skausmo: elektromiografinis tyrimas , jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies Užpakalinės raumenų grandinės aktyvumo vertinimas tarp futbolininkų

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

Daniil Arinič

Užpakalinės raumenų grandinės aktyvumo vertinimas tarp

futbolininkų, jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies

skausmo: elektromiografinis tyrimas

Magistro studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA“ (valst. kodas

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

2.1. Nugaros skausmas ir jo paplitimas ... 13

2.2. Liemens anatomija ... 14

2.3. Nugaros raumenų kontrolės sutrikimas ... 17

2.4. Užpakalinė raumenų grandinė ... 19

2.5. Nugaros skausmas sporte ... 20

2.6. Raumenų veikla futbole ... 21

2.7. Raumenų aktyvacija pritūpimo metu ... 22

2.8. Elektromiografija ... 24 3. TYRIMO ORGANIZAVIMAS ... 26 3.1. Tiriamųjų kontingentas ... 26 3.2. Tyrimo organizavimas ... 27 3.3. Tyrimo metodika ... 28 3.3.1. Elektromiografas ... 28 3.3.2. Tyrimo protokolas ... 30

3.3.2.3. 1 testas. Izometrinis tiesiamojo nugaros raumens aktyvavimas (4 pav.) ... 31

3.3.2.4. 2 testas. Izometrinis didžiojo sėdmens raumens aktyvavimas (5 pav.) ... 32

3.3.2.5. 3 testas. Izometrinis šlaunies dvigalvio raumens aktyvavimas (6 pav.) ... 32

3.3.2.6. 4 testas. Lenkimo-atpalaidavimo fenomenas (7 pav.) ... 33

3.3.2.7. 5 testas. Kojos tiesimo gulint testas (8 pav.) ... 33

3.3.2.8. 6 testas. Pritūpimas laisva forma (9 pav.) ... 34

3.3.2.9. 7 testas. Pritūpimas prie sienos (10 pav.) ... 35

3.3.2.10. 8 testas. Spyrio imitavimas (11 pav.) ... 35

4. REZULTATAI ... 37

4.1. Maksimalaus izometrinio raumenų susitraukimo vertinimas ... 37

4.2. Lenkimo-atsipalaidavimo fenomeno testo rezultatai ... 38

4.3. Kojos tiesimo gulint testo įvertinimas ... 39

4.4. Pritūpimo nusileidimo fazės vertinimas ... 41

4.5. Pritūpimo pakilimo fazės vertinimas ... 43

4.6. Pritūpimo prie sienos įvertinimas ... 45

4.7. Dešinės kojos spyrio imitavimo vertinimas ... 45

4.8. Kairės kojos spyrio imitavimo vertinimas ... 46

4.9. Kairės ir dešinės kojos spyrio imitavimo vertinimas grupėse ... 48

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50

IŠVADOS ... 52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 53

PUBLIKAVIMO SĄRAŠAS ... 54

SANTRAUKA

Arinič D. Uţpakalinės raumenų grandinės aktyvumo vertinimas tarp futbolininkų,

jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo: elektromiografinis tyrimas. Magistro laipsnio baigiamasis darbas. Darbo vadovas Vytautas Poškaitis; darbo konsultantas Vidmantas Zaveckas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas, Kaunas, 2017.

Tikslas. Išmatuoti elektromiografu, įvertinti ir palyginti futbolininkų jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo uţpakalinės raumenų grandinės aktyvumą atliekant lenkimo-atpalaidavimo fenomeno, kojos tiesimo gulint testus, pritūpimus ir spyrio imitavimus.

Uždaviniai. Išmatuoti elektromiografu, įvertinti ir palyginti futbolininkų jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo 1) tiesiamųjų nugaros raumenų aktyvumą atliekant lenkimo atpalaidavimo fenomeno testą. 2) šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvavimo sekos taisyklingumą atliekant kojos tiesimo gulint testą. 3) šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvumą nusileidimo, pakilimo fazėse atliekant įprastus pritūpimus ir pritūpimus veidu į sieną ribojant kūno judesį sagitalinėje plokštumoje. 4) šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvavimo stiprumą tarp tiriamųjų grupių spyrio imitacijos metu kaire ir dešine kojomis ir tiriamųjų raumenų aktyvavimo stiprumo simetriškumą grupėse.

Tyrimo metodika ir organizavimas. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto institute. Šiame tyrime dalyvavo penkiolika 19–38 metų (26 ± 5,3) pirmos ir antros Lietuvos futbolo lygos futbolo ţaidėjų (KMI 23,8 ± 1,5). Atlikus tyrimą nustatyta, kad 8 tiriamieji nejautė apatinės nugaros dalies skausmo, o likusieji 7 jautė (nuo 1 iki 4 balų pagal SAS). Visi tiriamieji dominantine koja laikė dešinę, per pastaruosius 3 mėnesius neturėjo ūmių suţeidimų. Duomenys buvo surinkti „Noraxon 400“ paviršiniu elektromiografu tiriant ES, GM, BF raumenis. Siekiant duomenis normalizuoti, buvo tiriamas maksimalus valingas raumenų grupių izometrinis susitraukimas. Tyrimo metu atlikti lenkimo-atpalaidavimo fenomeno, kojos tiesimo gulint, pritūpimo ir spyrio imitacijos testai. Duomenys analizuoti „SPSS 24.0“ ir „Excel 2015“ programomis. Naudoti Mano-Vitnio ir Vilkoksono kriterijai.

Rezultatai. Tyrimas parodė, kad lenkimo atpalaidavimo fenomeno testas leidţia patvirtinti, kuri grupė jaučia apatinės nugaros dalies skausmą (p=0,004). Atliekant kojos tiesimo gulint testą pastebėta, kad abi grupės turi netaisyklingą raumenų aktyvavimo seką (14/15), grupėms buvo būdingas padidėjęs didţiojo sėdmens raumens uţdelsimas esant aktyvacijai (>62,5 %).

nusileidimo fazėje pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas kairiame GM (p=0,040) ir dešiniame (p=0,014) BF. Atliekant spyrio imitacija kaire ir dešine kojomis šlaunies dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, tiesiamųjų nugaros raumenų aktyvavimo stiprumo skirtumo nustatyta nebuvo. Palyginus tų pačių grupių spyrio imitacijos rezultatus, nustatyta, kad nejaučiančių ANS skyrėsi MVS kairiame (p=0,028) ir dešiniame (p=0,025) ES raumenyse, kol grupėje su ANS ES aktyvacija nesiskyrė tarp dominantinės ir nedominantinės kojos spyrių, tačiau skyrėsi spyrio imitacijos metu kairiojo BF MVS (p=0,028).

SUMMARY

Arinič D. Posterior muscle chain activity evaluation between with low back pain and free-of-pain football athletes: EMG study, Masters degree final work/ work coordinator Vytautas Poškaitis; Lithuanian university of Health Science, Nursing Faculty, Sports Institute, Kaunas 2017.

Aim: using electromyography, analyze and compare posterior muscle chain activity between with lower back pain and free-of-pain football athletes while performing flexion relaxation phenomenon, prone-hip extension tests, squats and kick imitations.

Objectives: using electromyography, analyze and compare football players with low back pain and free-of-pain 1) erector spinae muscles activity while performing flexion relaxation

phenomenon test. 2) biceps femoris, gluteus maximus, erector spinae muscles activity chain while performing prone-hip extension test. 3) biceps femoris, gluteus maximus, erector spinae muscles activity during ascending and descending phases while performing free form squats and squats face-to-the-wall. 4) biceps femoris, gluteus maximus, erector spinae muscles activity while performing kick imitation with both legs and comparing leg symmetry inside the groups.

Research methods and organization: The study was performed in Lithuanian University of Health and Science, sport institute. Fifteen male football players (body mass index, 23.8 ± 1.5) , from first and second Lithuanian football leagues whose ages ranged from 19 to 38 (26 ± 5.3) participated in this study. Eight of the players were free-of-pain free, while seven others participants stated that they regularly feel mild lower back pain (1-4/10). All participants were right leg

dominant and none of them had acute posterior muscle chain injury in past 3 months. Surface electromyography data was collected from erector spinae (ES), Gluteus maximus (GM), Biceps Femoris (BF). Data was collected by Noraxon electromyography „MyoTrace 400“. For data normalization maximum voluntary isometric contraction (MVIC) was performed, tests used to analyze muscle activity were: flexion-relaxation phenomenon test, prone-hip extension test, squat (lowering and lifting phase), kick imitation. For data analysis the SPSS 24.0 and 2015 Excel softwares were used. Descriptive results are presented as the mean ± SD. Non-parametric Mann-Whitney and Wilcoxon criteria test were used.

free-form descending phase squats stronger activation was noted in left gluteus maximus (p=0.040) and right biceps femoris (p=0.014). No significant difference was found comparing kick imitation between groups muscle activity. There was no significant difference was found between groups in muscle activity while performing kick imitations. Analyzing leg asymmetry during left and right leg kick imitations it was found that pain free group had asymmetrical contractions in left (p=0.028) and right (p=0.025) erector spinae muscles. With lower back pain group it was found that only left biceps femoris (p=0.028) had asymmetry while comparing dominant and non-dominant leg kicks.

PADĖKA

Noriu išreikšti didelę padėką savo darbo vadovui doc. dr. Vytautui Poškaičiui, kad nukreipė tinkama linkme, konsultavo ir patarė.

Taip pat dėkoju savo baigiamojo darbo konsultantui Vidmantui Zaveckui uţ pasiūlymą taikyti įdomius ir maţai Lietuvoje naudotus tyrimo metodus.

SANTRUMPOS

ang. – anglų kalba

BF – biceps femoris; šlaunies dvigalvis raumuo ANS – apatinės nugaros dalies skausmas

ES – erector spinae; tiesiamasis nugaros raumuo GM – gluteus maximus; didysis sėdmens raumuo Hz – hercas (matavimo vienetas)

L – lumbar vertebra; juosmens slankstelis m. – musculus; raumuo

m.m. – musculi; raumenys

MVIS – maksimalus valingas izometrinis susitraukimas MVS – maksimalus valingas susitraukimas

N – niutonas

SS – stuburo stabilizavimas

ŢODYNĖLIS

Ekscentrinis susitraukimas – atliekant judesį raumuo ilgėja. Izometrinis susitraukimas – atliekant judesį raumens ilgis nekinta.

EMG „tyla“ – tai dėl raumenų susitraukimo nebuvimo elektromiografu nefiksuojami impulsai. Koncentrinis susitraukimas – atliekant judesį raumuo trumpėja.

MVIS (maksimalus valingas izometrinis susitraukimas) – tai šimtaprocentinės galimos tiriamųjų generuojamos jėgos, kuriai esant procentiškai lyginami judesio specifiniai maksimalūs susitraukimai.

1. ĮVADAS

Futbolas yra viena populiariausių sporto šakų, turinti daugiau kaip 20 mln. aktyvių ţaidėjų visame pasaulyje [8]. Nors apatinės nugaros dalies skausmas nėra dominuojantis futbolininkų sutrikimas, vis dėlto jis yra vienas daţniau pasitaikančių – iki 22 % profesionalių šios sporto šakos ţaidėjų savo karjerą baigia prieš laiką dėl apatinės dalies nugaros skausmo [24]. FIFA tyrimų centro pasiūlytas apatinės nugaros dalies testavimo rinkinys atrodo nepraktiškas ir maţai patikimas, kadangi buvo sukurtas aukščiausio lygio futbolininkams vertinti ir reikalauja pernelyg ilgo, kruopštaus testavimo, o tam vidutinio ir mėgėjų lygio futbolininkai gali neturėti galimybės [19]. Dėl to apatinės nugaros dalies skausmas ir jo sukeliamas poveikis raumenims bei jų sekoms lieka maţai tyrinėtas [19].

Patirtis ir nuolatinės futbolo treniruotės nėra apsauginis metodas, padedantis sumaţinti ar išvengti apatinės nugaros dalies skausmo, priešingai – su ţaidėjo amţiumi rizika patirti apatinės nugaros dalies skausmą ţaidţiant futbolą tik auga [12]. Vienintelė išimtis yra jauni berniukai [62].

Kadangi apatinės nugaros dalies skausmą patiriantys futbolininkai maţai tirti, tampa vis sunkiau nustatyti tikslias apatinės nugaros dalies skausmo prieţastis ar pasekmes. FIFA teigia, kad daţniausia apatinės nugaros dalies skausmo prieţastis būna raumenų disfunkcija tarp: 1) liemens ir apatinių kvadrantų, 2) raumenų, supančių juosmeninę nugaros dalį [12].

Dėl patikimumo analizuojant specifinius judesius ar pratimus atliekančių raumenų darbą, elektromiografija yra vienas iš vis daţniau taikomų metodų sporte [77]. Elektromiografas gali būti naudojamas ir centrinės nervų sistemos darbui tirti (t. y. kaip greitai prieš atliekant judesį centrinė nervų sistema gali nusiųsti impulsą į raumenį) [77].

Kadangi dauguma tyrimų yra atliekama su vaikais arba su profesionaliais, aukščiausio lygio, futbolininkais, labai maţai galimybių lieka įvertinti lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo poveikį suaugusiems, kurie neturi tokių reabilitacinių galimybių ir prieţiūros kaip turi aukščiausio lygio atletai [4; 19; 62].

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas. Išmatuoti elektromiografu, įvertinti ir palyginti futbolininkų jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo uţpakalinės raumenų grandinės aktyvumą atliekant lenkimo-atpalaidavimo fenomeno, kojos tiesimo gulint testus, pritūpimus ir spyrio imitavimus.

Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti iškelti uždaviniai

Išmatuoti elektromiografu, įvertinti ir palyginti futbolininkų jaučiančių ir nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo:

1. tiesiamųjų nugaros raumenų aktyvumą atliekant lenkimo atpalaidavimo fenomeno

testą.

2. šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvavimo sekos

taisyklingumą atliekant kojos tiesimo gulint testą.

3. šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvumą

nusileidimo, pakilimo fazėse atliekant įprastus pritūpimus ir pritūpimus veidu į sieną ribojant kūno judesį sagitalinėje plokštumoje.

4. šlaunų dvigalvių, didţiųjų sėdmenų, nugaros tiesiamųjų raumenų aktyvavimo

2. LITERATŪROS APŢVALGA

2.1. Nugaros skausmas ir jo paplitimas

Apatinės nugaros dalies skausmas įvardijamas kaip skausmas, trunkantis ne trumpiau nei vieną dieną, lokalizuotas kūno nugaros dalyje, esančioje ţemiau dvyliktojo šonkaulių lanko iki sėdmenų raukšlių, su plintančiu skausmu į vieną arba abi apatines galūnes arba be jo [25]. Apatinės nugaros dalies skausmas yra daţniausiai pasitaikanti nugaros skausmo rūšis, kurią tam tikru gyvenimo etapu patiria iki 60–80 proc. visos populiacijos [30].

Lumbalinės dalies skausmo sukelti sutrikimai neretai būna susiję su įnervuotomis strūktūromis, tačiau iš esmės apatinės nugaros dalies skausmas kyla iš miofascijinių, sąnarinių (sąnarinių fascetų, diskų ir palaikančiųjų raiščių) arba neuromeninginių struktūrų [7]. Apatinės nugaros dalies skausmas yra daţna liga, paveikianti daugybę ţmonių įvairiais gyvenimo laikotarpiais [25]. Remiantis Manchikanti, apatinės nugaros dalies skausmas stipriai paveikia ţmogaus fizinės ir psichologinės sveikatos būklę. Toks skausmas taip pat turi poveikį darbingumui ir socialinėms vertybėms, tokioms kaip šeimos gerovė [38]. Numatyta, kad 5–10 proc. visų nugaros skausmo atvejų išsivysto iki chroniško skausmo, kuris lemia dideles gydymo išlaidas, atostogų dėl ligos būtinybę ir asmeninius negalavimus [40]. Anot Meucci ir kitų, apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas nuo 20 iki 60 metų stabiliai didėja [41]. Taip pat šiuo skausmu daţniau skundţiasi moterys [20]. Haldeman teigimu, nugaros skausmas amţiaus grupėje iki 50 metų labiau būdingas moterims, tačiau tarp vyresnių nei 60 metų asmenų šis skausmas daţniau pasitaiko tarp vyrų [20]. Šios problemos rizikos faktorius galima sugrupuoti įvairiai.

Genetiniai rizikos faktoriai – tai pavojai, susiję su specifiniais genais, paveldėtais iš tėvų. Jie gali būti ištirti lyginant ligos paplitimą tarpusavyje nesusijusių asmenų grupėje ir identiškų dvynių atveju.

Individualūs rizikos faktoriai, tokie kaip ūgis, svoris ir stuburo mobilumas, vertinami atskirai, nes jie yra labiau kombinuoti (iš dalies genetiniai, iš dalies aplinkos sukelti; pavyzdţiui, ţmogus gali gimti su įgimtu polinkiu tukti, tačiau kad polinkis būtų iki galo įgyvendintas, reikia uţsitikrinti pakankamą maisto kiekį) [20].

Biomechaniniai rizikos faktoriai neturėtų būti susiję su aplinka. Pavyzdţiui, dėl paveldėtų maţų sąnarinių diskų ar trumpos keterinės ataugos gali padidėti disko apkrova [20]. Skausmo plitimą į kojas galima paaiškinti padidėjusia tarpslankstelinių diskų apkrova, kuri skatina diskų degeneraciją ir greitesnį diskų dėvėjimąsi. Degeneruojant tarpslanksteliniams diskams, dėl susiaurėjusių tarpslankstelinių ertmių didėja tikimybė uţspausti nervus [16]. Visuose aukščiau minėtuose straipsniuose pateikiami panašūs rezutatai, tačiau yra ir maţų skirtumų, kurie gali būti traktuojami kaip paklaidos dėl potencialiai skirtingų tyrimo būdų, kontingento amţiaus, lyties ar dydţio. Pastaraisiais metais padaugėjo mokslinių tyrimų, kuriais siekiama išsiaiškinti apatinės nugaro dalies skausmo paplitimą populiacijoje [25].

2.2. Liemens anatomija

Liemuo dalyvauja atliekant visus judesius, išvystyta liemens kontrolė būtina, siekiant uţtikrinti optimalų darbo rezultatą nedidinant susiţeidimo rizikos [28]. Šį liemens kontrolės ir stuburo stabilizavimo mechanizmą aprašė Panjabi [57]. Pagal Panjabi, stuburo stabilizavimą galima suskirstyti į tris posistemes [57]:

1. neuroraumeninis valdymas; 2. pasyvi posistemė;

3. aktyvi posistemė.

Antroji stuburo stabilizavimo posistemė yra pasyvi posistemė, sudaryta iš stabilių struktūrų, kurios pačios judesio nesukelia; tai yra slankstelių kūnai, tarpslanksteliniai sąnariai, sąnarių kapsulės ir stuburo raiščiai [57]. Šios struktūros matuojamos apkrovos-poslinkio kreive (ang. load-displacement curve) (1 pav.). Kuo stuburo apkrova maţesnė, tuo didesnis jo mobilumas, o dididant krūvį, PP maţina stuburo mobilumą, taip jį stabilizuodama. Šį procesą Panjabi lygina su kamuoliukui dubenyje (1 pav.) [57].

1 pav. Apkrovos-poslinkio kreivė. A – stuburas apkraunamas liemens tiesimu ir lenkimu.

NZ (Neutral Zone) nurodo, kada yra didžiausias stuburo mobilumas dėl mažiausio pasipriešinimo

tarpslanksteliniam judėjimui. B – kamuoliuko dubenyje analogija (A).

Trečioji liemens ir stuburo stabilizavimo posistemė yra aktyvioji, sudaryta iš stuburą supančių raumenų ir sausgyslių. Ši posistemė pasiţymi tuo, kad dėl savo jungčių ji sudaro cilindro formą ir yra atsakinga uţ jėgos perdavimą galunėms [63]. Šios posistemės raumenys, kurie yra labiausiai nagrinėjami dėl liemens stabilumo, skirstomi į giliųjų ir paviršinių raumenų sluoksnius [1; 74; 57].

Paviršinius raumenis sudaro lėto susitraukimo skaidulos, kurios dėl savo didelio ilgio bei dydţio stabilizuoja visą liemenį [74]. Paviršinius raumenis sudaro toliau išvardytos dalys.

1. Tiesiamasis nugaros raumuo (m. erector spinae) iš trijų dalių:

pirmoji dalis yra klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis), kuris traukia šonkaulius ţemyn ir lenkia stuburą į vieną ar kitą pusę [74];

antroji dalis yra ilgiausiasis raumuo (m. longissimus), kuris atsakingas uţ stuburo tiesimą, galvos atlošimą ir lenkimą į savo pusę [74];

trečioji dalis yra keterinis raumuo (m. spinalis), kuris atlošia galvą ir tiesia stuburą, susitraukdamas iš abiejų pusių [74].

[39] teigia, kad gydant liemens nestabilumą, šiam raumeniui skiriama per maţai dėmesio.

3. Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis) lenkia liemenį ir priartina krūtinę prie dubens [74]. Su kitais pilvo raumenimis veikia sinergiškai ir suaktyvina tokią raumenų tvarką, kad palaikytų liemens stabilumą [76].

4. Išorinis įstriţinis raumuo (m. obliquus externus abdominis) pasiţymi tuo, kad yra plačiausias raumuo iš pilvo raumenų. Raumens pluoštai eina įstriţai iš viršaus į apačią. Šis raumuo atsakingas uţ šonkaulių traukimą ţemyn, liemens sukimą į priešingą pusę, o kai susitraukia iš abiejų pusių – uţ liemens lenkimą [74].

Giliųjų raumenų pamatą sudaro greito susitraukimo skaidulos, daţniausiai maţos struktūros, kurios stabilizuoja liemenį lokaliai [74]. Giliuosius raumenis sudaro toliau išvardytos dalys.

1. Dauginiai raumenys (m.m. multifidi), atsakingi uţ stuburo tiesimą ir sukimą [74]. Kulandaivelan su kolegomis (2014) atliko šešių savaičių tyrimą, kuriame buvo tikrinamas dauginių ir skersinių pilvo raumenų hipertrofijos greitis taikant stabilizavimo pratimus turintiesiems nusilpusius liemens raumenis [31]. Tyrimo išvados parodė, kad dauginiai raumenys hipertrofavosi greičiau ir ateityje šis metodas gali būti naudingas, siekiant asmenims per trumpą laiką pagerinti liemens kontrolę [31].

2. Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis), giliausias pilvo raumuo, palaikantis pilvo vidinį slėgį, dalyvauja kvėpavime ir įtempia vieną iš svarbiausių fascijų, t. y. krūtinės-juosmens (torakolumbalinę) fasciją (TLF), taip stabilizuodamas liemenį ir perduodamas energiją, skirtą judesiui atlikti, į kitus kūno segmentus [74; 28].

3. Didysis juosmens raumuo (m. psoas major) dėl savo prisitvirtinimo prie TH12-L4 slankstelių kūnų ir ataugų stabilizuoja liemenį, veikdamas tarsi tarpininkas tarp diafragmos ir giliųjų dubens raumenų [64]. Susijungęs su klubiniu raumeniu (m. iliacus), jis sudaro klubinį juosmens raumenį (m. iliopsoas). Klubinis juosmens raumuo lenkia ir suka šlaunį į išorę, uţfiksavus šlaunį, dalyvauja liemens lenkime per juosmenį [66; 74].

5. Gilieji dubens raumenys (ang. Pelvic floor muscles) dar vadinami dubens plokšte (diaphragma pelvis). Struktūros pagrindą sudaro išangės keliamojo raumens (m. levator ani) skaidulos ir stuburgalio raumuo (m. coccygeus). Šie raumenys reguliuoja maţojo dubens organų funkciją ir, veikdami sinergiškai su kitais juosmens raumenimis, stabilizuoja liemenį lokaliai [74].

6. Diafragma (m. phrenicus) dalija pilvo ir krūtinės ertmes. Pagrindinė šio raumens funkcija yra dalyvauti kvėpavime ir padėti reguliuoti pilvo ertmės vidinį slėgį [74; 16].

2.3. Nugaros raumenų kontrolės sutrikimas

Suprastėjus liemens kontrolei, liemuo laikomas nestabiliu (ang. core instability). Tai nutinka dėl sutrikusių stuburo stabilizavimo posistemių funkcijos ir persiduoda asmens sveikatai [1]. Vienas iš daţniausių nusiskundimų, pasireiškiančių esant nestabiliam liemeniui, yra apatinės nugaros dalies skausmas, o daţniausia nestabilumo prieţastis būna fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas arba pernelyg intesyvus sporto metu suteikiama apkrova [39; 41].

Apatinės nugaros dalies skausmas nėra liga; Ehrlich (2003) teigimu, tai yra terminas apibūdinantis skausmą, kurio trukmė kinta, o pats skausmo vyrauja juosmens srityje [13]. Atsiradus skausmui juosmenyje, jis daţnai plinta ir į kojas, dėl to sutrinka funkcinių judesių kokybė, taip pat stengiantis stabilizuoti kūną išeikvojama daugiau energijos [80]. Skausmo plitimą į kojas galima paaiškinti padidėjusia tarpslankstelinių diskų apkrova, skatinančia diskų degeneraciją ir greitesnį diskų susidėvėjimą. Degeneruojant tarpslanksteliniams diskams, didėja tikimybė uţspausti nervus dėl susiaurėjusių tarpslankstelinių ertmių [38]. Nugaros skausmui stiprėjant, dėl ribojamos funkcijos blogėja ir liemens raumenų neuroraumeninis valdymas, todėl atsiranda liemens sinergistų ir antagonistų disfunkcija, liemens raumenų jėgos disbalansas [17; 80].

O’Sullivan su savo kolegomis (2002) vertino stuburą stabilizuojančių raumenų veiklą esant skausmui kryţmens srityje. Atliekant tiesios kojos kėlimo testą buvo nustatyta, kad tyrimo dalyviams, patiriantiems skausmą kryţmens srityje, buvo būdingos kompensacinės reakcijos: didesnis liemens ir giliųjų dubens raumenų nusileidimas ir diafragmos ekskursijos sumaţėjimas, kas rodo liemens stabilizavimo problemas dėl sutrikusio vidinio pilvo slėgio reguliavimo [54].

sistema, ir atleto pasirodymas parodė, kad raumenų jėga ir funkciniai judesiai neturėjo didelio poveikio atleto sportiniam pasirengimui. Tarp šių dviejų faktorių buvo rastos tik silpnos koreliacijos [53]. Atliekant tokio pobudţio tyrimus su FMS sistema ir testais, skirtais liemens raumenų jėgos ištvermei vertinti, turi būti atsiţvelgta į tai, kad tyrimo rezultatai gali skirtis dėl lyčių skirtumų [49; 69].

Stuburo stabilizavimo (SS) posistemės gali būti paţeistos ir esant distalinių segmentų funkcijos paţeidimui. 2007 m. publikuotas tyrimas, kurio metu buvo tiriamas atletų liemens neuroraumeninis valdymas po kelio traumos, parodė, kad liemens stabilumas ir pats neuroraumeninis valdymas buvo paţeistas [80]. Dėl to sutriko ir serape efektas (ang. serape effect), tai yra jėgos perdavimas iš liemens į galūnes, kas padidina traumos pasikartojimo riziką [39].

Esant nusilpusiems liemens raumenims, galima numatyti traumos rizikos padidėjimą, tai 2004 m. įrodė Leetun su savo kolegomis, tirdamas vyrų ir moterų atletų liemens raumenų jėgos ištvermę numatant traumą. Nors nebuvo rastas reikšmingas statistinis skirtumas tarp susiţeidusių ir sveikų atletų, vertinant liemens tiesimą ir kvadratinio juosmens raumens (m. Quadratus lumborum) jėgos ištvermę bei pilvo raumenyno funkciją, tyrimas parodė jėgos sumaţėjimą vykstant klubo abdukcijai ir išorinei rotacijai, tačiau taikant regresijos modelį tik išorinė klubo rotacija buvo naudinga nuspėjant traumos riziką. Taip pat vyrų klubo abdukcijos, išorinės rotacijos ir kvadratinio juosmens raumens ištvermės rezultatai buvo geresni ir statistiškai reikšmingesni, į ką turėtų būti atsiţvelgta atliekant panašius tyrimus [32].

koordinacijos. Dėl tyrimų, skirtų laikysenos ir asimetrinės fizinės veiklos poveikiui juosmens stabilumui vertinti, stokos vargu ar galima lyginti šių tyrimų rezultatus su kitų panašių tyrimų duomenimis [59].

Kadangi iki šiol informacijos yra nedaug, liemens raumenų nusilpimo poveikio tyrimai pastaruoju metu susilaukia vis daugiau mokslinio susidomėjimo. Nors sutrikęs stuburo stabilizavimas sukelia daug problemų ir komplikacijų, yra ir atgalinis ryšis – esant daug problemų, patalogijų galima liemens raumenų silpnumo ir liemens nestabilumo rizika, kas gali sukelti apatinės dalies nugaros skausmą [39]. Tačiau mokslinių darbų autoriai tvirtai sutaria, kad ţmogų reabilituojant ar ruošiant grįţti į sportinę veiklą, SS sistemų stiprinimas yra pagrindas, taip pat ir profilaktinė priemonė prieš ateityje galinčias atsirasti traumas ir jų kartojimąsi [39].

2.4. Užpakalinė raumenų grandinė

Pagal T. W. Myers apibrėţimą, uţpakalinę grandinę sudaro platusis nugaros raumuo (m. latissimus dorsi), tiesiamasis nugaros raumuo, didysis sėdmens raumuo, šlaunies dvigalvis raumuo, šoninis platusis raumuo (m. vastus lateralis), tempiamasis plačiosios fascijos raumuo (m. tensor fasciae latae), iliotibialinis traktas, priekinis blauzdos raumuo (m. tibialis anterior) ir ilgasis šeivinis raumuo (m. peroneous longus) [47].

Esant optimaliai uţpakalinės raumenų grandinės sekai, uţtikrinama ir optimali jėga, ištvermė, apatinės dalies nugaros stabilizavimas atliekant judesį. Dėl to taisyklinga seka yra svarbi taikant prevenciją ir gydant tiek sportininkus, tiek nesportuojančius ţmones, kurie skundţiasi apatinės nugaros dalies skausmu [23].

2.5. Nugaros skausmas sporte

2016 m. atlikus sportininkų apklausą, nustatyta, kad per metus apatinės nugaros dalies skausmu skundţiasi 18–65 proc. sportininkų [75]. Ne išimtis ir jauni sportinkai: per metus iki 57 proc. jų skundţiasi bent vienu apatinės nugaros dalies skausmo epizodu [67]. Viena iš apatinės nugaros dalies skausmo charakteristikų tarp vaikų ir jaunuolių yra grįţtamumas. Be to, skausmas pasikartoja kaskart vis intensyviau [25]. Nugaros skausmas turi tendenciją grįţti, todėl itin svarbu jau ankstyvoje stadijoje išsiaiškinti jo paplitimą sporte. Šiuo tikslu ir buvo atliktas Pasanen ir kitų mokslinis tyrimas. Juo buvo siekiama ištirti apatinės nugaros dalies skausmo paplitimą, kilmę, būdą, sunkumą ir rizikos faktorius tarp jaunų sportininkų, uţsiimančių komandiniu sportu. Tyrime dalyvavo Suomijos vyrų ir moterų krepšinio, futbolo, ledo ritulio ir tinklinio komandos. Iš viso tyrime dalyvavo 464 ţaidėjai iš 22-jų komandų. Vidutinis jų amţius buvo 16 metų (± 1,9 m.) [58]. Dalyvių lytis, amţius, sportinė veikla ir šeimos istorija, susijusi su apatinės nugaros dalies skausmu, taip pat vertinti kaip galimi rizikos faktoriai. Nugaros skausmas apibūdintas kaip skausmas, maudimas ar diskomfortas lumbalinėje nugaros dalyje su plitimu į vieną ar abi kojas arba be jo. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė dalyvių (54,9 proc. (255 asmenys)) per pastaruosius metus patyrė apatinės nugaros dalies skausmą. 73 (15,7 proc.) dėl šios problemos kreipėsi į gydymo įtaigas, 51 ţaidėjas (11,0 proc.) apatinės nugaros dalies skausmą jautė ilgiau nei keturias savaites per pastaruosius vienus metus. 80 respondentų (17,2 proc.) pranešė, kad dėl patirto nugaros skausmo teko praleisti treniruotes. Palyginus su moterimis, vyriškos lyties atstovai dėl apatinės nugaros dalies skausmo prarado daugiau treniruočių laiko. Sportininkų šeimos istorija, susijusi su nugaros skausmu, ir vyresnis amţius turėjo įtakos apatinės nugaros dalies skausmo pasireiškimui [58].

Panašiu tikslu Ng ir jo kolegos tyrė irkluotojus [50]. Jie siekė išsiaiškinti apatinės nugaros dalies skausmo paplitimą ir skausmo rizikos faktorius bei pasiskirstymą tarp jaunų irkluotojų. Be visų šių tikslų, taip pat buvo iškeltas klausimas, ar nugaros skausmo paplitimas skiriasi priklausomai nuo lyties. Pasitelkus klausimyną ir apklausus daugiau nei 200 dalyvių, kurių amţius buvo nuo 14 iki 16 metų, išsiaiškintas patiriamo skausmo intensyvumas ir pasireiškimo aplinkybės. Ilgalaikiu nugaros skausmu skundėsi tiek vyrai, tiek moterys, tačiau vyrų rodikliai buvo aukštesni. Šie rezultatai tik patvirtina jau išsakytą mintį, kad vyrai daţniau susiduria su apatinės nugaros dalies skausmu. Nepaisant to, moterys „pirmauja“ pagal patiriamo skausmo intensyvumo rodiklius. Taip pat, palyginus su vyrais, jų skausmą daţniau išprovokuoja papildomas fizinis krūvis [50].

Nors pradinėje stadijoje intensyvumas nėra labai didelis [5] ir trunka ne ilgiau nei vieną savaitę, apatinės nugaros dalies skausmas gali lengvai sukelti apribojimų uţsiimant tiek fizine, tiek kasdiene veikla, tiek sportuojant [73].

Lyginant apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančiųų atletų ir nesportuojančių ţmonių grupes pastebėta, kad skausmas pirmųjų fizinės veiklos nesutrikdo taip drastiškai kaip nesportuojančiųjų. Palyginus abiejų grupių tiriamųjų amţių ir treniruočių intensyvumą, tarp nesportuojančiųjų pastebimas didesnis fizinės veiklos vengimas dėl patiriamo skausmo. Tai įrodo, kad sportininkai yra labiau prisitaikę prie patiriamo skausmo ir gali geriau su juo susidoroti [21].

2.6. Raumenų veikla futbole

Pasak Amerikos nacionalinės futbolo komandos podiatro Liebeskind, futbolas yra intensyvus sportas, reikalaujantis atletų būti aktyviems 90 minučių ir nubėgti vidutiniškai po 10 kilometrų per kiekvienas varţybas. Norėdamos pasiekti ir išlaikyti tokią fizinę būklę, leidţiančią įgyvendinti šį nelengvą uţdavinį, daugybė futbolo komandų turi specifines treniruočių programas, kuriose akcentuojamas pagrindinių raumenų grupių, daugiausia dalyvaujančių ţaidţiant futbolą, stiprinimas ir grūdinimas [4; 35].

Rankų raumenynas yra svarbi dalis vertinant bendrą futbolininko jėgą. Ši grupė ypatingai svarbi vartininkui. Taip pat rankų ir pečių raumenys prisideda prie ţaidėjo pusiausvyros išlaikymo, šuolio aukščio ir galimybės blokuotis nuo priešininkų [35].

Liemens raumenų lokacija apibrėţiama kaip esanti ţemiau krūtininės dalies ir besitęsianti iki dubens. Ši raumenų grupė atsakinga uţ kūno išlaikymą vertikalioje padėtyje, ir į ją įtraukiami tiek pilvo, tiek nugaros raumenys, patenkantys į šią zoną. Liemens stabilumas – tai savybė, leidţianti kontroliuoti juosmens padėtį ir judesius, kad atliekant funkcinius judesius jėgas būtų galima optimaliai sukurti, valdyti ir perduoti į apatines ir viršutines galūnes ir iš jų. Programose, sukurtose siekiant išvengti sportinių traumų, norint taikyti reabilitaciją arba tiesiog pagerinti rezultatus, daţnai koncentruojamasi į liemens stabilumą. Tokios perspektyvos laikymasis paremtas teorijomis, kad bloga liemens kontrolė padidina blogo pasirodymo, rezultatų ir traumų riziką [4; 72].

tiesioginę įtaką ţaidėjo gebėjimui judėti sparčiau, taip pat ir proporcingam spyrio jėgos didėjimui [4; 29].

Apatinės kojos dalies raumenys atlieka svarbų vaidmenį uţtikrinant pagrindinių sąnarių stabilumą, tiesiogiai prisideda prie ţaidėjo gebėjimo spurtuoti, staiga keisti bėgimo kryptį ir valdyti pėdą. Blauzdos dvilypis raumuo (m. gastrocnemius) yra svarbiausias šioje grupėje. Šio raumens sausgyslė, dar vadinama achilo sausgysle, yra viena daţnaiusių vietų, kur ţaidėjai patiria traumas [29].

2.7. Raumenų aktyvacija pritūpimo metu

Fundamentalūs judėjimo įgūdţiai yra neatsiejami nuo dalyvavimo fizinėje veikloje ir traumos rizikos maţinimo. Šie du aspektai yra esminiai sveikos gyvensenos elementai [37]. Didesnė tikimybė sportinę traumą paauglystėje ar sulaukus pilnametystės patirti jauniems asmenims, kurie ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu neturi adekvačių motorinių įgūdţių patirties [45; 44]. Dėl to fundamentalių judesių sferoje treniruojantis esmine dalimi turėtų būti laikomas kompetencijos puoselėjimas, siekiant paruošti sportininką energingai fizinei veiklai ir organizuotam, kompetentingam sportui. Fundamentalūs judesiai aprėpia, bet neapsiriboja, tokius judesius kaip bėgimas, metimas, šuoliavimas ir pritūpimas [37]. Šių fundamentalių judesių biomechaninės ir neuroraumeninės kilmės poveikis sėkmingam pasirodymui dinaminėse uţduotyse, kurios neišvengiamos daugybėje populiarių sporto šakų, yra tiesioginis [36; 46]. Judesių kompetencija kaip principas išlieka aktualus ne tik jauname amţiuje, bet ir vėliau, pilnametystės laikotarpiu, kai nepriklausomo gyvenimo dţiaugsmas labai priklauso nuo galimybės išlaikyti jėgą ir mobilumą, taip siekiant išvengti traumų, tokių kaip kritimo [71]. Pritūpimo judesio šablonas reikalingas uţsiimant esminėmis įprastomis veiklomis, tokiomis kaip atsisėdimas, pakėlimas, taip pat dalyvaujant didţiojoje dalyje sportinių uţsiėmimų. Šis judesys taip pat yra nuolatinis treniruotėse, kurių tikslas – pagerinti pasirodymą ir padidinti atsparumą traumoms [46; 42]. Nepaisant to, kad yra daug pritūpimo variacijų ir kiekviena pritaikyta skirtingiems tikslams siekti, beveik visos jos susideda iš to paties, standartinio pagrindinio šablono, akcentuojančio ir atkreipiančio dėmesį į biomechaninę techniką, kuri palaikys progresuojantį fizino atributo vystymąsi ir maţins treniruočių metu sukeliamų traumų riziką [36].

Pritūpimas gali būti pasitelkiamas siekiant įvertinti asmens neuroraumeninę kontrolę, jėgą, lygsvarą, stabilumą ir mobilumą kinetinėje grandinėje [6; 9].

Pagrindiniai raumenys, dalyvaujantys šiame procese, yra tiesiamieji nugaros raumenys, didysis sėdmens raumuo, keturgalvis šlaunies raumuo ir dvigalvis šlaunies raumuo [29].

Nors pritūpimai iš pirmo ţvilgsnio gali ir neatrodyti kaip pratimas, įtraukiantis ir nugaros raumenis, tačiau atliekant šį funkcinį judesį tiesiamieji nugaros raumenys atlieka svarbų vaidmenį. Ši raumenų grupė izometriškai susitraukia tiek tūpimo fazėje, tiek kėlimosi [29].

Didysis sėdmens raumuo prisitvirtinęs prie nugarinės dubens dalies, klubakaulio skiauterės, šlaunikaulio sėdmeninės šiurkštumos ir klubinės blauzdos juostos. Jis, kaip nurodo ir pats pavadinimas, yra didţiausias iš sėdmens raumenų. Šis ramuo atsakingas uţ klubo tiesimą ir dirba ekscentriniu reţimu, t. y. kol yra tempiamas siekiant reguliuoti greitį, kuriuo vyksta pritūpimas. Kylant į viršų, šis raumuo ima dirbti koncentriniu reţimu – trumpėja norint ištiesti šlaunį [29].

Šlaunies dvigalvį raumenį sudaro du raumenys – pusplėvinis (m. semimembranosus) ir pusgyslinis raumuo (m. semitendinosus). Šie raumenys pritūpimo metu taip pat yra aktyvūs. BF yra prisitvirtinęs prie klubakaulio gumburų ir blauzdikaulio, šiek tiek ţemiau kelio sąnario, ir prisideda prie šlaunies tiesimo proceso, taip padėdamas didţiajam sėdmens raumeniui atlikti pakilimo fazę pritūpiant [74; 29]. Taigi pakinklinių sausgyslių fazės yra tokios pčios kaip ir didţiojo sėdmens raumens atveju (veikia ekscentriškai pritūpimo metu ir koncentriškai – pakilimo) [29].

2.8. Elektromiografija

Elektromiografijos tyrimai leidţia pastebėti probleminę vietą judesių metu. Problemos šaltinis gali būti nervinės arba raumeninės kilmės, o kartais ir tarp abiejų sferų – neuroraumeninėje zonoje. Dėl šios prieţasties elektromiografas yra naudinga diagnostinė priemonė, padedanti diferencijuoti raumeninės ir nervinės kilmės ligas. Elektromiografija taip pat naudojama atliekant motorinio vieneto morfologinę analizę [26]. Itin svarbu su elektromiografija sinchronizuoti sistemas, kurios parūpina kinematinius duomenis, kad būtų galima išsiaiškinti, kuriuo tiksliai momentu įvyksta tam tikro raumens aktyvavimas. Taikant šias sistemas naudojamos kameros, elektrogoniometrai ir kitos priemonės, registruojančios greitį, poziciją ir pagreitėjimą. Paviršinė elektromiografija yra svarbi kaip biomechaninės analizės priemonė ir kartu šios sistemos dalis [26]. Ji padeda suvokti raumens vaidmenį specifinio judesio metu [43].

Paviršinė elektromiografija tampa vis svarbesnė sporto, profesinės medicinos ir ergonomikos tyrimų procese [15]. Ją atliekant galima nustatyti dinaminę analizę ir būtent dėl šios prieţasties ši diagnostinė procedūra tokia svarbi sporto sferoje [15]. Gebėjimas efektyviai ir taisyklingai panaudoti raumenis padeda pagerinti funkcinių judesių atlikimą ir sumaţinti traumų riziką. Svarbiausia dalis siekiant sveiko treniravimosi – stebėti vystymąsi ir pritaikyti korekcijas, kur jos yra reikalingos [22]. Elektromiografinė analizė gali padėti nustatyti raumens aktivaciją ir nuovargį, taip gali padėti tobulinti pasirodymą [22].

Paviršinę elektromiografiją taikant sporto tyrimuose, taip pat susiduriama su raumenų tipų identifikavimu ir apibendrinimu [22].

Elektromiografija yra elektrodiagnostinis raumeninės ir nervinės sistemų tryrimas. Testavimą apima du komponentai: nervų laidumo tyrimai ir elektromiograma. Tiriant nervų laidumą analizuojama, kaip sklandţiai ir kaip greitai nervais gali būti perduodamas elektrinis impulsas [22]. Nervų laidumo tyrimai suteikia unikalią kiekybinę informaciją apie neurologines pacientų, turinčių įvairiausių neuroraumeninių sutrikimų, funkcijas [26]. Nervas yra stimuliojamas vienoje ar daugiau vietų, ir jo atsakas uţfiksuojamas. Elektromiogramos tyrimas apima raumens elektrinio aktyvumo vertinimą ir yra viena esminių dalių elektrodiagnostinio medicininio konsultavimo sferoje [3].

funkcijos išsiaiškinimo [26]. Elektromiografija yra raumenų elektrinio impulso uţrašymas ir būtent dėl to yra motorinės sistemos vientisumo ištyrimo ir įvertinimo plėtinys [3].

Elektromiografijos analizė gali suteikti informacijos apie tai, kokio lygio elektrinis raumens aktyvumas reikalingas siekiant atlikti konkretų pratimą ar netgi nurodyti optimalią atlikimo padėtį [14]. Elektrofiziologinės technikos leidţia ganėtinai lengvai gauti itin vertingą informaciją apie neuroraumeninę aktyvaciją [26].

3. TYRIMO ORGANIZAVIMAS

Tyrimas buvo atliekamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto institute arba tyrėjo namuose (Savanorių pr. 172–61), to pageidaujant patiems futbolo ţaidėjams. Šiam tyrimui buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Nr. BEC-1R(M)-108) (1 priedas).

3.1. Tiriamųjų kontingentas

Dalyvauti tyrime buvo kviečiami profesionalūs sveiki futbolininkai bei pirmos ir antros Lietuvos futbolo lygos ţaidėjai, besiskundţiantieji apatinės nugaros dalies skausmu, per paskutinius 3 mėnesius neturėję ūmių traumų. Į tyrimą buvo pakviesti futbolininkai iš tokių komandų kaip FK „Stumbras“, FK „Kauno Ţalgiris“, FK „Hegelmann Litauen“, FK „Garliava“.

Bendras tiriamųjų skaičius buvo 15 profesionalių futbolininkų (N=15), iš jų 8 (N=7) nejautė jokio skausmo apatinėje nugaros dalyje, likusieji 7 (N=7) jautė maţo intensyvumo lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, kurį įvertino nuo 1 iki 4 balų pagal skaičių analoginę skausmo skalę (SAS) (2 lentelė).

Jauniausias tyrime dalyvavęs futbolininkas buvo 18 metų, o vyriausias – 38-erių. Įvertinus apatinės nugaros dalies skausmu nesiskundusių futbolininkų KMI, nustatytas 23,68 ± 1,68 (normalus svoris) vidurkis, o apatinės nugaros dalies skausmu besiskundusių dalyvių KMI vidurkis buvo 23,98 ± 1,27 (normalus svoris) (1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse

Ūgis Svoris Amţius KMI

2 lentelė. Tiriamųjų kontingentas

1 EMG tyrimas: lenkimo-atpalaidavimo fenomeno testas 2 EMG tyrimas: kojos tiesimo gulint testas 3 EMG tyrimas: pritūpimas ir pritūpimas prie sienos

4 EMG tyrimas: spyrio imitavimas

3.2. Tyrimo organizavimas

Kiekvienas tyrimo dalyvis buvo informuotas apie magistrinio darbo tikslus ir testavimo metodus. Atrankos kriterijus atitikusių tiriamųjų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmu, įvertintu nuo 1 iki 4 balų (pagal vizualine analogine skausmo skalę), neturėjusių ūmių traumų per 3 paskutinius mėnesius, kurių pagrindinė spiriamoji koja ţaidţiant futbolą yra dešinė, dalyvaujančių I ir II Lietuvos futbolo lygoje ir turėjusių bent dvi futbolo treniruotes per savaitę, buvo prašoma pasirašyti Tiriamojo asmens sutikimo formą.

Testavimas vyko 2017 m. nuo liepos iki spalio mėnesio. Tyrimo dalyviai telefonu buvo kviečiami nustatytu laiku atvykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto instituto tiriamąsias patalpas, esančias Tilţės g. 18. Vieno ţmogaus testavimo vidutinė trukmė buvo 50–70 min.

Tyrimo dalyviai buvo testuojami pagal toliau pateiktą protokolą. 1. Apšilimas

2. Elektrodų pritvirtinimo vietų paruošimas

3. Maksimalios jėgos testavimas iš gulimos padėties 4. Lenkimo-atpalaidavimo fenomeno testas

5. Kairės kojos tiesimo gulint testas 6. Dešinės kojos tiesimo gulint testas 7. Pritūpimas laisva forma

8. Pritūpimas prie sienos 9. Spyrio imitavimas kaire koja

10. Spyrio imitavimas dešine koja

3.3. Tyrimo metodika

3.3.1. Elektromiografas

Tyrime naudotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sporto instituto „Noraxon“ firmos elektromiografas „Myotrace 400“, turintis 4 elektrodų jungtis. Visi rezultatai buvo fiksuojami ir išsaugomi „Noraxon“ programoje „MR 3.6.20“. Tyrime naudoti vienkartiniai, iš sidabro ir sidabro chlorido pagaminti pailgos formos dvigubi paviršiniai elektrodai, kurių dydis 4 × 2,2 cm, tarpas tarp elektrodų – 1,75 cm, pačių elektrodų skersmuo – 1 centimetras (1 pav.) [52].

Elektromiografas fiksuoja raumenų skleidţiamus biopotencialius signalus iki 1000 Hz. Buvo pasirinktas 10 Hz (klinikinis) pradinio stiprintuvo filtro (ang. preamp type) dydis, siekiant išgauti „švaresnius“ ir kokybiškesnius rezultatus, kurie būtų silpniau paveikti išorinių faktorių, tokių kaip garsas ir laidų judėjimas. Iš filtrų buvo panaudoti visos bangos ištaisymo filtras (ang. full-wave rectification) ir sklandumo filtras su kvadratinės vidurkio šaknies algoritmu (ang. smothering, root mean square algorithm) (2 pav.) [52].

2 pav. Išfiltruotas elektromiografinis impulsas vertinant maksimalų valingą kairiojo tiesiamojo nugaros raumens izometrinį susitraukimą

Pasirinktos elektrodų tvirtinimo vietos: (3 pav.)

1. Tiesiamojo nugaros raumens (m. erector spinae) juosmeninė dalis: tiriamieji buvo paprašyti gulint ant pilvo atlikti nugaros ekstenziją, kol tiesiamasis nugaros raumuo buvo palpuojamas lateraline kryptimi nuo trečio juosmeninio slankstelio keterinės ataugos. Pajutus didţiausią tiesamojo nugaros raumens skaidulų susitraukimą, pagal raumens skaidulų kryptį buvo uţdedamas elektrodas [68].

2. Didysis sėdmens raumuo (m. gluteus maximus): tiriamieji buvo paprašyti gulint ant pilvo atlikti kojos tiesimą, kol buvo palpuojamas didysis sėdmens raumuo tarp kryţkaulio ir iliotibialinio raiščio. Pajutus didţiausią didţiojo sėdmens raumens skaidulų susitraukimą, uţdedamas elektrodas pagal raumens skaidulų kryptį [68].

3. Dvigalvis šlaunies raumuo (m. biceps femoris): tiriamieji buvo paprašyti gulint ant pilvo sulenkti kelį, kol buvo palpuojamas dvigalvis šlaunies raumuo tarp sėdinkaulio ir išorinio blauzdikaulio epikondilito. Pajutus didţiausią dvigalvio šlaunies raumens susitraukimą, buvo uţdedamas elektrodas tarp pusplėvinio (m. semimembranosus) ir pusgyslinio raumens (m. semitendinosus) [68].

3 pav. Elektrodų pritvirtinimo vieta

3.3.2. Tyrimo protokolas

Apšilimo metu tiriamiesiems iš naujo paaiškintas tyrimo protokolas. Tiriamųjų buvo paprašyta apšilti judesiais (iki 5 minučių), kurie dalyvaus tyrime, t. y. nugaros ir kojų tiesimu, blauzdos lenkimu, spyrio imitavimu abiem kojomis, pritūpimu prie sienos. Akcentuota būtinybė nesuprakaituoti, kadangi tai turi įtakos elektrodų lipnumui prie odos.

Tiriamųjų buvo paprašyta nusirengti iki apatinių, elektrodų tvirtinimo vietos buvo dezinfekuotos etanolio servetėlemis, taip pat esant plaukų, šie buvo nuskutami vienkartiniais skutimosi peiliukais, kurie po skutimo išmesti.

kai atliekamas kojos tiesimas. Po paskutinio testo futbolininkams yra fiksuojami elektrodai ties kairiu ir dešiniu nugaros tiesiamuoju raumeniu bei ties kairiu ir dešiniu didţiųjų sėdmens raumenų Tiriamųjų buvo paprašyti laisva forma pritūpti, tada tūpti atsisuskus į sieną, ją beveik liečiant kojų pirštams. Abu pritūpimai atliekami su sekondometru, per sekundę prašoma pritūpti ir per sekundę atsistoti. Galiausiai atliktas spyrio imitavimo judesiai, skirti tiek dešinei, tiek kairei kojai testuoti.

Kadangi elektriomiografas buvo 4 kanalų (testuoti 6 raumenų lokacijos), reikia kartoti antrinę tyrimo dalį dar kartą, kad įvertinti likusius 2 raumenis. Elektrodai buvo pritvirtinti prie didţiųjų sėdmens raumenų ir šlaunies dvigalvių raumenų, tiriamųjų prašyta kartoti pritūpimus ir spyrio imitacijas. Po šių testavimų tiriamajam yra pranešama, kad testavimas yra baigtas.

3.3.2.3. 1 testas. Izometrinis tiesiamojo nugaros raumens aktyvavimas (4 pav.)

4 pav. Izometrinis nugaros tiesiamojo raumens aktyvavimo testas (oranžine rodykle nurodyta, į kurią pusę atliekamas judesys; mėlyna rodykle – į kurią pusę suteikiamas pasipriešinimas)

3.3.2.4. 2 testas. Izometrinis didžiojo sėdmens raumens aktyvavimas (5 pav.)

5 pav. Izometrinis didžiojo sėdmens raumens aktyvavimo testas (oranžine rodykle nurodyta, į kurią pusę atliekamas judesys; mėlyna rodykle – į kurią pusę suteikiamas pasipriešinimas)

Pradinė padėtis – gulint ant pilvo, rankos prie šonų. Tiriamojo buvo paprašyta koją sulenkti taip, kad tarp šlaunies ir blauzdos susidarytų 90 laipsnių kampas [65]. Tyrėjui apėmus delnu dorzalinį blauzdos galą ties čiurnos sąnariu, kita ranka ant klubo prilaikant sėdmenį, kad šis nepakiltų nuo kušetės, prašoma tiriamojo tiesti koją į viršų, kol elektromiografas registruoja maksimalius GM bioimpulsus [10].

3.3.2.5. 3 testas. Izometrinis šlaunies dvigalvio raumens aktyvavimas (6 pav.)

6 pav. Izometrinis šlaunies dvigalvio raumens aktyvavimo testas (oranžine rodykle nurodyta, į kurią pusę atliekamas judesys; mėlyna rodykle – į kurią puse suteikiamas pasipriešinimas)

3.3.2.6. 4 testas. Lenkimo-atpalaidavimo fenomenas (7 pav.)

7 pav. Lenkimo-atpalaidavimo fenomeno testas

Pradinė padėtis – stovint. Tiriamųjų buvo paprašyta maksimaliu pajėgumu pasilenkti į priekį ir toje padėtyje išbūti 5 sekundes taip, kad nejaustų jokio tempimo jausmo, t. y. kūnas turi išlikti atpalaiduotas. Vadovaujantis ankstesniais atliktais tyrimais, nustatyta, kad elektromiografinis aktyvumas fiksuojamas tik dalyviams jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmu [11; 2].

3.3.2.7. 5 testas. Kojos tiesimo gulint testas (8 pav.)

8 pav. Kojos tiesimo gulint testas, skirtas užpakalinės raumenų grandinės sekai įvertinti (oranžine rodykle nurodyta, į kurią pusę vyksta judesys)

Testas skirtas įvertinti tiriamojo raumenų sekai, kai atliekamas kojos tiesimas gulint (ang. prone hip extension test). Janda teigia, kad taisyklinga raumenų rekrutavimo seka yra tokia:

1. šlaunies dvigalvis raumuo;

3. priešingos pusės tiesiamasis nugaros raumuo;

4. testuojamos pusės tiesiamasis nugaros raumuo.

Janda teigia, kad ydingu raumenų rekrutavimą galima pavadinti tada, kai grandinėje pirmas aktyvuotas raumuo būna tiesiamasis nugaros raumuo. Tiesiamųjų nugaros raumenų funkcija tiesiant klubą yra stabilizuoti stuburą ir sumaţinti sukeliamas kompresines jėgas nugaros apačiai; jei šis raumuo aktyvuojamas pirmas, tai nurodo nugaros raumenų susitraukimą prieš laiką kaip apsauginę reakciją [55].

Kita prieţastis, dėl kurios uţpakalinės raumenų grandinės seka gali būti netaisyklinga – tai didţiojo sėdmens raumens uţdelsimas sekoje. Jandos teigimu, tai sukelia didţiausią energijos pereikvojimą siekiant optimalių judesių. Sahrman savo knygoje šį teiginį papildė nurodęs, kad viena iš patologinių didţiojo sėdmens uţdelsimo prieţasčių gali būti didţiojo dvigalvio raumens hiperaktyvumas [63]. O remiantis neseniai Norvegijoje ir Islandijoje atliktais tyrimais, kurių metu tirti profesionalūs futbolininkai, pastebėta, kad šlaunies dvigalvio raumens hiperaktyvumas ir sumaţėjusi amplitudė yra viena iš daţniausių futbolininkų traumų prieţasčių.

Paskutinis parametras, kuris gali būti nugaros raumenų disfunkcijos prieţastis arba pasekmė – pavėluotas priešingos pusės tiesiamojo nugaros raumens aktyvavimas. Pasak Jandos, esant taisyklingai raumenų aktyvavimo sekai, pirmiausia turi aktyvuotis priešingos pusės tiesiamasis nugaros raumuo, lyginant su kairės pusės ES raumeniu [55].

Atliekant testą pradinė padėtis – gulint ant kušetes, rankos prie šonų, pėda dorzifleksijoje. Tiriamojo buvo prašoma pakelti testuojamos pusės koją nuo kušetės, palaikyti 2 sekundes ir grįţti į pradinę padėtį.

3.3.2.8. 6 testas. Pritūpimas laisva forma (9 pav.)

Tiriamųjų buvo prašoma laikantis pradinių pritūpimo kriterijų (t. y. kulnai turi likti neatkilę nuo ţemės) pritūpti taip, kad blauzdos ir šlaunies kampas sudarytų 90 laipsnių, galva ţiūrėtų tiesiai, kojos būtų pečių plotyje ir minimaliai pasuktos į išorę, kad būtų patogiau pritūpti.

3.3.2.9. 7 testas. Pritūpimas prie sienos (10 pav.)

10 pav. Pritūpimas prie sienos

Pradinė padėtis – stovint veidu į sieną, ją beveik liečiant kojų pirštams. Buvo paprašyta pritūpti laikantis pradinių pritūpimo kriterijų (t. y. kulnai turi likti neatkilę nuo ţemės taip, kad blauzdos ir šlaunies kampas sudarytų bent 90 laipsnių, galvą laikyti tiesiai, kojas – pečių plotyje ir minimaliai pasuktas į išorę, kad būtų patogiau pritūpti) [34].

3.3.2.10. 8 testas. Spyrio imitavimas (11 pav.)

Pradinė padėtis – stovint, atraminę koją atstačius į priekį po gravitacijos centru ir pasukus į vidų, kad būtų uţtikrintas stabilumas imituojant spyrį. Tiriamojo buvo paprašyta spyrį imituoti koją tiesiant atgal, lenkiant per kelį, tada dideliu pagreičiu tiesiant ir galiausiai graţinant į pradinę padėtį (kartojama 2 kartus). Tyrimo dalyviai visada buvo šalia sienų, kad praradę pusiausvyrą iškart galėtų išvengti nukritimo [27].

3.4. Statistinė analizė

Duomenys analizuoti „SPSS 24.0“ir „Excel 2015“ programomis.

4. REZULTATAI

4.1. Maksimalaus izometrinio raumenų susitraukimo vertinimas

Įvertinus maksimalų valingą kairiojo tiesiamojo nugaros raumens (m. erector spinae) susitraukimą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo nejautusiųjų mediana buvo 160 (110; 312; 180,1) mikrovoltų. Apatinės nugaros dalies skausmą jautusių futbolininkų grupės mediana buvo 195 (86; 295; 176,6) mikrovoltų. Lyginant grupes nustatyta, kad tarp grupių nėra statistiškai reikšmingo skirtumo (U=26; p=0,867) (13 pav.).

Įvertinus valingą dešiniojo tiesiamojo nugaros raumens susitraukimą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo neturėjusių tiriamųjų grupės mediana buvo 183,5 (92; 346; 200,8) mikrovoltų. Grupės jaučiančios apatinės nugaros dalies skausmą mediana buvo 180 (59; 352; 190,6) mikrovoltų. Tarp grupių nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=25; p=0,779).

Įvertinus kairįjį didįjį sėdmens raumenį (m. gluteus maximus), nustatyta, kad grupės be apatinės nugaros dalies skausmo mediana buvo 98,5 (33; 150; 100,4) mikrovoltų, kai buvo atliekamas klubo tiesimas. Grupės jaučianti apatinės nugaros dalies skausmą mediana buvo 150 (72; 356; 162,6) mikrovoltų. Palyginus skirstinius tarp grupių, nustatyta, kad grupės buvo homogeniškos ir neturėjo statistiškai reikšmingo skirtumo vertinant maksimalų valingai susitraukiančio kairiojo didţiojo sėdmens raumens aktyvumą (U=16; p=0,189).

Atliekant šlaunies tiesimą ir įvertinus maksimalų izometrinį dešiniojo didţiojo sėdmens raumens susitraukimą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmą jautusios tiriamųjų grupės mediana buvo 175 (59; 271; 157,3) mikrovoltų. Ir priešingai: apatinės nugaros dalies skausmo nejautusios grupės mediana buvo 107,5 (51; 166; 107,1) mikrovoltų. Palyginus grupių rezultatus nustatyta, kad tarp futbolininkų nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo (U=17; p=0,232).

Įvertinus maksimalų kairiojo šlaunies dvigalvio raumens (m. biceps femoris) bioimpulsų skleidţiamą signalą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo nejautusios grupės mediana buvo 150,5 (78; 381; 190,1) mikrovoltų. Įvertinus silpną apatinės nugaros dalies skausmą jautusios grupės testavimo rezultatus, nustatyta, kad grupės mediana buvo 213 (83; 281; 190) mikrovoltų. Tarp tiriamų grupių nerasta statistiškai reikšmingo skirtumo (U=24; p=0,694).

(86; 533; 234,6) mikrovoltų. Tarp grupių nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=19; p=0,336).

Remiantis testavimo rezultatais, galima teigti, kad maksimalus valingas izometrinis futbolininkų raumens susitraukimas tarp grupių nesiskyrė ir grupės buvo homogeniškos.

13 pav. Maksimalaus raumenų izometrinio susitraukimo palyginimas tarp futbolininkų, jaučiančių (skauda) ir nejaučiančių(neskauda) apatinės nugaros dalies skausmo (ES_L – kairysis tiesiamasis nugaros raumuo, ES_R – dešinysis tiesiamasis nugaros raumuo, GM_L – kairysis didysis sėdmens raumuo, GM_R – dešinysis didysis sėdmens raumuo, BF_L – kairysis šlaunies dvigalvis raumuo,

BF_R – dešinysis šlaunies dvigalvis raumuo)

4.2. Lenkimo-atsipalaidavimo fenomeno testo rezultatai

Įvertinus lenkimo-atsipalaidavimo fenomeno rezultatus, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo nejautusios grupės mediana buvo 0 proc., o apatinės nugaros dalies skausmą jautusios grupės mediana buvo 11 (0; 15; 11) proc. Palyginus grupes nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmą jautusios grupės duomenys statistiškai skyrėsi šio skausmo nejautusios grupės (U=4; p=0,004) (14 pav.).

0 50 100 150 200 250 300 ES_L ES_R GM_L GM_R BF_L BF_R M ikr o vo lt ai (u V)

Maksimalaus valingo izometrinio raumenų susitraukimo

palyginimas tarp grupių (uV)

14 pav. Lenkimo atpalaidavimo fenomeno maksimalaus valingo raumens susitraukimo palyginimas tarp futbolininkų, jaučiančių (skauda) ir nejaučiančių (neskauda) apatinės nugaros dalies skausmo

(Erector spinae LR – išvestas vidurkis tarp tiesiamojo nugaros raumens dešinės ir kairės pusės)

4.3. Kojos tiesimo gulint testo įvertinimas

Vertinant kairės kojos tiesimo gulint testo rezultatus, nustatyta, kad sveikų futbolininkų grupėje pirmas 87,5 proc. atletų aktyvavęsis raumuo buvo šlaunies dvigalvis raumuo, kas yra taisyklinga raumenų sekos aktyvacija. Tik 12,5 proc. tiriamųjų pirmas aktyvavęsis raumuo buvo tiesiamasis nugaros raumuo. Vertinant didţiojo sėdmens aktyvaciją nustatyta, kad 62,5 proc. sveikų futbolininkų didţiojo sėdmens aktyvacija buvo uţdelsta. O lyginant tiesiamojo nugaros raumens pusių aktyvacijos seką nustatyta, kad 50 proc. sveikų tiriamųjų raumenų aktyvacija buvo taisyklinga (priešingos pusės tiesiamasis nugaros raumuo aktyvuojasi pirmas, priklausomai nuo testuojamos pusės), likusių 50 proc. sveikų futbolininkų pirmas aktyvavęsis tiesiamasis nugaros raumuo buvo tos pačios pusės (3 lentelė).

Įvertinus futbolininkus jaučiančius apatinės nugaros dalies skausmą, nustatyta, kad grupėje tik 14,28 proc. tiriamųjų pirmas aktyvavęsis raumuo buvo šlaunies dvigalvis raumuo, o 71,42 proc. dalyvių pirmas aktyvavęsis raumuo buvo tiesiamasis nugaros raumuo. Sėdmens aktyvavimo uţdelsimas pastebėtas 85,71 proc. tyrimo dalyvių, o pirminė kolateralinė tiesiamojo nugaros raumens aktyvacija pastebėta tik 42,86 proc. futbolininkų.

0% 10% 20%

Erector spinae LR

Lenkimo atpalaidavimo fenomeno MVC lyginant su MVIC (%)

3 lentelė. Kairės kojos tiesimo gulint testo rezultatai Pirmasis aktyvavosi šlaunies dvigalvis raumuo Pirmasis aktyvavosi nugaros tiesiamasis raumuo Didţiojo sėdmens raumens aktyvumo uţdelsimas sekoje Pirminė kolateralinės pusės ES raumens aktyvacija Futbolininkai, nejaučiantys apatinės nugaros dalies skausmo 87,5 % 12,5 % 62,5 % 50 % Futbolininkai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą 14,28 % 71,42 % 85,71 % 42,86 %

4 lentelė. Dešinės kojos tiesimo gulint testo rezultatai Pirmasis aktyvavosi šlaunies dvigalvis raumuo Pirmasis aktyvavosi nugaros tiesiamasis raumuo Didţiojo sėdmens raumens aktyvumo uţdelsimas sekoje Pirminė kolateralinės pusės ES raumens aktyvacija Futbolininkai, nejaučiantys apatinės nugaros dalies skausmo 50 % 50 % 62,5 % 75 % Futbolininkai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą 42,86 % 57,14 % 71,42 % 42,86 %

4.4. Pritūpimo nusileidimo fazės vertinimas

Pritūpimo nusileidimo fazės metu vertinant kairįjį tiesiamąjį nugaros raumenį (m.erector spinae) nustatyta, kad nugaros skausmu nesiskundusių futbolininkų maksimalaus valingo raumens susitraukimo mediana buvo 31,1 (20,4; 49,7; 35,1) proc., o nugaros skausmu besiskundusių tiriamųjų grupės mediana buvo 35,3 (21,8; 57,5; 39,6) proc. Lyginant skirstinius nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pirmųjų ir antrųjų (U=18; p=0,281) (15 pav.).

Vertinant tiriamųjų dešinįjį nugaros tiesiamąjį raumenį nustatyta, kad tiriamųjų jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą mediana buvo 33,6 (21,7; 70,1; 45,9) proc., o kai pritūpimo nusileidimo fazės testavimas buvo atliktas su nesiskundusiais apatinės nugaros dalies skausmu, jiems atliekant maksimalų valingą dešiniojo tiesiamojo nugaros raumens susitraukimą mediana buvo 32,2 (17,4; 57,2; 37,3) proc. Lyginant tiriamųjų grupes nustatyta, kad tarp grupių nebuvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=22; p=0,536).

proc. Lyginant skirstinius tarp grupių nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmą turėjusių tiriamųjų grupėje kairiojo sėdmens raumens aktyvumas buvo didesnis, nei tiriamųjų be nugaros skausmo, šiuo atveju skirtumas tarp grupių buvo statistiškai reikšmingas (U=10, p=0,040).

Vertinant dešiniojo didţiojo sėdmens raumens aktyvumą nustatyta, kad grupės, kuri jautė apatinės nugaros dalies skausmą, mediana buvo 9,9 (6,5; 16,4; 11,5) proc. Įvertinus dešiniojo didţiojo sėdmens raumens aktyvumą nusileidimo pritūpimo fazėje, grupės be apatinės nugaros dalies skausmo mediana buvo 8,1 (4,7; 13; 8,8) proc. Palyginus futbolininkų grupes nustatyta, kad grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=19; p=0,336).

Vertinant rezultatus, gautus tiriant kairįjį šlaunies dvigalvį raumenį (m. biceps femoris), nustatyta, kad nugaros skausmo nejautusių futbolininkų mediana buvo 9,1 (6,7; 14,7; 10,7) proc. Įvertinus futbolininkus, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmą, nustatyta, kad tiriamųjų grupės mediana buvo 12,9 (8,2; 21,7; 15) proc. Palyginus skirstinius tarp grupių, nenustatytas statistiškai reikšmingas maksimalaus valingo kairiojo šlaunies dvigalvio raumens aktyvavimo skirtumas (U=18; p=0,281).

Įvertinus maksimalios dešiniojo šlaunies dvigalvio raumens aktyvacijos pritūpimo nusileidimo fazės metu rezultatus, nustatyta, kad grupės su nugaros skausmu mediana buvo 11,6 (5,4; 26,6; 16) proc. Įvertinus grupę be nugaros skausmo, nustatyta, kad tyrimo rezultatų mediana buvo 5,4 (3; 11,8; 7,4) proc. Palyginus grupes nustatyta, kad nugaros skausmą jautusių futbolininkų dešinysis šlaunies dvigalvis raumuo aktyvavosi stipriau, nei nugaros skausmo nejautusių sportininkų: skirtumas tarp grupių buvo statistiškai reikšmingas (U=7; p=0,014).

15 pav. Maksimalaus valingo raumenų susitraukimo rezultatų pritūpimo nusileidimo fazėje palyginimas tarp futbolininkų, jaučiančių (skauda) ir nejaučiančių(neskauda) apatinės nugaros dalies skausmo (ES_L – kairysis tiesiamasis nugaros raumuo, ES_R – dešinysis tiesiamasis nugaros

raumuo, GM_L – kairysis didysis sėdmens raumuo, GM_R – dešinysis didysis sėdmens raumuo, BF_L – kairysis šlaunies dvigalvis raumuo, BF_R – dešinysis šlaunies dvigalvis raumuo)

4.5. Pritūpimo pakilimo fazės vertinimas

Įvertinus maksimalaus valingo kairiojo tiesiamojo nugaros raumens (m. erector spinae) susitraukimo rezultatus pritūpimo pakilimo fazėje, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmu nesiskundusių futbolininkų mediana buvo 31,1 (20,4; 49,7; 35,1) proc. Grupės, kuri jautė apatinės nugaros dalies skausmą, mediana buvo 30,3 (21,8; 57,5; 39,6) proc. Lyginant skirstinius tarp grupių, nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=24; p=0,694) (16 pav.).

Įvertinus dešiniojo nugaros tiesiamojo raumens susitraukimo rezultatus pritūpimo pakilimo fazėje, nustatyta, kad grupės jaučiančios apatinės nugaros dalies skausmą mediana buvo 35,9 (21; 80,6; 50,8) proc. Apatinės nugaros dalies skausmo nejautusių futbolininkų grupės mediana buvo 39,1 (24,7; 51,3; 38) proc. Vertinant skirstinius tarp grupių, pritūpimo pakilimo fazės metu nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=26; p=0,867).

Įvertinus kairiojo didţiojo sėdmens (m. gluteus maximus) paviršinį elektromiografinį aktyvumą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo nejautusių sportininkų grupės mediana buvo 26,5 (18,5; 41,6; 30) proc. Apatinės nugaros dalies skausmą jautusių dalyvių maksimalus

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% ES_L ES_R GM_L GM_R BF_L BF_R

Maksimalus valingas raumens susitraukimas nusileidimo

fazėje pritūpimo metu lyginant su MVIS (%)

valingas dešiniojo didţiojo sėdmens raumens susitraukimas buvo 29,9 (21,9; 37,8; 29,9) proc. Palyginus grupes, tarp tiriamųjų nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=25; p=0,779).

Vertinant dešiniojo didţiojo sėdmens raumens aktyvumą, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmą jautusių futbolininkų mediana buvo 29,3 (18,2; 44,8; 31,5) proc., o skausmo nejautusių sportininkų mediana buvo 21,5 (15,1; 23; 23) proc. Palyginus grupes, tarp skirstinių nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=17; p=0,232).

Įvertinus maksimalų valingą kairiojo šlaunies dvigalvio raumens (m. biceps femoris) susitraukimą pritūpimo pakilimo fazės metu, nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmo nejautusių dalyvių mediana buvo 15,8 (9,9; 22,8; 16,4) proc. O įvertinus pakilimo fazę pritūpimo metu, apatinės nugaros dalies skausmą jautusių futbolininkų mediana buvo 15,5 (9,9; 30,8; 20,4) proc. Palyginus futbolininkų grupes, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (U=25; p=0,779).

Pritūpimo pakilimo fazės metu įvertinus dešinįjį šlaunies dvigalvį raumenį, apatinės nugaros dalies skausmą jautusių futbolininkų mediana buvo 15,3 (10,4; 34,9; 22,7) proc. Apatinės nugaros dalies skausmo nejautusių tiriamųjų mediana buvo 10 (5; 23,4; 14) proc. Tarp šių futbolininkų grupių nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=15; p=0,152).

Remiantis šio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad vertinant pritūpimą pakilimo fazėje, elektromiografo rezultatai nerodo, kurios uţpakalinės raumenų grandinės raumenų aktyvumas paveiktas apatinės nugaros dalies skausmo.

16 pav. Maksimalaus valingo raumenų susitraukimo pritūpimo pakilimo fazėje palyginimas tarp futbolininkų, jaučiančių(skauda) ir nejaučiančių (neskauda) apatinės nugaros dalies skausmo

(ES_L – kairysis tiesiamasis nugaros raumuo, ES_R – dešinysis tiesiamasis nugaros raumuo, GM_L – kairysis didysis sėdmens raumuo, GM_R – dešinysis didysis sėdmens raumuo, BF_L –

kairysis šlaunies dvigalvis raumuo, BF_R – dešinysis šlaunies dvigalvis raumuo)

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% ES_L ES_R GM_L GM_R BF_L BF_R

Maksimalus valingas raumens susitraukimas pakilimo

pritūpimo fazėje lyginant su MVIS (%)