LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
DARJA SYTNIK
ŠUNŲ PROSTATITŲ DAŽNUMAS IR JŲ PATOMORFOLOGIJA
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulien÷
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų prostatitų dažnumas ir jų patomorfologija“:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (– riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5 SUMMARY ... 6 ĮVADAS ... 7 2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 2.1 Anatomija ... 9 2.2. Prostatos funkcija ... 102.3. Priešin÷s liaukos uždegimas (prostatitas)... 10
2.3.1. Prostatitų pasireiškimo dažnumas ... 11
2.3.2. Etiologija ... 11
2.3.3. Prostatitą predisponuojantys veiksniai: ... 12
2.3.4. Prostatito patogenez÷ ... 12 2.3.5. Infekcinis prostatitas ... 12 2.3.6. Neinfekcinis prostatitas ... 14 2.3.7. Aktyvus prostatitas ... 15 2.4. Diagnoz÷... 15 2.4.1. Veterinarin÷ apžiūra ... 15 2.4.2. Rektin÷ palpacija ... 15 2.4.3. Rentgenografija ... 15 2.4.4. Ultragarsinis tyrimas ... 15
2.4.5. Prostatos sekreto pa÷mimas ir jo tyrimas ... 16
2.4.6. Ejakuliato analiz÷ ... 16
2.4.7. Priešin÷s liaukos aspiracin÷ biopsija ... 16
2.4.8. Kraujo tyrimas... 16
2.5. Prostatito klinikiniai požymiai ... 17
2.6. Gydymas... 18
2.7. Profilaktika ... 18
3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 20
3.1. Tyrimo vieta ir medžiaga ... 20
3.2. Histologinis tyrimas ... 20
3.3. Dažymo metodika ... 20
3.4. Mikrobiologinis tyrimas ... 21
3.5. Statistin÷ analiz÷... 21
4. TYRIMŲ REZULTATAI ... 22
4.1. Prostatitų pasireiškimo priklausomyb÷ nuo šuns amžiaus ir veisl÷s... 22
4.2. Ūmaus ir l÷tinio prostatito dažnumas... 25
4.3. Prostatito sąsajos su kitomis prostatos patologijomis ... 27
4
4.5. Histologiniai prostatos uždegimo pokyčiai ... 31
5. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 39
6. IŠVADOS... 41
5
SANTRUMPOS
ARBA – aspiracin÷ biopsine plona adata GPH – gerybin÷ prostatos hiperplazija HE – hematoksilinas ir eozinas
SR – Sirijus raudonasis
AST – Amerikiečių stafordšyro terjeras BZ – Berno zenenhundas
ED – epitelio degeneracija CH – cistin÷ hiperplazija
ECH – epitelin÷ cistin÷ hiperplazija EHT – epitelin÷ hipertrofija
EHP – epitelin÷ hiperplazija PM – plokščialąstelin÷ metaplazija PIN – prostatos intraepitelin÷ neoplazija
6
SUMMARY
Article: Incidence and pathomorphology of canine prostatitis. Author: Darja Sytnik
Supervisor: prof. dr. Albina Aniuliene
The work has been done in Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Veterinary Medicine in the year of 2011 – 2013.
The aim and objectives of research: to determine the frequency of canine prostate and to assess morphological changes.
Object and methods of research:to investigate prostate histology samples of 104 dogs, including prostate of the 89 dogs. There were 41 self-prepared histological samples. Blocks with prostatitis were cut off and dyed with Hematoksilin – eosin and Sirius red. Morphology of prostate samples determined the number of dogs that had prostate, prostate inflammation, type and stages of inflammation and type of pathology that occurred with prostate. All prostate cases were grouped according to breed, age, stage of inflammation and type of pathology that occurred with prostate. There was microbiological investigation accomplished. Average difference was calculated to assess Student's unpaired odd criteria. Data considered to be statistically significant when p<0, 05.
Results: The most common prostate inflammation affects middle-aged dogs (5-10 years). It was noticed that prostate for German shepherd occurs more often than for the other dog breeds. Analyzing inflammatory manifestations of breeding and crossbreeds dogs, we found out that the occurrence of prostatitis was likely to be for mongrel breeds dogs than for pure breeds, although the difference was only 1 percent.
Conclusions: The survey result indicates that prostate inflammation is a common dog disease. Prostatitis was found in (85.5%) cases studied. Middle-aged dogs had more chronic prostatitis (36%) than acute (17%). Older dogs suffer from prostatitis at least twice as much as younger dogs. The lowest risk of developing the prostate inflammation is for dogs up to 4 years old. In research cases prostate inflammation was often caused by E. coli, rarely - Klebsiella spp., Pseudomonas spp. Prostate inflammation has connection with other pathologies. Usually associated with prostatitis epithelial and / or cystic hyperplasia (49 percent) was diagnosed. Less PIN (16 percent), Atrophy – (9 percent).
7
ĮVADAS
Prostatos funkcija yra labai svarbi dauginimuisi. Prostatos sekretas palaiko spermatozoidų gyvybiškumą, o kopuliacijos metu padeda spermatozoidams pasiekti kiaušialąstę, valo šlapimtakį. Prostatitas – tai priešin÷s liaukos uždegimas. Lietuvoje šunys dažnai serga prostatitu. Dažnai ši liga aptinkama per v÷lai, jau tada, kai atsiranda prostatos patologiniai pakyčiai, pvz. hiperplazija, cistin÷ hiperplazija, abscesai, navikai. Prostatos uždegimą labai sunku nustatyti, nes simptomai būna neryškūs, o kartais jų visiškai n÷ra (l÷tinio uždegimo) atveju. Gali būti sumaž÷jęs lipido, o tiriant spermą galima nustatyti spermatozoidų judrumo sumaž÷jimą. Atliekant palpaciją šuo jaučia skausmą pilvo srityje, rektiškai palapuojant prostatą galima nustatyti jos padid÷jimą, asimetriją, cistas. Dažnai pasireiškia poliurija, gali būti kraujavimas šlapimo metu arba periodiškai laš÷ti kraujingas šlapimas. Patologijos metu šunų prostata gali padid÷ti ir užspausti šlapimkanalį ir gaubtin÷s žarnos galą, o tai gali sukelti dažną šlapinimąsi mažais kiekiais, defekacijos metu stiprų stanginimąsi. Tiksliai nustatyti prostatos uždegimą galima atlikus ultragarsinį, rentgenologinį, kraujo, ejakuliato tyrimus, palapuojant rektiškai arba pa÷mus biopsinę medžiagą. Kokybiškiausiai nustatyti prostatitą galima padarius histologinį tyrimą. Mikroskopiškai tiriant galima įvertinti uždegimo laipsnį, nustatyti patologinius pakitimus ir pritaikyti gydymą. Bet dažniausiai gydymas skiriamas simptominis. Lietuvoje daugiau paplitęs chirurginis gydymas (kastracija) kartu su antibiotikų skyrimu. Kastruojami tik tie šunys, iš kurių neplanuojama gauti palikuonių. Po kastracijos sumaž÷ja testosterono kiekis, kuris skatina prostatos atrofiją. Taip mažinamas sergančių prostatitu palikuonių kiekis. Veterinarijos gydytojas privalo žinoti kaip nustatyti prostatos uždegimą ar kaip atskirti simptomus nuo šlapimo sistemos ligų. Dabartiniu metu Lietuvoje mažai nagrin÷jamas prostatitas, nors jis sukelia gyvūnams kančias.
8 Darbo tikslas: nustatyti šunų prostatito dažnumą bei įvertinti morfologinius pakitimus.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti prostatitų pasireiškimo dažnumą pagal šuns veislę ir amžių. 2. Įvertinti patohistologinius pokyčius prostatitų atvejais.
3. Morfologiškai įvertinti prostatitų eigą, formas bei išplitimą. 4. Įvertinti prostatitų sąsajas su kitomis prostatos patologijomis.
9
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Anatomija
Prostata – vienintel÷ šuns priedin÷ lytin÷ liauka. Iš visų naminių gyvūnų, šunys turi didžiausią, lyginant su kūnu, prostatą (Nickel ir kiti, 1979). Jaunų šunų prostata yra dubens ertm÷je, bet su amžiumi ji did÷ja ir nusistumia į kaudalinę pilvo ertm÷s dalį (Beverly ir kiti, 2000).
Liaukos dydis labai svyruoja priklausomai nuo šuns veisl÷s ir būna kiaušinio – lazdyno riešuto formos ir dydžio (Johnston ir kiti,
2000). Priešin÷ liauka tai – retroperitoninis, bilateralin÷s simetrijos liaukin÷s – raumenin÷s
struktūros organas (Stephen,
Ettinger 1983, Johnston ir kiti 2000). Priešin÷ liauka sudaryta iš dvejų dalių: 1) priešin÷s liaukos kūno (corpus prostatae) ir 2) išs÷tin÷s priešin÷s liaukos dalies
(pars disseminata prostatae).
Liaukos kūnas guli ant šlapl÷s priešin÷s dalies, o išs÷tin÷ liaukos dalis įeina į šlapl÷s priešin÷s dalies gleivin÷s sud÷tį (1 pav). Liaukos
kūną gaubia glaudaus
netaisyklingo kolageninio jungiamojo audinio kapsul÷. Iš kapsul÷s atsišakojančios pertvaros dalija priešin÷s liaukos kūno parenchimą į skiltis. Kiekvienoje skiltyje liaukų galines dalis gaubia itin vaskuliarizuota raumenin÷ elastin÷ stroma. Ji išspaudžia iš liaukos sekretą. Vamzdin÷s – pūslin÷s liaukos galin÷s dalys išklotos gleivinių egzokrinocitų. Ištekamieji latakai prasideda iš surenkamojo ančio; jie iškloti pereinamojo epitelio. Išs÷tin÷s dalies liaukinis audinys koncentriškais sluoksniais išsid÷stęs per visą šlapl÷s priešin÷s dalies ilgį. Jis sudarytas iš vamzdinių – pūslinių galinių dalių ir ištekamųjų priešin÷s liaukos latak÷lių, kurie atsiveria į šlaplę. Įvairių gyvulių rūšių abi šios liaukos dalys išsivysčiusios nevienodai (2 pav.) (Padaiga, 2006). Šuns prostatos veikla priklauso nuo androgenų kiekio, jos augimą ir dydį apsprendžia testosterono kiekis (Johnston ir kiti, 2000). Po kastracijos, išnykus testosteronui, suaugusių šunų prostata atrofuojasi dienų b÷gyje, (50%) sumaž÷jimas įvyksta 3 savaičių laikotarpyje, (70%) sumaž÷ja per 9 savaites po operacijos, o jaunų –
1 pav. Prostatos lokalizacija
10 nustoja augti ir vystytis (Beverly ir kiti, 2000, Barsanti ir kiti, 1997). Sveikų šunų prostatos dydis šonin÷je apžvalgin÷je pilvo rentgenografijoje tur÷tų būti ne ilgesnis kaip (70%) atstumo nuo kryžkaulio keteros iki dubens kaulo kranialin÷s dalies. Prostata yra apvali ir lygi. Tarp priekin÷s prostatos skilties dalies ir užpakalin÷s šlapimo pūsl÷s dalies yra trikampiu išsid÷stęs riebalinis audinys. Nustatant ultragarsu, o ne grafiškai, sveiko, nekastruoto šuns prostata taip pat yra apvali ir lygi ir turi difuzinę, nehomogeninę echostruktūrą (Johnston ir Feeney, 1986).
2.2. Prostatos funkcija
Sveikų šunų prostatos atitinkamo tūrio skysčio sekrecija yra nuolatos atsinaujinanti ir gaminama neatsižvelgiant į veisimo dažnumą. Prostatos sekretas valo šlaplę, prieš ejakuliaciją ir sudaro skystąją spermos dalį, gyvybiškai svarbią spermatozoidams (Johnston ir kiti, 2000).
2.3. Priešin÷s liaukos uždegimas (prostatitas)
Prostatitas gali pasireikšti bet kokio amžiaus šunims, bet dažniausiai senesniems, sergantiems hiperplazija ir retai sutinkamas kastruotiems šunims d÷l prostatos atrofijos. Uždegimas dažniausiai sutinkamas lytiškai subrendusiems šunims (Cheryl ir kiti, 1997). Šuns prostata nuolat gamina sekretą, kuris iš liaukos pasišalina ejakuliacijos metu, o ramyb÷s laikotarpyje kaupiasi pačiose ląstel÷se ir sinusuose bei fiziologiniu refliuksu nuteka į šlapimo pūslę. Kanal÷lių atsiv÷rimo vietose šuo neturi kavernozinio tipo darinių, tod÷l prasid÷jus uždegimui mikroorganizmai lengvai prasiskverbia į atvirus prostatos ekskrecinius latak÷lius. Šlapl÷s uždegimo atveju sekrecin÷s angel÷s tampa atviresn÷mis. Jose susikaupia eksudatas iš šlapl÷s (pūlių kamšteliai), kurie ejakuliacijos metu neleidžia visiškai ištek÷ti sekretui. Šlapl÷s uždegimo metu šlapimo pūsl÷ ir pilvo raumenys greičiau ir stipriau stumia šlapimą, kuris per pažeistas latak÷lių angeles prasiskverbia į liauką, dar labiau
2 pav. Prostatos histologinis vaizdas
11 apsunkindamas uždegimą prostatoje. Pakitus liaukos struktūrai, prostata negali normaliai gaminti ir išskirti sekreto. Jis gausiai kaupiasi pačiose ląstel÷se ir acinusuose ir net kanal÷liuose. Pakinta sekreto sud÷tis, jame dauginasi mikroorganizmai, vystosi prostatos uždegimas. Bakterijos, patekusios į prostatą, pradeda daugintis atskirose skiltel÷se. Vystosi židininis prostatitas. Uždegiminis procesas plinta į kitas skilteles, vystosi difuzinis uždegimas. Bakterijų medžiagų apykaitos bei ląstelių irimo produktai sukelia kraujo apytakos bei kraujagyslių pakitimus. Kraujagysl÷s išsiplečia, sul÷t÷ja kraujotaka, padid÷ja kraujagyslių pralaidumas, vystosi hiperemija ir edema. Leukocitai iš kraujagyslių migruoja į audinius. D÷l uždegimo pažeidžiamas kraujagyslių endotelis, kraujo plazma lengvai pateka į acinusus ir atneša daug baltymų, mineralinių medžiagų, biologiškai aktyvių junginių. Susilyginama prostatos ir kraujo pH, audiniuose labai padid÷ja osmosinis sl÷gis. Į pažeidimo vietą pritraukiami leukocitai ir makrofagai, kurie atlieka fagocitozę.
Prostatoje susiformuoja abscesai arba uždegimas, apimantis visą liauką. Tiriant histologiškai uždegimo apimtą prostatą randami neutrofilai ir/arba mononuklearin÷s uždegimin÷s ląstel÷s prostatos liaukiniame epitelyje ir/arba liaukos spindyje, o taip pat randamos uždegimui būdingos ląstel÷s (įskaitant limfocitus) prostatos stromoje (Dorfman ir kiti, 1995).
2.3.1. Prostatitų pasireiškimo dažnumas
Baužait÷ ir Aniulien÷ (2003) uždegimą hiperplazuotose liaukose nustat÷ (42%) atvejų. (7,7%) tirtų šunų buvo rasta epitelin÷ cistin÷ hiperplazija ir pūlinis uždegimas su cistų ir abscesų formavimusi.
2.3.2. Etiologija
12 trakto, kv÷pavimo, urogenitalin÷s sistemų, odos, ir visų kitų vietų. Limfogeniniu keliu mikroorganizmai į prostatą gali pakliūti iš šalia esančių audinių bei limfinių mazgų (Johnston ir kiti, 2000).
2.3.3. Prostatitą predisponuojantys veiksniai:
endogeniniai ir egzogeniniai (gydymas steroidiniais hormonais ir kt.) hormonų pusiausvyros sutrikimai. Jie organizme sukelia prostatos hiperplaziją. Hiperplazijos atveju prostatos ląstel÷s gausiai dauginasi, keičiasi prostatos struktūra, liauka darosi jautresn÷ uždegimui. Gleivin÷s metaplazijos atveju acinusuose atsiranda daug surag÷jusių ląstelių, kurios ne tik užkemša latak÷lius ir sukelia sekreto stazę, bet ir pačios, dirgindamos acinusus, sukelia jų uždegimą.
prostatos navikai. Jie ne tik spaudžia, užkemša ir uždaro latak÷lius, bet ir sutrikdo vietinius apsauginius mechanizmus;
did÷jančios cistos spaudžia parenchimą, sutrikdo acinusų kraujotaką ir sekreto gamybą. Spausdamos latak÷lius, trukdo pasišalinti sekretui, vystosi jo staz÷. Šitoks sekretas gera terp÷ vystytis mikroorganizmams;
šalimais esančių organų (pvz.: šlapimo) uždegimas;
organizmo peršalimas;
organizmo bendrų ir vietinių apsauginių mechanizmų nusilpimas;
apsinuodijimas (nuodai ar jų metabolitai dirgina liauką ir sukelia jos uždegimą); sutrikusi medžiagų apykaita, badavimas;
nuolatiniai ir ilgalaikiai stresai. Jie sekina nervų sistemą. Sutrikusi prostatos inervacija ir medžiagų apykaita pridisponuoja uždegimo atsiradimą;
prostatos traumos;
kraujo apytakos sutrikimai. Jie gali išsivystyti d÷l infekcinių ligų, širdies ir kraujagyslių nepakankamumo, kepenų ciroz÷s (Cheryl ir kiti, 1997).
2.3.4. Prostatito patogenez÷
Prostatitas gali būti infekcinis ir neinfekcinis (aseptinis) – nemikrobin÷s kilm÷s, ūmus ir l÷tinis, aktyvus ir l÷tinis aktyvus.
2.3.5. Infekcinis prostatitas
13 Simptomai yra panašūs į ūmaus prostatito ypatingai jeigu abscesai trūksta, bet gali būti mažiau aštrūs ir sukelti tiktai intermituojančią šlapimo takų infekciją. Palpuojant jaučiama prostatos asimetrija ir skausmingumas. Abscesai gali būti labai dideli. Jie gali užimti visą dubens ertmę ir sukelti disuriją. Jie yra pavojingi gyvybei, kadangi gali sukelti hipoalbuminemiją, septicemiją, endotoksemiją, ir lokalizuotą peritonitą. Ūmus prostatitas visada būna išplitęs, l÷tinis – daugiau židininis. Infekcinio prostatito atsiradimą sąlygoja egzogeniniai (infekciniai) ir endogeniniai (imuniniai, hormoniniai, neurogeniniai) veiksniai. Vieni iš jų yra pirminiai, kiti – antriniai. Sekreto staz÷, androgeninis nepakankamumas, neurogeniniai sutrikimai, reaktyvumo sumaž÷jimas sąlygoja prostatos apsauginių mechanizmų sutrikimus. Kiti veiksniai – tiesiogiai pažeidžia liauką (Dorfman ir kiti, 1995). L÷tinio infekcinio prostatito atveju dažniausiai pažeidžiami ekskreciniai kanal÷liai ir paviršiniai acinusai (arčiau šlapl÷s), uždegimas apima atskiras prostatos skilteles. Tai silpno ir vidutinio stiprumo uždegimas, kuriam būdingas negausus epitelinių ląstelių atsidalijimas, gleivių sekrecija ir nedidel÷ leukocitų infiltracija. Jo pas÷koje gali susidaryti mikroabscesai arba maži nekroz÷s židin÷liai, kurie v÷liau gali tapti dideliais abscesais. Infekcinio prostatito suk÷l÷jai yra specifiniai ir nespecifiniai. Specifiniams suk÷l÷jams priskiriami: Brucella canis, Mycobacteria, Blastomyces dermatiditis.
Brucella canis gali infekuoti prostatą, bet ji dažniau pažeidžia s÷klides, ants÷klidį, kapšelį. Brucella canis prostatoje sukelia koaguliacinę nekrozę ir l÷tinį jos uždegimą. Joje susikaupia daug MMS ląstelių. Vystosi nekrozinis kraujagyslių uždegimas ir jų tromboz÷. Prostatoje vystosi fibroz÷. Ji sunyksta, nustoja funkcionuoti. Brucella canis prostatoje gali išsilaikyti ilgus m÷nesius ir nesukelti žymios patologijos, dažniausiai tik atrofiją. Kartais šuo savaime pasveiksta ir tampa atsparus reinfekcijai.
Blastomikoz÷ ir tuberkulioz÷ yra ypatingai reti šunų susirgimai, kurių atveju būna pažeidžiama ir prostata. Be to, kartu yra pažeidžiamos s÷klid÷s ir ants÷klidžiai. Tai visada l÷tinai, besimptomiai susirgimai. Prostatoje susidaro granulomų židin÷liai, kurie gali susilieti. Tada liaukoje randama viena didel÷ granuloma, kurią supa jungiamojo audinio kapsul÷. Toks darinys deformuoja šlaplę ir šlapimo pūslę (sutrinka šlapinimasis) ir spaudžia tiesiąją žarną (vyksta konstipacija). Prostatoje gali susiformuoti didel÷ ertm÷, susijungianti su šlaple (Dorfman ir Barsanti, 1995, Paclikova ir kiti, 2006).
14 Nespecifiniams infekcinio prostatito suk÷l÷jams, kurie dažnai sukelia ir kylančiąją infekciją, yra priskiriami: Escherichia coli, Enterobacter, Staphylococcus (Staphylococcus aureus), Streptococcus getis, Proteus (proteus mirabilis), Pseudomonas (pseudomonas aeruginosa), Pasteurella, Haemophlus, Klebsiella gentys, Ureaplasma ir Mycoplasma (mycoplasma canis), taip pat oportunistiniai patogenai bei virusai. Iš patologin÷s medžiagos dažniausiai yra išskiriama Escherichia coli ir gram – teigiami mikroorganizmai (Staphylococcus ir Streptococcus).
Gram – neigiami mikroorganizmai retai sukelia prostatitą. Nemažiau svarbūs yra Mycoplasma ir Ureaplasma. Šie viduląsteliniai mikroorganizmai randami kliniškai sveikų šunų ejakuliate. Bakterijos gali būti L formos, tod÷l kartais jas sunku nustatyti. Infekcinį prostatitą gali sukelti adenovirusai. Jie šunims sukelia paragripą. Adenovirusų sukeliama patologija panaši į aseptinį prostatitą. Labai retai prostatos uždegime dalyvauja Cryptococcus neoformans, Coccidiodes immitis. Prostatos uždegimas daugeliu atvejų prasideda nuo šlapl÷s ir s÷klinio gumbur÷lio uždegimo (Dorfman ir kiti, 1995, Cheryl ir kiti, 1997, Beverly ir kiti, 2000, Mukaratirwa ir kiti, 2001).
2.3.6. Neinfekcinis prostatitas
D÷l įvairių priežasčių, bet dažniausiai d÷l sekreto staz÷s yra sudirginama prostatos parenchima, į dubenį ir prostatą priplūsta daug kraujo. D÷l sekreto pertekliaus prostatoje, greito ir gausaus kraujo pritek÷jimo prostata ūmiai padid÷ja. Toks jos pabrinkimas sukelia skausmus tarpviet÷s, dubens, pasl÷psnio ir net išorinių lytinių organų srityse. Padid÷jusi prostata spaudžia šlaplę ir tiesiąją žarną. Sutrinka defekacija ir šlapinimasis. Hiperemijos pas÷koje prostatoje vystosi edema, prostata labai pabrinksta, pažeidžiamos liaukos kraujagysl÷s. Šuniui pasirodo kraujingos išskyros iš šlapl÷s, kurios dažniausiai apibūdinamos kaip aseptinis prostatinis kraujavimas. Šlapime atsiranda kraujas, o jeigu šuo dar lytiškai aktyvus, kraujas
15 reakcijos, sekreto gamyba ir sekrecija. Acinusuose susikaupia daug sekreto, kuriame sumaž÷ja humoralinių ir ląstelinių atsparumo faktorių. D÷l sekreto staz÷s cinusuose sutrinka jo atnaujinimas. Susikaupęs sekretas dirgina audinius ir sukelia uždegimą. D÷l kraujo apytakos sutrikimų pakinta prostatos intersticinis audinys. Jis tampa puresnis, o acinusuose labiau kaupiasi sekretas. Tai dar labiau pasunkina kraujo apytakos sutrikimus prostatoje (Dorfman ir kiti, 1995, Cheryl ir kiti, 1997, Beverly ir kiti, 2000).
2.3.7. Aktyvus prostatitas
Taip pat ir l÷tinis aktyvus prostatitas yra uždegiminis procesas, kuriam būdinga uždegimo ląstelių infiltracija stromoje ir kituose liaukos elementuose. Aktyvaus uždegimo metu gali būti nustatoma epitelio antrin÷ proliferacija kaip atsakas į uždegiminį procesą. Proliferuojančios ląstel÷s gali tur÷ti silpną citologinę atipiją (Suwa, ir kiti, 2002).
2.4. Diagnoz÷
2.4.1. Veterinarin÷ apžiūra
Prostata yra apčiuopiama dubens srityje; tačiau, jeigu ji yra padid÷jusi, gali būti randama aukščiau. Kita ranka spaudžiant kaudalinę pilvo dalį link uodegos, prostata gali būti nustumta į dubens kranialinę sritį ir gali būti apčiuopta atliekant rektalinį tyrimą. Padid÷jusi prostata gali būti nustatyta apčiuopiant pilvą (Mukaratirwa ir Chitura, 2007).
2.4.2. Rektin÷ palpacija
Palpuojant rektiškai prostata galima nustatyti jos dydį, konsistenciją, formą, prostatos paslankumą. Pagrindinis rektinio tyrimo tikslas – nustatyti prostatos skausmingumą arba hiperplaziją, kuri dažniausiai pasitaiko vyresnio amžiaus šunims. Skausmingumas gali rodyti prostatos uždegimą arba sepsinį procesą liaukoje. Svarbu atkreipti d÷mesį į šuns veislę, amžių ir ar jis buvo kastruotas.
2.4.3. Rentgenografija
Paprastoje lateralin÷je ir ventrodorsalin÷je nuotraukose galima nustatyti prostatos formą (simetrin÷, asimetrin÷), padid÷jimą. Tikslingesniems įvertinimams daromas kontrastavimas, kuris tiksliau parodo prostatos pakitimus.
2.4.4. Ultragarsinis tyrimas
16 2.4.5. Prostatos sekreto pa÷mimas ir jo tyrimas
2.4.6. Ejakuliato analiz÷
Ejakuliuotas prostatos skystis n÷ra sterilus, nes jame kaupiasi mikroorganizmai iš užpakalin÷s šlapl÷s. Tačiau, prostatos skysčio surinkimas per fizinę ejakuliaciją yra neinvazin÷ procedūra ir labiau taikoma sveikiems šunims iš kurių dažnai imama sperma. Bakterijų auginimas tur÷tų būti kiekybinis; svarbus yra daugiau nei 10,000 bakterijų/ml vieno organizmo auginimas.
Prostatos masažas – alternatyvus būdas surinkti šunų prostatos skystį, kada d÷l prostatos
skausmingumo, patirties trūkumo ar temperamento neįmanoma paimti spermos (Barsanti, 1995). Pradžioje šuniui leidžiama nusišlapinti, po to jis paguldomas ant šono ir į šlapimo pūslę įvedamas šlapimo kateteris transuretriniu būdu. Pūsl÷ ištuštinama ir likęs šlapimas surenkamas šlapimo analizei ir, jeigu dar nebuvo atlikta, bakterijų auginimui aerobin÷mis sąlygomis. Keletą kartų praplaunama pūsl÷ steriliu skysčiu. Atitraukiamas šlapimo kateteris į distalinę prostatos sritį kaip nustatyta rektin÷je apčiuopoje. Prostata masažuojama 1-2 minut÷s per tiesiąją žarną arba per pilvą, arba per abi vietas. L÷tai per kateterį įleidžiama 5-10 ml sterilaus (0.9%) fiziologinio tirpalo, rankomis suspaudžiant šlapl÷s angą aplink kateterį, kad išvengti skysčio ištek÷jimo. Perkeliant kateterį į šlapimo pūslę, švelniai per kateterį išsiurbiamos epitelio ląstel÷s iš prostatos, ateinantis šlapimas ir skystis, įleistas į šlapimo pūslę. Tokiu būdu skystis surenkamas citologiniam tyrimui ir bakterijų auginimui. Jeigu įtariama prostatos neoplazija su viršutin÷s prostatin÷s šlapl÷s invazija, m÷giniuose, gautuose atlikus prostatos masažą, bus daugiau auglio ląstelių nei skysčio (Barsanti ir Finco, 1984).
2.4.7. Priešin÷s liaukos aspiracin÷ biopsija
Naudojant tokią technologiją, seduotas šuo paguldomas ant šono ir įvedamas šlapimo kateteris. Šlapimo pūsl÷ ištuštinama ir praplaunama su fiziologiniu tirpalu. Kateteris atitraukiamas į prostatin÷s šlapl÷s sritį ir pirštu su užmauta pirštine masažuojama prostata per tiesiąją žarną, kad išsiliejusios ląstel÷s ir skystis į prostatinę šlaplę būtų pašalintos kateterio pagalba. Kontroliuojant ultragarsu atliekam medžiagos aspiracija biopsine plona adata (ABPA) iš prostatos audinio. Bakterijų auginimas iš tokių m÷ginių yra labai svarbus, nes prostatin÷je šlapl÷je ar prostatos audinyje n÷ra normalios floros. Barsanti ir kiti (1983) atlikę tyrimus nustat÷, kad 80% atvejų bakterijų rūšys ir jų kiekis ejakuliuotame prostatos skystyje ir biopsiniame audinyje buvo panašūs. O (75%) atvejų ABPA diagnostiniai duomenys atitinka šunų prostatos ligos histopatologinę diagnozę (Powe ir kiti, 2004).
2.4.8. Kraujo tyrimas
17 2.5. Prostatito klinikiniai požymiai
Sergančių prostatitu šunų klinikiniai simptomai kinta priklausomai nuo ligos trukm÷s. L÷tinis infekcinis prostatitas dažniausiai nesukelia jokių klinikinių simptomų. Pakinta spermos kokyb÷, sumaž÷ja jos judrumas, bet ne visada. Kartais sumaž÷ja libido, nes prostatos susitraukimas tampa skausmingas arba šuo tampa nevaisingu. Prostata gali būti padid÷jusi, skausminga. Šuniui retkarčiais pakyla kūno temperatūra ir nuolat pasikartoja šlapimo takų infekcinis uždegimas su išskyromis iš šlapl÷s ar be jų d÷l infekuoto prostatos refliukso į šlapimo takus. Ūmus infekcinis prostatitas pasireiškia bendru stipriu negalavimu, depresija, prostatos dideliu skausmingumu ją palpuojant rektiškai, poliakiurija, disurija. Gali būti skausmingas ir įtemptas pilvas, skausminga ir išlenkta visa užpakalin÷ kūno dalis, šuniui pasireiškia sukaustyta eisena, silpna anoreksija. Esant stipriam prostatitui šuo karščiuoja, skausmingai ir ilgai šlapinasi. Pasireiškia hematurija. Sutrinka defekacija (tenezmus). S÷klid÷s, ants÷klidžiai, apyvarp÷, o kartais ir užpakalin÷s kojos skausmingi ir pabrinkę. Tiriant prostatą apčiuopos būdu ji asimetriškai padid÷jusi, lygiu paviršiumi, paslanki, labai skausminga, bet dažniausia nepakitusios konsistencijos. Šlapime gali būti bakterijų, leukocitų, kadangi retogradiniu būdu patenka iš prostatos uretros į šlapimo pūslę. Dažnai kartu pasireiškia uretritas ir bakterinis cistitas. V÷liau pasireiškia apatija, letargija, prasideda sepsis, susirgimas apsunkinamas peritonitu. Dažnai iš uždegimo apimtos prostatos bakterijos patenka į kraujo t÷kmę ir visas organizmas infekuojamas cirkuliuojančiais toksinais, tod÷l kaip komplikacija gali įvykti šokas ir baigtis gaišimu. Jeigu prostatitas tinkamai negydomas medikamentais arba chirurgiškai gali pasireikšti išplitusi vidukraujagyslin÷ koaguliopatija. .Ūmius prostatitus reikia skirti nuo GPP ir cistų, l÷tinį prostatitą – nuo navikų. Prognoz÷ priklausomai nuo susirgimo eigos, bendros organizmo būkl÷s būna gera arba abejotina (Cheryl ir kiti, 1997, Beverly ir kiti, 2000, Kawakami ir kiti, 2006).
1 lentel÷. Skirtingi požymiai sergant ūmiu ir l÷tiniu prostatitu (Nimand ir Suter, 2001)
Prostatitas Ūmus L÷tinis
Prostatos dydis ir
forma Padid÷jusi, lygi
Normali arba padid÷jusi, turinti paviršiaus nelygumų, gali būti asimetrin÷
Konsistencija
Sustand÷jusi, minkšta,
cistiška Kieta, grūd÷ta
Temperatūra,
skausmas Gali būti nustatomas Gali būti nustatomas arba nenustatomas
Šlapimo tyrimai Hematurija, piurija Gali būti piurija
Kraujo tyrimai
Leukocitoz÷, poslinkis į
kairę Normos ribose arba leukocitoz÷
18 2.6. Gydymas
Tinkama antibiotikų terapija pritaikoma pagal bakterijų jautrumą. Lingir kiti (1983) nustat÷, kad bakterijų auginimas iš prostatos skysčio (60%) atvejų tinkamai leido diagnozuoti prostatitą ir pasirinkti tinkamus vaistus. Ūmaus prostatito atveju yra žymus prostatos kapsul÷s pažeidimas, o tai reiškia, kad beveik bet koks antibiotikas gali prasiskverbti į prostatos audinį. Šunims, sergantiems l÷tiniu prostatitu, į prostatą prasiskverbia ir lieka jos viduje tik tie antibiotikai, kurie yra greitai tirpstantys riebaluose, praktiškai nesijungia su baltymais ir jonizuojasi prie prostatos audinio pH (Dorfman ir Barsanti, 1995). Fibroelastin÷ stroma, dalinanti skilteles šuns prostatos viduje, riboja vaistų patekimą į audinį (Wientjes ir kiti, 2005). Antibiotikai, atitinkantys kriterijus, sudaryti iš fluorochinolonų, trimetoprimo – sulfato junginių ir chloramfenikolių. Įrodyta, kad fluorochinolonų grup÷s vaistai: enrofloksacinas ir ciprofoksacinas pasiekia didelę koncentraciją prostatos audinyje (Martiarena ir Llorente, 1993, Dorfman ir kiti, 1995, Albarellos ir kiti, 2006).
Fluorochinolonai yra cviterjonai, jonizuojantys prie didelio pH; taip pat yra įrodyta, kad lyginant sveikus šunis ir šunis, sergančius l÷tiniu bakteriniu prostatitu, enrofloksacinas įsiskverbia į prostatą vienodai gerai (Dorfman ir kiti, 1995).
Pradinis gydymo antibiotikais kursas skiriamas 4 – 6 savait÷ms. Šuns savininkai persp÷jami, kad ilgalaikis trimetoprimo ir sulfo junginių vartojimas gali sukelti šalutinių poveikių, tokių kaip: sausų akių sindromą, endeminį gūžį, anemiją d÷l folin÷s rūgšties stokos (Rubin, 1990; Torres ir kiti, 1996). Pakartotinas prostatos skysčio ar audinio bakterijų auginimas turi būti atliktas pra÷jus 1 savaitei po antibiotikų gydymo pabaigos, ir jeigu jų nerandama, tuomet bakteriologinis tyrimas dar kartą kartojamas po vieno m÷nesio. Jeigu prostatito pagrindin÷ priežastis n÷ra nustatyta (pavyzdžiui, iškastravus šunį, kontroliuoti GPH), tuomet prostatito analiz÷ tur÷tų būti atliekama kas 3-6 m÷nesius (Freitag ir kiti, 2007). Galimas kastracijos taikymas kartu su ūmaus arba l÷tinio prostatito gydymu antibiotikais tam, kad kuo greičiau sumažinti testosterono poveikį prostatai. Gydymo strategija pasirenkama tokia, kad galima būtų pakeisti hormoninę stimuliaciją nesumažinant vaisingumo sergantiems ūminiu ir l÷tiniu prostatitu. Kastracija taikoma, jei neturima tikslo išsaugoti šuns vaisingumo. Šuniukų arba jaunų suaugusių šunų kastracija apsaugo juos nuo prostatos hiperplazijos ir tuo pačiu nuo uždegimo, kadangi liauka greitai atrofuojasi ir yra pašalinamas testosterono šaltinis. Tačiau kastracija neapsaugo prostatos nuo piktybinių navikų vystymosi, kurie pasireiškia panašiai vienodu dažnumu kastruotiems ir intaktiniams šunims (Cheryl ir kiti, 1997, Beverly ir kiti, 2000).
2.7. Profilaktika
20
3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
3.1. Tyrimo vieta ir medžiaga
Tyrimas atliktas LSMU Veterinarijos akademijoje, Užkrečiamųjų lygų katedroje, Patologijos cente 2011-2013 metais. Iš viso savarankiškai histologiškai ištirti 104 preparatai. Visa medžiaga tyrimams buvo paimta iš patologinio centro archyvo. M÷giniai buvo imami iš nugaišusių šunų, kurie buvo pristatyti į patologini centrą su lydraščiais, prostatos.
Tirti šunys buvo įsiskirstyti į 4 grupes: 4 – 7 m÷nesių, 1 – 4 metų, 5 – 10 metų ir 11 – 16 metų.
3.2. Histologinis tyrimas
Savarankiškai nudažytas 41 m÷ginys. Parafininiai blokeliai su prostata pjaustyti rotaciniu mikrotomu ir gauti 4 µm storio pjūviai. Jie buvo užd÷ti ant objektinių stiklelių ir džiovinami 24 val. M÷giniai dažyti hemotoksilinu eozinu 18 ir 23 sirijaus raudonoju, kiti preparatai buvo jau nudažyti. Visi m÷giniai mikroskopuojami šviesiniu mikroskopu OLYMPUS. Šunys buvo suskirstyti pagal veislę, amžių, uždegimo laipsnį, patologijas, kurios dažnai pasitaiko kartu su prostatitu. Buvo nustatyta, kad iš 104 prostatos m÷ginių 15 buvo be uždegimo, tai reiškia, kad nesergantys prostatitu, vienas prostatos preparatas buvo be patologinių pakitimų.
3.3. Dažymo metodika
I. Dažymas hematoksilinu – eozinu: 1) Pjūvio deparafinavimas ksilenu.
2) Pjūvio dehidravimas 96° etilo alkoholiu, izopropanolio alkoholiu. Prieš dažymą skalaujama vandeniu, kuris pašalina alkoholį.
3) Pjūvio dažymas hematoksilinu 10 min., merkiamas į vandenį 5 min., etilo alkoholis 96° – 2 min., vanduo 5 min., eozino dažai – 5 min., vanduo 1 min.
4) Pjūvių dehidratavimas izopropolio alkoholiu 1 min., 96° etilo alkoholiu 1 min.
5) Pjūvių skaidrinimui naudojamas ksilenas 1 min., po to dengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojama ilgalaikio saugojimo dengiamoji terp÷ (Kanados balzamas).
21 II. Dažymas Sirijaus raudonuoju:
1. Pjūvio deparafinavimas ksilenu 10 min.
2. Pjūvio dehidravimas 96° etilo alkoholiu 10 min., izopropanolio alkoholiu 10 min.. 3. Pjūvio veikimas Sirijaus raudonojo – pikrino rūgšties tirpalu 1 val.
4. Pjūvio veikimas 0,01 N HCl tirpalu 1 – 2 min.
5. Pjūvių dehidratavimas izopropolio alkoholiu 2 – 4 min., 96° etilo alkoholiu 2 – 4 min..
6. Pjūvių skaidrinimui naudojamas Ksilenas I – 1 min., Ksilenas II – 1 min. po to dengiami dengiamaisiais stikleliais, naudojama ilgalaikio saugojimo dengiamoji terp÷ (Kanados balzamas).
Sirijus raudonasis (SR) – stiprus anilino dažas, kuris sočiajame pikrino rūgšties tirpale pasižymi dideliu afinitetu jungtis prie kolageno skaidulų, ir jas nudažo raudona spalva. Kiti audiniai ir struktūros nusidažo geltona spalva. Ląstelių branduoliai nesidažo.
3.4. Mikrobiologinis tyrimas
Mikrobiologijos laboratorijoje iš prostatos vidurio ÷m÷me sterilia kilpele mikroorganizmų kultūras ir s÷jome ant Kolumbijos kraujo agaro, Levino ir Drigalskio terpių. Kolumbijos kraujo agaras yra paprastoji terp÷, skirta daugelių potogeninių mikroorgamizmų kultivavimui. Jo pagrindą sudaro lengvai mikroorganizmų pasisavinamos medžiagos. Levino ir Drigalskio terp÷s yra diagnostin÷s. Jos naudojamos norint greitai atskirti vieną mikroorganizmų rūšį nuo kitos. Šios dvi terp÷s yra specialios enterobakterinių šeimai (Escherichia coli, Salmonella spp.) (Šiugždait÷ ir Rutkauskas, 2006). Petri l÷kštel÷s su pas÷tais m÷giniais augintos aerobin÷mis sąlygomis, esant 37°C temperatūrai 24 – 48 valandas. Išaugintos kolonijos dažytos Gramo dažymo būdu ir atliktas vertinimas.
3.5. Statistin÷ analiz÷
22
4. TYRIMŲ REZULTATAI
4.1. Prostatitų pasireiškimo priklausomyb÷ nuo šuns amžiaus ir veisl÷s
3 pav. Prostatitu sirgusių šunų veisl÷s
Paaiškinimai: AST – Amerikiečių stafordšyro terjeras, BZ – Berno zenenhundas
23 4 pav. Prostatito atvejai tarp mišrūnų ir grynaveislių šunų ( p< 0.5)
Įvertinus prostatos uždegimą tarp veislinių šunų ir mišrūnų, nustatyta kad mišrūnai sirgo prostatitu dažniau (51%) už veislinius šunis (49%), bet grynaveisliškumo įtaka nebuvo statistiškai reikšminga prostatitų sirgimui.
5 pav. Prostatos uždegimo paplitimas pagal šuns amžių
24 6 pav. Prostatitų pasireiškimas amžiaus grup÷se (p< 0,001)
Atskirose amžiaus grup÷se prostatos uždegimo paplitimas skyr÷si, dažniausiai prostatitu sirgo nuo penkių iki dešimties metų šunys, pakankamai dažnai prostatitas pasireišk÷ vyresnio amžiaus (11-16 metų) šunims, retai sirgo jaunesni nei 4 metų šunys. Įvertinus statistiškai vidutinio šuns amžiaus grup÷je prostatos uždegimas aptinkamas dažniau nei kitose amžiaus grup÷se.
7 pav. Prostatos uždegimas grynaveislių ir mišrūnų amžiaus grup÷se
25 8 pav. Prostatitų eigos skirtingose šunų amžiaus grup÷se
Vidutinio amžiaus grup÷je gerokai dažniau pasitaik÷ prostatitas, pagal eigą l÷tinis uždegimas pirmavo (36%) nei ūmus (17%), vyresnio amžiaus grup÷je prostatos uždegimas pasitaik÷ dvigubai rečiau, pagal prostatitų eigą l÷tinis pasitaik÷ dažniau (15%) nei ūmus (7%). Jaunesniems nei 4 metų šunims prostatitas pasitaik÷ retai, l÷tinis sudar÷ (7%) o ūmus (4%). Iš tirtų šunų nesirgusių prostatitu buvo labai mažai tik (14%), o tai rodo, kad prostatitas pakankamai didel÷ problema, sukelianti sveikatos sutrikimus šunims.
4.2. Ūmaus ir l÷tinio prostatito dažnumas
9 pav. Ūmaus ir l÷tinio prostatito pasireiškimo dažnumas
26 10 pav. Prostatitų dažnumas pagal eigą ir formą
L÷tinis uždegimas dažniausiai pasitaik÷ tarp visų galimų uždegimo formų ir eigų ir sudar÷ (44%). Antroje vietoje pagal dažnumą buvo židininis uždegimas (22,5%), trečioje vietoje – ūmus uždegimas (13,4%). Pastarasis pasitaik÷ beveik trigubai rečiau už l÷tinį uždegimą. Ketvirtoje vietoje pagal dažnumą buvo granulominis uždegimas (10,1%), penktoje vietoje ūmus pūlingas uždegimas (5,6%), o šeštoje vietoje poūmis ir silpnai išreikštas uždegimai po (2,2%).
11 pav. Prostatitų paplitimas pagal veislę ir uždegimo eigą
27 4.3. Prostatito sąsajos su kitomis prostatos patologijomis
12 pav. Prostatito ir kitų prostatos patologijų pasiskirstymas
Paaiškinimai: ED – Epitelio degeneracija, CH – Cistin÷ hiperplazija, ECH – Epitelin÷ cistine hiperplazija, EHP – Epitelin÷ hiperplazija, EHT – Epitelin÷ hipertrofija, PM – Plokščialąstelin÷ metaplazija, PIN – Prostatos intraepitelin÷ neoplazija
28 13 pav. Ūmaus prostatito sąsajos su kitomis prostatos patologijomis
Paaiškinimai: CH – Cistin÷ hiperplazija, ECH – Epitelin÷ cistine hiperplazija, EHP – Epitelin÷ hiperplazija, PM – Plokščialąstelin÷ metaplazija, ED – Epitelio degeneracija, PIN – Prostatos intraepitelin÷ neoplazija
29 14 pav. L÷tinio prostatito sąsajos su kitomis prostatų patologijomis
Paaiškinimai: ED – Epitelin÷ degeneracija, ECH – Epitelin÷ cistine hiperplazija, CH – Cistin÷ hiperplazija, EHP – Epitelin÷ hiperplazija, PM – Plokščialąstelin÷ metaplazija, PIN – Prostatos intraepitelin÷ neoplazija
30 Dažnai kitos prostatos patologijos aptinkamos kartu su prostatos uždegimu ir tai įvardijama kaip kompleksai. Buvo išskirti 3 grup÷s prostatos patologijų kompleksai: 1) epitelin÷ hiperplazija, prostatitas ir intraepitelin÷ neoplazija, 2) epitelin÷ – cistin÷ hiperplazija, prostatitas, prostatos intraepitelin÷ neoplazija, 3) epitelin÷ cistin÷ hiperplazija, prostatitas ir atrofija.
15 pav. Prostatos patologijų kompleksų dažnumas
Paaiškinimas: PIN - prostatos intraepitelin÷ neoplazija
Daugiausiai pasitaik÷ epitelin÷ hiperplazija, prostatitas ir prostatos intraepitelin÷ neoplazija, kuriai būdingas židininis uždegimas. Šį kompleksą radome 5 – 10 metų amžiaus grup÷je (11,2%) iš visų tiriamųjų šunų, o 11 – 16 amžiaus grupei būdingesn÷ buvo epitelin÷ cistin÷ hiperplazija, prostatitas ir prostatos intraepitelin÷ neoplazija (6,7%). Epitelin÷ cistin÷ hiperplazija, prostatitas, atrofija rasta visose amžiaus grup÷se ir sudar÷ (7,8%).
4.4. Mikrobiologinio tyrimo rezultatai
Atlikus mikrobiologinius tyrimus 5 šunims sirgusiems prostatitu, nustatyti mikroorganizmai: E. coli – 2 (40%), Klebsiella spp., – 1 (20%), Pseudomonas spp., – 1 (20%) ir vienam (20%) nustatyta mišri uždegimo mikroflora – enterobakterijos, pasterelos, patologin÷s miel÷s.
16 pav. Mikroorganizmai, išskirti iš uždegimo apimtos prostatos
31 4.5. Histologiniai prostatos uždegimo pokyčiai
Histologiniuose preparatuose dažytuose hemotoksilinu eozinu (HE) buvo nustatyti ūmūs ir l÷tiniai uždegimai. Silpno uždegimo atvejais nustatyti pavieniai limfocitų telkiniai 2 atvejai (2.2%). Ūmus uždegimas nustatytas 28 (27%) šunų prostatose. Jose aiškiai matyti išsipl÷tę acinusai, užpildyti eksudatu, kuriame randami neutrofilai, makrofagai. Epitelin÷s ląstel÷s atsidalijusios. Stroma edemiška, infiltruota neutrofilais, makrofagais, limfocitais. Kraujagysl÷s ir kapiliarai išpl÷sti, užpildyti eritrocitais (hiperemija) (pav.19, 23, 24). Daugiausiai, 61 atvejais (59%) rastas l÷tinis uždegimas. Prostatos stroma gausiai infiltruota limfocitais, joje vietomis gausiai išbujojęs jungiamasis audinys, kurį sudaro kolagenin÷s skaidulos ir verpst÷s formos fibrocitai bei fibroblastai. Limfocitai difuziškai pasiskirstę stromoje arba sudaro didesnius židinius. Parenchimoje bendras acinusų kiekis sumaž÷jęs (atrofija), nes jų vietą užima jungiamasis audinys. Vieni acinusai sumaž÷ję, netaisyklingos formos, jų epitelis suplokšt÷jęs, kiti – išpl÷sti – cistiški, užpildyti grūd÷ta mase, kurią sudaro žuvusios epitelio ląstel÷s ir uždegimo ląstel÷s (pav. 17, 18, 21, 20).
17 pav. a – prostatos l÷tinis uždegimas pavieniai limfocitai (pažym÷ta trumpa rodykl÷, HE x 200). b – didelis limfocitinis židinys (pažym÷ta ilga rodykl÷, HE x 400)
a.
32 18 pav. a – epitelin÷ cistin÷ hiperplazija ir l÷tinis uždegimas (pažym÷ta ilgomis rodykl÷mis HE x 200). b – jungiamojo audinio veš÷jimas (pažym÷ta trumpomis rodykl÷mis, SR x 200)
Histologiniame preparate uždegimin÷ reakcija sudaro limfocitų židinius ir infiltraciją pavieniais limfocitais. Acinusai išsipl÷tę, vietomis juose formuojasi cistos, kurias iškloja plokščiasis epitelis . Sirijaus raudonuoju nuotraukoje gerai matosi jungiamojo audinio proliferacija, daug kolageninių skaidulų, nusidažiusių raudona spalva (pažym÷ta trumpomis rodykl÷mis).
a.
33 19 pav. a – epitelin÷ hiperplazija su papiliacijomis (pažym÷ta trumpa rodykl÷, HE x 100). b – prostatos intraepitelin÷ neoplazija (pažym÷ta raudona rodykl÷, HE x 200)
Acinusai išsipl÷tę, pripildytį homogeninio skysčio su eritrocitais (pažym÷ta ilga rodykl÷), liaukų epitelis sustor÷jęs, epitelio ląstel÷s išsid÷sčiusios keliais sluoksniais, arba juos formuoja spenelines epitelines išaugas, ūmus uždegimas su nedideliais limfocitų židiniais, vietomis randamos kraujosruvos.
a.
34 20 pav. a – prostatin÷s liaukos atrofija kartu su cistine hiperplazija ir prostatitu (pažym÷ta ilgomis rodykl÷mis, HE x 200). b – prostatin÷s liaukos atrofija kartu su prostatitu (pažym÷ta trumpomis rodykl÷mis, SR x 200)
Toks patologinių pakitimų kompleksas kartu su prostatitu buvo nustatytas 7 atvejais. Acinusai sumaž÷ję, jų spindis susiaur÷jęs, rasta daug fibroraumenin÷s stromos. Cistos vietomis užpildytos homogeniška baltymine medžiaga. Nustatytas išplitęs l÷tinis uždegimas, limfocitai sudaro didelius židinius. Sirijaus raudonųjų nuotraukoje matosi jungiamojo audinio veš÷jimas, didelis kolageno kiekis.
a.
35 21 pav. a - prostatos cistin÷ hiperplazija su uždegimu (pažym÷ta ilgomis rodykl÷mis, HE x 200). b – Sirijus raudonasis (x 200)
Visoje prostatoje didel÷s cistos su ilgomis papilomis, acinusai išsip÷tę. Silpnas uždegimas, pavieniai limfocitai sudaro nedidelius židinius, susidariusios cistos išklotos plokščiu epiteliu. Tokia patologija buvo nustatyta 5 šunims kartu su prostatitu.
a.
36 22 pav.a, b, c – priešin÷s liaukos epitelio plokščialąstelin÷ metaplazija su uždegimu (pažym÷ta ilgomis rodykl÷mis, HE x 100, 200).
Liaukoje rag÷jančių ir surag÷jusių epitelio ląstelių dariniai apsupti uždegimo ląstel÷mis. Limfocitai pavieniai ir židiniais. Acinusai išsipl÷tę, vietomis su eksudatu ir limfocitais (pažym÷ta trumpa rodykl÷).
a.
37 23 pav. a – ūmus prostatos uždegimas (pažym÷ta trumpomis rodykl÷mis, HE x 400), b – epitelin÷ hiperplazija (pažym÷ta trumpa rodykl÷, HE x 200)
Ūmus prostatos uždegimas pasitaik÷ 28 atvejais. Prostatos acinusuose daug neutrofilų, pavienių makrofagų, atsidalinusių acinusų epitelinių ląstelių, sekreto. Nuotraukoje gerai matosi segmentuoti neutrofilų branduoliai.
a.
38
24 pav. a, b – granulominis prostatos uždegimas, epitelin÷ cistin÷ hiperplazija (pažym÷ta ilgomis rodykl÷mis, HE x 200), c – preparatas dažytas Sirijum raudonuoju (pažym÷ta trumpa rodykl÷, x 200)
Toks prostatos uždegimas pasitaik÷ (10%) iš visų sirgusių šunų. Limfocitai, epiteloidin÷s ir jungiamojo audinio ląstel÷s sudaro granulomas ir pavienius židinius. Cistas iškloja plokščiasis epitelis, o jas užpildo rausvas homogeninis skystis. C nuotraukoje daug kolageniniuo pluošto, folikulinio jungiamojo audinio.
a.
39
5. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS
Mūsų tyrimai parod÷, kad prostatos uždegimas yra dažnas šunų susirgimas. Uždegimą radome 85,5 proc. tirtų šunų. Dažniau prostatitu serga didelių veislių šunys, ypač Vokiečių aviganiai (Cheryl ir kiti, 1997). Atlikę tyrimus tarp šunų veislių nustat÷me, kad dažniau sirgo Vokiečių aviganiai. Analizuodami uždegimo pasireiškimą veisliniams ir mišrūnams, radome, kad daugiau sirgo mišrūnai, nors skirtumas nedidelis, tik 1 proc. Apskaičiavus patikimumą buvo nustatyta, kad grynakraujiškumas neturi įtakos prostatos uždegimų dažnumui. Mažiausia uždegimo rasta jaunų šunų grup÷je nuo 4 m÷n. – 4 metų (10%), daugiau – (24%) seniausių šunų grup÷je nuo 11 iki 16 metų ir daugiausia – (66%) vidutinio amžiaus nuo 5 iki 10 metų šunų grup÷je. Veisliniams šunims daugiausia uždegimo rasta vidutinio amžiaus grup÷je (35%), mažiausia nuo 4 m÷n. iki 4 metų grup÷je (2%). Mišrūnams daugiausia uždegimų rasta nuo 5 iki 10 metų grup÷je (31%), mažiausia jaunų šunų grup÷je (3%). N. Baužait÷s ir A. Aniulien÷s duomenimis (2003), uždegimas rastas 32 proc. tirtų šunų. Mukaratirwa ir Chitura, (2007), ištyrę 500 šunų, uždegimą rado (23,5 proc.) atvejų, o Basinger ir kt. (1989), duomenimis – (37- 68%) šunų.
Infekcinis prostatitas tai mikroorganizmų sukeltas prostatos parenchimos, o kartais ir stromos uždegimas. Ūmus infekcinis prostatitas dažniausiai būna aseptinio uždegimo tąsa. Jis dažnai pereina į l÷tinį uždegimą, kurio metu prostatoje gali susidaryti abscesai. Ūmus prostatitas visada būna išplitęs, l÷tinis – daugiau židininis (Dorfman ir kiti, 1995). Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad l÷tiniu uždegimu šunys serga dažniau (59%) nei ūminiu (27%). Daugiausiai l÷tiniu prostatitu sirgo vidutinio amžiaus šunys (36%), o mažiausiai jauni šunys iki 4 metų (7%). Ūminiu prostatos uždegimu taip pat daugiau sirgo 5-10 metų šunys (17%).Vyresnio amžiaus šunys sirgo dvigubai rečiau nei vidutinio amžiaus grup÷je. Veisliniai šunys trigubai dažniau sirgo l÷tiniu uždegimu (31%) nei ūminiu (11%), mišrūnai taip pat sirgo daugiau l÷tiniu prostatitu (27%) nei ūminiu (16%).
40 uždegimas (De Marzo ir kiti, 1999). Mūsų tyrimai patvirtino šitą hipotezę, nes hiperplazija pasitaik÷ (49 proc.) sirgusių l÷tiniu prostatitu grup÷je ir (35 proc.) sirgusių ūminiu prostatos uždegimu.
Mūsų tirtiems šunims prostatitus dažniausiai suk÷l÷ E.coli, rečiau – Klebsiella spp., Pseudomonas spp. ir mišri uždegimo mikroflora – enterobakterijos, pasterelos, patologin÷s miel÷s. Mikroorganizmų kiekis ir jų patogeniškumas turi įtakos prostatos uždegimo išsivystymui (Dorfman ir kiti, 1995, Cheryl ir kiti, 1997).
Paskutiniu metu didelis d÷mesys skiriamas į su uždegimu susijusią prostatos atrofiją kaip predisponuojančią sąlygą arba prekursorių prostatos karcinomai atsirasti (De Marzo ir kiti, 2003; Nakayama ir kiti, 2003; Shah ir kiti, 2001; De Marzo ir kiti, 1999). D÷l besitęsiančio uždegimo vyksta pakartotinas audinių pažeidimas ir regeneracija. Čia pagrindinį vaidmenį vaidina H2O2 ir NO
molekul÷s, išsiskiriančios iš uždegiminių ląstelių, ir pažeidžiančios proliferuojančių ląstelių DNR – sukelia taškines mutacijas, deletacijas, genų susikeitimą vietomis chromosomose (Weitzman ir Gordon, 1990). Ištirtose šunų prostatose buvo nustatyta, kad prostatos atrofija su uždegimu pasitaik÷ (17 proc.) visų sirgusių šunų, o iš jų trims šunims rasti navikai (vienas karcinomos atvejis ir du nedefirencijuoti navikai).
Dažniausiai prostatitai pasireiškia kartu su kitomis prostatos patologijomis arba kompleksais. Vidutinio amžiaus grup÷je šunims buvo aptikta epitelin÷ hiperplazija kartu su PIN (11,2 proc.) iš visų sirgusių šunų. Vyresnio amžiaus šunims būdingesnis patologijų kompleksas buvo uždegimas, epitelin÷ cistin÷ hiperplazija ir PIN (6,7 proc.) o epitelin÷ cistin÷ hiperplazija kartu su atrofija ir uždegimu pasitaik÷ visose amžiaus grup÷se ir sudar÷ (7,8 proc.) visų šunų, sirgusių prostatos uždegimu.
41
6. IŠVADOS
1. Vidutinio amžiaus šunims (5-10 metų) prostatos uždegimas pasireišk÷ beveik trigubai dažniau (66 proc.) nei vyresnio amžiaus šunims (24 proc). Mažiausia rizika susirgti prostatitu nustatyta jauniems šunims iki 4 metų (10 proc). Statistiškai amžiaus grup÷ susirgimui reikšminga (p<0,001). Prostatos uždegimu mišrūnų sirgo (51 proc.), o veislinių šunų – (49 proc.). Vokiečių aviganiai tur÷jo didesnę riziką susirgti prostatitu nei kitos veisl÷s.
2. Prostatos uždegimas yra dažna patologija šunims. Ji rasta 85,5 proc. tirtų šunų (89 šunims iš 104).
3. L÷tinis prostatos uždegimas pasireišk÷ (44 proc.) sirgusių šunų o ūmus tik (13,4 proc.) Židininis prostatitas šunims rastas dvigubai dažniau (22,5 proc.) nei granulominis (10.1 proc.). Ūmus pūlingas uždegimas buvo rastas (5.6 proc.) šunų, o mažiausiai sirgo poūmiu ir silpnai išreikštu prostatitu (2.2 proc.).
4. Prostatos uždegimas turi sąsajas su kitomis patologijoms. Dažniausiai kartu su prostatitu buvo diagnozuota epitelin÷ arba/ir cistin÷ hiperplazija (49 proc.) rečiau PIN (16 proc.), atrofija – (9 proc.).
5. Prostatito atveju veš÷jo jungiamasis audinys, kurio kiekis priklaus÷ nuo kitų patologijų pl÷tojimosi prostatoje. Kolageno pluoštų skaičius ir storis priklaus÷ nuo uždegimo eigos ir formos. Ūmaus uždegimo, kaip ir l÷tinio židininio uždegimo atveju jo rasta nedaug, o l÷tinio išplitusio ir granulominio uždegimų atvejais nustatytas intensyvesnis jo veš÷jimas.
42
7. LITERATŪRA
1. Albarellos GA., Montoya L.Ciprofloxacra and nor-floxacin pharmacokinetics and
prostatic fluid penetration in dogs after multiple oral dosing. (Vet 172) 2006. p. 334-339.
2. Aydin A., Arsova-Sarafinovska. Oxidative stress and antioxidant status in non – metastatic prostate cancer and benign prostatic hyperplasia. Clin Biochem 39. 2006. p. 176-179.
3. Bainbridge D., Elliot D. Нефрология и урология собак и кошек. Практика ветеринарного
врача. Аквариум-Принт. 2003. p. 204-216.
4. Bamberg-Thalen B., Linde-Forsberg C. Treatment of canine benign prostatic
hyperplasia with medroxyprogesterone acetate. Am Anim Hosp Assoc 29. 1993. p. 221-226. 5. Barsanti J., A. Collection and analysis of prostatic fluid and tissue. In: Canine and Feline Nephrology and Urology, edited by C.A. Osborne and D.R. Finco. Baltimore, MD: Williams & Wilkins, 1995. p. 122-135.
6. Barsanti J., A. Diseases of the prostate gland. Proceedings, Society for Theriogenology, Montreal Canada, 1997. p. 72-80.
7. Barsanti J., A., Finco D., R. Canine bacterial prostatitis. VetClin North Am 9. 1979. p. 679-700.
8. Barsanti J., A., Finco D.R. Evaluation of techniques for diagnosis of canine prostatic diseases. Am Vet hied Assoc 185. 1984. p. 198 - 200.
9. Basinger M. R., Rawling C. A., Barsanti J. A. Urodynamic alterations associated with clinical prostatic diseases and prostate surgery in 23 dogs. Journal of the American animal Hospital association.25. 1989. p. 385–392.
10. Baužait÷ N., Aniulien÷ A. Enlarged prostate lesions of pure-bred and mongrel dogs. Medycyna Weterynaryjna. PL ISSN 0025-86282003, 59, No. 8, 2003. p. 686-690.
11. Baužait÷ N., Aniulien÷ A. Šunų prostatos patologijų dažnumas ir histomorfologija. Veterinarija ir zootechnika. 2002. p. 9–15.
12. Bell FW., Klausner JS., Hayden DW, Lund EM, Liebenstein BB, Feeney DA, Johnston SD, Shivers JL, Ewing CM, Isaacs WB: Evaluation of serum and seminal plasma markers in the diagnosis of canine prostatic disorders. J Vet Intern Med 9. 1995. p. 149-153.
13. Beverly J. Purswell, Nikola A. Parker, Dru Forrester S. Prostatic diseases in dogs A. review – Veterinary Medicine. Vol.95, No.4. 2000. p. 315-321.
14. Cheryl Hedlund S., Donald A, Hulse, Ann L. Johnson. Small Animal Surgery. Morby- Year Book. 1997. p. 534-537, 552-562.
43 16. Cornell K., Bostwick D. G., Cooley D. M., Hall G., Harvey H. J., Hendrick M. J., Pauli B. U., Render J. A., Stoica G.,Sweet D. C., Waters D. J. Clinical and pathologic aspects of spontaneous canine prostate carcinoma: a retrospective analysis of 76 cases. Prostate 2000. p. 45, 173-183. 17. Cowan L. A., Barsanti J. A., et all. Effects of castration on chronic bacterial prostatitis in dogs, J Am Vet Med Assoc. 1991. p. 346–350.
18. De Marzo A. M., Coffey D. S., Nelson W. G. New conceps in tissue specific for prostate cancer and benign prostatic hyperplasia. Urology. 53. 1999. p. 29-42.
19. De Marzo AM, Nelson WG, Isaacs WB, Epstein JI. Pathological and molecular aspects of prostate cancer. Lancet, 2003. p. 361, 955-964.
20. Dorfman M, Barsanti J. Diseases of the canine prostate gland. Comp Contin Educ Pract vet, 1995. p. 17, 791-810.
21. Feldman C. E., Nelson R, W. Canine and feline endocrinology and reproduction.W.B. Saunders Company, Philadelphia, 1987. p. 508-511.
22. Freitag T., Jerram R. M. Surgical management of common canine prostatic conditions. Comp Cont Ed 29. 2007. p. 656 – 673.
23. Gordon M. Theilen, Bruce R. Madewell. Veterinary Cancer Medicine. Lea & Febiger, Philadalphia, 1987. p. 596-598, 311.
24. Johnston S. D., Kamolpatana K., Root-Kustaitz M.V. Prostatic disorders in the dog. Elsevier Science B.V. 2000. p. 1035-1047.
25. Johnston S.B, Kamolpatana K, Root-Kustritz M.V, Johnston G.R. Prostate disorders in the dog. Animal Reproduction Science, 2000. p. 60-61, 405-415.
26. Kawakami E., Washizu M. Treatment of prostatic abscesses by aspiration of purulent matter and injection with tea tree oil into the cavities or dogs. Vet Med Sci68., 2006. p. 1215-1217.
27. Kohnen PW, Drach GW. Patterns of inflammation in prostatic hyperplasia: a histologic and bacteriologic study. J Urol 1979. p. 755–760.
28. Krawiec D. R., Heflin D. Study of prostatic disease in dogs: 177 cases (198-1986). J Am Vet Med Assoc, 1992. p. 1119-1122.
29. Ling G. V., Branam J. E., et all. Canine prostatic fluid: techniques of collection quantitative bacterial culture, and interpretation of results. J Am Ve Med Assoc 183. 1983. p. 201 – 206.
30. Mačiulskis A., Aniulien÷ A., Pockevičius A., Juodžiukynien÷ N. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai. Lietuvos veterinarijos akademija. Kaunas 2007. p. 80, 89-92.
44 32. Mukaratirwa S., Chitura T. Canine subclinical prostatic disease: histological prevalence and validity or digital rectal examination as a screening test. J S Afr Vet Assoc. 2007. p. 66-68.
33. Nakayama M, Bennet CJ, Hicks JL. Hypermethylation of the human glutathione s-transferase-p gene (GSTP) CpG island is present in a subset of proliferative inflammatory atrophy lesions but not in normal or hyperplastic epithelium of the prostate. A detailed study using laser-capture microdissection. Am J Pathol, 2003. p. 923-933.
34. Nickel R., Schummer A., Seiferle E. The Viscera of Domestic Mammals. – Verlag Paul Perey, Berlin und Hamburg.1979. p. 317-324.
35. Nielsen S. W., Kennedy P. C. Tumors of the genital systems. In: Tumors in Domestic animals. Ed. Moulton J. E., 3dt. Berekerely, University of California Press. 2003. p. 491 – 495. 36. Nimand X. G., Suter P. B. Болезни собак. Практика ветеринарного врача. Аквариум-Принт. 2001. p. 620-621.
37. Pabijanskas A. Žem÷s ūkio gyvulių anatomija. – Vilnius, Mintis, 1967. p. 226, 233, 245-246. 38. Paclikova K., Kohout P., Vlasin M. Veterinarni medicina. 2006. p. 1-13.
39. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopin÷ anatomija. Lietuvos veterinarijos akademija. Kaunas 2006. p.149.
40. Pobin D. J., Bartges J., Nephrology and urology of small animals. Wiley – Blackwell. 2011. p. 787-794.
41. Powe J. R., Canfield P., J., Martin P.A. Evaluation of the cytologic diagnosis of canine prostatic dicorders. Vet Clin Pathol.- 2004. p. 150-154.
42. Rubin S. I., Managing dogs with bacterial prostatic disease. Vet Med 85. 1990. p. 387 – 394. 43. Shafik A, El-Sibai O, Shafik I. Contractile activity of the prostate at ejaculation: an electrophysiologic study. Urology 67. 2006. p. 793-796.
44. Shah R, Mucci NR, Amin A, Macoska JA, Rubin M. Postatrophic hyperplasia of the prostate gland: neoplastic precursor or innocent by stander. Am J Pathol, 2001. p. 1767-73.
45. Shebic X., Brass B. Оперативная хирургия собак и кошек. Практика ветеринарного врача. Аквариум-ЛТД. 2001. p. 321-322.
46. Šiugždait÷ J., Rutkauskas A. Veterinarin÷s mikrobiologojos laboratoriniai darbai. Kaunas. 2006. p. 16, 66.
47. Soki J., Edwards R., Lajos Z., Vrabely T., Fodor E., Urban E., Nagy E. Isolation and characterization of an imipenem-resistant Bacteroides fragilis strain from a prostate abscess in a dog. Vet Microbiology. 84. 2002. p. 187-190.
45 49. Suwa T, Nyska A, Haseman JK, Mahler JF, Maronpot RR. Spontaneous lesions in control B6C3F1 mice and recommended sectioning of male accessory sex organs. Toxsicol Pathol, 2002. p. 228-34.
50. Torres S. M. F., McKeever P. J., et all. Hypothyroidism in a dog associated with trimethoprim-sulphadiazine therapy. Vet Derm 7. 1996. p. 105 – 108.
51. Vaitkus V., Samochvalov S., Šunų prostatos dalin÷ rezekcija (dviejų dažniausiai naudojamū metodų palyginimas). Veterinarija ir zootechnika. 2002. p. 61-63.
52. Weitzman, SA, Gordon, LI: Inflammation and cancer: role of phagocyte-generated oxidants in carcinogenesis. Blood 1990. p. 655 – 663.
53. Wientjes M. G., Zheng J. H., et all. Intraprostatic chemother apy: distribution and transport mechanisms. Clin Cancer Res 11, 2005. p. 4204 – 4211.
