KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
RADIOLOGIJOS KLINIKA
Loreta Nagelienė
PACIENTŲ PO INTERVENCINĖS RADIOLOGIJOS
PROCEDŪRŲ SLAUGOS EFEKTYVUMAS
Magistro darbas
Darbo vadovas
Dr. R. S. Kaupas
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
RADIOLOGIJOS KLINIKA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto Dekanas ( ) Prof. J. Macijauskienė
2010 05 20
PACIENTŲ PO INTERVENCINĖS RADIOLOGIJOS
PROCEDŪRŲ SLAUGOS EFEKTYVUMAS
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Konsultantas Vadovas ( ) ( ) Dr. R. S. Kaupas 2010 00 00 2010 05 15 Recenzentas Atliko ( ) 2010 05 15 ( ) stud. L. Nagelienė 2010 05 15 2010 05 15
SANTRUPOS
IR - Intervencinė radiologija.
PAOL - Periferinių arterijų okliuzinė liga. AVM - Arterioveninė malformacija. AKS - Arterinis kraujo spaudimas. ŠSD - Širdies susitraukimo dažnis. SKS - Sistolinis kraujo spaudimas. DKS - Diastolinis kraujo spaudimas. VAS - Vizualinė analogų skalė.
SANTRAUKA
Nagelienė L. Pacientų po intervencinės radiologijos procedūrų slaugos efektyvumas. Magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas dr. R. S. Kaupas; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Radiologijos klinika. – Kaunas, 2010 – 98 p.
Darbo tikslas: Įvertinti pacientų slaugos efektyvumą po intervencinės radiologijos
procedūrų.
Kontingentas. Tyrimas atliktas pacientams kuriems paskirta IR procedūra KMUK
Radiologijos klinikoje Intervencinės radiologijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 100 pacientų. Amžiaus vidurkis 62,5 (12,6) m. Buvo sudarytos dvi grupės: kontrolinė, tiriamoji. Kontrolinės grupės pacientams buvo taikomas rankinio spaudimo metodas hemostazei pasiekti šlaunies arterijoje, pašalinus dėklą iš punkcijos vietos o informacija ir mokymas suteikiamas įprastai tik po IR procedūros. Tiriamosios grupės pacientai buvo aplankyti prieš IR tyrimą, gavo žinių iš informacinės programos o po procedūros buvo naudojamas mechaninis slėgio metodas (FemoStop® IIplussistema) hemostazei pasiekti.
Metodai. Atliekant tyrimą buvo naudojami šie metodai: apklausa, stebėjimas, statistinė
duomenų analizė.
Rezultatai. Įvertinus kontrolinės ir tiriamosios grupės respondentų žinias nustatyta, kad
ženkliai sumažėjo pacientų kurie nieko nežino arba labai mažai žino apie IR procedūrą (p<0,05). Žinių turėjimas turi įtakos baimės balų mažėjimui (p=0,05), skausmo balų mažėjimui (p=0,02), ŠSD pokyčiams (p=0,05), taip pat savarankiškai suvartotam didesniam skysčių kiekiui per 24 val. po endovaskulinės intervencijos (p=0,001). Rasta, kad kontrolinėje gr. 44 proc., o tiriamojoje gr. 54 proc. respondentų turėjo daugiau nei vieną vidinį rizikos veiksnį kurie gali turėti įtakos komplikacijų išsivystymui po IR procedūros. Nustatyta, kad abiejose grupėse pagrindinės komplikacijos yra kraujosruvos susidarymas, skausmas ir sukietėjimas bei kraujavimas iš punkcijos vietos. Kraujosruvos po 24 val. išsivystė pas 54 proc. (27) kontrolinės gr. pacientų, jų vidutinis plotas siekė 266,2 (107,2) cm2, pas 36 proc. (18) respondentų hematomos buvo labai didelės (nuo 101 iki 600 cm2). Skausmas ir sukietėjimas punkcijos vietoje buvo užfiksuotas pas 44 proc. (22), kontrolinės gr. pacientų. Tiriamojoje gr. kraujosruvos išsivystė 16 proc. (8) pacientų jų vidutinis
Mechaninio kraujavimo stabdymo metodo taikymas reikšmingai sumažino hematomų dydį punkcijos vietoje pacientams;
kurie prieš IR tyrimą vartojo antiagregantus (p=0,0007), sirgo cukriniu diabetu (p=0,047),
AKS>150mmHg IR procedūros metu (p=0,001),
naudoti antikoaguliantai (Heparinum 5000TV) IR procedūros metu (p=0,004).
Nustatyta, kad savavališkas ankstyvas paciento, po endovaskulinės intervencijos mobilumas kai taikomas rankinis kraujavimo stabdymo metodas yra išorinis rizikos veiksnys skatinantys kraujosruvos išsivystymą punkcijos vietoje (p<0,05). Taikant mechaninį kraujavimo stabdymo yra 6,3 val. sutrumpinamas gulimo režimo laikas ir pagreitinamas paciento mobilumas po IR tyrimo (p=0,002). Mechaninio metodo (FemoStop sistemos) taikymas po endovaskulinės intervencijos gulėjimo metu pagerina paciento patogumo lygį, sumažina nugaros skausmą (p=0,009), ligoniui neužkraunama spaudžiamo svorio laikymo atsakomybė (p=0,01).
Išvados.
1. Išankstinis žinių ir informacijos turėjimas turi įtakos baimės ir skausmo balų mažėjimui, sąlygoja mažesnius ŠSD pokyčius, įtakoja didesnį savarankiškai suvartotų skysčių kiekį pacientams po endovaskulinės intervencijos.
2. Pagrindinės komplikacijos po IR tyrimo yra kraujosruvos susidarymas, skausmas, sukietėjimas punkcijos vietoje ir kraujavimas iš punkcijos vietos. Mechaninio kraujavimo stabdymo metodo taikymas sumažina kraujosruvų dažnį ir hematomų dydį po endovaskulinės procedūros pacientams kurie serga CD, vartoja antiagregantus, kuriems užfiksuotas AKS>150 mm/Hg IR procedūros metu ir naudoti antikoaguliantai endovaskulinės intervencijos metu, taip pat gulėjimo metu sumažina nugaros skausmą, sutrumpina gulimo režimo laiką ir pagreitina paciento mobilumą po IR tyrimo.
SUMMARY
Nagelienė L. The effectiveness of nursing patients after procedures of interventional
radiology. Master’s thesis / academic supervisor dr. R. S. Kaupas, Kaunas University of Medicine,
Faculty of Nursing, Clinic of Radiology. - Kaunas, 2010 - 98 p.
The object of the work: To evaluate the effectiveness of nursing patients after procedures
of interventional radiology.
The contingent. The research was performed with patients, to whom the IR procedure was
assigned in Radiology Clinic of Kaunas University of Medicine Hospital, Department of Interventional Radiology. The study included 100 patients. The average age of 62,5 (12,6). There was made two groups: control and investigative. For patients from control group there was applied a hand-pressure method of achieving hemostasis in femoral artery, after the tray from puncture site was removed, and the information and training is normally given only after IR procedure. The patients from investigative group were visited before IR procedure and received additional information from the training program, and after the procedure there was used a mechanical pressure method (FemoStop® II Plus System) in order to achieve hemostasis.
The methods. During the study the following methods were used: survey, observation,
statistical data analysis.
The results. A performed of knowledge of the respondents from control and investigative
groups showed that the amount of patients, who know nothing or know very little about IR procedure, significantly decreased (p<0,05). Knowledge possession had an impact on fear points reduction (p=0,05), pain points reduction (p=0,02), changes in CSP (p=0,05), and also influenced more quantities of liquids self-consumed within 24 hours after endovascular intervention (p= 0,001). It was found that 44 percent of respondents from control group and 54 percent of respondents from investigative group had more than one internal risk factor that may affect the occurrence of complications after IR procedures. It was determined, that the major complications in both groups are formation of bruising, indurations, pain and bleeding from the puncture site. The bruising appeared to 54 percent (27) of respondents from control group after 24 hours, their mean area was 266,2 (107.2) cm2, namely to 36 percent (18) of respondents hematomas were very large
mechanical stopping bleeding after endovascular interventions has an impact on the frequency of bruising formation (p= ,03) and the size of hematomas in the site of puncture (p=0,0005).
The application of method of mechanical stopping bleeding significantly reduced the size of hematomas in the site of puncture for patients, who:
Consumed anti-aggregates before IR procedure (p=0,0007), Were diabetics (p=0,047),
Had CTR>150mm/Hg during IR procedure (p=0,001),
Used anticoagulants (Heparinum 5000TV) during IR procedure (p=0,004).
It was assumed, that early self-willed mobility of the patient, after he had an endovascular interventions, when the method of manual bleeding stopping was used, is an external risk factor promoting the development of bruising on the site of puncture (p<0,05). The application of mechanical stopping bleeding method reduces the time of lying regime for 6,3 hours and accelerates the mobility of patient after IR procedure (p=0,002). The application of mechanical method (FemoStop system) during lying regime, after endovascular interventions, improves patient comfort level, reduces back pain (p=0,009), without putting on the responsibility of pressed weight maintenance for the patient (p=0,01).
Conclusions:
1. The preliminary knowledge possession has an impact on reduction of fear points and pain points, also it causes changes in CSP and influences more self-consumed liquids quantities of patients after endovascular interventions.
2. The main complications emerging after IR procedures are the formation of bruising, pain, indurations and bleeding from the site of puncture. The method of mechanical stopping bleeding reduces the frequency of bruising formation and the size of hematomas after endovascular interventions for those patients, who are diabetics, consume anti-aggregates, who have CTR>150mm/Hg during IR procedure and use anticoagulants during endovascular interventions, and also reduces back pain during lying regime, reduces the period of lying regime and accelerates mobility of the patient after IR procedure.
TURINYS
ĮVADAS... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 13
1. Intervencinė radiologinė procedūra kaip viena iš periferinių arterijų ligos diagnostikos bei gydymo metodų... 13
1.1.1. Periferinių arterijų liga... 13
1.1.2. Požymiai leidžiantys įtarti PAL ... 14
1.1.3. Intervencinės radiologijos principai... 14
1.1.4. Endovaskulinio tyrimo eiga...15
1.1.5. Intervencine gydomoji endovaskuline terapija...16
1.1.6. IR procedūrų komplikacijos...17
1.1.7. Kontrastinės medžiagos ir jų pašalinės reakcijos...17
1.1.8. Slaugytojų, dirbančių su pacientais kuriems atliekama IR procedūra, vaidmenys18 1.1.9. Slaugos kriterijai siekiant užtikrinti pacientų priežiūrą po intervencinės procedūros...22
1.1.10. Slaugytojo vaidmuo naudojant rankinio ir mechaninio spaudimo technikas hemostazei pasiekti po šlaunies arterijos punkcijos...23
1.1.11. Lovos režimo trukmė po IR procedūros...27
1.2. Stresas, žmogaus savijautą įtakojantys veiksnys...28
1.2.1. Stresas ir jo įveika... 28
1.2.2. Nerimo samprata...29
1.2.3. Nerimas ir kūno simptomai...30
1.2.4. Baimės įtaka žmogaus sveikatai... 31
1.2.5. Baimės ir nerimo priežastys prieš intervencinės radiologijos procedūrą... 31
1.3. Sveikatos mokymo tikslai ir siekiniai...32
1.3.1. Sveikatos mokymo metodika...34
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI...36
2.1. Tiriamųjų kontingentas...36
3.1. Kontrolinės ir tiriamosios grupių pacientų tyrimas po IR procedūros...43
3.1.1. Pacientų demografiniai duomenys...43
3.1.2. Pacientų žinios apie angiografinį tyrimą...43
3.1.3. Pacientų psichoemocinės būsenos įvertinimas prieš angiografinį tyrimą...46
3.1.4. Nefropatijos ir vidurių obstipacijos profilaktikai pacientų savarankiškai suvartotų skysčių analizė... 50
3.1.5. Rizikos veiksnių, kurie gali turėti įtakos komplikacijų išsivystymui po IR procedūros, paplitimas...52
3.1.6. Punkcijos vietos komplikacijų dažnis naudojant rankinį ir mechaninį kraujavimo stabdymą...52
3.1.7. Spaudžiamo krūvio ir gulimo režimo trukmė panaudojus skirtingus kraujavimo stabdymo metodus... 56
3.1.8. Pacientų patogumas gulimo režimo po endovaskulinės intervencijos metu.... 58
4. REZULTATŲ APTARIMAS...60 5. IŠVADOS... 64 6. LITERATŪRA...66 7. PRIEDAI...70 7.1. Leidimas... 70 7.2. Anketos...71
7.2.1. Rizikos veiksnių paplitimo ištyrimas ... 71
7.2.2. Pacientų žinių ir psichoemocinės būsenos įvertinimas ryte prieš angiografiją...72
7.2.3. Pacientų psichoemocinės būsenos įvertinimas Intervencinės radiologijos skyriuje...73
7.2.4. Punkcijos vietos ir patogumo vertinimas gulėjimo metu praėjus 24 val. po tyrimo... 74
7.2.5. Demografiniai duomenys... .75
7.3. Informacija pacientams prieš intervencinės radiologijos procedūras... .76
ĮVADAS
Didėjant sergamumui širdies ir kraujagyslių ligomis bei ilgėjant gyvenimo trukmei dėl medicinos mokslo progreso, svarbu didelį dėmesį skirti sveikatos mokymui, nes žinios apie sveikatą naudingos tiek sveikiems, tiek turintiems sveikatos problemų ar sergantiems lėtinėmis ligomis.
Pažangiose pasaulio valstybėse pacientų švietimui ir mokymui kasdien skiriama vis daugiau dėmesio, nes manoma, kad dauguma pacientų gauna mažai informacijos apie savo ligą, o dažnas iš jų drovisi tiesiogiai teirautis apie jiems rūpimus klausimus gydytojo ar slaugytojos. Būdamas pacientu, žmogus gali jaustis sutrikęs ir susirūpinęs, taip pat gali jausti, kad nekontroliuoja to kas vyksta. Dažnai pacientai nesupranta jiems pateikiamos informacijos. O ir medicinos darbuotojai, norintys pranešti žinią, ne visada tam pasiruošia ir dažnai nežino ką nori pasakyti. Neįvertinamas mokymo tikslas, paciento imlumas informacijai, paciento informavimo, švietimo ir mokymo poreikiai bei konkrečiam pacientui tinkami mokymo metodai. Pacientų žinios apie ligą dažnai laikomos nereikšmingomis, neįvertinama, kad pacientų informavimas laiku, švietimas bei mokymas gali maksimaliai pagerinti paciento situaciją.
Visi stacionarizuoti ligoniai vieną ar kelis kartus turi išgyventi tyrimus, gydymą ar kitus nemalonius veiksnius. Situacijos dažnai yra naujos ir pacientams nepažįstamos, todėl jos lengvai gali sukelti nesaugumo jausmą. Taigi ligoniams reikia žinoti, kas jiems bus atliekama.
Netikrumo jausmas dažniausiai atsiranda dėl žinių apie savo būklę ar jos valdymą stokos. Netikrumas sukelia baimę. Kai susirūpinimas kyla dėl nepakankamos ar nesuprantamos informacijos galima sakyti, kad tai yra tik nereikalingas rūpesčių užkrovimas pacientui. Teigiama, kad ypatinga slaugos užduotis yra rūpintis paciento psichikos poreikiais. Slaugytojai turi suteikti informaciją, pamokyti ar patarti pacientui, padėti jam išsakyti savo padėtį žodžiais, atgauti savitvardą. Slaugytojas dažniausiai pirmasis pasitinka ligonį jam atvykus į gydymo įstaigą, daugiausia bendrauja su pacientu, tarp paciento ir slaugytojo dažnai susiformuoja glaudūs ryšiai, paremti tarpusavio pasitikėjimu. Slaugytojai dažnai turi padėti pacientams atgauti pusiausvirą ir tapti nepriklausomiems.
Pacientų mokymas galėtų būti realizuojamas per slaugos grandį. Nors ilgą laiką slaugytojai buvo tik gydytojų nurodimų vykdytoja, tačiau vykstantys dinamiški pokyčiai visose
paskyrimus, bet ir veikti savarankiškai, atlikdamas ligonių slaugą ir konsultuoti pacientus jiems rūpimais klausimais.
Tyrimo aktualumas: Intervencinė radiologija yra nauja, sparčiai besivystanti
medicinos sritis, kuri rentgeno pagalba atlieka kraujagyslių diagnostinius tyrimus ir minimaliais invaziniais metodais pakeičia sudėtingas chirurgines operacijas. KMUK per metus atliekama apie du tūkstančiai tokių procedūrų. Dauguma endovasakulinių intervencijų atliekamos stacionare gulintiems ligoniams planine tvarka. Kai kuriems pacientams yra naudojama bendroji nejautra, bet dažniausiai procedūros yra atliekamos sąmoningiems pacientams naudojant vietinę nejautrą.
Dauguma ligonių ir jų artimųjų bijo bet kokios nežinomos intervencijos į organizmą Literatūroje yra labai mažai duomenų, kaip sumažinti jaudulį ir baimę. Informacija gali sumažinti šiuos nemalonius reiškinius pacientams, kuriems yra jau nuspręsta atlikti IR procedūrą, tačiau mažai kas pateikia specifinę informaciją apie tai, kaip būtų galima tobulinti informacijos perdavimą ir kokią informaciją perduoti pacientams prieš atliekant šią intervenciją.
Vis dėl to yra prielaida, kad pacientai, kurie sako, kad IR procedūra sukelia psichologinę įtampą, patirs fiziologinius sutrikimus. Tokie sutrikimai gali sukelti pacientams netgi didesnę riziką atsirasti komplikacijoms. Viena iš pagrindinių komplikacijų, kuri priklauso nuo paciento paruošimo procedūrai ir slaugos po IR tyrimo yra kraujavimas ir kraujosruvos susidarymas punkcijos vietoje .
Kasmet didėjant endovaskulinių intervencijų skaičiui yra svarbu ieškoti galimybių kaip būtų galima pagerinti slaugos ir priežiūros kokybę šioje srityje. Sumažinti pacientams baimę ir nerimą prieš intervencinius tyrimus, komplikacijų paplitimą pašalinus dėklą (introdiuserį) iš šlaunies arterijos. Tai yra problema, kuri analizuojama šiame darbe.
DARBO TIKSLAS
Įvertinti slaugos efektyvumą po intervencinės radiologijos procedūrų.
UŽDAVINIAI
1. Įvertinti pacientų žinias ir psichoemocinę būseną prieš angiografinį tyrimą.
2. Išanalizuoti pacientų po endovaskulinės intervencijos nefropatijos ir vidurių obstipacijos profilaktikai savarankiškai sunaudotų skysčių kiekį.
3. Ištirti rizikos veiksnių, kurie gali turėti įtakos komplikacijų išsivystymui po IR procedūros, paplitimą.
4. Palyginti punkcijos vietos komplikacijų dažnį po IR procedūros naudojant rankinį ir mechaninį kraujavimo stabdymą.
5. Įvertinti spaudžiamo krūvio ir gulimo režimo trukmę panaudojus skirtingus kraujavimo stabdymo metodus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Intervencinė radiologinė procedūra kaip viena iš periferinių arterijų ligos
diagnostikos bei gydymo metodų
1.1.1. Periferinių arterijų liga
Terminas periferinių arterijų liga (PAOL) įvardija daugelį sindromų, atsiradusių dėl pakitusios struktūros ar sutrikusios arterinės kraujotakos – galūnių, vidaus organų, funkcijos [22].
Tai yra sisteminė kraujagyslių liga, pažeidžianti ne vieną kraujotakos baseiną (nors kliniškai dažnai pasireiškia tik vieno kurio nors baseino pažeidimo požymių). Šios sisteminės ligos priežasčių yra daug: aterosklerozė, degeneracinės ligos, displaziniai pokyčiai, kraujagyslių uždegimai (arteritai), trombozė bei tromboembolija [14].
PAOL sukelia degeneracinės ligos, suardančios arterijų sienelių struktūros vientisumą, kas lemia kraujagyslių išsiplėtimą. Kai kurių specifinių progresuojančių arterijų degeneracinių sutrikimų patfiziologija yra iš dalies aiški, o kai kurių degeracinių procesų, lemiančių arterijų defektus, mechanizmai tebėra nežinomi. Arterijų sienelių degeneracija gali sąlygoti aneurizmos susiformavimą ar atsisluoksniavimą, o dėl to kraujagyslės gali plyšti ar užsikimšti [3].
Tromboembolijos atveju gali būti pažeistos tiek didžiosios (makroembolija), tiek smulkiosios (mikroembolija) arterijos. Makroembolijos atveju embolų šaltinis dažniausiai būna širdyje (esant prieširdžių virpėjimui, iš kairiojo prieširdžio ausytės arba iš skilvelių – jie čia atsiranda po miokardo infarkto ar dėl širdies nepakankamumo), o mikro embolijos – tiek širdyje (dėl pažeistų natūralių vožtuvų arba esant trobuotiems vožtuvų protezams), tiek arterijose (dažniausiai dėl aterosklerozinės plokštelės, sudėtyje turinčios cholesterolio, plyšimo) [4, 19].
Periferinių arterijų liga – viena iš aterosklerozės ir aterotrombozės pasireiškimo formų. Tai yra palyginti dažna kraujotakos sutrikimo pasekmė, tačiau apie šios ligos diagnostiką ir gydymą randama nedaug publikacijų. Nors yra paplitusi ir kelia grėsmę gyvybei, iki šiol ši kraujagyslių patologija nėra pakankamai ištirta palyginus su širdies ir smegenų kraujagyslių
ligomis. Liga pasireiškia kraujagyslių spindžio susiaurėjimu, kuris sutrikdo kraujo tėkmę.
Aterosklerozė ir jos komplikacijos yra progresuojančios. Laiku nediagnozavus periferinių arterijų ligos ji progresuoja ir gali būti galūnių išemijos ar amputacijos priežastis. Todėl kuo anksčiau
diagnozavus ir pradėjus gydymą, galima išvengti grėsmingų komplikacijų ir sumažinti širdies ligų bei insulto riziką [14].
Aterosklerozė, kaip arterijas pažeidžianti liga, žinoma jau daugelį metų. Periferinių arterijų okliuzinės ligos (PAOL) simptomus jaučia apie 27 milijonai žmonių Šiaurės Amerikoje ir Europoje. PAOL diagnostika, chirurginis, endovaskulinis ir medikamentinis gydymas gerėja, tačiau jos paplitimas toliau didėja. Per pastaruosius du dešimtmečius labai pakito PAOL diagnostika ir gydymas. Pasaulyje ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, PAOL simptomus jaučiantys žmonės turi daug sunkių gretutinių ligų, todėl arterijų rekonstrukcinės operacijos jiems gali būti pavojingos gyvybei.
1.1.2. Požymiai leidžiantys įtarti PAL
Ribotas krūvis dėl apatinių galūnių raumenų diskomforto ar vaikščiojimo sutrikimai anamnezėje. Diskomfortu laikomas skausmas, nuovargis, tirpimas, sąstingis, o pradinė jo vieta gali būti sėdmenys, šlaunis, blauzda ar pėda.
Blogai gyjančios arba negyjančios kojų ar pėdų žaizdos.
Kojų ar pėdų skausmas ramybės metu, juntamas gulimoje ar stovimoje padėtyje. Pilvo skausmas po valgio, kartu su svorio mažėjimu.
Aukštas AKS, kurio negalima sunormalizuoti medikamentais.
Periferinių arterijų liga smarkiai blogina paciento funkcinę būklę, gyvenimo kokybę, lemia didesnį sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis bei mirštamumą nuo jų [9].
1.1.3. Intervencinės radiologijos procedūros principai
Diagnozuojant arterijų ligas, vienas iš tyrimų yra angiografija. Tyrimo pavadinimas dažniausiai sutampa su tiriamų kraujagyslių pavadinimais (pvz.: cerebrinė angiografija, pulmonalinė angiografija, renalinė angiografija, koronarinė angiografija, apatinių galūnių angiografija [9]. Intervenciniai tyrimai atliekami rentgeno operacinėje su specialiu rentgeno aparatu – angiografu. Jis sudarytas iš galinčio judėti C lanko, kurio viename gale yra rentgeno vamzdis,
krypčių. Kompiuteriuose gauti vaizdai apdorojami, išryškinamos tiriamosios kraujagyslės, panaikinami aplinkinių struktūrų (kaulų, raumenų) vaizdai – tai vadinama skaitmenine subtrakcine angiografija [15]. Angiografija – tyrimo metodas suteikiantis išsamios informacijos apie arterijų anatomiją, galimą aterosklerozinį arterijų pažeidimą, tolimųjų (distalinių) arterijų segmentų būklę. Vertindami angiogramas gydytojai sprendžia apie arterijų pažeidimo kilmę, nustato užakimo ilgį ir tolimųjų arterijų segmentų būklę [15].
1.1.4. Endovaskulinio tyrimo eiga
Tyrimas atliekamas laikantis aseptikos, antiseptikos reikalavimų. Dažniausiai vietinėje, rečiau – bendroje nejautroje. Tyrimai atliekami punktuojant arteriją, rečiau daroma arteriotomija (arterijos įpjovimas). Punktuojama šlaunies, žasto arba stipininės arterijos. Po odos incizijos, duriama punkcine adata 30-40 laipsnių kampu. Punktavus arterijos išorinę sienelę, pasirodo arterinio kraujo srovė. Tuomet pro adatos spindį įstumiama į arteriją trumpa viela. Atsargiai ištraukus adatą, ant vielos užmaunamas ir į arteriją įvedamas specialus vamzdelis su vožtuvu – introdiuseris. Ištraukus vielą, per introdiuserį įstumiamas diagnostinis kateteris, kuris užmaunamas ant ilgos vielos ir nustumiamas į tiriamąją arteriją. Kadangi arterijų lokalizacija ir išsišakojimas skirtingas, procedūros metu naudojami įvairių formų diagnostiniai kateteriai. Pasiekus tiriamąją arteriją, leidžiama kontrasinė medžiaga ir monitoriuje stebimi bei kaupiami atmintyje išsaugomi vaizdai. Pasukus angiografo C lanką kitu kampu ir vėl kontrastuojant gaunamas arterijos vaizdas kitoje plokštumoje. Taip galima tiksliau nustatyti pakitimus kraujagyslėse. Norint matyti kontrastuojant skirtingas arterijas, reikalingas skirtingas kontrasto kiekis. Todėl praktikoje, kai reikalingas didesnis kontrastinės medžiagos kiekis, naudojami automatiniai injektoriai, kurie sušvirkščia nustatytą medžiagos tūrį per trumpą laiką [15].
Išanalizavus gautus duomenis ir nustačius arterijose reikšmingus pakitimus, parenkama tolimesnio gydymo taktika, kuri gali būti medikamentinė, operacinė arba endovaskulinė [15].
Procedūrai pasibaigus ištraukiamas kateteris, pašalinamas dėklas (introdiuseris) ir sustabdomas kraujavimas iš punkcijos vietos. Tai galima padaryti keliais būdais:
1) Punkcijos vieta užspaudžiama ranka (dažniausiai naudojamas spaudimo metodas) 15-20 min., isitikinus, kad sustojo kraujavimas, uždedamas sterilus tvarstis ir spaudžiamas krūvis (maždaug 2 kg smėlio maišelis). Pacientas turi gulėti ant nugaros 4-6 val. su šiuo svoriu. Procedūros dieną keltis negalima, rekomenduojamas 16 val. gulimas lovos režimas.
2) Punkcijos vieta užspaudžiama FemoStop® II plus sistema (mechaninis spaudimo metodas). FemoStop II® plus sistemos uždėjimas turi būti atliekamas AKS kontrolėje, kad nebūtų perspausta šlaunies arterija ar nervas. Su sistema pacientas turi gulėti ant nugaros 3-4 val., rekomenduojamas 7 val. lovos gulimas režimas. Ilgesnė laikymo trukmė reikalinga antsvorį turintiems pacientams ir tiems ligoniams kuriems atliktas endovaskulinis gydymas ir paskirta antikoaguliantų terapija [36].
3) Punkcijos vieta uždaroma endovaskulinėmis kraujagyslių uždarymo priemonės. KMUK naudojama ANGIO–SEAL™ Vasculiar closure Device/ ST. JUDE MEDICAL arba StarClose™ Vascular Cosure System (U.S.). Uždedamas sterilus tvarstis. Rekomenduojamas 1-2 val. gulimas lovos režimas. Šios priemonės yra pačios efektyviausios siekiant greitos hemostazės ir mažo komplikacijų dažnio punkcijos vietoje, bet dėl savo brangumo yra naudojamos tik tiems pacientams, kurie turi daug rizikos veiksnių, yra sunkios klinikinės būklės ir negali laikytis režimo.
1.1.5. Intervencinė gydomoji endovaskulinė terapija
Ji taikytina pacientams, kuriems ligos simptomai yra sunkūs ir blogina gyvenimą, o pagal klinikines ypatybes matyti, kad juos būtų galima palengvinti endovaskuline procedūra [14].
Perkutaninė transliuminalinė angioplastika, tai gydomoji procedūra, kai atliekama užakusių arterijų balioninis plėtimas. Procedūros metu arterijos spindis trumpam uždaromas, plečiant susiaurėjusį segmentą balionėliu, o po to tas segmentas sutvirtinamas įplanuojant metalinį protezą – stentą [2].
Arterijų embolizacija dažniausiai atliekama: stabdant kraujavimą, naikinant arterines ir venines jungtis (AVM), navikų mitybą, organų hiperfunkcijai (dažniausiai blužnies) mažinti [15].
Prieš procedūrą ir po jos, trombozių profilaktikai skiriami tiesioginiai antikoaguliantai (heparinas arba mažos molekulines mases heparinas) ir antiagregantai (aspirinas arba klapidogrelis) [15].
Todel slaugytojas turi paaiškinti pacientui apie režimo po procedūros laikymosi svarbą, ir stebėti pacientą 24 val. po tyrimo dėl kraujavimo iš punkcijos vietos ir kraujosruvos susidarymo pavojaus. Svarbu nefropatijos ir vidurių obstipacijos profilaktikai, informuoti apie
1.1.6. IR procedūrų komplikacijos
Šiuolaikiniai tyrimo metodai garantuoja tyrimo saugumą, bet vis dėlto komplikacijos pasitaiko. Tai gali būti:
silpnumas, pykinimas, vėmimas;
kraujavimas iš punkcijos vietos, hematomos susidarymas; pseudoaneurizmos, arterioveninės fistulės susidarymas; ūminė trombozė;
periferinių nervų pažeidimas;
arterinio kraujospūdžio sumažėjimas ar padidėjimas; pneumotoraksas;
alerginės reakcijos;
embolizacija oru, trombais, aterosklerozinių plokštelių dalelėmis;
sunkiausios komplikacijos (mirtis, insultas, aortos disekacija) pasitaiko labai retai; galimas infekcijos patekimas [15].
Dažniausia komplikacija yra kraujavimas iš punkcijos vietos ir hematomos susidarymas. Kateterio įvedimo vietoje gali atsirasti kraujosruva, kuri gali sukelti uždegimą ir supūliuoti. Kraujosruva paprastai išnyksta per kelias dienas arda savaites [12, 41].
1.1.7. Kontrastinės medžiagos ir jų pašalinės reakcijos
Arterijos, kaip ir kiti audiniai, yra laidžios rentgeno spinduliams. Todėl, norint gauti jų vaizdus, reikalingos medžiagos, sugeriančios rentgeno spindulius. Šiuo metu praktikoje kraujagyslių tyrimams naudojamos vandenyje tirpios medžiagos, sudėtyje turinčios jodo, kurio atomai daug stipriau (net iki 1000 kartų) nei minkštieji audiniai sugeria rentgeno spindulius [15].
Dėl cheminės struktūros kontrastinės medžiagos toksiškai veikia ląstelių sieneles, jų vidinę struktūrą, o joninėse medžiagose esanti karboksilo grupė veikia neurotoksiškai. Inkstuose lėtėja kraujotaka dėl įvykusio adenozino ir endotelinų prostaglandinų atsipalaidavimo vystosi arteriolių spazmas dėl to sutrinka pritekančių ir nutekančių arteriolių veikla. Tai sukelia meduliarinę hipoksiją, kuri skatina ūmaus inkstų nepakankamumo išsivystymą [15].
Dėl didelio osmoliariškumo kontrasto injekcijos metu jaučiamas skausmas, pažeidžiamas arterijos endotelis, vystosi vazodilatacija, todel mažėja arterinis kraujo spaudimas, del issiskyrusio histamino vystosi alerginės reakcijos.
Alerginių reakcijų yra trys sunkumo laipsniai.
Lengvos: pykinimas, vietinė dilgėlinė, nedidelis išbalimas, galūnės skausmas. Vidutinės: vėmimas, išplitusi dilgėlinė, dusulys, krūtinės ar pilvo skausmai.
Sunkios: gerklų edema, plaučių edema, ritmo sutrikimas, ūmus kraujotakos nepakankamumas, mirtis [15].
Slaugytojui yra labai svarbu stebėti pacientą angiografines procedūros metu, ir 24 val. po jos. Šiuo periodu yra didžiausia rizika išsivystyti komplikacijoms. Pacientams rekomenduojama per pirmas 24 val. po procedūros išgerti ne mažiau kaip 2 litrus skysčių, kad kontrastinė medžiaga greičiau pasišalintų iš organizmo.
1.1.8. Slaugytojų, dirbančių su pacientais kuriems atliekama IR procedūra, vaidmenys
Dauguma procedūrų atliekamos stacionare gulintiems ligoniams planine tvarka. Tik dešimtadaliui pacientų yra naudojama bendroji nejautra, o 90 proc. intervencijos atliekamos sąmoningiems ligoniams, naudojant premedikaciją ir vietinę nejautrą [32,35].
1997 m. JAV Ajovos universiteto ligoninėje, autoriai E. Lang ir K. Berbaum atliko tyrimą, kaip personalas dirbantis IR skyriuje naudodamas nemedikamentines skausmo mažinimo priemones gali sumažinti pacientams skausmą IR procedūros metu. Buvo gautos statistiškai patikimos išvados, kad tie ligoniai, kurie gavo informaciją ir buvo mokyti prieš IR tyrimą patyrė 1 balu (penkiabalėje vertinimo skalėje), mažesnį skausmą IR procedūros metu, nei tie kuriems papildoma informacija nebuvo suteikta [30]. 2004 m. Anglijos Pietų Mančesterio universiteto ligoninėje L. Davies, H. Laasch, L.Wilbraham ir A. Marriott įvertino pacientų mokymo efektyvumą prieš IR tyrimą. Gauti rezultatai parodė, kad slaugytojo apsilankymas ir mokymas prieš procedūrą turi įtakos paciento žinių poreikio patenkinime ir nerimo sumažinime prieš IR tyrimą [29].
Anglijos Karališkosios radiologijos kolegijos dekanas G. Markham išleido leidinį: „Guidelines for Nursing Care in Interventional Radiology“ (Faculty of Clinical Radiology2006m.), kuriame išsamiai aprašė slaugytojų, dirbančių su pacientais intervencinės radiologijos procedūros metu vaidmenis ir nurodė pacientų slaugos aspektus po intervencinės radiologijos tyrimo. Slaugytojų, dirbančių IR skyriuje pareigos yra labai panašios į slaugytojų diriančių operacinėje, bet
Nesterilus slaugytojas palaiko ryšį su paciento gydytoju, palatos slaugytoju ir artimaisiais, stebi pacientą procedūros metu, atlieka tarpininko vaidmenį tarp sterilios ir nesterilios aplinkos.
G. Markham siūlo, kad dirbantis IR skyriuje slaugytojas turi aplankyti pacientą prieš tyrimą. Apsilankymo tikslas - įvertinti paciento tinkamumą IR procedūrai, psichinę, fizinę būklę ir suteikti norimą informaciją pacientui ir jo artimiesiems apie numatomą tyrimą [31].
Slaugytojo vaidmuo prieš IR procedūrą.
Kadangi dauguma ligonių turi mažai informacijos apie numatomus tyrimus, slaugytojas turi įvertinti pacientų žinias ir nerimą prieš procedūrą. Papasakoti apie pojūčius procedūros metu ir atsakyti į iškilusius klausimus (žr.7.3. priedą). Gali palikti lankstinuką, kuriame galima rasti svarbios informacijos: kaip pasiruošti tyrimui, kokio režimo laikytis po tyrimo. Apsilankymo metu išsiakinti rizikos veiksnius:
netiesioginių antikoaguliantų (Warfarinum) vartojimas prieš procedūrą, jautrumas kontrastinėms medžiagoms,
jautrumas nuskausminantiems medikamentams,
padidintas ar blogai suregulioutas arterinis kraujospūdis, antiagregantų vartojimas,
cukrinis diabetas.
Įvertinus tai prieš procedūrą, galima sumažinti komplikacijų riziką ir išvengti nereikalingo stacionarizavimo [31].
Sterilaus slaugytojo vaidmuo IR procedūros metu.
Slaugytojas turi pasiruošti procedūrai iki to laiko kol pacientas atvyks į skyrių [16,31]. Patikrinti reikiamą aparatūrą, specialią įrangą, surinkti reikiamas vienkartines priemones
tyrimui [16].
Atvykus pacientui stebėti, kad jis būtų teisingai paguldytas ant operacinio stalo, nesuteikiant jam fizinių kančių, išsaugojant jo intymumą ir orumą.
Paruošti punktavimo vietą antiseptiniu tirpalu, užkloti pacientą steriliu užtiesalu [31] . Procedūros metu kvalifikuotai asistuoti gydytojui radiologui, laikantis aseptikos reikalavimų
[31].
Sterilus slaugytojas atsakingas už kateterių ir pravedėjų paruošimą, priežiūrą ir laikymą procedūros metu [31].
Sterilus slaugytojas atsakingas už darbo ekonomiškumą, paciento saugumą ir gerovę procedūros metu [16].
Baigus procedūrą patikrinti ir įsitikinti ar gerai sustabdytas kraujavimas iš punkcijos vietos [31].
Pašalinti sterilų užtiesalą nuo ligonio, jei yra paliktas introdiuseris ar kateteris, įsitikinti ar jis nepasislinko, neišsitraukė [31].
Punkcijos vietą patepti antiseptiniu tirpalu, užklijuoti sterilia skarute. Ant punkcijos vietos uždėti svorį, kuris fiksuojamas spaudžiamuoju diržu.
Pacientui atsakyti į jam rūpimus klausymus, priminti kokio rėžimo turi laikytis po tyrimo [31].
Padėti persikelti pacientui ant ratų po procedūros, nesuteikiant fizinių kančių, išsaugant jo intymumą ir orumą.
Perduoti pacientą palatos slaugytojai, suteikti jai informaciją, kad būtų užtikrintas slaugos tęstinumą po IR procedūros.
Nesterilaus slaugytojo vaidmuo IR procedūros metu.
Nesterilus slaugytojas dalyvauja procedūrų plano sudaryme ir aptarime su kitais IR komandos nariais [16].
Patikrina ar yra paruošta reikalinga aparatūra, bei priemonės IR procedūrai; deguonis, ligonio monitoriavimo aparatas, defibriliatorius, medikamentai [31].
Bendradarbiauja su kitų padalinių slaugytojais, iškviečia pacientą procedūrai [31].
Pasitinka pacientą IR skyriuje, patikrina asmenybę, sutikimą tyrimui, pasirašymo formą [31].
Prieš procedūrą slaugytojas stengiasi išspręsti paciento problemas, suteikia reikiamą informaciją, atsako į dominančius klausymus, taip patenkina paciento žinių poreikį, padeda pacientui nusiraminti ir pasijusti saugiam [31].
Padeda paguldyti pacientą ant operacinio stalo. [16,31].
Prijungia pacientui monitoriavimo aparatūrą ir stebi gyvybines funkcijas procedūros metu: AKS, ŠSD, kraujo įsotinimą deguonimi [31].
Stebi ir kontroliuoja paciento skausmą (leidžia analgetikus ar kitus medikamentus pagal gydytojo radiologo nurodymus), užtikrina kiek galima geresnę savijautą, suteikia pacientui emocinę, psichologinę pagalbą [31].
Suteikia informaciją palatos slaugytojai apie IR procedūros pabaigą [31]. Užpildo slaugos dokumentaciją, nurašo medikamentus [16,31].
Jei reikia, visi slaugytojai dirbantys intervencinės radiologijos skyriuje privalo suteikti pirmąją medicinos pagalbą (dirbtinį kvėpavimą, netiesioginį širdies masažą, deguonies kaukės prijungimą, įvesti intraveninį kateterį, stabdyti kraujavimą ir paruošti defibriliatorių) pacientams IR tyrimo metu [16,31].
Po IR procedūros turi būti užtikrinta paciento tęstinė slauga, kurią vykdo vienas palatos slaugytojas atsakingas už paciento priežiūrą jam esant ligoninėje po tyrimo.
Slaugytojo vaidmuo po IR procedūros.
Sugrįžus į palatą slaugytojas turi padėti persikelti pacientui ant lovos ir priminti kokio rėžimo jis tūri laikytis po IR procedūros, kokius simptomus pajutus skubiai kviesti slaugytoją (žr.7.3. priedą).
Pacientą stebėti iki 24 val. po IR tyrimo, nes šiuo periodu yra didesnė rizika išsivystyti komplikacijoms [31].
Užtikrinti paciento tuštinimąsi ir šlapinimąsi gulėjimo metu.
Patarti pacientui po tyrimo išgerti apie du litrus skysčių, kad kontrastinė medžiaga greičiau pasišalintų iš organizmo [44].
Stebėti paciento AKS, ŠSD odą, punkcijos vietą, sąmonę, kvėpavimo dažnį ir gylį [31]. Jei pacientas sekančią dieną išrašomas į namus, slaugytoja turi paaiškinti kokio rėžimo jam
laikytis po procedūros (žr.7.3. priedą).
Išnagrinėjus G. Markham ir kt. autorių rekomendacijas galima teigti, kad slaugytojas, kuris moko pacientą prieš intervencinės radiologijos procedūrą, sterilus ir nesterilus slaugytojas, kuris dirba su sąmoningais pacientais angiografinio tyrimo metu ir palatos slaugytojas, turi gerai išmanyti visas intervencinės radiologijos procedūras, kad galėtų atsakyti pacientui ir artimiesiems į visus su ja susijusius klausimus. Pagrindinis tikslas yra suteikti informaciją, mokyti ir nuraminti, didinti paciento pasitikėjimą, mažinanti skausmą, baimę ir nerimą bei užtikrinti saugumą procedūros metu ir po jos.
1.1.9. Slaugos kriterijai siekiant užtikrinti pacientų priežiūrą po intervencinės radiologijos procedūros
Denis J. su bendraautoriais, išnagrinėjo pagrindines problemas su kuriomis susiduria pacientai atlikus angiografinį tyrimą ar intervencinę radiologinę procedūrą 1999 – 2002 m.. Buvo stebėti 2 436 ambulatoriniai pacientai, kuriems tyrimas atliktas per 4 F dėklą ( introdiuserį), procedūros metu sunaudota ne daugiau kaip 3 ml/kg. kūno svorio kontrastinės medžiagos. Pacientai buvo stebimi skyriuje slaugos personalo, 2 val. po angiografinio diagnostinio tyrimo (aortografijos), 4 val. po galvos smegenų angiografijos ir 6 val.. po angioplastikos ar stento įdėjimo. Stabilios būklės pacientai, buvo mokyti ir tą pačią dieną išleisti į namus. Jiems paskambinta telefonu po 12 ir 24 val.. Išaiškėjus problemoms šiuo periodu, pacientas aplankytas namuose slaugos darbuotojų. Gauta informacija dokumentuojama. Tyrimo metu paaiškėjo, kad po angiografinių tyrimų ir intervencinių radiologinių procedūrų, komplikacijos išsivystė net 561 (23 proc.) pacientų [28].
Dažniausios problemos su kuriomis susiduria pacientai po šių tyrimų yra; pykinimas, vėmimas, galvos skausmas, skausmas punkcijos vietoje, kraujavimas ir kraujosruvos susidarymas punkcijos vietoje, bei alerginė reakcija kontrastinei medžiagai.
Pagrindinės komplikacijos yra skausmas, kraujavimas ir kraujosruvos susidarymas punkcijos vietoje. Po galvos smegenų angiografijos, skausmą punkcijos vietoje patiria 7,2 proc. pacientų, o kraujavimas ir kraujosruvos išsivysto 8,5 proc. pacientų. Po aortografinių tyrimų skausmą punkcijos vietoje patiria 5,5 proc. pacientų, o kraujavimas ir kraujosruvos išsivysto 8,3 proc. pacientų. Po gydomųjų intervencijų — angioplastikos ar stento įdėjimo, skausmą punkcijos vietoje patiria 9,8 proc. pacientų, o kraujavimas ir kraujosruvos išsivysto iki 16,4 proc. ligonių [28].
Huang DY su bendraautoriais aprašė išnagrinėtas kraujosruvų susidarymo komplikacijas, kurios priklauso nuo rizikos veiksnių, ligonio paruošimo IR procedūrai ir 24 val. slaugos po IR procedūros. Buvo ištirti 144 pacientai kuriems buvo atlikta diagnostinė angiografija ir nustatyta, kad ši komplikacija išsivystė 3/144 (2,1 proc.). Taip pat buvo ištirti 257 pacientai, kuriems buvo atliktas endovaskulinis gydymas ir kraujosruva susidarė tik 17/257 (6,6 proc.) pacientų [34].
1.1.10. Slaugytojo vaidmuo naudojant rankinio ir mechaninio spaudimo technikas hemostazei pasiekti po šlaunies arterijos punkcijos
Pašalinti dėklą iš šlaunies arterijos ir pasiekti šlaunies arterijos hemostazę po intervencinės radiologijos procedūros yra svarbus slaugytojo darbo aspektas.
Liew R. su bendraautoriais palygino komplikacijų paplitimą po vainikinių arterijų angiografijos dviejose grupėse. Pirmoje introdiuserį iš šlaunies arterijos pašalino slaugytoja ir taikė rankinio spaudimo metodą, o antroje pacientams hemostazė buvo pasiekta naudojant endovaskulinį arterijos uždarymo prietaisą. Rezultatai parodė, kad rankinio spaudimo grupėje, hematomos išsivystė 1,6 proc. pacientų, o grupėje, kur buvo naudotas endovaskulinis prietaisas, išsivystė tik 0,8 proc. nedidelių hematomų. Tiek vienoje, tiek kitoje grupėje hematomos susidarė tiems pacientams, kurie turėjo padidintą AKS. Dėl to galima teigti, kad apmokyta slaugytoja gali saugiai pašalinti dėklą iš šlaunies arterijos ir efektyviai taikyti rankinį spaudimo metodą hemostazei pasiekti [42].
Literatūros duomenimis metodai, kuriuos taiko gydytojai ir slaugytojai, hemostazei pasiekti turi įtakos komplikacijų išsivystymui, paciento patogumui, gulimo režimo laikui ir stacionarizavimo laikui.
McCabe PJ ir kt. autoriai aprašė ir įvertino 306 pacientų slaugą ir komplikacijų paplitimą po vainikinių arterijų angiografijos. Tyrimas parodė, kad šios komplikacijos išsivystė: 8,8 proc. hematoma, 4,5 proc. kraujavimas iš punkcijos vietos ir 1 proc. psiaudoaneurizmų susidarymas, (arterioveninių fistulių ir. trombozės atvejų) nebuvo. Autoriai padarė išvadą, kad reikia tobulinti pacientų slaugą, po vainikinių arterijų angiografijos, ir toliau nagrinėti priežastis dėl komplikacijų išsivystymo [40].
Sustabdyti kraujavimą iš punkcijos vietos ir pasiekti arterijos hemostazę, galima keliais būdais:
1. Spaudimo ranka metodas
Šį metodą gali taikyti gydytojai ir slaugytojai. Stipriai užspaudžiama arterija, 1-2 cm virš punkcijos vietos, vidutiniškai 15-20 min. laiko. Įsitikinus, kad kraujavimas sustojo, punkcijos vieta patepama antiseptiniu tirpalu, užklijuojamas sterilus tvarstis ir uždedamas spaudžiamas krūvis (maždaug 2 kg smėlio maišelis). Pacientas ant nugaros su krūviu turi išgulėti 4 - 6 val. Kad smėlio maišelis nenuslinktų ir būtų galima užtikrinti paciento patogumą gulimo režimo metu, rekomenduojama jį prifiksuoti diržu. Įvertinus rizikos veiksnius; dėklo (introdiuserio) dydį, paciento amžių, CD, padidintą AKS, antiagregantų vartojimą prieš procedūrą, antikoaguliantų naudojimą procedūros metu ir po jos rekomenduojama procedūros dieną nesikelti ir laikytis 16 val. gulimo lovos režimo.
2. Mechaninis slėgio metodas – FemoStop® IIplussistema.
FemoStop II® plus sistema susideda iš permatomo skaidraus spaudžiamojo kupolo, lanko, manžetės ir prifiksuojamojo diržo. Šį metodą gali taikyti gydytojai ir slaugytojai. Prietaisas dedamas ant punkcijos vietos laikantis antiseptikos reikalavimų, AKS kontrolėje. Jo negalima taikyti labai didelį antsvorį turintiems pacientams.
Slaugytojas fiksuoja spaudžiamąjį kupolą prie lanko sukamuoju judesiu pagal laikrodžio rodyklę.
Dėklas atitraukiamas 2/3 jo ilgio ir paliekamas šlaunies arterijoje.
Pritaikomas spaudžiamasis kupolas, 1-3 cm virš punkcijos vietos, ir fiksuojamas apjuosiančiu diržu (1 pav.).
1 pav. FemoStop® IIplussistemos spaudžiamojo kupolo fiksacijos vieta
Įsitikinus, kad nesusidarė odos raukšlė ir spaudžiamasis kupolas stovi reikiamoje vietoje, prijungiama manžetė.
Manžetės pagalba, spaudimas kupole pakeliamas iki 30 mmHg po to ištraukiamas dėklas (2 pav.).
2 pav. Introdiuserio pašalinimas uždėjus FemoStop® IIplussistemą
Po dėklo ištraukimo, spaudimas kupole pakeliamas iki 20 mmHg virš paciento sistolinio kraujo spaudimo ir laikomas 2-3 min..
Šiuo periodu yra vertinamas paciento skausmas, stebima galūnės spalva, punkcijos vieta dėl kraujavimo ar kraujosruvos susidarymo.
Po 2- 3 min., mažinamas spaudimas kupole iki 80-100 mmHg, ir laikoma apie 15 min..
Po to mažinamas spaudimas kupole po 20 mmHg kas 2 min., kol pasiekiamas 30 mmHg slėgis.
Įvertinus rizikos veiksnius, pacientui, paskiriamas gulimas režimas, vidutiniškai 3 val. su FemoStop® IIplus sistema 30 mm/Hg, ir 4 val. gulimo režimo nuėmus prietaisą.
Uždėjus FemoStop® II plus prietaisą, turi būti užtikrinta paciento tęstinė slauga skyriuje. Pacientas stebimas, kas 15 min. pirmą valandą po FemoStop® IIplus uždėjimo. Kas 30 min. sekančias dvi valandas. Po 3 val. prietaisas nuimamas, vertinama, paciento punkcijos vieta, dėl kraujavimo ar kraujosruvos susidarymo, skausmas, galūnės spalva, šiluma.
Po FemoStop® II plus prietaiso pašalinimo uždedamas sterilus tvarstis, pacientas stebimas 1val. kas 15 min., 2 val. kas 30 min., 4 val. kas 1val.. Vertinama, punkcijos vieta dėl kraujavimo, kraujosruvos susidarymo, pulsacija kirkšnies srityje, galūnės spalva, šiluma, skausmas.
Walker SB ir kiti autoriai aprašė ir palygino rankinio spaudimo techniką su FemoStop II® plus prietaiso spaudimo technika, hemostazei pasiekti šlaunies arterijoje, pašalinus dėklą pacientams po vainikinių arterijų trombozės angioplastikos stentavimo. Kitą dieną, buvo vertinama punkcijos vieta dėl kraujavimo, kraujosruvos, psiaudoaniaurizmos susidarymo dvejose grupėse.
Rezultatai parodė, kad kraujosruvos susidarymui, tiek vienoje, tiek kitoje grupėje, turi įtakos taikytas gydymo metodas. Hemostazė greičiau buvo pasiekta rankinio spaudimo grupėje, bet metodai geri ir efektyvūs siekiant, kad neišsivystytų kraujosruvos, pseudoaneurizmos po vainikinių arterijų angioplastikos stentavimo [37].
Jaspers L. su bendraautoriais nustatė ir įrodė, kad FemoStop sistemą galima saugiai naudoti po vainikinių arterijų angioplastikos, iš karto pašalinus dėklą iš šlaunies arterijos. Buvo ištirti 339 pacientai, kuriems nebuvo taikytas rankinis spaudimas, o buvo panaudotas FemoSrop II® plus prietaisas. Vertinamas paciento patogumas su FemoStop sistema, gulimo režimo metu, laikas hemostazei pasiekti, komplikacijos. Rezultatai parodė, kad 85 proc. pacientų, kuriems buvo panaudotas FemoStop prietaisas, gulimo režimo metu, nepatyrė jokio skausmo ir nepatogumo. 2 proc. kentė nestiprų skausmą ir nepatogumą, 3 proc. vidutinio stiprumo skausmą ir nepatogumą o 10 proc. iškentė stiprų skausmą ir nepatogumą. Komplikacijos buvo: 36 proc. ekchimozė (dėminė kraujosruva — kraujo išsiliejimas odoje), 10 proc. hematoma < 6cm, 5 proc. hematoma ≥ 6 cm. Autorių duomenimis rankinio spaudimo rezultatai: 9 proc. hematomos, 1 proc. pseudoaniaurizmos, 0,6 proc. nukraujavimai, 0,3 proc. chirurginio įsikišimo reikalingumas. Paciento gulimo režimo laikas, pilnai hemostazei pasiekti, buvo sutrumpintas 10 val., nuo16 iki 6 val. Išvada: FemoStop II® plus prietaiso naudojimas, mažina darbo krūvį viduriniajam medicinos personalui, didina pacientams patogumą gulimo režimo metu, sutrumpinamas laikas hemostazei pasiekti, komplikacijos yra mažesnės negu naudojant rankinio spaudimo metodą [38].
Stiebellehner L. ir kt. autoriai palygino komplikacijų išsivystymą po vainikinių arterijų angioplastikos. Per keturis mėnesius buvo ištirti 239 pacientai. 111 pacientų, hemostazei pasiekti, buvo taikytas mechaninis FemoStop prietaisas, o 128 pacientams rankinis spaudimo metodas. Rezultatai buvo tikrinami kitą dieną, po procedūros auskultuojant ir palpuojant šlaunies arteriją. Įtarus komplikaciją, pacientai buvo siunčiami ultragarsiniam tyrimui. Rankinio spaudimo grupėje tokių pacientų buvo 21 (16,4 proc.) o FemoStop grupėje 14 (12,6 proc.). Rezultatai parodė, kad komplikacijos buvo išsivystę 13 pacientų (10,1 proc.) rankinio spaudimo grupėje ir 5 pacientams ( 4,5 proc.) FemoStop sistemos naudojimo grupėje. Autorių išvada, kad mechanins spaudimo prietaisas FemoStop gali būti naudojamas po angiografinių procedūrų o komplikacijų išsivystymas yra mažesnis negu naudojant rankinio spaudimo metodą [39].
1.1.11. Lovos režimo trukmė po IR procedūros
Iki šiol nėra tiksliai apibrėžta gulimo režimo trukmė po IR procedūros. Režimas paskiriamas individualiai, įvertinus rizikos veiksnius. Rekomenduojamas 16 val. gulimas lovos režimas panaudojus rankinį spaudimo metodą hemostazei pasiekti. Šiuo periodu, galimos problemos yra nugaros skausmas, šlapinimosi nepatogumas, punkcijos vietos skausmas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. Yra daromi tyrimai, ieškoma naujų metodų, siekiant pagerinti komforto lygį šiuo periodu.
Altiok M. su bendraautoriais įvertino šlaunies arterijos komplikacijas ir pacientų slaugą po vainikinių širdies arterijų angiografijos. Autoriai nustatė kad:
Pacientas, gulimo režimo metu, gali pasikelti ne daugiau kaip 15 – 30 laipsnių kampu ir tai neturi įtakos komplikacijų padidėjimui šlaunies arterijoje.
Po angiografijos pacientams nefropatiojos prevencijai, turi būti lašinami skysčiai arba jie vartojami per burną [44].
Butterfield JS ir kt. autoriai įvertino pacientų gulimą režimą po periferinės inkstų arterijos angioplastikos, kuriems procedūros metu buvo panaudotas 6 F dėklas. Pacientai, po procedūros, turėjo 2 val. gulėti ramiai ant nugaros, po to 2 val. lengvai judėti lovoje. Po 4 val. lovos režimo, pacientas, turėjo pradėti vaikščioti. Kitą rytą buvo įvertintas paciento patogumas gulimo režimo metu, kraujavimas iš punkcijos vietos ir hematomų susidarymas. Tirti 198 pacientai. Gulimas režimas buvo pratęstas:11 pacientų dėl kraujavimo iš punkcijos vietos, 1 pacientui dėl galūnės išemijos, 2 pacientams dėl aukšto AKS. Kitą rytą punkcijos vieta buvo įvertinta 144 pacientams. 37 pacientams (2,6 proc.) hematoma buvo mažesnė nei 2,5 cm., 7 pacientams (4.9 proc.) nuo 2,5 iki 7,5cm., ir 4 pacientams (2,8 proc.) didesnė nei 7,5 cm. Dauguma respondentų gulimą režimą po IR tyrimo įvardino kaip vidutinį nepatogumą. Autoriai padarė išvadą, kad 4 val. gulimo režimo po periferinės inkstų arterijos stentavimo pakanka 90 proc. pacientų, o 10 proc. pacientų reikalingas ilgesinis lovos režimas [43].
Išnagrinėjus literatūrą galima teigti:
Pagrindinės komplikacijos po angiografinių tyrimų ar gydomųjų procedūrų yra kraujavimas ar kraujosruvos susidarymas punkcijos vietoje. Reikia ieškoti priemonių siekiant sumažinti šias komplikacijas.
Rankinis ir mechaninis metodai hemostazei pasiekti šlaunies arterijoje yra efektyvūs ir saugūs. Apmokytas slaugytojas gali saugiai naudoti juos abu.
Naudojant mechaninį slėgio metodą galima sumažinti komplikacijų dažnį po intervencinių radiologinių procedūrų.
Naudojant šį metodą greičiau pasiekiama pilna šlaunies arterijos hemostazė, sumažinamas gulimo režimo laikas ir pagerinamas paciento komforto lygis jo metu, bei atsiranda galimybė sutrumpinti paciento stacionarizavimo laiką.
1.2. Stresas – žmogaus savijautą įtakojantys veiksnys
1.2.1. Stresas ir jo įveika
Dauguma ligonių ir jų artimųjų bijo bet kokios nežinomos intervencijos į organizmą [26]. Intervencinė radiologinė procedūra sąlygoja neigiamas emocijas. Tai pacientams sukelia baimę ir nerimą, jaudulį, dirglumą, vidinę įtampą. To pasekmėje išsivysto AKS ir ŠSD pokyčiai, rizika išsivystyti komplikacijoms po tyrimo [17, 21].
Paprastai stresas siejamas su nemalonia, įtampą ir nerimą keliančia būsena, vadinamuoju distresu. Tačiau vienas žymiausių streso tyrinėtojų Hansas Sely‘as teigia, kad stresas nėra šiaip nervinė įtampa ir neteisinga jį tapatinti su nerviniu persitempimu arba stipriu emociniu sujaudinimu. H. Selye‘o manymu, visiškai normalus ir kartais net būtinas stresas distresu tampa tik tuomet, kai įgauna neigiamą atspalvį, kai aplinkos keliami reikalavimai arba grėsmė organizmui yra per dideli arba kai gebėjimas prie jų prisitaikyti ar įveikti grėsmę yra per menkas [5].
Psichologai R. Lazarusas ir S. Folkmanas 9-ąjame dešimtmetyje pasiūlė platesnį streso modelį, ypač atkreipiantį dėmesį į žmogaus kognityvinių (pažintinių), procesų svarbą. Stresą šie psichologai apibūdina kaip ypatingą žmogaus ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei [20].
Remiantis šių bei kitų žinomų psichologų, daugiausia tyrinėjusių stresą bei jo įveikimą, darbais, stresas yra apibrėžiamas, kaip būsena, kuri atsiranda tuomet, kai:
žmogus susiduria su įvykiais, kurie suvokiami kaip gresiantys jo fizinei arba psichologinei gerovei; taigi pirminis įvertinimas: grėsmė;
arba bėgimui“. H. Selye‘o (1985) aprašė Bendrąjį Adaptacijos Sindromą kaip reakciją į chroniškus stresorius.
I lygis: aliarmas — kai reaguodamas į pavojų, organizmas mobilizuoja resursus. Kai suvokiamas pavojus, pagumburis signalizuoja simpatinei nervų sistemai ir hipofiziui. Simpatinė nervų sistema stimuliuoja antinksčius. Antinksčiai išskiria hormonus korkosteroidus, kurie pagreitina medžiagų apykaitą (taip padidindami galimos naudoti energijos kiekį) ir sumažina uždegiminę reakciją (t.y. apriboja imuninės sistemos funkcionalumą). Hipofizis išskiria adrenokortikotropinį hormoną, kuris irgi stimuliuoja antinksčius. Tada antinksčiai išskiria adrenaliną ir noradrenaliną, kurie pailgina „kovoti ar bėgti“ reakciją [11].
II lygis: priešinimasis — aliarmo lygyje fiziologinės reakcijos suteikia pakankamai energijos įveikti pavojų. Pavojui nuslūgstant, vyksta organizmo „priešinimasis“, užsitęsusi sužadinimo būsena. Jei pavojus trumpas, paprastai pakanka resursų jį įveikti. Tačiau ilgai užsitęsusi sužadinimo būsena yra kenksminga. Aukšti streso hormonų lygiai gali pažeisti organizmo pusiausvyrą ir vidinius organus. Taip organizmas tampa pažeidžiamas [11].
Kai pacientai tiksliai žino, ko tikėtis tam tikromis aplinkybėmis, bejėgiškumo ir nemalonumo jausmas (ir drauge stresas) tomis aplinkybėmis mažėja. Labai svarbu mažinti paciento netikrumo jausmą, informuoti apie jo laukiančias reakcijas bei suteikti jam galimybę nors iš dalies valdyti savo situaciją [6].
1.2.2. Nerimo samprata
Vienas iš keturių nerimo sutrikimų yra generalizuotas nerimas, kai žmogus nuolat įsitempęs, kamuojamas blogos nuojautos, jam būdinga sužadinta autonominės nervų sistemos būklė. Tokie pacientai yra įsitempę ir nervingi, vis masto, kas gali atsitikti bloga, juos vargina raumenų įtempimas, susijaudinimas ir nemiga. Įtampą ir blogą nuotaiką galima pastebėti iš surauktų antakių, virpančių akių vokų, drebulio, prakaitavimo ir nenustygimo vietoje [25].
Nerimas paprastai kyla dėl vidinių žmogaus konfliktų. Dažnai nerimo apskritai neįmanoma suvokti. Žmogus paprasčiausiai nežino, kodėl jį kankina nerimas. Jis sako: „neramu ir tiek!“. Tai iš pasąmonės gelmių kylantis nerimas. Jį paprastai išgyvena savojo vidinio konflikto nepajėgiantis suvokti žmogus. Tokį nerimą galima apibūdinti, kaip savotišką nerimastingą laukimą.
Kuo nerimas skiriasi nuo baimės? Ar šios sąvokos nėra tapačios? Ne, nėra. Nerimas – tai labiau neapibrėžtas grėsmės jausmas, nuo baimės besiskirianti pavojaus neapibrėžtumu. Nerimo priežastys dažniausiai slypi vidiniame žmogaus konflikte [20].
Kiekvienas žmogus gyvenime patiria daugiau ar mažiau nerimo. Tačiau kartais nerimas išsprūsta iš žmogaus kontrolės ir pradeda gyventi savo gyvenimą, kuris neišvengiamai trukdo nerimo šeimininkui gyventi savąjį. Apibendrinto (generalizuoto) nerimo sutrikimo atveju žmogus pastoviai ir nerealiai nerimauja, kad gali atsitikti kažkokie įvykiai. Tačiau nerimas pasireiškia ne tik mąstant apie tuos galimus įvykius, bet tampa pastovia žmogaus būsena. Žmogus būna pastoviai įsitempęs, greitai pavargsta, trūksta oro, prastai virškina, nuolat susierzinęs, sunkai susikaupia, prastai miega ir pan. [13].
Nerimas yra normali žmogaus, atsidūrusio sudėtingose situacijose būsena. Nerimas atsiranda ir vystosi palaipsniui. Nuolat jaučiamas nekontroliuojamas susirūpinimas, kankina stipri pavojaus nuojauta, nesugebama atsipalaiduoti. Tai išvargina ne tik nerimą kenčiantį žmogų, bet ir aplinkinius [10].
Nerimo apimtas žmogus nenustygsta vietoje, dažniausiai pablogėja jo nuotaika, sutrinka miegas, dingsta apetitas, kankina įkyrios mintys ir būgštavimai. Dėl nerimo žmogus būna įkyrus, daug kartų klausinėja ar teigia tą patį. Nerimas slopina kritinį ir loginį mąstymą [1].
1.2.3. Nerimas ir kūno simptomai
Visos nerimo formos gali pasireikšti ne tik nemalonia, įtempta psichologine būkle, bet ir somatiniais, t.y. vidaus organų funkcijos sutrikimo simptomais. Dažniausiai į grėsmingą situaciją reaguojama perdėtu streso hormono adrenalino išsiskyrimu, dėl to nerimas paprastai susijęs su simpatinės (skatinančios aktyvumą) vegetacinės nervų sistemos aktyvacija. Dėl simpatinio sujaudinimo padažnėja širdies plakimas, kvėpavimas (gali būti jaučiamas dusulys, oro trūkumas, gerklės spazmas,) padidėja kraujospūdis (gali jaustis galvos svaigimas, skausmas, spengimas ausyse, neaiškus regėjimas), prakaitavimas ir raumenų įtampa (raumenų skausmai, drebulys ar net padidėti kūno temperatūra), slopinama virškinamojo trakto veikla (pasireiškia pykinimas skrandžio ir žarnyno spazmai, net krenta svoris) [1, 7, 13 ].
Sergantiems somatine liga nerimas būna kur kas dažnesnis nei fiziškai sveikiems žmonėms. Hospitalizuotų pacientų nerimas gal pasiekti net panikos lygį. Tuomet jį lydi hiperventiliacija, tremoras, krečia šaltis, būna šaltos ir prakaituotos rankos, pacientai skundžiasi dėl
1.2.4. Baimės įtaka žmogaus sveikatai
Baimė – natūrali žmogaus reakcija į tai, kas nauja, nežinoma, grėsminga. Baimė nėra silpnumo požymis (kai kam atrodo, kad bailus, vadinasi, silpnas). Vis dėl to, koks gi žmogus yra silpnas? Ogi tas, kuris bijo savo baimės, kuris bijo tą baimę parodyti. Juk ir drąsa – tai ne baimės neturėjimas, o greičiau tam tikras sugebėjimas (nepaisant baimės!) išlikti (ir atlikti deramus veiksmus!) tam tikroje nemalonioje, ar net siaubingoje situacijoje. Drąsus žmogus yra tas, kuris bijo ir stengiasi įveikti savo baimę. Baimės šaltinis paprastai yra išoriniame pasaulyje [26].
Įkyriosios būsenos, liguistos psichikos būsenos – žmogų kamuoja įkyrios mintys, abejonės, vaizdiniai, prisiminimai, baimės, potraukiai, kurių jis negali atsikratyti, nors ir supranta, kad jie nepagrįsti ir beprasmiški. Kuo labiau ligonis stengiasi šių būsenų atsikratyti, tuo labiau jos trukdo jam ilsėtis, susikaupti [26].
Baimė tai emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusiose su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis baimės skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis. Baimės išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono (baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas). Baimė perspėja subjektą apie gręsiantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti. Kai baimė išauga iki afekto (paniška baimė, siaubas), ji gali nulemti elgesio stereotipus (sprukimas, apstulbimas, apsauginė agresija) [26].
1.2.5. Baimės ir nerimo priežastys prieš intervencinės radiologijos procedūrą
Išnagrinėjus B. Raitelaitytės magistrinį ir L. Nagelienės bakalaurinį darbą pastebėta, kad: intervencinė radiologinė procedūra sąlygoja neigiamas emocijas. Tai pacientams sukelia baimę ir nerimą, jaudulį dirglumą, vidinę įtampą. Ligoniai jaudinasi ir nerimauja dėl šių priežasčių:
Dažnai nerimas susiję su tuo, kad bus atliekama rimta intervencinė procedūra. Kiekvienas individas patiria baimę dėl grėsmės į biologinį vientisumą. Įvairios intervencinės procedūros yra grėsmė paciento biologinei sistemai, kas ir sukelia pacientų nerimą ir baimę.
Baimė ir nerimas atsiranda dėl nepakankamos ar nesuprantamos informacijos, žinių trūkumo. Jaudulys atsiranda prieš procedūrą dėl pastovaus galvojimo, kad gali būti pakitimų
kraujagyslėse ir koks bus reikalingas tolimesnis gydymas. Pacientai labiausiai bijo, kad tik nereikėtų atlikti sudėtingos operacijos.
Nepažįstamos aplinkos, skausmo procedūros metu baimė.
Laikotarpis, kai pacientas laukia suplanuotos procedūros, sukelia nerimą [17, 21].
Išanalizavus nerimą – baimę reikėtų konstatuoti, kad tai yra žmogaus emocinės būsenos, kylančios dėl gręsiančio pavojaus individo gerovei, sveikatai ar gyvybei. Šios emocinės būsenos sutrikdo ne tik įprastinę psichologinę pusiausvyrą, bet atsiranda ir ankščiau minėti fiziologiniai pokyčiai, kurie didina komplikacijų riziką.
Pacientų žinios apie ligą dažnai laikomos nereikšmingomis, neįvertinama, kad pacientų informavimas laiku, švietimas bei mokymas gali maksimaliai pagerinti paciento situaciją [33].
1.3.
Sveikatos mokymo tikslai ir siekiniai
Visi į ligoninę paguldyti pacientai vieną ar kelis kartus turi išgyventi tyrimus, gydymą ar kitus nemalonius veiksnius. Situacijos dažnai yra naujos ir pacientams nepažįstamos, todėl jos lengvai gali sukelti nesaugumo jausmą. Taigi pacientams reikia žinoti, kas jiems bus atliekama. Netikrumo jausmas dažniausiai atsiranda dėl žinių apie savo būklę ar jos valdymą stokos. Netikrumas sukelia baimę. Kai susirūpinimas kyla dėl nepakankamos ar nesuprantamos informacijos galima sakyti, kad tai yra tik nereikalingas rūpesčių užkrovimas pacientui [33].
Pažangiose pasaulio valstybėse pacientų švietimui ir mokymui kasdien skiriama vis daugiau dėmesio nes manoma, kad dauguma pacientų gauna mažai informacijos apie savo ligą, o dažnas iš jų drovisi tiesiogiai teirautis apie jiems rūpimus klausimus gydytojo ar slaugytojos. Būdamas pacientu, žmogus gali jaustis sutrikęs ir susirūpinęs, taip pat gali jausti, kad nekontroliuoja to kas vyksta. Dažnai pacientai nesupranta jiems pateikiamos informacijos. O medicinos darbuotojai, norintys pranešti žinią, ne visada tam pasiruošia ir dažnai nežino ką nori pasakyti. Neįvertinamas mokymo tikslas, paciento imlumas informacijai, paciento informavimo, švietimo ir mokymo poreikiai bei konkrečiam pacientui tinkami mokymo metodai. [33].
Pacientų mokymas turi būti realizuojamas per slaugos grandį. Nors ilgą laiką slaugytoja buvo tik gydytojų nurodimų vykdytoja, tačiau vykstantys dinamiški pokyčiai visose gyvenimo srityse, lydimi sveikatos priežiūros sistemos reformos, išryškina slaugytojų veiklos pokyčius. Šiuo metu tradicinės slaugytojų veiklos nepakanka patenkinti sparčiai kintančius žmogaus poreikius sveikatos priežiūrai. Šiandien slaugytoja turi ne tik vykdyti gydytojo
Mokymas ir informavimas - tai vieni iš svarbiausių slaugytojos užduočių. Visa tai kas vyksta sveikatos priežiūros įstaigose personalui yra savaime suprantami dalykai, tačiau pacientams tai gali atrodyti gluminančiai ir keistai, keliantys jiems nerimą. Slaugytoja turi išsiaiškinti, kokios informacijos pacientui reikia, užtikrinti, kad ta informacija būtų suteikta, ir pasirūpinti, kad pacientui atrodytų tinkama ir svarbi. Slaugytoja suteikdama informacijos gali padėti pacientui išgyventi tyrimus, įveikti stresą.
Informacija turi prisidėti prie to, kad pacientui jo situacija kiek įmanoma būtų nuspėjama. Jei pacientas, pavyzdžiui, turi eiti į tyrimą, slaugytoja privalo įsitikinti, kad jis žino, koks tai tyrimas, kodėl jį reikia atlikti, kaip jis turi elgtis prieš tyrimą, jo metu ir po jo, bei kada tai vyks. Informaciją reikia suteikti iš anksto ir taip, kad pacientas turėtų galimybę susivokti. Tai reiškia, kad pacientą būtina informuoti normalia, suprantama kalba, praleidžiant medicininius terminus bei ligoninės žargoną.
Taigi mokymas slaugoje yra būtinas, tai pagrindas tiek slaugytojai, tiek pacientui. Be informacijos suteikimo neįmanoma pradėti vykdyti jokių slaugos veiksmų.
Pacientų sveikatos mokymas – tai veikla, kurią sudaro nurodymas, patarimas, paaiškinimas ir pagalba, padedanti pacientui apsispręsti.
Sveikatos mokymą sudaro trejopi tikslai: suteikiama informacija (pažinimo), formuojamos nuomonės bei požiūriai (emociniai-jutimo) ir ugdomi įgūdžiai (įpročių).
Pažinimo tikslas – suteikti informacijos, jį įtikinti ir įsitikinti, kad pacientas teisingai
suprato jūsų pateiktą informaciją. Ar jis įsisąmonino, kaip turėtų elgtis.
Emociniai tikslai pasireiškia paciento požiūrių, įsitikinimų, vertybių ar nuomonių
išsiaiškinimu, jų formavimu ir keitimu.
Įpročių tikslai glaudžiai susiję su ligonio įpročiais ir veiksmais, pavyzdžiui,
mokydami pacientą siekiame, kad jis išmoktų juos panaudoti ateityje [8].
Mokymo tikslai, kurių siekia mokytojas, gali būti labai įvairūs, todėl, norėdami juos aptarti išsamiau, išskirsime detaliau į skirtingas kategorijas.
Sveikatos mokymo siekiniai:
Pažinimo siekinys – suteikia specifinės informacijos apie sveikatą, kurią galbūt
žmogus jau žino, bet sunkiai supranta (pvz.; supažindinti pacientą kas yra angiografinis tyrimas ( žr.7.3. priedą) [27].
Savęs supratimo siekinys. Padėti žmonėms suvokti, kas jiems iš tikrųjų yra. Šioje
kategorijoje yra visi jutimo tikslai, susiję su jutimų tyrimu bei asmeniniais žmonių jausmais sveikatos klausimais [27] (pvz.; kas yra aterosklerozė ir kaip ji kenkia paciento sveikatai, kodėl pacientui reikalingas angiografinis tyrimas.
Požiūrio siekinys – šioje grupėje yra jutimo tikslai, kuriais siekiama pakeisti tai, ką
žmonės jaučia ir kuo tiki [27]. (pvz.; kas paciento laukia angiografijos kabinete ir kaip vyksta angiografinis ištyrimas.
Sprendimo siekiniai – tai pažinimo ir jutimo tikslai, kuriais siekiama nuspręsti, kaip
išsaugoti ir gerinti sveikatą ateityje [27] (pvz.; kaip pacientui pasiruošti angiografiniam ištyrimui, kokia angiografinio tyrimo rizika, kaip elgtis po angiografinio tyrimo.
Įpročio siekinys – formavimas įgūdžių, kurie susiję su realia veikla, turinčia įtakos
žmonių sveikatai [27] (pvz.; kaip tinkamai prižiūrėti kojas po perkutalinės transliuminalinės kraujagyslių angioplastikos, kaip gerinti kojų arterijų kraujotaką po perkutalinės transliuminalinės kraujagyslių angioplastikos (žr. 7.3 priedą).
Mokymo koncepcija yra plati sąvoka ir skirtingi žmonės gali ją skirtingai interpretuoti. Tačiau svarbu, kad visi slaugytojai suprastų sveikatos mokymo reikšmę, veiklos sritis bei ribas ir susidarytų savo nuomonę, kas tai yra sveikatos mokymas jų praktikoje. Sveikatos mokymas apima ne tik fizinę, bet ir protinę bei emocinę žmogaus būklę [23].
1.3.1. Sveikatos mokymo metodika
Sveikatos mokymo metu yra labai svarbi pokalbio aplinka. Kad slaugytojas ir pacientas galėtų susitelkti ties pokalbio turiniu reikia, kad pokalbio niekas neblaškytų.
Pirmiausia pokalbis turėtų vykti patalpoje, kur slaugytojas ir pacientas galėtų pasilikti vieni, kad jų netrukdytų pirmyn atgal vaikštinėjantys žmonės. Pats kambarys turi būti šviesus ir jaukus, neperkrautas nereikalinga aparatūra, nes tai atitraukia paciento dėmesį ir blaško pokalbį. Turi būti pakankamai vietos ir rašymo priemonių, kad ir pacientas, ir slaugytojas pokalbio metu galėtų užsirašinėti.
Pats pokalbis gali vykti skirtingai, priklausomai nuo jo tikslo. Tikslas gali būti informuoti, mokyti ar konsultuoti. Tačiau būtų gerai jį padalyti į įžangą, dalykinę dalį ir pabaigą.
Konsultuojamojo pokalbio įžangos (dar vadinamos supažindinimo fazės) tikslas – užmegzti slaugytojo ir paciento ryšį pagrįstą pasitikėjimu ir saugumu, o tai svarbu norint, kad pacientas būtų atviras naujoms žinioms. Įžangos metu išaiškinamos pokalbio prielaidos, be to,
Mokomajam pokalbiui reikalingas pasirengimas. Slaugytojas turi susirinkti apie pacientą informaciją, jei pageidaujama sužinoti, ar yra galimybė į pokalbį pasikviesti gimines, kad jie galėtų papildyti pokalbį, palaikytų pacientą morališkai [31].
Norėdamas atskleisti, kokie paciento poreikiai esamoje situacijoje, slaugytojas turi įsisąmoninti, kad susiduria ne su tam tikra pacientų, sergančių viena ar kita liga, kategorija, bet su asmenybe, turinčia asmeninę patirtį kurios negalima sumenkinti iki kokio vieno tipinio atvejo [23]
Dauguma pacientų būna atsidūrę situacijoje, kurios jie nesirinko ir kurioje nenori būti. Liga arba nusilpimas visada yra sunkumas. Dažnai pacientas nepasitiki savimi, jaučiasi silpnas, galbūt net sutrikęs. Kai kurie jaučia gėdą dėl to, kad serga ar yra bejėgiai [23].
Geras pokalbis nebūtinai turi būti ilgas, bet turimą laiką reikia išnaudoti tinkamai. Prasidėjus pokalbiui, slaugytojas turi atkreipti dėmesį į tai, kad iš anksto reikės imtis iniciatyvos užbaigti pokalbį. Tai galima padaryti atrenkant svarbiausius pokalbio momentus ir trumpai apibendrinant. Tada slaugytojas bus tikras, kad liks laiko susumuoti ir išsiaiškinti, ar pokalbyje buvo paminėti visi pagal situaciją reikšmingi aspektai, bei patikslinti galimus nesusipratimus. Tokiu būdu pokalbį per paskirtą laiką galima tinkamai užbaigti [23].
Apibendrinimas nėra tik pabaiga, bet pokalbio proceso dalis. Jo tikslas – patikinti pacientą, kad jo klausėsi ir jį suprato. Lygiai taip pat pacientas turi progą įvardinti ką suprato ir sužinojo. Svarbu tai, kad pacientas gautų galimybę kalbėti pats, o ne slaugytojo lūpomis, nes tai padeda permąstyti svarbias pokalbio vietas ir suteikia progą slaugytojui patikslinti nesusipratimus arba papildyti galimas spragas, jei tai būtina. Taip sukuriamas pagrindas dirbti toliau. Be to, atsakomybė už situaciją lieka pacientui [23].
Mokomųjų pokalbių neįmanoma įsprausti į jokią schemą. Jie skirtingi, nes jų išeities taškas priklauso nuo jų tikslo. Vis dėlto juos derėtų skirstyti į tris pagrindinius tipus, kurių kiekvienas susijęs su tam tikru kontekstu. Informacinis pokalbis yra toks, kurio tikslas – suteikti pacientui naujų žinių ir taip ugdyti supratimą. Lavinamojo pokalbio tikslas – kad pacientas įgytų naujų įgūdžių ir padidintų savo veiklumą. Apmąstymų pokalbis – egzistencinis ir nukreiptas į apmąstymus, tyrinėjimus ir padedantis sukurti sąlygas pacientui patirti prasmės jausmą, nepaisant pasikeitusios situacijos [23].
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tiriamųjų kontingentas
Buvo atliktas tyrimas KMUK Radiologijos klinikos Intervencinės radiologijos skyriuje. Gautas leidimas Nr. BC– KS(M)-152 iš KMU Bioetikos centro (žr.7.1. priedą) ir pasirašyta sutartis su KMUK administracija dėl tyrimo atlikimo. Dalyvavo respondentai kuriems paskirtas angiografinis tyrimas ar endovaskulinė procedūra.
Tyrime dalyvavo 100 pacientų. Buvo sudarytos dvi grupės po 50 pacientų .
Pacientų dalyvavusių tyrime atrankos kriterijai.
Pacientai buvo registruoti IR registracijos knygoje planiniam ištyrimui ar gydomajai procedūrai; cerebrinei angiografijai, aortografijai, angioplastika stentavimui ir emboliacijai. Pacientų amžius ≥18 metų.
Pacientai angiografiniam ištyrimui ar gydomajai procedūrai turėjo būti siunčiami iš KMUK Galvos smegenų chirurgijos, Neurologijos, Kraujagyslių chirurgijos, Nefrologijos skyrių. IR procedūra turėjo būti atliekama nuo 9 -20 val.
IR procedūra turėjo būti atliekama vietinėje nejautroje.
IR procedūra turėjo būti atliekama per šlaunies arteriją, naudojant standartinį 6F dėklą (introdiuserį).
Pacientų dalyvavusių tyrime apibūdinimas.
Mokėjo skaityti, rašyti ir suprato lietuvių kalbą.
Žinojo apie atliekamą tyrimą, pasirašė sutikimą ir sutiko jame dalyvauti.
