LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINĖS MEDICINOS STUDIJŲ PROGRAMA
URTĖ LIAUDANSKAITĖ
6 kursas 5 grupėŠUNŲ I TIPO PADIDINTO JAUTRUMO
REAKCIJOS KLINIKINĖ IR LABORATORINĖ
DIAGNOSTIKA
CLINICAL AND LABORATORY DIAGNOSIS
OF TYPE I HYPERSENSITIVITY REACTION IN
DOGS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. A. Stankevičius
DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ŠUNŲ I TIPO PADIDINTO
JAUTRUMO REAKCIJOS KLINIKINĖ IR LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA “.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas,
pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
TURINYS SUMMARY ... 4 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 5 ĮVADAS ... 6 Temos aktualumas ... 6 Darbo tikslas ... 7 Darbo uždaviniai... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1 I tipo padidinto jautrumo reakcijos veikimo mechanizmas ... 8
1.2 I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinės formos... 10
1.2.1 Anafilaksija ... 10 1.2.2 Alergija pašarui... 11 1.2.3 Respiratorinė alergija ... 13 1.2.4 Vaistų alergija ... 14 1.2.5 Atopinis dermatitas ... 15 1.2.6 Alergija parazitams ... 17 2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 20
2.1 Tyrimo objektas ir vieta ... 20
2.2 Tyrimų atlikimo schema ... 20
2.3 Tyrimo metodai ... 20
2.4 Statistinis duomenų įvertinimas ... 20
2.5 Imunoglobulino E nustatymas iš kraujo serumo imunofermentinio tyrimo metodu IFA (ELISA) ... 21
3. REZULTATAI ... 22
3.1 Klinikinių duomenų įvertinimas ... 22
3.2 Imunologinio tyrimo duomenų įvertinimas ... 28
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33
IŠVADOS ... 36
SUMMARY
Master thesis: Clinical and laboratory diagnosis of type I hypersensitivity reaction in dogs.
Master thesis volume 41 pages, consisting of 8 tables, 6 pictures, 61 references used. The main aim of the thesis is to evaluate type I hypersensitivity reaction cases in dogs in small animal veterinary practice using clinical and laboratory methods.
The study was carried out in veterinary practise “Pas pumą” in 2012 – 2013. 38 cases of dogs associated with type I hypersensitivity reaction were registered and a detailed medical history was collected from these dogs owners. Haematological examination was performed. Blood samples were collected from 13 dogs with type I hypersensitivity and from 12 healthy dogs. Immunological test ELISA was done to evaluate canine serum IgE levels concentration. Testing was performed in Lithuanian University of Health Sciences , Faculty of Veterinary Anatomy and Physiology, Department of Immunology laboratory.
The analysis of clinical findings has shown the most common type I hypersensitivity clinical presentation among dogs is atopic dermatitis (63.2 percent). The most common clinical features were pruritus (57.9 percent) mainly of the ears and the ventral abdominal wall.
Dog gender and breed had no significant effect on type I hypersensitivity reactions. The analysis showed that first signs of allergy for dogs commonly occur from 6 months until 2 years of age (62.5 – 78.57 percent of dogs). Allergies had a higher incidence of recurrence in dogs up to 6 years of age than in older dogs.
Blood neutrophilia (>12 x 109/L) and eosinophilia (>1.5 x 109/L) when compared with healthy dogs was not a significant diagnostic indicator of allergies.
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
ACTH – adrenokortikotropinis hormonas APC – antigeną pristatančios ląstelės CD4, CD8 – diferenciacijos antigenai DAG - diacilglicerolis
DIC – diseminuota intravaskulinė koaguliopatija EB – eozinofilinė bronchopneumopatija
EchF – eozinofilų chemotaksio faktorius
ELISA (Enzyme-Linked ImmunoSorbent Assay) – biocheminis metodas Fc – limfocitų receptoriai
GM-CSF – granulocitų ir makrofagocitų kolonijas stimuliuojantis veiksnys IFA – imunofermentinė analizė
IgA – A klasės imunoglobulinas IgE – E klasės imunoglobulinas
IL-4, IL-5, IL-10, IL-12, IL-13, IL-31 – interleukinai IP3 – inozitolio trifosfatas
ITAM – immunoreceptor tyrosine-based activation motifs NchF – neutrofilų chemotaksio faktorius
OD – optinis tankis OVA – ovalbuminas
PAF – trombocitų aktyvacijos veiksnys PGE2 – E2 tipoprostaglandinas
TGF – transformuojantysis augimo veiksnys TH0, TH1, TH2 – T ląstelės pagalbininkės
ĮVADAS
Temos aktualumas
Alerginės ligos, jų pasireiškimo mechanizmas, klinikiniai požymiai ir predisponuojantys faktoriai jau ne vieną dešimtmetį yra nuodugniai tyrinėjami tiek žmonių tiek veterinarinėje medicinoje. Šios studijos yra svarbios tam, kad būtų galima identifikuoti alerginį susirgimą, parinkti tinkamą gydymo metodą, preparatus ir prevencijos priemones pasikartojančioms alergijoms stabilizuoti.
Alerginiai susirgimai kyla dėl perdėto ir dažnai žalingo imuninės sistemos atsako į specifinius antigenus (Mueller, 2007). Padidinto jautrumo reakcija yra apibūdinama kaip pakitusio reaktyvumo reakcija į specifinį antigeną, kuri pasireiškia patologinėmis įjautrinto (sensibilizuoto) šeimininko organizmo reakcijomis ir normalios organizmo homeostazės sutrikdymu (Zachary, McGavin, 2012; Day, 2007).
Daugelis ligų, įtakotų padidinto jautrumo reakcijų, iš tiesų yra kompleksinės ir dažnai gali įtraukti daugiau nei vieną padidinto jautrumo reakcijų tipą (Zachary, McGavin, 2012). Šios ligos yra nulemtos daugelio veiksnių ir jų klinikinių požymių pasireiškimas priklauso nuo įvairių predisponuojančių veiksnių tarpusavio sąveikos. Vienas iš svarbiausių predisponuojančių faktorių yra genetinis fonas (Day, 2007). Paveldėtos alerginės ligos yra vadinamos atopija.
Darbo tikslas
Klinikiniais ir laboratoriniais tyrimo metodais įvertinti I tipo alerginės reakcijos atvejus šunų tarpe, kurie pasitaiko nedidelės smulkių gyvūnų klinikos praktikoje.
Darbo uždaviniai
1. Įvertinti veterinarinėje praktikoje dažniausiai pasitaikančius I tipo alerginės reakcijos klinikinius požymius, jautriausias šunų veisles, amžiaus ir lyties įtaką.
2. Palyginti alergiškų ir kliniškai sveikų šunų kai kuriuos bendruosius kraujo tyrimų rezultatus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 I tipo padidinto jautrumo reakcijos veikimo mechanizmas
I tipo padidinto jautrumo reakcija yra IgE iššaukta organizmo atsakomoji uždegiminė reakcija, į nekenksmingus aplinkos ir/arba parazitų antigenus (alergenus), kuri pasireiškia dėl vazoaktyvių mediatorių išsiskyrimo iš IgE sensibilizuotų putliųjų ląstelių (Zachary, McGavin, 2012). Tai kompleksas procesų, kurie vyksta sensibilizuotame šeimininko organizme ir pasireiškia trejomis stadijomis: 1) ūminiu uždegiminiu atsaku (pasireiškia per keletą minučių nuo alergeno patekimo į organizmą), 2) vėlyvos fazės atsaku (pasireiškia po 2-8 valandų po alergeno patekimo iki 24 val.) ir 3) lėtine reakcija (be papildomo kontakto su antigenu gali pasireikšti po keleto dienų ir tęstis metų metais) (Zachary, McGavin, 2012).
Yra skiriamos dvi padidinto jautrumo reakcijos fazės: sensibilizacijos ir efektorinė (Zachary, McGavin, 2012). Pirmoji stadija pasireiškia pirminio alergeno patekimo į šeimininko organizmą, per gleivines ar odos paviršių, metu. Alergenas yra prijungiamas prie APC ląstelių (dendritinių ar Langerhanso) ir pristatomas TH0 ląstelėms į regioninius limfinius
mazgus. APC ląstelės be transportavimo funkcijos taip pat produkuoja IL-12 ir PGE2 bei
skatina TH0 ląsteles virsti į TH2.Aktyvintos TH2 ląstelės produkuoja 4, 5, 10 ir
IL-13 citokinus. IL-4, IL-5 ir IL-10 slopina TH1 ląstelių formavimąsi. IL-4 ir IL-13 skatina B
ląstelių proliferaciją bei stimuliuoja jas persijungti prie IgE sintezės. Susintetintas ir išskirtas IgE jungiasi prie didelio afiniškumo FcεRI receptorių ant putliųjų ląstelių, audinių ir kraujo bazofilų ir eozinofilų. IgE, prisitvirtinęs prie putliųjų ląstelių paviršiaus, gali išlikti nuo daugelio mėnesių iki metų (Gilissen et al., 2006). Alergenui pakartotinai patekus į jau sensibilizuotą organizmą, jis yra surišamas su specifiniu IgE, prisitvirtinusiu prie putliųjų ląstelių, bazofilų ar eozinofilų ląstelių paviršiaus esančių FcεRI receptorių, ir sukelia šių ląstelių degranuliaciją (Gilissen et al., 2006). FcεRI receptorius yra tetramerinis baltyminis kompleksas, sudarytas iš α grandies, prie kurios jungiasi IgE, β grandies ir dviejų disulfidiniais ryšiais sujungtų γ grandžių. Kuomet prie IgE, prisijungusio prie α grandies, prisiriša antigenas, yra aktyvinama su β grandimi sujungta LYN kinazė, taip sukeldama tirozino radikalų, esančių ant ITAM β- ir γ- grandžių uodegų, fosforilizaciją. Tirozino fosforilizacija skatina kitų kinazių, pavyzdžiui SYK aktyvaciją, kuri stimuliuoja granulių judėjimą link ląstelės išorės ir skatina degranuliaciją bei arachidono rūgšties atskėlimą nuo plazmos membranos fosfolipidų. Arachidono rūgštis kitų fermentų toliau yra metabolinama iki leukotrienų ir prostaglandinų, iš kurių svarbiausi prostaglandinas D2 ir leukotrienai C4, D4
ir E4. SYK aktyvavimas taip pat yra susijęs su fosfolipazės C aktyvacija, kuri veikia inozitolio
mediatoriai. DAG aktyvuoja kinazę C, kuri dėl padidėjusio Ca++
lygio ląstelėje sukelia putliųjų ląstelių degranuliaciją. Ultrastruktūraliai, putliųjų ląstelių granulės pučiasi ir jungiasi tarpusavyje. Susijungusios granulės formuoja vingiuotojo citoplazminio tinklo kanalėlius, kurie jungiasi su plazmine membrana ir atsiveria į ląstelės paviršių, taip sudarydami sąlygas išsilieti mediatoriams (Slauson, Cooper, Barry, 2002). Putliosios ląstelės gali būti aktyvuojamos ne tik IgE-antigeno ryšio, bet ir kitų medžiagų bei dirgiklių. Aktyvacija gali vykti nuo Fcε nepriklausomais mechanizmų, tokių kaip citokinai (IL-8), komplemeto produktai (anafilatoksinai C3a ir C5a), vaistai (nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kadeinas ir morfinas) ir fizinė stimuliacija (karštis, šaltis ir trauma) (Zachary, McGavin, 2012). Kiti šaltiniai teigia, kad putliųjų ląstelių granuliaciją taip pat gali sukelti kamieninių ląstelių faktorius, endotelinas-1 bei įvairūs neuropeptidai (Lundequist, Pejler, 2011). Nesusijusi su IgE putliųjų ląstelių aktyvacija yra vadinama anafilaktoidine reakcija (Zachary, McGavin, 2012).
Putliosios ląstelės savyje sintezuoja trijų tipo biologiškai aktyvias medžiagas: 1) pirminius mediatorius, kurie jau būna iš anksto suformuoti ir yra išskiriami per keletą akimirkų po putliųjų ląstelių aktyvacijos antigeno ir IgE kompleksu, 2) antrinius, naujai susintetintus lipidinius mediatorius, 3) citokinus/chemokinus. Išskirti mediatoriai didžiausią poveikį daro kraujagyslėms ir nervams, nes putliosios ląstelės lokalizuojasi greta jų (Zachary, McGavin, 2012).
Sekrecinės putliųjų ląstelių granulės yra kristalų pavidalo, sudarytos iš pirminių mediatorių, joniniais ryšiais susijungusių su proteoglikanų matrica (Ribatti, Crivellato, 2011). Prie pirminių mediatorių yra priskiriamos šios biologiškai aktyvios medžiagos: histaminas, serotoninas, heparinas, chondroteino sulfatas, kininogenazė, triptazė, chimazė, egzoglikozidazės, eozinofilų chemotaksio faktorius (EchF) ir neutrofilų chemotaksio faktorius (NchF) (Day, 2007). Vienas iš pagrindinių mediatorių, sukeliančių ūminę padidinto jautrumo reakciją, yra biogeninis aminas – histaminas, kuris sukelia vazodiliataciją ir padidintą kraujagyslių pralaidumą, bei lygiųjų raumenų kontrakciją ir padidintą gleivių sekreciją. Eozinofilų ir neutrofilų chemotaksio faktoriaus tetrapeptidai skatina šių uždegiminių ląstelių, būdingų vėlesnei padidinto jautrumo stadijai, telkimąsi į reakcijos vietą. Triptazės ir chimazės fermentų išsiskyrimas aktyvuoja komplemento komponentus C3 ir C5, ko pasekoje
keletą minučių po antigeno (alergeno) patekimo į organizmą ir sukelia odos eritemą ir niežulį, bronchokonstrikciją, skrandžio, nosies ir bronchų liaukų padidintą sekreciją. Ši stadija, kuomet išsiskiria biologiškai aktyvūs mediatoriai ir sukelia tam tikrą audinių reakciją, yra vadinama efektorine (Zachary, McGavin, Donald, 2012).
Vėlyvosios stadijos ir lėtinės uždegiminės stadijų reakcijos yra antrinių mediatorių ir citokinų išsiskyrimo bei intensyvios uždegiminių ląstelių (ypatingai eozinofilų, neutrofilų, bazofilų) infiltracijos pasekmė (Levinson, 2010). Išsiskyrusių leukotrienų C4, D4 ir E4 ir
prostaglandino D2 veikimas labai panašus į histamino, tačiau 1000 kartų galingesnis, be to jie
veikia kaip stiprūs eozinofilų ir neutrofilų migracijos faktoriai. Panašiai veikia ir kitas svarbus sintetintas lipidinis mediatorius – trombocitų aktyvacijos veiksnys (PAF), kurio svarbiausia funkcija – neutrofilų ir eozinofilų pritraukimas ir aktyvacija (Slauson, Cooper, Barry, 2002). Būtent eozinofilų išskiriami baltymai toksiškai veikia epitelio ląsteles ir prisideda prie audinių žalos vėlyvosios stadijos metu (McGavin, Carlton, Zachary, 2001). Vėlyvosios ir lėtinės fazių eigą stipriai veikia išskirti imunoreguliaciniai chemokinai ir citokinai: IL-1, IL-3, IL-4, IL-5, IL-6, IL-8, IL-9, IL-13, TNFα, TGFβ ir GM-CSF (Day, 2012). Eozinofilai atlieka svarbų vaidmenį vėlyvosios fazės imuninio atsako reakcijoje, išskirdami iš savo granulių aktyvius komponentus, sintezuodami lipidų mediatorius ir gamindami citokinus. Esminiai baltymai, išskiriami eozinofilų yra toksiški parazitams ir šeimininko audiniams. Šie proteinai prisideda prie epitelinių ląstelių žalojimo, susijusio su lėtinėmis I tipo reakcijomis. Epitelinės ląstelės toliau pačios prisideda prie uždegiminio proceso, gamindamos faktorius, kurie pritraukia ir aktyvuoja uždegimines ląsteles. Šis kompleksas veiksnių, įtakojančių ląstelių aktyvaciją, komplektaciją ir mediatorių išsiskyrimą, išplėtoja imuninį atsaką ir palaiko uždegiminį procesą ilgą laiką po antigeno (alergeno) inaktyvacijos. Vėlyvosios fazės reakcija laikoma viena pagrindinių reakcijų, vykstančių šunų atopinio dermatito pasireiškimo metu ir blusų sukelto alerginio dermatito metu (Scott et al., 2001).
1.2 I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinės formos 1.2.1 Anafilaksija
Anafilaksija dažniausiai pasireiškia odos, kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimais (Hooper, 2005). Klinikiniai požymiai įvairūs: neramumas, dilgėlinė, niežėjimas, angioedema (ypač minkštųjų galvos audinių patinimas), viršutinių kvėpavimo takų patinimas ir obstrukcija, šniokštimas iškvėpimo metu, bronchospazmai, kvėpavimo nepakankamumas, tachikardija, blyškios gleivinės, vėmimas, diarėja, alpimai, hipotoninis šokas (Hooper, 2005; Dhupa, 2005). Pasireiškus kraujo apytakos kolapsui dėl kraujo kaupimosi blužnyje bei kraujo plazmos tūrio sumažėjimo, gali įvykti koma, alpimai, hipovoleminis šokas ir netgi mirtis. Širdies ir kraujagyslių sistemos kolapsas, kepenų ir inkstų pažeidimai, sepsis ir diseminuota intravaskulinė koaguliopatija (DIC) yra dažnos anafilaksijos pasekmės (Dhupa, 2005).
Atskiroms gyvūnų rūšims yra būdingos specifinės reakcijos. Šunims, skirtingai nuo kitų gyvūnų rūšių, pagrindiniai šoko organai yra ne plaučiai, o kepenys, ypatingai kepenų venos, bei virškinimo traktas (Tizard, 2009; Hooper, 2005). Kepenų venų konstrikcija sukelia portalinę hipertenziją ir kraujo pritekėjimą į vidaus organus, kas susiję su šoko patogeneze. Žarnyno edema ir skysčių translokacija gali sukelti diarėją (gali būti hemoraginė) bei vėmimą (Dhupa, 2005). Alerginė anafilaksija šunims pirmiausia pasireiškia susijaudinimo stadija, kurią seka vėmimas, diarėja ir paadažnėjęs šlapinimasis. Reakcijai progresuojant, šunys susmunka dėl raumenų silpnumo ir kvėpavimo nepakankamumo, praranda sąmonę, prasideda konvulsijos ir mirtis ištinka per valandą laiko (Tizard, 2009).
Žinomi antigenai (alergenai), kurie sukelia anafilaksiją: penicilinai, vakcinos (pasiutligės, leptospirozės, parvovirus), gyvačių nuodai, maistiniai alergenai, kraujo ir kraujo elementų transfuzijos, svetimi baltymai (vabzdžių, antitoksinai), cefalosporinai, anestetiniai vaistai, tetraciklinai, chloramfenikolis, eritromicinas, egzogeninis ACTH, TSH, insulinas, oksitocinas, lidokainas, salicilatai, antihistamininiai preparatai, trankviliantai, prokainas, benzokainas, jonizuotos kontrastavimo priemonės, kai kurios chemoterapinės priemonės, pavyzdžiui, aspariginazė. Keletas Hymenoptera vabzdžių šeimų, tokios kaip bitės, skruzdės, širšės, vapsvos sukelia alergines reakcijas smulkiųjų gyvūnų tarpe (Dhupa, 2005).
1.2.2 Alergija pašarui
pagal pasireiškimo dažnumą alergija, sekanti po blusų sukelto alerginio dermatito ir atopinio dermatito (Day, 2005; Maxie, 2007). Tai, jog maisto alergija egzistuoja ir yra priskiriama I tipo padidinto jautrumo reakcijai, rodo atlikti bandymai, kuomet ištyrus šunų grupę, kuriai pasireiškė pašaro alergijai priskiriami požymiai, tokie kaip niežulys, otitas, diarėja, buvo gautas padidintas IgE kiekis kraujo serume (7-34 microg/ml), kai tuo tarpu sveikų šunų kraujyje IgE kiekis buvo (0,7-6 microg/ml). Tyrimo metu šunys buvo šeriami kukurūzais, pienu, kviečiais ir taikant IFA metodą, buvo nustatytas specifinio IgE kiekio padidėjimas kraujo serume (Jackson, Hammerberg, 2002).
Dažniausiai alergiją sukeliantys antigenai yra randami vištienoje, jautienoje, piene, kiaušiniuose, kukurūzuose, kviečiuose ir sojos pupelėse. Dažniausiai alergenai yra tirpūs vandenyje glikoproteinai, kurie organizmo atpažįstami tik po maisto suvirškinimo (Scott et al., 2001). Paveiktiems šunims dažniausiai pasireiškia odos pakitimai, iš kurių būdingiausias nuo sezono nepriklausantis niežulys, ir odos bėrimas mazgeliais, o 10-15 proc. - gretutinis virškinimo trakto pažeidimas (Day, 2005; Mueller, 2007). Alergijos pašarui metu atsiranda daugybė histologinių žarnyno pokyčių: gaurelių atrofija, limfoplazmocitų infiltracija, eozinofilų infiltracija, intraepitelinė limfocitų infiltracija, kas sukelia žarnyno uždegimą ir pasireiškia tokie klinikiniai požymiai kaip vėmimas, diarėja ir pykinimas (Hall, 2007). Kai kuriems šunims pasireiškia suintensyvėjusi žarnyno veikla ir judesiai (Osborn, 2006). Dažniausiai pažeidžiamos odos zonos yra ausies kaušelis, audiniai aplink burną, tarpupirščiai, pažasties ir kirkšninės zonos, 10-15 proc. šunų pasireiškia perianalinės zonos dirginimas. Pasikartojantis išorinės ausies uždegimas, ypač mielių sukeltas, ir pasikartojanti bakterinė pioderma bei antrinė seborėjinė odos liga gali būti vieninteliai maisto sukeltos alergijos klinikiniai požymiai (Osborn, 2006; Mueller, 2007). Retais atvejais gali pasireikšti ūmi dilgėlinė ir anafilaksija (Hall, 2007).
Odos pažeidimai, sukelti pašaro netoleravimo, yra praktiškai neatskiriami nuo atopinio dermatito sukeltų, todėl šių ligų diferenciacija yra sudėtinga arba beveik neįmanoma (Mueller, 2007). Pažeidimai dorsalinėje nugaros pusėje, labiau linkę charakterizuoti pašaro alergiją nei atopinį dermatitą (Osborn, 2006). Geriausia diagnozė, yra atmetimo dieta, kurios metu galima tikrinti ir atskirti maisto medžiagų netoleravimą nuo atopinio dermatito (Mueller, 2007). Yra įrodymų, kad šunys, kuriems pasitaiko maistinės alergijos sukelti odos pažeidimai, gali būti linkę ir į atopinio dermatito vystymąsi (Hillier, Griffin, 2001).
virškinamojo trakto gleivinė pilnai nebeatlieka apsauginės barjerinės funkcijos ir lengviau praleidžia antigeną (Osborn, 2006).
Dauguma alergijos pašarui atvejų pasireiškia jauniems šunims, pasak M.J. Day (2005), - apie 50 proc. šunų iki 1 metų amžiaus, nors gali būti paveikti bet kokio amžiaus šunys. Nėra žinomų duomenų apie šunų veislių polinkį į maisto alergijas, nors į rizikos grupę papuola kokerspanielių, labradoro retriverių, taksų, vokiečių aviganių, auksaspalvių retriverių, bokserių, kolių, miniatiūrinių šnaucerių, pudelių, Vakarų Škotijos baltųjų terjerų, dalmantinų, šarpėjų veislės šunys (Osborn, 2006; Scott et al., 2001).
1.2.3 Respiratorinė alergija
Kvėpavimo takas, palyginus su virškinimo traktu, susiduria su žymiai mažiau svetimkūnių. Didelės dalys yra sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose, o tik mažiausios patenka į plaučius, todėl antigenas dažniausiai patenka aerozolių ar įkvėptų dulkių pavidalu. Difuziškai išsidėstę ant kvėpavimo takų paviršiaus limfocitai, bronchų sienelių limfiniai mazgai, užtikrina imuninę apsaugą. Gerklų gleivinė turi daug imunologiškai aktyvių ląstelių, įtraukiant ir didelį skaičių T ląstelių. Pagrindinis imunoglobulinas sintetinamas šiuose audiniuose yra IgA, tačiau IgE, kurio pagrindinė funkcija antigeno eliminavimas iš organizmo, sintezė taip pat aktyvi. Plaučių surfaktantai – tai lipoproteininis kompleksas, kuris be kitų funkcijų atlieka ir imuninės reguliacijos: palengvina fagocitozę, aktyvuoja makrofagus, skatina chemotaksį, aktyvių mediatorių citokinų produkciją imuninėse ląstelėse (Tizard, 2009).
Viena iš kvėpavimo takų alerginių ligų yra šunų eozinofilinė bronchopneumopatija (EB). Šunų EB yra laikoma I tipo padidinto jautrumo reakcijos pasireiškimo klinikine forma. Manoma, kad antigeninę (alerginę) stimuliaciją sužadina įkvėpti aeroalergenai, galimai kilę iš namų dulkių erkučių, parazitų lervos, migruojančios per plaučius, ir širdies kirmėlės endeminėse zonose. Taip pat yra žinoma teiginių, kad maisto alergenai taip pat gali turėti įtakos EB vystymuisi (Sellon, 2007). EB nėra dažna liga, tačiau pastebėta, ši liga dažniau pasitaiko jauniems haski ar malamutų veislės šunims (Day, 2009).
pasireiškia ir eozinofilinis rinitas, kurio patogenezė ganėtinai panaši į apatinių kvėpavimo takų alerginį susirgimą (Day, 2009). Atliktų tyrimų su pelėmis metu, kuomet pelės buvo sensibilizuotos ovalbuminu (OVA) intranazaliai, pasireiškė eozinofiliniui rinitui būdinga padidinto jautrumo reakcija, čiaudulys, kosulys, nosies gleivinės infiltracija I tipo padidintos jautrumo reakcijai būdingais komponentais: CD4 ląstelėmis, IL-4, IL-5, bazofilais ir eozinofilais. Užfiksuotas, specifinio ovalbuminui, IgE kiekio žymus padidėjimas (Saito et al., 2001).
M.J. Day (2009) teigia, jog kraujo morfologinis tyrimas apie 60 proc. sergančių šunų rodo neutrofilinę leukocitozę ir daugumoje atvejų eozinofiliją. Biocheminiai rodikliai ir šlapimo analizės parametrai dažniausiai būna nepakitę. Dažniausiai matomas pokytis rentgenogramoje – plaučių intersticiniai infiltratai. Vis dėl to radiografiniai pokyčiai nėra specifinis EB diagnostikos metodas. Gali būti atliekami papildomi diagnostikos testai, tokie kaip bronchoskopija ir kvėpavimo takų nuoplovų citologinis tyrimas. Bronchoskopijos metu matomas gausus kiekis žalsvos, žalsvai geltonos spalvos gleivių ir gleivinės eritema. Nuoplovose yra randama gausybė eozinofilų, nors kartais galimas ir neutrofilų vyravimas. Bakteriologinis atsakymas dažniausiai neigiamas (Sellon, 2007). Imunologinių studijų metu ištyrus paveiktų šunų bronchoalveolines nuoplovas, rastas aukštas imunoglobulinų lygis, įskaitant IgA. Taip pat kraujyje ir bronchoalveolinėse nuoplovose randama alergenui specifinio IgE. Palyginus CD4 ir CD8 ląstelių tarpusavio santykio proporciją, gauta, kad pas tuos šunis, kuriems pasireiškė EB, CD4 ląstelių yra ženkliai daugiau nei CD8. Histocheminis biopsijos metu paimtos medžiagos tyrimas rodo padidėjusį putliųjų ląstelių skaičių (Day, 2009).
1.2.4 Vaistų alergija
Padidinto jautrumo reakcijos į vaistus šunims pasitaiko retai. Tikslus vaistų alergijos mechanizmas nėra išaiškintas, tačiau žinoma, kad patekęs antigenas gali iššaukti visus 4 padidinto jautrumo reakcijų mechanizmus (McGavin, Carlton, Zachary, 2001). Pasak J. Maddison (2009), vaistų sukeltos padidinto jautrumo reakcijos yra būdingesnės pacientams, linkusiems į atopiją arba, kuriems jau anksčiau buvo pasireiškusi alerginė reakcija į tam tikrus vaistus. Manoma, kad dauguma vaistų sukeltų odos išbėrimų įvyksta dėl fermentų pokyčių, dėl ko vaistai yra nepilnai detoksikuojami, kaupiasi metabolitai, kurie pririšami prie reaktyvių baltymų, ir šis susidaręs kompleksas sužadina imuninį atsaką (Larsson, Carlos, 2005).
sulfonamidai, pavyzdžiui, trimetoprimas (McGavin, Carlton, Zachary, 2001). Alergijos reakciją gali sukelti net medžiagos, įeinančios į ketguto siūlų sudėtį, ar vakcinų stabilizatoriuose naudojami junginiai, tokie kaip metilceliuliozė ar karboksimetilceliuliozė (Tizard, 2009). Trimetoprimas, cefalosporinai ir levamizolis dažniausiai sukelia daugiariopą eritemą ir toksinę epidermio nekrolizę. Šunims, gydytiems levamizoliu ir linkomicinu pasireiškia eksfoliacinis dermatitas.Sulfadiazino skirimas dobermanų pinčerių veislės šunims gali iššaukti menkai apibrėžtus odos išbėrimus, taip pat akių, inkstų, sąnarių ir hematologinius pakitimus, bylojančius apie sisteminį vaskulitą (Maxie, 2007).
Daugumos vaistų molekulės yra per mažos, kad būtų atpažintos imuninės sistemos, bet jos gali prisijungti prie šeimininko organizmo baltymų ir veikti kaip haptenai, kurie sukelia antikūnų sintezę (Klaassen, 2008). Pavyzdžiui, penicilino molekulė in vivo degraduojama į keletą junginių, iš kurių svarbiausias - peniciloinė grupė. Ši grupė, prisijungdama prie organizmobaltymų, sukelia imuninį jo atsaką. Sensibilizuotiems gyvūnams penicilino injekcija ar pakartotinis jo patekimas į organizmą virškinimo metu gali sukelti ūminę anafilaksiją ar lengvesnės formos alergiją. Šeriant gyvūnus penicilinu užterštu pienu gali prasidėti sunki diarėja (Tizard, 2009).
1.2.5 Atopinis dermatitas
Šunų atopinis dermatitas yra daugiakomponentinė liga, kurios klinikiniai požymiai yra nulemti tarpusavio sąveikos faktorių, tokių kaip imuninė sistema, susilpnėjusi odos barjerinė funkcija, aplinkos ir mikrobiniai faktoriai bei genetinis polinkis (Roosje, 2013).
polimorfizmus (DeBoer, 2010; Marsella, 2012). Neseniai buvo pagrįsta, jog šunys, kaip ir žmonės, sergantys atopiniu dermatitu, turi sumažėjusį keramidų kiekį ir pakitusią lipidinę membraną. Manoma, kad šunų odos barjerinės funkcijos sumažėjimas skatina atopinio dermatito vystymąsi nepriklausomai nuo alergijų. Tai paaiškina, kodėl šunys, sergantys atopiniu dermatitu, yra labiau linkę į antrines infekcijas (Marsella, 2012).
Imunosupresyvaus citokino TGF-β trūkumas odoje taip pat gali sukelti tolerancijos aplinkos antigenams stoką, kurie praeina pro epidermį ir yra sulaikomi Langerhano ląstelių. Šios ląstelės pristato apdorotą antigeną TH2 ląstelėms artimiausiame limfiniame mazge.
Toliau sekanti IL-4 produkcija, B ląstelių aktyvacija ir IgE gamyba bei putliųjų ląstelių aktyvacija ir biologiškai aktyvių mediatorių degranuliacija, lydi į odos uždegimą, niežulį ir savaiminį traumavimąsi, kuris kartu su antrinėmis infekcijomis skatina TH1 citokinų ir lėtinės
fazės uždegiminį vystymąsi (Hill, 2005). Ūmūs pažeidimai rodo priešuždegiminių IL-6 ir TH2
citokinų (IL-13) vyravimą, o vėlesnės - TH1 citokinų vyravimą (IL-12 ir IL-18), kas būdinga
lėtinei ligos eigai (Marsella, 2006).
Atopinis dermatitas gali pasireikšti bet kokios veislės šunims, įskaitant ir mišrūnus, tačiau pastebėtas polinkis į atopiją šių veislių šunims: kernterjerams, vakarų škotų baltiesiems terjerams, škotų terjerams, lasa apsos, šiurkščiaplaukiams foksterjerams, dalmantinams, mopsams, airių seteriams, bostono terjerams, auksaspalviams retriveriams, bokseriams, anglų seteriams, labradoro retriveriams, miniatiūriniams šnauceriams (Mueller, 2007). Šunys, sergantys atopiniu dermatitu, dažniausiai yra jautrūs daugiau nei vienam alergenui. Keletas iš dažniau pasitaikančių, atopinį dermatitą sukeliančių, alergenų: juodžemis, pelėsiai, įvairios žiedadulkės, namų dulkių, grūdų erkės (Dermatophagoides farinae, Dermatophagoides
pteronyssinus, Acarus siro, Tyrophagus putrescantiae, Euroglyphus maynei) (Slauson,
Cooper, Barry, 2002; Hill, 2009). Manoma, jog dauguma alergenų į organizmą patenka prasiskverbdami pro odą, nors odos alerginės reakcijos galimos ir alergenui patekus per kvėpavimo ar virškinimo traktą (Hill, 2009; Scott et al., 2001).
stiprų niežulį ir taip prisideda prie atopinio dermatito klinikinių požymių formavimosi. Manoma, kad IL-31 išskiria monocitai, keratinocitai ir neuronai (Gonzales et al., 2013). Atopinis dermatitas yra progresuojanti liga, kurios klinikiniai požymiai palaipsniui stiprėja. Atsiradę pakitimai gali būti susikrstyti į 3 kategorijas: pirminiai pakitimai: eritema, antriniai: stafilokokinė infekcija, Malassezia dermatitas, alopecija, seborėja, išorinės ausies uždegimas, lėtiniai pakitimai: odos sustorėjimas ir hiperpigmentacija (Hill, 2009). 80 proc. atopinių šunų pasireiškia išorinės ausies uždegimas. Pasikeičia ausies kanalo epidermio barjeras, pakinta ausies sieros sudėtis ir padidėja jos sekrecija, pasireiškia odos edema, liaukų hiperplazija (Angus, 2005). Kanalo susiaurėjimas ir ausies sieros kaupimasis sudaro palankias sąlygas mikroorganizmų vystymuisi ir yra dažna pasikartojančio mielių (Malassezia spp.) sukelto otito priežastis. Vis dėl to, keliama prielaida, kad galimas atvirkštinis variantas, jog šunims pasireiškia I tipo padidinto jautrumo reakcija į mielių antigenus, kas pablogina jau esantį uždegiminį atsaką (DeBoer, 2010). Atopiniu dermatitu sergantys šunys dažnai kenčia nuo
antrinių infekcijų, sukeltų Staphylococcus pseudointermedius ir Malassezia pachydermatis (Jassies-van der Lee, 2012). Pasak D.J. DeBoer (2010), 13 proc. atopinių šunų pasireiškia ir maisto alergija. Alerginis blefaritas ir konjuktyvitas, taip pat gali būti siejami su atopiniu dermatitu arba maisto alergija.Tai patvirtina sergančių šunų ašarų mėginiuose rastas IgE titras (Donaldson, 2011).
1.2.6 Alergija parazitams
Ryšys tarp helmintų parazitozės ir pakilusio IgE lygio, pirmą kartą aprašytas 1960 metais, tuomet buvo prieita išvados, jog šis imunoglobulinas atlieka organizmo apsauginę funkciją, pagrinde prieš žarnyno nematodus (Bell, 1996). Nematodai sukelia TH2 ląstelių
atsaką, todėl parazitų turinčių šunų organizme dažnai yra pakilęs IgE titras ir eozinofilų skaičius (Tizard, 2013). Atlikus tyrimus su pelėmis, manoma, jog chitinas, plačiai paplitęs aplinkos biopolimeras N-acetyl-β-D-gliukozaminas, įeinantis į helmintų lervų ir vabzdžių struktūrą, veikia kaip alergenas, sukeliantis audinių eozinofilų ir bazofilų, išskiriančių interleukinus IL-4 ir IL-13, akumuliaciją (Reese et al., 2007). Helmintai sekretuodami proteazes, gali prasiskverbti į šeimininko organizmą ir migruoti jame. Tai veda prie audinių pažeidimo ir uždegiminio atsako, kurio metu vyrauja IgE, eozinofilai ir TH2 ląstelės
(Donnelly, Dalton, Loukas, 2006).
išprovokuota pratrūkus hidatidinei cistai ar perpylus Dirofilaria immitis užsikrėtusio šuns kraujo (Tizard, 2013). Didžiajai daliai šunų, užsikrėtusių Angiostrongylus vasorum ar
Dirofilaria immitis, stebima ryški eozinofilija, serumo hipergamaglobulinemija bei 50 proc.
šunų – periferinė bazofilija (Mansfield, 2008; Scott et al., 2001). M.G. Maxie (2007), teigia, kad helmintozių sukeltos alerginės reakcijos sukelia odos pažeidimus: pasikartojančius mazgelius-šašelius, niežulį sukeliančią seborėjinę odos ligą, urtikariją ir odos niežulį be odos pažeidimų.
Blusų įkandimų sukeltas alerginis dermatitas sudaro 50-80 proc. visų alerginių šunų odos ligų atvejų (Ihrke, 2009). Alergiją sukelia Ctenocephalides felis blusų įkandimai (Day, 2007). Blusų įkandimų sukelta alergija yra padidinto jautrumo reakcija į blusų seilių medžiagas, išsiskiriančias įkandimo metu. Atliktų tyrimų metu išskirta net 15 skirtingų medžiagų, kurios rišasi su IgE, pavyzdžiui, polipeptidai, amino rūgštys, aromatinės medžiagos, fluorescencinės medžiagos (Scott et al., 2001). Vis dėlto, blusų įkandimų sukelta alergija gali būti siejama ir su kitais padidinto jautrumo reakcijų tipais, dažniausiai II ir IV tipo, arba jų tarpusavio sąveika (Day, 2012; Scott et al., 2001). M.J. Day (2012) kelia prielaidą, kad tarp blusų, juodųjų skruzdžių, juodųjų musių ir tarakonų yra kryžminė antigeninė reakcija, todėl blusų sukeltas alerginis dermatitas gali būti komplikuotas vieno iš šių vabzdžių įkandimo ar įgėlimo.
Charakteringiausias klinikinis požymis yra intensyvus niežulys, kurį sukelia pirminiai odos pažeidimai – pavieniai šašeliai, mazgeliai, papulės (Day, 2007; Taylor, Coop, Wall, 2007). Dažniausiai apimamos vietos yra dorsalinė juosmens kryžiaus sritis, kaudomedialinė šlaunų pusė, kirkšninė, pilvo zonos ir sritis alink bambą (Mueller, 2006). Vis dėlto, pagrindinė žala yra padaroma, savaiminio traumavimosi metu, kuomet dėl intensyvaus kasymosi ir pažeistų vietų kandžiojimo, susiformuoja alopecija ir drėgnasis dermatitas (Taylor, Coop, Wall, 2007). Lėtinės alergijos atveju galimi generalizuoti pažeidimai: piotraumatinis dermatitas, antrinė bakterinė pioderma, antrinė seborėjinė odos liga (Scott et al., 2001). Šunims, sergantiems blusų sukeltu alerginiu dermatitu, kartu gali pasireikšti ne tokie ryškūs klinikiniai požymiai, kaip nerimavimas, dirglumas ir svorio mažėjimas. Senesniems šunims, kuriems alergija pasireiškė ne vieną kartą, oda yra sustorėjusi, susiraukšlėjusi ir be plaukų, o niežulys yra žymiai mažiau intensyvus (Taylor, Coop, Wall, 2007). Manoma, jog nuolat pasireiškiant blusų alerginiam dermatitui, susidaro imunologinė tolerancija ir klinikiniai požymiai nebebūna tokie ryškūs (Scott et al., 2001).
foksterjerai, pekinesai, spanieliai ir čiau čiau. Šunims alergija gali pasireikšti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai pasireiškia 3-5 metų amžiaus šunims (Scott et al., 2001). Visi šunys gali tapti alergiški blusų įkandimams, bet atopiniams šunims ši alergija išsivysto greičiau (Taylor, Coop, Wall, 2007).
2. MEDŽIAGOS IR METODAI 2.1 Tyrimo objektas ir vieta
Tyrimai buvo vykdomi 2012 – 2013 metais. Veterinarijos klinikoje UAB „Pas pumą“ buvo atliekama šunų alergijų analizė: registruojami susirgimai, susiję su I tipo padidinto jautrumo reakcijos klikiniais požymiais, iš savininkų renkama išsami anamnezė, atliekami hematologiniai (morfologiniai) tyrimai ir imami šunų kraujo mėginiai imunologiniam tyrimui atlikti.
Imunologiniai kraujo serumo tyrimai atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos fakulteto anatomijos ir fiziologijos katedros imunologijos laboratorijoje.
2.2 Tyrimų atlikimo schema
Tyrimo metu duomenys apie pacientus buvo registruojami sudarytoje lentelėje (žr. 1 priedą). Tyrimo metu įvertinta 38 įtariamai alergiškų šunų klinikiniai požymiai, elgsena, anamnezė ir kraujo morfologinių tyrimų rezultatai palyginti su 18 kliniškai sveikų šunų kraujo tyrimo rezultatais. Kraujo serumo mėginiai, imunologiniam tyrimui atlikti, surinkti iš 13 pacientų, atitinkančių I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinius požymius ir iš 12 šunų, kuriems alerginės reakcijos sukelti klinikiniai požymiai nebuvo registruoti.
Atliktas gautų tyrimo rezultatų apibendrinimas, statistinis įvertinimas ir interpretavimas.
2.3 Tyrimo metodai
Duomenys, reikalingi moksliniam tyrimui atlikti, gauti pasinaudojus šiais būdais:
2012 – 2013 metais, vykdytas alergiškų šunų, atvestų į veterinarijos kliniką, registravimas, rinkta anamnezė, įvertinta gyvūno klinikinė būsena, atlikti hematologiniai (morfologiniai) tyrimai, išanalizuoti gauti duomenys;
2013 metais iš kraujo serumo nustatytas bendras IgE kiekis iš alergiškų ir nealergiškų pacientų, atlikta duomenų analizė.
2.4 Statistinis duomenų įvertinimas
2.5 Imunoglobulino E nustatymas iš kraujo serumo imunofermentinio tyrimo metodu IFA (ELISA)
Kraujo mėginys šunims buvo imamas iš priekinės giliosios dilbio venos (v. profunda
antebrachii) arba iš užpakalinės kojos šoninės poodinės venos (v. saphena). Kraujas imamas
laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Prieš imant kraujo mėginį, gyvūnus reikia fiksuoti, dūrio vietoje apkirpti plaukus, odą dezinfekuoti. Imant kraujo mėginį iš (v.
antebrachii) kraujagyslė užspaudžiama pirštu arba specialiu spaustuku aukščiau alkūnės,
imant iš (v. saphena) – ties blauzdikaulio viduriu. Išryškėjusi kraujagyslė praduriama. Adatos galas įkišamas į kraujagyslės spindį ir į biocheminiam kraujo tyrimui skirtą mėgintuvėlį prileidžiama kraujo. Kraujo, skirto biocheminiams tyrimams (be antikoaguliantų), maišyti negalima: mėgintuvėlis su krauju padedamas vertikaliai. Imunologinis kraujo tyrimas atliekamas iš kraujo serumo. Serumas gaunamas paimtą veninio kraujo mėginį centrifuguojant 6000 aps./min., 6 minutes.
IgE kiekis kraujo serume nustatytas atliekant imunofermentinę analizę (ELISA). Tyrimo metu buvo naudojamasi “Benthyl Laboratories” kompanijos ELISA rinkinys. Tyrimas buvo atliekamas pagal instrukciją, kuri buvo pridėta rinkinyje. Plokštelė buvo padengiama ožkų anti-IgE antikūniais ir užpildoma tiriamuoju šunų kraujo serumu. Inkubuojama 20 - 25 ºC temperatūroje 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė 5 kartus plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu ir užpildoma 200 μl blokuojančiu tirpalu. Inkubuojama 20 - 25 ºC temperatūroje 30 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu 5 kartus ir užpildoma 100 μl standartu ir vėl inkubuojama 20 - 25 ºC 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama 5 kartus fosfatiniu buferiniu tirpalu ir užnešami izotopiniai antriniai antikūnai, žymėti fermentu peroksidaze. Inkubuojama 20 -25 ºC temperatūroje 60 minučių. Po inkubacijos plokštelė plaunama fosfatiniu buferiniu tirpalu 5 kartus ir užpilamas substratas tetrametilbenzidinas. Inkubuojama 20 - 25 ºC temperatūroje 15 minučių tamsioje vietoje. Reakcija stabdoma 0,18 M H2SO4. Sureagavę teigiami mėginiai nusidažo mėlyna spalva.
3. REZULTATAI
3.1 Klinikinių duomenų įvertinimas
Klinikinių tyrimų pagalba buvo surinkti duomenys apie 38 šunis, kurių anamnezė bei klinikiniai požymiai atitiko būdingus I tipo padidintai jautrumo reakcijai. Nustatyta, kad dažniausiai pasitaikanti klinikinė I tipo padidinto jautrumo reakcijos forma šunims yra atopinis dermatitas, kurį turėjo 63,2 proc. tirtų pacientų (1 lentelė). Anafilaksinės reakcijos nustatyta 13,2 proc. pacientų, kurias dviems pacientams sukėlė vabzdžių įgėlimai, o kitiems 3 pacientams priežastys nenustatytos. Užregistruoti anafilaksijos klinikiniai požymiai buvo urtikarija ir galvos audinių edema. 13,2 proc. pacientų užregistruota alergija pašarui, kuri pasireiškė nepriklausančiu nuo sezono odos bėrimu ir niežuliu. Klinikiniai požymiai, pagal surinktą anamnezę, prasidėdavo sudavus gausiai baltymingo maisto – žalios mėsos, vištienos. Alergija parazitams nustatyta 10,5 proc. padidinto jautrumo reakciją turėjusių šunų. Du atvejai pastebėti dėl Sarcoptes scabiei, 1 – dėl Demodex spp. erkių sukeltos alerginės
reakcijos, o 1 pacientui nustatytas blusų sukeltas alerginis dermatitas. Įdomu tai, jog vienam pacientui pasireiškus alerginei reakcijai į Sarcoptes scabiei antigenus, vėliau nustatytas ir blusų sukeltas alerginis dermatitas. Respiratorinės alergijos ir vaistų sukeltos alergijos atvejų, veterinarijos klinikoje UAB “Pas pumą”, registruota nebuvo.
1 lentelė. I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinių formų pasiskirstymas tyrimams
atrinktų pacientų tarpe Klinikinė forma Pacientų
skaičius % (n=38) Anafilaksija 5 13,2 Atopinis dermatitas 24 63,2 Alergija pašarui 5 13,2 Respiratorinė alergija 0 0,0 Vaistų alergija 0 0,0 Alergija parazitams 4 10,5
odos eritema – 20 pacientų. Odos sustorėjimas, alopecija ir seborėja pasireikšdavo dažniausiai kaip antriniai požymiai, atsiradę dėl lėtinio niežulio. Savaiminis traumavimasis, kilęs dėl intensyvaus šunų kasymosi, kandžiojimosi ar laižymosi, buvo pagrindinė priežastis žaizdų atsiradimui, kas sąlygojo antrinių infekcijų prasidėjimą. Dvidešimt vienam proc. pacientų pasireiškė antrinės odos infekcijos, sukeltos Staphylococcus spp. bakterijų.
1 pav. Padidinto jautrumo reakcijoms būdingų klinikinių požymių tyrimo rezultatai
alergiškų šunų tarpe
2 pav. I tipo padidinto jautrumo reakcijai būdingi ir tyrimų metu nustatyti dažniausiai
pasitaikantys kūno vietų pažeidimai
3 pav. I tipo alergijai būdingų skirtingų klinikinių požymių tarpusavio pasireiškimo
rezultatai kliniškai alergiškų šunų tarpe
proc. šunų, tačiau šiuos du susirgimus sudėtinga identifikuoti vieną nuo kito, nes pažeidimai abiem atvejais yra labai panašūs, be to, alergija pašarui gali būti viena iš atopinio dermatito priežasčių. Daugiausiai pacientų (28 proc.) registruota vien tik atopinis dermatitas, kurio klinikiniai požymiai buvo intensyvus, dažniausiai nuo sezono nepriklausantis niežulys, įvairių kūno vietų odos paraudimas ir eritema. Kitiems 21 proc. pacientų registruotos anafilaksinės reakcijos ir alergijos parazitams.
2 lentelė. Šunų veislių polinkio į alergiją tyrimo veterinarijos klinikoje „Pas pumą“
rezultatai Veislė Pacientų skaičius % (n=38) Prancūzų buldogas 2 5,3 Meksikos plikasis 1 2,6 Didysis dogas 2 5,3 Labradoro retriveris 3 7,9 Dobermanas 3 7,9 Pekinas 2 5,3 Vokiečių aviganis 3 7,9 Rotveileris 1 2,6 Auksaspalvis retriveris 2 5,3 Mopsas 3 7,9
Vakarų škotų baltasis
terjeras 2 5,3 Jorkšyro terjeras 5 13,2 Mišrūnas 3 7,9 Tibeto terjeras 2 5,3 Bokseris 1 2,6 Pinčeris 1 2,6 Šarpėjus 1 2,6 Stafordšyro terjeras 1 2,6
buvo atvedami ir gydomi dažniau nei kitos šunų veislės, tačiau statistiškai reikšmingų atvejų tyrimo metu nustatyta nebuvo (p>0,05).
Alergiškų 38 šunų lyties įtakos tyrimo rezultatai neparodė statistiškai reikšmingo alergijos požymių padidėjimo kuriai nors pacientų grupei (3 lentelė).
3 lentelė. Lyties įtaka I tipo alerginės reakcijos požymių pasireiškimui šunų tarpe
Lytis Pacientų skaičius (n=38) Atopinis dermatitas, atvejai % Alergija pašarui, atvejai % Anafilaksinis šokas, atvejai % Alergija parazitams, atvejai % Viso, % Patinas 19 34,21 10,53 2,63 2,63 50,00 Patelė 19 28,95 2,63 10,53 7,89 50,00
4 lentelė. Šunų amžiaus įtaka I tipo alergijos simptomų pasireiškimui
Šunų amžius tyrimo metu % (n=38)
Alergijos pradžia Pasikartojimo dažnumas
ND 0 - 6 mė n . 6 m ėn . 2 m. 2 - 4 m. 4 - 6 m. ND 1 - 4 mė n . 6 m ėn . 1 m. 0 - 6 mėn. 2,63 - 100,0 - - - 100,0 - - - 6 mėn. - 2 m. 21,05 - 37,5 62,5 - - - 62,5 37,5 - 2 - 4 m. 36,84 - 7,14 78,57 14,29 - - 64,29 28,57 16,67 4 - 6 m. 15,79 33,33 - - 16,67 50,0 33,33 33,33 33,33 - >6 m. 23,68 66,67 - - 22,22 11,11 - 11,11 44,44 44,44 ND – nėra duomenų
pasikartoja kas 1 – 4 mėnesius, o vyresniems negu 6 metų amžiaus šunims – kas 6 mėnesius ir kas 1 metus (po 44,44 proc.). Klinikinių tyrimų stebėjimo metu, buvo užregistruoti 3 sezoniniai alergijos atvejai. 2 pacientams iš jų, I tipo padidinto jautrumo reakcijos simptomai paintensyvėdavo pavasario ir vasaros metu. Vienam pacientui, kuriam nustatytas blusų sukeltas alerginis dermatitas, alergijos požymiai nustatyti vasaros ir rudens metu.
Vertinant hematologinio (morfologinio) tyrimo rezultatus, buvo atsižvelgiama į 2 kraujo parametrus, kurie turi įtakos I tipo padidinto jautrumo reakcijos pasireiškimui: neutrofilus ir eozinofilus. Šių kraujo elementų skaičiaus pakitimai 38 alergiškų šunų kraujyje buvo palyginti su šunų, kuriems nepasireiškė I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikiniai požymiai (n=19), kraujo tyrimo rezultatais.
4 pav. Alergiškų ir sveikų pacientų neutrofilų skaičiaus tyrimo rezultatai
Alergiškų ir kontrolinės grupės šunų kraujo neutrofilų skaičiaus kitimo rezultatai pateikti 4 paveiksle. Morfologinio tyrimo duomenų analizė parodė, jog daugumai pacientų neutrofilų skaičius nebuvo pakilęs virš normos ribų (2,0–12,0 x 109/L). 23,7 proc. alergiškų
šunų pasireiškė neutrofilija - neutrofilų skaičius buvo didesnis nei 12,0 x 109
įtariama epilepsija. Vis dėlto, ženklaus, statistiškai patikimo skirtumo, lyginant sveikų ir alergiškų šunų kraujo neutrofilų skaičių, nenustatyta (p>0,05).
Vertinant kraujo eozinofilų skaičiaus kitimą (5 pav.) pastebėta, jog alergiškiems šunims beveik 20 proc. dažniau nei sveikiems pasireiškia kraujo eozinofilija (>1,5 x 109
/L). 14 pacientų iš jų, nustatytas atopinis dermatitas, 4 – alergija pašarui, 2 – anafilaksinė reakcija, 1 – parazitinė alergija. 12 šunų, kuriems pasireiškė I tipo padidinto jautrumo reakcijos požymiai, užregistruotas ženkliai pakilęs eozinofilų skaičius, viršijantis 2 x 109
/L. Tyrimo metu eozinofilija nustatyta 38,9 proc. šunų, kuriems nepasireiškė klinikiniai alergijos požymiai. Tikslios priežastys, kodėl šiai pacientų grupei kraujo eozinofilų skaičius padidėjęs, nėra aiškios. Norint išsiaiškinti šias priežastis, reikėtų atlikti išsamesnius tyrimus.
5 pav. Alergiškų ir sveikų pacientų eozinofilų tyrimo veterinarijos klinikoje „Pas pumą“
rezultatai
3.2 Imunologinio tyrimo duomenų įvertinimas
nustatoma pagal ‚Benthyl Laboratories“ etaloninį kraujo serumą, kuris buvo atskiestas nuo 1000 ng/ml iki 0 ng/ml IgE koncentracijos ir fotometru išmatavus optinį tankį (OD). Tyrimo rezultatai yra pateikiami 5 lentelėje.
5 lentelė. IFA optinio tankio rezultatas ir etaloninio kraujo serumo IgE koncentracija
Eil. Nr. IgE konc. (ng/ml) OD OD standartinis nuokrypis Teigiamo kontrolinio serumo IgE konc., (ng/ml) 1. 1000 2,623 0,021 1703,47 2. 500 2,278 0,035 1401,56 3. 250 2,005 0,026 995,55 4. 125 1,976 0,054 503,21 5. 62,5 0,895 0,033 101,34 6. 31,25 0,354 0,049 30,62 7. 15,6 0,185 0,004 12,45 8. 0 0 0,011 0
Remiantis rezultatais, pateiktais 5 lentelėje, buvo apskaičiuoti I tipo padidinto jautrumo reakciją turėjusių šunų (n=13) OD vidurkiai ir tiriamojo kraujo serumo IgE koncentracijos (6 lentelė).
6 lentelė. I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinius požymius atitinkančių šunų
kraujo serumo kiekybinio IFA (ELISA) tyrimo rezultatai.
6 lentelės tęsinys 4. Dobermanas ♂ 1 1,22 0,056 302,25 Alergija pašarui 5. Dobermanas ♂ 2 0,914 0,054 111,56 Atopinis dermatitas 6. Pekinas ♂ 9 2,37 0,083 1454,3 Alergija pašarui 7. Vokiečių aviganis ♂ >8 2,236 0,129 1394,52 Atopinis dermatitas 8. Pinčeris ♀ 15 0,685 0,016 58,4 Atopinis dermatitas 9. Kokerspaniel is ♀ 6 2,239 0,037 1396,7 Atopinis dermatitas 10. Meksikos plikasis ♂ 2 0,235 0,056 23,65 Atopinis dermatitas 11. Rotveileris ♀ 5 2,03 0,029 1001,41 Anafilaksij a 12. Auksaspalvis retriveris ♂ 4 0,95 0,014 10,27 Atopinis dermatitas 13. Mopsas ♀ 4 0,428 0,081 56,3 Atopinis dermatitas
Duomenys, pateikti 6 lentelėje, rodo, jog dešimčiai šunų nustatyta padidėjusi IgE koncentracija, kuri svyravo nuo 58,4 ng/ml iki 1396,7 ng/ml, tačiau statistiškai patikimo IgE bendrojo kiekio padidėjimo kraujo serume, nustatyta nebuvo. Pastebėta, kad dauguma šunų, kuriems nustatyta aukšta IgE koncentracija kraujo serume, sirgo atopiniu dermatitu (n=7).
7 lentelė. I tipo padidintos jautrumo reakcijos klinikinių požymių neturėjusių šunų
kraujo serumo kiekybiniai IFA (ELISA) tyrimo rezultatai.
7 lentelės tęsinys 10. Labradoro retriveris ♂ 3 1,523 0,035 361,25 Gastritas 11. Amerikiečių stafordšyro terjeras ♀ 10 0,106 0,078 0 Kliniškai sveikas 12. Vokiečių aviganis ♂ 10 0,265 0,069 24,69 Klubo sąnario displazija
Apskaičiavus ir įvertinus abiejų tiriamųjų šunų grupių (alergiškų ir sveikų) kraujo serumo IgE koncentraciją, atliktas rezultatų palyginimas, kuris pavaizduotas 6 pav. Padidėjusi IgE koncentracija kraujo serume, buvo nustatyta 21,4 proc. daugiau pacientų, kuriems pasireiškė klinikiniai alergijos požymiai, negu tų šunų grupei, kuriems alergijos nebuvo registruotos. Vis dėl to, statistiškai reikšmingo IgE koncentracijos padidėjimo skirtumo nenustatyta. 50 50 71,4 28,6 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 P a c ie nta i, proc . S veiki pac ientai A lergiš ki pac ientai Nepadidėjęs IgE P adidėjęs IgE
6 pav. Kraujo serumo IgE koncentracijos, nustatytos ELISA metodu, rezultatų
palyginimas tarp sveikų ir alergiškų šunų
tiriamosios, I tipo alergines reakcijų požymius atitinkančių, šunų grupės optinio tankio ir IgE koncentracijos vidurkiai yra beveik 2 kartus didesni negu kontrolinės šunų grupės, kuriai I tipo padidinto jautrumo reakcijos požymiai nepasireiškė.
8 lentelė. Sveikų ir alergiškų šunų OD ir IgE vidurkių palyginimas.
Pacientai Pacientų skaičius
Apskaičiuotas OD vidurkis
Apskaičiuotas IgE konc. vidurkis
Sveiki 12 0,988 ± 0,04 327,658 ± 0,68
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Manoma, jog šunų atopinis dermatitas yra dažniausiai pasitaikanti I tipo padidinto jautrumo reakcijos forma, kurios paplitimas šunų populiacijoje sudaro 3 – 15 proc. (Thomas, 2005; Willemse, 2007; Scott et al., 2001). Mūsų atlikto klinikinio tyrimo rezultatai, taip pat parodė, jog tirtoje 38 šunų grupėje, net 63,2 proc. šunų buvo registruotas atopinis dermatitas. 24 proc. pacientų atopinis dermatitas pasireikšdavo kartu su vienos ar abiejų ausų išoriniu uždegimu. Šie tyrimo rezultatai atitinka kitų autorių duomenis. J.R. Wellington (2007) teigia, jog daugiau negu 50 proc. atopinių šunų pasireiškia išorinės ausies uždegimas, o R.S. Mueller (2008) nustatė, jog ausies kaušelio ir išorinės ausies kanalo pažeidimai, tokie kaip eritema, edema, ausų eksudato kaupimasis, yra viena dažniausių atopinio dermatito komplikacijų. Dažnai pasitaiko, jog ausų uždegimas būna bakterinės arba mieliagrybių kilmės (Malassezia
spp.), kas tik dar labiau paaštrina niežulio požymius ir eritemą bei eksudato kaupimąsi
(DeBoer, 2010). Mūsų atlikto tyrimo metu, 21 proc. alergiškų šunų nustatyta antrinė odos bakterinė infekcija, sukelta Staphylococcus spp. mikroorganizmų. Šie rezultatai sutinka su kitų autorių nuomone, jog alergiški šunys, yra labiau linkę į antrines odos infekcijas, ypač sukeltas Staphyloccoccus spp. ir Malassezia spp. mikroorganizmų (Ihrke, 2007).
Ryškiausias alerginių šunų klinikinis požymis, nustatytas tyrimo veterinarijos klinikoje „Pas pumą“ metu, buvo niežulys, kuris pasireiškė 57,9 proc. pacientų. Odos eritema nustatyta 52,6 proc. pacientų ir dažniausiai pasireikšdavo kartu su niežuliu. Niežulys ir eritema dažniausiai būna generalizuoti, tačiau gali pasireikšti tam tikrose lokalizuotose vietose, iš kurių dažniausios pilvo ventralinė siena – 26,3 proc., letenos, riešo sąnarys, kirkšnys, nugara ir šonai – 23,7 proc. pacientų. R.C. Thomas (2005) taip pat teigia, jog niežulys ir eritema yra ryškiausi alergijos požymiai, kurie priklausomai nuo klinikinės formos gali pasireikšti sezoniškai ir nesezoniškai arba gali tęstis ištisus metus, su tam tikrais proveržiais ir dažniausiai apima snukį, ausis, letenas, lenkiamuosius paviršius, karpalinį ir tarsalinį sąnarius, ventralinę pilvo sieną, kirkšnis, pažastis arba gali būti generalizuotas. Daugiausiai užregistruota pacientų su įvairiais pažeidimai ausų srityje, net 31,6 proc. Dažniausiai pasitaikę pažeidimai vyresniems šunims, buvo alopecija ir seborėja, atsiradę dėl lėtinės alergijos ir/ar dažno jos pasikartojimo.
pasireiškia dažniau nei kitų veislų šunims, yra: vakarų škotų baltieji terjerai, labradoro retriveriai, auksaspalviai retriveriai, vokiečių aviganiai, mopsai, miniatiūriniai šnauceriai, bokseriai (Mueller, 2008; Day, 2007; Osborn, 2006; Scott et al., 2001). Atlikto klinikinio tyrimo veterinarijos klinikoje “Pas pumą” duomenimis, ryškaus vienos veislės polinkio į alergiją neparodė, tačiau nepaisant to, tyrimų eigoje pastebėta, kad šiek tiek dažniau už kitų veislių šunis į veterinarijos kliniką buvo atvesdinami jorkšyro terjerų veislės šunys. Jiems, kaip įtariama iš surinktos anamnezės, pasireikšdavo pašaro sukeltos alergijos.
Daugumos mokslinių publikacijų autoriai nurodo, kad 75 proc. šunų alergijos prasideda jauname amžiuje tarp 6 mėnesių ir 3 metų amžiaus. (Thomas, 2005; Ihrke, 2009; Willemse, 2007; Mueller, 2008). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai rodo, jog net 78,57 proc. šunų, kuriems tyrimo metu buvo 2 – 4 metai, alergija prasidėjo jauname amžiuje – tarp 6 mėn. ir 2 metų amžiaus. Savininkai, kurių šunys, buvo vyresni nei 6 metai, negalėjo tiksliai įvardinti pirmųjų alergijos klinikinių požymių pasireiškimo laiko, todėl duomenys nėra statistiškai patikimi. Tikslesniems duomenims surinkti reikalingas papildomas, išplėstinis tyrimas, tačiau šio tyrimo metu nustatyta tendencija neabejotinai leidžia manyti, kad vyresnio amžiaus šunims alergijos pasikartoja rečiau negu jaunesniems šunims. Dėl to galima daryti prielaidą, jog vyresni šunys įgyja imunotoleranciją įvairiems alergenams.
Neutrofilai ir eozinofilai yra pagrindiniai kraujo elementai, kurie gali turėti įtakos I tipo padidinto jautrumo reakcijos pasireiškimui (Hill, Olivry, 2001). Nėra daug duomenų apie vyraujančią kraujo eozinofilijos ir alergijos priklausomybę, vis dėlto A.H. Rebar et al. (2005) teigia, jog eozinofilija gali pasireikšti kuomet sensibilizuotas gyvūnas, pakartotinai susiduria su tuo pačiu alergenu, kuris iššaukia alerginę reakciją. Labiausiai tikėtina, jog pažeidžiančios odą ir virškinimo traktą alerginės, parazitinės ir uždegiminės ligos, sukelia kraujo eozinofiliją. Mūsų tyrimo duomenimis, kraujo eozinofilija buvo nustatyta 55,3 proc. alergiškų pacientų. 12 pacientų nustatytas ryškus eozinofilų padidėjimas, viršijantis 2x109
/L. Pasak C. Mansfield (2008), toks ženklus eozinofilų skaičiaus padidėjimas žmonėms dažniausiai nustatomas dėl atopijos arba helmintų invazijos. Eozinofilų skaičiaus padidėjimas alergiškų šunų grupėje, palyginus su sveikų šunų, nėra toks ryškus, todėl teigti, jog alergijos metu būtinai pasireiškia eozinofilija – negalime.
IŠVADOS
1. Dažniausiai pasitaikanti I tipo padidinto jautrumo reakcijos klinikinė forma buvo atopinis dermatitas (63,2 proc.), kurio ryškiausias požymis buvo bendras odos niežulys (57,9 proc.), daugiausiai apimantis ausis ir pilvo ventralinę sieną.
2. Šunų lytis ir veislė neturėjo reikšmingos įtakos I tipo padidinto jautrumo reakcijos pasireiškimui, o amžiaus tendencija ryški – alergijos pirmieji požymiai pasireiškia 6 mėn. – 2 m. šunims (62,5 – 78,57 proc.), o alergijos pasikartojimo dažnumas didesnis tarp šunų iki 6 metų amžiaus.
3. Kraujo neutrofilų skaičiaus padidėjimas (>12,0 x 109/L) ir eozinofilų skaičiaus padidėjimas (>1,5 x 109/L), palyginus su sveikų šunų kraujo tyrimais, nėra
reikšmingas alergijų diagnostinis rodiklis.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. http://www.ncbi.nlm.nih.gov.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt:2048/pubmed/11553384. Prieiga per internetą 2013 11 20.
2. Angus J.C. Pathogenesis of otitis externa: understanding primary causes. Proceeding of the NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
3. Bell R.G. IgE, allergies and helminth parasites: A new perspective on an old conundrum. Journal Immunology and Cell Biology. 1996. Vol. 74. P. 337-345.
4. Colombini S.O. Food Allergy Dermatitis. North American Veterinary Conference NAVC Proceedings. 2006.
5. Day M.J. Do dogs and cats get asthma? Proceedings of the 34th World Small Animal Veterinary Congress WSAVA. 2009.
6. Day M.J. Genetic basis of immune-mediated disease. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Sydney. 2007
7. Day, M.J. Clinical immunology of the dog and cat 2nd ed. London. Manson Publishing. 2012. P. 61-65, 136-139.
8. DeBoer D.J. Advances in canine atopic dermatitis. Proceedings of the 35th World Small Animal Veterinary Congress WSAVA. 2010.
9. DeBoer D.J. Recurrent Malassezia otitis in dogs. International Congress of the Italian Association of Companion Animal Veterinarians. 2010.
10. DeBoer D.J., Hillier A. The ACVD task force on canine atopic dermatitis (XV): fundamental concepts in clinical diagnosis. Journal Veterinary Immunology and Immunopathology. 2001. Vol. 81. Issues 3–4. P. 271–276.
11. Dhupa N. Anaphylaxis – management of the critical patient. Proceeding of the NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
12. Dhupa N. Management of anaphylactic shock. Proceeding of the NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
13. Donaldson D. Eyelid Disease… Medical and Surgical Management. International Congress of the Italian Association of Companion Animal Veterinarians. Rimini. 2011.
14. Donnelly S., Dalton J., Loukas A. Proteases in helminth- and allergen- induced inflammatory responses. Parasites and Allergy. Chem Immunol Allergy. 2006. Vol. 90. P. 45-64.
16. Gilissen Luud J.E.J., Gilissen Luud J.W.J., Wichers H.J., Savelkoul Huub F.J., Bogers R.J. Allergy Matters: New Approaches to Allergy Prevention and Management. Springer. 2006. 205 p.
17. Hall E.J. Immune-mediated intestinal disease. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Sydney. 2007.
18. Hill P.B. Clinical signs and diagnosis of atopic dermatitis. Proceedings of the European Veterinary Conference Voorjaarsdagen. Amsterdam. 2009.
19. Hill P.B. Pathogenesis of canine atopic dermatitis. Proceedings of the European Veterinary Conference Voorjaarsdagen. Amsterdam. 2009.
20. Hill P.B. What’s new and hot in atopic dermatitis. Proceeding of the NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
21. Hill P.B., Olivry T. The ACVD task force on canine atopic dermatitis (V): biology and role of inflammatory cells in cutaneous allergic reactions. Journal Veterinary Immunology and Immunopathology. 2001. Vol. 81. Issues 3-4. P. 187-198.
22. Hopper K. Anaphylaxis – recognition and treatment. Proceeding of the NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
23. http://www.ncbi.nlm.nih.gov.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt:2048/pubmed/12211274. Prieiga per internetą 2013 11 20.
24. http://www.ncbi.nlm.nih.gov.ezproxy.dbazes.lsmuni.lt:2048/pubmed/16313687 Prieiga per internetą 2013 11 20.
25. Ihrke P.J. Skin manifestations of adverse reactions to food in the dog & cat. Proceeding of the LAVC Latin American Veterinary Conference. Lima. 2009.
26. Ihrke P.J. Flea allergy dermatitis: still the most common small animal disease on the planet! Proceeding of the LAVC Latin American Veterinary Conference. Lima. 2009. 27. Ihrke P.J. Secondary infections in itchy dogs. Proceedings of the World Small Animal
Veterinary Association. Sydney. 2007.
28. Jassies-van der Lee A. The twenty-seven year itch of canine atopic dermatitis. Proceedings of the European Veterinary Conference Voorjaarsdagen. 2012.
29. Klaassen C.D. Casarett and Doull's toxicology : the basic science of poisons 7th ed. New York. McGraw-Hill Medical. 2008. P. 15-16.
30. Larsson, Carlos E. Cutaneous drug reactions. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Mexico City. 2005.
32. Maddison J. Adverse drug reactions – why they occur and how to avoid them. Proceedings of the 34th World Small Animal Veterinary Congress WSAVA. 2009. 33. Mansfield C. Eosinophilic diseases of dogs. Proceedings of the 33rd World Small
Animal Veterinary Congress. Dublin. 2008.
34. Marsella R. Atopic dermatitis: a new Paradigm. Hill’s symposium on dermatology. Palm Springs. 2006.
35. Marsella R. Canine atopic dermatitis: what is new? From bench to clinics. Proceeding of the LAVC Latin American Veterinary Conference. Lima. 2012.
36. Maxie M.G. Pathology of domestic animals 5th ed. Edinburgh. Elsevier Saunders. 2007. P. 640-645, 655.
37. McCandless E.E., Rugg C.A., Fici G.J., Messamore J.E., Aleo M.M., Gonzales A.J. Allergen-induced production of IL-31 by canine Th2 cells and identification of immune, skin, and neuronal target cells. Veterinary Immunology and Immunopathology. 2013. Vol. 157. Issues 1-2. P. 42-48.
38. McGavin M.D., Carlton W.W., Zachary J.F. Thomson's special veterinary pathology 3rd ed. Saint Louis. Mosby. 2001. P. 576-578.
39. Mueller R.S. Diagnosis and treatment of canine atopic dermatitis. Proceedings of the 33rd World Small Animal Veterinary Congress. Dublin. 2008.
40. Mueller R.S. Diagnosis of Food Adverse Reactions in Small Animals. North American Veterinary Conference NAVC Proceedings. 2007.
41. Mueller R.S. Flea Control in Veterinary Dermatology. Congresso Nazionale Multisala SCIVAC. Rimini. 2005.
42. Mueller R.S. Immunopathology of atopic dermatitis. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Sydney. 2007.
43. Mueller R.S. Pathogenesis of atopic dermatitis in humans and dogs. Proceedings of the European Veterinary Conference Voorjaarsdagen. Amsterdam. 2010.
44. Mueller R.S. The Dog with Papules, Pustules and Crusts.
http://www.ivis.org/advances/Mueller/Part2Chap5b/chapter.asp?LA=1. Prieiga per internetą 2013 12 05.
45. Mueller R.S. Update on the diagnosis and treatment of atopic dermatitis. North American Veterinary Conference NAVC Proceedings. 2007.
46. Randall C.T. Canine atopic dermatitis: clinical disease and diagnosis. Proceeding of NAVC North American Veterinary Conference. Orlando. 2005.
47. Rebar A.H., MacWilliams P.S., Feldman B.F., Metzger F.L., Pollock R.V.H., Roche J.
http://www.ivis.org/advances/Rebar/Chap6/chapter.asp?LA=1 prieiga per internetą 2014-01-04.
48. Reese T.A., Liang H., Tager A.M., Luster A.D., Van Rooijen N., Voehringer D., Locksley R.M. Chitin induces accumulation in tissue of innate immune cells associated with allergy. Journal Nature. 2007. P. 92-96.
49. Ribatti D., Crivellato E. Mast Cells and Tumours from Biology to Clinic. Netherlands. Springer. 2011. P. 49-50.
50. Roosje P.J. Canine atopic dermatitis: facts, fiction and future perspectives on therapy. Proceedings of the European Veterinary Conference Voorjaarsdagen. Amsterdam. 2013.
51. Saito H., Howie K., Wattie J., Denburg A., Ellis R., Inman M.D., Denburg J.A. Allergen-induced murine upper airway inflammation: local and systemic changes in murine experimental allergic rhinitis. Journal Immunology. 2001. Issue 104(2). P. 226–234.
52. Scott D.W., Miller W.H., Griffin C.E. Muller & Kirk's small animal dermatology 6th ed. Philadelphia. W.B. Saunders Company. 2001. P. 627-629, 636-645.
53. Sellon R.K. Immune-mediated respiratory disease. Proceedings of the World Small Animal Veterinary Association. Sydney. 2007.
54. Slauson D.O. Mechanisms of disease: a textbook of comparative general pathology 3rd. ed. Saint Louis. Mosby. 2002. P. 262-269.
55. Taylor M.A., Coop R.L., Wall R.L. Veterinary parasitology 3rd ed. Oxford. Blackwell Publishing. 2007. P. 717-718.
56. Tizard I.R. Veterinary immunology 9th ed. Saint Louis. Elsevier Saunders. 2013. 551 p.
57. Tizard I.R. Veterinary immunology: an introduction 11th ed. Saint Louis. Saunders Elsevier. 2009. 574 p.
58. Wellington J.R. Preventing Acute Otitis Externa from Becoming Chronic. North American Veterinary Conference. 2007.
59. Willemse T. The newest on canine atopic dermatitis. Proceedings of the Southern European Veterinary Conference & Congreso Nacional AVEPA. Barcelona. 2007. 60. Willemse T. The newest on canine atopic dermatitis. Proceedings of the Southern
European Veterinary Conference & Congreso Nacional AVEPA. Barcelona. 2007. 61. Zachary J.F., McGavin M.D. Pathologic basis of veterinary disease 5th ed. Saint
