LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Dovilė Dedelaitė
SENATVINIO SILPNUMO SINDROMO REIKŠMĖ PLANINĖJE
CHIRURGIJOJE
Vientisosios studijų programos ,,Medicina“
Baigiamasis magistro darbas
Studentė Mokslinis vadovas
Dovilė Dedelaitė lekt. dr. Lolita Šileikienė
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 4
2. SUMMARY ... 5
3. PADĖKA ... 6
4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 6
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 6
6. SANTRUMPOS ... 7
7. ĮVADAS ... 8
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
9. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
9.1 Senatvinio silpnumo sindromo sąvoka ir paplitimas... 10
9.2 Senatvinio silpnumo sindromo etiologija ... 11
9.3 Senatvinio silpnumo sindromo vertinimas ... 12
9.4 Silpnumas ir chirurgija ... 13
9.5 Senatvinio silpnumo sindromo prevencija ir gydymas ... 14
9.6 Geriatrinė depresija ... 15
9.7 Depresijos sąsajos su silpnumu ir chirurgija ... 16
10. TYRIMO METODIKA ... 17
10.2 Tyrimo objektas ... 17
10.3 Tiriamųjų atranka ... 17
10.5 Tyrimo metodai... 18
10.6 Duomenų analizės metodai ... 20
11. REZULTATAI ... 21
11.1 Bendra tiriamųjų charakteristika ... 21
11.2 Senatvinio silpnumo sindromo paplitimas tarp planine tvarka operuojamų pacientų ir ryšys su demografiniais duomenimis ... 22
11.3 Geriatrinės depresijos paplitimas ir jos sąsajos su senatvinio silpnumo sindromu ... 24
11.4 Senatvinio silpnumo sindromo paplitimas atsižvelgiant į pacientų žalingus įpročius, sveikatos būklę ir jos priežiūrą ... 25
12. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 35 15. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 36 16. PRIEDAI ... 41
1. SANTRAUKA
Autorius: Dovilė Dedelaitė
Pavadinimas: Senatvinio silpnumo sindromo reikšmė planinėje chirurgijoje.
Darbo tikslas: Nustatyti senatvinio silpnumo sindromo reikšmę, objektyvizuojant paciento būklę
prieš planines operacijas, įvertinti jo sąsajas su depresija bei pacientų suteikta informacija apie sveikatą.
Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti senatvinio silpnumo sindromo paplitimą tarp planine tvarka
operuojamų pacientų. 2. Įvertinti geriatrinės depresijos paplitimą tarp planine tvarka operuojamų pacientų ir nustatyti jos sąsajas su senatvinio silpnumo sindromo lygiais. 3. Palyginti senatvinio silpnumo sindromo pasireiškimą, atsižvelgiant į pacientų suteiktą informaciją apie savo sveikatą ir jos priežiūrą.
Metodika: Atliktas vienmomentinis kiekybinis tyrimas, kurio metu buvo tiriami 65 metų amžiaus
ir vyresni Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL Kauno klinikos) Urologijos klinikos pacientai, stacionarizuoti planiniam operaciniam gydymui, tyrimui naudojant tyrėjo kurtą originalų klausimyną apie paciento sociodemografinius duomenis, Edmontono silpnumo skalę (EFS) ir Geriatrinę depresijos skalę (GDS). Tyrimo dalyviams buvo vertintas senatvinio silpnumo sindromo (SSS), geriatrinės depresijos paplitimas, nustatytos jų sąsajos, analizuotas SSS paplitimas, atsižvelgiant į pacientų žalingus įpročius, sveikatos būklę (gretutinius susirgimus) bei jos priežiūrą (dalyvavimas prevencinėse patikros programose).
Rezultatai: Tyrime dalyvavo 68 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 72,59 metai. Iš jų 48 (70,8 proc.)
vyrai ir 20 (29,4 proc.) moterų. Nustatytas senatvinio silpnumo sindromo paplitimas tarp planine tvarka operuojamų pacientų – 60,3 proc. Geriatrinės depresijos paplitimas tarp planine tvarka operuojamų pacientų buvo 17,6 proc. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp senatvinio silpnumo sindromo laipsnio ir geriatrinės depresijos (p=0,007). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp senatvinio silpnumo sindromo paplitimo ir pacientų gretutinių susirgimų skaičiaus (p=0,040), sirgimo cukriniu diabetu (p=0,044), pacientų dalyvavimo prevencinėse patikros programose aktyvumo (p=0,046), daugiau nei 5 receptinių vaistų vartojimo (p=0,002), pacientų hospitalizacijos dažnio per vienerius metus (p=0,005).
Išvados: Senatvinio silpnumo sindromas buvo dažnas tarp planine tvarka operuojamų LSMUL
Kauno klinikų Urologijos klinikos vyresnių pacientų. Kuo sunkesnis SSS laipsnis, tuo didesnis geriatrinės depresijos paplitimas tarp operuojamų pacientų. SSS pasireiškimas statistiškai reikšmingai susijęs pacientu gretutinėmis ligomis, sveikatos būkle ir jos priežiūra.
Rekomendacijos: Edmontono silpnumo skalę (EFS) galima naudoti vyresnių pacientų, kuriems
2. SUMMARY
Author: Dovilė Dedelaitė
Title: Significance of Frailty Syndrome in Elective Surgery
Aim of the study: To evaluate the significance of frailty syndrome by objectifying the patient
condition before elective surgery and compare correlations with depression and the patient health condition provided by the patients.
Objectives: To identify the prevalence of frailty syndrome among surgical patients which are
undergoing elective surgery; to evaluate the prevalence of geriatric depression among patients, which are undergoing elective surgery and to determine its association with levels of frailty syndrome; to compare the prevalence of frailty syndrome with patients health status and health care.
Methods: The study was conducted at the LSMUL Clinic of Urology with the patients before elective surgery. A quantitative study was carried out using anonymous questionnaire about patient sociodemographic data, the Edmonton’s Frailty scale official version (EFS) and the Geriatric Depression Scale (GDS). The study determined the prevalence of frailty syndrome in the Urology Department of LSMUL KK among operated patients, compared with the prevalence of geriatric depression and their harmful habits, health status (co-morbidities) and health care (participation in preventive screening programs).
Results: The study included 68 patients, of whom 48 (70.8%) were men and 20 (29.4%) were women. The prevalence of frailty syndrome among elective operated patients was 60.3%. The prevalence of geriatric depression among elective surgery patients was 17.6 %. There was a statistically significant association between the prevalence of frailty syndrome and geriatric depression (p = 0.007). There was a statistically significant association between the prevalence of frailty syndrome and the number of co-morbidities (p = 0.040), diabetes mellitus (p = 0.044), patient participation in preventive screening programs (p = 0.046), and use of more than 5 prescription drugs (p = 0.002), the frequency of hospitalization of patients per year (p = 0.005).
Conclusions:The study found that frailty syndrome is common among surgical patients in LSMUL Clinic of Urology. The more severe the degree of frailty syndrome, the higher prevalence of geriatric depression among surgical patients. The occurrence of frailty syndrome is statistically significantly associated with patient’s co-morbidities, health status, and its care.
Practical recommendations: Edmonton‘s Frailty scale can be used to evaluate elderly patients
which are undergoing elective surgery and could be included as another standard diagnostic method extending the geriatric examination to patients before surgery.
3. PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei dr. Lolitai Šileikienei už rūpestį, pagalbą, įžvalgas ir patarimus. Dėkoju LSMUL KK Urologijos klinikos vadovui prof. Mindaugui Jievaltui už galimybę atlikti tyrimą Urologijos klinikoje. Ačiū tariu prof. Rimai Kregždytei už statistines konsultacijas.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Tyrimas vykdytas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą (2020 m. birželio 2 d., leidimo Nr. BEC-MF-394).
6. SANTRUMPOS
Audinių nekrozės faktorius TNF- α - angl. Tumor necrosis factor – alfa Augimo faktorius IGF-1 – angl. Insulin-like growth factor 1
DNR - deoksiribonuokleorūgštis
EFS – Edmontono silpnumo skalė (angl. Edmonton‘s Frailty scale) GDS – Geriatrinė depresijos skalė
IL-1 – interleukinas 1 IL-2 – interleukinas 2 IL-6 - interleukinas 6
LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SSS – senatvinio silpnumo sindromas Vitaminas C – askorbo rūgštis Vitaminas D – kalciferolis Vitaminas E – tokoferolis
7. ĮVADAS
Demografiniai pokyčiai ir auganti vidutinė gyventojų amžiaus trukmė daugumoje pasaulio žemynų ir regionų tampa pagrindine su senėjimu susijusių ligų sveikatos problema [1]. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių skaičius auga greičiau, nei bet kurios kitos amžiaus grupės [2]. Tyrime nagrinėjamas senatvinio silpnumo sindromas (SSS) yra siejamas su vyresniu amžiumi, daugybiniu sergamumu lėtinėmis ligomis, fiziologinio organizmo rezervo išsekimu, aukštesne operacine rizika, didesniu pacientų pooperaciniu mirtingumu [3,4]. Jau sulaukus 50 m., pastebimai daugėja asmenų, turinčių ilgalaikių sveikatos sutrikimų, o 65 m. amžiaus ir vyresnių žmonių grupėje sergančių lėtine liga žmonių dalis siekia 70–80 proc. [5]. Prasidėjusios didesnės sveikatos problemos, lėtinės ligos ir polisergamumas reiškia ir didesnes sveikatos priežiūros išlaidas [5]. Dėl šių priežasčių SSS neabejotinai bus vienas rimčiausių globalių sveikatos priežiūros iššūkių, su kuriais susidursime ateinantį šimtmetį tiek Lietuvoje, tiek ir kituose regionuose [5,6].
SSS apibrėžimas geriatrinėje medicinoje jau tapo įprastas, o kai kuriose šalyse yra rutiniškai vertinamas ligoninėse, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas vyresniems pacientams ne tik geriatrijos skyriuose, bet vis dažniau ir prieš chirurgines intervencijas [7]. Klinikinėje praktikoje rekomenduojama taikyti priemones, kuriomis SSS būtų identifikuotas kuo anksčiau, nustatomi klinikiniai atvejai ir organizuojamas jų valdymas [6]. Nors buvo sukurta daugybė intervencijų, kuriomis siekiama pagerinti silpnų pagyvenusių žmonių fizinę ir psichologinę būklę, pagrindinė kliūtis teigiamam rezultatui pasiekti buvo skirtingas silpnumo sindromo diagnozės nustatymas ir apibrėžimas [8]. Tačiau šiuo metu atliekama vis daugiau tyrimų, siekiant nustatyti bendrą SSS apibrėžimą, jo priežastis, prevenciją, diagnostikos metodus, sindromo valdymo būdus.
Tuo tarpu Lietuvoje ši praktika nėra plačiai taikoma, tyrimų su senyvo amžiaus pacientais, nustatant SSS, atlikta vos keletas, nėra duomenų apie šio sindromo paplitimą tarp chirurginių pacientų, iki galo nėra aiškus šio sindromo poveikis su chirurgija susijusiems rezultatams [9]. Dėl šių aplinkybių buvo pasirinkta gilintis į SSS temą planinėje chirurgijoje, nustatyti jo paplitimą tarp planine tvarka operuojamų senyvo amžiaus pacientų viename iš chirurginių skyrių, vertinti šio sindromo nustatymo svarbą pacientams ir gydytojams prieš operacinį gydymą.
Tyrimo tikslas - nustatyti senatvinio silpnumo sindromo reikšmę, objektyvizuojant paciento būklę prieš planines operacijas ir įvertinti jo sąsajas su depresija bei pacientų suteikta informacija apie sveikatą.
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrime vertintas SSS pasireiškimas tarp vyresnio amžiaus pacientų prieš planines chirurgines operacijas. Buvo tiriami sutikę dalyvauti tyrime Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 65 metų ir vyresni pacientai, planine tvarka stacionarizuoti į Urologijos kliniką operaciniam gydymui.
Taikyti tyrimo instrumentai: SSS lygis buvo vertintas ir nustatytas, vadovaujantis metodika ir Edmontono silpnumo skale (angl. - Edmonton‘s Frailty scale), pateikta darbo autorei pagal sutartį EDMONTON FRAIL SCALE (EFS) LICENSE AGREEMENT (1 priedas); depresijos pasireiškimas buvo nustatytas taikant Geriatrinę depresijos skalę (trumpąją versiją) [10]. Pacientai atsakė į autorės sudarytos anketos klausimus apie žalingus įpročius, gretutinius susirgimus, dalyvavimą prevencinės patikros programose. Gauti duomenys buvo nuasmeninti, išanalizuoti, apibendrinti rezultatuose.
Darbo tikslas: Nustatyti senatvinio silpnumo sindromo reikšmę, objektyvizuojant paciento būklę
prieš planines operacijas ir įvertinti jo sąsajas su geriatrine depresija bei pacientų suteikta informacija apie sveikatą.
Uždaviniai:
1. Nustatyti senatvinio silpnumo sindromo paplitimą tarp planine tvarka operuojamų pacientų. 2. Įvertinti depresijos paplitimą tarp planine tvarka operuojamų pacientų ir nustatyti jos sąsajas su senatvinio silpnumo sindromo lygiais.
3. Palyginti senatvinio silpnumo sindromo pasireiškimą, atsižvelgiant į pacientų suteiktą informaciją apie savo sveikatą ir jos priežiūrą.
9.
LITERATŪROS APŽVALGA
9.1 Senatvinio silpnumo sindromo sąvoka ir paplitimas
Silpnumo sampratą galima rasti geriatrinės medicinos literatūros straipsniuose, kurie pasirodė praeito amžiaus penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose. Nors ši būklė buvo geriatrų ir gerontologų tyrimo objektas kelis dešimtmečius ankščiau, oficialiai silpnumo sąvokos gimimu laikomi 2001 m., kai silpnumo fenotipą pasiūlė mokslininkas Friedas ir jo kolegos [11].
Senatvinis silpnumas yra apibūdinamas kaip kelių žmogaus organų sistemų fiziologinis išsekimas [12], charakterizuojamas kaip fiziologinio rezervo praradimas (fizinio, energinio, pažintinio) ir kaip šių gyvybinių funkcijų deficito didėjimas. Individualiais atvejais jis gali būti grįžtamas, tačiau iki galo neįveikiamas [13]. Šis sindromas yra vadinamas geriatrine būkle, kuomet padidėja paciento pažeidžiamumas [14].
Daugelyje literatūros šaltinių minima, jog kol kas nėra vienos bendros sąvokos apibrėžti SSS. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį buvo dėta nemažai pastangų dėl bendro senatvinio silpnumo apibrėžimo ir vienos vertinimo sistemos patvirtinimo jį nustatyti. Nors tai nebuvo pasiekta, 2013m. Amerikoje vykusioje konferencijoje, kurioje dalyvavo šešios pagrindinės asociacijos, dirbančios su SSS tyrimais ir taikymu klinikinėje praktikoje, sutarė, kad SSS tai: 1) yra klinikinis sindromas, 2) nėra apibrėžiamas kaip negalia, 3) apibrėžiamas kaip padidėjęs paciento pažeidžiamumas, dėl kurio ir minimalūs aplinkos stresoriai gali sukelti didelius funkcinius pakitimus, 4) jo progresavimas gali būti stabdomas teikiant pagalbą pacientui, 5) diagnostikos metodai turėtų būti naudojami sveikatos specialistų, kad būtų kuo greičiau aptinkamas, 6) ypatingai naudingas pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [15,16]. Neretai senatvinis silpnumas lieka nepastebėtas ir yra tapatinamas su įprastu senėjimo procesu ar kaip įprastas organizmo fizinio rezervo išsekimas dėl lėtinių ligų [17]. Svarbu paminėti, kad senatvinio silpnumo sindromas skiriasi nuo senėjimo, negalios, gretutinių ligų, nors yra su jais susijęs [14]. Ankščiau minėtos konferencijos metu specialistai nutarė, tarp kokių būklių ir sindromų reikia skirti SSS ir apibrėžė tai keturiais svarbiais punktais: 1) nors ir neįgalumas yra susijęs su silpnumu, ne visi neįgalieji yra silpni, 2) sarkopenija gali būti SSS dalis, tačiau SSS yra daugialypis, priešingai nei sarkopenija, 3) galutinę SSS diagnozę turėtų būti patvirtinta geriatro, naudojantis aiškiai apibrėžtais silpnumo kriterijais, 4) būtina atskirti SSS ir daugybinį sergamumą, nes SSS apima konkrečias paciento sveikatos sritis sujungtas į bendrą metodiką, o daugybinis sergamumas kreipia dėmesį į kiekvienos būklės valdymą atskirai [16].
stresą, infekcijas, ūmines ligas ar sužeidimus. Antroji stadija apibūdinama kaip nepilno pasveikimo, kuomet atsiradus naujai pažaidai ar ūmiai ligai, organizmas sveiksta lėtai arba iki galo neatgauna prieš tai turėtos funkcijos. Paskutinioji stadija siejama su išsekimu, prasta mityba, nepajėgumu atlikti buities darbus, dažnu hospitalizavimu, padidėjusia griuvimų rizika [12]. Pacientams, turintiems SSS, net palyginti nedidelis sveikatos sutrikimas (pvz.: infekcija) gali sukelti dramatišką būklės pablogėjimą ir turėti tokių padarinių, kaip iš mobilaus paciento tampama visiškai priklausomu, arba kaip nuo aiškaus mąstymo būklė pasikeičia iki delyro [18].
Standartizuoto apibrėžimo ir skirtingų metodikų taikymas prisideda prie kintančio SSS paplitimo skirtingose populiacijose, kuris užsienio moksliniuose tyrimuose svyruoja nuo 4,1 iki 50,3% [19]. Lietuvoje atlikto tyrimo metu pasitelkiant EFS, silpnumas buvo nustatytas 52,5 proc. pacientų, stacionarizuotų geriatrijos skyriuje, o sunkus silpnumo lygis nustatytas 17,8 proc. [20]. Kitame Lietuvoje atliktame tyrime tarp pacientų, kurie buvo pirmame reabilitacijos etape po širdies operacijų, SSS paplitimas 46 proc. [21].
9.2 Senatvinio silpnumo sindromo etiologija
Nors senatvinio silpnumo sindromo paplitimas didėja senstant, jis gali atsirasti ir nepriklausomai nuo chronologinio žmogaus amžiaus [14]. Šiuo metu SSS labiau siejamas su biologiniu amžiumi ir yra taikomas individualiai, ne tik atskiroms vyresnio amžiaus pacientų grupėms [22].
SSS lemiantys veiksniai skiriami į kelias grupes: 1) sociodemografiniai veiksniai susiję su silpnumo raida yra skurdas, vienatvė, žemas išsilavinimo lygis, 2) psichologinių veiksnių grupė, kurioje didžiausią įtaką turi depresija, 3) prasta pacientų mityba ar nepakankama burnos priežiūra, 4) polifarmacija, 5) ligos (demencija, onkologinės ir endokrininės sistemos ligos) ir su jomis susijusios komplikacijos, 6) žemas vyresnių amžiaus žmonių fizinis aktyvumas [14].
Vienas iš SSS vystymosi veiksnių yra sarkopenija. Tai su amžiumi susiję pokyčiai alfa motoriniuose neuronuose, raumenų atrofija ir I tipo raumenų skaidulų pokyčiai, mažas fizinis aktyvumas. Vitamino D trūkumas buvo išskirtas kaip vėlesnis SSS atsiradimo rizikos veiksnys, susijęs su sarkopenijos ir SSS vystymusi [22]. Atliktų tyrimų duomenys atskleidė, kad vitamino D trūkumas padidina riziką susirgti SSS 3,7 karto [23].
Mokslinės studijos parodė, kad tokios būklės kaip hiperglikemija, atsparumas insulinui, uždegiminiai procesai, yra SSS atsiradimo ir jo tęstinumo veiksniai [19,22]. Pacientai, sergantys CD ir dėl šios ligos kaip komplikacijai išsivysčius nefropatijai, turi didesnę riziką mitybos nepakankamumui, baltymų mitybos racione trūkumui, svorio kritimui ir dėl to išaugusiai SSS rizikai [4].
Keliama hipotezė, kad silpnumas ir lėtinės ligos turi bendrą patogenezės kelią. Tiriant, kokiomis ligomis sergantys pacientai dažniau kenčia nuo SSS, reikšminga koreliacija buvo atrasta tarp pacientų sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis, LOPL [22].
Serologinių žymenų, galinčių apibrėžti SSS paieška vis dar vyksta. Šiuo metu nustatyta, kad būsimą negalią pagyvenusiems žmonėms numato dideli kiekiai interleukino IL-6, IL-1, IL-2, purino nukleotido neopterino, gama interferono, C-reaktyvaus baltymo ir audinių nekrozės faktoriaus TNF- α
[14,19,22].
Sumažėjęs augimo faktoriaus IGF-1 kiekis organizme ir staigus lytinių hormonų kiekio pokytis (moterims- estrogeno, vyrams-testosterono) lemia pakitusį griaučių raumenų metabolizmą, dėl kurio disbalanso vystosi raumenų masės ir jėgos mažėjimas, motorinės funkcijos lėtėjimas ir silpnumas [19]. Varadhan ir kiti. 2008 m. atlikto tyrimo metu nustatė dar vieno hormono teigiamą ryšį su SSS vystymusi. Silpnumas siejamas su vidutiniu 24 valandų kortizolio kiekiu seilėse, senyvo amžiaus pacientams, kurie buvo ilgalaikės priežiūros įstaigose [24].
Mitochondrinė disfunkcija susijusi su senėjimu ir silpnumu. Dėl mitochondrijų DNR mutacijos, jų skaičiaus sumažėjimo organizme susidaro skirtingų reaktyviųjų deguonies rūgščių, kurios sukelia ląstelių ir audinių pažaidą, prasideda apoptozė, kuri yra vienas iš kelių vystytis sarkopenijai ir silpnumui [19].
9.3 Senatvinio silpnumo sindromo vertinimas
Edmontono silpnumo skalė apima ir vertina 9 sritis, kurios turi įtakos SSS vystymuisi: pažinimo funkcija, bendra sveikatos būklė, funkcinė nepriklausomybė, socialinė rūpyba, vaistų vartojimas, mityba, funkcinis judėjimas, nuotaika, šlapimo nelaikymas ir funkcinė būklė[12].
Įrodymais pagrįsta, kad Edmonton‘s Frailty scale (angl. EFS) yra susijusi su keliomis geriatrinėmis sąlygomis, tokiomis kaip nepriklausomybė nuo aplinkinių, vaistų vartojimas, nuotaika, psichinė, funkcinė ir mitybos būklė[12]. Šios sąlygos ypatingai svarbios dirbant su senesnio amžiaus, poliligotais asmenimis.
Šiuo metu nėra vieno standartizuoto įrankio silpnumo vertinimui. Tokiu įrankiu pretenduoja tapti EFS, kurios naudojimą specialistai patvirtina ne tik geriatrinėse, bet ir pasirinktose chirurginėse pacientų populiacijose [25]. Anglijoje atliktame programos pagrįstumo ir patikimumo vertinime, EFS apibūdinama kaip trumpas, pagrįstas ir patikimas metodas, kurį patogu naudoti ir vertinti specialistams, neturintiems specialaus geriatrinio išsilavinimo[26]. Dolenc ir kiti atlikto tyrimo metu lyginant silpnumo vertinimo skalių pritaikymą sveikatos priežiūros įstaigose, EFS buvo paminėta tarp trijų patogiausių įrankių pirminėje
sveikatos priežiūroje [27]. Vienas iš privalumų yra tai, kad ši skalė išryškina apsektus, kurie gali būti pritaikyti prieš operaciją optimizuojant silpnumą, pvz.: polifarmaciją [19]. Britanijos geriatrijos draugija rekomenduoja įvertinti pacientus, naudojant EFS įprastoje chirurginėje praktikoje, nes šis įrankis atitinka silpnumo vertinimo charakteristiką [19].
9.4 Silpnumas ir chirurgija
Pirmoje XXI a. dalyje daugiausia pastangų prognozuojant pooperacinius rezultatus tarp vyresnių chirurginių pacientų buvo grįstos paciento amžiumi ir gretutinių susirgimų pasireiškimu [19]. Ilgėjanti gyvenimo trukmė ir vis didesnis vyresnių pacientų skaičius kelia naujus iššūkius ir pokyčius, būtinus teisingai įvertinti ir atpažinti paciento būklę, operacinę riziką [27].
65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius žmonių populiacijoje didėja. Jungtinėse Amerikos Valstijose 2012 m. žmonių, vyresnių nei 65 metų amžiaus buvo daugiau nei 43 milijonai. Daugelyje šaltinių sutartinai teigiama, kad šis skaičius augs nesustabdomai. Airijos mokslininkų teigimu, šis skaičius gali padvigubėti dar 2011-2031 metais, o JAV mokslininkų skaičiavimai optimistiškesni, jie teigia, kad skaičius dvigubai išaugs iki 2060 metų.[16,28]. Populiacijos senėjimas turi įtakos sveikatos priežiūros tiekimui, įskaitant ir chirurgiją. Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė pacientų kuriems reikalingos skubios didelės apimties chirurginės procedūros po apsilankymo skubios pagalbos skyriuje yra vyresni nei 65 metų amžiaus [7]. 2010m. duomenimis Jungtinėse Amerikos Valstijose 37% stacionarinių chirurginių paslaugų buvo atlikta 65 metų ir vyresnio amžiaus pacientų grupei [19]. Šie chirurginiai pacientai yra siejami su didesniu pooperacinių komplikacijų paplitimu, ilgesniu pooperaciniu atsistatymo periodu, dažnesnės pakartotinės hospitalizacijos ir didesne mirtingumo rizika [7,28,29,30]. Dėl šių priežasčių kyla poreikis, kuo objektyviau įvertinti chirurginį pacientą, pasverti rizikos ir naudos santykius, pasikliaujant ne tik paciento amžiumi. Silpnumo vertinimo naudingumas yra siūlomas dėl kelių aspektų: priešoperacinės rizikos vertinimas, esamų ar buvusių traumų nustatymas, parengiamasis paciento gydymas siekiant sumažinti operacinę riziką, pacientui pritaikytas anestezijos planavimas, komandinis darbas ir priežiūros galimybių planavimas pooperaciniam laikotarpiui [31].
Klinikinių sprendimų priėmimas vyresnio amžiaus pacientams yra sunkesnis dėl jų polifarmacijos, polimorbidiškumo, pažinimo funkcijos sutrikimų, kurie neretai atsiranda po intervencijų [32]. Geriatriniams pacientams SSS yra reguliariai vertinamas, tačiau skubioje chirurgijoje šio sindromo vertinimas ribotas [32]. Japonijos mokslininkų tyrimas atskleidė, kad lyginant operacijos laiką, statistiškai reikšmingai ilgiau operacija truko pacientams, kuriems buvo nustatytas silpnumas [33]. Be to, atliktos studijos parodė, kad
aukštesni SSS balai koreliuoja su padidėjusia pooperacinių komplikacijų rizika 30 dienų laikotarpyje, aukštesniu mirtingumu 90 dienų laikotarpyje ir dažnesniu pakartotiniu hospitalizavimu [9,19,29,32]. Pacientams, kuriems yra atliekama chirurginė operacija, SSS nustatymas padeda numatyti didesnę nepageidaujamų reiškinių riziką. Dėl to gerėja pooperacinė priežiūra, pacientas greičiau nukreipiamas į reikiamų specialistų rankas, kurie teikia sustiprintą pooperacinę priežiūrą [32].
9.5 Senatvinio silpnumo sindromo prevencija ir gydymas
Fizinis silpnumas gali būti valdoma būklė sergant SSS, bet tam reikia imtis tinkamų priemonių laiku, kad galėtume užkirsti kelią sindromui išsivystymui ar susilpninti jo progresavimą. Sisteminė apžvalga atlikta 2017 m. parodė, jog visavertė mityba gerina gyvenimo kokybę, yra svarbi ligų prevencijai ir gydymui, taip pat stabdo SSS. Atliktame tyrime pastebėta, kad suvartojant daugiau antioksidantų turinčio maisto produktų, tokių kaip žalioji arbata, kava, vaisiai ir daržovės, padeda išvengti SSS ar palengvinti jo eigą. . Ilgiau nei tris metus vykę tyrimai su antioksidantu resveratroliu atskleidė, kad jo vartojimas turi reikšmingos įtakos SSS atitolinimui. Vyresnio amžiaus žmonėms ypač svarbus turtingas mitybos racionas į jį įtraukiant karotinoidus ir tokius vitaminus kaip C, D, E [2]. Na, o vitaminas D turi atskirą vaidmenį silpnumo valdyme. Naujausi prospektyviniai tyrimai rodo, kad pacientams su SSS buvo nustatyta žema 25-hidroksivitamino D koncentracija, kuri yra geriausias žymuo sprendžiant apie vitamino D koncentraciją organizme. Kai kurios mokslo draugijos silpniems senyviems pacientams rekomenduoja minimalų 75mmol/l 25-hidroksivitamino D kiekį serume. Šiam tikslui pasiekti reikalinga vartoti vitamino D nuo 800 iki 2000 TV per parą. [16,23,34]
Senyviems pacientams labai svarbu vertinti jų mitybą ir svorio pokyčius. Pacientams, kuriems dėl prastos mitybos trūko kalorijų, o ypač baltymų, mitybos parama baltymais padidino raumenų masę, sumažino svorio kritimą ir taip užkirto kelią tolimesniam silpnumo vystymuisi [2,16]
Fiziniai pratimai yra viena efektyviausių prevencijos priemonių, kuria siekiama pagerinti vyresnio amžiaus žmonių judrumą ir savarankiškumą. Vyresnio amžiaus pacientams rekomenduojamos daugiakomponentės mankštos, kuriomis siekiama pagerinti raumenų jėgą, eisenos greitį, pusiausvyrą ir fizinį pajėgumą [35]. Remiantis tyrimais, kuriuose įprastai pacientai sportavo 6 mėnesius, po 2-3 kartus per savaitę 60 minučių trukmės seansais, buvo pastebėta, kad jie gerina fizinę ir psichologinę gerovę ir gali atitolinti ar net užkirsti kelią SSS atsiradimui [16,36].
9.6 Geriatrinė depresija
Geriatrinė depresija dar vadinama vėlyvojo gyvenimo depresija, kai liga prasideda sulaukus 60 ir daugiau metų amžiaus. Tarp vyresnio amžiaus žmonių dažniau serga depresija tie, kurie turi lėtinių ligų, negalią, kognityvinių sutrikimų. Kuriant geriatrinės depresijos apibrėžimą, svarbiausiais rizikos veiksniais buvo pripažinti moteriška lytis, vienišumas ar našlystė, rūkymas ir kiti žalingi įpročiai, žemesnis išsilavinimas, mažos pajamos [37]. Su senėjimu ir lėtinėmis ligomis susiję procesai, tokie kaip aterosklerozė, uždegimas, imuniniai ir endokrininiai pokyčiai smegenyse pažeidžia frontostrialinį kelią, hipokampo ir migdolo vientisumą, taip padidindami pažeidžiamumą depresijai [38]. Psichosocialiniai sunkumai – skurdas, negalia, netektis, gyvenamosios vietos pakeitimas ar izoliacija nuo artimųjų dar labiau prisideda prie fiziologinių organizmo pokyčių ir padidina jautrumą depresijai, arba ją sukelia jau pažeidžiamiems pagyvenusiems žmonėms. Paveldimumo veiksniai taip pat gali turėti įtakos depresijos vystymuisi. [37,38].
Vyresnio amžiaus pacientams be nuotaikos simptomų, susirūpinimą dėl depresijos gali kelti ir pakitusios organizmo funkcijos, atsiranda nemiga, nuovargis, vidurių užkietėjimas, nepaaiškinamos kilmės skausmas. Dažnai tarp geriatrinių pacientų, sergančių depresija naudojamas terminas ,,išsekimo sindromas“. Jis vartojamas apibūdinant pacientą, kuris sergant depresija neteko apetito, numetė svorio, prarado susidomėjimą bet kokia veikla. Tokie funkciniai praradimai yra žymiai reikšmingesni senyviems pacientams ir gali pasireikšti perdėtu bejėgiškumu, priklausomybe nuo aplinkinių, atsisakymu judėti, laiką leidžiant tik lovoje [39].
Didžioji depresija tarp vyresnio amžiaus gyventojų paplitus 1-4%, o mažosios depresijos paplitimas tarp gyventojų yra 4-13%. Depresijos paplitimas išauga dvigubai po 70-85 metų amžiaus, o nuo bipolinio sutrikimo kenčia panašus skaičius vyresnio amžiaus pacientų. Manoma, kad augant bendram senų žmonių skaičiui populiacijoje, šių sutrikimų paplitimas didėja [40].
Geriatrinė depresijos skalė yra viena iš dažniausiai naudojamų vyresnio amžiaus žmonių savarankiško pildymo depresijos skalė. Originalas buvo sukurtas 30 klausimų, tačiau 15 klausimų trumpoji versija yra naudojama dažniausiai [41]. 15 punktų versiją pateikė Sheikh ir Yesavage 1986m., remdamiesi elementais, kurie geriausiai koreliuoja su depresijos simptomais, ir ši versija buvo tokia pati sėkminga, kaip ir 30 punktų. Skalėje naudojamų atsakymų forma yra tik TAIP arba NE, todėl ją lengva naudoti ir pacientams su sutrikusia pažinimo funkcija [42,43].
9.7 Depresijos sąsajos su silpnumu ir chirurgija
Depresiniai susirgimai yra siejami su pagreitintu biologinio senėjimo procesu ir išaugusiu mirtingumu [38]. Šaltiniuose yra keletas ryšio tarp fizinio silpnumo ir depresijos vyresniems žmonėms paaiškinimų. Pirma, tai gyvenimo būdo pokyčiai, susiję su neveiklumu, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu ir gydymo plano nesilaikymu. Antra, tai abu sindromai turi bendrų patofiziologinių mechanizmų kaip hormoniniai pokyčiai. Įdomu tai, kad maža kortizolio koncentracija seilėse ir minimalus skirtumas tarp rytinės ir vakarinės kortizolio koncentracijos buvo paminėti kaip SSS ir depresijos vystymosi rizikos faktoriai. Tarp uždegiminių veiksnių interleukinas IL-6 ir imuninę sistemą moduliuojantys citokinai vyresnio amžiaus žmonėms laikomi vieni iš pagrindinių silpnumo ir vėlyvojo gyvenimo depresijos mechanizmų [24]. Tokie moksliniai atradimai gali atverti naujas galimybes gydant SSS kartu su gretutine depresija.
Užsienio šaltiniai depresiją taip pat sieja su prasta sveikata ir prastais rezultatais po daugelio rūšių didelės apimties chirurginių operacijų [44]. Pavyzdžiui, tyrimai parodė pablogėjusius rezultatus po vainikinių arterijų šuntavimo ir kraujagyslių operacijų. Prieš operacinės depresijos paplitimas tarp pacientų, kuriems atliktas vainikinių arterijų šuntavimas buvo net 47% ir 36% prieš kraujagyslių operaciją, kai tuo tarpu įprastos bendruomenės imtyje šis paplitimas yra 2-4%. Depresija prieš operacijas prognozuoja nesugebėjimą grįžti į priešoperacinį aktyvumo lygį mažiausiai 6 mėnesius po operacijos [44]. Epidemiologinis tyrimas atliktas Brazilijoje parodė, kad tiriant pacientus su GDS trumpąja versija, depresija buvo reikšmingai susijusi su SSS. Tarp pacientų, kuriems buvo diagnozuota didžioji depresija, 7 % buvo silpni, 18 % pažeidžiami ir tik 4 % pacientų buvo sveiki [24].
10.
TYRIMO METODIKA
10.1 Tyrimo planavimas (organizavimas)
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (2020 m. birželio 2 d., leidimo Nr. BEC-MF-394) ir LSMUL Kauno klinikų sutikimas.
Tyrimas atliktas 2020 m. liepos mėn. – 2020 m. spalio mėn. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų Urologijos klinikoje.
10.2 Tyrimo objektas
Pacientai, stacionarizuoti į LSMUL Kauno klinikų Urologijos kliniką planiniam operaciniam gydymui.
10.3 Tiriamųjų atranka
Imties dydis apskaičiuotas naudojantis literatūros šaltiniais, kuriuose nurodytas SSS paplitimas atliktuose tyrimuose ir openepi.com (Open Source Epidemiologic Statistics for Public Health) programa. Apskaičiuotas imties dydis - 72 pacientai. Tyrime dalyvavo 76 stacionarizuoti į Urologijos kliniką pacientai. 8 anketos buvo atmestos ir neįtrauktos į tyrimą dėl netikslių duomenų.
Imties dydis (iki 100 subjektų) ir metodika buvo pateikta ir suderinta su Edmontono silpnumo skalės kūrėjais, kurie suteikė licenciją naudoti jų tyrimo instrumentą - EFS ir jo vertinimo metodiką (Priedas Nr.5).
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
- pacientai, kurių amžius 65 metai ir vyresni;
- pacientai, stacionarizuoti į LSMUL Kauno klinikų Urologijos kliniką dėl suplanuoto operacinio gydymo;
- pacientai, kurie savo noru sutiko dalyvauti tyrime. Neįtraukimo į tyrimą (atmetimo) kriterijai:
- jaunesni nei 65 metų amžiaus pacientai;
- pacientai, nesutikę dalyvauti tyrime;
- anketa užpildyta neteisingai, pateikti ne visi atsakymai.
10.4 Tyrimo organizavimas
Prieš pradedant tyrimą pacientai buvo supažindinti su ,,Tiriamojo asmens informavimo forma“ (Priedas Nr. 2), papildomai pagal poreikius apie tyrimą pacientai buvo supažindinami ir žodine tvarka. Tyrime dalyvauti sutikę pacientai pasirašė ,,Tiriamojo asmens sutikimo formą“ (Priedas Nr. 3). Tyrimo anketą pildė patys pacientai. Tyrime dalyvauti sutikusiems pacientams buvo pateiktas originalus, tyrėjos sukurtas klausimynas ir GDS (geriatrinė depresijos skalė) (Priedas Nr. 4). Po šių klausimynų pildymo pacientui buvo paaiškinta, kaip užpildyti EFS ir atlikti laikrodžio piešimo ir 6 metrų ėjimo testus, kurie yra įtraukti į EFS. Skalė gauta ir pateikta iš kūrėjų adaptuota lietuvių kalba (Priedas Nr. 5).
10.5 Tyrimo metodai
Atliktas tyrimas, kurio metu buvo tiriami LSMUL Kauno klinikų Urologijos klinikos pacientai, stacionarizuoti operaciniam gydymui. Pacientai buvo tiriami prieš operaciją. Tyrimui naudoti autorės sukurtas originalus klausimynas, Geriatrinė depresijos skalė, taikyta Edmontono silpnumo skalės metodika pagal jos autorių suteiktą licenciją.
Tyrimo anketa (Priedas Nr.4) apklausiant pacientus buvo surinkta informacija:
sociodemografiniai duomenys: lytis, amžius, išsilavinimas, ar rūko, kiek laiko rūko ir kiek cigarečių kasdien, ar vartoja alkoholį;
gretutinių lėtinių ligų duomenys: ar serga arterine hipertenzija, cukriniu diabetu, širdies nepakankamumu, artritu, osteoporoze;
ar dalyvavo širdies ir kraujagyslių ligų, prostatos vėžio(vyrams), storosios žarnos vėžio prevencinėse patikros programose.
Geriatrinės depresijos skalę (Priedas Nr.4) sudaro 15 klausimų. Pacientų buvo prašoma atsakyti į klausimus tik taip arba ne, apie savijautą per pastarąją savaitę laiko. Atsakymus vertina tyrėjas. Vertinami ir skaičiuojami didžiosiomis raidėmis pažymėti atsakymai. Surinkus 5-10 balų, pacientui įtariama depresija, surinkus daugiau nei 10 balų nustatoma depresija [42].
Naudojant EFS (Priedas Nr.5) buvo nustatyti pacientai, turintys SSS. Skalę sudaro 9 vertinimo kriterijai, kuriais vertinama:
1. Paciento pažinimo funkcija, prašant jau nupieštame apskritime surašyti laikrodį žyminčius skaičius ir rodyklėmis pažymėti laiką po vienuolikos dešimt.
2. Bendra sveikatos būklė, vertinant kiek kartų pacientas per pastaruosius metus buvo hospitalizuotas ligoninėje ir kaip pats vertina savo bendrą sveikatos būklę pasirinkdamas vieną iš pateiktų apibūdinimų: blogai, patenkinamai, gerai, labai gerai, puikiai.
3. Funkcinis savarankiškumas, paprašant paciento pažymėti, ar jam reikalinga pagalba šiose veiklose: ruošiant maistą, vartojant vaistus, apsiperkant, keliaujant, skalbiant, skambinant, tvarkant finansus, tvarkant namus.
4. Paciento socialinė rūpyba, paklausiant, ar prireikus pagalbos būtų žmogus, kuriuo jis gali pasikliauti ir galėtų jam padėti.
5. Ar pacientas vartoja 5 ir daugiau receptinius vaistus, domimasi, ar būna taip, kad jis pamiršta vaistus išgerti.
6. Vertinama mityba, apklausiant pacientą, ar pastaruoju metu jis buvo netekęs tiek svorio, kad jo rūbai tapo laisvesni.
7. Vertinama nuotaika, klausimu ar dažnai jaučia liūdesį ir prislėgtumą. 8. Šlapimo nelaikymas, klausiant ar patiria keblumų dėl šlapimo nelaikymo.
9. Vertinama funkcinė būklė atliekant stokis ir eik 3 metrų ėjimo testą. Pacientas sėdi ant kėdės be ranktūrių, išgirdus žodį ,,eikite“, pacientas atsistoja ir jam saugiu patogiu tempu eina 3 metrus iki žymės ant grindų. Priėjęs apsisuka, grįžta atgal ir atsisėda. Skaičiuojamas laikas, per kiek pacientas įveikia šį atstumą. Dėl saugumo asmuo gali pasirinkti, kad negali ir nenori atlikti testo, arba jo atlikimui reikalingos papildomos saugumo priemonės. Vertinama pagal standartinę metodiką, gauta kartu su licencija iš EFS kūrėjų.
Didžiausia EFS balų suma yra 17. Vertinama: surinkus 1-3 balus – sveikas, 4-5 balus – pažeidžiamas, 6-7 balus – lengvas silpnumas, 8-9 balai – vidutinis silpnumas, 10 ir daugiau balų – sunkus silpnumas. Nustatomas SSS, kada tiriamasis surenka 6 ir daugiau balų.
10.6 Duomenų analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta IBM SPSS Statistics 23.0 programa. Gautų kintamųjų įvertinimui buvo naudojami aprašomosios ir palyginamosios statistikos metodai. Kategorinių kintamųjų rezultatai pateikiami absoliučiais skaičiais ir procentais, o kiekybinių - vidurkiais ± standartiniais nuokrypiais. Kategorinių kintamųjų skirtumams tarp tiriamųjų grupių nustatyti buvo naudojamas Fišerio tikslusis kriterijus. Kiekybinių kintamųjų skirstinio normalumas tikrintas Shapiro-Wilk kriterijumi. Kadangi visų analizuotų kiekybinių kintamųjų skirstiniai buvo normalieji, tai skirtumams tarp dviejų grupių nustatyti buvo taikytas Stjudento t kriterijus. Duomenų statistinėje analizėje buvo pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
11.
REZULTATAI
11.1 Bendra tiriamųjų charakteristika
Tyrime dalyvavo 48 (70,6 proc.) vyrai ir 20 (29,4 proc.) moterų. Dauguma tyrime dalyvavusių pacientų nurodė, kad jų išsilavinimas buvo vidurinis (33,8 proc.) ir aukštasis neuniversitetinis (26,5 proc.) išsilavinimas. Pacientų buvo klausiama apie žalingų įpročių vartojimą. Beveik pusė pacientų nerūko (48,5 proc.), 29,4 proc. rūkė ankščiau, o dabar yra metę ir tik 22,1 proc. iš jų rūko šiuo metu. Alkoholio vartojimas tarp pacientų dar mažesnis, 66,2 proc. tiriamųjų atsakė, kad alkoholio nevartoja (1 lentelė).
1 lentelė. Pacientų charakteristika
Pacientų amžiaus vidurkis 72,59±7,27 metai, amžius svyruoja nuo 61 iki 92 metų. Vyrų ir moterų amžiaus vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,824) (2 lentelė).
2 lentelė. Pacientų amžiaus vidurkis
Bendras (n=68) Vyrai (n=48) Moterys (n=20)
t p M SN M SN M SN 72,59 7,27 72,73 7,18 72,25 7,68 0,246 0,824 M – vidurkis SN – standartinis nuokrypis Charakteristika n proc. Lytis Vyrai 48 70,6 Moterys 20 29,4 Išsilavinimas Pradinis 6 8,8 Pagrindinis 9 13,2 Vidurinis 23 33,8 Aukštasis neuniversitetinis 18 26,5 Aukštasis universitetinis 12 17,6
Ar rūko kasdien Taip 15 22,1
Ne 33 48,5
Anksčiau rūkė 20 29,4
Ar vartoja alkoholį Taip 11 16,2
Retai 12 17,6
11.2 Senatvinio silpnumo sindromo paplitimas tarp planine tvarka operuojamų pacientų ir ryšys su demografiniais duomenimis
Iš visų pacientų sveiki buvo 19,1 proc. tiriamųjų. Senatvinio silpnumo sindromas (lengvas, vidutinis ar sunkus) nustatytas 60,3 proc. pacientų – 54,2 proc. vyrų ir 65 proc. moterų. Sunkus senatvinio silpnumo sindromo laipsnis nustatytas 17,6 proc. pacientų. Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp lyčių nenustatytas (Fišerio testas – p=0,496) (3 lentelė).
3 lentelė. Senatvinio sindromo paplitimas tarp vyrų ir moterų
SSS laipsnis Bendras Vyrai Moterys n proc. n proc. n proc. Sveikas 13 19,1 10 20,8 3 15,0
Pažeidžiamas 14 20,6 12 25,0 2 10,0
Lengvas silpnumas 21 30,9 13 27,1 8 40,0
Vidutinis silpnumas 8 11,8 6 12,5 2 10,0
Sunkus silpnumas 12 17,6 7 14,6 5 25,0 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 3,443; p=0,496
Vidutinis Edmontono silpnumo skalės balų vidurkis tarp pacientų 6,28±3,27 balai. Vyrų tarpe – 6,02±34,0, moterų – 6,90±2,90. Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp lyčių nenustatytas (p=0,316) (4 lentelė).
4 lentelė. Pacientų Edmontono silpnumo skalės balų vidurkis
Bendras (n=68) Vyrai (n=48) Moterys (n=20)
t p
M SN M SN M SN
6,28 3,27 6,02 3,40 6,90 2,90 1,011 0,316
M – vidurkis
Suskirsčius tiriamuosius pagal amžiaus grupes, lengvas silpnumo laipsnis nustatytas daugiausia 70-74 metų amžiaus grupės pacientams, vidutinis – tarp 75-79 metų amžiaus grupės, o sunkus silpnumo laipsnis dažniausiai pasireiškė 80 metų ir vyresniems pacientams. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp pacientų amžiaus ir senatvinio silpnumo sindromo laipsnio nenustatyta ( Fišerio testas – p=0,121) (5 lentelė).
5 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į pacientų amžių
SSS laipsnis
Amžius
Iki 70 m. 70-74 m. 75-79 m. 80 m. ir daugiau n proc. n proc. n proc. n proc. Sveikas 7 26,9 4 21,1 2 14,3 -
Pažeidžiamas 8 30,8 2 10,5 3 21,4 1 11,1
Lengvas silpnumas 7 26,9 7 36,8 4 28,6 3 33,3
Vidutinis silpnumas 2 7,7 3 15,8 3 21,4 -
Sunkus silpnumas 2 7,7 3 15,8 2 14,3 5 55,6 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 14,312; p=0,121
Senatvinio silpnumo sindromo laipsnio skirtumai tarp išsilavinimo grupių nėra statistiškai reikšmingi (Fišerio testas – p=0,114) (6 lentelė).
6 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į pacientų išsilavinimą
SSS laipsnis
Išsilavinimas Pagrindinis ar
žemesnis Vidurinis Aukštasis n proc. n proc. n proc.
Sveikas 3 20,0 1 4,3 9 30,0
Pažeidžiamas 2 13,3 6 26,1 6 20,0
Lengvas silpnumas 3 20,0 9 39,2 9 30,0
Vidutinis silpnumas 1 6,7 3 13,0 4 13,3
Sunkus silpnumas 6 40,0 4 17,4 2 6,7 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
11.3 Geriatrinės depresijos paplitimas ir jos sąsajos su senatvinio silpnumo sindromu
Geriatrinė depresija buvo nustatyta 17,6 proc. pacientų, galimai geriatrinę depresiją turėjo 20,6 proc. pacientų. Tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingi skirtumai nebuvo nustatyti (Fišerio testas – p=0,125) (7 lentelė).
7 lentelė. Geriatrinės depresijos paplitimas tarp vyrų ir moterų
Geriatrinė depresija Bendras Vyrai Moterys n proc. n proc. N proc.
Nėra 42 61,8 33 68,8 9 45,0
Galimai 14 20,6 9 18,8 5 25,0
Depresija 12 17,6 6 12,5 6 30,0 Fišerio testas – 4,007; p=0,125
Nustatyta, kad tarp senatvinio silpnumo sindromo laipsnio ir geriatrinės depresijos yra statistiškai reikšmingas ryšys (Fišerio testas – p=0,007). Pusei tiriamųjų (50 proc.), kurie turėjo sunkų SSS laipsnį, nustatyta depresija, tuo tarpu, daugumai tiriamųjų, kuriems nebuvo nustatytas SSS, depresija nepasireiškė (8 lentelė).
8 lentelė. Geriatrinė depresija, atsižvelgiant į senatvinio silpnumo sindromo laipsnį
SSS laipsnis
Geriatrinė depresija
Nėra Galimai Depresija n proc. n proc. n proc.
Sveikas 11 84,6 2 15,4 -
Pažeidžiamas 12 85,7 1 7,1 1 7,1
Lengvas silpnumas 13 61,9 5 23,8 3 14,3
Vidutinis silpnumas 4 50,0 2 25,0 2 25,0
Sunkus silpnumas 2 16,7 4 33,3 6 50,0 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Nustatyta, kad tarp geriatrinės depresijos ir pacientų išsilavinimo yra statistiškai reikšmingas ryšys (Fišerio testas – p=0,023). Didžiajai daliai tiriamųjų, kurie turėjo pagrindinį ar žemesnį išsilavinimą, pasireiškė depresija, tuo tarpu, tiriamiesiems, kurie turėjo aukštąjį neuniversitetinį ar universitetinį išsilavinimą, depresija buvo nustatyta retai (9 lentelė).
9 lentelė. Geriatrinė depresija, atsižvelgiant į pacientų išsilavinimą
Geriatrinė depresija Pagrindinis ar žemesnis Vidurinis Aukštasis neuniversitetinis Aukštasis universitetinis n proc. n proc. n proc. n proc. Nėra 4 26,7 16 69,6 15 83,3 7 58,3
Galimai 5 33,3 3 13,0 2 11,1 4 33.3
Depresija 6 40,0 4 17,4 1 5,6 1 8,3 Fišerio testas – 19,160; p=0,023
Suskirsčius tiriamuosius į amžiaus grupes, tarp pacientų amžiaus ir depresijos pasireiškimo statistiškai reikšmingas ryšys nenustatytas (Fišerio testas – p=0,068) (10 lentelė).
10 lentelė. Geriatrinė depresija, atsižvelgiant į pacientų amžių
Geriatrinė depresija
Amžius
Iki 70 m. 70-74 m. 75-79 m. 80 m. ir daugiau n proc. n proc. n proc. n proc. Nėra 18 69,2 12 63,2 10 71,4 2 22,2
Galimai 6 23,1 2 10,5 3 21,4 3 33,3
Depresija 2 7,7 5 26,3 1 7,1 4 44,4 Fišerio testas – 10,937; p=0,068
11.4 Senatvinio silpnumo sindromo paplitimas atsižvelgiant į pacientų žalingus įpročius, sveikatos būklę ir jos priežiūrą
Analizuojant ieškota sąsajų tarp SSS laipsnio ir pacientų žalingų įpročių: rūkymo ir alkoholio vartojimo. Tyrimo duomenys parodė, kad tarp tiriamosios imties senatvinio silpnumo sindromo laipsnis nepriklauso nuo rūkymo (Fišerio testas – p=0,879). Tiek tarp rūkančiųjų, tiek tarp nerūkančiųjų senatvinio silpnumo sindromas pasireiškia panašiai (11 lentelė). Vertinant alkoholio vartojimą ir senatvinio silpnumo
sindromo laipsnį, statistiškai reikšmingos priklausomybės taip pat nebuvo rasta (Fišerio testas – p=0,609) (12 lentelė).
11 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į pacientų rūkymą
SSS laipsnis Rūko kasdien Rūkė anksčiau Nerūko n proc. n proc. n proc.
Sveikas 1 6,7 4 20,0 8 24,2
Pažeidžiamas 4 26,7 4 20,0 6 18,2
Lengvas silpnumas 5 33,3 7 35,0 9 27,3
Vidutinis silpnumas 3 20,0 2 10,0 3 9,1
Sunkus silpnumas 2 13,3 3 15,0 7 21,2 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 4,085; p=0,879
12 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į pacientų alkoholio vartojimą
SSS laipsnis Vartoja alkoholį Vartoja retai Nevartoja n proc. n proc. n proc.
Sveikas 1 9,1 2 16,7 10 22,2
Pažeidžiamas 2 18,2 1 8,3 11 24,4
Lengvas silpnumas 6 54,5 3 25,0 12 26,7
Vidutinis silpnumas 1 9,1 2 16,7 5 11,1
Sunkus silpnumas 1 9,1 4 33,3 7 15,6 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 6,312; p=0,619
Tyrimo metu norėjome įsigilinti į pacientų sveikatos būklę, lėtines ligas, vartojamus medikamentus, sveikatos priežiūros ypatumus ir ar tai turi ryšį su SSS paplitimu tarp pacientų.
Domėjomės, ar pacientai dalyvauja prevencinėse sveikatos patikros programose. Nustatyta, kad tarp tiriamųjų, kurie nedalyvavo nei vieno prevencinėje patikros programoje, dažniausiai nustatytas lengvas silpnumas, tarp dalyvavusių 2-3 patikros programose, daugiausia buvo sveikų pacientų, vertinant pagal ESS.
Pritaikius tikslųjį Fišerio testą nustatyta, kad pacientai, kurie dažniau dalyvavo prevencinėse sveikatos patikros programose, rečiau turėjo senatvinį silpnumo sindromą (Fišerio testas – p=0,046) (1 pav).
1 pav. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į prevencinių programų dalyvavimą
Nustatyta, kad tarp senatvinio silpnumo sindromo laipsnio ir pacientų hospitalizacijos dažnio yra statistiškai reikšmingas ryšys ( Fišerio testas – p=0,005). Pacientams, kurie buvo hospitalizuoti daugiau nei du kartus per pastaruosius vienerius metus, dažniau buvo nustatomas SSS, o tarp pacientų, kurie nebuvo hospitalizuoti nei karto per vienerius metus, nebuvo nustatytas nei vidutinis, nei sunkus SSS laipsnis (13 lentelė).
13 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į pacientų hospitalizacijos kartus per paskutinius vienerius metus
SSS laipsnis Nebuvo hospitalizuotas Buvo hospitalizuotas 1-2 kartus Buvo hospitalizuotas daugiau nei 2 kartus n proc. n proc. n proc.
Sveikas 7 43,8 6 18,8 -
Pažeidžiamas 3 18,8 4 12,5 7 35,0
Lengvas silpnumas 6 37,5 11 34,4 4 20,0
Vidutinis silpnumas - 4 12,5 4 20,0
Sunkus silpnumas - 7 21,9 5 25,0 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 20,215; p=0,005 22,7 40,9 18,2 18,2 22,2 14,8 37 11,1 14,8 36,8 26,3 10,5 5,3 21,1 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Sveikas Pažeidžiamas Lengvas silpnumas Vidutinis silpnumas
Sunkus silpnumas
Nedalyvavo programose Dalyvavo 1 programoje Dalyvavo 2-3 programose
Toliau aptariame kokiomis lėtinėmis ligomis sirgo pacientai. Iš visų dalyvavusių apklausoje (n=68), 14 pacientų (20,6 proc.) nurodė, jog neturi gretutinių susirgimų, 28 pacientai (41,2 proc.) nurodė, jog serga kokia nors viena gretutine liga, 19 pacientų (27,9 proc.) – dvejomis ligomis, 7 pacientai (10,3 proc.) – trimis ligomis.
Tarp gretutinių susirgimų, dauguma pacientų nurodė arterinę hipertenziją (63,2 proc.), kitos ligos rečiau: cukrinis diabetas – 22,1 proc. tiriamųjų, širdies nepakankamumas ir artritas – 19,1 proc., osteoporozė – 4,4 proc.
Tarp senatvinio silpnumo sindromo laipsnio ir sirgimo arterine hipertenzija statistiškai reikšmingo ryšio nėra (Fišerio testas – p=0,823) (14 lentelė).
14 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą arterine hipertenzija
SSS laipsnis Serga arterine hipertenzija Neserga n proc. n proc. Lengvas silpnumas 14 50,0 7 53,8 Vidutinis silpnumas 5 17,9 3 23,1 Sunkus silpnumas 9 32,1 3 23,1
SSS – senatvinio silpnumo sindromas Fišerio testas – 0,508; p=0,823
Sergantiems cukriniu diabetu, statistiškai dažniau (58,3 proc.) buvo nustatytas sunkus SSS laipsnis, nei nesergantiems (Fišerio testas – p=0,044). (15 lentelė).
15 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą cukriniu diabetu
SSS laipsnis Serga cukriniu diabetu Neserga n proc. n proc. Lengvas silpnumas 4 33,3 17 58,6
Vidutinis silpnumas 1 8,3 7 24,1
Sunkus silpnumas 7 58,3 5 17,2
SSS – senatvinio silpnumo sindromas Fišerio testas – 6,257; p=0,044
Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis ir sirgimas širdies nepakankamumu nėra statistiškai reikšmingai susiję (Fišerio testas – p=0,640) (16 lentelė).
16 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą širdies nepakankamumu
SSS laipsnis Serga širdies nepakankamumu Neserga n proc. n proc. Lengvas silpnumas 5 50,0 16 51,6 Vidutinis silpnumas 1 10,0 7 22,6 Sunkus silpnumas 4 40,0 8 25,8
SSS – senatvinio silpnumo sindromas Fišerio testas – 1,076; p=0,640
Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis ir sirgimas artritu nėra statistiškai reikšmingai susiję ( Fišerio testas – p=0,814) (17 lentelė).
17 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą artritu
SSS laipsnis Serga artritu Neserga n proc. n proc. Lengvas silpnumas 6 50,0 15 51,7
Vidutinis silpnumas 3 25,0 5 17,2
Sunkus silpnumas 3 25,0 9 31,0
SSS – senatvinio silpnumo sindromas Fišerio testas – 0,518; p=0,814
Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis ir sirgimas osteoporoze nėra statistiškai reikšmingai susiję (Fišerio testas – p=1,000) (18 lentelė).
18 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą osteoporoze
SSS laipsnis Serga osteoporoze Neserga n proc. n proc. Lengvas silpnumas 1 50,0 20 51,3
Vidutinis silpnumas - 8 20,5
Sunkus silpnumas 1 50,0 11 28,2 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 0,930; p=1,000
Nustatyta, kad senatvinio silpnumo sindromo laipsnis ir pacientų sirgimas gretutinėmis ligomis, yra statistiškai reikšmingai susiję (Fišerio testas – p=0,040). Tiriamieji, kurie serga 2-3 gretutinėmis ligomis, dažniau turėjo senatvinio silpnumo sindromą, nei tie, kurie sirgo viena gretutine liga ar gretutinių ligų neturėjo (19 lentelė).
19 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į sirgimą gretutinėmis ligomis
SSS laipsnis Neserga gretutinėmis ligomis Serga 1 gretutine liga Serga 2-3 gretutinėmis ligomis n proc. n proc. n proc.
Sveikas 3 21,4 6 21,4 4 15,4
Pažeidžiamas 6 42,9 7 25,0 1 3,8
Lengvas silpnumas 4 28,6 8 28,6 9 34,6
Vidutinis silpnumas 1 7,1 4 14,3 3 11,5
Sunkus silpnumas - 3 10,7 9 34,6 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
Fišerio testas – 15,226; p=0,040
Nustatyta, kad tarp pacientų receptinių vaistų vartojimo ir SSS laipsnio yra statistiškai reikšmingas ryšys (Fišerio testas – p=0,002). Tiriamiesiems, kurie vartojo 5 ar daugiau receptinius vaistus, dažniau buvo nustatytas SSS, tuo tarpu tiriamieji, kurie vartojo mažiau vaistų, rečiau turėjo vidutinį ir sunkų SSS laipsnį (20 lentelė).
20 lentelė. Senatvinio silpnumo sindromo laipsnis, atsižvelgiant į receptinių vaistų vartojimą
SSS laipsnis
Vartoja 5 ar daugiau receptinius vaistus
Vartoja mažiau receptinių vaistų n proc. n proc. Sveikas 1 4,3 12 26,7 Pažeidžiamas 1 4,3 13 28,9 Lengvas silpnumas 9 39,1 12 26,7 Vidutinis silpnumas 4 17,4 4 8,9 Sunkus silpnumas 8 34,8 4 8,9 SSS – senatvinio silpnumo sindromas
12.
REZULTATŲ APTARIMAS
Atliktame tyrime LSMUL Kauno klinikų Urologijos klinikoje, naudojantis EFS buvo nustatytas SSS paplitimas tarp stacionarizuotų pacientų, kuriems planuojamas chirurginis gydymas. Tyrimo duomenimis, senatvinio silpnumo sindromas (lengvas, vidutinis ar sunkus) nustatytas 60,3 proc. pacientų, iš kurių - 54,2 proc. vyrų ir 65 proc. moterų. Lengvas SSS laipsnis nustatytas 30,9 proc., vidutinis – 11,8 proc., sunkus SSS laipsnis nustatytas net 17,6 proc. pacientų. Kitame tyrime, kuris buvo atliktas Lietuvoje, Kauno klinikinės ligoninės Geriatrijos skyriuje, skaičiai pasirodė labai panašūs. Tarp stacionarizuotų pacientų senatvinio silpnumo sindromas buvo nustatytas 52,5 proc. tyrime dalyvavusiųjų, o sunkus laipsnis pasireiškė 17,8 proc. tiriamųjų [20]. Užsienio tyrėjų atliktuose darbuose šio sindromo paplitimas pasirodė ne mažesnis. Apibendrintoje studijoje, atliktoje Jungtinėje Karalystėje, šio sindromo paplitimas tarp 65 metų amžiaus ir vyresnių chirurginių pacientų svyruoja nuo 41,8 proc. iki 50,3 proc. [31]. Vietname tarp stacionarizuotų pacientų nustatytas 31,9 proc. bendras senatvinio silpnumo sindromo paplitimas [45]. Italijoje atliktame tyrime tarp tokių pačių pacientų 13,9 proc. rastas sunkus silpnumas [12]. Lenkijoje atliktame tyrime tarp hospitalizuojamų 65 metų amžiaus ir vyresnių pacientų rezultatai skyrėsi [44]. Tiriamųjų grupėje bendras SSS paplitimas buvo 41,1 proc. iš kurių lengvas silpnumo lygis nustatytas 19,4 proc., vidutinis silpnumo lygis 14,4 proc., o sunkus silpnumo lygis nustatytas 7,3 proc. pacientų [46]. Didesnį nei kituose tyrimuose rastą bendrą senatvinio silpnumo sindromo paplitimą mūsų atliktame tyrime galėjo lemti tai, kad pacientai buvo tiriami prieš planines chirurgines operacijas. Tokia pacientų būklė neretai būna sunki ir didina paciento pažeidžiamumą.
Tyrime buvo nagrinėjamos senatvinio silpnumo sindromo sąsajos su pacientų gretutinėmis lėtinėmis ligomis. Nustatyta, kad senatvinio silpnumo sindromo laipsnis ir pacientų sirgimas gretutinėmis ligomis yra statistiškai reikšmingai susiję (Fišerio testas – p=0,040). Tiriamieji, kurie serga 2-3 gretutinėmis ligomis dažniau turėjo senatvinio silpnumo sindromą. Tarp komorbidiškumo ir silpnumo sąsajos stebėtos ir kituose neseniai atliktuose tyrimuose Italijoje ir Vietname [12,45]. Nors dažnesnis lėtinių ligų pasireiškimas nėra būtina sąlyga SSS, tačiau neretai šios būklės viena kitą uždengia ir yra tapatinamos galbūt dėl to, kad pasireiškia pacientų fizinio rezervo išsekimu, blogesne gyvenimo kokybe ir prastesnėmis prognozėmis. [12,15].
Išanalizavus gretutines ligas atskirai, mūsų atliktame tyrime statistiškai reikšmingas ryšys buvo nustatytas tarp senatvinio silpnumo sindromo laipsnio ir pacientų sirgimo cukriniu diabetu. Daugiau nei pusė sergančiųjų cukriniu diabetu (58,3 proc.), turėjo sunkų silpnumo laipsnį. Remiantis Vokietijoje
atliktomis kohortinėmis ir prospektyvinėmis studijomis [45], vyresnių, nei 65 metų amžiaus suaugusiųjų silpnumas buvo nuo 3 iki 5 kartų didesnis sergantiems cukriniu diabetu, nei bendroje populiacijoje. Tiriamojo sindromo pasireiškimo sąsaja su sirgimu cukriniu diabetu taip pat buvo nustatyta ir Nacionalinio sveikatos ir mitybos (NHANES) ir Širdies ir kraujagyslių (CHS) institutų Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis [45].Šiuose tyrimuose nustatyta, kad tokie SSS lygiai, kaip silpnumas ir pažeidžiamumas buvo rastas atitinkamai 25 proc. ir 18,2 proc. tiriamųjų, kurie sirgo cukriniu diabetu, o tuo tarpu paplitimas bendroje populiacijoje tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus pacientų buvo 6,9 proc. [47].
Atlikus statistinius skaičiavimus išryškėjo, kad tiriamiesiems, kurie vartojo 5 ar daugiau receptinius vaistus, dažniau buvo nustatytas sunkus ar vidutinis SSS, tuo tarpu tiriamieji, kurie vartojo mažiau vaistų, dažniau buvo sveiki, pažeidžiami ar turėjo lengvą silpnumą (Fišerio testas – p=0,002). 34,8 proc. pacientų, kurie turėjo sunkų silpnumo laipsnį, vartojo 5 ar daugiau receptinius vaistus. Atliktame tyrime tarp Lenkijos gyventojų populiacijos, kuriame buvo naudota EFS, taip pat buvo rastas statistiškai reikšmingas ryšys tarp receptinių vaistų vartojimo ir silpnumo lygio. Pacientams, kurie vartojo 5 ir daugiau receptinius vaistus, dažniau pasireiškė vidutinis ar sunkus silpnumo laipsnis. [30,46]. SSS sąsajos su polifarmacija stebimos ir tyrimuose tarp Italijos ir Vietnamo tyrėjų atliktų studijų [12,45].
Tyrime buvo ieškoma SSS sąsajų su pacientais, kurie serga geriatrine depresija. Šiam tikslui buvo pasirinkta geriatrinės depresijos skalės trumpoji 15 klausimų versija. Kaip ir ankstesniuose atliktuose tyrimuose [10,22] matyti, kad tarp SSS laipsnio ir geriatrinės depresijos pasireiškimo yra statistiškai reikšmingas ryšys. Depresija dažniau stebima tarp SSS turinčių pacientų [12,24]. Mūsų atliktame tyrime nustatyta, kad pusei tiriamųjų, kurie turėjo sunkų silpnumą, nustatyta depresija, tuo tarpu, daugumai tiriamųjų, kuriems nebuvo nustatytas SSS, depresija nepasireiškė (Fišerio testas – p=0,007).
Senatvinis silpnumas, kaip parodė anksčiau atlikti tyrimai, turi stiprų ryšį su neigiamais pooperaciniais rezultatais, tačiau dar nėra nustatyta ideali jo vertinimo priemonė, kurią būtų siūloma naudoti klinikinėje praktikoje [18], todėl šio tyrimo rezultatai suteikia naujų žinių apie SSS nustatymo ir vertinimo galimybes planinėje chirurgijoje.
Kadangi COVID-19 karantino aplinkoje nebuvo galimybių realizuoti visų planuotų galimybių tyrime, tyrimą vertėtų tęsti ir išplėsti tokia linkme: SSS vertinti prieš operacijas, o jas atlikus, stebėti ir vertinti pacientų pooperacinį laikotarpį, lyginti tyrimų duomenis prieš ir po operacijų, registruoti komplikacijas bei gydymo išeitis ir tokius rodiklius, kaip pacientų lovadienių trukmė po chirurginio gydymo, reabilitacijos galimybes bei lyginti duomenis tarp pacientų, kuriems nustatytas SSS ir šio sindromo neturinčius.
13.
IŠVADOS
1. Tarp planine tvarka operuojamų pacientų SSS nustatytas 60,3 proc. Įvertinus SSS laipsnius nustatyta, kad sunkaus SSS laipsnio paplitimas 17,6 proc. SSS paplitimo tarp vyrų ir moterų (p=0,196), tarp amžiaus grupių (p=0,121) ir išsilavinimo grupių (p=0,114) statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta.
2. Įvertinus geriatrinės depresijos skalę, paplitimas tarp operuojamų pacientų 17,6 proc. Nustatyta, kad kuo sunkesnis SSS laipsnis, tuo didesnis geriatrinės depresijos paplitimas (p=0,007). Tarp pacientų, kuriems nenustatytas SSS, geriatrinė depresija nepasireiškė.
3. Nustatyta, kad tiriamieji, kurie serga 2-3 gretutinėmis ligomis, dažniau turėjo SSS nei tie, kurie sirgo viena gretutine liga ar gretutinių ligų neturėjo (p=0,040). SSS laipsnis statistiškai reikšmingai susijęs su sirgimu cukriniu diabetu (p=0,044).
Nustatyta, kad pacientai, kurie dažniau dalyvavo prevencinėse sveikatos patikros programose, rečiau turėjo senatvinį silpnumo sindromą (p=0,046).
Nustatyta, kad tarp receptinių vaistų vartojimo ir SSS laipsnio yra statistiškai reikšmingas ryšys (p=0,002). Tiriamiesiems, kurie vartojo 5 ar daugiau receptinius vaistus, dažniau buvo nustatytas SSS.
Nustatyta, kad tarp SSS laipsnio grupių ir pacientų hospitalizacijos dažnio yra statistiškai reikšmingas ryšys. Pacientams, kurie buvo hospitalizuoti daugiau nei du kartus per pastaruosius vienerius metus, dažniau buvo nustatomas SSS (p=0,005).
14. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Atsižvelgiant į gautus tyrimo duomenis, kurie koreliuoja su kitomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje atliktomis studijomis ieškant SSS priežasčių, sąsajų su paciento sveikatos būkle, gyvensena, įpročiais, SSS nustatymą pagal EFS būtų galima naudoti ir įtraukti kaip dar vieną standartinį diagnostikos metodą, taip išplečiant 65 metų amžiaus ir vyresnių pacientų, kuriems numatoma planinė chirurginė operacija, ištyrimą. Tokį diagnostikos metodą būtų galima naudoti, norint palengvinti senyvų pacientų, kuriems reikalingas operacinis gydymas, klinikinės būklės įvertinimą, pagerinti jų gydymą ir chirurgines išeitis, sėkmingiau organizuoti prieš ir po operacinę priežiūrą.
Tirtoje pacientų grupėje, prieš chirurginę operaciją, SSS paplitimas buvo 60,3 proc. Vertinant, kad šis sindromas gali būti dažnas tarp kitų pacientų grupių, kuriems reikalingas chirurginis gydymas, tikslinga atlikti daugiau tyrimų šia kryptimi. Rekomenduojama vyresnio amžiaus pacientus vertinti dėl galimo SSS prieš daugiadalykes specialistų konsultacijas ir informaciją suteikti gydytojams, kurie vertina ir sprendžia tinkamiausią gydymo metodą pacientui.
EFS galima naudoti vyresnių pacientų, kuriems reikalingas planinis chirurginis gydymas, SSS nustatymui, taip išplečiant jų klinikinės būklės įvertinimą kurių metu papildomai būtų galima įvertinti paciento operacinę ir pooperacinę rizikas, galimą komplikacijų dažnį, reabilitacijos po operacijų galimybes ir taikyti kaip standartinį diagnostikos metodą planinėje chirurgijoje.
15.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Haider S, Grabovac I, Dorner TE. Effects of physical activity interventions in frail and prefrail community-dwelling people on frailty status, muscle strength, physical performance and muscle mass—a narrative review. Wien Klin Wochenschr. 2019;244–54.
2. Lorenzo-López L, Maseda A, De Labra C, Regueiro-Folgueira L, Rodríguez-Villamil JL, Millán-Calenti JC. Nutritional determinants of frailty in older adults: A systematic review. BMC Geriatr. 2017;17(1):1–13.
3. James LA, Levin MA, Lin HM, Deiner SG. Association of Preoperative Frailty with Intraoperative Hemodynamic Instability and Postoperative Mortality. Anesth Analg. 2019;128(6):1279–85. 4. Hanlon P, Nicholl BI, Jani BD, Lee D, McQueenie R, Mair FS. Frailty and pre-frailty in
middle-aged and older adults and its association with multimorbidity and mortality: a prospective analysis of 493 737 UK Biobank participants. Lancet Public Heal. 2018;3(7):e323–32.
5. Senstanti Lietuvos visuomenė. Analitinė apžvalga [Internetas]. Vyriausybės strateginės analizės centras; [žiūrėta 2021 balandis]. Prieinama per:
https://strata.gov.lt/images/tyrimai/2020-metai/zmogiskojo-kapitalo-politika/20200924-senstanti-lietuvos-visuomene.pdf
6. Dent E, Martin FC, Bergman H, Woo J, Romero-Ortuno R, Walston JD. Management of frailty: opportunities, challenges, and future directions. Lancet. 2019;394(10206):1376–86.
7. Parmar KL, Pearce L, Farrell I, Hewitt J, Moug S. Influence of frailty in older patients undergoing emergency laparotomy: A UK-based observational study. BMJ Open. 2017;7(10):1–5.
8. De Labra C, Guimaraes-Pinheiro C, Maseda A, Lorenzo T, Millán-Calenti JC. Effects of physical exercise interventions in frail older adults: A systematic review of randomized controlled trials Physical functioning, physical health and activity. BMC Geriatr. 2015;15(1).
9. Oakland K, Nadler R, Cresswell L, Jackson D, Coughlin PA. Systematic review and meta-analysis of the association between frailty and outcome in surgical patients. Ann R Coll Surg Engl.
2016;98(2):80–5.
10. Bagdonas G, Čygaitė-Buožienė I, Indrelienė N, Jakaitytė J, Jankūnienė N, Lesauskaitė V ir kt. Geriatrija: KMU vadovėlis. Vilnius; 1998. 14,23-26,111.
