MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
JŪRATĖ LEITĖ
TIRIAMŲJŲ, PATYRUSIŲ STIPINKAULIO LŪŽĮ,
ERGOTERAPIJOS POVEIKIO ĮVERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Jolita Rapolienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2012 m. ...mėn. ...d.
TIRIAMŲJŲ, PATYRUSIŲ STIPINKAULIO LŪŽĮ,
ERGOTERAPIJOS POVEIKIO ĮVERTINIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. Jolita Rapolienė 2012 m. ...mėn. ...d.
Recenzentas: Darbą atliko: Magistrantė 2012 m. ...mėn. ...d. Jūratė Leitė
2012 m. ...mėn. ...d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
PADĖKA ... 8
SANTRUMPOS ... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
1.1.Stipinkaulio lūžių epidemiologija ... 14
1.2. Plaštakos anatomijos savybės ... 16
1.3. Rankos sužalojimai ... 17
1.3.1. Rankos kaulų lūžių gydymas ... 18
1.4.Rankos funkcijos įvertinimas po stipinkaulio lūžių ... 20
1.5. Reabilitacija po stipinkaulio lūžių ... 21
1.6. Ergoterapija, patyrus stipinkaulio lūžį ... 23
1.6.1. Ergoterapijos modeliai... 26
1.6.2. Pacientų funkcinės būklės įvertinimas ... 28
1.7. Pacientų, po stipinkaulio lūžio, apsitarnavimo mokymas ... 29
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 32
3.1.Tyrimo metodika... ... 32
2.2. Tyrimo metodai ... 33
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 35
3. TYRIMO REZULTATAI... 36
3.1.Tiriamųjų savarankiškų veiklų atlikimo pokytis ... 46
3.2. Tiriamųjų funkcinio judėjimo (Keitel W.) pokytis... 50
3.3. Tiriamųjų pažeistos plaštakos raumenų jėgos pokytis... 53
3.4. Tiriamųjų judesių amplitudės per riešo sąnarį pokytis... 56
3.5. Tiriamųjų skausmo bei sustingimo pokytis... 60
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 69
IŠVADOS... 72
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 73
PUBLIKACIJOS MAGISTRO TEMA ... 74
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 75
SANTRAUKA
Leitė J. Tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, ergoterapijos poveikio įvertinimas, reabilitacijos magistro baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė dr. J. Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2012, – 105 p.
Vieni iš dažniausiai pasitaikančių lūžių suaugusiems yra stipinkaulio lūžiai ir laikomi trečiu pagal dažnumą senyvų žmonių patiriamu lūžių. Šie lūžiai sudaro 10-15% visų lūžių. Dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos ir iš dalies visos rankos judėjimo funkcija.
Darbo tikslas - įvertinti ergoterapijos poveikį, tiriamiesiems patyrusiems stipinkaulio lūžį. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį savarankiškumą, 2. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkciją, 3. Nustatyti ergoterapijos poveikį tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, savarankiškumui ir rankos funkcijai.
Tyrimo metodika: Tyrimas buvo atliktas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje. Tirti asmenys, patyrę stipinkaulio lūžį. Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų. Visiems tiriamiesiems buvo skirtos penkios ergoterapijos procedūros pirmame reabilitacijos etape. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, pirmą ir antrą po 15 tiriamųjų. Pirmos grupės tiriamųjų funkcinės būklės įvertinimas buvo atliekamas atvykus pirmą kartą prieš ergoterapiją, gydymo pabaigoje po penkių ergoterapijos užsiėmimų, o antros grupės tiriamieji buvo testuojami prieš ergoterapiją, po penkių ergoterapijos procedūrų ir dar po pusės metų norint įvertinti rankos funkcijos ir savarankiškumo pokytį. Tiriamiesiems be ergoterapijos procedūrų, buvo skirtos septynios magneto terapijos procedūros. Tiriamiesiems buvo sudaryta individuali ergoterapijos programa, atsižvelgiant į rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimą. Šia programą sudarė: pratimai raumenų jėgos stiprinimui, judesių amplitudės didinimui sąnariuose, pirštų funkcijos, kraujotakos, smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui, rankų (plaštakų) mankšta, rekomenduotos techninės ergoterapijos priemonės, gerinančios paciento savarankiškumą kasdienėje veikloje, rankos funkcijai gerinti buvo naudotos ergoterapijos priemonės. Ergoterapijos poveikiui įvertinti buvo naudojama: specialiai šiam tyrimui paruoštas klausimynas, siekiant įvertinti tiriamųjų gebėjimą atlikti kasdienes veiklas, mes taikėme „Kasdienės veiklos vertinimo testą“, plaštakos raumenų jėgai įvertinti naudojome dinamometrą, rankos funkcijai įvertinti - „Funkcinį judėjimo W. Keitel testą“, rankos riešo sąnarių amplitudei įvertinti – goniometrą, rankos skausmui įvertinti „Skausmo skalę-Visual analogic“.
SUMMARY
Leitė J. Assessment of the occupational therapy effect on the subjects suffered a distal radius fracture, Rehabilitation Master‘s thesis/ scientific supervisor dr. J. Rapolienė; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinics. –Kaunas, 2012, – 105 p.
One of the most common fractures in adults are distal radius fractures and they are considered as the third most common fractures suffered by elderly people. These fractures form 10-15% of all fractures. This fracture causes a disorder of the motor function of the fingers, hand, and partly the whole arm.
Objective of the work: The aim of this work is to assess the occupational therapy effect on the subjects suffered a distal radius fracture.
The objectives of the paper: 1. To determine the self-support of the subjects suffered a distal radius fracture, 2. To determine an arm function of the subjects suffered a distal radius fracture, 3. To determine the occupational therapy effect on the self-support and arm function of the subjects suffered a distal radius fracture.
The research was carried out in PI Kaunas Šilainiai Polyclinic. People suffered a distal radius fracture were investigated. 30 subjects participated in the research. All the participants were assigned five occupational therapy procedures in the first rehabilitation stage. Participants were divided into two groups, the first and the second, each with 15 people. The assessment of the functional state of the participants from the first group was made during the first visit before the occupational therapy and at the end of the treatment after five procedures of the occupational therapy. While, the participants from the second group were tested before the occupational therapy, after five procedures of the occupational
therapy and also after half a year in order to assess the change of the arm function and self-support. Subjects apart from the occupational therapy procedures were assigned seven magnet therapy
arm function, we used “Functional movement test (Keitel W.)”; to evaluate the amplitude of the hand wrist joint, we used a goniometer and to assess the hand pain, we used “Pain scale-Visual analogic“.
The conclusions of the research:
1. The results showed that the distal radius fracture significantly impaired the ability to prepare food, to dress and the hosework.
2. The results showed that the amplitude of the hand movement through the wrist joint, hand muscle power, general arm function of the subjects, suffered the distal radius fracture, significally decreased, there is also a persistent arm pain.
PADĖKA
Mokslas ir menas stumia žmones į priekį ir
sąlygoja nepaliaujamą tobulėjimą.
Levas Tolstojus
Dėkoju šio mokslinio darbo vadovei dr. Jolitai Rapolienei už pagalbą išsiaiškinant neaiškius dalykus ar klausimus, už pagalbą plečiant pažintinę mokslinę veiklą, už galimybę sužinoti tai ko nežinojau.
GERBIAMA JOLITA,
AČIŪ už nuoširdų ir šiltą bendravimą.
AČIŪ už paskatinimą drąsiai ir veržliai žengti į priekį, nes tik taip žmogus gali pasiekti pažangos.
AČIŪ už pagalbą įgyvendinant šį mokslinį darbą, nors jis ir reikalavo šimtų juodraščių, daug nemiegotų naktų, jaudulio...
Žmogus yra beribis: jis didelis kaip pasaulis ir gali viską įveikti!
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija SP – standartinis nuokrypis
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas VAS – skausmo intensyvumo vertinimas
CNS – centrinė nervų sistema ET - ergoterapija
OS – osteosintezė
Keitel W – funkcinis judėjimo testas
ĮVADAS
Žmogus gali greitai patirti traumą, atlikdamas judesius dinamiškoje aplinkoje, nepaisant to, kad jo raumenų jėga yra labai didelė. Traumą jis gali patirti dėl blogo raumenų valdymo. Pirmiausia dėl neefektyviai veikiančių refleksų [20].
Mūsų rankos yra vienos labiausiai pažeidžiamų kūno dalių. Neretai jos yra sužalojamos, stengiantis apsaugoti kitas kūno sritis nuo žalojančių veiksnių [4].
Vieni iš dažniausiai pasitaikančių lūžių suaugusiems yra stipinkaulio lūžiai ir laikomi trečiu pagal dažnumą senyvų žmonių patiriamu lūžių. Šie lūžiai sudaro 10-15% visų lūžių. Dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos ir iš dalies visos rankos judėjimo funkcija [9, 29].
Remiantis tyrimais buvo apskaičiuotas bendras sergamumas įvairiose populiacijose ir nustatyta, kad stipinkaulio lūžio dažnumas žymiai padidėjo per pastaruosius 50 metų [32]. Nustatyta, kad per visą gyvenimą iš dešimties maždaug du žmonės patiria stipinkaulio lūžius [15].
Dažniausia stipinkaulio lūžių priežastis yra kritimas ant ištiestos rankos, norint išvengti galvos sužalojimų. Tačiau stipinkaulio lūžis taip pat gali įvykti ir automobilių avarijos metu ar nelaimingo atsitikimo metu [9, 40]. Šis lūžis gali būti susijęs ir su tam tikra sporto šaka, pvz.: čiuožimu, gimnastika [34]. Dauguma stipinkaulio lūžių pasitaiko vyresnio amžiaus moterims po menopauzės. Moterų ir vyrų santykis 4:1, o paauglių berniukų ir mergaičių 3:1. Dažna stipinkaulio lūžio priežastis –
osteoporozė , kai kaulai tampa plonesni ir trapesni [5, 6, 31]. Stipinkaulis gali lūžti ir esant sveikiems
kaulams, jei trauma buvo pakankamai sunki (pvz.: nukritimas nuo dviračio) [5, 6].
Lūžus kaulams, kinta įprastinė funkcinė ir anatominė pusiausvyra pažeistame segmente. Todėl daugelis žmonių jaučia skausmą, patinimą, būna mėlynės, stebima riešo deformacija, sumažėjusi plaštakos funkciją. Dažnai riešas atrodo kreivas [7].
Patyrus stipinkaulio lūžį svarbią vietą atgaunant pažeistos rankos prarastas funkcijas kompleksinėje reabilitacijoje užima ergoterapija. Tačiau iki šiol yra atlikta nedaug tyrimų apie galimybes kaip pagerinti, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkciją, bei gebėjimą atlikti kasdienes veiklas, taikant atskirus ergoterapijos kompleksus, parenkant ir pritaikant technines ergoterapijos priemones [Rapolienė, 2007].
Darbo tikslas:
Įvertinti ergoterapijos poveikį, tiriamiesiems patyrusiems stipinkaulio lūžį. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį savarankiškumą. 2. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkciją.
3. Nustatyti ergoterapijos poveikį, tiriamųjų patyrusių stipinkaulio lūžį, savarankiškumui ir rankos funkcijai.
Tyrimo temos naujumas ir aktualumas: Asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžį ergoterapija, Lietuvoje yra nedaug tyrinėta. Galime remtis tik nedidelėmis studijomis ar keliais straipsniais, kuriuose yra nagrinėjamos ergoterapijos problemos, asmenų patyrusių stipinkaulio lūžį. Atliktas mūsų tyrimas parodo kokie yra sutrikę tiriamųjų gebėjimai, kokie buvo nustatyti pažeistos rankos plaštakos funkcijos sutrikimai, kiek sumažėja plaštakos raumenų jėga, ko pasekoje sutrinka asmenų gebėjimas atlikti kasdienes veiklas. Mūsų gauti rezultatai parodė, kad labiausiai buvo sutrikusios šios veiklos: gebėjimas gaminti valgį, rengtis, namų ruoša. Reabilitacinio gydymo metu, ergoterapiją pagerina bendrą rankos funkciją, padidina plaštakos raumenų jėgą, sumažina pažeistos rankos skausmo intensyvumą, ko pasekoje pagerėja asmenų savarankiškumas kasdienėje veikloje. Šiuo tyrimu buvo įvertintas ergoterapijos poveikis, tiriamųjų patyrusių stipinkaulio lūžį bendrai rankos funkcijai bei gebėjimui atlikti kasdienes veiklas.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti ergoterapijos poveikį, tiriamiesiems patyrusiems stipinkaulio lūžį.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį savarankiškumą. 2. Nustatyti tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkciją.
3. Nustatyti ergoterapijos poveikį, tiriamųjų patyrusių stipinkaulio lūžį, savarankiškumui ir rankos funkcijai.
Hipotezė –
tikėtina, kad dirbant su ergoterapijos priemonėmis ir tęsiant rankų mankštą namuose, po pusės metų ženkliai pagerėja bendra rankos funkcija, o savarankiškumas atsistato.Tyrimo objektas –
VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus pacientai, kuriems buvo skirtos ergoterapijos procedūros pirmame reabilitacijos etape.1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Stipinkaulio lūžių epidemiologija
Stipinkaulio lūžiai yra vieni dažniausiai pasitaikančių lūžių ir laikomi trečiu pagal dažnumą senyvų žmonių patiriamu lūžių [40]. Šie lūžiai sudaro 10-15% visų lūžių [22]. Nustatyta, kad per visą gyvenimą iš dešimties maždaug du žmonės patiria stipinkaulio lūžius [11]. Tyrimai rodo, kad stipinkaulio lūžiai sudaro vieną šeštąją dalį visų ligoninės greitosios pagalbos skyriuose gydytų lūžių. Stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžiai kartu sudaro 75% visų riešo sužalojimų ir 15% visų suaugusiųjų skeleto lūžių [40].
Literatūroje teigiama, kad jauni ir pagyvenę žmonės yra ypač jautrūs šiam lūžiui, todėl, kad vaikų kaulai yra minkšti, o vyresnio amžiaus pacientų kaulai yra trapesni [31].
Dauguma stipinkaulio lūžių pasitaiko vyresnio amžiaus moterims po menopauzės. Moterų ir vyrų santykis 4:1, o paauglių berniukų ir mergaičių 3:1. Dažniausiai vaikams ir paaugliams, kurie aktyviai sportuoja stipinkaulio lūžis įvyksta tarp 5 - 14 metų amžiaus [30, 37].
Nustatyta, kad asmenys, kurie rūko, turi didesnę riziką patirti riešo kaulų lūžius. Tai gali būti susiję su kaulų retėjimu. Todėl dažna stipinkaulio lūžio priežastis – osteoporozė (osteoporozė - tai bendra būklė, kai kaulai tampa plonesni ir labiau trapūs) ar kitos metabolinės kaulų ligos [37, 30, 40]. Žmonių sergančių osteoporoze, kaulai gali lūžti net per kasdienį judėjimą, pavyzdžiui (pvz.): lenkiantis ar kosint. Dažniau pasitaiko moterims nei vyrams. Tai įvyksta tarp 50 ir 70 metų amžiaus moterims [31].
Remiantis tyrimais buvo apskaičiuotas bendras sergamumas įvairiose populiacijose ir nustatyta, kad stipinkaulio lūžio dažnumas žymiai padidėjo per pastaruosius 50 metų [27].
JAV buvo atliktas tyrimas norint nustatyti stipinkaulio lūžio dažnį valstybinio medicininio aptarnavimo populiacijoje. Nustatyta, kad stipinkaulio lūžių dažnis buvo 125 traumos 10 000-čių valstybinio medicininio aptarnavimo populiacijoje. Baltaodžių patiriamų stipinkaulio lūžių dažnis (136 iš 10 000) buvo daugiau nei du kartus didesnis, nei kitų rasių (59 iš 10 000). Taip pat JAV buvo nustatyta, kad moterų patiriamų lūžių dažnis (189 iš 10 000) buvo 4,8 karto didesnis nei vyrų (39 iš 10 000). Nors baltaodžiai patiria daugiau nei du kartus daugiau stipinkaulio lūžių nei kitų rasių žmonės, tačiau šios traumos gydyme nebuvo nustatyta žymių skirtumų tarp rasių [39].
tarp moterų sergamumo rodiklis sparčiai didėjo nuo 50 metų ir vyresnių moterų amžiaus grupėje, o tarp vyrų sergamumas buvo nedidelis ir didėjo nuo 80 metų ir vyresnių vyrų amžiaus grupėje. Švedijos šiaurės rytų regione nustatyta, kad stipinkaulio lūžius patiria apie 80% moterų, o vyrų apie 64%. Tyrimo duomenimis abiejų lyčių atstovų, dažnis buvo didžiausias nuo 80 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje, todėl ateityje, vis daugiau pagyvenusių žmonių, gali patirti stipinkaulio lūžius ir jų poveikį sveikatai [27].
Dažniausia stipinkaulio lūžių priežastis yra kritimas ant ištiestos rankos, norint išvengti galvos sužalojimų. Stipinkaulis gali lūžti ir automobilių avarijos metu ar nelaimingo atsitikimo metu [22, 26]. Stipinkaulio lūžis paprastai gali būti susijęs su tam tikra sporto šaka, pvz.: čiuožimu, gimnastika [28]. Todėl sportuojantys asmenys turėtu dėvėti riešo apsaugas, kadangi jos gerokai sumažina traumų dažnį griūnant [29]. Stipinkaulis gali lūžti ir esant sveikiems kaulams, jei trauma buvo pakankamai sunki (pvz.: nukritus nuo dviračio). Geriausia prevencija yra palaikyti gerą kaulų sveikatą, išvengti osteoporozės ir kritimo (griuvimų) [46]. Griuvimai yra rimta problema, su kuria susiduria vyresnio amžiaus žmonės. Nustatyta, kad kiekvienais metais maždaug 30 % žmonių virš 65 metų griūna, o virš 80 ir daugiau metų turintys žmonės griūna apie 50%. Griuvimai gali sukelti fizinį veiksmų pablogėjimą, sutrikdyti ir sumažinti gyvenimo kokybę. [35]. Senyviems žmonėms, kurie turi problemų su pusiausvyra, reikia ypatingo dėmesio siekiant išvengti kritimų, todėl dėvimos ant dilbių riešo apsaugos gali padėti išvengti kai kurių lūžių [46].
Stipinkaulio lūžis pirmą kartą buvo aprašytas airių chirurgo ir anatomo, Abraomo COLLES, 1814 m [5]. Tipinio lūžio linija paprastai eina 2-3 cm nuo proksimalinio stipinkaulio galo. Kolles lūžis – krenta ant delno, ranka ištiesta per alkūnės sąnarį, riešas maksimalioj ekstenzijoj lūžta radius metafizės distalinis galas lūžgalių distalinis galas dislokuojamas į ekstenzorių pusę. Smith lūžis – krenta ant nugarinės plaštakos pusės distalinis galas dislokuojamas į fleksorių pusę (gali būti fleksorių plyšimas) (I priedas, 2 pav.) [22].
Daugelis žmonių paslysta ir nukrenta šaltuoju metų laikų – žiemos sezonu [26]. Kada įvyksta stipinkaulio lūžis daugelis žmonių jaučia skausmą, patinimą, būna mėlynės, pastebima riešo deformacija, sumažėjusi plaštakos funkcija. Dažnai riešas atrodo kreivas [38]. Tyrimai, atlikti Jungtinėje Karalystėje rodo, kad yra maža dalis pacientų, kurie vis dar patiria vidutinį – labai smarkų skausmą ir negalią praėjus vieneriems metams po distalinio stipinkaulio lūžio [49].
funkciją. Tai gali būti pasiekiama derinant namų ir gydymo programas. Atstatant riešo funkciją, norima pasiekti maksimalų riešo lenkimą, tiesimą, maksimalią plaštakos raumenų jėgą ir visavertį rankos judėjimą tam, kad nebūtų sutrikdyta žmogaus savarankiška kasdienė veikla [5].
1.2. Plaštakos anatomijos savybės
Kaulai ir sąnariai. Plaštakos skeletą sudaro 29 kaulai. Riešo sąnarį sudaro
stipinkaulio-riešinis sąnarys ir vidurinis riešo sąnarys. Jų funkcija yra bendra: lenkimas, tiesimas, alkūninis ir stipininis nuokrypis. Šoniniai pirštų judesiai galimi tik ištiesus pirštus, nes tada atsipalaiduoja metacarpoflanginiai raiščiai, o sulenkus pirštus judesiai negalimi, nes raiščiai įsitempia. Sulenkto piršto šoninius judesius blokuoja ne tik kolateraliniai raiščiai, bet ir delnakaulių galvutės, kurių paviršius platesnis už pagrindinių falangų įdubimą, tai neleidžia falangoms krypti į šonus. Funkciniu atžvilgiu tai svarbu, nes imobilizuojant pirštus tiesioje padėtyje, kolateraliniai raiščiai surandėja, sutrinka sąnario judesiai. Imobilizuojant plaštaką ir pirštus labai svarbu išlaikyti funkcinę plaštakos ir pirštų padėtį [1, 50].
Raumenys ir sausgyslės. Pirštus judina 19 delno raumenų. Šeši dilbio raumenys stabilizuoja
riešo sąnarį arba dalyvauja jam atliekant judesius. Šie raumenys prisitvirtina prie delnakaulių, išskyrus alkūninį riešo lenkiamąjį raumenį, kurio sausgyslė prisitvirtina prie žirnio kaulo. Nors stipininės grupės raumenų yra daugiau negu alkūninės, plaštaka visada pakreipta į alkūninę pusę, nes ir tiesiamieji, ir lenkiamieji pirštų raumenys atlieka alkūninio nuokrypio funkciją. Trumpųjų delno raumenų funkcija priklauso nuo pirštų sąnarių padėties. Kiekvieną piršto falangą lenkia atskiras raumuo. Iš priekio sausgysles dengia kryžminiai ir žiediniai raiščiai. Ten kur sausgyslių nedengia makštys, jas supa dviejų sluoksnių jungiamasis audinys. Vienas sluoksnis dengia sausgyslę, o kitas – ją maitina [7, 18, 59].
Nervai ir arterijos. Tiesiamajame paviršiuje yra tik juntamųjų nervų. Šią sritį įnervuoja
stipininio nervo, alkūninio nervo ir viduriniojo nervo sensorinės šakos (II priedas, 4 pav.). Delno sritį įnervuoja ir juntamosios, ir motorinės skaidulos [7, 18].
1.3. Rankos sužalojimai
Rankos kaulų lūžiai - tai viena iš dažniausių griaučių ir raumenų sistemos ligų. Jie yra labai stiprūs, bet, sutrenkti, iškreipti ar pernelyg suspausti, gali įskilti ar sulūžti. Tai rimta trauma, pažeidžianti ne tik kaulą, bet ir aplinkinius minkštuosius audinius: sausgysles, raiščius, raumenis, nervus, kraujagysles, odą (I priedas, 1 pav.). Šios minkštųjų audinių traumos gali būti pavojingesnės nei pats lūžis [5, 19].
Rankos kaulai gali lūžti dėl tiesioginio smūgio į kaulą, dėl netiesioginio smūgio – užkliuvus, nevykusiai griūvant, pvz.: nugriuvus ant ištiestos rankos ( I priedas, 2 pav.) [5].
Fizinio ištyrimo metu galima pagal būdingus požymius įtarti rankos kaulo lūžį ir matyti odos pažeidimą.
Pagal odos vientisumo pažeidimą rankos kaulų lūžiai skirstomi į: uždarus (lūžęs kaulas
nekontaktuoja su išoriniu kūno paviršiumi) ir atvirus (pasislinkęs kaulo galas praduria odą arba išorinės jėgos praduria odos minkštuosius audinius ir sulaužo kaulą). Šis lūžio tipas pavojingas dėl galimos infekcijos [5, 19].
Rankos ilgųjų kaulų lūžiai gali būti skirstomi į: diafizės (dalijama į 3 dalis: proksimaliąją,
vidurinę ir distalinę), metadiafizės, metafizės, augimo plokštelės, epifizės [5].
Pagal sąnarių pažeidimą rankos lūžiai skirstomi į: ekstrasąnariniai lūžiai (tokie lūžiai, kai
nepažeistas sąnarinis paviršius) ir intrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai lūžimo linija eina sąnariniu kaulo paviršiumi [5].
Lūžusio kaulo dalies pozicija rodo pažeidimo mechanizmą. Dėl sukamųjų judesių ir sukamųjų jėgų poveikio būna spiralinis lūžis. Tiesiai veikiantis spaudimas duoda skersinį arba įstrižinį lūžį, priklausantį nuo jėgos veikimo kampo ir nuo galūnės aktyvumo (lūžio metu buvo fiksuota ar judanti). Dėl išilginės jėgos poveikio būna kompresinis arba skeveldrinis lūžis (I priedas, 3 pav.). Lūžio tipas taip pat priklauso nuo amžiaus. Mažų vaikų kaulai yra lankstūs, jie dažniausiai lūžta nevisiškai – žalios šakelės lūžimas. Pagyvenusių žmonių kaulai trapūs, lūžta veikiant santykiškai mažai jėgai [5].
Papildomai rankos kaulų lūžius galima skirstyti į: visiškus ir nevisiškus. Visiškas lūžis – kai nutrūkęs vamzdinio kaulo kontūras per visą kaulo perimetrą arba plokščiojo kaulo abi plokšteles. Kaulas pasidalijęs į du fragmentus. Nevisiškų lūžių atveju lūžio linija eina ne per visą kaulo skersmenį, tokie lūžiai vadinami įtrūkimu, dažnai būna vaikams. Juos sukelia nedidelė trauma, pažeidimas yra minimalus, todėl gali būti gana sudėtinga nustatyti rentgenu [5].
Rankos kaulų lūžių priežastys: traumos;
Rankos kaulų lūžių požymiai: šokas (jis priklauso nuo pažeidimo dydžio, lūžio vietos,
amžiaus, traumos aplinkybių), skausmas, deformacija (pastebima pasislinkus lūžgaliams), edema (ji atsiranda tuoj po traumos ir laipsniškai didėja), raumenų įtempimas, nenormalus judesys (judant girdimi garsai), sutrikusi funkcija [5].
Rankos kaulų lūžių gijimo stadijos:
1. Hematomos stadija. Hematoma susidaro pažeidimo metu dėl trūkusių kraujagyslių. 2. Proliferacijos stadija. Formuojasi tiltelis tarp kaulo galų. Šioje stadijoje hematoma
laipsniškai absorbuojasi.
3. Kaulinio gumburo formavimosi stadija.
4. Konsolidacijos stadija. Kaulas stiprėja išilgai spaudimo linijos. Kaulas atrodo labai panašiai kaip prieš traumą [5].
Laikas, per kurį rankos kaulų lūžis sugyja, yra labai įvairus ir priklauso nuo daugelio veiksnių:
Kaulo tipo – plokštieji kaulai, dėl geresnio sąlyčio tarp plokščiųjų struktūrų fragmentų ir dėl lengvesnio kaulą sudarančių audinių augimo, gyja greičiau nei kompaktiniai. Ilgųjų kaulų gijimas priklauso nuo jų dydžio: rankų kaulai gyja greičiau (3-12 sav.) nei kojų (12-18 sav.). Šlaunikaulis gyja vidutiniškai 4-5 mėn.
Lūžio rūšies, lūžgalių pradinės padėties ir raumenų susitraukimo poveikio. Vienų lūžių lūžgalius lengviau atstatyti į vietą, kitų sunkiau.
Kraujo apytakos pažeistoje vietoje - kuo ji geresnė, tuo greičiau gyja.
Įtvirtinimo. Adekvatus įtvirtinimas neleidžia lūžgaliams judėti, deformuotis.
Amžiaus. Vaikų kaulai gyja gerai ir greitai, lūžiui sugijus net sunku nustatyti buvusio lūžio vietą radiografu. Vyresnių žmonių gyja lėčiau, jį apsunkina gretutinės ligos [5].
Galimos rankos kaulų lūžio komplikacijos: infekcija, nepakankamas kraujo pritekėjimas,
blogas suaugimas, nesuaugimas, sąnarių pažeidimas, struktūrų sąaugos, stambiųjų kraujagyslių pažeidimas, raumenų pažeidimas, nervų pažeidimas, vidaus organų pažeidimai [5].
1.3.1. Rankos kaulų lūžių gydymas
Greitas ir tikslus, pacientų patyrusių stipinkaulio lūžius būklės sunkumo įvertinimas, medicinos pagalbos suteikimas yra reikšmingas gydymo taktikai parinkti, nes visa tai nulemia gydymo veiksmingumą bei komplikacijas [12].
Rankos kaulų lūžiai gydomi imobilizuojant lūžio vietą visam gijimo procesui. Suaugusių žmonių kaulų gijimas trunka nuo 6 iki 12 savaičių, vaikų trumpiau. Tačiau kaulų stiprumas ir gebėjimas išlaikyti dideles apkrovas gali užtrukti keletą metų. Rekomenduotina gijimo metu valgyti maistą, kuriame yra daug kalcio, arba vartoti specialius vitaminus su kalciu [40].
Kaulų lūžių gijimo trukmė yra [5]:
Vieta Imobilizacijos trukmė
Metalinės konstrukcijos pašalinimas po OS
(osteosintezės) Pirštai 3 savaitės Išimamos nuo 0,5-1 m. Stipinkaulis, raktikaulis,
šokikaulis 3-4 savaitės Išimamos nuo 0,5-1 m. Girnelė, kulkšnis 6 savaitės Išimamos nuo 0,5-1 m. Žastas, dilbis 6-8 savaitės Išimamos nuo 1-2 m. Šlaunis, blauzda 8-16 savaičių Išimamos nuo 1-2 m. Riešo kaulai 12 savaičių Išimamos nuo 1-2 m. Slanksteliai, dubuo 16 savaičių Išimamos nuo 1-2 m.
Kartais normali rankos funkcija gali atsigauti gana greitai, gavus būtiną pagalbą, pritaikius specialų fizinį aktyvumą. Kitais atvejais nuėmus įtvarą atsiranda problemų:
Skausmas judesių metu dėl lėtinio uždegimo, sąaugų, audinių elastingumo sumažėjimo, sąnarių pokyčių, kurie įvyko dėl hipodinamijos. Tam tikrais atvejais skausmą gali sukelti skausmingo judesio baimė.
Edema. Per tą laiką kol galūnė įtvirtinta, patinimas turėtų sumažėti. Tačiau kai įtvaras nuimamas, silpni raumenys neužtikrina reikiamos atramos, nepakankamai įsitempia, neveikia raumenų pompa, susidaro veninio kraujo stazė, edema vėl atsiranda.
Raumenų silpnumas, dėl raumenų hipodinamijos įtvirtinimo laikotarpiu.
Funkcijos praradimas.
Visų lūžių gijimo laiką gali prailginti kaulų gijimo komplikacijos [5, 22].
Pirmaisiais gydymo etapais svarbu išvengti komplikacijų. Turi būti skatinamas pirštų ir pečių judėjimas. Tam, kad rankos kaulų lūžiai geriau gytų, reikalingas specialus fizinis aktyvumas – ergoterapija, kineziterapija. Ji taikoma tiek įtvirtinimo (nejudros) metu, tiek po jo. Taip pat gali būti reikalingi medikamentai skausmui ir patinimui mažinti. Šalčio paketai arba įtvaras gali būti naudingi sumažinant patinimą ir skausmą. Ankstyvi riešo judesiai padeda išvengti sąstingio ir artrito. Vėlesniuose etapuose kartais gali būti nuimamas įtvaras ir naudojami gydomieji pratimai, kurie skatintina judesį. Kreipimasis į rankų terapeutą, ergoterapeutą, netgi gydymo pradžioje, gali būti neįkainojamas. Labai retais atvejais, kai riešo lūžis nėra išgydytas, po keturių mėnesių, arba kai kaulai jau buvo pasislinkę ir susiskaldę, ir jie negali būti suremontuoti, yra vykdoma riešo sąnario pakeitimo operacija arba dalinė arba visiška sintezė. [25, 5, 40].
Paprastai stipinkaulio lūžio visiškas sugijimas užtrunka daug laiko [28]. Kai tik pagyja, asmuo gali atnaujinti visas savo kasdienio gyvenimo veiklas [40].
1.4. Rankos funkcijos įvertinimas po stipinkaulio lūžių
Rankomis ne tik paimame ir išlaikome įvairius daiktus, bet ir galime pajusti jų formą, struktūrą, temperatūrą [13]. Norėdami objektyviai įvertinti rankos funkcijos sutrikimą po traumos, turime ištirti plaštakos judesius, jėgą, jutimo sutrikimus. Atlikus šiuos tyrimus, galime įvertinti reabilitacijos, ergoterapijos veiksmingumą.
Visavertė rankos funkcija neįsivaizduojama be suėmimo funkcijos. Yra šios suėmimo formos (III priedas, 5 pav.):
suėmimas sulenktais kabliu pirštais;
suėmimas tarpupirščiais;
plokštuminis suėmimas;
suėmimas žiupsniu;
cilindrinis suėmimas;
sferinis suėmimas [13].
Galime išskirti ir dvi paprastesnes suėmimo formas: grubus suėmimas (jam galima priskirti
Visos amplitudės sąnarių judesiai galimi tik esant nepažeistiems sąnarių paviršiams ir elastingai, be fibrozinių pakitimų, kapsulei. Plaštakos funkcijai labai svarbu, kad nebūtų pažeistos sausgyslės. Kai jos pažeistos ar susidaro sąaugos tarp jų, taip pat kenčia sąnarių lankstumas, pirštų judesiai ir plaštakos funkcija. Suimant daiktus, labai svarbi harmoninga pusiausvyra tarp raumenų grupių tonuso. Plaštakos, riešo ir alkūnes sąnariai turi būti stabilūs, o kaulų vientisumas negali būti pažeistas. Kita būtina sąlyga suimant daiktus - nykščio priešprieša kitiems pirštams. Dėl šios priežasties nykščio funkcijai grąžinti skiriamas nepaprastai didelis dėmesys [13].
Tiriant plaštakos judesių sąnarių amplitudę yra naudojamas goniometras. Tai – daug sąnaudų nereikalaujantis darbas, tačiau jam atlikti reikia daug kantrybės ir įgūdžių. Tiriant plaštakos funkciją, negalima apsieiti ir be jėgos matavimo. Jėga matuojama specialiu prietaisu – dinamometru. Ištyrus sąnarių judesių amplitudę ir jėgą dinamometrijos metodu, galima įvertinti ergoterapijos poveikį, funkcijos sutrikimus ir parinkti tolesnį tinkamą gydymą [4].
Tokia funkcija, kokia lieka praėjus metams po traumos, išlieka visą likusį gyvenimą. Praėjus šiam laikui, pagerinti plaštakos funkciją labai sudėtinga ar net neįmanoma. Dėl šių priežasčių kiekvieno specialisto (ergoterapeuto) tikslas – kuo anksčiau maksimaliai grąžinti rankos-plaštakos funkciją ir darbingumą [13].
1.5. Reabilitacija po stipinkaulio lūžių
Reabilitacija – tai koordinuotas kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių
priemonių naudojimas siekiant maksimalaus reabilituojamo asmens funkcinio aktyvumo (pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO) ). Tinkama pacientų reabilitacija padeda sugrąžinti judėjimo funkcijas, darbingumą ir gerina gyvenimo kokybę. Taip pat padeda sutrumpinti gydymą ir sumažinti vartojamų vaistų kiekį [10].
Reabilitacijos tikslas – sumažinti skausmą ir grąžinti asmeniui pilną riešo funkciją. Reabilitacija gali būti skiriama kineziterapeuto, ergoterapeuto ar rankų terapeuto [40]. Reabilitacijos komandos tikslas – atkurti žmonių funkcinį lygį, kurie patyrė lūžį [35].
stipinkaulio lūžio. Sąnariai, esantys šalia lūžio, turėtų būti įmobilizuoti; be to, esant atvirajam lūžiui, raumenų ir sausgyslių veikla apie lūžio vietą gali erzinti minkštuosius audinius ir sumažinti atsparumą infekcijai. Pirmą parą skiriami sveikų pirštų judesiai, kurie pagerina kraujo apytaką, sumažina edemą, teigiamai veikia sąnarių, raiščių, sausgyslių anatominius elementus ir jų funkciją. Raumenims susitraukiant, dalyvauja centrinė nervų sistema, todėl greičiau sunormalėja judesių koordinacija. Labai svarbu skirti ir daryti tinkamus judesius po imobilizacijos. Optimaliausi yra aktyvūs (o ne pasyvūs) pirštų judesiai iki skausmo, o ne „per skausmą“. Judesių apimtis palengva didinama, jie atliekami taikant pasipriešinimą (pirštų raumenų tonusui ir jėgai grąžinti), vėliau ritmas spartinamas (koordinacijos sureguliavimui). Atliekami aktyvūs ir pasyvūs pratimai, garantuojantys sąnario mobilumą, atsižvelgiant į minkštųjų audinių gijimą. Reikia įvertinti neurologinį deficitą, kuris lemia aktyvių judesių sumažėjimą, taip pat atitinkami sąnariai turėtų būti įtvare, funkcinės padėties, kad būtų galima išvengti kontraktūrų [48, 40].
Pratybos vyksta grupėmis arba individualiai. Jos organizuojamos žaidimo forma, panaudojant įvairius įrankius, kamuolius ir kt. Taip nejučiomis prislopinamas plaštakos nevisavertiškumo židinys smegenų žievėje, savaime atsipalaiduoja raumenys, grįžta jėga ir judesių koordinacija. Judesius, kurių pacientas išmoksta gydymo metu, turi keletą kartų per dieną kartoti namuose. Kartu su medicinine reabilitacija, skiriami ir buitinės reabilitacijos pratimai. Pacientui siūloma namuose atlikti darbus, kurie nesukelia skausmų: sužalota ranka valgyti, nešti krepšelį, užsegti sagas, megzti. Tobulėjant įgūdžiams, palengva pereinama prie profesinė reabilitacijos, tačiau ji turi būti pradedama kuo ankščiau, kad būtų garantuotas visavertis grįžimas į visuomenę [13].
Viena iš reabilitacijos priemonių yra masažas. Jis kontraindikuotinas traumos ir uždegimo ūminiu laikotarpiu. Masažo tikslas – pagerinti kraujo apytaką ir raumenų tonusą. Sąnarių sritys paprastai nemasažuojamos. Masažuojami dilbio, žasto, peties juostos raumenys. Plaštakos funkcijai atkurti taip pat tinka vibromasažas ir hidromasažas [13].
Svarbi bendrosios reabilitacijos priemonė yra fizioterapija. Šiuolaikinė fizioterapija reabilitacijoje naudoja natūralius ir performuotus fizinius veiksnius. Fizioterapijos procedūrų paskirtis yra įvairi, todėl visada jas reikia skirti kiekvienam pacientui individualiai [24].
Plaštakos judesius grąžinti padeda ir parafino procedūros, todėl, kad parafinas pasižymi geru laidumu šilumai ir gebėjimu ją ilgai išlaikyti [24]. Atlikti tyrimai parodė, kad parafino taikymas yra būtinas pacientams po stipinkaulio lūžių [25].
Reabilitacijos veiksmingumas priklauso ne tik nuo ergoterapeuto ar kineziterapeuto darbo, elgesio kultūros, bet ir nuo paciento pastangų ir noro [20]. Tačiau kartais pacientas po plaštakos sužalojimo gali įprasti turėti nejudrią plaštaką, kuria vengia naudotis buityje, darbe. Tai – dvi prieštaraujančios viena kitai reabilitacijos baigtys: įprotis – pasyvus veiksnys, o plaštakos pritaikymas – aktyvus, nes jis reikalauja iš paciento didelių fizinių ir psichinių pastangų. Kartais tenka stebėtis, kaip pacientas su deformuota plaštaka atlieka darbus, kurių kartais nepajėgia atlikti žmonės, turėdami sveikas rankas [13].
1.6. Ergoterapija, patyrus stipinkaulio lūžį
Žmogaus prigimtis lemia individo poreikį veikti ir kartu keistis. Veikla suteikia mūsų gyvenimui prasmę, padeda įgyvendinti asmens siekius ir tikslus [10].
Sunki liga ar trauma iš pagrindų pakeičia žmogaus gyvenimą. Tačiau vis dažniau ligos ir traumos nesukelia individo mirties. Todėl tokiems žmonėms būtina reabilitacija [10].
Viena iš svarbių reabilitacijos priemonių yra ergoterapija. Ergoterapija (gr. ergon – darbas,
therapeia – gydymas) – pacientų galimybių grąžinimas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas
tikslinga veikla, siekiant padėti ligoniams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus [10].
Pirmieji duomenys apie ergoterapijos elementų taikymą gydymo praktikai siekė senovės Egiptą. Tuo metu pacientams, kenčiantiems nuo melancholijos, buvo taikomi žaidimai ir veikla. Tuo buvo siekiam pagreitinti jų sveikimą [8].
Ergoterapijos, kaip atskiros medicinos srities, raida prasidėjo XX amžiuje. Šio amžiaus pradžioje moraliojo-pamokomojo gydymo samprata buvo toliau plėtojama, kaupiami praktinio jos taikymo duomenys gydant ligonius ir neįgalius asmenis [8].
Adolph Meyer (1866-1950) laikomas ergoterapijos filosofijos tėvu ir pirmųjų ergoterapijos
organizacijų įkūrėju [8].
Pagrindinis ergoterapijos metodas – mokymas [3]. Literatūroje teigiama, kad pacientų patyrusių stipinkaulio lūžius mokymas yra gyvybiškai svarbus, kad jie žinotų, kad jie turi sunkiai dirbti ir per skausmą reabilituoti savo jėgas [32].
Ergoterapijos tikslas – padėti sugrįžti paciento fizinėms, protinėms, socialinėms ir
profesinėms galimybėms. Ergoterapija yra taikoma, jei sutrikusi reabilituojamojo veikla. Ergoterapija grindžiama:
3. Žmogaus tobulėjimas ir veikla susiję. 4. Per veiklą žmogus daro įtaką savo sveikatai.
5. Žmogaus sveikatos užtikrinimui būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio.
6. Veikla turi būti prasminga. Prasmę jai suteikia paciento nuostata vykdomos veiklos atžvilgiu.
7. Žmogaus veiklos realizavimą lemia jį supantis pasaulis.
8. Žmogaus egzistencija yra socialinis procesas. Jis suprantamas kaip nuolatinė sąveika su kitais individais [10].
Ergoterapija siekiama išmokyti pacientą vėl savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, padėti prisitaikyti prie pasikeitusių galimybių bei poreikių. Ergoterapijai būtinas aktyvus paciento dalyvavimas. Pacientas turi žinoti ir suprasti ergoterapijos tikslus, reikšmę, užsiėmimų metu jaustis komfortabiliai, saugiai [10].
Tyrimai rodo, kad kontaktas su ergoterapeutu tuoj po sužalojimo yra vertingas pacientams patiriantiems stipinkaulio lūžį [42]. Ergoterpeuto tikslas – nuo pat ligos ar traumos pradžios siekti, kad
pacientas būtų kiek įmanoma mažiau priklausomas kasdienėje veikloje. Ergoterapeutas, taikydamas tikslingą veiklą, siekia paciento funkcinės būklės pagerėjimo, aktyvumo bei dalyvumo didinimo. Didelę įtaką reabilitacijos veiksmingumui turi ergoterapeuto ryšys su pacientu, jo pasitikėjimas, motyvacija ir aktyvus dalyvavimas reabilitacijos komandos darbe [10]. Ergoterapeutas nuolat konsultuodamasis su kitais reabilitacijos komandos nariais gali parinkti tinkamas ergoterapijos priemones ir metodiką. Ergoterapeutas specialiais testais tiria paciento savarankiškumą, išsiaiškina, kokios pagalbos jam reikia atliekant profesinę veiklą, domisi paciento laisvalaikiu, pomėgiais. Jis nuolat įvertina savo darbo veiksmingumą, koreguoja procedūrų eigą, taikomas metodikas. Taikomos įvairios ergoterapijos metodikos:
1. Savitarnos įgūdžių grąžinimas ir lavinimas. 2. Sutrikusių rankų funkcijų grąžinimas. 3. Koordinacijos, vikrumo lavinimas.
4. Specialių įtvarų, techninių reabilitacijos priemonių pritaikymas [6].
Dirbant su pacientais po rankų traumų keliami šie uždaviniai: Savitarnos įgūdžių grąžinimas
ir lavinimas. Sutrikus judėjimo funkcijai, pacientas turi iš naujo išmokti apsirengti ir nusirengti,
pastorinti valgymo įrankių rankenas, kad su pažeistąja ranka juos būtų lengviau suimti, išlaikyti ir naudotis jais;
pasirūpinti, kad valgymo įrankiai ir puodai būtų mažo svorio, taip juos būtų lengviau išlaikyti;
padidinti namų ūkio prietaisus, įjungimo mygtukus, kad būtų lengviau juos įjungti [6].
Sutrikusios rankų funkcijos atgavimas. Atliekant fizinius pratimus stiprinama rankų raumenų
jėga, gerinamas sąnarių paslankumas, stimuliuojami jutimai, daug dėmesio skiriama smulkiajai motorikai lavinti. Taip pat lavinama rankų koordinacija, vikrumas, paciento suvokimas.
Ergoterapeutui, dirbančiam su traumas patyrusiais pacientais, svarbu garantuoti kasdienės veiklos aktyvumą. Taip pat labai svarbu, kad pacientas turėtų mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą. Tikslas – atitraukti paciento dėmesį nuo slegiančių minčių apie patirtą traumą, sukelti teigiamas emocijas [6].
Įtvarų ir mankštos taikymas. Norint išvengti galimų komplikacijų, apsaugoti pažeistus
sąnarius nuo nereikalingų judesių, ergoterapeutas turi suteikti rankai tinkamą fiziologinę padėtį. Rankos padėtį galima išlaikyti naudojant pagalvėles, suvyniotą rankšluostį ar įtvarus. Ergoterapeutas taikydamas įtvarus, privalo pacientui:
parodyti įtvaro trūkumus, privalumus ir paaiškinti jų paskirtį;
paaiškinti, kada ir kaip ilgai nešioti įtvarą;
paaiškinti, kokius pratimus galima atlikti su įtvaru;
pamokyti kaip nusiimti ir užsidėti įtvarą;
paaiškinti, kaip nustatyti, ar įtvaras taisyklingai uždėtas;
Informuoti apie įtvaro priežiūrą [6].
Įtvarai pritaikomi ir pagaminami tada, kai jau yra parinkta tinkama rankos padėtis, kuri būtinai turi būti aptarta su kitais reabilitacijos komandos specialistais. Įtvaro dėvėjimo trukmė aptariama su pacientu. Įtvaras turi būti lengvas, tvarkingas, patogus, nebrangus, švarus. Jei pacientai negali atlikti aktyvių judesių, įtvarai uždedami ilgesniam laikui. Aktyvesniems pacientams, kurie jau gali patys pavalgyti ar atlikti kitus veiksmus, įtvaro gali reikėti tik nakties metu [6].
Parenkant ir pritaikant įtvarą, svarbu įvertinti patinimų tikimybę. Plaštakos dažniausiai patinsta nakties metu, todėl, formuojant įtvarą dienos metu, reikia į tai atsižvelgti. Nemaža problema yra odos jautrumas. Labai svarbu iš anksto išsiaiškinti ir gaminti šiek tiek didesnį įtvarą, o į vidų įklijuoti specialią, labai švelnią ir gerai prakaitą sugeriančią medžiagą [6].
Plaštaką reikia įmobilizuoti ir laikyti pakeltą jau nuo pat pirmos dienos po traumos. Taip sumažinama edema, kuri skatina audinių fibrozę, sąnarių sustingimą. Tinkama padėtis ir galūnių pakėlimas mažina patinimą. Galima naudoti specialų rankos volelį. Galūnės pakėlimo rizika – galimas petinio rezginio pertempimas. Tada jaučiamas dilgčiojimas, tirpulys, sustirimas, šalti rankos pirštai [6]. Taip pat daug problemų sukelia skausmas. Tada turi būti trumpinama mankštos trukmė ir ilginamas poilsio laikas tarp pratimų. Tokiais atvejais reabilitacija gali būti sunki, reikalaujanti daug jėgų, nekontroliuojamas skausmas gali prisidėti prie laikysenos deformacijos [6].
Svarbi rankos funkcija yra daiktų suėmimas. Ergoterapeutas įvertinęs rankos pažeidimą, gali lavinti atitinkamą daiktų suėmimo rankomis būdą (III priedas, 5 pav.) [6].
Kontraktūrų profilaktika. Randėjant pažeisti audiniai traukiasi virš lenkiamųjų paviršių ir
audinių. Pačios rizikingiausios kontraktūrų susidarymo vietos yra ties alkūnės, peties, kelio, čiurnos ir kaklo sąnariais. Randui susiformavus nugarinėje plaštakos pusėje, ribojami riešų ar pirštų lenkiamieji judesiai arba susidaro tiesiamosios kontraktūros. Randai delninėje pusėje riboja tiesiamuosius judesius. Lenkiamosios kontraktūros formuojasi ne tik dėl randų, bet ir dėl to, kad ilgainiui plyšta tiesiamosios ar trumpėja lenkiamosios sausgyslės. Taip susidaro sausgyslinės kontraktūtos [6]. Todėl reikėtų stengtis neleisti susidaryti randams arba sausgyslių sukibimams, nes tai apsunkina reabilitacijos pažangą [25]. Ergoterapeutas turi stengtis neleisti susidaryti kontraktūroms, turi parinkti tinkamas galūnių padėtis ir įtvarus [6].
Ergoterapijos procedūros būna tiek individualios, tiek grupinės. Jos padeda pacientui atitrūkti nuo slegiančių minčių apie ligą, negalią, įgyti pasitikėjimo savimi [6].
1.6.1. Ergoterapijos modeliai
Ergoterapijai plačiai taikoma modelių sistema, kuria apibūdinami, įvertinami paciento veiklos sutrikimai, atgavimo būdai ir metodai [10]. Ergoterapijos modeliai apibrėžia ergoterpijos praktikos esmę. Modeliai pateikia ir sujungia daug teorijų, kurias ergoterapeutas taiko savo praktiniam darbui [8]. Ergoterapijos modelių parinkimas bei pritaikymas padeda ergoterapeutui rasti sėkmingiausius sprendimo būdus, grąžinant pacientui pasitenkinimą savarankiška veikla [10]. Kiekvienas modelis yra skirtas tam tikrai žmogaus veiklos sričiai. Kiekvienas modelis apima tam tikrą veiklos sritį ir su ja susijusius veiksmus, naudojamus sutrikusiai veiklai atgauti [8].
Modeliai jungia ergoterapijos ir kitų mokslo sričių duomenis. Modelis – tai duomenų visuma. Juos vartojant aprašoma ir apibūdinama žmogaus veiklos prigimtis, veiklą lemiantys veiksniai [8].
taikomą modelių sistemą. Žinodamas šiuos modelius ergoterapeutas gali rasti tinkamiausius sprendimo būdus grąžinant asmeniui pasitenkinimą savarankiškai atliekama veikla [8, 9].
Modeliai turi dvejopą tikslą:
siekiama paaiškinti tam tikrą reiškinį;
siekiama paaiškinti poveikio, skirto šiam reiškiniui, esmę [8].
Taikant modelius nuolatos žinios atnaujinamos, todėl modelis yra nuolat kintantis darinys. Modelis yra tarsi mąstymo būdas, kuriuo ergoterapeutas naudojasi praktinėje veikloje [8].
Veiklos atlikimo modelis. Veiklos atlikimo modelis buvo sukurtas ir patvirtintas Amerikos
ergoterapeutų asociacijos jau 1970 m. Jame išskirti šie veiklos elementai: veiklos sritys, veiklos komponentai ir veiklos kontekstai. Veikla susideda iš trijų sričių, trijų komponentų ir dviejų kontekstų.
Veiklos sritys:
1. Kasdienė veikla, kuri apima savęs išlaikymą, kasdienį tualetą, apsirengimą, prausimąsi, valgymą, mobilumą, bendravimą bei lytinį gyvenimą.
2. Produktyvioji veikla arba darbas apima namų išlaikymą, rūpinimąsi kitais, mokymąsi ir profesinę veiklą.
3. Žaidimai arba laisvalaikis apima žaidimus arba laisvalaikio praleidimą priklausomai nuo paciento amžiaus [15].
Veiklos sričių pagrindas yra veiklos komponentai. Veiklos komponentai:
1. Sensomotorinis. Šis komponentas jungia tris funkcijų tipus: jutimus, nervų-raumenų skeleto bei motorinę funkciją. Jutimai skirstomi pagal tai, kur yra išsidėstę receptoriai. Jutimas gali būti bendras arba specialus jutimo organas, kurį sudaro uoslė, rega, klausa bei skonis. Jutimai apima suvokimo procesą, nervų-raumenų-skeleto funkciją, apima refleksus, judėjimo galimybę, raumenų tonusą, jėgą, ištvermę, pusiausvyrą. Motorinė funkcija apima koordinaciją, motorikos kontrolę, vikrumą.
2. Pažintinis komponentas. Tai gebėjimas panaudoti protines žmogaus galimybes. Šis komponentas apima: sujaudinimą, orientaciją, atpažinimą, dėmesio koncentravimo trukmę, veiklos iniciatyvą, veiklos užbaigimą, atmintį ir taip toliau.
3. Psichosocialinis (psichologinis) komponentas. Šis komponentas apima vertybes, interesus, savęs suvokimą, socialinį elgesį, bendravimą, saviraišką ir savikontrolę [15].
Veiklos komponentų funkcionavimas užtikrina žmogaus gebėjimą atlikti veiklos užduotis tam tikrose gyvenimo srityse. Veiklos kontekstai gali būti:
1. Laiko (susiję su laiku). Laiko kontekstas apima paciento amžių, paciento neįgalumo būklę (ūminė, lėtinė).
a) fizinis (fizinė aplinka). Fizinė aplinka apima namus, pastatų išorę, baldus, įrankius ir kitus objektus;
b) socialinis (socialinė aplinka). Socialinė aplinka apima svarbias socialines grupes;
c) kultūrinis kontekstas (kultūrinė aplinka). Kultūrinė aplinka apima tradicijas, elgesio normas, politinius faktorius, mokymąsi, įsidarbinimą bei ekonominės paramos galimybes [15].
Biomechaninis modelis. Biomechaninis modelis. Šis modelis pagrįstas mechaniniais,
kinetiniais žmogaus judėjimo principais. Šie mechaniniai principai sustiprina kūno judėjimą ir pusiausvyrą. Gydymo metodai šiame modelyje naudoja jėgos, svertų ir sukimosi momento principus – tai sąnarių matavimai, raumenų jėgos testavimas, kinetinio aktyvumo įvertinimas, gydymo pratimai ir ortezų pritaikymas. Biomechaninio modelio tikslai:
1. Įvertinti amplitudės, jėgos bei ištvermės specifinius fizinius apribojimus. 2. Atkurti amplitudę, jėgą bei ištvermę.
3. Sumažinti deformacijas [15].
Paciento judesių amplitudę ergoterapeutas matuoja goniometru, judesių amplitudė įvertinama laipsniais. Paciento raumenų jėga vertinama testuojant raumenis ergoterapeuto rankomis arba dinamometru, o paciento ištvermė testuojama ergoterapijos užsiėmimų metu [15].
Biomechaninis modelis tinka pacientams, turintiems motorinių arba ortopedinių sutrikimų, tai yra kurių nepažeista centrinė nervų sistema (CNS). Šie pacientai gali kontroliuoti judesius, bet pasireiškia jų raumenų silpnumas, sumažėjusi ištvermė, ryškūs sąnarių amplitudės apribojimai. Dažniausiai tai yra pacientai, kurie serga reumatoidiniu artritu, osteoartritu, pacientai po kaulų lūžių, amputacijų, plaštakos traumų, nudegimų, motorinio aparato sutrikimų, tokių kaip periferiniai nervų pažeidimai, Guillain-Bare sindromas, nugaros smegenų pažeidimai ir raumenų distrofijos [15].
Daugelis pacientams taikomų papildomų metodikų yra biomechaninės, kurios gali būti pritaikytos tikslingai veiklai atlikti, pvz., medžio pjovimo, tešlos minkymo ir kilimų siurbimo veikla, pagrįsta biomechaniniais principais tam, kad sustiprėtų gydymo poveikis, gerinantis fizinį užduočių atlikimą [15].
1.6.2. Pacientų funkcinės būklės įvertinimas ergoterapijos metu
ergoterapeutas pagal tam tikrą tyrimo protokolą detalizuoja kiekvieno paciento individualias veiklos sutrikimo sritis [8].
Ergoterapinio tyrimo sėkmę garantuoja užsimezgęs ryšys tarp paciento ir ergoterapeuto. Geriausia bendravimo forma šiuo atveju būna diskusija tarp ergoterapeuto ir paciento – taip abi pusės gali laisvai išreikšti savo nuomonę ir abiejų pusių nuomonė yra svarbi priimant galutinį sprendimą [8].
Tyrimas pradedamas nuo pagrindinių duomenų rinkimo apie pacientą. Šiuo etapu dažnai sprendžiamas pasirinkto tyrimo būdo tinkamumo klausimas.
Pasirinkti tyrimo būdą ergoterapeutui padeda šios taisyklės:
1. Atliekant tyrimą būtina paisyti paciento teisių.
2. Parenkamas toks tyrimo būdas, kuris padeda išsiaiškinti paciento nuomonę apie jo veiklos galimybes.
3. Vertinama pacientą supančios aplinkos (socialinės ir fizinės) įtaka tyrimo rezultatams [8]. Toliau atliekant tyrimą renkami objektyvūs duomenys apie pacientą. Ergoterapijos metu objektyvūs tyrimo duomenys buvo lyginami su paciento nuomone apie save ir supančią aplinką. Ypač svarbu buvo atliekant ergoterapinį tyrimą žinoti, ar pacientas turi pakankamai žinių apie dabartines veiklos galimybes ir jį supančią aplinką [8].
Atliekant tyrimą buvo siekiama atskleisti paciento stiprybes ir silpnybes. Keldamas gydymo tikslus, ergoterapeutas remiasi paciento stiprybių vertinimu. Kartu ergoterapeutas siekia sumažinti arba panaikinti paciento silpnybių sukeltus padarinius. Nuosekliai atliktas tyrimas ir jo metu surinkti duomenys padeda ergoterapeutui sudaryti ergoterapijos planą [8].
Visi ergoterapijoje naudojami tyrimo būdai buvo skirstomi į formalius ir neformalius. Formalūs būdai apibrėžia užduotis, kurias turi atlikti pacientas ir kurių atlikimą vertina ergoterapeutas. Neformaliais tyrimo būdais buvo stengiamasi išsiaiškinti, kaip pacientas vertina jį supantį pasaulį. Ergoterapeutas primiausia turi vertinti paciento veiklos sritis, kurias tikimasi pakeisti ar pagerinti [8].
Tiriamas asmuo turi aiškiai suvokti atliekamo tyrimo tikslingumą. Tyrėjas savo elgesiu neturi daryti įtakos paciento atsakymams. Ergoterapeutas turi gebėti prisitaikyti prie kiekvieno paciento individualumo [8].
1.7. Pacientų, po stipinkaulio lūžio, apsitarnavimo mokymas
Jei yra pacientui lūžusi nedominuojanti ranka, jam tada yra lengviau atlikti kasdienę veiklą. Tačiau jei yra lūžusi dominuojanti ranka, tai labai apsunkina pacientą ir yra ribojamas jo savarankiškumas kasdienėje veikloje.
Rengimasis: Rengimasis apima apsirengimą ir nusirengimą. Šių vyksmų metu reikia užsisegti
ir atsisegti drabužių sagas, segtukus ir kabliukus, užsitraukti ir atitraukti užtrauktukus, užsijuosti diržą, apsimauti kojines ir apsiauti batus. Rengiantis yra reikalinga pakankama judesių amplitudė, raumenų jėga ir kt. Norint palengvinti žmonių, patyrusių stipinkaulio lūžį, rengimąsi rekomenduotina pasirinkti laisvus, elastingus drabužius, kad nebūtų sunku nusirengti ir apsirengti. Rengiantis megztinį ar kitą viršutinį rūbą, negalima pradėti rengtis nuo galvos. Visų pirma reikia įkišti sužalotą ranką į rankovę iki pat pečių ir tik po to vilktis per galvą, nusirengiant – pirmiausiai reikia ištraukti sveikąją ranką, o tik po to lūžusią. Jeigu judesių vikrumas yra sumažėjęs, gali būti pasirenkami didelėmis sagomis drabužiai. Sutrikus pirštų judesiams gali būti naudojama kilpa sagoms užsisegti (V priedas, 19 pav.), sutrikus griebimui - kabliukas užtrauktukui traukti arba gali būti naudojamas - griebtuvas (V priedas, 20 pav.), sąlyčio (kontaktiniai) (Velkro) lipdukai – sukimbanti juosta, naudojama vietoje sagų ar batų raištelių ir kt. Kartais būna sunku užsimauti kojines ar pėdkelnes. Kojinėms apsimauti yra naudojamas kojinės laikiklis su virvelėmis ( V priedas, 21 pav.). Kojinė užmaunama ant laikiklio, šis paguldomas prieš pėdą ir už virvelių traukimas aukštyn, kol kojinė apmaunama ant kojos. Panašiai užmaunamos ir pėdkelnės. Avalynė turėtų būti su lipdukais, o ne su raišteliais (V priedas, 22 pav.). Batus autis galima koją uždėjus ant priekyje pastatytos kėdutės. Taip pat batus galima apsimauti naudojant specialų batų “šaukštą”, kurio kotas yra pailgintas (V priedas, 23 pav.) [8].
Grąžinimasis ir higiena: Grąžinimuisi ir higienai reikalinga gera rankų sugriebimo funkcija,
norint išlaikyti reikalingą įrankį ar norint pasiekti visas galvos ir kūno dalis, taip pat yra reikalinga pakankama abiejų rankų funkcija, raumenų jėga ir kt.
Jeigu po lūžimų rankos funkcija yra sutrikusi galime pacientams rekomenduoti dantų šepetėlį su pastorintu (V priedas, 26 pav.) kotu arba elektrinį (V priedas, 24 pav.). Kojų nagams kirpti galime parekomenduoti specialias žirkles (V priedas, 25 pav.). Taip pat plaukams susišukuoti gali būti naudojamos šukos ar plaukų šepečiai, turintys ilgą rankeną, nes dažnai pacientai negali pakelti rankos (V priedas, 27 pav.). Dėl sumažėjusios pažeistos rankos judesių amplitudės galima praustis sunkiai pasiekiamas vietas naudojant kempinę su ilga rankena (V priedas, 29 pav.) ar nugaros šveityklę su pailginta rankena (V priedas, 28 pav.). Prausimąsi palengvina skystojo muilo purkštukas arba prausimosi pirštinė, į kurios vidų įdėtas muilas (V priedas, 30 pav.) [8].
Aplinkos pritaikymas: Dažnai pacientų patyrusių rankų kaulų lūžius yra sumažėjusi raumenų
Kartais kyla problemų tokiems pacientams valgant. Todėl rekomenduotina naudoti stalo įrankius su pastorintais kotais (V priedas, 31 pav.), kurie palengvina pacientos pavalgymą. Taip pat dažnai kyla pacientams sunkumų norint atsigerti iš puodelio todėl, kad jie yra sunkūs. Tam gali būti naudojami lengvi, su dviem ąselėmis puodeliai (V priedas, 33 pav.) tam, kad svoris būtų padalijamas abiem rankoms. Dažnai valgant su viena ranka maistas iš lėkštės iškrenta, todėl yra naudojamos specialios, lengvos lėkštės su paaukštintais kraštais (V priedas, 32 pav.). Patyrus rankos kaulų lūžius kyla sunkumų rašant. Todėl mes galime pacientams parekomenduoti naudoti rašiklius su pastorintais kotais arba specialius laikiklius skirtus rašymo priemonėms (V priedas, 36 pav.). Įvairius stiklainius ar butelius vandens pacientams taip pat sunku atsidaryti. Todėl yra naudojami tam skirti atidarytuvai (V priedas, 35 pav.), kurie palengvina veiklos atlikimą ir gerina, didina rankos judrumą. Atsirakinant namų duris dažniausiai tokiems žmonėms kyla sunkumų suimant raktą, nes jis paprastai būna labai plonas. Tam yra pritaikomas rakto laikiklis, kuris leidžia gerai suimti ir lengvai pasukti raktą (V priedas, 34 pav.).
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tyrimo metodika
Tyrimas buvo atliktas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Tirti asmenys, patyrę stipinkaulio lūžius, kuriems buvo skirta pirmojo etapo reabilitacija 2010 m. gruodžio mėn. – 2012 m. kovo mėn.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
1. Diagnozuotas stipinkaulio distalinio galo lūžis (S52.5). 2. Savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.
Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų, 9 vyrai ir 21 moteris, kurie buvo patyrę stipinkaulio distalinio galo lūžius. Ranka imobilizacijoje buvo 6 savaites. Visų tiriamųjų amžiaus vidurkis 54,4±2,7 metai.
Tyrime dalyvavo visi pacientai, atvykę gydytis į VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos fizinės medicinos ir reabilitacijos skyrių, kuriems buvo paskirtos ergoterapijos procedūros. Visiems tiriamiesiems buvo skirtos penkios ergoterapijos procedūros pirmame reabilitacijos etape. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, pirmą ir antrą po 15 tiriamųjų. Pirmos grupės tiriamųjų funkcinės būklės įvertinimas buvo atliekamas atvykus pirmą kartą prieš ergoterapiją, gydymo pabaigoje po penkių ergoterapijos užsiėmimų, o antros grupės tiriamieji buvo testuojami prieš ergoterapiją, po penkių ergoterapijos procedūrų ir dar po pusės metų norint įvertinti rankos funkcijos ir savarankiškumo pokytį.
Pirmoje grupėje buvo 4 vyrai ir 11 moterų, patyrę stipinkaulio distalinio galo lūžį. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 52,4±4,3 metai. Antroje grupėje – 5 vyrai ir 10 moterų, patyrusių stipinkaulio distalinio galo lūžį. Amžiaus vidurkis – 56,5±3,3 metai. Statistiškai reikšmingo amžiaus skirtumo grupėse nenustatyta (p > 0,05). Tyrimo metu buvo naudojama:
specialiai šiam tyrimui paruoštas klausimynas (VI priedas);
tiriamųjų savarankiškumui įvertinti - „Kasdienės veiklos vertinimo testas“ (VII priedas);
rankos funkcijai įvertinti - „Funkcinis judėjimo testas (Keitel W.)“ (VIII priedas);
rankos riešo sąnarių judesių amplitudei įvertinti – goniometras ( 1 pav.);
plaštakos raumenų jėgai įvertinti – dinamometras (3 pav.);
Ergoterapijos užsiėmimai vyko 5 kartus per savaitę. Užsiėmimo trukmė 30 – 40 min. Su kiekvienu tiriamuoju buvo dirbama individualiai. Papildomai antros grupės tiriamieji savarankiškai dirbo namuose kiekvieną dieną po 30 min., o taip pat ir šeštadienį vieną kartą į dieną po 30 min. pagal paruoštą ir pateiktą raštu programą (pratimų atmintinė).
Tiriamiesiems be ergoterapijos procedūrų, buvo skirtos septynios magneto terapijos procedūros. Užsiėmimai su ergoterapeutu buvo atliekami po magneto terapijos procedūrų.
Pirmos ir antros grupės tiriamiesiems funkcinės būklės įvertinimas buvo atliekamas atvykus pirmą kartą prieš ergoterapiją, gydymo pabaigoje po penkių ergoterapijos užsiėmimų, o antros grupės tiriamiesiems papildomai dar ir po pusės metų.
Kiekvienas tiriamasis, sutikęs dalyvauti tyrime, perskaitė „Tiriamojo asmens informavimo formą“ (XI priedas) ir pasirašė „Tiriamojo asmens sutikimo formą“ (XII priedas). Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU bioetikos centro leidimas (Nr. BC – FMR (M) – 83) ir VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos įstaigos sutikimas.
2.2. Tyrimo metodai
Buvo sudaryta individuali ergoterapijos programa, tiriamiesiems patyrusiems stipinkaulio lūžį, atsižvelgiant į rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimą. Šia programą sudarė:
pratimai raumenų jėgos stiprinimui, judesių amplitudės didinimui sąnariuose, pirštų funkcijos, kraujotakos, smulkiosios motorikos ir judesių koordinacijos gerinimui (mankštos pratimų knygelė);
rankų (plaštakų) mankšta (pratimų atmintinė);
rekomenduotos techninės ergoterapijos priemonės, gerinančios paciento savarankiškumą kasdienėje veikloje (V priedas);
rankos funkcijai gerinti buvo naudotos ergoterapijos priemonės (IV priedas).
Norint išsiaiškinti tiriamųjų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo pobūdį buvo paruoštas specialiai šiam tyrimui klausimynas (VI priedas). Apklausa buvo vykdoma interviu metodu tiriamajam atvykus į ergoterapijos užsiėmimus.
Rankos funkcijai įvertinti buvo naudojamas „Funkcinis judėjimo testas (Keitel W.)” (VII priedas) Jį sudaro 21 užduotis. Maksimali balų suma – 95 balai. Kadangi tiriamieji neturėjo apatinių galūnių funkcijos sutrikimų, buvo vertinama viršutinių galūnių funkcija. Tam, kad įvertinti tiriamųjų viršutinių galūnių funkciją buvo pasirinktas 1-9 klausimai. Maksimali viršutinių galūnių „Funkcinio judėjimo (Keitel W.)” testo balų suma – 50 balų.
Judesių amplitudės sąnariuose matavimas yra vienas iš pagrindinių kriterijų vertinant žmogaus judėjimo funkciją. Todėl, norint įvertinti rankos riešo sąnarių judesių amplitudę (lenkimą ir tiesimą) (2 pav.) buvo naudojamas goniometras (1 pav.). Goniometrą sudaro dvi liniuotės ir kampamatis sutvirtinti tarpusavyje. Viena liniuotė stabili, kita judanti. Nejudanti goniometro dalis dedama išilgai anatominės galūnės ašies, goniometro ašis turi sutapti su judesio ašimi sąnaryje, judanti goniometro dalis dedama išilgai galūnės pagal anatominę ašį ir juda kartu su galūne. Judesių amplitudės matavimai buvo atliekami laikantis nustatytos tyrimo sekos, nes gali padidėti klaidų tikimybė.
1 pav. Judesių amplitudės sąnariuose matavimui skirtas goniometras. Skalė skaitoma nuo 0º iki 180º kas 10º
2 pav. Rankos riešo sąnarių judesių amplitudės matavimas lenkiant ir tiesiant
rodyklė automatiškai fiksuoja didžiausią rezultatą. Tiriamasis turi būti pasodinamas, petys atitraukiamas, alkūnė sulenkiama 90° kampu, o riešo alkūninis nukrypimas tarp 0 ir 15°. Raumenų jėga buvo matuojama sveikosios ir pažeistosios plaštakos. Kiekviena ranka buvo atliekama po tris bandymus. Pertrauka tarp bandymų – ne mažiau 20 sekundžių. Užrašomi trijų bandymų rodikliai: pirmas, antras, trečias. Tačiau duomenų analizei buvo imtas geriausias rodiklis.
3 pav. Plaštakos raumenų jėgos įvertinimui naudojamas dinamometras (0-90 kg)
Skausmui įvertinti buvo pasirinkta „Skausmo skalė-Visual analogic“ (X priedas), kur skausmo intensyvumas vertinamas nuo 0 iki 10. Sutrumpintai žymime – VAS: VAS 0 – neskauda, VAS 10 – pats stipriausias įsivaizduojamas skausmas. Tiriamasis turėjo nurodyti, koks skaičius atitinka dabartinį pažeistos rankos skausmą atvykus ir išvykstant. Kadangi tiriamajam buvo labai sunku įvertinti savo pažeistos rankos skausmą, buvo naudojamas žodinis apibūdinimas – silpnas (atitinka VAS 3-4), vidutinis (atitinka VAS 5-7), stiprus skausmas (atitinka VAS 7-10).
2.3. Statistinė duomenų analizė
Surinkti duomenys buvo sukaupti duomenų bazėj. Statistinė analizė atlikta programų paketais SPSS 13.1 ir Microsoft Office Exel 2003. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnumų bei požymių tarpusavio priklausomumą.
Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.
Dviejų nepriklausomų grupių vidurkiams palyginti taikytas parametrinis Stjudento t arba neparametrinis Mano-Vitnio testas. Dviejų priklausomų grupių vidurkiams palyginti taikytas parametrinis porinis Stjudento arba neparametrinis Vilkoksono testas.
Kokybinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti imtas chi kvadrato (χ2
) kriterijus. Priklausomai nuo imčių dydžio buvo taikytas tikslus (mažoms imtims) ir asimptominis χ2
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų, patyrusių stipinkaulio lūžius: 9 (30%) vyrai ir 21 (70%) moteris (4 pav.).
30%
70%
Vyrai Moterys
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį (%)
Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmą ir antrą po 15 pacientų. Pirmosios grupės tiriamieji pirmą kartą buvo tiriami prieš ergoterapijos procedūrą, o antrą kartą po penkių ergoterapijos procedūrų. Antrosios grupės tiriamieji pirmą kartą buvo tiriami prieš ergoterapijos procedūrą, antrą kartą po penkių ergoterapijos procedūrų ir po pusės metų.
Tiek pirmoje grupėje, tiek antroje grupėje didesnę tiriamųjų dalį sudarė moterys. Pirmoje grupėje buvo 4 (27%) vyrai ir 11 (73%) moterų patyrusių stipinkaulio lūžius. Antroje grupėje buvo 5 (33%) vyrai ir 10 (67%) moterų patyrusių stipinkaulio lūžius (5 pav., XIII priedas, 1 lentelė).
0 2 4 6 8 10 12
I-a grupė II-a grupė
Vyrai Moterys (27%) (73%) (33%) (67%)
Visi tiriamieji buvo suskirstyti į amžiaus grupes pagal PSO. Tiriamieji, kurie patyrė stipinkaulio lūžį 44 metų ir jaunesni – 6 (20%) tiriamieji, nuo 45 iki 59 m. – 17 (57%) tiriamųjų, 60 metų ir vyresni – 7 (23%) tiriamieji. Didžiausią tiriamųjų dalį sudarė asmenys nuo 45 iki 59 metų amžiaus. Jauniausias tyrimo dalyvis 22 metų, o vyriausias 84 metų (6 pav.).
20%
57% 23%
44 m. ir jaunesni 45 - 59 m. 60 m. ir vyresni
6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių (%)
Bendras tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 54,4±2,7 metai. Palyginus tiriamųjų pasiskystamą pagal amžių vyrų ir moterų nustatėme, kad moterys buvo ženkliai vyresnės net 58,9±2,6 metai, kai vyrų amžius buvo tik 44,1±5,5 metai (XIII priedas, 2 lentelė.). Gautas skirtumas statistiškai reikšmingas ( p < 0,05).
Pirmosios ir antrosios grupės tiriamieji taip pat buvo suskirstyti į amžiaus grupes pagal PSO. Pirmosios grupės pacientai, kurie patyrė stipinkaulio lūžimą 44 metų ir jaunesni – 4 (27%) tiriamieji, nuo 45 iki 59 m. – 8 (53%) tiriamieji, 60 metų ir vyresni – 3 (20%) tiriamieji ( 7 pav., XIII priedas, 3
lentelė.). Jauniausias tyrimo dalyvis pirmosios grupės - 22 metų, o vyriausias 82 metų. Bendras
Antrosios grupės pacientai, kurie patyrė stipinkaulio lūžį 44 metų ir jaunesni – 2 (13%) tiriamieji, nuo 45 iki 59 m. – 9 (60%) tiriamieji, 60 metų ir vyresni – 4 (27%) tiriamieji (7 pav., XIII priedas, 3 lentelė.). Jauniausias tyrimo dalyvis antrosios grupės - 32 metų, o vyriausias 84 metų. Bendras antrosios grupės tiriamųjų amžiaus vidurkis 56,5±3,3 metai (XIII priedas, 4 lentelė.).
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9
I-a grupė II-a grupė
44 m. ir jaunesni 45 - 59 m. 60 m. ir vyresni 4 (27%) 8 (53%) 3 (20%) 2 (13%) 9 (60%) 4 (27%)
7 pav. I-os ir II-os grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių (%)
Įvertinę pirmos ir antros grupės tiriamųjų pasiskystamą pagal amžių nustatėme, kad II-os grupės tiriamieji buvo vyresni 56,5±3,3 metai, kai I-os grupės tiriamųjų amžius buvo 52,4±4,3 metai (XIII priedas, 4 lentelė.). Gautas skirtumas statistiškai nereikšmingas ( p>0,05).
Išanalizavus tyrimo duomenis nustatėme, kad dauguma tiriamųjų gyveno mieste – 28 (93%) tiriamieji, o kaime – 2 (7%) tiriamieji (8 pav.).
93% 7%
Miestas Kaimas
8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą (%)
