LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
EKSTREMALIOSIOS MEDICIOS KATEDRA
Studijų programos “Medicina” baigiamasis magistrinis darbas
AMANTADINO VARTOJIMO ĮTAKA PACIENTŲ, PATYRUSIŲ
GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ, IŠEITIMS
Darbo vadovas:
Dr. Asta Krikščionaitienė
Darbą atliko:
MF 6 k. 20 gr. studentė
Justė Bučiūnaitė
Kaunas, 2020Turinys
1. Santrauka ... 3
2. Abstract ... 4
3. Padėka ... 5
4. Interesų konfliktas ... 5
5. Etikos komiteto leidimas ... 5
6. Sąvokos ... 6
7. Santrumpos ... 7
8. Įvadas ... 8
9. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 9
10. Literatūros apžvalga ... 10
10.1 Galvos smegenų trauma ... 10
10.2 Galvos smegenų traumų klasifikacija ... 10
10.3 Išeičių vertinimas ... 11
10.4 Galvos smegenų traumos gydymas ... 13
10.5 Amantadino veikimo mechanizmas gydant galvos smegenų traumą ... 13
10.6 Amantadino poveikis išeitims po galvos smegenų traumos – retrospektyviosios analizės ... 14
11. Metodologija ... 16
12. Rezultatai ... 20
13. Rezultatų aptarimas ... 25
14. Išvados ... 27
1. Santrauka
Autorius. Justė Bučiūnaitė
Pavadinimas. Amantadino vartojimo įtaka pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, išeitims.
Tyrimo tikslas. Įvertinti, ar amantadino vartojimas pagerina vidutinę ir sunkią galvos smegenų traumą
patyrusių suaugusių pacientų išeitis.
Uždaviniai. Remiantis duomenų bazėse atrinktų straipsnių duomenimis, nustatyti optimalią
amantadino skyrimo trukmę, laiką ir dozę. Įvertinti amantadino poveikį pacientams patyrusiems galvos smegenų traumą ūmiame ir poūmiame potrauminiame periode. Įvertinti amantadino vartojimo įtaką pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, atokiosioms išeitims.
Metodas. Norint indentifikuoti tyrimus, aprašančius amantadino poveikį galvos smegenų traumą
patyrusių pacientų išeitims, buvo atlikta paieška PubMed, Cochrane ir EBSCO internetinės prieigos duomenų bazėse anglų kalba, atrinkti visi tyrimai publikuoti iki 2020 metų sausio 1d. Paieška buvo atliekama naudojant raktažodžius „trauminis smegenų sužalojimas" (ang. "traumatic brain injury"), ”amantadinas” (ang. ”amantadine”), ”išeitys” (ang. ”outcome”). Pagal paieškos užklausą iš viso rasti 158 straipsniai. Pirminė atranka buvo vykdoma pagal tyrimo pavadinimą bei santrauką. Toliau atrinkti pilno teksto straipsniai buvo nagrinėjami ir tikrinami pagal atrankos kriterijus: tyrimo tipas - atsitiktinų imčių, placebu lyginamas, dvigubai aklas klinikinis tyrimas; tyrimas publikuotas recenzuojamame moksliniame žurnale; tyrime analizuojamas amantadino skyrimo tikslas - pagerinti pacientų, patyrusių vidutinę arba sunkią galvos smegenų traumą, sąmonės būklę.
Tyrimo rezultatai. Iš 158 indentifikuotų straipsnių anglų kalba į sisteminę literatūros apžvalgą buvo
įtraukti 5 klinikiniai tyrimai. Iš viso tyrimuose dalyvavo 359 vidutinę ar sunkią galvos smegenų traumą patyrę pacientai. Amantadinas skirtas 192, placebo 167 pacientams. Pacientų išeitims vertinti buvo naudojamos GKS (Glasgow komų skalė), DRS (Disability Rating Scale), GOS (Glasgow Outcome Scale), KPS (Karnofsky Performance Status) skalės bei mirčių skaičius. Daugumoje analizuotų tyrimų nustatytas statistiškai reikšmingai spartesnis pacientų atsigavimas amantadino grupėje vaisto skyrimo metu, tačiau nutraukus vaisto vartojimą amantadino grupėje atsigavimo greitis sumažėjo, kol galiausiai amantadino ir placebo grupių pacientų atokiosios išeitys statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Išvados. Amantadinas dažniau skirtas poūmiame laikotarpyje (praėjus >4 sav. po traumos). Dažniausiai vartota peroralinė 200 mg paros dozė. Amantadino vartojimo trukmė 4-6 savaitės.
Amantadinas pagerino sąmonės atgavimo greitį pirmosiomis dienomis pradėjus vartoti, bet šis efektas išnyko nutraukus vartojimą. Vaistas neturėjo poveikio atokioms išeitims lyginant su placebo.
2. Abstract
Author. Justė Bučiūnaitė
Title. The effect of amantadine use on the outcome of the patients with traumatic brain injury.
Aim. To evaluate whether amantadine use improves the outcome of adult patients with moderate and
severe brain injury.
Objectives. To determine the optimal duration, time, and dose of amantadine administration based on
selected articles in the databases. To evaluate the effects of amantadine in patients with traumatic brain injury in the acute and subacute post-traumatic period. To assess the impact of amantadine use on the longterm outcomes in patients with traumatic brain injury.
Method. To identify studies describing the effects of amantadine on the outcome of patients with
traumatic brain injury, a search was conducted in the databases of PubMed, Cochrane, and EBSCO. Only the studies published till January 1, 2020 in English language were included in the search. The search was performed using the keywords "traumatic brain injury", "amantadine", "outcome". A total of 158 articles were found for the search query. The primary selection was made based on the study title and summary. The selected full-text articles were screened and examined according to the selection criteria: randomized, placebo-controlled, double-blind clinical trial, published in a peer-reviewed scientific journal, analyzing the administration of amantadine effect to improve the state of consciousness of patients with moderate and severe brain injury.
Results. Of the 158 identified articles in English, 5 clinical trials were included in the systematic
literature review. A total of 359 patients with moderate or severe brain injury participated in the studies. Amantadine was administered to 192 patients and placebo to 167 patients. The outcomes of the patients were assessed using the GCS (Glasgow Coma Scale), DRS (Disability Rating Scale), GOS (Glasgow Outcome Scale), KPS (Karnofsky Performance Status) scales, and the number of deaths. The majority of studies showed a significantly faster recovery in the amantadine group during the treatment period, but after discontinuation of the drug the rate of recovery decreased and there was no statistically significant difference in the long-term outcome between patients in the amantadine and placebo groups.
Conclusions. Amantadine is more commonly given in the subacute period (> 4 weeks after injury).
The most commonly used oral dose is 200 mg daily. The duration of amantadine use is 4-6 weeks. Amantadine improved the rate of recovery of consciousness in the first days of treatment, but this effect disappeared upon discontinuation. The drug had no effect on long-term outcomes compared to placebo.
3. Padėka
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei dr. Astai Krikščionaitienei už visapusišką pagalbą ir kantrybę.
4. Interesų konfliktas
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
5. Etikos komiteto leidimas
Leidimą išdavė: Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos Centras Pritarimo registracijos numeris: BEC-MF-329
6. Sąvokos
Neurotransmiteriai – ndogeninės medžiagos, išskiriamos neuronų, veikiančios receptorius esančius
postsinapsinėje membranoje, taip sukeldamos ląstelių taikinių atsaką [1].
Eksitotoksiškumas – ląstelės pažeidimas ar žūtis dėl per stiprios sužadinančiųjų transmiterių
receptorių aktyvacijos dažniausiai glutamato receptorių. Neuronai tampa pažeidžiami
eksitotoksiškumo, kai ląstelėms trūksta energijos bei esant padidėjusiam oksidaciniam stresui [2].
Neuroprotekcija – tai aktyvi žalojančių neurotoksinių veiksnių supresija nervų sistemoje, kuri veikia
7. Santrumpos
GST − galvos smegenų trauma NMDA − N-metil-D-aspartatas GKS − Glasgow komų skalė
DPV − Dirbtinė plaučių ventiliacija
GOS − Glasgow Outcome Scale (Glasgow išeičių skalė) DRS − Disability Rating Scale (negalios vertinimo skalė)
FOUR − Full Outline of Unresponsiveness (pilna nereagavimo vertinimo schema) FIM − Functional Independence Measure (funkcinio nepriklausomumo įvertis)
CIQ − Community Integration Questionnaire (visuomeninės integracijos klausimynas) FSE − Functional Status Examination (funkcinės būklės įvertinimas)
KPS − Karnofsky Performance Status Scale (Karnofskio aktyvumo skalė) MDA − Malondialdehidas
8. Įvadas
Galvos smegenų trauma (GST) yra svarbi visuomenės problema dėl didelio paplitimo ir kenksmingo poveikio sveikatai [4]. Dewan ir kiti [5] 2018 metais publikuotame tyrime prognozavo, jog kiekvienais metais maždaug 69 milijonų žmonių pasaulyje patirs GST, kurių dauguma bus lengvo (81 proc.) ir vidutinio sunkumo (11 proc.). Galvos smegenų trauma buvo prilyginta lėtinei ligai, nes ilgailaikis traumos poveikis yra panašus į lėtinės ligos sukeliamus pažeidimus [6]. Galvos smegenų traumos sukelti įvairūs fiziologinių ir pažintinių funkcijų sutrikimai gali sukelti invalidumą ar mirtį [7]. Lyginant su bendrąja populiacija, galvos smegenų trauma patyrusių asmenų gyvenimo trukmė vidutiniškai sutrumpėja nuo 6 iki 7 metų [8–10]. Tarp pacientų, kurie po trauminio smegenų pažeidimo išgyveno mažiausiai vienerius metus, sunkesnis sužalojimas yra susijęs su didesne mirtingumo rizika [11–13]. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktame tyrime, paremtame Trauminių Smegenų Sužalojimų Modelių Sistemų duomenų baze (ang. Traumatic Brain Injury Model Systems National Database), nustatyta, kad vidutinio sunkumo ir sunkią galvos smegenų traumą patyrę asmenys, išgyvenantys mažiausiai vienerius metus po sužeidimo, 37 kartus dažniau miršta nuo traukulių, 12 kartų dažniau miršta nuo septicemijos ir turi 4 kartus didesnę tikimybę mirti nuo plaučių uždegimo palyginus su panašaus amžiaus, lyties ir rasės žmonėmis [13]. GST metu sutrinka neurologinės ir pažinimo funkcijos, kasdieninė bei socialinė veikla tampa ribota arba iš viso neįmanoma [14]. Šiuo metu vienas pagrindinių tikslų yra tokių pacientų reabilitacija, siekiant atgauti iki ligos buvusią funkcinę būklę, kuri apibūdinama kaip žmogaus sugebėjimas atlikti tokius vaidmenis, užduotis, veiklas, kurios yra vertinamos visuomenės [14]. Galvos smegenų traumos gydymo taktika yra kompleksinė, apima ūmaus pažeidimo suvaldymą bei priemones ilgalaikėms išeitims pagerinti.
Farmakologinis gydymas, skiriamas suaugusiems pacientams poūmėje galvos smegenų traumos stadijoje (4 savaitės po traumos), gali sumažinti liekamąjį pažintinių ir elgesio funkcijų sutrikimą [15]. Amantadinas yra silpnas, nekonkurencinis NMDA (N-metil-D-aspartatas) receptorių antagonistas, kuris padidina dopamino išsiskyrimą ir slopina dopamino reabsorbciją [16]. Amantadinas – dopamino receptorių agonistas, gali veikti stimuliuojančiai ir padėti atsigavimui po galvos smegenų traumos [17]. Sisteminės literatūros apžvalgos tikslas − įvertinti, ar amantadino vartojimas pagerina vidutinę ir sunkią galvos smegenų traumą patyrusių suaugusių pacientų išeitis.
9. Darbo tikslas ir uždaviniai
Sisteminės literatūros apžvalgos tikslas
Įvertinti, ar amantadino vartojimas pagerina vidutinę ir sunkią galvos smegenų traumą patyrusių suaugusių pacientų išeitis.
Uždaviniai:
1. Remiantis duomenų bazėse atrinktų straipsnių duomenimis nustatyti dažniausią amantadino skyrimo trukmę, laiką ir dozę.
2. Įvertinti amantadino poveikį pacientams patyrusiems galvos smegenų traumą ūmiame ir poūmiame potrauminiame periode.
3. Įvertinti amantadino vartojimo įtaką pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, atokiosioms išeitims.
10. Literatūros apžvalga
10.1 Galvos smegenų trauma
Galvos smegenų trauma (kitaip - trauminis smegenų pažeidimas) - yra apibrėžiamas kaip smegenų funkcijos pakitimas, sukeltas išorinės kinetinės energijos [18]. Trauminis galvos smegenų pažeidimas skirstomas į pirminį ir antrinį. Pirminis galvos smegenų sužalojimas - tai tiesioginis mechaninis pažeidimas, veikiant išorinėms jėgomis, kuris atsiranda trauminio smūgio į smegenų audinį metu ir laikui bėgant sukelia antrinį smegenų pažeidimą [19]. Pirminio pažeidimo metu atsiranda židininiai sumušimai, kraujosrūvos, sužalojami ar nutrukiami baltosios medžiagos laidai (difuzinis aksonų pažeidimas), vystosi smegenų edema [20]. Antrinis smegenų sužalojimas apibūdinamas molekulinių pažeidimų kaskadomis, kurios yra inicijuojamos pradinės traumos metu ir tęsiasi kelias valandas ar dienas [20]. Vyksta įvairios reakcijos tokios kaip, neurotransmiterių sukeltas eksitotoksiškumas, sukeliantis ląstelių membranų pažeidimą glutamatu bei laisvaisiais radikalais, elektrolitų disbalansas, mitochondrijų disfunkcija, uždegiminis atsakas, apoptozė, antrinė išemija dėl kraujagyslių spazmo, židininė mikrovaskulinė okliuzija, kraujagyslių pažeidimas [21–30]. Pirminio ir antrinio pažeidimo metu vykstantys procesai veda į neuronų žūtį, taip pat pažeidžiamas kraujo-smegenų barjeras, sutrinka kraujo-smegenų kraujagyslių autoreguliacija, dėl to vystosi kraujo-smegenų edema, didėja intrakranijinis spaudimas, sumažėja smegenų perfuzija [19,20].
Traumos sukeltą smegenų funkcijos pakitimą apibūdina šie klinikiniai požymiai: bet koks sąmonės praradimo ar pablogėjimo laikotarpis; įvykių atminties praradimas prieš pat įvykį (retrogradinė amnezija) arba po traumos (potrauminė amnezija); neurologiniai sutrikimai (silpnumas, pusiausvyros praradimas, regėjimo pokyčiai, dispraksijos, parezė ar plegija, jutimo praradimas, afazija ir kt.); bet kokie psichinės būklės pokyčiai traumos metu (sumišimas, dezorientacija, sulėtėjęs mąstymas ir kt.) [18].
10.2 Galvos smegenų traumų klasifikacija
Literatūroje pateikiama daug būdų, kaip klasifikuoti trauminį smegenų pažeidimą pagal klinikinų sunkumą, pažeidimo mechanizmą, patofiziologiją, ir kiekviena klasifikacijos schema yra svarbi gydymui bei prognozei [20]. Tradiciškai galvos smegenų traumos skirstomos pagal sunkumą, naudojant Glasgow komų skalę (GKS) [31] (1 lentelė). Jei sąmonės būklė pagal GKS įvertinama 13-15 b. – galvos smegenų trauma laikoma lengva: pasireiškia nežymiais sąmonės sutrikimo požymiais, nuo
9 iki 12 b. – vidutinio sunkumo, kurios metu stebimas nuo kelių minučių iki valandų trunkantis sąmonės praradimas, 8 b. ir mažiau – sunki GST, pasižyminti užsitęsusiu sąmonės nebuvimu ar atminties praradimu po trauminio įvykio[20,32]. Sunki GST gali baigtis mirtimi, ilgalaike koma ar amnezija [32].
Glasgow komų skalė yra visuotinai priimta kaip pagrindiniė klasifikavimo priemonė dėl to, kad yra paprasta, pakankamai išsami ir turi didelę prognostinę reikšmę. Vis dėlto, jos universalumą riboja tokie klaidinantys veiksniai kaip farmakologinė sedacija ir paralyžius, endotrachėjinė intubacija bei intoksikacija [33,34].
1 lentelė. Glasgow komų skalė (GKS)
Neurologinis vertinimas Balai
ATSIMERKIMAS • Niekada • Į skausmą • Į garsą • Spontaniškai 1 2 3 4 KALBA • Jokio atsako • Nesuprantami garsai • Žodžiai be aiškios logikos • Dezorientuota kalba • Orientuota kalba 1 2 3 4 5 GALŪNIŲ JUDESIAI
• Jokios reakcijos, judesių nėra
• Ekstenzija (decerebrinis rigidiškumas) • Nenormali fleksija (dekortikacija) • Fleksija ir atitraukimas
• Nurodo skaudamą vietą • Vykdo komandas 1 2 3 4 5 6
Bendram įvertinimui reikia sudėti visų trijų kategorijų balus. Didžiausia balų suma – 15 balų (visiškai sąmoningas ir orientuotas žmogus), mažiausia – 3 balai (gili koma).
10.3 Išeičių vertinimas
Įvairios išeičių skalės buvo siūlomos paciento po GST negalios vertinimui [35]. Dažniausiai literatūroje naudojamos yra Glasgow Outcome Scale (GOS − Glasgow išeičių skalė) su ar be išplėstinio vertinimo, Disability Rating Scale (DRS – negalios vertinimo skalė), Functional Independence Measure (FIM – funkcinio nepriklausomumo įvertis), Community Integration
Questionnaire (CIQ – visuomeninės integracijos klausimynas) ir Functional Status Examination (FSE – funkcinės būklės įvertinimas) [35]. Šios skalės vertina neįgalumą atsiradusį dėl fizinių ar kognityvinių pažeidimų [35]. Negalia atsiradusi po trauminio galvos smegenų pažeidimo apibūdinama pokyčiu nuo prieš traumos buvusios funkcinės būklės [31].
Seniausia ir plačiausiai taikoma išeičių vertinimo priemonė yra GOS − penkių balų skalė, sukurta 1975 m. [36] (2 lentelė). Nors skalė yra plačiai naudojama, ji kritikuojama kaip nepakankamai jautri subtiliems, tačiau funkciškai ribojantiems pažinimo, nuotaikos ir elgesio trūkumams įvertinti [35].
DRS yra pati universaliausia išeičių vertinimo priemonė (3 lentelė). Jos pagalba galima vertinti visa paciento kelią (nuo komos iki grįžimo į bendruomenę) [35]. DRS buvo sudaryta siekiant pagerinti GOS skalės tikslumą [37]. Remiantis DRS galima detaliai įvertinti atsigavimą po GST , nes įvairūs šios skalės elementai apima visas Pasaulinės sveikatos organizacijos aprašytas negalios kategorijas [35].
Neurologinis vertinimas Balai
Atsimerkimas 0−3
Kalbas 0−4
Motorinis atsakas 0−5
Gebėjimas apsitarnauti 0−9
Priklausomybė nuo kitų 0−5
Galėjimas grįžti į darbo rinką 0−3
Suma nuo 0 iki 29 balų 0= nėra negalios
25−29 = vegetacinė būklė
Apibūdinimas Balai
GERAS PASVEIKIMAS – grįžimas į iki traumos buvusį įprastinį gyvenimą ir darbą.
5 VIDUTINIS NEĮGALUMAS – (neįgalus, bet nepriklausomas) gali
gyventi savarankiškai su minimalia kitų pagalba; nepajėgus užsiimti ankstesne veikla.
4 SUNKUS NEĮGALUMAS – (neįgalus, bet sąmoningas)
priklausomas nuo kitų žmonių.
3 VEGETACINĖ BŪKLĖ – nėra prasmingo kontakto su savimi,
kitais ir aplinka. 2
MIRTIS 1
3 lentelė. Disability Rating Scale (DRS) 2 lentelė. Glasgow Outcome Scale (GOS)
10.4 Galvos smegenų traumos gydymas
Efektyvus GST gydymas reikalauja multidisciplininio požiūrio ir profesionalų nuo pat traumos įvykio iki reabilitacijos fazės pabaigos [38]. Gydymas ūminiame traumos periode (iki 4 savaičių po traumos) yra nukreiptas į antrinės žalos prevenciją, vengiant hipotenzijos ir hipoksijos bei palaikant tinkamą smegenų perfuzijos slėgį bei smegenų kraujotaką [39]. Sunkiems smegenų pažeidimams gali prireikti operacinio gydymo, atsižvelgiant į vaizdinių tyrimų duomenis ir intrakranijinio slėgio matavimus [39]. Svarbu atkreipti dėmesį į smegenims specifiškas sritis, tai yra nustatyti ir gydyti intrakranijinę hipertenziją, išvengti traukulių ir karščiavimo, nes šie sutrikimai gali lemti antrinį pažeidimą ir pabloginti klinikines išeitis [40]. Kiti ne mažiau svarbūs aspektai gydant pacientus po GST yra veninės tromboembolijos ir stresinių opų profilaktika, taip pat mityba bei optimalaus metabolizmo užtikrinimas [39].
Ilgalaikėje perspektyvoje tikintis išsaugoti paciento galimybę atgauti neurologines funkcijas naudojamos įvairios farmakologinės intervencijos, kurios skirtos neuroprotekcijai [41]. Klinikiniuose tyrimuose yra bandomi įvairūs medikamentai, kuriais tikimasi paveikti smegenų sužeidimo kaskadas [42]. Įrodymais pagrįstos apžvalgos apie gydymo poveikį atsigavimui po ilgalaikio sąmonės sutrikimo parodė, kad trūksta patikimų tyrimų bei duomenų šioje srityje [43].
10.5 Amantadino veikimo mechanizmas gydant galvos smegenų traumą
Amantadino dopaminerginis efektas bei NMDA kanalų blokavimas pirmiausia buvo pastebėtas kaip neuroprotekcinis poveikis tyrimuose su žiurkėmis [44]. Vėliau tyrimuose nagrinėtas vaisto poveikis žmonėms. Po GST stebimas sumažėjęs dopamino kiekis organizme. Manoma, kad dopaminas dalyvauja kaktinės skilties stimuliavime, elgesio, nuotaikos, kalbos, motorinių funkcijų bei pogumburio funkcijų (įskaitant pažinimą), sujaudinimo reguliavime [45,46]. Susilpnėjusi dopaminerginė stimuliacija lemia pablogėjusią neurologinę funkciją. Farmakologinis dopaminerginės sistemos stimuliavimas gali skatinti neurologinių funkcijų atsigavimą [46]. Vienas iš tokiu būdu galimai veikiančių, yra intensyviai tyrinėjamas medikamentas amantadinas (1-adamantaminas) – vandenyje tirpi rūgšties druska, kuri gali prasiskverbti pro visų ląstelių membranas, įskaitant centrinės nervų sistemos [47]. Amantadino veikimo mechanizmas iki šiol nėra aiškus [16]. Manoma, kad veikimas yra susijęs su tiesioginiu NMDA receptorių antagonizmu ir netiesioginiu dopamino receptorių agonizmu [48]. Amantadinas taip pat gali padidinti postsinapsinių dopamino receptorių tankį ir pakeisti šių receptorių strūktūrą [49,50].Vaistas iki šiol buvo naudojamas trijose srityse: kaip priešivirusinis preparatas gripo viruso A profilaktikai, kaip dopamino agonistas gydant parkinsono ligą, ir tuo pačiu būdu, kai kurių neuroleptinių vaistų sukeltam šalutiniam poveikiui - ekstrapiramidiniams simptomams, tokiems kaip pseudoparkinsonizmas, distoninė akatizija ir piktybinis neurolepsinis sindromas, gydyti [47]. Dopamino koncentracijos padidėjimas stiprina neurotransmisiją nuo dopamino priklausomose nigrostriatalinėse, mezolimbinėse ir frontostriatalinėse grandinėse, kurios atsakingos už sujaudinimą, varomąsias ir pažintines funkcijas [51]. Šis poveikis gali lemti tikėtiną amantadino teigiamą poveikį pacientų išeitims po trauminio smegenų pažeidimo [45].
10.6 Amantadino poveikis išeitims po galvos smegenų traumos –
retrospektyviosios analizės
Saniova ir kiti [52] savo atliktame retrospektyviajame tyrime nagrinėjo amantadino poveikį pacientų, po GST buvusių ilgalaikėje komoje, išeitims. Tiriamieji buvo pacientai patyrę sunkią galvos smegenų traumą (GKS<8 b.), gydyti intensyviosios terapijos skyriuje. Tyrime buvo palyginti GKS rezultatai atvykimo ir išvykimo iš intensyvios terapijos skyriaus metu bei mirštamumas. Visi atrinkti pacientai buvo gydyti pagal sunkios galvos smegenų traumos gydymo protokolą, išskyrus grupę pacientų, kuriems papildomai buvo skirtas amantadinas 200 mg intraveniškai 2 kartus į dieną 3 dienas, pradedant nuo 3 dienos ligoninėje. Amantadino skyrimo indikacija buvo komos būklė. Tyrimo rezultatai parodė, kad pacientų grupės, gydytos pagal sunkios GST gydymo protokolą su papildomai skirtu amantadinu, išrašymo iš ligoninės metu GKS balai buvo statistiškai reikšmingai didesni, o mirčių skaičius mažesnis nei grupės negydytos amantadinu.
Ghate ir bendraautoriai [51] atliko vienos institucijos tyrimą Indijos suaugusiųjų populiacijoje naudodami stebėjimo metodą. 50 pacientų su blogėjančiomis arba stabiliai blogomis kognityvinėmis funkcijomis, praėjus 2 mėnesiams po sunkios GST, atitikę atrankos kriterijus, 4 mėnesius vartojo 200 mg amantadino į dieną (du kartus po 100 mg/d) oraliniu būdu per enterinį maitinimo vamzdelį. Funkcinė būklė vertinta pagal FOUR (ang. Full Outline of Unresponsiveness), DRS ir GOS išeičių skales medikamento skyrimo metu ir 2 savaitės po amantadino nutraukimo. Pagal FOUR, DRS ir GOS rezultatus pacientų, gydytų amantadinu, būklė sparčiai gerėjo 4 savaičių gydymo kurso metu. Gydymo pabaigoje būklės pagerėjimas buvo statistiškai reikšmingas (P < 0.001), lyginant su placebo grupe. Vis dėl, to po amantadino nutraukimo atsigavimo greitis sumažėjo, tačiau anksčiau pasiektas teigiamas poveikis neišnyko (P < 0.001). Galiausiai po 6 savaičių, išeičių rezultatai buvo tokie pat kaip ir negydytų amantadinu pacientų.
Whyte ir kiti [43] tyrė pacientus po sunkios GST (N=124), kurie buvo vegetacinės arba minimalios sąmonės būklės 4-16 savaičių po traumos. Tyrimo tikslas buvo surinkti preliminarius įrodymus apie įvairių psichotropinių medikamentų, tarp jų ir amantadino, poveikį atsigavimo procesui. 16 savaitę po traumos bei vėliau vertintas DRS rezultatas. Iš visų nagrinėtų psichoaktyvių medikamentų, tik amantadinas buvo statistiškai reikšmingai susijęs su geresnėmis išeitimis.
Hughes ir bendraautoriai [53] retrospektyviu tyrimu taip pat siekė įvertinti amantadino sąsają su atsigavimu iš užsitęsusios komos po trauminio smegenų sužalojimo. Tirti 123 pacientai po sunkios GST, kurie po traumos ilgą laiką neatsigavo iš komos. Pacientams buvo skirta 100–200 mg amantadino 2 kartus į dieną. Išvadose autoriai teigia, kad amantadinas nepagerino išeičių bei nepagreitino atsigavimo proceso, todėl amantadinas reikšmingo efekto gydant GST neturi.
Atlikti tyrimai verčia svarstyti ir toliau gilintis į galimą amantadino poveikį pacientų išeitims po GST, tačiau visų aukščiau aprašytų tyrimų retrospektyvusis modelis kelia abejonių. Dėl minėtos priežasties buvo atlikta ši sisteminė literatūros analizė, kurioje apžvelgiami tik klinikiniai tyrimai.
11. Metodologija
Norint indentifikuoti tyrimus, aprašančius amantadino poveikį galvos smegenų traumą patyrusių pacientų išeitims, buvo atlikta paieška PubMed, Cochrane ir EBSCO internetinės prieigos duomenų bazėse anglų kalba, atrinkti visi tyrimai publikuoti iki 2020 metų sausio 1 d.. Paieška buvo atliekama naudojant raktažodžius „trauminis smegenų sužalojimas" (ang. "traumatic brain injury"), ”amantadinas” (ang. ”amantadine”), ”išeitys” (ang. ”outcome”). Pagal paieškos užklausą iš viso rasti 158 straipsniai. Pirminė atranka buvo vykdoma pagal tyrimo pavadinimą bei santrauką. Toliau atrinkti pilno teksto straipsniai buvo nagrinėjami ir tikrinami pagal atrankos kriterijus: tyrimo tipas - atsitiktinų imčių, placebu lyginamas, dvigubai aklas klinikinis tyrimas; tyrimas publikuotas recenzuojamame moksliniame žurnale; tyrime analizuojamas amantadino skyrimo tikslas - pagerinti pacientų, patyrusių vidutinę arba sunkią (pagal GKS, DRS) galvos smegenų traumą, samonės būklę. Į sisteminę literatūros apžvalgą buvo neįtraukti laboratoriniai tyrimai su žiurkėmis; tyrimai nevertinantys amantadino poveikio pacientų, patyrusių trauminį smegenų pažeidimą, išeitims; tyrimai, analizuojantys amantadino poveikį po traumos skyrus vaistą kitomis indikacijomis (agresijai, irzlumui, sumišimui, ažitacijai, kognityviniams ir elgesio sutrikimams, padidėjusiam emociniam labilumui, miego ir budrumo ciklo sutrikimams, piktybiniam neuroleptiniam sindromui sukeltam haloperidolio vartojimo, sindromui po smegenų sukrėtimo, motorinio ir erdvinio mokymosi gerinimui, sportinių sutrenkimų liekamiesiems reiškiniams gydyti); tyrimų protokolai be rezultatų bei išvadų; pavienių atvejų analizės. Išsami atrankos schema pavaizduota 1 paveiksle.
1 pav. Straipsnių atrankos schema
Elektr onin?se duom en?
baz?se indentifikuoti
157 tyr im ai:
- 53 PubM ed
- 77 EBSCO
- 27 Cochr ane
91
I?nagr in?ti pilno
teksto str aipsniai
27 tem ? ir
sistem in?s
analiz?s tiksl?
atitinkantys
str aipsniai
5 ? sistem in?
liter at?r os ap?valg?
?tr aukti str aipsniai
- 30 sistem in?s liter at?r os analiz?s - 6 m etanaliz?s
- 9 lai?kai str aipsni? autor iam s - 19 pavieni? atvej? analiz?s
- 2 nebaigti tyr im ai ar nebuplikuotas visas tyr im as
- 15 labor ator iniai tyr im ai su ?iur k?m is
- 5 tir iam as am antadino vatojim o ir su juo susijusi? veiksni? da?nis
- 44 netinkam os am antadino skyr im o indikacijos: 7 agr esijai
3 ir zlum ui 8 a?itacijai 2 sum i?im ui
8 kognityviniam s ir elgesio sutr ikim am s 1 padid?jusiam em ociniam labilum ui 1 m iego ir budr um o ciklo sutr ikim am s
1 piktybiniam neur oleptiniam sindr om ui sukeltam haloper idolio var tojim o
3 sindr om ui po sm egen? sukr ?tim o
4 m otor inio ir er dvinio m okym osi ger inim ui 4 spor tini? sutr enkin? liekam ieji r ei?kiniai 2 poveikis sm egen? pa?eidim o laipsniui
- 6 neatitiko dvigubai aklo atsitiktini? im ?i? tyr im o kr iter ijaus
4 lentelė. Tyrimai įtraukti į sisteminę analizę
Tyrimas Tiriamųjų
grupės Tikslas
Vertinti
rodikliai Pagrindiniai rezultatai
Meythaler JM, Brunner RC, Johnson A, Novack TA. Amantadine to improve neurorecovery in traumatic brain injury-associated diffuse axonal injury: A pilot double-blind randomized trial. 2002 [45] 1 grupė (n=15) vartojo amantadiną pirmąsias 6 savaites po traumos ir placebą kitas 6 savaites. 2 grupė (n=20) vartojo placebą pirmąsias 6 savaites ir amantadiną kitas 6 savaites. Ištirti amantadino poveikį neurologiniam atsigavimui po GST sukelto difuzinio aksonų pažeidimo. MMSE (mini-mental state exam), GOS, DRS, FIM Cognitive score (FIM-cog) Pagal DRS, statistiškai
reikšmingas skirtumas tarp grupių pirmųjų 6 savaičių metu
nenustatytas, tačiau antrojoje grupėje pastebėtas statistiškai reikšmingai didesnis pacientų būklės pagerėjimas antrame etape, kurio metu skirtas amantadinas. Remiantis GOS antroji grupė tiriamųjų atsigavo 0,3 balais - statistiškai reikšmingai geriau vartodama amantadiną nei pirmoji grupė vartodama placebą (nuo 6 iki 12 savaitės), priešingai nei pirmosiomis 6 savaitėmis, kai pirmosios grupės būklės
pagerėjimas vartojant amantadiną nebuvo statistiškai reikšmigas. Po 12 savaičių bei 6 mėnesių periodo pabaigoje reikšmingas pacientų išeičių pagerėjimo skirtumas tarp grupių nenustatytas. Saniova B, Drobny M, Lehotsky J, Sulaj M, Schudichova J. Biochemical and clinical improvement of cytotoxic state by amantadine sulphate. 2006 [54] N= 18 amantadino grupė; N= 14 placebo kontrolinė grupė Palyginti pradinį ir išeičių klinikinį vaizdą bei biocheminių žymenų raidą apibrėžtuose intervaluose uždaros galvos traumos grupės pacientams. GKS, mirčių skaičius, kraujo glikemijos, MDA, beta-karoteno bei SH grupių pokyčiai.
Rezultatai parodė statistiškai reikšmingą MDA sumažėjimą ir beta – karoteno padidėjimą kraujyje amantadiną vartojusiųjų grupėje. Taip pat buvo statistiškai reikšmingai aukštesni amantadiną vartojusių pacientų GKS balai išrašymo metu bei mažesnis mirčių skaičius.
Ghalaenovi H, Fattahi A, Koohpayehzadeh J, Khodadost M, Fatahi N, Taheri M, et al. The
effects of amantadine on traumatic brain injury outcome: a double-blind, randomized, controlled, clinical trial. 2018 [55] 42 pacientai su sunkia GST (GKS<=9). N= 19 amantadino grupė; N= 21 placebo kontrolinė grupė. Įvertinti amantadino poveikį atsigavimui, kognityvinei funkcijai ir funkcinei būklei po vidutinės ir sunkios GST. MMSE, GOS, DRS ir KPS (Karnofsky Performance Status).
Amantadino ir placebo grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė, nei vienu iš šių rodiklių, išskyrus, amantadino grupės GKS balų padidėjimu nuo pirmosios iki septintosios tyrimo dienos – pacientų vartojusių amantadiną GKS balų suma padidėjo reikšmingai daugiau.
Tyrimas Tiriamųjų grupės Tikslas Vertinti rodikliai Pagrindiniai rezultatai Abbasivash R, Valizade Hasanloei MA, Kazempour A, Mahdkhah A, Shaaf Ghoreishi MM, Akhavan Masoumi G. The Effect of Oral Administration of Amantadine on Neurological Outcome of Patients With Diffuse Axonal Injury in ICU.2019 [56] N= 33 amantadino grupė N= 33 placebo kontrolinė grupė Ištirti amantadino poveikį pacientų, patyrusių sunkią galvos smegenų traumą, sąmonės būklei. Dirbtinės plaučių ventiliacijos (DPV) vidutinė trukmė, hospitalizacijos intensyviosios terapijos skyriuje trukmė, GKS atvykus į ligoninę, mirčių skaičius, GOS.
Nustatyta, kad nei vienas rodiklis tarp grupių statistiškai
reikšmingai nesiskyrė. Vis dėl to statistinė analizė parodė, kad GKS balų suma atvykimo į ligoninę metu buvo statistiškai reikšmingai didesnė pacientų, kurie vėliau buvo išrašyti iš ligoninės nei tų, kurie mirė ligoninėje. Giacino JT, Whyte J, Bagiella E, Kalmar K, Childs N, Khademi A, et al. Placebo-Controlled Trial of Amantadine for Severe Traumatic Brain Injury. 2012 [57] N= 87 amantadino grupė; N= 97 placebo kontrolinė grupė. Ištirti amantadino poveikį funkciniam atsigavimui pacientams su sunkiu sąmonės sutrikimu po GST. DRS Didesnis DRS rezultatų
pagerėjimas užfiksuotas grupėje vartojusių amantadiną nei placebo grupėje pirmųjų 4 savaičių gydymo metu. Vėliau, vaisto pasišalininmo iš
organizmo periodo metu (penkta – šešta savaitės) DRS rezultatų gerėjimas buvo reikšmingai lėtesnis amantadino grupės pacientų, nei placebą
vartojusiųjų ir vidutiniai grupių DRS balai nesiskyrė įvertinus pacientų būklę po 6 savaičių.
12. Rezultatai
Iš 158 pagal anksčiau minėtus raktinius žodžius elektroninėse duomenų bazėse indentifikuotų straipsnių anglų kalba į sisteminę literatūros apžvalgą buvo įtraukti 5 atsitiktinių imčių dvigubai akli pacebu lyginami klinikiniai tyrimai. Iš viso tyrimuose dalyvavo 359 vidutinę ar sunkią galvos smegenų traumą patyrę pacientai. Klinikinių tyrimų imčių intervalas variavo nuo 35 iki 184. Imtys buvo
atsitiktinai suskirstytos į dvi grupes – vienai pacientų grupei skirtas amantadinas, kitai placebas. Dalyvių amžiaus vidurkis buvo mažiausias Meythaler ir kitų [45] bandyme - 31 metai ir siekė 40,78 metus Saniova ir kitų [54] darbe. Nors Ghalaenovi ir bendraautorių [55] darbe placebo grupės amžiaus vidurkis buvo didesnis (40,95 metai) nei amantadino grupės (32,16 metų), statistiškai reikšmingas amžiaus skirtumas tarp grupių šiame bei kituose nagrinėtuose straipsniuose nenustatytas.
Amantadinas iš viso skirtas 192 pacientams, pradinė vaisto dozė nagrinėtuose tyrimuose buvo ta pati – 200 mg į dieną, tačiau dviejuose tyrimuose dozė buvo didinta iki 400 mg [56,57]. Trijuose straipsniuose [54,55,57] gydymo amantadinu trukmė svyravo nuo 4 iki 6 savaičių. Abbasivash ir bendraautorių [56] tyrime vaisto vartojimas buvo nutrauktas tik tuomet, kai buvo pasiektas norimas rezultatas; pacientą ištiko mirtis arba pasireiškė amantadino nepageidaujamas poveikis. Meythaler ir kt. [45] naudojo kiek kitokią amantadino skyrimo shemą: I grupė pacientų 6 savaites vartojo
amantadiną, vėliau 6 savaites placebą; II grupė atvirkščiai – pirmąsias 6 savaites vartojo placebą, kitas 6 savaites amantadiną.
Svarbus tyrymų aspektas – laikas nuo traumos iki vaisto skyrimo pradžios. Meythaler ir kiti [45] amantadiną tiriamiesiems skyrė ne anksčiau 4 dieną ir ne vėliau 6 savaitės po traumos.
Ghalaenovi ir bendraautorių [55] tyrime amantadinas pradėtas skirtas iš karto po traumos, kartu su maitinimo pradžia (1-10 dieną), o Giacino ir kitų [57] 4-16 savaitę po traumos. Abbasivash ir bendraautorių [56] tyrime nenurodytas tikslus amantadino skyrimo pradžios laikas, vis dėlto, žinant, kad tyrimas pradėtas pacientams gydantis intensyviosios terapijos skyriuje, galime daryti prielaidą, jog amantadinas skirtas ūmiame - poūmiame potrauminiame periode. Saniova ir kitų [54] tyrime
informacija apie terapijos amantadinu pradžią išlieka neaiški.
Trauminio smegenų pažeidimo sunkumui nustatyti buvo naudojamos GKS bei DRS skalės. Į tyrimą įtraukti pacientai, kurių sąmonė tyrimo pradžioje vertinta pagal Glasgow komų skalę
([45,54,55]) surinko ne daugiau kaip 10 balų – tai priskiriama vidutinei ir sunkiai galvos smegenų traumai. Likusios dalies pacientų sąmonė vertinta pagal DRS ir nustatyta ne mažiau 11 balų, kurie nurodo, jog trauminio smegenų pažeidimo laipsnis svyravo nuo sunkią negalią sukeliančio iki vegetacinės būklės [56][57]. Autorių teigimu, pacientų sąmonės būklė prieš tyrimą tarp amantadiną vartojusių ir placebo grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė [54–57], išskyrus Meythaler ir kitų [45]
tyrime, kuriame pacientų būklė pagal DRS statistiškai reikšmingai skyrėsi. Visgi remiantis GOS Meythaler ir kitų [45] tyrime grupės tyrimo pradžioje buvo vienodos.
Norint ištirti amantadino poveikį traumą patyrusių pacientų išeitims buvo naudojamos įvairios vertinimo shemos. Abbasivash ir kiti [56] tyrime vertino amantadino poveikį hospitalizacijos trukmei, GKS balų sumai išrašymo iš ligoninės metu, GOS balų sumai, mirtingumui. Nustatyta, kad nei vienas paminėtas rodiklis tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (5 lentelė). Vis dėl to statistinė analizė parodė, kad GKS balų suma atvykimo į ligoninę metu buvo statistiškai reikšmingai didesnė pacientų, kurie vėliau buvo išrašyti iš ligoninės nei tų, kurie mirė ligoninėje.
5 lentelė. Amantadino ir placebo grupių GKS ir GOS balų vidurkių palyginimas (Abbasivash R et al. 2019)
Kintamieji Amantadino grupė Placebo grupė P reikšmė
Atvykimo į ligoninę GKS 5,72 ± 1,58 5,51 ± 1,64 0,59
Išrašymo iš ligoninės GKS
13,36 ± 2,02 13,03 ± 2,75 0,58
GOS
2,18 ± 1,21 2,15 ± 1,30 0,92
Ghalaenovi ir bendraautorių [55] tyrime grupių išeitys lygintos praėjus 6 mėnesiams nuo tyrimo pradžios pagal GOS, DRS, KPS, GKS balų sumas, mirčių skaičių. Remiantis tyrimo rezultatais, amantadino ir placebo grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė, nei vienu iš šių rodiklių, išskyrus, amantadino grupės GKS balų padidėjimu nuo pirmosios iki septintosios tyrimo dienos – pacientų vartojusių amantadiną GKS balų suma padidėjo reikšmingai daugiau (6 lentelė).
6 lentelė. Rodiklių palyginimas tarp amantadino ir placebo grupių (Ghalaenovi H et al. 2018) Amantadino grupė Placebo grupė P reikšmė Vyriška lytis 19 (100%) 18 (85,7%) 0,09
Amžiaus vidurkis (metai) 32,16 ± 13,87 40 ± 20,86 0,13
Vidutinė GKS balų suma tyrimo pradžioje 7,1 ± 1,56 6,95 ± 1,74 0,77
Vidutinė GKS balų suma 3 dieną 8,58 ± 2,63 7,74 ± 2,65 0,35
Vidutinė GKS balų suma 7 dieną 11,16 ± 3,28 9,33 ± 3,29 0,1
Mirčių sk. ligoninėje 4 5 0,9
Mirčių sk. nuo išrašymo iki patikros po 6 mėn. 2 0 -
Vidutinis lovadienių sk. 24,94 ± 16,53 21,13 ± 13,97 0,49
Vidutinė trukmė nuo traumos iki tyrimo pradžios 3,21 ± 2,32 3,42 ± 2,67 0,78
Vidutinė GOS balų suma po 6 mėn. 4,09 ± 0,99 4,5 ± 0,7 0,28
Vidutinė DRS balų suma po 6 mėn. 4,45 ± 4,86 2,6 ± 3,53 0,34
Saniova ir kiti [54] vaisto klinikiniam veiksmingumui vertinti pasirinko GKS ir mirčių skaičių, tačiau taip pat tyrė kraujo glikemijos, MDA (Malondialdehidas – atspindi lipidų peroksidacijos
procesą), beta-karoteno bei SH grupių (atspindi baltymų oksidacijos procesą) pokyčius. Rezultatai parodė statistiškai reikšmingą MDA sumažėjimą ir beta – karoteno padidėjimą kraujyje amantadiną vartojusiųjų grupėje. Taip pat buvo statistiškai reikšmingai aukštesni amantadiną vartojusių pacientų GKS balai išrašymo metu bei mažesnis mirčių skaičius.
Meythaler ir kitų [45] tyrime viena tiriamųjų I grupė amantadiną gavo pirmąsias 6 savaites, po jų 6 savaites vartojo placebą. II grupė amantadiną vartojo po 6 savaičių placebo. Išeitys vertintos pagal DRS ir GOS. Pirmoje grupėje pacientų sąmonė pagerėjo 9,8 balais pagal DRS (nuo 15,5 iki 5,7 balų) po pirmųjų 6 savaičių skiriant amantadiną (P=0,022), tačiau likusių 6 placebo savaičių metu DRS rezultatas pagerėjo tik 0,15 balo (P>0,05). Antroje grupėje pirmojo 6 savaičių etapo metu sąmonė vidutiniškai pagerėjo 9,4 balais (P=0,0006), per likusias 6 savaites, kurių metu buvo skirtas
amantadinas, sąmonė pagerėjo dar 3,8 DRS balais (P=0,0099). Lyginant grupių sąmonės pagerėjimo lygį pagal DRS, statistiškai reikšmingas skirtumas pirmųjų 6 savaičių metu tarp grupių nenustatytas, tačiau antrojoje grupėje pastebėtas statistiškai reikšmingai didesnis pacientų būklės pagerėjimas antrame etape, kurio metu skirtas amantadinas (2 paveikslas).
2 pav. DRS balų kitimas
(Meythaler JM, Brunner RC, et al. 2002)
DRS b al ų vid u rk is
Tyrimo pradžia 6 savaitės 12 savaičių 6 mėnesiai
I grupė: Amantadinas 1−6 sav. Placebo 6−12 sav. II grupė: Placebo 1−6 sav. Amantadinas 6−12 sav.
Pagal GOS antroji grupė tiriamųjų atsigavo 0,3 balais - statistiškai reikšmingai geriau vartodama amantadiną nei pirmoji grupė vartodama placebą (nuo 6 iki 12 savaitės), priešingai nei pirmosiomis 6 savaitėmis, kai pirmosios grupės būklės pagėrėjimas vartojant amantadiną nebuvo statistiškai reikšmingas (3 paveikslas). Vis dėlto, tyrimo pabaigoje (po 12 savaičių) bei 6 mėnesių periodo pabaigoje statistiškai reikšmingas pacientų išeičių pagerėjimo skirtumas tarp grupių nenustatytas.
Giacino ir bendraautorių [57] tyrime, kurio tiriamųjų imtys buvo didžiausios, pacientų išeičių skirtumai tarp grupių vertinti pagal DRS rezultatus. Statistiškai reikšmingai greitesnis DRS rezultatų pagerėjimas užfiksuotas grupėje vartojusių amantadiną nei placebo grupėje pirmųjų 4 savaičių gydymo metu. Vėliau, vaisto pasišalininmo iš organizmo periodo metu (nutraukus vaisto skyrimą po 5-6 savaičių), DRS rezultatų gerėjimas buvo reikšmingai lėtesnis amantadino grupės pacientų, nei placebą vartojusiųjų, ir vidutiniai grupių DRS balai nesiskyrė įvertinus pacientų būklę po 6 savaičių. DRS balų kitimas pavaizduotas 4 paveiksle.
3 pav. GOS balų kitimas
(Meythaler JM, Brunner RC, et al. 2002) Tyrimo pradžia 6 savaitės
G O S vi d u rk is 12 savaičių II grupė: Placebo 1−6 sav. Amantadinas 6−12 sav. I grupė: Amantadinas 1−6 sav. Placebo 6−12 sav.
4 pav. DRS balų kitimas
(Giacino JT, Whyte J, et al. 2012)
Savaitės DRS b al ai Amantadinas Placebo
13. Rezultatų aptarimas
Organizmo atsakas ir klinikinės išeitys po trauminio galvos smegenų pažeidimo yra susijusios su įvairiais faktoriais: individualiomis paciento savybėmis, traumos sunkumi, medicininėmis komplikacijomis, antriniais insultais, todėl amantadino poveikį trauminį galvos smegenų pažeidimą patyrusiems pacientams nustatyti yra išties sunku[48].
Atliktoje sisteminėje literatūros apžvalgoje iš 5 analizuotų tyrimų tik vienas Saniova ir kitų [54] galėtų patvirtinti hipotezę, jog amantadinas turi teigiamą poveikį, pacientų, patyrusių trauminį galvos smegenų sužalojimą, išeitims. Vis dėlto iš visų tirtų straipsnių, Saniova ir bendraautorių [54] tyrimo imtis buvo mažiausia – 32 pacientai, neaiškus laikotarpis nuo traumos iki amantadino skyrimo pradžios, išeitys vertintos tik pagal GKS balų sumą tyrimo pabaigoje bei mirčių skaičių ir nebuvo vertintos išeitys praėjus daugiau laiko po vaisto skyrimo, todėl teigti, jog vaistas turi teigiamą efektą išeitims, negalime. Visų likusių straipsnių išvados nurodo tam tikras tendencijas dėl greitesnio pacientų atsigavimo vartojant amantadiną, tačiau tolimieji rezultatai rodo, jog tiek vartojant, tiek nevartojant amantadiną pacientų atokiosios išeitys nesiskiria.
Giacino su bendraautoriais [57] tyrimo išvados atitinka kelių retrospektyvinių apžvalgų tyrimų rezultatus [58][51], kuriose atsigavimas reikšmingai spartesnis vartojant amantadiną poūminiame potrauminiame periode (praėjus >4 sav. po traumos), tačiau lėtėja jo vartojimą nutraukus. Ūminei atsigavimo po sunkios smegenų traumos stadijai būdingas trumpas neuronų sujaudinimo laikotarpis, po kurio seka ilgas nejaudrumo laikotarpis, apimantis daugelio neurotransmiterių, įskaitant dopaminą, koncentracijos sumažėjimą [57]. Amantadinas gali skatinti dopaminerginį aktyvumą, palengvindamas presinapsinį dopamino išsiskyrimą ir blokuodamas pakartotinį įsisavinimą postsinapsėje [17][49]. Teigiamas amantadino neurostimuliujantis poveikis gali pagerinti neurotransmisiją poūmiu laikotarpiu nuo dopamino priklausomose nigrostriatalinėse, mezolimbinėse ir frontostriatalinėse sistemose, atsakingose už sužadinimo funkciją [57]. Remiantis tyrimo rezultatais, toks amantadino poveikis galėtų pagreitinti atsigavimą, tačiau galutinėms išeitims įtakos neturi.
Panašią amantadino poveikio pasireiškimo poūmėje smegenų pažeidimo stadijoje tendenciją galime įžvelgti Meythaler ir bendraautorių [45] tyrime. Pacientų grupėje, kuriai amantadinas skirtas vėliau (nuo 6-os tyrimo savaitės), pastebėtas statistiškai reikšmingai didesnis būklės pagerėjimas gydymo amantadinu laikotarpiu, nei grupėje, pirmąsias 6 savaites vartojusiai amantadiną. Vėl gi, tyrimo pabaigoje nutraukus vaisto vartojimą, bei po 6 mėnesių abiejų grupių išeitys pagal GOS ir DRS statistiškai reikšmingai nesiskyrė.
Vis dėlto, negalime visiškai paneigti teigiamo amantadino poveikio ūmioje potrauminėje fazėje. Ghalaenovi ir bendraautorių [55] tyrime, kuriame gydymas amantadinupradėtas iš karto po traumos, pastebėtas reikšmingas pacientų vartojusių amantadiną GKS balų padidėjimas pirmąją savaitę. Vertinant išeitis po 6 mėnesių, kaip ir anksčiau minėtuose tyrimuose, statistiškai reikšmingas skirtumas tarp amantadino ir placebo grupės nenustatytas.
Tyrimų išvados rodo, kad amantadinas gali paspartinti atsigavimą, nors pačių išeičių ir nepagerina. Kadangi nėra nustatytos optimalios gydymo trukmės amantadinu, iškyla klausimas, ar per anksti nutraukus amantadiną nebus sustabdytas potencialus atsigavimas, ar pablogės gydymu amantadinu jau pasiektas rezultatas [58,59]. Taip pat išlieka neaišku, ar pratęstas amantadino vartojimas po nutraukimo galėtų vėl paskatinti funkcinės būklės gerėjimą [59,60].
14. Išvados
1. Amantadinas dažniau skirtas poūmiame laikotarpyje (praėjus >4 sav. po traumos). Dažniausiai vartota peroralinė 200 mg paros dozė. Amantadino vartojimo trukmė 4-6 savaitės.
2. Amantadinas pagerino sąmonės atgavimo greitį pirmosiomis dienomis pradėjus vartoti, bet šis efektas išnyko nutraukus vartojimą.
15. Literatūros šaltiniai
1. Byrne JH. Learning and Memory: Basic Mechanisms. In: Fundamental Neuroscience: Fourth Edition. Elsevier Inc.; 2013. p. 1009–27.
2. Mattson MP. Excitotoxicity. In: Stress: Physiology, Biochemistry, and Pathology. Elsevier; 2019. p. 125–34.
3. Kögel D. Neuroprotection. In: Encyclopedia of Cancer [Internet]. Berlin, Heidelberg: Springer Berlin Heidelberg; 2017 [cited 2020 Apr 27]. p. 3082–3. Available from:
http://link.springer.com/10.1007/978-3-662-46875-3_7153
4. OʼNeil-Pirozzi TM, Ketchum JM, Hammond FM, Philippus A, Weber E, Dams-OʼConnor K. Physical, Cognitive, and Psychosocial Characteristics Associated With Mortality in Chronic TBI Survivors. J Head Trauma Rehabil [Internet]. 2018 Jul 1 [cited 2020 Apr 10];33(4):237–45. Available from: http://journals.lww.com/00001199-201807000-00003
5. Estimating the global incidence of traumatic brain injury in: Journal of Neurosurgery Volume 130 Issue 4 (2018) [Internet]. [cited 2020 Apr 10]. Available from:
https://thejns.org/view/journals/j-neurosurg/130/4/article-p1080.xml
6. Masel BE, DeWitt DS. Traumatic brain injury: A disease process, not an event. Vol. 27, Journal of Neurotrauma. Mary Ann Liebert, Inc. 140 Huguenot Street, 3rd Floor New Rochelle, NY 10801 USA ; 2010. p. 1529–40.
7. Ho CH, Liang FW, Wang JJ, Chio CC, Kuo JR. Impact of grouping complications on mortality in traumatic brain injury: A nationwide population-based study. PLoS One. 2018 Jan 1;13(1). 8. Ventura T, Harrison-Felix C, Carlson N, DiGuiseppi C, Gabella B, Brown A, et al. Mortality
After Discharge From Acute Care Hospitalization With Traumatic Brain Injury: A Population-Based Study. Arch Phys Med Rehabil [Internet]. 2010 Jan [cited 2020 Apr 10];91(1):20–9. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20103393
9. Harrison-Felix C, Whiteneck G, DeVivo M, Hammond FM, Jha A. Mortality following rehabilitation in the Traumatic Brain Injury Model Systems of Care. NeuroRehabilitation. 2004;19(1):45–54.
10. Harrison-Felix C, Kolakowsky-Hayner SA, Hammond FM, Wang R, Englander J,
Dams-O’Connor K, et al. Mortality after surviving traumatic brain injury: Risks based on age groups. J Head Trauma Rehabil [Internet]. 2012 Nov [cited 2020 Apr 10];27(6):E45-56. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23131970
11. Harrison-Felix C, Pretz C, Hammond FM, Cuthbert JP, Bell J, Corrigan J, et al. Life Expectancy after Inpatient Rehabilitation for Traumatic Brain Injury in the United States. J
Neurotrauma [Internet]. 2015 Dec 1 [cited 2020 Apr 10];32(23):1893–901. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25057965
12. Baguley IJ, Nott MT, Howle AA, Simpson GK, Browne S, Clayton King A, et al. Late mortality after severe traumatic brain injury in New South Wales: A multicentre study. Med J Aust
[Internet]. 2012 Jan 16 [cited 2020 Apr 10];196(1):40–5. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22256933
13. Harrison-Felix C, Whiteneck G, DeVivo MJ, Hammond FM, Jha A. Causes of death following 1 year postinjury among individuals with traumatic brain injury. J Head Trauma Rehabil [Internet]. 2006 Jan [cited 2020 Apr 10];21(1):22–33. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16456389
14. Dikmen S, Machamer J, Miller B, Doctor J, Temkin N. Functional status examination: A new instrument for assessing outcome in traumatic brain injury. J Neurotrauma. 2001 Jul
8;18(2):127–40.
15. Wheaton P, Mathias JL, Vink R. Impact of Pharmacological Treatments on Cognitive and Behavioral Outcome in the Postacute Stages of Adult Traumatic Brain Injury. J Clin Psychopharmacol [Internet]. 2011 Dec [cited 2020 Apr 16];31(6):745–57. Available from: http://journals.lww.com/00004714-201112000-00012
16. Amantadine - StatPearls - NCBI Bookshelf [Internet]. [cited 2020 Apr 16]. Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK499953/
17. Sawyer E, Mauro LS, Ohlinger MJ. Amantadine enhancement of arousal and cognition after traumatic brain injury. Ann Pharmacother [Internet]. 2008 Feb 15 [cited 2020 Mar
2];42(2):247–52. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18212258
18. Menon DK, Schwab K, Wright DW, Maas AI. Position statement: Definition of traumatic brain injury. Vol. 91, Archives of Physical Medicine and Rehabilitation. W.B. Saunders; 2010. p. 1637–40.
19. Kinoshita K. Traumatic brain injury: Pathophysiology for neurocritical care. Vol. 4, Journal of Intensive Care. BioMed Central Ltd.; 2016. p. 1–10.
20. Traumatic brain injury: Epidemiology, classification, and pathophysiology - UpToDate [Internet]. [cited 2020 Apr 21]. Available from: https://www.uptodate.com/contents/traumatic-brain-injury-epidemiology-classification-and-pathophysiology?search=traumatic brain
injury&source=search_result&selectedTitle=1~150&usage_type=default&display_rank=1 21. Harhangi BS, Kompanje EJO, Leebeek FWG, Maas AIR. Coagulation disorders after traumatic
brain injury. Vol. 150, Acta Neurochirurgica. 2008. p. 165–75.
calpain-mediated proteolysis and concomitant cytoskeletal compromise in traumatic axonal injury. Exp Neurol [Internet]. 1999 Sep [cited 2020 Apr 21];159(1):319–28. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10486200
23. Coles JP, Minhas PS, Fryer TD, Smielewski P, Aigbirihio F, Donovan T, et al. Effect of hyperventilation on cerebral blood flow in traumatic head injury: Clinical relevance and monitoring correlates. Crit Care Med. 2002 Sep 1;30(9):1950–9.
24. Diringer MN, Videen TO, Yundt K, Zazulia AR, Aiyagari V, Dacey RG, et al. Regional cerebrovascular and metabolic effects of hyperventilation after severe traumatic brain injury. J Neurosurg [Internet]. 2002 Jan [cited 2020 Apr 21];96(1):103–8. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/11794590
25. Kroemer G, Galluzzi L, Brenner C. Mitochondrial membrane permeabilization in cell death. Physiol Rev [Internet]. 2007 Jan [cited 2020 Apr 21];87(1):99–163. Available from:
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17237344
26. Morganti-Kossmann MC, Rancan M, Stahel PF, Kossmann T. Inflammatory response in acute traumatic brain injury: A double-edged sword. Vol. 8, Current Opinion in Critical Care. 2002. p. 101–5.
27. Oertel M, Boscardin WJ, Obrist WD, Glenn TC, McArthur DL, Gravori T, et al. Posttraumatic vasospasm: The epidemiology, severity, and time course of an underestimated phenomenon: A prospective study performed in 299 patients. J Neurosurg. 2005 Nov;103(5):812–24.
28. Vespa P, Bergsneider M, Hattori N, Wu H-M, Huang S-C, Martin NA, et al. Metabolic crisis without brain ischemia is common after traumatic brain injury: a combined microdialysis and positron emission tomography study. J Cereb Blood Flow Metab [Internet]. 2005 Jun [cited 2020 Apr 21];25(6):763–74. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15716852 29. Yi J-H, Hazell AS. Excitotoxic mechanisms and the role of astrocytic glutamate transporters in
traumatic brain injury. Neurochem Int [Internet]. 2006 Apr [cited 2020 Apr 21];48(5):394–403. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16473439
30. Stein SC, Chen X-H, Sinson GP, Smith DH. Intravascular coagulation: a major secondary insult in nonfatal traumatic brain injury. J Neurosurg [Internet]. 2002 Dec 1 [cited 2020 Apr
21];97(6):1373–7. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12507136
31. Teasdale G, Jennett B. ASSESSMENT OF COMA AND IMPAIRED CONSCIOUSNESS. A Practical Scale. Lancet. 1974 Jul 13;304(7872):81–4.
32. Severe TBI | Concussion | Traumatic Brain Injury | CDC Injury Center [Internet]. [cited 2020 Apr 20]. Available from: https://www.cdc.gov/traumaticbraininjury/severe.html
Predictive value of Glasgow coma scale after brain trauma: Change in trend over the past ten years. J Neurol Neurosurg Psychiatry. 2004 Jan;75(1):161–2.
34. Stocchetti N, Pagan F, Calappi E, Canavesi K, Beretta L, Citerio G, et al. Inaccurate early assessment of neurological severity in head injury. J Neurotrauma [Internet]. 2004 Sep [cited 2020 Apr 21];21(9):1131–40. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15453984 35. Shukla D, Devi BI, Agrawal A. Outcome measures for traumatic brain injury. Vol. 113, Clinical
Neurology and Neurosurgery. Elsevier; 2011. p. 435–41.
36. Jennett B, Bond M. ASSESSMENT OF OUTCOME AFTER SEVERE BRAIN DAMAGE. A Practical Scale. Lancet. 1975 Mar 1;305(7905):480–4.
37. Rappaport M, Hall KM, Hopkins K, Belleza T, Cope DN. Disability rating scale for severe head trauma: Coma to community. Arch Phys Med Rehabil. 1982 Mar 1;63(3):118–23.
38. Pharmacological interventions for traumatic brain injury | British Columbia Medical Journal [Internet]. [cited 2020 Apr 22]. Available from: https://www.bcmj.org/articles/pharmacological-interventions-traumatic-brain-injury
39. Vella MA, Crandall ML, Patel MB. Acute Management of Traumatic Brain Injury. Vol. 97, Surgical Clinics of North America. W.B. Saunders; 2017. p. 1015–30.
40. Abou El Fadl MH, O’Phelan KH. Management of Traumatic Brain Injury: An Update. Vol. 29, Neurosurgery Clinics of North America. W.B. Saunders; 2018. p. 213–21.
41. Kim S, Mortera M, Hu X, Krishnan S, Hoffecker L, Herrold A, et al. Overview of
pharmacological interventions after traumatic brain injuries: impact on selected outcomes. Brain Inj [Internet]. 2019 Mar 21 [cited 2020 Apr 16];33(4):442–55. Available from:
https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/02699052.2019.1565896
42. Maas AI, Stocchetti N, Bullock R. Moderate and severe traumatic brain injury in adults. Vol. 7, The Lancet Neurology. 2008. p. 728–41.
43. Whyte J, Katz D, Long D, DiPasquale MC, Polansky M, Kalmar K, et al. Predictors of outcome in prolonged posttraumatic disorders of consciousness and assessment of medication effects: A multicenter study. Arch Phys Med Rehabil. 2005;86(3):453–62.
44. Chen HSV, Pellegrini JW, Aggarwal SK, Lei SZ, Warach S, Jensen FE, et al. Open-channel block of N-methyl-D-aspartate (NMDA) responses by memantine: Therapeutic advantage against NMDA receptor-mediated neurotoxicity. J Neurosci. 1992 Nov 1;12(11):4427–36. 45. Meythaler JM, Brunner RC, Johnson A, Novack TA. Amantadine to improve neurorecovery in
traumatic brain injury-associated diffuse axonal injury: A pilot double-blind randomized trial. J Head Trauma Rehabil. 2002;17(4):300–13.
patients with brain injury. J Emerg Med. 2005 Apr 1;28(3):289–92.
47. Amantadine: A New Clinical Profile for Traumatic Brain Injur... : Clinical Neuropharmacology [Internet]. [cited 2020 Mar 6]. Available from:
https://journals.lww.com/clinicalneuropharm/Citation/1989/08000/Amantadine__A_New_Clini cal_Profile_for_Traumatic.3.aspx
48. Management of acute moderate and severe traumatic brain injury - UpToDate [Internet]. [cited 2020 Apr 21]. Available from:
https://www-uptodate- com.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt/contents/management-of-acute-moderate-and-severe-traumatic-brain-injury?search=amantadine for
tbi&source=search_result&selectedTitle=1~150&usage_type=default&display_rank=1#H26 49. Gianutsos G, Chute S, Dunn JP. Pharmacological changes in dopaminergic systems induced by
long-term administration of amantadine. Eur J Pharmacol. 1985 Apr 16;110(3):357–61. 50. Allen RM. Role of amantadine in the management of neuroleptic-induced extrapyramidal
syndromes: Overview and pharmacology. Clin Neuropharmacol [Internet]. 1983 [cited 2020 Apr 21];6(SUPPL. 1):564–73. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/6196112 51. Ghate PS, Bhanage A, Sarkar H, Katkar A. Efficacy of Amantadine in Improving Cognitive
Dysfunction in Adults with Severe Traumatic Brain Injury in Indian Population: A Pilot Study. Asian J Neurosurg. 2018;13(3):647–50.
52. Saniova B, Drobny M, Kneslova L, Minarik M. The outcome of patients with severe head injuries treated with amantadine sulphate. J Neural Transm. 2004 Apr;111(4):511–4. 53. Hughes S, Colantonio A, Santaguida PL, Paton T. Amantadine to enhance readiness for
rehabilitation following severe traumatic brain injury. Brain Inj. 2005;19(14):1197–206. 54. Saniova B, Drobny M, Lehotsky J, Sulaj M, Schudichova J. Biochemical and clinical
improvement of cytotoxic state by amantadine sulphate. Cell Mol Neurobiol. 2006 Nov;26(7– 8):1475–82.
55. Ghalaenovi H, Fattahi A, Koohpayehzadeh J, Khodadost M, Fatahi N, Taheri M, et al. The effects of amantadine on traumatic brain injury outcome: a double-blind, randomized, controlled, clinical trial. Brain Inj. 2018;32(8):1050–5.
56. Abbasivash R, Valizade Hasanloei MA, Kazempour A, Mahdkhah A, Shaaf Ghoreishi MM, Akhavan Masoumi G. The Effect of Oral Administration of Amantadine on Neurological Outcome of Patients With Diffuse Axonal Injury in ICU. J Exp Neurosci.
2019;13:117906951882485.
57. Giacino JT, Whyte J, Bagiella E, Kalmar K, Childs N, Khademi A, et al. Placebo-Controlled Trial of Amantadine for Severe Traumatic Brain Injury. N Engl J Med [Internet]. 2012 Mar 1
[cited 2020 Feb 11];366(9):819–26. Available from: http://www.nejm.org/doi/abs/10.1056/NEJMoa1102609
58. Zafonte RD, Watanabe T, Mann NR. Amantadine: A potential treatment for the minimally conscious state. Brain Inj. 1998;12(7):617–21.
59. Arciniegas DB, Frey KL, Anderson CA, Brousseau KM, Harris SN. Amantadine for neurobehavioural deficits following delayed post-hypoxic encephalopathy. Brain Inj. 2004;18(12):1309–18.
60. Shahar E, Keidan I, Brand N, Frand M, Barzilay Z. Uncommon Neurologic Complications of Burns in Infants. J Burn Care Rehabil [Internet]. 1991 Jan 1 [cited 2020 May 1];12(1):54–7. Available from: http://journals.lww.com/00004630-199101000-00014
2019 May 23. Journal of Medical Sciences. Vol. 7(11). ISSN: 2345-0592
1
Medical sciences (2019) 1–10
The features of Amantadine use for severe traumatic brain injury at the Neurosurgery Intensive Care Unit of Lithuanian
University of Health Sciences hospital Kaunas Clinics
Justė Bučiūnaitė1,Karolina Dambrauskaitė1, Neringa Balčiūnienė3, Tomas Tamošuitis3, Asta
Krikščionaitienė2
1Lithuanian University of Health Sciences, Medical academy, Faculty of Medicine, A. Mickevičiaus
str. 9, LT 44307 Kaunas, Lithuania.
2Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Department of
Emergency Medicine, Eivenių str. 4, LT 50161 Kaunas, Lithuania.
3Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Department of
Intensive Care, Eivenių str. 2, LT 50009 Kaunas, Lithuania.
Abstract
Background: Amantadine is a non-competitive antagonist of dopamine and NMDA receptors.
Studies have shown amantadine’s positive effect on the outcome of patients with reduced consciousness induced by traumatic brain injury. The aim of the study was to analyze the usage of amantadine in treating patients with traumatic brain injury in the Neurosurgery Intensive Care Unit (ICU).
Materials and methods:
The retrospective analysis of the case histories of the patients with traumatic brain injury has been carried out at the Neurosurgery ICU of Lithuanian University of Health Sciences hospital Kaunas Clinics from 1st of January 2017 to 30th of June 2018. Patients were grouped according to the use of
amantadine and compared by age, Glasgow Coma Scale (GCS), Glasgow Outcome Scale (GOS) score averages. The estimation of averages of trauma mechanism, localization, morphology, amantadine administration, duration of mechanical ventilation, types of surgeries, pupil reactions was made. Significance level: p<0.05.
Results: The data from 79 case histories was analyzed. 29 patients administered amantadine. The
mean age of group taking amantadine was 55.4 (16.4) years and 70.2 (15.1) of the other group. Amantadine group presented with lower GCS score on the site of accident, but had higher GOS score. Regression analysis indicates that GOS score is related to younger age (0.015).
Conclusion: Patients treated with amantadine were younger and had lower level of consciousness on
the site of accident, though they showed greater level of recovery after the hospitalization. The key factor inducing better recovery was not the amantadine therapy, but younger age.
Keywords: traumatic brain injury, amantadine, level of consciousness.
2019 May 23. Journal of Medical Sciences. Vol. 7(11). ISSN: 2345-0592
2
Amantadino vartojimo ypatumai, gydant sunkią galvos traumą patyrusius pacientus Lietuvos sveikatos universiteto ligoninės Kauno klinikų neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje
Justė Bučiūnaitė1,Karolina Dambrauskaitė1, Neringa Balčiūnienė3, Tomas Tamošuitis3, Asta
Krikščionaitienė2
1Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos akademija, medicinos fakultetas, A. Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas, Lietuva.
2Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos akademija, medicinos fakultetas, ekstremalios
medicinos katedra, Eivenių g. 4, LT-50161 Kaunas, Lietuva.
3Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos akademija, medicinos fakultetas, intensyviosios
terapijos klinika, Eivenių g. 2, LT-50009 Kaunas, Lietuva.
Santrauka
Tyrimo aktualumas: Amantadino sulfatas yra nekonkurencinis dopamino ir NMDA receptorių
antagonistas, kuris didina dopamino koncentraciją dryžuotajame kūne. Atliktuose tyrimuose aprašytas teigiamas amantadino poveikis pacientų išeitims, esant sąmonės sutrikimui po galvos smegenų traumos. Tyrimo tikslas – įvertinti amantadino vartojimo ypatumus, gydant sunkią galvos traumą patyrusius pacientus neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje.
Tyrimo objektas ir metodai: Atlikta retrospektyvioji pacientų, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m.
birželio 30 d. gydytų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje dėl sunkios galvos smegenų traumos, ligos istorijų analizė. Pacientai suskirstyti į gydytus ir negydytus amantadinu. Grupės lygintos pagal amžių, Glasgow komų skalės (GKS), Glasgow išeičių skalės (ang.GOS) balų vidurkius. Vertinti traumos mechanizmo, lokalizacijos, morfologijos, amantadino skyrimo, dirbtinės plaučių ventiliacijos trukmės, operacijų tipų, vyzdžių reakcijos į šviesą, pacientų išeičių dažniai. Reikšmingumo lygmuo: p <0,05.
Rezultatai: Tyrime nagrinėtos 79 ligos istorijos. Amantadinas skirtas 29 pacientams. Vartojusiųjų
amantadiną amžiaus vidurkis buvo 55,4 metai (16,4), nevartojusiųjų 70,2 metai (15,1). Koreliacinė analizė parodė, jog didėjant pacientų amžiui GKS balų skaičius traumos įvykio vietoje didėja, tačiau GOS balų skaičius mažėja.
Amantadinu gydytųjų grupėje jaunesni pacientai buvo blogesnės sąmonės pagal GKS skalę traumos įvykio vietoje, tačiau turėjo geresnes išeitis vertinant pagal GOS nei grupė, kuriai amantadinas nebuvo skirtas. Regresijos koeficientas nurodo, kad pacientų išeitys pagal GOS priklausė ne nuo amantadino vartojimo (0,623), bet nuo amžiaus (0,015).
Išvados: Amantadinu gydyti jaunesni, sunkesnės būklės įvykio vietoje pacientai, tačiau išrašant iš
ligoninės jų sąmonės būklė buvo geresnė. Geresnės pacientų išeitys buvo susijusios ne su amantadino vartojimu, bet jaunesniu amžiumi.
