Prieţasčių, turėjusių įtakos 2002-2012 metų avininkystės vystymuisi, analizė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Deividas Stradalovas

Prieţasčių, turėjusių įtakos 2002-2012 metų avininkystės

vystymuisi, analizė

Reasons which influenced the 2002-2012 time sheep

development analysis

Veterinarinės maisto saugos vientisųjų studijų programa

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc.dr. Aldona Šimkienė

TURINYS TURINYS... SANTRAUKA... SUMMARY... ĮVADAS... 1. LITERATŪROS APŢVALGA... 1.1 Avių kilmė, savybės ir elgesys... 1.2. Lietuvoje auginamų avių veislės... 1.3. Avių produktai...

1.4. Avininkystės raida Lietuvoje 2002 – 2012 M. ... 1.5. Avininkystės plėtrą įtakojančių veiksnių analizė... 1.5.1. Politiniai – teisiniai veiksniai... 1.5.2. Ekonominiai veiksniai... 1.5.3. Socialiniai – kultūriniai veiksniai... 1.5.4. Technologiniai veiksniai... 2. Medţiagos ir metodai... 2.1. Darbas atliktas 2012-2014 metais LSMU VA Gyvulininkystės katedroje... 3. TYRIMŲ REZULTATAI

...

3.1. Tikslui išsiaiškinti kokiomis sąlygomis ūkininkai pradėjo vystyti avininkystę... 3.2. Tikslui nustatyti dabartinę avių ūkio situaciją ir specifiką... 3.3 Tikslui nustatyti avininkystės plėtros specifiką... 3.4 Tikslui nustayti avių augintojų poreikius... 4. APIBENDRINIMAS... IŠVADOS... LITERATŪROS SĄRAŠAS... PRIEDAI... 3 5 6 7 9 9 10 12 15 15 19 20 20 21 21 23 23 25 28 33 37 39 40 42 44

SANTRAUKA

Baigiamojo magistro darbo pavadinimas „Prieţasčių turėjusių įtakos 2002 – 2012 metų avininkystės vystymuisi, analizė“

Darbo tikslas - išsiaiškinti veiksnius, įtakojusius 2002 – 2012 m. avininkystės plėtros raidą. Analizuojamu 2002 – 2012 m. laikotarpiu avininkystės plėtros raida buvo įtakojama politinių, ekonominių, socialinių – kultūrinių ir technologinių veiksnių, iš kurių didţiausią įtaką avininkystės plėtrai turėjo vyriausybės vykdoma politika, apsprendţianti paramą avis auginantiems ūkiams. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, avis auginantiems ūkiams buvo pradėta teikti parama iš ES ir nacionalinio biudţeto: tiesioginės išmokos uţ avis, ES parama, skirta retų Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti bei parama veisliniams gyvuliams įsigyti. Šių paramos programų dėka avių skaičius per keletą metų nuo kritinės ribos, pasiektos 2001 m., išaugo keletą kartų. Tačiau avininkystės ūkių plėtrą 2007 metais pradėjo stabdyti nutraukta parama veisliniams gyvuliams įsigyti, išaugusios auginimo sąnaudos, neadekvati savikainai avių supirkimo kaina ir maţa išsiderėta iš ES avių kvota. Reikšmingą įtaką avininkystės plėtrai analizuojamu laikotarpiu turėjo ir didelė avienos ir ėrienos kaina, sąlygojama tokių veiksnių, kaip nemaţa gyvo svorio išauginimo savikaina ir kitos papildomos išlaidos, kurių pagrindinė - avienos savikainą branginančios sudėtingos skerdimo sąlygos.

Siekiant atskleisti Lietuvos avių augintojų ūkių vystymo raidą, ypatumus, poreikius ir galimybes buvo atliktas Lietuvos avių ūkių situacijos tyrimas, parodęs, jog nepaisant optimistinių avininkystės plėtros prognozių, jos perspektyvos tiesiogiai priklauso nuo Vyriausybės vykdomos politikos, paramos avininkystei tendencijų ir sektoriaus infrastruktūros vystymo.

Reikalinga didesnė ir labiau avis auginančių ūkininkų poreikius atitinkanti parama, negu jie gauna iš valstybės šiuo metu ir valstybės finansavimas veislinių avių įsigijimui tiek iš uţsienio, tiek iš Lietuvos veislynų. Taip pat spręstini yra avių augintojų netenkinantys vilnos, kailių ir kitos avininkystės produkcijos realizavimo klausimai bei medikamentų ir įrangos avims sritys.

Darbe naudoti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir straipsnių analizė ir apibendrinimas, statistinių duomenų analizė, antrinių šaltinių duomenų rinkimas, sisteminimas ir analizė, empirinis tyrimas (kiekybinis interviu).

Baigiamąjį magistro darbą (42 puslapiai) sudaro santrauka, sammury, įvadas, keturi skyriai ir išvados, 2 lentelės ir 23 paveikslai.

SUMMARY

Author of diploma paper: Deividas Stradalovas

Full title of diploma paper: Reasons which influeenced the 2002 – 2012 time sheep development analysis

Diploma paper advisor: doc.dr Aldona Šimkienė

Presented at: Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Animal Husbandry Technology, Kaunas, 2014

Number of pages: 42

Number of tables: 2 Number of pictures: 23 Number of appendixes: 1

The aim of the work is to ascertain the factors that have influenced the shepherding development in year 2002 – 2012. In the review part of the present work are discussed the political, economic, social - cultural and technological factors that influenced the shepherding development during the analyzed period of year 2002 - 2012 m. Substantial influence for the development was government policy that determining the support for sheep farms. After Lithuania's accession to the EU sheep farms began to receive EU and the national budget support: the direct payments, the support for the rare Lithuanian animals and birds and the aid for the acquisition of breeding animals. The support programs influenced the significantly increased number of sheep since 2001, which is considered a critical threshold of shepherding in Lithuania. In order to disclose the shepherding development evolution, needs and opportunities the research of Lithuanian sheep farms was carried out. The research results have verified the optimistic predictions of shepherding in Lithuania. Nevertheless, it became clear that perspectives of shepherding depends on the government policies, support trends and infrastructure development. It can be concluded that Sheep farmers need more support than ever before.

ĮVADAS

Lietuvoje avys auginamos nuo seniausių laikų. Jos buvo ir maistas, ir ţaliava aprangai. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad II tūkstantmečio prieš Kristų pradţioje Lietuvos teritorijoje, sprendţiant iš gyvulių kaulų, tuometiniai gyventojai jau buvo prisijaukinę ne tik karvę su kiaule, bet ir avį. Daugiau ir tikslesnių ţinių apie laikomus gyvulius yra nuo XIII amţiaus, kuomet daugiausiai buvo laikomos šiurkščiavilnis avys ir tik kai kurie ūkiai veisė plonavilnes ir mėsines avis. Didţiojo Lietuvos kunigaikščio Ţygimanto Augusto valakų įstatyme minimos ir melţiamos avys. XIX a. avių ūkis Lietuvoje buvo ekstensyvus, bet neturėjo pramoninio pobūdţio, nes avys buvo laikomos vien ūkio reikalams ir planingai gerinamos nebuvo, išskyrus keletą dvarininkų ir turtingesnių valstiečių, uţsiiminėjusių veisline avininkyste. 1926 metais, prie Ţemės ūkio rūmų įsisteigus Avių augintojų draugijai, buvo uţfiksuotas rekordinis avių skaičius Lietuvoje – 1,5 mln. Po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atėjus Tarybų valdţiai, buvo sistemingai marinamos daugelis ţemės ūkio šakų, tame tarpe avininkystė. 2001 metais, kuomet laikomų avių skaičius vos tesiekė 12000, avininkystė Lietuvoje buvo beišnykstanti. Tačiau šį verslą pradėjus subsidijuoti valstybei ir mokėti avių augintojams išmokas uţ laikomas avis pagal specialiąją paramos schemą, susidomėjimas avių auginimu pradėjo augti ir avininkystė pradėjo atsigauti.

Dėka subsidijų ir specialių vystymo programų, skirtų avininkystės plėtrai Lietuvoje skatinti, avių skaičius per keletą metų nuo kritinės ribos, pasiektos 2001 m. išaugo keletą kartų, tačiau avininkystės ūkių plėtrą 2007 metais pradėjo stabdyti nutraukta parama veisliniams gyvuliams įsigyti, išaugusios auginimo sąnaudos, neadekvati savikainai avių supirkimo kaina ir maţa išsiderėta iš ES avių kvota. Bet net ir krizės metais avininkystės augimas nesustojo. Mėsos paklausa, nors ir lėtai, auga, atsigauna vilnos bei kailių perdirbimas, populiarėja ir pieninė avininkystė.

Lietuvos ūkininkai vis dar atsargiai ţiūri į avininkystę ir, lyginant su Vakarų šalimis, vidutinis avių ūkio dydis yra dar labai maţas. Tačiau pastebima ūkių augimo tendencija, kuri, kaip ir ankstesniu laikotarpiu, priklausys nuo politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių faktorių, o ypač nuo Vyriausybės vykdomos politikos, paramos avininkystei tendencijų, sektoriaus infrastruktūros vystymosi bei tarptautinių tendencijų.

Darbo tikslas

Išsiaiškinti veiksnius, įtakojusius 2002 – 2012 m. avininkystės plėtros raidą.

Darbo uţdaviniai

Darbo tikslui pasiekti išsikėliau šiuos uţdavinius:

1. Išanalizuoti avininkystės raidą Lietuvoje 2002 – 2012 m. ir ją aptarti.

2. Sudaryti anketą ir atlikti augintojų apklausą.

3. Naudojant empirinio tyrimo metu surinktus duomenis atlikti Lietuvos avių ūkių situacijos analizę.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

Avys prijaukintos daugiau kaip prieš 8 tūkstančius metų. Jų protėviais laikomi kalnų avinai – muflonas, argais, archaras ir karčiuotasis avinas, gyvenę Maţojoje Azijoje, Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje bei Centrinėje Azijoje. Naminės avys priklauso ţinduolių klasei, porakanopių būriui, atrajotojų pobūriui, dykaragių šeimai, avių giminei, laukinių avių rūšiai, naminių avių porūšiui. Avys yra atsparūs, nereiklūs, judrūs ir ištvermingi ţolėdţiai gyvuliai. Jos nueina didţiulius atstumus stepių, dykumų, pusdykumių, kalnų ir aukštikalnių ganyklose. Avys gali ilgai išbūti neėdusios, nes turi riebalų atsargas, todėl gali kurį laiką gyventi iš palankiu metu sukauptų riebalų atsargų. Avys labai greitai prisitaiko prie įvairių gamtinių sąlygų, lengvai pakelia šaltį ir karštį, tačiau neatsparios drėgmei ir skersvėjams. Veisiamos visose klimatinėse zonose (Zapasnikienė, 1998).

Avys – greitai bręstantys gyvuliai, turintys gerai išvystytus virškinamuosius traktus. Avims būdingas dauginimosi sezoniškumas. Jos rujoja rudenį (Romanovo ir Suomijos landrasų veislių avis, skirtingai nuo kitų veislių galima kergti ištisus metus), veda po, 1-3 ėriukus, ėringumas trunka apie 5 mėnesius. Avis turi dvi pieno liaukas, laktacijos trukmė – 4-5 mėnesiai (Zapasnikienė, 1998)

Avys gali gyventi 10-12 ir daugiau metų. Bandoje jos laikomos 6-8 metus, nes septintaisiais metais jau pradeda klibėti ir kristi dantys, kurių avis turi 32. Avių labai gerai išvystytas bandos instinktas. Jos visuomet mėgsta būti grupėmis, vyra labai jautrios stresams ir baikščios. Jos nemėgsta triukšmo, grūsties tvarte, šiurkštaus elgesio, daţnų svėrimų ir veterinarinių patikrinimų. Tik nujunkyti ėriukai yra nevaldomi, todėl į bandą reikia įleisti keletą suaugusių avių. Tuomet ėriukai greičiau išmoksta ganytis ir orientuotis aplinkoje (Zapasnikienė, 1998).

1.2. Lietuvoje auginamų avių veislės

Lietuvoje, pasak Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenų, avių ūkiuose auginamos 35 veislių avys. Iš jų apie 28,5 tūkst. sudaro Lietuvos juodgalvių ir 22 tūkst. vietinių šiurkščiavilnių veislės avys. Kitų veislių avys yra atgabentos iš kitų šalių. Populiariausios iš įveţtinių veislių yra Romanovo (18,5 tūkst.) ir Sufolkų (5,5 tūkst.) veislės avys. Be šių Lietuvos ūkininkai dar augina Berišon diušer veislės avis, mėsinius merinosus, Vokietijos juodgalves, Prekosų veislės avis, Ostfryzus ir kitų veislių avis (Baronienė, 2012).

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės

Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės – tai itin nereiklios, nedidelio produktyvumo avys, augintos Lietuvoje 19 a. pabaigoje – 20 a. pradţioje. Avis sveria apie 40 kg, atsiveda 2 arba 3 ėriukus. 1935 metais dėk maţo šios avies produktyvumo norėta pakeisti ją produktyvesne veisle, tačiau nuo 1949 m. su vietinių šiurkščiavilnių veislės avinais buvo uţdrausta kergti avis. O 1995 m., siekiant išvengti šių avių išnykimo, buvo pradėta veisti vietinių avių banda. 2002 m. Lietuvos gyvulininkystės institute buvo laikoma apie 30 avių ir tiriamos jų biologinės – ūkinės ypatybės (Zapasnikienė, 2002).

Dabartinės Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys yra stambios (sveria 40-50 kg), nuo jų prikerpama daugiau ir plonesnės vilnos, palyginti su aborigeninėmis avimis. Nors šios avys ir yra produktyvesnės uţ aborigenines ir greičiau bręsta, tačiau jos liko atsparios ligoms, ir nereiklios laikymo sąlygoms, taip pat išlaikė vietinių avių išvaizdą, nesezoninę rują ir gali atsivesti po 1 – 3 ėriukus. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnis nepasiţymi mėsingumu ar riebalų sankaupomis. Jau virš dešimties metų šių avių banda pripaţinta veisline ir yra saugoma Gyvulininkystės institute. Šios avys taip pat yra mėgiamos kaimo turizmo sodybų savininkų, kurie laiko pagyvinti landšaftui (Zapasnikienė, 2002).

Lietuvos juodgalvės

Lietuvos juodgalvių avių veislė atsirado XX a. viduryje sukryţminus vietines šiurkščiavilnis avis su mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais bei vilniniais Anglijos šropšyrais. Lietuvos juodgalvės yra gana mėsingos, nes nuo pat išvedimo pradţios veislė buvo nuolat gerinama atliekant grieţtą gyvulių atranką bei porų atranką. Lietuvos juodgalvės subręsta jau pirmaisiais gyvenimo metais, todėl jas galima skersti mėsai. Suaugusi Lietuvos juodgalvė sveria apie 60 kg, o avinas – net iki 90 kg. (Zapasnikienė, 2002).

Ruošiantis integracijai į ES, ši avių veislė buvo gana perspektyvi, nes priklausė sunkiasvorių avių kategorijai. Tik visa bėda, kad keletą pastarųjų dešimtmečių jos buvo veisiamos grynuoju veisimu. Taigi dabartinės Lietuvos juodgalvės yra maţesnio produktyvumo negu Estijos ir Latvijos tamsiagalvės, kurios buvo kryţminamos su importiniais mėsinių veislių gyvuliais (Zapasnikienė, 2002).

Sufolkų avys

Šios veislės avys buvo išvestos pietryčių Anglijoje, Sufolko grafystėje, mišrinant vietines norfolkų raguotąsias avis su sautdaunų avinais. Suforkų avys yra vidutinio stambumo, labai juoda

atsiveda vidutiniškai 1,5 ėriuko, kurie per parą priauga iki 450 g. Dėl tokio spartaus augimo 3 mėn. nupnėtas ėriukas jau yra tinkamas skersti ir sveria apie 18 kg. Būtina uţtikrinti, jog Sufolkų veislės avis būtų pilnavertiškai šeriama nepaisant šios veislės gero prisitaikymo prie net ir nelabai palankių gamtinių sąlygų (Zapasnikienė, 2003).

Romanovo avys

Romanovo veislės avys, išvestos Rusijoje 18 a., laikomos visliausiomis ir labiausiai vertinamomis visame pasaulyje. avys yra visliausia ir geriausia avių veislė visame pasaulyje. Suaugusi Romanovo veislės avis sveria apie 60 kg, atsiveda nuo 2 iki 6 ėriukų. Šias avis galima kirpti tris kartus metuose, jų vilna yra pilka, šiurkšti. Šios rūšies avių mėsa yra skani, neturi specifinio lajaus kvapo. Pirmosios Romanovo avys į Lietuvą buvo įveţtos 1988 metais. Jomis susiţavėjo ūkininkai V. Kavaliauskas iš Kupiškio ir A. Jurevičienė iš Rokiškio rajono. Ūkininkas P. Gaidamavičius iš Kaišiadorių rajono iš Rusijos Jaroslavlio veislyno atsiveţęs keletą avių 2002 m. jau turėjo pagarsėjusį 70 ėriavedţių turintį veislyną. 2002 m. Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 500 Romanovo avių. Nors šios veislės avys turi daug gerų savybių, kurias perduoda palikuonims (lengvai ėriuojasi, paklusnios, supratingos, nebijo šalčio), tačiau uţsienyje jos nepopuliarios dėl prasto mėsingumo, Todėl Lietuvoje būtų tikslingiausia jas auginti vietos rinkai (Zapasnikienė, 2002).

Ostfryzai

Šios veislės avys – melţiamos. Jos laikomos dėl pieno, vilnos ir nepaprastai greitai augančių ėriukų. Pavasarį atvesti jaunikliai iki rudens uţauga 50-60 kg ir jau būna tinkami kergti, Suaugusios avys sveria 70-100 kg, per metus uţaugina 3-4 kg 20-25 cm ilgumo baltos pusiau plonos vilnos, atveda 1-2 ėriukus, kasdien duoda po 1-3 litrus 6-7 proc. riebumo pieno, o jų laktacija trunka 8-10 mėnesių. Pirmą kartą į Lietuvą šios avys buvo įveţtos 1992 metais. Ūkininkas V. Šimaitis iš Joniškio raj. iš Vokietijos įsiveţė 30 melţiamų avių, vėliau dalį jų pardavė VĮ „Šeduvos avininkystė“. Čia nuo 1995 m. buvo tiriamas Ostfryzų produktyvumas bei jų įtaka Lietuvos juodgalvėms. Nuo 2000 m. įmonė šių avių nebelaiko. Vėliau šios veislės avimis susidomėjo ir kiti Lietuvos ūkininkai it 2002 m. jų Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 100. Šios jaukios ir ramaus charakterio avys labiausiai tinka poilsiautojus priimančiose sodybose. Jos gerokai pagyvina aplinką, o avių pieno jogurtas ar sūris paįvairina svečių valgiaraštį (Zapasnikienė, 2002).

1.3. Avių produktai

Nuo seno avys ţmones maitino ir rengė. Ir ne tik. Pasak B. Zapasnikienės (2002), avis – tai 21 pajamų šaltinio davėja – tai jaunų ėriukų mėsa, aviena, veislinio avino nuoma, veislinių gyvulių pardavimas, avies oda ir jos gaminiai, avių kirpimo paslaugos, avių pienas, sūrių ir jogurto gamyba, avių mėšlas, vilna įvairiems tikslams (vilnoniai siūlai, vilnos mezginiai, veltinių vėlimas), avikailiai, vilnos karšimas, aviganių šunų auginimas, mokymas ir konsultacijos bei antraeilės produkcijos pardavimas (Zapasnikienė, 2002). Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, tačiau visame pasaulyje labiausiai vertinama aviena.

Aviena

Ţmonės, kurie valgo daug avienos, rečiau serga ateroskleroze ir ilgiau gyvena. Avienos riebaluose yra nedaug cholesterolio – 1 kg – 29 mg/proc. (kai tuo tarpu jautienos mėsa turi 75 mg/proc., kiauliena – iki 126 mg/proc.). Baltymų avienoje beveik tiek pat, kiek ir jautienoje ir maţiau, nei kiaulienoje, o riebalų – daugiau nei jautienoje ir maţiau negu kiaulienoje. Mėsa išskirtinėmis savybėmis pasiţymi tuomet, kai gyvūnai auginami kuo natūralesnėmis sąlygomis. Tokių gyvūnų mėsa ne tokia kaloringa, skani, jos maistinė vertė geresnė. Avies mėsoje yra daug ţmogaus organizmui reikalingų vitaminų ir baltymų. Nustatyta, kad aviena yra gera ėduonies profilaktikos priemonė, nes turi daug fluoro (Mankutė, 2011). Be to, avienoje yra daugiau kalcio, fosforo ir geleţies. Avienos kokybė labai priklauso nuo to, kur riebalai yra susikaupę. Gyvuliui augant, riebalai kaupiasi ant vidaus organų, vėliau – tarp raumenų, po oda, o augimo pabaigoje – raumenyse. Aviena juo vertingesnė, kuo maţiau joje kaulų. Avieną mėgsta įvairių šalių gyventojai, tačiau jos dar nėra pakankamai. Todėl avininkystė yra labai perspektyvi (Zapasnikienė, 2002). Prieš keletą metų avienos mėsa pradėta vertinti ir Lietuvoje: pagaliau pripaţinta ir pas mus, jog aviena yra kokybiška, sveika mėsa, todėl vis daugiau avių perka mėsai tiek paprasti Lietuvos gyventojai, tiek restoranai, tiek prekybos centrai (Zapasnikienė, 2002).

Lietuvoje vienas šalies gyventojas vidutiniškai per metus suvartoja tik apie 60 g avienos, kas, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu, yra 17 kartų maţiau. Pasak S. Gudţiūno, uţsienio prekyba aviena turi tendenciją didėti ir pasaulyje, ir Europos Sąjungoje, ir Lietuvoje, dėl ko mėsinių avių auginimas laikomas perspektyviu verslu (Gudţiūnas, 2009).

Avių pienas

Avių pienas yra vienas maistingiausių produktų, kuriame yra daug riebalų, baltymų ir vitaminų. Avių pienas saldoko skonio, nes jame nemaţai laktozės, yra gana riebus (apie 8–10 proc.) ir labai baltymingas (5–7 proc.). Jo cheminė sudėtis panaši į motinos pieno sudėtį, todėl jį ţmonės gerai pasisavina (Stanišauskienė, 2008). Avių pienas dėl savo sudėties (globulių, išrūgų baltymų, kazeino ir albuminų), yra tinkamas gaminti sūriams. Avių pienas taip pat naudojamas jogurtų gamybai, dėl savo riebumo ir gero skonio tinkančio vaikų ir vyresnio amţiaus ţmonių mitybai. Avių pienui ţmonės nebūna alergiški, jis turi priešvėţinių savybių, jame gausu mineralinių medţiagų ir vitaminų, reikalingų ţmogaus organizmui (Zapasnikienė, 2002).

Vilna

Vilna – pagrindinė avių produkcija, pastaruoju metu itin populiari tiek Lietuvoje, tiek daugelyje pasaulio šalių. Vilnos kiekis ir kokybė priklauso nuo avių veislės, amţiaus, lyties, šėrimo, laikymo ir kitų sąlygų. Per mėnesį vilna uţauga 1-2 cm,, o per metus – 2-7 kg. Avių vilnos vertinimo kriterijai yra spalva, tankumas, plauko storis, vėlimasis, uţterštumas, ilgumas ir stiprumas. Kokybiški audiniai gaunami tik iš švarios, tąsios, elastingos, minkštos, baltos, vienarūšės vilnos (Zapasnikienė, 2002).

Avikailiai

Nulupta ir išdirbta avies oda su vilna vadinama avikailiu. Tai puiki ţaliava kailiniams, liemenėms, batams ir pirštinėms.

Ėrenos

Ėrenos – tai ėriukų (iki 5-7 mėnesių jauniklių) kailiukai. Ypač vertingi yra ką tik atvestų karakulinių avių ėriukų ar šių avių gemalų kailiukai. Kailiukų kokybė priklauso nuo garbanėlių formos. Pagal tai, kaip jos išsidėsčiusios kailiuko plote, kailiukai skirstomi į vertingus, ne tokius vertingus, tarpinius ir ydingus (Zapasnikienė, 1998).

1.4. Avininkystės raida Lietuvoje 2002 – 2012 M.

Lietuvoje avys auginamos nuo seniausių laikų. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad II tūkstantmečio pradţioje prieš mūsų erą, sprendţiant iš atrastų kaulų, tuometiniai gyventoji jau turėjo prisijaukinę karvę, kiaulę ir avį. Daugiau ir tikslesnių ţinių apie laikomus gyvulius yra nuo XIII amţiaus. Daugiausia buvo laikomos šiurkščiavilnis avys ir tik kai kurie ūkiai veisė plonavilnes ir mėsines avis. Didţiojo Lietuvos kunigaikščio Ţygimanto Augusto valakų įstatyme minimos ir

melţiamos avys. XIX a. avys Lietuvoje daţniausiai buvo laikomos vien ūkio reikalams, nebuvo planingai veisiamos ir gerinamos. Veisline avininkyste uţsiiminėjo tik nedaugelis dvarininkų ir pasiturinčių valstiečių. 1926 metais prie Ţemės ūkio rūmų įsisteigė Avių augintojų draugija, platinanti anglų mėsinių šropšyrų ir Vokietijos juodgalvių veislių avis. Mišrinant vietines šiurkščiavilnis su šių veislių avinais, buvo išveista Lietuvos juodgalvių avių veislė, kuri Lietuvoje veisiama ir dabar (Zapasnikienė, 2002). Istoriniai šaltiniai liudija, jog A.Smetonos laikais po Lietuvos kalvas ir pašlaites laigė apie 600 tūkst. avių. Tais laikais praktiškai kiekvienas ūkis laikydavo po keletą avelių. Iš avies gaudavo šiltos ir naudingos sveikatai vilnos, taip pat ir ant stalo būdavo ką padėti. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atėjus Tarybų valdţiai nuolat didėjo spaudimas turtingiems ūkininkams (vadintiems „buoţėmis“), buvo įgyvendinta kolektyvizacija ir įdiegta planinė ekonomika, ko pasekoje bei dėl nevykusios ţemės ūkio politikos buvo praktiškai numarintos daugelis ţemės ūkio šakų, tame tarpe avininkystė. 2001 metais, kuomet laikomų avių skaičius vos tesiekė 12000, avininkystė Lietuvoje buvo beišnykstanti. Tačiau šį verslą pradėjus subsidijuoti valstybei ir mokėti avių augintojams išmokas uţ laikomas avis pagal specialiąją paramos schemą, susidomėjimas avių auginimu pradėjo augti ir avininkystė pradėjo gana sparčiai tempais atsigauti.

2002 m. Lietuvoje buvo per 4 000 avių laikytojų, auginančių po 2 – 5 avis savo reikmėms. Tačiau didesnių ūkių, laikančių 10 – 15 avių buvo priskaičiuojama vos 40, o laikančiųjų 100 – 300 avių – tik 5 ūkiai, o virš 500 avių – tik 3 stambesni avių ūkiai. V. Kondrato ūkis, laikantis 600 ėriavedţių, o su avinais ir ėriukais skaičiuojantis apie 1100 avių tuo metu buvo stambiausias avininkystės ūkis Lietuvoje. Antrasis pagal dydį buvo veislininkyste uţsiimanti bendrovė „Šeduvos avininkystė“, o trečiasis - Raseinių rajone įsikūręs Gaidamavičiaus ūkis. Įsitvirtinti avienos rinkoje tais metais buvo nepaprastai sunku, nes Lietuvoje trūko veislinės medţiagos. Įsiveţti gyvulių iš uţsienio dėl tuo metu siautusios snukio ir nagų ligos buvo sunku, be to, pirkimą uţsienyje stabdė aukštos kainos. Tais metais Lietuvoje viena ėriavedė kainuodavo apie 250 Lt, o perkant uţsienyje jos kaina išaugdavo dvigubai (Griţibauskienė, 2003). Daugiausia avių buvo laikoma Vilniaus, Telšių, Utenos ir šiaulių apskrityse, maţiausia – Klaipėdos ir Tauragės krašte. Iš 11,6 tūkst. Lietuvoje auginamų avių beveik 2 tūkst. pripaţinta veislinėmis, t.y. 16,7 proc. Veislinės avys buvo auginamos 2 veislynuose ir 7 veislinių avių bandose. 50,2 proc. visų veislinių avių buvo Lietuvos juodgalvės, 25,1 proc. – pagerintos vietinės šiurkščiavilnis, 11,6 proc. – Romanovo, 10 proc. – Prekosai, 1,8 proc. – Ostfryzai ir 1,3 proc. – grynaveislės vietinės šiurkščiavilnis (Zapasnikiekė, 2002).

2002 m., Lietuvai dar tik integruojantis į ES, avių auginimo specialistai prognozavo, jog perspektyvūs bus tik dideli ir specializuoti avininkystės ūkiai, ką parodė ir ES priskirta 17 tūkst. ėriavedţių kvota. Avienos 2002 m. ES rinkoje stigo 20-30 proc. ir ši ţemės ūkio šaka buvo viena iš labiausiai remiamų bei skiriamos nemaţos išmokos uţ ėriavedes. Tačiau jos buvo mokamos tik ūkininkams, laikantiems ne maţiau kaip 10 ėriavedţių. 2002 m. Lietuva prašė 12 tūkst. ėriavedţių kvotos (tais metais Lietuvoje buvo laikoma tik apie 7 tūkst. ėriavedţių), bet tais metais tik penktadalis avis laikančių ūkių pagal ES sąlygas būtų gavę išmoką (Zapasnikienė, 2002). 2002 m. uţ įvertintas veislines avis ir veislei parduodamą prieauglį buvo pradėtos mokėti išmokos (50–150 Lt uţ uţ veislines avis ir 280 Lt uţ prieauglį). Be to, tiems ūkininkams, kurie ūkyje laikė ne maţiau penkių ėriavedţių ir tvarkė buhalterinę apskaitą, buvo mokamos vienkartinės išmokos nuo 50 Lt iki 100 Lt.

Nuo 2001 m., kuomet laikomų avių skaičius buvo sumaţėję iki maţiausio visoje Lietuvos avininkystės istorijoje skaičiaus – 11500, per ateinančius dvejus metus jis išaugo beveik dvigubai. 2003 metų sausio 1 dieną Lietuvoje jau buvo laikoma 12300, tų pačių metų rugsėjo 1 dieną – 19800, o jau gruodţio 1 dieną – 21700 avių (ţr. 1 paveikslą).

1 pav. Avių skaičiaus augimas Lietuvoje 2003 m.

2003 m. avių daugumą sudarė Lietuvos juodgalvės (8000), Romanovo veislės avys (2000) ir įvairūs mišrūnai (3000). Tuo tarpu Prekosų veislės avių buvo priskaičiuojama apie 1000, Sufolkų – 300, Ostfryzų – 200, grynaveislių vietinių šiurkščiavilnių – 200, Berišon Diušer veislės – 100, Vokietijos juodgalvių – 50, tekselių – 30, Vokietijos merinosų – 10 ir Dorper veislės – 10 avių (Zapasnikienė, 2003).

Siekiant Lietuvoje vystyti mėsinę avininkystę vyriausybė parengė „Veislinės – selekcinės avininkystės vystymosi programą 2003 – 2005 metams“, numatytą diegti ūkiuose, auginančiuose veislines avis ir uţsiimančiuose jų veisimu. Programoje buvo iškelti tikslai išsaugoti nacionalines avių veisles bei tikslingai pritaikyti įveţtines avių veisles. Taip pat avių skaičiaus augimui įtakos turėjo ir reikalavimas, jog ūkininkai, deklaruojantys ganyklas ar pievas privalo turėti ūkinių gyvulių.

Tačiau nemaţą verslo aktyvumą ir avininkystės ūkių plėtrą, trukusią kelerius metus 2007 metais pradėjo stabdyti nutraukta parama veisliniams gyvuliams įsigyti, išaugusios auginimo sąnaudos, neadekvati savikainai avių supirkimo kaina ir maţa išsiderėta iš ES avių kvota (tik 17 000 ėriavedţių). Avininkystės nuosmukis dėl panaikintos paramos uţ veislines avis turėjo nemaţos įtakos ir veislinių gyvulių rinkai. Nelikus subsidijų, veislinių avių paklausa gerokai sumaţėjo (Stanišauskienė, 2008).

Kritinę padėtį avininkystėje įtakojo ne tik pigiai superkama aviena, sustojusi prekyba veisliniais gyvuliais, bet ir sustojęs vilnos realizavimas (Zapasnikienė, 2008). Baltijos šalyse nebuvo vilnos plovimo įmonių, o veţti produkciją į Lenkiją ar Baltarusiją buvo per brangu. Apie vilnų plovyklos statymą Lietuvoje taip pat niekas nebuvo linkęs galvoti dėl pernelyg brangių ir kaţin ar kada atsipirksiančių investicijų bei keliamų labai aukštų aplinkosauginių reikalavimų (Petrošiūtė, 2009).

Tačiau, kaip matome iš 2 paveikslo, net ir krizės metais avininkystės augimas nesustojo. Nors ir lėtai, avininkystės sektorius atrado savo kelią – augo mėsos paklausa, palaipsniui pradėjo atsigauti ir vilnos bei kailių perdirbimas, Lietuvoje atsirado ţmonių, sugebančių profesionaliai teikti avių kirpimo paslaugas. Tačiau Lietuvos vidutinis avių ūkis, palyginus su Vakarų šalimis, vis dar yra ganėtinai maţas, o ūkininkų laikomų avių skaičius – nedidelis. Taip pat nėra didelis skaičius ūkininkų, laikančių avininkystę verslu. Tačiau pastebima ūkių augimo tendencija, kai maţieji augintojai, didina savo bandas.

2 pav. Avių skaičiaus augimas Lietuvoje 2002 - 2013 m.

Šaltinis: sudaryta autoriaus, remiantis Ţemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro informacija.

Šios ţemės ūkio šakos tendencijos, ţinoma, priklausys nuo daugelio veiksnių ir, visų pirma, nuo Vyriausybės vykdomos politikos – ar išliks iki šiol buvusi parama avininkystei, kaip vystysis sektoriaus infrastruktūra, kokios bus tarptautinės tendencijos. Sekančiame darbo skyriuje apţvelgsiu veiksnius, turinčius vienokios ar kitokios įtakos avininkystės plėtrai.

1.5. Avininkystės plėtrą įtakojančių veiksnių analizė 1.5.1. Politiniai – teisiniai veiksniai

Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, tapo Bendrosios ţemės ūkio politikos dalyvė. Šios politikos pagrindinis tikslas – palaikyti gyvybingą ţemės ūkį, aprūpinti gyventojus maistu, tausoti aplinką ir išteklius, maţinti socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto gyventojų ir kt. Šiems tikslams pasiekti ūkio subjektams teikiama parama iš ES ir nacionalinio biudţeto (Volkov, 2012).

Jei ši parama labiau atitiktų avis auginančių ūkininkų poreikiu, avininkystės plėtra galėtų turėti geras sąlygas, nes aviena Europoje yra paklausi. Tuo tarpu uţsienio pirkėjai pasiruošę pasirašyti kontaktus tik su didelių avių bandų savininkais, kurių Lietuvoje tėra vos keletas (Avininkystė..., 2011). Todėl smulkiajam augintojui avininkystė kol kas tėra kaip papildomas uţsiėmimas ir priedas prie pragyvenimo. Norint sėkmingai plėtoti avininkystę, taip pat reikalinga didesnė parama nei ūkininkai

gauna iš valstybės šiuo metu ir valstybės finansavimas veislinių avių įsigijimui tiek iš uţsienio, tiek iš Lietuvos veislynų, nes avys, priklausomai nuo veislės, Lietuvoje kainuoja 600-700 litų, o uţsienyje -

daugiau kaip 10 000 litų (Bučienė, 2013). Kaip teigia vieno didţiausių avininkystės ūkio „Šeduvos

avininkystė“ vadovas J. Mikutis, be paramos avininkystė vargu ar būtų rentabili ūkio šaka. Norint turėti pelningą verslinį avininkystės ūkį, reikia auginti maţiausiai bent pusantro ar dviejų tūkstančių avių bandą, turėti savo skerdyklą, karšyklą, nuolat investuoti į ūkį (Avininkystė..., 2011). Šiuo metu avių augintojams yra skiriama kelių rūšių ES ir nacionalinė parama, kurios rūšis ir apţvelgsiu.

Tiesioginės išmokos uţ avis

Siekiant uţtikrinti ilgalaikį ir maţiau paţeidţiamą ūkių ekonominį gyvybingumą, nepriklausantį nuo kainų svyravimų, mokamos tiesioginės išmokos. Tęsiant paramos teikimą pagal vienkartinių išmokų uţ plotus schemą, 2011 ir 2012 metais Lietuvoje buvo mokama tiesioginė parama iš Europos ţemės ūkio garantijų fondo (EŢŪGF) bei iš valstybės biudţeto.Dalis EŢŪGF lėšų, skirtų Lietuvos tiesioginėms išmokoms, kiekvienais metais auga. Iš šių lėšų tiesioginės išmokos yra mokamos uţ mėsine avis (Volkov, 2012) (ţr. lentelę).

1 lentelė Tiesioginių išmokų dydţiai Lietuvoje 2007-2011 metais

2007 2008 2009 2010 2011 2012

Išmokos iš ES biudţeto uţ mėsines avis, Lt/gyv.

- - - - 38-67 59-105

Papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos uţ ėriavedes, Lt/gyv.

48 48 48 48 40 40

Šaltinis: Volkov A. ES ir nacionalinė parama Lietuvos ţemės ir maisto ūkio plėtrai. Lietuvos ţemės ir maisto ūkis, 2011. Vilnius. 2012. P. 20

Išmokų svyravimą nulėmė šios specialios paramos schemos išmokų paskirstymo principai – išmokos yra diferencijuojamos pagal mėsinių galvijų skaičių ūkyje, t. y. kuo didesnis galvijų skaičius, tuo maţesnė vidutinė išmoka uţ gyvulį. Analogiška paramos schema mėsinių avių augintojams uţtikrino papildomą išmoką nuo 38 iki 67 Lt uţ avį, priklausomai nuo avių bandos dydţio ūkyje (Jankauskienė, 2012) (ţr. lentelę).

2 lentelė Tiesioginės išmokos uţ mėsines avis Lietuvoje 2011 - 2012 m. Mėsinių avių grupės pagal

avių skaičių Išmokų dydis 2011 m. Lt/gyv. Išmokų dydis 2012 m. Lt/gyv. 1-50 67 105 51-100 47 73 101-150 43 68 >150 38 59

Šaltinis: Volkov A. ES ir nacionalinė parama Lietuvos ţemės ir maisto ūkio plėtrai. Lietuvos ţemės ir maisto ūkis, 2011. Vilnius. 2012. P. 20

Pagal vieną iš programos priemonių, pasinaudojant EK suteikta galimybe paremti ekonominius sunkumus patiriantį gyvulininkystės sektorių, perskirstant 2011–2013 metų tiesiogines išmokas buvo parengta ir su Europos Komisija suderinta speciali paramos schema, kurioje numatyta bendra paramos suma uţ avis: 3,2 mln. 2011 m. ir 4,5 mln. kasmet 2012–2013 m. Remiantis suderinta su EK specialia paramos schema, parengtos Tiesioginės išmokos mokamos uţ mėsines avis ūkininkams, kurie atitinka specialius reikalavimus – yra įregistravę valdą, deklaravę pasėlių plotus bei laiko paţenklintas ir „Ūkinių gyvūnų registre“ įregistruotas mėsines avis“ (LR ţemės..., 2012).

3 pav. Papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos uţ ėriavedes Šaltinis: Ūkinių gyvūnų registro metinė ataskaita, Vilnius, 2012.

Papildomos nacionalinės išmokos uţ ėriavedes mokamos ūkininkams, kurie yra įsiregistravę „Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ir kaimo verslo registre“ ir laiko ūkyje ne maţiau 12 ėriavedţių, identifikuotų ir įregistruotų savo vardu. Uţ ėriavedę ūkininkui mokama iki 48 Lt išmoka per metus (Papildomų..., 2008).

ES parama, skirta retų Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti

Senųjų veislių gyvuliai ir paukščiai laikomi Lietuvos nacionaliniu turtu, kurį reikia saugoti. Senosios veislės ilgainiui buvo išstumtos modernizuojant ūkius bei bandant išvesti produktyvesnes veisles, kurias ūkininkai renkasi mieliau ir nebelaiko senųjų paukščių ir gyvulių veislių. Lietuva 1995 m. Rio de Ţaneire pasirašė „Biologinės įvairovės konvenciją“, kuria įsipareigojo saugoti ant išnykimo ribos esančias senąsias paukščių ir gyvulių veisles. (Jukna, 2013). Lietuvoje retomis veislėmis įvardijamos Lietuvos juodgalvės ir vietinės šiurkščiavilnės avys (Seredţiuvienė, 2013). Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ finansuojamas „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Uţ senojo genotipo Lietuvos juodgalvę ir Lietuvos šiurkščiavilnę avį (ėriavedę, avytę, veislinį aviną) per metus skiriama 28 eurų (96,6 Lt) parama. Išmoka skiriama ir uţ juodgalvių avių prieauglį, paliekamą veislei. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Ţemės ūkio ministerijos duomenimis, 2007–2013 m. paramos laikotarpiu buvo patvirtinta 716 pareiškėjų, o išmokėta paramos suma siekia apie 7,4 mln. litų.

Paramą pagal programą gauti norintys ūkininkai turėtų laikytis jiems nurodytų įsipareigojimų ir gyvūnų gerovės, gyvulių registravimo ir identifikavimo reikalavimų. Avis veisti galima tik grynuoju veisimu, t. y. veisimui naudoti tik tos pačios veislės avis (Bagdevičiūtė, 2013).

Šios išmokos avis auginantiems ūkininkams yra didelė paspirtis. Gaunamos lėšos naudojamos ūkių renovacijai, veislinių gyvulių įsigijimui, kurie yra išties nepigūs. Tikėtina, kad jei ne genofondinių veislių saugojimo programa, vargu ar ūkininkai augintų tiek retųjų veislių avių. Greičiausiai jas imtų kryţminti su produktyviomis mėsinėmis veislėmis.

Parama veisliniams gyvuliams įsigyti

Nuo 1994 metų Lietuvoje ūkininkams teikiamos subsidijos, skirtos įsigyti veisliniams gyvuliams. Tačiau 2007 metais, pasibaigus pereinamajam stojimo į ES laikotarpiui, parama buvo nutraukta, kas turėjo neigiamos įtakos veislinių gyvulių rinkai. Nelikus subsidijų, smarkiai sumaţėjo veislinių avių paklausa (Čiapaitė, 2008).

1.5.2. Ekonominiai veiksniai

Didėjantis ţmonių skaičius, kylantis gyvenimo lygis, besikeičiantys vartotojų prioritetai mitybos srityje turi teigiamos įtakos maisto paklausos augimui, o taip pat ir avininkystės sektoriui. Didėja bandos, didėja ir ėrienos bei avienos vartojimas vidaus rinkoje. Prieš keletą metų avių augintojai kooperavosi, kad tik surinktų reikiamą ėriukų kiekį eksportui į Vakarų šalis, nes Lietuvoje jų produkcijos paklausa buvo maţa. Per daugelį avienos deficito metų Lietuvos gyventojai atprato nuo avienos ir jos ilgą laiką nepasigedo (pastarųjų metų duomenimis vieno šalies gyventojo suvartojamos avienos kiekis vos tesiekia 60 g, kuo smarkiai atsiliekame nuo kitų šalių). Paklausą stabdo ir vis dar gyvas mitas, esą aviena turi daug lajaus ir ne itin malonų kvapą, nors ūkiuose jau auginamos tokių veislių avys, kurių mėsa nebeturi specifinio kvapo (Silickienė, 2013).

Dėl sąlyginai nedidelės pasiūlos ir nerandant abiems pusėms palankaus kompromiso dėl kainos, nebendradarbiaujama su didţiaisiais prekybos tinklais. Prekybininkai ir avių supirkėjai nustato tokias kainas, uţ kurias avių augintojams jas parduoti nuostolinga. Savo ruoţtu avių augintojai neturi

pridėtinės vertės mokesčio lengvatų, todėl avienos kainos maţinti neţada (Srėbalienė, 2013). Būtent

dėl maţos produkcijos kainos ir nedidelių išmokų avininkystė nepatraukli jaunų ūkininkų tarpe (tik 6 proc. avis ir oţkas auginančių ūkininkų yra iki 35 metų) (Matusevičienė, 2013).

Tačiau vienas reikšmingiausių avienos paklausą tarp Lietuvos gyventojų stabdančių veiksnių –

didelė avienos ir ėrienos kaina, svyruojanti nuo 20 iki 80 Lt/kg. Mėsos brangumą lemia sąlyginai nemaţa 1 kg gyvo svorio išauginimo savikaina, skiekianti 10 Lt ir kitos išlaidos, susidedančios iš uţmokesčio skerdyklai (40 – 50 Lt), skerdenos gabenimo į miestą, ir pardavimo vietos išlaidos bei pardavėjo išlaikymas. Taip 1 kg avienos savikaina išauga iki 25-30 litų. Ėrienos ir avienos kaina taip pat smarkiai priklauso nuo išpjaustymo. Gerai išpjaustytos ėrienos kaina yra gerokai aukštesnė, o neišpjaustyta skerdena daug pigesnė. Tačiau viena iš esminių avienos savikainą branginančių veiksnių yra sudėtingos skerdimo sąlygos. Skerdyklos įrengimas kainuoja apie 1 mln. litų, kas yra milţiniška suma smulkiam ūkininkui. Dėl aukštų veterinarinių reikalavimų ūkininkams tenka naudotis brangiomis skerdyklos paslaugomis (Andrulevičiūtė, 2013).

Tačiau Avių augintojų asociacijai reikalaujant, 2013 m. Ţemės ūkio ministerija priėmė sprendimą leisti avių augintojams gyvulius skersti pačių įsirengtose skerdyklose. Avių augintojai įsitikinę, kad tai didelis laimėjimas, duosiantis naudos ne tik avių augintojams, bet ir avienos vartotojams, nes tikimasi, jog įsigaliojus naujajai tvarkai, perkant ėrieną iš ūkininko namų, kaina turėtų

sumaţėti beveik perpus. Iki šiol, galiojant senajai tvarkai, ūkininkai, norėdami paskersti avį privalėjo ją veţti į specialias brangias skerdyklas, dėl ko mėsos savikaina išaugdavo. Tikimasi, jog naujoji tvarka sumaţins avienos kainas, ko pasekoje ekologiška ir sveika mėsa bus prieinama didesniam vartotojų ratui (Ūkininkai..., 2013)

Nors dominuoja mėsinė avininkystė, ją jau ima vytis pieninė. Populiarėja avių pieno sūriai, varškė ir jogurtai. Anksčiau prikirpdavę tonas vilnos ir ja šildydavę tvartus, augintojai dabar jau turi kam ją parduoti. Smulkieji namudininkai jau teiraujasi ir avikailių (Silickienė, 2013).

1.5.3. Socialiniai – kultūriniai veiksniai

Vartotojų prioritetai mitybos srityje pastaraisiais metais keičiasi – tiek Lietuvoje, ties kitose ES šalyse narėse stiprėja gyventojų nuostatos dėl sveiko gyvenimo būdo, vyksta „ţalioji revoliucija“, iš esmės keičianti iš ţemės ūkio produkcijos gaminamų produktų asortimentą ir jiems pagaminti reikalingų ţaliavų struktūrą. Auga ekologiško, išskirtinės kokybės, funkcinio maisto paklausa. Vartotojų siekis maitintis kuo švieţesniu ir sveikesniu maistu reikalauja priartinti jų gamintoją prie vartotojo ir sukurti visiškai kitokią šių produktų prekybos sistemą. Tai sudaro palankias prielaidas, planuoti ekologiškos gyvulininkystės produkcijos galimą paklausą ir jos kitimo tendencijas Lietuvoje. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimai parodė, kad beveik 1/3 Lietuvos gyventojų prisipaţįsta norintys sveikiau maitintis. Ekonominio pakilimo laikotarpiu išpopuliarėjusi ekologiška produkcija tampa vis labiau paklausi. Vartotojai dabar labiau domisi tuo, ką valgo, daţniau pageidauja įsigyti produktų, kurie yra ne tik kokybiški, bet ir ekologiški. Tyrimai rodo, kad lietuvių mitybos įpročiai bus siejami su ekologiškų pieno ir mėsos produktų vartojimo didėjimu (Melnikienė, 2011).

1.5.4. Technologiniai veiksniai

Egzistuoja ir technologiniai veiksniai, įtakojantys avininkystės plėtrą. Didţiausias kliuvinys avininkystės plėtrai visą avininkystės Lietuvoje 2002 – 2012 m. laikotarpį buvo tai, kad Lietuva neturi vilnų plovyklų. Jų nėra ir visame Pabaltijyje. Artimiausia vilnos plovykla yra kaimyninėje Lenkijoje, tačiau ten gabenti vilną yra neoptimalu, nes smarkiai išauga jos savikaina. Lietuvoje statyti vilnų plovyklą neoptimalu, nes tam reikėtų didelių ir neaišku kada atsipirksiančių investicijų (Petrošiūtė,

2. MEDŢIAGOS IR METODAI

2.1. Darbas atliktas 2012-2014 metais LSMU VA Gyvulininkystės katedroje

Siekiant atskleisti Lietuvos avių augintojų ūkių vystymo raidą, ypatumus, poreikius ir galimybes buvo pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas - anketinė apklausa. Šis tyrimo būdas buvo pasirinktas atsiţvelgiant į jo privalumus, lyginant su kitomis apklausos formomis:

 Galima išdalinti ir surinkti didelį anketų skaičių, taigi, apklausti didesnį skaičių respondentų.

 Respondentai gali uţpildyti anketą kada jiems patogiausia.

 Nėra iškraipymų, kurie gali atsirasti dėl apklausos vykdytojo interpretacijų (pvz. atliekant kokybinį interviu..

 Lyginant su interviu, respondentai jaučiasi drąsiau rašydami savo mintis laisva forma. Apklausa buvo atlikta naudojant mano sudarytą anketą. Tyrimo anketa sudaryta iš 20 klausimų, kurių 19 – uţdari, ir 1 – atviras. ir 3 – pusiau atviri. Klausimai suskirstyti į 4 tyrimo blokus. Pirmasis blokas sudarytas iš klausimų, kuriais siekiama išsiaiškinti kokiomis sąlygomis ūkininkai pradėjo vystyti avininkystę. Antrasis klausimų blokas skirtas išsiaiškinti dabartinę avių ūkio situaciją ir specifiką. Trečiasis bloko klausimai skirti įvertinti avininkystės Lietuvoje plėtros specifiką. Ketvirtasis klausimų blokas turėtų padėti suprasti avių augintojų poreikius. Anketos pradţioje įvardijamas tyrimo tikslas ir pabrėţiamas tyrimo anonimiškumas.

Viso buvo išdalinta 30 anketų, iš kurių buvo uţpildytos ir grąţintos 25 anketos. Viena jų buvo uţpildyta nepilnai, tad iš tyrimo buvo išimta. Vadinasi galima tvirtinti, kad tyrime dalyvavo 24 avių augintojai iš visos Lietuvos. 4 paveiksle matome ūkininkų pasiskirstymą pagal gyvenamąją vietą.

1 1 1 1 3 1 2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 2 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 1 Zarasų raj. Vilniaus r. Varėnos r. Telšių r. Švenčionių r. Šilalės r. Rietavo r. Radviliškio r. Prienų r. Pasvalio r. Marijampolės r. Kupiškio r. Klaipėdos r. Kelmės r. Ignalinos r. Druskininkų r. Birţų r. Alytaus r.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Tikslui išsiaiškinti kokiomis sąlygomis ūkininkai pradėjo vystyti

avininkystę

5 paveiksle matome respondentų pasiskirstymą pagal avininkystės vystymo trukmę. 9 respondentai (37 proc.) šia veikla uţsiima 2 – 5 metus. 6 ūkininkai (25 proc.) avis augina jau virš 10 metų. 5 apklaustieji (21 proc.) šiuo ţemės ūkio verslu uţsiima tik pirmus - antrus metus ir 4 ūkininkai (17 proc.) – 5 – 10 m. 21% 37% 17% 25% 1-2 m. 2-5 m. 5-10 m. Virš 10 m.

5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal veiklos vystymo trukmę

Analizuojant apklaustųjų ūkininkų pasiskirstymą pagal avių skaičių (6 pav.), nuo kurio buvo pradėta vystyti avininkystės veikla matome, jog didţioji dauguma – 19 ūkininkų (79 proc.) veiklą pradėjo turėdami ūkyje iki 5 avių. 3 respondentų (13 proc.) pradinis avių skaičius variavo tarp 5 ir 10 gyvulių. Ir tik 2 apklaustieji teigė pradėję vystyti šį ţemės ūkio verslą turėdami 10 – 20 ir 20 – 50 avių. Nei vienas apklaustasis avininkystės vystyti nepradėjo turėdamas daugiau nei 50 gyvulių.

79% 13%

4% 4%

Iki 5 5-10 avių 10-20 acių 20-50 avių

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pradinį avių skaičių

4%

96%

1 2

7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal skirtingų pradinių avių veislių skaičių

Respondentai buvo klausiami, kelių skirtingų avių veisles turėjo, pradėdami vystyti avininkystę. Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo (7 pav.), kad 22 ūkininkai (96 proc.) veiklą vystyti pradėjo turėdami vienos veislės avis, ir tik 2 ūkininkai (4 proc.) ryţosi pradėti plėtoti avininkystę turtėdami 2

3.2. Tikslui nustatyti dabartinę avių ūkio situaciją ir specifiką

Analizuojant apklaustųjų ūkininkų pasiskirstymą pagal samdomų darbuotojų skaičių ūkyje (8 pav.) matome, kad didţioji dauguma (19 respondentų, 79 proc.) pagalbininkų nesamdo ir ūkyje tvarkosi patys. 5 ūkininkai (21 proc.) savo avių ūkiuose samdomų darbuotojų turi.

21%

79%

Taip Ne

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal samdomų darbuotojų poreikį

Iš 5 respondentų, samdančių pagalbinius darbuotojus 3 ūkininkai (auginantys virš 100 avių) samdo 1 – 2 ţmones, 1 apklaustasis samdo 2 – 5 darbuotojus ir 1 – 5 – 10 darbuotojų (9 pav.).

3 1 1 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 1

1-2 darb. 2-5 darb. 5-10 darb.

Paanalizavę pastarųjų 2 ūkininkų anketų duomenis matome, jog jie abu veiklą vysto jau virš 10 metų ir savo ūkiuose šiuo metu turi virš 1000 ir virš 1500 avių. Tad savaime suprantama, kad tokio dydţio avių ūkiuose be samdomos darbo jėgos verstis būtų sudėtinga.

Analizuojant apklaustųjų ūkininkų pasiskirstymą pagal produkcijos realizavimo kanalus (10 pav.) matome, jog 18 respondentų atsakė produkciją parduodantys smulkiesiems verslininkams, 7 ūkininkai avis augina savo ir artimųjų reikmėms, o 2 apklaustieji produkciją parduoda privatiems asmenims. Matome, jog nei vienas iš apklaustųjų ūkininkų neprekiauja produkcija Lietuvos turguose, netiekia jos viešojo maitinimo įstaigoms bei nebendradarbiauja su didţiaisiais šalies prekybos centrais. Čia mano apklausos duomenys ko gero atspindi bendrą avininkystės situaciją Lietuvoje, kuomet, nors ir augant avienos paklausai, urminės avių realizacijos paieškomis uţsiimti neskubama ir aviena dideliais kiekiais nejuda iš vietos dėl maţos didţiųjų prekybos centrų siūlomos kainos, o prekyba avių ir ėriukų skerdenomis vyksta atsitiktinai, t.y. tai yra kiekvieno avis auginančio ūkininko reikalas.

18 7 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1

Smulkieismes verslininkams Savo reikmėms Privatiems asmenims

Analizuojant apklaustųjų ūkininkų pasiskirstymą pagal avių ūkio pobūdį (11 pav.) paaiškėjo, kad daugumos respondentų (18 ūkininkų) ūkiai yra prekiniai. 16 apklaustųjų savo avių ūkį įvardijo kaip pagalbinę gyvulininkystės šaką, kuomet avininkyste verčiamasi šalia ţemdirbystės, gyvulininkystės ar kitų ţemės ūkio verslo šakų. 10 ūkininkų savo avių ūkį apibūdino kaip veislyną ir 7 ūkininkai – kaip ekologinį ūkį. 18 16 10 7 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1

Prekinis Pagalbinė gyvulininkystės šaka Veislynas Ekologinis

3.3. Tikslui nustatyti avininkystės plėtros specifiką

Analizuojant apklaustųjų ūkininkų pasiskirstymą pagal ūkio plėtrą (12 pav.), matome, kad nei vienas ūkininkas neteigia, jog jo avių ūkis nuo veiklos vystymo pradţios nekito, arba sumaţėjo. Jog ūkis neţymiai padidėjo teigia 16 respondentų (67 proc.), o trečdalis apklaustųjų (8 ūkininkai, 33 proc.) pareiškė, kad jų avių ūkis, lyginant su šios ţemės ūkio šakos vystymo pradţia netgi ţenkliai išaugo.

67% 33%

Neţymiai padidėjo Ţenkliai padidėjo

12 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ūkio plėtros mąstą

Paanalizavę pastarųjų ūkininkų anketas matome, kad 3 ūkininkų avių ūkis nuo keleto (iki 5) avių veiklos vystymo pradţioje išaugo iki keliasdešimties avių bandos (50 – 100 avių), o 4 apklaustųjų avių bandos skaičius šiuo metu netgi viršija 100 avių skaičių. Pasiskirstymą pagal dabartinių avių ūkių dydį matome 13 paveiksle. 10 ūkininkų (41 proc.) avių bandoje yra iki 25 avių, 6 respondentai didţiuojasi didesnėmis nei po 100 avių bandomis. 4 ūkininkų avių ūkiai išaugo iki 25 – 50 avių, ir likusių 4 – iki 50 – 100 avių skaičiaus.

41%

17% 17%

25%

Iki 25 avių 25-50 avių 50-100 avių Virš 100 avių

13 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dabartinį ūkyje auginamų avių skaičių

15 7 3 0 2 4 6 8 10 12 14 16 1

Mėsos Mėsos-vilnos Veislinių avių auginimo

14 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal veiklos vystimosi kryptį

14 paveiksle matome respondentų pasiskirstymą pagal avininkystės ūkio vystimosi kryptį. Matome, kad 15 ūkininkų teigia ūkį vystę mėsinės avininkystės kryptimi, 7 respondentai – mėsos vilnos ir 3 apklaustieji – veislinių avių auginimo kryptimi. Nei vienas iš apklaustųjų ūkininkų neplėtoja savo avių ūkio pieninės avininkystės kryptimi.

15 paveiksle matome respondentų pasiskirstymą pagal jų nuomonę apie avininkystės plėtrą Lietuvoje. Tik 2 respondentai (8 proc.) galvoja, jog avininkystės šakos augimas Lietuvoje nekito. Likę 22 ūkininkai (92 proc.) teigia, jog avininkystės šaka augo.

92% 8%

Išaugo Nepakito

15 pav. Respondentų nuomonė apie avininkystės plėtrą Lietuvoje

16 paveiksle matome kurį laikotarpį per pastarąjį dešimtmetį respondentai vertina kaip palankiausią vystyti avininkystei. Didţioji dauguma ūkininkų (18 resp., 75 proc.) kaip palankiausią avininkystės plėtrai laikotarpį įvardija 2010 – 2012m. 4 ūkininkai (17 proc.) teigia, kad toks laikotarpis buvo 2005 – 2008 m. Ir tik 2 respondentai mano, jog palankiausias laikotarpis avininkystei plėtoti buvo 2008 – 2010 m. Galime darytu išvadą, jog apklausos duomenys iš principo sutampa su avininkystės plėtros raida Lietuvoje. 2007 m. prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje avienos kainos augti nustojo, o auginimo sąnaudos gerokai išaugo. Be to, buvo panaikinta parama uţ veislines avis, kas turėjo neigiamos įtakos veislinės avininkystės plėtrai. Tačiau net ir krizės metais avininkystės vystymasis nesustojo, o 2011 m. išsiderėjus tiesiogines išmokas uţ mėsines avis, avininkystės plėtra vėl įgavo pagreitį, kas atsispindi ir mano tyrimo duomenyse.

17%

8%

75%

2005-2008 2008-2010 2010-2013

16 pav. Respondentų nuomonė apie palankiausią avininkystės plėtros Lietuvoje laikotarpį

Apklausos metu ūkininkai buvo paklausti apie savo avių ūkių plėtros planus (17 pav.). 13 ūkininkų (55 proc.) artimiausiu metu ūkio plėsti neketina, nes sakosi esą patenkinti esamu rezultatu.

55% 33%

4%

8%

Ne, esu patenkintas esamu rezultatu Taip, yra planų ateičiai Taip, greitu laiku Taip, plėtojame veiklą nuolat

17 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal savo avių ūkio plėtros planus

8 ūkininkai (33 proc.) teigia turintys plėtros planų ateičiai. Vienas respondentas plėstis planuoja greitu laiku, o 2 apklaustieji ūkininkai teigia nuolat plėtojantys veiklą.

Apklausos metu ūkininkai buvo paklausti apie savo avių ūkio padidėjimą procentais.

18 paveiksle pavaizduotas respondentų ūkių plėtra per pastaruosius 3 metus, įvertinta procentais. Pusė ūkininkų (12 resp. 50 proc.) teigia, jog jų avių ūkis padidėjo 25 proc. 6 apklaustieji savo ūkio augimą įvertina 10 proc., 5 apklaustieji – 50 proc. Vienas ūkininkas teigia, jog jo ūkis per pastaruosius 3 metus išsiplėtė 100 proc.

25%

50% 21%

4%

10 proc. 25 proc. 50 proc. 100 proc.

3.4. Tikslui nustayti avių augintojų poreikius

informacijos Medikamentų Pašarų Rinkos stabilumo Įrangos

19 pav. Respondentų nuomonė apie veiklą stabdančius rinkos trūkumus

Ūkininkams apklausos metu buvo uţduotas klausimas, ko vystant avininkystę labiausiai pasigendama rinkoje. Atsakymų į šį klausimą duomenis matome 19 paveiksle. Beveik visi ūkininkai (18 resp.) pasigenda informacijos. Kadangi šis klausimas buvo uţdaras, galime tik paspėlioti, kokios informacijos stinga avių augintojams. Avių auginimas nėra itin sudėtingas ţemės ūkio verslas, tačiau norint jį pradėti ir plėtoti reikia turėti specifinių ţinių. Visgi sunkiai tikėtina, jog ūkininkai, sėkmingai plėtojantys avininkystę gali pristigti ţinių ir informacijos apie avių auginimą. Greičiausiai atsakinėjant į šį klausimą omenyje buvo turėtos įvairios vyriausybės sudarytos plėtros programos, kuriomis vadovaujantis ūkininkai gali pretenduoti į paramą. Kadangi, pasak G. Mikšiūno, tokiose programose pasigendama aiškumo ir paprastumo, nesugebama pasinaudoti plėtros programomis (Mikšiūnas, 2014). 6 ūkininkai paţymėjo, jog jiems, plėtojant avių ūkį, stinga medikamentų, 3 – pašarų, 1 – įrangos.

11 6 6 3 0 2 4 6 8 10 12 1

Didesnių asmeninių lėšų ES paramos fondų rėmimo Valstybinės paramos Lengvatų įstatymuose

20 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal poreikius ūkio plėtrai

Paklausti apie poreikius savo avių ūkio plėtros atveju 11 ūkininkų paminėjo, jog tam reikėtų didesnių asmeninių lėšų (20 pav.). Po 6 ūkininkus paţymėjo, jog plėtros atveju pageidautų rėmimo iš Europos paramos fondų bei valstybės paramos. 3 ūkininkai plėtros atveju pageidautų lengvatų įstatymuose. Matome, jog respondentai pagal poreikius pasiskirsto į dvi beveik vienodas dalis viena kurių plėtros atveju kliautųsi tik savimi ir ūkį plėstų asmeninėmis lėšomis, o kita pageidauti gauti paramą valstybės.

Sekantys du anketos klausimai buvo uţduoti siekiant suţinoti ūkininkų nuomonę apie konkurenciją šioje ţemės ūkio šakoje (21 pav.). Matome, jog konkurencija tarp avių augintojų yra nedidelė. 19 respondentų (79 proc.) teigia konkurencijos nejaučiantys visai. 3 ūkininkai pripaţįsta, jog konkurencija egzistuoja, tačiau jie pripaţįsta, kad ji keblumų nesukelia. Dar 2 apklaustieji tvirtina esą konkurencija jiems išeinanti tik į naudą.

79% 13%

8%

Nejaučiama Yra, beet keblumų nekyla Tik į naudą

21 pav. Respondentų nuomonė apie esamą konkurenciją tarp avių ūkių

Paklausti apie priemones, kurių imamasi konkurencijos su kitais ūkiais atvejais, didţioji dalis apklaustųjų (22 resp., 92 proc.) nesiima jokių priemonių. 1 respondentas maţina išlaidas ūkio išlaikymui, ir vienas – maţina produkcijos realizacijos kainas (22 pav. )

92% 4% 4%

Nesiimama jokių priemonių Maţinamos kainos Maţinamos ūkio išlaidos

22 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal veiksmus, kurių imamasi konkurencijai sumaţinti

Paskutinis anketos klausimas tyrime dalyvavusiems buvo uţduotas siekiant suţinoti, kokių ekologinių priemonių imamasi auginant avis (23 pav.) 16 respondentų atsakė, jog jokių papildomų priemonių nesiima. 5 apklaustieji tvirtino šeriantys laikomas avis tik aukščiausios kokybės pašarais. 3 ūkininkai teigė besistengiantys laikyti avis kuo natūralesnėmis sąlygomis, o 2 apklaustieji pasisakė besilaikantys itin grieţtų higienos reikalavimų.

16 5 3 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 1

Papildomų priemonių nesiimam Aukščiausios kokybės pašarai Kuo natūralesnės auginimo sąlygos Itin grieţti higienos reikalavimai

4. APIBENDRINIMAS

Lietuvoje avys auginamos nuo seniausių laikų. Dar II tūkstantmečio prieš Kristų pradţioje archeologinių kasinėjimų dėka įrodyta, jog Lietuvos teritorijoje gyvenę gyventojai buvo prisijaukinę avį. Nuo XIII amţiaus yra daugiau ir tikslesnių ţinių apie Lietuvos gyventojų laikomas avis (Zapasnikienė, 2002). 1926 metais buvo uţfiksuotas rekordinis avių skaičius Lietuvoje – 1,5 mln.. Sovietiniais laikais avininkystė, kaip ir daugelis ţemės ūkio šakų buvo sistemingai marinamos ir 2001 metais avininkystė Lietuvoje buvo beišnykstanti (Ţurauskienė, 2014).

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, avis auginantiems ūkiams buvo pradėta teikti parama iš ES ir nacionalinio biudţeto: tiesioginės išmokos uţ avis, ES parama, skirta retų Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti bei parama veisliniams gyvuliams įsigyti. Šių paramos programų dėka avių skaičius per keletą metų nuo kritinės ribos, pasiektos 2001 m., išaugo keletą kartų. Tačiau avininkystės ūkių plėtrą 2007 metais pradėjo stabdyti nutraukta parama veisliniams gyvuliams įsigyti, išaugusios auginimo sąnaudos, neadekvati savikainai avių supirkimo kaina ir maţa išsiderėta iš ES avių kvota (Stanišauskienė, 2008). Tačiau net ir krizės metais avininkystės vystymasis nesustojo, ką patvirtina ir tyrimo duomenys iš kurių matome, kad visų apklaustųjų ūkiai plėtėsi. Atlikus tyrimą apie avininkystės plėtrą Lietuvoje, didţioji dauguma respondentų (92 proc.) teigia, jog avininkystės ūkis analizuojamu laikotarpiu augo. 2011 m. išsiderėjus tiesiogines išmokas uţ mėsines avis, avininkystės plėtra vėl įgavo pagreitį, kas atsispindi ir tyrimo duomenyse - palankiausiu laikotarpiu avininkystės plėtrai respondentai laiko 2010 – 2012 metų laikotarpį.

Atlikus apklausą matome, jog tyrimo rezultatai sutampa su teorinėje baigiamojo darbo dalyje analizuotomis avininkystės Lietuvoje plėtros raidos ypatybėmis. Akivaizdu, kad vidutinis avių ūkio dydis vis dar yra ganėtinai nedidelis, palyginti su Vakarų šalimis. Kol kas didţioji avių ūkių savininkų dalis laiko tik sąlyginai nedidelį avių skaičių, o tokių, kuriems avininkystė yra verslas, dar yra nedaug.

Reikšmingą įtaką avininkystės plėtrai analizuojamu laikotarpiu turėjo ir didelė avienos ir ėrienos kaina, sąlygojama tokių veiksnių, kaip nemaţa gyvo svorio išauginimo savikaina ir kitos papildomos išlaidos, kurių pagrindinė - avienos savikainą branginančios sudėtingos skerdimo sąlygos. Taip pat ūkininkams būtina didesnė valstybės parama, nei jie gauna dabar ir daugiau informacijos apie ją. Išanalizavus respondentų atsakymus, ko vystant avininkystę labiausiai pasigendama rinkoje. Beveik visi ūkininkai ( 75 proc. ) pasigenda informacijos apie vyriausybės sudarytos plėtros programos, kuriomis vadovaujantis ūkininkai gali pretenduoti į paramą. Kadangi, pasak G. Mikšiūno, tokiose programose pasigendama aiškumo ir paprastumo, nesugebama pasinaudoti plėtros programomis (Mikšiūnas, 2014).

IŠVADOS

 Išanalizavus mokslinę literatūrą ir periodinius straipsnius buvo išsiaiškinta, jog analizuojamu 2002 – 2012 m. laikotarpiu avininkystės plėtros raida buvo įtakojama politinių, ekonominių, socialinių – kultūrinių ir technologinių veiksnių, iš kurių didţiausią įtaką avininkystės plėtrai turėjo vyriausybės vykdoma politika, apsprendţianti paramą avis auginantiems ūkiams.

 Dauguma respondentų veiklą pradėjo nuo smulkaus avių ūkio – iki 5 gyvulių, ir tik 8 proc. avininkystės ūkio kurimą pradėjo nuo 50 ir daugiau avių.

 Dauguma apklaustų avių augintojų ( 79 proc. ), pagalbininkų ūkyje nesamdo ir tik turintys virš 100 avių ūkyje samdo papildomus darbuotojus.

 Diţdioji dalis tyrime dalyvavusių ūkininkų ( 75 proc. ) produkciją parduoda smulkiems verslininkams, nedidelis skaičius apklaustųjų avis augina savo ir artimųjų reikmėms.

 Visų respondentų avių ūkiai padidėjo arba neţymiai ( 33 proc. ) arba net ţenkliai išaugo ( 67 proc. ).

 Dauguma ūkininkų kaip palankiausią avininkystės plėtrai laikotarpį nurodė 2010 – 2012 m. ( 75 proc. ), 2005 – 2008 m. ( 17 proc. ) apklaustųjų. Apklausos duomenys iš principo sutampa su avininkystės plėtros raida Lietuvoje. 2007 m. prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje avienos kainos augti nustojo, o auginimo sąnaudos gerokai išaugo.

 Daugiau negu pusę apklaustų respondentų ( 55 proc. ) artimiausiu metu ūkio plėsti neketina, nes sakosi esą patenkinti esamu rezulatatu, ( 33 proc. ) ūkininkų teigia turintys plėtros planų ateičiai.

 Diţioji dalis apklausos dalyviu ( 75 proc. ), vystant avininkystę labiausiai pasigenda informacijos.

 Konkurencija tarp avių augintojų yra nedidelė, ( 79 proc. ) apklaustųjų teigia konkurencijos nejaučiantys visai. Todėl, ( 92 proc. ) ūkininkų konkurencijai maţinti nesiima jokių priemonių.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Andrulevičiūtė V. Kodėl uţ kilogramą ėrienos tenka mokėti 100 litų. Delfi.lt. http://www.delfi.lt/verslas/verslas/kodel-uz-kilograma-erienos-tenka-moketi-100-litu.d?id=62253035 . prieiga per internetą 2014-04-12.

2. Avių augintojai pramušė sieną. Respublika. 2013 vasario 11 d.

3. Bagdevičiūtė D. Naujos programos įgyvendinimo taisyklės. Senąsias gyvulių ir naminių paukščių veisles – išlaikyti ir gausinti. Vilnius. 2013. P. 3–5.

4. Baronienė N. Ypatingos avys garsina Inturkę. Valstiečių laikraštis. 2012 spalio 18 d.

5. Čiapaitė A., Dapkutė V. Valstybės parama veislininkystei ES šalyse. Rinkotyra. Ţemės ūkio maisto produktai. Vilnius. 2008. Nr. 1 (39). P. 100 –104.

6. Griţibauskienė E. Mėsa – ant iešmo, vilna – labdarai. Veidas. 2013. Nr. 13.

7. Gudţiūnas S. Sunkmetis skatina imtis avininkystės. Ūkininko patarėjas. 2009 geguţės 5 d. 8. Jankauskienė L. Avių augintojai: dabartinė valstybės parama neskatina laikyti daugiau avių.

Delfi.lt. http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/aviu-augintojai-dabartine-valstybes-parama-neskatina-laikyti-daugiau-aviu.d?id=60015061 . prieiga per internetą 2014-05-02.

9. Jukna V. Lietuvių tautinis paveldas. Senąsias gyvulių ir naminių paukščių veisles – išlaikyti ir gausinti. Vilnius. 2013. P. 1–2.

10. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro įsakymas „Dėl tiesioginių išmokų uţ mėsinius galvijus ir mėsines avis mokėjimo 2011–2013 m. Taisyklių patvirtinimo“. 2011 m. Birţelio 6 d. Nr. 3d-465.

11. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministro įsakymas „Dėl papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų uţ ėriavedes mokėjimo 2008 m.“. 2008 m. birţelio 17 d. Nr. 3d-337.

12. Matusevičienė V. Avininkystė ir oţkininkystė – maţas sektorius su didelėmis problemomis. Mano ūkis.lt. http://ww.manoukis.lt/naujienos/rinka/17941-avininkyste-ir-ozkininkyste-mazas-sektorius-su-didelemis-problemomis . prieiga per internetą 2014-04-24.

13. Melnikienė R. Ţemės ūkio pasiekimai ir prioritetinės vystymo kryptys. Lietuvos ţemės ir maisto ūkis, 2011. Vilnius. 2012. P. 7–17.

14. Mikšiūnas G. Avininkystės perspektyva nederlingose vietovėse. lţinios.lt. http://lzinios.lt/lzinios/print.php?idas=176448 . prieiga per internetą 2014-04-24.

15. Petrošiūtė N. Lietuviška vilna šildys norvegus. Valstietis.

http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Lietuviska-vilna-sildys-norvegus . prieiga per internetą 2014-04-24.

16. Seredţiuvienė V. Avininkystė – ne tik verslas, bet ir pomėgis. Šakių rajono laikraštis „Draugas“. 2013 liepos 22 d.

17. Silickienė G. Avininkystės plėtrą stabdo tik vilkai. Respublika. 2013 lapkričio 11 d.

18. Stanišauskienė D. Avininkystė: nūdiena, perspektyvos ir plėtros nišos. Mano ūkis. 2008. Nr. 9. 19. Šveistienė R. Senųjų veislių gyvūnai – Lietuvos nacionalinis turtas. Senąsias gyvulių ir naminių

paukščių veisles – išlaikyti ir gausinti. Vilnius. 2013. P. 21.

20. Volkov A. ES ir nacionalinė parama Lietuvos ţemės ir maisto ūkio plėtrai. Lietuvos ţemės ir maisto ūkis, 2011. Vilnius. 2012. P. 17–27.

21. Ūkininkai avis galės skersti savo skerdyklose. Kasdien.lt.

http://www.kasdien.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Ukininkai-avis-gales-skersti-savo-skerdyklose . prieiga per internetą 2014-05-02.

22. Zapasnikienė B. Avis aprengs ir pamaitins. Kaunas. 1998. P. 4 –23. 23. Zapasnikienė B. Avių ūkis. Vilnius. 2002. P. 4–19.

24. Zapasnikienė B. Lietuvoje auginamų ir importuojamų avių veislių panaudojimas. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2003. Nr. 43. P. 12–20.

25. Zapasnikienė B. Mėsinės avys. Baisogala. 2003. P. 11–47. 26. Zapasnikienė B. Pieninė avininkystė. Baisogala. 2006. P. 7–13.

27. Ţemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Ūkinių gyvūnų metinė ataskaita. 2011.01.01-2012.01.01. Vilnius. 2012. P. 9–53.

28. Ţurauskienė J. Avių auginimas vėl „ant bangos“. Alkas.lt http://alkas.lt/2013/04/04/aviu-auginimas-vel-ant-bangos/ . prieiga per internetą 2014-05-02.

PRIEDAI

Anketa

Prieţastys, turėjusios įtakos 2002–2012 metų avininkystės būklei Lietuvoje

Gerbiamas Respondente, esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, maisto saugos fakulteto magistro studijų 1 kurso studentas. Atlieku tyrimą „Prieţasčių turėjusių įtakos 2002–2012 metų avininkystės vystimuisi, analizė“. Tyrimu siekiama išsiaiškinti įvykusius pasikeitimus per šį dešimtmetį. Prašome atsakyti į pateiktus klausimus paţymint, Jūsų nuomone, tinkamiausius atsakymus. Apklausa yra anoniminė. Dekoju Jums uţ pagalbą.

1. Kiek metų vystote savo veiklą ? O 1 – 2 m.

O 2 – 5 m. O 5 – 10 m.

O daugiau negu 10 .

2. Avininkystės ūkio kūrimą pradėjote nuo avių skaičiaus ? O iki 5 avių .

O 5 – 10 avių . O 10 – 20 avių . O 20 – 50 avių . O daugiau kaip 50 .

3. Avininkystės ūkį pradėjote turėdami skirtingas avių veisles ? O 1 .

O 2 . O 3 . O 4 . O 5 .

4. Ar turite samdomų darbuotojų savo ūkyje ? O Taip .

O Ne .

5. Jeigu turite samdomų darbuotojų, koks jų skaičius ? O 1 – 2 darbuotojai.

O 2 – 5 darbuotojai. O 5 – 10 darbuotojai. O daugiau kaip 10 .

6. Kur realizuojate savo produkcija ? O Turguje .

O Į diţiuosius prekybos centrus . O Smulkiems verslininkams . O Viešojo maitinimo įstaigoms . 7. Jūsų avių ūkis yra :

O Veislynas . O Prekinis . O Ekologinis .

O Pagalbinė gyvulininkystės šaka . 8. Kokio amţiaus avis realizuojate :

 ... .

9. Ar nuo pradţios, vykdant avininkystę kito avių skaičius Jūsų ūkyje ? O Ne ţymiai padidėjo .

O Ne ţymiai sumaţėjo . O Ţymiai padidėjo . O Ţymiai sumaţėjo . O Nekito .

10. Kuria produkcijos linkme vystėsi Jūsų avininkystės ūkis ? O Mėsos .

O Vilnos . O Pieno .

O Mėsos – vilnos .

O Veislinių avių auginimo .