Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Rūta Venclovaitė
PACIENTŲ NUOMONĖ APIE KONFIDENCIALUMO
PRINCIPO TAIKYMĄ N GYDYMO ĮSTAIGOJE
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Dr. Danutė Dučinskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PACIENTŲ NUOMONĖ APIE KONFIDENCIALUMO PRINCIPO TAIKYMĄ N GYDYMO ĮSTAIGOJE
Rūta Venclovaitė
Mokslinė vadovė dr. Danutė Dučinskienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2009.
Darbo tikslas. Įvertinti pacientų nuomonę apie konfidencialumo principo taikymą gydymo įstaigoje.
Uţdaviniai. Įvertinti pacientų informuotumą apie konfidencialumo principo taikymą sveikatos prieţiūros įstaigoje. Išaiškinti pacientų poţiūrį į konfidencialumo principo taikymą sveikatos prieţiūros įstaigoje ir nustatyti ryšį su pacientų lytimi ir išsimokslinimu.
Tyrimo metodika. N sveikatos prieţiūros įstaigoje atlikta anoniminė anketinė 303 pacientų apklausa (atsako daţnis – 86,6 proc.) Duomenų analizei naudotas SPSS 13.0 statistinės analizės paketas. Diagramos ir lentelės parengtos Microsoft Excel 2007 programa.
Rezultatai. 56,8 proc. tyrimo dalyvių teigė, jog perskaitė visas pasirašyti pateiktas formas, 28,7 proc. respondentų tvirtino, kad perskaitė kai kurias jiems pateiktas informavimo/sutiki-mo formas. 66,7 proc. respondentų teigė, kad prieš pasirašydami visiškai aiškiai ţinojo dėl ko duoda sutikimą, 19,1 proc. respondentų prisipaţino, jog kai kas buvo neaišku, ir 14,2 proc. respondentų nurodė, jog nesuprato su kuo sutinka, tačiau pasirašė, nes taip reikia. 52,5 proc. skaičiusių informavimo formas respondentų nurodė, jog pateiktoje informuoto sutikimo formoje buvo aiškūs visi teiginiai, 36,7 proc. respondentų dauguma teiginių buvo aiškūs. Maţiau nei pusė respondentų (45,9 proc.) manė, jog informacija apie ligą ir medicininius tyrimus yra įslaptinta, su šiuo teiginiu nesutiko 26,1 proc. respondentų. Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų išsimokslinimo ir jų nuomonės apie medicininės informacijos įslaptinimą (p<0,01). Statistiškai reikšmingai didesnė dalis vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų (62,4 proc.) manė, kad informacija yra įslaptinta lyginant su aukštesnįjį/spec.vidurinį (28,8 proc.), nebaigtą vidurinį (37,3 proc.) ar aukštąjį išsilavinimą (42,6 proc.) turinčiais pacientais. Standartizavus rodiklius pagal amţių, statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingo išsimokslinimo respondentų išliko. 59,9 proc. dirbančių/studijuojančių respondentų, 44,8 proc. bedarbių ir 46,2 proc. pensininkų tvirtino, kad informuoto sutikimo forma skirta medicinos darbuotojams apsidrausti. 4,9 proc. dirbančiųjų/studijuojančių, 14,4 proc. pensininkų ir 10,4 proc. bedarbių nurodė, kad informuoto sutikimo doktrinos principų taikymas gydymo įstaigoje yra tik nieko nereiškianti, formali procedūra.
Išvados. Daugiau nei pusė apklaustųjų pacientų tvirtino, jog perskaitė visas sveikatos prieţiūros įstaigoje jiems pateiktas informavimo-sutikimo formas. Beveik du trečdaliai respondentų teigė, jog neţino, kur yra naudojama jų asmens sveikatos informacija. Du trečdaliai respondentų nurodė, jog pasirašydami asmens informuoto sutikimo formas, jie ţinojo, dėl ko duoda sutikimą. Maţiau nei pusė tyrimo dalyvių manė, jog informacija apie ligą ir medicininius tyrimų duomenis yra įslaptinta. Didesnė dalis vidurinį išsimokslinimą įgijusių pacientų lyginant su aukštąjį, aukštesnįjį/spec.vidurinį ar nebaigtą vidurinį įgijusiais pacientais teigė, jog informacija apie ligą ir medicininius tyrimus yra įslaptinta. Beveik trijų ketvirtadalių pacientų nuomone, gydytojai uţtikrina informacijos konfidencialumą. Praktinės rekomendacijos. Asmens sveikatos prieţiūros specialistai, pateikdami informavimo/sutikimo formas pacientams, turėtų informuoti, kad visi pacientų sveikatos duomenys yra konfidencialūs.
SUMMARY
Management of Public Health
PATIENTS‘ OPINION ABOUT THE APPLICATION OF CONFIDENTIALITY PRINCIPLE IN MEDICAL INSTITUTION N
Rūta Venclovaitė
Supervisor Dr. Danutė Dučinskienė
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2009. 56 p.
Aim of the study. To evaluate patients' opinion about the application of confidentiality principle in medical institution.
Objectives. To evaluate patients' awareness about the application of confidentiality principle in health care institution. To find out patients„ attitude towards the application of confidentiality principle in health care institution and to determine its relationship with patients„ gender and education.
Methods. An anonymous survey of 303 patients using questionnaires (response frequency – 86.6 %) was carried out in the health care institution N. Data analysis used the SPSS 13.0 statistical analysis package. Charts and tables were prepared using Microsoft Excel 2007.
Results. 56.8 % of the survey participants told that they had read all the forms presented to be signed, 28.7 % of the respondents claimed that they had read some of the forms of information/consent presented to be signed. 66.7 % of the respondents affirmed, that before signing they knew absolutely clearly why they had given their consent, 19.1 % of the respondents admitted that some things were unclear, and 14.2 % of the respondents told that they had not understood why they had given their consent; however, they had signed the form because it was necessary. 52.5 % of the respondents who had read the forms of information claimed that all the propositions of the form of informed consent were clear, 36.7 % of the respondents had understood most of the propositions. Less than half of the respondents (45.9 %) thought that the information about disease and medical examinations is secret, 26.1 % of the respondents did not agree with this affirmation. The analysis determined a statistically significant relationship between the patients‟ education and opinion about the classification of medical information (p<0.01). A sstatistically significant bigger part of the respondents having secondary education (62.4 %) thought that the information is classified comparing to the patients having advanced vocational education (28.8 %), uncompleted secondary education (37.3 %) or higher education (42.6 %). After standardizing the data according to age statistically significant differences between the respondents having different education remained. 59.9 % of the working/studying respondents, 44.8 % of unemployed persons, and 46.2 % of pensioners claimed that the form of informed consent is designed for the insurance of the medical employees. 4.9 % of the working/studying persons, 14.4 % of the pensioners, and 10.4 % of the unemployed persons indicated that the application of the informed consent doctrine principle in medical institution is only a formal procedure having no significance.
Conclusions. More than a half of the questioned patients claimed that they had read all the forms of information-consent presented to them in health care institution. Almost two thirds of the respondents told that they did not know where their personal information was used. Two thirds of the respondents indicated that signing the forms of informed consent of a person they had known why they had given the consent. Less than a half of the respondents thought that the information about the disease and the data of medical examinations is classified. A bigger part of the patients having secondary education comparing to the patients having higher, advanced vocational or uncompleted secondary education claimed that the information about the disease and medical examinations was classified. In the opinion of almost three quarters of patients, doctors secure the confidentiality of information. Practical recommendations. Presenting the forms of information/consent to patients, personal health care specialists should inform that all the data of patients„ health are confidential.
SANTRUMPOS
lls – laisvės laipsnių skaičius.PTŢSA įstatymas – Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas. ASPĮ – asmens sveikatos prieţiūros įstaiga.
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos. LR – Lietuvos Respublika.
TURINYS
ĮVADAS ……… 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ……….. 8
1. LITERATŪROS APŢVALGA ………. 9
1.1. Konfidencialumo principo samprata ………... 9
1.2. Teisiniai konfidencialios informacijos teikimo aspektai ……….………... 12
1.3. Konfidencialumo principo taikymo problemos ……… 16
2. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI ………... 21
3. REZULTATAI ………...……….. 25
3.1. Pacientų informuotumas apie konfidencialumo principo taikymą sveikatos prieţiūros įstaigoje ……… 25
3.2. Pacientų poţiūris į konfidencialumo principo taikymą ir ryšys su lytimi ir išsimokslinimu………..………… 31 4. REZULTATŲ APTARIMAS ……….. 40 IŠVADOS ………. 44 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ………... 45 LITERATŪRA ………. 46 PRIEDAI ………... 52
ĮVADAS
Lietuvoje kaip ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos šalių vyksta gana sparti sveikatos prieţiūros sistemos reforma, visuomenės demokratizacija, kurios metu keičiasi gydytojo ir paciento santykiai, ryškėja sveikatos tiekėjo ir vartotojo bendri bei asmeniniai interesai, formuojasi nauji sveikatos profesionalų socialiniai vaidmenys. Abipusiai gydytojo ir paciento santykiai yra sveikatos prieţiūros sistemos reformos dalis, nes jų tarpusavio sąveika yra svarbus socialinis veiksnys, atliekant įvairias gydymo paslaugas, gydytojų sveikatos stebėseną ir visuomenės sveikatos švietimą (1, 2).
Geri asmeniniai ir profesiniai santykiai tarp gydytojo ir paciento yra tada, kai jie grindţiami pasitikėjimu, konfidencialumo principo taikymu, abipuse pagarba. Pacientų pasitikėjimas gydytojais ir apskritai medicinos darbuotojais yra abipusių sėkmingų santykių prielaida (3, 4). Pacientų pasitikėjimas medicinos darbuotojais turi įtakos jų pasitenkinimui gydymu ir gydymo rezultatais (5). Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas ir kiti nacionaliniai teisės aktai kiekvienam piliečiui garantuoja teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (1, 6). Lietuvos Respublikos teisės aktuose apibrėţiama, jog privati informacija - tai ypatingi fizinio asmens duomenys, įvardinti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, bei kitą su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija (7). Sveikatos prieţiūros sistemoje neabejotinai svarbūs asmens fizinės bei psichikos sveikatos neliečiamumas ir informacijos apie asmens sveikatą apsauga (8).
Iš ţmogaus teisės į privatumą kildinamas vienas svarbiausių medicinos etikos principų – konfidencialumas, kuris minimas ir Hipokrato priesaikoje. Gydytojai nuo seniausių laikų buvo įsipareigoję saugoti savo pacientų paslaptis. Gydytojo ar kito sveikatos prieţiūros specialisto pareiga laikytis konfidencialumo reiškia, kad gydytojas be paciento sutikimo negali kitiems asmenims atskleisti informacijos, kurią jam suteikė pacientas arba kurią jis suţinojo gydydamas, tirdamas, priţiūrėdamas pacientą. Gydytojas negali atskleisti informacijos apie paciento sveikatos būklę (diagnozės, prognozės, taikomo gydymo ir pan.), apie kitus privataus gyvenimo faktus (pvz., santykius šeimoje, šeimos problemas), kurie išaiškėja gydant (slaugant, priţiūrint ir t.t.) pacientą (8). Gydytojų etinė ir teisinė pareiga išsaugoti paciento informacijos konfidencialumą formuoja pagrindą pasitikėjimui ir atvirumui tarp gydytojo ir paciento (3).
Konfidencialumo principas pasiekė mūsų laikus iš esmės nepakitęs, tačiau įgyvendinti jį tapo kur kas sudėtingiau. Šiuolaikinė medicina – sudėtingas tarpinstitucinis, tarpprofesinis,
tarpdalykinis reiškinys, keliantis naujų problemų ir naujų klausimų ne tik gydymo ar prieţiūros, bet ir konfidencialumo uţtikrinimo srityje, nes teisę gauti paciento asmens duomenis turi daugybė sveikatos prieţiūros specialistų ir su paciento sveikatos prieţiūros paslaugų teikimu susijusių įstaigų (3, 8, 9). Be to, konfidencialumo principo laikymasis komplikuojasi ir dėl E-sveikatos diegimo (9, 10).
Konfidencialumo principo taikymas yra svarbus sveikatos prieţiūroje, uţtikrinant paslaugų kokybę, gerbiant ţmogaus orumą. Daug tyrimų atlikta, nagrinėjant sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, pacientų teisių uţtikrinimo aspektus ir kt., tačiau konfidencialumo principo taikymas gydymo įstaigoje pacientų poţiūriu iki šiol Lietuvoje nebuvo plačiai nagrinėtas.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas. Įvertinti pacientų nuomonę apie konfidencialumo principo taikymą gydymo įstaigoje.
Uţdaviniai:
1. Įvertinti pacientų informuotumą apie konfidencialumo principus sveikatos prieţiūros įstaigoje.
2. Išaiškinti pacientų poţiūrį į konfidencialumo principo taikymą sveikatos prieţiūros įstaigoje ir nustatyti ryšį su pacientų lytimi ir išsimokslinimu.
1. LITERATŪROS APŢVALGA 1.1. Konfidencialumo principo samprata.
Konfidencialumo problema plačiai nagrinėjama uţsienio literatūroje (11, 12). Nors konfidencialumas ir yra kertinis gydytojo ir paciento santykių akmuo, tačiau šiandien akivaizdi konfidencialumo krizė visame pasaulyje (13). Generalinė Medicinos Tarybos (General Medical Councul) ir Britų medicinos asociacija (British Medical Association) sukūrė gaires, kuriose didelis dėmesys skiriamas konfidencialumo principui. D.K. Sokol pabrėţia, kad egzistuoja akivaizdus atotrūkis tarp to, kas rašoma profesionaliosiose medicinos praktikos gairėse siekiant uţtikrinti paciento teisę į konfidencialumą ir to, kas yra realiai. Jo nuomone, šiandien pacientui, patekusiam į ligoninę, reikia išaiškinti, kad yra ribos klinicistų pareigai išlaikyti paslaptį, nes ligoninėje darbas yra komandinis ir jos nariai turi teisę prieiti prie duomenų (14). JAV paskutinį dešimtmetį vyksta diskusija apie riboto ir neriboto konfidencialumo santykį. Neriboto medicininio konfidencialumo gynimo šalininkas K. Kipnis pateikia priešingą principą. Jo nuomone, šiuolaikinis teisinis medicininio konfidencialumo JAV modelis yra klaidingas. Autorius siūlo laikytis absoliutaus medicininio konfidencialumo, kad gydytojas negalėtų atskleisti jokios informacijos, kurią jis suţinojo apie pacientą klinikinės praktikos metu (15). Gydytojui bendraujant su pacientu neretai aptariami asmeniniai išgyvenimai ir faktai, apie kuriuos kitiems daţnai nepasakojama. Pareiga tylėti turi būti taikoma visai informacijai, kurią gydytojas suţinojo dirbdamas, - ne tik tai, kurią jam asmeniškai pranešė pats pacientas, bet ir tai, kurią gydytojas suţinojo per visą gydymo laiką: medicininių tyrimų rezultatai, medicininės apţiūros informacija ir tai, ką gydytojas išgirdo ar pastebėjo.
Mokslinėje literatūroje pabrėţiama, kad grieţtai laikytis profesinės paslapties svarbu dėl daugelio prieţasčių:
1. Individualūs interesai. Pacientas turi galėti viską papasakoti savo gydytojui pasitikėdamas, kad informacija nebus perduota kitiems arba, kad ja nebus pasinaudota ne gydymo tikslais.
2. Bendri interesai. Sveikatos prieţiūrai svarbu, kad kiekvienas asmuo galėtų kreiptis į gydytoją, jei jam prireiktų pagalbos; kreipdamasis jis neturi bijoti, kad slapti duomenys bus perduoti kitiems. Pasitikėjimo ryšys tarp gydytojo ir paciento remiasi grieţta prielaida, kad pasakyta informacija nebus paskleista ir bus išlaikyta profesinė paslaptis (16).
Šiuolaikinė medicina – sudėtingas tarpinstitucinis, tarpprofesinis, tarpdalykinis reiškinys, keliantis naujų problemų ir naujų klausimų ne tik gydymo ar prieţiūros, bet ir konfidencialumo uţtikrinimo, nes teisę gauti paciento asmens duomenis turi daugybė sveikatos prieţiūros specialistų ir su paciento sveikatos prieţiūros paslaugų teikimu susijusių įstaigų (17, 18, 19).Todėl konfidencialumo išlaikymas tarp visų minėtų lygmenų darosi problematiškas.
M. Rothstein ir M. Talbott kelia klausimą, kokie turi būti kriterijai, ribojantys nebūtinos informacijos apie pacientą atskleidimą (pvz., nustatant ţmogaus darbingumą, kokie fizinės ir psichinės sveikatos rodikliai turėtų būti atskleidţiami), kokie turėtų būti standartai ir reikalavimai, kad tam tikros diagnozės ar rizikos veiksnių atskleidimas nebūtų kliūtis pacientui grįţti į darbą, jį apdrausti. Darbdaviai ir draudikai gali būti labai suinteresuoti gauti informacijos apie asmens gyvenimo būdą, įpročius ir kt. ir nenorėti, kad sveikatos įstaigos ją limituotų. Priešingai, gydytojas turi etinę pareigą būti paciento ir jo teisių į privatumą gynėjas. Todėl gydytojo pareiga numatyti informacijos atskleidimo apimtį ir nustatyti kriterijus, kokią informaciją būtina pateikti konkrečiu atveju (20).
Pirmieji mėginimai išsiaiškinti paciento konfidencialumo problemą Lietuvoje pradėti vykdyti 20 amţiaus paskutinį dešimtmetį (21, 24). 2002 m. KMU Socialinės medicinos katedros tyrėjų atliktame tyrime analizuotas konfidencialios informacijos uţtikrinimas pacientų poţiūriu. 23,7 proc. pacientų teigė, jog medicinos darbuotojai saugo jų konfidencialią informaciją, ir net 66 proc. nurodė, kad jie neţino, ar ta informacija yra pakankamai saugoma (23).
Ypač komplikuojasi konfidencialumo problema atsiradus naujoms informacinėms technologijoms (25, 26). Unikali gydytojo ir paciento santykių prigimtis lemia tai, kad gydytojai turėtų būti ekspertais determinuojant elektroninių medicinos duomenų standartus. Gydytojų profesinė etinė pareiga – apsaugoti paciento sveikatos informaciją. Medicinos duomenų teikimo evoliucija, pereinanti nuo popierinio ligos istorijos varianto prie kompiuterinių technologijų, sudaro naujas kliūtis paciento konfidencialumui išsaugoti. Gydytojai negali atsisakyti pareigos išsaugoti pacientų konfidencialumą (27).
Pasitikėjimas yra daugiadimensinė sąvoka, apimanti kompetenciją, gailestį, uţuojautą, privatumą, konfidencialumą, patikimumą ir bendravimą. Paciento atvykimas pas gydytoją jau yra pasitikėjimo gydytoju išraiška ir nuo tolimesnių gydytojo ir paciento santykių priklausys ar tas pasitikėjimas didės ar maţės.
Konfidencialumo krizė yra globali. Komandinis darbas asmens sveikatos prieţiūros įstaigose ir naujų technologijų taikymas komplikuoja konfidencialumo uţtikrinimą. Neţiūrint to, gydytojas negali atsisakyti pareigos išsaugoti pacientų konfidencialumą.
1.2. Teisiniai konfidencialios informacijos teikimo aspektai.
Pacientų teisės yra viena iš svarbiausių ţmogaus teisių dalių. Lietuvos sveikatos prieţiūros sistemai orientuojantis į ţinantį savo teises bei ieškantį savo paţeistų teisių pacientą, šis palaipsniui tampa jos dėmesio centru.
Pirmoji šalis pasaulyje, patvirtinusi pacientų teises įstatymu, buvo Suomija, kuri tai padarė 1992 m. Po to buvo Nyderlandai (1995), Izraelis (1996), Lietuva (1996), Islandija (1997), Danija (1998), Norvegija (2000). Kitose šalyse pacientų teisės buvo įvardytos chartijose: Prancūzijoje 1974, Didţiojoje Britanijoje 1991, Vokietijoje 1998 (28). 2002 m. Briuselyje Aktyvių piliečių sąjunga pristatė Europos pacientų teisių chartiją konferencijoje “Ateities pacientas”. Šioje chartijoje taip pat išvardytos pagrindinės pacientų teisės, kurios yra ir anksčiau minėtuose dokumentuose (28).
Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, kiti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai kiekvienam ţmogui garantuoja teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Draudimas paţeisti teisę į privatų gyvenimą paprastai siejamas su draudimu be asmens sutikimo patekti į jo gyvenamąsias ir kitokias patalpas ar jam priklausančią aptvertą privačią teritoriją, daryti poveikį asmens fizinei ir psichikos sveikatai, atskleisti asmeninę informaciją, taip pat duomenis apie asmens sveikatos būklę (29, 31).
LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo paskirtis – reglamentuoti paciento teisę į kokybišką sveikatos prieţiūrą, teisę į sveikatos prieţiūros prieinamumą ir priimtinumą, paciento teisę pasirinkti gydytoją, slaugos specialistą ir sveikatos prieţiūros įstaigą, paciento teisę į informaciją, teisę rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas ir teisę atsisakyti gydymo, paciento teisę neţinoti, paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę skųstis, taip pat paciento teisę į ţalos atlyginimą ir šios teisės įgyvendinimo tvarką (32). Pacientai turi ir kituose nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose nustatytas teises (LR Konstitucijoje, LR Sveikatos sistemos įstatyme, LR Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme, Ţmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje, Europos ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, Visuotinėje ţmogaus teisių deklaracijoje). Pacientų teises, kai jiems teikiamos sveikatos prieţiūros paslaugos pagal asmens sveikatos prieţiūros paslaugų sutartis, be šio įstatymo, reglamentuoja Civilinis kodeksas. LR Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoji ir antroji dalys įtvirtina fizinio asmens neliečiamumo teisę. Kartu kodekse apibrėţiama ir viena šios teisės gynimo priemonių – draudimas be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo atlikti mokslinius, medicinos bandymus ar tyrimus. Remiantis LR Civilinio kodekso 6.729 straipsnio pirmąja dalimi
draudţiama pacientą gydyti ar teikti jam kokią kitą sveikatos prieţiūrą ar slaugą prieš jo valią, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų nenustatyta kitaip (33).
Pagrindinės teisės aktas, reglamentuojantis pacientų teises, yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 53 straipsnis sako: “Valstybė rūpinasi ţmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką” (34). Detaliau pacientų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (Šeštoji knyga) (34), Lietuvos Respublikos (LR) Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo (PTŢSA) įstatymas (36), kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai. Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas garantuoja teisę į kokybišką sveikatos prieţiūrą, į sveikatos prieţiūros prieinamumą, į gydytojo, slaugos specialisto ir sveikatos prieţiūros įstaigos pasirinkimą, teisę į informaciją, paciento dalyvavimą mokymo procese ir atliekant biomedicininius tyrimus, teisę rinktis diagnostikos bei gydymo metodikas, atsisakyti gydymo, teisę neţinoti, teisę į privatų gyvenimo neliečiamumą, teisę skųstis ir į ţalos atlyginimą. 2004 m. Lapkričio 12 d. Lietuvos gydytojų sąjungos 12-ame suvaţiavime priimtas Profesinės etikos kodeksas, kuriame išdėstyto pagrindiniai etikos principai, lemiantys pacientų teisių turinį (37).
Sveikatos prieţiūros sektoriui ypač svarbu parengti teisinę kokybiškų sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo bazę (38, 39). Teisinis paciento ir sveikatos prieţiūros sistemos santykis grindţiamas Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymu, kuris buvo priimtas 1996 m. Spalio 3d. Nuo 2005 metų sausio 1d. įsigaliojo nauja Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo redakcija. Šis įstatymas turi kilnų tikslą – suaktyvinti pacientą, sudaryti teisines prielaidas jam tapti motyvuotam, aktyviam, renkantis sveikatos prieţiūros paslaugas. Įstatymas teisiniais svertais skatina paciento norą bei iniciatyvą aktyviai bei racionaliai pasirinkti (kai yra galimybė rinktis) siūlomas ir jam reikalingas sveikatos prieţiūros paslaugas bei gydymo metodikas, prisiimti dalį rizikos. Šiuo poţiūriu įstatymas grieţtai reglamentuoja ir iš dalies keičia paciento teisę rinktis tam tikras paslaugas, išreikšti savo valią dėl gydymo metodikos, dėl paslaugų pasirinkimo ir patvirtinti tai parašu. Nors literatūroje kartais teigiama, jog įstatymas supriešino gydytojus ir pacientus, tai klaidinga nuomonė. Įstatymo leidėjai turėjo kitą tikslą – suartinti gydytoją su pacientu, įpareigoti daţniau kalbėti apie pacientui teikiamas paslaugas (40). 2008 m. naujai parengtame LR PTŢSA įstatymo projekte numatyta nemaţai pakeitimų, kurie sumaţins biurokratinius trukdymus įgyvendinant pacientų teises ir gerins gydytojų ir pacientų susikalbėjimą (41, 42).
Literatūroje sprendţiant paciento teisių uţtikrinimo klausimus labiausiai akcentuojamos dvi problemos: pacientų teisių susisteminimo ir mechanizmai, kaip įtraukti
pacientus ir visuomenę į sveikatos prieţiūros politikos formavimą. Pacientų teisių įgyvendinimas realizuojamas įvairiais būdais. Kai kuriose šalyse paciento teisės yra susistemintos ir įtvirtintos įstatymu (pavyzdţiui: Nyderlandai, Lietuva, Suomija), kitose šalyse pacientų teisės įtvirtinamos deklaracijose, kurios pirmiausia turi politinį ar moralinį atspalvį (pavyzdţiui: Vokietija, Čekija). Dar kitur teisės yra pateikiamos viename dokumente, kuris apima įvairius valdymo struktūrų dokumentus (Australija). Panašiai yra Švedijoje, kur paciento teisės yra reglamentuojamos per paslaugų teikėjų teisinius įsipareigojimus (“pacientas visada teisus”) (43).
Vadovaujantis Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsniu, informacija apie paciento gyvenimo faktus gali būti renkama paciento sutikimu ir tik tuo atveju, jei tai yra būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Visa informacija apie paciento buvimą sveikatos prieţiūros įstaigoje, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdţio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties. Tokios konfidencialios informacijos saugojimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (44).
Uţtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni uţ visuomenės interesus.
Konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik gavus raštišką paciento ar jo atstovo sutikimą, kuriame nurodoma, kokiam asmeniui ar institucijai informacija apie jo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę ir gydymą gali būti atskleista.
Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudţia skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be raštiško paciento sutikimo.
Be paciento sutikimo:
1. konfidenciali informacija suteikiama nepilnamečio paciento tėvams, globėjams ar rūpintojams, išskyrus atvejus, kada tokios informacijos suteikimas gali pakenkti nepilnamečio paciento interesams;
2. asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems tiriant, gydant ar slaugant, registruojant pacientą, atliekantiems jo sveikatos ekspertizę, be paciento sutikimo konfidenciali informacija gali būti suteikta tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti. Vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 3 dalimi, asmens sveikatos prieţiūros specialistams draudţiama, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus, paţeisti asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, kuri sudaro asmens
sveikatos paslaptį ir kurią jie suţinojo eidami profesines pareigas, konfidencialumą;
3. konfidenciali informacija gali būti suteikta tik tarnybiniais tikslais valstybės institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos prieţiūros paslaugas, teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms, kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai;
4. kai pacientas yra praradęs sąmonę ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui (partneriui), tėvams (įtėviams) ar pilnamečiams vaikams tik tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti.
Teisės aktai draudţia asmens sveikatos prieţiūros įstaigoms telefonu teikti informaciją apie pacientą ir jo sveikatos būklę (45).
Teisės aktai nenustato kaip informacija apie pacientą ir jo sveikatos būklę administruojama (teikiama) po mirties.
Teisę susipaţinti su konfidencialia informacija apie paciento sveikatos būklę nustato pacientas iš anksto raštu pareikšdamas sutikimą kam tokią informaciją teikti. Jei pacientas raštu pareikšdamas valią nurodo, kad informacijos apie jo sveikatos būklę negalima teikti niekam, tai ir po paciento mirties, ši informacija negali būti teikiama kitiems asmenims (pvz., onkologinio, AIDS ir kito susirgimo atveju). Jei pacientas raštu pareikšdamas savo valią nurodo, kad šią informaciją galima teikti tik konkrečiam asmeniui, tai ir po paciento mirties ši informacija gali būti teikiama tik šiam asmeniui. Jei pacientas raštu nepareiškė (nepaţymėjo, nenurodė, neįvardijo) savo sutikimo dėl informacijos teikimo ar jos ribojimo, tai asmens sveikatos prieţiūros įstaiga turi teisę teikti šią konfidencialią informaciją paciento atstovams pagal įstatymą arba atstovams pagal pavedimą. Šios nuostatos netaikomos valstybės institucijoms, kurioms teisę gauti šią informaciją suteikia teisės aktai nustatyta tvarka (45).
Sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus dokumentuose gali numatyti informacijos apie pacientą ir jo sveikatos būklę administravimo ir pateikimo tvarką.
1.3. Konfidencialumo principo taikymo problemos.
Literatūros duomenimis, konfidencialumo problema yra maţai nagrinėta. Nors literatūros nedaug, tačiau akivaizdi tendencija, kad pacientai skirtingai supranta, kas yra konfidencialumas, ir pateikia įvairias nuomones šiuo klausimu, pavyzdţiui, informacija apie psichikos ligas, lytiškai plintančias ligas turi būti konfidenciali, taip pat informacija, kuri yra paciento ligos istorijoje (46).
Ţmonės, ieškodami medicininės pagalbos ar patarimo, neturi bijoti, kad informacija apie jų ligą ir jos prieţastis bus atskleista kitiems ţmonėms. Pacientas patiki gydytojui asmeninę informaciją ir tikisi, kad gydytojas neatskleis konfidencialios informacijos apie pacientą ir naudos ją tik gydymo tikslams (47). Tyrimai, atlikti Anglijoje, Australijoje, Kanadoje ir JAV rodo konfidencialios informacijos uţtikrinimo medicinoje svarbą. Išvadose teigiama, kad pacientai, kurie tiki, jog bus saugoma jų asmeninė informacija, labiau linkę kreiptis dėl gydymo, atviriau kalba apie savo problemas ir grįţta pas tą patį gydantį gydytoją, jeigu reikalingi tolesni tyrimai (46).
Pirmieji mėginimai išsiaiškinti paciento konfidencialumo problemą Lietuvoje pradėti vykdyti 20 amţiaus paskutinįjį dešimtmetį (48, 49), taip pat šiuo laikotarpiu buvo atliekami tyrimai, nagrinėjantys pacientų pasitenkinimą ligoninės medicinos personalo darbu (50, 51).
2001 m. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, 81 proc. pacientų pasitiki gydančiu gydytoju (52). Pagarbus bendravimas taip pat viena iš pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento prielaidų. 2002 m. Lietuvos ligoninėse atlikto tyrimo duomenimis, pacientai labai gerai įvertino gydytojų ir slaugytojų bendravimą su jais, t.y. beveik visi (98,6 – 98,1 proc.) pacientai sutiko su teiginiu, kad “bendraudami su pacientais, gydytojai ir slaugytojos nuoširdūs” (53).
Lietuvoje atlikta palyginti nedaug tyrimų, nagrinėjančių pacientų teisių problemą. 1996 m. T. Birmontienė viena pirmųjų aprašė pacientų teisių įtvirtinimą įstatymu Lietuvoje (56). Vėliau įvairūs tyrėjai pradėjo nagrinėti su pacientų teisėmis susijusias problemas pirminės sveikatos prieţiūros centruose ir stacionarinėse asmens sveikatos prieţiūros įstaigose (ASPĮ). 1996 m. V. Kiliaus ir Z. Liubarskienės atliktame tyrime nagrinėta paciento informuotumo problema ir pateikta išvada, kad informuotumo principas privalo įvykdyti keturias sąlygas. Pacientas privalo gauti pakankamą ţinių kiekį, turi turėti laiko informacijai apmąstyti, gydytojams draudţiama daryti spaudimą pacientui priimant sprendimą, gydytojas turi atsiţvelgti į paciento individualybę (57).
2000 m. I. Misevičienės ir Ţ. Milašauskienės iniciatyva devyniose Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių tinklo stacionarinėse ASPĮ atliktas vienmomentis tyrimas (kiekvienos ligoninės pacientai uţpildė anketas per dieną), kurio tikslas įvertinti Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių tinklo ligoninėse gydytų pacientų pasitenkinimą slaugytojų ir gydytojų darbu bei nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos pacientų vertinimui. Šiame tyrime pacientai taip pat vertino ir gydytojų suteiktą informaciją apie ligą ir jos pasekmes (58).
Lietuvos bioetikos draugija ir Pilietinių iniciatyvų centras 2001 m. pabaigoje atliko kokybinį sociologinį tyrimą, kuriuo siekė ištirti įvairių visuomenės grupių nuomones apie pacientų teisių būklę Lietuvoje. Tyrimas buvo sudėtinė dalis Atviros Lietuvos fondo remiamo projekto “Pacientų teisės Lietuvoje: situacijos analizė ir visuomenės aktyvinimas”. Išvadose teigiama, kad fokusuotų grupinių interviu su medikais ir potencialiais pacientai būdu siekta bent apytikriai diagnozuoti pacientų teisių Lietuvos sveikatos įstaigos būklę. Teigiama, kad pacientų teisių veiksmingumo sveikatos prieţiūroje neuţtikrina nei formalios struktūros, nei visuomenės praktinės veikla (59).
2002 m. KMU Socialinės medicinos katedros mokslininkai, vykdydami projektą “Pacientų teisių uţtikrinimas Kauno apskrities sveikatos prieţiūros įstaigose”, keturiose Kauno miesto sveikatos prieţiūros įstaigose (2 poliklinikose ir 2 ligoninėse) atliko pacientų, medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) anketinę apklausą, kurios metu buvo siekiama įvertinti informuotumą pacientų teisių klausimais, pacientams ir medikams suteikti ţinių apie pacientų teises ir jų įgyvendinimo veiksnius (palankų įstaigos mikroklimatą, tinkamą paslaugų kokybę, etinius reikalavimus ir t.t.). Vienas iš projekto tikslų – įvertinti pacientų informuotumą apie jų teises ir galimybes jomis naudotis sveikatos prieţiūros įstaigose. Išvadose teigiama, kad tik apie pusę apklaustųjų pacientų suprato jiems pateiktą informaciją apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus bei galimus gydymo metodus. Informacijai suprasti ir jos reikalingumui įvertinti įtakos turėjo pacientų išsimokslinimas ir lytis (60). Kitas projekto tikslas buvo įvertinti medicinos darbuotojų informuotumą apie pacientų teises bei jų uţtikrinimą sveikatos prieţiūros įstaigose. Išvadose konstatuojama, kad tik pusė medicinos darbuotojų teigia, jog informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir galimus gydymo metodus reikalinga pacientams. Autoriai teigia, kad medicinos darbuotojai, susipaţinę su LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymu, daţniau negu neţinantys šio įstatymo nurodo, kad informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir galimus gydymo metodus pacientams yra reikalinga (61).
Kauno technologijos universiteto ir Kauno medicinos universiteto mokslininkai (I. Bučiūnienė, J. Petkinis, Ţ. Milašauskienė) 2002 m. atliko tyrimą stacionarinėje ASPĮ,
siekdami palyginti kaip ligoninės paslaugų kokybę vertina ligoninės medicinos personalas ir pacientai. Autoriai pabrėţia, jog personalo ir pacientų apklausos rezultatų skirtumai patvirtino, kad siekiant kuo išsamesnės informacijos, reikalingas tyrimas, kur nebūtų apsiribojama vien pacientų nuomonės jiems rūpimais klausimais tyrimu (62).
2004m. buvo surengta reprezentatyvi visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” anoniminė Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių) socialinė apklausa interviu metodu respondento namuose, siekiant išsiaiškinti respondentų poţiūrį į savo sveikatą, sveikatos apsaugos įstaigas, jų darbą, gydytojo ir paciento santykius pirminėje sveikatos prieţiūroje. Apklausos rezultatai atsispindėjo E. Peičiaus disertacijoje “Lietuvos gyventojų dalyvavimo galimybės priimant sveikatos prieţiūros sprendimus” (63). Atliktas tyrimas buvo vienas iš pirmųjų bandymų Lietuvoje išsiaiškinti gyventojų, kaip sveikatos prieţiūros vartotojų, dalyvavimo, priimant sprendimus dėl jų sveikatos, ypatumus. Prieita išvada, kad nors pacientui ir labai svarbu ţinoti savo ligos diagnozę, medicininių tyrimų duomenis, galimą riziką ir gydymo prognozę, tačiau pacientai laikosi pasyvios pozicijos priimant sprendimus dėl jų sveikatos.
2006 m. lapkritį – 2007 m. vasarį dviejose Lietuvos apskrityse atliktas tyrimas, įvertinti ir palyginti gyventojų ir pacientų nuomonę apie pasitikėjimą ir konfidencialumą stacionarinėse asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, atsitiktinai atrinkus septynias ligonines. Šio tyrimo išvadose teigiama, jog pacientai labai aukštai įvertino pasitikėjimą gydytojais. Tiek pacientai, tiek gydytojai teigiamai įvertino abipusį bendravimą. Didţioji dalis pacientų mano, kad informacija apie jų ligą ir medicininių tyrimų duomenis yra įslaptinta ligoninėje, nors 39,5 proc. Pacientų šiuo klausimu nuomonės neturėjo, tačiau beveik visi gydytojai mano, kad jie uţtikrina informacijos apie pacientą konfidencialumą. Gydytojų nuomone, konfidencialios informacijos uţtikrinimas yra ne tik medicinos personalo, bet ir visų, kurie su tuo susiję, įskaitant ir pacientus, pareiga (69).
Pacientų ir medicinos personalo informuotumas apie pacientų teises ir jų uţtikrinimą padėtų spręsti sveikatos prieţiūros kokybės problemas. Gerai informuotas medikas gali padėti pacientui naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis ir galimybėmis. Tačiau pertvarkant sveikatos prieţiūros sistemas ir plėtojant demokratinę sveikatos politiką, vis daugiau dėmesio skiriama aktyvesniam piliečių dalyvavimui sprendţiant sveikatos problemas ir atsakomybės ugdymui uţ savo sveikatą.
Kanados Toronto universiteto Bioetikos centro mokslininkų nuomone, tarp dešimties svarbiausių iššūkių, su kuriais visuomenė susiduria sveikatos prieţiūros sistemoje, septintąją vietą uţima asmens informuoto sutikimo procedūros vykdymo gydymo įstaigoje problema, o
aštuntoje vietoje yra pacientų dalyvavimo biomedicininiuose tyrimuose etinės problemos. Mokslininkai paţymi, kad egzistuoja didţiulis skirtumas tarp asmens informuoto sutikimo teorijos ir praktinio taikymo: nemaţa dalis pacientų neskaito gydymo įstaigose jiems pateiktų informuoto sutikimo formų, sveikatos prieţiūros specialistai neskiria pakankamai laiko, reikalingo pacientams šioms formoms perskaityti ir suprasti, tautinėms maţumoms priklausantys ar ţemesnio išsilavinimo pacientai daţnai nesupranta informuoto sutikimo formose suformuluotų teiginių, taigi ir sutikimą atlikti planuojamas medicinines procedūras pasirašo aiškiai nesuvokdami, su kuo sutinkantys (64). Sveikatos prieţiūros įstaigose pacientams pateikiamos asmens informavimo formos privalo informuoti apie medicininės procedūros prigimtį, nurodant ar procedūra diagnostinė, ar gydomoji, nurodyti galimas nepageidaujamas reakcijas (ypač sunkias ir daţniausiai pasitaikančias) ir riziką, medicininės procedūros naudą pacientams ir galimas jai alternatyvas (65). JAV mokslininkams išanalizavus 157 šalies ligoninių 540 asmens informuoto sutikimo formų, paaiškėjo, kad tik 26 proc. formų turėjo visus keturis privalomus pacientų informavimo elementus, 35 proc. – tris elementus, 23 proc. asmens informavimo formų buvo du būtini elementai iš keturių, 14 proc. – vienas elementas, o 2 proc. gydymo įstaigose pacientams pateikiamų asmens informavimo nebuvo nei vieno privalomo informavimo elemento. Analizė parodė, kad asmens informavimo formomis ligoninės siekė pacientų sutikimo gydytis (75 proc.) ar norėjo apsisaugoti nuo galimos teisinės atsakomybės (59 proc.), o ne siekė paaiškinti pacientams procedūros esmę ir paskirtį (40 proc.) ar padėjo priimti su gydymu susijusius sprendimus (14 proc.) (66).
Asmens informuoto sutikimo pagrindinis tikslas – pasiekti, kad pacientai laisvanoriškai priimtų informacija ir ţiniomis pagrįstus sprendimus dėl savo sveikatos prieţiūros.
Literatūros duomenimis, teikiant pacientui informaciją kyla šie pagrindiniai klausimai: Kas turi teikti informaciją? Kam gydytojas turi teikti informaciją? Kada reikia teikti informaciją? Kaip reikia teikti informaciją? Kokią informaciją reikia suteikti? (67). Konstatuojama, kad informaciją turi teikti tas asmuo, kuris gydo. Pareigą suteikti informaciją galima perduoti ir kitam asmeniui, tačiau gydytojas turėtų įsitikinti, ar pacientas yra informuotas. Taip pat informacija yra teikiama atsiţvelgiant į konkrečias aplinkybes. Prieš kiekvieną operaciją pacientas turi turėti pakankamai laiko apsispręsti. Jis neturi jausti spaudimo. Stacionaraus gydymo metu atliekant nedideles operacijas, informaciją galima suteikti tą pačią dieną, kai atliekama operacija.
Vokietijos gydymo įstaigose prieš paskiriant gydymą pacientui būtina suteikti išsamią informaciją apie numatomą gydymą ir atitinkamą paciento elgesį gydymo metu. Atvykus pacientui, gydytojas pirmiausia pasiteirauja faktų apie ligos eigą, asmenines gyvenimo aplinkybes ir finansines galimybes. Į visus klausimus pacientas privalo teisingai atsakyti ir atskleisti savo tikruosius negalavimus. Kadangi gydytojas turi atsiţvelgti į paciento apsisprendimo teisę, suteikus pacientui informaciją ir gavus paciento aiškų sutikimą gydytis, gydymo veiksmai yra teisėti, nes kiekvienas gydymo veiksmas yra intervencija į kūną, kuris teisiniu poţiūriu laikomas kūno suţalojimu, todėl tik gavus paciento sutikimą, ši intervencija tampa teisėta (68).
Apibendrinant, galima būtų teigti, kad konfidencialumo principo taikymo aspektai yra svarbūs šiuolaikinėje sveikatos prieţiūroje. Uţtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni uţ visuomenės interesus. Todėl, teikiant informaciją apie pacientą (tais atvejais, kai tai yra leidţiama), visada turi būti atsiţvelgiama į paciento interesus. Su tuo siejama ir tai, kad informacija apie asmens sveikatą turi būti teikiama tik tokia apimtimi, kiek tai yra būtina.
2. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI
Tiriamojo darbo eiga:1. Sudaryta anketa anoniminei N sveikatos prieţiūros įstaigoje besigydančių pacientų apklausai, atspindinti pacientų nuomonę apie konfidencialumo principo taikymą gydymo įstaigoje.
2. Pasirinktas įstaigos pacientų apklausos metodas ir tiriamoji imtis. 3. Atliktas ţvalgomasis tyrimas.
4. Gautas įstaigos vadovo sutikimas.
5. Atlikta vienmomentė anketinė N sveikatos prieţiūros įstaigoje besigydančių pacientų apklausa.
6. Atlikta gautų anketinių duomenų statistinė analizė. Apklausos organizavimas ir atlikimo būdas
2009 m. kovo-balandţio mėn. N sveikatos prieţiūros įstaigos stacionare buvo atlikta anoniminė anketinė apklausa. Anketos buvo įteiktos kiekvienam iš 350 pacientų, kurie gydėsi stacionaro terapiniuose skyriuose. Konfidencialumui uţtikrinti pacientų buvo prašoma anketas įmesti į skyriuose specialiai šiai apklausai paruoštas dėţes.
Iš pacientams pateiktų 350 anketų buvo graţintos 303 anketos (atsako daţnis – 86,57). Tiriamųjų imties dydţio nustatymas
2008 m. N sveikatos prieţiūros įstaigos terapiniuose skyriuose gydėsi 2841 pacientų. Tiriamųjų pacientų imties dydţiui nustatyti pasirinktas 4,97 procentų tikslumas ir 95 procentų patikimumas. Imties dydis apskaičiuotas pagal formulę (55):
N S z N S z
n
2 2 2 2 2 ) 1 1 (– čia N=2841 – generalinės imties dydis, Z=1,96 – koeficientas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių esant 95 proc. patikimumui, ∆(delta)=4,97 – leistinas netikslumas, tai yra skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės aibės vidurio, S – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis:
) 100
( p
p S
– čia p – tiriamos savybės konkrečios reikšmės laukiamas pasirodymo santykinis daţnis išreikštas procentais.
Pagal nurodytas formules buvo paskaičiuotas besigydančių tiriamųjų imties dydis – 350 pacientų.
Ţvalgomojo tyrimo atlikimas ir anketos sudarymas
Ţvalgomajam tyrimui atlikti buvo apklausta 30 pacientų. Šiuo ţvalgomuoju tyrimu buvo išsiaiškinta, ar respondentams pateikti klausimai yra suprantami. Po anoniminės ţvalgomosios pacientų apklausos anketos buvo koreguotos.
Anketa buvo sudaryta remiantis Lietuvos ir uţsienio mokslinės literatūros šaltiniais, Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymu. Anketoje respondentams buvo pateikti klausimai siekiant išsiaiškinti pacientų sociodemografines charakteristikas, konfidencialumo principo taikymą, pacientams pateikiamos informacijos reikalingumą, ligoninėje besigydančių pacientų nuomonę apie pacientų teises ginantį įstatymą. Anketą sudaro 24 klausimai. Anketa pateikta 1 priede.
Tyrimo objektas
Didţiausią tiriamųjų grupę (33,0 proc.) sudarė 65 metų ir vyresni respondentai, šiek tiek maţiau (20,8 proc.) apklaustųjų sudarė 55-64 metų amţiaus grupė. 51,8 proc. respondentų buvo moterys, 48,2 proc. – vyrai. 54,5 proc. apklausoje dalyvavusių, sveikatos prieţiūros įstaigoje besigydţiusių pacientų gyveno mieste, 45,5 proc. buvo kaimo gyventojai. Daugiau kaip pusė apklaustųjų 58,4 proc. buvo susituokę, 11,9 proc. – netekėjusios ar nevedę, su partneriais gyveno 7,6 proc. respondentų. Išsiskyrusiųjų ir našlių, tarp visų apklausoje dalyvavusių pacientų, atitinkamai buvo 6,6 proc. ir 15,5 proc. Daugiau kaip trečdalis respondentų - 38,6 proc. turėjo vidurinį išsimokslinimą, 17,8 proc. respondentų – aukštąjį išsimokslinimą, beveik penktadalis 24,1 proc. respondentų turėjo aukštesnįjį, spec. vidurinį išsilavinimą, o 19,5 proc. apklaustųjų buvo nebaigę vidurinio lavinimo mokyklų ar buvo įgiję tik pradinį išsimokslinimą. Beveik pusė visų apklaustųjų pacientų dirbo (46,9 proc.), pensininkų buvo 43,6 proc., tarp apklaustųjų buvo ir 9,6 proc. bedarbių (1 lentelė).
1 lentelė. Sociodemografinės respondentų charakteristikos Abs. sk. Proc. Lytis Moterys 157 51,8 Vyrai 146 48,2 Gyvenamoji vieta Miestas 165 54,5 Kaimas 138 45,5 Šeiminė padėtis Netekėjusi/nevedęs 36 11,9 Ištekėjusi/vedęs 177 58,4 Gyvena su partneriu/partnere 23 7,6 Išsiskyrusi/išsiskyręs 20 6,6 Našlys/našlė 47 15,5 Išsimokslinimas Aukštasis 54 17,8 Aukštesnysis/spec.vidurinis 73 24,1 Vidurinis 117 38,6 Nebaigtas vidurinis/pradinis 59 19,5 Profesinė veikla Dirbanti/dirbantis 142 46,9 Pensininkė/pensininkas 132 43,6 Bedarbė/bedarbis 29 9,6
Skirstant pagal amţiaus grupes, daugiau nei trečdalis respondentų buvo 65 m. ir vyresni (33,0 proc.), 20,8 proc. - 55-64 metų amţiaus, 17,2 proc. sudarė 45-54 metų amţiaus, 12,2 proc. apklausoje dalyvavusių ligoninės pacientų buvo 35-44 metų amţiaus. (2 lentelė).
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amţiaus grupes Respondentų amţiaus grupės (m.) Respondentų skaičius
Abs. sk. Proc. 18-24 m. 17 5,6 25-34 m. 34 11,2 35-44 m. 37 12,2 45-54 m. 52 17,2 55-64 m. 63 20,8 65 m. ir daugiau 100 33,0 Iš viso 303 100,0
Statistinė duomenų analizė
Duomenų analizei naudotas SPSS 13.0 statistinės analizės paketas.
Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (lls). Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p (p<0,05 – statistiškai reikšminga, p<0,01 – labai reikšminga, p<0,001 – ypač reikšminga).
3. REZULTATAI
3.1. Pacientų informuotumas apie konfidencialumo principo taikymą sveikatos prieţiūros įstaigoje
Daugiau nei pusė (61,1 proc.) respondentų tvirtino, jog buvo girdėję apie informuotą sutikimą, o daugiau nei trečdalis (38,9 proc.) respondentų nebuvo girdėję apie informuotą sutikimą.
66,7 proc. respondentų teigė, kad prieš pasirašydami visiškai aiškiai ţinojo dėl ko duoda sutikimą, 19,1 proc. respondentų prisipaţino, jog kai kas buvo neaišku, ir 14,2 proc. respondentų nurodė, jog nesuprato su kuo sutinka, tačiau pasirašė, nes taip reikia.
Respondentams buvo uţduotas klausimas, ar prieš pasirašant jums pateiktas asmens informavimo formas jas skaitėte. 56,8 proc. tyrimo dalyvių teigė, jog perskaitė visas pasirašyti pateiktas formas, 28,7 proc. respondentų tvirtino, kad perskaitė kai kurias jiems pateiktas informavimo/sutikimo formas. Visai neskaitė gydymo įstaigoje pateiktų informavimo/sutikimo formų 14,5 proc. respondentų.
52,5 proc. skaičiusių informavimo formas respondentų nurodė, jog pateiktoje informuoto sutikimo formoje buvo aiškūs visi teiginiai, 36,7 proc. respondentų dauguma teiginių buvo aiškūs. Nemaţai nesuprantamų teiginių buvo 8,9 proc. respondentams, ir 1,9 proc. respondentų teigė, kad visai nesuprato kas buvo parašyta.
Dauguma sveikatos prieţiūros įstaigoje besigydţiusių ir tyrime dalyvavusių pacientų (84,2 proc.) tvirtino, jog jie pasirašė sutikimą gydytis, 39,6 proc. respondentų teigė, jog jie davė sutikimą atlikti medicinines procedūras, tyrimus, sutikimą anestezijai. Beveik pusė pacientų (45,9 proc.) nurodė, jog jie pasirašė, kad sutinka laikytis vidaus tvarkos taisyklių, 46,2 proc. respondentų prisipaţino davę sutikimą teikti informaciją apie savo sveikatos būklę artimiesiems. Nepaisant to, kad N sveikatos prieţiūros įstaigoje informacijos apie pacientą sutikimo formoje atskiru punktu išskirtas pacientų sutikimas dalyvauti studentų mokymo procese, tik 20,1 proc. respondentų nurodė pasirašę šį sutikimą (3 lentelė).
3 lentelė. Respondentų tvirtinimas apie stacionare pasirašytas sutikimo formas Gydymo įstaigoje pacientai pasirašė sutikimą: Respondentų skaičius
Abs. sk Proc.
Gydytis 255 84,2
Laikytis vidaus tvarkos taisyklių 139 45,9
Teikti informaciją artimiesiems 140 46,2
Atlikti medicinines procedūras ar tyrimus (sutikimą operuotis, anestezijai, rentgeno tyr., ar pan.)
120 39,6
Dalyvauti studentų mokymo procese 61 20,1
Daugiau kaip pusė respondentų (53,1 proc.) tvirtino, kad ţino, kur yra saugoma asmens sveikatos informacija, tačiau 46,9 proc. respondentų neţinojo kur yra saugoma asmens sveikatos informacija.
60,7 proc. respondentų teigė, jog neţino kur yra naudojama jų asmens sveikatos informacija.
Respondentams buvo pateiktas klausimas, ar informacija apie ligą ir medicininius tyrimų duomenis yra įslaptinta, teigiamai į šį klausimą atsakė 45,9 proc. respondentų, su šiuo teiginiu nesutiko 26,1 proc. respondentų. 28,1 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo nuomonės.
Šio tyrimo metu buvo siekiama suţinoti respondentų nuomonę, ar gydytojas uţtikrina informacijos apie jų sveikatos būklę konfidencialumą. 82,5 proc. respondentų tvirtino, jog gydytojas uţtikrina informacijos konfidencialumą apie jų sveikatos būklę, o 17,5 proc. respondentų teigė, kad gydytojas neuţtikrina informacijos apie sveikatos būklę konfidencialumo.
Respondentams buvo uţduotas klausimas kam skirta informuoto sutikimo forma. Daugiau kaip trečdalis respondentų (38,0 proc.) manė, jog informuoto sutikimo forma skirta pacientams, daugiau kaip pusė 52,5 proc. respondentų teigė, kad informuoto sutikimo forma skirta medikams. Beveik kas dešimtas respondentas (9,6 proc.) manė, jog tai tik formali, nieko nereiškianti procedūra.
Pacientų nuomonei apie konfidencialumo principo taikymo paskirtį asmens sveikatos prieţiūros įstaigoje išsiaiškinti, respondentams buvo uţduotas klausimas, ar jie ţino, kad be jų sutikimo, apie jų ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti.
Didţioji dalis apklaustųjų (83,8 proc.) manė, kad be jų sutikimo apie jų ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti (4 lentelė).
4 lentelė. Respondentų nuomonė apie tai, kad be jų sutikimo apie jų ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti
Ar ţinote, kad be Jūsų sutikimo, apie Jūsų ligos istoriją niekas
neturi teisės ţinoti:
Respondentų skaičius
Abs. sk Proc.
Taip 254 83,8
Ne 49 16,2
Iš viso 303 100
Į klausimą, kam galima teikti konfidencialią informaciją be paciento sutikimo, 19,5 proc. respondentų tvirtino, jog teismui, 19,8 proc. respondentų manė, jog prokuratūrai. 8,3 proc. respondentų manė, kad konfidencialią informaciją galima teikti ikiteisminio tyrimo įstaigai. 10,9 proc. respondentų manė, jog konfidencialią informaciją be jų sutikimo galima teikti savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Daugiau kaip pusė respondentų (57,1 proc.) manė, kad konfidencialią informaciją be jų sutikimo galima teikti sveikatos prieţiūros įstaigoms, kuriose gydomas ar slaugomas pacientas arba atliekama jos sveikatos ekspertizė. Beveik ketvirtadalio respondentų 24,4 proc. nuomone, konfidencialią informaciją be paciento sutikimo galima teikti institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos prieţiūros įstaigas.
Dauguma respondentų (92,7 proc.) tvirtino, jog jiems svarbu, kad gydymo įstaigos darbuotojas laikytųsi konfidencialumo principo.
Respondentams buvo pateiktas klausimas, norint suţinoti jų nuomonę apie tai, ar reikalingas Paciento teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas, apsaugantis paciento konfidencialią informaciją. Didţioji dalis pacientų (86,8 proc.) manė, jog jiems reikalingas Paciento teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas, apsaugantis paciento konfidencialią informaciją. Labai nedidelė dalis respondentų (8,3 proc.) neţinojo atsakymo į šį klausimą, o
5,0 proc. respondentų manė, jog jiems nėra reikalingas Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas.
Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų išsimokslinimo ir jų nuomonės apie medicininės informacijos įslaptinimą ( ²=27,866, lls=6, p<0,01). Statistiškai reikšmingai didesnė dalis vidurinį išsilavinimą turinčių respondentų (62,4 proc.) mano, kad informacija yra įslaptinta lyginant su aukštesnįjį/spec.vidurinį (28,8 proc.), nebaigtą vidurinį (37,3 proc.) ar aukštąjį išsilavinimą (42,6 proc.) turinčiais pacientais (1 pav.). Standartizavus rodiklius pagal amţių, statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingo išsimokslinimo respondentų išliko (priedas nr.2). 25,9 38,4 20,5 22 31,5 32,9 17,1 40,7 37,3** 62,4* 28,8** . 42,6* 0 10 20 30 40 50 60 70
Aukštasis Aukštesnysis/Spec.vidurinis Vidurinis Neb.vidurinis
R es po nd ent ų sk ai či us , proc .
Taip Ne Neturi nuomonës
* p< 0,05, ** p < 0,001, lyginant vidurinio išsimokslinimo respondentus su kito išsimokslinimo respondentais
1 pav. Pacientų nuomonė apie informacijos jų ligos istorijoje įslaptinimą pagal išsimokslinimą
Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei pusė respondentų (56,8 proc.), prieš pasirašydami gydymo įstaigoje jiems pateiktas asmens informavimo formas jas visas perskaitė, 28,7 proc. perskaitė kai kurias asmens informavimo formas 14,5 proc. respondentų pripaţino visai neskaitę jiems pateiktų asmens informavimo formų.
Daugiau nei pusė respondentų (66,7 proc.) nurodė, jog ligoninėje pasirašydami asmens informuoto sutikimo formas, jie aiškiai ţinojo, kam duoda sutikimą, maţiau nei
trečdaliui pacientų (19,1 proc.) kai kas buvo neaišku, 14,2 proc. nesuprato su kuo sutinka, tačiau pasirašė, nes prašė gydytojas (5 lentelė).
5 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, kiek suprato gydymo įstaigoje duoto informuoto asmens sutikimo formą
Ar prieš pasirašydami informuoto sutikimo formas respondentai ţinojo kam duoda
sutikimą:
Respondentų skaičius
Abs. sk Proc.
Visiškai aiškiai ţinojo 202 66,7
Kai kas buvo neaišku 58 19,1
Nesupratote su kuo sutinkate, tačiau pasirašėte,
nes prašė gydytojas 43 14,2
Iš viso 303 100
Vadovaujantis asmens informuoto sutikimo doktrinos principais, informaciją suteikęs asmens sveikatos prieţiūros darbuotojas privalo įsitikinti, ar pacientas teisingai suprato jam suteiktą informaciją. Teisingas informacijos suvokimas gali nulemti su paciento gydymu, slaugos procedūromis ar kitomis medicininėmis intervencijomis susijusį apsisprendimą.
59,9 proc. dirbančių/studijuojančių respondentų, 44,8 proc. bedarbių ir 46,2 proc. pensininkų tvirtino, kad informuoto sutikimo forma skirta medicinos darbuotojams. 4,9 proc. dirbančiųjų/studijuojančių, 14,4 proc. pensininkų ir 10,4 proc. bedarbių nurodė, kad informuoto sutikimo doktrinos principų taikymas gydymo įstaigoje yra tik nieko nereiškianti, formali procedūra. 35,2 proc. dirbančiųjų/studijuojančių, 39,4 proc. pensininkų ir 44,8 proc. bedarbių tvirtino, kad ši informuoto sutikimo forma yra skirta pacientams, kad pareikštų savo apsisprendimą susijusį su gydymu, slauga ar kitomis gydymo įstaigoje atliekamomis procedūromis. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp respondentų socialinės grupės ir jų nuomonės apie informuoto sutikimo formų paskirtį (χ2
=9,922, lls=4, p=0,042) (2 pav.).
35,2 39,4 44,8 44,8 4,9 14,4 10,4 46,2* 59,9* 0 10 20 30 40 50 60 70
Dirbantys/studijuojantys Pensininkai Bedarbiai
R es po nd ent ų sk ai či us , proc .
Pacientams Medikams Formalumas
* - p < 0,05 lyginant respondentų nuomonę pagal socialinę padėtį
2 pav. Respondentų nuomonė apie asmens informuoto sutikimo formų paskirtį pagal socialines grupes
3.2. Pacientų poţiūris į konfidencialumo principo taikymą ir ryšys su lytimi ir išsimokslinimu
Beveik du trečdaliai pacientų (61,1 proc.) atsakė, kad yra girdėję apie informuotą sutikimą, 38,9 procentai tvirtino, kad nieko nėra girdėję (3 pav.).
Ar esate girdėję apie informuotą sutikimą?
61.1% 38.9%
Taip Ne
3 pav. Respondentų ţinios apie informuotą sutikimą.
Respondentams buvo uţduotas klausimas: „Ar ţinote, kad be Jūsų sutikimo, apie Jūsų ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti“. 83,8 proc. pacientų teigė ţinantys, o 16,2 proc. – neţinantys, jog be jų sutikimo niekas neturi teisės ţinoti jų ligos istorijos. Statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti lyginant vyrus ir moteris – didesnė dalis moterų (89,8 proc.) nei vyrų (77,4 proc.) nurodė, jog ţino, kad niekas neturi teisės be jų sutikimo ţinoti apie jų ligos istoriją. (χ2=8,597, lls=1, p<0,03) (6 lentelė).
6 lentelė. Respondentų nuomonė ar be jų sutikimo niekas neturi ţinoti apie jų ligos istoriją
Ar ţinote, kad be jūsų sutikimo niekas neturi teisės ţinoti apie jūsų ligos istoriją
Lytis (proc.)
Moterys Vyrai
Taip 89,8 77,4
Ne 10,2 22,6
Iš viso 100,0 100,0
53,5 proc. moterų ir 52,7 proc. vyrų tvirtino, jog ţino kur saugoma jų asmeninė sveikatos informacija.
Atsakydami į klausimą „kaip jūs manote ar informacija apie ligą ir medicininius tyrimus yra įslaptinta“, 47,1 proc. moterų ir 44,5 proc. vyrų teigė, kad ji yra įslaptinta. Tačiau 28,1 proc. moterų ir 24,0 proc. vyrų mano, jog ji nėra įslaptinta. 24,8 proc. moterų ir 31,5 proc. vyrų šiuo klausimu neturėjo nuomonės (7 lentelė).
7 lentelė. Respondentų nuomonė, ar informacija apie ligą ir medicininius tyrimus yra įslaptinta.
Ar manote, kad informacija apie ligą ir medicininius tyrimus yra įslaptinta
Lytis (proc.) Moterys Vyrai Taip 47,1 44,5 Ne 28,1 24,0 Neturiu nuomonės 24,8 31,5 Iš viso 100,0 100,0
Anketoje pateiktas klausimas, kaip manote, ar gydytojas uţtikrina jūsų informacijos konfidencialumą, 84,1 proc. moterų ir 80,8 proc. vyrų atsakė, kad gydytojas uţtikrina jų informacijos konfidencialumą.
Atsakydami į klausimą, kam, pacientų nuomone, yra skirtos gydymo įstaigoje pasirašymui pateikiamos asmens informavimo (sutikimo) formos, didesnė dalis moterų (56,1 proc.) nei vyrų (48,6 proc.) teigė, kad asmens informavimo formos yra skirtos medicinos darbuotojams, kad apsidraustų nuo galimų pacientų pretenzijų. Didesnė dalis vyrų (40,4 proc.) nei moterų (35,7 proc.) manė, kad gydymo įstaigoje pateiktos informuoto sutikimo formos yra skirtos pacientams, kad pareikštų medicinos darbuotojams su jų liga ar slauga susijusį apsisprendimą, o 8,3 proc. moterų ir 11,0 proc. vyrų tvirtino, kad tai tik formali procedūra. Statistiškai reikšmingo skirtumo, lyginant moteris ir vyrus nenustatyta.
Anketoje buvo pateiktas klausimas, kam, jūsų nuomone, galima teikti konfidencialią informaciją be pacientų sutikimo. Respondentų nuomone, be paciento sutikimo galima teikti informaciją teismams – taip manė 21,0 proc. moterų ir 17,8 proc. vyrų, 79,0 proc. moterų ir 82,2 proc. vyrų išreiškė nuomonę, kad teismams teikti konfidencialią informaciją apie jų ligos istoriją be jų sutikimo negalima. Be paciento sutikimo konfidencialią informaciją apie
sveikatą galima teikti prokuratūrai - taip atsakė 21,0 proc. moterų ir 18,5 proc. vyrų, tačiau 79,0 proc. moterų ir 81,5 proc. vyrų, nemano, kad prokuratūrai galima teikti konfidencialią sveikatos informaciją be jų sutikimo. 8,9 proc. moterų ir 7,5 proc. vyrų tvirtino, kad galima teikti konfidencialią sveikatos informaciją be pacientų sutikimo ikiteisminio tyrimo įstaigai. Dauguma respondentų (91,1 proc. moterų ir 92,5 proc. vyrų), manė, kad konfidencialią sveikatos informaciją, ikiteisminio tyrimo įstaigai be jų sutikimo teikti negalima. Kad galima teikti konfidencialią sveikatos informaciją savivaldybių vaikų teisių apsaugos įstaigoms mano 13,4 proc. moterų ir 8,2 proc. vyrų, tačiau 86,6 proc. moterų ir 91,8 proc. vyrų išreiškė nuomonę, kad negalima be jų sutiko teikti konfidencialios sveikatos informacijos savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Kad konfidencialią sveikatos informaciją galima teikti sveikatos prieţiūros įstaigoms, kuriose gydomas ar slaugomas pacientas arba atliekama jo sveikatos ekspertizė, mano 58,6 proc. moterų ir 55,5 proc. vyrų, tačiau 41,4 proc. moterų ir 44,5 proc. vyrų mano, kad negalima teikti konfidencialios sveikatos informacijos be paciento sutikimo sveikatos prieţiūros įstaigoms, kuriose gydomas ar slaugomas pacientas arba atliekama jo sveikatos ekspertizė. 27,4 proc. moterų ir 21,2 proc. vyrų mano, kad galima teikti konfidencialią sveikatos informaciją be paciento sutikimo institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos prieţiūros paslaugas ir jų teikimą, tačiau 72,6 proc. moterų ir 78,8 proc. vyrų mano, kad be jų sutikimo, institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos prieţiūros paslaugas ir jų teikimą, negalima teigti konfidencialios sveikatos informacijos.
Iš šių gautų duomenų matome, kad respondentai nepakankamai informuoti apie savo teises ir pareigas. Konfidenciali informacija gali būti suteikta tik tarnybiniais tikslais valstybės institucijoms, kontroliuojančioms sveikatos prieţiūros paslaugas, teismui, prokuratūrai, ikiteisminio tyrimo įstaigoms, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms, kitoms institucijoms, kurioms tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai (45).
Anketoje pateiktas klausimas, ar svarbu, kad gydymo įstaigos darbuotojai laikytųsi konfidencialumo principo. 94,9 proc. moterų ir 90,4 proc. vyrų atsakė, kad jiems svarbu, jog gydymo įstaigos darbuotojai laikytųsi konfidencialumo principo, tačiau 5,1 proc. moterų ir 9,6 proc. vyrų, atsakė, kad jiems nėra svarbu, kad gydymo įstaigos darbuotojai laikytųsi konfidencialumo principo.
Atsakydami į klausimą, ar reikalingas Paciento teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas, apsaugantis paciento konfidencialią informaciją, 87,9 proc. moterų ir 85,6 proc. vyrų, atsakė, kad reikalingas Paciento teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas.
Statistiškai reikšmingi skirtumai gauti lyginant skirtingo išsimokslinimo respondentų grupes, atsakiusius į klausimą, ar esate girdėję apie informuotą sutikimą. 22,2 proc. aukštojo, 20,5, proc. aukštesniojo, 42,2 proc. viduriniojo ir 15,1 proc. nebaigto vidurinio/pradinio išsimokslinimo lygio respondentų paţymėjo, kad yra girdėję apie informuotą sutikimą, o statistiškai reikšmingai daugiau nebaigtą vidurinį/pradinį (26,3 proc.) ir aukštesnįjį/spec.vidurinį (29,7 proc.) išsimokslinimą turėjusių respondentų teigė, kad nėra girdėję apie informuotą sutikimą (4 pav.)
22,2 20,5 42,2 15,1 11 33,1 26,3* 29,7* 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Aukštasis Aukštesny sis/spec.v idurinis Vidurinis Nebaigtas v idurinis/pradinis
R es po nd ent ų sk ai či us , proc . Taip Ne χ2
=13,646, lls=3, *-p<0,05 tarp skirtingo išsimokslinimo grupių. 4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal girdėjimą apie informuotą sutikimą,
atsiţvelgiant į respondentų išsimokslinimą (proc.)
Statistiškai reikšmingas skirtumas pastebėtas lyginant respondentų atsakymus į klausimą „Ar ţinote, kad be jūsų sutikimo apie ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti“ pagal išsimokslinimą. Dauguma respondentų (20,1 proc. aukštojo, 24,0 proc. aukštesniojo, 88,0 proc. viduriniojo ir 40,6 proc. nebaigto vidurinio ir pradinio išsimokslinimo lygio) paţymėjo, jog ţino, kad be jų sutikimo apie ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti, o statistiškai reikšmingai daugiau nebaigtą vidurinį ar pradinį (40,8 proc.) ir aukštesnįjį/spec.vidurinį išsimokslinimą turėjusių respondentų teigė, kad neţino, kad be jų sutikimo apie ligos istoriją niekas neturi teisės ţinoti (5 pav.)
LR Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 1 punkte teigiama, kad konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą.
20,1 24 40,6 15,4 6,1 28,6 40,8* 24,5* 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Aukštasis Aukštesnysis/spec.vidurinis Vidurinis Nebaigtas vidurinis/pradinis
R es po nd ent ų sk ai či us , proc . Taip Ne χ2
=19,696, lls=3, * - p<0,05 tarp skirtingo išsimokslinimo grupių.
5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ţinojimą kad be jų sutikimo niekas neturi teisės ţinoti apie jų ligos istoriją, atsiţvelgiant į respondentų išsimokslinimą (proc.)
Statistiškai reikšmingi skirtumai pastebėti lyginant respondentų nuomonę į klausimą, kur yra saugoma asmens sveikatos informacija, atsiţvelgiant į respondentų išsimokslinimą. Kad ţino kur yra saugoma jų asmens sveikatos informacija atsakė dauguma respondentų (22,4 proc. aukštąjį, 18,6 proc. aukštesnįjį/spec. vidurinį, 45,3 proc. vidurinį ir 13,7 proc. nebaigtą vidurinį pradinį išsimokslinimą turintys respondentai). Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas tarp pacientų turinčių nebaigtą vidurinį/pradinį išsimokslinimą (26,1 proc.) ir aukštesnįjį/spec. vidurinį (30,3 proc.) (6 pav.)
22,4 18,6 45,3 13,7 12,7 31 26,1* 30,3* 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50
Aukštasis Aukštesnysis/spec.vidurinis Vidurinis Nebaigtas vidurinis/pradinis
R es po nd ent ų sk ai či us , proc . Taip Ne χ2
=18,197, lls=3, * - p<0,01 tarp skirtingo išsimokslinimo grupių.
6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ţinojimą kur yra saugoma jų sveikatos informacija, atsiţvelgiant į respondentų išsimokslinimą (proc.)
Dauguma pacientų (30,4 proc. aukštesnįjį/spec.vidurinį 22,3 proc. nebaigtą vidurinį/pradinį išsimokslinimą turintys respondentai) atsakė, kad neţino kur yra naudojama jų asmens sveikatos informacija. Statistiškai reikšmingas skirtumas pastebėtas tarp respondentų turinčių aukštąjį (20,2 proc.) ir vidurinį (50,4 proc.) išsimokslinimą, kurie atsakė, kad ţino kur yra saugoma jų asmens sveikatos informacija (7 pav.).
