FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
Karolina Šliogerytė
DALIJIMASIS RECEPTINIAIS VAISTAIS: FARMACIJOS
STUDENTŲ PATIRČIŲ TYRIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. Jonas Grincevičius (2015/2016) lekt. Jurgita Daukšienė (2016/2017)
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis ___________________________
parašas, data (metai, mėnuo, diena)
DALIJIMASIS RECEPTINIAIS VAISTAIS: FARMACIJOS STUDENTŲ PATIRČIŲ TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
lektorė Jurgita Daukšienė _______________________
parašas, data (metai, mėnuo, diena)
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė Karolina Šliogerytė ____________________________ ____________________________ parašas, data (metai, mėnuo, diena) parašas, data (metai, mėnuo,diena)
TURINYS
SANTRAUKA... 4 SUMMARY ...5 SANTRUMPOS ...7 SĄVOKOS ...8 ĮVADAS ...9DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Dalijimosi receptiniais vaistais problema...12
1.2. Racionalus vaistų vartojimas...14
1.3. Neracionalaus receptinių vaistų vartojimo priežastys...16
2. TYRIMO METODIKA ...20 2.1. Tyrimo planavimas ...20 2.2. Tyrimo metodai ...20 2.3. Tyrimo instrumentas ...20 2.4. Tyrimo dalyviai ...23 2.5. Tyrimo eiga ...23
2.6. Etiniai tyrimo aspektai ...24
3. REZULTATŲ APŽVALGA ...25 4. REZULTATŲ APTARIMAS ...35 5. IŠVADOS ...38 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...39 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...40 PRIEDAI ...44
SANTRAUKA
K.Šliogerytės magistro baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas doc. Jonas Grincevičius(2015/2016), lekt. Jurgita Daukšienė (2016/2017); Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Farmacijos fakultetas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. -Kaunas.
Magistrinio darbo tema: DALIJIMASIS RECEPTINIAIS VAISTAIS: FARMACIJOS
STUDENTŲ PATIRČIŲ TYRIMAS
Tikslas: ištirti dalijimosi receptiniais vaistais tarp LSMU Farmacijos fakulteto studentų
patirtis.
Tyrimo metodai: tyrimo metu taikytas empirinis kokybinis metodas. Duomenų rinkimui
naudotas struktūrizuotas interviu, kurį sudarė 25 atviri klausimai. Buvo apklausti 25 LSMU Farmacijos fakulteto studentai. Tyrimas vykdytas nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. Gauti duomenys analizuoti turinio analizės metodu.
Rezultatai: atlikus tyrimo analizę nustatyta, kad beveik visi apklausti LSMU Farmacijos
fakulteto studentai dalijasi vaistais. Dažniausiai dalijasi vaistais nuo skausmo, antibiotikais ir kontraceptikais. Pagrindines vaistų dalijimosi priežastis įvardija pinigų stygių ir didelę vaistų kainą. Dažniausiai vaistus skolinasi iš šeimos narių ar draugų. Ne visi žmonės perka vaistus vaistinėse, kai kurie įsigyja turguose ar elektroninėse parduotuvėse. 1 kurso LSMU Farmacijos fakulteto studentai teigia, kad jų žinios šiuo klausimu yra paviršutiniškos, kai tuo tarpu 5 kurso studentų atsakymuose pastebima didesnė motyvacija vaistų dalijimosi problemos sprendime.
Išvados: 1. Atlikus kokybinio tyrimo analizę nustatyta, jog visi apklausti studentai įvardija,
kad dalijasi vaistais. Dažniausiai tai yra vaistai nuo skausmo arba receptiniai vaistai: antibiotikai ar kontraceptikai. Pagrindines vaistų dalijimosi priežastis įvardija pinigų stygių, didelę vaistų kainą, kai kurie nurodė ir gyvenamąją vietą. Dažniausiai dalijasi tarp šeimos narių arba draugų. Vaistus įsigyja ne tik vaistinėse, bet ir turguose ar internetiniuose puslapiuose.
2. 1 kurso LSMU Farmacijos fakulteto studentai pripažįsta, jog yra mažai įsigilinę į dalijimosi vaistais problemą, jų žinios yra paviršutiniškos. 5 kurso studentai yra labiau motyvuoti šiuo klausimu. Jie teigia, kad farmacijos specialistas privalo kovoti su šia problema, informuoti žmones ir neleisti jai plisti.
3. Visi apklausti studentai įvardija, jog yra didelis pavojus vartoti vaistą įsigytą ne vaistinėje. Kiekvienas vaistas veikia skirtingai ir sunku įvertinti jo poveikį kiekvienam žmogui. Galimas stiprus šalutinis poveikis, kadangi dažniausiai vaistais dalijasi be informacinio lapelio ar netgi su pasibaigusio galiojimo laiku.
SUMMARY
K.Šliogeryte`s master thesis. Master thesis supervisor associate professor Jonas Grincevičius (2015/2016), lecturer J. Daukšienė(2016/2017); Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Pharmaceutical technology and Social pharmacy department. – Kaunas.
Master thesis: prescription medicine sharing experience among pharmacy students.
The aim: to evaluate LUHS Pharmacy faculty students` experience in prescription drugs`
sharing.
Methods: empirical qualitative method was used in this research. Structured interview was
used to collect the data. Structured interview has 25 open questions. 25 LUHS Pharmacy faculty students were questioned. Research was held from 2016 November till 2017 April. Research data was analysed by analyzes method.
Results: after research analysis was made it was identified that almost all LUHS Pharmacy
faculty students were sharing prescription drugs. Mostly drugs from pain, antibiotics and contraceptives are being shared. Students indicated that drugs are being shared due to money lack, high drugs` prices. Usually drugs are being borrowed from relatives and friends. Not all buy drugs in pharmacies some of people from the research indicated that they buy drugs in different markets or in the internet shops. 1st course students stated that their knowledge about drugs` sharing is poor meanwile it was noticed that 5th course students have higher motivation to solve drugs` sharing problem.
Conclusions: 1. After quality research analysis was made it was identified that all students
who participated in the research were sharing drugs. Most commom drugs that are being shared are drugs againts pain or non prescription drugs like antibiotics and contraceptives. Lack of money, high drugs` prices and living location are the most frequent reasons for drugs` sharing. Usually drugs ar being shared among family members and friends.
2. 1st course LSMU Pharmacy faculty students admitted that they lack knowledge and information due to drugs` sharing problem. Meanwile 5th course students are more motivated to solve drugs` sharing issue. They stated that pharmacy specialsits should have obligation to solve drugs` sharing problem, educate people and prevent from wider problem spreading.
3. Newertheless students indicated that there is a high risk to purchase drugs not in the pharmacy shops. Each drug has its own impact to person health and it is hard to evaluate this impact. Since drugs are being shared without any leaflet or even expired there is a high risk of side effects.
PADĖKA
Už konsultacijas ir nuoširdžią pagalbą noriu padėkoti magistrinio darbo vadovams: lekt. Jurgitai Daukšienei ir doc. Jonui Grincevičiui, bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros darbuotojams.
SANTRUMPOS
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija;
EBK –Europos Bendrijų komisija;
NVNU - nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo; JAV- Jungtinės Amerikos Valstijos;
WHO – World Health Organization – Pasaulinė sveikatos organizacija; NRV –nepageidaujamareakcija į vaistus.
SĄVOKOS
Dalijimasis vaistais – viena iš neracionalus vaisto vartojimo priežasčių, kurios metu vaistais
dalijamasi su kitais žmonėmis, be farmacijos specialistų žinios.
Farmacijos specialistas - vaistininkas, farmakotechnikas ir kitas farmacijos studijas baigęs
asmuo, kurio įgyta kvalifikacija nustatyta tvarka prilyginama vaistininko ar farmakotechniko profesinei kvalifikacijai.
Farmacijos studentas – asmuo, studijuojantis farmacijos specialybės studijas. Kontraceptiniai vaistai– priemonė, apsauganti nuo nepageidaujamo nėštumo. Namų vaistinėlė – vieta namuose, kurioje talpinama visi vaistai, esantys namuose.
Nepageidaujama reakcija - nenorimas neigiamas žmogaus organizmo atsakas į vaistinį
preparatą.
Neracionalus vaistų vartojimas – vaistų vartojimas, nesilaikant rekomendacijų ir sveikatos
normų.
Nereceptinis vaistinis preparatas – pirkėjui parduodami vaistai, kuriems nereikia recepto ar
vaistininko rekomendacijos.
Netinkama savigyda – netinkamas savigydos taikymas. Polifarmacija – didelio vaistų kiekio vartojimas vienu metu.
Racionalus vaistų vartojimas – sveikatos normas ir rekomendacijas atitinkantis vaistų
vartojimas.
Receptinis vaistinis preparatas – vaistinis preparatas, kurio priskyrimą šiai vaistinių
preparatų grupei patvirtina Valstybinėvaistų kontrolės tarnyba arba Europos vaistų agentūra.
Receptinis vaistinis preparatas – pirkėjuiparduodamivaistai,kuriemsreikiarecepto.
Savigyda- gyventojo gydymasis savo nuožiūra pasirinktais nereceptiniais vaistiniais
preparatais.
Tinkama savigyda-savigyda kartu su tinkama higiena, mityba, sveiku gyvenimo būdu ir
sąlygomis.
Utilizacija - ko nors iki tol nenaudingo (beverčio, nereikalingo) panaudojimas.
Vaistai nuo uždegimo- plačiausiai ir dažniausiai vartojami vaistai uždegimui ir skausmui
malšinti.
ĮVADAS
Dalijimasis receptiniais vaistais yra neracionalaus vaistų vartojimo dalis, didinantis neteisingo vartojimo, nepageidaujamų reakcijų į vaistą riziką. Receptinius vaistus vartojant pagal paskirtį, šie pagerina sveikatą, gyvenimo kokybę, bet kai vaistais piktnaudžiaujama, jie gali pakenkti. Pavyzdžiui, piktnaudžiaujant tam tikrais receptiniais stimuliuojamaisiais vaistais gali ištikti širdies priepuolis arba prasidėti traukuliai. Kiti vaistai gali sulėtinti kvėpavimą, o galiausiai tapti ir mirties priežastimi, be to, pakenkti, jei vartojami kartu su kitais vaistais arba svaigalais[1].
Racionalaus vaistų vartojimo skatinimas yra viena iš efektyviausių priemonių optimizuoti sveikatos sektoriaus kaštus bei gerinti sveikatos rodiklius. Racionalaus vaistų vartojimo skatinimas daugelyje šalių yra vienas iš esminių nacionalinių vaistų politikos priemonių[2].
Receptiniai vaistai tai vaistų grupė, kuri išrašoma gydytojo, gydant tik konkretaus žmogaus ligą. Šiuos vaistus pagal žmogaus nusiskundimus, ligos simptomus gali išrašyti tik jį gydantis ir prižiūrintis gydytojas. Dažniausiai receptinių vaistų poveikis yra didesnis nei nereceptinių vaistų.
Receptiniai vaistai yra visuotinai populiarūs, nemaža dalis įsigytų receptinių vaistų yra suvartojama, tačiau nemaža dalis jųlieka ir žmogaus nesuvartoti. Tuomet iškyla klausimas ką daryti su atlikusiais, nereikalingais, nesuvartotais vaistais. Remiantis PSO atliktais vaistų utilizavimo tyrimų duomenimis, dėl blogos ekonominės situacijos, vis dažniau iškyla receptinių vaistų dalijimosi problema[3].
A. Gascoyne su kolegomis atlikę tyrimus nustatė, kad daugiausiai dalijasi nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU), antibiotikais, kontraceptikais, vaistais nuo alergijos ir inhaliaciniais vaistais. Taip pat, dažnai dalijamasi vaistais kraujospūdžiui reguliuoti, cholesteroliui mažinti, širdies darbui gerinti[4].
Dažniausiai receptinius vaistus skolinasi iš giminaičių, draugų, kolegų. Skolindami vaistą žmonės kartu duoda ir vaisto informacinį lapelį, tačiau vis dažniau pasitaiko, kad informacija perduodama žodžiu[5]. Kyla dar didesnė rizika dėl pateiktos informacijos tikslingumo.
Dalijimosi receptiniais vaistais problema yra paplitusi tarp įvairaus amžiaus grupių ar net kultūrų. R. Goldsworthy ir C. Mayhorn, apklausę 594 paauglius, nustatė, jog vienas iš penkių paauglių yra dalinęsis receptiniais vaistais [6]. Naujojoje Zelandijoje atlikti tyrimai parodė, jog net 55 proc. apklaustų suaugusiųjųpripažįsta, kad skolinosi receptinius vaistus [4].
Darbo tema yra nauja ir originali. Pasaulyje neracionalaus vaistų vartojimo problemos tyrimų yra atlikta, tačiau Lietuvoje šis vaistų vartojimo aspektasdar nebuvo išsamiai tyrinėtas. Apžvelgus Lietuvoje atliktus mokslinius darbus, galima pastebėti tendenciją, kad daugiausiai yra
analizuojamivaistų likučių utilizavimo klausimai. Pasigendama mokslinių tyrimų, kuriuose būtų analizuojama receptinių vaistų dalijimosi problemą. Šį klausimą šiek tiek palietė ir analizavo J. Kruopienė ir J. Dvarionienė. Jos iškėlė vaistų likučių egzistavimo klausimą visuomenėje ir analizavo, kaip žmonės elgiasi su vaistų likučiais. Vienas iš būdų, kas daroma su nepanaudotais vaistais, buvo paminėtas dalijimąsis vaistais[7].
Šiuo tyrimu siekiama įvertinti LSMU Farmacijos fakultete studijuojančių studentų požiūrį į receptinių vaistų dalijimąsi. Kyla klausimas ar studentai pasirinkę farmacijos studijas yra patys motyvuoti nesidalinti receptiniais vaistais. Analizuojant tyrimo duomenis, bus atskleidžiamas studentų požiūris į dalijimosi receptiniais vaistais keliamą riziką ir jos reikšmingumo vertinimą. Bus pateikiamos rekomendacijos dalijimosi receptiniais vaistais, švietimo klausimais.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: ištirti dalijimosi receptiniais vaistais tarp LSMU Farmacijos fakulteto studentų
patirtis.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti LSMU Farmacijos fakulteto studentų dalijimosi receptiniais vaistais priežastis. 2. Įvertinti LSMU Farmacijos fakulteto studentų požiūrį į galimą dalijimosi receptiniais
vaistais riziką.
3. Atskleisti LSMU Farmacijos fakulteto studentų nuomonę apie dalijimosi receptiniais vaistais pavojų.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dalijimosi receptiniais vaistais problema
Dalijimasis receptiniais vaistais kelią didelį susirūpinimą dėl visuomenės sveikatos, pirmiausia dėl neigiamų padarinių vartojant vaistus. Dalijimosi vaistais pasekmės gali būti: nenumatytas šalutinis poveikis, įvairios komplikacijos dėl neteisingo vartojimo, vaistų sąveikos. Daugelis pacientų, vartodami receptinius vaistus, nežino jų galimo šalutinio poveikio. Vartodami vaistą jie nepastebi ar net ignoruoja šalutinį poveikį.Daljantis receptiniais vaistais galima padaryti kitam daug žalos dėl atsiradusio šalutinio poveikio netikus vaistui[8]. L. Sorensen su kolegomis tirdami dalijimosi vaistais problemą teigia, kadpatekę į suaugusio žmogaus organizmą cheminiai vaistai pakeičia biocheminę organizmo būklę. Statistika rodo, jog netinkamas vaistų vartojimas lemia apie 35–40 proc. visų mirčių. Neretai greičiau mirštama ne nuo ligos, bet nuo medikamentų šalutinio poveikio, todėl dalijimosi vaistais problema yra labai pavojinga [9].
Dalijimasis vaistais kelia ypač daug nerimo reproduktyvaus amžiaus moterims, nes galimas teratogeninis poveikis. Moterys, kurios skolinasi receptinius vaistus, tikėtina, gauna mažiau informacijos apie teratogeninį poveikį neštumo metu. E. Petersen ir kolegų straipsnyje aprašyta, jog skirtingai nuo suaugusio žmogaus organizmo, kūdikio organizmas ne visada gali susidoroti su biocheminiais pokyčiais, kurie atsiranda, mamai išgėrus vaistų. Pasekmės gali būti negrįžtamos: genų, ląstelių, chromosomų pokyčiai[10].Kai kurie vaistai gali paveikti nėštumo eigą, sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, pakenkti vaisiaus vystymuisi, todėl gali atsirasti įgimtų anomalijų, cerebrinis paralyžius arba kūdikis gali gimti negyvas. Manoma, kad dėl netinkamų vaistų vartojimo nėštumo metu įvyksta apie 1 proc. apsigimimų[11].
Dalijantis vaistais nesusimąstoma, kad jie skirti konkrečiam žmogui gydyti( atitinkamą ligą), nes gydytojas skirdamas receptinį vaistą, atsižvelgia įpaciento amžių, svorį, socialinę padėtį ir ligas. Žmonės dalinasi vaistais nepagalvodami, kiek gali padaryti žalos kito sveikatai, nes kiekvienas vaistas mūsų organizmą veikia vis kitaip[12]. Atlikusios įvairių tyrimų analizę J. Ellis ir J. Mullin nustatė, kad daugiausia žmonės dalijasi vaistais su savo šeimos nariais norėdami padėti šiems pritrūkus vaistų, turėdami nebevartojamus vaistus ar tiesiog nori duoti tiems, kurie neturi galimybės vaistų įsigyti. Jų teigimu, žmonės dalindamiesi vaistais, mano darantys gera, nors iš tiesų tai veikia priešingai [13].
Vaistais dalijasi įvairaus amžiaus grupės pradedant moksleiviais, studentais ir baigiant brandaus amžiaus žmonėmis [14]. Anglijos mokyklose apklausus mokines nuo 9 iki 18
metų,išsiaiškinta, kad net 19 proc. moksleivių yra dalijęsi vaistais[15]. Apklausus Anglijos kolegijos studentus nustatyta, kad net 73 proc.apklausoje dalyvavusių studentų dalijasi vaistais su šeimos nariais, bendramoksliais ar draugais [16]. E. Goulding su kolegomis atliko tyrimą Airijos kolegijoje, 59 proc.apklaustų studentų atsakė, jog dalijosi vaistais [17].
Receptinį vaistą gydytojas išrašo įvertinęs kiekvieno paciento sveikatos būklę. Todėl dalijantis vaistais didėja galimybė dar labiau pakenkti kitam, o ne padėti. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis daugiausia žmonės dalijasi vaistais nuo alergijos, NVNU, kontraceptikais ir antibiotikais. Tai yra paplitę daugumoje ES šalių [18]. Dažniausiai žmonės įvardija, kad vaistais dalijasi dėl lėšų stygiaus, laiko trūkumo kreiptis į gydymo įstaigą; taupymo [19].
Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vaistų perkama keturis kartus mažiau, tačiau kiekvienais metais Lietuvoje vaistų nuperkama vis daugiau.Valstybinės vaistų kontrolės tarnybai (VVKT) atlikus parduotų vaistinių preparatų pakuočių analizę, nustatyta, kad 2016 metais parduota beveik 74 mln. vaistų pakuočių. Iš jų 61 proc. buvo receptiniai, o 39 proc. - nereceptiniai vaistiniai preparatai. VVKT duomenimis, daugiausia buvo vartojama širdies ir kraujagyslių, taip pat nervų sistemą veikiančių vaistų, raminamųjų, antidepresantų, taip pat - virškinimo traktą bei metabolizmą veikiančių vaistų, ypač diabetui gydyti, vaistų nuo ligų, susijusių su padidėjusiu rūgštingumu [20].
Remiantis tyrimais, lietuviai dažniausiai patys sprendžia, kokius vaistus vartoti, nesitaria nei su gydytoju, nei su vaistininku, nevengia vaistų pirkti turguose, vartoja pasenusius vaistus, dažnas pasikliauja tik vaistų reklama ar skolinasi vaistus iš artimų žmonių. J. Daukšienė (2015) Lietuvos vaistinėse atlikusi tyrimą ir apklaususi pirkėjus, išsiaiškino, kad beveik pusė respondentų sunegalavę stengiasi gydytis patys ar pasitardami su namiškiais. Tik vienas iš penkių apklaustųjų pasikonsultuoja su vaistininku ir tik trečdalis linkę pirmiausia paklausyti gydytojo patarimo. Tyrimas atskleidė, kad kasdien vaistus vartoja 52 proc. 18–85 metų respondentų ir net 36 proc. ne visuomet vadovaujasi vaistų tinkamo vartojimo nuorodomis, taip pat net 58 proc. respondentų teigia, jog dažnai vaistus skolinasi iš šeimos narių ar draugų [21].
Visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva, vaistų vartojimas nepriklauso nuo amžiaus grupės. P. Žukauskas su kolegomis atliko tyrimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakultete ir nustatė, jog apie 50 proc. studentų neracionaliai vartoja ir netinkamai laiko vaistus. Dažniausiai jie būna laikomi ir suvartojami ilgiau nei leidžia galiojimo laikas. Taip pat studentai teigia, jog dažnai gydosi patys ir geria vaistus nesusipažinę su šalutiniu jų poveikiu, pasiskolina iš draugų ar šeimos narių ir patys skolina kitiems [22].
M. Giniotis apklausė Šiaulių universiteto studentus ir nustatė, dauguma studentų neskaito vaistų informacinio lapelio, nes jiems ir taip viskas aišku, tik kartais yra linkę klausti vaistininko apie
vaistų vartojimą. Anot tiriamųjų, vaistininkai visada arba dažnai, suprantamai paaiškina kaip taisyklingai vartoti vaistus. Dauguma studentų teigė, kokį vaistą pirkti, jiems apsispręsti padeda internete perskaitytos rekomendacijos arba jie vadovaujasi ankstesne teigiama patirtimi vartojant tą patį vaistą[23].
Itin opi problema pasaulyje, kartu ir Lietuvoje, netinkamas ir per didelis antibiotikų vartojimas. N. Kondrotienė atliko tyrimą su žmonėmis, kuriems buvo paskirti antibiotikai gydymuisi, ji nustatė, jog 31 proc. pacientų paskirtus antimikrobinius vaistus vartojo nedrausmingai. Pagrindinė priežastis - žinių trūkumas ir nesikonsultavimas su gydytoju [24].
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulyje pasireiškia neracionalaus vaistų vartojimo problema, rezultatas – įvairūs sveikatos sutrikimai. Tokio reiškinio priežastys yra polifarmacija, netinkamas vaistų vartojimas, vaistų vartojimo informacijos nepaisymas, reklaminės informacijos perteklius. Viena iš neracionalaus vaistų vartojimo problemų yra dalijimasis vaistais. Vaistais dalijasi įvairių amžiaus grupių atstovai visose pasaulio šalyse. Dažniausiai dalijasi NVNU, kontraceptikais ir antibiotikais. Lietuvoje apibendrintų tyrimų nepateikiama, farmacijos straipsniuose tik teigiama, jog Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja.Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vaistų vartojimo mastas auga kasmet. Nemažai žmonių neracionaliai vartoja vaistus, ir tai nepriklauso nuo jų amžiaus. Daugelis stengiasi vaistus vartoti savavališkai, nepasitariant su gydytoju ar vaistininku, vaistus skolinasi iš draugų, nesigilina į vaistų vartojimo rekomendacijas. Itin opi problema išlieka antibiotikų neracionalus vartojimas.
1.2.
Racionalus vaistų vartojimas
Racionalaus vaistų vartojimo taisyklėsnumato, kad pacientas gautų jo klinikinėms reikmėms reikalingus vaistinius preparatus nustatant dozes, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, reikalingą gydymo kursą mažiausia jo valstybėje galima kaina [25]. Tai reiškia, kad vaistiniai preparatai turi būti vartojami tik tuomet, kai tai reikalinga, saugiai, tinkamu būdu ir ekonomiškai naudingiausia (pigiausia) pacientui kaina.
Racionalaus vaistų vartojimo problema buvo iškelta 1985 metais PSO konferencijos Nairobyje (Kenija) metu. Per konferenciją taip pat buvo patvirtinti racionalaus receptinių vaistinių preparatų vartojimo principai ir apibrėžimas. Iki šiol visame pasaulyje yra laikomasi šių normatyvų [26].
Minėtoje konferencijoje buvo dar išsamiau apibrėžtas racionalus receptinių vaistinių preparatų vartojimas; joje farmacijos ekspertai teigė, kad racionalus vaistinių preparatų vartojimas yra
suprantamas kaip kokybiškų, saugių ir efektyvių vaistinių preparatų skyrimas pacientui tada, kai jam jų reikia, atsižvelgiant į jo klinikines savybes; skiriama tokiomis dozėmis, kurios atitinka paciento individualius poreikius, atitinkamam periodui bei tinkamu laiku, ir mažiausia kaina. Tai ypač svarbu, kai skiriami receptiniai vaistai [27].
Racionalaus vaistų vartojimo principai pagal PSO:
• tinkama indikacija – sprendimas vartoti vaistą (-us) turi būti medicinos požiūriu pagrįstas, gydymas šiuo vaistu turi būti efektyvus ir saugus (vaistai skiriami pagal registruotas indikacijas) bei paskirtas laiku;
• tinkamas vaistas – vaistas pasirenkamas pagal jo efektyvumą, saugumą, tinkamumą ir prieinamumą;
• tinkamas pacientas – vaistas yra priimtinas pacientui, kai nėra kontraindikacijų ir nepageidaujamų reiškinių tikimybė yra minimali;
• tinkama informacija – pacientui turėtų būti suteikiama aktuali, tiksli ir aiški informacija apie jo būklę ir paskirtą vaistą;
• tinkama stebėsena – turi būti tinkamai atliekamas numatyto (laukto) ir netikėto gydymo vaistais poveikio (efekto) monitoringas [26].
L. Terry su kolegomis teigia, kad racionaliam receptinių vaistų vartojimui reikalinga objektyvi, subalansuota, aktuali ir nepriklausoma informacija, kurioje būtų galima rasti atsakymus apie esminius kriterijus: vaistų efektyvumą, saugumą ir kokybę. Racionalaus receptinių vaistų vartojimo ciklas turi susidėti iš 3 stadijų: tinkamo vaistų parinkimo, tinkamo vaistų išdavimo, tinkamo vaistų vartojimo [28].
Tai reiškia, kad vaistai turi būti vartojami tik tuomet, kai tai reikalinga, saugiai ir tinkamu būdu. Lyginant įvairias pasaulio ūkio šakas, farmacinė pramonė, gaminanti vaistus ir tiekianti juos sveikatos apsaugos reikmėms, gauna patį didžiausią pelną. Vaistų diegimui, reklamai ir jų realizavimui panaudojamos milžiniškos lėšos, tai iškreipia vaistų vartojimo rinką, skatina vaistų vartojimą net ir tuomet, kai to nereikia.
N. Barber nuomone, racionaliai skiriant vaistus turi būti siekiama ne tik padidinti vaistų terapinį efektyvumą klinikinėje praktikoje, sumažinti žalą, išvengti nereikalingo ribotų sveikatos sektoriaus lėšų naudojimo, bet ir atsižvelgti į paciento lūkesčius [29].
Pažymėtina, kad nė vienas Lietuvos Respublikos teisės aktas nepateikia apibrėžimo, kas yra racionalus vaistinių preparatų vartojimas [30]. Analizuojant vaistų suvartojimo mastą Lietuvoje, vaistų rinka sudaro 50 proc. bendro sveikatos biudžeto. Tai nepalanki proporcija, rodanti, kad labai daug sveikatos problemų stengiamasi spręsti vaistais. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse išlaidos vaistams sudaro apie 10 proc. tų šalių sveikatos biudžeto [31].
Tačiau, kaip teigia DW. Kaufman, racionalus vaistinių preparatų skyrimas ir vartojimas šiandien dažnai yra išimtis, o ne taisyklė. Remiantis PSO statistiniais duomenimis, pateikiami sukrečiantys faktai: daugiau nei 50 proc. receptinių vaistinių preparatų yra paskirti netinkamai, dar pusė pacientų paskirtus vaistinius preparatus vartoja netinkamai. Jų nuomone, receptinių vaistinių preparatų vartojimas iš esmės priklauso nuo juos skiriančių gydytojų, todėl kaip išeitį iš padėties, skatinant racionalų vaistinių preparatų vartojimą, autoriai mato gydytojo (teikiamoje farmacinėje paslaugoje ir farmacinėje rūpyboje) kompetenciją [32].
Apibendrinant įvairių autorių mintis, galima teigti, kad racionalus receptinių vaistinių preparatų vartojimas yra kokybiškų, saugių ir efektyvių vaistinių preparatų skyrimas pacientui tik tada, kai jam jų reikia, nustatant dozes, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, reikalingam gydymo kursui, atitinkamam periodui ir tinkamu laiku, mažiausia jo valstybėje galima kaina. Šiame procese privalo dalyvauti gydytojas, jis turi naudotis duomenų bazėmis, kuriose būtų sukaupta patikima informacija apie receptinius vaistinius preparatus, turi stengtis, kad sumažėtų piktnaudžiavimas ir netinkamas receptinių vaistinių preparatų vartojimas. Atsižvelgiant į teisės aktais suteiktų įgaliojimų farmacijos specialistams ribas, gydytojas daugiausia gali nulemti receptinių vaistinių preparatų skyrimą ir vartojimą. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, vis dažniau pasitaiko neracionalaus receptinių vaistų vartojimo atvejų.
1.3. Neracionalaus receptinių vaistų vartojimo priežastys
R. Goldsworthy su kolegomis nustatė ir išskyrė svarbiausius veiksnius, lemiančius neracionalų receptinių vaistų vartojimą. Paaiškėjo, kad tam įtakos turi ir patys pacientai, kurie remiasi klaidinga informacija, apgaulingu savo įsitikinimu ir negebėjimu suprasti sveikatos problemos bei jos gydymo būdų. Savo ruožtu medikai prie neracionalaus vaistų vartojimo gali prisidėti neturėdami pakankamai informacijos apie ligą ar medikamentus, stokodami žinių, nepajėgdami atsispirti sunkių ligonių spaudimui [33].
Taip pat neracionalios farmakoterapijos priežastims priskiriama polifarmacija, klinikinių indikacijų nurodymų nesilaikymas, informacijos apie vaistus perteklius, netinkamas antibiotikų vartojimas, gydytojo nurodymų nesilaikymas (1 lentelė).
1 lentelė. Neracionalaus receptinių vaistų vartojimo priežastys (sudaryta autorės, remiantis [34], [35], [36] šaltiniais
Neracionalaus receptinių vaistų vartojimo priežastys
Paaiškinimas
Polifarmacija Reiškinys, kai vienu metu pacientas yra gydomas daugiau nei penkiais vaistais.
Klinikinių indikacijų nurodymų nesilaikymas Vaistų informaciniame lapelyje nurodytų rekomendacijų nesilaikymas vartojant vaistą. Informacijos apie vaistus perteklius Neracionali savigyda dėl informacijos apie vaistus
pertekliaus.
Netinkamas antibiotikų vartojimas Dažnai antibiotikai vartojami netinkamomis dozėmis, ne bakterinėms infekcijoms gydyti. Gydytojo nurodymų nesilaikymas Gydytojo rekomendacijų nesilaikymas vartojant
vaistą.
Netinkama savigyda Dažnai neišanalizavus situacijos iki galo, pasiskiriamas savavališkas gydymas.
Be ekonominių nuostolių, dėl netinkamos farmakoterapijos blogėja terapijos kokybė (dėl to auga sergamumas bei mirtingumas), didėja šalutinių reiškinių tikimybė, mažėja paciento pasitikėjimas gydytoju [37].
Nustatyta, kad neracionalus vaistų vartojimas yra paplitęs tose šalyse, kuriose nėra vykdoma vaistų vartojimo stebėsena bei tiriamas vaistų suvartojimas [38].
Polifarmacija tai vyresnio amžiaus pacientų gydymo vaistais problema, atsirandanti dėl fiziologinių pokyčių, didėjančio sergamumo lėtinėmis ligomis. Šias gydymo problemas nagrinėja geriatrijos mokslas. Nustatyta, kad Jungtinėje Karalystėje apie 10 proc. vyresnio nei 65 m. amžiaus pacientų vienu metu yra gydomi 5 ar daugiau vaistų [39]. Austrijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad net 58,4 proc. visų slaugos ligoninėje gydomų vyresnių nei 75 m. amžiaus pacientų yra gydomi 6 ir daugiau vaistų [40].
Per daug vaistų gali būti vartojama ir dėl to, kad jų skiriama be reikalo( pvz., antibiotikų skyrimas kvėpavimo takų virusinėms ligoms gydyti ar protono siurblio inhibitorių skyrimas nespecifinei dispepsijai gydyti). Polifarmacija padidina netinkamo vaisto skyrimo tikimybę. Tai veiksnys, galintis lemti šalutinių organizmo reakcijų pasireiškimą bei nereguliaraus vaistų vartojimo skatinimą [41].
Populiacijoje gydytojo nurodymų nesilaikymas varijuoja plačiai – nuo 10 proc. iki 92 proc. Dažniausiai jis būna tarp 30 ir 60 proc. [35]. M. Zyczynski ir K. Coyne nustatė, jog besivystančiose šalyse gydytojo nurodymų paisoma prasčiau [42].
Skirto gydymo režimo nesilaikymas – labai reikšminga ir paplitusi visame pasaulyje problema. Priežastys, kodėl pacientai netinkamai vartoja medikamentus, gali būti kilusios dėl sveikatos priežiūros specialisto darbo( pvz., gydytojas neinformuoja paciento apie tinkamą vaisto vartojimą), dėl paties paciento požiūrio( pvz., sergantysis pamiršta apie reikiamų vaistų vartojimą) ir dėl paties vaisto poveikio( pvz., vaistas yra netinkamas pacientui)[43].
Viena iš dažniausiai pasireiškiančių režimo nesilaikymo priežasčių yra ta, kad pacientai neretai užmiršta išgerti reikiamus vaistus. Galima išskirti du medikamentų vartojimo režimo nesilaikymo tipus. Vienas iš jų pasireiškia tada, kai pacientas bando sekti gydytojo nurodymus, tačiau dėl tam tikrų priežasčių jis negali laikytis visų būtinų instrukcijų. Kito tipo vaistų vartojimo režimo nesilaikymas pasireiškia tada, kai pacientas, veikiamas tam tikrų aplinkybių ar įsitikinimų, savo noru pasirenka nesilaikyti duotų vartojimo instrukcijų, kurias skyrė sveikatos priežiūros specialistas [44].
Ilgalaikio režimo metu gydytojų nurodymų nesilaikoma sergant beveik visomis ligomis. Visgi, galutinis rezultatas pasireiškia panašiai – sumažėja gydytojo gebėjimas padėti pacientui, apsunkinama gydymo eiga ir pasireiškia prasti terapiniai gydymo rezultatai. Savigydos pasirinkimą gali lemti daugelis veiksnių, tokių kaip paciento amžius, išsilavinimas, turimos medicininės žinios apie ligą bei pačios ligos suvokimas [45].
Vaistų rinka Lietuvoje sudaro apie 50 proc. bendro sveikatos biudžeto, o išsivysčiusiose
šalyse šios išlaidos tesudaro apie 7-30 proc. tų šalių sveikatos biudžeto, besivystančiose šalyse – 24 - 60 proc. Tai rodo, kad labai daug sveikatos problemų stengiamasi spręsti vaistais. Griežta racionalaus
vaistų vartojimo politika padėtų taupyti šias lėšas ir panaudoti jas svarbiausioms reikmėms [36].
Vaistų reklama gali būti naudinga, nes atkreipia žmonių dėmesį į naujai išrastus vaistus ligoms gydyti, primena anksčiau pritaikytus vaistus vienokioms ar kitokioms negalėms gydyti. J. Billups su kolegomis primena, jog vaistų reklamos daro ir nemenką žalą:
1. Stengiamasi įtikinti žmogų - tai neretai ir pavyksta - kad tam tikros ligos tais vaistais visiškai pagydomos. Dažnu atveju tai netiesa;
2. Kad pagijimas įvyksta staiga, tik vaistus pavartojus. Tai tiesa tik retu atveju;
3. Labai mažai( dažnai ir nieko) skelbia apie daugelio vaistų žalingumą ir kenkimą organizmui ir sveikatai;
Daugelis žmonių patiki vaistų reklamomis ir sunegalavę ar sirgdami tikrai, ar tik įsivaizduotai( tai daro neįtikėtinai daug žmonių), pradeda be atodairos reklamose išgirtais vaistais save gydyti.
Nemažai žmonių, vaistų reklamų įtikinti, nenorėdami ar nesistengdami savo gyvenimo rūpesčių, nepatogumų ir sunkumų spręsti ir išmintingai tvarkytis, paveda vaistams tuos dalykus spręsti, kas yra netoleruotina klaida [46].
Apibendrinant galima teigti, kad svarbiausios neracionalaus vartojimo priežastys yra polifarmacija, informacijos apie vaistus perteklius, vaistų vartojimo taisyklių nesilaikymas. Prie šios problemos daug prisideda ir gydytojo individualus požiūris. Kiekvienas gydytojas turi paskirti vaistus tikslingai ir informuoti žmones apie jų racionalų vartojimą.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas
Magistrinio darbo tyrimui buvo atlikta literatūros analizė, apžvelgti moksliniai darbai, susiję su analizuojama tema. Pirmiausia buvo sudarytas tyrimo planas: suformuotas tikslas ir uždaviniai, pasirinktas metodas tyrimui atlikti ir gautas leidimas iš LSMU Bioetikos centro dėl tyrimo atlikimo (1 priedas).
2.2. Tyrimo metodai
Norint pasiekti išsikeltą tikslą naudotas kokybinis tyrimo metodas – struktūrizuotas interviu. Šis tyrimo metodas padeda nustatyti ne sąsajas, bet atsakyti į klausimą, kaip vyksta procesas. Struktūrizuotas interviu remiasi planu, kuriame numatyti konkretūs klausimai, jų pateikimo seka, tačiau numatyta, kad tyrimo eigoje tyrėjas gali papildomai užduoti plane neįrašytų klausimų. Struktūrizuotas interviu suteikia platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamą asmenį, anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos [47].
Šiame magistriniame darbe surinkti duomenys analizuoti turinio analizės metodu. Turinio analizėje atliekamas duomenų kodavimas ir klasifikavimas. Iš interviu nustatomos informatyvios vietos. Kiekvienas interviu buvo pateikiamas pažodžiui. Svarbiausi faktai buvo skirstomi į grupes, paskui gretinama į potencialias temas. Po to temos buvo peržiūrėtos ir tikrinamos siekiant nustatyti, ar jos atitinka išskirtas mintis bei viso pasakojimo kontekstą, tada kuriamas teminis žemėlapis, apibrėžiamos ir pavadinamos visos temos [48].
2.3. Tyrimo instrumentas
Tyrimui atlikti parengta anketinė apklausa – interviu (2 priedas). Kokybinis tyrimas – tai duomenų rinkimo technika, kai respondentai atsakinėja į raštu pateiktus klausimus.
Kokybinis tyrimas:
1) Padeda išsiaiškinti priežasties atsiradimo rūšis; 2) Padidina kokybės garantą;
3) Tikslus veiklos, motyvų, siekių išaiškinimas; 4) Padidina galimybes pažinti tiriamąjį asmenį [48].
5) Farmacijos fakultete studijuojantiems studentams buvo užduodamas pagrindinis klausimas – „Remdamiesi savo patirtimi, papasakokite apie situaciją, kada teko dalintis ar skolintis vaistus iš kitų žmonių, ar buvo iškilęs poreikis, bet to nedarėte?“. Taip pat kilus neaiškumams, buvo užduodami papildomi klausimai siekiant pasitikslinti, ką farmacijos specialistai turėjo omenyje. Interviu planas pateikiamas 2 lentelėje.
2 lentelė. Interviu planas
Įžanga
Sveiki, norėčiau padėkoti Jums už sugaištą laiką susitinkant su manimi. Mano magistrinio darbo tema yra ,,Dalijimasis receptiniais vaistais: Farmacijos studentų patirčių tyrimas“. Dalijimasis vaistais, skolinimasis yra vaisto paėmimas ne iš farmacijos specialisto. Visos aplinkybės, kai davė mama, močiutė, draugė, sesuo, giminaitė, medikė (ne darbo metu, ne vaistinėje) taip pat laikoma dalijimusi vaistais. Apklausa anoniminė, gauti duomenys bus analizuojami, apibendrinti ir panaudoti tik magistriniame darbe.
Klausimai
1. Galbūt žinote kokią situaciją ir galėtumėte ją papasakoti, kada teko dalintis ar skolintis vaistus iš kitų žmonių ar buvo iškilęs poreikis dalintis, bet to nedarėte? 2. Kalbant apie receptinius vaistus, ar yra tekę imti iš tėvų, galbūt duoti močiutėms ar kitiems šeimos nariams?
3. Ar yra tekę pirkti vaistų ne iš vaistinės? Pavyzdžiui, rusiškų? Gal žinote, kas perka/parduoda?
4. Ar šeimoje turite vaistininkų?
5. Kokios priežastys lėmė atsisakymą duoti vaistų?
6. Kokiais vaistais dažniausiai tenka dalintis? Kokie tai vaistai( kalbu apie receptinius) ? Ar visai netenka?
7. Kaip manote, kodėl žmonės skolinasi ir kokiais vaistais dalijasi? 8. Kodėl žmonės perka ne iš vaistinės, o ima iš kitų žmonių?
9. Kaip manote, kokio amžiaus žmonės yra labiau linkę dalintis vaistais?
10. Kaip manote, ar gyvenamoji vieta lemia dalinimąsi vaistais? Kur dažniau dalijasi – mieste ar kaime?
11. Kaip manote, kaip reikėtų spręsti šią problemą?
dalijimosi pasekmės?
13. Kaip manote, ar dalijimasis vaistais gali paskatinti priklausomybę?
14. Jei reikėtų priimti vaistą iš kitų, kaip įvertintumėte, kad vaistas buvo laikytas tinkamai bei yra tinkamas vartoti?
15. Iš kokių žmonių niekada neimtumėte vaistų?
16. Kokią informaciją suteiktumėte, jeigu reikėtų duoti vaistą?
17. Kąsvarbu žinoti apie vaistą, kurįpriimate ne iš vaistininko, bet iš pašalinio žmogaus, šeimos nario, draugo ?
18. Kaip manote, ar vaistas yra universalus ir tinkamas visiems, ar vaistas visus veikia vienodai?
19. Kokiam žmogui niekada neduotumėte vaistų? Koks tas žmogus turėtų būti? Kalbu apie ligas, apie socialinį ryšį su Jumis.
20. Šiais laikais labai populiarūs prekybiniai tinklai, tokie kaip ,,Ebay“, kaip manote, ar žmonės perka internetinėse parduotuvėse, forumuose receptinius vaistus, nes žinoma, jog kainos mažesnės?
21. Tyrimais įrodyta, kad daugiausia vaistais dalijasi moterys, kaip manote, kodėl? 22. Kaip įvertintumėte galimą riziką, priimdami vaistą ne iš vaistininkų, o iš kitų asmenų, kad ir tėvų?
23. Galima rasti daug straipsnių, kad užsienyje gyvenantys lietuviai ypač dalijasi vaistais, kaip manote, kodėl?
24. Kaip būsimas farmacijos specialistas gal galėtumėte įvertinti farmacijos specialisto elgesį visuomenėje. Ar jis prisideda prie masinės problemos – dalijimosi vaistais – sprendimo? Kokia turėtų būti jo taktika? Kokia reali situacija šiomis dienomis?
25. Kaip manote, LSMU studijos suteikė išsamesnįsupratimą apie vaistų dalijimąsi ar vis dar trūksta informacijos, žinių ir supratimo?
Pabaiga
Ar norite ką nors daugiau papildyti?
Gautus rezultatus analizuosiu, kilus neaiškumams su Jumis susisieksiu. Jeigu domina, mielai atsiųsiu Jūsų interviu kopiją.
2.4. Tyrimo dalyviai
Tiriamieji (kokybinio tyrimo metu buvo pasirinkta tikslinė populiacija) – LSMU farmacijos fakulteto studentai. Tiriamųjų konfidencialumas buvo užtikrintas užkodavus respondentus transkribuotuose interviu, tiriamųjų vardai, pavardės tyrime nefigūruoja. Taikant vaistinės klientams interviu apklausos metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatyrė. Pacientų apklausa galėjo sukelti tik mažų nepatogumų, susijusių su sugaištu laiku. Tyrimo metu apklausti 25 studentai (3 lentelė).
3 lentelė. Respondentų charakteristikos ir tyrimo trukmė
Respondentų charakteristikos I kurso studentų V kurso studentų
Respondentų skaičius 10 15
Lytis:
Moterys 7 10
Vyrai 3 5
Viso tyrimo atlikimo trukmė 2016 11 – 2017 04 Vieno interviu pokalbio trukmė 20-35 min.
Vieno interviu perkėlimo į
Microsoft Word programą trukmė
3 -7 val.
2.5. Tyrimo eiga
Struktūrizuoto interviu metodu tyrimas buvo atliekamas 2016 m. lapkričio – 2017 m. balandžio mėnesiais. Interviu rinkti tol, kol naujuose interviu papildomos informacijos nebebuvo gauta.
Respondentams prieš interviu buvo paaiškintas apklausos tikslas, užtikrintas atsakymų anonimiškumas ir gautas sutikimas naudoti užkoduotą informaciją analizei. Respondentai buvo informuoti apie teisę atsisakyti ir nedalyvauti tyrime.
2.6. Etiniai tyrimo aspektai
Kiekvienas respondentas prieš tyrimą buvo supažindintas su kokybinio tyrimo tikslu ir metodais. Respondentų buvo paklausta, ar jie sutinka dalyvauti tyrime, bei užpildytas sutikimas papildomai konsultuotis dėl duomenų aiškumo ir tikslinimo. Interviu duomenys buvo užkoduoti, siekiant užtikrinti respondento anonimiškumą. Kodai sukurti gretinant tapatybę su kursu, pvz., TD(FS1-1), TD(FS1-2) ir t.t. (3 priedas)
3. REZULTATŲ APŽVALGA
Analizuojant kokybinio tyrimo rezultatus, duomenys buvo suskirstyti į keturias skiltis: dalijimosi receptiniais vaistais etapai, informacija apie ne vaistinėje įsigytus vaistus, farmacijos specialistų ryšys su dalijimosi receptiniais vaistais problema. Kiekvienoje grupėje išsiskyrė specifinės temos ir potemės (3 lentelė).
3 lentelė. Interviu analizė
Sritis Tema Potemė Citata
A. Dalijimosi receptiniai vaistais etapai A.1.Dalijimosi receptiniais vaistais poreikis A.1.A.Dalijimosi vaistais patirtis
,,Tai kaip visada būna tarp draugių, kai skauda galvą ar dar ką nors, paprašai vaisto, tai visada duoda ten kokį
ibuprofeną, paracetamolį ar dar ką
nors.“ (TD(FS1-1))
,,Dažniausiai tai ibumetiną, kad nuimtų skausmą, arba kokias nors tabletes nuo gerklės skausmo.“ (TD(FS1-5))
A.1.B.Dalijimosi receptiniais vaistais patirtis
„Taip, tai galiu papasakoti apie tai, kad kaimynė turi vaiką ir tiesiog, tai buvo šeštadienis, kai nedirba šeimos gydytojas, o jai trūko to antibiotiko, tai ji prašė, kad kažkas duotų, nes negalėjo išrašyti recepto.” (TD(FS1-2))
,,Antibiotikus tai irgi, esu girdėjusi, kad turi žmogus antibiotikų ir dalina vienas kitam ar susirgus, ar panašiai, kad nereikėtų eiti pas gydytoją ir vargti eilėse ir panšiai.” (TD(FS5-7))
A.1.C.Vaistų įsigijimo ne vaistinėse patirtis
„Tai tiesiog esu mačiusi, kaip turguje viena pagyvenusi moteris pardavinėjo vaistus ir, iš tikrųjų, dauguma pirko, bet, aišku, turi labai didelę riziką.“ (TD(FS1-8))
Pavyzdžiui, mama dirba mokykloj, tai atneša ten, vadinamųjų, rusiškų vaistų visokių, ir tada perka jie, bet mano šeima nesistengia iš ten pirkti, o perka iš vaistinės dažniausiai.“ (TD(FS1-9)) A.2. Dalijimosi receptiniais vaistais priežastys A.2.A. Pagrindinės priežastys
„Kartais jei žmogus, tarkim, nėra prisiregistravęs pas gydytoją ar jam labai brangiai atsieina konsultacijos, jei neturi sveikatos draudimo, tai nebent tokiu atveju.“ (TD(FS1-3))
,,Tai, manau, kad pirmiausia todėl, kad galbūt pigiau gali būti, nes Lietuvoje vaistai yra gana brangūs ir tokiais atvejais, manau, bando žmonės sutaupyti.“ (TD(FS5-7))
,,Taip, tai, aišku, dėl finansinių, o dėl ko dar? Kaip sakoma, žmonės visada ieško, kur yra pigiau, ypač Lietuvoje, ypač bobutės.“ (TD(FS5-11))
A.2.B. Papildomi veiksniai
,,Manyčiau, kad kaime, nes jie vistiek turi daugiau sunkumų nuvažiuoti iki vaistinės, tarkim, pas juos kaime jos nėra, jeigu koks gūdesnis kaimelis. Aaa, gal nepasitiki gydytojais, vaistininkais, kurie išrašo arba duoda tuos vaistus.“ (TD(FS1-1))
A.3. Dalijimosi receptiniais vaistais asmeninė patirtis
,,Būna, kad tenka dalintis, kai toks
ekstra atvejis, kai tau blogai ir neturi, va, namie vaistų, tai skambini
seneliams, tėvams ir skoliniesi, bet skoliniesi tik tuos, kuriuos žinai tiksliai, kad tau jų reikia. Būna, aišku, kad ir tie antibiotikai, va, ne per seniausiai sirgau,
turėjau uždegimą, tai naudojau tuos pačius antibiotikus prieš uždegimą. Irgi teko skolintis antibiotikus iš tetos, ji lygiai tokius pačius turėjo, nu ten kai yra stiprumas, tai jie biškį silpnesni buvo.“ (TD(FS1-1))
A.4. Dalijimosi receptiniais vaistais problemos sprendimo būdai
„Pirmiausia turi stengtis sustabdyti tai, vistiek tu gali kitą žmogų įspėti, kad jis neduotų, nes gali kitam žmogui pakenkti, norėdamas padėti. Nu, tiesiog, ką tu žinai apie tą vaistą, turi stengtis apie jį papasakoti, pamokyti, pasakyti, ką vaistas gali žmogui, visus rizikos faktorius pasistengti paaiškinti jam kiek suprantamiau, ką jis gali padaryti kitam žmogui, kad daugiau jis neturėtų noro dalintis.“ (TD(FS5-1))
B.Informacija apie ne vaistinėje įsigytus vaistus
B.1.Vaistų laikymo sąlygos „Nu, ką žinau, žinau, kad yra parašyta iki kada galima vartot, o šiaip, nežinau, ar čia tiesa, bet esu girdėjusi, kad galima dar pusę metų vartoti vaistus nuo galiojimo laiko, bet sakau, nežinau ar čia tiesa.” (TD(FS1-4))
“Reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku, o tai manyčiau, kad reikėtų nutraukti, taip pat reikia apžiūrėti, kaip jis atrodo, jeigu jis neblogai atrodo ir tik praėjo dvi dienos, tai tikrai dar galima vartoti.” (TD(FS5-5))
B.2.Vaistų veikimo principo universalumas
,,Aišku, kad ne, nes kiekvienam yra, kaip pasakyt, turi kiekvienas, nu kaip pasakyt, turi visokių rizikos faktorių, aišku, yra sveikesnis, kuris neturi jokių ir yra ir tokie, kurie serga labai, ir turi tų rizikos atvejų, kad nu tikrai negali arba turi dozes labai atsargiai įvertinti.“ (TD(FS5-1))
„Tikrai ne, turi gydytojas parinkti ir, kadangi kiekvienas yra skirtingas, pavyzdžiui, aš alergiška moksiciklinų grupės antibiotikams, tai jeigu kas nors duotų, tai man alergija sukils ir bus daugiau žalos, todėl gydytojas turi parinkti pagal asmenines kiekvieno savybes.“ (TD(FS1-3))
B.3. Vaistų įsigijimo būdai
B.3.A. Šeimos nariai
,,Tai vat, nebent kokie ten tėvai, seneliai, brolis, nu vat šeimos nariai, arba draugas.“ (TD(FS5-6))
,,Na, pavyzdžiui, šeimoje taip daro. Tarkim, jeigu mama parneša vaistų, tai mes dalinamės kartu su močiute, ir visa šeima taip tarpusavyje dalinamės vaistais.“ (TD(FS5-5))
B.3.B. Prekybos tinklai
,,Nu ne, vaistų tai nepirkau, bet kai dabar yra ta elektroninė prekyba ir dirbu vaistinėje, tai, manau, kad, aišku, žmonės užsisako. O kalbant apie tuos visus neaiškius tiekėjus, tai tikrai nesu nei aš, nei aplinkiniai su tuo susidūrę, tikrai ne.“ (TD(FS5-3))
B.3.C. Draugai ,,Aaa… buvo labai artima draugė.“ (TD(FS5-4))
B.4. Rizika įsigijus vaistą ne vaistinėje ,,Na, kaip ir sakiau, jeigu imi vaistą ne iš vaistininko, tai visų pirma nežinai apie jo kokybę ir gal žinai, kad negausi tikslios informacijos, kaip jį vartoti, ir kaip jis gali pakenkti tavo sveikatai.“ (TD(FS1-2))
,,O rizika tai tokia, kad jeigu pats nepasiskaitai informacijos apie jo veikimą, tai galima labiau susirgti nei vietoj to, kad tas vaistas padėtų ir kaip anksčiau minėjai, gali būti priklausomybė, perdozavimas ir visi šitie.“ (TD(FS1-7)) C.Farmacijos specialistų ryšys su receptinių vaistų dalijimosi problema C.1.Farmacijos specialisto sąsaja su dalijimosi vaistais problema
C.1.A. Yra ,,Tai, manau, kad tikras farmacininkas turėtų bent jau perspėti žodžiu, bet vis tik, manau, kad niekaip jis to nesustabdys, nes čia viskas priklauso nuo pačių žmonių, kurie tai daro.“ (TD(FS1-6))
,,Manau, kad kiekvieno vaistininko vaidmuo yra didelis, nes jis turėtų supažindinti su tuo ,,negalima“ ir koks juodas dalykas yra gerti tai, ko nežinai. Net nežinau, ką atsakyti... Manau, kad visi tie sveikatos priežiūros specialistai visada turi supažindinti ir tikrai negali palaikyti tokio dalyko, nes tai yra negerai.“ (TD(FS5-12))
C.1.B. Nėra „Nemanau, kad kažkas klausia jo apie vaistų dalijimąsi.“(TD(FS5-13))
C.2. Farmacijos specialistai sprendžia problemą
,,Tai, manau, kad yra labai įvairių farmacininkų, sąžiningų ir nesąžiningų,
atsidavusių ir neatsidavusių, manau, kad vieni užsimerkia ir nusispjauna, o kiti lieka labai nepatenkinti ir išsako savo nuomonę, pamoko, parodo žmogui, kaip reikia elgtis.“(TD(FS5-4))
C.3. Farmacijos specialistų žinių apie dalijimosi vaistais problemą pagilėjimas studijuojant LSMU
„Ne, tikrai šiuo klausimu nieko nedavė.“(TD(FS1-6))
,,Manau, kažkiek pasikeitė, galbūt pradėjau žiūrėti atsakingiau, nes atrodė tiesiog, kas čia tokio, jeigu duosi kažkam vaistą, o dabar tai vistiek tos indikacijos kiekvienam skirtingos yra.“ (TD(FS5-8))
A. Dalijimosi receptiniais vaistais etapai.
Išanalizavus tyrimo rezultatus buvo nustatytos kelios dalijimosi receptiniais vaistais pozicijos 1. Dalijimosi receptiniais vaistais poreikis;
2. Priežastys;
3. Asmeninė patirtis;
4. Dalijimosi receptiniais vaistais problemos sprendimo būdai.
1. Beveik visose anketose galima rasti atsakymų, jog yra dalijimosi receptiniais vaistais poreikis, dažniausiai dalijasi nereceptiniais vaistais nuo skausmo: ibuprofenu, citramonu ar paracetamoliu: „Dažniausiai tai ibumetiną, kad nuimtų skausmą, arba kokias nors tabletes nuo gerklės skausmo“ (TD(FS1-5)). Dažnai atsakymuose minima, jog dalijamasi ir receptiniais vaistais. Dažniausiai antibiotikais arba kontraceptikais: „Yra, aišku, dažnai tokių situacijų, pažystamos viena kitai kontraceptikus dalina. Netgi su tais pačiais antibiotikais kartais būna, kad kas nors sirgo, nesunaudojo visų arba išvis negėrė ir kažkam tada labai prireikė, tarkim, tada jau duoda, nes labai reikia ir tingi eiti pas gydytoją“ (TD(FS1-10)). Atsakymai parodė, jog vaistų įsigijimo ne vaistinėse galimybės yra labai plačios. Vaistus galima įsigyti ne tik iš šeimos narių ar draugų, tačiau jie pardavinėjami turguose ar internetinėse parduotuvėse: „Nežinau, visokių atvejų teko prisiklausyti, kai ten turguose perka žmogus ir vos ne pasako, kad čia ,,ai, šiaip koks tepaliukas žaizdoms gydyti“, o, pasirodo, kad ten koks antibiotikas“(TD(FS5-6)). „Pavyzdžiui, mama dirba mokykloj, tai atneša ten, vadinamųjų rusiškų vaistų visokių, ir tada perka jie, bet mano šeima nesistengia iš ten pirkti, o perka iš vaistinės dažniausiai“ (TD(FS1-9)).
2. Dalijimosi receptiniais vaistais pagrindinėmis priežastimis respondentai nurodė ekonominius trūkumus: pinigų stygių, vaistų brangumą: „Dažniausiai žmonės, kadangi taupo ir nori sutaupyti, tai perka iš tų vadinamų močiučių, kurios pardavinėja tuos vaistus“ (TD(FS1-9)). Taip pat dažnai įvardija laiko stoką: „Laiko, nes tokia buvo situacija, kad mokykloj žiauriai skaudėjo galvą ir taip, kad negalėjau iki namų ar vaistinės nueit ir tiesiog paklausiau aplinkinių, ar kas turi tabletę ir tiesiog pasitaikė mokytoja“ (TD(FS5-4)). Kai kurie respondentai nurodė ir kitas priežastis, pvz., gyvenamoji vieta: „Aš manyčiau, kad kaime, nes jie vistiek turi daugiau sunkumų nuvažiuoti iki vaistinės, tarkim, pas juos kaime jos nėra, jeigu koks gūdesnis kaimelis. Aaa, gal nepasitiki gydytojais, vaistininkais, kurie išrašo arba duoda tuos vaistus“ (TD(FS1-1)).
3. Dalijimosi receptiniais vaistais patirtis beveik visame tyrime yra teigiama. Dauguma respondentų įvardija netgi po keletą situacijų, kuriomis nupasakoja, jog patys dalijasi receptiniais arba nereceptiniais vaistais: „Būna, kad tenka dalintis, kai toks ekstra atvejis, kai tau blogai ir neturi, va, namie vaistų, tai skambini seneliams, tėvams ir skoliniesi, bet skoliniesi tik tuos, kuriuos žinai tiksliai, kad tau jų reikia. Būna, aišku, kad ir tie antibiotikai, va, ne per seniausiai sirgau, turėjau uždegimą, tai naudojau tuos pačius antibiotikus prieš uždegimą. Irgi teko skolintis antibiotikus iš tetos, ji lygiai tokius pačius turėjo, nu, ten kai yra stiprumas, tai jie biškį silpnesni buvo“ (TD(FS1-1)). „Esu iš draugo antibiotikus pasiėmusi, jie buvo nuo uždegimo šlapimo pūslės, nežinojau, kad iš tikrųjų turiu jį, bet vistiek išgėriau“ (TD(FS5-12)).
4. Pagrindinį dalijimosi receptiniais vaistais problemos sprendimo būdą dauguma įvardija patį žmogų. Respondentų nuomone, pats žmogus turi stabdyti šią problemą, jei mato dalijimosi vaistais situaciją, turi stengtis ją sustabdyti: „Pirmiausia turi stengtis sustabdyti tai, vistiek tu gali kitą žmogų įspėti, kad jis neduotų, nes gali kitam žmogui pakenkti, norėdamas padėti. Nu, tiesiog, ką tu žinai apie tą vaistą, turi stengtis apie jį papasakoti, pamokyti, pasakyti, ką vaistas gali žmogui, visus rizikos faktorius pasistengti paaiškinti jam kiek suprantamiau, ką jis gali padaryti kitam žmogui, kad daugiau jis neturėtų noro dalintis“ (TD(FS5-1)). Taip pat dauguma įvardija, jog farmacijos specialistai turėtų šviesti žmones šiuo klausimu itin intensyviai: „Na, aš galvoju, kad kai pati būsiu vaistininkė, tai rekomenduosiu geriau palaukti arba važiuoti į polikliniką ir prašyti to recepto iš daktarės, negu rizikuoti. Nu vistiek, kaip kiekvienam žmogui yra atskiras vaistas, nu, nežinai, kas su tuo žmogumi gali būti. Tuos receptinius per daug rizikinga būtų iš kaimynių imti“ (TD(FS1-2)).
B. Informacija apie ne vaistinėje įsigytus vaistus.
Respondentai akcentuoja tokią informaciją apie ne vaistinėje įsigytus vaistus: 1. Vaistų laikymo sąlygas;
2. Vaistų veikimo principo universalumą; 3. Vaistų įsigijimo būdus;
4. Riziką, įsigijus vaistą ne vaistinėje.
1. Respondentų klausiant apie vartojamų vaistų laikymo sąlygas, dažnai akcentuojama, kad jos būna netinkamos. Dažnai vaistas gaunamas be dėžutės, kurioje nurodytas tinkamumo vartoti laikas. Daugelis įvardija, kad tokiu atveju bando vaisto būklę nustatyti vizualiai: ,,Tai žiūrėčiau, jeigu su plokštele ar dėžute, tai patikrinčiau galiojimo laiką, o pačią tabletę, nu tai žiūrėčiau, ar ten kokia spalva nepasikeitusi, ar nesutrupėjusi, ar tirpalas nesusidrumstęs“ (TD(FS5-8)). „Net nežinau, gal žinai pagal spalvą, kokios būna, tarkim, tabletės. Nu, tiesiog, pagal tą kokybę, ar tabletė nesutrinta... O šiaip tai nežinau“ (TD(FS1-9)). Yra atsakymų, kuriuose pateikiamas respondento išgalvotas faktas apie vaistų tinkamumo vartoti laiką: „ Nu ką žinau, žinau, kad yra parašyta, iki kada galima vartot, o šiaip nežinau, ar čia tiesa, bet esu girdėjusi, kad galima dar pusę metų vartoti vaistus nuo galiojimo laiko“ (TD(FS1-4)).
2. Vertinant vaistų veikimo principo universalumą galima teigti, jog beveik visi respondentai supranta, kad kiekvienas vaistas veikia skirtingai ir negalima įvardyti, jog kiekvieną žmogų vartojamas vaistas veiks vienodai: ,,Tai tikrai ne, nes kiekvienas žmogus yra skirtingas ir, pavyzdžiui, apskritai vaistų ir dozės; ir pačius vaistus parenka kad ir pagal amžių, fiziologinę būseną, tarkim, jeigu žmonės serga kitomis ligomis, pavyzdžiui, kokia hipertenzija, tai irgi ten ne viską gali vartoti. Kiekvienam žmogui atskirai reiktų parinkti, tuo labiau jeigu jis vartoja dar kažkokių kitų vaistų, nes gali vaistai sąveikauti ir dar labiau pakenkti organams“ (TD(FS5-6)). „Tikrai ne, turi gydytojas parinkti ir, kadangi kiekvienas yra skirtingas, pavyzdžiui, aš esu alergiška moksiciklinų grupės antibiotikams, tai jeigu kas nors duotų, tai man alergija sukils ir bus daugiau žalos, todėl gydytojas turi parinkti pagal asmenines kiekvieno savybes“ (TD(FS1-3)).
3. Respondentai įvardija įvairius vaistų įsigijimo būdus. Dažniausiai vaistus skolinasi iš šeimos narių ar draugų, ar net ne itin artimų žmonių: ,,Na, pavyzdžiui, šeimoje taip daro. Tarkim, jeigu mama parneša vaistų, tai mes dalinamės kartu su močiute, ir visa šeima taip tarpusavyje dalinamės vaistais“ ( TD(FS5-5)). ,,Teko, teko. Iš mokytojos vienąkart teko paimti“ ( TD(FS5-4)). Taip pat įvardija internetinę prekybą: ,, Nu ne, vaistų tai nepirkau, bet kai dabar yra ta elektroninė prekyba ir aš dirbu vaistinėje, tai, manau, kad, aišku, žmonės užsisako. O kalbant apie tuos visus neaiškius tiekėjus, tai tikrai nesu nei aš, nei aplinkiniai su tuo susidūrę, tikrai ne“ (TD(FS5-3)).
4. Visi apklausti respondentai įvardija, jog yra didelė rizika vartoti vaistą, įsigytą ne vaistinėje. ,,O rizika tai tokia, kad jeigu pats nepasiskaitai informacijos apie jo veikimą, tai galima labiau susirgti nei vietoj to, kad tas vaistas padėtų ir, kaip anksčiau minėjai, gali būti priklausomybė, perdozavimas“ (TD(FS1-7)). ,,Ne, visiškai neuniversalus, tai ir yra tam tikri specialistai, farmacininkai, kurie gali parinkti tinkamiausią vaistą kažkokiam žmogui, kuris turi savo ypatingas
fizines savybes, ligas, kūno pokyčius, žalingus įpročius, todėl yra labai didelė rizika, todėl reikia viską tiksliai paskaičiuoti pagal žmogaus būklę ir kitus kriterijus“ (TD(FS5-7)).
5. Farmacijos specialistų ryšys su receptinių vaistų dalijimosi problema.
Farmacijos specialistai yra labai svarbūs asmenys, sprendžiant dalijimosi vaistais problemą. Atlikus respondentų atsakymų analizę buvo nustatyta:
1. Farmacijos specialisto sąsaja su dalijimosi vaistais problema; 2. Ar farmacijosspecialistai sprendžia problemą;
3. Farmacijos specialistų žinių apie dalijimosi vaistais problemą plėtra studijuojant LSMU. 1. Išanalizavus farmacijos specialisto sąsają su dalijimosi receptiniais vaistais problema, nustatyta, kad dauguma respondentų laikosi nuomonės, jog farmacijos specialistas privalo žmones šviesti ir stengtis stabdyti dalijimosi vaistais problemą, tačiau pripažįsta, kad žmonės negirdi ir elgiasi, kaip jiems priimtina: „Kiek teko susidurti, tai visada, kai žmogus prašo vaisto kokio ar receptinio, tada paklausiam, kodėl mano, kad reikia, ar gydytojas išrašė, manau, kad kiekvienas farmacijos specialistas nori, kad žmogui būtų tik geriau, o ne blogiau, vistiek įvertina ir jaučiasi atsakingas ir, manau, kad kiekvienas stengiasi įvertinti tai ir nori kad kuo mažiau būtų tokių atvejų“ (TD(FS5-14)). „Aš manau, kad tikras farmacininkas turėtų bent jau perspėti žodžiu, bet vis tik, manau, kad niekaip jis to nesustabdys, nes čia viskas priklauso nuo pačių žmonių, kurie tai daro“ (TD(FS1-6). Yra keletas atsakymų, kurie atspindi, kad farmacijos specialistų sąsajos su šia problema nėra, kartais jie net pritaria šiai problemai: „Nemanau, kad kažkas klausia jo apie vaistų dalijimąsi“ (TD(FS5-13)). „Na, aš nežinau, jeigu aš dirbsiu vaistinėje, aš, aišku, prekiausiu vaistais, kur Lietuvoj yra, ir jeigu sužinosiu, kad yra koks vaistas, kuris gali padėti, nu aš gal ne visai taip tiesiogiai, nu bet nežinau, kaip daryčiau. Greičiausiai, kad aš tiesiog užsakinėčiau iš užsienio ir kaip nors bandyčiau gal platinti. Aš kol kas nelabai turiu patirties, tai nelabai žinau, kaip tai realiai padaryti“ (TD(FS1-7)).
2. Į klausimą, ar farmacijos specialistai sprendžia problemą, respondentų nuomonės išsiskyrė, vieni mano, kad tikrai taip, kiti, kad ne. ,,Aš manau, kad yra labai įvairių farmacininkų, sąžiningų ir nesąžiningų, atsidavusių ir neatsidavusių, manau, kad vieni užsimerkia ir nusispjauna, o kiti lieka labai nepatenkinti ir išsako savo nuomonę, pamoko, parodo žmogui, kaip reikia elgtis“ (TD(FS5-4)).
3. Farmacijos specialistų žinių apie dalijimosi vaistais problemą gilėjimas studijuojant LSMU. Šiuo klausimu aiškiai išsiskyrė 1 kurso ir 5 kurso studentų nuomonės. 1 kurso respondentai teigia, jog šiuo klausimu žinios yra paviršutinės ir nejaučia, kad jos būtų pasikeitusios: „ Ne, tikrai šiuo klausimu nieko nedavė“ (TD(FS1-6)). „Aš kiek esu pati girdėjusi apie tą vaistų dalijimąsi, tiek ir težinau, bet kol kas studijos nedavė jokių gilesnių žinių apie tai“ (TD(FS1-8)). 5 kurso respondentai teigia, kad jų žinios tikrai pagilėjo ir jie daug atsakingiau žiūri į dalijimosi vaistais problemą: ,,Manau,
kažkiek pasikeitė, galbūt pradėjau žiūrėti atsakingiau, nes atrodė tiesiog, kas čia tokio, jeigu duosi kažkam vaistą, o dabar tai vistiek tos indikacijos kiekvienam skirtingos yra“ (TD(FS5-8)). ,,Taip, jis pasikeitė studijuojant, ir net labai. Prieš tai galvojau, kad tas dalijimasis yra toks gan paprastas, jeigu jau duoda, tai tikrai žmogus išmano apie tai, ką duoda, bet bestudijuodama aš supratau, kad tai nėra labai paprasta, yra gana rizikinga tikrai, nes tos šalutinės reakcijos labai gąsdina“ (TD(FS5-5)).
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Kokybinio tyrimo rezultatų analizė rodo, kad dalijimosi receptiniais vaistais praktika tarp farmacijos studentų yra paplitusi. Studentai įvardija vieną ar net kelias situacijas, kuriose pasakoja, kaip ir kada dalijosi vaistais. Taip pat įvardija, jog dažniausiai dalijasi vaistais nuo skausmo: ibuprofenu, citramonu, paracetamoliu ir receptiniais vaistais: antibiotikais, priešuždegiminiais vaistais ir kontraceptikais. Anglijos kolegijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 79 proc. apklausoje dalyvavusių kolegijos studentų dalijasi vaistais, poreikis yra didelis. Dažniausiai dalijasi vaistais nuo skausmo arba antibiotikais [49].
R. Goldsworthysu kolegomis teigia, jog neracionalus receptinių vaistų vartojimas yra rimta visuomenės sveikatos problema. Tai lemia daug priežasčių: prastos visuomenės žinios apie vaistus ir jų poveikį, savigyda, materialiniai veiksniai. Dėl neracionalaus vaistų vartojimo didėja nepageidaujamo poveikio pasireiškimo pavojus. Parinkus pavojingus preparatų derinius, didėja gydymo išlaidos, nes pacientus būtina papildomai stebėti ir tirti. Pasireiškus nepageidaujamam vaistų poveikiui arba pakenkus paciento sveikatai, ligonius gali tekti gydyti papildomai. Tai ne tik didina gydymo išlaidas, bet ir sudarosąlygas polifarmacijai, kuri vėlgi didina nepageidaujamo poveikio pasireiškimo pavojų [50].
Išanalizavus šio tyrimo rezultatus, nustatyta, kad LSMU Farmacijos fakulteto studentai pagrindines vaistų dalijimosi priežastis įvardija: pinigų stygių, didelę vaistų kainą, kai kurie nurodė ir gyvenamąją vietą. Kaimuose gyvenantiems žmonėms daug sunkiau reikiamu metu įsigyti vaistų, todėl, galima teigti, kad jie dažniau linkę tais vaistais dalintis. Pagrindinį dalijimosi receptiniais vaistais problemos sprendimo būdą dauguma studentų įvardija patį žmogų, jo nuomonės šiuo klausimu pasikeitimą. Taip pat dauguma įvardija, jog farmacijos specialistai racionalaus vaistų vartojimo klausimais turėtų itin intensyviai šviesti žmones.
K. Beyene su kolegomis atliko tyrimą Naujojoje Zelandijoje, buvo atlikta vienos klinikos pacientų apklausa, jie nustatė pagrindines priežastis, kodėl dalijimasis receptiniais vaistais jau yra tokia išaugusi problema. Svarbiausias priežastis respondentai įvardijo dideles vaistų pirkimo išlaidas ir nepatogumus laukiant eilėse pas gydytoją. Respondentai įvardija, kad supranta apie neigiamą šalutinį poveikį ir yra patyrę jį, kai kurie įvardijo alergijas ar netgi sunkesnius susirgimus[51]. R. Mačiulaitis ir T. Janušonis atliko tyrimą „Neracionalaus vaistų vartojimo problemos Šiaulių, Panevėžio bei Utenos apskrityse“, nustatė, kad dažniausiai nurodomos neracionalaus vaistų vartojimo problemų priežastys: informacijos trūkumas, per didelis darbo krūvis, kvalifikacijos stoka, pacientai neįstengia nusipirkti
reikiamų vaistų. Dažniausiai nurodomi neracionalaus vaistų vartojimo problemų sprendimo būdai: kvalifikacijos kėlimas, algoritmų įvedimas, vienam ligoniui skiriamo laiko pailginimas [52].
Apklausti LSMU Farmacijos fakulteto studentai įvardija įvairius vaistų įsigijimo būdus. Dažniausiai vaistus skolinasi iš šeimos narių ar draugų, ar net iš ne itin artimų žmonių. Jie teigia, kad nesidalintų vaistais su nepažįstamais žmonėmis arba vaikais. Ne visi žmonės perka vaistus vaistinėse, kai kurie įsigyja turguose ar internetinėse parduotuvėse. Ne visi vaistai būna legalūs. P. Žukauskas su kolegomis, atlikę tyrimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakultete, taip pat įvardija, kad vaistus studentai skolinasi iš šeimos narių arba draugų [22].
Australijoje vyresnio amžiaus žmonių apklausa parodė, jog šio amžiaus žmonės vaistais dalijasi dažniau. Tą labiau daro moterys. Šiame tyrime studentai daro prielaidą, kad vyresnio amžiaus žmonės, ypač moterys, dalijasi receptiniais vaistais [53].
Atlikus LSMU Farmacijos fakulteto studentų dalijimosi receptiniais vaistais patirties interviu analizę, nustatyta, jog to paties kurso studentų nuomonė į klausimus yra gana panaši. Nustatyta, jog aukštesnio farmacijos fakulteto kurso studentų nuomonė apie dalijimosi receptiniais vaistais problemą yra pasikeitusi ir labiau motyvuota šios problemos sprendimo atžvilgiu.
Analizuojant farmacijos specialistų ryšį su receptinių vaistų dalijimosi problema 1 kurso ir 5 kurso LSMU Farmacijos fakulteto studentų nuomonės išsiskyrė. Dauguma apklaustų studentų laikosi nuomonės, jog farmacijos specialistas privalo stengtis stabdyti dalijimosi vaistais problemą, tačiau pripažįsta, kad žmonės elgiasi, kaip jiems priimtina.Dalydamiesi patirtimi vieni studentai teigė, kad farmacininkai padeda, kiti, kad nepadeda spręsti šios problemos.
Remiantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakultete atliktu tyrimu, galima teigti, kad aukštesnių kursų studentai yra labiau motyvuoti spręsti dalijimosi vaistais problemą, jų žinios yra išsamios ir prasmingos šiuo klausimu[22]. Išanalizavus šio tyrimo rezultatus pastebima tokia pat tendencija. 1 kurso LSMU Farmacijos fakulteto studentai teigia, kad jų žinios šiuo klausimu yra paviršutinės, tačiau 5 kurso studentų atsakymuose pastebima didesnė motyvacija sprendžiant dalijimosi vaistais problemą.
Šio tyrimo LSMU Farmacijos fakulteto studentai teigė, jog kiekvienas, besidalijantis vaistais, turėtų suteikti visą informaciją apie jo poveikį ir laikymo sąlygas, tačiau jų patirtis rodo, kad duodamas vaistas dažniausiai būna be pakuotės ar informacijos lapelio, jo tinkamumo vartoti laikas dažnai nustatomas vizualiai apžiūrint vaistą. Beveik visi apklausti LSMU Farmacijos fakulteto studentai vieningai teigė, kad supranta, jog vaistai nėra universalūs ir jų poveikis gali būti neprognozuojamas. Išauga šalutinio vaisto poveikio rizika, kuri gali baigtis netgi mirtimi. M. Giniotis, apklausęs Šiaulių universiteto studentus, nustatė, jog daugiausia studentų neskaito vaistų informacinio lapelio, nes jiems ir taip viskas aišku, tik kartais yra linkę klausti vaistininko apie vaistų vartojimą [23]. 2010 m. Irake
(Basroje) atliktas tyrimas parodė, kad tik 42 proc. vaistų buvo laikomi tinkamomis sąlygomis, dažnai pasitaikė atvejų, kai vaistinėlėse buvo laikomi vaistai su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu. Buvo nustatyta, kad labiau išsilavinę žmonės dažniau vaistus laiko tinkamai [54].
Apibendrinant galima teigti, kad neracionalaus vaistų vartojimo problema paplitusi visame pasaulyje. Atliktas tyrimas taip pat parodė, kad LSMU Farmacijos fakulteto studentai dalijasi vaistais, nors ir supranta šios problemos pavojų.
