VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VIOLETA MAZRIMIENĖ
REABILITACIJOS LIGONINĖJE BESIGYDANČIŲ PAAUGLIŲ SU NERIMU SUSIJUSIŲ JAUSMŲ PATYRIMAS
DAILĖS TERAPIJOS PROCESE
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” valstybinis kodas 628B90001 baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. Audronė Brazauskaitė
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. Jūratė Macijauskienė ... 2016 m. mėn. d.
REABILITACIJOS LIGONINĖJE BESIGYDANČIŲ PAAUGLIŲ SU NERIMU SUSIJUSIŲ JAUSMŲ PATYRIMAS
DAILĖS TERAPIJOS PROCESE
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Audronė Brazauskaitė 2016 m. mėn. d.
Recenzentas Darbą atliko
... Magistrantė
Violeta Mazrimienė 2016 m. mėn. d. 2016 m. mėn. d.
TURINYS
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA...12
1.1 Dailė kaip terapija ... 12
1.1.1 Dailės terapijos funkcijos ir galimybės ... 13
1.1.2 Dailės terapijos procesas ... 14
1.1.3 Individuali ir grupinė terapija: privalumai ir trūkumai ... 15
1.2 Paauglystės amžiaus ypatumai ... 16
1.2.1 Amžiaus pokyčiai ir psichologinis pažeidžiamumas ... 16
1.2.2 Paauglių emociniai sunkumai ... 18
1.3 Nerimo samprata ... 19
1.3.1 Nerimo sąvoka ir pasireiškimo aspektai ... 19
1.3.2 Nerimo priežastys ir gynybos mechanizmai ... 20
1.3.3 Vaikų ir paauglių nerimą sukeliantys veiksniai ... 22
1.4 Vaikų ir paauglių kūrybinės išraiškos terapinė reikšmė ... 23
1.4.1 Vaikų ir paauglių vizualinės raiškos etapai, ypatybės ... 23
1.4.2 Laisvos kūrybinės raiškos veiksmingumas ... 24
1.4.3 Darbo su vaikais ir paaugliais specifika ... 25
1.4.4 Dailės terapeuto vaidmuo ir funkcijos terapiniame procese ... 26
1.4.5 Dailės technikų psichoterapinė vertė ... 29
1.4.6 Dailės terapijos poveikis emocinės būsenos gerinimui...31
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI...33
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...36
3.1 Tyrimo dalyvė Miglė...36
3.1.1 Pirmoji tema „Vienatvės ir atskirties patyrimas mokykloje“...39
3.1.2 Antroji tema „Pyktis ir baimė dėl sveikatos“ ... 42
3.1.3 Trečioji tema „Šeimoje patiriami prieštaringi jausmai“ ... 44
3.1.4 Ketvirtoji tema „Laisvai jautiesi, niekas nevaržo“ ... 45
3.1.5 Piešinių analizė ... 46
3.1.6 Teminės analizės ir piešinių analizės sąsajos ... 48
3.1.7 Gautų rezultatų nagrinėjimas ... 49
3.2 Tyrimo dalyvė Laima ... 52
3.2.2 Antroji tema „Viskas nuo manęs pačios priklauso“ ... 60
3.2.3 Trečioji tema „Nerimaudama prarandu energiją ir sveikatą“ ... 62
3.2.4 Piešinių analizė ... 64
3.2.5 Teminės analizės ir piešinių analizės sąsajos ... 65
3.2.6 Gautų rezultatų nagrinėjimas ... 66
3.3 Abiejų atvejų apibendrinimas ... 69
IŠVADOS ... 70
KONFERENCIJOSE SKAITYTŲ PRANEŠIMŲ SĄRAŠAS...71
LITERATŪROS SĄRAŠAS...72
SANTRAUKA
Mazrimienė V. Reabilitacinėje ligoninėje besigydančių paauglių su nerimu susijusių jausmų patyrimas dailės terapijos procese, magistranto baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė dr. A. Brazauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2016: 170 p.
Tyrimo tikslas – atlikti reabilitacinėje ligoninėje besigydančių paauglių su nerimu susijusių jausmų analizę dailės terapijos procese.
Tyrimo klausimai: 1. koks yra paauglių, besigydančių reabilitacinėje ligoninėje, su nerimu susijusių jausmų patyrimas dailės terapijoje; 2. kaip pasikeitė nerimo lygis, lyginant HAD skalės rezultatus prieš ir po dailės terapijos sesijų.
Tyrimo metodika. Tyrimui pasirinktos dvi į Abromiškių reabilitacijos ligoninę atvykusios 16 metų paauglės, patiriančios nerimą, kurio lygis nustatytas, pasitelkus HAD anketą. Sesijų skaičius, abiem atvejais panašus – 8 ir 9, susijęs su konkrečios tyrimo dalyvės buvimo reabilitacijoje trukme. Tiriamosioms taikyti individualūs dailės terapijos užsiėmimai, kurių preliminarios programos buvo sudarytos iš anksto, remiantis HAD skalės duomenimis. Dalis kūrybinių užduočių taip pat buvo suplanuotos, kitos – natūraliai išsivystė pokalbio eigoje ir buvo tikslingai panaudotos identifikuojant vieną ar kitą aktualią temą. Atlikta piešinių analizė.
Tyrimo eiga sudėtinė – meninę raišką lydi ir žodinė, kuri tirta pasitelkus teminės analizės metodą. Pokalbiai su tiriamosiomis sesijų metu buvo įrašinėjami, o gauti verbaliniai duomenys transkribuoti bei analizuoti, siekiant suformuoti pagrindines temas. Kiekviena tema aprašyta atskirai, analizuojant terapijos proceso visumą – piešinius, pokalbius, tiriamųjų kūno kalbą, reakcijas. Pasibaigus visoms dailės terapijos sesijoms, tyrimo dalyvių paprašyta dar kartą užpildyti HAD anketą, siekiant įvertinti nerimo rodiklių pokyčius.
Tyrimo išvados.
1. Atlikus dviejų tyrimo dalyvių verbalinės raiškos teminę analizę, atsiskleidė jausmų patyrimas konkrečiose temose. Su nerimu susijusių jausmų analizė parodė, kad dažniausiai abiejų tyrimo dalyvių minimas jausmas buvo baimė. Kiti dailės terapijos procese išryškėję jausmai: vienišumas, atskirtis, pyktis, neapykanta, nusivylimas, liūdesys, panika, gėda, įsiskaudinimas, nesaugumas, vientisumo praradimo jausmas.
2. Atlikus dviejų tyrimo dalyvių piešinių analizę pagal spalvų, kompozicijos, priemonių naudojimo kriterijus, išryškėjo individualūs jausmų raiškos skirtumai. Vienos tyrimo dalyvės išraiškos dinamika atsiskleidė kompozicijos, spalvų ir priemonių naudojimo aspektais: nuo tuščios lapo erdvės prie užpildytos, nuo monochrominių spalvų prie įvairiaspalvio kolorito, nuo
suvaržytų judesių prie laisvų. Kitos dalyvės piešinių kitimo dinamika atsiskleidė spalvinės raiškos aspektu: nuo monochrominių (juodų, baltų, pilkų) į įvairiaspalves.
3. Išnagrinėjus dviejų tyrimo dalyvių temų ir piešinių sąsajas, išryškėjo, kad su nerimu susiję jausmai buvo atskleisti, dar kartą išgyventi ir integruojami. Sunkiausi abiejų dalyvių patyrimai ir jausmai buvo pavaizduoti monochrominėmis spalvomis, malonūs, pozityvūs jausmai išreikšti ryškiomis, sodriomis spalvomis, centrine kompozicija, laisvais judesiais.
4. Atlikus abiejų tyrimo dalyvių HAD skalės matavimus, gauti rezultatai rodo, jog nerimo lygis sumažėjo.
SUMMARY
Mazrimienė V. Expierence of feelings related with anxiety of adolescents who is treating in rehabilitation hospital in art therapy process, Master's Thesis/ scientific supervisor Dr. Brazauskaitė A.; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Nursing and Care Department. Kaunas, 2016: 170 p.
Aim of the research – to do analysis of feelings related with axiety of adolescents who is treating in rehabilitation hospital in art therapy process.
Quastions of research: 1. what is expierence of feelings related with anxiety of adolescents who is treating in rehabilitation hospital in art therapy process; 2. how did change the level of anxiety in HAD scale compare the results before and after art therapy sessions.
Research methodology. For the research were selected two 16 years old adolescents, who were suffering from anxiety, they level of anxiety was assessed by using HAD form. The number of sessions in both cases was similar – 8 and 9, it was related with duration of being in rehabilitation hospital. The girls were applying indivudual sessions of art therapy, preliminary program was provided in advance by refering results of HAD forms. Part of creative tasks was planned, others were developed in process and were used purposeful by identifying relevant theme. Was made analysis of drawings.
The process was complex – was analysed not only artistic but also verbal expression. Interviews with girls were recorded and verbal information was transcribed and analysed seeking to formulate main themes. Each theme was described separately making analysis of art therapy whole – drawings, interviews, body language of girls, reactions. When all sessions of art therapy were finished, investigative adolescents were asked to fill the HAD form seeking to assess changes in their index of anxiety.
Research findings.
1. By making thematic analysis of verbal expression it was find out the experience of feelings in individual themes. The analysis of feelings related with anxiety reveal that the most frequent feeling that participants were mentioned is a fair. Other feelings exposed in process of art therapy: loneliness, isolation, anger, hate, disappointment, sadness, panic, shame, unsecurity, lose of integrity, being hurt.
2. By analizing drawings of participants in criterions of using colour, composition and measures were turn out indivudual differences of expression of feelings. Dynamics of expression in one participant's case reveal in aspects of using composition, colour and measures: from empty space in paper to completed, from monochromatic colours to multicolored coloring, from
constrained movements to free. In other participant's case dynamics of drawings reveal by aspect of color: from monochromatic (black, white, grey) to multicolored.
3. By analizing links between themes and drawings it was emerged that feelings related with anxiety were revealed, experienced one more time and integrated. The most difficult expierence was depict in monochromatic colours, pleasent and positve feelings were depict in bright and lush colours, in free movements, in use of central composition.
4. By making measurements of HAD scale receive results show that level of anxiety was significantly reduced.
ĮVADAS
Temos naujumas ir aktualumas. Emocinės būsenos nestabilumas, polinkis nerimauti yra paauglystės etapui būdingi reiškiniai. Tad gilintis į paauglių vidinį pasaulį, siekiant išsiaiškinti jų patiriamų emocijų ar elgesio sunkumų priežastis yra visuomet aktualu. Remiantis atliktais tyrimais, įrodančiais dailės terapijos teigiamą poveikį nerimą patiriantiems žmonėms (Chambala, 2008; Mann, 2013; Curry, Kasser, 2005; Visnola ir kt., 2010), taip pat tirtu dailės terapijos taikymo efektyvumu vaikams bei paaugliams (Brazauskaitė, 2004; Leliugienė, 2002; Oaklander, 2007; Lowenstein, 2008 ir kt.), šiame darbe dailės terapija pasitelkta kaip priemonė į universalų reiškinį (paauglių emocinius sunkumus) žvelgti nauju būdu.
Galima rasti tik pavienius užsienio autorių straipsnius, ar nedideles studijas, kurios analizuoja panašią problematiką. Iš naudotos literatūros matyti, kad Lietuvoje nerimą patiriančių paauglių emocinė būsena tiriama psichologijos ir psichoterapijos kontekste, tad su nerimo apraiškų įveikimu iki šiol daugiausia dirbo psichologai ir psichoterapeutai. Tačiau apie bendravimą su psichoterapeutu paaugliai gali turėti išankstinių nuostatų, nes paauglystėje ne visada lengva atsiverti specialistams, juolab jei jautrūs klausimai užduodami tiesiogiai, taip sukeliant gynybines reakcijas. Dailės terapija paaugliams yra naujas, saugus ir tausojantis būdas iškelti su nerimu susijusias problemas, atskleisti užslėptus jausmus.
Praktinė darbo reikšmė. Kaip rodo šio tyrimo rezultatai, pasirinktas metodas yra veiksmingas, siekiant identifikuoti nerimą patiriančių paauglių jausmus, kurių išgyvenimas dar kartą ir integravimas mažina nerimo lygį. Tad atliktas darbas gali prisidėti prie platesnio dailės terapijos taikymo, dirbant tiek su paaugliais, tiek su nerimą patiriančiais žmonėmis apskritai.
Dailės terapijos naudojimas grindžiamas galimybe išreikšti sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas (Šapoka, 2009). Jausmų ir potyrių vaizdavimas simboliais popieriuje gali būti ne tik veiksmingesnė raiškos ir bendravimo forma, palyginti su žodine, bet ir tuo pačiu paversti tuos jausmus ir potyrius mažiau grėsmingais (Dalley, 2004). Dailės terapijos metu vidiniai išgyvenimai įgyja spontanišką formą, kurią galima koreguoti, atkartoti ar net sunaikinti – tokiu būdu vyksta pokyčiai ir žmogaus santykyje su pačiu savimi (transformacija psichikoje), nes „kuriant konfliktas dar kartą išgyvenamas, sprendžiamas ir integruojamas“ (Kramer, 1958; cit. iš Dalley, 2004, 8 psl).
Temos ryšys su tyrimo metodika. Šio darbo centrinė ašis – jausminis patyrimas, tad temos atskleidimui pasirinktas kokybinis tyrimas. Anot Girdzijauskienės (2006), ši metodologija yra tinkamas būdas atrasti tai, ką kiti jaučia ir mano apie savo pasaulį. Kokybinių duomenų apdorojimui pasirinktas teminės analizės metodas kaip nepriklausomas nuo išankstinių teorinių struktūrų, suteikiantis tyrėjui plačias naudojimo
galimybes. Šios nuostatos itin reikšmingos, nes atitinka ir darbo su paaugliais, ir dailės terapijos proceso specifiką apskritai, t. y. taikyti lankstų mąstymo ir veikimo būdą, tinkantį konkrečiam asmeniui konkrečioje situacijoje.
Tyrimo dalyvių vaizdinė produkcija, gauta dailės terapijos proceso metu, buvo analizuojama pagal spalvų, kompozicijos ir priemonių naudojimo požymius, šiuos kriterijus traktuojant kaip reprezentatyviausius (Foley, Mullis 2008; Venger, 2007). Anot Birtchell (1977; cit iš Dalley, 2004) svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Sąveika tarp vaizdinės ir verbalinės medžiagos tirta, ieškant sąsajų tarp teminės analizės ir piešinių analizės.
Remiantis tuo, jog užgniaužti, iki galo neįsisąmoninti jausmai kaip atsakas į vienokios ar kitokios gyvenimiškas aplinkybes neretai sukelia nerimą, šiame darbe keliamas tikslas – atlikti reabilitacijos ligoninėje besigydančių paauglių su nerimu susijusių jausmų analizę dailės terapijos procese. Klausimai: 1. koks yra paauglių, besigydančių reabilitacijos ligoninėje su nerimu susijusių jausmų patyrimas dailės terapijoje; 2. kaip pasikeitė nerimo lygis, lyginant HAD skalės rezultatus prieš ir po dailės terapijos sesijų.
DARBO TIKSLAS IR KLAUSIMAI
Darbo tikslas – atlikti reabilitacinėje ligoninėje besigydančių paauglių su nerimu susijusių jausmų analizę dailės terapijos procese.
Klausimai:
1. Koks yra paauglių, besigydančių reabilitacinėje ligoninėje su nerimu susijusių jausmų patyrimas dailės terapijoje;
2. Kaip pasikeitė nerimo lygis, lyginant HAD skalės rezultatus prieš ir po dailės terapijos sesijų.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Dailė kaip terapija
Kūryba yra įgimtas žmogaus polinkis, kartu su kalba ir įrankių gamyba apibrėžiantis visą mūsų populiaciją (Dissanayake, 1992; cit. iš Malchiodi, 2003). Tuo pačiu meną galima vadinti seniausia saviraiškos forma, daugelį šimtmečių leidusią žmogui geriau suvokti save ir supantį pasaulį.
Šiais laikais vis dažniau kalbama apie gydomąjį – terapinį meno poveikį. E. Kramer teigimu, su menine veikla susiję procesai būtinai turi ir gydomųjų savybių: „Menas plečia žmogaus patirtį, kurdamas jos atitikmenis. Jis leidžia pasirinkti išgyvenimus, juos kaitalioti, panorėjus atkartoti. Kuriant konfliktas dar kartą išgyvenamas, sprendžiamas ir integruojamas“ (Kramer, 1958; cit. iš Dapkutė, 2003, 8 psl.). Anot T. Dalley (2004), meninė raiška padeda racionalizuoti jausmus, vidinius išgyvenimus, pateikti juos suprantama forma.
Meninės veiklos naudojimas terapiniais tikslais grindžiamas galimybe išreikšti kalba sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas. Pasak K. Šapokos (2009), spontaniška išraiška terapijos procese sukuria betarpišką terapinį – atsipalaidavimo efektą – ir padeda susidoroti su išgyvenimais.
Nepaisant to, kad visa kūryba turi terapinį poveikį (padeda atsipalaiduoti, išlieti susikaupusias emocijas), svarbu suvokti, jog lygybės ženklo tarp meno ir terapijos dėti negalima. Sąveika tarp šių dviejų sričių įvyksta kiekvienai iš jų išlaikant savo esmę, tik akcentai sudėliojami kitaip nei įprasta. Anot T. Dalley (2004, sukurtas produktas, kuris rodomas kaip meno kūrinys, ir yra tikslas, tuo tarpu jo kūrimo procesas yra antraeilis dalykas, priešingai, nei terapijos kontekste, kur kūrybos procesas ir kuriantis asmuo yra svarbiausi. N. Rogers nurodo, jog naudojant skirtingas meno rūšis, siekiant terapijos, nesirūpinama dėl kūrinio grožio, teksto gramatinio ar stilistinio tikslumo, dainos harmonijos (Rogers, 1997; cit. iš Lebedeva, 2013).
Apibendrinant, galima teigti, kad dailės terapijos kontekste raiškos procesas tampa terapiniu, kai per jį skleidžiasi piešiančiojo vidiniai išgyvenimai, užslėpti jausmai ir, kai, padedant dailės terapeutui, pavyksta geriau suprasti savo vidinį pasaulį ir keistis asmenybei palankia kryptimi.
1.1.1 Dailės terapijos funkcijos, pritaikymo galimybės
Ekspresyviąja užsienio autoriai vadina tokią terapiją, kurios metu gilinamas kliento savęs suvokimas, pasitelkiant ne tik tradicinį pokalbį, bet ir meninės raiškos priemones – vaidinimą, rašymą, šokį, judesį, piešimą, muzikavimą. Šios terapijos efektyvumą C. A. Malchiodi (2005) grindžia tuo, jog būdai, kuriais žmonės save (savo mintis, jausmus) išreiškia geriausiai, yra nevienodi: tarkim, vienam atsiskleisti padeda vaizdiniai, kitam – lytėjimas, garsas ar judesys ir pan. Šių individualių kliento gebėjimų panaudojimas psichoterapijoje padidina efektyvesnio, labiau autentiško bendravimo su specialistu galimybę, kas reiškia ir kokybiškesnį sveikimą.
P. Knill (1995; cit iš Malchiodi, 2005) dailės terapiją iš kitų ekspresyviosios terapijos rūšių išskiria kaip efektyvią, siekiant paskatinti kliento individuacijos – sąmoningų ir pasąmoninių asmenybės aspektų – išvystymo procesus.
Dailės terapija yra psichinės sveikatos priežiūros profesija, kurios esmė – terapeuto darbas su klientu/pacientu, pasitelkiant meną, kūrybinį procesą, kūrinio analizę. Terapijos tikslai: skatinti kliento savimonę, jausmų, emocinių konfliktų suvokimą, elgesio bei priklausomybių valdymą, taip pat plėtoti socialinius įgūdžius, gerinti realybės orientaciją, mažinti nerimą bei didinti savigarbą. Dailės terapijos praktika reikalauja žinių tiek vaizduojamosios dailės (piešimo, tapybos, skulptūros ir kt.), tiek žmogaus vystymosi, psichologijos srityse [65]. Meno terapeutui būtinos kompetencijos Lietuvos įstatymuose išdėstytos taip: meno terapeutas privalo žinoti bendruosius sveikatos bei raidos sutrikimų ypatumus, suprasti psichoterapinių santykių prigimtį ir gebėti užmegzti ir palaikyti psichoterapinius santykius, suprasti estetinio poreikio ir meninės raiškos, kūrybiškumo ir vaizduotės raidą žmogaus ontogenezėje ir jos sąsajas su psichopatologija, išmanyti meno antropologiją, filosofiją ir sociologiją, kūrybos psichologiją ir kt. [36].
Dailės terapija, kaip ir meno terapija apskritai, ne visuomet yra susijusi su gydymu griežtai medicinine prasme. Ji gali būti efektyviai taikoma tiek gydymo, tiek reabilitacijos, pedagogikos ar socialinio darbo sferose. Medicinos srityje dailės terapiją suvokiame kaip meninės saviraiškos priemonę, padedančią išreikšti dažnai neįsisąmonintus išgyvenimus bei nuo jų išsilaisvinti. Pedagoginėje veikloje akcentuojamas sveikasis asmenybės potencialas, čia dailės terapijos tikslai – žmogaus ugdymas ir socializacija. Socialiniame kontekste dailės terapija gali padėti tiek sveikiems, tiek turintiems negalią žmonėms adaptuotis sociume. Ji neretai būna nukreipta į klientų užimtumą (Kučinskienė, 2006; Рыбакова, 2007). Šiuo metu pasaulinėje ir Lietuvos praktikoje taikomos gana diferencijuotos dailės terapijos paslaugos, skirtos įvairioms klientų grupėms: neįgaliems vaikams, suaugusiems, specialiųjų poreikių asmenims, priklausomybių turintiems, psichikos ligoniams, kaliniams, nėščioms moterims ir kt. (Brazauskaitė, 2004).
N. Purnis (2008; cit. iš Grinkevičienė, 2010), apibendrindamas daugelį požiūrių į dailės terapiją, išskiria tokias bendrąsias jos funkcijas:
diagnostinę – leidžia diagnozuoti įvairias kliento problemas, pvz.: tarpasmeninių santykių, vidines dvasines, neįsisąmonintus norus ir poreikius, emocinius išgyvenimus, profesinius gabumus ir kt.;
komunikacinę – verbalus ir neverbalus bendravimas meno pagalba;
reguliuojančią – vidinės būsenos harmonizacija: sumažinamas nuovargis, negatyvi emocinė būsena, įtampa, stresas;
kognityvinę – įsisąmoninamos savo baimės, paslėpti elgesio motyvai, aktyviai naudojama fantazija, gaunama emocinė patirtis, vystomos dvasinės nuostatos, valia ir pan.;
korekcinę – savivertės, „Aš“ koncepcijos, agresyvumo koregavimas;
vystančią – asmenybės augimas, jos socialinės kompetencijos vystymasis ir t.t.
Apibendrinant, galima teigti, jog dailės terapija visuomet atlieka psichikos harmonizavimo funkciją asmenybės ugdyme, o jos taikymas skirtingose srityse tik dar labiau išplečia galimybių lauką. Dailės terapija gali būti tiek pagalbos, tiek gydymo priemonė.
1.1.2 Dailės terapijos procesas
Dailės terapijos procese itin svarbus ir galutiniam rezultatui lemiamos įtakos turintis veiksnys – psichoterapinė erdvė. Jei tradicinėje terapijoje sąvoka „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir terapeuto tarpusavio santykius, tai dailės terapijoje atsiranda dar vienas svarbus elementas – kliento meninė produkcija. J. K. Dubowskis (cit. R. Kučinskienė, 2006) teigia, jog vaizdas ir sukurtas darbas yra pagrindinė psichoterapinės erdvės dalis, į kurią klientas projektuoja savo išgyvenimus. Tuo tarpu „interpretuodamas vaizdinį, terapeutas pradeda dialogą su klientu, jie kartu bando labiau ir įvairiapusiškiau suprasti kliento vidinį pasaulį, jausmus ir idėjas“. B. Moon (2007) nuomone, dailės terapijoje apskritai visą kūrybinį procesą, klientą ir terapeutą reikia vertinti kaip lygiaverčius partnerius. Kūrybinio proceso ir galutinės meninės produkcijos specifines savybes išskyrė J. Birtchnell (1977; cit. iš Dalley, 2004).
Svarbu yra ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Taip sužinoma apie subjekto psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją.
Prie piešinio galima grįžti po kelių minučių, savaičių, mėnesių arba kelerių metų, kas leidžia stebėti kintančią kliento psichikos būseną.
Gali būti, kad būtent žinojimas, jog vėliau paveikslus bus galima sunaikinti, įkvėps drąsos juos tapyti. Galimybė sunaikinti dailės terapijos metu sukurtą kūrinį, taigi ir pamiršti jį, yra labai svarbi ypatybė, mat kartais paveikslo sunaikinimas ir tai, kaip jis sunaikinamas, terapijoje esti teigiamas dalykas.
Dailės terapija gali leisti atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą.
Subjektas bent jau vaizduotėje gali atlikti nepriimtinus arba draudžiamus veiksmus. Atvirai pripažinti ne visai priimtinas savo asmenybės ypatybes ir su tuo susitaikyti reiškia, kad mažiau energijos eikvojama joms neigti.
Popieriuje galima būti neprotingiems. Visiškai priimtina piešti nesąmones, būti kvailiems, juokingiems, suvaikėti, plepėti nesuvokiamus paistalus, teplioti visiškai chaotiškas terliones ir atpalaiduoti savo vaizduotę. Taip išsiliedamas žmogus gali išlikti sveikas.
Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Tarkim, subjektas gali nupiešti save perregimą, turėdamas omenyje, kad žmonės gali kiaurai jį permatyti.
Piešinyje gali būti užuominų net į ateities įvykius. Galbūt teisingai supratus tas užuominas, pavyktų išvengti kokių nors nemalonių situacijų ateityje.
Galime daryti išvadą, kad dailės terapijos procese svarbus vaidmuo tenka dailės terapeutui, kurio galioje yra saugios, palankios atmosferos klientui sukūrimas. Dailės terapeutas paskatina klientą imtis meninės kūrybos – pasiūlo priemones, galbūt temas ar konkrečias užduotis, o paskui padeda sąveikauti su gauta menine produkcija. Per simbolius, ženklus vaizdinyje ieškoma ryšio su jo kūrėjo asmenybe.
1.1.3 Individuali ir grupinė terapija: privalumai ir trūkumai
Dailės terapija gali būti individuali arba grupinė. Skirtinga specialistų patirtis su skirtingų problemų turinčiais klientais neleidžia suformuoti vienareikšmiškos nuomonės apie tai, kuri terapijos forma efektyvesnė. Kaip teigia su vaikais dirbanti L. Marder (2010), grupiniai ir individualūs užsiėmimai skiriasi tiek savo tikslais, tiek procedūra bei veiklos pobūdžiu. Autorės nuomone, individualiai paprasčiau sprendžiamos emocinės įtampos mažinimo, negatyvizmo įveikimo, baimių korekcijos, apribojimų, atsiradusių dėl hipersocializuoto auklėjimo stiliaus šeimoje, pašalinimo ir pan. problemos. Tačiau kai kuriems klientams individuali terapija gali netikti, nes pernelyg artimas
kontaktas su terapeutu juos trikdys, jie jausis nejaukiai.
Tiek suaugusiųjų, tiek vaikų grupinių užsiėmimų privalumais galima įvardinti tai, kad žmonės turintys panašių poreikių gali suteikti vieni kitiems abipusę paramą; grupė yra tinkama aplinka mokymuisi; darbas grupėje tinkamas žmonėms, kuriems individualūs susitikimai su terapeutu kelia per daug įtampos; užsiėmimai grupėse gali būti demokratiškesni, dalijamasi galia ir atsakomybe (Liebmann, 2004). Darbas grupėje suteikia galimybę patenkinti bendravimo su vaikais poreikį, išmokti gerbti kitų nuomonę ir apginti savąją, išreikšti aktyvumą, susitvardyti ir pan.
Tačiau pastebėti ir darbo grupėje trūkumai: dirbant grupėje sunku išlaikyti konfidencialumą; grupės darbui organizuoti reikia didesnių išteklių; kiekvienam grupės nariui tenka mažiau individualaus terapeuto dėmesio; būna, kad grupei „priklijuojama etiketė“ arba ji tampa stigmatizuota; grupėje lengviau „pasislėpti“ nuo problemų sprendimo; mažiau piešimo įgūdžių turintys grupės nariai gali pasijusti nejaukiai, lygindami save su kitais (nepaisant to, kad piešimo įgūdžių turėjimas apskritai nėra svarbus faktorius dailės terapijoje) (Liebmann, 2004).
Taigi priklausomai nuo konkrečių problemų su kuriomis susiduria klientas, dailės terapeutas parenka tinkamiausią terapijos formą. Emocinės įtampos mažinimo problemos veikiau sprendžiamos individualiai.
1.2 Paauglystės amžiaus ypatumai
1.2.1 Amžiaus pokyčiai ir psichologinis pažeidžiamumas
Paauglystės amžius literatūroje nurodomos nevienodai. Bendrą chronologinių ribų nustatymą apsunkina nesinchroniška paauglių socialinė ir psichinė raida. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), paauglystė – vienas iš žmogaus amžiaus tarpsnių nuo 10 iki 20 metų. G. Navaitis (2001) nurodo dažniausiai išskiriamą periodizaciją, pagal kurią paauglystei priskiriamas amžiaus tarpsnis nuo 12 iki 15 metų. Taip pat paauglystė gali būti skirstoma į ankstyvąją – ~12 ~14 metų ir vėlyvąją – ~16 ~18 metų, 15-uosius metus laikant pereinamaisiais.
Paauglystė suvokiama kaip pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusio žmogaus amžių, kai vyksta fiziologiniai, pažintiniai, intelektiniai, psichosocialiniai pokyčiai.
Anot J. Tutkuvienės (2008), brendimo pradžią, greitį ir pabaigą lemia paveldėjimas, tačiau išoriniai ir vidiniai veiksniai (netinkama mityba ar gyvenimo sąlygos, įtampa, stresas) šį procesą gali iškreipti. Ankstyvojoje paauglystėje dominuoja fiziniai kūno pokyčiai. Intensyvus, tačiau dažnai netolygus kūno proporcijų kitimas paaugliui kelia psichologinių sunkumų naujai suvokiant ir įvertinant save. Dėl brendimo variacijų ir paaugliams būdingo savęs lyginimo su bendraamžiais ar kokiais nors
etalonais jiems sunku save adekvačiai vertinti, o pernelyg aukštas ar žemas vertinimas gali tapti agresyvaus ar depresyvaus elgesio paskata, lemti neurotiškas reakcijas. (Navaitis, 2001). Vėlesniam paauglystės laikotarpiui būdingas besiformuojantis abstraktus mąstymas, besikeičiančios kognityvinės struktūros, galutinai subręstanti centrinė nervų sistema. Remiantis Myers (2000), vykstant pokyčiams paauglio pažintinėje raidoje, plėtojasi mąstymo gebėjimai, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Didėja paauglio gebėjimas stebėti save. Jis analizuoja nuosavas mintis, jausmus bei poelgius. Savistaba leidžia paaugliui geriau suvokti prieštaravimus tarp minčių, žodžių ir poelgių (Navaitis, 2001).
Daugelio tyrėjų (Myers, Navaitis, Bulotaitė ir kt.) nuomone, paauglio asmenybės raidai didelės įtakos turi asmeninio tapatumo paieškos. Paauglys stengiasi išsilaisvinti iš aplinkybių primesto tapatumo ir siekia įgyti paties pasirinktą identiškumą. Šiame laikotarpyje besikeičiant išvaizdai, psichologinėms galimybėms, visuomenės statusui, paaugliui tampa itin svarbu suvokti save, savo savybes, atrasti savo vietą gyvenime. Jam kyla daug klausimų: kas aš esu; koks mano vaidmuo visuomenėje; ar aš vaikas, ar jau suaugęs; kaip aš noriu gyventi ateityje ir pan. Remdamasis A. Maslow poreikių klasifikacija, G. Navaitis (2001) išskiria tokius paauglio poreikius:
fiziologinius, tarp kurių stiprėja fizinio ir seksualinio aktyvumo poreikis;
saugumo, kurių sustiprėjimą lemia paaugliui keliančios nerimą fizinės ir psichologinės permainos, o tenkinami jie ne tik šeimoje, bet ir tarp bendraamžių;
nepriklausomybės, kurie remiasi naujomis paauglio kognityvinėmis ir fizinėmis galimybėmis;
prisirišimo (meilės), kurie remiasi atsiskyrimu nuo tėvų ir lytiniu brendimu;
pasiekimų, kurie gali kilti tiek dėl noro padaryti įspūdį priešingai lyčiai, tiek dėl noro pakelti savo statusą bendraamžių grupėje;
savirealizacijos, kurie siejami ir su pasiekimais, ir su įsitvirtinimu visuomenėje.
Nepatenkinti paauglio poreikiai gali tapti įvairių problemų priežastimi. Tačiau kartais tuos poreikius sudėtinga identifikuoti, nes paauglys aplinkiniams gali siųsti dvejopus signalus.
Kadangi paauglystėje atskirų organų bei jų sistemų brendimas yra netolygus, fiziškai jausdamasis pakankamai panašus į suaugusįjį, paauglys psichologiškai dar nėra subrendęs. Tokia tapatumo stoka kelia vidinę sumaištį, prieštaravimus, iš ko ir kyla minėti dvejopi signalai. L. Bulotaitė ir kt. (2001) išskiria pagrindinius paauglystės prieštaringumus:
norą įsilieti į grupę/norą išsiskirti iš grupės;
norą būti savarankišku/pagalbos laukimą;
norą būti suaugusiu/nepasitikėjimą suaugusiųjų pasauliu;
jautrumą, pažeidžiamumą/demonstratyvų agresyvumą;
norą turėti savo pažiūros tašką/norą turėti autoritetą;
bendravimo siekimą/vienatvės poreikį;
seksualinius išgyvenimus/seksualinės patirties baimę.
Dar vienas svarbus paauglystės apsektas – įtakų persiskirstymas: buvę santykiai su suaugusiais jau nebetenkina, kuriami vis stipresni ryšiai su bendraamžiais. Anot Žukauskienės (2007), išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos, paauglys ieško socialinio priėmimo bendraamžių grupėje, nori prisiimti jų vertybes. Nustatyta, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę bei psichologinę paauglio adaptaciją arba dezadaptaciją. Nors tėvų įtaka šiame laikotarpyje silpsta, visgi paauglių psichologinė būsena labai priklauso nuo santykių su šeima. Pasak Grigaliūnienės (2008), teigiami santykiai su tėvais mažina jaunų žmonių netinkamo elgesio tikimybę ir yra susiję su gera savijauta.
Taigi paaugliams tenka įveikti tokias raidos padiktuotas užduotis kaip prisitaikymas prie savo fizinių pokyčių, naujų pažintinių gebėjimų, didėjančių reikalavimų mokykloje; tuo pačiu paauglys turi išvystyti stabilius ir produktyvius santykius su bendraamžiais, išmokti susitvarkyti su savo seksualumu; taip pat formuoti asmenybės vertybių sistemą, išmokti kontroliuoti savo impulsus ir, prisitaikant prie vienokių ar kitokių situacijų, parodyti elgesio brandumą (Navickas, Vaičiulienė 2011).
1.2.2 Paauglių emociniai sunkumai
Dėl minėtųjų paaugliams būdingų vidinės struktūros ypatumų jie tampa itin psichologiškai pažeidžiama grupe. Pasak Beitchman ir kt (1991; cit. Kilikevičienė, 2010), „šios bręstančios sistemos susidūrimas su nepalankiai veikiančia aplinka ir išprovokuoja įvairias psichinės sveikatos problemas“. Kai paauglio elgesys ir emocinės reakcijos, esant vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, apsunkina jo paties gyvenimą ir trikdo santykius su kitais žmonėmis, tai įvardinama elgesio arba emociniais sunkumais.
Elgesio sunkumai – tai problemos, kurios apima konfliktus su kitais žmonėmis, taisyklių laužymą, agresyvų elgesį, o emociniai sunkumai pasireiškia žmogaus viduje tokia forma kaip nerimastingumas, depresiškumas, užsisklendimas, somatiniai negalavimai (Achenbach, 1991; cit. iš Malinauskienė, Žukauskienė, 2007). Anot Hallahan ir Kauffman (2003), emociniai sunkumai yra internalūs, t. y. nukreipti į vidų ir pasireiškiantys vidiniais išgyvenimais.
Remiantis atliktais tyrimais, veiksniai labiausiai prisidedantys prie paauglių psichinės sveikatos problemų yra susiję su situacija šeimoje, mokykla ir jos aplinka, bendraamžiais,
traumuojančiais įvykiais (artimojo mirtis, seksualinis išnaudojimas, patekimas į ligoninę ir pan.) bei individualiais veiksniais (asmeninės savybės atsiradusios dėl nepalankių faktorių) (Kairienė, 2007; Pakalnienė, Barkauskienė, 2006). Jaunų žmonių psichinę sveikatą lengviau gali sutrikdyti veiksniai, kuriems suaugusieji yra atsparesni, tai – smurtas, patyčios, skurdas, žalingi įpročiai, nelaiminga meilė ir pan. [38].
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, vienas paauglys iš penkių turi kognityvinių, emocinių ir elgesio sunkumų, ir vienas paauglys iš aštuonių kenčia nuo diagnozuotų psichinių sutrikimų. Šis paplitimas didėja kas dešimtmetį (Florence Declaration, 2007; cit. Šarakauskienė, Bagdonas, 2011).
1.3 Nerimo samprata
1.3.1 Nerimo sąvoka ir pasireiškimo aspektai
Vienas iš dažnesnių sunkumų tarp emocinių problemų turinčių vaikų ir paauglių yra nerimas. Remiantis psichologijos žodynu (1993), nerimas – tai žmogaus emocinė būsena, neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, skiriasi pavojaus nekonkretumu, grėsmės difuziškumu. Nerimą sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, vienas kitam prieštaringi motyvai.
Kadangi dauguma autorių, tapatindami ar skirdami, nerimą sieja su baime, verta aptarti šių sąvokų ryšį. Singh ir Thukral (2009) teigia, kad nerimas kyla iš baimės – bet ne dėl realios grėsmės, o labiau dėl to, kas gali nutikti. Anot autorių, nerimas yra išsklaidytos baimės – neapibrėžtos, nekonkrečios, beprasmiškos – būsena.
R. Kočiūnas (1995) įžvelgia, kad nerimas panašus į baimę, nes tai yra reakcija į pavojų. Nerimas tarsi signalas apie pavojų, kuris iš dalies apsaugo nuo konfliktų, nes įjungia žmogaus psichologinius savigynos mechanizmus. Tačiau ne kiekvienas nerimas yra pataloginis: jausti nerimą iškilus grėsmei – gyvybiškai būtinas gebėjimas (Furst, 1998). Teigiama, jog normalus nerimas turi genetinį pagrindą dar nuo priešistorinės eros ir padeda žmogui prisitaikyti prie besikeičiančių gamtos sąlygų ir išlikti grėsmingose situacijose (Myers, 2000). Trumpalaikės baimės, silpnas nerimas atlieka apsauginę funkciją – padeda išlikti saugiam, išlaikyti savigarbą, sutelkti jėgas, vengti nepateisinamos rizikos (Nasvytienė, Balnionytė, 2006).
A. Germanavičius (2006) teigia, kad adekvatus nerimas, t. y. atitinkantis potencialiai grėsmingą situaciją, yra normali reakcija, padedanti žmogaus organizmui mobilizuotis. Tačiau nerimui
pasiekus perdėtą lygį, jis tampa nebepadedančiu, o trukdančiu veiksniu. Tokiu atveju tai yra nerimo sutrikimas – pataloginė reakcija, trukdanti žmogui veikti, bendrauti.
Psichologijos žodyne (1993) išskiriamos adaptyvios ir dezadaptyvios nerimo reakcijos. Teigiama, kad pirmosios skatina veiklos produktyvumą, yra reikalingas asmenybės saviraiškai, gyvenimo tikslų kėlimui ir jų įgyvendinimui. Tuo tarpu dezadaptyvios reakcijos sutrikdo žmogaus veiklą, jo ryšius su aplinkiniais, gali sukelti neurozę.
Situacinis nerimas atspindi žmogaus būseną tam tikru momentu, tuo tarpu nuolatinis – ilgainiui virsta asmenybės bruožu – nerimastingumu (Psichologijos žodynas, 1993).
D. Greenberger ir C. A. Padesky (2000) išskyrė nerimui būdingas savybes keliais aspektais – fizinės reakcijos, minčių, elgesio ir nuotaikos (1 lentelė).
1 lentelė. Nerimui būdingos savybės [Greenberger, Padesky, 2000]
Fizinė reakcija Įsitempę raumenys, greitai plakanti širdis, įraudę skruostai, svaigstanti galva. Mintys Pavojaus pervertinimas, nepakankamas sugebėjimo įveikti kliūtis vertinimas,
nepakankamas pagalbos prieinamumo vertinimas, katastrofiškos mintys.
Elgesys Su nerimu susijusių situacijų vengimas, atsitraukimas nuo jų, siekimas viską atlikti tobulai, mėginimas kontroliuoti įvykius, siekiant išvengti galimo pavojaus.
Nuotaika nervinga, irzli, nerimastinga, paniška.
Apibendrinant, nerimas yra neapibrėžtos grėsmės jausmas, kuris, kol nepasiekia perdėto lygio, padeda prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Nerimas yra panašus į baimę kaip reakcija į pavojų, tačiau skiriasi nuo jos tuo, jog neturi konkretaus objekto.
1.3.2 Nerimo priežastys ir gynybos mechanizmai
Žmonių patiriamo nerimo priežastys gali būti įvairios. Psichoanalitinės teorijos požiūriu, į pasąmonę nuo vaikystės išstumiami nepriimtini impulsai, mintys, jausmai niekur nedingsta ir veikia mūsų veiksmus, emocijas, kartais sukeldami nerimą, depresiją ar kitus panašaus pobūdžio negalavimus (Myers, 2000).
S. Freud laikėsi nuomonės, kad nerimu Ego siunčia įspėjimą apie individo patiriama vidinį konfliktą. R. Kočiūnas (1995) taip pat teigia, jog nerimo priežastys visuomet yra vidinės ir su išoriniais objektais siejasi tik tiek, kad šie skatina prasidėti vidinį konfliktą. R. C. Rogers (2005) konkretizuoja,
jog nerimas tai individo patiriamo vidinio konflikto tarp savo vidinio „aš“ ir to, ko iš jo tikisi aplinka, pasekmė.
Kadangi nerimas neturi konkretaus grėsmę keliančio objekto arba žmogaus, ši būsena yra gana neaiški ir individas nežino, kaip jos atsikratyti – neretai nerimo apimtas žmogus neranda sau vietos, jo judesiai nevalingi, žvilgsnis klaidžioja, sunku išlaikyti dėmesį ties viena veikla (Jusienė, Laurinavičius, 2007). Tuo tarpu psichika nevalingai bando pašalinti šios nemalonios būsenos poveikį. Automatiškai kylantys gynybiniai mechanizmai padeda apsisaugoti nuo vidinių konfliktų ir nėra ydingi tol, kol netampa perdėti ir nepradeda iškraipyti realybės suvokimo, riboti elgesio lankstumo (Kočiūnas, 1995). Gynybos mechanizmai pagal S. Freud – 2 lentelėje.
2 lentelė. Gynybos mechanizmai pagal S. Freud [Perminas ir kt., 2004]
Išstūmimas Tai pašalinimas iš sąmonės kankinančių jausmų ir minčių, tačiau išstumtos mintys nepraranda aktyvumo pasąmonėje ir kartais prasiveržia per sapnus, juokelius, apsirikimus.
Projekcija Savo negatyvių minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai – žmogui lengviau kovoti su išorėje esančiu priešu nei su grėsme, kylančia iš savęs;
Perkėlimas Neigiamų emocijų, kurių nėra galimybės išreikšti, nukreipimas į mažiau pavojingą žmogų ar save;
Racionalizacija Neteisinga argumentacija, kuri leidžia iracionalius poelgius gana logiškai argumentuoti ir tuo pačiu pasiteisinti prieš kitus ir patį save;
Reakcijos dariniai
Tai priešingas elgesys nei pirminiai id (pasąmonės) impulsai;
Regresija Grįžimas prie vaikystėje buvusio modelio;
Sublimacija Savo id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima išreikšti socialiai priimtu būdu;
Neigimas Atsisakymas pripažinti, kad įvyko nemalonus įvykis.
Šie psichologinės savigynos mechanizmai įsijungia automatiškai ir tokiu būdu nerimas yra užmaskuojamas, reiškiasi netiesiogiai. B. Bird išskiria tokius nerimo pasireiškimus (Bird, 1973; cit. E. Lukinaitė, 2008): pavadinimo pakeitimas; įvairūs simptomai; fiziniai veiksmai; kitos emocijos; nesustabdomas kalbėjimas; pertraukinėjimas; nerimo pabrėžimas ir demonstravimas; priešinimasis psichoterapijai/terapeutui.
Viena dažniausių nerimo priedangų – pavadinimo keitimas, kai klientai suranda dešimtis žodžių savo nerimui įvardinti: „aš esu susierzinęs“, „man silpna“, „aš nesijaučiu savimi“ ir pan. Daugelis klientų akcentuoja vienokius ar kitokius simptomus (pavyzdžiui, galvos skausmą), nesuvokdami, kad pastaruosius sukelia ne specifinė situacija (pavyzdžiui, egzaminai), o nerimas dėl jos. Kartais nerimas maskuojamas fiziniais veiksmais – nuo barbenimo pirštu į stalą, įkyraus mirksėjimo iki persivalgymo, rūkymo, girtavimo. Nerimas gali slėptis ir už kitų emocijų – dirglumo, agresyvumo, priešiškumo, šaltumo, nuobodumo. Nesustabdomo kalbėjimo sraute taip pat galima įžvelgti bandymą pabėgti nuo kamuojančio nerimo. Ši būsena lengvai nepasiduoda gydymui, tad gali reikštis ir kaip nuolatinis terapeuto pertraukinėjimas. Klientui galimai kelia grėsmę tai, ko galėtų paklausti terapeutas, todėl jis mėgina iš viso neleisti specialistui prabilti. Gana paradoksali gynyba nuo nerimo – siekis jį pabrėžti ir demonstruoti: klientai nuolat pasakoja apie apnikusius rūpesčius, jų priežastis, dažnai klausia, ką jiems daryti. Nerimas kai kuriuos klientus verčia priešintis pačiai psichoterapijai: kontroliuoti savo atvirumą, išsakyti tik cenzūruotas mintis ir jausmus, būti kuo labiau beasmenišku, slopinti savo jausmus terapeuto atžvilgiu. Kartais klientai nerimą slopina dar drastiškiau – demonstruoja priešiškumą terapeutui – kritikuoja, su panika ir sarkazmui kalba apie kvailus terapeutus pas kuriuos lankėsi anksčiau, pasakojant istorijas apie jų klaidas ir pan.
Apibendrinant, galima teigti, kad nuo nemalonaus nerimo poveikio žmogaus psichika saugosi automatiškai kylančiais gynybiniais mechanizmais. Psichoterapijos ar dailės terapijos seanso metu žmogus savo nerimą nevalingai gali slėpti po nesustabdomu kalbėjimu, pertraukinėjimu ar net priešinimusi specialisto pagalbai. Tuo tarpu specialisto užduotis – parodyti nerimą patiriančiam žmogui jo pasąmonės kuriamas gynybines reakcijas ir padėti jas iškelti į sąmonės lygį.
1.3.3 Vaikų ir paauglių nerimą sukeliantys veiksniai
Galima išskirti tokias bendras vaikų ir paauglių nerimo priežastis (Pileckaitė-Markovienė, Stanišauskaitė, 2005):
1. tarpasmeniniai santykiai: sudėtingi santykiai šeimoje (aukštų mokyklinių rezultatų reikalavimas ir sankcijos už prastus įvertinimus; tėvų skyrybos ir pan.); įtempti mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai (per daug griežtas arba nereiklus pedagogas ir kt.); konfliktiški santykiai su bendraamžiais, bendraklasiais (smurtas, patyčios ir kt.);
2. neadekvatus savojo „Aš“ suvokimas bei vertinimas (negatyvios emocijos kliudo atsiskleisti kitiems, parodyti savo gebėjimus);
3. vertinimo sistema (kontroliniai darbai, testai, atsakinėjimas prieš klasę, per lengvos ar per sudėtingos namų darbų užduotys);
4. žemas fiziologinis atsparumas stresui (šį punktą skiria ne visi autoriai).
Remiantis Pilkauskaitės (1999; cit. iš Pileckaitė-Markovienė, Stanišauskaitė, 2005) atliktu tyrimu, paauglių nerimas yra labiausiai susijęs su mokykla – net 49 proc. Mokykliniam nerimui nežymios įtakos turi moksleivių amžius, klasė, kurioje jie mokosi, lytis.
Remiantis J. Locker ir M. Cropley (2004) atlikto tyrimo rezultatais, mokykloje patiriamas nerimas yra glaudžiai susijęs ir su vaiko arba paauglio savivertės jausmu. Pastebėta, kad augant vaikų savivertės jausmui, silpsta jų patiriamas mokyklinis nerimas. Kiti autoriai (Karandaševas ir kt., 2004; Kepalaitė, 2011) taip pat teigia, kad skirtingo lygio nerimas yra priešingai proporcingas savigarbos jausmui.
M. Pileckaitė-Markovienė ir A. Stanišauskaitė (2005) nurodo, jog streso veiksniams turi įtakos asmenybiniai veiksniai: „Jeigu savivertė yra pakankamai aukšta, išorės veiksniai, veikdami psichiką, sustiprina kompetentingumo jausmą, žema savivertė sustiprina streso išgyvenimą. Nesugebėjimas susidoroti su stresu pasireiškia somatiniais ir psichiniais sutrikimais, o sėkmingas susidorojimas su stresu padeda įgauti teigiamos patirties ir skatina didesnę savivertę“.
Žukauskienės ir Malinauskienės (2004) atlikto tyrimo rezultatai rodo tokį nerimo ir savivertės santykį: pasak autorių, kuo žmogus patiria daugiau nerimo, tuo jis turi menkesnę savivertę. Tačiau, remiantis А.И Захаров (1988), nerimas labiausiai būdingas aukštai save vertinantiems, atsakingiems, išgyvenantiems dėl savo padėties ir aplinkinių pripažinimo, žmonėms.
Apibendrinant, galima teigti, jog giluminiai nerimo šaltiniai gali būti poreikio prisitaikyti prie kitų žmonių (bendraamžių, mokytojų, tėvų) bei atrasti save (žinių tikrinimo, saviraiškos baimė) nepakankamas realizavimas. Dažnai paauglių patiriamo nerimo priežastys yra susijusios su mokykla, taip pat su tokiais asmenybiniais veiksniais kaip savivertė.
1.4 Vaikų ir paauglių kūrybinės išraiškos terapinė reikšmė
1.4.1 Vaikų ir paauglių vizualinės raiškos etapai, ypatybės
R. Vismantienė (2003) rašo, jog vaikai ir paaugliai piešia tai, kas labiausiai juos jaudina. Jų piešiniuose atsispindi realybės suvokimo lygis: vaikui reikšmingi asmenys ir daiktai piešiami žymiai kruopščiau, jie yra detalesni negu tie, kurių vaikas nemėgsta arba jų atžvilgiu yra priešiškai nusiteikęs. Susidomėjimo ar supratimo ribotumą rodo piešinio santykinis mažumas, objektų disproporcijos ir detalių nebuvimas. Normalios raidos vaikams yra būdinga tam tikra dėsninga piešinių, kurie po truputį tampa sudėtingesni savo forma, turiniu, kompozicija, kaita.
Maži vaikai savaime yra kūrybingi ir smalsūs – jie kuria žaisdami, piešdami ar atlikdami kitą veiklą, neįsprausdami kūrybos proceso į išankstinius rėmus, neturėdami nusistatymo, kas yra
teisinga/neteisinga.
Tačiau maždaug 9-10 metais (Polujanov nuomone, 12-13 m.) „vaikiškas“ kūrybingumas ima slūgti, tai susiję su tuo, jog augdamas vaikas įgyja vis daugiau žinių, stiprėja jo savikritikos jausmas, siekimas piešinio tikroviškumo (Kaluinaitė, Bankauskaitė, 2005). Kūrybos procesas ima atrodyti nebe toks įdomus, vaikui svarbesnis tampa galutinis rezultatas. Šiame etape imama tolti nuo schematinio aplinkoje esančių objektų vaizdavimo, siekiama įspūdžius perteikti vaizdais, kuriuose matymo veiksnys tampa svarbesnis nei sensorinis: iki tol vaikas piešė tai, ką žinojo, o dabar – tai, ką mato (Polujanov, 2000).
L. Vigotskij, gilindamasis į vaikų kūrybos procesą, sieja jį su vaizduotės veikla, kuri savo ruožtu glaudžiai siejasi su realia patirtimi ir emocijomis (1967; cit. iš Matijkienė, 2002). Jo nuomone, kūrybos aktui būtini tiek emociniai, tiek intelektualiniai veiksniai. Tuo tarpu jausmą ir fantaziją autorius sujungia į vieną procesą, fantaziją traktuodamas kaip emocinės reakcijos centrinę išraišką.
Apibendrinant, galima teigti, kad paaugliams būdingas kritinis savo vaizduojamosios kūrybos vertinimas, orientacija į rezultatą, tikroviškumo siekimas. Pats jų kūrybos procesas glaudžiai susijęs su vaizduote, kuri turi abipusį ryšį tiek su realia patirtimi, tiek su emocijomis.
1.4.2 Vaikų laisvos kūrybinės raiškos veiksmingumas
Istorijos eigoje požiūris į vaikų kūrybą keitėsi: prieš šimtmetį manyta, kad tai yra primityvios pastangos siekti suaugusiųjų realizmo, vėliau vaiko piešinyje imta ieškoti galimybių įsiskverbti į savitą vaiko pasaulį, pedagogai siekė atrasti optimalius ugdymo kelius, kurie darytų įtaką visapusiškam vaiko vystymuisi (Brazauskaitė, 2004). Galiausiai pastebėta, kad vaikų laisvos meninės raiškos darbai labai skyrėsi nuo tos veiklos, kuri buvo taikoma kaip ugdymo programa. Laisvoji meninė raiška vaikui suteikia pasitikėjimo, jis peržengia neužtikrintumą ir pradeda laisvai reikšti savo baimes, poreikius, fantazijas (cit. ten pat).
G. Pretorius, N. Pfeifer (2010), apžvelgdami atliktus tyrimus (Carolan, 2001; Daglaso, 2001; Gilroy, 2006; Snyder, 1997; Waller, 2006), konstatuoja, kad meno terapijos taikymas vaikams yra veiksmingas. Meno terapija apima ne tik emocinius ir kognityvinius reiškinius, bet taip pat skatina socialinį, fizinį vaiko vystymąsi, augimą. Ši veikla padeda siekiant sumažinti vaiko jaučiamą įtampą, nerimą.
Vaikai yra natūraliai kūrybingi, ir jiems paprastai yra lengviau nupiešti piešinį nei tiesiogiai atsakinėti į klausimus, kaip tai vyksta tradicinės konsultacijos pas psichologą metu. Jie gali būti priešiškai nusiteikę tam tikrų temų aptarinėjimo atžvilgiu. Dailės darbo kūrimas yra saugus – neprovokuojantis gynybinių reakcijų – užsiėmimas, leidžiantis vaikams spręsti problemas kūrybiškai (Lowenstein, 2008).
Dailės terapija gali būti naudinga, sprendžiant daugybę problemų su kuriomis susiduria vaikai: artimo žmogaus mirtimi; vaikystės traumomis – psichologiniu, seksualiniu išnaudojimu; mokymosi sunkumais; įvairiomis baimėmis, fobijomis. Šis gydymo metodas gali padėti vaikams susitaikyti su sunkia diagnoze, pavyzdžiui, vėžiu; pagerinti kognityvinius gebėjimus; gydyti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, šizofreniją, depresiją; spręsti elgesio problemas [66].
Kaip pabrėžia A. Brazauskaitė (2004), kūrybinis procesas gali būti taikomas stiprinant silpnąsias vaiko puses: kūrybiniame procese spontaniškai galima reikšti ir įsisąmoninti negatyvius išgyvenimus ir jausmus; galima plėsti pažintines vaiko galimybes, modifikuoti nepageidaujamą elgesį; kūrybinis procesas gali daryti įtaką raidai esant jos sulėtėjimui.
Reziumuojant, vaikų laisvosios meninės raiškos darbai skiriasi nuo tos veiklos, kuri taikoma kaip dailės ugdymo programa. Nustatyta, kad vaikų laisvoji meninė raiška tiek skatina visokeriopą vaiko vystymąsi, tiek padeda spręsti konkrečias problemas – įveikti baimes, susitaikyti su traumuojančiais įvykiais ir pan.
1.4.3 Darbo su vaikais ir paaugliais specifika
Dailės terapija gali būti taikoma įvairaus amžiaus vaikams: maždaug nuo 4 metų iki pilnametystės. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad dailės terapija: mažina elgesio problemas tarp vaikų ir paauglių; mažina seksualinį išnaudojimą patyrusių vaikų potrauminius simptomus; didina įkalintų paauglių savigarbą; didina paauglių socialinius įgūdžius; mažina koledžo studentų nerimo lygį [67]. Apibendrinant Malchiodi ir Rubin (2003; 2001) mintis, dailės terapija vaikams ir paaugliams taikoma ir yra efektyvi, nes: suteikia vizualinį mokymąsi; suteikia jutiminę patirtį; įkūnija problemas; leidžia vaikui arba paaugliui pasijusti aktyviu savo terapijos proceso dalyviu; leidžia patirti katarsį; kuria reikšmes; padeda kurti pasakojimą; sprendžia tiek konkrečias problemas, tiek laikinus, neapibrėžtus negalavimus.
Nors veiklos tikslas ir esminiai principai išlieka tie patys, visgi, priklausomai nuo konkretaus vaiko amžiaus tarpsnio ypatumų, dailės terapijos užsiėmimų specifika gali kiek skirtis. Dirbant su ikimokyklinukais ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikais, svarbiausia yra kūrimo metu įgyta
subjektyvi patirtis, tegul ir nesuvokta, ji formuoja požiūri į save. Kaip teigia L. Marder (2010), vaiko amžius riboja jo galimybes suvokti asmenines problemas, aptarti jas su suaugusiais: „kuo jaunesnis dailės terapeuto klientas, tuo mažiau galima apeliuoti į supratimą ir refleksiją, kuo jis vyresnis, tuo labiau specialistas gali remtis psichologinės medžiagos įsisąmoninimu ir aptarimu“. Taip pat dirbant su jaunesniais vaikais daugiau dėmesio reikia skirti organizaciniam darbui, įvairovės kūrimui, nes nestandartiniai procesai juos labiau įtraukia, sudomina.
S. Riley (2001) pateikia rekomendacijas, koks turėtų būti dailės terapijos seansas, dirbant su vyresnio mokyklinio amžiaus vaikais, paaugliais. Pasak jos, paaugliams labai svarbus jų įvaizdis, todėl jie yra labiau linkę rizikuoti savo emocine sveikata, nei prisipažinti, kad jiems reikalinga psichologo pagalba. Dar daugiau, dažnai jų suvokimas apie tai, kas yra toji „psichologinė pagalba“ būna neteisingas, suformuotas pagal matytus filmus. Apie dailės terapiją paaugliai dažniausiai neturi nusistatę išankstinės neigiamos nuomonės. Autorė taip pat mano, kad paaugliai mėgsta įvairius simbolius, grafinį vaizdavimą, tad dailės terapijos procesas jiems gali būti kur kas patrauklesnis nei įprasta dialogo forma tarp terapeuto ir kliento.
Apibendrinant, vaiko amžius turi įtakos dailės terapijos proceso strategijoms, kurias parenka dailės terapeutas. Kadangi vaiko amžius riboja jo galimybes suvokti asmenines problemas, dirbant su jaunesniais vaikais svarbiausia tampa kūrimo metu įgyta subjektyvi patirtis, o su vyresniais – išauga galimybė sulaukti supratimo, refleksijos.
1.4.4 Dailės terapeuto vaidmuo ir funkcijos terapiniame procese
Dailės terapeutas, bandydamas užmegzti santykius su paaugliu, kreipiasi į jo kūrybiškumą ir siūlo tokią bendravimo formą, kuri nėra gąsdinanti, priešingai, gali būti įtraukianti ir žaisminga. Įėjęs į dailės terapijos kabinetą, jis mato įprastas piešimo priemones, jam leidžiama piešti tai, ką jis pats nori, ir netgi piešiniu išreikšti savo jausmus. Toks iš pirmo žvilgsnio paprastas, neįpareigojantis procesas sumažina paauglio baimes, išankstinius nusistatymus.
Tuomet paauglys mano, kad jam pasisekė: terapeutas ne tik nesiima jokių kryžminės apklausos metodų, bet dar ir domisi paauglio nuomone apie piešinius.
Dailės terapeuto dėmesys tam, ką seanso metu sukuria paauglys, leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie jaunimo gyvenimo ypatybes. Pavyzdžiui, koliažo kūrimas turėtų atskleisi daug naudingos informacijos. Jei dailės terapeutas perpras pagrindinius paauglio gyvenimo rūpesčius, jis nesistengs to sužinoti interpretuodamas savo kliento sukurtą vaizdinę produkciją.
Paaugliai paprastai yra labai įtarūs ir gali abejoti dailės terapeuto galimybėmis interpretuoti. Tad geriausia būtų, jei terapeutas leistų paaugliui pačiam atskleisti, ką mano apie savo darbą. Tokia tarytum neutrali dailės terapeuto pozicija veda link pasitikėjimu grįstų santykių sukūrimo.
A. Brazauskaitė (2004) taip pat nurodo, jog dailės terapeutas turi užimti ne direktyvią, bet neutralią, nesikišimo poziciją. Tačiau tuo pačiu jis turi būti palaikantis asmuo vaiko kūrybos procese. Apskritai dailės terapeuto vaidmuo, dirbant su vaikais, yra labai svarbus. Kaip pažymi M. Wood (cit. iš T. Dalley, 2004), vaikas, žvelgdamas į savo piešinį, gali stengtis pats konstatuoti problemą, tačiau jam tai gali nepavykti dėl archajiško, neaiškaus ar nepriimtino problemos pobūdžio. Tad paprastai savaiminis vaiko tiriamasis dialogas su piešiniu nevyksta. Tarpininkas tarp vaiko ir piešinio yra terapeutas. Vaiko jausmą, kad sukūrė, ką atrado, arba atrado, ką sukūrė, papildo terapeuto palankumas piešiniui – tai, ką, kaip ir kokiu tonu jis sako. Terapeutas kaip veidrodis atspindi dinaminį procesą nuo pirmos dėmės iki darbo pabaigos, šitaip pažindamas vaiko įžvalgos gilumą, gebėjimą asimiliuoti praeities vaizdinius arba toliau juos tyrinėti.
Dailės terapeutui priskiriamos tokios funkcijas: pakantumo ir saugumo atmosferos sukūrimas, kliento veiklos struktūrizavimas ir organizavimas, emocinio rezonanso su klientu atradimas, įvairių interpretacijos metodų naudojimas. (Dapkutė, 2003)
Remiantis daugelio autorių nuomone, galima išskirti tokias jo darbo taisykles:
šiltų ir draugiškų santykių sukūrimas ir palaikymas;
visiškas vaiko priėmimas – vaikas nekritikuojamas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nelyginamas ir nepriešinamas su kitais, priimamas tiek verkiantis, tiek agresyvus;
leidimo jausmo sukūrimas – naudojami tik minimalūs apribojimai;
vaiko jausmų atpažinimas ir atspindėjimas tokiu būdu, kad vaikas suprastų savo elgesį;
abipusis pagarbos laikymasis – dailės terapeutas gerbia vaiko sugebėjimą spręsti savo problemas;
leidimas vaikui pačiam nurodyti savo veiksmų ar pokalbio kryptį – neužduodami provokaciniai klausimai;
principo „čia ir dabar“ laikymasis – aptarinėjami tik tie įvykiai, kurie vyksta užsiėmimų metu;
suvokimas, kad terapija vyksta palaipsniui – vaikas atskleis savo jausmus tada, kai bus pasiruošęs pats;
galimų grėsmių ir pavojų numatymas, nes vaiko reakcija, neigiama patirtis ar net kilę konfliktai gali pakeisti proceso eigą (Yalom, 2005; Киселева 2007, 2008, cit. iš Grinkevičienė, 2010; Lebedeva, 2013; Dalley, 2004).
Svarbus akcentas, dirbant su vaikais, yra tinkamos terapinės erdvės sukūrimas. Užsiėmimų vieta turi būti įrengta saugiai ir patogiai, kad dirbant nereikėtų bijoti sutepti ar susitepti. Erdvė turi būti
pakankama, kad vaikas ne tik nevaržomai galėtų sėdėti už stalo, bet ir judėti (Brazauskaitė, 2004). Dailės terapijos užsiėmimų metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Piešti galima ant stalų, lentų, žemės. Svarbu, kad pats piešiantysis turėtų galimybę pasirinkti, kaip jam patogiau. Piešimo priemonės turėtų būti paruoštos iš anksto (Leliugienė, Klemkaitė, 2004).
Analizuojant vaikų piešinius, Y. C. Foley, F. Mullis (2008) pirmiausiai siūlo atkreipti dėmesį į bendrą įspūdį – piešinys linksmas ar liūdnas, draugiškas/nedraugiškas, aktyvus/pasyvus, stiprus/silpnas ir t.t. Toks pirminis vertinimas leidžia numatyti, kokia yra vaiko nuotaika tądien, kai jis piešia. Kiti analizuojami aspektai: spalvų pasirinkimas, popieriaus lapo dydis, kompozicijos išdėstymas lape, vaizduojamų objektų santykis, kai kurių detalių praleidimas, jei piešiamas žmogus – jo veido išraiškos, kūno dalių pateikimas ir kt. Pasirinkdami vienokias ar kitokias spalvas savo piešiniui, vaikai išlaisvina savo nuotaikas ir emocijas, kurių negali nusakyti žodžiais.
Minėti autoriai pateikia pavyzdžių, kaip galėtų būti vertinami kai kurie aspektai vaikų piešiniuose (Foley, Mullis, 2008). Per daug intensyvus vienos spalvos naudojimas gali būti susijęs su perdėta emocine reakcija, neramumu. Į depresiją linkę, prislėgti vaikai paprastai naudoja mažiau spalvų, neseniai traumuojančių įvykių patyrę – dažniau renkasi juodos ir raudonos derinius, intravertai labiau vertina šaltas ir raminančias spalvas, nes šiltos spalvos juos gali varginti.
Nors neabejojama, kad spalvos atskleidžia piešiančiojo jausmus, nuotaikas, tačiau vieningo sutarimo apie tai, ką konkreti spalva simbolizuoja, trūksta. Tad Y. C. Foley, F. Mullis (2008), remdamiesi kitais autoriais (Furth, Peterson & Hard), teigia, jog užuot ieškojus prasmės atskirų spalvų panaudojime, gali būti tikslingiau atkreipti dėmesį į tai, kur spalva naudojama, į jos intensyvumą ir kiekį, vienus objektus išryškinant, kitus tarsi sumažinant.
Venger (2007) taip pat akcentuoja, kad žmogaus emocines problemas ir bendrą psichologinę būseną pirmiausiai parodo formalieji piešinio duomenys, tokie kaip: pieštuko spaudimo jėga, linijos savitumas, piešinių dydis jų išdėstymas lape, piešinio detalizavimo ir kruopštumo lygis, brūkšniavimas ir pan. Autoriaus nuomone, piešinio išdėstymas viršutinėje lapo dalyje gali būti traktuojamas kaip aukštesnio savęs vertinimo požymis, apatinėje dalyje – savivertės sumažėjimo. Piešinio padidinimas – kai užimama 2/3 popieriaus lapo – gali būti padidėjusio nerimo požymis, sumažinimas – išduoti depresinę būseną.
Piešinyje atsiradusias eskizines linijas (kai iš pradžių ta pačią kryptimi brėžiamos kelios linijos silpnai spaudžiant, paskui labiausiai vykusi paryškinama stora linija) autorius vertina kaip situacinio nerimo požymį, o daugybė linijų (kai vietoje vienos, vedamos kelios, vienodai spaudžiant, kai neaišku, kuri yra pagrindinė), anot Venger, rodo didelį nerimą.
Apibendrinant, galima teigti, kad piešinyje kiekviena detalė turi savo reikšmę. Tačiau dailės terapeutui tiesiogiai vadovautis kokiomis nors išankstinėmis piešinio interpretavimo taisyklėmis nėra
tikslinga, nes, anot Lebedevos (2013), „prioritetiniai orientyrai yra paties kūrinio autoriaus asociacijos, jo žodinė ir nežodinė raiška“.
1.4.5 Dailės technikų psichoterapinė vertė
Dailės raiškos priemonės – tai kūrybos procese naudojamos materialios medžiagos, padedančios autoriui materializuoti savo vidinius pojūčius, vaizdinius, lūkesčius bei padaryti juos vizualiai matomus (Vaitkevičienė, 2008). Dažniausiai dailės terapijos proceso dalyviai gali laisvai pasirinkti medžiagas ir priemones kūrybiniam darbui. Tačiau atskirais atvejais dailės terapeutas, suprasdamas vaiko ar suaugusiojo problemų ypatumus, gali tikslingai pasiūlyti tik tas medžiagas, kurios labiausiai tinka jo atvejui (Lebedeva, 2013). Priemonės:
įvairios piešimo priemonės: pieštukai, anglis, flomasteriai, kreidelės, pastelės ir kt.;
įvairios tapybos priemonės: guašas, akvarelė, akrilas, patogūs įvairių storių teptukai;
popierius: įvairūs dydžiai, spalvos, storis ir kt.; taip pat žurnalai, tapetai, popierinės servetėlės, metalo folija, plėvelė, saldainių dėžutės, atvirukai, virvelės, juostelės, tekstilė;
gamtinė medžiaga: spygliai, smėlis, kruopos, lapai, akmenukai, žievės, sėklos, plunksnelės, šakelės, pūkai ir kt.;
ne meninės raiškos priemonės: buities daiktai – kempinės, dangteliai, siūlai, sagos, gobelenas, klijai, lipni juosta, žirklės ir kt.
molis, plastilinas, mediena, tešla lipdymui (Brazauskaitė, 2004; Sidorova, 2008; cit. iš Grinkevičienė, 2010).
Technikų darbui su vaikais yra daugybė, tačiau pati technika savaime niekuomet nėra tikslas, tai tėra katalizatorius. Kiekvienas susitikimas, kaip teigia V. Oaklander (2007), yra nenuspėjamas, nes priklauso nuo vaiko ir nuo situacijos: „viena idėja veda prie kitos, kūrybiškai išraiškai naudojamos technikos vis plečiasi, vystosi: kūrybinis procesas yra nesibaigiantis“. Visgi technikas galima sieti su vienokiu ar kitokiu poveikiu.
Tapyba turi specifinę psichoterapinę vertę. Taip, kaip nuteka dažai, išeina ir emocijos. Tapybos pobūdis, spalvos ir akvarelės takumas siejasi su jausmais, tad galima prašyti vaiko nutapyti, kaip jis jaučiasi šią akimirką, kaip jaučiasi, kai būna liūdna arba kai yra laimingas. Atrodo, jog vaikai tapydami jausmus išreiškia daug lengviau nei kitomis priemonėmis (Oaklander, 2007). Tinka hiperaktyviai emocijai išreikšti (Brazauskaitė, 2004).
Piešimas naudojant kreideles ar flomasterius paprastai būna labiau apibendrintas ir simboliškesnis (Brazauskaitė, 2004).
Piešimas paprastu pieštuku – tinka vaikams su stipriu nerimastingumu, nes procesą galima lengvai kontroliuoti – daug kartų taisyti ( Lebedeva, 2013).
Popierių/laikraščių plėšymas, maigymas – tinka vaiko agresyvumo, aktyvumo nukreipimui kūrybine kryptimi (Brazauskaitė, 2004).
Koliažas – tinka sukauptos energijos išreiškimui. Koliažo darymas leidžia išvengti piešimo baimės, tad tinka nepasitikintiems savo gebėjimais (Oaklander, 2007).
Monotipija – padeda įveikti psichologinius barjerus, neigiamus išgyvenimus, nuogąstavimus, pašalinti emocinę įtampą, nerimą (Lebedeva, 2013). Tinka droviems, kukliems vaikams.
Autoportreto tapymas ant veidrodžio – autoportretų kūrimas – savęs įvertinimo ir savo identiteto sustiprinimo priemonė, ji padeda priimti kitokį aš ir parodo svarbiausias subjekto problemas. Labai tinka vaikams su žema motyvacija, negatyviomis nuostatomis (Brazauskaitė, 2004).
Mandalos piešimas – centravimo metodas padeda vaikui sutelkti dėmesį, apskritimo apvalumas sukuria saugumo jausmą ir padeda sumažinti ribas (Campbell, 2012). Remiantis N. A. Curry (2005), mandalų piešimas mažina nerimo lygį.
Darbas su moliu – molis įveikia vaiko apsauginius šarvus, barjerus. Molis suteikia galimybę sujungti pojūčius ir jausmus: agresyvūs vaikai molį spaudžia ir grūda, piktieji daugeliu būdų gali išreikšti savo pyktį. Tie, kurie jaučiasi nesaugūs, lipdydami iš molio gali patirti kontrolės ir valdymo jausmą (Oaklander, 2007). Plastilinas, molis, tešla labiausiai tinka darbui su agresija, įvairiomis fobijomis, frustracijomis (Lebedeva, 2013).
Įvairių paveikslėlių, iškarpų, taip pat gamtinių medžiagų naudojimas tinka tiems, kurie jaudinasi, kad nemoka piešti. Toks darbas dailės terapijos užsiėmime sukuria nerimastingiems žmonėms būtiną saugumo jausmą, nes užbaigti vaizdiniai žmogui nėra tokie asmeniški ir reikšmingi, kaip jo paties sukurtas produktas (Lebedeva, 2013).
Reziumuojant, priemones dailės terapijos procese galima pasirinkti laisvai, tačiau specialistas, atsižvelgdamas į konkrečią asmenybę ir jai kylančias problemas, gali pasiūlyti ir konkrečias priemones bei medžiagas. Technikos, kurias dailės terapeutas parenka darbui su vaiku, siejamos su vienokiu ar kitokiu poveikiu, tad jų naudojimas taip pat priklauso nuo konkretaus atvejo.
