LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ugnė Grigaliūnaitė
Elnių auginamų fermose vidinių parazitų paplitimas
The prevalence of internal parasites in deer farms
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOLOGIJOS KATEDROJE
1. PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Elnių auginamų fermose X vidinių parazitų paplitimas”
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10 1.1. Nematodai ir jų struktūra ... 10 1.2. Trichostrongyloidea šeima ... 11 1.2.1. Dictyocaulus spp. ... 11 1.2.2. Ostertagia spp. ... 12 1.2.3. Trichostrongylus ... 13 1.2.4. Haemonchus spp. ... 13 1.2.5. Nematodirus spp. ... 14 1.2. Strongyloididea šeima... 14 1.3.1. Chabertia spp. ... 14 1.3.2. Osephagostomum spp. ... 15 1.4. Trichuroidea šeima ... 15 1.4.1. Trichuris spp. ... 15 1.5. Rhabditoidea šeima ... 16 1.5.1. Strongyloides spp... 16 1.6. Diagnostika ... 16 1.7. Profilaktika ... 172. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA... 19
2.1. Tyrimo objektai ... 19
2.2. Mėginių surinkimas ... 19
2.3. Parazitologiniai metodai ... 19
2.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodas ... 20
2.3.2. Lervų kultūrų ruošimo identifikavino metodas ... 20
2.4. Statistiniai skaičiavimai ... 21
4
3.1. Pirmo ūkio koprologinių tyrimų rezultatai statistinė analizė ... 22
3.2. Antro ūkio koprologinių tyrimų rezultatų statistinė analizė ... 23
3.3. Pirmo ir antro ūkio kiaušinėlių skaičiaus vidurkių rezultatų palyginimas ... 24
3.4. Pirmo ir antro ūkio lervų kultūrų identifikavimo statistinė analizė ... 27
3.5. Pirmo ir antro ūkio parazitų lervų rūšių palyginimas ... 29
3.6. Pirmo ūkio kiaušinėlių skaičiaus rūšių palyginimas skirtingose sekcijose ... 30
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32
IŠVADOS ... 34
REKOMENDACIJOS ... 35
5
SANTRAUKA
Elnių auginamų fermose vidinių parazitų paplitimas Ugnė Grigaliūnaitė
Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas: Nustatyti elnių gyvenančių fermose vidinių parazitų paplitimą, palyginti skirtingomis sąlygomis laikomų elnių parazitinį užkrėtimą.
Darbo uždaviniai: Ištirti du elnynus 2015 ir 2017 metais, identifikuoti ten randamus vidinius parazitus, nustatyti jų paplitimą; identifikuoti lervų rūšis; palyginti parazitų paplitimą skirtingais metais; išanalizuoti, kokią įtaką vidinių parazitų paplitimui turi gyvūnų laikymo sąlygos bei antiparazitinė profilaktika.
Tyrimui buvo atrinkti du elnynai. Pirmame atliekama vidinių parazitų profilaktika, dehelmentizacija, ganyklų rotacija, gyvulių suskirstymas į atskiras grupes. Antrame elnyne šie metodai netaikomi ir antiparazitinės profilaktikos priemonės neatliekamos. Mėginiai buvo renkami 2015 ir 2017 metais. Iš kiekvieno elnyno surinkta po 60 išmatų mėginių. Mėginiai buvo tirti atliekant Modifikuotą Makmasterio metodą, atrinkus 15 labiausiai užkrėstų mėginių lervų kultūros buvo auginamos ir identifikuojamos parazitų rūšys. Po 2015 m. atliktų tyrimų pirmame elnyne buvo rekomenduojama atlikti dehelmentizacijas prieš rotacijas. Pirmame elnyne 2015 buvo rasti 48 (80 proc.) teigiami mėginiai, identifikuota Strongyloidai, Strongiliatų kiaušinėliai ir Dictyocaulus lervos. 2017 m. identifikuotos tos pačios parazitų rūšys, tačiau teigiamų mėginių buvo 35 (54 proc.) ir palyginus skirtingų metų rezultatus, Strongyloidų kiaušinėlių KSG vidurkis sumažėjo 33 proc., Strongiliatų 73 proc. (p<0.05), Dictyocaulus 46 proc. Antrame elnyne buvo identifikuotos Strongyloidų, Strongiliatų, Dictyocaulus, Trichuris, Nematodirus rūšys. Teigamų mėginių 2015 m. buvo 57 (95 proc.), 2017 m. 60 (100 proc.). Antrame elnyne KSG vidurkiai palyginus skirtingus metus nekito, tačiau buvo ženkliai didesni palyginus su pirmu ūkiu. Identifikavus lervas pirmame ūkyje rasta Heamonchus, Ostertagia, Osephagostomum, Trichostrongylus. Antrame elnyne rasta
Ostertagia, Osephagostomum, Trichostrongylus, Strongyloides, Chabertia, Nematodirus. Abejuose
elnynuose daugiausia rasta Ostertagia ir Osephagostomum lervų. Palyginus pirmame ūkyje esančias gyvūnų sekcijas, didžiausias užsikrėtimas pasireiškė tarp jauniklių, ypatingai Dictyocaulus lervomis.
Tyrimo rezultatai parodė, kad elnių fermose atliekama antiparazitinė profilaktika ženkliai įtakoja vidinių parazitų paplitimą.
6
SUMMARY
The prevalence of internal parasites in deer farms Ugnė Grigaliūnaitė
Master’s thesis
The aim of this study: to estimate the prevelance of internals parasites in two different deer farms.
Objectives of this study: to investigate two different deer farms in years 2015 and 2017; to identify the parasite species and the prevalence of infection; to identify larvae species; to compare the results between these farms; to analyze the influence of prophylaxis and the living conditions on the internal parasites prevelance and infection intensity.
Two deer farms were chosen for this study. First one has a control program for internal parasites: herd is divided into sections, regularly treatment with anthelmintics is performed, group rotation on pastures is used. Second farm do not use any prophylaxis or treatment programmes, the herd is permanently kept on the same enclosure. Sixty faecal samples from each farm randomly were collected in years 2015 and 2017. Samples were analyzed with modified McMaster technique, then 15 samples were investigated by the Baermann larva identification method. In year 2015 - 48 (80%) of first farm faecal samples were found positive; Strongyloides and Strongyles eggs, and Dictyocaulus larvae were identified. Furthermore, in year 2017 - 35 (57%) positive samples were found, and average of Strongyloides FEC reduced on 33%, Strongyles – on 73 % and Dictyocaulus – on 46 %, respectively. In year 2015 - 57 (95%) of second farm faecal samples were found positive, Strongyloides, Strongyles, Trichuris and Nematodirus eggs, and Dictyocaulus larvae were identified. In the second farm Strongyloides, Strongyles, Trichuris and Nematodirus eggs, and Dictyocaulus larvae were identified. Furthermore, in year 2017 all the samples from the second were found positive. The average of FEC between in the second farm was statistically significantly higher compared to the first farm (p<0.05). The identification of nematode larvae by Baerman technique has shown the infection with Heamonchus, Ostertagia, Osephagostomum and Trichostrongylus nematodes in the first farm, and with Ostertagia, Osephagostomum, Strongyloides, Trichostrongylus, Nematodirus, Chabertia and Trichostrongylus in the second farm, respectively. The infection in fawns was significantly higher compared to adult deers and the highest difference was registered on intensity of Dictyocaulus infection.
The study results showed that prophylaxis, treatment and keeping conditions has a significant influence on the prevelance and distribution of internal parasites in deer farms.
7
SANTRUMPOS
Proc. – procentas Lent. – lentelė Pav. – paveikslas KSG – kiaušinėlių skaičius 1 g. JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos L1 – pirmos stadijos lervosL2 – antros stadijos lervos L3 – trečios stadijos lervos L4 – ketvirtos stadijos lervos L5 – suaugėlio stadija HCT – hematokritas Hb – hemaglobinas TSP – serumo baltymai PI – pasikliautinis intervalas VT – virškinamasis traktas
8
ĮVADAS
Aplinkos ministerijos duomenimis 2016 m. Lietuvoje buvo 350 elnių fermų, kuriose buvo auginama apie 15 tūkst. šių gyvūnų, o vidutinis fermos plotas sudarė 50 ha. Lietuvos elnių augintojų asociacijai priklauso 25 elnynai, kuriuose auginama 2774 - Taurieji elniai (Cervus Elaphus), 2012 – Danielių (Dama Dama) ir 624 - Dėmėtieji elniai (Cervus Nippon). Pagrindiniai elnių auginimo tikslai: mėsos produkcija, gyvų gyvūnų pardavimas, trofėjų pardavimas bei hobis.
Elniai priklauso porakanopių žinduolių šeimai, atrajotojų grupei, todėl elnių virškinamojo trakto parazitai būdingi ir kitiems tos šeimos atrajotojams (1). Skirtingų šeimų atrajotojai gali perduoti parazitus vieni kitiems (9). Vidiniai parazitai yra viena iš pagrindinių problemų elnių fermose (1). Vis daugiau pasaulio šalių mokslininkų tiria ir lygina užsikrėtimą vidiniais parazitais tarp elnių gyvenančių gamtoje bei fermose (33). Nustatyta, kad Euroazijos teritorijoje elnių virškinamajame trakte (VT) parazituoja 45 rūšys parazitų (10). Ištirta, kad Europoje elnių VT nematodai yra labai dažni, jų rūšinis paplitimas taip pat yra labai platus (3). VT parazitų įtaka priklausomai nuo parazitų rūšies gali pasireikšti nuo subklinikinių iki sunkių invazijos atvejų, o tai priklauso nuo parazitų rūšies, infekcijos intensyvumo lygio, parazito vystymosi ciklo, jo šeimininko imuninės sistemos būklės bei šėrimo kokybės (38).
Pagrindiniai elnių vidiniai parazitai yra nematodai, o dažniausiai pasitaiko -
Ancylostomatoidea, Strongyloidea, Trichystrongyloidea šeimų nematodai (33). Dominuojantis elnių
nematodai visame pasaulyje priklauso Ostertagia genčiai (3). Esančios skirtingos laikymo sąlygos fermose stipriai įtakoja jų parazitų paplitimą ir įvairovę (2). Elnių imunitetas turi įtakos nematodų vystymuisi, kiaušinėlių produkcijai (4). Pašaro kokybė įtakoja imuniteto atsparumą prieš parazitus (5). Vis didėjant elnių populiacijai ir jų skaičiui viename kvadratiniame plote, tai tiesiogiai koreliuoja su parazitų invazijos intensyvumu, jų perdavimu kitiems gyvūnams ir neigiamai veikia elnių sveikatingumo būklę (3). Esant didelei populiacijai mažame ploto vienete tai predisponuoja gyvulio stresinę būklę ir sumažina imuniteto susidarymą (4). Stiprus imunitetas didina atsparumą parazitams, mažėja ganyklinis užteršimas (1). Taip pat parazitų skaičiaus paplitimui didelę įtaką turi meteorologinės sąlygos, esant palankioms sąlygoms vystymasis pagreitėja, daugiau gyvulių užsikrečia (34). Kitas svarbus faktorius ilgas ganyklos naudojimo gyvūnų ganymui periodas dėl kurio padidėja parazitinis užterštumas, o tai ženkliai įtakoja elnių sveikatingumą (8). Virškinamo trakto parazitai įtakoja ne tik gyvulio bendrą sveikatos būklę, bet ir neigiamai veikia produkciją ir reprodukciją (40). Vidiniai elnių parazitai sukelia klinikinius ir subklinikinius simptomus (2). Dažniausiai pasitaikantis klinikinis simptomas yra gyvulių svorio kritimas, kuris stipriai įtakoja fermos ekonominį statusą (3).
9 Tyrimo tikslas: nustatyti elnių gyvenančių fermose vidinių parazitų paplitimą, palyginti skirtingomis sąlygomis laikomų elnių parazitinį užkrėstumą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti du elnynus 2015 ir 2017 metais, identifikuoti virškinamojo trakto parazitus, nustatyti jų paplitimą.
2. Abiejuose elnynuose identifikuoti virškinamojo trakto parazitų rūšis. 3. Palyginti parazitų invazijas 2015 ir 2017 metais.
4. Išanalizuoti kokią įtaką vidinių parazitų paplitimui turi elnių laikymo sąlygos ir antiparazitinė profilaktika.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nematodai ir jų struktūra
Nematodai skirstomi į du pagrindinius pogrupius: turinčius bursą ir neturinčius. Yra vienuolika pagrindinių šeimų. Bursą turinčioms priklauso keturios šeimos: Trichosntrongyloidea, Strongyloidea,
Ancylostamatoidea, Metastrongyloidea. Bursą neturinčių yra septynios šeimos: Rhabditoidea, Ascaridoidea, Oxyroidea, Spiruroidea, Filaroidea, Trichuroidea, Dioctophymatoidea (16).
Atliktuose tyrimuose elnių fermose, gyvūnai būna užsikrėtę dažniausiai nuo 2 iki 6 skirtingų rūšių, retais etvejais randama ir daugiau rūšių (26). Taip pat rūšys gali būti skirtomos į dvi kategorijas: specifiškas vienam šeimininkui ir galinčios užkrėsti daugiau nei vieną skirtingos rūšies šeimininkus (24).
Pagrindiniai elninių šeimos nematodų kiaušinėliai skirstomi į strongyloidus ir strongiliatus
(10). Kiaušinėlių sienelė dažniausiai yra sudaryta iš trijų sluoksnių. Vidinė membrana plona susidaryta iš lipidų, pagrindinė savybė – nepralaidumas. Vidurinis sluoksnis yra tvirtesnis turi chitininę struktūrą, kuri suteikia standumą ir taip pat sąlygoją geltoną kiaušinėlio spalvą. Daugumoje rūšių šis sluoksnis gali būti perskirtas ant kiaušinėlių esančių dangteliu, kurie gali būti arba abejuose arba vienoje pusėje. Išorinis trečiasis sluoksnis sudarytas iš baltymų, ši membrana yra labai stora ir tvirta (12). Kiaušinėlių atsparumas aplinkai bei sluoksnių stiprumas priklauso nuo rūšies, jei invazinė stadija yra kiaušinėliai, tai jų membranos tvirtesnės ir gali išgyventi iki 4 metų ant žemės paviršiaus (13).Lervos priklausomai nuo rūšies išsirita arba išorėje arba šeimininko viduje. Faktoriai įtakojantys išsiritimą yra temperatūra ir drėgnumas, tai ypač aktualu, jei lervos išsirita išorėje (24). Lerva esanti viduje sekretuoja fermentus, kurie naikina vidinę kiaušinėlio membraną (12). Trys nematodų šeimos – Trichostrongyloidea, Strongyloids ir Rhabdtodoids turi laisvai gyvenančias aplinkoje lervos stadijas (33). L1 ir L2 stadijos dažniausiai maitinasi aplinkoje esančiomis bakterijomis, L3 nesimaitina, turi išlikusią kutikula nuo L2 stadijos, kuri apsaugo nuo aplinkos sąlygų, ir trečios stadijos lervos turi išgyventi iš sukauptų maisto medžiagų (25). Trichostrongylų šeimos L3 padengtos glikolipidų plevele, kuris turi lervų angliavandenių antigeną (47). Taip pat L3 lervos gali pereiti į hipobiozės stadiją, tuomet vystymasis sustoja, lervos nejuda ir negauna papildomų maisto medžiagų (14). Gamtos sezoniškumas, pokyčiai aplinkoje įtakoja vidinių parazitų paplitimą, jų vystymąsi ir perdavimą galutiniams šeimininkams (24). Optimaliausios lervų vystymosi sąlygos yra kai yra pakankama drėgmė ir temperatūra siekia 18 – 26 ℃ (32). Esant aukštai temperatūrai vystymasis vyksta greičiau, tačiau greičiau išnaudojamos lipidų atsargos, kurių galiausiai pritrūksta ir padidėja trečios stadijos lervų mirtingumas (12). Temperatūrai nukritus iki 10 ℃ ir žemiau metabolizmas sustoja, todėl lervų vystymasis irgi pristabdomas (16). Idealiausias drėgnumas yra 100
11 proc., tačiau esantis mikroklimatas ir drėgnumas išmatose ir dirvožemyje gali sudaryti tinkamas sąlygas nematodų lervų vystymuisi (11). Išdžiuvimas yra dažniausia lervų mirties priežastis, tačiau taip pat įrodyta, kad lervos pereidamos į hipobiozės stadiją, gali išgyventi aplinkoje, kur drėgnumas labai mažas (33).
Užsikrėtus nematodais, ne visiems elninių šeimos atstovams pasireiškia klinikiniai požymiai. Pagrindinis atsparumo faktorius yra šeimininko imunitetas, kuris vyruoja sezoniškai priklausomai nuo reprodukcijos, streso, maisto medžiagų stokos, dienos ir nakties trukmės (24).
1.2. Trichostrongyloidea šeima
1.2.1. Dictyocaulus spp.D. viviparus ir D. eckerti yra vieni iš pagrindinių elnių patogeninių parazitų, Naujojoje
Zelandijoje elnių fermose 24 proc. mirtingumas yra siejamas su šia rūšimi (1). Plačiai paplitę pasaulyje, parazituoja kvėpavimo organuose, trachėjoje ir bronchuose (22). Suaugusių nematodų patinų dydis svyruoja nuo 4.0 – 5.5 cm, patelių 6 – 8 cm (12). Elniams pagrindiniai klinikiniai simptomai yra sumažėjęs svoris, kailio suprastėjimas, karščiavimas, tachikardija, retai sukeliamas kosulys, susilpnėjusi imuninė sistema, elniai tampa mažiau atsparesni ektoparazitams, kurie skatina niežėjimą, sukelia kailio nuplikimus (27).
Parazitai vystosi tiesioginiu vystymosi ciklu (be tarpinių šeimininkų) (7). Inkubacinis periodas 20 - 24 d. (22). Suaugusios patelės padeda kiaušinius bronchuose. Išsivysto pirma lervos stadija L1, gyvūnui kosint, lervos patenka į stemplę ir per virškinimąjį traktą su išmatomis patenka į aplinką. Invazinė trečia lervos stadija L3 esant palankioms klimato sąlygoms ganyklose išsivysto per 5-7 dienas, tačiau esant žemesnei temperatūrai vystymasis gali užtrukti iki 3 savaičių. L3 patenka į organizmą per virškinamąjį traktą (12). Per plonųjų žarnų gleivinę lervos prasiskverbia ir migruoja iki mezenterinių limfinių mazgų, kur išsivysto iki ketvirtos lervos stadijos L4. Po to per krūtinės limfinį lataką ir per kraujotakos sistemą migruoja į plaučius, kur išsivysto iki suaugusių nematodų. Migracija nuo lervų patekimo su pašaru iki kvėpavimo organų trunka apie 2 savaites (16). Šios rūšies suaugusiems nematodams gali pasireikšti hipobiozė, lervų vystymasis sustoja, tuomet suaugusios lervos nesubręsta ir nepradeda dėti kiaušinėlių, kol sąlygos tam nėra palankios, tai dažniausiai pasireiškia rudenį bei žiemą (22). Jeigu rasti nematodai bronchuose ar trachėjoje yra toje pačioje vystymosi stadijoje, tuomet ir galima įtarti hipobiozę (33). Suaugusių elnių išmatose Dictyocaulus rūšies lervų dažniausiai būna 5 lervos 1 g. išmatų (2). Gyvūnui augant, su amžiumi didėja šios rūšies parazitų atsparumas (19). Esant sunkiai infekcijos formai ivermektino dozė 0,4 mg/kg, esanti aukščiau rekomenduojamos, nesukelia šalutinių poveikių ir yra efektinga gydant klinikinius simptomus. Praėjus 60 dienų po vaisto sudavimo, lervos vis dar nėra aptinkamos išmatų mėginiuose bei histologiniuose plaučių preparatuose (27). Gydant nujunkytus jauniklius ivermektino arba
12 moksidektino vaistai vietoj benzimedazolo preparatų buvo pastebėtas greitesnis gyvūno vystymasis ir augimas (3).
1.2.2. Ostertagia spp.
Dažniausiai pasitaikanti rūšis tarp elnių yra Ostertagia ostertagi (33). Parazitas paplitęs visame pasaulyje, parazituoja prieskrandžiuose, pagrindinė dislokacijos vieta šliužas (23). Patinų ilgis apie 6 – 8 mm, patelių 8 – 11 mm (12). O. ostertagi labai patogeniška, kuri įtakoja ir bandos dydį. Sumažėjus
elnių gimstamumui 5 – 14 proc. tai turi įtakos bandos dydžio reguliacijai (1). O. gruhneri dažniausiai buvo randama šaltesnėse klimato zonose, Norvegijoje, Š. Amerikoje, šiaurinėje Rusijos dalye (6). O.
leptospicularis ir O. kolchida taip pat aptinkama tarp elninių šeimos atstovų paleoarktiniame regione
(15).
Pagrindiniai simptomai: pažeidžia šliužo gleivinę, sukelia diarėją, įvyksta staigus svorio kritimas, hypoalbuminemija, gali sukelti požandikaulinę edemą (48). Didelis užkrėstumas įtakoja elnių reprodukcijos ciklą, apvaisinimo koeficientas sumažėja (1). Net ir mažas parazitų paplitimas gali sukelti klinikinius simptomus (1). 2001 – 2002 m. Lietuvoje atliktame tyrime Ostertagia spp. rūšies parazitų skaičiaus paplitimas padidėja du kartus per metus, pavasarį – gegužės pradžioje, o antras pakilimas dažniausiai stebimas rugsėjo viduryje ir lapkričio pradžioje, daugiausiai įtakos tam turi klimato sąlygos (17). Yra du tipai: I – pasireiškia didesnis sergamumas, nei mirtingumas jaunesnio amžiaus gyvūnams, II – labiau patogeniškas, dažnesnė mirtis dėl šliužo sukeltų erozijų ir virškinamojo trakto disfunkcijos, dažniausiai pasireiškia patelėms po jauniklių atsivedimo (48). II tipas yra asocijuojamas ir su išblukusio elnio (fading elk) sindromu (49).
Kaip ir kitų nematodų – tiesioginis vystymosi ciklas. L3 lervos gali išgyventi ir per žiemą mūsų klimato zonoje (17). L3 lervos išsivysto prieskrandžiuose, migruoja ir toliau vystosi iki L4 stadijos jau skrandžio liaukose. Per 17 – 21 dieną išsivysto į suaugusius nematodus (14). Lervos, kurios išlieka hipobiozės stadijos, išbūna skrandžio ląstelėse ilgesnį periodą. L4 stadijos lervos sukelia skrandžio ląstelės erozijas, pažeistos ląstelės yra pakeičiamos naujomis, tačiau jos nebeišskiria reikalingo kiekio druskos rūgšties ir fermento pepsinogeno. Tuomet pakyla šliužo pH iki 7, norma yra 2 – 2.5 (38). To pasekoje, pepsinogenas nevirsta aktyviu pepsinu, baltymai nėra denatūruojami, padidėja bakterijų skaičius šliuže, kraujo baltymai pereina į virškinamąjį traktą. Atsiradęs albuminas žarnyne inhibuoja skysčių absorbciją, sukelia viduriavimą (16). Ispanijoje atliktame tyrime nebuvo rasta koreliacijos tarp elnių lyties ir kiaušinėlių skaičiaus, tačiau padidėja parazitų skaičius vyresnio amžiaus gyvūnams (3). Padidėjęs parazitų skaičius tarp suaugusių elnių palyginus su jaunikliais, indikuoja, kad imunitetas Ostertagia spp. šeimai nėra veiksmingas ir sensant gyvuliui nedidėja (10). Jauniklių mirtingumas pasireiškia esant 12 000 – 15000 Ostertagia šeimos invazijai (33).
13 1.2.3. Trichostrongylus
Būdinga parakanopiams, avims ir ožkoms (33). Pagrindinė elnių rūšis T. vitrinus ir T. axei (18). Patinų ilgis 4 – 6 mm, patelių 5 – 8 mm. Kiaušinėliai būdingi strongiliatų formai, yra apie 93 – 118 µm ilgio ir 41 – 52 µm pločio (12). T. axei rūšies yra rasta koreliacija tarp šeimininko amžiaus ir kiaušinėlių skaičiaus (10). Paplitimas pasaulinis (33).
Nuo kiaušinėlio iki invazinės trečios lervos stadijos palankiomis sąlygomis išsivysto per 7 – 10 d. L3 stadijai patekus į šeimininką, lervos įsiskverbia į plonųjų žarnų gleivinę (25). Per 2 sav. L3 stadija išsivysto į suaugėlius, kurie išskiria kiaušinėlius ir ciklas kartojasi. Suaugusios lervos prisitvirtina prie epitelinių virškinamojo trakto gleivinės ląstelių, tačiau nepažeidžia lamina propria sluoksnio (32). Besivystant parazitams jie sukelia gleivinės hemoragijas ir edemą, kas įtakoja hipoalbuminemijos atsiradimą. Sukeliamas enteritas, pažeidžiami plonųjų žarnų gaureliai, sutrinka maisto absorbcija (2). Esant sunkiai parazitų sukeltai invazijai, pasireiškia svorio kritimas ir diarėja, prarandant naudingų mikroelementų kaip fosforas ir kalcis, gali įtakoti osteoporozę ir osteomalaciją (38). Retais atvejais pasireiškia mirtis dėl išsekimo, maistingų medžiagų stokos. Elnių iki vienerių metų amžiaus mirtingumas pasireiškia, jei yra daugiau nei 140 000 Trichostrongylus rūšies parazitų invazija (33). Žiemos metu elniai fermose gauna šieną, kai kurie elnynai duoda ir papildomus mineralus, kurie stiprina elnių imuninę sistemą, gerina prekinę išvaizdą, tačiau Trichostronyglų kiaušinėlių kiekis išmatose išlieka toks pats naudojant pašarą su papildais ar be jų (31).
1.2.4. Haemonchus spp.
Vienas iš pagrindinių atrajotojų parazitų, plačiai paplitęs visame pasaulyje ir tarp elninių šeimos (28). Būdingiausias tropinėse ir subtropinėse klimato zonose (8). Dažniausiai pasitaikanti rūšis
Heamonchus contortus (8). Suaugėlių patelių ilgis būna nuo 18 iki 30 mm., patinų nuo 10 iki 20 mm.
(16). Patelės suaugėlės gali padėti iki 10000 kiaušinėlių, tačiau esant dideliai parazitų invazijai sumažėja kiaušinėlių skaičius (35). Kiaušinėliai pasišalina su galutinio šeimininko išmatomis, po to išsivysto iki invazinės L3 stadijos esant palankioms sąlygoms per dešimt dienų (28). Kiaušinėlių dydis būna 44 µm pločio ir 70 – 85 µm ilgio (12).
Optimaliausios aplinkos sąlygos vystymuisi nuo L1 iki L3 yra apie 24 – 29 ℃ ir drėgna aplinka (24). L3 lervos turi apsauginę kutikulą, tačiau nėra labai atsparios nepalankioms aplinkoms sąlygoms, esant minusinei temperatūrai (24). L3 stadija pasiekusi šeimininko šliužą per 48 valandas išsivysto į L4 stadiją (3). Esant dideliam lervų skaičiui vienu metu jų vystymasis gali sustoti ties ketvirta lervos stadija, net po 16 d. nuo infekcijos pradžios tik nedidelis skaičius parazitų pasiekia suaugėlio stadiją (35). L5 – suaugėlio stadija, lervos lieka šliuže prisitvirtina prie gleivinės ir maitinasi krauju. Parazitizmą taip pat galima įtarti atlikus kraujo biocheminius tyrimus, esant vidutinei infekcijai HCT, Hb ir TSP yra žemiau normos (28). JAV atliktame tyrime H. contortus tampa patogeniška gyvūnui,
14 jeigu yra randama nuo 75 nematodų viename kilograme gyvulio svorio, esant mažesniam parazitų skaičiui, jokių klinikinių simptomų nepastebėta (26). Remiantis moksliniais tyrimais didesnė nei 10000 Heamonchus šeimos invazija yra mirtina jaunikliams (33). Jauniklių gydymas iverkmektinu yra efektingas prieš H. contortus bei kitus Trichostrongyloides šeimos parazitus (9).
1.2.5. Nematodirus spp.
Suaugusių parazitų dydis: patinų 13 – 15 mm, patelių 21 – 24 mm. (12). Pietų Norvegijoje didžiausias užsikrėtimas aptiktas tarp jauniklių, randama kelios rūšis N. tarandi (6). Kitame tyrime šiaurės Norvegijoje rado dar dvi elniams būdingas rūšis: N. battus, N. filicolis (10). Skirtumas nuo kitų Trichostrongylus šeimos parazitų, kad L3 lerva išsivysto kiaušinėlyje. Po 2 – 3 sav. Kai kiaušinėliai pasišalina su išmatomis iš gyvūno, L3 lervos išsivysto ir užkrečia ganyklas (12). Dažniausiai randama plonajame virškinamajame trakte (6). Lervos patekusios į žarnyną labiausiai pažeidžia gleivinę, gaurelius. L4 iki suaugėlio išsivysto per 10 – 12 d (16). Pagrindinė parazitinė infekcijos patologija, sutrinka plonųjų žarnų absorbcija, gyvūnas netenka daug skysčių (14). Su gyvūno amžiumi atsparumas nuo šios rūšies parazitų tik didėja (6). Paplitę paleoarktinėje biogeografinėje zonoje (10). Lenkijoje atliktame tyrime gydymas fenbendazolu, 75 proc. sumažina kiaušinėlių skaičių, po dviejų savaičių atliktame pakartotiniame tyrime (20).
1.2. Strongyloididea šeima
1.3.1. Chabertia spp.Pagrindiniai šeimininkai avys ir ožkos, tačiau taip pat randami ir kituose atrajotuose kaip elniai (30). Yra vieni iš didžiausių nematodų, jų dydis nuo 1,5 iki 2,0 cm (12). Paplitę visame pasaulyje, dažniausiai randama Australijos, Naujosios Zelandijos ir jų salų regione bei Pietų Afrikoje (33). Parazituoja storajame žarnyne. Kiaušinėliai būna apie 90 µm ilgio ir 50 µ pločio su blastomeromis, kurių skaičius varijuoja nuo 16 iki 32 (16).
Tiesioginis vystymosi ciklas, trečia lervos stadija yra invazinė, patekusi į šeimininką, lerva įsiskverbia į gleivinę dažniausiai plonajame virškinamajame trakte, tačiau gali nukeliauti ir iki aklosios ar gaubtinės (12). Po savaitės išsivysto iki L4 stadijos, kuri nukeliauja į akląją žarną. Po 25 dienų, kai gyvūnas užsikrečia išsivysto penkta lervos stadija, kurios nukeliauja į gaubtinę. Suaugusios lervos nemigruoja ir visą laiką būna storosiose žarnose, kur vėl padeda kiaušinėlius (14). L3 yra labai atspari nepalankioms sąlygoms, gali išgyventi iki minusinės temperatūros (33). Pagrindinis klinikinis simptomas yra gastroenteritas. Daugiausia žalos sukelia ne besivystančios lervos, o suaugę parazitai (16). Pirmi simptomai pasireiškia praėjus 3 – 4 sav. po infekcijos pradžios (14). Jie prisitvirtina prie gaubtinės žarnos gleivinės ir maitinasi gleivinės audiniais. To pasekoje atsiranda kraujavimas ir baltymų praradimas organizme, nes pažeistos gleivinės nesugeba absorbuoti baltymų iš pašaro (28).
15 Diagnozė ankstyvoje stadijoje sunkiai nustatoma, nes kiaušinėlių skaičius išmatose dažniausiai labai mažas. Pasireiškiant ryškiems klinikiniams simptomas kaip diarėja, su išmatomis pasišalinę suaugusios kirmėlės gali būti morfologiškai atpažintos (14).
1.3.2. Osephagostomum spp.
Atliktuose tyrimuose JAV ir Europoje dažniausiai pasitaikančios rūšys yra O.venulosum, O.
cervi, O. radiatum. O. columbianum, O. leptospirucalis (33, 2, 3, 18). Lietuvoje atliktame tyrime
didžiausias parazitų paplitimas pasireiškia rugsėjo ir spalio mėnesiais (17). O. venulosum Floridoje atliktame tyrime nebuvo nustatyta kaip patogeniška rūšis (35), tačiau Teksaso valstijoje po keturių metų buvo įrodyta, kad ši parazitų rūšis gali būti patogeniška (26).
Parazitų patelės didesnės jų ilgis būna nuo 13 – 24 mm., o patinų apie 11 – 16 mm. Kiaušinėliai turi nuo 16 iki 32 blastomerų, vidutinio dydžio 85 x 51 µm (12). Paplitimas visame pasaulyje. Parazituoja storosiose žarnose, tiesioginis vystymosi ciklas (33). L3 lervos stadija neišgyvena žiemos metu, mūsų klimato zonoje (17). L3 lervos stadija yra invazinė, patekus lervai į žarnyną išsivysto į ketvirtą stadiją, lervas galima aptikti ir plonosiose ir storosiose žarnose. Po 17 – 22 d. po infekcijos, ketvirtos stadijos lervos migruoja į storąjį žarnyną ir ten išsivysto iki suaugėlio (16). Ši parazitas retai sukelia klinikinius simptomus, tačiau esančiai didesnei invazijai gali pasireikšti uždegiminiai procesai virškinamajame trakte, atsiranda edema, gyvūnas netenka svorio retais atvejais diarėja (2). Šiaurės Amerikoje atliktame tyrime klinikiniai požymiai pasireiškė esant nuo 20000 iki 250000 lervų virškinamajame trakte (33).
1.4. Trichuroidea šeima
1.4.1. Trichuris spp.Elnių šeimoje yra užfiksuotos šios rūšys: T. ovis, T. globulosa (33). 2012 metais atliktame tyrime Čekijos Respublikoje pirmą kartą identifikuota ir T. discolor rūšis atlikus molekulinius tyrimus (13). Suaugę patinų parazitai būna apie 5 – 8 cm, o patelės apie 3.5 – 7 cm (12). Kiaušinėliai turi storą, lygų apsauginį sluoksnį, abejuose galuose yra dangteliai. Paplitimas visame pasaulyje (14). Invazinė stadija kiaušinėlis su L1 stadija viduje. Ši stadija nuo kiaušinėlio išsivysto per vieną ar du mėnesius priklausomai nuo aplinkoje esančių sąlygų (16). Šios rūšies parazitų kiaušinėliai yra labiausiai atsparūs aplinkos sąlygoms. Kiaušinėlis su pirmos stadijos lerva gali išgyventi aplinkoje kelis metus (4). Į šeimininką patekusi pirma stadija, nukeliauja į žarnyną, kur L1 išsirita iš kiaušinėlio ir prasiskverbia į gleivinės liaukas plonajame virškinamajame trakte (12). Poto lervos išsivysto į tolimesnes stadijas ir migruoja į storąjį žarnyną, akląją ir gaubtinę. Lervos ir suaugę parazitai prisitvirtina prie žarnų gleivinės ir sukelia jos pažeidimus (14). Tačiau ryškūs klinikiniai simptomai retai pasitaiko, gali pasitaikyti hemoraginis kolitas ir aklųjų žarnų gleivinės uždegimas (2). Pagrindinis diagnozavimo būdas yra kiaušinėlių radimas išmatose, tačiau net esant parazitinei
16 infekcijai jų kiekis gali būti mažas (21). Tiksliausias metodas pataloginis – anatominis, kai randami parazitai ir identifikuojami pagal morfologinius požymius. Esant didesniam gyvūno svoriui randama mažesnis skaičius parazitų, palyginus su mažiau sveriančiu gyvūnu (4).
1.5. Rhabditoidea šeima
1.5.1. Strongyloides spp.Šie parazitai yra dažniausiai patogeniški, atsakingi už produkcijos praradimus ūkiams (3). Dažniausia pasitaikanti rūšis tarp elnių Strongyloides papillosus (29). Gali infekuoti daugybę skirtingų elnių rūšių (24). Dažniausiai užsikrėtimas yra besimptomis. JAV atliktame tyrime užsikrėtę laukiniai triušiai, gali būti parazito nešiotojais uždarose elnių fermose (29).
Nematodai būna apie 2 mm ilgio. Kiaušinėliai ovalios formos, plonu išoriniu sluoksniu ir mažesni palyginus su strongiliatų kiaušinėliais. Jų ilgis apie 50 – 58 µm, plotis 30 – 34 µm (12). Turi du skirtingus lytinius ciklus. Pirmasis laisvai gyvenančių lervų ciklas: strongyloidų lervos su išmatomis pasišalina iš šeimininko. Toliau arba tiesiogiai išsivysto iki invazinės filariforminės lervos arba išsivysto iki suaugusių patinų ir patelių. Patelės padeda apvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita lervos. Invazinės lervos patenka į šeimininką ir nukeliauja iki plonųjų žarnų. Antrasis lytinis ciklas – kai lervos patekusios jau pas šeimininką išsivysto iki suaugusių patelių, kurios partogenezės metu padeda neapvaisintus kiaušinėlius irgi išsivysto iki lervų, kurios gali sukelti autoinfekcija ir vystytis toliau šeimininke. Arba susidariusios lervos pasišalina su išmatomis ir ciklas kartojasi (14). Jaunikliai gali užsikrėsti ir per motinos pieną (29). L1 ir L2 labai jautrios išdžiovimo procesui (33). L3 stadija daug atsparesnė, tačiau esant aukštai temperatūrai, dauguma žūsta (11). 2008 metais atliktame tyrime
Strongyloides spp. kiaušinėlių skaičiaus paplitimas šeimininko išmatose buvo didesnis drėgnuoju
periodu, palyginus su sausuoju metų laikų periodu, taip pat didesnis kiekis buvo rastas patinų šeimininke (25). Šie parazitai patekę į šeimininką gali reguliuoti jų imuninę sistemą, įtakoja parazitų atsparumą, jų gyvenimo trukmę (24).
1.6. Diagnostika
Mėginių surinkimas turi didelės įtakos rezultatų analizei, jų patikimumui. Svarbu nusistatyti kriterijus, kokios gyvūnų grupės yra aktualios (18). Tiksliausi rezultatai atrajotojams gaunami, jei bent šešias savaitės gyvūnai ganosi ant įtariamai užkrėstų pievų (2). Trumpiausias laikotarpis, kada galima imti mėginius po dehelmintizacijos, bet norima ištirti naują užsikrėtimą, yra nuo 4 sav. jei buvo naudojami benzimedazolai, ivermektinas, tačiau jei buvo paskirtas gydymas su moksidektino arba doramektino antihelmintikais tuomet rekomenduojama tirti tik po 8 sav. Transportavimas yra kitas svarbus faktorius gauti tinkamus ir patikimus rezultatus (14). Identifikuoti parazitų užkrėstumą ir infekcijos sunkumo lygį dažniausiai naudojamas modifikuotas Makmasterio metodas (3). Norint
17 tiksliau identifikuoti parazitų rūšis yra naudojima lervų kultūrų ruošimo technika ir Bermano metodu, lervos yra atskiriamos pagal morfologinius požymius (16). Didelę įtaką rezultatams turi ir mėginio šviežumas, praėjus kuo ilgesniam laikui nuo mėginio surinkimo iki jo analizavimo, rezultatai gali būti netikslūs (14).
1 lentelė. Parazitų rūšių KSG mėginių analizė laikomų skirtingomis sąlygomis. Hany M. Elsheika,
N.A. Khan “Essentials of veterinary parasitology” 2011, 143 p
Parazitų rūšis Šviežių išmatų mėginiai Šaldytų išmatų mėginiai Skirtumas proc.
Teladorsagia circumcincta 69 KSG 15 KSG 21 proc. Trichostrongylus colubriformis 432 KSG 85 KSG 20 proc. Heamonchus contortus 6390 KSG 1392 KSG 22 proc.
Atliktas tyrimas rodo palyginimą tarp šviežių išmatų mėginių ir –20C laipsnių šaldytų mėginių ir juose rastų kiaušinėlių skaičių 1 g. išmatų. Šaldytuose mėginiuose kiaušinėlių skaičius sumažėja apie 20 proc. (14).
Dauguma mėginių yra analizuojami pagal kiaušinėlių ir lervų morfologinius požymius, naudojantis mikroskopą, tačiau Čekijos Respublikoje atliktame tyrime naudojant molekulinius tyrimus buvo įrodyta, kad gaunami tikslesni duomenys, išvengiama žmogaus klaidos (13). Naujoje Zelandijoje atliktame tyrime avių testas Carla gali būti naudojamas ir elniams. Testas naudojamas nustatyti gyvūno imunitetą prieš L3 lervos stadijas, identifikuojami seilėse esantys IgA, kurie susidarė prieš lervų apvalkale esantį antigeną. Gauti rezultatai padeda ūkiams sudaryti efektyvesnę kontrolę prieš parazitus (47).
1.7. Profilaktika
Didėjant laikomų gyvulių skaičiui uždarose erdvėse, ir vidinių parazitų rezistentiškumui antihelmintikams, ūkininkai ieško ir kitokių alternatyvių priemonių, mažinant parazitų paplitimą (38). Ganymosi elgsena ir šėrimo vietos yra svarbūs faktoriai, atsižvelgiant į tai, kaip atrajotojai užsikrečia parazitais turintiems tiesioginį vystymosi ciklą (33). Esant aukštai žolei elniai ėda tik viršutinius stiebus, mažiau lervų patenka į gyvūno organizmą (37). Rekomenduojama pašarą laikyti ėdžiose, kad išvengti sąlyčio su išmatomis ir sumažintų parazitų perdavimą ir paplitimą (41). Svarbu atsižvelgti į pašaro kokybę, tas ypatingai aktualu žiemos sezono metu, tačiau taip pat ūkininkas turi užtikrinti ir kokybišką žolę ganyklose (37). Tinkamas vitaminų A, D, B ir mineralų Zn, Fe, Cb, Na, K, P kiekis pašare yra svarbus imuniteto susidarymui prieš parazitines infekcijas (42). Papildomi baltymų
18 papildai ypatingai jauno amžiaus gyvuliams įtakoja imuniteto susidarymą, jo stiprumą prieš virškinamo trakto nematodus (5). Stiprinant imunitetą gyvūnai tampa atsparesni virškinamojo trakto nematodams, rečiau pasitaiko reinfekcijos ir mažėja ganyklų užteršimas (38). Tačiau reikia atsižvelgti ir į imuniteto stiprinimo lygį, nes produktyvumas gali nukristi 15 proc (39). Ganyklų rotacijos yra viena iš efektingiausių priemonių kovoti prieš parazitų paplitimą (41). Rekomenduojama rotuoti, kai po ganymosi lieka 1600kg/ha sausosios medžiagos aptvare (39). Švariomis laikomos ganyklos, kuriose nuo 6 iki 12 mėn. nebuvo laikomi gyvuliai. Po 3 – 6 mėn. ganyklos jau laikomos minimalaus infekcijos lygio (41). Svarbu išlaikyti optimalų gyvulių skaičių ganyklose (43). Parazitų skaičius gali padidėti keturis kartus, jei gyvūnų skaičius 1m2 padidėja tik du kartus (41). Gyvūnų suskirstymas pagal amžiaus grupes į skirtingas ganymosi sekcijas sumažina parazitų paplitimą, jų įvairovę (41). Augalai turintys daugiau taninų, turi antihelmintinių savybių (44). Taninai įtakoja kiaušinėlių ir lervų vystymąsi išmatose (45). Gyvūnai, kuries ganėsi taninų turinčių augalų ganyklose turi mažesnį parazitinių kiaušinėlių skaičių 1 g. išmatų, palyginus su gyvūnais, kurie ganosi ganyklose, kuriose mažiau taninų (44). Biologinė kontrolė naudojant nematodais besimaitinančius grybelius pradeda plisti visame pasaulyje. Grybelis Duddingtonia flagrans lengvai kultivuojamas ir gali būti naudojamas prieš parazitus ganyklose, jie sunaikina parazitų lervas prieš joms migruojant iš išmatų į dirvožemį (46).
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas 2015 ir 2017 metų pavasariais. Tyrimui buvo pasirinkti du elnių ūkiai. Mėginiai buvo analizuojami LSMU Veterinarijos akademijoje, Veterinarinės patobiologijos katedroje, parazitologijos laboratorijoje.
2.1. Tyrimo objektai
Pirmasis elnynas 2015 metais turėjo 132 elnius, 2017 metais – 121 elniai. Aptverta teritorija sudaro 110 ha, suskirstyta į 14 aptvarų. Aptvertoje elnių teritorijoje nėra vandens telkinių. Pagrindinės elnių rūšis yra Taurieji elniai, ir turi vieną danielių bandą, kurios visa banda gyvena kartu. Gyvūnai turi gertuves ir yra papildomai šeriami šienainiu, silosu ir grūdais. Šiame elnyne gyvūnai yra suskirstyti į šešias sekcijas. Atskirai laikomi Tauriųjų elnių patinai, patelės ir jaunikliai. Patelės suskirstytos į tris sekcijas. Sekcijoje būna nuo 15 iki 30 gyvūnų. Patelių dvejuose sekcijose 33 ir 29. Danielių banda yra šeštoje sekcijoje. Ūkis atlieka rotaciją kas metus. Dažniausiai po žiemos gyvūnai perkeliami į naujus aptvarus po dehelmentizacijos, tačiau 2015 m. viena patelių sekcija ir jaunikliai buvo perkelti prieš dehelmentizaciją. 2017 metais visi elniai buvo pervesti į naujus aptvarus tik po dehelmentizacijos. Dehelmentizacija atliekama du kartus per metus, balandžio viduryje ir spalio viduryje. Keturis metus iš eilės yra naudojami ivermektino preparatai, dozė 0.3 mg/kg. Elnynas turi svarstykles, todėl vaistų dozes yra tiksliai paskaičiuojamos kiekvienam individualiai.
Antrasis elnynas turi apie 100 elnių, visi gyvūnai yra uždaryti vienoje teritorijoje, nėra atskirta sekcijomis. Teritoriją sudaro 150 ha. Gyvūnai papildomai šeriami tik žiemą, aptvertoje teritorijoje. Mėsai parduodami tik seni gyvuliai, nauji gyvūnai neperkami, bandos dydis nekinta. Ūkyje neatliekama dehelmintizacija ar rotacija.
2.2. Mėginių surinkimas
Iš abiejų ūkių kiekvienais metais paimta po 60 mėginių. Visi mėginiai buvo surinkti prieš pavasarinę dehelmintizaciją. Elnių išmatos buvo surenkamos nuo žemės, imami tik švieži mėginiai. Mėginiai surinkti atsitiktiniu metodu iš skirtingų teritorijos vietų. Mėginiai buvo renkami į polietileninius maišelius ir užrišami, kad būtų kuo mažesnis sąlytis su oru ir suženklinami pirmame ūkyje nurodant sekcijos numerį.
2.3. Parazitologiniai metodai
Tyrimo metu buvo naudojami du parazitologiniai metodai. 2015 metais buvo atliktas modifikuotas Makmasterio metodas, 2017 metais buvo atliktas modifikuotas Makmasterio metodas ir atrinkta 15 labiausiai užkrėstų mėginių ir buvo identifikuojamos lervos atliekant lervų kultūrų ruošimo metodą.
20 2.3.1. Modifikuotas Makmasterio metodas
Atliktame tyrime pagrindinis metodas buvo modifikuotas Makmasterio, kuris parodo kiaušinėlių skaičių 20 g. išmatų. Tyrimo metodika:
1. Pirmiausia į plastmasinį indelį buvo pasveriama 4 g. išmatų, į tą patį indelį buvo įpilama 56 ml vandens. Gerai išmaišoma, kad išmatos būtų tolygiai pasiskirsčiusios.
2. Poto mėginys yra filtruojamas per marlę į kitą plastmasinį indelį. Neturi būti jokių didelių priemaišų, kaip pašaro likučiai ar žolės stiebeliai.
3. Filtratas yra supilamas į 10 ml mėgintuvėlius ir centrifuguojama 7 min. 1200 apsisukimų per minutę greičiu.
4. Kai centrifugavimas baigtas, turi aiškiai matytas nuosėdos ant dugno, o skystis likti viršuje. Esantis centrifugatas yra nupilamas ir ant nuosėdų yra užpilama flotacinio tirpalo iki 4 ml žymos. 5. Mėgintuvėlis yra gerai išmaišomas su pipete ir pripildoma dvejos Makmasterio kameros. 6. Mėginys yra mikroskopuojamas ir suskaičiuojamas kiaušinėlių skaičius abiejose langeliuose.
Kiaušinėlių rūšys yra diferencijuojamas pagal morfologinius požymius. Gauta suma yra padauginama iš 20. Ir gaunamas kiaušinėlių skaičius viename grame išmatose.
1 pav. Mėginių mikroskopavimas, kiaušinėlių identifikavimas (asmeninė nuotrauka)
2.3.2. Lervų kultūrų ruošimo identifikavino metodas
Pirmiausia ištyrus mėginius modifikuotu Makmasterio metodu ir atrinkus teigiamus bei daugiausia kiaušinėlių turinčius buvo atliekamas sekantis metodas: lervų kultūrų auginimas ir jų identifikavimas. Pirmiausia ištyrus mėginius modifikuotu Makmasterio metodu, buvo atrinkti 15 mėginių iš kiekvieno ūkio, kuriame buvo nustatytas didžiausias kiaušinėlių skaičius viename grame.
21 Tyrimo metodika:
1. Į plastmasinį indėlį atsveriama 10g. išmatų, įdedama apie 4g. vermikulito ir vandens tiek, kad susidarytų tiršta masė gerai išmaišius.
2. Paruoštas mėginys įdedamas į plastikinį indelį su dugne esančiomis skylutėmis ir uždengiama marle.
3. Į kitą didesnį indelį įpilama vandens ir įdedamas apverstas indelis su išmatomis,
4. Mėginiai uždengiami plastmasiniu maišeliu ir įdedami į termostatą 14 dienų 21 – 24℃ temperatūroje.
5. Po 14 dienų mėginiai išimami ir įdedami į konusinę kolbą pripildytą vandens, vanduo turi pilnai apsemti mėginių indėlius. Po paros nuo konusinės kolbos dugno yra nusiurbiamas skystis su lervomis ir įpilama į mėgintuvėlius. Centrifuguojama 5 – 10 min. 1000 aps/min. greičiu.
2 pav. Lervų mirgracija iš mėginio į konusinės kolbos dugną (asmeninė nuotrauka).
6. Centrifugatas užlašinamas ant objektyvinio stiklelio ir du lašai Liugolio tirpalo ir Natrio tiosulfato. Mikroskopuojama, lervos identifikuojamos pagal morfologinius požymius.
2.4. Statistiniai skaičiavimai
Tyrimo duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis „Microsoft Excel 2010” kompiuterine programa. Tyrimų rezultatai buvo įvertinami statistiškai naudojanti standartinėmis formulėmis. Buvo skaičiuojama vidurkiai, standartinės deviacijos, 95 proc. pasikliautiniai intervalai. Duomenys statistiškai patikimi laikomi, kai p≤0,05.
22
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Pirmo ūkio koprologinių tyrimų rezultatai statistinė analizė
Pirmame ūkyje 2015 m. ištyrus 60 mėginių (n=60), 48 (80 proc.) iš jų buvo rasta nors po vieną Strongyloidų, Strongiliatų kiaušinėlių ir Dictyocaulus lervų (2 lentelė). Strongyloidų kiaušinėlių buvo rasta 18 mėginiuose, 30 proc. iš visos imties n=60, 95 proc. pasikliautinis intervalas 3,29 – 18,71. Teigiamuose mėginiuose buvo rasta tik po kelis kiaušinėlius, jų skaičiaus vidurkis 1g. išmatų buvo 11.0. Daugiausia buvo rasta 220 kiaušinėlių viename mėginyje. Strongiliatų kiaušinėlių buvo rasta daugiausia palyginus su kitais parazitais, 40 (67 proc.) mėginiai buvo teigiami. KSG vidurkis 37.7, 95 proc. pasikliautinis intervalas 25.3 – 49.6. Mažiausiai lervų buvo aptikta Dictyocaulus tik 9 (15proc.) teigiami mėginiai, vidurkis 0.6 lervų skaičiaus, 95 proc. PI 1.0 – 0.17. Daugiausia rasta 7 lervos viename mėginyje.
2 lentelė. 2015 m. pirmo ūkio rezultatų statistinė analizė
Parazitų rūšys Rasta teigiamų mėginių iš visos imties Min - Max Vidurkis KSG Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Strongyloidai 18 (30 proc.) 0 - 220 11.0 30.46 7.8 proc. ( 3.29 -18.71) Strongiliatai 40 (67 proc.) 0 - 220 37.7 47.17 12.1 proc. (25.3 - 49.6) Dictyocaulus 9 (15 proc.) 0 – 7 0.6 1.64 0.42 proc. (1.0 -0.17)
Po dviejų metų atliktame tyrime buvo rasta mažiau teigiamų mėginių 34 (54 proc.) iš visos imties, identifikuotos tos pačios rūšys (3 lentelė). 2017 metais pirmame ūkyje daugiausia teigiamų mėginių buvo rasta su Strongiliatų kiaušinėliais 19 iš 60 (31 proc.). Kiaušinėlių skaičiaus vidurkis viename grame išmatų 10.3, 95 proc. pasikliautinis intervalas 3.98 – 10.69. Kaip ir 2015 m. Dictyocaulus lervų buvo rasta mažiausiai, 16 teigiamų mėginių, tai sudaro 26 proc. iš visos imties. Vidurkis 0.3, 95 proc. pasikliautinis intervalas 0.17 – 0.46. Strongyloidų kiaušinėlių buvo rasta 1 mėginiu daugiau nei Dictyocaulus, 17 iš 60 (28 proc.), kiaušinėlių skaičiaus vidurkis viename grame išmatų 7.3, 95 proc. PI 3.98 – 10.69.
23
3 lentelė. 2017 m. pirmo ūkio rezultatų statistinė analizė
Parazitų rūšys
Rasta teigiamų mėginių iš visos imties Min - Max Vidurkis KSG Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Strongyloidai 17 (28 proc.) 0 – 60 7.3 13.3 3.42 proc. (3.98 - 10.69) Strongiliatai 19 (31 proc.) 0 – 100 10.3 20.3 5.2 proc. (5.19 - 15.48) Dictyocaulus 16 (26 proc.) 0 – 22 0.3 0.6 0.14 proc. (0.17 -0.46)
3.2. Antro ūkio koprologinių tyrimų rezultatų statistinė analizė
Antrame ūkyje 2015 m. ir 2017 m. buvo rasta 5 skirtingų rūšių kiaušinėlių. 2015 m. iš viso teigiamų mėginių, kuriuose užfiksuotas nors vienas kiaušinėlis buvo 57 (95 proc.) (4 lentelė). Daugiausia teigiamų mėginių rasta su Strongyloidų kiaušinėliais 51 iš 60, (85 proc.). Didžiausia reikšmė 420 buvo užfiksuota viename mėginyje. Jų vidurkis 1 g. išmatų 84.7. 95 proc. pasikliautinis intervalas 59.6 – 109.6. Strongiliatų kiaušinėlių buvo rasta trijuose mėginiuose mažiau nei strongyloidų, 48 (80 proc.) teigiami, tačiau KSG vidurkis didesnis, atitinkamai 128.7. 420 kiaušinėlių buvo rasta keliuose mėginiuose, 95 proc. PI 95.3 – 162.2. Mažiausiai teigiamų mėginių rasta su Nematodirus kiaušinėliais tik 6 (10 proc.). KSG vidurkis sudarė 3.7. Jų 95 proc. PI 0.001 – 7.3. Antroje vietoje rečiausiai užfiksuotų kiaušinėlių buvo Trichuris, 11 ( 30proc.) teigiamų mėginių. Kiaušinėlių skaičiaus vidurkis buvo 10. 95 proc. pasikliautinis intervalas 3.9 – 16.1. Trichuris ir Nematodirus didžiausia reikšmė 100 buvo tik viename mėginyje. Dictyocaulus lervų buvo rasta 33 (55 proc.) mėginiuose, 8 lervos buvo rastos viename mėginyje, imties vidurkis 1.9, 95 proc. PI 3.9 – 16.1.
4 lentelė. 2015 m. antro ūkio rezultatų statistinė analizė
Parazitų rūšys Rasta teigiamų mėginių iš visos imties Min - Max Vidurkis KSG Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Strongyloidai 51 (85 proc.) 0 – 420 84.7 98.83 25.53 proc. (59.65 - 109.6) Strongiliatai 48 (80 proc.) 0 – 420 128.7 132.53 34.2 proc. (95.3 - 162.2)
Dictyocaulus 33 (55 proc.) 0 – 8 1.9 2.35 0.6 proc. (1.3 - 2.5) Nematodirus 6 (10 proc.) 0 – 100 3.7 14.49 3.7 proc. (0.001 - 7.3) Trichuris 11 (30 proc.) 0 – 100 10 24.01 6.2 proc. (3.9 - 16.1)
24 2017 m. atliktame tyrime nebuvo rasta nė vieno neigiamo mėginio, iš visos imties n=60, buvo aptikta bent vienos rūšies kiaušinėlis ar lerva (5 lentelė.) Daugiausia teigiamų mėginių rasta su Strongiliatų kiaušinėliais 50 (83 proc.) iš 60. Daugiausiai buvo aptikta 420 kiaušinėlių. Kiaušinėlių skaičiaus vidurkis viename grame išmatų 123.3, 95 proc. PI 88.4 – 158.25. Mažiausiai kaip ir 2015 m. buvo rasta Nematodirus ir Trichuris kiaušinėlių parazitų, atitinkamai 9 (15 proc.) ir 19 (32 proc.). Jų KSG vidurkiai 3.3 ir 13.3. Pasikliautinio intervalai 1.2 – 5.4 Nematodirus, 7.1 – 19.4 Trichuris. Didžiausia reikšmė 100 kiaušinėlių aptikta tarp Trichuris, o Nematodirus buvo aptikta tik daugiausiai 40. Dictyocaulus palyginus su ankstesniais metais, teigiamų mėginių, kuriuose rasta Dictyocaulus lervų nukrito ir buvo tiek pat 19 (15 proc.), kaip ir Trichuris. Daugiausia rasta 6 lervos viename mėginyje. Imties vidurkis 0.7, 95 proc. PI 0.3 – 1.0. Antroje vietoje yra Strongyloidai, buvo rasta 41 (68 proc.) teigiamuose mėginiuose. Didžiausias mėginys aptiktas su 400 kiaušinėliais. Kiaušinėlių skaičiaus vidurkis viename grame išmatų 89.3. 95 proc. pasikliautinio intervalas 62.8 – 158.25.
5 lentelė. 2017 m. antro ūkio rezultatų statistinė analizė
Parazitų rūšys Rasta teigiamų mėginių iš visos imties Min Max Vidurkis KSG Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Strongyloidai 41 (68 proc.) 0 – 400 89.3 104.7 27.04 proc. (62.8 -115.8 ) Strongiliatai 50 (83 proc.) 0 – 420 123.3 136.98 35.6 proc. (88.4 -158.25 )
Dictyocaulus 19 (32 proc.) 0 – 6 0.7 1.37 0.33 proc. (0.3 - 1.0)
Nematodirus 9 (15 proc.) 0 – 40 3.3 8.37 2.16 proc. (1.2 - 5.4) Trichuris 19 (32 proc.) 0 – 100 13.3 24.33 6.2 proc. (7.1 - 19.4)
3.3. Pirmo ir antro ūkio kiaušinėlių skaičiaus vidurkių rezultatų palyginimas
3 paveiksle matome modifikuotu Makmasterio atliktu metodu pirmame ūkyje, 2015 ir 2017 metų analizę. Abejais metais buvo identifikuoti Strongyloidų ir Strongiliatų kiaušinėliai bei Dictyocaulus lervos. 2015 metais parazitų kiaušinėlių skaičiaus vidurkis viename grame išmatų buvo ženkliai didesnis. Didžiausias pokytis nustatytas tiriant Strongiliatų kiaušinėlius - 73 proc. skirtumas. (p<0.05) Dictyocaulus lervų ir Strongyloidų kiaušinėlių buvo rasta atitinkamai 46 proc. ir 33 proc mažiau.
25
3 pav. Pirmo ūkio KSG vidurkių palyginimas 2015 ir 2017 metais
4 paveiksle matomas antrame ūkyje identifikuotų kiaušinėlių palyginimas skirtingais metais, kiaušinėlių identifikavimui buvo naudojama toks pats metodas, kaip ir pirmame ūkyje. Daugiausia iš visos imties n=60, suskaičiuota Strongiliatų kiaušinėlių. Šios rūšies parazitų KSG vidurkis 2015 metais buvo didesnis, pokytis tarp dviejų metų yra 4 proc. Didžiausias skirtumas tarp dvejų metų užfiksuotas tarp Dictyocaulus lervų vidurkio, 2015 m. buvo 1.9, o 2017 m. 0.7, skirtumas 65 proc. (p<0.05). Taip pat Nematodirus spp. kiaušinėlių skaičiaus vidurkis 2017 m. nukrito palyginus su 2015 m., užfiksuotas pokytis yra 9 proc. Dvejų iš penkių rastų kiaušinėlių KSG vidurkiai buvo aukštesni 2017 m. negu 2015 m. Didžiausias pakilimas buvo užfiksuotas tarp Trichuris, 2015 m. buvo 10.0 KSG vidurkis, o 2017 m. 13.3, pokytis tarp dviejų metų yra 33 proc. Tarp Strongyloidų kiaušinėlių skaičiaus vidurkio užfiksuotas pokytis yra mažesnis, tik 6 proc.
11.0 37.7 0.58 7.3 10.3 0.32 0.0 5.0 10.0 15.0 20.0 25.0 30.0 35.0 40.0
Strongyloidai Strongiliatai Dictyocaulus 2015 metai 2017 metai
26
4 pav. Antro ūkio KSG vidurkių palyginimas 2015 ir 2017 metais
2015 metais palyginus abiejų ūkių KSG vidurkius antrame ūkyje nustatytas statistiškai ženkliai didesnis kiaušinėlių skaičius (p<0,05) (5 pav.). Didžiausias pokytis matomas tarp Strongyloidų kiaušinėlių, 670 proc. antrame ūkyje daugiau. Mažiausias pokytis tarp skirtingų ūkių - 229 proc., buvo užfiksuotas tarp Dictyocaulus lervų. Statistinis pokytis tarp Strongiliatų kiaušinėlių buvo artimas Dictyocaulus lervų pokyčiui, skirtumas tarp ūkių sudarė 242 proc. Nematodirus ir Trichuris kiaušinėlių pirmame ūkyje nebuvo aptikta.
5 pav. 2015 m. KSG vidurkių palyginimas dviejuose ūkiuose. (p<0.05)
2017 metais palyginus du elnynus rezultatai buvo statistiškai artimi 2015 metams. Antrame ūkyje rastas statistiškai ženkliai didesnis parazitų kiaušinėlių skaičius (p<0,05) (6 pav.). Ženkliai sumažėjus pirmo ūkio vidurkiams, pokyčiai 2017 m. tarp ūkių pakilo. Skirtumas tarp Strongyloidų ir
11.0 37.7 0.6 0 0 84.7 128.7 1.9 3.7 10.0 0.0 20.0 40.0 60.0 80.0 100.0 120.0 140.0
Strongiloidai Strongiliatai Dictyocaulus Nematodirus Trichuris
Pirmas ūkis Antras ūkis
84.7 128.7 1.9 3.7 10.0 89.3 123.3 0.7 3.3 13.3 0.0 20.0 40.0 60.0 80.0 100.0 120.0 140.0
Strongyloidai Strongiliatai Dictyocaulus Nematodirus Trichuris 2015 metai 2017 metai
27 Strongiliatų kiaušinėlių buvo 11 kartų didesnis. Mažiausias pokytis kaip ir 2015 m. buvo užfiksuotas tarp Dictyocaulus lervų, 111 proc. mažiau.
6 pav. 2017 m. KSG vidurkių palyginimas abiejuose ūkiuose. (p<0.05)
3.4. Pirmo ir antro ūkio lervų kultūrų identifikavimo statistinė analizė
2017 metais buvo identifikuojamos parazitų rūšys iš L3 lervos stadijos. Iš pirmo ir antro ūkio buvo atrinkta po 15 labiausiai užkrėstų mėginių n=15, kurie prieš tai buvo tirti modifikuotu Makmasterio metodu. Pirmame ūkyje nustatytos 4 rūšys. Visuose mėginiuose buvo aptiktos lervos 100 proc. Daugiausia užfiksuota Ostertagia spp., 14 (93 proc.) iš n=15 buvo teigiami. Imties vidurkis 6.3. Rūšies 95 proc. pasikliautinis intervalas 2.93 – 9.20. Antroje vietoje daugiausia nustatyta
Osephagostomum spp. rūšies lervų, 11 (73 proc.) buvo aptikta. Imties vidurkis 2,4, 95 proc. PI 1.47
– 3.87. Mažiausiai buvo aptikta Heamonchus spp. ir Trichostrongylus spp. rūšies lervų, atitinkamai 7 (46 proc.) ir 8 (53 proc.) teigiami mėginiai. Tačiau Trichostrongylus lervų imties vidurkis yra aukštesnis - 1.5, o Heamonchus tik 0.5. Jų 95 proc. PI 0.89 – 2.36 ir 0.21 – 0.37.
6 lentelė. 2017 pirmo ūkio lervų rūšių statistinė analizė
Lervų rūšys
Rasta teigiamų mėginių iš visos
imties Vidurkis Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Heamonchus contortus 7 (46 proc.) 0.5 0.52 0.28 proc. (0.21 – 0.37) Ostertagia ostertagia 14 (93 proc.) 6.3 5.79 3.2 proc. (2.93 - 9.20) Osephagastomum venulosum 11 (73 proc.) 2.4 2.9 1.6 proc. (1.47 -3.87) Trichostrongylus 8 (53 proc.) 1.5 1.77 0.97 proc. (0.89 - 2.36) 7.33 10.33 0.32 89.33 123.33 0.67 3.33 13.3 0.00 20.00 40.00 60.00 80.00 100.00 120.00 140.00
Strongyloidai Strongiliatai Dictyocaulus Nematodirus Trichuris Pirmas ūkis Antras ūkis
28 Antrame ūkyje buvo rasta 7 skirtingos rūšys. (7 lentelė) Kaip ir pirmame ūkyje daugiausia rasta
Ostertagia spp. ir Osephagostomum spp. lervų. Ostertagia spp. viename mėginyje nebuvo aptikta,
teigiami mėginiai sudarė 93 proc. iš visos imties. Iš visų mėginių šios lervos rūšies vidurkis 10.2, jų patikimumo intervalai 5.73 – 14.97. Mažiausia rasta Trichostongylus spp. tik 6 (40 proc.) mėginiuose. Imties vidurkis 4,67, 95 proc. PI 2.15 – 7.18 Chabertia spp. rasta 11 (73 proc.) mėginių, vidurkis iš imties 2.27. 95 proc. PI 0.98 – 3.56. Tik 8 (53 proc.) mėginiuose buvo aptikta Strongyloides spp. lervų. Vidurkis 1.6, 95 proc. pasikliautinis intervalas 0.63 – 2.57.
7 lentelė. 2017 m. antro ūkio lervų rūšių statistinė analizė
Lervų rūšys
Rasta teigiamų mėginių iš visos
imties Vidurkis Standartinis nuokrypis 95 proc. pasikliautinis intervalas Ostertagia ostertagia 14 (93 proc.) 10.2 8.83 4.8 proc. (5.73 - 14.97) Osephagostomum venulosum 15 (100 proc.) 5.00 2.45 1.35 proc. (3.76 - 6.24) Strongyloides papilossus 8 (53 proc.) 1.6 1.92 1.06 proc. (0.63 - 2.57)
Chabertia ovina 11 (73 proc.) 2.27 2.55
1.4 proc. (0.98 - 3.56) Nematodirus 6 (40 proc.) 1.6 3 1.6 proc. (0.08 - 3.12) Trichostrongylus 10 (67 proc.) 4.67 4.97 2.7 proc. (2.15 -7.18)
7 paveiksle pavaizduota pirmame ūkyje identifikuotų rūšių pasiskirstymas. Daugiausiai rasta
Ostertagia spp. rūšies 59 proc., antroje vietoje Osephagostomum spp., 2.5 karto mažiau nei Ostertagia spp. rūšies. Mažiausiai tik 4 proc. rasta Heamonchus spp. rūšies lervų.
7 pav. 2017 m. pirmo ūkio lervų rūšių procentinis pasiskirstymas
4%
59% 23%
14%
29 8 paveiksle palyginus lervų rūšių pasiskirstymą antrame ūkyje, kaip ir pirmame daugiausia užfiksuota Ostertagia spp. ir Osephagostomum spp. rūšių, atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. Mažiausiai aptikta Strongyloides spp. ir Nematodirus spp. po 6 proc. Antroje vietoje pagal pasiskirstymą
Trichostrongylus spp. rūšies lervos 18 proc.
8 pav. Antro ūkio lervų rūšių procentinis pasiskirstymas
3.5. Pirmo ir antro ūkio parazitų lervų rūšių palyginimas
Išanalizavus lervų rūšis 2017 m. pirmame ir antrame ūkyje 9 paveiksle matome palyginimą tarp ūkių. Abiejuose ūkiuose buvo atrinkta po 15 mėginių (n=15). Iš grafiko matome, kad antras ūkis yra labiau užkrėstas, dvejomis parazitų rūšimis identifikuota daugiau ir jų vidurkiai yra aukštesni. Pirmame ūkyje užfiksuota Heamonchus spp. parazitų, antrame ūkyje šių parazitų mėginiuose nebuvo rasta. Abiejuose ūkiuose daugiausiai identifikuota Ostertagia spp., tačiau vidurkis šios rūšies lervų antrame ūkyje 63 proc. didesnis. Trichostrongylus spp. pokytis tarp pirmo ir antro ūkio 218 proc.
Strongyloides spp, Chabertia spp. ir Nematodirus spp. buvo aptika tik antrame ūkyje ir jų paplitimas
palyginus su kitais parazitai yra mažiausias. Antroje vietoje pagal paplitimą abiejuose elnynuose yra
Osephagostomum spp. parazitai, kaip ir tarp kitų rūšių, antrame ūkyje jų užfiksuota daugiau,
skirtumas yra 108 proc.
40% 18% 9% 6% 6% 20%
30
9 pav. 2017 m. atlikto lervų kultūrų identifikavimo rezultatų palyginimas tarp dviejų elnynų
3.6. Pirmo ūkio kiaušinėlių skaičiaus rūšių palyginimas skirtingose sekcijose
10 paveiksle pavaizduota parazitų rūšies pasiskirstymas skirtingose sekcijose. Patelių ir jauniklių grupė yra labiausiai užkrėstos skirtingos rūšies parazitais. Dictyocaulus lervų buvo rasta daugiausia pas jauniklius, tačiau jų neaptikta pas danielius. Jauniklių grupėje mažai rasta Strongyloidų kiaušinėlių, 13 proc. palyginus su kitais parazitais. Strongiliatų kiaušinėliai pasiskirstę po skirtingas sekcijas beveik vienodai. Strongyloidų kiaušinėlių daugiausia rasta pas pateles 55 proc. Patinų grupėje užkrėstumas vienodai pasiskirstė tarp Dictyocaulus 33 proc. ir Strongiliatų 32 proc. parazitų. Danielių užkrėstumas 2015 metais nebuvo didelis, Strongiliatų ir Strongyloidų paplitimas atitinkamai 16 proc. ir 19 proc. palyginus su kitomis sekcijomis.
10 pav. 2015 m. KSG rūšių palyginimas pirmame ūkyje skirtingose sekcijose
19% 16% 0% 13% 29% 56% 55% 22% 12% 13% 33% 32% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Strongyloidų sk. Strongiliatų sk. Dictyocaulus sk.
Danieliai Jaunikliai Patelės Patinai
0.5 6.3 1.5 2.4 0.0 0.0 0.0 0.0 10.2 4.7 5.0 2.3 1.6 1.6 0.0 2.0 4.0 6.0 8.0 10.0 12.0
31 2017 metais palyginus skirtingų parazitų paplitimą skirtingose sekcijose gauti rezultatai pavaizduoti 11 paveiksle. Kaip ir 2015 metais jauniklių grupėje didžiausias užsikrėtimas yra Dictyocaulus lervų. Danielių grupėje stipriai padidėjo užsikrėtimas Strongiliatų kiaušinėliais, 46 proc., tačiau tarp jauniklių šių parazitų užfiksuota labai mažai. Patelių ir patinų grupėje 2017 metais parazitų užsikrėtimas pasiskirstė tolygiai. Strongyloidų kiaušinėlių buvo rasta tiek pat jauniklių, patelių ir patinų sekcijose, 29 proc.
11 pav. 2017 m. KSG rūšių palyginimas pirmame ūkyje skirtingose sekcijose
14% 46% 8% 29% 5% 38% 29% 22% 23% 29% 28% 31% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Strongyloidai sk. Strongiliatai sk. Dictyocaulus sk.
32
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tirtas parazitų paplitimas dviejuose skirtinguose elnių ūkiuose 2015 ir 2017 metais koprologiniais tyrimais identifikuojant ir skaičiuojant parazitų kiaušinėlius bei identifikuojant ir skaičiuojant parazitines lervas. Tirtuose dviejuose Lietuvos elnynuose buvo rasti Srongiliatų, Strongyloidų, Nematodirus ir Trichuris kiaušinėliai bei Dictyocaylus lervų, tai atitinka tyrimų rezultatus atliktus Norvegijoje (1, 10), Lenkijoje (9), Ispanijoje (3) ir Italijoje (18). Identifikavus parazitų rūšis buvo rasta Ostertagia spp., Osephagostomum spp., Strongyloides spp.,
Trichostrongylus spp., Chabertia spp., Nematodirus spp. rūšies lervos. Pagal Bye (1987) atliktus
tyrimus, Norvegijoje pas elnius labiausiai paplitę buvo Trichostrongylus spp., Nematodirus spp. nematodų rūšys (6). Vėlesniuose Davidson ir kt. (2004) centrinėje Norvegijoje atliktuose tyrimuose nustatyta, kad labiausiai pas elnius buvo paplitę Chabertia spp. parazitai (10). Nustatyta, kad
Heamonchus spp. rūšies parazitai randami dažniausiai šiltesnėse klimato zonose. Tai Ispanijoje ištyrė
Panadero-Fontan ir kt. (2010), o Naujoje Zelandijoje - Audige ir kt. (1998), kurie tuose kraštuose atliktuose tyrimuose tarp laukinių elnių ir elnių fermose identifikavo intensyvią Heamonchus spp. rūšies parazitų invaziją (2,7). Lietuvoje atlikti tik pavieniai elnių parazitų paplitimo tyrimai. Pagal Šarkūno ir kt. (2007) Lietuvoje atliktus tyrimus elniams buvo identifikuotos Ostertagia spp. ir
Osephagostomum spp. nematodų rūšys (17).
Palyginus pirmo ūkio parazitų paplitimą 2015 ir 2017 metais nustatyta VT parazitų invazijos mažėjimo tendencija. Pirmais metais iš visos imties n=60, buvo 48 (80 proc.) teigiamų mėginių, o 2017 m. teigiamų tik 35 (54 proc.). Visų parazitų kiaušinėlių KSG vidurkiai 2017 m ženkliai sumažėjo. Manome, kad parazitų invazijos intensyvumo sumažėjimas yra tiesiogiai susijęs su Waller ir Thamsborg (2004) pasiūlyto metodo pritaikymu (46), kai po 2015 metais elnyne atlikto tyrimo buvo pasiūlytos ir elnyne pradėtos naudoti atskirų gyvūnų grupių rotacijos po dehelmintizacijos. Gyvulių rotacija po dehelmintizacijos sumažina ganyklų užteršimą parazitais ir parazitų paplitimą gyvūnų tarpe (46). Antrame elnyne teigiamų mėginių buvo daugiau, 2015 m. 57 (95 proc.), 2017 m. rasta 60 (100 proc.) teigiamų mėginių. Antrame ūkyje skirtumo tarp parazitų paplitimo 2015 ir 2017 metais nebuvo nustatyta. Tą galima paaiškinti VT parazitų profilaktinio gydymo neatlikimu, ganyklų rotacijos metodo netaikymu.
Palyginus pirmą ir antrą elnyną skirtingais metais. Antrame ūkyje atliekant modifikuotą Makmasterio metodą buvo identifikuota dvi papildomos kiaušinėlių rūšys Trichuris ir Nematodirus, palyginus su pirmu elnynu. Visų parazitų KSG vidurkiai buvo ženkliai didesni 2015 ir 2017 m. nei pirmame ūkyje. Kadangi pirmame ūkyje buvo, o antrame nebuvo naudojamos vidinių parazitų profilaktikos priemonės, galima teigti, kad atliekant gyvulių rotaciją, suskirstant gyvūnus į grupes ir naudojant antihelmintikus, efektingai sumažinamas elnių VT parazitų paplitimas. Tai atitinka kitus
33 tyrimų rezultatus - Kumar (2010) nustatė, kad rotuojant gyvūnų grupes ir paliekant ganyklas iki 6 mėn. be gyvūnų, efektingai sumažinamas VT parazitų skaičių gyvūno organizme (41). Szczpaniak (2014) rytų Lenkijoje atliktame tyrime gydant elnius antihelmintikais VT parazitų kiaušinėlių skaičius išmatose sumažėjo nuo 66 proc. iki 78 proc. (20).
Ištirta, kad pirmame elnių ūkyje palyginus parazitų paplitimą skirtingose gyvulių amžiaus grupėse, pas jauniklius nustatytas aukščiausias kiekis Dictyocaulus lervų, kas atitinka Audige ir kt. (1998) tyrimų duomenis (2). Nustatyta, kad pas jauniklius didesnis užksikrėtimas pasireiškia, nes jie dar neturi susiformavusio imuniteto (42). Po jauniklių didžiausias užsikrėtimas pasireiškė patelių grupėje. Tai galima paaiškinti didesniu patelių skaičiumi 1m2 ganyklos plote palyginus su kitomis ganyklos sekcijomis. Tai atitinka Panadeno-Fontan ir kt. (2010) Ispanijoje atliktų tyrimų rezultatus, kad didesnis gyvūnų skaičius mažesniame plote, didina parazitų invazijos intensyvumą bei paplitimą (7). Nustatyta, kad 2015 m. patelių sekcijoje palyginus su kitomis grupėmis buvo rasta aukščiausias užsikrėtimas Strongyloidais, kai buvo rasta 55 proc. teigiamų atvejų, kuris 2017 m. sumažėjo beveik dvigubai iki 29 proc. Manome, kad tam įtakos turėjo nuo 2016 m. pradėta atlikti prieš rotaciją ganyklų patelių dehelmintizacija, nes tai sumažino parazitų ganyklinį užterštumą aptvaruose.
Identifikavus lervas ir nustačius jų rūšis, abiejuose ūkiuose daugiausia buvo rasta Ostertagia ir
Osephagostomum lervų. Šie parazitai yra būdingi mūsų klimato zonoje įskaitant Lietuvą. Tai atitinka
Kowal ir kt. (2012) Lenkijoje atliktų tyrimų rezultatus (9). Heamonchus rūšies parazitų lervų buvo rasta tik pirmame ūkyje - 7 mėginiuose (47 proc.). Šis parazitas nėra būdingas Lietuvos klimato zonoje, o plačiai paplitęs tropinėse ir subtropinėse klimato zonose (8). Tačiau pirmas ūkis turi kelis elnius, kurie buvo atvežti iš Naujosios Zelandijos, kur šių parazitų paplitimas yra dažnas. Todėl atvežti elniai galėjo užkrėsti ganyklas, bet užkrėstumas nebuvo intensyvus, nes vystymosi ciklas dėl šaltesnių metereologinių sąlygų Lietuvoje nevyko intensyviai.
Atliktų tyrimų rezultatai patvirtino, kad elnių virškinamojo trakto parazitų paplitimą fermose įtakoja daugybę veiksnių. Ištirta, kad vienas iš svarbiausių faktorių yra vidinių parazitų profilaktika, t.y. savalaikis elnių gydymas, gyvūnų grupavimas pagal amžių, ganyklų rotacijos taikymas. Be minėtų veiksnių, elnių užsikrėtimą VT parazitais ir klinikinių požymių pasireiškimą įtakoja gyvūno amžius, imunitetas, pašarų kokybė, laikymo sąlygos, kurios turi atitikti gyvūno fiziologinius poreikius.
34
IŠVADOS
1. Pirmame elnyne buvo identifikuota Strongyloidų, Strongiliatų kiaušinėliai ir Dictycoaulus lervos. 2015 m. iš 60 mėginių, teigiamų buvo 48 (80 proc.), 2017 metais 35 (54 proc.) teigiami mėginiai. Antrame elnyne buvo identifikuota Strongyloidų, Strongiliatų, Trichuris, Nematodirus kiaušinėliai ir Dictyocaulus lervos. 2015 m. iš 60 mėginių teigiamų buvo 57 (95 proc.), 2017 m. visi mėginiai buvo teigiami. Abejuose elnynuose daugiausia rasta Strongiliatų kiaušinėlių.
2. 2017 m. pirmame elnyne identifikuota Heamonchus, Ostertagia, Osephagostomum, Trichostrongylus rūšys. Antrame elnyne Ostertagia, Osephagostomum, Strongyloides, Chabertia, Trichostrongylus, Nematodirus rūšys. Labiausiai paplitusios Ostertagia ir Osephagostomum rūšys.
3. 2015 ir 2017 metais antrame elnyne kiaušinėlių skaičius buvo ženkliai didesnis nei pirmame elnyne. Didžiausi skirtumai užfiksuoti tarp Strongyloidų ir Strongiliatų kiaušinėlių.
4. Ištyrus pirmo ir antro elnyno parazitų paplitimą ir išanalizavuis esamą situaciją nustatyta, kad pirmame elnyne naudojama vidinių parazitų profilaktika yra efektyvi, o parazitų paplitimas yra ženkliai mažesnis palyginus su antru ūkiu, kur vidinių parazitų profilaktika nėra atliekama.
