KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas Aplinkos ir darbo medicinos katedra
Sandra Petkutė
LIETUVOS ŠEIMŲ, AUGINANČIŲ IKIMOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKUS, GYVENSENOS YPATUMAI
Magistro diplominis darbas (Sveikatos ekologija)
Mokslinė vadovė ( ) dr. Gailutė Bernotienė
Petkutė S. LIETUVOS ŠEIMŲ, AUGINANČIŲ IKIMOKYKLINIO AMŢIAUS VAIKUS, GYVENSENOS YPATUMAI. Visuomenės sveikata. Mokslinė darbo vadovė dr. Gailutė Bernotienė; Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2009. – 75 p.
SANTRAUKA
Raktaţodţiai: ikimokyklinio amţiaus vaikai, šeima, sveika gyvensena.
Įvadas. Sveikata – tai vienas svarbiausių ţmogaus laimės komponentų, viena didţiausių vertybių. Sveikata vaikystėje apsprendţia viso likusio ţmogaus gyvenimo ir ateinančių kartų sveikatą. Laikotarpis nuo vaiko gimimo iki 5-6 metų yra lemiamas. Uţ vaikų sveikatą pirmiausia atsakingi tėvai, paskui pedagogai bei visuomenė. Vaikai auga sveiki, kai rūpinamasi jais ir ugdoma jų fizinė ir psichikos sveikata, tačiau paskutiniųjų metų mokslinių tyrimų duomenimis geros sveikatos vaikų maţėja.
Darbo tikslas. Įvertinti Lietuvos šeimų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, gyvensenos ypatumus.
Uţdaviniai. 1. Išanalizuoti šeimų gyvensenos ypatumus ir socioekonominius veiksnius; 2. Nustatyti šeimų gyvensenos ir socioekonominių veiksnių sąsajas; 3. Įvertinti tėvų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, patiriamą stresą; 4. Nustatyti didţiausias iškylančias problemas, auginant ikimokyklinio amţiaus vaikus.
Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas 2008 metų pavasarį, Lietuvos ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, kurios buvo pasirinktos iš 10 apskričių. Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė tėvų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, apklausa. Anketa sudaryta iš 55 klausimų. Anketoje pateikti trijų tipų klausimai: uţdaro tipo, pusiau uţdaro bei atviro tipo klausimai. Anketos buvo išdalintos atsitiktinės atrankos būdu atrinktiems tėvams. Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Windows Excel programą bei SPSS programos 13.0 versiją.
Rezultatai: buvo ištirta šeimų gyvensena, socioekonominės gyvenimo sąlygos, tėvų patiriamas stresas bei problemos, iškylančios auginant ikimokyklinio amţiaus vaikus. Apie pusė mamų ir du penktadaliai tėčių yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kas dešimta šeima neturi nuosavo būsto Šeimų gyvensena ne visada yra sveikatą stiprinanti. Bent kartą per dieną ir daţniau švieţių vaisių ir darţovių vartoja apie du trečdaliai vaikų. Du penktadaliai vaikų kasdien valgo saldţių uţkandţių ir saldumynų. Apie du trečdaliai apklaustų tėvų ir du penktadaliai vaikų niekada nesimankština. Vaikai taip pat nemaţai laiko praleidţia pasyviai
prie televizoriaus ar kompiuterio. Dalis vaikų vėlai gulasi miegoti ir anksti keliasi ryte. Du kartus per dieną ir daţniau dantis valo trys ketvirtadaliai tėvų ir du trečdaliai vaikų. Reguliariai rūko daugiau kaip trečdalis tėčių ir kas dvidešimta mama.
Ketvirtadalis mamų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dantis vaikams pradėjo valyti, kai išdygo pirmasis. Du trečdaliai mamų, su aukštuoju išsilavinimu ir tik apie pusė mamų su ţemesniu išsilavinimu teigė, kad jų vaikai darţoves valgo bent kartą per dieną. Labiau išsilavinusiose šeimose ţalingi įpročiai yra maţiau paplitę.
Apie du trečdaliai tėvų yra patenkinti savo darbine veikla. Du trečdaliai tėvų dienos pabaigoje jaučiasi visiškai fiziškai ir psichiškai išsekę. Auginant vaikus trečdalis tėvų labiausiai jaudinasi dėl vaikų sveikatos. Kas penkiolikta šeima teigė, kad auginant vaikus neiškyla jokių problemų.
Išvados: 1. Šeimų gyvensena nėra sveika. Ikimokyklinio amţiaus vaikų švieţių vaisių ir darţovių vartojimas yra nepakankamas. Daţnai vaikai valgo saldţių uţkandţių bei saldumynų. Šeimos narių fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Vaikai taip pat nemaţai laiko praleidţia pasyviai prie televizoriaus ar kompiuterio. Šeimos nariai nepakankamai rūpinasi burnos higiena. Tarp tėvų yra paplitę ţalingi įpročiai. Tik apie pusė tėvų yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Ne visos šeimos yra susikūrusios tokią buitį, kokios norėtų 2. Nustatyta, kad geresnę buitį yra susikūrę labiau išsilavinę tėvai. Mamų išsilavinimas turi įtakos vaiko mitybai. Mitybai reikšmės turi ir tėvų materialinė padėtis. Aukštesnio išsilavinimo tėvai labiau rūpinasi ir vaikų dantų prieţiūra. Daugiau laiko vaikams gali skirti mamos su ţemesniu išsilavinimu. 3. Apie du trečdaliai tėvų dirba mėgstamą darbą. Dalį tėvų kasdieninė veikla vargina fiziškai ir kelia psichologinę įtampą, dienos pabaigoje jie jaučiasi fiziškai ir psichiškai išsekę, būna įsitempę ir nervingi. 4. Tėvus labiausiai jaudina vaikų sveikata. Neretai tėvams iškyla ir auklėjimo problemų. Su vaiku daugiau bendrauja mamos negu tėčiai. Tėvai pageidavo, kad būtų įrengta daugiau saugių vietų vaikams ţaisti.
Petkutė S. LIFESTYLE`S PECULIARITIES OF LITHUANIAN FAMILIES RISING UNDERFIVES. Public health. Tutor of research Dr. Gailutė Bernotienė; Kaunas University of Medicine, Public Health Faculty, Department of Environmental and Occupational Medicine – Kaunas, 2009. – 75 p.
SUMMARY
Key words: underfives, family, healthy lifestyle.
Introduction. One of the most important components of human happiness and one of the biggest values is health. Health in childhood determines health for the rest human` life as well as next generations` health. Period from children birth till age of 5-6 years is fatal. At first parents, then educators and society are responsible for children‟s` health. Children rise healthy then their physical and mental health is trained, but according to last years researches, number of children with good health is declining.
Aim of researcher. To value lifestyle`s peculiarities of Lithuanian families rising underfives.
Goals. 1. To analyze families lifestyles peculiarities and socioeconomical factors; 2. To identify correlation between families lifestyles peculiarities and socioeconomical factors; 3. To value stress of parents rising underfives; 4. To identify biggest problems of parents rising underfives.
Method of research. Research has been made in spring of 2008, in Lithuania` underfives education institution, which has been selected from 10 regions. Anomie questionnaire for the parents, rising underfives, has been used in research. Questionnaire consists of 55 questions. There are three types of questions in questionnaire: closed-ended type, half closed-ended type and open-ended type. Parents for questionnaires were selected by random selection method. Statistical analyze of data was made using programs: Microsoft Windows Excel program and SPSS program 13.0 version.
Results: families` lifestyles, socioeconomical living conditions, stress suffered by parents and problems, which arise rising underfives, were explored. Approximately haft of homes and two fifth parents has a high education. Every tenth family do not have they own home. Families‟ lifestyles not always strengthen health. Two thirds of children at least ones a day have fresh vegetable and fruits. Two fifth of children every day eats sweets. Approximately two thirds parents and two fifth children never exercise. Much of time children spend in front of television or computer. Part of children goes to bed late and leaves
one`s bed early in the morning. Three quarters of parents and two third of children wash they teeth two or more times a day. More then two thirds and every twentieth mother smokes regularly.
Quarter of mothers with high education started to wash teeth for children after first one eruption. Two thirds mothers with high education and just half mothers with lower education says, that they children eats vegetables at least one time a day. In families with high education harmful habits are less common.
About two thirds of parents are content about their work activity. Two thirds of parents in the end of work day feel totally exhausted in physical and mental way. Rising children third of the parents most are worried about children` health. That there are no problems rising children, told every fifteenth family.
Conclusion: 1. Families` lifestyle is not healthy. Fresh vegetables and fruits use is not sufficient for underfives. Children are eating often sweet and deserts. Physical activity of families is not sufficient. Big part of time children spends in front of television and computer in passive way. Families` members do not pay enough attention to mouth hygiene. Harmful habits are common among parents. Just half of parents have high education. Not all families have family life, that they would like to. 2. It is defined that better life has families with high education. Education of mothers as well as material situation of families has influence on children` nutrition. Parents with high education take more care of month hygiene too. More time for children can give mothers with lower education. 3. About two thirds of parents have work they do like. Some part of parents gets physically and mental exhausted in the end of the day, they are stressed. 4. Parents are most worried about health of their children. Education of children rise problems for parents often. Mothers communicate with children more than fathers. Parents wants more safe playing-fields would be fitted.
TURINYS
SANTRUMPOS...7
ĮVADAS...8
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...10
2. LITERATŪROS APŢVALGA...11
2.1. Sveikos gyvensenos samprata. Socioekonominiai veiksniai ir sveikata...11
2.2. Sveikatos ugdymas bei stiprinimas...13
2.2.1. Sveikatos ugdymas...13
2.2.2. Formalusis sveikatos ugdymas...15
2.2.3. Sveikatos stiprinimas...16
2.3. Šeimos poveikis vaikų sveikatai...17
2.4. Veiksniai, turintys įtakos sveikatai...18
2.4.1. Veiklos ir poilsio organizavimas...18
2.4.2. Vaikų psichikos sveikata...19
2.4.3. Mitybos įtaka sveikatai...21
2.4.4. Fizinis aktyvumas ir sveikata...23
2.4.5. Higiena. Dantys, jų prieţiūra...24
2.4.6. Ţalingi įpročiai...26
2.5. Stresas. Jo poveikis sveikatai...27
2.6. Geresnė sveikata visiems...28
3. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS...29
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...31
4.1. Situacija šeimoje...31
4.2. Šeimos gyvenimo būdas...41
4.3. Vaikų sveikatos sutrikimai...54
4.4. Gyvensenos įpročiai...56
4.5. Tėvų darbinė veikla ir psichologinė būsena...62
4.6. Ikimokyklinio amţiaus vaikus auginančių tėvų problemos...64
IŠVADOS...68
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...70
LITERATŪRA...71
SANTRUMPOS AKS – arterinis kraujospūdis
BMTI – biomedicininių tyrimų institutas CD – cukrinis diabetas
ES – Europos Sąjunga
GSI – galvos smegenų infarktas HN – higienos norma
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos KMU – Kauno medicinos universitetas lls – laisvės laipsnių skaičius
n – atvejų skaičius grupėje p – reikšmingumo lygmuo pav. – paveikslas
proc. – procentai
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija TV – televizija
ĮVADAS
Sveikata – viena svarbiausių ţmogaus vertybių. Būdami sveiki esame laimingesni, veiklesni, kūrybingesni. Ţmogaus sveikata turi būti pradedama rūpintis nuo maţens [1]. Sveikata vaikystėje apsprendţia viso likusio ţmogaus gyvenimo ir ateinančių kartų sveikatą. Laikotarpis nuo vaiko gimimo iki 5-6 metų yra lemiamas. Bloga sveikata ar ţalinga gyvensena vaikystėje gali sąlygoti blogą sveikatą visam gyvenimui, tai sukuria didelius sveikatos, finansinius bei socialinius sunkumus daugelyje šalių [2]. Šiandienos vaikai – tai rytdienos visuomenės piliečiai. Vaikų raida, patirtis, sugebėjimas priimti sprendimus bei veikti – yra jų gyvenimo kokybės sąlyga, o gyvenimo kokybės pagrindas – tai gera sveikata [3]. Ieškoma būdų, kaip uţtikrinti ne tik fizinės sveikatos išsaugojimą bei stiprinimą, bet ir kaip garantuoti socialinį bei psichinį vaiko saugumą [1]. Augdamas šeimoje vaikas perima jos gyvenimo būdą, poţiūrį ir tradicijas, tačiau ne kiekvienoje šeimoje yra gaunama pakankamai įgūdţių ir ţinių apie sveikatą, išmokstama ją saugoti bei stiprinti. Ţmogaus sveikatą nulemia vaikystėje suformuoti sveikos gyvensenos įgūdţiai. Vaikai auga sveiki, kai rūpinamasi ir ugdoma jų fizinė ir psichikos sveikata, tačiau paskutiniųjų metų tyrimų duomenimis nustatyta, kad geros sveikatos vaikų vis maţiau [4].
Lietuvoje ikimokyklinio amţiaus vaikai sudaro apie 7,5 proc. gyventojų populiacijos. Formalaus ikimokyklinio ugdymo laikotarpiu vaikai įgyja daug gyvenimo, asmens higienos įgūdţių. Didelė dalis jų išlieka iki pat senatvės. Dar didesnę reikšmę ugdant vaikus turi šeima. Šeima veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės [5], ji perduoda vaikams savo vertybes.
Ţmogaus gyvensenos pagrindai jau susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir vėliau reikia didelių pastangų jiems pakeisti. Taigi, akivaizdu, kad visuomenės sveikatos problemos formuojasi augančioje kartoje, todėl sveikatos ugdymui vaikystėje skiriamas pakankamai didelis dėmesys [6]. Sveikatos ugdymas bei stiprinimas vaikų darţelių veiklos programose uţima vis svarbesnę vietą ir numato sveikos gyvensenos ugdymą. Įrodyta, kad ţmonių gyvensena ir su ja susiję veiksniai turi didţiulę įtaką sveikatai. Ji priklauso nuo elementarių kasdieninių įpročių – racionalios ir subalansuotos mitybos, optimalaus fizinio aktyvumo, reguliaraus, pakankamo miego, švaros, higienos, pedagoginių sąlygų bei kitų paprastų reikalavimų, kurie turėtų būti vykdomi vaikų ir moksleivių ugdymo įstaigose [7]. Deja, yra pakankamai daug rizikos veiksnių, turinčių neigiamos įtakos sveikatai [3].
Uţ vaikų sveikatą pirmiausia atsakingi tėvai, paskui pedagogai bei visuomenė. Kai šiems klausimams daugiau skiria dėmesio formalaus ugdymo įstaigos bei šeima ir visuomenė, galima pasiekti geresnių sveikatinimo rezultatų.
Jau daugelį metų tiriama suaugusių ţmonių gyvensena. Šie tyrimai atliekami kas dvejus metus. Tačiau Lietuvos šeimų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, gyvensenos tyrimų atlikta labai maţai [8; 9], todėl šio darbo tikslas ir buvo įvertinti Lietuvos šeimų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, gyvensenos ypatumus.
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti Lietuvos šeimų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, gyvensenos ypatumus.
Darbo uţdaviniai:
1. Išanalizuoti šeimų gyvensenos ypatumus ir socioekonominius veiksnius. 2. Nustatyti šeimų gyvensenos ir socioekonominių veiksnių sąsajas.
3. Įvertinti tėvų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, patiriamą stresą.
2. LITERATŪROS APŢVALGA
2.1. Sveikos gyvensenos samprata. Socioekonominiai veiksniai ir sveikata.
Sveikatos sąvoka įvairioje literatūroje aprašoma nevienodai ir priklauso nuo poţymių bei charakteristikų, kurios yra akcentuojamos. Tačiau sveikata visada yra siejama su pilnaverčio gyvenimo galimybėmis. Tai ţmogaus organizmo darnos matas, kuris leidţia dirbti, kurti, atlikti reikšmingus darbus. Gera sveikata suteikia galimybę ţmogui siekti bei įgyvendinti savo gyvenimo tikslus ir siekius, įveikti iškilusias kliūtis bei nemalonumus, išreikšti save kūrybišku darbu [7]. Vaiko sveikata – tai normalus vaiko fizinis ir protinis vystymasis bei galėjimas dalyvauti visaverčiame gyvenime [10]. Šiuo metu yra daug sveikatos apibrėţimų, tačiau populiariausias – Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) (1948 m.) pateiktas sveikatos apibrėţimas: „Sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalių nebuvimas“. Šis sveikatos apibrėţimas pirmasis apėmė ne tik biomedicininę sveikatos sampratą, bet ir psichosocialinius aspektus, todėl yra gana paţangus. Į sveikatą pradėta ţiūrėti platesne prasme, kaip į visumą, susidedančią iš sričių, kurios yra priklausomos:
Fizinę sveikatą lemia geras mūsų kūno funkcionavimas ir visų organizmo sistemų sveikumas.
Protinė sveikata susijusi su būdais, kuriais mes renkame ţinias iš įvairiausių šaltinių ir gebame jomis pasinaudoti.
Emocinė sveikata padeda mums suprasti savo jausmus ir išmokti pagrįstai juos reikšti.
Visuomeninė sveikata susijusi su mūsų poţiūriu į save, kaip visuomenės narius. Ji atspindi mūsų santykius su šeima, draugais, bendradarbiais ir kitais ţmonėmis, su kuriais bendraujame.
Asmeninė sveikata priklauso nuo asmens sugebėjimo įsilieti į socialinę ir gamtinę aplinką ir prisitaikyti prie pokyčių. Asmeninė sveikata priklauso ir nuo savivokos, t.y. kaip mes suprantame asmeninę sveikatą, laimę, sėkmę.
Dvasinė sveikata – gyvybiškai svarbi bendrai mūsų sveikatai, susijusi su mūsų būties esme. Ji – mūsų egzistencijos šerdis, kuri palaiko ir padeda suvokti kitas penkias sveikatos dalis. Jei kas nors nutinka vienai iš sričių, neišvengiamai paveikiamos ir kitos sritys [6].
Sveikata turi įtakos mūsų siekiams ir rezultatams. Sveikata ir gyvenimo įgūdţiai lydi mus nuo gimimo ir yra tarpusavyje susiję. Tačiau ugdymo procese sveikata ir su ja susijusių gyvenimo įgūdţių ugdymas vis dar nėra prioritetinės grandys [11].
Paveldėtą sveikatą maţai galima pakeisti, o jeigu sveikatos prieţiūros sistema orientuota teikti gydymo paslaugas, ji taip pat nedaug prisideda stiprinant ţmogaus sveikatą. Taigi, visuomenės sveikatos stiprinimo procese pagrindinis vaidmuo tenka sveikatą palaikančiai aplinkai bei sveikai gyvensenai [12]. Vaiko sveikata formuojama dar jam negimus ir priklauso nuo tėvų sveikatos, apvaisinimo, motinos gyvensenos, aplinkos. Labai didelę įtaką ţmogaus gyvenimo būdui daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės laikotarpis. Vaikas pradeda paţinti pasaulį, kaupia socialinį patirtį, įgyja ţinių bendraudamas su tėvais, artimaisiais, mėgdţiodamas jų elgesį, atkartodamas jį savo ţaidimuose [13]. Vaikystėje sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos, o vėliau šeima veikia tarsi tarpininkas tarp vaiko ir ugdymo įstaigos [14], kuri yra antroji, po šeimos, sveikatos ugdymo sistemos pakopa. Taigi, darţelio paskirtis – padėti šeimai ugdyti ir auklėti vaiką, sudaryti tinkamas sąlygas vaiko fizinei, psichinei ir socialinei raidai. Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose vaikų sveikatos saugojimui bei stiprinimui reikėtų skirti daugiau dėmesio, kadangi šiuo metu išugdytos vaikų nuostatos bei poţiūris išlieka visam gyvenimui, lemia jų įpročius ir elgesį ateityje [12].
Sveika gyvensena – tai elgsena, kuri padeda palaikyti ir stiprinti sveikatą. Svarbiausia šiandieną – išugdyti ţmogų, kuris sugebėtų gyventi atsiţvelgiant į gamtos dėsnius, mokėtų paţinti save ir kitus, suvoktų savo individualumą ir unikalumą, mokėtų naudotis gaunama informacija, stebėtų ir analizuotų savo ir kitų patirtį bei sugebėtų daryti išvadas ir rastų problemų sprendimo būdus. Svarbu šviesti ir mokyti vaikų tėvelius, visuomenę, pedagogus, galinčius uţtikrinti vaikų dvasinį, fizinį, psichinį, emocinį, moralinį ir socialinį saugumą ir sveikatą, būti geranoriškais, kūrybingais, veikliais bei tikinčiais geresniu gyvenimu, kurie mylėtų save ir kitus, mokėtų išklausyti ir suprasti, padėti ir pasidţiaugti savo ir kitų sėkme bei teigiamomis emocijomis, siekiais bei atliktais darbais [15].
Šiuolaikinėje vaiko sveikatos raidos koncepcijoje teigiama, kad daugelio lėtinių neinfekcinių ligų, kurios pasireiškia suaugusiems ţmonėms, prieţastys glūdi vaikystėje [32]. Lietuvoje atliktų epidemiologinių tyrimų metu nustatyta, kad daugiau kaip pusė mokyklinio amţiaus vaikų veikia lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksniai: vaikai rūko, yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, nesveikai maitinasi, turi padidėjusį arterinį kraujospūdį (AKS) [16; 17; 18].
Pasaulinė sveikatos organizacija XXI amţiuje skelbia tokį nekintamą tikslą, visapusišką sveikatą visiems ir kelia du uţdavinius:
saugoti bei stiprinti sveikatą visą gyvenimą;
maţinti labiausiai paplitusių ligų ir pakenkimų daţnumą [5]. Sveikatai įtakos turi keletas veiksnių. Tai:
paveldėjimas arba biologinės organizmo savybės;
aplinka, kuri apima fizinius, psichologinius ir socialinius veiksnius. Taip pat šiai grupei galima priskirti sveikatos apsaugą – medicinos išsivystymo bei pagalbos lygį;
gyvensena – tai ţmogaus pastangos ir galimybės saugoti bei stiprinti sveikatą. Tai svarbiausias iš visų veiksnių, turinčių įtakos ţmonių sveikatai.
Mokslininkų manymu, pirmosios dvi veiksnių grupės nulemia tik apie 50,0 proc. įvairių sveikatos problemų. Sveikatos apsaugos lygis gali lemti ne daugiau, kaip 10,0 proc. sveikatos. Likusią dalį sveikatos problemų (50,0 proc.) nulemia pats ţmogus, savo elgesiu bei gyvenimo būdo pasirinkimu [6].
Socioekonominiai veiksniai ir sveikata. Sveikata priklauso nuo gyvenimo kokybės, socialinių aplinkybių bei ekonominių sąlygų [7]. Gyventojų sveikatos skirtumai būdingi daugumai Europos valstybių. Nustatyta, kad sveikatos skirtumai priklauso nuo ekonominių, kultūrinių, psichologinių ir socialinių, aplinkos bei gyvensenos veiksnių [19]. Socialinę – ekonominę padėtį geriausiai apibūdina išsilavinimas, profesija ar darbo pobūdis bei pajamos [21]. Blogos ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos neigiamai veikia ţmogaus sveikatą, o pirmiausia ţaloja vaikų, kaip paţeidţiamiausios visuomenės dalies, sveikatą [7]. Prasta šeimos socialinė padėtis sąlygoja didesnį sergamumą įvairiomis ligomis, traumų ir nelaimingų atsitikimų riziką, ir atvirkščiai – geresnės šeimos socialinės ekonominės sąlygos lemia geresnius bendravimo bei saugos šeimoje ir mokykloje įgūdţius [5].
2.2. Sveikatos ugdymas bei stiprinimas
2.2.1. Sveikatos ugdymas
Kad ţmogus sugebėtų išsaugoti savo sveikatą, jis visų pirma turi to norėti ir ţinoti, kaip tai padaryti. Taip pat reikia nemaţai valios pastangų, kad būtų galima pasiekti šio tikslo. Viena svarbiausių sveikatos stiprinimo grandţių – sveikatos ugdymas. Sveikatos ugdymas –
kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti ţinias apie būdus, kaip išsaugoti ir stiprinti sveikatą, įdiegti teigiamą poţiūrį į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, formuoti sveikatą stiprinančio elgesio įgūdţius [6]. Sveikos gyvensenos ugdymo tikslas – ugdyti ikimokyklinukų sveiką gyvenseną [21]. Kaip nurodo Pasaulinė sveikatos organizacija, 49,0-53,0 proc. sveikatą lemia ţmogaus pasirinktas gyvenimo būdas. Taigi, itin svarbus sveikatos stiprinimo veiksnys yra sveiko gyvenimo būdo formavimas nuo vaikystės. Augantis vaikas yra imlus ir labai paţeidţiamas, todėl vaikui reikia suteikti ţinių, rodyti atitinkamą pavyzdį bei ugdyti įgūdţius, kad vaikas išmoktų įvertinti neigiamus reiškinius, išsiugdytų teigiamas nuostatas, išmoktų prisiimti atsakomybę dėl savo ir kitų sveikatos [22].
Sveikatos ugdymas ypač reikšmingas vaikystėje ir paauglystėje, kai formuojasi ţmogaus pasaulėţiūra ir elgsena. Kadangi šiose amţiaus grupėse ţalingi įpročiai dar nėra tvirti, sveikatos ugdymas ypač naudingas ir efektyvus. Daugelyje šalių vaikų darţeliuose ir mokyklose, įtraukiant šeimas, įgyvendinamos valstybinės sveikatos ugdymo programos [6].
Sveikatos ugdymas – tai tikslingas ir planingas darbas, ugdytojo (auklėtojo, mokytojo, tėvų) ir ugdytinio bendradarbiavimas, per kurį realizuojama tam tikra sveikatos būklės gerinimo ir asmenybės ugdymo programa. Ugdytojas, kontaktuodamas su ugdytiniu, siekia pateikti ir įtvirtinti ţinias apie sveikatos saugojimo ir stiprinimo galimybes, ugdyti teigiamas sveikatos ir elgesio nuostatas, įtvirtinti sveikatą stiprinančio elgesio įpročius ir įgūdţius. Tai bendravimas, kuris kuria asmenybę ir jos sveikatą, palaikant ryšį su aplinka bei ţmonijos sukurtomis sveikatos vertybėmis. Sveikatos ugdymas – tai permanentinis procesas, t.y. trunkantis visą gyvenimą. Jis ypatingai reikšmingas vaikystėje ir paauglystėje; tuomet, kai ţmogus auga, bręsta, įgyja gebėjimą pasirūpinti savimi bei savo sveikata. Tie metai yra patys reikšmingiausi, nes šiuo laikotarpiu formuojami sveikatos pamatai bei asmenybė [7]. A. Zaborskio ir kt. (1996) atliktais tyrimais nustatyta, kad dar ankstyvoje vaikystėje formuojasi biologiniai sveikatos rizikos veiksniai, tokie, kaip antsvoris, padidėjęs AKS, sutrikusi medţiagų apykaita. Atsiranda ir rizikingas elgesys – rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali mityba, fizinis pasyvumas [23].
Sveikatos ugdymo tikslas – siekti, kad pats ţmogus tobulėtų fiziniu, psichiniu, socialiniu poţiūriais, tai reiškia, kad kurtų savo asmenybę ir saugotų savo sveikatą [7]. Sveikatos ugdymo sąvoka yra glaudţiai susijusi su sveikatos stiprinimo sąvoka.
Sveikatos ugdymo modelis susideda iš:
ţinių apie sveikatą suteikimo tėvams, pedagogams, vaikams; patikrinimo, ar gautos ţinios yra įvaldomos;
tinkamos elgsenos formavimo [15].
Ţmogaus elgesys ir gyvenimo būdas keičiasi augant ir priklauso nuo ugdymo šeimoje, vaikų darţelyje, mokykloje bei supančios aplinkos. Vienai ugdymo institucijai spręsti šiuos uţdavinius per sunku. Kita vertus, nei vaikų darţelis, nei mokykla negali atlikti tėvų funkcijos. Šeimoje vaikai praleidţia daug laiko ir jie čia turi būti mokomi naudingo sveikatai gyvenimo būdo, derinant bendrus veiksmus su ugdymo institucija. Tėvai, šeima, ugdymo institucija labiausiai veikia vaiko elgesio ir gyvenimo būdo formavimąsi. Šeima, bendravimas su tėvais, santykiai su auklėtojais ir mokytojais, tarpasmeniniai vaikų santykiai, mokslo laimėjimai, integracija į kolektyvą veikia vaikų ir paauglių sveikatą. Vaikų sveikatai neigiamą įtaką daro blogas mikroklimatas grupėje, klasėje ir mokykloje, komplikuota sąveika su tėvais, auklėtojais ir draugais, dėl to vaikai jaučia psichosomatinius negalavimus, patiria liūdesio ir prislėgtumo būseną, jaučiasi nelaimingi ir vieniši [7]. Tėvų nesugebėjimas materialiai ir psichologiškai rūpintis vaikais yra pagrindinis sveikatą ţalojantis veiksnys. Tėvai tiesiogiai formuoja sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai (savo pavyzdţiu) šeima moko vaikus, kaip reaguoti į stresą, nesėkmes, formuoja poţiūrį į sveikatai kenksmingus veiksnius (pavyzdţiui, rūkymą, alkoholio vartojimą, neracionalią mitybą) [5].
2.2.2. Formalusis sveikatos ugdymas
Sveikos gyvensenos ugdymas yra vienas efektyviausių būdų padėti ţmogui būti sveikam: įgyti praktinių įgūdţių, leidţiančių prieinamomis priemonėmis sistemingai stiprinti sveikatą, priimti tinkamus sprendimus, nuolat rūpintis bei suvokti atsakomybę uţ savo ir artimųjų sveikatą, išlaikyti ją kiek įmanomą geresnę įvairiose gyvenimo situacijose, naudotis naujausia visuomenei teikiama informacija apie sveikatos išsaugojimą bei stiprinimą [15]. Pertvarkant visuomenės sveikatos prieţiūros sistemą visų pirma turi būti pakeistas visuomenės poţiūris į sveikatą. To galima pasiekti mokant ţmogų rūpintis savo sveikata, t.y. nuo vaikystės ugdant teigiamas nuostatas ir įgūdţius. Nepakanka vien tik aiškinimo, kas naudinga, o kas ţalinga. Kartu turi būti ugdomi atitinkami įpročiai ir įgūdţiai, sudaroma galimybė rinktis atitinkamą gyvenimo būdą. Sveikatos ugdymo tikslai turėtų būti įtraukti į bendruosius ugdymo tikslus. Taip ugdydami jauną asmenybę ir jos poţiūrį, galime išlaikyti bei stiprinti sveikatą [24]. Ugdymo programose nemaţai dėmesio skiriama vaiko aktyvumui, vaizduotės ir kūrybos ţadinimui bei pabrėţiama vaiko ugdymo per veiklą svarba [6]. Daug laiko ir dėmesio turi būti skiriama vaikų ţaidybinei veiklai, kadangi ji padeda vystyti motoriką, judesių koordinaciją, orientaciją, kūrybiškumą, mąstymą [11].
Vis daugiau šalių pereina prie spiralinės sveikatos ugdymo programos, kai pagrindiniai klausimai tam tikrais intervalais kartojami viso mokymosi metu, ir tai, kas išmokta anksčiau, toliau būna kartojama bei stiprinama [24]. „Spiralinė“ ugdymo programa reiškia, kad mokantis einama ne tik aukštyn, bet ir platyn. Spiralinė programa patogi planuojant nuoseklų sveikatos ugdymą [6].
2.2.3. Sveikatos stiprinimas
Vienas išskirtiniausių šiuolaikinės sveikatos sampratos bruoţų – visos visuomenės, jos struktūrų bei individų atsakomybė uţ savo ir kitų sveikatą bei aktyvus dalyvavimas sprendţiant sveikatos problemas. Sveikatos stiprinimo idėją pasiūlė PSO. Sveikatos stiprinimas – tai procesas, suteikiantis ţmonėms ne tik daugiau galimybių rūpintis savo sveikata, bet ir ją gerinti [6]. Šis procesas yra visos visuomenės rūpestis, sistemingas ir nuolatinis darbas. Uţ sveikatos stiprinimą atsakinga visa bendruomenė. Tai ne tik medicinos darbuotojai, bet ir auklėtojai, mokytojai, tėvai. Sveikatos stiprinimo principai reikalauja, kad procese dalyvautų visa visuomenė, kuri pasirinktų sveiką gyvenseną, kontroliuotų sveikatai ţalingus aplinkos veiksnius, vyktų šeimos ir ugdymo institucijų bendradarbiavimas bei būtų tobulinama sveikatos politika [7].
Sveikatos stiprinimo veiklos sfera labai plati ir apima: visuomenės politiką, padedančią stiprinti sveikatą; aplinką, padedančią gerinti sveikatą;
stengiasi įtraukti į sveikatos stiprinimą bendruomenę;
tobulina individualias sveikatos stiprinimo ţinias bei įgūdţius;
orientuoja sveikatos prieţiūros tarnybas į ligų profilaktiką ir sveikatos stiprinimą.
Praktinė sveikatos stiprinimo veikla jungia tris tarpusavyje susijusias sferas: sveikatos ugdymą;
ligų profilaktiką; sveikatos apsaugą.
Šios tarpusavyje susijusios sferos rodo įvairias sveikatos stiprinimo galimybes, kurios negali būti viena nuo kitos atskirtos [6].
2.3. Šeimos poveikis vaikų sveikatai
Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amţiaus vaikai daug laiko praleidţia šeimoje. Vaiko sveikatos nuostatų formavimasis ten ir prasideda. Jeigu tėvai rūpestingi, suvokia savo pareigų prasmę, atsakingai atlieka savo pareigas, sąmoningai ugdo vaikų sveikatą, sudaro palankias sąlygas augti ir bręsti atsakingai asmenybei, tai jų įtaka labai didelė [7]. Vaikai savo įvaizdį ir gyvensenos sampratą pradeda kurti jau ankstyvoje vaikystėje, bendraudami su jiems artimais ţmonėmis. Svarbus vaiko socialinio vystymosi etapas – mokymasis gyventi su kitais, visuomenės ir jos vertybių paţinimas, elgesio taisyklių, kurių mes visi laikomės, supratimas [6]. Sveikatos ugdymas negali būti išspręstas vien medikų pastangomis ir medicinos mokslo laimėjimais. Tačiau, tyrimų duomenimis, apie sveikatą ţalojančius veiksnius su vaikais kalbasi tik 31,0 proc. tėvų [7]. Uţ vaikų sveikatą atsakingi tėvai, pedagogai ir visa visuomenė. Geresnio sveikatinimo rezultatų pasiekiama, kai daugiau dėmesio šiems klausimams skiria vaikų darţelis, vėliau mokykla, o nuolat – visuomenė ir šeima. Individo socializacija prasideda šeimoje. Čia vaikas įgyja elementarių ţinių, išmoksta kultūros, higienos įgūdţių, perima šeimos gyvenimo būdą, formuojasi vertybinės nuostatos, sveikatos elgsena. Vaikas pamėgdţioja tėvų ir kitų savo šeimos narių elgesį. Šeimoje vaikai praleidţia daug laiko, todėl ji yra svarbi jaunų ţmonių sveikatos ugdymo terpė ir jos galios yra labai didelės. Būtina vienodais reikalavimais ugdymo įstaigoje ir šeimoje grįsti vaiko gyvenimą ir veiklą. Vaikų darţelio auklėtojai bendradarbiauja su šeima, siekdami stiprinti vaikų sveikatą, išugdyti sveikatai naudingus įgūdţius [7]. Tėvai yra gyvensenos modelis vaikams [25]. Šeimoje turi būti sudaryta vaikui saugi, sveikatai palanki mokymosi, ţaidimų ir gyvenimo aplinka, ugdomas pozityvus poţiūris į sveiką gyvenseną, palaikomi ryšiai su vaikų gydytoju ir sveikatos prieţiūros įstaigomis.
Paţintinis, socialinis ir emocinis vaiko vystymasis bus visavertis tik tuo atveju, jei šeimoje vyraus pozityvi aplinka, jei tėvai skatins sveiką vaiko gyvenseną ir formuos atitinkamus įgūdţius. Deja, daugelio tyrimų metu nustatyta, kad didelė dalis vaikų neturi tokių idealių sąlygų [14].
Sveikatos ugdymo sėkmę šeimoje lemia šie veiksniai: pozityvus tėvų poţiūris į sveikatą;
teigiamas pavyzdys vaikams;
sukuriama palanki sveikatai fizinė aplinka (gyvenamųjų patalpų būklė, baldai, apšvietimas, mityba bei kitos sąlygos);
šeimos mikroklimatas, psichoemocinė atmosfera, šeimos narių bendravimas, šeimos vertybės bei tradicijos;
materialinis šeimos gyvenimo lygis, tėvų išsilavinimas.
Kiekvienos šeimos gyvenimo būdas yra savitas, jis formuoja vaiko gyvenimo būdo suvokimą. Šeimos terpėje gimsta ir auga vaikai, jų poţiūrį į gyvenimo būdą ir sveikatą sąlygoja jos ypatumai [7].
Vaikystėje sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos funkcionavimo, kuris susijęs su jos narių charakteristikomis: gabumais, kasdienine veikla, įsitikinimais, vertybėmis, patirtimi. Šeima veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Tėvai tiesiogiai kuria sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Sąmoningai ir nesąmoningai šeima moko vaikus, kaip reaguoti į stresą, nesėkmes, formuoja poţiūrį į sveikatai kenksmingus veiksnius. Vaikams ypač svarbi šeima ir viskas, kas joje vyksta. Šeima gali būti įvairios sudėties: vieno iš tėvų, abiejų tėvų, gali būti seneliai ar kiti giminaičiai. Kartais visą šeimą ar mamą gali pakeisti senelis, teta ar dėdė. Vaikas gali turėti dvi mamas (tikrąją ir tą, kurią tėtis vedė antrą kartą) ar du tėčius. Bet šeima turi didţiausią įtaką vaiko ankstyvam socialiniam vystymuisi, nes joje yra padedami gyvenimo drauge su kitais pagrindai [6].
2.4. Veiksniai, turintys įtakos sveikatai
Šiandienos vaikai – būsimieji visaverčiai ateities piliečiai. Jų asmenybės raida, tobulėjimas, patirtis, gebėjimas savarankiškai veikti ir priimti sprendimus yra tolesnės paţangos bei jų gyvenimo kokybės prielaida. Šios pagrindas yra sveikata. Tačiau yra nemaţai rizikos veiksnių, darančių neigiamą poveikį sveikatai. Svarbiausi gyvenimo būdo veiksniai, turintys įtakos sveikatai yra mityba, fizinis aktyvumas, ţalingi įpročiai [26] bei veiklos ir poilsio organizavimas.
2.4.1. Veiklos ir poilsio organizavimas
Svarbi harmoningo vystymosi ir sveikatos saugojimo bei stiprinimo sąlyga – tinkamas veiklos ir poilsio organizavimas [4; 27]. Svarbus poilsio elementas – miegas [11]. Miegas – tai natūralus organizmo poreikis bei pagrindinė poilsio forma, kuri grąţina organizmui jėgas, turi įtakos darbingumui bei pervargimo profilaktikai. Tai, kiek vaikas turi miegoti, priklauso
nuo jo amţiaus [28]. Skirtingo amţiaus vaikų darbo ir poilsio reţimas organizuojamas pirmiausia atsiţvelgiant į jų amţių, anatomines ir fiziologines savybes, aukštosios nervinės veiklos ypatybes, sveikatos būklę bei kita [27]. Kuo maţesni vaikai, tuo daugiau laiko reikia skirti miegui [11]. Maţi vaikai turėtų miegoti 15-17 valandų per parą, o mokyklinio amţiaus vaikams pakanka 8-9 valandų poilsio [28]. Idealu, kai vaikas per parą miega du kartus – dieną ir naktį. 3-5 metų amţiaus vaikai turėtų miegoti ne maţiau kaip 12,5 valandos, iš jų 1,5-2 valandas dienos metu. 5-7 metų vaikai turėtų miegoti ne maţiau kaip 10 valandų naktį bei 1,5 valandos – dieną [11; 27].
Atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad net 15,0 proc. 2-15 metų vaikų vėlai gulasi miegoti [28], vadinasi vaikai pakankamai nepailsi. Vaikystėje yra nepalankus ne tik vaiko miego laiko sutrumpėjimas, bet ir vaiko miegojimo sąlygos. Be galo yra svarbi miego aplinka, tai, ką vaikas veikia prieš eidamas miegoti bei miegojimo reţimas. Uţmigimo bei pabudimo laikas visada turėtų būti vienodas, o miego trukmė pakankama [29].
Tam tikros veiklos ir poilsio planavimas – tai racionalus įvairių veiklos ir poilsio rūšių derinimas. Veiklos ir poilsio kaita teigiamai veikia vaikų, paauglių, jaunimo ir suaugusių ţmonių fizinį išsivystymą, sveikatą, protinį ir fizinį darbingumą, psichologinę bei emocinę būseną. Tinkamai sudarytas veiklos ir poilsio reţimas padeda vaikams, paaugliams ir jaunuoliams įveikti raidos problemas [11].
Ikimokyklinuko dienos reţimas gali būti bendras arba individualus. Jis turi atitikti vaiko poreikius bei amţiaus ypatumus. Laikydamiesi veiklos ir poilsio reţimo, ikimokyklinukai lengviau prisitaiko prie kintančios aplinkos, maţiau serga, geriau valgo [11].
2.4.2. Vaikų psichikos sveikata
Psichikos sveikata – tai sudedamoji sveikatos dalis. PSO psichikos sveikatą apibrėţia kaip geros savijautos būklę, kai ţmogus geba atskleisti savo sugebėjimus, įveikti gyvenimo negandas, produktyviai dirbti. Psichikos sveikata turi sąsajas su fizine sveikata bei ţmogaus elgesiu. Gera psichikos sveikata neatsiejama nuo gyvenimo kokybės ir kasdieninės ţmogaus veiklos – poilsio, mokslo, darbo [30].
Aktyvi vaiko raida kelia jam didţiulius iššūkius – maţasis nuolat turi įveikti savo amţiaus tarpsniui būdingas problemas. Stresą keliančios situacijos skirtingais amţiaus laikotarpiais vis kitokios. Jei suaugusieji tinkamai elgiasi su vaiku, šis natūraliai įveikia iškilusius sunkumus ir taip yra ugdomi problemų sprendimo įgūdţiai. Jei suaugusieji netinkamai reaguos į vaikui kylančius sunkumus, vaiko amţiui būdingos problemos gali virsti
elgesio sutrikimais [31]. Nesilaikymas psichinės higienos reikalavimų gali sukelti nuovargį, irzlumą, nepasitenkinimą [5]. Gero emocinio vystymosi pagrindas – saugumo jausmas. Jį vaikas turėtų jausti nuo gimimo. Visi vaikai turi jaustis reikalingi, mylimi bei saugūs [30].
Stabilūs socialiniai santykiai pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais veikia ţmogaus psichikos formavimąsi ir sugebėjimą kovoti su stresinėmis situacijomis visą likusį gyvenimą. Vaikystėje patirti geri santykiai sudaro tvirtą sveikatos pamatą ateityje [32]. Tačiau vis daugiau vaikų tampa socialinių blogybių aukomis. Greta įprastinės, tradicinės šeimos, atsiranda šeimų, kuriose vaikus priţiūri įtėviai, seneliai ar kiti giminaičiai. Taip pat daugėja nepilnų šeimų, kuriose vaikai daţniausiai auga tik su mama ir labai retai – tik su tėvu. Daugėja ir tokių vaikų, kurie turi abu tėvus, tačiau su jais nesimato, nes tėvai gyvena ir dirba uţsienyje [33]. Pagrindinis vaiko asmenybės vystymosi šaltinis yra jo tėvų branda ir darnumas; tėvai rodo pavyzdį, kuriuo vaikai, sąmoningai ar ne, seka [30].
Paskutiniuoju metu psichikos sveikatai pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio [33]. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, vaikų iki 15 metų psichikos ir elgesio sutrikimų skaičius per paskutinįjį dešimtmetį labai išaugo: nuo 1990 m. iki 1999 m. rodikliai kiekvienais metais didėjo tolygiai: nuo 3,1 iki 21,3 atv./1000 vaikų, o 2001 m. šių sutrikimų skaičius padvigubėjo [31; 33].
Tyrimais, kurie buvo atlikti Anglijoje (1986 m.), nustatyta, kad 22,0 proc. 7-11 metų vaikų, kurie atvyko pas šeimos gydytoją, turėjo psichinių bei psichosomatinių sutrikimų. Šiuos vaikus gydytojai konsultavo dėl somatinių nusiskundimų [9]. PSO prognozuoja, kad ateityje psichikos sutrikimai gali tapti pagrindine sergamumo ir mirtingumo prieţastimi [33].
Olandijoje buvo atlikta keletas tyrimų, kurie atspindi specifinius psichosocialinio elgesio simptomus (miego sutrikimus, naktinį šlapimo nelaikymą). F. C. Verhulst (1986), naudodamas plačią anketą ir standartizuotus psichosocialinių (elgesio ir emocinių) problemų tyrimo metodus, ištyrė 8-11 metų vaikus ir nustatė, kad 7,0 proc. vaikų turėjo sunkių psichologinių problemų. Panašūs rezultatai gauti tiriant vaikų psichosocialines problemas JAV [34].
Atlikto ilgalaikio tyrimo duomenimis, nustatyta, kad net 90,0 proc. 2-14 metų amţiaus vaikų vargino įvairios specifinės baimės. Jei tėvų ir pedagogų padedamas vaikas įveikia jo amţiui būdingas problemas, jis yra laimingesnis, nepatiria sunkių stresinių išgyvenimų, jį lydi sėkmė [35].
2.4.3. Mitybos įtaka sveikatai
Per paskutiniuosius trisdešimt metų ţymiai padaugėjo antsvorio ir nutukimo problemų turinčių Europos Sąjungos (ES) gyventojų, ypač vaikų, kurių, 2006 metais buvo 30,0 proc. Tai parodo blogėjančias ES gyventojų netinkamos mitybos ir nepakankamo fizinio aktyvumo tendencijas [36].
Racionali mityba yra tada, kai vaikas su maistu gauna visų jo organizmui reikalingų maisto medţiagų ir tokiais kiekiai, kokius organizmas geriausiai pasisavina. Svarbiausia, kad maistas būtų įvairus ir tinkamai parinktas [37]. Sveika mityba padeda ne tik saugoti ir stiprinti sveikatą, bet ir išvengti daugelio ligų. Tik sveika mityba dar negarantuoja, kad sveikata bus gera, tačiau suteikia galimybę sveikatos išsaugojimui ir stiprinimui. Sveika ir pilnavertė mityba turi įtakos fiziniam ir protiniam ţmogaus vystymuisi, darbingumui bei ilgaamţiškumui. Sveika mityba – tai sveikatos pagrindas [38]. Dėl netinkamos mitybos trūksta pagrindinių maisto medţiagų, silpnėja vaiko organizmo apsauginės savybės, atsparumas ir vaikas greičiau suserga [37]. Daugumos Lietuvos gyventojų mityba nėra tinkama: vartojama per daug riebalų, ypač gyvulinės kilmės, per maţai valgoma darţovių ir vaisių [26]. Vaikai yra viena paţeidţiamiausių visuomenės grupių, nes jie yra priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kurie juos maitina, ugdo [39]. Tėvai ir mokytojai turėtų mokėti įvertinti vaiko mitybą ir laiku pastebėti mitybos sutrikimus. Pagrindiniai kriterijai, kuriais turėtų būti remiamasi, yra vaiko išvaizda, svoris ir aktyvumas [40], svorio ir ūgio augimo kreivių harmoningumas.
Maţiems ir ikimokyklinio amţiaus vaikams šeima yra pirmasis pavyzdys, formuojantis maţųjų mitybos bei kitiems sveiko gyvenimo būdo įpročiams [37; 41]. Šio amţiaus vaikų artimiausioje aplinkoje esantys tėvai ir vyresni broliai ar seserys yra pagrindiniai pavyzdţiai. Tėvų poţiūris į maistą šiuo vaiko vystymosi tarpsniu yra labai svarbus. Jie yra atsakingi ir uţ visavertę vaiko mitybą. Labai svarbu, kad tėvai rodytų gerą pavyzdį vaikui, mokytų rinktis sveikus maisto produktus, nemaitintų jo itin riebiais patiekalais, nepratintų piktnaudţiauti saldumynais [37].
Tinkama mityba uţtikrina gerą visų organų ir organizmo sistemų funkcionavimą. Sveikai maitinamas vaikas normaliai auga ir vystosi, yra energingas, aktyvus, domisi įvairia veikla, gerai valgo ir pakankamai miega, yra normalaus ūgio ir svorio, laiku bręsta [40]. Vaikų racionali ir subalansuota mityba yra viena iš pagrindinių jų normalaus augimo ir fizinio, nervinio bei psichinio vystymosi sąlygų. Racionali vaikų mityba turi įtakos įgyjant
atsparumą įvairiems susirgimams ir kitiems neigiamiems aplinkos poveikiams. Tinkamai organizuota mityba turi būti nuosaiki, subalansuota, įvairi, reguliari [42].
Daţniausios netinkamos mitybos prieţastys: šeimos įtaka;
netinkami valgymo įpročiai;
blogas dienos reţimas: trūksta poilsio, buvimo ir ţaidimo gryname ore, per didelis fizinis krūvis, nuolat jaučiamas nuovargis;
bloga sveikatos būklė: ūmios ir lėtinės ligos, sugedę dantys, širdies ligos, alergija, cukrinis diabetas (CD), nerviniai sutrikimai ir kiti negalavimai [40]. Ikimokyklinio amţiaus vaikai daţniausiai valgo namuose, o jei lanko ikimokyklines ugdymo įstaigas, tuomet valgo ir namuose, ir šiose įstaigose. Vaikų mityba namuose labai priklauso nuo šeimos valgymo įpročių, nes tokio amţiaus vaikai valgo tai, ką valgo visa šeima [43]. Labai svarbu, kad vaikai valgytų pakankamai švieţių vaisių, uogų bei darţovių, nes tai pagrindinis mikroelementų ir vitaminų šaltinis, gertų pakankamai skysčių [43]. Gausus vaisių ir darţovių vartojimas teikia didţiulę naudą sveikatai: maţina nutukimo tikimybę, maţina sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis, galvos smegenų insultu (GSI), CD bei kai kuriomis vėţio rūšimis. PSO suaugusiesiems rekomenduoja suvalgyti maţiausiai penkias porcijas vaisių ir darţovių (apytikriai 400 g be bulvių) per dieną. Daugelis šalių turi panašias mitybos rekomendacijas. Kaip bebūtų, daugelyje šalių darţovių ir vaisių suvartojimas yra ţymiai maţesnis, ypač vaikų, negu yra rekomenduojama. Aukšta socioekonominė padėtis turi įtakos vaisių ir darţovių vartojimui tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų mityboje [41]. Nereikėtų pratinti vaikų valgyti saldainių bei kitų saldumynų, duoti gaiviųjų gėrimų, kuriuose yra dirbtinių saldiklių ir sintetinių daţiklių [43].
Vaikų mityboje taip pat turi būti pakankamai pieno ir jo produktų, kadangi pieno produktuose yra daug visaverčių baltymų ir lengvai pasisavinamo kalcio, reikalingo augančio vaiko organizmui: dantims ir kaulams. Su gyvūninės kilmės maistu vaikas gauna daug baltymų, sočiųjų riebalų rūgščių turinčių riebalų bei juose tirpių vitaminų ir mineralinių medţiagų [42]. Dėl jodo stokos gali sutrikti skydliaukės funkcija, sumaţėti darbingumas bei gebėjimas mokytis [43], todėl maisto gaminimui turėtų būti naudojama joduota druska.
Maistas – vienintelis plastinių medţiagų ir energijos šaltinis, kurios yra būtinos medţiagų apykaitai, daugumos organų bei organizmo sistemų formavimuisi, brendimui ir įvairių funkcijų tobulėjimui. Gaunamos su maistu medţiagas yra panaudojamos vaiko organizmo augimui. Joms oksiduojantis išsiskiria energija, kuri reikalinga organizme
vykstantiems procesams, judėjimui, kalbėjimui, mąstymui [42]. Normaliai fizinei ir protinei vaiko raidai yra pavojinga ne tik maisto stoka, taip pat yra pavojingas ir perteklius [37]. Jeigu maisto gaunama per daug, nesuvartotos maisto medţiagos perdirbamos ir kaupiamos organizme. Tuomet vaikas pradeda tukti, sutrinka jo medţiagų apykaita, maţėja aktyvumas [42].
Labai svarbu suformuoti tinkamus mitybos įpročius [43]. Mitybos gerinimas vaikystėje yra ypatingai svarbus, kadangi mitybos įpročiai formuojasi vaikystėje ir išlieka iki pat senatvės bei turi įtakos ilgam gyvenimui. Netinkama mityba vaikystėje gali sukelti sunkias sveikatos problemas, tokias kaip CD, antsvoris bei širdies ir kraujagyslių ligos, kurios daţniausiai yra siejamos su senatve [41].
2.4.4. Fizinis aktyvumas ir sveikata
Fizinio aktyvumo problema šiandien aktuali visais ţmogaus gyvenimo tarpsniais, tačiau pastaruoju metu visame pasaulyje stebimas maţėjantis vaikų fizinis aktyvumas ir su šiuo procesu susiję vaikų motorikos vystymosi bei sveikatos būklės pokyčiai [44], nutukimo atvejų gausėjimas. Vis daugiau skelbiama moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, jog fizinis pasyvumas yra ir hiperlipidemijos, nutukimo, II tipo CD, osteoporozės, kai kurių vėţio formų ligų rizikos veiksnys [45].
Judėjimas – viena iš svarbiausių organizmo funkcijų, pagrindinis ţmogaus organizmo veiklos stimuliatorius [40]. Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą bei gerovę [40; 46]. Pakankamas fizinis aktyvumas stiprina ir treniruoja visas organizmo sistemas [46]. Atsiţvelgiant į K. Kardelio (1998) tyrimų duomenis, 42,5 proc. berniukų ir 71,9 proc. mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. 6-17 metų berniukų fizinis aktyvumas 15,0-25,0 proc. didesnis negu mergaičių [47]. Kitų šalių autorių duomenimis, nustatytas maţėjantis vaikų fizinis aktyvumas [40].
Fizinis aktyvumas kinta visą ţmogaus gyvenimą ir priklauso nuo amţiaus, genetinių savybių, lyties, savijautos, sveikatos būklės, įpročių. Vaikas gimsta turėdamas biologinį poreikį judėti, todėl ankstyvojo amţiaus vaikų fizinį aktyvumą reguliuoja įgimtos savybės. Sveikam vaikui judėjimas teikia malonumą. Vaikui augant, fiziniam aktyvumui vis didesnį poveikį daro socialinė aplinka, tėvų, bendraamţių įtaka, vaiko savivoka, motyvacija, fizinis ugdymas darţelyje ir mokykloje, masinės informacijos priemonės, susiformavę įpročiai. Taip pat reikšmės turi ir metų sezonai, laikas, kurį vaikas gali praleisti lauke, erdvė judėti namie, darţelyje ir mokykloje, siūlomų fizinio aktyvumo programų gausa, įranga, lėšos mokamiems
laisvalaikio uţsiėmimams ir kt. Yra įrodyta, kad aktyvi gyvensena vaikystėje naudinga ir suaugus – fiziškai aktyvus vaikas daţniausiai bus fiziškai aktyvus ir suaugęs. Daug vaikų neturi galimybės ne tik pakankamai judėti darţelyje ar mokykloje, bet ir savo laisvalaikį daţniausiai pasyviai leidţia prie kompiuterio ar televizoriaus [40]. Vaikai turėtų būti fiziškai aktyvūs ne maţiau kaip vieną valandą per dieną [48]. Lyginant su Latvija ir Estija, Lietuvos gyventojai laisvalaikį yra labiau linkę leisti pasyviai. Ypač didelį susirūpinimą kelia, kad nepakankamas fizinis aktyvumas plinta vaikų ir paauglių tarpe [49].
Pakankamas judėjimas yra vienas iš svarbiausių lėtinių neinfekcinių ligų ir nutukimo profilaktikos veiksnių, geresnės gyvenimo kokybės pagrindas. Norint išauginti sveikus vaikus, reikia skatinti juos pakankamai judėti [40].
2.4.5. Higiena. Dantys, jų prieţiūra
Visi vaikai turėtų gauti pakankamai higienos įgūdţių. Vienų vaikų higienos įgūdţiai jau pakankamai gerai susiformavę, kiti išmoksta ir įtvirtina juos laikui bėgant, priklausomai nuo to, kokį pavyzdį rodo tėvai.
Sveiki dantys yra vienas iš labai svarbių vaikų sveikatos veiksnių. Deja, pasididţiuoti sveikais dantimis maţieji negali, nes vaikų dantų ėduonis yra paplitusi liga [50]. Įvairiomis dantų ligomis serga didelė dalis vaikų, ypač iš ţemesniojo socialinio sluoksnio, vis dėl to, tik maţa dalis ikimokyklinukų apsilanko odontologo kabinete [51]. Tarp 6 metų amţiaus vaikų dantų ėduonies paplitimas yra iki 94,0 proc. [52]. Tai su civilizacija susijusi liga. Pastarųjų metų mokslinių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad taikant atitinkamas profilaktikos priemones galima sumaţinti ėduonies paplitimą bei intensyvumą ar jį sustabdyti [50].
Iš visų burnos ertmės ligų, dantų ėduonis yra labiausiai paplitusi vaikų bei paauglių dantų liga. Epidemiologinių tyrimų, atliktų Lietuvoje, duomenimis, dantų ėduonies paplitimas tarp Lietuvos vaikų siekia 98,0 proc. [53]. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) profilaktikos tarnybos darbo grupės paskelbtais duomenimis, vaikų dantų ėduonis yra įprasta liga. Jos paplitimas 2-5 metų vaikų amţiaus grupėje yra 19,0 proc., o 5-9 metų amţiaus grupėje net 52,0 proc. vaikų dantys yra paţeisti ėduonies [51].
1998 metų tyrimų metu, kuriuos atliko Kauno medicinos universiteto Profilaktinės ir vaikų stomatologijos klinikos gydytojai, buvo nustatyta, kad ikimokyklinio amţiaus vaikų dantų ėduonies paplitimas Kauno mieste didėjo, didėjant vaikų amţiui [53].
Dantų ėduonies paplitimas 1-3 metų amţiaus vaikų grupėje skirtingose šalyse svyruoja nuo 10,0 proc. iki 67,0 proc. [54]. Lietuvoje E. Slabšinskienės ir S. Milčiuvienės atlikto
tyrimo metu nustatyta, kad ėduonies paplitimas tarp trejų metų vaikų skirtingas įvairiose apskrityse [55]. Taip pat dantų ligomis daţniau serga socialinių maţumų ir nepasiturinčių šeimų vaikai lyginant su kitomis grupėmis [51].
Labai svarbu pratinti vaikus jau nuo maţens tinkamai laikytis burnos higienos reikalavimų bei padėti vaikams suprasti, kodėl ir kaip reikia priţiūrėti dantis ir dantenas. Vaikai bent du kartus per metus turėtų apsilankyti odontologo kabinete [6]. Pirmą kartą apsilankyti pas odontologą rekomenduojama, kai vaikui sukanka vieneri, tačiau pas odontologą apsilanko tik 36,0 proc. 2-4 metų vaikų [51].
Valyti dantis reikia pradėti tada, kai kūdikiui pradeda dygti pirmasis dantis. Maţdaug nuo pusantrų metų, kai išdygsta krūminiai dantukai, mama ar tėtis turėtų reguliariai valyti vaiko dantis šepetėliu. Pieniniai dantukai yra nelygūs, turi daug vagelių, įdubimų, todėl gerai juos išvalyti reikia įpratimo. Tėvų pagalbos reikės tol, kol vaikas išmoks dantis valyti pats, paprastai iki 7 metų amţiaus.
Nemaţai tėvų neveda ikimokyklinukų pas odontologą, teigdami, kad pieniniai dantys vis tiek iškris ir gydyti jų neverta [6], tačiau pieninių dantų ėduonis gali virsti nuolatinių dantų ėduonimi ir taip pat trukdyti formuotis ţandikaulių lankui [51].
Išdygus pirmiesiems nuolatiniams krūminiams dantims, tėveliams būtina pasirūpinti, kad dantų vagelės būtų padengtos specialia medţiaga – silantais, kurie padeda apsaugoti labiausiai karieso paţeidţiamas danties vainiko vietas. Kramtomajame paviršiuje yra daug nelygumų, kuriuose labai patogu kauptis dantų apnašoms. Įrodyta, kad apsaugant kramtomąjį paviršių silantais, karieso paplitimą krūminiuose dantyse galima sumaţinti net daugiau kaip 50,0 proc. [56]. Švedijos mokslininkai nustatė, kad vaikams laiku padengus dantis silantais, net ir praėjus 8 metams, dantų ėduonies atsiradimo galimybė sumaţėja 80,0-90,0 proc. [57].
Vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medţiagomis programa patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. V-713. Ši programa šalyje vykdoma jau ketvirtus metus ir yra finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto. Vaikų dantų dengimo silantinėmis medţiagomis programa suteikia galimybę šešiamečių-trylikamečių (iki jiems sukanka keturiolika metų) vaikų krūminius dantis nemokamai padengti specialia medţiaga – silantais, kurie saugo dantis nuo ėduonies. Nuo programos vykdymo pradţios iki 2009 m. daugiau kaip 191 tūkstančiui vaikų buvo suteikta silantavimo paslauga. Padengtų silantais dantų kontrolė atliekama po 3 mėnesių, vėliau – kiekvieno profilaktinio tikrinimo metu. Jei silantas iškrenta, krūminių dantų dengimo silantinėmis medţiagomis procedūra kartojama [57].
2.4.6. Ţalingi įpročiai
Yra keletas įpročių, nesuderinamų su sveika gyvensena. Tai rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas bei piktnaudţiavimas psichotropinėmis medţiagomis.
Iš pirmo ţvilgsnio rūkymas gali atrodyti nelabai svarbus ikimokyklinio amţiaus vaikams [14], tačiau PSO rekomenduoja profilaktiką vykdyti ne tada, kai vaikas pamėgino rūkyti ar paragavo alkoholinių gėrimų, arba atsitiktinai sučiulpė spalvotą tabletę, o tada, kai net neţino apie tai [14; 58]. Intensyvaus augimo bei vystymosi laikotarpiu vaiko organizmas labiau paţeidţiamas, todėl vaikai yra priskiriami didelės rizikos grupei. Taip pat maţamečiai yra priklausomi nuo tėvų gyvenimo būdo bei pomėgių [59]. Didelė dalis pedagogų ir tėvų mano, kad ikimokykliniame amţiuje per anksti vykdyti ţalingų įpročių profilaktiką [14]. Tai klaidinga nuomonė, kadangi vaikų poţiūris į tabako ir alkoholio vartojimą formuojasi jau ankstyvoje vaikystėje ir pirmaisiais metais, vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Tai laikotarpis, kai vaikai mato rūkančius tėvus, vyresnius brolius ar seseris ir, gal būt, vyresnius draugus. Taip jie gali būti tarsi paskatinami patys ateityje pradėti rūkyti. Neabejotinai svarbus ir tėvų poţiūris į ţalingas priklausomybes: jei tėvai yra nusistatę prieš rūkymą, labiau tikėtina, kad vaikai taip pat nerūkys [6]. Matydami rūkant suaugusiuosius vaikai rūkymą priima kaip normalų suaugusiojo elgesį. Jei rūko abu tėvai, tikimybė rūkyti vaikui padidėja 2-2,5 karto [60]. Tyrimų duomenimis, dauguma tėvų teigia, kad ţalingi įpročiai nėra toleruojami, tačiau jie egzistuoja [7].
Pastaruoju metu išsivysčiusiose šalyse rūkoma vis maţiau, miestuose įkuriamos nerūkymo zonos, ligoninėse ir kavinėse draudţiama rūkyti, lėktuvų salonuose yra vietos nerūkantiesiems, draudţiama tabako gaminių reklama, įspėjama bei mokoma, kad rūkymas ţalingas sveikatai. Tačiau rūkančių paauglių, ypatingai mergaičių, Lietuvoje daugėja. Didelė dalis vaikų, remdamiesi savo socialine patirtimi, apie rūkymą galvoja kaip apie normalų ir natūralų reiškinį [6], todėl tėvai bei pedagogai nuo maţų dienų vaiko sąmonėje turi formuoti neigiamą poţiūrį į rūkymą, kad galėtų apsaugoti vaikus nuo bandymo pradėti rūkyti, ir akcentuoti nerūkymo naudą [61].
Rūkymas yra pagrindinė vėţio, kvėpavimo bei kraujotakos sistemos ligų prieţastis. Taip pat ir pasyvus rūkymas kelia didelį pavojų vaikų sveikatai ir gali būti vidurinės ausies uţdegimo prieţastimi, sukelti astmą ar kitas kvėpavimo takų ligas [62]. Pasyvus rūkymas yra ypač svarbi ir plačiai paplitusi sveikatos problema. 25,0 proc. JAV gyvenančių vaikų patiria pasyvų rūkymą. Tyrimais nustatyta, kad pasyvus rūkymas didina vaikų kvėpavimo takų ligų riziką bei turi neigiamą poveikį plaučių augimui ir vystymuisi [59]. Tyrimų, kurie buvo atlikti
Beirute, metu buvo nustatyta, kad 53,0 proc. tėvų, auginančių ikimokyklinio amţiaus vaikus, rūkė cigaretes ir/ar kaljeną [62].
Alkoholinių gėrimų vartojimo rizikos veiksniai atsiranda anksti. Atsiţvelgiant į genetinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad vaikų alkoholizmui nuo 40,0 iki 60,0 proc. įtakos turi biologiniai tėvai. Kitų tyrimų duomenimis, net 30,0 proc. vaikų iš alkoholikų šeimų taip pat tampa alkoholikais. Vyresni broliai bei seserys, kurie yra linkę vartoti alkoholinius gėrimus, turi ypač neigiamą poveikį jaunesniesiems [63].
2.5. Stresas. Jo poveikis sveikatai.
Psichikos sveikata yra sudedamoji sveikatos dalis. PSO psichikos sveikatą apibūdina kaip geros savijautos būseną, kurios metu asmuo gali atskleisti savo gebėjimus, susidoroti su gyvenimo sunkumais, produktyviai ir vaisingai dirbti ir įnešti savo indėlį į bendruomenę. Gera psichikos sveikata neatsiejama nuo ţmogaus gyvenimo kokybės ir jo kasdieninės veiklos – darbo, mokslo, poilsio [30].
Pagrindinis vaiko asmenybės vystymosi šaltinis yra jo tėvų branda ir darnumas; tėvai neišvengiamai rodo pavyzdį, kuriuo vaikai sąmoningai ar nesąmoningai seka [30].
Šiuolaikiniame pasaulyje daugelis ţmonių neretai patiria stresą, todėl daug kas tvirtina, kad stresas yra neatskiriama, natūrali kiekvieno ţmogaus gyvenimo dalis. Stresas yra aktuali problema visose gyvenimo srityse. Nuolat didėjantis gyvenimo tempas ir kompetencijos reikalavimai, besikeičiančios aplinkos ir darbo sąlygos, didėjanti atsakomybė ir trumpėjantis laikas racionaliems sprendimams priimti didina įtampą ir gali sukelti stresą [30].
Stresas – tai vidinio spaudimo, įtampos būsena, pasireiškianti įvairiais emociniais, kognityviniais, fiziologiniais, elgesio pokyčiais. Stresinės situacijos atsiranda tada, kai ţmogui iškeliami per dideli reikalavimai. Streso išgyvenimas yra reikšminga ir neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Ši patirtis, nors ir labai skirtingai, bet vis dėlto veikia kiekvieną ţmogų [64; 65].
Vaikų ir tėvų santykių kokybę lemia daug veiksnių, tarp jų ir ekonominės bei socialinės sąlygos. Tėvų ar globėjų nuotaika, emocinė būsena taip pat stipriai veikia elgesį su vaiku. Nuo elgesio su vaikais, priklauso vaiko vystymasis ir sveikata. Jei tėvai patiria depresiją, ilgalaikį nerimą, stresą, ar jei per maţai dėmesio skiria vaikui, gali nepastebėti pirmųjų vaiko sveikatos sutrikimo poţymių [66]. Tėvų stresas turi įtakos vaikų probleminio elgesio atsiradimui bei nepilnaverčių socialinių kompetencijų išsivystymui [67].
2.6. Geresnė sveikata visiems
Sveikas, graţus, dailiai sudėtas vaikas – tai visų tėvų, senelių svajonė ir auklėtojų tikslas. Ar vaikas toks uţaugs, priklausys nuo tėvų – nuo sąlygų, kurias jie vaikui sudarys, nuo gyvenimo būdo ir įpročių, kuriuos jis iš tėvų perims. Sąlygos, kuriomis vaikas gyvena, labiausiai veikia jo organizmą. Deja, jos nėra palankios sveikam vystymuisi. Judėjimo stoka, televizija, kompiuteriai, uţteršta aplinka lemia, kad ne visi mūsų vaikai auga ir vystosi tinkamai [68].
„Sveikata visiems – 21“ plėtoja pagrindinę nekintančią kryptį – sukurti visuotiną visapusišką sveikatos potencialą ir iškelia du pagrindinius tikslus: ţmonių sveikatos prieţiūra ir nuolatinis jos saugojimas per visą gyvenimą bei įvairių ligų, traumų ir sergamumo sumaţinimas. 1998 m. buvo patvirtinta Lietuvos sveikatos programa, kurioje išskirti sveikatos prieţiūros prioritetai, suformuluoti pagrindiniai gyventojų sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo tikslai. Tai rodo, kad sveikatos politikai skiriamas vis didesnis dėmesys [26]. Lietuvos sveikatos programos uţdavinių esmė – saugoti ir stiprinti ţmonių sveikatą nuo gimimo iki mirties. 1996 m. Vyriausybė pritarė, kad turi būti vykdoma „Sveikos gyvensenos įtvirtinimo ugdymo institucijose“ programa [52].
Įvairiais gyvenimo etapais yra daug kritinių laikotarpių, kai ţmogaus sveikata gali būti suţalota. Todėl reikėtų ne tik stengtis ją išsaugoti, bet ir sustiprinti bei padėti pagrindus likusiam sveikam gyvenimui. Todėl labai svarbu, formuojant sveikatos politiką, pripaţinti visus ţmogaus gyvenimo etapus svarbiais ir reikšmingais ir atsiţvelgiant į tai planuoti veiksmus sveikatai saugoti ir stiprinti [26].
3. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS
Tyrimas atliktas 2008 metų pavasarį, Lietuvos ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, kurios buvo pasirinktos iš 10 apskričių (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėţio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus). Tyrimui atlikti buvo gauti KMU Bioetikos centro bei pasirinktųjų ugdymo įstaigų vadovų bei tėvų sutikimai.
Tyrimo metodika
Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa. Vaikų sveikatos ugdymo tyrimo anketą sudarė 55 klausimai (priedas 1). Anketoje buvo pateikti trijų tipų klausimai: dauguma jų – uţdaro tipo, kai respondentai turėjo išrinkti ir paţymėti jiems tinkamiausius anketoje išvardytus atsakymus, kai kurie klausimai buvo pusiau uţdaro tipo: po pateiktais atsakymais buvo palikta vietos kitiems atsakymams, pastaboms arba papildymams parašyti, likusieji – atviro tipo, sudarant galimybę atsakyti laisva forma. Uţdaro tipo klausimais buvo vertinama demografinė respondentų padėtis, gyvensena, įpročiai. Atsakydami į atviro tipo klausimus tėvai galėjo išreikšti savo nuomonę, kaip elgiasi tam tikrose situacijose, kokių turi problemų auginant vaikus ir pan. Atsakymai į atvirus klausimus buvo grupuojami ir analizuojami. Anketoje pateikti klausimai apie: šeimą, jos gyvenimo būdą, mitybą, fizinį aktyvumą, nelaimingus atsitikimus, streso įveikimą, sveikatos ugdymą bei gyvenseną ir kt.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose buvo išdalinta 986 anketos, uţpildytos ir sugrąţintos – 499 (atsako daţnis – 50,6 proc.), tačiau ne į visus anketos klausimus buvo atsakyta.
Tiriamųjų kontingentas
Tiriamųjų kontingentą sudarė dvidešimties Lietuvos ikimokyklinių ugdymo įstaigų vaikų tėvai. Tiriamųjų tėvų grupės sudarytos atsitiktinės atrankos būdu.
Apklausoje dalyvavo trejų-septynerių metų vaikų tėvai. Tėvų amţius svyravo nuo 20 iki 50 metų. Didţiausią apklaustųjų tėčių ir mamų dalį (atitinkamai 62,8 ir 53,7 proc.) sudarė vidutinio amţiaus (31-40 metų) tėvai. Ketvirtadalis tėčių (23,7 proc.) ir du penktadaliai mamų (38,5 proc.) buvo jauno amţiaus (iki 30 metų), likusieji – vyresnio amţiaus (41 metų ir daugiau) tėvai (1 lentelė).
1 lentelė. Respondentų skirstinys (proc.) atsiţvelgiant į amţiaus grupes Tėvų amţius Tėvų lytis Tėtis Mama n proc. n proc. Iki 30 metų 102 23,7 183 38,5 31 – 40 metų 271 62,8 255 53,7 41 metų ir daugiau 58 13,5 37 7,8 Iš viso 431 100,0 475 100,0 Duomenų analizė
Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant Microsoft Windows Excel programą bei SPSS programos 13.0 versiją. Statistinei analizei taikyti Chi kvadrato ( 2) ir Z kriterijai. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse bei paveiksluose. Juose vertinamas atsakymų į anketos klausimus daţnis (procentais). Pateikiant rezultatus nurodomas statistinių hipotezių patikimumas. Statistinė išvada laikytina reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo p 0,05.
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1. Situacija šeimoje
Tėvo ir motinos išsilavinimas – svarbus socialinio šeimų statuso rodiklis. Išanalizavus tyrimų duomenis, pastebėta, kad tėčių ir mamų išsilavinimas šiek tiek skiriasi. Aukštąjį išsilavinimą yra įgijusios truputį daugiau nei pusė (52,5 proc.) mamų, o tuo tarpu tėčių – du penktadaliai (41,0 proc.). Beveik vienodas skaičius tėvų yra įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą, taip pat yra tėvų, nebaigusių vidurinės mokyklos. Apie trečdalis (29,4 proc.) tėvų ir beveik dvigubai maţiau (16,8 proc.) mamų įgijo vidurinį išsilavinimą. Procentinis tėvų skirstinys atsiţvelgiant į išsilavinimą pateiktas 1 pav.
4,1 41,0 20,6 4,9 29,4 4,9 52,5* 21,9 16,8* 3,9 0 10 20 30 40 50 60 Nebaigtas vidurinis
Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis Kita
p
roc
.
Tėtis Mama
*-p<0,05 lyginant mamų ir tėčių duomenis; 2 = 259,1; lls = 4; p = 0,001.
1 pav. Tėvų skirstinys (proc.) atsiţvelgiant į išsilavinimą.
Iš apklaustų šeimų tik penktadalis (18,7 proc.) mamų turi vaiko auginimo atostogas, yra namų šeimininkės ar bedarbės, todėl jos daugiau laiko praleidţia namuose ir nemaţą jo dalį gali skirti savo vaikams, jų problemoms bei auklėjimui ir mokymui. Tačiau didţioji dalis (52,8 proc.) mamų yra tarnautojos arba darbininkės (19,9 proc.), todėl visą dieną jos būna uţsiėmusios ir laiko vaikui gali skirti gerokai maţiau. Didţiąją dalį tėčių sudaro tarnautojai bei darbininkai – apie 70,7 proc. Dar ketvirtadalis (26,6 proc.) tėvų turi nuosavą verslą ar uţsiima individualia veikla (2 lentelė).
2 lentelė. Tėvų ir mamų skirstinys (proc.) atsiţvelgiant į darbinę veiklą Veiklos pavadinimas Tėtis Mama n proc. n proc. Individuali veikla, nuosavas verslas 119 26,6* 41 8,4 Tarnautojas/a 174 38,8* 258 52,8 Darbininkas/ė 143 31,9* 97 19,9 Namų šeimininkas/ė 3 0,7* 37 7,6 Vaiko auginimo atostogos - 0,0 35 7,2 Bedarbis/ė 9 2,0 19 3,9 Nedarbingas/a - 0,0 1 0,2 Iš viso 448 100,0 488 100,0
*-p<0,05 lyginant tėčių ir mamų duomenis; 2 = 192,134; lls = 6; p = 0,001.
Buvo domėtasi, kokios sudėties šeimoje vaikas gyvena. Šio tyrimo duomenimis, didţioji dalis vaikų (88,7 proc.) gyvena pilnoje šeimoje ir, vis dėlto, kas devintas vaikas (10,9 proc.) gyvena tik su vienu iš tėvų (3 lentelė).
3 lentelė. Kartu su vaiku gyvenančių asmenų skirstinys (proc.) Vaikas gyvena
Iš viso Pilnoje šeimoje Su vienu iš tėvų Su giminaičiais
n proc. n proc. n proc. n proc.
441 88,7 54 10,9 2 0,4 497 100,0
Norint nustatyti šeimos dydį, vaikų brolių ir seserų skaičių, senelių, kurie galėtų padėti pasirūpinti vaiku, buvo paprašyta nurodyti asmenų, sudarančių šeimą, skaičių. Apklaustos šeimos daţniausiai nurodė, kad jų šeima susideda iš trijų (36,8 proc.) ar keturių (47,9 proc.) asmenų. Nepilnų šeimų, kurias sudaro tik du asmenys, dalis nebuvo didelė – 5,4 proc. Dar dešimtadalį (9,8 proc.) šeimų sudarė penki ar šeši asmenys. Šeimos daţniausiai augina vieną (39,7 proc.) arba du (50,0 proc.) vaikus. Ir tik dešimtadalis šeimų augina tris (9,9 proc.) ar keturis (0,4 proc.) vaikus. Didţiausią dalį (90,6 proc.) šeimų sudaro du suaugę ţmonės, dar
