VAIKŲ, AUGANČIŲ GLOBOS NAMUOSE, LIETIMO SUVOKIMO SUTRIKIMAI IR JŲ KOREKCIJA, TAIKANT ERGOTERAPIJĄ

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Giedr÷ Kavaliauskien÷

VAIKŲ, AUGANČIŲ GLOBOS NAMUOSE,

LIETIMO SUVOKIMO SUTRIKIMAI IR JŲ

KOREKCIJA, TAIKANT ERGOTERAPIJĄ

Daktaro disertacija

Biomedicinos mokslai, slauga (11 B)

Disertacija rengta 2004–2008 metais Kauno medicinos universitete.

Moksliniai vadovai:

2004–2007 m. prof. habil. dr. Vita Lesauskait÷ (Kauno medicinos univer-sitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 11 B)

2007– 2008 m. prof. habil.dr. Aleksandras Kriščiūnas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 11 B)

Konsultantai:

2004–2007 m. prof. habil. dr. Aleksandras Kriščiūnas (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, slauga – 11 B)

TURINYS

SANTRUMPOS... 5

ĮVADAS ... 6

Tyrimo uždaviniai ... 8

Darbo praktin÷ reikšm÷ ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. Neigiami institucin÷s globos veiksniai ir jų įtaka vaiko raidai ... 9

1.2. Vaikų, augančių globos įstaigose, sensorin÷s integracijos sutrikimai ... 17

1.2.1. Sensorin÷s integracijos sutrikimų vertinimo metodai ... 22

1.2.2. Sensorin÷s integracijos sutrikimų poveikis vaiko veiklai ... 24

1.3. Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcija, taikant ergoterapiją ... 27

2. TYRIMO METODIKA ... 31

2.1. Tyrimo imties charakteristika ... 31

2.2. Tyrimo priemon÷s... 32

2.3. Tyrimų eiga... 33

3. TYRIMO REZULTATAI... 37

3.1. „Lietimo sutrikimų vertinimo testo“ lietuviškosios versijos parengimas ... 37

3.2. Vaikų, augančių globos namuose, |lietimo suvokimo sutrikimų analiz÷ ... 43

3.3. Ergoterapijos poveikio vaikams, augantiems globos namuose ir turintiems lietimo suvokimo sutrikimų, vertinimas ... 53

3.3.1. Vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, funkcionavimo problemos ... 54

3.3.2. Vaikų, augančių globos namuose ir turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, elgsena prieš ergoterapiją ... 62

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 72

IŠVADOS ... 78

PRAKTINöS REKOMENDACIJOS... 79

PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA ... 80

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 82

SANTRUMPOS

TFK – Tarptautin÷ funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacija TLK – Tarptautin÷ statistin÷ ligų ir sveikatos problemų klasifikacija PI – pasikliautinasis intervalas

ĮVADAS

Vaiko asmenyb÷s harmoningam vystymuisi būtina sąlyga – augti šeimoje, laim÷s, meil÷s ir abipusio supratimo atmosferoje [87]. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio valstybių, ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kitus tarptautinius teis÷s aktus, kuriuose akcentuojama, kad geriausia aplinka vaikui augti yra šeima, o globos atveju – globa šeimos aplinkoje. 1998 m. priimtas Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas prad÷jo vaiko globos sistemos reformą, kurios vienas iš principų reikalauja suteikti prioritetą vaiko globai šeimoje, kaip alternatyvai institucinei globai. Tačiau d÷l mažo globoti norinčių asmenų skaičiaus dažniausiai pasirenkama stacionari vaiko globa vaikų globos namuose. Šiuo metu Lietuvoje be t÷vų globos yra likę apie 14 tūkst. vaikų, iš jų 6 tūkst. vis dar globojami įvairių tipų vaikų globos įstaigose. Socialines apsaugos ir darbo ministerijos duo-menimis, per metus t÷vų globos vidutiniškai netenka apie 3 tūkstančių vai-kų, ir šis skaičius nemaž÷ja. Statistikos departamento prie Lietuvos Respub-likos Vyriausyb÷s duomenimis, Lietuvoje yra 96 vaikų globos įstaigos, iš jų 54 valstybiniai globos namai, kuriuose 2007 metais buvo globojami 3666 vaikai [155].

Sąlygos vaiko globai valstybiniuose globos namuose skiriasi nuo sąlygų kito tipo globos institucijose. Dauguma valstybinių globos namų įsikūrę se-nuose dideliuose pastatuose, kur aplinka n÷ iš tolo neprimena gyvenimo šeimoje, vaikai kambariuose gyvena po penkis ir daugiau, netur÷dami atski-ros erdv÷s savo poreikiams, trūksta aukl÷tojų, dažnai grup÷je būna apie 10 vaikų, kuriuos prižiūri viena aukl÷toja. Vaikui, gyvenančiam valstybiniuose globos namuose, dažnai trūksta sąlygų sveikai bei normaliai vystytis, ko reikalauja vienas iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos principų [170]. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas išnagrin÷jęs Lietuvos Respublikos ataskaitą d÷l Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendi-nimo Lietuvoje išreišk÷ susirūpinimą d÷l tinkamo sveikatos priežiūros ir lavinimo paslaugų įgyvendinimo vaikų globos namuose [131].

trūksta lietimo dirgiklių: apkabinimo, glostymo [99]. Kai kurių autorių nuo-mone, žymus šių dirgiklių trūkumas vaikyst÷je gali lemti agresyvumą, prievartos pasireiškimus paauglyst÷s laikotarpiu bei žymius sensorin÷s inte-gracijos sutrikimus [63]. Sensorin÷ integracija – tai centrin÷s nervų sistemos geb÷jimas jungti, sisteminti ir įvertinti per jutimus iš kūno bei aplinkos gaunamą informaciją. Sutrikusi sensorin÷ integracija pasireiškia

neadekva-čiomis reakcijomis į sensorinius dirgiklius bei keistu elgesiu, tai gali sąly-goti bendravimo bei mokymosi problemas[24].

Iškyla poreikis ieškoti naujų metodų, kaip pagerinti gyvenančių valstybi-niuose globos namuose vaikų gyvenimo sąlygas, kurios užtikrintų normalų jų vystymąsi. Vaikai, gyvenantys globos namuose ir turintys raidos sutriki-mų, tur÷tų gauti ir ergoterapeuto paslaugas. Ergoterapeutas gal÷tų pad÷ti šių vaikų savarankiškumo įgūdžių ugdymui, pažinimo funkcijų lavinimui bei sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcijai. Lietuvos medicinos normoje MN 125:2004 „Ergoterapeutas. Teis÷s, pareigos, kompetencija ir atsakomyb÷“ [88] nurodoma, kad ergoterapeutas gali dirbti globos įstaigose, tačiau kol kas Lietuvoje valstybin÷se vaikų globos institucijose tiesiogiai su vaikais dirbančio personalo struktūroje dominuoja pedagogai (70 proc.), medicininis personalas (gydytojai ir slaugytojos) sudaro 14 proc., socialinio darbo specialistai – 6 proc., kiti tiesiogiai su vaikais dirbantys specialistai – 11 proc., o ergoterapijos paslaugos teikiamos tik vienuose kūdikių globos namuose [131]. Viena iš ergoterapeuto darbo sričių yra sensorin÷s integracijos sutrikimų, kurių, užsieno autorių teigimu [89,99], dažnai turi globos įstaigose augantys vaikai, diagnostika ir korekcija. Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcija gal÷tų mažinti neadekvatų vaikų elgesį, pailginti vaikų d÷mesio sukaupimo trukmę, mažinti jų agresyvumą – t.y. spręsti aktualias problemas, kurių priežastys dažnai n÷ra visai aiškios. Atlikti tyrimai rodo, jog min÷tos problemos gali atsirasti ir d÷l sensorin÷s integracijos, ypač d÷l vienos iš jos rūšių – lietimo suvokimo – sutrikimų. D÷l lietimo suvokimo sutrikimų gali sutrikti vaiko savipriežiūros įgūdžių vystymasis, socializacija, atsirasti problemų mokantis. Nustatyta, kad ši sutrikimų rūšis ypač būdinga globos namuose augantiems vaikams. Sutrikimus koreguoja ergoterapeutas, tačiau Lietuvoje ergoterapija yra taikoma tik vaikams, esantiems abilitacijos įstaigose, tod÷l vaikai, augantys valstybiniuose globos namuose, neturi galimyb÷s gauti ergoterapeuto paslaugų. Tampa aktualu ištirti, ar ergoterapijos taikomi metodai gali būti efektyvūs valstybiniuose globos namuose augantiems vaikams.

Hipotez÷: vaikai, augantys valstybiniuose globos namuose, turi lietimo suvokimo sutrikimų, kurie gali būti koreguojami, taikant ergoterapiją.

Tyrimo objektas – lietimo suvokimo sutrikimai.

Tikslas – įvertinti vaikų, augančių valstybiniuose globos namuose lieti-mo suvokilieti-mo sutrikimus bei korekcijos, taikant ergoterapiją, efektyvumą.

Tyrimo uždaviniai:

1) nustatyti vaikų, augančių globos namuose, lietimo suvokimo sutri-kimų dažnį bei išreikštumą,

2) įvertinti bei susisteminti vaikų, augančių globos namuose ir

turin-čių lietimo suvokimo sutrikimų, kūno funkcijų bei veiklos sutriki-mus pagal „Tarptautinę funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikaciją“,

3) įvertinti ergoterapijos poveikį vaikų, augančių globos namuose ir turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, elgsenai.

Mokslinis naujumas. Mokslinių tyrimų, nagrin÷jančių vaikų sensorin÷s integracijos sutrikimų paplitimą bei šių sutrikimų korekcijos efektyvumą trūksta, kadangi tai nauja mokslinių tyrimų kryptis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mūsų tyrimo mokslinis naujumas atsiskleidžia keliais aspektais: a) nustatytas vaikų, augančių globos namuose ir besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose, lietimo suvokimo sutrikimų dažnis, b) atskleistos vaikų augančių globos namuose ir turinčių lietimo suvokimo sutrikimų savipriežiūros, mokymosi bei elgesio problemos, c) vaikų, turinčių lietimo suvokimo sutrikimų, funkcionavimo sutrikimai įvertinti pagal „Tarptautinę funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikaciją“, tai leidžia palyginti juos su kitų šalių mokslininkų duomenimis, d) įrodytas mūsų sukurto ergoterapijos pratimų komplekso, skirto lietimo suvokimo sutrikimų korekcijai, efektyvumas.

Darbo praktin÷ reikšm÷:

1. Atliktas kultūrinis lingvistinis „Lietimo sutrikimų vertinimo klau-simyno“ pritaikymas. Tai viena pirmųjų Lietuvoje standartizuotų tyrimo priemonių, skirtų lietimo suvokimo sutrikimų vertinimui, kurią gal÷s taikyti ergoterapeutai, dirbantys su 6 – 17 metų vaikais. 2. Parengtas struktūruotas ergoterapijos pratimų kompleksas per

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Normalų vaiko nervų sistemos vystymąsi, nuo kurio priklauso harmonin-ga sensomotorinių bei pažinimo funkcijų raida lemia tiek genetiniai, tiek ir aplinkos veiksniai. Teigiamas ir neigiamas aplinkos poveikis didžiausią įta-ką turi kūdikyst÷je bei ankstyvojoje vaikyst÷je, kadangi šiuo laikotarpiu vyksta ypač spartus neuronų sinapsių formavimasis smegenyse [108]. Dau-gelis nepakankamai palankių vaiko vystymuisi veiksnių atsiranda tada, kai jis d÷l įvairių priežasčių yra priverstas augti ne šeimoje, o institucijoje, kurioje yra labai sunku sukurti sąlygas tokias pačias kaip gyvenant šeimoje. Dažniausiai vaikai turi gyventi institucijose d÷l ypač blogų ekonominių sąlygų šeimoje, t÷vų psichin÷s ar fizin÷s sveikatos sutrikimų, kai t÷vai vartoja narkotikus ar alkoholį, ar yra įkalinimo įstaigoje, kai apribojamos t÷vų teis÷s d÷l vaiko nepriežiūros ar smurto. Tyrimai atskleid÷, jog iš 76 vaikų įvaikintų iš Rytų Europos Švedijoje, 33 proc. mamų nuolat vartojo alkoholį, 16 proc. – tur÷jo psichikos sutrikimų [84]. Iš 226 vaikų,

gyvenan-čių Rusijos vaikų namuose tik 4 buvo tikri našlaičiai, 52 proc. vaikų negal÷-jo gyventi šeimoje d÷l socialinių problemų, 20 proc. vaikų t÷vų buvo atim-tos t÷vyst÷s teis÷s, 17 proc. t÷vų patys atsisak÷ vaikų, 2 proc. vaikų t÷vai buvo įkalinimo vietose. Apie 78 proc. vaikų iki patekimo į vaikų namus dažniausiai gyvendavo ligonin÷se [100]. Įvairių šalių autoriai pastebi, jog vaikai, patekę į globos įstaigas turi nemažai įvairių sveikatos sutrikimų: per mažas ūgis ir svoris, mažakraujyst÷, tuberkulioz÷, medžiagų apykaitos ligos, rachitas, hepatitas [98,84,100]. Kas penktam vaikui diagnozuoti mišrūs rai-dos sutrikimai, daugiau negu pus÷ kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus (57 proc.) sirgo perinatalinio periodo ligomis, 19 proc. – endokrinin÷s, mity-bos ir medžiagų apykaitos ligomis [99]. Taigi vaiko apgyvendinimas glomity-bos namuose dažniausiai yra būtinas, siekiant suteikti vaikui kuo normalesnes ir saugesnes gyvenimo sąlygas, kad būtų profesionaliai sprendžiamos jo svei-katos problemos. Tačiau išsamūs šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia ir neigiamas gyvenimo institucijoje pasekmes.

gali-myb÷s. Gyvenimas ilgą laiką kūdikyst÷s bei ankstyvosios vaikyst÷s laikotar-piu (iki trejų metų) globos namuose daro ypač neigiamą poveikį vaiko fizi-nei raidai, kalbos, pažinimo funkcijų, socialiniam-emociniam bei nervų sistemos vystymuisi, kadangi šiuo metu vyksta intensyvus galvos smegenų vystymasis, jos auga ir darosi vis tankesn÷s ir apie trečiuosius gyvenimo metus pasiekia 90 proc. suaugusio žmogaus smegenų dydžio [166]. Atskiros galvos smegenų sritys bei nervų sistema aktyviai vystosi skirtingu metu: anksčiausiai – galvos smegenų kamienas ir vidurin÷s smegenys, atsakingi už autonomines funkcijas, v÷liausiai – limbin÷ sistema, atsakinga už emocijų reguliavimą ir smegenų žiev÷, atsakinga už abstraktų mąstymą, tod÷l nuo to, kurios smegenų srities vystymosi jautriuoju periodu vaikas patyr÷ neigiamą (gyvenimas institucijoje, vaiko nepriežiūra, sensorinių dirgiklių trūkumas, smurtas ir kt.) aplinkos įtaką gali priklausyti ir atskirų funkcijų (motorinių, sensorinių, pažinimo, kalbos, socialin÷s raidos) sutrikimų išsivystymo lygis [117, 68] (1.1.1 pav.).

1.1.1 pav. Galvos smegenų sričių bei atskirų funkcijų raida (pagal Nelson, Johnson)

Kiekvienos galvos smegenų srities raidai yra labai svarbi sensorin÷ sti-muliacija, kuri gaunama jautriaisiais jos vystymosi laikotarpiais [118]. Šiuo-laikiniai moksliniai tyrimai įrod÷, kaip neigiami aplinkos veiksniai jautriau-siais atskirų smegenų dalių vystymosi laikotarpiais gali tur÷ti įtakos šių psi-chikos bei kitų sutrikimų atsiradimui:

• sul÷t÷jęs kairiojo galvos smegenų pusrutulio vystymasis padidina depresijos riziką,

• d÷l limbin÷s sistemos dirginimo (kai vaikas yra nuolatinio streso būsenoje) gali išsivystyti nerimo ar potrauminio streso sutrikimas, • l÷tesnis hipokampo vystymasis bei limbin÷s sistemos sutrikimai

• vaikams, patyrusiems žymų sensorinių dirgiklių (ypač lietimo, ju-desių) trūkumą, gali atsirasti sensorin÷s integracijos sutrikimų, ku-rie gali daryti įtaką mokymosi sunkumų atsiradimui [166],

• ypatingai apleistiems vaikams gali žymiai sul÷t÷ti galvos smegenų raida [108].

Įrodyta, jog mama vaiką glostydama ir liesdama teigiamai veikia vaiko galvos smegenų vystymąsi, o ankstyvas vaiko atskyrimas nuo motinos gali tur÷ti ilgalaikes pasekmes endokrininei sistemai, neurotransmiterių aktyvu-mui [28]. Mokslininkai, ištyrę vaikų augančių globos namuose smegenų veiklą, pasteb÷jo žymiai sul÷t÷jusią medžiagų apykaitą kaktos ir smilkinio sričių žiev÷s dalyse, kurios atsakingos už atmintį, emocijas bei pažinimo funkcijas, taip pat buvo pasteb÷ta, jog šiems vaikams būdingas impulsyvu-mas, d÷mesio bei bendravimo sutrikimai [108]. Panašius duomenis skelbia ir kiti autoriai, atlikę vaikų, augusių institucijose, pozitronų emisijos tomo-grafijos tyrimus: nustatyta sumaž÷jusi medžiagų apykaita žiev÷s smilkinio dalyje ir smegenų kamieno, migdolinio kūno ir hipokampo srityse. Daroma prielaida, jog tai gali būti streso d÷l ankstyvo patekimo į globos namus pasekm÷ [27,42]. Tyrimai atskleid÷, jog socialin÷ deprivacija daro įtaką ir vaiko neuroendokrininei sistemai, kadangi buvo rastas sumaž÷jęs peptidų vazopresino ir oksitocino lygis. Šie neurotransmiteriai reguliuoja autonomi-nę nervų sistemą, gali tiesiogiai ir netiesiogiai daryti įtaką emocijoms bei socialiniam elgesiui, sumaž÷jęs jų lygis gali būti siejamas su nesugeb÷jimu užmegzti socialinius ryšius ir įveikti stresą keliančių situacijų [25]. Tyr÷jai pastebi, jog vaikams, augantiems globos namuose, būdingi didesni negu norma bazinio kortizolio lygio svyravimai paros metu [75].

Atskleista, jog gyvenimas globos įstaigose daro poveikį ir vaikų smegenų aktyvumui: vaikų, augusių globos įstaigose encefalogramose steb÷tos pato-login÷s žemo dažnio (teta) bangos pakaušio srityje ir mažiau aukšto dažnio (alfa ir beta) bangų kaktos ir smilkinio srityse, lyginant su šeimose augusiais vaikais [95].

Kai kurie autoriai pažymi, jog vaikai, augantys globos įstaigose, pasižy-mi padid÷jusiu impulsyvumu bei agresyvumu. Nustatyta, jog pasižy-min÷tas elge-sys gali būti siejamas su žemu serotonino kiekiu [48]. Tyrimai atskleid÷, jog gyvenimas be motinos sumažina šio hormono kiekį: beždžionių jauniklių, kurie augo be motinų, nugaros smegenų skystyje rasta žymiai mažesn÷ sero-tonino ir dopamino koncentracija negu jauniklių augančių su motinomis. Sumaž÷jusi serotonino koncentracija yra susijusi su didesniu mirštamumu, impulsyviu elgesiu ir agresija, ankstyvu atsiskyrimu nuo grup÷s ir sumaž÷-jusia reprodukcija [92].

personalo stokos neįmanoma patenkinti kiekvieno institucijoje augančio kū-dikio ar vaiko fizinių bei emocinių poreikių, pvz., kai vienai aukl÷tojai tenka pamaitinti dešimt mažylių, ji fiziškai negali kiekvieno apkabinti, paglostyti, užmegzti individualų kontaktą, kuris būtinas normaliai vaiko raidai [99]. Kadangi globos įstaigose vienai aukl÷tojai tenka prižiūr÷ti ir 15, ir 20 vaikų, dažniausiai yra stengiamasi tik užtikrinti vaikų saugumą, n÷ra skatinamas nei neurologinis, nei pažinimo funkcijų vystymasis [89, 109]. Pasitaiko (Ru-sijos, Rumunijos, Kazachijos kūdikių namuose), jog kūdikiai didelę dienos dalį guli stipriai suvystyti, taip nesudaromos galimyb÷s ugdyti stambiosios bei smulkiosios motorikos įgūdžių, kūdikiai neturi galimyb÷s patirti pro-priocepcijos dirgiklių, negauna vizualin÷s stimuliacijos [99]. Pasteb÷ta, jei-gu aukl÷tojos, bendraudamos su kūdikiais, nešioja ant veido higienines kau-kes, užaugusiems vaikams yra sunku diferencijuoti žmonių veidus [109], taip pat sunku atpažinti emocijas iš veidų [66]. Tiffany Field (2002) nuomo-ne, lietimo dirgiklių trūkumas vaikyst÷je gali lemti agresyvumą, prievartos pasireiškimus paauglyst÷s laikotarpiu [63]. Autor÷ ištyr÷, kad Jungtin÷se Amerikos Valstijose ikimokyklinio amžiaus vaikus t÷vai liet÷ rečiau negu Prancūzijoje ir jie pasižym÷jo agresyvesniu elgesiu negu prancūzų vaikai [65]. Autoriai nurodo, jog agresyvumas sumaž÷ja, vaikai tampa ramesni po masažo procedūrų [64, 70]. Lietimo stimuliacijos kūdikyst÷je svarbą vaiko tolimesnei raidai, atskleid÷ Sandra J.Weiss, Peggy Wilson, Delmont Morri-son (2004) tyrę mažo svorio naujagimius bei jų raidą iki vienerių metų amžiaus. Jos pasteb÷jo, jog kokybiškesn÷ neurologin÷ sulaukusių vienerių metų kūdikių raida buvo tų, kurie nuo gimimo buvo motinų dažniau glosto-mi ar liečiaglosto-mi [172].

Vaikai, augantys institucijose dažnai turi ir pažinimo funkcijų sutrikimų [109] bei problemų išreiškiant emocijas [153]. Yra pažymima [109], jog ša-lia sensorinių dirgiklių trūkumo, pažinimo funkcijų stimuša-liavimo, individua-laus verbalinio bendravimo stokos, ribotų žaidimo galimybių, vaiko raidai neigiamą poveikį daro ir labai griežtas režimas globos įstaigose (tuo pačiu metu visi vaikai turi valgyti, miegoti, eiti į tualetą ir pan.). Tyrimai, atlikti su gyvūnų jaunikliais parod÷, jog turtingesn÷ aplinka (didesn÷ žaislų bei žai-dimų įvairov÷) lemia greitesnį galvos smegenų žiev÷s vystymąsi. Autoriai [89] pabr÷žia, jog smegenų veiklai stimuliuoti neužtenka vaikui duoti tuos pačius žaislus, reikia juos nuolat keisti; kadangi padidinus žaislų kiekį steb÷-tas vaikų raidos atsilikimo sumaž÷jimas keliose srityse vertinant pagal Den-verio raidos vertinimo klausimyną.

pasitiki kiekvienu nepažįstamu žmogumi, nesugeba suprasti, kurios situacijos yra nesaugios, siekia socialiai nepriimtinų fizinių kontaktų, pažei-džia socialines ir verbalines įprasto bendravimo ribas [138]. Vaikui augant, prieraišumas išlieka, įkyrų lipšnumą pakeičia d÷mesio siekimas ir bendravi-mas nesirenkant žmogaus.

Tyrimai parod÷, jog institucijose augantys kūdikiai verk÷ dvigubai ilgiau negu šeimose augantys jų bendraamžiai (atitinkamai 45/86 min. per dieną) ir bendravo su suaugusiais dvigubai trumpiau (atitinkamai 136/279 min. per dieną) [163]. Adekvati reakcija į kūdikio emocijas padeda išugdyti suge-b÷jimą reguliuoti emocijas, patirti pasitenkinimą, planuoti veiksmus [46]. Kai kūdikis mato rūpestingą mamos veidą, smegenų kamiene aktyvuojasi dopaminergin÷s skaidulos, kurios sukelia didesnį endogeninių opiatų lygį. D÷l biocheminio šių endorfinų poveikio socialinis bendravimas yra suvokia-mas kaip teikiantis malonumą [46]. Jeigu į vaiko poreikius nuolat n÷ra rea-guojama, jis gyvena nuolatinio streso sąlygomis [56], d÷l to gali iškilti psichikos sveikatos problemų rizika, ypač jei streso sąlygomis gyvenama intensyvaus smegenų vystymosi periodu [53]. (JAV iš pus÷s milijono įvai-kintų vaikų 42–61 proc. 6–18 m. laikotarpiu buvo diagnozuota sunkūs elge-sio sutrikimai, o 27 proc. 17 m. jaunuolių kent÷jo nuo depresijos [90]). Stip-riausią stresą sukeliančios priežastys vaikyst÷je yra t÷vų prievartos pasireiš-kimas, ilgalaik÷ vaiko nepriežiūra ir apleistumas. Jei vaiko poreikiai kūdi-kyst÷je yra ignoruojami, jis gali nesugeb÷ti parodyti geranoriškumo užaugęs bei užmegzti pozityvių santykių su žmon÷mis. Danya Glaser (2000) ištyr÷, jog ankstyvas ir ilgalaikis atskyrimas nuo motinos sukelia gyvūnų (žiurkių) jaunikliams stresą, kuris pasireiškia padid÷jusiu gliukokortizolio išsiskyri-mu, tai lemia hipokampo ląstelių žuvimą, ir atvirkščiai, dažnas mažylių lai-žymas apsaugo hipokampo ląsteles nuo žuvimo vyresniame amžiuje [46].

ankstyvo t÷vų ir vaiko santykių nutraukimo ilgą laiką išlieka padid÷jęs kor-tizolio lygis ikimokykliniu laikotarpiu ir tai gali tapti elgesio ir emocinių problemų išsivystymo priežastimi mokykliniame amžiuje [43]. Liuda Rad-zevičien÷ ir kt. (2005) taip pat pastebi, jog emocin÷s raidos sutrikimus pir-miausia lemia tinkamų sąlygų, kurias vaikas tur÷tų augdamas šeimoje, nebu-vimas. Emocinių ir lietimo dirgiklių stoka, monotoniška aplinka, ribotos ju-d÷jimo galimyb÷s, stereotipiškas bendravimo su suaugusiais pobūdis lemia deprivacinę aplinką, kurioje auga t÷vų globos netekę vaikai [127]. Geno-vait÷ Raslavičien÷, Apolinaras Zaborskis pažymi, jog šie vaikai, lyginant su augančiais šeimose yra nervingesni, verksmingesni, nervingesni, agresyves-ni, dažniau pasižymi prieštaraujančiu neklusnumu, per dideliu aktyvumu (išskyrus mergaites). Dvejų steb÷jimo metų laikotarpiu globos įstaigose augančių vaikų psichoemocin÷s ir socialin÷s sveikaitos kaita vyko emocinio nestabilumo did÷jimo linkme [128]. Pažymima, jog vaikų psichoemocin÷s sveikatos raidos sutrikimai apsunkina jų psichologinę adaptaciją, atsiranda socialinio elgesio deviacijos ir socialin÷s sveikatos raidos sutrikimų [129].

Vaikų, ilgą laiką gyvenusių institucijose, elgesys dažnai turi autizmo sind-romui būdingų požymių [56]. Toks elgesys vadinamas „poinstituciniu autizmo sindromu“, kurio simptomai silpn÷ja vaiką įvaikinus [57]. Šiam sindromui būdinga: mažesn÷ kūno mas÷ ir ūgis; vaikas atrodo žymiai jaunesnis negu iš tikrųjų yra; galima kalbos regresija; primityvus elgesys; save stimuliuojantis elgesys – supimasis, galvos daužymas, plaukų pešiojimas, d÷mesio, koncentracijos, atminties problemos [139]. Kai kurie autoriai daro prielaidą, jog d÷mesio ir koncentracijos problemos bei hiper-aktyvumas yra gyvenimo institucijoje pasekm÷ [82,135]. Teigiama, jog d÷mesio koncentracijos problemos turi įtakos ir vaikų, augančių institucijose skaitymo įgūdžių ugdymui: jie v÷liau pradeda skaityti negu vaikai augantys šeimoje [135]. Susan D.Hough (2005) nustat÷, jog šiems vaikams yra labai sunku išmokti kalb÷ti užsienio kalba, nors kalbos suvokimas yra pakankamai geras, tai labai apsunkina įvaikintų į užsienio šalis vaikų mokymąsi [61].

Margarita Pileckait÷-Markovien÷, Tomas Lazdauskas ištyrę pradinių klasių mokinių, augančių globos namuose savivertę, padar÷ išvadą, jog globos

vertini-mas ir žemi akademiniai pasiekimai gali būti sietini su ankstyva neigiama psichosocialine patirtimi, meil÷s, šilumos trūkumu, nesaugumo jausmu, ap-linkinių abejingumu, neigiamu vertinimu [142]. Globotiniai mažiau linkę siekti socialin÷s kitų žmonių paramos, nesitiki s÷km÷s ir yra susirūpinę d÷l nes÷km÷s galimyb÷s bendraujant, jiems sunku siekti užsibr÷žtų tikslų. Taip pat jiems būdingas ryškesnis pesimizmas ir socialinio aktyvumo sumaž÷ji-mas [141]. Mokslinių tyrimų rezultatai parod÷, kad globos namuose

augan-čių jaunuolių pasirengimas savarankiškam gyvenimui yra nepakankamas. Taip pat nustatyta bendravimo, bendradarbiavimo, socialinio aktyvumo, asmeninio pažinimo ir savęs bei savo veiklos įsivertinimo problemos [143]. Bendravimo sunkumus pažymi ir kiti autoriai. Teigiama, jog neigiama patir-tis vaikyst÷je susijusi su konstruktyvaus bendravimo įgūdžių stoka ir bend-ravimo sunkumais v÷lesniame amžiuje, tačiau tyrimai atskleid÷, jog šiuos sunkumus galima efektyviai koreguoti bendravimo įgūdžių ugdymo stovyk-loje, taikant trumpalaikį į sprendimus orientuotą konsultavimą bei mokymus vaikų globos namų aukl÷tojams [49]. Tirella ir kt. pažymi, jog bendravimo sunkumų atsiradimui bei kalbos raidos sul÷t÷jimui gali tur÷ti įtakos tai jog globos namuose augantys kūdikiai 50 proc.dienos laiko būna vieni [163].

Jolantos Kovalenkovien÷s, Irenos Leliūgien÷s teigimu, gyvenant globos

įstaigose nepakankamai išugdyti šie socialiniai geb÷jimai: motyvuotai veik-ti, būti savarankišku, atsakingai elgtis, atsispirti neigiamai įtakai, tur÷ti nuo-monę ir ją atvirai reikšti, tur÷ti ateities perspektyvų. Šių socialinių geb÷jimų trūkumas apsunkina jaunuolių adaptaciją naujoje aplinkoje (profesin÷je mokykloje) [77].

Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų teigimu, didel÷s globos institu-cijos n÷ra tinkama vieta vaiko auginimui, ypač kūdikiams ir vaikams iki 3 metų. Būtina siekti, kad šie kūdikiai būtų kuo greičiau įvaikinti. Daugiausia kūdikių ir vaikų iki 3 metų gyvena institucijose Rusijoje (apie 10400), Ru-munijoje (apie 4500), Ukrainoje (apie 3200), Prancūzijoje (apie 2900) ir Ispanijoje apie 2470). Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai parod÷, jog daugiau institucijose augančių vaikų yra tose šalyse, kur mažiau išvystytas socialinių paslaugų teikimas bendruomen÷je. Tose šalyse, kur n÷ra paramos sistemos t÷vams, sergantiems psichikos ligomis, vaikai insti-tucijose lieka ilgą laiką.

turin-tys įtakos globos namuose gyvenantiems vaikams, bei jų poveikį vaiko raidai, pavaizduoti mūsų sukurtoje schemoje (1.1.2 pav.).

Apibendrinant galima teigti, jog vaikų, augančių institucijose, vystymosi problemos sulaukia nemažo tiek mūsų šalies, tiek užsienio mokslininkų d÷-mesio. Literatūros analiz÷ atskleid÷, jog moksliniai tyrimai daugiausia atlie-kami, siekiant išsiaiškinti, kaip gyvenimas institucijoje veikia vaiko raidą, tačiau labai trūksta tyrimų, kuriuose būtų nagrin÷jami galimos ir efektyvios pagalbos šiems vaikams būdai. Užsienio autoriai pateikia vieną, jų sąlygo-mis geriausią, išeitį – kuo ankstesnį vaiko įvaikinimą į kitą šeimą, tačiau Lietuvoje kol kas visų valstybiniuose globos namuose augančių vaikų įvai-kinti n÷ra įmanoma, tod÷l būtina ieškoti ir kitų pagalbos metodų. Būtų pras-minga, šiuos vaikus vertinti kaip specialiųjų poreikių [21] ir teikti jiems abi-litacijos paslaugas globos įstaigose, kad jie gal÷tų gauti kvalifikuotą abilita-cijos specialistų (psichologų, ergoterapeutų, kineziterapeutų, socialinių dar-buotojų) pagalbą.

1.2. Vaikų, augančių globos įstaigose, sensorin÷s integracijos sutrikimai

Globos namuose augančiam vaikui dažniausiai tenka patirti sensorinę deprivaciją, t. y., nepakanka įvairių rūšių (vestibulinių, regos, klausos, pro-priocepcijos, lietimo) sensorinių dirgiklių [108]. Dažnai šiems vaikams ypač trūksta lietimo dirgiklių: apkabinimo, glostymo, jie gauna tik 18 proc. vesti-bulinių, lietimo bei propriocepcijos dirgiklių, kuriuos patiria šeimose augan-tys vaikai [89]. Vaikai, auganaugan-tys šeimose, gauna 7–13 kartų daugiau lietimo dirgiklių negu augantieji institucijose [99]. Institucijose sunku sudaryti sąlygas įvairiapusiam bendravimui su aplinka, tod÷l jose augantys vaikai gali nesugeb÷ti apdoroti ir panaudoti sensorinę informaciją. Vaikams, paty-rusiems žymų sensorinių dirgiklių (ypač lietimo, judesių, garsų) trūkumą, gali atsirasti sensorin÷s integracijos sutrikimų, kurie gali tur÷ti įtakos mokymosi bei elgesio sunkumų atsiradimui [41]. Yra ištirta, jog kūdikiams ir vaikams, patekusiems į globos įstaigas nuo kelių savaičių iki 43 m÷nesių amžiaus, buvo būdingas save žalojantis elgesys (24 proc., n=144), dažnas lingavimas (47 proc., n=144), neįprasti sensoriniai poreikiai (11 proc., n=144); šie požymiai rodo galimus sensorin÷s integracijos sutrikimus [14]. Moksli-nių tyrimų duomenys rodo, jog vaikams gyvenantiems ilgiau negu 18 m÷n. ne šeimoje, stebima daugiau sensorin÷s integracijos, ypač reakcijų į lietimo ir vestibiulinius dirgiklius sutrikimų negu vaikams, kurie institucijose gyveno iki 6 m÷n. [89].

Paprastai vaikų sensorin÷ integracija vystosi savaime vaikyst÷je įvairių žaidimų metu, tačiau kartais d÷l įvairių priežasčių vystymasis n÷ra pakanka-mai efektyvus. Teorijos apie sensorinę integraciją autor÷ yra Alma J. Ayres (1968). Pagrindiniai šios teorijos teiginiai yra:

• sugeb÷jimas mokytis priklauso nuo sugeb÷jimo priimti ir apdoroti jutimus, gaunamus iš kūno ir aplinkos ir panaudoti šią informaciją planuojant elgesį,

• d÷l sumaž÷jusios galimyb÷s apdoroti jutimus atsiranda sunkumų atliekant adekvatų veiksmą, o tai savo ruožtu gali tur÷ti įtakos mokymuisi ir elgesiui,

• sugeb÷jus prisitaikyti prie padid÷jusio dirgiklių kiekio prasmingos veiklos metu pager÷ja ir sugeb÷jimas mokytis, ir elgesys [4].

b) motorikos sutrikimai atsiradę d÷l sensorinių sutrikimų, c) sensorin÷s diskriminacijos sutrikimai (1.2.1 pav.).

1.2.1 pav. Sensorin÷s integracijos sutrikimų klasifikacija (pagal L.J. Miller)

Nurodoma, jog esant per silpnai reakcijai į dirgiklius, vaikas ignoruoja ar nereaguoja į sensorinius dirgiklius esančius aplinkoje, atrodo lyg jam sunku pajusti jį pasiekiančią sensorinę informaciją. Tokios reakcijos sąlygoja abe-jingumą, mieguistumą, veržlumo trūkumą, tampa sunku užmegzti sociali-nius ryšius, prad÷ti bendravimą [104,18]. Carol S. Kranowitz (2007) atkrei-pia d÷mesį, jog toks elgesys kyla ne d÷l ting÷jimo ar motyvacijos stokos, kaip dažnai yra manoma. Svarbu suprasti, jog toks neveiklumas atsiranda ne d÷l motyvacijos stokos, bet d÷l nesugeb÷jimo pasteb÷ti galimyb÷s atlikti veiksmą [80]. Esant šio tipo reakcijoms vaikas gali nereaguoti į skausmą ar į ryškius temperatūros pokyčius. Dažniausiai šie sutrikimai n÷ra pastebimi kūdikyst÷je ar ankstyvojoje vaikyst÷je, kadangi vaikai nekelia t÷vams

rūpes-čių, yra labai ramūs, dažniausiai vadinami „gerais vaikais“. Problemų atsi-randa, prad÷jus eiti į mokyklą, kadangi per silpnos reakcijos į lyt÷jimo ir propriocepcijos dirgiklius gali sąlygoti lyt÷jimo diskriminavimo problemas, kūno schemos suvokimo sutrikimus ir nevikrumą [74,78].

Esant padid÷jusiam sensorinių dirgiklių poreikiui jaučiamas nepasotina-mas pojūčių troškinepasotina-mas. Šie vaikai siekia vis stipresnių įvairių rūšių dirgiklių (aštrius prieskonius, garsią muziką, ypač ryškius daiktus, nuolatinį supimą-si) [152]. Toks elgesys gali tur÷ti neigiamos įtakos bendravimui su bendra-amžiais, kadangi dažnai liečiant kitus žmones nepaisoma fizinių apribojimų. Toks elgesys gali būti netgi pavojingas, kai nuolat atsitrenkiama, šokin÷ja-ma. Šie vaikai savo elgesiu nuolat reikalauja d÷mesio. Kai neįmanoma pa-tenkinti pojūčių poreikio, vaikai tampa agresyvūs, greitai supyksta. Mokyk-loje jie įvardijami, kaip keliantys daug rūpesčių, „blogi”, „pavojingi”[105].

Nurodoma, jog esant sensorin÷s informacijos diskriminavimo sutriki-mams kyla problemų suvokiant sensorinių dirgiklių panašumus bei skirtu-mus. Žmogus jaučia sensorinį dirgiklį, į jį reaguoja, bet nesugeba tiksliai pa-sakyti, koks tai dirgiklis. Dažniausiai diskriminavimo sutrikimai pasireiškia skiriant lyt÷jimo, regos ir klausos dirgiklius [104]. S÷kmingas šių rūšių dirgiklių skyrimas sudaro pagrindą adekvačiam kūno schemos suvokimui, judesių planavimui; užtikrina koordinuotus, sklandžius judesius. Esant regos ir garso dirgiklių diskriminavimo sutrikimams gali atsirasti kalbos ar moky-mosi problemos, kadangi prireikia ilgesnio laiko, norint suvokti informaciją [173]. D÷l šių problemų gali susiformuoti žema savivert÷, nuolatinio d÷me-sio reikalaujantis elgesys, pykčio ar verksmo priepuoliai [79].

perkeliant kūno svorį ar sukant liemenį. Stebima ir prasta vizualin÷-moto-rin÷ kontrol÷ [104]. Dažnai šie sutrikimai lemia gravitacinį nesaugumą, ku-ris turi įtakos emocinių problemų atsiradimui [97].

Dispraksija – tai sutrikęs geb÷jimas įsivaizduoti, planuoti, atlikti naujus veiksmus. Stebimi nevikrūs, prastai koordinuoti stambiųjų, smulkiųjų bei burnos raumenų judesiai. Autoriai pažymi, jog esant dispraksijai yra sunku

įvertinti atstumą iki daiktų ar žmonių, tiksliai jausti kūno pad÷tį erdv÷je, dažnai patiriama įvairių nelaimingų atsitikimų, sulaužomi žaislai ar kiti daiktai, kadangi sunku parinkti, kiek j÷gos reikia judesiui atlikti, sunkiai sekasi žaidimai kamuoliu ar sportas [37,38]. Taip pat gali kilti problemų kasdien÷je veikloje, naudojant stalo įrankius, apsirengiant; dažnai šie vaikai yra neorganizuoti ir gali atrodyti netvarkingai [80].

Tikimasi, kad naujoji sensorin÷s integracijos sutrikimų klasifikacija pa-d÷s tiksliau diagnozuoti ir įvardinti sutrikimus, bus aiški ne tik ergoterapeu-tams, bet ir kitiems su vaikais dirbantiems specialistams. Ji buvo įtraukta į „Kūdikių ir vaikų psichikos sveikatos ir raidos sutrikimų klasifikaciją“ (Diagnostic Classification of Mental Health and Developmental Disorders of Infancy and Early Childhood: Revised Edition (DC:0-3R)). Siekiama, kad sensorin÷s integracijos sutrikimų diagnoz÷ būtų įtraukta į „Tarptautin÷s statistin÷s ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos“ naująją redakciją [130].

gali tur÷ti ir neigiami aplinkos veiksniai (gyvenimas globos namuose [51,99], dažnas buvimas ligonin÷je kūdikyst÷s laikotarpiu, apsinuodijimas sunkiaisiais metalais [18]). Pastaruoju metu kai kurie autoriai pastebi, jog sensorin÷s integracijos sutrikimai būdingi ir ypatingai gabiems vaikams [30].

Tikslus sensorin÷s integracijos sutrikimų paplitimas kol kas n÷ra žino-mas. Kai kurių autorių tyrimų duomenys rodo, jog JAV šių sutrikimų turi apie 5 proc. – 13 proc. vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas [1]. Sensorin÷s moduliacijos sutrikimų paplitimas bendroje populiacijoje yra 10 proc. – 12 proc., o vaikams su raidos sutrikimais apie 30 proc. [83], Kon-traversiškus duomenis pateikia Tami Bar-Shalita ir kt. (2005), ištyrę 260 sveikų 3–4 metų amžiaus izraeliečių rado, jog visų jų reakcijos į lietimo bei vestibulinius dirgiklius yra normalios [11]. Stanley Paul, David P. Orcha-nian teigimu, iki 70 proc. vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, būdingi sen-sorin÷s integracijos sutrikimai [116]. Lietuvoje atliktų (2008) tyrimų duo-menimis iš 270 pradinių klasių mokinių 32 (11,9 proc.) buvo pasteb÷tas sen-sorin÷s integracijos sutrikimams būdingas specifinis elgesys [73]. Naujausi tyrimai (2009) parod÷, jog 16,5 proc. (n=925) Izraelio pradinių klasių mo-kinių buvo būdingos per stiprios reakcijos į lietimo ir garso dirgiklius [16].

Žymiai daugiau sensorin÷s integracijos sutrikimų, ypač per stiprių reakci-jų į dirgiklius, pastebima vaikams, turintiems įvairių raidos sutrikimų. Neti-pin÷s reakcijos į sensorinius dirgiklius labiausiai yra pastebimos vaikams ir suaugusiems sergantiems autizmu. Įvairūs autoriai pateikia skirtingus įvairių rūšių sensorin÷s integracijos sutrikimų paplitimo duomenis vaikams sergan-tiems autizmu: Ben-Sasson ir kt. – 56 proc. [17], Perry ir kt. – 90 proc. [119], Tomchek ir kt. – 95 proc. [164]. Pažymima, kad sutrikimai išlieka ir suaugus [85]. Ištirta, jog dažniausiai šiems vaikams būdingos per stiprios reakcijos į garso, regos, lietimo dirgiklius [76]. O‘Riordan, Passetti pastebi, jog sergantiems autizmu vaikams būdingi ir lietimo dirgiklių diskriminavi-mo sutrikimai [112]. Teigiama, jog reakcijų į įvairius sensorinius dirgiklius sutrikimai, gali daryti neigiamą įtaką autistiškų vaikų socialinių ir bendra-vimo įgūdžių raidai [160].

Autoriai nurodo, jog esant trapiai X chromosomai būdingos netipin÷s reakcijos į lietimo, uosl÷s, garso dirgiklius [6,132], apie 40 proc. iš jų nu-statyti sensorin÷s integracijos sutrikimai [10]. Neadekvačios reakcijos į regos bei lietimo dirgiklius pasteb÷tos ir esant Asperger sindromui [40,19].

Įrodyta, jog esant per stiprioms reakcijoms į dirgiklius, vaikams su Asperger sindromu padid÷ja nerimo lygis, kyla depresijos rizika [122].

vai-kams, galima teigti, jog šis sutrikimas pasireiškia panašiai įvairių kultūrų vaikams [134]. Ištirta [115], kad t÷vai ne visada pastebi, kaip stipriai vaikas reaguoja į lietimo dirgiklius, vaikai savo reakcijas į lietimo dirgiklius vertino 10 balų daugiau, lyginant su jų mamų vertinimu [59], tod÷l norint gauti tikslią informaciją rekomenduojama būtinai ištirti ir vaiką. Autoriai randa įvairias šio tipo reakcijų priežastis: alergija [150], genetiniai veiksniai [47], teigiama, jog šis sutrikimas dažnai atsiranda patyrus žymų lietimo dirgiklių trūkumą vaikyst÷je [137]. Pasteb÷ta, jog per stiprios reakcijos į lietimo dirgiklius lemia žemesnę pradinių klasių mokinių savivertę [156]. Naujausi tyrimai atskleid÷, jog vaikams su raidos sutrikimais, reaguojantiems per stipriai į lietimo dirgiklius yra didesn÷ rizika susirgti depresija [165].

1.2.1 Sensorin÷s integracijos sutrikimų vertinimo metodai

Paprastai šie sutrikimai yra vertinami analizuojant vaiko elgesį, informa-cija renkama interviu metu (su t÷vais, mokytojais ar vaikais), naudojant klausimynus, stebint vaiko reakcijas ir elgesį klinikinio ištyrimo metu [38]. Ar yra sensorin÷s integracijos sutrikimų vertinama trimis aspektais: a) stebi-mos vaiko reakcijos į dirgiklius bei kokią įtaką jos daro vaiko saviregulia-cijai b) vertinama, kaip vaikas sąveikauja su aplinka [169], c) vertinamas vaiko elgesys tyrimo metu [101]. Yra sukurta nemažai standartizuotų klausi-mynų, pagal kuriuos galima įvertinti šiuos sutrikimus skirtingu vaiko am-žiaus laikotarpiu. Winnie Dunn sukūr÷ klausimynus, skirtus kūdikių ir vaikų iki trejų metų reakcijų į sensorinius dirgiklius vertinimui [39]; vaikams nuo 3 iki 10 m. ir paaugliams bei suaugusiems [38]; Charlotte B. Royeen – „Lietimo sutrikimų vertinimo testą pradinių klasių moksleiviams“ [24], Jane Koomar, Carol Kranowitz, Stacey Szklut pareng÷ klausimynų rinkinį įvai-raus amžiaus vaikų sensorin÷s integracijos sutrikimų vertinimui mokykloje [78]; Georgia DeGangi, Lynn Balzer-Martin – sensomotorinių funkcijų verti-nimo klausimyną, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikų įvertinimui [36], taip pat yra sukurtas ir sensorin÷s moduliacijos sutrikimų vertinimo klausimynas suaugusiems [12]. Pagrindinis klasikinis sensorin÷s integracijos sutrikimų vertinimo instrumentas yra „Sensorin÷s integracijos ir praktikos vertinimo testas“ (SIPT) sukurtas Ayres skirtas tirti 4–8 metų vaikams [4].

sunkumai atliekant iš eil÷s sud÷tingus veiksmus lemia pakitimai galvos smegenų žiev÷s klost÷se kaktin÷je ir smilkinin÷je dalyse [35].

1.2.2. Sensorin÷s integracijos sutrikimų poveikis vaiko veiklai

Schaaf RC ir kt. teigia, jog sutrikus sensorin÷s integracijos procesui, sutrinka: a) socialinių įgūdžių vystymasis ir dalyvavimas žaidimuose, b) pa-sitik÷jimas savimi, c) geb÷jimas reguliuoti emocijas, atsiranda nerimas, d÷mesio sutrikimai, d) sutrinka įgūdžių vystymasis, e) atsiranda sunkumai kasdien÷je veikloje bei mokykloje [144]. Apibendrinant informaciją iš įvai-rių literatūros šaltinių, galima pasteb÷ti, jog šie sutrikimai paveikia visas vaiko kasdien÷s veiklos sritis. Dažniausiai autoriai nurodo šias problemas:

a) savipriežiūros – vaikas gali neadekvačiai reaguoti, kai yra prausia-mas veidas, šukuojami plaukai, kerpami nagai, kai reikia valytis dantis ar maudytis. Gali nereaguoti į vandens temperatūrą, iškyla problemų, kai reikia vilktis tam tikros faktūros ar naujus rūbus, mautis vilnones kojines ir pan. Dažnai vaikai, turintys šių sutrikimų rengiasi netvarkingai. Teigiama, jog gali kilti problemų valgant, nes vaikas atsisako valgyti tam tikros rūšies ar konsistencijos maistą [13, 79,125].

b) laisvalaikio (žaidimo) – pažymima, kad vaikui kyla sunkumų žai-džiant: jeigu jis negali toleruoti, kai prie jo kas nors liečiasi, tai dažniausiai žaidžia vienas, nem÷gsta bandyti naujų žaidimų, steng-damasis išvengti naujų sensorinių dirgiklių, bijo naujos aplinkos [173]. Vaikai gali neigiamai reaguoti į švelnų prisilietimą, glosty-mą, vengti žaisti su įvairios faktūros žaislais, taip neįgyja reikiamos pažinimo vystymuisi patirties. Dažnai būdinga agresija, nerimas [18].

sutri-kimų gali netoleruoti, kai kiti žmon÷s jį liečia, o tai neišvengiama, stovint eil÷je [105, 78, 79].

d) mokymosi. Atkreipiamas d÷mesys į tai, jog sensorin÷s integracijos sutrikimai gali pasireikšti tik prad÷jus lankyti mokyklą, kadangi vi-siškai pasikeičia vaiką supusi aplinka. Gausyb÷ naujų sensorinių dirgiklių gali smarkiai įtakoti specifinį vaiko elgesį bei prastus mokymosi rezultatus (pvz., vaikui didelį stresą gali kelti skambutis

į pamoką, triukšmas koridoriuose pertraukų metu, įvairūs kvapai). Mokinys gali tapti agresyvus, jei jo draugai jį dažnai liečia ar

nety-čia atsitrenkia. Esant per stipriai reakcijai į dirgiklius, jis gali neto-leruoti darbo rankomis įvairiomis medžiagomis, pvz., klijais, plasti-linu, sm÷liu. Gali būti sutrikęs veiksmų planavimas – sunku laiku prad÷ti ir pabaigti darbą, ilgą laiką išbūti susikaupus (o per trumpą laiką nesp÷ja pabaigti užduoties) [78]. Vaikas gali būti nevikrus, nesugeb÷ti tiksliai atlikti pratimų kūno kultūros pamokų metu, daž-nai griuvin÷ti, gali būti sunku nus÷d÷ti vienoje vietoje [74]. Esant per silpnai reakcijai, sensoriniai dirgikliai n÷ra pakankamai apdoro-jami, tod÷l vaikas nuolat jaučia jų trūkumą. Jie daug juda, liečia ki-tus, jiems sunku nus÷d÷ti vienoje vietoje, gali be tikslo lakstyti nuo sienos prie sienos, dažnai atsitrenkti į daiktus, baldus, yra būdingi stereotipiniai judesiai – lingavimas, rankų trynimas, lūpų kandžio-jimas. Pasteb÷ta, kad sensorin÷s integracijos sutrikimai gali sąlygo-ti ir vaiko smulkiosios motorikos sutrikimus (gali būsąlygo-ti sunku kirpsąlygo-ti žirkl÷mis, spalvoti). Ypač tai veikia vaiko rašyseną [133]. Vaikai dažnai tampa bendraklasių pajuokos objektu d÷l savo nerangumo, nuolatinių nes÷kmių, keisto elgesio. Šitokia situacija mokykloje gali tur÷ti įtakos emocijų, d÷mesio sukaupimo sutrikimų atsiradimui [94], skatina nenorą bendrauti, naujų situacijų vengimą, formuoja žemą vaiko savivertę [156] – visa tai labai apsunkina vaiko s÷kmingą socializaciją. Visos aukščiau min÷tos veiklos problemos paaštr÷ja, jei vaikas šalia sensorin÷s integracijos sutrikimų turi ir kitų raidos sutrikimų, pvz., esant trapiai X chromosomai [7], autizmui [102,91], Dauno sindromui [169], cerebriniam paralyžiui [29].

hiperkinezinius (d÷mesio) sutrikimus tur÷jo 18 proc., tik sensorin÷s integracijos sutrikimus tur÷jo 22 proc. tirtų vaikų, o 60 proc. vaikų nustatyti abu sutrikimai [105]. Pasteb÷ta, jog 69 proc. (n=67) ber-niukų, kuriems diagnozuotas hiperkinezinis (d÷mesio) sutrikimas, tur÷jo ir sensorin÷s moduliacijos (per stiprių reakcijų į lietimo dirgiklius) sutrikimų [114]. Nustatyta, jog daugiau sensorin÷s moduliacijos (per stiprių reakcijų į lietimo dirgiklius) sutrikimai būdingi hiperkinezinį (d÷mesio) sutrikimą turinčioms mergait÷ms negu berniukams [20]. Buvo tirtos hiperkinezinius (d÷mesio) sutrikimus turinčių vaikų fiziologin÷s reakcijos į sensorinis dirgik-lius, gauti labai įvairūs duomenys: vienų vaikų reakcijos buvo normalios, t. y. kaip ir sveikų vaikų, kitų – per stiprios, kitų – per silpnos [94]. Tai patvirtina Miller novatoriškus teiginius, kad sensorin÷s integracijos ir hiperkineziniai sutrikimai skiriasi. Šie pasteb÷jimai yra svarbūs, parenkant pagal sutrikimo etiologiją tinkamą gydymą. Įvairių šalių autoriai yra ne viename tyrime pasteb÷ję, jog vaikams turintiems hiperkinezinių sutrikimų yra būdingi ir sensoriniai sutrikimai: Trupti Nikharge ir kt. – neįprastas reakcijas į lyt÷jimo, propriocepcijos, vestibulinius dirgiklius [110],

įvairių sensorinių funkcijų sutrikimus – Izraelio mokslininkai Yochman A. ir kt. [176]. Ištirta, kad sensoriniai sutrikimai apsunkina hiperaktyvių vaikų kasdienę veiklą [175]. Japonijoje atlikti tyrimai parod÷, jog hiperaktyviems vaikams būdingi įvairūs sensomotoriniai sutrikimai ir rekomenduojama, šiuos sutrikimus nustatyti ir koreguoti [67], Pietų Afrikos, Izraelio tyr÷jai atskleid÷, jog šiems vaikams stebimos ir per stiprios reakcijos į lietimo dirgiklius [150, 114]. Min÷tų autorių nuomone, sensoriniai sutrikimai yra tik vienas iš hiperkinezinių sutrikimų požymių. Galima daryti prielaidą, jog globos įstaigose augantiems vaikams dažnai pastebimi d÷mesio ir aktyvumo sutrikimai, kurie, kai kurių autorių teigimu, yra gyvenimo institucijoje pasekm÷ [82, 157], iš tikrųjų gali būti sietini su sensorin÷s integracijos sutrikimais. Kadangi vaikai, augantys institucijose, patiria ypač didelį lietimo dirgiklių trūkumą, vieni iš dažniausiai pastebimų sensorin÷s integracijos sutrikimų šiems vaikams yra per stiprios reakcijos į šios rūšies dirgiklius.

vienos pus÷s d÷l nepalankių gyvenimo institucijoje veiksnių, iš kitos – d÷l sensorin÷s integracijos sutrikimų įtakos.

1.3. Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcija, taikant ergoterapiją

Ergoterapijos, koreguojant sensorin÷s integracijos sutrikimus, galutinis tikslas yra vaiko raidos, jo savęs pažinimo bei veiklos gerinimas. Klinikinių eksperimentų duomenys rodo, jog šių sutrikimų korekcija yra efektyvesn÷, kai taikomi įvairūs gydymo būdai ir metodai, kurie integruojami į vaiko kasdienę veiklą realioje aplinkoje. Išskiriami šie pagrindiniai ergoterapijos, koreguojant sensorin÷s integracijos sutrikimus, uždaviniai:

1. Pl÷sti t÷vų žinias apie sensorin÷s integracijos sutrikimų sąlygotą elgesį.

2. Pritaikyti vaiko aplinką pagal jo geb÷jimą reaguoti į dirgiklius. 3. Taikyti „sensorinę dietą“ – tiksliai suplanuotų veiksmų programą

integruojant ją į vaiko kasdienę veiklą, siekiant patenkinti jo senso-rinius poreikius.

4. Parinkti tinkamas (nei per sunkias, nei per lengvas) užduotis. 5. Planuoti ergoterapijos tikslus atsižvelgiant į šeimos poreikius [58]. Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcija remiasi teiginiu, kad pras-minga sensorin÷ patirtis padeda nervų sistemos vystymuisi, tuo pačiu turi

įtakos elgesio pokyčių atsiradimui [174]. Apibendrinant literatūrą [106; 113; 4, 58], kurioje nagrin÷jama šių sutrikimų korekcija, galima išskirti šiuos esminius principus, kurių reikia laikytis ergoterapijos užsi÷mimo metu:

1. Turi būti parengta terapin÷ aplinka, kurioje vaikui būtų įdomu ir saugu.

2. Aiškiai suformuluoti tikslai, ko bus siekiama užsi÷mimo metu. Tikslai turi būti aptarti su vaiko artimaisiais.

3. Ergoterapeutas turi sugeb÷ti iš vaiko elgesio suprasti jo sensorinius poreikius.

4. Naudoti suplanuotus ir kontroliuojamus sensorinius dirgiklius, siekiant suteikti vaikui kuo daugiau galimybių įsitraukti į veiklą. 5. Mokant vaiką savireguliacijos, būtina pabr÷žti tinkamą reakciją į

dirgiklius.

6. Siekiant išgauti tinkamą atsaką, reikia veiklą pasiūlyti laipsniškai – nuo paprastesn÷s iki sud÷tingos.

8. Veikloje bendradarbiauti su vaiku, vengti tiesioginių nurodymų (liepimo).

9. Skatinti aktyvų vaiko dalyvavimą užsi÷mime, stengtis, kad jis kuo dažniau patirtų s÷kmę.

10. Ergoterapija turi būti smagi, būtina sukurti žaidimo atmosferą. Žaidimo svarbą vaiko komunikacinių geb÷jimų, pažinimo, sensomotori-nių funkcijų, kalbos pl÷tojimo, aplinkos pažinimo, elementarių vaizdisensomotori-nių formavimo raidai, muzikiniam ir fiziniam lavinimui, tvirtesnių ryšių tarp t÷-vų ir vaikų vystymui pastebi daugelis autorių [159,71,15,154, 45]. Ergotera-pijoje žaidimas, kaip terapinis metodas, yra taikomas norint pagerinti vaiko žaidimo įgūdžius ar skatinant vidinę motyvaciją ergoterapijai. Dažnai vai-kams, turintiems sensorin÷s integracijos sutrikimų yra sunku apdoroti senso-rinę informaciją, pasiekiančią jį žaidimo metu, jis gali vengti įvairių žaidi-mų, d÷l to gali sul÷t÷ti vaiko raida. Stagnitti ir Unsworth teigia, jog ribotos galimyb÷s žaisti turi įtakos problemų kasdien÷je veikloje atsiradimui. Pasteb÷ta, jei vaikas neturi galimyb÷s žaisti nuo gimimo iki septynerių metų amžiaus, sul÷t÷ja jo neurologinis vystymasis [60]. Tod÷l ergoterapijos metu vaikams, turintiems sensorin÷s integracijos sutrikimų, yra svarbu pl÷sti žaidimo galimybes, skatinant išmokti adekvačiai reaguoti į sensorinius dirgiklius. Tyrimai [120] parod÷, jog žaidimo metu nauji veiksmai yra ge-riau išmokstami d÷l padid÷jusios smegenų žiev÷s stimuliacijos per limbinę sistemą. Žaidimo metu vaikas pats įsitraukia į veiklą, kadangi ji jam yra

įdomi, viliojanti, d÷l to stebima didesn÷ vidin÷ motyvacija negu tada, kai yra liepiama atlikti užduotis [15].

Ergoterapijos metu galima taikyti raminačius ir aktyvinančius sensorinę integraciją pratimus. Pratimai yra taikomi tam, kad vaikas sugeb÷tų kontro-liuoti d÷mesį, įgytų emocinio stabilumo, sugeb÷tų regukontro-liuoti savo elgesį da-lyvaudamas įvairiose veiklose [105].

ergoterapeuto darbas su vaiku [23]. Vaikams, turintiems raidos sutrikimų, sukaupti d÷mesį pad÷jo pasunkintų liemenių d÷v÷jimas [111]. Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcijos tyrimai susilauk÷ nemaža kitų sričių specialistų kritikos, kurie teig÷, kad iki šiol atlikti tyrimai neįrod÷, jog ši terapija yra efektyvi, randamus pokyčius įvardindami kaip placebo efektą, o ergoterapiją – pseudomokslu [149]. Lucy J. Miller (2003), JAV sensorin÷s integracijos sutrikimų mokslinių tyrimų centro direktor÷, išanalizavus sen-sorin÷s integracijos sutrikimų ergoterapijos efektyvumo tyrimus, išskyr÷ šiuos svarbiausius jų trūkumus: nehomogeniška ir maža imtis, neaiškūs

įtraukimo į tyrimą kriterijai, n÷ra tyrimų, kuriuose būtų kontrolin÷ grup÷, trūksta jautrių poveikio vertinimo instrumentų, n÷ra aiškių tyrimų aprašymų, tod÷l jų neįmanoma pakartoti [103]. Tod÷l buvo iškelti tikslai parengti standartizuotą sutrikimų korekcijos ergoterapijos pagalba modelį, nustatyti aiškius efektyvumo vertinimo kriterijus. Kai kurie autoriai siūlo ergotera-pijos rezultatus vertinti pagal „Tarptautinę funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikaciją“ [167]. Kiti autoriai siūlo ergoterapijos efektyvumo

įvertinimui naudoti „Pasiektų tikslų vertinimo skalę” (Goal Attainment Scaling), pagal kurią galima apskaičiuoti individualių tikslų pasiekimo lygį. Ši skal÷ yra taikoma reabilitacijoje įvairioms pacientų grup÷ms ir pripažįs-tama tinkamiausia sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcijos efektyvumo vertinimui [93, 102]. Siekiant, kad būtų gauti patikimi ergoterapijos efekty-vumo duomenys, buvo sukurta sensorin÷s integracijos sutrikimų ergotera-pijos užsi÷mimo struktūra, kurios privaloma laikytis vykdant tyrimus [113]. Jungtin÷se Amerikos Valstijose įkurtame mokslinių tyrimų centre – STAR (Sensory Therapies and Research Centre) 2007 metais buvo atliktas sensori-n÷s integracijos sutrikimų korekcijos efektyvumo žvalgomasis tyrimas, kuriame buvo stengiamasi išvengti visų aukščiau min÷tų trūkumų. Ergotera-pija buvo taikoma vaikams turintiems sensorin÷s moduliacijos sutrikimų. Nustatyta, jog po ergoterapijos pager÷jo sugeb÷jimas sukaupti d÷mesį, page-r÷jo elgesys, sumaž÷jo hiperaktyvumas [101].

vertini-mo instrumentų sukūrimas, c) sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcijos efektyvumo tyrimai.

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas vyko trejuose valstybiniuose globos namuose. Šio tipo globos namai pasirinkti tyrimui, kadangi juose vaikams augti sąlygos kitokios negu šeimynose ar įvairių visuomeninių organizacijų ar parapijų vaikų globos namuose. Įvairių tipų nevalstybiniuose vaikų globos namuose aplinka yra žymiai artimesn÷ šeimai, jos dažniausiai įsikūrusios nedideliuose jaukes-niuose pastatuose, jose mažiau vaikų, taigi sudarytos šeimai artimos vaiko gyvenimo sąlygos.Galima daryti prielaidą, jog augant tokioje aplinkoje vai-kai turi geresnes galimybes sveivai-kai vystytis, tod÷l jie gali ir netur÷ti sensori-n÷s integracijos sutrikimų, skirtingai nuo valstybiniuose globos įstaigose augančių vaikų. Tyrimui atlikti buvo gautas Kauno regioninio biomedici-ninių tyrimų etikos komiteto leidimas Nr.BE–2–35. Tyrimą sudar÷ dvi dalys: I-osios dalies metu buvo tiriamas „Lietimo sutrikimų vertinimo testo“ informatyvumas 6–17 m. vaikų reakcijų į lietimo dirgiklius vertinimui, atliekamas kultūrinis lingvistinis jo pritaikymas; II-osios tyrimo dalies metu – vertinamas ergoterapijos, koreguojant per stiprias reakcijas į lietimo dirgiklius, efektyvumas.

I-osios tyrimo dalies imtis. Į tyrimą buvo įtraukti visi 142 tyrimo metu gyvenantys valstybiniuose globos namuose mokyklinio amžiaus (6–17 m.) vaikai, neturintys žymių raidos sutrikimų (Dauno sindromo, protinio atsili-kimo, nesergantys cerebriniu paralyžiumi ar autizmu). Tyrime dalyvavo 90 berniukų ir 52 mergait÷s (2.1.1 pav.). Tiriamieji pagal amžių buvo su-skirstyti į dvi grupes: 6–11 m. (pradinių klasių), jie sudar÷ 41,5 proc. ir 12– 17 m. (vyresnių klasių) – 58,5 proc. tiriamųjų.

2.1.1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį I-osios tyrimo dalies metu

2.1.2 pav. Tiriamųjų imtis atskirų tyrimo dalių metu 2.2 Tyrimo priemon÷s

Lietimo suvokimo sutrikimų diagnostikai buvo taikoma:

1. Standartizuotas „Lietimo sutrikimų vertinimo testas“ (1 priedas) (Touch Inventory for Elementary School-aged Children by Charlotte Brasic Royeen, 1990).Testas ir naudojimo aprašas buvo paskelbtas spaudoje su autor÷s sutikimu. Šis testas buvo taikytas per stiprių reakcijų į lietimo dirgiklius diagnostikai Jungtin÷se Amerikos Valstijose [156,134,59], Izraelyje [115], Nyderlanduose [20]. Klausimyną sudaro 26 klausimai, galimi atsakymo variantai: ne, truputį, labai. Atsakymai vertinami balais: „ne“- 1, „truputį” – 2, „labai” – 3. Kiekvieno atsakymo variantai sumuojami atskirai ir dauginami atitinkamai: atsakymų „ne” suma iš 1, atsakymų „truputį” suma – iš 2, atsakymų „labai” suma – iš 3. Gautų balų suma pagal klausimyno autor÷s Royeen pateiktą normų lentelę verčiama atitinkama procentilio reikšme. Normų lentel÷ sudaryta klausimyno autor÷s, tiriant sveikų vaikų reakcijas į lietimo dirgiklius.

suvokimo sutrikimai gali daryti vaiko veiklai, aukl÷tojų buvo klausiama:

a) kaip vaikui sekasi mokykloje (Jūsų nuomone) rašymas, skaity-mas, matematika, dailyraštis, kūno kultūra, rankų darbai (karpy-mas, spalvini(karpy-mas, lipdymas), (vertinimo balai 1 – blogai, 2 – silpnai, 3 – vidutiniškai, 4 – gerai, 5 – puikiai)

b) ar vaikas: per daug aktyvus, irzlus, agresyvus, sunkaus charakte-rio, nesilaiko disciplinos, ramus, pasyvus, nervingas, greitai išsi-blaško, sunkiai sukaupia d÷mesį, m÷gsta, kai jį liečia ir apka-bina, bijo lipti, bijo, kai yra pakeliamas, dažnai ką nors pamiršta, drovus, iš jo šaiposi kiti vaikai, nepasitiki savimi. Atsakymo va-riantai: ne – 1, kartais – 2, visada – 3 (2 priedas).

Klausimynas parengtas, remiantis Kramer, Hinojosa (1999) pateiktais nurodymais [79].

Sensorin÷s integracijos sutrikimų korekcijos efektyvumas buvo vertina-mas taikant Miller, Coll, Schoen (2007) rekomenduojamą specifinio elgesio ir reakcijų į sensorinius dirgiklius vertinimo skalę [101]. Buvo vertinamos reakcijos tik į lietimo dirgiklius. Skal÷ sudaryta iš trijų dalių: reakcijos į lietimo dirgiklius (šlykštisi lietimo dirgikliais, susierzina, kai yra netyčia paliečiamas, kvalioja ar kikena užsi÷mimų metu), neadekvatus elgesys (nuolat juda, deda viską į burną, dirbdamas stipriai trankosi, daužosi), geb÷-jimas sukaupti d÷mesį (neramus, nuolat čiumpa įvairius daiktus, nesugeba išbūti ramiai atsis÷dęs, labai kalbus, nesugeba susitelkti į atliekamą veiklą, trūksta užsispyrimo tęsti užduotį, reikia paskatinimo) (3 priedas). Jeigu reakcijos ir elgesys buvo adekvatūs vertinama 0, jei buvo pastebimos neigia-mos reakcijos ir specifinis elgesys, bet buvo įmanoma tęsti ergoterapijos užsi÷mimus be pakeitimų, vertinama 1, jei buvo pastebimos neigiamos reak-cijos ir specifinis elgesys,o ergoterapiją galima tęsti tik padedant ergo-terapeutui – 2 balais, jei ergoterapijos užsi÷mimą d÷l specifinių reakcijų ir neadekvataus elgesio reik÷jo nutraukti vertinama 3 balais.

2.3. Tyrimų eiga

versijos iš esm÷s sutapo. Testu buvo ištirti 142 valstybin÷se globos įstaigose augantys 6–17 m. moksleiviai. Tyrimų metu su vaiku buvo kalbamasi ra-mioje aplinkoje, jam iš eil÷s pateikiami klausimyno klausimai, tik įsitikinus, kad vaikas suprato, ko jo klausiama, buvo fiksuojamas atsakymas. Jei vaikas nelabai suprasdavo klausimo, jam būdavo aiškinama, pateikiami įvairių situacijų pavyzdžiai, kol tyr÷jas įsitikindavo, kad vaikas suprato.

Siekiant nustatyti stabilumą pakartotinių vertinimų atžvilgiu, po 1 savai-t÷s atlikta pakartotin÷ respondentų apklausa. Testo vidinis nuoseklumas buvo įvertintas apskaičiuojant Kronbach alfa koeficientą.

Antrosios tyrimo dalies tikslas – įvertinti lietimo suvokimo sutrikimų ko-rekcijos, taikant ergoterapiją, efektyvumą. Tikslui pasiekti buvo atrinkti 6–12 m. vaikai, kuriems būdingos per stiprios reakcijos į lietimo dirgiklius. Porinių imčių sudarymo principu buvo sudarytos dvi grup÷s po 30 vaikų – kontrolin÷ ir tiriamoji. Abi grup÷s buvo homogeniškos pagal amžių, reakcijų į lietimo dirgiklius sutrikimo išreikštumą. Siekiant išsiaiškinti, ar tiriamiesiems būdingos elgesio ir mokymosi problemos buvo atlikta aukl÷tojų apklausa.

Tiriamosios grup÷s vaikams buvo taikoma ergoterapija. Vyko 10 ergote-rapijos užsi÷mimų kiekvieną dieną, kurių trukm÷ iki 45 min. Ergoteergote-rapijos užsi÷mimai vyko laikantis literatūroje [104] pateiktų nurodymų:

• vaikui sudarytos galimyb÷s pasirinkti kelių rūšių (propriocepcijos bei lietimo) sensorinių dirgiklių turinčias priemones,

• veikla parengta taip, kad pasiūlyti dirgikliai nebūtų vaikui nei per daug stiprūs, nei per daug silpni, siekiant, kad būtų sužadinimas adekvatus atsakas,

• vaikas buvo aktyvus ergoterapijos dalyvis, jis pats pasirinkdavo su kokiomis iš pasiūlytų priemonių ir kiek laiko jis nori užsiimti, • siekiant pl÷sti vaiko galimybes priimti naujus sensorinius

dirgik-lius, vaikas buvo skatinamas ir padrąsinamas inicijuoti, suplanuoti ir prad÷ti jam neįprastą veiklą,

• buvo sukuriama žaidimo atmosfera, kad pager÷tų vaiko motyvacija

įsitraukti į ergoterapiją, kad būtų smagu,

• stengtasi taip pateikti ar modifikuoti veiklą, kad vaikui pasisektų ją atlikti,

• užtikrintas fizinis vaiko saugumas,

• buvo gerbiami vaiko jausmai, kuriama pasitik÷jimo, emocinio sau-gumo atmosfera.

eiseną (buvo naudojamos ant žem÷s padedamos p÷dutes, ant kurių vaikas tur÷jo užlipti; jos buvo išd÷stytos kuo didesniais intervalais, kad vaikui reik-tų pasistengti, norint teisingai atlikti užduotį), c) atsispaudimai nuo sienos; d) žaidimai su „Thera band” juostomis. Po pratimų – kelių minučių poilsis, kurio metu su vaiku buvo šnekama apie tai, kaip jam patiko, kaip jis jaučiasi, ar jam įdomu.

Kita užsi÷mimo dalis – pratimai per stiprių reakcijų į lietimo dirgiklius korekcijai: a) su šiltu vandeniu nusiplauti rankas; b) dubenyje pripiltame sm÷lio, ryžių ar druskos buvo pasl÷pti maži stikliniai rutuliukai ar žaisliukai. Pirmų užsi÷mimų metu, kol vaikas dar nebuvo pripratęs prie naujų dirgiklių, buvo imamas negilus duben÷lis (kad tilptų vaiko pirštai) ir prašoma tik ištraukti rutuliukus; v÷liau imami didesni dubenys, kad tilptų vaiko plaštaka, v÷liau ir dilbis. Buvo organizuojami įvairūs žaidimai: pvz., ištraukti per tam tikrą laiką kuo daugiau rutuliukų, v÷liau – sumetus kartu ir rutuliukus, ir kitokių formų daiktus, skatinti vaiką nematant daikto, tik apčiupin÷jus,

įvardinti, ką jis turi rankose. Buvo siūloma dirbti ir abiem rankom; c) pai-šymas pirštais: vaikui buvo pasiūlyti įvairūs variantai ant ko ir kuo jis nori piešti. Galimi variantai – piešti dažais ar blizgančiais spalvotais klijais, plaukų žele, skutimosi putomis ant popieriaus ar ant plokščių įvairaus dydžio akmenukų. Vaikas pats pasirinkdavo, ant kokio dydžio akmenukų jis nor÷tų piešti; d) vaidmenų žaidimai su ant pirštų ar plaštakų užmaunamomis l÷l÷mis, pagamintomis iš įvairių medžiagų (buvo žaidžiami žaidimai pagal pasaką „Snieguol÷ ir septyni nykštukai“ bei pagal animacinį filmuką „Tomas ir Džeris“; e) „Theraputty“ mas÷ ar plastilinas; f) taktilinis domino. Užsi÷mimo pabaigoje masažuokliu buvo atliekamas nugaros masažas, kuris pad÷davo vaikui nusiraminti.

Kambaryje, kur vyko užsi÷mimas, buvo numatyta vieta, kur vaikas gal÷tų pasisl÷pti ar ramiai pabūti, jei jaut÷si per daug stimuliuojamas. Ergoterapijos metu buvo siekiama trijų tikslų: 1) koreguoti reakcijas į lietimo dirgiklius, 2) pailginti d÷mesio trukmę, 3) keisti netinkamą elgesį.

Elgesys ir reakcijos į lietimo dirgiklius abiems vaikų grup÷ms buvo verti-nami du kartus pagal „Specifinio elgesio ir reakcijų į sensorinius dirgiklius vertinimo skalę“: tiriamajai grupei – prieš ergoterapiją ir po ergoterapijos, o kontrolinei grupei – du kartus: pirmą kartą susitikus ir po 10 dienų.

Statistiniai duomenų analiz÷s metodai. Klausimyno patikimumui įver-tinti naudotos šios pagrindin÷s charakteristikos:

Klausimyno vidinis nuoseklumas buvo įvertintas apskaičiuojant Kron-bach alfa koeficientą, kuris įvertina, ar visi klausimai pakankamai atspindi tiriamąjį dydį bei įgalina patikslinti reikiamų klausimų skaičių [32]. Kai Kronbach alfa koeficiento reikšm÷ buvo 0,7 ir mažesn÷, vidinis nuoseklu-mas vertintas kaip nepakankanuoseklu-mas, reikšm÷ nuo 0,8 iki 0,89 rod÷ pakanka-mai aukštą vidinį nuoseklumą, o lygi ir didesn÷ už 0,9 – labai aukštą vidinį nuoseklumą.

Klausimyno patikimumas pakartotinių tyrimų atžvilgiu buvo matuojamas Spearman-Brown koeficientu, kuris buvo apskaičiuotas pagal koreliacijos tarp pirmo ir antro tyrimų duomenų koeficientą.

Buvo apskaičiuotos šios duomenų pad÷ties bei sklaidos charakteristikos: vidurkis, moda, mediana, dispersija bei standartinis nuokrypis. Dispersijų lygybei tikrinti buvo taikomas Levene kriterijus.

Ryšių stiprumui tarp požymių nustatyti buvo taikytas Spearman korelia-cijos koeficientas. Labai stiprus tarpusavio ryšys buvo vertinamas tada, kai R=0,9 – 1,0; stiprus, kai R=0,7-0,89; vidutinis – R= 0,4 – 0,69, silpnas, kai R=0,2 – 0,39, labai silpnas, kai R=0,0 – 0,19.

3. TYRIMO REZULTATAI

lietuviškosios versijos parengimas

Ištyrus 142 mokyklinio amžiaus (6–17 m.) globos namuose augančius vaikus, apskaičiuota, jog „Lietimo sutrikimų vertinimo testo“ Kronbach α lygi 0,809, tai rodo, jog instrumento vidinis nuoseklumas yra pakankamai aukštas. Gauti rezultatai patvirtina, jog visi teiginiai pakankamai atspindi matuojamą dydį, tod÷l reikalingų išbraukti teiginių n÷ra (3.1.1 lentel÷). 3.1.1 lentel÷. Kronbach alfa reikšm÷ vieno klausimo išbraukimo atveju

Teiginiai Kronbach alfa reikšm÷,

išbraukus vieną klausimą

Nemalonu vaikščioti basam 0,800

Erzina pūkuoti marškin÷liai 0,804

Erzina pūkuotos kojin÷s 0,805

Erzina megztiniai su aukšta atlenkiama apykakle 0,810

Nemalonu, kai prausiamas veidas 0,811

Nemalonu, kai kerpa nagus 0,805

Nemalonu, kai kas nors kitas šukuoja jo plaukus 0,800

Nepatinka žaisti ant kilimo 0,816

Kai kas nors jį paliečia, kasosi tą vietą 0,803

Kai kas nors jį paliečia, trina tą vietą 0,805

Nepatinka vaikščioti basam ant žol÷s ar ant sm÷lio 0,800

Erzina, kai susipurvina 0,801

Sunku sutelkti d÷mesį 0,813

Nepatinka, kai nemato kas jį liečia 0,802

Nemalonu, kai susitepa pirštus 0,803

Erzina šiurkščios paklod÷s 0,806

Patinka liesti kitus, bet kai kiti jį liečia nepatinka 0,802

Nepatinka, kai žmon÷s ateina jam iš už nugaros 0,800

3.1.1 lentel÷s tęsinys

Teiginiai Kronbach alfa reikšm÷,

išbraukus vieną klausimą

Nemalonu, kai jį apkabina ar pakelia 0,796

Nepatinka liesti p÷das 0,795

Nepatinka, kai kiti liečia jo veidą 0,791

Erzina, kai kas nors netik÷tai jį paliečia 0,792

Sunku rasti draugų 0,811

Nemalonu stov÷ti eil÷je 0,802

Nemalonu, kai kas nors yra visai arti 0,801

Originalus klausimynas skirtas pradinių klasių vaikų (6–11 m.) reakcijų į lietimo dirgiklius vertinimui. Siekiant nustatyti, ar „Lietimo sutrikimų verti-nimo testas“ gali būti taikomas ir vyresniems vaikams, instrumento vidinis nuoseklumas buvo apskaičiuojamas dviems atskiroms amžiaus grup÷ms (6– 11 metų bei 12–17 metų). 6–11 metų amžiaus grup÷s vertinimo rezultatai parod÷, jog instrumento vidinis nuoseklumas tiriant šioje amžiaus grup÷je yra pakankamai aukštas (Kronbach α lygi 0,849), pašalinamų klausimų n÷ra (3.1.2 lentel÷).

3.1.2 lentel÷. „Lietimo sutrikimų vertinimo testo“ Kronbach α reikšm÷ 6–11 metų amžiaus grup÷je

Teiginiai Kronbach alfa,

išbraukus vieną klausimą

Nemalonu vaikščioti basam 0,841

Erzina pūkuoti marškin÷liai 0,845

Erzina pūkuotos kojin÷s 0,847

Erzina megztiniai su aukšta atlenkiama apykakle 0,848

Nemalonu, kai prausiamas veidas 0,854

Nemalonu, kai kerpa nagus 0,850

Nemalonu, kai kas nors kitas šukuoja jo plaukus 0,841

Nepatinka žaisti ant kilimo 0,854

Kai kas nors paliečia, kasosi tą vietą 0,845

3.1.2 lentel÷s tęsinys

Teiginiai Kronbach alfa,

išbraukus vieną klausimą

Nepatinka vaikščioti basam ant žol÷s ar ant sm÷lio 0,841

Erzina, kai susipurvina 0,835

Sunku sutelkti d÷mesį 0,852

Nepatinka, kai nemato kas jį liečia 0,837

Nemalonu, kai susitepa pirštus 0,844

Erzina šiurkščios paklod÷s 0,845

Patinka liesti kitus, bet kai kiti jį liečia nepatinka 0,843

Nepatinka, kai žmon÷s ateina jam iš už nugaros 0,835

Erzina, kai kas nors jį bučiuoja išskyrus t÷vus 0,843

Nemalonu, kai jį apkabina ar pakelia 0,839

Nepatinka liesti p÷das 0,840

Nepatinka, kai kiti liečia jo veidą 0,836

Erzina, kai kas nors netik÷tai jį paliečia 0,833

Sunku rasti draugų 0,848

Nemalonu stov÷ti eil÷je 0,846

Nemalonu, kai kas nors yra visai arti 0,839

Duomenų analiz÷ parod÷, jog instrumento vidinis nuoseklumas 12–17 metų amžiaus grup÷je yra pakankamas (Kronbach α lygi 0,8), nors ši reikšm÷ šiek tiek mažesn÷ nei 6–11 metų vaikams, tačiau yra didesn÷ už 0,7, tod÷l galima teigti, jog klausimynas gali būti taikomas ir 12–17 metų paaugliams. Pašalinamų klausimų taikant klausimyną šio amžiaus grup÷s vaikams taip pat n÷ra (3.1.3 lentel÷). Spearman – Brown koeficiento, gauto