LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Rasa Bulytė
VISUOMENĖS SVEIKATOS SPECIALISTŲ PROFESINIŲ
KOMPETENCIJŲ VERTINIMAS
Visuomenės sveikatos magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Darbo mokslinis vadovas _______ prof. dr. L. Šumskas
2012 05 14
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
VISUOMENĖS SVEIKATOS SPECIALISTŲ PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ VERTINIMAS Rasa Bulytė
Mokslo vadovas: prof. dr. L. Šumskas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 72 p.
Darbo tikslas. Įvertinti visuomenės sveikatos magistrantūrų studentų įgytas kompetencijas ir
išsiaiškinti visuomenės sveikatos specialistų požiūrį apie praktiniame darbe reikalingas profesines kompetencijas.
Tyrimo metodika. Apklausti 153 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio visuomenės
sveikatos centrų darbuotojai ir 48 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos visuomenės sveikatos (VS) ir visuomenės sveikatos vadybos (VSV) magistrantai absolventai. Klausimynai sudaryti remiantis VS ir VSV studijų programomis, tarptautiniu „Tuning“ projektu ir ASPHER Europos visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų programos medžiaga. Magistrantams skirtu klausimynu buvo siekiama įvertinti jų kompetencijos lygį atskirose visuomenės sveikatos srityse, o visuomenės sveikatos specialistams skirtu klausimynu – nustatyti kokio lygio kompetencijų jie pageidautų priimant į darbą studijas baigusius jaunuosius specialistus. Palyginus abiejų grupių respondentų atsakymus buvo nustatytos kompetencijų spragos.
Anketinių apklausų duomenys buvo apdoroti panaudojant statistinio duomenų analizės paketą SPSS 17.0. Grafiniam duomenų pavaizdavimui taikyta Microsoft Office Excel 2007 versija. Buvo skaičiuojami surinktų balų vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SD). Hipotezės apie dviejų požymių homogeniškumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato kriterijų. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai. 88,2 proc. magistrantų, patys vertindami įgytas kompetencijas nurodė, kad yra
įgytomis kompetencijomis, nustatyta, kad didžiausios spragos yra „epidemiologijos“, „biostatistikos“, bei „fizinės, cheminės, biologinės aplinkos“ srityse (p<0,05).
Išvados. Visuomenės sveikatos magistrantai studijų metu įgijo platų spektrą bendrųjų ir dalykinių
kompetencijų. Didžioji dalis magistrantų įgijo pakankamai kompetencijų visose visuomenės sveikatos srityse, tačiau „epidemiologijos“, bei „fizinės, cheminės, biologinės aplinkos ir sveikatos“ srityse VS specialistai pageidauja ypač kompetentingų specialistų. Atsižvelgiant į tai, reguliariai reikėtų vertinti ne tik VS magistrantų kompetencijas ir jų poreikį, tačiau tuo remiantis koreguoti ir studijų programas.
SUMMARY
Management of Public Health
EVALUATION OF PROFESSIONAL COMPETENCES OF SPECIALISTS OF PUBLIC HEALTH
Rasa Bulytė
Supervisor: prof. Dr. L. Šumskas
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2012. 72 pages.
Objective of the work. To evaluate the master of public health students acquired competences and
to find out the specialists of public health opinion about the professional competence required for practical work.
Methodology of research. 153 employees of public health centers in Vilnius, Kaunas, Klaipeda,
Siauliai and Panevezys were questioned, as well as 48 graduate students from the Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, programs of Public Health (PH) and Management of Public Health (MPH). The questionnaireswere formed using the study programs of PH and MPH, international “Tuning” project and ASPHER European public health professionals competency program material. The questionnaire meant to graduate students was to assess their competence level in different areas of public health, while the questionnaire given to the specialists of public health was meant to determine the level of competences demanded from the young specialists after they graduate studies. The comparison of the replies of both groups of respondents helped to determine the gaps of competences.
The research data was processed and analyzed using the 17.0 version of the statistical data analysis package SPSS, while Microsoft Office Excel 2007 version was used to express the data graphically. The hypotheses about homogeneity of two features were suitable, according to chi square criterion. The differences were considered statistically significant if p<0,05. The mean of collected scores and standard deviation were calculated.
Results. 88.2 % respondents themselves to evaluate the acquired competences stated that is
higher level than the practical skills (p<0,05). After the graduate students and in order to work in the services of public health the young specialists lack the competence in the areas of „epidemiology“, „biostatistics“, „physical, chemical, biological environment and health“ (p<0,05).
Conclusions. The master of public health study acquired a wide range of general and subject
specific competencies. Most of the graduates have gained enough competences in all areas of public health, but in the areas of „epidemiology“ and „physical, chemical, biological environment and health“ professionals of public health wants highly competent specialists. Regularly to be seen not only competences of master of PH and their needs, but based on the adjusment and education pragrams.
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Visuomenės sveikatos ir visuomenės sveikatos vadybos studijų programų pagrindiniai studijų dalykai...35 2 lentelė. Visuomenės sveikatos specialistų socialinės ir demografinės charakteristikos. * - p<0,05,
lyginant miestus tarpusavyje………...…………40
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Kompetencijos ir kvalifikacijos sąvokų skirtumas (18)...15
2 pav. Kompetencijos termino struktūra (31)...16
3 pav. Visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos pagrindinių kompetencijų modelis (13)...28
4 pav. Pagrindiniai studijų ugdymo objektai (51)...31
5 pav. Magistrantų baigusių visuomenės sveikatos bakalauro studijas skaičius (proc.)…...41
6 pav. Magistrantūros studijų metu dirbusių respondentų skaičius (proc.). * - p<0,05, lyginant studijų formas………...………...42
7 pav. Respondentų atsakymai apie magistrantūroje studijuotų dalykų svarbą visuomenės sveikatos specialisto darbe (proc.)...43
8 pav. Respondentų atsakymai apie magistrantūroje įgytus praktinius įgūdžius, studijuojant atskirus dalykus (proc.)...44
9 pav. Respondentų atsakymai apie magistrantūroje įgytas bendrąsias kompetencijas (proc.)...45
10 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų epidemiologijos srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05, lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus………47
11 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų biostatistikos srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05, lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus……….…...48
12 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų tyrimo metodų srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05, lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus……….…...49
13 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų visuomenės sveikatos ir socialinės aplinkos srities kompetencijų palyginimas (proc.)...…...50
14 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų fizinės, cheminės, biologinės aplinkos ir sveikatos srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05, lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus………...……..51
15 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų sveikatos politikos ir organizavimo srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05, lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus………....……....52
17 pav. Visuomenės sveikatos specialistų pageidaujamų ir visuomenės sveikatos magistrantų įgytų sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srities kompetencijų palyginimas (proc.). * - p<0,05,
lyginant visuomenės sveikatos specialistus ir magistrantus………...…54
TURINYS
SANTRUMPOS...10
ĮVADAS...11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...12
1. LITERATŪROS APŽVALGA...13
1.1.Kompetencijos, kompetentingumo ir kvalifikacijos sampratos...13
1.1.1.Kompetencija ir kompetentingumas...13
1.1.2. Kompetencijos ir kvalifikacijos skirtumas...15
1.1.3. Profesinė kompetencija...16
1.2. Visuomenės sveikata ir visuomenės sveikatos sektoriaus funkcijos...18
1.2.1. Visuomenės sveikatos samprata...18
1.2.2. Visuomenės sveikatos veiklos sritys...19
1.3. Kompetencijomis pagrįstas ugdymas...21
1.4. Kompetencijų vertinimas...24
1.5. Visuomenės sveikatos studijų programos...27
1.5.1. Visuomenės sveikatos magistro studijų programų apžvalga...32
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...35
2.1. Tirtas kontingentas ir apklausų organizavimas………...35
2.2. Klausimynai ir jų parengimas...36
2.3. Statistinės duomenų analizės metodai...38
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...39
3.1. Respondentų socialinių ir demografinių charakteristikų analizė...39
3.2. Respondentų studijuotų dalykų analizė...42
3.3. Visuomenės sveikatos centruose dirbančių specialistų ir VS magistrantų atsakymų apie visuomenės sveikatos srities kompetencijas analizė...45
IŠVADOS...61
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...52
LITERATŪRA...63
SANTRUMPOS
ASPH – visuomenės sveikatos mokyklų asociacija
ASPHER – Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacija ES – Europos Sąjunga
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos LKKA – Lietuvos kūno kultūros akademija
LSMU MA – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija VS - visuomenės sveikata
ĮVADAS
Šiuolaikiniame sparčiai kintančiame žinių ir informacijos pasaulyje, darbo veikla taip pat kinta ir sudėtingėja, o priimami sprendimai įtakoja tiek organizacijos narius, tiek pačią aplinką (31). Technologiniai ir organizaciniai pokyčiai skatina kompetentingų darbuotojų poreikį (8), todėl nuolat kinta ir didėja reikalavimai darbuotojų kompetencijai, o kompetencija kaip tyrimo objektas yra ypač aktuali tema (31).
Visuomenės sveikatos darbuotojų kompetencijos apibūdinamos kaip laukiamos žinios, įgūdžiai ir gebėjimai susiduriant su iššūkiais. Kadangi visuomenės sveikatos darbuotojai turi įvairią profesinę patirtį (visuomenės sveikatos slaugytojos, epidemiologai, sveikatos pedagogai ir kiti), todėl dauguma jų turi savo asmenines profesines kompetencijas. Ši painiava ir skatina plėtoti bei nagrinėti profesines visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas (22).
Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategijoje teigiama, kad visuomenės sveikata (VS) vis labiau priklauso nuo gyvenimo būdo ir elgsenos, o ne nuo medicinos technologijų ir pažangos. Vienas iš strategijos uždavinių yra „užtikrinti pasirengimą greitai reaguoti į sveikatai kylančias grėsmes“ (35), o tai galima pasiekti tiktai turint kompetentingus visuomenės sveikatos specialistus su šiuolaikiškomis kompetencijomis. Dabartinės ir ateities sveikatos problemos reikalauja naujų ir besikeičiančių kompetencijų, kurios turėtų būti akcentuojamos universitetuose rengiant VS specialistus (4).
„Vykstant Europos aukštojo mokslo pertvarkai ir didėjant rinkos reikalavimams“, kartu vyksta ir studijų programų pertvarka, keičiant požiūrį į studijų tikslą, orientuojantis ne į studijų dalyką, tačiau į visuomenės, rinkos ar individo poreikius ir studijas grindžiant kompetencijų ugdymu (11). Visuomenės sveikatos mokyklų asociacija (ASPH) 2004 m. JAV pradėjo plėtoti visuomenės sveikatos magistro laipsnio pagrindinių kompetencijų modelį. Modelio tikslas suteikti bendrą supratimą apie žinias įgūdžius ir kitas savybes, kurių tikimasi iš jaunųjų visuomenės sveikatos specialistų (13). 2006 m. Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacija (ASPHER) nusprendė sukurti savo kompetencijų sąrašą, kuris pirmiausiai skirtas visuomenės sveikatos ugdymui, bet pritaikytas taip, kad atitiktų Europos VS praktikos reikalavimus (11).
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Įvertinti visuomenės sveikatos magistrantūrų studentų įgytas kompetencijas ir išsiaiškinti
visuomenės sveikatos specialistų požiūrį apie praktiniame darbe reikalingas profesines kompetencijas.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kokias ir kokio lygio kompetencijas įgijo visuomenės sveikatos ir visuomenės sveikatos vadybos magistrantai studijų metu.
2. Išsiaiškinti visuomenės sveikatos centruose dirbančių visuomenės sveikatos specialistų požiūrį apie tai, kokias ir kokio lygio profesines kompetencijas turi turėti visuomenės sveikatos magistro studijas baigę absolventai, ateinantys dirbti į visuomenės sveikatos tarnybas.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Kompetencijos, kompetentingumo ir kvalifikacijos sampratos
1.1.1. Kompetencija ir kompetentingumas
Kompetencija - tai kompleksinė veiksmų sistema, kuri susideda iš susijusių požiūrių, vertybių, žinių ir įgūdžių, sudarančių galimybę efektyviam veiksmui pasireikšti, esant tam tikram iššūkiui, užduočiai ar veiklai (27). Kompetencija – „tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmeninių savybių bei vertybių“ (50). Kompetencija - žinios, įgūdžiai ir gebėjimai būtini efektyviai ir produktyviai organizacijos ar profesijos veiklai (39). Kompetencija - dinamiškas intelektinių ir praktinių įgūdžių, žinių, sampratų bei etinių vertybių junginys (25). Kompetencija yra gebėjimas efektyviai veikti tam tikroje situacijoje, remiantis žiniomis, bet vien tik jomis neapsiribojant (37).
Taigi įvairūs autoriai kompetencijos sąvokos apibrėžimą formuluoja skirtingai, tačiau visuose minimos kompetencijos dedamosios yra žinios, įgūdžiai, gebėjimai, požiūriai, vertybės, bei asmeninės savybės, pasireiškiančios tam tikroje veikloje.
P. Jucevičienė ir D. Lepaitė (2000) skiria dvi kompetencijos sąvokos prasmes: kompetencija kaip elgesys, susidedantis iš atskirų dalių (kompetencijų), kurį galima stebėti ir įvertinti darbo vietoje, bei holistinė kompetencija – „gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti joje tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines ir profesines žinias“ (31). Asmens kompetencijas sudaro: formalizuotos kompetencijos, įgyjamos baigus tam tikras studijas ir išreikštos valstybės pripažintais diplomais ir pažymėjimais; įvairiuose kursuose ir seminaruose įgyti įgūdžiai, išreiškiami tam tikrais dokumentais; „kompetencijos, apie kurias žinome, bet jos nėra pripažįstamos; mums nežinomos mūsų kompetencijos“ (27).
Kompetencija yra tai, ką žmogus rodo, o ne ką turi. Kompetenciją galima stebėti tik tam tikru momentu, tam tikroje vietoje ir tam tikros užduoties atžvilgiu. Apie kompetenciją diskutuoja daug autorių ir kiekvienas iš jų šiek tiek skirtingai apibrėžia ne tik pačią kompetencijos sąvoką bet ir savaip išskiria kompetencijos rūšis. Sudėtinga išskirti kompetencijų požymius, nes tie patys požymiai vienų priskiriami vienai, kitų kitai kompetencijai. B. Martinkaus ir kt. (2002) išskiria šias penkias kompetencijų rūšis (40):
1. Asmeninė – bendravimas su žmonėmis, kolektyvu. Jai priskiriami tokie gebėjimai kaip
2. Socialinė – mokėjimas dirbti su bendradarbiais, vadovais, klientais. Jai priskiriamas derybinio lankstumo, sugebėjimo kooperuotis, išdėstyti savo nuomonę bei gebėjimo klausytis įgūdžiai.
3. Metodinė – sugebėjimas perdirbti ir įvertinti informaciją bei pateikti pasiūlymus būsimai veiklai gerinti. Priskiriami problemų sprendimo, analitinio mąstymo, sugebėjimo planuoti ir analizuoti įgūdžiai.
4. Profesinė – apima žinias ir pasirengimą, reikalingą konkrečiai profesijai. Priskiriamos dalykinės žinios ir įgūdžiai bei su specialybe susijusi patirtis.
5. Valdymo – savo darbo srities ar organizacijos valdymas. Ši kompetencija apima organizacijos rezultatų užtikrinimą, inovacijas, strateginį mąstymą ir planavimą.
Ugdymo kontekste įprasta skirti specifines dalykines ir bendrąsias kompetencijas. Skiriami trys bendrųjų kompetencijų tipai (25):
• Instrumentinės kompetencijos: „kognityviniai gebėjimai, metodologiniai gebėjimai,
technologiniai įgūdžiai“;
• Tarpasmeninės kompetencijos: „individualūs gebėjimai, pavyzdžiui, socialiniai įgūdžiai (bendravimas)“;
• Sisteminės kompetencijos: „supratimo, žinių ir suvokimo derinimas. Šių kompetencijų lavinimui būtinos prieš tai įgytos instrumentinės ir tarpasmeninės kompetencijos“.
Projekte „Tuning“, kuriame vienas iš aspektų buvo kompetencijų ugdymas visuose studijų dalykuose, „kompetencijos“ nurodomos kaip žmogaus gabumų dinamiškas savybių derinys, leidžiantis jam kompetentingai atlikti veiklą arba kaip švietimo proceso rezultato dalis. „Pirmiausiai kompetencijos suvokiamos kaip žinojimas ir supratimas (teorinės tam tikros disciplinos žinios), žinojimas kaip elgtis (turimų žinių taikymas konkrečiose situacijose), žinojimas kaip būti (vertybės kaip neatsiejama kitų suvokimo ir sugyvenimo su kitais ir socialiniame kontekste būdo dalis)“ (25).
Mokymo ir švietimo kontekste, kompetencijos pagrindiniai komponentai yra įgūdžiai ir žinios (42). Kompetencijos sąvoka apibūdinama kaip žinios, mokėjimas, gebėjimas ir įgūdis. Žinios tai sugebėjimas atgaminti anksčiau gautą informaciją (31, 39). Mokėjimas - neautomatizuotas veiksmų atlikimas, o įgūdis jau yra automatizuotas veiksmas ir gali pasižymėti ypač aukštu lygiu, meistriškumu – galimybe pritaikyti turimus įgūdžius kintančiose situacijose. Įgūdžiai patys savaime neužtikrina sėkmingos žmogaus veiklos, todėl reikia sugebėti taikyti įgūdžius veikloje (31).
atlikti seką veiksmų norint pasiekti konkrečius tikslus (42). Kompetentingas žmogus apibūdinamas kaip savimi pasitikintis, savarankiškas, atsakingas, gebantis planuoti, orientuotas į ateitį ir pasirengęs pokyčiams (27). Terminas kompetentingumas neretai painiojamas su terminu kompetencija, tačiau tai nėra tapatūs terminai. „Kompetencija reiškia gebėjimo atlikti tam tikrą funkciją turėjimą. Tuo tarpu kompetentingumas – to gebėjimo raišką, panaudojimą praktinėje veikloje“. Todėl praktinėje veikloje dažniau vartojama sąvoka turėtų būti „kompetentingumas“, o ne „kompetencija“. Ir priešingai kalbant apie profesinį rengimą reikėtų vartoti sąvoką „kompetencija“, kadangi svarbu, ar asmuo įgijo tam tikrą profesijos atžvilgiu reikšmingą kompetenciją (1).
1.1.2. Kompetencijos ir kvalifikacijos skirtumas
Sąvoka kompetencija dažnai yra tapatinama ne tik su kompetentingumu, bet ir su kvalifikacija (1, 33, 31). R. Laužackas ir kt. (2005) terminą „kvalifikacija“ siūlo vartoti, kai kalbama bendrai apie gebėjimus, reikalingus tam tikrai profesijai, o kompetencijos terminą, kai kalbama apie gebėjimą atlikti konkretų veiksmą ar funkciją (31). Įvertinus kompetencijos ir kvalifikacijos koncepcijas, aiškiai matyti, kad kvalifikacija apima tik mokymosi ir lavinimosi proceso rezultatus ir jų pritaikymą, tuo tarpu kompetencija apima žinių bei įgūdžių derinimą ir taikymą konkrečiose situacijose (žr. 1 pav.)
1 pav. Kompetencijos ir kvalifikacijos sąvokų skirtumas (18).
Kvalifikacijos sąvoka siejama su žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai dirbti tam tikros srities ir sudėtingumo darbą (33). Ši sąvoka vartojama kai kalbama apie tai, ką žmogus įgyja švietimo sistemoje ir yra formalus tam tikro įgyto išsilavinimo patvirtinimas (31). Akcentuojamas žinių ir gebėjimų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, išreiškiamas mokymosi arba studijų pažymėjimais, sertifikatais bei diplomais.
Žinių ir įgūdžių derinimas bei gebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis, vadybos funkcijų atlikimas, atsižvelgiant į aplinkos ir situacijos apribojimus.
Mokymosi ir lavinimosi proceso rezultatas ir įgytų gebėjimų pritaikymas arba profesinis išsilavinimas, darbo patirties, mąstymo gebėjimai.
Kvalifikacija yra įgyjama mokymosi būdu, o pasireiškia ir yra plėtojama konkrečioje profesinėje veikloje (33).
Žinios, gebėjimai ir įgūdžiai apima kvalifikacijos terminą, o dar įvertinus gabumus, kurie veikia gebėjimų formavimąsi, žmogaus vertybes ir asmenines savybes suformuojamas kompetencijos terminas (31). KM. Gebbie et al. (2008) teigia, kad žinios, įgūdžiai ir vertybės atspindi visišką kompetencijos suformulavimą, kuris interpretuojamas, kaip aiškiai pastebimi, taigi ir išmatuojami veiksmai arba poveikis (23). Kompetencijos ryšys su kvalifikacija ir kitais glaudžiai susijusiais terminais pavaizduotas 2 paveiksle.
1.1.3. Profesinė kompetencija
„XXI a. universitetai, formuodami sveikatos profesionalų ugdymo filosofiją“ ir naujų studijų programų įgyvendinimą, atsižvelgia į tokias kompetencijas, kaip kritinis mąstymas, gera komunikacija, komandinis darbas, problemų sprendimo metodų taikymas. Šios kompetencijos būtinos efektyviai veikti besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. „Studijose įgytos žinios ir išsiugdyti gebėjimai jas taikyti praktikoje įtakoja kvalifikaciją, kuri yra sveikatos profesionalo bendrosios bei profesinės kompetencijos pagrindas“ (50). RG. Biesma et al. (2007) bendrąsias ir profesines kompetencijas apibrėžia kaip mokymosi, analitinių ir problemų sprendimo gebėjimų derinį, pritaikomą įvairiose srityse (8).
„Rengiant žmogų profesinei veiklai didelis dėmesys yra skiriamas profesinėms charakteristikoms“, tačiau darbinėje veikloje šiuolaikinių organizacijų žmogui keliami tokie reikalavimai, kad nebeužtenka žinių, mokėjimų ir įgūdžių, kuriuos apima kvalifikacijos terminas. Ypatingai „svarbūs tampa žmogaus gebėjimai įgytą kvalifikaciją realizuoti profesinėje veikloje ir,
Asmeninės savybės Vertybės Požiūriai Įgūdžiai Mokėjimai Žinios Gabumai
remiantis asmeninėmis savybėmis, vertybėmis ir požiūriais, siekti geriausių veiklos rezultatų“, esant skirtingiems veiklos kontekstams (34). RG. Biesmos et al. (2008) nuomone profesinė kompetencija yra daugiau nei atskirų gebėjimų demonstravimas (9). Profesinė kompetencija yra daugiau nei žinios ir gebėjimai spręsti problemas su aiškiais sprendimais: ji yra apibrėžta gebėjimu valdyti dviprasmiškas problemas, ir priimti sprendimus esant informacijos trūkumui (20). Formuoti darbuotojų kompetentingumą visų pirma siekiama per švietimą ir mokymą, tačiau kadangi suderinamumas tarp švietimo ir darbo rinkos nėra optimalus, mokymo metu įgytos kompetencijos, turi būti tobulinamos dirbant (8). L. Maganos-Valladares et al. (2009) nuomone, kompetencijomis grįstos studijų programos gali sumažinti tą atotrūkį tarp švietimo ir darbo rinkos. Kompetencija kaip ugdymo tikslas aukštajame moksle apima ne tik žinias ir įgūdžius, kurie sudaro įgyjamą kvalifikaciją, bet ir požiūrių bei asmeninių savybių visumą (38). „Aukštajame moksle ugdymo tikslu tampa holistinė kompetencija, įgalinanti žmogų siekti pokyčių veikloje“. D. Lepaitės (2001) nuomone ugdymo programų sudarymo metodologijose labiau orientuojamasi į idėjinės teorijos realizavimą programoje. Tačiau net ir pasiekus ugdymo programos tikslą, nebūtų galima visiškai užtikrinti, kad idealios veiklos modeliais bus pilnai vadovaujamasi profesinėje veikloje (34).
Kiekvienas specialistas savo kompetenciją turėtų suvokti ne kaip fiksuotą kategoriją, išreikštą tam tikru dokumentu (tai tik formali kvalifikacija), o kaip savitą išraišką veikloje, pagrįstą profesiniais ir asmeniniais sugebėjimais (3).
1.2. Visuomenės sveikata ir visuomenės sveikatos sektoriaus funkcijos
1.2.1. Visuomenės sveikatos samprata
Visuomenės sveikatos disciplininis pagrindas gali būti siauras, pagrinde medicinos mokslai arba platus, apimantis įvairias disciplinas įskaitant politinius mokslus (7). Visuomenės sveikata dažnai apibūdinama kaip mokslas ir menas skatinti sveikatą, užkertant kelią ligoms ir prailginant gyvenimą bendromis visuomenės pastangomis. Ši sąvoka yra plati ir apima pačią discipliną, infrastruktūrą, mokslinius tyrimus, filosofiją, darbo sritis, bei specialistus, dirbančius šioje srityje. VS priežiūros profesijos plėtojimas pirmiausiai rėmėsi supratimo vystymu, kas yra visuomenės sveikata. Iki 1990 metų terminas „visuomenės sveikata“ buvo gana siaurai apibrėžtas, pagrinde susitelkiant ties epidemiologiniais visuomenės sveikatos klausimais. Tuo metu visuomenės sveikatos profesija pirmiausiai buvo susijusi su socialine medicina (9). Medicininis modelis tradiciškai buvo tapatinama su Jungtine Karalyste, kur visuomenės sveikata buvo laikoma klinikinės medicinos specialistų sritimi (7). Tačiau ilgainiui visuomenės sveikata vystėsi kaip platesnė daugialypė sąvoka (pavadinta naująja visuomenės sveikata), todėl visuomenės sveikatos profesiją taip pat reikėjo iš naujo apibrėžti (9). Platus daugiadisciplininis požiūris į visuomenės sveikatą, kartais vadinamas socialinio teisingumo modeliu. „Šis požiūris buvo ypač stiprus Lotynų Amerikoje praėjusio šimtmečio viduryje ir buvo atkartotas Alma-Atos pirminės sveikatos priežiūros modelyje ir naujojoje visuomenės sveikatoje 1980 metais“ (7). Per daugelį metų visuomenės sveikatos samprata labai pasikeitė. Naujoji visuomenės sveikatos politika grindžiama ne tik vadovų politikų veikla, bet į visuomenės sveikatos gerinimą įraukiant atskirus individus, bendruomenę, nevyriausybines organizacijas ir privatų sektorių (19).
visuomenės sąmoningumas. Kiekvienas turi suprasti, kad tik tada kai žmonės pradės laiku ir nuolatos rūpintis savo sveikata galėsime tikėtis sveikesnės visuomenės.
Šiandien visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojus sudaro specialistai iš įvairių sričių disciplinų, įskaitant gydytojus, epidemiologus, sveikatos priežiūros vadovus, sveikatos specialistus ir sveikatos pedagogus. „Naujoji visuomenės sveikata“ iš esmės išsiplėtė kiekviename visuomenės sektoriuje ir remiasi glaudžia visuomenės sveikatos specialistų sąveika. Nors naujosios visuomenės sveikatos svarba pripažįstamas tarptautiniu mastu, ji dar nėra tinkamai įgyvendinta šalies lygmeniu. Daugelis vyriausybinių įstaigų neturi aiškiai apibrėžtos atsakomybės ir aiškaus pripažinimo pagrindinio vaidmens visuomenėje. Europoje bandoma apibrėžti visuomenės sveikatos koncepciją, tačiau visuomenės sveikatos priežiūros profesijos atstovams tai pasirodė problemiška, nes visuomenės sveikatos supratimas labai skiriasi priklausomai nuo istorinių, kultūrinių ir politinių sąlygų atskirose šalyse. Net Europos Sąjungos lygmeniu, visuomenės sveikatos koncepcija yra gana miglota. Tai daugiausia dėl to, kad valstybės narės skiria mažai dėmesio vieningam visuomenės sveikatos apibrėžimui sukurti (9).
1.2.2. Visuomenės sveikatos veiklos sritys
Šiuolaikinė visuomenės sveikata akcentuoja, kad specialistai taikytų savo įgūdžius tikslingai ir pagal situaciją. Ji reikalauja, kad jie atsispirtų vyraujančiai sveikatos priežiūros sistemos įtakai gydyti, o ne užkirsti kelią ligoms, per daug pabrėžiant technologijas ir vaistus ir mažai dėmesio skiriant prevencijai. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai pirmiausia turi sutelkti dėmesį ir pastangas siekiant išvengti ligų ir skatinti fizinę, psichinę ir socialinę sveikatą. Jie turi bendradarbiauti ne tik su kolegomis gydytojais, bet ir su bendruomene (15).
Visuomenės sveikatos specialisto profesinė veikla gana plati nuo poveikio visuomenės elgsenai ir gyvensenai iki dalyvavimo formuojant sveikatos politiką siekiant užtikrinti kiekvieno piliečio teisę į sveikatą (30). Skiriamos šios esminės visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos (17):
• bendruomenės sveikatos vertinimas ir stebėsena;
• bendruomenės sveikatos problemų ir pavojų sveikatai nustatymas;
• bendruomenės informavimas, švietimas ir skatinimas rūpintis savo sveikata;
• bendruomenės mobilizavimas sveikatos problemoms nustatyti ir spręsti;
• politikos plėtra siekiant palaikyti individų ir bendruomenės pastangas prisidėti prie sveikatos apsaugos planavimo;
• asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikių nustatymas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą;
• asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros kompetentingų darbuotojų užtikrinimas;
• asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos paslaugų efektyvumo, prieinamumo ir kokybės įvertinimas;
• naujų moksliškai pagrįstų sveikatos problemų sprendimo būdų paieška.
CA. Birt ir A. Foldspang (2009)nagrinėdami visuomenės sveikatos darbo pobūdį išskyrė tris sritis, pirmiausiai - įvairią gyventojų sveikatos priežiūrą, įskaitant tyrimus apie sveikatą lemiančius veiksnius, antra prevencinių programų planavimą, vykdymą ir vertinimą, įskaitant sveikatos stiprinimą, ir trečia darbą susijusį su organizaciniais sveikatos priežiūros klausimais (10). Visuomenės sveikatos atsakomybės veiklos sritis yra labai plati ir plečiasi, iš visuomenės sveikatos specialistų reikalaujama įvairių įgūdžių, tačiau daugelis neturi pakankamai žinių ir patirties, kaip spręsti įvairius ir staiga iškylančius visuomenės sveikatos iššūkius. Įgūdžiai ir patyrimas turi apimti supratimą, kas yra visuomenės sveikata, ką ji daro ir kaip įvykdyti jos tikslus (21).
1.3.
Kompetencijomis pagrįstas ugdymas
Pirmojoje Europos konferencijoje dėl pagrindinių visuomenės sveikatos ugdymo kompetencijų teigiama, kad visuomenės sveikatos darbuotojų profesionalumas yra labai svarbus gebėjimui susidoroti su pavojais gyventojų sveikatai ir atsakyti į iššūkius kuriant ekonomiškai efektyvias sveikatos priežiūros sistemas, grindžiamas patikimais moksliniais įrodymais. Viskas nuolat keičiasi, tiek gyventojų sveikatos būklė, tiek sveikatos priežiūros sistema, todėl reikalingos „tinkamos kompetencijos“. „Tinkamos kompetencijos yra tos, kurios atspindi esamą ir prognozuojamą tikrovę, apimančios gyventojų sveikatą, sveikatos apsaugos sistemą, ir kitas sveikatą įtakojančias sistemas“ (52). Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) taryba jungianti universitetus ir visuomenės sveikatos praktiką 2001 m. išleido pirmą pilną sąrašą visuomenės sveikatos pagrindinių kompetencijų, kuris buvo rengiamas dešimt metų įvairių organizacijų ir atskirų asmenų. Šios kompetencijos susideda iš 68 kompetencijų suskirstytų į aštuonias pagrindines sritis ir yra tarsi vadovas visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojams. Kompetencijos yra svarbios visuomenės sveikatos specialistams dėl sudėtingų ir nuolat besikeičiančių reikalavimų jų paslaugoms (6). Pagrindinės kompetencijos skatina veiksmingą visuomenės sveikatos praktiką, ir naudojamos bendram visuomenės sveikatos traktavimui (16).
Pagrindinės kompetencijos, kurios būtinos visuomenės sveikatos paslaugų sistemai, yra kaip pagrindas vertinant ir gerinant visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojų įgūdžius. Šios kompetencijos tarnauja kaip naudingas etalonas kompetencijų sistemai vystyti bei visuomenės sveikatos sistemai plėtoti (22). M. Moser et al. (2008) visuomenės sveikatos magistro pagrindines kompetencijas apibrėžė kaip unikalų rinkinį taikomųjų žinių, įgūdžių, ir kitų savybių, kurias turėtų turėti kiekvienas visuomenės sveikatos magistro studijas baigęs studentas (43).
Kanados visuomenės sveikatos biuro projekte „Pagrindinės Kanados visuomenės sveikatos specialistų kompetencijos“ teigiama, kad šių kompetencijų nustatymas ir vystymas gali pagerinti visuomenės sveikatą (16):
• prisidėti prie kompetentingų darbuotojų formavimo;
• skatinti įrodymais paremtų, etiškų, teisingų, standartizuotų ir orientuotų į pacientą paslaugų teikimą;
• padėti kurti bendradarbiaujančius specialistus, kurie dalytųsi pagrindinėmis idėjomis ir patirtimi;
• padėti paaiškinti visuomenės sveikatos ir jos tikslų esmę.
gerinimas ugdant kompetentingus visuomenės sveikatos darbuotojus suteikia didesnes galimybes apsaugoti ir skatinti visuomenės sveikatą (29).
Jau nuo 1990 m. JAV buvo bandoma apibrėžti visuomenės sveikatos kompetencijas įvairiais lygiais, tačiau kompetencijų sąrašai labiau atspindėjo paslaugų apibūdinimą ir specifiką, negu kompetencijas, kurių tikimasi iš šias paslaugas teikiančių specialistų. Po daugelio JAV bandymų nustatyti visuomenės sveikatos kompetencijas ASPH 2004 m. iniciavo visuomenės sveikatos magistro laipsnio pagrindinių kompetencijų plėtros projektą (11). Kompetencijų sąrašas susidėjo iš dalykinių kompetencijų - elgsenos mokslų, sveikatos priežiūros administravimo, epidemiologijos, biostatistikos, aplinkos sveikatos ir visuomenės sveikatos biologijos, taip pat bendrųjų kompetencijų – bendravimo sugebėjimo, informatikos, kultūrinių įgūdžių, ekologinių sveikatą lemiančių veiksnių, lyderystės, politikos formavimo, profesionalumo, programų planavimo ir vertinimo bei sisteminio mąstymo (22). Su studijų disciplina susijusios (dalykinės) kompetencijos yra labai svarbios siekiant kvalifikacinio laipsnio bet kurioje studijų disciplinoje ir jos glaudžiai susijusios su specifinėmis to dalyko žiniomis. Jos dar vadinamos akademinėmis – specifinėmis - dalykinėmis kompetencijomis. Šios kompetencijos padeda apibūdinti tam tikras studijų programas, suteikdamos joms nuoseklumo (25). Pagrindinių visuomenės sveikatos kompetencijų plėtros projektas buvo kaip atsakas į galimybių ir iššūkių didėjimą visuomenės sveikatos magistro programų specialistams (43). 2006 m. Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacijas (ASPHER) nusprendė apibrėžti pagrindines kompetencijas, kurios būtų pritaikytos visuomenės sveikatos ugdymui, moksliniams tyrimams ir praktikai visoje Europoje (52). ASPHER nustatytos VS kompetencijos sritys panašios kaip ir ASPH, tik čia akcentuojamas kompetencijų skirstymas į praktines ir intelektines, o ne į dalykines ir bendrąsias.
RG. Biesma et al. (2008) teigia, kad magistro laipsnio visuomenės sveikatos specialistai, nepriklausomai nuo jų specializacijos, turėtų turėti šiuos gebėjimus: analitinius, bendravimo įgūdžius, politikos formavimo/ programų planavimo gebėjimus, kultūrinius, pagrindinius visuomenės sveikatos mokslo įgūdžius ir finansų planavimo bei valdymo įgūdžius (9).
Kompetencijomis paremtų studijų programų pagrindu turi būti formuluojamos dalykinės ir bendrosios kompetencijos, ir užtikrinamas tų kompetencijų plėtojimas per studijų procesą. „Aukštojoje mokykloje turi būti ugdomi atsakingi, profesionalūs, kompetentingi, kūrybiški, gebantys kritiškai mąstyti, dirbti komandoje ir etiški specialistai“ (30).
Visuomenės sveikatos teorinės žinios yra būtina sąlyga plėtojant aukštesnio lygio pažintinius gebėjimus, kurie suteikia galimybę spręsti naujas problemas ir sudaro sąlygas įgyti naujų kompetencijų (9). Visi visuomenės sveikatos specialistai turi turėti ne tik žinias, bet ir pagrindines vertybes bei požiūrius. Šie požiūriai ir vertybės nėra nurodomi kaip konkrečios pagrindinės visuomenės sveikatos kompetencijos, nes juos sunku mokyti ir dar sunkiau įvertinti. Tačiau jie formuoja kontekstą kompetencijų pritaikymui. Visuomenės sveikatai svarbios vertybės apima nešališkumo laikymąsi, socialinio teisingumo vystymą, visuomenės sveikatas svarbos pripažinimą, taip pat kaip individualios sveikatos, įgalinimo ir bendruomenės dalyvavimo svarbą apsaugant savo sveikatą (16).
Besikeičiant visuomenės sveikatos aplinkai, svarbu, kad visuomenės sveikatos organizacijų darbdaviai atrinktų kandidatus, kurie turi ne tik teorines visuomenės sveikatos žinias, bet ir gali jas pritaikyti, analizuoti, sintetinti ir vertinti (9, 39). Visuomenės sveikatos specialistams svarbu gebėti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Jų mokymas turėtų būti nukreiptas į tokius įgūdžius, kaip sveikatos politikos formavimas, vertinimas bei jos įgyvendinimas, mokslinių tyrimų metodų pritaikymas problemų sprendimui (9).
1.4.
Kompetencijų vertinimas
Kompetencijos, sugebėjimų lygis ir kvalifikacija visame pasaulyje kinta švietimo, ugdymo ir profesiniuose sektoriuose, todėl žmonės turi būti mokomi bei turi būti įvertintos žinios, įgūdžiai ir požiūriai, reikalingi efektyviai dirbti (29). Dabartiniai švietimo tikslai labiau orientuoti į kompetentingų studentų ir ateities darbuotojų parengimą, negu tik į žinių įgijimą (28). Kompetencijų vertinimas tapo paplitęs būdas išmatuoti tiek akademinės tiek praktinės veiklos rezultatus (43). Mokymasis ir vertinimas turi būti suderinami. JTM. Gulikers et al. (2004) pabrėžė, kad studentų mokymasis didžiąja dalimi priklauso nuo vertinimo ir vertinimo reikalavimų suvokimo (28). Pagrindinis vertinimo tikslas yra suteikti grįžtamąjį ryšį studentams mokymo srityje (53). Jeigu studentai suvokia neatitikimą tarp mokymo turinio, teigiamas studentų mokymosi poveikis mažai tikėtinas. Mokymo ir mokymosi įvertinimo rezultatas didžia dalimi remiasi dėstytojo ir studento požiūriu į mokymo programą, kuris gali nukrypti nuo faktinių mokymo programos tikslų. „Mokymasis ir vertinimas yra dvi pusės tos pačios monetos, ir stipriai veikia viena kitą“ (28). Žinios, įgūdžiai ir požiūriai atspindintys kiekvieno kompetenciją turi būti aiškiai aprašyti, išmatuojami, ir atspindėti konkrečios kompetencijos pasiekimą. Vertinimo priemonės turi būti konkrečiai pritaikomos prie kompetencijų, kad šios būtų efektyviai įvertintos (14).
C. George et al. (2008) skiria formuojamąjį ir apibendrinamąjį vertinimo tipus, o T. Bulajava (2007) be jų dar išskiria diagnostinį ir formuojamąjį vertinimą:
Diagnostinis vertinimas. „Diagnostiniu vertinimu siekiama nustatyti besimokančiojo pasiekimų lygmenį, žinias ir įgūdžius iki mokymosi pradžios. Diagnostinis vertinimas taip pat atliekamas studijų proceso metu, norint išsiaiškinti studento pasiekimus ir pažangą baigus temą ar kurso dalį“ (12).
Formuojamasis vertinimas. „Tai nuolatinis ugdymo proceso metu atliekamas vertinimas“ (12). Formuojamasis vertinimas yra naudojamas kaip mokymosi proceso dalis. Jis informuoja besimokantįjį apie jo stipriąsias ir silpnąsias puses (24).
Apibendrinamasis vertinimas. „Tai vertinimas, atliekamas baigus dalyką, semestrą, kursą, studijų programą, dėl to toks vertinimas dar vadinamas baigiamuoju vertinimu. Apibendrinamasis vertinimas rodo ugdymo programos veiksmingumą ir matuoja studentų pasiekimus: įgytas žinias, gebėjimus, nuostatas ir kvalifikaciją“ (12). Apibendrinamasis vertinimas yra naudojamas pirmiausiai siekiant suteikti informaciją apie tai, ar studentas pasiekė reikiamą standartą (24).
įvairių rašto darbų (referatų, kursinių darbų, koliokviumų), egzamino ir kitų praktinių darbų rodančių studentų mokymosi metu įgytas žinias, praktinius ir profesinius gebėjimus (12).
Vertinimo tikslas yra įvertinti individo pažangą ir pasiekimus nuo nustatytų standartų ir kriterijų. Švietimo kontekste, jis suteikia galimybę spręsti apie žinių ir įgūdžių meistriškumą; įvertinti kiek jie pagerėjo; reitinguoti žmones ir netgi juos motyvuoti. Vertinimo metodai taip pat reikalingi tinkamai įvertinti, ar asmuo rodo reikiamą kompetencijos lygį. Vertinimo metodai priklauso nuo konteksto. Jų naudingumas priklauso nuo aplinkos, kurioje jie naudojami, kompetencijų kurioms vertinti jie naudojami, kaip veiksmingai jie įgyvendinami, ar pakankamais ištekliais, ir kaip jie pritaikomi prie bendros vertinimo programos (24).
„Kylant iš žemesnės mokymo(si) pakopos į aukštesnę, vertinimas darosi kompleksiškesnis, t.y. iš pradžių vertinamos tik žinios, vėliau - įgyti mokėjimai ir įgūdžiai, dar vėliau vertinama as-mens kompetencija ir kvalifikacija“ (32). D. Markenson et al. (2005) pagal Bloomą (1956) pateikia šešių lygių terminus, naudojamus apibūdinti pagrindinių kompetencijų nustatymą:
1 lygis. Žinios: gebėjimas prisiminti anksčiau išmoktą medžiagą. Žinios parodo žemiausią
mokymosi lygį pažinimo srityje. Šis įgūdis gali apimti prisiminimą įvairios srities medžiagos, nuo konkrečių faktų iki teorijų. Viskas, ko reikia yra atgaminama iš turimos informacijos.
2 lygis. Supratimas: gebėjimas suvokti medžiagos prasmę. Šis įgūdis gali būti parodytas verčiant iš
vienos kalbos į kitą, interpretuojant (aiškinant arba apibendrinant), ir įvertinant ateities tendencijas (prognozuojant pasekmes arba poveikį).
3 lygis. Taikymas: gebėjimas naudoti išmoktą medžiagą naujose situacijose. Tai gali apimti
pritaikymą taisyklių, metodų, sąvokų, principų, įstatymų ir teorijų.
4 lygis. Analizė: gebėjimas suskaidyti duomenis į jų sudedamąsias dalis. Šis įgūdis gali apimti
sudedamųjų dalių identifikavimą, santykių analizę tarp jų ir organizacinių principų pripažinimą.
5 lygis. Sintezė: sugebėjimas iš dalių suformuoti naują visumą. Tai gali apimti unikalų bendravimą,
darbo planą (mokslinių tyrimų pasiūlymus) arba teorinius ryšius (planas informacijai klasifikuoti).
6 lygis. Įvertinimas: gebėjimas nustatyti duomenų vertingumą (pareiškimas, mokslinių tyrimų
ataskaita) tam tikram tikslui. Sprendimai turi būti grindžiami aiškiais kriterijais. Tai gali būti vidiniai kriterijai (organizacijos) arba išoriniai kriterijai (svarbumas rezultatui) (39).
Antrosios pakopos (magistro) studentams keliami reikalavimai, apima aukščiausius Bloomo taksonomijos laiptelius (32). Atsižvelgiant į Bloom teoriją, teorinės visuomenės sveikatos žinios turėtų būti būtina sąlyga tobulinti aukštojo pažinimo gebėjimus, tai suteiktų galimybę susidoroti su naujomis problemomis ir toliau vystyti kompetencijas (9).
tačiau yra ribojamas įgūdžių demonstravimas. Nusimanantys visuomenės sveikatos priežiūros specialistai gali taikyti ir apibūdinti įgūdžius, o tie, kurie laikomi įgudusiais gali sintetinti, kritikuoti ar mokyti įgūdžių (5).
Literatūroje išskiriami įvairūs vertinimo metodai: pokalbis, testai, praktinės užduotys, mokymosi aplankas, referato pristatymas ir kita, tačiau „teisės aktuose detaliau nenurodoma kokie turėtų būti kompetencijų vertinimo kriterijai ir kaip rengti užduotis kompetencijoms vertinti“ (54).
1.5.
Visuomenės sveikatos studijų programos
„Spartėjantys globalizacijos procesai, ryškėjantys sveikatos ir gyvenimo kokybės netolygumai, kenksmingi aplinkos veiksniai, plintančios lėtinės neinfekcinės ligos nuolat koreguoja visuomenės sveikatos specialisto profesinės veiklos sritis“. Todėl visuomenės sveikatos problemoms nustatyti, jas vertinti ir kontroliuoti, visuomenės sveikatos priežiūrai vykdyti, sveikatos politikai formuoti ir įgyvendinti visuomenės sveikatos specialistui reikalingos dalykinės ir bendrosios kompetencijos (30). Padidėjo ne tik pavojai sveikatai, tačiau išsiplėtė ir strategijos spręsti šias problemas. Visuomenės sveikatos specialistai turi būti mokomi reaguoti į šiuos iššūkius. RG. Biesma et al. (2008) teigia, kad visuomenės sveikatos magistro laipsnio studijos yra vienas esminių komponentų, tačiau darbo patirtis ir nuolatinis mokymasis taip pat yra svarbūs reaguojant į šiuos iššūkius. Mokymasis per darbo patirtį yra vis labiau pripažįstamas kaip svarbus būdas įgyti naujų įgūdžių, to darbdaviai patys reikalauja ir tai reiškia, kad mokymasis nesibaigia įgijus bakalauro ar magistro išsilavinimą (9).
Visuomenės sveikatos mokslas ir praktika ir toliau keičiasi ir vystosi. Atsižvelgiant į pagrindinį visuomenės sveikatos vaidmenį, apsaugoti bendruomenės sveikatą, vadovai ir universitetas turi užtikrinti, kad dabartiniai ir būsimi darbuotojai būtų pasirengę įveikti naujus ir esamus iššūkius (42).Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai turi turėti pakankamai įgūdžių ir gebėjimų, būtinų tinkamai reaguoti į visuomenės sveikatai kylančias grėsmes (5).
Visuomenės sveikatos infrastruktūra yra silpna ir neturi pakankamai gerai parengtų specialistų. 2002 metais JAV medicinos institutas pasiūlė rengti aukštesnės kokybės, gerai išsilavinusius visuomenės sveikatos profesionalus. Vienas iš sprendimų geriau parengti visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojus yra tinkamos ir kokybiškos mokymo programos. JAV visuomenės sveikatos švietimo tarybos sprendimu magistro studijų programos turėtų apimti pagrindines visuomenės sveikatos disciplinas (44):
• Biostatistika: apibūdinti ir panaudoti pagrindines biostatistikos sąvokas ir priemones, atitinkamai naudoti biostatistines kompetencijas;
• Epidemiologija: apibūdinti ligos, negalios ir mirties paplitimą bei lemiančius veiksnius, taikyti pagrindinius epidemiologinius metodus;
• Aplinkos sveikatos mokslai: nustatyti ir apibūdinti aplinkos veiksnius, įskaitant biologinius, fizinius ir cheminius, kurie įtakoja bendruomenės sveikatą;
• Elgesio mokslai: nustatyti sveikatą ir ligą lemiančius elgesio veiksnius; plėtoti, įgyvendinti, ir vertinti sveikatos stiprinimo/ ligų prevencijos paslaugas ir programas.
Šios disciplinos atsispindi ASPH sukurtame VS akademinių kompetencijų modelyje (žr. 3 pav.). VS pagrindinių kompetencijų plėtros projektas buvo kaip atsakas į iššūkių visuomenės sveikatos magistro programų specialistams didėjimą. Projektui pasibaigus buvo sukurtas 119 kompetencijų rinkinys, suskirstytas į 12 sričių. Išskirtos penkios sritys, atspindinčios tradicines pagrindines visuomenės sveikatos žinių sritis ir septynios tarpdisciplininių, kompleksinių žinių sritys, kurios būtinos šiuolaikinei visuomenės sveikatos praktikai (43).
3 pav. Visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos pagrindinių kompetencijų modelis (13).
Palyginti neseniai daugelio universitetų studijų dalykų aprašai, apimdavo tik studijų turinį, kurį studentai turės įsisavinti ir studijų tikslai buvo atskleidžiami per turinį, kurį dėstytojas perteikia studentams. Šiuolaikinis į studentą orientuotas universiteto studijų modelis studijų proceso centru laiko studentą, o ne dėstytoją. Studijų dalykai yra apibūdinami pagal tai, ką studentai turėtų gebėti atlikti išklausę konkretų dalyką. Tai nusakantys teiginiai vadinami numatomais studijų
rezultatais (41). Studijų tikslai turi būti formuojami atsižvelgiant į darbdavių reikalavimus, ir siejami su studijų siekiniais (numatomomis ugdyti žiniomis ir įgūdžiais) (51). Formuojant studijų siekinius būtina atsižvelgti į būsimo specialisto veiklos sudėtingumą, kintamumą ir atsakomybę (30). „Tada parenkamas studijų turinys ir parenkami metodai studijų siekiniams pasiekti, kad studentas taptų kompetentingu specialistu, gebančiu sėkmingai veikti profesinėje srityje“. Studijoms pasibaigus, studento įgytos žinios ir įgūdžiai „yra vertinami nustatant siekinių ir jų pasiekimo sutapimo laipsnį“ (51). Taigi rengiant studijų programos aprašą, būtina suformuluoti numatomas ugdyti kompetencijas ir studijų siekinius.
J. González et al. (2006) išskyrė šiuos studijų programos rengimo principus (25):
• Studijų programos profilio apibrėžimas;
• Programos keliamų tikslų ir siekiamų mokymosi siekinių (atsižvelgiant į žinias, supratimą ir gebėjimus) aprašymas;
• Programos metu įgyjamų bendrųjų ir dalykinių kompetencijų nustatymas;
• Nustatytų kompetencijų perkėlimas į mokymo planą: turinys (temos, kurios turi būti išdėstytos) ir struktūra (moduliai ir kreditai);
• Suskirstymas į mokymosi elementus ir veiklas, siekiant apibrėžtų mokymosi siekinių;
• Dėstymo ir mokymosi būdų nustatymas (metodologijos, metodai ir formos), o taip pat ir vertinimo metodų nustatymas (jei būtina, mokymo medžiagos kūrimas);
• Vertinimo sistemos kūrimas, siekiant nuolatinio jos kokybės gerinimo.
Visuomenės sveikatos magistro mokymo programa turėtų pabrėžti įgūdžių ugdymą ir žinių įsisavinimą bei jų pritaikymą praktikoje, ji turėtų įrodyti disciplinų integraciją ir akcentuoti aukščiausios kokybės mokymą (44). Studijų metu turėtų būti ugdomi ir plėtojami svarbiausi kompetencijų komponentai: tam tikros disciplinos žinios, jų supratimas; turimų žinių taikymo tam tikrose situacijose gebėjimai; vertybės ir požiūriai (51).
Pagrindinės, arba programos kompetencijos – tai kompetencijos, kurių išugdymas yra pagrindinis studijų programos siekis. Programos kompetencijos skirstomos į bendrąsias ir dalykines. Bendrosios kompetencijos – ugdomos įvairiose studijų programose ir pritaikomos įvairiuose kontekstuose (51). Gana išsamus bendrųjų kompetencijų sąrašas pateiktas jau minėtame „Tuning“ projekte (25):
— instrumentinės kompetencijos:
• gebėjimas analizuoti ir sisteminti;
• gebėjimas organizuoti ir planuoti;
• specialybės pagrindų išmokimas;
• bendravimas žodžiu ir raštu gimtąja kalba;
• antrosios (užsienio) kalbos žinios;
• elementarūs kompiuteriniai gebėjimai / įgūdžiai;
• informacijos apdorojimo įgūdžiai (gebėjimas rasti ir analizuoti informaciją iš skirtingų šaltinių);
• gebėjimas spręsti problemas;
• gebėjimas priimti sprendimus. — tarpasmeninės kompetencijos:
• kritinės ir savikritinės savybės;
• darbas grupėje;
• tarpasmeniniai gebėjimai;
• gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje;
• gebėjimas bendrauti su kitų sričių žinovais;
• gebėjimas atsižvelgti į įvairovę ir daugiakultūriškumą;
• gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje;
• etiniai įsipareigojimai. — sisteminės kompetencijos:
• gebėjimas žinias taikyti praktikoje;
• gebėjimai atlikti mokslinius tyrimus;
• gebėjimas mokytis;
• gebėjimas prisitaikyti prie naujų situacijų;
• lyderystė / vadovavimas;
• kitų šalių kultūrų ir papročių supratimas;
• gebėjimas dirbti savarankiškai;
• projektų rengimas ir jų vadyba;
• iniciatyvumas ir verslumas;
Nors visuomenės sveikatos studijų procese pagrindinis dėmesys skiriamas dalykinėms kompetencijoms nevertėtų pamiršti ir bendrųjų kompetencijų, kurios nė kiek nemažiau svarbios siekiant sėkmingų veiklos rezultatų, tačiau kadangi bendrosios kompetencijos turėtų būti ugdomos kiekviename studijų dalyke, iškyla jų integravimo į studijų procesą problema. M. Teresevičienė ir kt. (2011) pateikia bendrųjų kompetencijų integravimo į studijų procesą modelį, kuriame išskiriami 5 pagrindiniai ugdymo objektai (žr. 4 pav.). Egzistuoja įvairios šio modelio variacijos, apimančios tik keletą ar daugiau ugdymo objektų ir pabrėžiančios pagrindinius objektus, atsižvelgiant į tai kokias kompetencijas norima ugdyti.
4 pav. Pagrindiniai studijų ugdymo objektai (51).
Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje atliktas tyrimas, kuriuo buvo siekiama pagerinti visuomenės sveikatos specialistų įsidarbinimo galimybes. Buvo sudarytas 34 visuomenės sveikatos specialistų kompetencijų sąrašas, kurių, darbdavių nuomone, reikia visuomenės sveikatos specialistui. Sąrašas apėmė, tiek bendrąsias, tiek dalykines kompetencijas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad darbdaviai visose trijose šalyse komandinio darbo ir komunikacinių kompetencijų turėjimą vertina kaip labai svarbias visuomenės sveikatos specialistui. Tai vieni iš svarbiausių įgūdžių, reikalingų dabartiniams darbuotojams. Tyrimas parodė, kad dalykinės visuomenės sveikatos kompetencijos, tokios kaip gebėjimas suprasti konkrečią visuomenės sveikatos informaciją, nebuvo išskirtos kaip svarbiausios nei vienoje šalyje. Gali būti, kad darbdaviai labiau vertina bendruosius gebėjimus, nei visuomenės sveikatos teorines žinias, nes žinios yra laikomos žemesnio lygio pažintiniais gebėjimais ir naudingos tik tam tikrose situacijose (9). Visuomenės sveikatos darbe specialios žinios ir įgūdžiai, įgyti visuomenės sveikatos magistro studijų metu yra pageidaujami, bet nėra būtini dirbant. RG. Biesmos et al. (2007) teigimu, VS organizacijų
darbdaviai nori absolventų su magistro laipsniu, nes jie turi santykinį pranašumą ir mažesnius mokymo poreikius (8).
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintame „magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų apraše“ (36) ir Dublino aprašuose (46) teigiama, kad magistro kvalifikacinį laipsnį įgijęs asmuo turės šias kompetencijas:
1. pakankamas studijuotos mokslo šakos žinias, leidžiančias plėtoti ir taikyti idėjas įvairiuose kontekstuose, žinos naujausias tos srities mokslo teorijas, metodus ir technologijas;
2. bus įgudęs įgytą žinojimą ir supratimą bei šiuolaikinius metodus taikyti praktinėje veikloje, įskaitant mokslinius tyrimus, išmanys analizės metodų taikymo ribas, mokės įvertinti tyrimų rezultatus ir nustatyti jų patikimumą;
3. galės įgytą žinojimą, supratimą ir gebėjimą spręsti problemas taikyti naujoje, nežinomoje ar nuolat kintančioje aplinkoje bei plačiuose kontekstuose, susijusiuose su studijų sritimi;
4. gebės nuolat savarankiškai mokytis, pažinti ir kritiškai vertinti studijuoto pažinimo teorines bei praktines naujoves, efektyviai veikti aplinkybėmis, kai stokojama išsamios informacijos bei instrukcijų, pagrįsti daromas išvadas ir jas deramai pateikti įvairaus išsilavinimo suinteresuotiems asmenims, priimti etiškus ir socialiai atsakingus sprendimus.
Šiuolaikiškų studijų programų tikslas ugdyti kompetentingus specialistus, gebančius prisitaikyti prie pokyčių ir spręsti naujai iškylančias problemas, neturint pakankamai informacijos. Todėl specialistai turi turėti ne tik dalykines kompetencijas, kurios žinoma be galo svarbios, tačiau turi jie turi turėti ir bendrąsias kompetencijas, be kurių neįmanoma efektyvi veikla nei vienoje srityje.
1.5.1. Visuomenės sveikatos magistro studijų programų apžvalga
2003 – 2007 m. Kauno medicinos universiteto plėtros plane minimos Lietuvos respublikos bendrojo plėtros dokumento nuostatos, kuriomis būtų galima vadovautis vykdant planuojamą universiteto plėtrą. Vienas iš prioritetų yra žmogiškųjų išteklių plėtra. Tam įgyvendinti siūloma ugdyti specialistus, kurių mokymas būtų paremtas kompetencijomis ir kurie gebėtų prisitaikyti prie pokyčių (26).
sveikatos specialistus galinčius dirbti reformuojamoje Lietuvos visuomenės sveikatos priežiūros sistemoje, bei sugebančius konkuruoti Europos sąjungos darbo rinkoje (2).
Lietuvoje antrosios pakopos visuomenės sveikatos specialistus ruošia ne tik LSMU MA, bet ir Vilniaus universitetas (VU), bei Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA). Tačiau LKKA visuomenės sveikatos magistro kvalifikaciją suteikianti studijų programa “sveikata ir fizinis aktyvumas” yra labiau orientuota būtent į fizinį aktyvumą. Programos paskirtis – „rengti visuomenės sveikatos specialistus, gebančius testuoti, vertinti, modeliuoti ir koreguoti fizinį aktyvumą skatinančias fizinės veiklos programas, atsižvelgiant į asmens ar bendruomenės narių grupės poreikį ir aplinką“. Nors ši programa orientuota į šiek tiek kitokį visuomenės sveikatos veiklos pobūdį, studijų programoje išlieka visuomenės sveikatos specialistui reikalingi dalykai tokie kaip epidemiologija, visuomenės sveikata, tyrimų metodologija ir statistika, sveikatos ekonomika ir sveikatos politika (48). VU visuomenės sveikatos studijų programa kaip ir LSMU MA yra labiau orientuota į gyventojų sveikatos būklės ir aplinkos įtakos sveikatai vertinimą, visuomenės sveikatos rodiklių stebėseną, sveikatos stiprinimą, planavimą ir vykdymą įtraukiant bendruomenes, nevyriausybines organizacijas ir kitus sektorius.VU visuomenės sveikatos magistro studentai gauna reikalingas žinias, tokias kaip visuomenės sveikatos etika ir teisė, visuomenės sveikatos vadyba ir ekonomika, aplinka ir sveikata, sveikatos politika ir visuomenės sveikatos intervencijos, informacinės sistemos visuomenės sveikatoje, epidemiologija ir kitas (49).
Universitetai rengiantys visuomenės sveikatos magistro laipsnio specialistus siūlo programas, kurios apima pagrindines visuomenė sveikatos disciplinas. Atsižvelgiant į tai, kad magistro laipsnio įgijimas užtrunka tik dvejus metus, pagrindinės visuomenės sveikatos disciplinos sudaro didžiąją dalį visų kredito valandų ir yra privalomos, tačiau yra ir laisvai pasirenkamų disciplinų.
VSV magistro studijų programas, matyti, kad jose atsispindi ASPHER nustatytos pagrindinės VS kompetencijų sritys, tačiau katu ugdomos ir bendrosios kompetencijos.
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tirtas kontingentas ir apklausų organizavimas
Atliekant tyrimą „Visuomenė sveikatos specialistų profesinių kompetencijų vertinimas“ naudoti šie mokslinio tyrimo metodai: mokslinė literatūros analizė, visuomenės sveikatos (VS) ir visuomenės sveikatos vadybos (VSV) studijų programų analizė, anketinė apklausa, aprašomoji statistinė duomenų analizė. Siekiant išsiaiškinti VS specialistų profesines kompetencijas, kompetencijų poreikį ir jų spragas buvo taikytas vienmomentinis kiekybinis tyrimas, naudojant tyrimo instrumentą - anketą. Profesinių kompetencijų poreikio nustatymui buvo pasirinkta apklausti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrų VS specialistus. Kompetencijų ir spragų nustatymui pasirinkta apklausti LSMU MA visuomenės sveikatos ir visuomenės sveikatos vadybos magistrantus absolventus. Nors tyrimas skirtas vertinti VS specialistų kompetencijas, į jį buvo įtraukti ir VSV, kadangi šios studijų programos ganėtinai panašios (žr. 1 lentelę). Apžvelgus VS ir VSV studijų dalykų aprašus (47) matomas dėsningumas, kad abiejose programose siekiama ugdyti labai panašias kompetencijas, kai kurių dalykų jos netgi visiškai analogiškos. VSV magistrantai neturi tiktai taikomosios psichologijos ir aplinkos sveikatos mokslų, tačiau konkrečios sveikatos psichologijos kompetencijos niekur nėra nurodomos kaip pagrindinės, daugelis autorių bendrai išskiria socialinius elgesio mokslus (42,43), taigi iš esmės šių kompetencijų VSV magistrantai įgyja studijuodami žmonių santykius. Šiek tiek didesnė problema tampa aplinkos ir sveikatos mokslų kompetencijos, tačiau visi VS studijų dalykai yra vienokiu ar kitokiu būdu susiję ir papildo vieni kitus, kai kurie su sveikata susisiję svarbūs klausimai pasikartoja keliuose dalykuose, todėl bet kokiu atveju VSV magistrantai įgyja bent menkas aplinkos ir sveikatos žinias.
1 lentelė. Visuomenės sveikatos ir visuomenės sveikatos vadybos studijų programų pagrindiniai
studijų dalykai.
VS pagrindiniai studijų dalykai VSV pagrindiniai studijų dalykai
Sveikatos etika ir teisė Sveikatos etika ir teisė
Sveikatos politika ir strategija Sveikatos politika ir strategija
Pokyčių valdymas Pokyčių valdymas
Žmonių santykiai Žmonių santykiai
Sveikatos informacinės technologijos ir moksliniai tyrimai
Sveikatos informacinės technologijos Visuomenės sveikata ir sveikatos priežiūra Visuomenės sveikata, sveikatos priežiūra ir
sveikatos priežiūros organizavimo praktika Taikomoji epidemiologija Epidemiologija ir biostatistika
Sveikatos ekonomika Sveikatos ekonomika ir taikomieji finansai
Duomenų analizės metodai Vadyba
Aplinka ir sveikata
2010 m. balandžio mėnesį atliktas bandomasis tyrimas. Apklausti 5 visuomenės sveikatos specialistai ir 5 VS magistrantai absolventai. Po tyrimo anketa buvo kiek pakoreguota, atsisakyta kai kurių klausimų, sutrumpinti kompetencijų apibrėžimai. Šie duomenys į tolesnę analizę nebuvo įtraukti.
Tyrimas buvo vykdomas nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. kovo pabaigos. Siekiant išsiaiškinti VS specialistų kompetencijų poreikį pirmiausiai didžiųjų miestų visuomenės sveikatos centrų vadovams buvo siunčiami prašymai dėl leidimo atlikti tyrimą su pridėtu tyrimo instrumentu. Gavus leidimą buvo siunčiami klausimynai, kurie išdalinti visuomenės sveikatos specialistams. Iš viso išsiųsta 170 anketų, gražintos 159 anketos, iš jų 6 sugadintos arba nepilnai užpildytos, todėl tinkamos analizei liko 153 anketos. Atsako dažnis – 90 proc..
Siekiant nustatyti VS specialistų profesines kompetencijas ir jų spragas apklausti visuomenės sveikatos, visuomenės sveikatos vadybos nuolatinių ir visuomenės sveikatos vadybos ištęstinių studijų magistrantai. Išdalintos 53 anketos, gražinta 51 anketa, iš jų tinkamos analizei 48, nes 3 anketos buvo nepilnai užpildytos. Atsako dažnis – 90,6 proc.. Apklausos vyko paskaitų metu, baigiantis visiems studijų dalykams. Nuolatinių studijų VSV magistrantai buvo apklausti gruodžio pabaigoje, VSV ištęstinių studijų magistrantai apklausti vasario viduryje, o VS magistrantai kovo mėnesio antroje pusėje.
2.2. Klausimynai ir jų parengimas
išskirta tema sveikatos teisė ir etika, o strategijų kūrimo kompetencijos sujungtos su sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos kompetencijomis.
Visuomenės sveikatos specialistų anketa (žr. 1 priedas) sudaryta iš 7 klausimų, kuriuos galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoje dalyje (1 - 6 klausimas) pateikiami klausimai apie lytį, amžių, išsilavinimą, baigtas studijas (kvalifikaciją), darbo stažą. VS specialistai suskirstyti į 5 amžiaus grupes, atsižvelgiant į jauniausio ir vyriausio specialisto amžių: I gr. - iki 29 metų amžiaus, II gr. – 30 – 39 metų amžiaus, III gr. – 40 – 49 metų amžiaus, IV gr. – 50 – 59 metų amžiaus, V gr. – 60 ir daugiau metų. Respondentai taip pat suskirstyti į keturias darbo stažo grupes, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos srityje išdirbtus metus: I gr. – darbo stažas iki 9 metų, II gr. – 10 – 19 metų, III gr. – 20 -29 metai, IV gr. – 30 metų ir daugiau. Antroje dalyje (7 klausimas) prašoma įvertinti balais, kokio lygio kompetencijas (žinias ir įgūdžius) turi turėti VS magistro studijas baigę absolventai, kurie ateina dirbti į visuomenės sveikatos tarnybas. Pateikiami 5 galimi variantai: 1- nereikia gebėjimų/ žinių; 2- turi būti iš dalies kompetentingas(a); 3 - turi būti kompetentingas(a); 4- turi būti labai kompetentingas(a); 5 - turi būti ekspertas(ė). 6 klausimas susideda iš 9 stambių klausimų sričių: epidemiologija; biostatistika; tyrimo metodai; visuomenės sveikata ir socialinė aplinka; fizinė, cheminė, biologinė aplinka ir sveikata; sveikatos politika ir organizavimas; valdymas ir ekonomika; sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija; sveikatos teisė ir etika. Kiekvienoje srityje išskirtos 6 kompetencijos: 3 intelektinės (žinios ir požiūris) ir 3 praktinės kompetencijos (įgūdžiai).
kompetencijoms. 9 klausime respondentų prašoma įvertinti balais kiek jie įgijo bendrųjų kompetencijų,
1 balas– neįgijo, 5 balai – įgijo labai daug. Vertinti pateikiamos šios kompetencijos (25):
• gebėjimas analizuoti ir apibendrinti;
• gebėjimas žinias pritaikyti praktikoje;
• pagrindinės bendrosios studijuojamos srities žinios;
• informacijos valdymo įgūdžiai;
• tarpasmeninio bendravimo įgūdžiai;
• gebėjimas dirbti savarankiškai;
• pagrindiniai darbo su kompiuteriu įgūdžiai;
• gebėjimas atlikti tyrimą.
Trečioje dalyje (10 klausimas) prašoma įvertinti balais išvardintas kompetencijas (žinias ir įgūdžius). Pateikiami 5 galimi variantai: 1 - neturiu gebėjimų/ žinių; 2 - esu iš dalies kompetentingas(a); 3 - esu kompetentingas(a); 4 - esu labai kompetentingas(a); 5 - esu ekspertas(ė). 11 klausimo struktūra analogiška, kaip ir VS specialistų klausimyno 7 klausimo ir susideda iš 9 stambių klausimų sričių: epidemiologija; biostatistika; tyrimo metodai; visuomenės sveikata ir socialinė aplinka; fizinė, cheminė, biologinė aplinka ir sveikata; sveikatos politika ir organizavimas; valdymas ir ekonomika; sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija; sveikatos teisė ir etika. Kiekvienoje srityje išskirtos 6 kompetencijos: 3 intelektinės (žinios ir požiūris) ir 3 praktinės kompetencijos (įgūdžiai).
Pakankamu kompetencijos lygiu laikyti atsakymai „kompetentingas“, „labai kompetentingas“ arba „ekspertas“.
2.3. Statistinės duomenų analizės metodai
3.
REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Respondentų socialinių ir demografinių charakteristikų analizė
VS specialistų apklausa. Analizuojant visuomenės sveikatos centruose dirbančių
respondentų socialinius ir demografinius duomenis pagal miestus (žr. 2 lentelę), matyti, kad visuose miestuose specialistų pagrindą sudaro moterys. Iš visų apklaustųjų moterys sudaro net 92,8 proc., tuo tarpu vyrai tik 7,2 proc.. Klaipėdoje ir Šiauliuose tarp respondentų nebuvo nei vieno vyro, Panevėžyje jų buvo daugiausiai 6 (22,2 proc.). Skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,005).
Visi respondentai turėjo aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, tačiau aukštąjį išsilavinimą turėjo kur kas daugiau respondentų, nei aukštesnįjį, atitinkamai 81 proc. ir 19 proc.. Daugiau nei pusė respondentų (54,9 proc.) yra baigę visuomenės sveikatos studijas, tačiau nemaža dalis (39,9 proc.) turi kitą su visuomenės sveikata susijusį išsilavinimą. Didžioji dalis specialistų yra 50 – 59 metų amžiaus (37,9 proc.), tačiau VS centruose dirba ir pakankamai jaunų specialistų (< 29 metų amžiaus), jų net 19 proc.. Daugiausiai šios amžiaus grupės specialistų dirba Vilniuje 26,9 proc.. Tuo tarpu Panevėžio visuomenės sveikatos centre daugiau nei pusė darbuotojų yra vyresni nei 50 metų amžiaus. Visuose miestuose, išskyrus Šiaulius, yra respondentų, kuriems jau virš 60 metų amžiaus, tačiau jų nedaug (6,5 proc.).
