MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS ODOS IR VENERINIŲ LIGŲ KLINIKA
Gabrielė Malakauskaitė
SUPŪLIAVUSIU HIDRADENITU SERGANČIŲ PACIENTŲ GENŲ RAIŠKA ODOJE IR SERUME
Baigiamasis magistro darbas
Mokslinis vadovas Doc. dr. Vesta Kučinskienė
TURINYS
1.SANTRAUKA ... 3 2. SUMMARY ... 5 3. PADĖKA ... 7 4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 7 5. SĄVOKOS ... 8 6. SANTRUMPOS ... 9 7. ĮVADAS ... 107.1 Tiriamoji problema, darbo aktualumas ir reikšmė ... 10
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
9. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 12
10. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
10.1 Supūliavusio hidradenito samprata ... 14
10.2 Supūliavusio hidradenito patogenezė ... 14
10.3 Ligą predisponuojantys veiksniai ... 15
11. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 17
11.1 SH šeiminių (monogeninių) atvejų genotipo variantai, genų raiška odoje ir serume ... 17
11.2 Poligeninių SH atvejų genotipo variantai, genų raiška odoje ir serume... 18
11.2.1 Genai lemiantys epidermio proliferaciją ir hemostazę ... 18
11.2.2 Genai lemiantys nenormalią keratinocitų funkciją. ... 19
11.2.3 Genai lemiantys uždegimą. Antimikrobinis peptidas. ... 19
11.3 Monogeninio ir poligeninio paveldėjimo tipo genetinių tyrimų metodika ... 22
12. IŠVADOS ... 27
1. SANTRAUKA
Autorius: Gabrielė MalakauskaitėPavadinimas: supūliavusiu hidradenitu sergančių pacientų genų raiška odoje ir serume. Tikslas: Apibendrinti literatūrą, apžvelgiančią genų raišką supūliavusiu hidradenitu sergančių pacientų odoje ir serume ir įtaką klinikiniams simptomams.
Uždaviniai:
1. Apžvelgti mokslinėje literatūroje paskelbtus duomenis apie monogeninių SH šeiminių atvejų genotipo variantus, sergančiųjų genų raišką odoje ir serume.
2. Išanalizuoti poligeninių SH atvejų genų raišką odoje ir serume.
3. Remiantis literatūros apžvalga, sudaryti pilotinio tyrimo metodinės dalies aprašą, nurodant genus, kurių raiška turi įtakos SH atsiradimui ir eigai.
Tyrimo dalyviai ir metodai: Mokslinės publikacijos atrinktos PubMed, Core, Science.gov duomenų bazėje, naudojant pasirinktus raktinius žodžius bei jų derinius. Straipsniai atrinkti pagal išvardintus įtraukimo (straipsniai parašyti 2009–2019 m. anglų kalba, nesidubliuojantys, bei paremti tyrimais, klinikiniais atvejais) ir atmetimo kriterijus (straipsniai senesni nei 2009 m., besidubliuojantys, ne anglų kalba parašyti, apžvalginiai straipsniai). Išanalizuota ir apibendrinta publikacijose pateikta informacija.
Rezultatai: Pagal klinikinius duomenis vienas svarbiausių SH patogenezės mechanizmų yra sutrikęs Notch signalo perdavimas ir γ– sekretazės sudarytos iš 4 baltymo subvienetų: vieno katalizinio preselino (PSEN) subvieneto ir 3 kofaktorių subvienetų: preselino sustiprintojo–2 (PSENEN), nikastrino (NCSTN) ir (APH1) defektai. Atliktuose tyrimuose aprašyti PSENEN, PSEN1, NCSTN genų pokyčiai lemia Notch signalo ar γ–sekretazės trūkumą, sukeliantį Notch signalo slopinimą ir nenormalią folikulų keratinizaciją, epidermio hiperplaziją, cistų formavimąsi ir riebalinių liaukų trūkumą.
Taip pat tyrimai parodė, kad IL–1β gali inicijuoti didesnę uždegiminę reakciją būdingą SH, padidindamas IL– 6, IL–8 ir TNF–α gamybą keratinocitų ląstelėse.
AMP SH patogenezėje turi dvejopą vaidmenį: sumažėjęs AMP aktyvumas skatina bakterijų augimą ir bioplėvelių formavimąsi, tuo tarpu, jei AMP ekspresija per didelė, skatinamas nespecifinis imunitetas ir pabloginama uždegimo eiga. Taip pat šiuose tyrimuose identifikuoti specifiškai padidėję odoje AMP grupės peptidai: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9 lyginant su psoriazės ar atopinio dermatito pažeista oda.
Padidėjęs interleukinų kiekis būdingas SH: IL–8, IL–12, IL–23, IL–10, IL–1b, IL–32, IL–36, IL–17. IL–23 yra svarbus Th17 ląstelių gaminančių IL–17 vystymuisi. Taip pat nustatyta, kad IL– 12Rβ1 haplotipas tiesiogiai koreliuoja su SH sunkumo laipsniu. Šį haplotipą turintys asmenys turi 3 kartus didesnę riziką sunkesnei SH formai.
Išvados: 1. Tyrimai rodo, kad tik gama sekretazės komplekso genai (NCSTN, PSEN, PSENEN) lemia SH monogeninių šeiminių atvejų atsiradimą. Dėl gama sekretazės komplekso pakitimo vystosi nenormali folikulų keratinizacija, epidermio hiperplazija, cistų formavimasis ir riebalinių liaukų trūkumas.
2. Genų variantai, susiję su antimikrobiniais peptidais: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9, citokinais ir chemokinais: IL–1, IL–8, IL–12, IL–17, IL–23, IL–32, IL–36 lemia SH poligeninių atvejų atsiradimą. Padidėjusi interleukinų IL–6, IL–8, TNF–α, IP–10 ir CCL5 ekspresija skatina uždegiminę reakciją, folikulų užsikimšimą, cistų formavimąsi. Padidėjusi AMP grupės peptidų ekspresija skatina nespecifinį imunitetą, uždegimines reakcijas, o peptidų sumažėjimas – skatina bakterijų dauginimąsi.
3. Planuojant SH genų tyrimą, rekomenduojama rinkti sergančiųjų ir sveikos kontrolinės grupės odos ir serumo mėginius. Rekomenduojama tirti genus, dalyvaujančius tiek monogeninio, tiek poligeninio SH paveldėjimo patogenezėje.
2. SUMMARY
Author: Gabrielė Malakauskaitė
Name of research: Gene expression profiling of skin and blood serum among patients with hidradenitis suppurativa
Aim: To review the literature which examines the influence of gene expression in relation to patients skin, serum and clinical symptoms who have been diagnosed with hidradenitis suppurativa.
Tasks: To analyze a genes variants and expression in relation to the patients skin and serum in monogenic family cases with hidradenitis suppurativa. To overlook gene expression in relation to the patients skin and serum in polygenic cases with hidradenitis suppurativa.Upon the basis of literature rewiew, to construct the methodological part of pilot study and to indicate genes could be examined, in relation to HS .
Methods: The search for scientific publications was performed on the PubMed Core, Science.gov databases, using selected keywords and their combinations. Articles were selected based on the stated criteria for inclusion (articles written in 2009–2019 years., non–duplicate articles written in English, articles based on research or clinical cases) and exclusion (articles older than 2009m., duplicate articles or not written in English, review articles). The information of the publications was analysed and summarized.
Results: According to clinical data, one of the major mechanisms of HS pathogenesis is impaired Notch signaling and γ–secretases consist of 4 protein subunits: one catalytic presinilin (PSEN) subunit and 3 cofactor subunits: preselin enhancer–2 (PSENEN), nicastrin (NCSTN) and (APH1) defects. PSENEN, PSEN1, NCSTN genes described in the studies result in a deficiency of Notch signal or γ–secretase, which causes Notch signal inhibition and leads to abnormal follicle keratinization, epidermal hyperplasia, cyst formation, and sebaceous gland deficiency.
Polygenic changes in the CerS2 genes lead to changes in lipid composition that can clog the sweat glands. CerS2 may also be involved in the regulation of cell growth, whereas SPHK2 encodes a
Studies have also shown that IL–1β can initiate a greater inflammatory response characteristic of HS by increasing the production of IL–6, IL–8, and TNF–α in keratinocyte cells.
AMP plays a dual role in the pathogenesis of HS: decreased AMP activity promotes bacterial growth and biofilm formation, whereas if AMP expression is excessive, non–specific immunity is promoted and the inflammatory process is impaired. These studies also identified specifically increased skin AMP group peptides: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9 compared to psoriasis or atopic dermatitis–affected skin.
Elevated interleukin levels are characteristic of HS pathogenesis: IL–8, IL–12, IL–23, IL10, IL–1b, IL–32, IL–36, IL–17. IL–23 is important for the development of Th17 cells that produce IL–17. The IL–12Rβ1 haplotype was also found to be directly correlated with the severity of HS. Individuals with this haplotype are 3 times more likely to have a more severe form of HS.
Conclusions: 1. Studies show that only gamma secretase complex genes (NCSTN, PSEN, PSENEN) cause HS inheritance of monogenic familial cases.
2. Genes associated with antimicrobial peptides: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9, cytokines and chemokines: IL–1, IL–8, IL–12, IL–17, IL–23, IL–32, IL–36 causes the appearance of HS polygenic cases. Increased expression of interleukins IL–6, IL–8, TNF–α, IP–10 and CCL5 promotes inflammatory response, follicular occlusion, cyst formation. Increased expression of AMP peptides promotes non–specific immunity, inflammatory reactions, and decreased peptides promote bacterial growth.
3. Planning a HS genes study, it is recommended to collect skin and serum samples from patients and healthy controls. It is recommended to study genes involved in the pathogenesis of both monogenic and polygenic HS inheritance.
3. PADĖKA
Dėkoju už pagalbą ir skirtą laiką baigiamojo magistro darbo vadovei doc. dr. Vestai Kučinskienei.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autorės interesų konflikto nebuvo.5. SĄVOKOS
Amplifikacija (gausinimas) – DNR sekų, genų gausinimas in vitro ar in vivo [1] Delecija – chromosomos, geno ar dalies geno iškrita [1]
Domenas – baltymo dalis, kuriai būdinga funkcinis ir (arba) sandaros savarankiškumas [1]
Egzonai – eukariotų genų transkribuojamosios dalies segmentai, kurie išlieka subrendusiose ribonukleorūgščių (RNR) molekulėse [1]
Ekstrahavimas – skystųjų mišinių (tirpalų) arba kietųjų medžiagų mišinių skirstymas į sudedamąsias dalis tirpikliu (ekstrahentu) [1]
Genomas– genų visuma chromosomose arba konkrečioje ląstelės struktūroje, kuriai būdinga savarankiška genetinė funkcija (angl. genome) [1]
Haploidas – organizmas, turintis viengubą chromosomų skaičių [1]
Intronas – eukariotų ir archėjų geno dalis, kuri yra transkribuojama (transkripcija), bet ne transliuojama [1]
Klinikinis tyrimas– tai epidemiologinis tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti
kokios nors intervencijos (gydymo, programos, vaistų ir pan.) poveikį, vienai grupei taikant vienokią intervencijos programą, o kitai – kitokią (arba išvis jokios) (angl. clinical trial) [1]
Kodonas – genetinio kodo vienetas – trijų nukleotidų derinys koduojantis vieną amino rūgštį [1] Komensalinės bakterijos – biol. organizmai, mintantis maisto atliekomis tų organizmų, ant kurių arba kuriuose jie gyvena, bet jiems nekenkia (pranc. commensal) [1]
Notch signalas– signalas, perduodamas per NOTCH signalinio kelio receptorius ir veikdamas kartu su įvairiais ląstelės komponentais, veikia ląstelės diferenciacijos, proliferacijos ir apoptozės procesus Terminacijos (baigties) kodonai – kodonai, stabdantys polipeptidų sintezę ribosomose [1]
Von der Werth kriterijai – gyvenimo kokybės sutrikimas, teigiama šeiminė anamnezė, tipiški SH būdingi pažeidimai– abscesai, fistulės, randai, bei jų topografija: pažastys, kirkšnys, perianalinės ir pieno liaukų sritys, ligos chroniškumas, kintanti eiga: remisijos ir paūmėjimai, ligos pradžia dažniausiai po lytinio brendimo [2]
6. SANTRUMPOS
AD – atopinis dermatitas
AKD – alerginis kontaktinis dermatitas AMP – antimikrobinis peptidas
APH–1 – angl. Anterior pharynx–defective–1 γ sekretazės komplekso subkomponentas, atsakingas už γ sekretazės aktyvumą
CC5 – chemokino ligandas 5
DNR – angl. DNA deoxyribonucleic acid deoksiribonukleorūgštis
ELISA – angl. Enzyme–Linked Immunosorbent Assay imunofermentinė analizė IL (–1, – 1β, – 6, – 8, – 10, – 12, – 17, – 23, – 32, – 36) – interleukinai
mRNR – angl. messenger ribonucleic acid informacinė ar matricinė ribonukleorūgštis
m – metai
NCSTN – angl. Nicastrin nikastrinas n – tiriamųjų skaičius
PGR – polimerazės grandininė reakcija
PSEN–1 – angl. Presenilin enhancer 1 γ–sekretazės komplekso subkomponentas, preselino sustiprintojas 1
PSENEN – angl. Presenilin Enhancer–2 preselino sustiprintojas 2 Pso – Psoriazė
p – reikšmingumo lygmuo
RT–PGR – atvirkštinės polimerazės grandininė reakcija
SH – lot. hidradenitis suppurativa supūliavęs hidradenitas supūliavęs hidradenitas
Th – T ląstelės pagalbininkės
TNF alfa – tumoro nekrozės faktorius alfa
7. ĮVADAS
7.1 Tiriamoji problema, darbo aktualumas ir reikšmė
Supūliavęs hidradenitas (angl. Hidradenitis suppurativa), SH – lėtinė uždegiminė, recidyvuojanti odos liga, pažeidžianti plauko folikulus, bei į juos atsiveriančias prakaito liaukas. Iki šiol nėra tiksliai žinoma SH etiologija bei patogenezė, tačiau išsiaiškinta, kad genetiniai veiksniai turi neabejotiną reikšmę.
Atlikus daug genetinių tyrimų, nustatyta, kad pokyčiai kraujo serumo ir odos baltymų raiškoje (RNR ir baltymų molekulių sintezėje) lemia imuninės sistemos reguliacijos bei uždegiminio atsako sutrikimus. Uždegimo mediatorių tokių kaip IL–1, IL–6, IL–17, IL–12/23, IL–36, IL–32, antimikrobinio peptido (AMP), imunoglobulinų, tumoro nekrozės faktoriaus (TNF–α), Toll–like receptorių (TLR2) bei mikro RNR (miRNR) molekulių pakitimai pacientams sergantiems SH sukelia imuninės sistemos sutrikimą bei ryškų uždegiminį atsaką.
Pastebėta, kad šie pokyčiai maždaug 42% atvejų yra paveldimi. Dabar jau aišku, kad kai kurios SH formos yra paveldimos autosominiu dominantiniu keliu ir γ–sekretazės kompleksą sudarančių genų patogeniniai pokyčiai (mutacijos) yra viena pagrindinių priežasčių. Naujausiuose genetiniuose tyrimuose nustatyti 34 unikalūs patogeniniai genų variantai nulemiantys γ–sekretazės komplekso pakitimus: PSEN1, PSENEN, NCSTN, tačiau kol kas nėra iki galo aišku kaip šios genetiniai pokyčiai lemią SH patogenezę.
Taigi, tiksli supūliavusio hidradenito uždegiminio ir imuninio proceso bei genetinių variantų analizė reikalinga atskleisti patogenezės dėsningumus siekiant efektyviau diagnozuoti bei gydyti šia liga sergančius pacientus.
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas yra apibendrinti literatūrą, apžvelgiančią genų raišką supūliavusiu hidradenitu sergančių pacientų odoje ir serume ir įtaką klinikiniams simptomams;
Uždaviniai:
1. Apžvelgti monogeninių SH šeiminių atvejų genotipo variantus, genų raišką odoje ir serume. 2. Išanalizuoti poligeninių SH atvejų genų raišką odoje ir serume.
3. Remiantis literatūros apžvalga, sudaryti pilotinio tyrimo metodinės dalies aprašą, nurodant genus, kurių raiška turi įtakos SH atsiradimui ir eigai.
9. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI
Mokslinės publikacijos buvo ieškomos PubMed, Core, Science.gov duomenų bazėse. Informacija apėmė dešimties metų laikotarpį, nuo 2009 iki 2019 metų. Paieškos metu naudoti raktinių žodžių deriniai (šalia raktinių žodžių skliaustuose, nurodomas pradinis publikacijų skaičius): hidradenitis suppurativa genes (45), hidradenitis suppurativa genes pathogenesis (48), skin transcriptome in hidradenitis suppurativa (5), hidradenitis suppurativa genetic (119), hidradenitis suppurativa mutation (51), γ–secretase hidradenitis suppurativa (48), hidradenitis suppurativa genotype (5),familial hidradenitis suppurativa (15);
Suvedus raktinius žodžius viso rasti 336 bibliografiniai įrašai, kuriems kito etapo metu taikyti tam tikri atrankos kriterijai (aprašomi žemiau) ir į sisteminę apžvalgą įtrauktos 94 publikacijos. Iš pradžioje gautų 336 publikacijų 15 dubliavosi, tuomet parinkus publikavimo datas, kad jos nebūtų senesnės nei dešimties metų, bei anglų kalba, atmesti dar 77 straipsniai. Taip pat buvo atmesti apžvalginiai straipsniai 69 bei 84 nevisateksčiai straipsniai (straipsniai, kurių negalima atidaryti naudojant įprastas nemokamas internetines svetaines). Pabaigoje atmestos publikacijos, kurios neatitiko temos. Paskutinė straipsnių atranka vykdyta 2020 metų kovo 31 dieną. Iš viso į sisteminę apžvalgą įtraukti 66 straipsniai, o mokslinių publikacijų atrankos etapai pavaizduoti 1 pav.
Publikacijų įtraukimo kriterijai: 1. Anglų kalba paskelbti straipsniai;
2. Straipsniai ne senesni nei 10 m. (2009–2019m.);
3. Moksliniai straipsniai, kuriuose, remiantis atliktais klinikiniais tyrimais, klinikinėmis studijomis bei atvejų analizėmis, apžvelgiami genai ir jų įtaka SH sergančių pacientų klinikinei išraiškai;
4. Moksliniai straipsniai, kuriuose remiantis klinikiniais tyrimais, klinikinėmis studijomis bei atvejų analizėmis, apžvelgiami SH genotipai ir genų raiška odoje ir serume;
5. Visateksčiai straipsniai – pilnai atidaromi, nemokami straipsniai.
Atmetimo kriterijai:
1. Ne anglų kalba paskelbti straipsniai; 2. Straipsniai senesni nei 10m. (<2009m.); 3. Apžvalginiai straipsniai;
1 pav. Mokslinių publikacijų atrankos schema.
Straipsnių paieškos rezultatai n = 339
Straipsnių bendras rezultatas
n =324 Pašalinti straipsniai ne anglų
kalba n =5
Straipsniai anglų kalba n =319
Pašalinti straipsniai senesni nei 10m. (<2009m.) n= 72 Straipsniai parašyti 2009m. -2019m. n= 247 Atmesti apžvalginiai straipsniai n = 69
Straipsniai paremti klinikiniais tyrimais, klinikinėmis studijomis,
atvejų analizės n = 178 Nevisateksčiai straipsniai n = 84 Visateksčiai straipsniai n = 94 Pašalinti straipsniai: Akcentuojantys ne SH patogenezę bei genus (n= 33)
Tiriamųjų skaičius <3 (n= 5) Literatūros apžvalgos, sisteminės apžvalgos (n=45) Pašalinti besidubliuojantys straipsniai n = 15
10. LITERATŪROS APŽVALGA
10.1 Supūliavusio hidradenito samprata
Supūliavęs hidradenitas – tai lėtinė neinfekcinė uždegiminė recidyvuojanti odos liga, pirmiausia paveikianti apokrinines liaukas turinčias odos sritis bei sukelianti skausmingus mazgelius, abscesus, fistules ir randus prakaito liaukų gausiose srityse – kirkšnyse, pažastyse, tarpvietėje, lytinių organų ir išeinamosios angos srityse. Ši lėtinė odos liga blogina pacientų emocinę, fizinę bei psichologinę sveikatą.
SH daugiaveiksnė liga, kurią lemia genetiniai ir aplinkos veiksniai, sukeliantys imuninio atsako bei antimikrobinio imuniteto (citokinų, chemokinų ir antimikrobinių baltymų (AMP)) sutrikimus. Geresnės žinios apie imuninio atsako sutrikimus, genus lemiančius SH bei antimikrobinį imunitetą gali leisti suprasti ligos patogenezės mechanizmus bei padėti sukurti gydymą, kuris leistų pacientams turėti geresnę gyvenimo kokybę bei ligos baigtį – sumažinti infekcijų riziką, efektyviau gydyti ligą, sumažinti skausmą [3].
10.2 Supūliavusio hidradenito patogenezė
Mechanizmas
Supūliavusio hidradenito patogenezė nėra iki galo aiški, tačiau genetiniai veiksniai lemiantys įgimtą imuninį atsaką vaidina svarbų vaidmenį ligos patogenezėje [4].
Vienas iš galimų SH patogeninių kelių susijęs su sutrikusia apokrininių liaukų sekrecija. Sekretas kaupiamas apokrininėje liaukoje, kol ši galiausiai plyšta ir sekretas patenka į odos paviršių ar dermą paveikdamas komensalines bakterijas. Suaktyvinama įgimta bei adaptatyvinė imuninė sistema. Kartojantis uždegiminei kaskadai formuojasi abscesai, fistulės, fibrozė.
Atlikti tyrimai rodo, kad nėra vieno konkretaus uždegiminio mediatoriaus ar geno SH patogenezėje [5]. SH kaip ir kitos lėtinės negyjančios žaizdos, tokios kaip, diabetinės ar veninio nepakankamumo opos, susiję su sutrikusiomis imuninėmis reakcijomis, bei odos uždegiminį atsaką atspindinčiais antimikrobiniais peptidais (AMP), Toll–like receptorių (TLR2) ir citokinais IL–1, IL–6,
gram–neigiamas ir gram–teigiamas bakterijas, grybelius bei tam tikrus virusus [9]. Per didelė ar maža AMP ekspresija susijusi su įvairiomis odos ligomis, tokiomis kaip atopinis dermatitas, psoriazė, trofinės kojų opos [10]. Įrodyta, kad AMP baltymų ekspresija tiesiogiai koreliuoja su SH sunkumo laipsniu [11]. Nors stengiamasi nustatyti AMP svarbą SH patogenezėje, žinios išlieka labai ribotos.
Genetika
Maždaug trečdalyje SH sergančių asmenų šeimose, bent vienas šeimos narys taip pat serga SH [12]. Šiems asmenims būdinga γ–sekretazės komplekso genų patogeniniai genų variantai (nikastrino (NCSTN), preselino1(PSEN1), preselino sustiprintojo 2 (PSENEN)). Šis trečdalis SH variantų yra paveldimas autosominiu dominantiniu būdu [13–17]. Dėl γ–sekretazės komplekso pakitimų, sumažėja proteazių skaidymo aktyvumas, proteazės turi įtakos Notch signalui, kuris svarbus išlaikant vidinį ir išorinį plauko šaknies folikulo apvalkalo vientisumą. Sutrikęs Notch signalo perdavimas lemia išorinio plauko folikulo apvalkalo pokyčius, dėl kurių plauko folikulai virsta keratinu praturtintomis epidermio cistomis [14].
Bakterijos
Bakterijų dalyvavimas SH patogenezėje vis dar diskutuotinas [15–16]. Daugybė tyrimų įrodo, kad SH kultūros daugiausia sterilios arba jose yra tik komensalinė odos mikroflora [16–17]: koaguliazės negaminantys stafilokokai (Staphylococcus hominis, Staphylococcus haemolyticus Staphylococcus epidermidis) ir anaerobai komensalai (Propionibacterium granulosum, Propionibacterium avidum, Propionibacterium acnes, Acinetobacter) [18]. Dėl to pirminė infekcija laikoma mažai tikėtina SH priežastimi [16–17]. Vis dėlto fistulių formavimasis ir sinusų traktai yra svarbus veiksnys bakterijų kolonizavimui ir antrinei infekcijai, kuri lemia ligos paūmėjimą, ilgesnę ligos eigą bei blogesnę jos išeitį [16, 19].
Nors epidemiologiniai įrodymai neginčijami, tačiau kai kurių veiksnių, tokių kaip rūkymo ir nutukimo mechanizmas SH patogenezėje nėra aiškus.
Tabako dūmuose yra tūkstančiai chemikalų, kurie gali suaktyvinti keratinocitus, fibroblastus ir imunines ląsteles. Mechaniškai šios medžiagos gali sužadinti odos ląsteles per dviejų tipų receptorius: nikotino acetilcholino receptorius ir arilo angliavandenių receptorius [24–26]. Suaktyvinus šiuos receptorius, keratinocituose gali atsirasti infundibulinė epitelio hiperplazija, akantozė [25–26]. Be to, tabako dūmai gali sukelti uždegiminių citokinų TNF–α, IL–8, IL–1α IR IL– 1β ekspresiją, kurie skatina neutrofilų chemotaksį, TREG funkcijų pokyčius, mažina signalo plitimą Th17 keliu [24, 27].
Kiti svarbūs SH nutukimo ir diabeto rizikos veiksniai taip pat gali sukelti TNF–α, IL–1β ir IL–6 hiperprodukciją dėl aktyvuotų makrofagų riebaliniame audinyje [27–30]. Be to nutukimas mechaniškai pažeidžia išorinį odos sluoksnį dėl atsiradusio odos–odos, odos–drabužių trinties efekto [20, 24].
Klinikiniai stebėjimai įrodo hormonų svarbą SH patogenezėje. Daugelis moterų sergančių SH pastebi ligos eigos pablogėjimą menstruacijų metu ar pradėjus vartoti hormoninę kontracepciją su androgenų poveikiu [23, 31]. Hormonai gali sukelti folikulų užsikimšimą, skatindami riebalų hipersekreciją, tuo pačiu aktyvindami uždegiminį atsaką [32–33].
11. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
11.1 SH šeiminių (monogeninių) atvejų genotipo variantai, genų raiška odoje ir serume
Pagal klinikinius duomenis vienas svarbiausių SH patogenezės mechanizmų yra sutrikęs Notch signalo perdavimas ir γ–sekretazės sudarytos iš 4 baltymo subvienetų: vieno katalizinio preselino (PSEN) subvieneto ir 3 kofaktorių subvienetų: preselino sustiprintojo–2 (PSENEN), nikastrino (NCSTN) ir (APH1) defektai.
Duchatelet ir kolegų 2012 m. atliktame tyrime nustatyta γ–sekretazės subvieneto nikastrino (NCSTN) patogeninis genų variantas galintis lemti monogeninį SH paveldėjimą [36]. Tyrime dalyvavo 14 prancūzų kilmės šeimų (iš viso 104 asmenys sergantys SH ir 100 sveikų asmenų kontrolinė grupė). Tyrime dalyvavusių asmenų SH diagnozė patvirtinta remiantis Von Der Werth kriterijais (Von Der Werth er al., 2000). Visiems dalyvavusiems asmenims SH simptomatika pasireiškė dar paauglystėje. Iš tirtų 14 šeimų, 3 šeimose nustatyti nauji nikastrino patogeniniai genų variantai.
Tyrime nustatyti NCSTN patogeniniai genų variantai: 5 egzone (c.487delC), 15 egzone bazinės poros pasikeitimas c.1768A46. Manoma, kad nustatyti nikastrino patogeniniai genų variantai gali lemti nestabilaus baltymo susidarymą. Taip pat įmanoma, kad baltymai turintys deleciją yra pakankamai stabilūs, tačiau nesugeba sudaryti γ–sekretazės, nes jiems trūksta transmembraninio domeno, kuriuo nikastrinas sąveikauja su kitais komplekso komponentais.
Pirmos šeimos DNR sekoje γ–sekretazės nikastrino subvienete rasta ,,nonsense’’ geno pokytis 11 egzone, sukeliantis priešlaikį terminacinį kodoną (p.Arg434X). Antros šeimos genome identifikuota heterozigotinė vienos bazės delecija NCSTN 5 egzone (c.487delC) lemianti “rėmelio poslinkį” ir ankstesnį terminacijos kodoną (p.Gln163SerfsX39). Trečioje šeimoje rastas heterozigotinis bazinės poros pasikeitimas (c.1768A>G) NCSTN 15 egzone.
Nustatyti du nauji PSENEN geno pokyčiai įskaitant heterozigotinę ,,missense’’ c.194T> G (p.L65R) ir sujungimo vietos c.167–2A> G.
Wang ir kolegos tyrė 6 kinų šeimas sergančias SH ir palygino su 200 asmenų sveika kontroline grupe [35]. Mėginiai imti iš uždegimo pažeistos odos nugaroje, veide, sprande ir liemens srityje. Naudojant kombinuotą viso genomo jungčių skenavimą ir haploidų analizę 1–2 šeimose: visose keturiose kartose buvo pažymėtas chromosomos lokusas 19q13. Visų sekų egzonų ir intronų PSENEN analizė pirmoje šeimoje atskleidė guanino deleciją (c.66del), dėl kurios atsiranda rėmelio poslinkis ir priešlaikinis terminacijos kodonas (p.F23LfsX46). Antroje šeimoje nustatyta PSENEN citozino delecija (c.279delC), sukelianti rėmelio poslinkį ir uždelstą terminacijos kodoną (p.F94SfsX51).
3–6 šeimose nustatyta PSEN1 geno citozino delecija (c.725delC), guanino delecija (c.1752delG), guanino pakeitimas adeninu ( c.1551 + 1G>A ) bei citozino pakeitimas timinu (c.349C> T).
Atvirkštinės transkripcijos polimerazės grandinės reakcijos metu (RT–PGR) buvo naudojami periferiniai limfocitai gauti iš šeimų turėjusių rėmelio poslinkio ar ,,nonsense’’genetinį pokytį. PSEN1 ir NCSTN subvienetuose pastebėta 13 egzono iškrita sukelianti 32 aminorūgščių praradimą NCT baltyme (p.A48_T517del).
Nustatytos PSENEN guanino (c.66del), citozino (c.279delC), PSEN1 citozino (c.725delC) ir guanino delecija (c.1752delC), guanino pakeitimas adeninu (c.1551+1G>A) citozino pakeitimas timinu (c.349C>T). NCSTN nustatytas 13 egzono praleidimas, sąlygojantis 32 amino rūgščių praradimą NCT baltyme (p.A48_t517del).
Atliktuose tyrimuose aprašyti PSENEN, PSEN1, NCSTN genų pokyčiai lemia Notch signalo ar γ–sekretazės trūkumą, sukeliantį Notch signalo slopinimą ir lemiantį nenormalią folikulų keratinizaciją, epidermio hiperplaziją, cistų formavimąsi ir riebalinių liaukų trūkumą.
11.2 Poligeninių SH atvejų genotipo variantai, genų raiška odoje ir serume
11.2.1 Genai lemiantys epidermio proliferaciją ir hemostazę
Dany ir kolegos ištyrė sfingolipidų genų ekspresijos pokyčių įtaką SH patogenezei [38]. Iš duomenų bazės buvo atsisiųstas genų ekspresijos profilis GSE72702. Iš viso ištirta 30 lustų: 17
Skirtinga genų raiška identifikuota naudojant ,,Gene Expression Omnibus 2R“( GEO2R) programinį įrankį. SH pažeistos odos genų ekspresija palyginta su kontroline sveikų asmenų genų ekspresija. Statistiškai reikšmingi duomenys laikytini, kurių p reikšmė <0,5.
Keramido sintazės – 2 (CerS2) (p = 0,00987) ir sfingozino kinazės – 2 (SPHK2) (p = 0,0182) ekspresija reikšmingai sumažėja SH pažeistoje odoje, lyginant su sveika, uždegimo nepažeista oda. Nustatyta, kad CerS2 lemia lipidų sudėties pokyčius, dėl kurių gali būti užkemšamos prakaito liaukos. Taip pat CerS2 gali dalyvauti ląstelių augimo reguliavime, tuo tarpu SPHK2 koduoja sfingozino kinazę, kuri pagreitina sfingozino fosforilinimą į jo aktyviąją formą sfingozino 1–fosfatas, kuris savo ruožtu mažina ląstelių homeostazę, skatina angiogenezę ir, galbūt, kancerogenezę.
11.2.2 Genai lemiantys nenormalią keratinocitų funkciją.
Hotz ir kolegų atliktame tyrime buvo ištirti 18 SH sergančių pacientų [39]. Kontrolinę grupę sudarė 13 sveikų asmenų. Buvo imami odos mėginiai ir lyginama SH uždegimo pažeista oda su kontroline sveikų asmenų oda.
Nustatyta statistiškai reikšmingai padidėjusi (p = 0,05) keratinocitų sekretuojamų interleukinų: IL–6, IL–8, TNF–α, γ–interferono indukuoto baltymo –10 (IP–10) ir chemokino ligando –5 (CCL5) raiška. Rezultatai parodo, kad SH pažeistoje odoje esantys keratinocitai turi uždegiminį fenotipą, lemiantį uždegiminių citokinų ir chemokinų tokių kaip IL1β, CCL5 ir IP–10 padidėjimą dėl kurių vystosi folikulų užsikimšimas ir cistų formavimasis.
Tyrimas parodė, kad IL–1β gali inicijuoti didesnę uždegiminę reakciją būdingą SH, padidindamas IL–6, IL–8 ir TNF–α gamybą keratinocitų ląstelėse.
11.2.3 Genai lemiantys uždegimą. Antimikrobinis peptidas.
Tyrime nustatytas keratinocitų gaminamų baltymų AMP (hBD–1) bei matricinės metalo proteinazės–1 (MMP1) padidėjimas (p <0,05).
Wolk ir bendraautorių atliktame tyrime dalyvavo 7 asmenys sergantys SH, 8 asmenys sergantys atopiniu dermatitu (AD), bei 14 asmenų sergančių psoriaze (Pso) [11]. Jų rezultatai lyginti su sveikų 8 asmenų kontroline grupe. Tyrimui buvo imama chirurginiu būdu sergančių SH asmenų odos mėginiai AD ir Pso sergantiems asmenims atlikta 4–6 mm odos biopsija. Sergančių SH, Pso bei AD odoje nustatytas ryškus AMP padidėjimas – žmogaus β–defensino 2 (hBD–2), hBD–3, S100A7, S100A8, S100A9. hBD–1, lyginant su sveika oda. hBD–3 ir S100A7 buvo mažiau padidėję SH odoje nei Pso ir AD sergančiųjų.
Šie tyrimai rodo dvejopą AMP vaidmenį SH patogenezėje: sumažėjęs AMP aktyvumas skatina bakterijų augimą ir bioplėvelių formavimąsi, tuo tarpu, jei AMP ekspresija per didelė, skatinamas nespecifinis imunitetas ir pabloginama uždegimo eiga. Taip pat šiuose tyrimuose identifikuoti specifiškai padidėję odoje AMP grupės peptidai: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9 lyginant su psoriazes ar atopinio dermatito pažeista oda.
Schlapbach ir kolegų atliktame tyrime tirti 10 pacientų sergančių SH (5 moterys ir 5 vyrai), kurių amžiaus vidurkis yra 42 metai. Iš anamnezės pacientai mažiausiai 6 mėnesius sirgo II Hurley stadijos SH [42]. Iki odos biopsijos tyrimo dalyviai nebuvo gydyti sisteminiais antibiotikais, sisteminiu imunomoduliatoriumi ar biologiniais vaistais mažiausiai 3 savaites. Biopsijos buvo paimtos ties centrine mazgelio sritimi. Tyrimui naudota sveikų moterų transplantinė oda surinkta estetinės krūtų mažinimo operacijos metu. Ši odos sritis pagal tyrėjus turi polinkį SH. Po chirurginės ekscizijos audiniai nedelsiant užšaldyti –70 °C temperatūroje.
Tyrimo metu SH odoje lyginant su sveika kontroline grupe, nustatyti makrofagų gausiai ekspresuojami IL–12 ir IL–23.
Van der Zee HH ir bendraautorių atliktame tyrime dalyvavo 20 pacientų sergančių SH (6 vyrai ir 14 moterų) [41]. Odos mėginiai gauti bendrosios anestezijos metu atliekant radikalią eksciziją. 12 asmenų pažeistos odos mėginiai gauti iš kiršnies, 7 asmenų iš pažasties ir 1 iš sėdmenų srities. Ligos sunkumas nustatytas pagal Hurley: 5 pacientai turėjo III Hurley stadiją, 11 pacientų II Hurley stadiją ir 4 pacientai I Hurley stadiją. Visi pacientai sirgo lėtine aktyvia liga ir mažiausiai 3 savaites prieš operaciją nevartojo jokių medikamentų SH gydymui. 10 pacientų buvo pašalinta uždegimo pažeista
pažeista oda taip pat buvo lyginama su Pso pažeista oda. Atlikta psoriatinių plokštelių biopsijos 7 plokšteline psoriaze sergantiems asmenims, kuriems mažiausiai 2 savaites nebuvo taikytas joks Pso gydymas.
Nustatyta, kad priešuždegiminiai citokinai interleukinas (IL) –1b, TNF–α ir IL–10 buvo žymiai padidėję SH pažeistoje odoje. TNF–α, IL–10 ir IL–1b taip pat buvo padidėję sveikų audinių ribose šalia SH pažeistos odos.
Thomi ir bendraautorių atliktame tyrime odos mėginiai buvo imami iš 20 pacientų (12 moterų ir 8 vyrų) sergančių II–III stadija pagal Hurley SH, 8 pacientų sergančių Pso (2 moterys ir 6 vyrai), 8 pacientų sergančių AD (5 moterys ir 3vyrai) [43]. Odos biopsijos paimtos iš pažeistos odos centrinės dalies. Kontrolinę grupę sudarė 10 pacientų sveika oda (6 moterys ir 4 vyrai).
Serumas buvo gautas 17 pacientų sergančių SH (8 moterys ir 9 vyrai), 11 Pso sergančių asmenų (4 moterys ir 7 vyrai), bei 9 pacientų sergančių AD (5 moterys ir 4 vyrai). Kontrolinę grupę sudarė 5 sveiki kraujo serumo donorai (2 moterys ir 3 vyrai). Serumas buvo laikomas 20 laipsnių °C temperatūroje. Mėginiai analizuoti imunohistochemijos ir pusiau kokybinės realaus laiko polimerazės grandinės reakcija.
IL–32 buvo stipriai išreikštas SH sergančių tiek odoje, tiek serume lyginant su sveikais donorais bei AD ir Pso sergančių asmenų oda ir serumu. Taip pat atrasta, kad IL–32 ekpresuoja natūralios ląstelės žudikės, T ląstelės bei makrofagai. Aukštas IL–32 mRNR lygis SH pažeistoje odoje sutapo su dideliu T ląstelių ir makrofagų kiekiu odoje.
Di Caprio ir bendraautorių tyrime dalyvavo 8 asmenys sergantys sunkia SH forma, 10 pacientų sergančių sunkia Pso, bei 10 asmenų sergančių alerginiu kontaktiniu dermatitu (AKD) [45]. Kontrolinę grupę sudarė 15 sveikų asmenų. Įtraukimo kriterijai buvo: vidutinis arba sunkus SH, AD ar Pso (PASI >10). 3mm biopsijos paimtos iš visų asmenų pažeistos odos. Kontrolinės grupės odos mėginiai paimti po plastinių estetinių operacijų.
Nustatytas padidėjęs IL–36 kiekis SH pažeistoje odoje lyginant su sveika kontroline grupe. Western blot analizė parodė padidėjusį serumo baltymų kiekį SH pažeistoje odoje lyginant su kontroline sveikų asmenų grupe. IL–36Ra buvo padidėjęs tik Pso sergančių pacientų odoje.
mėginiai. Imunofermentinis tyrimas buvo naudojamas kiekybiškai įvertinti IL–17 koncentraciją serume.
Vidutinis IL–17 lygis serume buvo statistiškai reikšmingai padidėjęs (p < 0,001) lyginant su sveikų asmenų grupe. Taip pat nustatyta ligos trukmės koreliacija pagal Hurley stadija. Pacientai sergantys sunkesne ligos forma turėjo pastebimai didesnį IL–17 kiekį serume.
Klinikiniuose tyrimuose buvo identifikuotas padidėjęs interleukinų kiekis būdingas SH: IL– 8, IL–12, IL–23, IL–10, IL–1b, IL–32, IL–36, IL–17 [41–45]. IL–23 yra svarbus Th17 ląstelių gaminančių IL–17 vystymuisi. Taip pat nustatyta, kad IL–12Rβ1 haplotipas tiesiogiai koreliuoja su SH sunkumo laipsniu. Šį haplotipą turintys asmenys turi 3 kartus didesnę riziką sunkesnei SH formai.
11.3 Monogeninio ir poligeninio paveldėjimo tipo genetinių tyrimų metodika
Pagal paveldėjimo tipą genai dalyvaujantys SH patogenezėje suskirstyti į monogeninius – sukeliančius Notch ir γ–sekretazės defektus (PSEN, PSENEN, NCSTN) ir poligeninius – lemiančius sutrikusią epidermio proliferaciją ir homeostazę, sfingolipidų apykaitą (Cer52, SPHK2), nenormalią keratinocitų funkciją (IP–10, CCL5) ir uždegimą (MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9, TNF–α, IL–1B, IL–8, IL–10, IL–12, IL–17, IL–23, IL–32, IL–36).
Odos biopsijos genetiniams tyrimams paimtos iš SH sergančių pacientų kliniškai pažeistos odos mazgo centrinėje dalyje su 2cm sveikų audinių kraštais, 3 mm biopsijos mėginiai iš SH kliniškai pažeistos odos ir 2–6 mm SH, Pso, AD centrinės kliniškai pažeistos odos dalies. Kliniškai pažeistos odos biopsijos palygintos su sveikų asmenų kontroline grupe, kurių odos mėginiai gauti biopsijos, estetinių krūtų mažinimo operacijų ar chirurginių operacijų metu atliekant radikalią eksciziją. Odos biopsijos mėginių paėmimo vietos: veido, sprando, nugaros, pažastų, kirkšnių, liemens sritys.
Kraujo serumo mėginiai genetiniam tyrimui imti iš SH sergančių pacientų ir palyginti su sveikų asmenų kraujo mėginiais. Kiekvienam tiriamajam imti 2 kraujo mėginiai ir laikomi 20 °C temperatūroje.
Lentelė 1. Genai lemiantys monogeninį ir poligeninį SH paveldėjimo tipą pagal
analizuotų publikacijų duomenis
PAVELDĖJIMO
TIPAS FENOTIPAS GENAI MĖGINIAI
ŠALIS, METAI, ŠALTINIS
Monogeninis Notch ir γ–sekretazės signalų defekto
PSENEN
Odos mėginiai imti iš 2 šeimų keturių kartų SH pažeistos odos ir lyginti su 50 sveikų asmenų kontroline grupe. Kinija, 2016 [34]
Mėginiai imti iš uždegimo pažeistos odos nugaroje, veide, sprande ir liemens srityse. Kinija, 2010 [35] PSEN
Mėginiai imti iš uždegimo pažeistos odos nugaroje, veide, sprande ir liemens srityse. Kinija, 2010 [35] NCSTN
Odos mėginiai imti iš 2 šeimų keturių kartų SH pažeistos odos ir lyginti su 50 sveikų asmenų kontroline grupe. Prancūzija, 2015 [34]
Mėginiai imti iš uždegimo pažeistos
Poligeninis Sutrikusi epidermio proliferacija ir hemostazė, sutrikusi sfingolipidų apykaita SPHK2 uždegimo pažeistų ir 13 kliniškai sveikų asmenų odos audiniai. [38] Nenormali keratinocitų funkcija IP–10 Odos mėginiai paimti iš SH uždegimo pažeistos odos ir palyginti su kontroline sveikų asmenų oda. Prancūzija, 2016 [39] CCL5 Poligeninis Antimikrobiniai peptidai (AMP) MMP1
Odos biopsija buvo paimta iš SH pažeistos odos ir nepažeistos odos (bent 10 cm nutolusios nuo kliniškai matomo pažeidimo). Vokietija 2012 [40] hBD1
Tyrimui buvo imama chirurginiu būdu sergančių SH asmenų odos mėginiai. 4–6 mm AD ir Pso sergančių asmenų odos mėginiai buvo imami biopsijos būdu. Vokietija 2011 [11] hBD2 hBD3 S100A7
Lemiantis uždegimą S100A9 Citokinai ir chemokinai IL–1B
Odos mėginiai gauti atliekant radikalią eksciziją. 12 asmenų pažeistos odos mėginiai gauti iš kirkšnies, 7 asmenų iš pažasties ir 1 iš sėdmenų srities. 10 pacientų buvo pašalinta uždegimo pažeista oda su sveikos odos 2 cm kraštais. Kontrolinė grupė sudaryta iš 6 sveikų moterų, kurioms buvo atlikta krūtų mažinimo estetinė operacija. Nyderlandai 2011 [41] TNF–α IL–10 IL–12
Biopsija paimta iš SH pažeistos odos ties centrine mazgelio sritimi. Kontrolinė oda tyrimui gauta sveikų moterų estetinės krūtų mažinimo Šveicarija 2011 [42] IL–23
pacientų sveika oda (6 moterys ir 4 vyrai). Mėginiai buvo užšaldyti ir laikomi 70 C temperatūroje. 2017 [43] IL–17 Tirti 86 asmenų sergančių SH ir lyginti su 86 sveikų asmenų kraujo mėginiais. Kiekvienam
tiriamajam buvo imti 2 kraujo mėginiai. Lenkija 2016 [44] IL– 36 3mm biopsijos paimtos iš visų asmenų pažeistos odos. Kontrolinės grupės odos mėginiai buvo paimti po plastinių estetinių operacijų. Italija 2017 [45] IL–8
Buvo imami odos mėginiai ir lyginama SH uždegimo pažeista oda su kontroline sveikų asmenų oda. Prancūzija 2016 [39]
12. IŠVADOS
1. Tyrimai rodo, kad tik gama sekretazės komplekso genai (NCSTN, PSEN, PSENEN) lemia SH monogeninių šeiminių atvejų atsiradimą. Dėl gama sekretazės komplekso pakitimo vystosi nenormali folikulų keratinizacija, epidermio hiperplazija, cistų formavimasis ir riebalinių liaukų trūkumas.
2. Genų variantai, susiję su antimikrobiniais peptidais: MMP1, hBD1, hBD2, hBD3, S100A7, S100A8, S100A9, citokinais ir chemokinais: IL–1, IL–8, IL–12, IL–17, IL–23, IL–32, IL–36 lemia SH poligeninių atvejų atsiradimą. Padidėjusi interleukinų IL–6, IL–8, TNF–α, IP–10 ir CCL5 ekspresija skatina uždegiminę reakciją, folikulų užsikimšimą, cistų formavimąsi. Padidėjusi AMP grupės peptidų ekspresija skatina nespecifinį imunitetą, uždegimines reakcijas, o peptidų sumažėjimas – skatina bakterijų dauginimąsi.
3. Planuojant SH genų tyrimą, rekomenduojama rinkti sergančiųjų ir sveikos kontrolinės grupės odos ir serumo mėginius. Rekomenduojama tirti genus, dalyvaujančius tiek monogeninio, tiek poligeninio SH paveldėjimo patogenezėje.
13. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/lietuviu-literaturos-zanrai-ir-savokos
2. Von Der Werth JM, Williams HC, Raeburn JA. The clinical genetics of hidradenitis suppurativa revisited. Br J Dermatol. 2000;142(5):947‐953.
3. Coates M, et al. The skin transcriptome in hidradenitis suppurativa uncovers an antimicrobial and sweat gland gene signature which has distinct overlap with wounded skin. PLoS One. 2019 May 6;14(5):e0216249.
4. Hoffman LK,et al. Pathophysiology of hidradenitis suppurativa. Semin Cutan MedSurg. 2017; 36(2):47–54.
5. Netea M, et al. A guiding map for inflammation. Nat Immunol. 2017;18, 826–831.
6. Lowes MA, et al. Immunology of psoriasis. Annu Rev Immunol. 2014;32:227–55. PubMed Central PMCID: PMCPMC4229247.
7. Braff MH, et al. Antimicrobial peptides: an essential component of the skin defensive barrier. Current topics in microbiology and immunology. 2006; 306:91–110.
8. Lopez-Garcia B, et al. Anti-fungal activity of cathelicidins and their potential role in Candida albicans skin infection. J Invest Dermatol. 2005;125(1):108–15.
9. Coates M, et al. Innate antimicrobial immunity in the skin: A protective barrier against bacteria, viruses, and fungi. PLoS pathogens. 2018; 14(12):e1007353.
10. Glaser R, et al. The antimicrobial protein psoriasin (S100A7) is upregulated in atopic dermatitis and after experimental skin barrier disruption. The Journal of investigative dermatology. 2009; 129(3):641–9.
11. Wolk K, et al. Deficiency of IL-22 contributes to a chronic inflammatory disease: pathogenetic mechanisms in acne inversa. J Immunol. 2011;186(2):1228–1239.
12. Canoui-Poitrine F, et al. Identification of three hidradenitis suppurativa phenotypes: latent class analysis of a cross-sectional study. J Invest Dermatol. 2013 133:1506–11.
13. Ingram JR, et al. The genetics of hidradenitis suppurativa. Dermatol Clin. (2016) 34:23–8. 14. Pink AE, et al. γ-Secretase mutations in hidradenitis suppurativa: new insights into disease
pathogenesis. J Invest Dermatol. (2013) 133:601–7.
15. Ring HC, et al. . The bacteriology of hidradenitis suppurativa: a systematic review. Exp Dermatol. (2015) 24:727–31.
17. Zouboulis CC, Desai N, Emtestam L, Hunger RE, Ioannides D, Juhasz I, et al. . European S1 guideline for the treatment of hidradenitis suppurativa/acne inversa. J Eur Acad Dermatol Venereol. (2015) 29:619–44.
18. Sartorius K., et al. Bacteriology of hidradenitis suppurativa exacerbations and deep tissue cultures obtained during carbon dioxide laser treatment. Br J Dermatol, 2012, 166, p. 879–883. 19. Revuz J, et al. Hidradenitis suppurativa. J Eur Acad Dermatol Venereol. (2009) 23:985–98. 20. Boer J, et al. Mechanical stress and the development of pseudo-comedones and tunnels in
Hidradenitis suppurativa/Acne inversa. Exp Dermatol. (2016) 25:396–7.
21. Seyed J, et al. A retrospective cohort study on patients with hidradenitis suppurativa. Dermatology. (2018) 234:71–8.
22. Danby FW, et al. Diet in the prevention of hidradenitis suppurativa (acne inversa). J Am Acad Dermatol. (2015) 73:S52–4. 10.1016/j.jaad.2015.07.042
23. Riis PT, et al. The role of androgens and estrogens in hidradenitis suppurativa—a systematic review. Acta Dermatovenerol Croat. (2016) 24:239–49.
24. Prens E, et al. Pathophysiology of hidradenitis suppurativa: an update. J Am Acad Dermatol. (2015) 73:S8–11.
25. Esser C, et al. The aryl hydrocarbon receptor in immunity. Trends Immunol. (2009) 30:447– 54.
26. Hana A, Booken D, Henrich C, Gratchev A, Maas-Szabowski N, Goerdt S, et al. . Functional significance of non-neuronal acetylcholine in skin epithelia. Life Sci. (2007) 80:2214–20. 27. Frew JW, et al. A systematic review and critical evaluation of inflammatory cytokine
associations in hidradenitis suppurativa. F1000Res. (2018) 7:1930.
28. Qiu F, et al. Impacts of cigarette smoking on immune responsiveness: up and down or upside down? Oncotarget. (2017) 8:268–84.
29. Richards JL, Yap YA, McLeod KH, Mackay CR, Marino E. Dietary metabolites and the gut microbiota: an alternative approach to control inflammatory and autoimmune diseases. Clin Transl Immunology. (2016) 5:e82.
30. Kothari V, Galdo JA, Mathews ST. Hypoglycemic agents and potential anti-inflammatory activity. J Inflamm Res. (2016) 9:27–38.
33. Golbari NM, Porter ML, Kimball AB. Antiandrogen therapy with spironolactone for the treatment of hidradenitis suppurativa. J Am Acad Dermatol. (2019) 80:114–9.
34. Zhou C, et al. Novel Mutations in PSENEN Gene in Two Chinese Acne Inversa Families Manifested as Familial Multiple Comedones and Dowling-Degos Disease. Chin Med J (Engl). 2016;129(23):2834–2839.
35. Wang B, et al. Gamma-secretase gene mutations in familial acne inversa. Science. 2010;330(6007):1065.
36. Duchatelet S, et al. First nicastrin mutation in PASH (pyoderma gangrenosum, acne and suppurative hidradenitis) syndrome. Br J Dermatol. 2015;173(2):610–612.
37. Li M, et al. Mutations in POFUT1, encoding protein O-fucosyltransferase 1, cause generalized Dowling-Degos disease [published correction appears in Am J Hum Genet. 2013 Jun 6;92(6):1014]. Am J Hum Genet. 2013;92(6):895–903.
38. Dany M, et al. Gene expression of sphingolipid metabolism pathways is altered in hidradenitis suppurativa. J Am Acad Dermatol. 2017;77(2):268–273.e6.
39. Hotz, C, et al. Intrinsic defect in keratinocyte function leads to inflammation in hidradenitis suppurativa. J Invest Dermatol. 2016;136(9):1768-1780.
40. Bechara FG, et al. Acne inversa: evaluating antimicrobial peptides and proteins. Ann Dermatol. 2012;24(4):393–397.
41. van der Zee HH, et al. Elevated levels of tumour necrosis factor (TNF)-α, interleukin (IL)-1β and IL-10 in hidradenitis suppurativa skin: a rationale for targeting TNF-α and IL-1β. Br J Dermatol. 2011;164(6):1292–1298.
42. Schlapbach C, et al. Expression of the IL-23/Th17 pathway in lesions of hidradenitis suppurativa. J Am Acad Dermatol. 2011;65(4):790–798.
43. Thomi R, et al. Interleukin-32 is highly expressed in lesions of hidradenitis suppurativa. Br J Dermatol. 2017;177(5):1358–1366.
44. Matusiak Ł, et al. Increased interleukin (IL)-17 serum levels in patients with hidradenitis suppurativa: Implications for treatment with anti-IL-17 agents. J Am Acad Dermatol. 2017;76(4):670–675.
45. Di Caprio R, et al. IL-36 cytokines are increased in acne and hidradenitis suppurativa. Arch Dermatol Res. 2017 Oct;309(8):673-678.
