nuomonę apie paslaugų kokybę išreiškė aktyviau (67). Nustatyta, kad nepatenkintų sveikatos priežiūros paslaugomis pacientų yra apie 10 proc.(35). Taigi, net ir įdiegus kokybės vadybos sistemą, išlieka dalis pacientų, kurie žodžiu ar raštu išreiškia nepasitenkinimą gauta paslauga. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad įdiegus kokybės vadybos sistemą reabilitacijos įstaigoje, padidėjo pacientų pasitenkinimas gydytojų, slaugytojų ir kineziterapeutų darbu, bei pacientų lūkesčių patenkinimo lygis (68). Taip pat įrodyta, kad aplinka, kurioje vyksta reabilitacija, turi įtakos pacientų pasitenkinimui paslaugų kokybe. Tiriamiesiems buvo svarbūs fiziniai veiksniai: aplinka (nuolydžiai prie įėjimų, ergonomiškos kėdės, jauki aplinka ir kt.), reabilitacinė įranga, socialinis saugumas, ir organizaciniai veiksniai: laukimo prie procedūrų laikas, procedūros atlikimo laikas, pertraukos tarp gydymo procedūrų, procedūrų suderinamumas ir pacientų saugumas procedūros metu (69).

Kokybės valdymo procesas turi būti pagrįstas bendradarbiavimu bei ilgalaikiais medikų ir pacientų santykiais. Taikant tikslingas reabilitacijos priemones sergantiesiems yra pasiekiama geresnė gyvenimo pilnatvė, psichoemocinė būklė, didėja fizinis aktyvumas, pagerėja biosocialinės funkcijos. Savalaikis informacijos suteikimas apie skiriamą gydymą, vaistus ir pacientų sveikatos būklę užtikrina teikiamų paslaugų saugumą. Todėl reabilitacijos paslaugų kokybės ir saugos užtikrinimui ypatingai svarbus informuotumo aspektas. Tačiau trumpalaikė ar epizodinė pagalba nėra pakankama daugelio susirgimų atvejų, todėl patys ligoniai bei jų šeimos nariai yra įtraukiami į reabilitacijos procesą. Juos būtina išmokyti, kad taptų aktyviais partneriais reabilitacijos procese. Informacija apie sveikatą yra strateginė medžiaga mokymo procese. Mokymas gali sumažinti beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, ugdyti pasitikėjimą savimi, padidinti tikėjimą sėkminga ligos

baigtimi (70). ). Ligos supratimas gali pagerinti pacientų pasitikėjimą ir gydytojų rekomendacijų dėl tolesnio gydymo laikymąsi (9,10,15).

Apibendrinant, kad užtikrinti pacientų saugą reabilitacijos procese, svarbu teikti kokybiškas paslaugas vadovaujantis komandinio darbo principais, bendradarbiauti su pacientais ir jų šeimos nariais, suteikti išsamią informaciją apie reabilitacijos eigą, procedūras, jų poveikį bei užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų tęstinumą.

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Šiuo tyrimu siekiama įvertinti pacientų žinias apie pacientų saugą ir informuotumą. Pasirinktas tyrimo metodas - anketinė apklausa. Ja naudojantis kaip rezultatą siekėme įvertinti pacientų informuotumą apie saugią reabilitaciją, išsiaiškinti pacientų nuomonę apie teikiamų reabilitacijos paslaugų kokybę ir kas lemia pacientų pasitenkinimą jiems teikiamomis paslaugomis. Buvo suplanuotas ir atliktas vienmomentinis tyrimas. Leidimas tyrimui atlikti gautas iš LSMU bioetikos centro. Leidimo nr. BC-VSV(M)-299.

Tyrimas buvo vykdomas reabilitacijos centre „Atgaiva tau“ Jonavos raj. Ruklos k., kur reabilituojami pacientai po judamojo – atramos aparato ir onkologinių - ginekologinių susirgimų. Reabilitacijos centro licencijuota veikla 75 lovoms, iš kurių reabilitacijai II skirta judamojo – atramos aparato ligomis sergantiesiems – 50 lovų, onkologinėmis – ginekologinėmis ligomis sergantiesiems – 20 lovų, ambulatorinei reabilitacijai – 5 lovos. Reabilitacijos centre kasmet gydoma apie 600 - 800 pacientų (2011 m. gydyti - 796, 2012 m. – 660 pacientų).

Planuojant atlikti apklausą, reabilitacijos centro vadovui buvo pateiktas prašymas, leisti atlikti tyrimą. Prašyme buvo nurodytas magistrinio darbo temos pavadinimas, tikslas ir uždaviniai. Tyrimas buvo atliekamas gavus raštišką leidimą.

Pagal statistines imties skaičiavimo lenteles nustatyta šiam tyrimui reikalinga imtis - 248, esant standartinei paklaidai 5 proc. ir pasikliautinajam intervalui 95 proc. (71).

Anoniminė anketinė pacientų apklausa buvo vykdoma 2012 m. birželio 01 d. - 2013 m. vasario 28 d. laikotarpiu. Apklausoje dalyvavo visi tuo metu reabilituojami asmenys. Pati autorė vykdė apklausą tokiu būdu: kiekvienam pacientui prieš išvykstant į namus, reabilitacijos pabaigoje, įteikta anketa pacientams, paaiškintas šios anketinės apklausos tikslas, uždaviniai, užpildytų anketų reikalingumas bei nauda ir pacientai paprašyti jas užpildyti. Siekiant užtikrinti pacientų konfidencialumą, visos pačių pacientų užpildytos anketos buvo metamos į specialią dėžę, skirtą reabilituojamų pacientų anoniminėms anketoms. Bendras tyrimo vykdymo laikotarpiu gydomų pacientų skaičius buvo 444, iš jų tyrime nedalyvavo 144 (32,4 proc.) dėl sunkios sveikatos būklės. Tyrime dalyvavo 300 pacientų, kuriems buvo išdalytos anketos. Pacientai užpildė ir grąžino 272 anketas (atsako dažnis – 90,6 proc.), iš kurių devynios buvo netinkamos toliau tirti, todėl statistinei analizei buvo naudojamos 263 anketos. Visos šios anketos buvo tiksliai užpildytos ir tinkamos