LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASSLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
IRMINA BENDINSKAITĖ
TRADICINIŲ IR INOVATYVIŲ MOKYMO(SI) METODŲ TAIKYMO
PERSPEKTYVOS SLAUGYTOJŲ NEFORMALIAJAM ŠVIETIMUI
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc., dr. Olga Riklikienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė Parašas
2015m. ...mėn. ...d.
TRADICINIŲ IR INOVATYVIŲ MOKYMO(SI) METODŲ TAIKYMO
PERSPEKTYVOS SLAUGYTOJŲ NEFORMALIAJAM ŠVIETIMUI
Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc., dr. Olga Riklikienė 2015m. ...05....mėn. ...25...d.
Konsultantas
Prof., dr. L. Sajienė 2015m. ...05....mėn. ..25....d
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Irmina Bendinskaitė
TURINYS
SANTRAUKA………..5 SUMMARY………..6 SANTRUMPOS………...….7 SĄVOKOS………...8 ĮVADAS………...9DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………....11
1. LITERATŪROS APŽVALGA……….…12
1.1. Neformaliojo švietimo samprata ir reikšmė slaugoje ………....12
1.2. Neformalųjį suaugusiųjų švietimą reglamentuojantys įstatymai ir teisės aktai ……...13
1.3. Mokymo(si) metodai neformaliajame švietime ………...16
1.3.1. Mokymo(si) metodų samprata...16
1.3.2. Tradiciniai mokymo(si) metodai...18
1.3.3. Inovatyvūs mokymo(si) metodai...21
1.4. Mokymo(si) kliūtys slaugytojų neformaliajame švietime...27
1.5. Slaugytojų kvalifikacijos tobulinimas(is) taikant tradicinius, nesukuriančius individualizuotos ir motyvuojančios mokymosi aplinkos bei inovatyvius mokymo(si) metodus: tyrimo problemos teorinis pagrindimas ...29
1.5.1. Bihevioristinė teorija ir jos teiginiai...29
1.5.2. Rogers į asmenį orientuota teorija ir jos teiginiai...31
1.5.3. Tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo palyginimas...32
2. TYRIMO METODIKA……….…35
2.1 Tyrimo organizavimas ir metodai………..….35
2.2. Tiriamųjų atranka ir imtis………...………36
2.3. Tyrimo etika………..……….37
2.4. Duomenų analizės metodai………..……..37
3. REZULTATAI……….……….39
3.1. Neformaliojo švietimo vykdytojų požiūrio į tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymą neformaliajam slaugytojų švietimui analizė………..…39
3.3. Duomenų apie slaugytojų ir slaugos administratorių naudojamus mokymo(si) metodus
analizė …...43
3.4. Slaugytojų ir slaugos administratorių požiūrio į tradicinių ir inovatyvių mokymosi metodų taikymą jų neformaliajam švietimui analizė …...48
3.5. Duomenų apie slaugytojų ir slaugos administratorių perspektyvas naudoti inovatyvius mokymo(si) metodus neformaliajam švietime analizė ………..…….55
SANTRAUKA
Bendinskaitė I. Tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo perspektyvos slaugytojų neformaliajam švietimui, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. ‒ Kaunas, 2015, ‒ 92 p.
Tyrimo tikslas: ištirti tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo perspektyvas
neformaliajam slaugytojų švietimui.
Tyrimo metodika. Tyrimo metodas – anketinė apklausa, kuri vyko 2014 m. sausio ‒ kovo mėn.
Naudotos dvi pačios autorės sudarytos anketos: viena ‒ skirta skirta neformaliojo švietimo vykdytojams (N=12) ir organizatoriams (susideda iš 4 atviro tipo klausimų), kita ‒ operacinės slaugytojams ir jų slaugos administratoriams (N=100) (susideda iš 18 uždaro tipo klausimų).
Rezultatai. Neformaliajam slaugytojų švietimui dažniausiai taikomi tradiciniai mokymo(si)
metodai: paskaita, diskusija, demonstravimas, atvejo analizė, imitacija, organizuojamos konferencijos. Dešimtadalis apklaustųjų mokytis gali naudodamiesi įdiegta nuotolinio mokymosi sistema. Slaugytojų nuomone daugiausiai naudos jų tobulinimui(si) duoda tradicinių metodų grupei priklausantys atvejo analizė, paskaita ir stažuotės ar pažintinės ekskursijos. Priimtiniausi slaugytojams inovatyvūs mokymo(si) metodai yra praktinės stažuotės, simuliacija darbo rotacija, projektų metodas. Slaugytojai e. mokymą ir nuotolinį mokymą nurodo kaip mažiausiai naudingu metodu profesiniams įgūdžiams lavinti. Svarbiausi kriterijai nulemiantys mokymo(si) metodo pasirinkimą buvo žinių turinys, ugdomi įgūdžiai. Dažniausiai respondentams mokytis trukdo ribotos užsienio kalbų žinios, informacijos apie inovatyvius mokymo(si) metodus trūkumas.
Išvados. Neformaliajam slaugytojų švietimui dažniausiai taikomi tradiciniai mokymo(si) metodai,
kurie nemotyvuoja slaugytojų mokytis, yra pasenę, reikalauja nemažai besimokančiųjų išlaidų, nesuteikia patogios mokymosi vietos, tačiau yra naudingi slaugytojų tobulinimui(si), nes padeda perduoti naujas žinias, palaikomas tiesioginis ryšys su kvalifikuotu dėstytoju bei kitais mokiniais. Inovatyvių mokymo(si) metodų reikalingumas siejamas su inovatyvumu, kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymu, praktine nauda, didesniu metodų lankstumu ir prieinamumu. Siekiant išplėsti inovatyvių mokymo(si) metodų naudojimą neformaliajame slaugytojų švietime reikalinga pašalinti šias kliūtis: ekonominius sunkumus, slaugytojų motyvacijos stoką, kompiuterinio raštingumo ir užsienio kalbų žinojimo trūkumą.
Raktažodžiai: slaugytojų neformalus švietimas, mokymo(si) metodai, tradiciniai metodai,
SUMMARY
Bendinskaitė I. Perspective for applying traditional and innovative teaching and learning methods to nurse’s continuing education, magister thesis / supervisor Assoc. Prof. O. Riklikienė; Departament of Nursing and Care, Faculty of Nursing, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas, 2015, – p. 92
The purpose of this study was to investigate traditional and innovative teaching and learning
methods perspective to nurse’s continuing education.
Material and methods. In a period from January – March, 2014 a total of twelve nursing
continuing medical education organizers were interviewed using four open-ended questions. One-hundred operating room nurses and nursing administrators completed questionnaire comprised of 18 questions. Open-ended questions and questionnaires were compiled by the author.
Results. Traditional teaching and learning methods were the most commonly employed for
continuing education of nurses and included lectures, demonstration, discussion, case analysis, imitation and conferences. Ten percent of interviewed nurses can use distance learning methods. According to nurses, traditional teaching and learning methods (case analysis, lecture and excursion) were the most valuable. The most acceptable innovative teaching and learning methods were fellowship, simulation, work rotation and project method. E-learning and distance learning were reported as least valuable learning methods for professional education. The most important criterion for choosing teaching and learning method were teaching content and practical skills. The most common barriers for learning were lack of foreign languages, lack information about innovative teaching and learning methods.
Conclusions. Traditional teaching and learning methods are most commonly used for continuing
education of nurses, but they do not motive nurses to learn, are dated, costly, do not provide with acceptable learning environment. However, such teaching and learning methods are valuable because they help to spread knowledge and allow direct interaction with teachers and other learners. Innovative teaching and learning methods are needed because they help to develop problem thinking, creativity, flexibility and accessibility. The major barriers for implementation of innovative teaching and learning methods are high cost and lack of motivation, ability to use computer and knowledge of foreign languages.
Keywords: continuing education of nurses, teaching and learning methods, traditional methods,
SANTRUMPOS
LSMU ‒ Lietuvos sveikatos mokslų universitetas
LSMUL KK ‒ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos SAM ‒ Sveikatos apsaugos ministerija
LSSO ‒ Lietuvos slaugos specialistų organizacija
SĄVOKOS
Inovacija ‒ procesas, kurio metu panaudojant žinias siekiama kažką sena pakeisti nauju, efektyvesniu, geresniu, naudingesniu [26].
Mokymas – vadovavimas mokymuisi, t.y. tikslingas, nuoseklus mokytojo ir mokinių veikimas, stimuliuojantis ir organizuojantis mokinių pažintinę ir praktinę veiklą [33].
Mokymasis ‒ tikslinga veikla siekiant įsisavinti žmonijos sukauptos patirties pagrindus, įgyti teorinės ir praktinės veiklos mokėjimų ir įgūdžių [33].
Mokymo metodai ‒ veiksmų, būdų visuma mokymo tikslui pasiekti [33].
Mokymosi metodai ‒ mokinių veiklos būdų sistema mokslo žinioms perimti, teoriniams ir praktiniams mokėjimams ir įgūdžiams įgyti [33].
Neformalusis suaugusiųjų švietimas – asmens ir visuomenės interesus atitinkantis švietimas pagal įvairias neformaliojo suaugusiųjų švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, teikiamas ne jaunesniems negu 18 metų asmenims [42].
Profesinės kvalifikacijos tobulinimas – neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus bei praktinius įgūdžius [41].
Neformaliojo švietimo vykdytojai ‒ juridiniai ir fiziniai asmenys, rengiantys ir (ar) įgyvendinantys neformaliojo suaugusiųjų švietimo programas [42].
ĮVADAS
Reformuojama sveikatos priežiūros sistema, spartus naujų technologijų atsiradimas medicinoje kelia didesnius žinių bei profesinio pasirengimo reikalavimus slaugytojams. Apskritai, atsakomybė už medicinos priežiūrą siejama su įgaliotais sveikatos priežiūros profesionalais, kurie turi tinkamą medicininę kvalifikaciją; taip pat kiekvienas individualiai dalyvaujantis medicinos priežiūroje prisiima atsakomybę už savo veiksmus [110]. Daugelis naujovių slaugoje atsiranda dėl to, kad patys slaugytojai siekia tobulinti praktiką, keisdami ir gerindami slaugos specialistų neformalųjį švietimą efektyvesniam žinių bei mokėjimų vystymui.
Mokymasis ‒ tai kokybinis individo pažiūrų į tai, kas yra suvokimas, supratimas, konceptualizavimas, pokytis [24]. Būtent dėl mokymosi sampratos keičiasi slaugytojo pažiūros ir elgesys perimant mokslo ir technikos pagrindus, tokiu būdu kuriant protinių ir praktinių sugebėjimų bei įgūdžių sistemą. Edukacinių poreikių tenkinimas – viena pagrindinių sąlygų, formuojančių efektyvią slaugytojų profesinę elgseną [29]. Anot O. Vitkūnienės (2009), slaugytojas savo praktikoje turi būti atviras naujovėms: diegti naujus principus, metodus ir idėjas, todėl svarbu gauti informaciją apie naujus dalykus ir keistis patirtimi [84].
Pradėję profesinę veiklą slaugytojai toliau tęsia mokymą(si) neformaliojo švietimo sistemoje. Pastarasis trunka visą gyvenimą, kadangi neformalusis švietimas ‒ tai švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas [43]. Tokia mokymo(si) forma suteikia slaugytojams galimybę nuolat profesionaliai tobulėti.
Slaugytojų neformaliojo švietimo efektyvumas visų pirma priklauso nuo tikslingai parinktų mokymo(si) metodų. Mokymo(si) metodą edukologas S. Šalkauskis (1991) įvardina kaip racionalų, nuoseklų ir visuotinai reikšmingą mokomojo veikimo būdą, nukreiptą į mokymo tikslą, suderintą tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis [71]. Mokymo(si) metodai turi būt parenkami tikslingai ir prasmingai, t. y. kiekvienam besimokančiajam įgytos žinios bei patirtis turi būti asmeniškai svarbi, susieta su realiu gyvenimo ir darbinės veiklos kontekstu [10].
Kiekviename laikmetyje egzistavo tradiciniai ir naujoviški, t.y. inovatyvūs mokymo(si) metodai. Autoriai J. Biggs ir C. Tang (2007), M. Lewis ir H. Reinders (2008) išskiria pasyvius ir aktyvius mokymo(si) metodus, priskirdami juos skirtingoms mokymo koncepcijoms ‒ tradicinei ir grįstai mokymo(si) rezultatais bei orientuotai į aktyvų ir savarankišką mokinių mokymąsi [57].
Dauguma slaugytojų neformaliajame švietime taikomų mokymo(si) metodų yra tradiciniai. Tokia mokymo(si) samprata neatitinka šių dienų slaugos poreikių, nes slaugytojų žinios reikalingos ne „turėjimui“, o kokybiškai pacientų slaugai, praktikos inovacijoms. Praeitin nueina darbuotojo vertinimo vien pagal turimą diplomą, darbo stažą ar užimamas pareigas praktika. Į pirmą vietą iškyla darbuotojo turimi šaltiniai (mentaliniai, fiziniai, dvasiniai), jo asmeniniai įgūdžiai ir patirtis [4]. Siekiant tobulinti slaugytojų gebėjimus, nepakanka slaugytojų, kaip mokinių klausymo ‒ tik aktyviai dalyvaujant veikloje, analizuojant, diskutuojant, lyginant ir vertinant skirtingas problemas, gaunama informacija įsisavinama efektyviai. Atsiranda poreikis taikyti inovatyvius, pažangesnius mokymo(si) metodus, kurie didintų slaugytojų nuolatinio mokymo(si) ir tobulinimo(si) kokybę bei jų motyvaciją, garantuotų veiksmingesnį pacientų poreikių tenkinimą, tuo pačiu didintų pajamas, kurias uždirba kiekviena sveikatos priežiūros įstaiga.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: ištirti tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo perspektyvas
neformaliajam slaugytojų švietimui.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti neformaliajam slaugytojų švietimui taikomus mokymo(si) metodus.
2. Ištirti neformaliojo švietimo vykdytojų ir organizatorių požiūrį į tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymą neformaliajam slaugytojų švietimui.
3. Ištirti operacinės slaugytojų ir slaugos administratorių požiūrį į tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymą neformaliajam slaugytojų švietimui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Neformaliojo švietimo samprata ir reikšmė slaugoje
Visuomenės raidos tempai dabar tokie spartūs, kad kartą įgytas išsilavinimas jau nebeleidžia sėkmingai siekti karjeros visą gyvenimą bei palaikyti vienodą gyvenimo lygį [62].
Neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas. Jo paskirtis – sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kompetencijų [43].
Neformalusis suaugusiųjų švietimas apima visas į valstybės švietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis – bendrąjį lavinimąsi, jei jo apimtis nesudaro reglamentuoto modulio, pomėgių ugdymą, bendrą savišvietą. Tokį švietimąsi skatina tiek socialiniai poreikiai (kvalifikacijos tobulinimas, profesinės kompetencijos stoka), nepriklausomai nuo to, kas tą poreikį sužadino ar inicijavo, tiek ir asmens saviraiškos poreikis – profesinis lavinimasis, juridinis, politinis, kultūrinis švietimasis, pomėgių ugdymas. [46].
Mokslinėje literatūroje neformaliam suaugusiųjų mokymui paprastai priskiriama kvalifikacijos tobulinimas, mokymasis organizacijoje, tęstinis profesinis mokymas ir savišvieta [18, 35, 38, 76]. Tačiau toliau aptariant neformalųjį švietimą, jo reikšmę apribosime kvalifikacijos tobulinimo samprata.
Profesinės kvalifikacijos tobulinimas – yra neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas žinias, gebėjimus bei praktinius įgūdžius [47]. A. Sakalas (1996) pabrėžia, kad kvalifikacijos tobulinimas yra traktuojamas kaip suteikimas darbuotojams kvalifikacijos, reikalingos šiuo metu jų užimamoms pareigoms atlikti arba jos tobulinimas [64]. Jos tikslas – leisti darbuotojams pastoviai prisitaikyti prie technikos ir darbo sąlygų pasikeitimų, sudaryti palankias sąlygas jų socialiniam kilimui, padarant prieinamus įvairius kultūros lygius ir profesinę kvalifikaciją, bei jų įnašui į kultūrinį, ekonominį ir socialinį vystymąsi [15]. B. Leonienės (2001) nuomone kvalifikacijos tobulinimo svarbą lemia: nuolat besikeičiantis darbo pobūdis, mokslo ir technikos pažanga sukurianti iš esmės naujų profesinių specialistų poreikį, darbuotojo profesinis pasirengimas ne visai tenkinantis įmonės reikalavimus [40].
dirbančių klinikinį darbą su pacientais [48]. Kaip tvirtina Pasaulio sveikatos organizacija, medicininių paslaugų tiekime slaugytojai yra pirmoje fronto linijoje. Jie yra lyderiai arba pagrindiniai aktoriai tarpprofesinėse, tarpdisciplininėse sveikatos priežiūros komandose daugelyje šalių. Jie užpildo slaugos tarnybas visuose sveikatos sistemos lygmenyse [114]. Todėl siekiant pacientų sveikatos priežiūros ir slaugymo kokybės bei efektyvaus problemų sprendimo šiuolaikinėje slaugos praktikoje, itin svarbus tampa nuolatinis slaugos specialistų kompetencijų tobulinimas [54]. Taigi, didele dalimi jie neša atsakomybę už kokybišką pacientų slaugą, prisideda gerinant sveikatos priežiūrą bei mažinant jos kainą. Jungiantis į vieningą Europos slaugos erdvę slaugytojams keliami nauji reikalavimai. Jiems įgyvendinti slaugytojų profesinės kvalifikacijos tobulinimas ir nuolatinis mokymasis tampa aktualia problema Lietuvoje. Praktiniu požiūriu, jei slaugytojai nebesimokytų, jie nesugebėtų eiti koja kojon su pokyčiais; jie negalėtų prisitaikyti prie visuomenės, kuriai tarnauja keliamų reikalavimų, ir pasaulis, kuriame gyvenama ir dirbama taptų svetima, nerimą keliančia aplinka [87]. Slaugytojams, profesinis tobulinimas tampa vis labiau svarbesnis norint neatsilikti nuo kardinalių pokyčių ligonių slaugoje, kuriuos sukelia mokslo ir technologijų pažanga [107]. Todėl slaugytojai savo kompetenciją ir profesinius įgūdžius privalo ugdyti įvairiais kvalifikacijos tobulinimui tinkančiais mokymo(si) metodais.
Apibendrinant galima teigti, kad slaugytojų neformalusis švietimas suprantamas kaip žmogaus, jau turinčio tam tikros patirties, mokymas, patirties ir žinių suderinimas arba kaip mokymasis visą gyvenimą.
Slaugytojų mokymas(is) ir kvalifikacijos tobulinimas naudingas ir pačiam individui, ir sveikatos priežiūros organizacijai. Individui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimus, padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našumą, sustiprina darbuotojo pasitikėjimą savo jėgomis, sukuria platesnes perspektyvas karjerai, formuoja geresnį organizacijos klimatą. Slaugytojų kvalifikacijos tobulinimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą, garantuoja organizacijos narių reikiamo kvalifikacijos lygio palaikymą, padeda išlikti konkurencingiems rinkoje, mažina gydymo išlaidas.
1.2. Neformalųjį suaugusiųjų švietimą reglamentuojantys įstatymai ir teisės aktai
Lietuvos švietimo sistemos teisinėje bazėje suaugusiųjų neformalaus švietimo pagrindines nuostatas ir gaires įtvirtina šie dokumentai:
- Lietuvos švietimo koncepcija;
- Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatymas;
- Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas; - Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija; - Valstybinė švietimo strategija 2013 – 2022 m.
Jau 1992 m. Lietuvos švietimo koncepcijoje buvo įvardintas formalusis ir neformalusis suaugusiųjų švietimas, apimantis visas į valstybės švietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis: bendrąjį ir profesinį lavinimąsi, pomėgių ugdymą, bendrąją savišvietą. Koncepcijoje taip pat buvo įvardintos institucijos atsakingos už suaugusiųjų švietimo organizavimą: neformalųjį švietimą teikia valstybinės ar nevalstybinės oficialiai įregistruotos švietimo įstaigos, klubai, bibliotekos, muziejai, sąjungos ir organizacijos [46].
Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme (2007) vadovaujamasi tęstinumo principu.
Dokumente pabrėžiama, kad ir profesinio mokymo sistemos vienas iš tikslų yra sudaryti sąlygas įvairių poreikių ir gebėjimų asmenims mokytis visą gyvenimą, tobulinti ir keisti kvalifikacijas [45].
Lietuvos Respublikos Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (2014) reglamentuoja
neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemą. „Pagrindiniai neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi tikslai, atsižvelgiant į valstybės vykdomą kryptingą mokymosi visą gyvenimą plėtros politiką <...> yra sudaryti sąlygas asmeniui: tenkinti savišvietos poreikius; lavinti kūrybines galias ir gebėjimus; įgyti ir tobulinti bendrąsias ir profesines kompetencijas“ [42]. Dokumente nurodoma, kad darbuotojų kvalifikaciją gali tobulinti neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi teikėjai, kuriems tokia teisė yra suteikta teisės aktų nustatyta tvarka. Jie privalo užtikrinti neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi dalyviams tinkamos kokybės neformalųjį suaugusiųjų švietimą [42].
Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2003) taip pat teigiama, kad vienas iš švietimo sistemos
principų yra tęstinumas. Švietimo sistema yra lanksti, atvira, pagrįsta įvairių formų ir institucijų sąveika. Šiuo įstatymu pažymima, kad neformaliojo suaugusiųjų švietimo paskirtis – sudaryti sąlygas asmeniui mokytis visą gyvenimą, tenkinti pažinimo poreikius, tobulinti įgytą kvalifikaciją, įgyti papildomų kompetencijų, o neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai. Įstatyme atskirai išskirtas švietimo prieinamumas ir dirbantiems asmenims: „darbdavys sudaro sąlygas dirbančiam asmeniui mokytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; švietimo teikėjai sudaro sąlygas dirbančiam asmeniui mokytis įvairiomis mokymosi formomis“ [43].
Valstybinės švietimo strategijos 2013 – 2022 m. vienas iš uždavinių ‒ „gilinti formaliojo ir
neformaliojo švietimo integralumą bei tarpusavio papildomumą, diegti atvirus ir lanksčius mokymosi būdus, sukurti ir įgyvendinti neformaliojo švietimo ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų (kvalifikacijų) pripažinimo sistemą“ [50].
Visuose aukščiau išvardintuose dokumentuose neformalusis švietimas reglamentuotas visiems suaugusiems, tačiau aiškiausiai ir išsamiausiai, išskirtinai slaugos specialistams (tame tarpe ir slaugytojams), profesinio tobulinimo principai ir nuostatos išdėstyti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. 132, 2002 metų ,,Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“. Jame nurodoma:
- „Tobulinimosi formos: kursai, stažuotės, paskaitos, pranešimai, publikacijos mokslo žurnaluose ir leidiniuose, mokslinės-praktinės konferencijos, seminarai;
- Profesinės kvalifikacijos tobulinimu rūpinasi patys specialistai, sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigos, jų steigėjai, specialybės draugijos bei specialistų profesinės organizacijos;
- Formaliojo švietimo įstaigos, kurioms suteikta teisė vykdyti neformalųjį švietimą, organizuoja specialistų tobulinimosi kursus, nustato kursų trukmę ir kainą;
- Švietimo institucijos turi užtikrinti tobulinimo programų kokybę bei jų vykdytojų profesionalumą, atitinkantį tobulinamų specialistų profesinei kvalifikacijai keliamus reikalavimus“ [41].
Įsakyme aiškiai nurodoma ir finansavimo tvarka: „Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kas penkerius metus asmeniui, dirbančiam valstybės, savivaldybių sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigoje, apmoka iki 75 procentų privalomojo asmens profesinės kvalifikacijos tobulinimosi švietimo institucijos, kuriai suteikta teisė vykdyti ir formalųjį švietimą, organizuojamuose specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Kitą dalį apmoka sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaiga, įstaigos steigėjas arba pats specialistas. Kitų sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigų specialistų tobulinimosi išlaidos padengiamos iš šių įstaigų ar pačių specialistų lėšų“ [41].
mokslų universitetas (LSMU), Vilniaus universitetas (VU), Kauno kolegijos medicinos ir socialinių mokslų centras, Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO).
Taigi, Lietuvoje yra sukurta neformalųjį švietimą reguliuojanti įstatymine bazė bei parengti strateginiai sistemos plėtros dokumentai, kurie atitinka Europos Komisijos direktyvas. Strateginiai dokumentai sudaromi atsižvelgiant į labiausiai tobulintinas vietas, tačiau suaugusiųjų neformaliojo švietimo sistema nepakankamai išplėtota, per mažai siūloma mokymo(si) formų, todėl sunku individualizuoti mokymą ir padėti darbuotojui siekti naujų mokymo(si) tikslų. Neformalaus švietimo formalaus pripažinimo sistemos nebuvimas mažina mokymo(si) prestižą, apsunkina darbuotojų santykius su darbdaviais, mažina konkurencingumą darbo rinkoje. Šios sistemos tikslas būtų įvertinti individo pasiekimus ir paskatinti jį tobulėti.
1.3. Mokymo(si) metodai neformaliajame švietime
1.3.1. Mokymo(si) metodų samprata
Medicininių žinių gausa ir jų pasekmės slaugos mokslui sukėlė daugybę problemų, kita vertus centruoto į mokytoją ugdymo pakeitimas į mokinį centruotu ugdymu, mokytojams, instruktoriams ir mokiniams iššaukė naujų atsakomybių, kurių pagrindinė yra tinkamas, artimo profesijai mokymo ir mokymosi metodo pasirinkimas [86].
Tarptautinių žodžių žodyne (2005) žodis „ metodas“ (gr. methodos – tyrimo kelias) aiškinamas kaip tikslo siekimo, veikimo ir reiškinių tyrimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti [12]. Metodą, kaip būdą tikslui pasiekti, apibrėžia ir Jovaiša (2007): „visais atvejais naudojamasi įvairiomis priemonėmis ir veiksmais pasirinktam tikslui pasiekti. Iš čia ir metodo struktūra: 1) tikslas; 2) priemonės tikslui realizuoti; 3) veiksmų būdai“ [33]. Edukologai V. Rajeckas (1999) ir S. Šalkauskis (1991) mokymo(si) metodą įvardina kaip racionalų, nuoseklų ir visuotinai reikšmingą mokomojo veikimo būdą, nukreiptą į mokymo tikslą, suderintą tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mokomojo dalyko ypatybėmis [58, 71]. Pagal S. Balevičienę, P. Jucevičienę, B. Stanikūnienę (2003), mokymo(si) metodas tai pasikartojančių mokytojo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas mokant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui [9].
formuoti pasaulėžiūrą. Be to, teisingai suprastas ir įvaldytas metodas kartu gali būti ir visuotinai reikšmingas, ir individualus. Jis yra visuotinai reikšmingas, nes galioja visur, kur susidaro reikiamos sąlygos, ir yra individualus, nes gali būt taikomas prie konkrečių aplinkybių atitinkančių asmens mokymo(si) poreikius. Taigi, mokymo(si) metodai yra priemonė, kuri gali būt naudojama mokinių (šiuo atveju – slaugytojų) ir profesinio tobulinimo(si) procese.
Dėl kūrybinės mokslinio mąstymo bei praktinės veiklos prigimties išsiplėtojo metodų įvairovė, todėl nelengva sukurti vieningą metodų taikymo sistemą, kuri apjungtų visus esančius metodus. Anot V. Stanišauskienės (2007) mokymo(si) metodai ir formos kinta:
- Nuo populiarų tradicinių iki visai naujų, dar mažai paplitusių. - Nuo į grupinę veiklą orientuotų iki labai individualistinių.
- Nuo formalių ir institucionalizuotų iki neformalių, nesiejamų su jokia švietimo institucija [68]. A. Galkienė ir A. Cijūnaitienė (2007) pastebi, kad mokymo(si) metodų įvairovę lemia ir besikeičiantys mokymo tikslai, kiekvieno jų savita struktūra. Visi jie orientuoti į mokinio interesų, mokymosi veiklos skatinimą, kritinio mąstymo plėtotę, gebėjimo taikyti žinias įprastomis ir naujomis sąlygomis ugdymą [23]. Nėra visuotinai priimtinos, moksliškai nepriekaištingos mokymo(si) metodų klasifikacijos, todėl mokytojui ar besimokančiajam reikia pačiam pasirinkti iš siūlomų klasifikavimo variantų.
Pasak B. Leonienės (2001), A. Stankevičienės ir L. Lobanovos (2006), šiuolaikinėse žmogiškųjų išteklių vadybos teorijose bei žinių vadybos koncepcijose yra išskiriamos dvi pagrindinės darbuotojų ugdymo ir mokymo(si) metodų raidos tendencijos:
1. Metodų tendenciją, kai nuo tradicinių paskaitinių metodų pereinama prie šiuolaikiškų grupinių metodų, paremtų klausytojų įtraukimu į tiesioginį sprendimo paieškos procesą ir sprendžiamų problemų priartinimu prie praktikos;
2. Savarankiško ir neformalaus mokymosi tendenciją, kai pasirinkus tinkamus savarankiško ir neformalaus mokymosi metodus, kiekvienas darbuotojas gali tobulinti kvalifikacijas ir lavinti savo kompetencijas, pasirinkdamas jam patogų būdą, metodus ir laiką bei lėšų investavimo būdą (pvz., pasirinkus nuotolines studijas mokytis interneto pagalba, derinant ir paskirstant investicijas į patį mokymąsi ir interneto prieigos įrengimą) [40, 69].
mokymo bazė, turimas laikas temai išmokti, mokytojo patirtis naudotis vienu ar kitu metodu, psichologiniai kriterijai. Beje, pageidaujami mokymo(si) metodai ir formos parodo ne tik darbuotojų realų norą mokytis, bet ir jų mokymosi supratimą [68].
Mokymo(si) metodai turi būt parenkami tikslingai ir prasmingai, t. y. kiekvienam besimokančiajam įgytos žinios bei patirtis turi būti asmeniškai reikšmingi, susieti su realiu gyvenimo ir darbinės veiklos kontekstu. Tik tokios sąlygos garantuos darbuotojų mokymo(si) proceso kokybę. Kadangi suaugę besimokantieji jau turi daug profesinių žinių ir susiformavusius individualius mokymosi įgūdžius, todėl kai kurie mokymo(si) metodai gali būti tiesiog nepriimtini, nes nepadeda siekti profesijai bei gyvenimui reikšmingų tikslų, todėl įvairių lanksčių metodų taikymas turi būti derinamas paties mokymo(si) proceso metu.
Negalima teigti, kad vieni mokymo(si) metodai geresni ar labiau tinkami nei kiti. Mokymo(si) metodai skiriasi savo paskirtimi. Vieni jų tinkamesni naujai medžiagai perteikti, kiti individualiam darbui, treti mokytis grupėje ir socialinių gebėjimų plėtotei. Norint pasiekti gerų rezultatų, mokymo(si) metodus reikia tarpusavy derinti. Svarbu suprasti, kokioje situacijoje koks metodas labiausiai tinka [73].
1.3.2. Tradiciniai mokymo(si) metodai
Kadangi mokymo(si) metodų yra daug ir įvairių, jie gali būt skirstomi įvairiais pagrindais. Tačiau kiekviename laikmetyje egzistuoja tradiciniai ir naujoviški, inovatyvūs metodai. Šiame skyriuje plačiau aptarsime tradicinius mokymo(si) metodus.
Tradicinis mokymas(is) – tai mokymo(si) procesas, kai mokytojas ir besimokantieji tuo pačiu metu yra toje pačioje vietoje [61]. Tradicinis mokymas paremtas realia mokytojo ir besimokančiojo sąveika.
V. Rajecko (1997) teigimu, paskaita yra praktiškas, lengvai ir plačiai pritaikomas metodas, leidžiantis gyvu žodžiu perteikti norimą informaciją [59]. Yra įvairių paskaitos formų. Siekiant labiau patraukti klausytoją, naudojama paskaita su diskusijomis arba probleminė paskaita [6].
Anot R. Adamonienės ir kt. (2001) paskaita neaktyvina besimokančiųjų mokomosios – pažintinės veiklos, bet padeda juos greičiau pripratinti prie sistemingos savišvietos [2]. Nepaisant to šis metodas nėra pats efektyviausias ir turi nemažai trūkumų. Kaip teigia M. Barkauskaitė ir V. Gudžinskienė (2007) daugelis mokymo programų sumodeliuotos taip, kad paskaitos turi būti naudojamos dažniau negu tai yra būtina, jos ir trunka ilgiau negu yra planuojamos. Manoma, kad dėl šios priežasties mažėja klausytojų aktyvumas ir jų tiesioginis dalyvavimas mokymo procese. Kaip paskaitos trūkumai yra įvardijama tai, kad paskaitos metu sunku pažinti besimokančiuosius, t.y. auditorija lieka anoniminė, paskaita mažai prisideda prie aukštesnio lygio mąstymo ugdymo, besimokantiems sunku vienu metu ir klausyti, ir užsirašinėti [10].
Tradiciniam mokymui(si) galima priskirti ir universitetų siūlomas programas. Dauguma universitetų siūlo individualius verslo, valdymo ir sveikatos apsaugos administravimo kursus. Anot G. Dessler (2001) darbuotojai, norėdami užpildyti savo žinių spragas, gali šiuos kursus studijuoti, įstodami į universitetą arba tik užsirašydami į atitinkamą kursą. Mokymosi kursai yra naudingi organizacijoms, nes jie yra ekonomiškai efektyvūs ir juos galima planuoti darbo savaitės metu. Išlaidos yra apibrėžtos ir skiriama kaina yra nustatyta [21]. J. Clifford ir S. Thorpe (2007) mano, kad darbuotojams kursai patinka, nes jiems tai nėra nauja ir dalyvauti juose yra gana lengva – visa našta parinkti ir paruošti temą tenka instruktoriui. Blogai yra tai, kad mokymo kursais yra piktnaudžiaujama – jie yra pateikiami kaip poreikis mokytis, o iš tikrųjų kiti metodai gali būti geresni, veiksmingesni ir išlaidos panaudotos efektyviau. J. Clifford ir S. Thorpe (2007) nuomone mokymo kursai yra geriausi, kuomet:
Nuoseklus pranešimas pristatomas kuo didesnei žmonių grupei;
Suteikiamos praktinės žinios įgūdžių mokymuisi, tokios kaip programinės įrangos paketai, pirmoji pagalba, saugos žinios;
Per trumpą laiką stengiamasi apžvelgti kuo daugiau įvairių mokymo(si) šaltinių;
Sudaromos sąlygos naudoti tokius mokymo(si) metodus kaip derybos, pokalbiai, kurie skatina dalyvių pasitikėjimą savimi – tai savybė, kuri labai reikalinga praktikos metu [93].
G. Dessler (2001) aprašo ir daugiau mokymo(si) metodų, kurie yra senai visiems žinomi ir naudojami tradiciniame mokyme(si):
Imitacija – tai toks mokymo(si) metodas, kai besimokantieji dirba su tikrais ar imituojančiais tikrus
tiesų vyksta ne darbo vietoje. Šitaip mokoma tada, kai mokytis darbo vietoje yra per daug brangu ar pavojinga.
Elgsenos modeliavimas. Tai toks mokymo būdas, kai besimokantiesiems parodoma, kaip ką nors
reikia teisingai atlikti arba kokiu modeliu vadovautis.
Treniravimas ‒ metodas, kai pavaldinį moko jo (ar jos) tiesioginis viršininkas ir tai yra bene
efektingiausias valdymo tobulinimo būdas. Jo dėka įgyjama įgūdžių, reikalingų konkrečiam darbui atlikti. Tačiau treniravimas reikalauja didelių laiko sąnaudų ir ilgalaikių kai kurių organizacijos darbuotojų įsipareigojimų būti treneriu.
I. Bakanauskienė (2008) papildo neformaliajame švietime naudojamų tradicinių mokymo(si) metodų sąrašą:
Demonstravimas – tai mokymas žodinę informaciją papildant vaizdiniais, kurie leidžia geriau
suvokti aiškinamąjį dalyką ar procedūrą.
Konferencijos – tai paskaitos ir demonstravimo metodų derinys su klausimų ir atsakymų intarpais, į
kuriuos įtraukiami dalyviai. Konferencijose taip pat įgyjama žinių, keičiamasi patirtimi.
Diskusija – mokymas suteikiant progą norintiems išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Taip
aktyviau keičiamasi turimomis žiniomis. Tinka nedidelei grupei, kurios nariai turi skirtingą nuomonę tais pačiais klausimais, be to, skiriasi jų turimos žinios, požiūriai, patirtis. Diskusija, kaip viešas ginčas, improvizacija, besiremianti tam tikra žinių, patyrimų baze, lavina kritinį mąstymą, sudaro sąlygas permąstyti savo nuostatas, vertinimo kriterijus, ugdo komunikacinius gebėjimus, bendravimo ir bendradarbiavimo etiką, moko vadybos meno ir kt. [10].
Atvejų analizė – mokymas pateikiant ir analizuojant realią praktinę situaciją, apie ją diskutuojant ir
ją sprendžiant. Tai aktyvus metodas, taikomas nedidelėje grupėje. Jis lavina įgūdžius, pavyzdžiui, problemų sprendimo.
Stažuotės, ekskursijos – stebint konkretų darbą vyksta valdymo ir kitos praktikos studijos,
dalijamasi žiniomis ir patirtimi. Tai leidžia įsitikinti naujovių rezultatyvumu, pasidalyti žiniomis ir patirtimi su asmenimis, taikančiais tas naujoves savo darbe, arba paprasčiausiai su tokio pat darbo praktika giminingose organizacijose.
Šiuo metu slaugytojų neformaliajam švietimui SPFSKC, LSMU, LSSO bei Kauno kolegijos medicinos ir socialinių mokslų centras organizuoja profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus, paskaitas, seminarus, konferencijas [13, 14, 37, 51,].
metodais, 2) šis metodas pigus (vienu metu informaciją galima pateikti didelei grupei), 3) brangios dauginimo medžiagos ir pan. [65].
Kaip pastebime, tradiciniai metodai, yra pateikti mokytojo, instruktoriaus ar pagalbininko, kurių tikslas yra sudaryti sąlygas grupei pasiekti iš anksto numatytų tikslų ar mokymo(si) pasiekimų. Šių metodų dėka yra galimybė tiesiogiai bendrauti su bendramoksliais ir mokytoju, greitai ir pastebimai yra priimama daug sprendimų, todėl jie yra populiarūs tiek organizacijose tiek tarp individualių žmonių. J. Clifford ir S. Thorpe, (2007) pastebėjimu, kita šių metodų pusė yra ta, jog didesnis dėmesys yra skiriamas grupei, o ne individualiam asmeniui, todėl ne visuomet yra įvykdomi individualūs reikalavimai. Taip pat dauguma šių metodų nėra naudojami darbo vietoje, tad nėra galimybės diena iš dienos dirbti, ir kartais dalyviams yra sunku pritaikyti savo mokymosi žinias darbe, ypač jei jų tiesioginis vadovas nėra informuotas apie įgūdžius, žinias ir elgseną, kurios jie buvo mokomi [93]. Ne visi žmonės turi galimybę išvykti mokytis, o neatvykus į užsiėmimą, prarandama dalis svarbios informacijos. Be to, tokiam mokymui(si) reikalingi brangūs vadovėliai, arba bibliotekoje jų jau nėra, ribojamas besimokančiųjų skaičius auditorijoje. Taigi, skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo(si) metodų nepakanka ‒ reikia gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visi nauji mokymo(si) metodai yra tiesiogiai su jomis susiję.
1.3.3. Inovatyvūs mokymo(si) metodai
M. Teresevičienės ir G. Gedvilienės (2003) nuomone, šiandien tradicinio mokymo taikymas yra „abejotinas“, nes besimokantieji nesugeba turimų žinių pritaikyti „naujose situacijose“, neįgyja gebėjimo savarankiškai mokytis [80]. Naujos technologinės inovacijos pateikia papildomus mechanizmus, skirtus įtraukti studentus į įvairius mokymosi stilius ir padėti jiems pasiekti tikslą [111].
literatūroje aptinkame inovatyvių metodų sutapatinimą su aktyvaus mokymo(si) metodais, kuriais vadinami įvairūs grupinio darbo būdai, kuriais remiantis mokymosi dalyvis aktyviai įtraukiamas į diskusijas, svarstymus, dalijimąsi patirtimi [10]. Esminis aktyvių ir inovatyvių mokymo metodų skirtumas tas, kad aktyvieji metodai nebūtinai turi būt nauji ir naudojami pakeisti senuosius, o tai yra išskirtinė inovatyvių metodų savybė.
Mokslinės literatūros analizė rodo, kad inovacinė veikla, inovatyvių mokymo(si) metodų naudojimas atliepia besimokančiųjų diversiškumą sąlygotiems mokymo(si) ypatumams, yra orientuotas į mokymąsi ir žinių kūrimą, bet ne į mokymą ir žinių perteikimą; į besimokantįjį, bet ne į mokytoją, kaip centrinį asmenį mokymo ir mokymosi procese [16, 94, 100]. Tuo tarpu, mokytojo tikslai mokymo(si) paradigmoje yra orientuoti į sąlygų mokytis sudarymą, mokymosi aplinkų kūrimą, savaiminio mokymosi skatinimą, aktyvių metodų taikymą, grįžtamojo ryšio palaikymą, mokinio įtraukimą į mokymosi veiklą, skatinant jų smalsumą, kūrybiškumą, savęs įvertinimą; ne tik žinių, bet ir įgūdžių suteikimą – bendravimo, komandinio darbo, problemų sprendimo ir pan. [60, 88]. Tenka daryti prielaidą, kad mokymąsi svarbu humanizuoti, grįsti netradicine – aktyviąja, šiuolaikinių mokymo(si) metodų raiška. Anot L. Jovaišos ir J. Vaitkevičiaus (1989) kūrybinė veikla reikalauja savitų mokymo(si) metodų sistemos, kuri leistų patiems mokiniams tyrinėti problemas, spręsti kūrybinio pobūdžio uždavinius [34].
Informacinių technologijų taikymas mokymo procesuose išstumia įprastines metodikas, sudaro sąlygas diegti modernesnius metodus. Tokiu atveju mokymasis orientuojamas ir į naujų žinių įgijimą, ir į žinojimo srities pokyčius, o tai užtikrina, kad naujos žinios ir įgūdžiai nuolat įgyjami ir pritaikomi praktikoje. Informacinių technologijų taikymas ir naujų mokymo metodikų atsiradimas nulėmė inovatyviųjų mokymo(si) metodų ir formų plėtrą [7]. Didėjantis technologijų pritaikymas sveikatos apsaugoje bei didesni visuomenės ir pacientų reikalavimai, paskatino inovatyvių mokymo(si) metodų plėtrą ir sveikatos mokslo švietime. Inovatyvūs švietimo metodai, tokie kaip simuliacija, sveikatos ir socialinės rūpybos studentams, praktikantams ir darbuotojams suteikia beprecedentes galimybes įgyti bei plėtoti veiksmingai pacientų priežiūrai svarbius įgūdžius, žinias, vertybes ir elgesio bruožus [102]. Taigi, pakeitus mokymo(si) metodus, organizacijos gali tapti vieta, kur būtų lygiuojamasi į aukščiausio lygio asmeninį vystymąsi ir darbo efektyvumą [104].
Šiandien, švietimo ekspertai išskiria modernių, aktyvių ir centruotų į mokinį metodų naudojimą. A. Baležentis (2008) savo moksliniame straipsnyje pamini, kad inovatyviems mokymo(si) metodams galima priskirti metodus pagrįstus informacinių technologijų taikymu, t.y. e. mokymas ir nuotolinis mokymas. E.
mokymas – mokymo ir informacijos rinkinys, prieinamas bet kurioje vietoje, bet kokiu laiku ir
galėtų įgyti savus gebėjimus ir talentus įgyvendinant mokymosi tikslus, ir svarbiausiai jie išmoktų mokytis, kas yra vienas svarbiausių švietimo uždavinių [86]. E. mokymasis suteikia galimybę suaugusiesiems, besimokantiems skirtingais būdais, dalyvauti įvairioje veikloje, kuri yra pritaikyta konkrečiam mokymosi stiliui.
Nors e. mokymasis leidžia platinti žinias patraukliu būdu ir beveik be ribų, socialiniai tinklai („Facebook“, „Youtube“, „Linkedln“) tampa vis populiaresni ir yra plačiai naudojami ne tik dėl asmeninių priežasčių, bet taip pat atlieka švietimo ir mokymo funkcijas darbo vietoje. Socialiniai tinklai yra patogūs vartotojui, sukurti naudoti vartotojo aplinkoje. Tai terpė, skatinanti bendradarbiavimą ir kooperavimąsi, kurie yra reikalingi tikroje mokymosi aplinkoje. Šie įgūdžiai gali būti sustiprinti mokymosi aplinkoje, kuri naudoja socialinius tinklus [99]. Taigi atsiranda nauja sąvoka, kaip socialinis mokymas(is), kurį K. Kane, J. Robinson-Combre, Z. L Berge (2010) apibrėžia kaip bet kokį mokymąsi, kuris vyksta grupės, organizacijos ar kultūrinės grupės viduje ir apima procedūras, kurių metu žinios ir praktika yra perduodamos per stažuočių ciklus, skirtingas darbines situacijas ir laiką.
Socialinės medijos yra perspektyvi galimybė vadovauti slaugos ugdymui ir praktinio mokymo tyrimams, duomenų rinkimui ir intervencijai. Aktyvus dalyvavimas socialinėse medijose slaugytojams gali padėti atpažinti klaidingą informaciją, atrasti naujus tikslingos informacijos šaltinius; skatinti prevencinę priežiūrą; dalyvauti diskusijose apie profesijos tobulinimą ateityje; atrasti atsakymus į svarbiausius slaugos klausimus; dalyvauti tarpdisciplininiame mokyme [111]. Naudodami socialinių tinklų programinę įrangą, slaugytojai vieni iš kitų gali sužinoti apie darbovietėje įgytas patirtis, jie gali kurti ir plėtoti savo socialinę bendruomenę taip palengvinant socialinę sąveiką, mokymą(si) ir kolektyvinio intelekto kūrimą internete taip, kaip tai daro jų pacientai [113]. Tai taip pat praverčia slaugytojams ieškant naudingos informacijos apie slaugos naujoves bei tobulinant kvalifikaciją ir diegiant naujoves [95].
Deja, kaip pabrėžia C. Shepherd (2011), socialinių tinklų naudojimas darbe nėra tinkamas kiekvienoje situacijoje ‒ jis veikia geriausiai ten, kur dalinimasis patirtimi yra plačiai paplitęs, o į tai kaip darbuotojai praleidžia savo laiką žiūrima diskretiškai [112]. Socialinis mokymas(is) negali ir nepakeis oficialaus e-mokymosi. Išlieka poreikis, kad mokymas(is) būtų struktūrizuotas siekiant pateikti turinį, įvertinti atlikimą ir kontroliuoti, kaip laikomasi susitarimų [99]. Kaip bebūtų, socialiniai tinklapiai gali būti naudojami žinių ir informacijos rinkimui siekiant įtraukti juos į oficialų e-mokymąsi.
besimokančiųjų laikas bei finansiniai resursai, be to, daugelio mokslinių periodinių leidinių elektroninės versijos pasirodo anksčiau nei spausdintos, todėl, naudojantis šiais darbais per elektroninės bibliotekos tinklą, galima susipažinti su pačia naujausia informacija ir sužinoti pasaulinio mokslo tendencijas [5].
Nuotolinis mokymas(is) R. Adamonienės (2001) ir kt. autorių teigimu – tai mokymo(si) metodas,
lanksčiai priderintas prie: savarankiško mokymosi namuose; turimų techninių ryšio ir mokymo priemonių; mokinio pasirinkto studijų lygio ir mokymosi tempo; mokinio poreikių ir mokytojo metodinių galimybių. Nuotolinėse studijose gali būti teikiamas vidurinis arba aukštasis išsilavinimas, vykdomas neformalus visuomenės švietimas, suaugusiųjų ar tęstinis mokymas. Todėl nuotolinės studijos yra įrankis, kuris vienodai sėkmingai gali būti naudojamas teikiant įvairų išsilavinimą, taip pat ir kvalifikacinius laipsnius [62]. Vis labiau populiarėjantis nuotolinis mokymasis keičia mokymo pobūdį – jis individualėja. Nuotolinį mokymą(si) ekspertai skyrė kaip vieną priimtiniausių individo mokymosi poreikiams patenkinti, tuo pačiu patenkinant ir organizacijos poreikius. Šio mokymo teikiami privalumai orientuoti į individo saviraiškos ir mokymosi laisvę, kuri yra stiprus motyvas mokytis. Galimybė prisiimti atsakomybę, savarankiškai testuoti save – elementai tiesiogiai nukreipti tobulinti savo asmeninius gebėjimus. Trūkumai: būtinas efektyvus kontrolės mechanizmas, suteikiama mažai praktinių įgūdžių, būtinas geras administracinio personalo darbas [7].
Ir nuotolinis ir e. mokymasis, pasitelkdamas internetą bei interneto paslaugas, mokymosi proceso dalyviams siūlo galimybę greitai atnaujinti senstančią informaciją, pasidalinti sukaupta informacija su kitais [82]. Pastebima tendencija, kad e. mokymosi technologijų dėka tradicinis ir nuotolinis mokymas(is) ima suartėti, tokiu būdu tenkindamas išsilavinimui ir mokymuisi visą gyvenimą keliamus vis aukštesnius reikalavimus [17].
Projektų metodas. Edukologių M. Barkauskaitės ir V. Gudžinskienės (2007) nuomone, kurdami
projektą besimokantieji gali laisvai apsispręsti ir pasirinkti dominančią temą, pasirinkti realistišką, gyvenimišką veiklos sritį, pajusti entuziazmą ir pasitenkinimą savo darbo rezultatais, tirti, kurti, kelti idėjas, savarankiškai gilinti savo žinias, studijuoti naują literatūrą, ieškoti informacijos, nustatyti ir apibrėžti problemą ir priimti tinkamą sprendimą. Autorės nurodo ir metodo įgyvendinimo sunkumus: užima daugiau laiko nei tradiciniu būdu organizuojamos paskaitos; vertinant identifikuoti kiekvieno grupės nario indėlį, nustatyti vertinimo kriterijus; kadangi grupės nariai yra nevienodo pajėgumo, aktyvumo, tai sudaro prielaidas silpnesniems mokiniams pasislėpti už „gabiųjų“ nugarų. Tačiau metodas turi ir stipriųjų savybių:
- mokiniai susiduria su tikromis problemomis, iškylančiomis realiame gyvenime, tai juos ypač skatina veikti;
- kartu vyksta ir teorinis ir praktinis mokymas(is);
- mokiniai turi galimybę pajusti savo įtaką projekto įgyvendinimui, atsakomybę už savo priimtus sprendimus, veiklą [10].
Darbo rotacija. Apima vadovų perkėlimą iš vienos vietos į kitą, taigi jie gali išplėsti savo patyrimą
ir susipažinti su įvairiais organizacijos veiklos aspektais [21]. Tai patyrimu grindžiamas aktyvus mokymas(is) darbo vietoje. Šio mokymo(si) metodo naudojimas padeda besimokantiems tobulinti įgūdžius, pvz., efektyvaus bendravimo, problemų sprendimo bei sprendimų priėmimo. Jo dėka yra tinkamai panaudojama besimokančiojo patirtis ir įvykiai, todėl mokymosi procesas suteikia didesnes vystymosi galimybes [113].
Mokomosios pareigybės. Besimokantiems yra suteikiami patariamieji postai prie vadovo, dažnai su
pavadinimu "padėjėjas". Tokie paskyrimai teikia besimokantiems šansą dirbti su žymiais vadovais ir modeliuoti save pagal juos, kai kitais atvejais mažai kontaktuotų su jais [21].
Praktinės stažuotės – tai struktūrizuotas mokymo procesas, kurio metu asmenys tampa įgudusiais
darbininkais, dalyvaudami auditoriniuose užsiėmimuose ir mokydamiesi darbo vietoje [21].
Ugdantysis vadovavimas (angl. coaching) laikomas viena esminių priemonių, naudojamų
organizacijos darbuotojų mokymui. Pagrindinis ugdančiojo vadovavimo uždavinys yra paskatinti asmens troškimą mokytis ir tobulėti bei siekti idealaus uždavinių atlikimo mokantis ir įvertinant save. Jis skatina asmens aktyvumą, lyderystę, pasitenkinimą darbu, asmeninio ir profesinio gyvenimo balansą [20]. Ugdančiojo vadovavimo pokalbių esmė - neduoti darbuotojams patarimų, o tik aktyvaus klausymosi ir klausinėjimo pagalba, vesti darbuotoją link sprendimo, suteikiant jam laisvę rasti savus sprendimus, suteikiant jam laisvę klysti, pasitikint darbuotoju, bei pagiriant jį, jam pasiekus rezultatų [112]. R. Balčiūnienė (2008) išskiria tokias šio metodo galimybes organizacijoje: personalo ugdymas ir vystymas, resursų taupymas, kūrybiškumo žadinimas, santykių gerinimas, konfliktų sprendimas, personalo motyvacija, kritinių situacijų ir užstrigusių problemų sprendimas, lankstumas ir prisitaikymas pokyčiams. Anot Downey (2008), kadangi pabrėžiama ugdančiojo vadovavimo vertė ir didėja dalyvio pasitikėjimas savimi, jo vertė išlieka ilgiau ir paveikia net tas sritis, kurios nebuvo tiesiogiai aptartos kursų metu [22].
Simuliacija tai mokymai sukuriantys įtraukiančią ir dinamišką terpę, kurioje besimokantieji aktyviai
valdomus, dirbtinai sukurtus, kurie sužadina ir atkartoja svarbiausius realaus gyvenimo aspektus. Simuliatoriai naudojami procedūrinių, taip pat psichomotorinių ir kognityvinių įgūdžių mokymui bei nustatymui [89]. Simuliacija laikoma efektyvia ugdymo strategija apeliuojanti į didėjančias moralines problemas, apimančias praktikavimą su gyvais pacientais, todėl tai gali būti efektyvus būdas pagerinti pacientų saugumą, sumažinti nelaimingų atvejų skaičių ir pagerinti klinikinius sprendimus [102].
P. Jarvis (2005) pabrėžė, kad veiksmingiausiai suaugusieji mokosi, kuomet: jaučia poreikį mokytis, emocinė ir fizinė aplinka palaiko ir skatina siekį mokytis, mokymosi tikslai yra jų pačių iškelti, jie prisiima atsakomybę už mokymosi planavimą ir mokymosi patirties panaudojimą, aktyviai dalyvauja mokymosi procese, naudojasi ir susieja mokymąsi su asmeninėmis patirtimis, pažangumo atsakomybėmis dalinasi su mokytojais [98]. Visos nurodytos sąlygos aiškiai atliepia inovatyvių mokymo(si) metodų sampratą.
Svarbiausios problemos, su kuriomis susiduriama taikant inovatyvius mokymo(si) metodus – kvalifikuoto administruojančiojo personalo stoka, kokybiškos metodinės medžiagos rengimo problemos, motyvacijos ir savarankiškumo stoka, inovatyviųjų mokymo(si) metodų potencialo neišnaudojimas [7]. Nepakankamas technologinis raštingumas, baimė, išlaidos, laikas, technologijų pobūdis nuolat keistis, daugiariopi reikalavimai bei pašaliniai trukdžiai gali sumažinti entuziazmą naudotis socialinės medijos įrankius [111].
Inovatyviųjų mokymo(si) metodų taikymo privalumai sudaro sąlygas mokymo procese mobilesniam mokymui, padidinti besimokančiųjų skaičių, mažinti mokymo išlaidas, lengvinti informacijos paiešką [7]. Šių metodų dėka besimokantysis jaučia motyvaciją, kad pasiektų norimų mokymosi rezultatų (pavyzdžiui nuotolinis mokymasis), kai tuo tarpu kitiems mokymosi pagrindas tėra darbas kartu su instruktoriumi [93]. Mažesnės internetinio mokymo kainos atveria platesnes galimybes asmeniniam tobulėjimui. Šie profesinio ir asmeninio tobulėjimo metodai nereikalauja papildomo laiko, kurį anksčiau išskaičiuodavo darbdavys, dabar tai tampa įmanoma atlikti darbo vietoje, nes kursų specialiai nereikia lankyti ir jie yra lengvai prieinami [90]. Anot G. Dessler (2001), sudarant tobulinimo programas metodams tiesiog darbo vietoje teikiama pirmenybė, nes labiau tikėtina, kad šis mokymas(is) yra taikytas daugiau individui, labiau susijęs su darbu ir patogesnis nei mokymas(is) ne darbo vietoje. Modernūs mokymo(si) metodai, tokie kaip socialinių tyrimų diskusijos yra labiau interaktyvios lyginant su tradiciniais didaktiniais mokymo(si) metodais, tokiais kaip paskaitos [102].
daugiau atsiranda savaiminiu mokymusi įgytos žinios, taikant kiekvienam asmeniškai skirtingus mokymo(si) metodus. Vis dažniau atkreipiamas organizacijų dėmesys į inovatyvių mokymo(si) metodų naudojimo svarbą, tobulinant profesinę kvalifikaciją, kurie suteikia darbuotojams didesnes galimybes derinti darbą su mokymusi, atitinka individualius mokymosi tikslus, leidžia ugdyti aukštesnio lygio asmens mąstymo gebėjimus.
1.4. Mokymo(si) kliūtys slaugytojų neformaliajame švietime
Pasak L. Vasiliauskienės ir B. Stanikūnienės (2005) iš darbuotojo nuolat reikalaujama plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis darbo bei asmeninėmis vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad organizacija sudarytų sąlygas ir patys darbuotojai būtų motyvuoti įsitraukti į mokymosi procesą [80]. J. Butvilienė (2011) pažymi, kad Lietuvos gyventojai yra vieni iš mažiausiai besimokančių Europos Sąjungoje ir ypač maža jų dalis mokosi neformaliai [18]. G. Tolutienė ir A. Jovarauskaitė analizuodamos suaugusiųjų mokymosi poreikius ir juos lemiančių veiksnių ypatumus pastebi, kad suaugusio žmogaus gyvenimo patirtis formuoja praktinę mokymosi motyvaciją, susijusią su mokymosi tikslais ir rezultatais [75]. G. Linkaitytė ir V. Širvaitytė (2000) teigia, kad beveik visiems besimokantiems būdingi ”vidiniai“ mokymosi motyvai, kurie reiškiasi tada, kai suvokiama, kaip ir kiek mokymasis padės įveikti konkrečius sunkumus, išspręsti gyvenimiškas problemas [52]. Nors suaugusiems žmonėms būdingi ir išoriniai motyvai (gauti geresnį darbą, atlyginimą), tačiau pirmauja vidinė motyvacija (troškimas jausti pasitenkinimą darbu, savigarba, gyvenimo kokybė). Vidinės motyvacijos reikšmingumo didėjimas suteikia galimybę vykti savivalda pagrįstam mokymuisi, tačiau toks mokymasis, kai patys individai imasi iniciatyvos, nusistato mokymosi tikslus, organizuoja išteklius, renkasi tinkamas strategijas ir patys vertina savo mokymąsi, Lietuvoje dar nėra populiarus [53].
tvarkaraščio, per didelis sudėtingumo lygis, literatūros stoka), suderinamumo (laiko stoka, finansinių galimybių stoka, suderinimas su darbu), asmeniniai (nepasitikėjimas, susidomėjimo stoka, šeimyninė padėtis, motyvacijos stoka) [30].
G. Tolutienės ir A. Jovarauskiatės (2011) nuomone, pati aktualiausia mokymosi sunkumų priežastis – lėšų stoka [81]. Tą patvirtina ir atliktas tyrimas „Suaugusiųjų mokymosi motyvacija ir poreikiai Lietuvoje Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje“ (2010), kurio rezultatai parodė, kad visose analizuotose šalyse labiausiai respondentų įsitraukimą į švietimo procesus mažino nepakankamos asmens turimos lėšos mokytis [78]. Ž. Jankauskienės (2009) teigimu, tik kas trečias slaugos praktikas turi galimybę tobulinti savo profesinę kvalifikaciją aukštųjų mokyklų podiplominių studijų skyriuose [27].
Kaip jau buvo minėta anksčiau, 2002m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas “Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos” apibrėžia visų sveikatos priežiūros specialistų tobulinimo kursų organizavimo bei apmokėjimo tvarką. Jame nurodoma, kad ne mažiau kaip 80% valstybės biudžeto lėšų, gaunamų specialistų tobulinimui, ministerija skiria formaliojo švietimo institucijoms ir ministerija apmoka iki 75% privalomojo asmens profesinės kvalifikacijos tobulinimo valandų kursuose. Kitą dalį apmoka sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaiga, įstaigos steigėjas arba pats specialistas. Vadinasi, valstybė garantuoja tik privalomojo profesinės kvalifikacijos tobulinimo finansavimą, todėl slaugos specialistai turi ieškoti finansiškai prieinamesnių mokymo(si) formų. Kaip teigia I. Bakanauskienė (2008), Lietuvoje darbdaviai daugeliu atvejų neinvestuoja į savo darbuotojus, todėl mokymui, kvalifikacijos tobulinimui ar kitiems panašiems tikslams skiriamas minimumas lėšų, dažnai teisinantis jų trūkumu [6].
2006m. atliktame tyrime nustatyta, kad didžiausia problema organizuojant suaugusiųjų švietimą yra kvalifikuotų suaugusiųjų švietimo vadybininkų, andragogų ir kitų specialistų stoka [79]. K. Trakšelio nuomone, kol nėra įteisinta andragogo pareigybė ir andragogų darbą atlieka ne specialistai, situacija suaugusiųjų švietime mažai keisis. Andragogai, kaip kvalifikuoti specialistai, gebėtų motyvuoti suaugusiuosius įgyti žinių, ištirtų mokymosi poreikius, atliktų praktikos vadovo, praktikos mokytojo, analitiko vaidmenis, parengtų tinkamas mokymosi programas ir jas tikslingai realizuotų [11]. Be to tobulėjant technologijoms, sukuriami nauji mokymo(si) metodai, kaip nuotolinis mokymasis, e. mokymas, kurioms valdyti prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, gebančių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą. Taigi, ir mokytojas privalo pasirengti nuolatiniams pokyčiams.
- egzistuoja atotrūkis tarp kvalifikacijos tobulinimo pasiūlos ir paklausos, nes niekas ir metodiškai netiria, pasitenkinama atsitiktiniais tyrimais;
- kuriasi privati mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistema, kuri dažniausiai tenkina deficitinių sričių, t.y. užsienio kalbų, darbo personaliniu kompiuteriu, vadybos, apskaitos ir finansų kvalifikacijos poreikius; ši sistema vystosi menkai kontroliuojama, konkuruodama su valstybės žinioje esančiomis mokymo įstaigomis;
- į Lietuvos mokymo, kvalifikacijos tobulinimo bei perkvalifikavimo rinką energingai skverbiasi Vakarų šalių mokymo, konsultavimo institucijos, siūlančios įdomias, šių dienų reikalavimus atitinkančias, bet mūsų sąlygomis nepritaikytas mokymo programas [40].
Anot R. Vilimienės (2001), kad Lietuva pasiektų Europos lygį, ji turėtų vadovautis principais, kurie padeda mokymąsi realizuoti:
- inovacijos mokyme ir mokymesi. Norint, kad mokymas ir mokymasis būtų kuo efektyvesni, į mokymo procesą būtina diegti naujus mokymo metodus, naujas technologijas ir pan.,
- išsimokslinimo įvertinimas. Čia svarbūs du aspektai – išsimokslinimo įvertinimas, antra vertus, reikia sukurti akreditacijos sistemą, leidžiančią formaliai įteisinti neformaliame išsilavinime įgytas žinias,
- mokymasis arčiau besimokančio namų. Mokymasis turi būti priartintas kuo arčiau besimokančiojo gyvenamosios vietos.
Tam reikia naudoti informacines technologijas, išplėsti nuotolinio mokymosi galimybes, organizuoti mokymąsi regionuose – įvairiose mokymosi institucijose, bibliotekose [81]. Profesinio tobulinimosi galimybės turėtų būti prieinamos kiekvienam žmogui, kiekvienoje bendruomenėje
1.5. Slaugytojų kvalifikacijos tobulinimas taikant tradicinius, nesukuriančius
individualizuotos ir motyvuojančios mokymosi aplinkos ir inovatyvius mokymo(si)
metodus: tyrimo problemos teorinis pagrindimas
1.5.1. Bihevioristinė teorija ir jos teiginiai
elgesio dėsningumus, kurie gali būti pritaikyti bet kurio amžiaus bet kuriam individui. Pagrindiniai biheviorizmo dėsniai (kartais jie vadinami išmokimo teorija) atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių, arba, kalbant bihevioristų terminais, tarp stimulo ir reakcijos. Dauguma elgesio pasireiškimų (reakcijų) nėra įgimti, jie yra išmokti per gyvenimą. Biheivioristai žiūri į gyvenimą kaip į nesibaigiantį mokymąsi, nes vienos reakcijos atsiranda, o kitos, nebetinkamos, dingsta [85]. Išmokstama dviem būdais:
1. Klasikinės sąlyginės reakcijos. Rusų mokslininkas fiziologas I.Pavlovas studijavo stimulo ir reakcijos tarpusavio ryšį - neutralus stimulas susiejamas su prasmingu, reikšmingu stimulu. Kiekvienu atveju stimulas yra susijęs su kitu stimulu, kuris tokią reakciją sukėlė praeityje.
2. Operantinis sąlygojimas. B.F. Skineris, vienas žymiausių bihevioristinės teorijos atstovų, sutiko su Pavlovo nuomone, kad klasikinė sąlyginė reakcija gana dažnai padeda suprasti gyvūnų ir žmogaus elgesį. Tačiau jis teigė, kad žmogui mokantis svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas – operantinis sąlygojimas, t.y. procesas, kuriame reakcija palaipsniui išmokstama per paskatinimus arba bausmes. Tinkamai pasirinktas paskatinimas ar bausmė ugdo savikontrolę ir modifikuoja elgesį pasirinkta linkme [52].
Bihevioristai ieško visuotinio mokymosi modelio, paaiškinančio visų gyvų organizmų veiklą. Pagal šį požiūrį, mokyme ir mokymesi svarbiausi veiksniai yra mokymas, t.y., stimulas, ir mokymo rezultatas, t.y., reakcija. Taigi mokymusi (arba išmokimu) yra laikomas pasikeitęs individo išorinis elgesys, kurį galima sustiprinti apdovanojimais ir bausmėmis. Anot bihevioristų, studijuoti besimokančiojo mąstymą ir informacijos apdorojimą neįmanoma, nes tokių dalykų negalima tiesiogiai stebėti. Taigi tyrimo objektas yra mokymo organizavimas, mokinių elgesys ir jų tarpusavio priklausomybė. Didžiausia bihevioristinių mokymosi ir išmokimo sampratų problema yra ta, kad pakitęs elgesys ir jo įsigalėjimas apibūdinami, remiantis “išoriniu” stebėjimu. Mokinys suvokiamas kaip pasyvus gavėjas, kuris neatsako už tai, kaip mokosi ir išmoksta. Mokyklose ir kitose institucijose vyrauja mokymosi/išmokimo samprata, grindžiama bihevioristiniu požiūriu, pagal kurį mokymasis iš esmės yra elgesio kitimas [63].
1.5.2. Rogers į asmenį orientuota teorija ir jos teiginiai
Į asmenį orientuotą teoriją C. Rogers pirmas pritaikė praktikoje 1951 m. kaip psichologinės konsultacijos metodą. Teorijos praktikai tiki asmenų patikimumu ir jų įgimtu gebėjimu judėti link savirealizacijos ir sveikatos, kai aplink yra tam tinkamos sąlygos. Elgesys yra iš esmės į tikslą nukreiptos organizmo pastangos patenkinti jo poreikį kaip patirtą suvokimo lauke [106]. C. Rogers pritaikė savo patirtį suaugusiųjų švietimo procesui ir suformavo į studentą orientuoto mokymo sąvoką, todėl ir teorija šiandieniniame pasaulyje dažnai apibrėžiama ir vadinama į studentą orientuotu mokymu. Į studentą orientuotas mokymas pakeičia tradicinį į mokytoją orientuotą supratimą mokymosi procese – studentas tampa mokymosi proceso centru. C. Rogers suformulavo penkias hipotezes, kurios nusako teorijos esmę [108]:
- “Asmuo negali mokyti kito asmens tiesiogiai; asmuo gali tiktai palengvinti kažkieno studijavimą” (Rogers, 1951). Tikėjimas tuo, ką studentas daro yra svarbesnis negu, tai ką daro mokytojas. Koncentruojamasi į studentą todėl, išsilavinimas ir mokinio patirtis yra būtini tam, kaip ir ką studijuoti.
- “Asmuo išskirtinai mokosi tiktai tuos dalykus, kurie yra suvokti kaip susiję su pačios struktūros išlaikymu ir stiprinimu” (Rogers, 1951). Studentų patirtis tampa kursų branduoliu.
- “Patirtis, kuri, jei įsisavinta, apimtų savęs formavimo pokyčius, yra linkusi būti supriešinta per simbolizmo atmetimą ar iškraipymą” (Rogers, 1951). Jei kurso pristatymo turinys yra nesuderinamas su išankstine informacija, studentas mokysis, jei jis ar ji yra atviras įvairioms idėjoms. Būti atviram, apsvarstyti idėjas, keistis pačiam yra gyvybiškai svarbu mokymuisi.
-„Struktūra ir savęs formavimas, atrodo tampa atsparesnis baimei ir išplečia ribas visiškai laisvei nuo nerimo“ (Rogers, 1951). Baimė, kad būsi nubaustas, jog nesutikai su idėja, turi būti pašalinta. Nauja informacija galėtų kelti nerimą studentui savarankiškai sugalvojusiam idėją todėl, kuo mažiau pažeidžiami studentų jausmai, tuo labiau tikėtina, kad jis ar ji sugebės atsiverti iki mokymosi proceso.
- “Mokomoji situacija, kuri efektyviausiai skatina prasmingą mokymąsi yra tokia, kurioje (a) mokinio nerimas yra sumažintas iki minimumo, ir (b) diferencijuoto suvokimo laukas yra palengvinamas” (Rogers, 1951). Dėstytojas turi būti atviras mokymuisi iš studentų, taip pat darbui, kad priartintų studentus prie dalyko medžiagos. Dažna sąveika su studentais padės pasiekti šį tikslą.
1.5.3. Tradicinių ir inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo palyginimas.
Sparčiai tobulėjant informacinėm technologijom atsiranda daugiau galimybių rinktis tokius mokymo(si) metodus, kurie yra daugiau individualizuoti, patrauklesni, patogesni, leidžiantys laisvai pasirinkti mokymosi medžiagą. Tam, kad išsiaiškintume, kokie metodai – tradiciniai ar inovatyvūs – būtų priimtiniausi ir tinkamiausi slaugytojų profesiniam tobulinimui(si) ir leistų taikyti įgytas žinias bei gebėjimus darbinės praktikos kontekste, sugretinome ir palyginome abi nagrinėtas teorijas pagal jų įtaką mokymui(si). Galima matyti mokymo(si) metodų skirtumus, kai naudojami tradiciniai ir inovatyvūs mokymo(si) metodai (1 lentelė).
1 lentelė. Mokymo(si) palyginimas taikant tradicinius ir inovatyvius metodus neformaliajam švietimui
(analizuojamu atveju studentas yra slaugytojas)
Mokymas(is) taikant tradicinius metodus
(bihevioristinės teorijos įtaka) (į studentą orientuoto mokymo(si) teorijos įtaka) Mokymas(is) taikant inovatyvius metodus Tikslai, dėmesys grupei Tikslai, dėmesys individualiam asmeniui
Retai taikomas darbo vietoje Dažnai taikomas darbo vietoje Neugdo savarankiškumo, atsakingumo Ugdo savarankiškumą, atsakingumą Mokytojas – žinių tiekėjas, kontrolierius Mokytojas – stebėtojas, patarėjas Metodą parenka mokytojas Metodą gali pasirinkti pats studentas
Neugdo kūrybiškumo Ugdo kūrybiškumą
Mokymosi aplinka auditorinė Mokymosi aplinka pasirenkama studento Studentas yra pasyvus informacijos priėmėjas Studentas aktyviai dalyvauja tobulindamas save Studentai vertinami individualiai Savianalizė, grupinis vertinimas
metodai, kaip darbo rotacija, e-mokymasis, mokomosios pareigybės, ugdantysis vadovavimas padėtų slaugytojams gauti tas žinias ar ugdyti tuos įgūdžius, kurių jiems labiausiai trūksta, taigi mokymas(is) taptų kokybiškesnis.
Dauguma tradicinių metodų nėra itin tinkami naudoti darbo vietoje (paskaita, demonstravimas, konferencijos, stažuotės, imitacija, grupės diskusija). Tokiu būdu tobulinimas(is) gali vykti tik už darbo ribų, o tai susiję su papildomais kaštais ir darbo organizavimo sunkumais, kai reikia laisvadienių, kelionės išlaidų apmokėjimo, kartais – apgyvendinimo kitame mieste. Inovatyviems mokymo(si) metodams darbo vietoje (darbo rotacija, projektų metodas, ugdantysis vadovavimas, mokymasis naudojant elektroninės bibliotekos tinklus) teiktina pirmenybė, nes labiau tikėtina, kad šis mokymas yra labiau pritaikytas individui, susijęs su darbu.
J. Lenkauskaitės teigimu (2010), tradiciniam mokymui(si) parankūs tokie metodai, kurie padeda rasti galutinį atsakymą, nurodo, kur konkrečiai jo ieškoti [39]. Mokytojas čia– žinių tiekėjas, kontrolierius. Toks mokymas(is) neugdo slaugytojo savarankiškumo ir atsakingumo, be kurių jis niekada netaps profesionaliu savo specialybės darbuotoju, nes slaugytojui vis daugiau suteikiama laisvės pačiam priimti sprendimus, o tai savo ruoštu didina atsakomybės naštą. Naudojant inovatyvius mokymo(si) metodus dėstytojas besimokančiajam padeda mokytis, bet tiesiogiai nevadovauja. Kaip teigia C. Rogers (1951) mokytojas užima palengvintojo vaidmenį, kuris gali sukurti pirminę nuotaiką ir grupės klimatą, padėti išsikelti ir paaiškinti asmeninius tikslus, taip pat gerai kaip ir bendrus grupės tikslus, padaryti lengvai pasiekiamu plačiausią galimų mokymosi išteklių asortimentą. Slaugytojas prisiima pilną atsakomybę už savo žinių konstravimą.
