KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Sveikatos vadybos katedra
VITALIJA RAMAŽAUSKIENĖ
VISUOMENĖS SVEIKATOS VADYBOS MAGISTRANTŪROS
ABSOLVENTŲ POŽIŪRIS Į STUDIJŲ KOKYBĘ BEI ĮGYTAS
KOMPETENCIJAS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Prof. habil.dr. Ramunė Kalėdienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
VISUOMENĖS SVEIKATOS VADYBOS MAGISTRANTŪROS ABSOLVENTŲ POŽIŪRIS Į STUDIJŲ KOKYBĘ BEI ĮGYTAS KOMPETENCIJAS
Vitalija Ramažauskienė
Mokslinė vadovė prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2007. 84p.
Darbo tikslas. Įvertinti visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų požiūrį į
studijų kokybę, mokslo tiriamąjį darbą bei įgytas kompetencijas.
Tyrimo metodika. Darbe atlikta Visuomenės sveikatos vadybą studijavusių 2002, 2003,
2004, 2006 metais respondentų anketinės apklausos apie studijų kokybę, 2005 metais respondentų požiūrio į mokslo tiriamojo darbo rengimą ir 2007 metais apie įgytas Visuomenės sveikatos vadybos studijų metu kompetencijas, gautų duomenų analizė. Studijų kokybės ir mokslo tiriamojo darbo anketos parengtos Kauno medicinos universiteto, Visuomenės sveikatos fakultete, o kompetencijų anketa parengta būtent šiam magistro diplominiam darbui. Studijų kokybės anketos atsako dažnis buvo 91,4%, mokslo tiriamojo darbo anketos – 91,1%, kompetencijų anketos – 88,8%. Anketų duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant MS Excel ir statistinio duomenų analizės paketo SPSS 12.0 versija. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant Chi kvadrato (χ2) kriterijų. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi, kai p<0,05. Vertintas vidurkis ir standartinis nuokrypis.
Rezultatai. Nuo 2002m. (31,7%) iki 2006m. (68,4%) padaugėjo respondentų, kurių darbas
respondentų tik truputį įgijo biudžeto formavimo, 72% - sveikatos priežiūros įstaigų finansinių srautų reguliavimo, 66% - sveikatos sistemos mikro ir makro ekonomikos analizavimo bei 62% - statistinių paketų naudojimo kompetencijų.
Išvados. Studijų programa, mokslo tiriamasis darbas ir kompetencijos yra neatsiejami
dalykai. Studijų programos kokybė priklauso ne tik nuo Universiteto vidinių, bet ir nuo išorinių – socialinių, ekonominių veiksnių bei sveikatos reformos eigos. Visuomenės sveikatos vadybos programa tinkama rengiant kompetentingus specialistus, tačiau ji turi būti nuolat vertinama ir tobulinama, kad atitiktų kintančius sveikatos sistemos poreikius.
Raktiniai žodžiai. Visuomenės sveikata, vadyba, studijų kokybė, kompetencija, mokslo
SUMMARY
Public Health Management
ATTITUDE OF PUBLIC HEALTH MANAGEMENT GRADUATES TOWARDS QUALITY OF STUDIES AND ACQUIRED COMPETENCIES
Vitalija Ramažauskienė
Supervisor Ramunė Kalėdienė, prof. habil. dr.
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2007. 84p.
The goal of work. To evaluate the attitude of the public health management graduates
towards the quality of studies, scientific research work and acquired competencies.
Research methods. The questionnaire data of the public health management graduates’
attitude towards quality of studies programme in 2002, 2003, 2004, 2006, graduates’ attitude towards research planning in 2005 and acquired competencies in 2007 have been analyzed in this work.
The questionnaires of the studies’ quality and the research work have been constructed by the Faculty of the Public Health at Kaunas Medicine University and the competencies questionnaire has been made specially for this research work. The response rate of the studies’ quality questionnaire is 91,4%, of the research work’s questionnaire – 91,1% and the competencies – 88,8 %.
The questionnaire data have been analyzed using the MS excel and the SPSS 12,0 version. Hypotheses about two evidences independence was checked using Chi square test. Differences of indexes were statistically significant, when p<0,05. The average and the standard deviation have been also measured.
Results. The number of respondents, whose job was related to the chosen specialization, has
that the research work is meaningful for a manager’s professional development. During the studies the most part of the respondents have acquired such competencies as communication, organisation and leadership, and 64% of them acquired a part of budget formation competencies, 72% - health care organisations financial flow regulation, 66% - health system micro and macro economic analysis and 62% - statistical programmes using.
Conclusions. The programme of studies, the scientific research work and the competencies
are interdependent. The quality of the study programme depends not only on the internal factors of the University, but also on the external factors – social, economic and process of the health reform. The public health management programme is appropriate to prepare competent specialists, but it must be regularly assessed and improved so that to satisfy the changing requirements of the health system.
Key words. Public health, management, quality of studies, competency, scientific research
TURINYS
SANTRUMPOS... 7
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS... 8
LENTELIŲ SĄRAŠAS... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 14
1.1. Studijų kokybė... 14
1.1.1 Studijų kokybės samprata ... 14
1.1.2 Studijų programos samprata... 16
1.1.3 Studijų programų vertinimas ... 19
1.2. Mokslo tiriamojo darbo ypatumai ir reikšmė... 25
1.3. Kompetencija... 30
1.3.1. Kompetencijos samprata... 30
1.3.2. Visuomenės sveikatos vadybininkas ir jam būtinų kompetencijų ypatumai... 32
1.3.3. Kompetencijų vertinimas ... 39
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA... 43
2.1. Tyrimų planas ir tiriamojo kontingento atranka... 43
2.2. Apklausos klausimynai ... 43
2.3. Statistinės duomenų analizės metodai ... 46
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 47
3.1. Respondentų požiūrio į studijų kokybę 2002-2006 metais, rezultatų analizė 47 3.2. Respondentų požiūrio į mokslo tiriamojo darbo rengimą 2005 metais, rezultatų analizė... 66
3.3. Respondentų požiūrio į įgytas kompetencijas 2007 metais, rezultatų analizė 67 3.4 Pagrindiniai darbo privalumai ir trūkumai... 75
IŠVADOS ... 76
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 77
LITERATŪRA... 79
SANTRUMPOS
ASPHER - Europos Sąjungos ir Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos EUA – Europos universitetų asociacija
KMU – Kauno medicinos universitetas
LSAVD - Lietuvos sveikatos apsaugos vadybos draugija MTD – mokslo tiriamasis darbas
SP – sveikatos priežiūra VS – visuomenės sveikata
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 Pav. Studijų kokybės vertinimo apklausos atliekamos Kauno medicinos universiteto
Visuomenės sveikatos fakultete (93)... 21
2 Pav. Kompetencijos fenomeno struktūra (91)... 31
3 Pav. Vadybos ryšys su giminingomis sąvokomis (106)... 33
4 Pav. Visuomenės sveikatos vadybininko kompetencijos struktūra (87). ... 35
5 Pav. Visuomenės sveikatos magistro laipsnį turinčių asmenų kompetencijų sritys (74)... 37
6 Pav. Universitetinis kokybės modelis (72)... 38
7 Pav. Vertinimo trikampis (95)... 39
8 Pav. Studijuojančiųjų Visuomenės sveikatos vadybą išsilavinimas (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus... 48
9 Pav. Priežastys trukdžiusios studijuoti 2002-2006 metais (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 49
10 Pav. Priežastys trukdžiusios studijuoti 2002-2006 metais (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 50
11 Pav. Priežastys trukdžiusios efektyviau rengti magistro diplominį darbą 2002-2006 metais (%)... 51
12 Pav. Priežastys trukdžiusios efektyviau rengti magistro diplominį darbą 2002-2006 metais (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 52
13 Pav. Mokslo sričių žinių trūkumas rengiant magistro diplominį darbą 2002-2006 metais (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 54
14 Pav. Dirbusių magistrantūros studijų metu respondentų skaičius 2002-2006 metais (%). . 55
15 Pav. Darbas susijęs su pasirinkta studijų specializacija (%).* - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 55
16 Pav. Nedirbusių studijų metu, bet bandžiusių ieškoti darbo respondentų skaičius (%)... 56
17 Pav. Respondentų planai baigus Visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijas (%)... 56
18 Pav. Baigusiųjų Visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijas galimybės susirasti darbą visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros srityje (%)... 57
19 Pav. Bendrai patenkintų Visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijų programos kokybe respondentų skaičius (%)... 57
20 Pav. Respondentų nuomonė apie savo mokymosi kokybę (%). ... 58
21 Pav. Žinių sritys, kurių trūko arba buvo nepakankamai magistrantūros studijų metu (%). 59 22 Pav. Žinių sritys, kurių trūko arba buvo nepakankamai magistrantūros studijų metu (%). 60 23 Pav. Studentų santykiai su dėstytojais, bendra studijų atmosfera (%). * - p<0,05, lyginant tyrimo metus... 61
24 Pav. Mokymo metodų vertinimas (%). ... 61
25 Pav. Dėstytojų kvalifikacija, dėsčiusių Visuomenės sveikatos vadybos magistrantams (%).* - p<0,05, lyginant tyrimo metus. ... 62
26 Pav. Temos, vadovo pasirinkimo, pasirinkto vadovo teikiamų konsultacijų bei mokslo tiriamojo darbo reikšmės vadybininko profesiniam tobulėjimui įvertinimas (%). ... 66
27 Pav. Ar mokslinio darbo tema susijusi su praktine veikla (%). ... 67
28 Pav. Kognityvinės (mąstymo) kompetencijos grupė (%)... 68
29 Pav. Planavimo kompetencijos grupė (%). ... 69
30 Pav. Komunikacijos kompetencijos grupė (%). ... 71
31 Pav. Organizavimo ir vadovavimo kompetencijos grupė (%). ... 72
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Studijų kokybės anketos klausimų pagrindimas... 44
2 lentelė. Mokslo tiriamojo darbo anketos klausimų pagrindimas... 45
3 lentelė. Kompetencijų anketos teiginių pagrindimas. ... 46
4 lentelė. Respondentų lytis. ... 47
5 lentelė. Respondentų pastabos. (D-dieninis skyrius; N-neakivaizdinis skyrius. Metai, kada pateikta pastaba)... 62
ĮVADAS
Vienas iš visuomenės sveikatos fakulteto (VSF) uždavinių yra užtikrinti visuomenės sveikatos specialistų rengimo programų kokybę, siekti, kad ji atitiktų Europos Sąjungos ir Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos (ASPHER) reikalavimus (1). Pati kokybės sąvoka nagrinėjama jau kelis dešimtmečius. Skirtingi autoriai ją traktuoja skirtingai, atsižvelgdami į skirtingus aspektus, į tai apie kokią konkrečią pakraipą kalbame: pramonė, švietimas ir pan. Paprasčiau yra įvertinti produkto kokybę, kai jis yra apčiuopiamas, palyginamas. Sunkumai kyla, norint apibrėžti kokybę objekto, kurio negalime pačiupinėti, tuomet iškyla objektyvumo, vertinančiojo išsilavinimo, požiūrio ir vertybių, kultūros skirtingumo problema. A. Čižo (2003) teigimu, sunku yra apibūdinti kas yra kokybė ir ypač studijų kokybė. Kokybės sąvoka net lyginama su meilės sąvoka: „myliu, nors nežinau už ką, lygiai taip pat – teigiu, kad dalykas yra geras, nors aiškiai nesuformuluoju, kuo geras“ (22). Vadinasi, gali būti daug studijų kokybės apibrėžimų.
Kalbant apie studijų programas yra aišku, kad pastarosios veda į vienokio ar kitokio lygio išsilavinimą. Siekiant, kad studijų programa būtų kuo aukštesnės kokybės ir ją studijuojantys įgytų kuo aukštesnės kokybės išsilavinimą, būtinas nuolatinis jų tobulinimas. Kauno medicinos universitete (KMU) yra atliekami įvairūs vidaus tyrimai: studentų apklausos, įgytų kompetencijų, programų, kursų, įsidarbinimo galimybių vertinimai. Taip pat vidinį vertinimą palengvina 2002 metais sukurtas VSF absolventų registras, tais pačiais metais įkurta „Alumni“ organizacija, 2003 metais sukurta išorinė VSF patarėjų taryba ir aktyvi VSF darbuotojų veikla Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos bei Lietuvos sveikatos apsaugos vadybos draugijoje (LSAVD) (28). Lietuvos Universitetų išorinį studijų programų kokybės vertinimą atlieka studijų kokybės vertinimo centras ir kitų šalių nepriklausomos vertinimo ir akreditavimo agentūros. Kauno Medicinos universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto, visuomenės sveikatos vadybos (VSV) programos išorinis vertinimas buvo atliktas 2003 metais, studijų kokybės vertinimo centro iniciatyva. Tais pačiais 2003 metais, vadybos studijų programa buvo įvertinta ir ASPHER. Kiekvienas vertinimas skatina tobulėti, nurodo daromas klaidas, dar aukščiau iškelia studijų programos kokybės kartelę.
kuo reikšmingesnis jo socialinis vaidmuo“ (100). Pastaruoju metu vis aktualesnės tampa sveikatos vadybos žinios, kadangi šiuolaikiniai sveikatos priežiūros įstaigų vadovai susiduria su problemomis, kurias galima išspręsti tik turint profesionalų pasirengimą sveikatos vadybos srityje (42). XXI amžiaus žmogus turi gebėti savarankiškai mokytis, sistemingai ir kritiškai mąstyti, priiminėti sprendimus, kurti idėjas ir alternatyvas, bendradarbiauti. Todėl visuomenės sveikatos vadybininkų įgyjamos kompetencijos nuolat turi būti tobulinamos, atnaujinamos ir įvedama naujų.
Pagrindinės aukštojo mokslo institucijų funkcijos yra parengti studentus ateities veikloms ir išugdyti jų kūrybines galias, kritinį mąstymą, sprendimų priėmimo ir komunikacijos įgūdžius. Visa tai priklauso nuo Universitetų veiklos (98), o visuomenės sveikatos sistema priklauso nuo kompetentingos darbo jėgos, įvairialypės ir dinamiškos visuomenės sveikatos infrastruktūros (61).
KMU, VSF dėstomos disciplinos „Mokslo tiriamasis darbas“ (MTD), tikslas - pagilinti visuomenės sveikatos vadybininkų žinias bei padėti įgyti mokslo tiriamojo darbo patirties (76). MTD yra išskiriamas ASPHER kaip vienas iš svarbiausių vertinimo kriterijų, vertinant studijų programų kokybę. Taip pat labai svarbus jo pritaikomumas praktikoje. Todėl KMU studijuojantiems VSF skiria net 852 valandas (34 kreditus) mokslo tiriamajam darbui.
Dažnai visuomenės sveikatos vadybininkai yra vadinami vykdytojais. VSV jėga slypi jos ištakose, kaip teigia D. J. Hunter (1997), ji susideda iš dviejų dalių: visuomenės sveikatos specialistų ir sveikatos vadybininkų. Sėkminga Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), ir kitų didelių asociacijų veikla, yra sėkminga tik dėka tinkamos visuomenės sveikatos vadybos (32).
Temos aktualumas. Lietuvos Universitetai nuolat visapusiškai tiria ir tobulina studijų
kokybę, kas dar kartą patvirtina studijų kokybės dinamiškumą. Dėl nuolat tobulėjančio visuomenės sveikatos mokslo, VSV studijų programa taip pat turi būti nuolat tobulinama. Šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti visuomenės sveikatos vadybos absolventų požiūrį į studijų kokybę, bei įgytas kompetencijas. Taip pat analizuojamas jų požiūrius apie MTD organizavimą studijų procese ir jo reikšmę vadybininko profesiniam tobulėjimui. Gauti atsakymai padėjo išsiaiškinti studijų programos silpnąsias vietas absolventų požiūriu.
Temos naujumas. Studijų kokybė absolventų požiūriu buvo aiškinamasi, tačiau
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – įvertinti visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų požiūrį į studijų
kokybę, mokslo tiriamąjį darbą bei įgytas kompetencijas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų nuomonę apie magistrantūros studijų programos kokybę.
2. Įvertinti visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų požiūrį į mokslo tiriamojo darbo organizavimą studijų procese ir reikšmę vadybininko profesiniam tobulėjimui.
3. Nustatyti visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų požiūrį į studijų metu įgytas kompetencijas, būtinas sveikatos vadybininkui.
Hipotezės:
1. Visuomenės sveikatos vadybos absolventų požiūriu, studijų programos kokybė yra gera.
2. Visuomenės sveikatos vadybos absolventų požiūriu, pakankamai dėmesio skiriama mokslo tiriamojo darbo rengimui.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Studijų kokybė
1.1.1 Studijų kokybės samprata
Kokybės idėjos, iš pradžių įsigalėjusios pramonės sektoriuje, pastaruoju metu tapo svarbios įvairiose srityse. Švietimo institucijoms keliami reikalavimai pasirinkti joms tinkantį požiūrį į kokybę, juo vadovautis savo veikloje ir viešai pademonstruoti galimybes teikti kokybiškas paslaugas (90).
Norint išanalizuoti požiūrį į studijų kokybę, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra kokybė.
Kokybės samprata nagrinėjama jau kelis dešimtmečius. A. I. Vroeijenstijn (1995), pabrėžia kokybės sąvokos neapibrėžtumą, tačiau neišvengiamą jos reikalingumą (104). Kokybė švietime yra esminė, tačiau nuolat kintanti vertybė. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad kokybė – tai kategorija, charakterizuojanti daiktus ir reiškinius pagal jų rūšies esmę; ypatybė, vertė; darbo kokybės kontrolė (59).
R. M. Pirsingas (1981) apie kokybę kalba filosofiškai, teigdamas, kad tarsi žinoma, kas yra kokybė, bet tuo pačiu ir nežinoma, kas ji tokia. Pasak autoriaus, mes atskiriame, kokie dalykai yra geresni už kitus, tai yra – kokybiškesni, ir galime nesunkiai pasakyti, ar daiktas kokybiškas, ar ne, bet ne taip lengva įvardinti, kas yra kokybė (77). G. Slatkevičienė (2001) teigia, kad „vartojant bendrinę kokybės sąvoką, kasdieniniame gyvenime nekyla jokių problemų. Problema iškyla tuomet, kai kokybę reikia apibrėžti, norint ją įvertinti ir valdyti” (89).
Teigiama, jog kokybę atskleidžia 5 dimensijos: • tikslumas,
• palyginamumas, • savalaikiškumas, • naudojamumas,
• tinkamumas (aktualumas) (13).
Įvairūs autoriai įvardija skirtingas kokybės koncepcijas. D. Sissonas teigia, jog kokybė yra tobulumas. Tobulas objektas yra geriausias, tinkamiausias ir dėl to jis neabejotinai kokybiškas. Tačiau kas gali nuspręsti kas tobulas? Net apibūdinus tobulumą, išlieka neaišku, kaip tokią būseną pasiekti.
Kokybė – trūkumų nebuvimas. Autorius pabrėžia, jog trūkumų išvengimas yra svarbus siekis, tačiau realiai sunkiai įgyvendinamas. Ši koncepcija labiau tinkama gamybos sričiai negu aukštojo mokslo sektoriui.
Kokybė – priimtinas atlikimas. Žiūrima kaip yra atliekama, o ne kas tai yra. Prieš stebint jau reikia žinoti, kas yra kokybė, tačiau sunku įtikinti kitą žmogų, jog stebinčiojo samprata apie kokybę turėtų sutapti su kito stebinčiojo samprata.
Kokybė – tikslo atitikimas. Šis požiūris labiausiai priimtinas aukštojo mokslo politikams ir strategams. Kokybė vertinama atsižvelgiant į tai, kokiu mastu produktas arba paslauga atitinka jai nustatytus tikslus. Ši koncepcija orientuota į vystymąsi, nes pripažįsta, kad tikslai gali kisti ir dėl to reikalingas nuolatinis tikslų peržiūrėjimas ir koregavimas. Tokia aukštojo mokslo kokybės apibrėžtimi galima pasinaudoti įvairiuose lygmenyse: visos sistemos, institucijos ar studijų programos lygmenyje.
Kokybė – reikalavimų atitikimas. Tik suformulavus išmatuojamus reikalavimus, galima patikrinti, ar jie yra pasiekti, t.y. – išmatuoti kokybę. Reikalavimai gali būti susieti su objekto paskirtimi ir veikimo funkcijomis (88).
K. D. Dooley (2000) ir kt. teigia, kad kokybė yra sėkminga veikla. Aukštosios mokyklos kokybė vis dažniau siejama su sėkminga veikla, kuri pasiekiama patenkinus aukštosios mokyklos vadovybės ir finansuojančių institucijų keliamus reikalavimus. Universitetų bei kolegijų veikla turi būti skaidri ir už ją reikia atsiskaityti (23).
Čia išskiriama tik keletas kokybės koncepcijų, tačiau ir jų atskyrimas viena nuo kitos yra tik sąlyginis dalykas. Pavyzdžiui, atitikimo tikslui ir vartotojų poreikiams koncepcijos glaudžiai siejamos tarpusavyje.
Formuluojant studijų kokybės apibrėžimą, būtina pateikti studijų apibūdinimą. LR Mokslo ir studijų įstatyme (1991) teigiama, kad studijos yra aukštojo mokymo, mokslininkų rengimo ir specialistų su aukštuoju išsilavinimu tobulinimosi bei perkvalifikavimo procesas (64). Kitame dokumente – LR Aukštojo mokslo įstatyme (2000) – teigiama, kad studijos yra „asmens mokymasis aukštojoje mokykloje pagal tam tikrą studijų programą“ (63).
A. Čižas (2003) rašo, kad niekas negali apibrėžti, kas gi yra kokybė ir ypač studijų kokybė. Kokybės sąvoka net lyginama su meilės sąvoka: „myliu, nors nežinau už ką, lygiai taip pat – teigiu, kad dalykas yra geras, nors aiškiai nesuformuluoju, kuo geras“. Parodoma, kad vieno studijų kokybės apibrėžimo negali būti. Mat studijų kokybe suinteresuoti net keli skirtingus tikslus turintys veikėjai: studentai, jų būsimieji darbdaviai, aukštoji mokykla, dėstytojai, valstybės piliečiams atstovaujanti vyriausybė. Įvertinant tai, kad studijų kokybe yra suinteresuotos skirtingos asmenų grupės, kurios susiformuoja sau priimtinus studijų kokybės reikalavimus, idealiu atveju reikėtų išsiaiškinti svarbiausių grupių požiūrį ir iš visų keliamų reikalavimų rasti tokius, kurie daugeliui būtų svarbiausi. Suformuluoti reikalavimai – studijų kokybės vertinimo sistemos pagrindas (22).
1.1.2 Studijų programos samprata
Siaurąja prasme studijų programa yra dokumentas, aprašantis vienos ar kitos krypties (šakos, pakraipos) studijų tikslus, uždavinius, struktūrą bei turinį. Ir KMU pagrindinių, vientisųjų ir antrosios pakopos studijų reglamente, ir LR aukštojo mokslo įstatyme studijų programa apibrėžiama vienodai: kaip „tam tikros krypties studijų turinio, metodų ir priemonių, studijoms pasitelkiamo akademinio ir profesinio personalo bei materialių galimybių visuma, taip pat šios visumos aprašymas“ (45, 63).
teorinio ir praktinio mokymo elementų, sudarančių vieningą visumą ir laiduojančių konkretų išsilavinimą ir/ar kvalifikaciją, aprašymą. Mokymo programoje pateikiama tai, dėl ko, kas ir kaip bus atliekama mokymo procese. Nurodant mokymo programos ir turinio santykį, mokymo programa – tai tam tikras mokymo turinio modelis, sudarytas iš svarbiausių jo elementų (51). Magistrantūros studijų programos lygis turi skirtis nuo bakalauro ir parengti magistrantus plataus spektro darbui rinkoje ar studijoms doktorantūroje (98).
Valstybės, jos vyriausybės bei pastarųjų įgaliotų institucijų reiškiami reikalavimai studijų programoms yra bendriausi, dažnai net privalomi visoms studijų programoms. Jų formuluotės pateikiamos teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos studijas reglamentuoja Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuosekliųjų studijų programų nuostatai).
Dažniausiai yra kalbama apie studijų programų, vedančių į oficialiai pripažįstamą kvalifikaciją, kokybę. Studijų reglamentą turi sukurti universitetų pedagogai. Vyriausybinių institucijų rūpestis būtų tik inicijuoti tą darbą, suformuoti pajėgias ir patikimas darbo grupes, koordinuoti jų pastangas, įteisinti pasiūlytas išvadas. Darbo grupė, kurią sudaro studijų krypties žinovai, turi parengti tam tikrą tos krypties studijų programos etaloną, vadinamą studijų krypties reglamentu. Šis reglamentas, privalomas visoms tos krypties studijų programoms, turi nustatyti ne griežtai fiksuotus svarbiausius programų parametrus, bet tik tų parametrų leistinumo ribas, taip palikdamas pakankamai laisvės aukštajai mokyklai, kuri projektuoja programą.
Pirmiausiai studijų krypties reglamentas turėtų nustatyti tos krypties studijų turinio rėmus. Mokymo turinys yra viską apimanti mokymo sąvoka, jame pažymimi visi konkrečioje mokymo įstaigoje, mokymo kryptyje ar jos dalyje numatomi, vykstantys veiksmai ir jų vertinimas. Konkretus mokymo turinys (konkreti informacija, mokymo dalykų temos, patys mokymo dalykai), taip pat konkretūs mokymo metodai parenkami pagal suformuluotus mokymo tikslus, t.y. vadovaujamasi metodine schema:
Kompetencijos → mokymo tikslai → mokymo turinys, formos, metodai, būdai ir pan. (51).
Gana paprasta būtų pateikti sąrašus dalykų, kurie turėtų būti studijuojami – arba privalomi, arba pasirinktinai. Studijų turinio reikalavimus bandoma išreikšti studijų absolvento įgytų žinių bei įgūdžių vardijimu.
Dar vienas parametrų – studijų trukmė. Nuo jos priklauso studijų finansavimo dydis. Tačiau reglamente turėtų būti vienareikšmiškai nurodyta, kas lemia tos krypties studijų trukmę.
Lietuvos aukštojo mokslo įstatyme magistrantūros studijos apibūdinamos kaip asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos (63). LR švietimo ir mokslo ministro patvirtintame „Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų apraše“, magistrantūros studijos yra įvardijamos kaip studijos, kurios orientuotos į mokslinę veiklą ir keliančios mokslinę kvalifikaciją, rengiančios studentus mokslininko tyrėjo arba pedagogo karjerai, orientuotos į analitinę ir taikomąją veiklą ir keliančios profesinę kvalifikaciją kitai profesinei veiklai (66).
Magistrantūros studijų programos apraše turi būti aiškiai suformuluoti magistrantūros studijų tikslai, taip pat aprašyta numatomoji magistrantūros studijų absolvento kompetencija ir jos vertinimo metodika. Iš studijų tikslų ir absolvento kompetencijos formulavimo turi būti aišku, ar per magistrantūrą rengiamasi tolesnėms studijoms, ar profesinei veiklai, ar ją baigęs ir magistro kvalifikacinį laipsnį įgijęs asmuo bus pakankamai kompetentingas (66).
Magistrantūros studijų programą gali vykdyti universitetas arba keli bendradarbiaujantys universitetai, užregistravę studijų programų registre, turintys pakankamą mokslinės ir profesinės veiklos patirtį, mokslinį potencialą, pakankamą materialinę ir metodinę bazę. Antrosios pakopos studijų programa turi remtis turiniu, kokybe ir rezultatais, o ne tik programos trukme ar kitais formaliais rodikliais (78). Skirtingose universitetuose magistrantūros studijų programa formuojama remiantis universiteto Senato direktyvomis (98). Kad magistro laipsnį įgiję asmenys būtų pakankamai kompetentingi, yra keliami ir tam tikri reikalavimai juos mokantiems. Norintys dėstyti, turi atitikti konkrečius reikalavimus: • Profesoriaus vietą gali užimti veiklus, produktyviai vadovaujantis moksliniams
tyrimams mokslininkas ar nacionaliniu mastu žinomas asmuo.
• Docentas privalo turėti mokslinį laipsnį ir aktyviai dalyvauti moksliniuose tyrimuose, turėti pakankamai praktinės patirties ir žinių apie dėstomą dalyką.
• Dėstytojas turi būti įgijęs mokslinį laipsnį/daktaro laipsnį ir turėti mokymo patirties. • Asistentu gali tapti asmuo, turintis magistro laipsnį ir jau pradėjęs aktyviai dalyvauti
Svarbu reguliariai kelti mokančiųjų kvalifikaciją. Geriausias būdas būtų suteikti 6 mėnesio laikotarpio atostogas moksliniam darbui kitose mokslinėse institucijose. Tas darbas turėtų būti susijęs su paties asmens dėstomu dalyku (98).
1.1.3 Studijų programų vertinimas
Literatūroje vertinimas dažnai siejamas su informacijos rinkimu, analize, interpretavimu ir apibendrinimu tam, kad būtų galima priimti sprendimą (55). Tai tam tikra „procedūra, kurios metu stebėjimų ir matavimų rezultatai palyginami su nustatytomis valstybės arba pačios institucijos normomis (standartais/instituciniais standartais) ir priimamas tam tikras sprendimas apie mokymosi/studijų pasiekimų, mokymo/studijų programos ar institucijos veiklos kokybę“ (52).
Pagrindinis vertinimo tikslas yra paskatinti universitetus, jų fakultetus, mokymo personalą bei mokslininkus, siekti tikslų, dalyvauti išskiriant silpnąsias bei stipriąsias puses, taip pat, paraginti dirbti geriau ir efektyviau (98).
Pasak R. Laužacko (1997), Lietuvoje įvertinimo terminas turi dvi prasmes (49):
1. Mokymo ir mokymosi tikslų pasiekimo tikrinimas, jų įvertinimas. Tai galimybė pajusti savo pasiekimus (53).
2. Metodinis faktų apie pedagogines koncepcijas rinkimas, pertvarkymas ir interpretavimas, siekiant apibūdinti jų atlikimo kokybę. Padeda įvertinti tai, kas pasiekta (53).
Mokymo programos įvertinimas yra būtinas etapas. Gali būti kelios įvertinimo formos (49):
1. Palydimasis – atliekamas betarpiškai pačių mokymo programų rengimo procese. 2. Mokslinis palydimasis – naujų mokymo programų įvertinimas jas išbandant. Tai klasikinis mokymo programų įvertinimo būdas.
3. Frontalinis mokymo programų įvertinimas atliekamas surenkant kuo platesnius atsiliepimus iš atitinkamos srities.
Lietuvos universitetus vertina:
• Lietuvos studijų kokybės vertinimo centras;
• kitų šalių nepriklausomos vertinimo ir akreditavimo agentūros (41).
Gali būti išorinis ir vidinis vertinimai. Vidinis vertinimas, tai „mokymo procese dalyvaujančių pastangomis atliekamas vertinimas, siekiant nustatyti tam tikrų proceso parametrų atitikimą (52)“.
pasiekimų lygį pagal tam tikrus tikslus, logiką ir metodiką, kurį atlieka asmuo (ekspertas, vertintojas) ar jų grupė, nedalyvaujantis vertinamo projekto veikloje ir nedirbantis projektą vykdančioje institucijoje“ (52). Vertinimas atliekamas dvejopai:
• Naujos siūlomos registruoti programos vertinamos pagal siūlymo dokumentus. • Galiojančios programos – pagal savianalizės ataskaitą ir ekspertų vizito į aukštąją mokyklą rezultatas (41).
Visuomenės sveikatos fakultetas buvo įkurtas atsižvelgiant į šiuolaikinį sveikatos mokslų progresą ir remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis (1). Visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros programa buvo sukurta ir įdiegta 1997 metais, remiant Europos Sąjungos TEMPUS programai, bendradarbiaujant su Prancūzijos Nacionaline visuomenės sveikatos mokykla, Švedijos Šiaurės šalių visuomenės sveikatos mokykla, Suomijos Tampere visuomenės sveikatos mokykla bei Kauno technologijos universitetu (103).
1 Pav. Studijų kokybės vertinimo apklausos atliekamos Kauno medicinos universiteto Visuomenės sveikatos fakultete (93).
M. Stankūno ir Ž. Darulio (2004) teigimu, ateityje didžiausią dalį gerinant studijų kokybę sudarys „Alumni“ organizacijos, įkurtos 2002 metais, apklausos. Aktyviausiai šios organizacijos veikia JAV. Vienas iš jų tikslų yra „studijų kokybės gerinimas – nuo perspektyvių studentų paieškos iki dalyvavimo rengiant studijų programas ir organizuojant podiplomines studijas“. Tikimasi, kad Lietuvoje ji padės vertinti ir gerinti visuomenės sveikatos studijas bei sumažinti skirtumą tarp universitetinių studijų ir praktinės veiklos (93).
Pirmasis išorinis vertinimas atliktas 2003 m. buvo atliekamas studijų kokybės vertinimo centro iniciatyva (28). Paskutinis studijų kokybės vertinimas buvo atliktas 2006 metų gruodžio mėnesį, kadangi 2003 metais, studijų kokybės vertinimo centro sprendimu, VSV programa buvo akredituota lygtinai (36), remiantis LR švietimo ir mokslo įstatymu iki 2006 metų gruodžio 31 d. (62). 2003 metais gruodžio mėn. lankęsi ASPHER ekspertai palankiai įvertino Kauno medicinos universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto, visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros studijų programą. Šis palankus ASPHER įvertinimas liudija aukštą studijų kokybę (1).
Studijų kokybės vertinimo centro ekspertams pateiktose metodinėse rekomendacijose apie tai, kaip turi būti atliekamas išorinis išsamusis studijų programų vertinimas, yra išskirtos 8 baigiamųjų vertinimo išvadų sudėtinės dalys. Tuo tarpu ASPHER, kuri yra vienintelė institucija Europoje, turinti specialią programų vertinimo sistemą, reikalavimuose yra išskiriami 9 kriterijai,pagal kuriuos vertinama studijų programa:
1. Fakulteto raida ir misija. Turi būti aiškiai suformuluota misija ir ją palaikantys tikslai, taip pat nurodyti pakankami ištekliai šiai misijai ir užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti.
KMU VSF Alumni organizacijos narių apklausos • Atliekamos 1-2 metai po studijų baigimo • Vertinama įgytų žinių taikymas praktikai
KMU VSF absolventų (bakalaurų ir magistrų) apklausos • Atliekamos magistro ir bakalauro studijų pabaigoje • Studijų programų vertinimas
Tam tikrų kursų vertinimo apklausos • Atliekamos po kiekvieno kurso
Misija atspindi organizacijos paskirtį, jos veiklos pobūdį, specifiką bei egzistavimo prasmę (107). Nors universitetai turi daug panašių bruožų, tačiau jų misijos yra skirtingos. Apskritai bet kurio universiteto misija laikosi tokių principų:
• sukurti sąlygas, norintiems įgyti aukštąjį išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, paremtą moksliniais tyrimais ir atitinkamu šiuolaikiniu mokslo ir technologijų lygiu; • sukurti sąlygas tolimesniam absolventų išsimokslinimui ir profesinės kvalifikacijos
tobulinimui;
• parengti mokslininkus, stiprinti mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo įtaką Lietuvos ekonomikai, kultūrai ir išugdyti demokratišką ir pilietinę visuomenę;
• išugdyti informacijai ir kultūrai imlią visuomenę;
• mokslinės, auklėjamosios ir kitos kultūrinės veiklos dėka, skatinti regioninį ir nacionalinį vystymąsi;
• plėtoti aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, skatinančius humanistinį, informatyvų, požiūrį, būtiną tarptautiniam moksliniam ir ekonominiam bendradarbiavimui (98). 2. Išorinė aplinka. Palaikyti ryšius su visuomenės sveikatos bendruomene. Tai gerina programos kokybę. Įgyvendinant bet kokią fakulteto veiklą, turi būti atkreiptas dėmesys į visus potencialius darbdavius.
3. Vidinė organizacijos aplinka. Vidinė organizacijos aplinka turėtų palengvinti ir garantuoti jos autonomiją bendraujant ir bendradarbiaujant su kitomis mokymo institucijomis, reaguoti į aplinką ir studentų pageidavimus, valdyti personalą, biudžetą ir kokybės gerinimo sistemą.
4. Mokymo personalas. Pagal šį kriterijų turi būti aprašomos fakulteto charakteristikos (dydis, struktūra ir kokybė) bei raida (programa turi turėti aiškiai apibrėžtą veiklos kryptį ir veiklos būdą).
5. Studentai ir diplomuoti specialistai. Fakultetas turi turėti reikiamą studentų priėmimo strategiją ir procedūras, sukurtas siekiant atrinkti tinkamiausius asmenis, stebėti atrinktųjų tobulėjimą programos metu ir baigus studijas, įtraukti studentus į sprendimų priėmimą. Studentai turėtų dalyvauti Universiteto valdyme (98).
6. Mokymo programos. Šį kriterijų atskleidžia dvi charakteristikos: turinys ir mokymo būdai.
Mokymo būdus atskleidžia tipologija mokymo/mokymosi metodologijos, studentų įvertinimas.
7. Mokymo/mokymosi galimybės. Programoje pateiktos mokymo ir mokymosi galimybės turėtų atitikti jos misiją ir tikslus (biblioteka ir mokslo tiriamojo darbo galimybės; kompiuterių klasė; kalbų kursai ir kt.).
8. Mokslinė veikla. Tai vienas esminių ir didelę laiko dalį apimantis komponentas. „Aiškinamasi, koks per nustatytą laikotarpį yra šios veiklos produktyvumas, reikšmė ir perspektyvumas“ (13).
9. Universitetinė kokybės valdymo sistema. Kokybės valdymo sistema turi nuolat teikti informaciją apie kritiškus programos elementus, valdymą, vertinimą bei reguliavimą.
Buvo palyginti Europos studijų kokybės vertinimo asociacijos ir Lietuvos studijų kokybės vertinimo centro vertinimo kriterijai. Tačiau autoriai K. Pukelis bei I. Savickienė (2004) pateikia studijų kokybės vertinimo kriterijus, kurie yra aktualūs, vertinant kai kurių Europos šalių bei JAV aukštojo mokslo kokybę programos lygmeniu: studijų programos tikslai ir uždaviniai; programos turinys; programos struktūra, didaktinė koncepcija ir filosofija; studijų metodai; studijų turinio projektavimas; studentų darbas; studentų vertinimas/egzaminas; studentų skaičius (atrankos, priėmimo ir studijų metu); personalo kvalifikacija; įrangos tinkamumas; studijų turinio internacionalizavimas; vidinės kokybės užtikrinimo procedūros; pasiekti standartai; išlaikiusiųjų egzaminus, iškritusiųjų skaičius; vidutinė studijų trukmė; studentų nuomonė, absolventų nuomonė; visuomenės nuomonė, darbdavių nuomonė bei vietinių steigėjų nuomonė (13). Kaip matyti iš 17 pateiktų vertinimo kriterijų, pastarieji yra pasikartojantys, kadangi autoriai juos parengė analizuodami Europos programų vertinimo kriterijus, tačiau tokie vertinimo kriterijai kaip „studentų darbas“ bei „studijų turinio internacionalizavimas“ būdingesni JAV studijų kokybės vertinimo kriterijams.
Europos universitetų asociacija (EUA), pateikia rodiklius ir vertinimo procedūras, kurios turėtų būti taikomos siekiant užtikrinti kokybę instituciniame lygmenyje, kur prieš tai pateikti studijų kokybės vertinimo centro bei ASPHER reikalavimai buvo programos lygmenyje. Manytina, kad adaptuoti šie rodikliai galėtų būti pritaikyti programos vertinimui. EUA išskiria 4 pagrindinius vertinimo rodiklius:
Būsimų studentų pasiekimai ir socialinė padėtis – tai yra toks rodiklis, kuris įvertina universiteto mokymo veiklą. Šie rodikliai numato, kad turi būti įvertintas studentų priėmimas (pažymiai, socialinė kilmė, stojančiųjų prašymų ir įstojančiųjų skaičius, registracijos dažnis ir kt.) ir studentų tobulėjimas (išlaikymo lygis pirmaisiais metais, parama studentams, baigusiųjų procentas, įsidarbinimo procentas baigus studijas ir kt.).
Mokslinių tyrinėjimų kokybė yra lengviau įvertinama lyginant su mokymo kokybe. Mokslinių tyrinėjimų kokybė turėtų būti vertinama periodiškai, atsižvelgiant į tyrinėjimų pobūdį ir svarbą. Šį rodiklį atskleidžia: universiteto dėstytojų, dalyvaujančių moksliniuose tyrinėjimuose skaičius, doktorantų, nuolat užsiimančių tik moksliniais tyrinėjimais, skaičius, personalo kiekis ir kt. Taip pat atsižvelgiama ir į mokslinių tyrinėjimų produktyvumą: publikacijų skaičius, patentuotų išradimų skaičius, apdovanojimai ir kt.
personalo ir dėstytojų santykis; biudžeto ir studentų santykis bei materialių išteklių ir studentų santykis.
Valdymo ir vadovavimo patirtis. Kriterijai, atskleidžiantys šį rodiklį, yra daugiau kokybiniai nei kiekybiniai. Valdymo ir vadovavimo patirtį atskleidžia informacija apie tai, kaip priimami sprendimai biudžeto, studentų dalyvavimo sprendimų priėmime klausimais, kaip kuriami institucinio planavimo, vidaus kontrolės mechanizmai ir pan. (26).
Kokybės gerinimo metodai gali padėti išspręsti tokias su visuomenės sveikatos programų rengimu susijusias problemas:
• Sunkumai išskiriant tikslus ar standartus.
• Personalo nepasitenkinimas, kad reikia dirbti viršvalandžius. • Sveikatos išlaidų sumažinimas.
• Atliekamų darbų nesuderinamumas.
• Dominuojančios išlaidų ar laiko panaudojimo/ paskirstymo klaidos. • Nepatenkinti klientai ar partneriai.
Šie sunkumai kyla ir rengiant studijų programas. Viena iš priemonių, įgalinanti išvengti šių sunkumų, tai „vadovavimo sistemos“ naudojimas. Šioje sistemoje yra išskiriamos 4 pagrindinės grupės:
1. Vykdymo standartai: nustatyti tinkamus standartus.
2. Progreso protokolavimas: informacijos analizė; grįžtamasis ryšys vadybininkams, personalui ir kt.; reguliariai daromi pranešimai.
3. Vykdymo įvertinimas: tobulinti kriterijus ir charakterizuoti matavimo priemones. 4. Kokybės gerinimo procesas: naudotis informacija priimant sprendimus, susijusius
su strategijos, programų ir rezultatų tobulinimu; keisti vadovavimą; kurti besimokančią organizaciją.
Naudojantis „Vadovavimo sistema“ yra lengviau dirbti ir pasiekti išmatuojamų rezultatų (79).
1.2. Mokslo tiriamojo darbo ypatumai ir reikšmė
Todėl kiekviena Aukštojo mokslo institucija turi mokslinių tyrimų vystymo strategiją, kurią sudaro tokios koncepcijos:
• Moksliniai tyrimai turi būti susiję su institucijos profiliu ir padėti pagerinti jų programas bei tų programų įgyvendinimą. Taip pat atitikti Lietuvos reikalavimus ir kurti sąlygas, padėsiančias efektyviau naudoti šalies mokslinį potencialą.
• Vidinė mokslinių tyrimų integracija aukštojo mokslo institucijose yra būtina taip kaip ir_ universitetų integracija.
• Mokslas privalo pasiekti pasaulinės „linijos“ kompetenciją. Tokiu būdu bus sukurtos sąlygos efektyviai tarptautinei mokslinei veiklai tarptautiniu mastu kartu su Europos Sąjunga.
• Turi būti optimizuoti visi mokslinių tyrimų sistemos ryšiai, pradedant nuo universiteto padalinių ir baigiant vyriausybinėmis institucijomis, tuo būdu sukuriant geras sąlygas ir suteikiant mokslininkams laisvę efektyviai ir netrukdomai įgyvendinti mokslines idėjas (98).
„Mokslinis tyrimas – sistemingas ir kryptingas tikrovės objektų nagrinėjimas, taikant mokslo priemones bei metodus“. Iš mokslinio tyrimo sužinoma tai, ko iki tol žmonija nežinojo (9). Jo paskirtis aukštojoje mokykloje – įtraukti į mokslinio tyrimo organizavimą studentus. Vedant kompleksinius tyrimus – būdą naujoms žinioms gauti – ugdyti studentų loginį, racionalų, kūrybinį mąstymą ir rengti jaunuosius mokslininkus (99).
Studijų dalyko „Mokslo tiriamasis darbas“, dėstomo Kauno medicinos universitete, Visuomenės sveikatos fakultete, tikslas - pagilinti visuomenės sveikatos vadybininkų žinias bei padėti įgyti mokslo tiriamojo darbo patirties (76). Magistro mokslo tiriamasis darbas – savarankiškas teorinis ar praktinis pasirinktos konkrečios mokslų krypties šakos tyrinėjimas.
Siekiant pabrėžti mokslinio tyrimo specifiką, jos skirtumą nuo objektų pažinimo praktinėje veikloje, B. Bitinas siūlo vartoti informacijos sąvoką. Tuomet „mokslinis tyrimas – sistema, kurios paskirtis – rinkti informaciją apie nagrinėjamos tikrovės objektus, ją pertvarkyti, kondensuoti, o visuomenei pateikti jau apibendrintas, visapusiškai patikrintas išvadas apie tiriamuosius objektus“ (9).
Mokslinio tyrimo kaip informacinės sistemos struktūrą sudaro 3 dalys:
2. Transformavimo mechanizmas. Padeda perdirbti gautą informaciją. Mechanizmas siejamas su mokslininko kūrybingumu, jo gebėjimu rasti tai, kas yra naujo. Šiame procese yra prarandama dalis informacijos, tačiau mokslinio tyrimo rezultatų vartotojui yra svarbu suvokti bendruosius teiginius, kad vėliau galėtų spręsti, kiek ir kaip tikslinga gilintis į detales.
3. Išeiga. Per ją informacija perduodama į išorę. Tai „savotiškas dekodavimo elementas“, kuris išverčia mokslininko kalbą į konkrečiam adresatui skirtą, suprantamą kalbą.
Yra įvairių mokslinių tyrimų, daug autorių diskutuoja, rengia mokslines publikacijas šia tema. Tobulėjantys visuomenėje vykstantys procesai vis labiau akcentuoja investicijų į mokslinius tyrimus svarbą. Kartu pabrėžiama, kad „gyvenimo kokybė gerėja per mokslinius tyrimus visuomenei rūpimais klausimais“ (44). Yra išskiriami įvairūs mokslinių tyrimų metodai: mokslinis ir kasdieninis stebėjimas; pedagoginis stebėjimas; eksperimentas, kuris yra skaidomas dar smulkiau; apklausa, kuri gali būti pateikta kaip anketa ar atliekamas interviu ir t.t.; testavimas ir daugelis kitų metodų. Pasirinktas tyrimo metodas priklauso nuo tyrimo tikslo, uždavinių, respondentų, finansinių galimybių, tyrėjo kompetencijos atlikti tyrimą ir daugelio kitų faktorių.
Pastaruoju metu vis daugiau yra kalbama apie veiksmo tyrimą, kuris dažniausiai naudojamas būtent magistrantūros studijose tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Australija. Veiksmo tyrimai yra praktinės pakraipos, „pagrįsti veiksmais, nukreiptais į kurios nors situacijos valdymą (siekiant ją keisti arba patobulinti) arba tam tikros problemos sprendimą“ (20). Toks tyrimas dažniausiai apima siaurą, specifinę problemą. Tokias problemas gali gvildenti vienas dėstytojas arba visas jų kolektyvas. Siekiant daryti pokyčius aukštajame moksle, veiksmo tyrimas būtų efektyvus jei Universitete dirbantys profesoriai ir administratoriai (vadybininkai), vadovai patys įtakotų pokyčius, būtų tarsi „priemonė“, kurios dėka atliekami pokyčiai (90, 29). Šie tyrimai įtraukia tyrėjus į aiškią programą, siekiant surasti naujus sprendimus, kurie pakeistų egzistuojančią praktiką. Žinoma, svarbu pirmiausiai išbandyti jų tinkamumą (43).
E. Gumesson (1999) teigimu, veiksmo tyrimai yra mokslinis įrankis, plačiai paplitęs vadybos moksliniuose tyrimuose (29). Vadybos mokslinis tyrimas – procesas, kuris yra gretinamas ir priešinamas su tobulinimo moksliniu tyrimu (20). Būtina atskirti 3 veiksmo tyrimo tipus: bandomasis – dažniausiai naudojamas, kai tyrimas yra susijęs su komercine veikla. Tikslas – atlikti išsamesnius skaičiavimus; aprašomasis – tai yra bandymas, pavyzdžiui, aprašyti, kas nutinka, kai sukuriamas naujas produktas ir paleidžiamas į rinką;
skeptiškai, tačiau apskritai veiksmo tyrimas yra naudingas siekiant išsiaiškinti organizacijoje vykstančius procesus ir numatyti aiškinamiesiems tikslams (29).
Kokybišku tyrimu laikomas toks tyrimas, „kai jo struktūroje esanti informacija adekvačiai apibūdina patį pažinimo objektą“ (9).
Geras mokslinis tyrimas padeda atskleisti aspektus, neigiamai įtakojančius organizacijos veiklą, jo dėka galima padaryti tam tikrus vadybinius pakitimus (105). Mokslo tiriamieji darbai yra atliekami norint išbaigti projektą prieš priimant galutinį sprendimą (58). Siekiant tam tikrų pokyčių, J. Rothman (1980) teigimu, mokslinis tyrimas, kol gaunamas galutinis rezultatas, praeina 4 stadijas, kur kiekvienoje iš jų yra gaunamas tam tikras rezultatas/informacija:
1. Pagrindinis mokslinis tyrimas: laboratorijos rezultatai, hipotezės ir teorijos, formulės, panašių tyrimų medžiaga ir t.t.
2. Išradingas darbas: darbo modeliai, eskizai, išradimai.
3. Projektas/konstrukcija: planai, jų detalizavimas, šablonai ir pan.
4. Naujo tipo pozicijos ir procesas: skleidimas ir naujų, išaiškintų dalykų įvedimas (82). Vadybos tyrimuose rečiau naudojami modeliavimo tyrimai, nors, kaip rodo praktika, jie yra pakankamai efektyvūs. Retesnio naudojimo priežastys yra: pabrėžiamas labiau teorinis specializavimasis nei meistriškumas; sudėtinga sistema, o ne kompleksinis požiūris į sistemą; daugiau empirinių mokslų paradigma nei projektavimo mokslų, kurie viešpatauja vadybos tyrimuose (8).
Siekiant tyrinėti visuomenės sveikatos infrastruktūrą, 2001 metais buvo sukurta visuomenės sveikatos mokslinių tyrinėjimų sistema (PHSR), kurios veiklos srities tikslas, pasitelkus kokybinius ir kiekybinius tyrimų metodus, išanalizuoti organizacijos, personalo, finansavimo ir vadovavimo visuomenės sveikatos sistemai įtaką populiacijos gaunamų paslaugų pristatymui, kainai, kokybei bei rezultatui (80).
Moksliniai tyrimai yra viena iš svarbiausių veiklos sričių, užtikrinančių poreikių išaiškinimą ir mokslinių tyrimų vystymo prioritetų nustatymą bei strategijos rengimą. Tai svarbiausia norint pagerinti sveikatą, ypač tose šalyse, kur žemas pragyvenimo lygis.
1998 metais įkurtas Pasaulinis sveikatos mokslinių tyrimų forumas teigia, kad sveikatos moksliniai tyrimai turi:
1. siekti, kad būtų skiriamas didesnis dėmesys moksliniams tyrimams; 2. išskirti nacionalinius sveikatos mokslinių tyrimų prioritetus;
5. stebėti ir vertinti sveikatos mokslinių tyrimų sistemos ir jos stiprinimo rezultatus (27). Pagal minėtą šaltinį, patys moksliniai sveikatos tyrimai išskaidyti į tokias dalis: • sveikatos politikos ir mokslinių tyrimų aljansas;
• vaikų sveikatos ir mitybos tyrimai;
• visuotinis psichinių ir neurologinių sutrikimų aprėpimas; • širdies ir kraujagyslių tyrimai besivystančiose šalyse; • eismo įvykių tyrimų sujungimas;
• viešo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas; • seksualinio smurto tyrimai.
Akivaizdu, kad investicijos į sveikatą ir sveikatos mokslinius tyrimus yra naudingos tiek individui, tiek visuomenei, tiek ekonomikai. Susirgus bet kuriam laikui iškyla grėsmė ne tik individo, bet ir visos šeimos finansiniam stabilumui. Sumažėja pajamos, atsiranda išlaidų gydymui, ilgesnis negalėjimas dirbti sąlygoja darbo praradimą ar apriboja galimybę apskritai dirbti ir t.t. Sumažėjusios pajamos gali sutrukdyti įgyti išsilavinimą, vieno asmens susirgimas šeimoje apriboja kitų galimybes veikti, ypač jei liga užsitęsia. Galiausiai, pablogėja psichologinė būklė ne tik individo, bet ir jį supančios šeimos. Blogos sveikatos įtaka apskritai visai ekonomikai yra milžiniška. Dėl sergančios darbo jėgos ir juos slaugančiųjų, negrįžtamai patiriami gamybos nuostoliai; sunaudojama daug žmogiškųjų ir finansinių išteklių ligų gydymui, kurie galėtų būti panaudojami kokiai kitai, efektyvesnei veiklai. Sumažėja produktyvumas, ekonomikos konkurencingumas, įmonių pelningumas, padidėja darbuotojų kaita. Šios priežastys gali sukelti visos valstybės biudžeto irimą. Todėl ypač svarbu užtikrinti, kad moksliniai sveikatos tyrimai būtų pagrįsti įrodymais, tuomet pagerėtų jų finansavimas bei būtų efektyvesnis lėšų panaudojamas (27).
1.3. Kompetencija
1.3.1. Kompetencijos samprata
Požiūriai Asmenybės savybės Vertybės Gebėjimai Žinios Gabumai
2 Pav. Kompetencijos fenomeno struktūra (91).
Žinios – profesionalas privalo turėti tam tikrų žinių, faktų, skaičių ir kitos informacijos, būtinos bendram suvokimui, informacijos atrinkimui ir pan.
Įgūdžiai – protinio ir/ar fizinio aktyvumo sisteminis ir suderintas/koordinuotas modelis.
Požiūris – polinkis suvokti, pajusti ar elgtis tam tikru būdu (34).
R. Laužacko (2005), Profesinio rengimo aiškinamajame terminų žodyne yra apibrėžiamos: bazinės bei bendrosios kompetencijos, kur bazinės kompetencijos yra „bet kokios veiklos pradiniai gebėjimai“; bendrosios – „tam tikri žinių, mokėjimų bei įgūdžių, taip pat asmeninių savybių dariniai, būdingi (reikalingi) ir pritaikomi ne kurioje nors vienoje, o daugelyje profesijų“ (52).
Ž. Kazlauskienė (2004) išskiria 6 kompetencijų tipus (47):
• Veiklos kompetencija – „tai gebėjimas pasirinkti veiklos metodus siekiant rezultato, realizuoti įgytą kvalifikaciją, žinias, mokėjimus ir įgūdžius“.
• Funkcinė kompetencija – „funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą“ (100). „Žymi dirbančiojo gebėjimą taikyti turimas žinias konkrečioje situacijoje efektyviai sprendžiant iškylančias problemas“ (54).
• Turininė kompetencija – „įtaką daro paties darbuotojo požiūris į savo profesiją ir atliekamą darbą, kurie nurodo kiekvienos funkcinės bei turininės kompetencijų kokybę (54). Priklauso nuo jo socialinio statuso reikšmingumo suvokimo, prestižo, asmenybės struktūros, jo vertybių sistemos“.
• Socialinė kompetencija – „individo adaptyvaus ir efektyvaus socialinio elgesio matas“, orientuota į veiksmą ir susijusi su specifiniais tikslais.
• Profesinė kompetencija – siejama su gebėjimu realiai atlikti tam tikras užduotis konkrečiose veiklos srityse.
1.3.2. Visuomenės sveikatos vadybininkas ir jam būtinų kompetencijų ypatumai
Pagrindinis visuomenės sveikatos magistrantūros studijų tikslas – išplėtoti jau kvalifikuotų studentų kompetenciją spręsti esamas sveikatos problemas bei bendradarbiauti su skirtingomis socialinėmis sferomis (34).
Vadybos mokslas nuolat tobulėja. Vadybinių įgūdžių tobulinimas bei būtinų vadybininkui kompetencijų įgijimas yra svarbus dalykas. Otavos universitete nuo 2001 metų yra dėstomas vadovavimo ir lyderiavimo kursas universiteto administracijai. Siekiant, kad asmenys, atsakingi už universiteto veiklą, turėtų pakankamai vadybinių kompetencijų, jas tobulintų bei įgytų naujų (97). Tai rodo, jog vadybinės žinios reikalingos visiems, ne tik pasirinkusiems vadybos studijas, bet ir organizacinį darbą dirbantiems asmenims.
Suprantama, kad sėkminga organizacijos veikla priklauso nuo atitinkamo vadovavimo ir lyderiavimo jai (105). Tačiau norint būti geru lyderiu ir vadovu/vadybininku, reikia atsižvelgti į tam tikrus principus:
1. Lyderiavimas ir vadovavimas nėra tarpusavyje išskirtini: geras vadovas, gali būti ir geras lyderis arba atvirkščiai. Darbo lūkesčiai, ypač dirbant departamento lygyje (fakultete), yra tokie, kad individualios kompetencijos yra svarbios kiekvieno veikloje – tiek lyderio, tiek vadovo/vadybininko. Galiausiai paaiškėja, kuris yra kuris. Pavyzdžiui, patys kolegos gali išskirti asmenį kaip savo lyderį.
2. Lyderiavimas neapsiriboja tik savo vardu, jis turi formalią reikšmę ir organizacijos hierarchijoje. Lyderystės kompetencijos ir pareigos gali būti per visus organizacijos lygmenis.
3. Lyderiavimas yra labiau susijęs su grupėmis (formavimas, valdymas, komandų rengimas) ir jų elgesiu.
4. Lyderiais negimstama, jais išmokstama būti. Galima išmokti: įžvalgumo, kūrybinio mąstymo, kritiško vertinimo, problemų atskleidimo ir pan.
5. Kompetentingumas ir pasitikėjimas savimi nėra gero lyderio garantas.
6. Geras lyderis stengiasi pasinaudoti jam suteikta laisve veikti, tuomet jam lengviau pastebėti, kad vieni veiksmai, būdami tinkami tam tikroje situacijoje, nereiškia, kad jie bus sėkmingi kitoje ir pan.
7. Geras lyderiavimas yra dinaminis procesas.
J. William ir P. Sutherland (2000) teigimu,lyderis turi: pateikti nurodymus, inspiruoti, pasitikėti bei būti entuziastingu (105). Pati vadovavimo sąvoka yra administravimo (valdymo) ir lyderiavimo derinys. Vadovas kaip administratorius užtikrina dokumentais įteisintų tikslų įgyvendinimą, o kaip lyderis – savo pavaldinių motyvavimą. Šios sąvokos yra panašios, bet ne tapačios. R. Želvys (1999) teigia, kad „vadybininkai – tai ir vadovai, ir šioje sferoje dirbantys specialistai“. Vadybininkas įgyvendina nurodymus ir motyvuoja pavaldinius, pats formuoja organizacijos politiką, kuria jos ateities viziją, kelia jos strateginius tikslus ir atlieka daugelį kitų papildomų funkcijų (107). Todėl terminas „vadybininkai“ apibūdina ne tik vadovus, bet ir visus vadybos sferoje dirbančius darbuotojus. 3 paveiksle yra pateiktas vadybos ryšys su giminingomis sąvokomis.
3 Pav. Vadybos ryšys su giminingomis sąvokomis (107).
Vienas iš sveikatos sistemos reformos objektų – didesnis dėmesio sutelkimas į sveikatą, bet ne į sveikatos priežiūrą. Vartotojams svarbiau gera sveikata nei sveikatos priežiūros įstaigų palaikymas. Šis tikslas gali būti pasiektas, jei visuomenės sveikatos specialistai ir sveikatos priežiūros įstaigų vadybininkai dirbs kartu (33).
D. J. Hunter (1997) teigimu, dėl vykstančių pokyčių visuomenės sveikatos sistemoje, atsirado visuomenės sveikatos specialistų (turinčių medicininį išsilavinimą/neturinčių) atskyrimas nuo sveikatos vadybininkų. Kol visuomenės sveikatos specialistai žiūri į visuomenės „išorę“, rūpinasi visos populiacijos sveikata, sveikatos vadybininkai koncentruojasi į organizacijos „vidų“, stengiasi sumažinti įtampą ir ligoninės sektoriaus nepasotinamus reikalavimus (32). Iš esmės yra grupė visuomenės sveikatos specialistų ir grupė sveikatos vadybininkų, kurie nenori dalytis bendrais tikslais, galiausiai jų tikslai yra priešingi (30).
VSV dėmesio centre yra visuomenės išteklių mobilizavimas, apimantis specifinius sveikatos sektoriaus išteklius, siekiant pagerinti populiacijos sveikatą. Tarsi priemonė pokyčiams yra visuomenės sveikatos vadybininkai, kurie turi sugebėti vadovauti ir sudaryti koalicijas su sveikatos priežiūros sektoriais bei kitomis institucijomis, turinčiomis didelę įtaką vykstančių pokyčių sėkmei (32). Pati Visuomenės sveikatos vadybos koncepcija siūlo
Vadybininkas Vadovas Lyderis
„susivienyti“. VSV centrams veikiant išvien su sveikatos priežiūros sektoriais būtų galima pagerinti visuomenės sveikatą. Todėl visuomenės sveikatos vadybininkams būtinos ne tik sveikatos priežiūros ir sveikatos stiprinimo kompetencijos, bet ir vadybos, žmogiškųjų santykių, sveikatos ekonomikos, tiesės, pokyčių valdymo žinios bei įgūdžiai (42).
Lietuvoje visuomenės sveikatos vadyba yra integruota į visuomenės sveikatos mokslą ir paprastai visuomenės sveikatos vadybininkai laikomi visuomenės sveikatos specialistais. Jie privalo turėti bendrą supratimą, kaip gyventojams teikti plačią politinę ir kultūrinę pagalbą, siekiant nuolat gerinti visuomenės sveikatą. Turi sugebėti motyvuotai veikti ir padėti žmonėms, organizacijoms, visuomenei ir šalims prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, taip pat skatinti vietinių galimybių panaudojimą. Be to, jie turi drąsiai kovoti su grupėmis, kurių veiksmai žalingi visuomenei (75).
Visuomenės sveikatos specialistų ir vadovų rengimas yra viena iš pagrindinių visuomenės sveikatos mokyklos (bendrąją prasme) funkcijų. Ji atsakinga ne tik už vidurinės grandies visuomenės sveikatos specialistų rengimą, bet pirmiausia – už vadovaujančių specialistų rengimą sveikatos sektoriui. Todėl yra svarbu suteikti platesnes profesines kompetencijas ir neapsiriboti penkiomis tradicinėmis žinių bei įgūdžių sritimis:
1. Epidemiologija. 2. Biostatistika. 3. Aplinkos sveikata.
4. Sveikatos paslaugų vadyba.
5. Socialiniais ir elgsenos modeliais (3, 96).
Todėl, tarptautinių organizacijų lyderių, atstovaujančių visuomenės sveikatos akademinę ir praktinę visuomenę, Taryba pateikia aštuonias kompetencijų sritis:
1. Analitiniai/vertintojo sugebėjimai.
2. Programų planavimo/politikos formavimo sugebėjimai. 3. Bendravimo sugebėjimai.
4. Kultūros įgūdžiai.
5. Darbo su bendruomene sugebėjimai.
6. Pagrindinių visuomenės sveikatos mokslų žinios ir įgūdžiai. 7. Finansų planavimo ir valdymo įgūdžiai.
8. Vadovavimo ir strateginio planavimo kompetencijos (19).
komunikacija, komandos sudarymas, planavimas bei prioritetų nustatymas, taip pat veiklos įvertinimas ir problemų sprendimas. Kompetencijos yra apibrėžiamos kaip elgsenos kompleksas, kurį sudaro: žinios, įgūdžiai ir pažiūros, pasireiškiančios numatant ir įvertinant veiklą. Kompetencijų sferos pavaizduotos 4 paveiksle (87).
4 Pav. Visuomenės sveikatos vadybininko kompetencijos struktūra (87).
Pasak R. K. Lahti (1999), turi būti du pagrindiniai kompetencijų lygiai: organizacinis bei individualus (48). 4 paveiksle išorinis ratas parodo, ką turi atlikti visuomenės sveikatos vadybininkas, kad būtų stipri organizacijos kultūra (vadovavimas, komandos sudarymas, komunikacija), tai labiau atitinka organizacinį lygį. Vidinis ratas pabrėžia pagrindines užduotis, kurias turi atlikti (planuoti ir nustatyti prioritetus, įvertinti veiklą, spręsti iškilusias problemas) vadybininkas. Tai – individualus lygis. Visuomenės sveikatos vadybininkas, būdamas komunikatorius, vadovas ir komandos sudarytojas, sustiprina savo galimybes sėkmingai planuoti veiklą, įvertinti ją, taip pat spręsti problemas, o visa tai padeda įgyvendinti organizacijos tikslus (87).
Vienas iš svarbiausių vadybininko bruožų yra kūrybingumas. Galima net pasirinkti kursą, specialiai parengtą vadybininkų kūrybingumui bei požiūriui „aš galiu“ ugdyti. Išklausius šį kursą, vadybininkai išmoksta visapusiškiau žiūrėti į savo vaidmenį, rizikuoti bei dirbti komandoje (71).
Įvairūs autoriai, asociacijos, universitetai pateikia kompetencijas, būtinas visuomenės sveikatos vadybininkui, asmeniui gaunančiam visuomenės sveikatos magistro laipsnį. Išanalizavus daugelio autorių pateikiamus kompetencijų modelius, struktūras, koncepcijas ir pan., aiškėja, kad kompetencijos, būtinos visuomenės sveikatos vadybininkui, skirtinguose šaltiniuose nurodomos panašios ar netgi tos pačios. Dažniausiai pasikartoja darbo komandoje (70, 87, 106), situacijos vertinimo (70), bendravimo bei nuolatinio tobulėjimo (70, 14) kompetencijos. Pačios kompetencijos kiek skiriasi atsižvelgiant į tai, kas jas turėtų turėti, ar visuomenės sveikatos vadybininkai, dirbantys gydymo įstaigose, ar visuomenės sveikatos vadybininkai, dirbantys visuomenės sveikatos centruose. Jei analizuojamos visuomenės sveikatos centrų vadybininkų kompetencijos, tai dažniau akcentuojamos darbo mažose grupelėse, ryšių palaikymo, nuolatinio tobulėjimo bei situacijos įvertinimo kompetencijos (70). Jei kalbama apie kompetencijas, kurios būtinos dirbantiems gydymo įstaigose, be darbo komandoje, situacijos vertinimo, bendravimo (tiesioginio kontakto) kaip esminių kompetencijų išskiriamos ir konkretesnės – įstatymų žinojimas, sugebėjimas bendradarbiauti su politinėmis organizacijomis (106). Lietuvoje dažniausiai vadovaujamą darbą gydymo įstaigose dirba gydytojai, dažnai turėdami tik medicininį išsilavinimą. Akivaizdu, kad modernėjančiose gydymo įstaigose neužtenka tik gerai išmanyti ligas ir jų priežastis. Vis svarbesnėmis tampa vadybos, žmogiškųjų santykių, taikomųjų finansų, sveikatos ekonomikos, teisės, pokyčių valdymo žinios ir įgūdžiai. Šiuo metu trūksta visuomenės sveikatos vadovų, turinčių įgūdžių suburti partnerius ir koordinuoti įvairių sektorių veiksmus, galinčių nuodugniai ištirti, kaip skirtingi sektoriai ir partneriai galėtų spręsti sveikatos problemas, sugebančių pateikti išsamią informaciją apie visuomenės sveikatos būklę visuomenei, profesionalams ir politikams (75). Pavyzdžiui, Kolumbijos universitete, greta medicininių kompetencijų, yra pateikiamos konkrečiai visuomenės sveikatos lyderiams/administratoriams būtinos kompetencijos:
Aprašyti vadovavimo sistemą (incidentas komandoje/protokolas) nenumatytiems atvejams spręsti.
Perduoti informaciją apie visuomenės sveikatą/padėtį atsakingiems už kritinius atvejus partneriams: kitoms visuomenės sveikatos, sveikatos ir vyriausybės agentūroms. Taip pat įeina lyderiavimas, komandos sudarymas, derybos ir konfliktų sprendimas.
Palaikyti ryšius su kitomis institucijomis.
Garantuoti, kad įstaiga/institucija arba jų visuma turi planą, būtiną kritiniams atvejams, kuris nuolat yra atnaujinamas ir taip pat atsižvelgiama į visuomenę.
Įvertinti kiekvieną atsiliepimą, siekiant nuolatinio tobulėjimo. Garantuoti, kad nėra žinių/įgūdžių spragų (14).
Amerikoje Visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos nariai (ASPH) 2000 metais, siekdami parodyti, kad visuomenės sveikatos magistro laipsnį gaunantys absolventai yra pakankamai kompetentingi, parengė jų galimos veiklos kompetencijų sritis. Rengiant kompetencijas, buvo remiamasi trimis kertiniais aspektais:
1. Studentų lūkesčiai. 2. Darbdavių reikalavimai. 3. Nauda visuomenei (74).
5 paveiksle ASPH sukurtos, visuomenės sveikatos magistro laipsnį gaunančių absolventų veiklos sritys, pavaizduotos kaip kubas, kuris charakterizuoja visuomenės sveikatą. Kiekviena sritis plėtoja tam tikrus gebėjimus, iš ko ir išplaukia Amerikos Visuomenės sveikatos mokyklų asociacijos narių išskirtos kompetencijos.
5 Pav. Visuomenės sveikatos magistro laipsnį turinčių asmenų kompetencijų sritys (74). Autoriai išskyrė tris sritis: įgūdžiai, perspektyvos ir pritaikomumas. Visas šis darbas buvo daromas bendradarbiaujant ir su kitomis institucijomis: kiekvieno asociacijos nario šalyje, fakultete, kuriame jis dirba; organizacijomis, įdarbinančiomis visuomenės sveikatos magistro laipsnį turinčius asmenis ir kitur. Tai dar kartą patvirtina, kad visuomenės sveikatos mokslas yra labai plati šaka, kuri efektyviai gali funkcionuoti tik šios srities darbuotojams bendraujant ir bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais.
minima darbo komandoje svarba. Majamio universitete komandinis darbas yra vienas iš 6 komponentų, kurie sudaro „Universitetinį kokybės modelį“.
6 Pav. Universitetinis kokybės modelis (72).
Šis modelis gali būti taikomas įvairiose universiteto lygiuose (fakultete, katedroje). Išskiriami trys subjektai: vadovavimas, abipusis pasitikėjimas ir darbas komandoje. Kur pastarasis sustiprina bendradarbiavimą kuriant sinergetinį rezultatą, pranokstantį individų lūkesčius. Vadovavimas įtakoja įsivaizduojamos kultūros kokybės viziją ir modeliuoja elgseną susijusią su šia filosofija, o pasitikėjimas remiasi pozityviais lūkesčiais (atvirumu, tvirtumu, užjautimu ir kompetentingumu) tarp profesūros ir kitų darbuotojų. Į šiuos tris subjektus įeina individualūs veiksmai:
• įgaliojimai – leidžiama fakultetui, katedrai patiems daryti sprendimus, t.y. būti savarankiškais, atsakingais ir motyvuotais veikti;
• proceso tobulinimo įgūdžių įgijimas – informacijos apie darbo sistemą analizavimas ir sprendimų priėmimas;
• bendradarbiavimas – atkreipti dėmesį į pasitenkinimą teikiančius darbinius santykius (72).
vadybininkams apie jų kompetencijas oficialiai patvirtinto dar nėra. Net norint užimti tam tikras Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos pavaldžių įstaigų vadovų pareigas visuomenės sveikatos magistro laipsnis yra tik privalumas, palyginus su aukštojo universitetinio teisinio, vadybinio, ekonominio, medicininio, odontologijos, farmacijos, slaugos ir atitinkamo ar jam prilyginto magistro kvalifikacinio laipsnio būtinumu. Baigę VSV programą, prašymą vadovo pareigoms užimti gali teikti turėdami dviejų metų patirtį, kitu atveju reikalaujama trejų metų patirties (102). Norint užimti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovo pareigas, visuomenės sveikatos magistro laipsnis, būtent visuomenės sveikatos vadybos programa, taip pat nėra privaloma (66). Norint užimti sveikatos priežiūros įstaigos laikinojo administratoriaus pareigas yra būtinas aukštasis medicinos, teisinis, vadybos ar ekonominis išsilavinimas (65). Čia taip pat nėra privaloma turėti visuomenės sveikatos magistro (visuomenės sveikatos vadybos) laipsnį.
Neužtenka tik pripažinti visuomenės sveikatos vadybininkų svarbą sveikatos sistemoje. Turėtų būti įvardintos konkrečios jų pareigybės bei jiems būtinos kompetencijos.
1.3.3. Kompetencijų vertinimas
„Vertinimas švietimo srityje suvokiamas procesas, kurio metu gaunami ir vertinami patvirtinimai apie asmens mokymąsi, pasiekimus, kompetencijas“. Iš to yra padaromas sprendimas apie asmens kokybę ir lygį, kuriuo jis veikia (53). Siekiant išsiaiškinti įgytas kompetencijas bei norint jas vertinti G. A. Straka (2005) siūlo remtis „vertinimo trikampiu“:
7 Pav.Vertinimo trikampis (95).
Kompetencijos apima žinių ir gebėjimų derinį, kurį tiesiogiai stebėti yra neįmanoma. Stebėjimo objektu gali būti elgsena, užduočių sprendimai arba veiklos produktai. Jie tarsi indikatoriai, pagal kuriuos galima spręsti apie turimas kompetencijas, kurių tiesiogiai niekas iš šalies stebėti negali. Interpretacija – taisyklės, kuriomis remiantis galima daryti išvadas apie turimas kompetencijas.
VERTINIMAS
KOMPETENCIJOS INTERPRETACIJA
