LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTĖS KATEDRA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTĖS KATEDRA

Gražvydas Jotauta

SKIRTINGŲ VEISLIŲ PIRMAVERŠIŲ KARVIŲ MELŽIMOSI

RODIKLIŲ ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. dr. Saulius Tušas

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Skirtingų veislių pirmaveršių karvių

melžimosi rodiklių analizė“.

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

Gražvydas Jotauta

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ

LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Gražvydas Jotauta

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Saulius Tušas

(data) (Darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (Katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

Turinys

1.1. Pieninių galvijų veislės ... 10

1.1.1. Lietuvos juodmargiai... 10

1.1.2. Holšteinai ... 11

1.1.3. Lietuvos žalieji ... 12

1.2. Veislės įtaka pieningumui ... 13

1.3. Negenetinių veiksnių įtaka pieningumui ... 14

1.3.1. Tešmens paruošimas melžimui ... 14

1.3.2. Melžimo operacijos ir ryšys su produktyvumu ... 15

1.3.3. Mechanizuotas melžimas ... 16 1.3.4. Melžimo dažnumas ... 17 1.3.5. Amžius ir laktacija ... 18 1.3.6. Šėrimas ... 19 1.3.7. Laikymas ... 20 1.3.8. Sveikatos būklė ... 20 1.4. Melžimosi rodikliai ... 22 1.4.1. Melžimo greitis ... 22

1.4.2. Pieno tekėjimo srovė ... 23

1.4.3. Didžiausias pieno srautas ... 25

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 26

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 37

IŠVADOS ... 38

4

SANTRAUKA

Autorius: Gražvydas Jotauta

Darbo pavadinimas: Skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi rodiklių analizė. Raktiniai žodžiai: Karvė, pienas, pirmaveršė karvė, melžimo rodiklių analizė.

Darbo vadovas: Doc. dr. Saulius Tušas

Darbo apimtis: 43 puslapiai, 6 lentelės, 9 paveikslai, 71 literatūros šaltinis.

Darbo tikslas: Išanalizuoti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi rodiklius ir nustatyti jų įtaką produktyvumui.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi rodiklių įtaką pieno kiekiui. 2. Išanalizuoti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi savybes.

3. Nustatyti pirmaveršių karvių melžimosi rodiklių kaitą laktacijos eigoje.

Darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės fakultete, Gyvulininkystės katedroje ir X žemės ūkio bendrovėje 2012 – 2014 studijų metais.

Pirmame etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, surinktos informacijos sisteminimas ir analizė.

Antrame etape X žemės ūkio bendrovėje buvo atrinktos 2013 metų sausio mėnesį pirmą kartą apsiveršiavusios karvės. Visos karvės yra gimusios 2010 – 2011. Tyrimui buvo atrinktos 72 pirmos laktacijos pirmaveršės karvės ir pagal veisles suskirstytos į 3 skirtingas grupes, kurias sudarė: Holšteinai (H) – n=20, Lietuvos juodmargės (LJ) – n=38, Lietuvos žalosios (LŽ) – n=14. Taip pat viso antro etapo metu buvo renkami ir sisteminami pirmaveršių karvių pieno kiekio ir melžimosi rodikliai atskirais laktacijos mėnesiais.

X žemės ūkio bendrovėje melžimosi savybių rodikliai yra matuojami DeLaval firmos elektroniniais pieno matuokliais, kurie yra įdiegti karvių melžimo aikštelėje. Gaunami duomenys apdorojami DeLaval „ALPRO™ Windows” programa. Tiriamojo darbo metu buvo nustatyta ir apskaičiuota pieno kiekis (kg), vidutinis pieno srautas (kg/min), pieno srautas 0 – 15 sek. (kg/min), pieno srautas 15 – 30 sek. (kg/min),. pieno srautas 30–60 sek. (kg/min), pieno srautas 60 – 120 sek. (kg/min), pieno srauto pikas (kg/min), melžimo trukmė (min).

Primelžto pieno kiekis, vidutinis pieno srautas ir pieno srauto pikas Lietuvos žalųjų veislės karvių buvo nustatytas mažiausias, o melžimo trukmė ilgiausia, lyginant su Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislių pirmaveršėmis karvėmis.

5

Didžiausias vidutinis pieno srautas visoms skirtingų veislių pirmaveršėms karvėms buvo nustatytas primelžiant 35 kg ir daugiau pieno. Holšteinų veislės karvių vidutinis pieno srautas buvo 0,57 kg/min. didesnis, nei Lietuvos žalųjų veislės pirmaveršių karvių.

Vidutinis pieno srautas Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislių pirmaveršių karvių melžimui tęsiantis nuo 6 – 8 min. buvo 0,51 kg/min. (p<0,05) ir 0,34 kg/min. (p<0,05) didesnis, už Lietuvos žalųjų veislės karvių vidutinį pieno srautą.

Melžimo intervaluose nuo 15 – 30 sek., 30 – 60 sek. ir 60 – 120 sek. Lietuvos juodmargių veislės karvių vidutinis pieno srautas buvo nustatytas atitinkamai 0,17 kg/ min. (p<0,05), 0,26 kg/min. (p<0,05) ir 0,35 kg/min. (p<0,05) didesnis, negu Lietuvos žalųjų veislės pirmaveršių karvių vidutinis pieno srautas.

Melžimo trukmei tęsiantis nuo 6 – 8 min. Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislių pirmaveršių karvių pieno srauto pikas buvo 0,48 kg/min. (p<0,05) ir 0,61 kg/min. (p<0,05) aukštesnis lyginant su Lietuvos žalųjų veislės pirmaveršėmis karvėmis.

Holšteinų veislės pirmaveršių karvių didžiausias vidutinis pieno srautas (2,09 kg/min.) buvo nustatytas antrą laktacijos mėnesį, Lietuvos žalųjų veislės karvių – (1,99 kg/min.) pirmą, o Lietuvos juodmargių (1,96 kg/min.) šeštą laktacijos mėnesį.

Antrą ir trečią laktacijos mėnesį Lietuvos žalųjų veislės karvių melžimo trukmė buvo atitinkamai 1,29 min. ir 2,30 min. ilgesnė, nei Holšteinų veislės pirmaveršių karvių.

6

SUMMARY

Author: Gražvydas Jotauta

Work title: Different varieties of fresh cows milking ratio analysis. Key words: Cow, milk, milking ratio, milking analysis, fresh cows. Research supervisor: Assoc. dr. Saulius Tušas

Research scope: 43 pages, 6 tables, 9 pictures, 71 sources of literature.

The aim of the paper is the following: To analyze different varieties of fresh cows milking characteristics and to determine their impact on productivity.

Objectives of the paper:

1. Identify the different varieties of fresh cows milking factors influence the amount of milk. 2. To analyze the different varieties of fresh cows milking qualities.

3. Set fresh cows milking parameters changes during the course of lactation.

The research was carried out in the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Livestock Technology, Livestock Department. During 2012 – 2014 Agricultural company X was the research object.

During the first stage, systematization and analysis of literature was carried out.

The second stage consisted of selecting first-parity cows in agricultural company X this took place in January of 2013. All of the cows were born in 2010 – 2011. 72 first-parity, stage 1 lactation cows were selected for the research and they were divided into 3 groups according to their breed which consisted: Holstein (H) – n=20, Lithuanian black-and-white cows (LJ) – n=38, Lithuanian Green cows (LZ) – n=14. Furthermore during the second phase of the research data was collected and systemized by collecting first-parity cow’s milk and the milking rates in individual months of lactation.

X agricultural company milking data is measured with DeLaval brand electronic milk meters, which are installed in the cow milking areas. Incoming data is processed by DeLaval ALPRO ™ Windows program. During the research, calculation were carried out to determine the volume of milk production (kg), average milk flow (kg/min), the flow of milk 0 – 15 sec. (kg/min), the flow of milk at 15 – 30 sec. (kg/min), milk flow for 30 – 60 sec. (kg/min), the flow of milk from 60 to 120 sec. (kg/min), peak milk flow (kg/min) and the milking time (min).

The analyses showed that milk yield, average milk flow and peak milk flow of the Lithuanian Green breed cows were minimum and the milking time took longer compared to the Lithuania Black-and-White cow or Holstein first-parity cows.

7

The highest average milk flow of all the different breeds of first-parity was calculated at milking 35 kg or more milk. Holstein cows average milk flow rate was 0,57 kg/min. higher than the Lithuanian Green breed first-parity.

Average milk flow of the Lithuanian Black-and-White and Holstein breed first-parity cows continuing from 6 to 8 min was 0,51 kg/min. (p<0,05) and 0.34 kg/min. (p<0,05) higher that the Green breed average milk flow.

Milking intervals of 15 – 30 sec. to 30 – 60 sec. and 60 – 120 sec. Lithuanian Black-and-White cows average milk flow was at in 0,17 kg/min. (p <0,05), 0.26 kg/min. (p <0,05) and 0,35 kg/min. (p <0,05) higher than the Lithuanian Green breed first-parity average milk flow.

As the milking duration progressed from 6 – 8 min. Lithuanian Black-and-White and Holstein cows milk flow peak was at 0,48 kg/min. (p <0,05) and 0,61 kg/min. (p <0,05) higher compared with the Lithuanian Green breed first-parity.

During the second and third months of lactation the Lithuanian Green breed cows milking time was 1,29 min. and 2,30 min. longer than the first-parity Holstein cows.

8

ĮVADAS

Pieno ūkis – viena svarbiausių žemės ūkio šakų, turinti ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. Lietuvos bendrosios žemės ūkio struktūroje pieno gamyba sudaro apie 21 procentą (Stankūnienė ir kt., 2008).

Pienas ir pieno produktai priskiriami prie labiausiai skatintinų (dalinai Europos Sąjungos finansuojamų) parduoti žemės ūkio ir maisto produktų. Prioritetas šiems produktams teikiamas, nes jie turi santykinį konkurencinį pranašumą tiek ES, tiek pasaulinėse rinkose. Nustatyta, kad pieno produkcijos resursai Lietuvoje dar nėra visiškai panaudojami. Prognozuojama, kad Lietuvos pieno ūkis ir ateityje išliks prioritetine, į eksportą orientuota šaka. Jos gamybos mastus lems karvių produktyvumo augimas. Didės superkamo ir keisis gyventojų vartojamo pieno kiekis maisto produktų struktūroje, bus daugiau suvartojama perdirbto pieno produktų, augs eksportas (Apyskaita, 2013).

Stambėjant pieno ūkiams, didėja karvių pieningumas, kyla darbo našumas. Gyvulių skaičiaus augimas ir primilžio didėjimas pasiekiamas gerinant gyvulių genetinį potencialą šėrimą ir laikymo sąlygas, garantuojančias gyvulių gerovę. Darbo sąnaudų mažėjimą ir darbo organizacijos gerinimą lemia naši melžimo, pieno tvarkymo, šėrimo bei mėšlo tvarkymo technika, todėl stambūs pieno ūkiai, galintys turėti naujesnę ir galingesnę techniką nukonkuruoja smulkiuosius, nes smulkiesiems ūkininkams, neturintiems tinkamos melžimo, pieno šaldymo įrangos, mėšlo šalinimo technikos sunku įgyvendinti pieno kokybei keliamus reikalavimus (Stankūnienė ir kt., 2008).

2012 kontrolės metais iš viso buvo kontroliuojamos 4378 karvių bandos, kuriose buvo laikomos 140170 karvės. Juodmargių veislių karvių buvo kontroliuojama 105794 arba 74,01 proc., žalųjų ir žalmargių – 35188 arba 24,62 proc. ir kitų veislių – 1961 arba 1,37 proc. Kontrolės metais padidėjo kontroliuojamų karvių vidutinis metinis produktyvumas. Iš vienos karvės vidutiniškai primelžta po 6703 kg 4,34 proc. riebumo ir 3,35 proc. baltymingumo pieno, tai 311 kg pieno, 13,0 kg pieno riebalų ir 9,0 kg pieno baltymų daugiau negu 2010 – 2011 kontrolės metais (Apyskaita, 2013).

Europos Sąjungoje ir kitose išsivysčiusiose pieninės galvijininkystės šalyse karvių selekcija ir genetinis įvertinimas atliekamas pagal melžimo savybes – melžimo trukmę, pieno atleidimo greitį, didžiausią pieno tekėjimo srovę. Šie rodikliai yra naudinga ir svarbi informacija apie melžimo eigą (Bruckmaier, Blum, 1998) ir karvių tešmens sveikatingumą (Tancin et al., 2002).

Melžimo savybių įtaka ūkininkų grynam pelnui ir yra vienas iš naudingų požymių (Pedersen, 1997; Bagnato ir kt., 2003; Japertienė, 2007). Melžimo savybių (melžimo trukmė, melžimo greitis, didžiausia pieno tekėjimo srovė) rodikliai yra naudinga ir svarbi informacija, atspindinti melžimo eigą (Japertienė, Japertas, 2007). V. Sivarajasingamsu grupe mokslininkų 1984 metais nustatė, kad

9

melžimo greitis yra trečias iš svarbiausių pieninių ūkių bendro pelno požymių po pieno kiekio ir riebalų kiekio, tad įtraukiamas į pieninių galvijų veislininkystės programą (Boettcher ir kt., 1997; Japertienė, 2007). Didėjant melžimo greičiui, mažėja melžimo trukmė. Tai turi teigiamą poveikį pieno savikainai, tačiau didelis pieno atleidimo greitis yra susijęs su tešmens liga – mastitu (Japertienė, Japertas, 2007).

Darbo tikslas – išanalizuoti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi rodiklius ir

nustatyti jų įtaką produktyvumui.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi rodiklių įtaką pieno kiekiui. 2. Išanalizuoti skirtingų veislių pirmaveršių karvių melžimosi savybes.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pieninių galvijų veislės

1.1.1.

Didžiausią įtaką veislei turėjo Olandijos juodmargiai galvijai. Lietuvos juodmargių galvijų veislė pripažinta 1951 metais. Šios veislės galvijai daugiausia veisiami Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Veislės gerinimui buvo plačiai naudojami Holšteinų veislės buliai, kurie padidino svorį, pieningumą ir pagerino karvių tešmens savybes (Bendikas ir kt., 2004). Lietuvos juodmargiai galvijai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių, o vėliau su Olandijos juodmargiais, Ostfryzais bei Švedijos juodmargiais galvijais ir vėliau veisiant mišrūnus tarpusavyje. Pavienių Olandijos juodmargių veislės galvijų Lietuvoje buvo jau XVI–XVII amžiuje (Jukna, 1998; Miceikienė, 2007).

Nuo 1960 m. jie buvo intensyviai gerinti Olandijos juodmargiais. Taikant masinės selekcijos priemones bei naudojant Olandijos juodmargius bulius ir jų palikuonis, buvo suformuotas „olandizuotas“ Lietuvos juodmargių tipas, kurio gyvuliai panašesni į pieninius – mėsinius galvijus, greitai bręsta, pasižymi geresnėmis produktyvumo ir mėsinėmis savybėmis. Aštuntame dešimtmetyje, be Olandijos juodmargių, Lietuvos juodmargiams gerinti pradėta naudoti holšteinų veislės, taip pat Danijos, Vokietijos juodmargių, Britanijos fryzųveislių galvijai (Gaidžiūnienė, 1996).

Lietuvos juodmargių galvijų populiacija yra atvirojo tipo, veisiama laikantis grynojo veisimo principų ir išsaugant paveldimųjų savybių stabilumą. Ji kryptingai gerinama naudojant geriausių pasaulio pieninių galvijų genetinį potencialą. Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos tikslai yra didinti genetiškai sąlygotą jų pieningumą, pieno baltymingumą ir riebumą ir kartu siekti, kad galvijai pakankamai sparčiai augtų, gerai virškintų pašarus, pakankamai ilgai būtų tinkami ūkiškai naudoti, vaisingi ir atsparūs ligoms, gero eksterjero, tvirtos konstitucijos, pakankamai geros būtų morfologinės jų tešmens ir melžimo savybės, tvirtos nagos (Paleckaitis, 2002).

Lietuvos juodmargiai galvijai yra identifikuojami, registruojami, vykdoma jų produktyvumo kontrolė, leidžiamos kilmės knygos. Yra parengta nacionalinė Lietuvos juodmargių galvijų selekcijos programa, kuri buvo suderinta su Valstybine gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bei aprobuota Lietuvos galvijų gerintojų asociacijoje, kuri atsako už programos vykdymą. Kasmet ruošiami rinktinių karvių poravimo planai, kurie, esant reikalui, metų eigoje koreguojami (Miceikienė, 2007).

Juodmargiai galvijai sudaro 75 proc., o Lietuvos juodmargių veislės galvijai – 71 proc. visų Lietuvoje kontroliuojamų pieninių veislių galvijų. Tai – didžiausia galvijų populiacija Lietuvoje (Veislininkystės pasiekimai Lietuvoje, 2012). Lietuvos juodmargiai galvijai yra stiprios

11

konstitucijos, proporcingo kūno sudėjimo. Gimusio veršelio svoris 35 – 40 kg. Spalva – juodai marga. Prieauglis gerai auga, telyčaitės 360 kg svorį pasiekia per 14 – 16 mėnesių (Bendikas ir kt., 2004). 2011 metais kontroliuojamose bandose buvo laikomos 99342 Lietuvos juodmargės karvės iš kurių vidutiniškai vidutiniškai primelžta 6394 kg 4,32 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno (Veislininkystės pasiekimai Lietuvoje, 2012).

1.1.2.

Tai labiausiai visame pasaulyje paplitusių pieninio tipo galvijų veislių. (Razmaitė, 2007). Holšteino veislė per pastaruosius 40 metų yra pieningiausia pasaulyje. Ji sukurta XVII – XVIII a. įvežus į Amerikos kontinentą Olandijos juodmargius galvijus. Išvedant šią veislę, siekta gauti stambius, harmoningus pieno tipo sparčiai augančius gyvulius, sugebančius duoti daug vidutinio riebumo pieno. Į gyvulio spalvą dėmesio nekreipta. Todėl greta juodmargių susiformavo ir žalmargių holšteinų populiacija. Holšteinai, palyginus su savo pirmtakais Olandijos juodmargiais, yra kampuotesnių kūno formų, stambaus tvirto skeleto, turi platėjantį užpakalį, aukštakojai. Tešmuo turi platesnį prisegimo pagrindą, aukščiau pakeltas ir retai būna nukaręs (Jukna, Pauliukas, 2001).

Šios veislės galvijais daugelyje šalių gerinami pieniniai galvijai. Globalinė Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų holšteinizacija prasidėjo 1982 metais, kai į respubliką buvo pradėti importuoti holšteinizuoti Vokietijos juodmargiai buliai. Naudojant Holšteino veislės bulius padidėjo pieningumas, gebėjimas efektyviau naudoti pašarus. Holšteinai pakankamai stabiliai perduoda palikuonims ūkiškai naudingus požymius. Daugelio tyrėjų duomenimis, Holšteino veislės buliai pieningumą didina 10 – 45 proc. (Čiurlys, Jukna, 1991; Jukna, Pauliukas, 2001; Pauliukas, 1998; Левантин, 1999). Ypač ryški šios veislės bulių įtaka Lietuvos juodmargių pieningumui. Per pirmosios laktacijos 305 dienas iš (F1) mišrūnių primelžta 26,1 proc. pieno, gauta 20,4 proc. pieno riebalų ir 22,7 proc. pieno baltymų daugiau nei iš grynaveislių, nors ir jų pienas buvo 0,2 proc. liesesnis ir jame 0,1 proc. buvo mažiau baltymų (Jukna, Pauliukas, 2001).

Dabartiniu metu Lietuvos galvijų augintojai iš Vokietijos įsiveža nemažai Vokietijos holšteinų veislės telyčių ir naudoja karvėms sėklinti šios veislės bulių spermą (Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007).

Galvijai yra taisyklingo kūno sudėjimo, stambūs, ilgų tvirtų kojų, pieningi. Vidutinis suaugusių karvių svoris – 650 kg, bulių – 900 – 1000 kg. (Bendikas ir kt., 2004). Lietuvoje. 2011 – 2012 metais iš Holšteinų veislės karvių vidutiniškai primelžta 7521 kg 4,29 proc. riebumo ir 3,38 proc. baltymingumo pieno (Apyskaita, 2013).

12

1.1.3.

Lietuvos žalųjų galvijų veislė išvesta kryžminant vietinius galvijus su Danijos žalaisiais, kai kur buvo panaudoti Anglerai, kai kur taikytas įterpiamasis kryžminimas su Švicais, Latvijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais ir net Simentaliais. Tačiau daugiausia įtakos besiformuojančiai Lietuvos žalųjų galvijų veislei turėjo Danijos žalieji galvijai (Jukna, 1998; Miceikienė, 2007). Lietuvos žaliesiems gerinti buvo naudoti Švedijos žalmargiai, Danijos žalieji, anglerai, airšyrai, švicai ir žalmargiai holšteinai (Banys, 1998; Žostautienė ir kt., 1994; Oberauskas ir kt., 2004).

Veislės formavimuisi teigiamos įtakos turėjo 1907 m. įkurtas pirmasis galvijų kontrolės ratelis Vabalninke ir 1924 m. įkurta Lietuvos žalųjų galvijų draugija, bei pradėtos rašyti kilmės knygos. 1941 m. įsteigti pirmieji Lietuvos žalųjų galvijų veislininkystės ūkiai, pradėtas galvijų bonitavimas ir atkurti kooperatiniai bei valstybiniai kergimo punktai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinta daug gyvulių. Todėl pokario metais iš naujo teko atkurti veislinę galvijininkystę. Lietuvos žaliesiems galvijams gerinti buvo įvežta Latvijos dvylųjų ir Estijos žalųjų veislės bulių. 1951 m. Lietuvos žalieji galvijai pripažinti savarankiška veisle (Jukna, 1998; Miceikienė, 2005).

Naujas Lietuvos žalųjų galvijų gerinimo etapas prasidėjo 1956 m., įsteigus pirmąsias gyvulių sėklinimo stotis ir pradėjus masiškai sėklinti karves bei importuoti Danijos žaluosius galvijus. Danijos žalieji buliai pagerino Lietuvos žalųjų galvijų pieningumą, masę, kūno matmenis, paspartino brendimą, tačiau veislės pieno riebumo nepadidino (Jukna, 1998; Miceikienė, 2007).

Lietuvos žalieji galvijai yra identifikuojami, registruojami, vykdoma jų produktyvumo kontrolė, leidžiamos kilmės knygos. Yra paruošta Lietuvos žalųjų gerinimo programa, kuri buvo suderinta su Valstybine gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bei aprobuota Lietuvos žalųjų galvijų augintojų asociacijoje, kuri atsako už programos vykdymą. Kasmet ruošiami rinktinių karvių poravimo planai, kurie, esant reikalui, metų eigoje koreguojami (Miceikienė, 2005; Miceikienė, 2007).

Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacija numatė pagrindinius Lietuvos žalųjų galvijų veisimo tikslus: didinti pieningumą ir pieno baltymingumą, išlaikant 4 proc. pieno riebumą, didinti prieauglio augimo spartą, išsaugant mėsines savybes, gerinti tešmens savybes, eksterjerą bei vaisos rodiklius (Miceikienė, 2007).

Suaugusių Lietuvos žalųjų karvių masė – 520 – 550 kg., bulių 520 – 900 kg. (Šileika ir kt., 2013). 2011 metais kontroliuojamose bandose buvo laikomos 30705 Lietuvos žalosios karvės iš kurių vidutiniškai primelžta 6620 kg 4,45 proc. riebumo ir 3,45 proc. baltymingumo pieno (Apyskaita, 2013).

13

1.2. Veislės įtaka pieningumui

Veislė – tai genetinis veiksnys, kuris lemia karvės produktyviąsias savybes. Gerai prižiūrimų, tinkamai laikomų ir šeriamų karvių produktyvumą labiausiai lemia veislė. Daugiausia pieno duoda pieninių veislių ir pieninio mėsinio tipo karvės, o mažiausiai – mėsinių veislių karvės (Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007). Skirtingų veislių karvių pienas skiriasi riebumu, baltymingumu, o tas daro įtaką sviesto ir sūrių išeigai. Pieninių veislių karvės (Holšteino, Fryzų, juodmargių ir kt.) duoda daug pieno, bet palyginti nedaug pieno riebalų (3,5 – 3,8 proc.) ir baltymų (3,1 – 3,4 proc.). Džersio veislės karvės nelabai pieningos, tačiau jų pieno riebumas siekia 5,0 – 9,0 proc., o baltymingumas – 3,9 – 4,3 proc. Priklausomai nuo veislės skiriasi ir pieno rūgštingumas. Jis gali svyruoti iki 4° T. (Stankūnienė, Tacas, 2008; Stankūnienė, Mišeikienė, 2008).

Lietuvoje žmonių maistui plačiausiai vartojamas dviejų pieninių galvijų veislių – Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų karvių pienas. Šios veislės išvestos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuvos juodmargiai – kryžminant vietos galvijus su Olandijos, Švedijos, Jutlandijos juodmargiais, ostfryzais. Lietuvos žalieji išvesti kryžminant vietos galvijus su Danijos žalaisiais, angelnais, Latvijos dvylaisiais, Švedijos žalmargiais (Gudonis, 2007).

14

Karvių pieningumui ir kai kurių pieno sudėties požymių paveldimumui turi įtakos genetiniai ir negenetiniai veiksniai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad lemiantys genetiniai veiksniai yra šie: veislė, linija, tėvas, motina (2 lentelė).

2 lentelė. Paveldimų veiksnių įtaka pieningumui ir pieno sudėčiai

Produktyvumo rodikliai Genetinių veiksnių įtaka, proc.

veislė linija tėvas motina Pienas 4,72 8,29 22,75 26,34

Riebumas, proc. 0,24 0,97 4,99 1,63

Riebalai, kg 2,93 7,98 20,69 23,17

Baltymai, proc. 0,14 3,63 11,97 13,29

Baltymai, kg 4,40 9,21 24,41 30,20 Pateikti duomenys rodo, kad didžiausią įtaką karvių pieningumui pieno riebumui ir baltymingumui turi tėvas ir motina iki 30 – 20proc., todėl norint gerinti Lietuvos pieninių galvijų bandų pieningumą, pieno riebumą ir baltymingumą, reikia intensyviai naudoti tik geriausios veislinės vertės bulius, kruopščiai sudaryti selekcijos programas, porų parinkimo planus (Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007).

1.3. Negenetinių veiksnių įtaka pieningumui

1.3.1.

Tešmens paruošimas – svarbiausia melžimo operacija. Gerai paruošta melžimui karvė duoda 5 – 10 proc. daugiau bei geresnės sudėties pieno, kadangi kiekviena jų turi tam tikrų vidinių pienui gaminti rezervų. Juos reikia panaudoti. Tai reali galimybė padidinti ūkio rentabilumą. Gerai paruoštas melžimui karves lengviau melžti. Geriau išmelžtas tešmuo yra atsparesnis tešmens susirgimams (Boettcher et al., 1998).

Kiekvienai karvei visos melžimo operacijos turi būti atliekamos griežtai viena paskui kitą. Negalima paruošti tešmens kelioms karvėms iš eilės, o po to praėjus tam tikram laikui, mauti melžiklius ir pradėti melžti. Karvei atleidus pieną ir jos tuojau pat nemelžiant, sutrumpėja aktyvus pieno atleidimo laikas ir karvė galutinai neišmelžiama. Nuolatos taip dirbant ne tik mažėja pieno išmilžiai ir pieno riebumas, bet ir karvės užtrūksta anksčiau laiko (Stankūnienė, Tacas, 2006).

15

Plaunant ir sausai nuvalant tešmenį sumažinama mikroorganizmų, galinčių patekti į pieną. Tuo pačiu tešmenį masažuojant, dirginant, sužadinamas pieno išskyrimas (Stankūnienė, Tacas, 2006). Stimuliavimo intensyvumas žadina oksitocino išsiskyrimą, bet ne pieno atleidimą, todėl jis yra ne toks svarbus, kaip stimuliavimo trukmė (Weis et al., 2003). Norint sužadinti pilnavertį pieno atleidimą, reikia stipriai suspausti spenį, t. y. dirginti. Spenių paglostymas, paviršutinis prisilietimas neskatina oksitocino išsiskyrimo. Jį skatina stiprus ir dažnas spenio dirginimas. Pieno atleidimas prasideda dirginant spenį 100 kartų per minutę. Tokiu greičiu dažniausiai melžiama ir rankomis. Veršelis suspaudžia spenį iki 117 – 130 kartų per minutę (Stankūnienė ir kt., 2008). Tešmens paruošimas melžimui trunka 40 – 45 sekundes. JAV nustatyta, kad ruošiant karvės tešmenį 2 – 5 minutes, primelžiama beveik 16 proc. mažiau pieno. Ruošiant tešmenį labai greitai – 5 – 8 sekundes, – pieno gali būti primelžiama net 30 proc. mažiau. Baigiantis karvės laktacijai, kai tešmenyje mažai pieno ir vidinis spaudimas nedidelis, tešmuo ruošiamas ilgiau (iki 60 sekundžių). Pieno atleidimas prasideda tik po 1 – 1,5 minutės (Stankūnienė, Tacas, 2006).

1.3.2.

Melžimo darbotvarkė apima šias operacijas: pirmųjų pieno čiurkšlių išmelžimą, tešmens ir spenių šluostymą, melžiklių užmovimą bei numovimą, efektyvią spenių antiseptiką pamelžus (Mišeikienė ir kt., 2011). Priklausomai nuo to, kaip sureguliuota melžimo įranga, lėto tekėjimo periodas gali būti pernelyg ilgas ir karvių spenius veiks palyginti didelis vakuumas. Dėl ilgesnio vakuumo poveikio gali būti pažeisti spenių kanalai (hiperkerozė) ir oda. Sureguliavus melžiklių nuėmimo įtaisus, paprastai sutrumpėja lėto tekėjimo ir aukšto vakuumo fazė melžimo pabaigoje. Kad spenių pagrindas ir jų galiukų būklė pagerėtų, ypač svarbu melžiklius nuimti laiku ir greitai (Japertienė, Japertas, 2011).

Pirmųjų pieno čiurkšlių išmelžimas pirmoji tešmens ruošimo melžimui operacija. Pirmosios dvi–trys pieno čiurkšlės atskirai iš kiekvieno spenio išmelžiamos į puodelį tamsia plokštele, nes spenio kanale yra susikaupusi daugybė mikroorganizmų. Pastebėjus ant plokštelės dribsnių, gleivių, kraujo priemaišų ir kt., toliau tešmuo nebeplaunamas, nešluostomas, stengiantis neiššaukti pieno atleidimo. Tokia karvė melžiama paskiausiai, pamelžus visas kitas karves sveikais tešmenimis. Negalima pirmųjų pieno čiurkšlių numelžti ant grindų arba mėšlo, nes karvei sergant tešmens uždegimu, mikrobai gali išplisti po visą tvartą (Stankūnienė, Tacas, 2004; Stankūnienė, Tacas, 2006).

Karvei atleidus pieną, nedelsiant maunami melžikliai. Uždelsus užmauti melžiklius ant spenių, sutrumpėja laikas, per kurį pienas turi būti išmelžiamas, sulėtėja pieno tekėjimo greitis, todėl tešmuo iki galo neišmelžiamas (Hillerton et al., 2002). Nuo karvės galvos pusės kolektorius

16

ranka imamas taip, kad jo vožtuvas būtų apačioje, o melžikliai nusvirę. Kita ranka atidaromas kolektoriaus vožtuvas ir ta pačia ranka melžiklis imamas už čiulptuko. kad nesiurbtų oro užlenkiama ir užspaudžiama pieno žarnelė ir melžikliai greitai užmaunami ant spenių. Vakuumas įtraukia spenį į melžiklio čiulpiklio vidų. Patogiausia ir saugiausia melžiklius mauti taip: kolektorius imamas ranka nuo karvės galvos pusės, o melžikliai maunami ant priešingos pusės priekinio spenio, po to ant užpakalinio spenio, savos pusės užpakalinio spenio ir priekinio spenio. Maunant melžiklius ant spenių, visą laiką reikia laikytis tos pačios eilės tvarkos, nes gyvuliai pripranta prie vienodos darbo technologijos, eiliškumo ir geriau atleidžia pieną. Melžiklių užmovimo eiliškumo pasikeitimas neigiamai veikia gyvulio pieno atleidimą, gyvuliai nenoriai atleidžia pieną ir nepilnai išmelžiami (Stankūnienė, Tacas, 2004; Stankūnienė, Tacas, 2006).

Baigiantis melžimui, tešmenyje sumažėja vidinis spaudimas, spenių ir tešmens audiniai atsipalaiduoja, o melžikliai užslenka ant spenių aukštyn, užspaudžia spenio pagrindą ir trukdo tekėti pienui. Norint išmelžti visą pieną (melžimo pabaigoje išmelžiamas riebiausias pienas), ranka nuo karvės galvos pusės dedama ant kolektoriaus ir melžikliai lengvai traukiami žemyn į karvės galvos pusę. Laisvąja ranka masažuojami iš viršaus į apačią užpakaliniai tešmens ketvirčiai. Paskui, sukeitus rankas, masažuojami priekiniai tešmens ketvirčiai: melžikliai traukiami žemyn, o laisvąja ranka masažuojami ketvirčiai iš viršaus į apačią. Baigiamasis melžimas turi trukti ne ilgiau kaip 30 sekundžių (Stankūnienė, Tacas, 2004; Stankūnienė, Tacas, 2006). Jeigu tešmuo paruoštas tinkamai, baigiamasis melžimas trunka trumpiau – 10 – 15 sekundžių kiekvienos karvės (Mišeikienė ir kt., 2011).

Pamelžtų karvių speniai, ypač jų galai, sutepami specialiais antiseptiniais tepalais, juos galima apipurkšti arba įmerkti kelioms sekundėms į specialius antiseptinius skysčius. nenušluostant jų iki sekančio melžimo. Geriausias būdas – įmerkti, nes speniai geriau pasidengia antiseptiniu skysčiu. Tai apsaugo tešmenį nuo mikroorganizmų patekimo į jį per spenio kanalą, taip pat gydo įvairius spenių odos sužeidimus (Stankūnienė, Tacas, 2006).

1.3.3.

Melžimo įrenginiai skirstomi į automatizuotus ir neautomatizuotus, todėl, priklausomai nuo automatizavimo lygio, melžimo operatoriui tenka atlikti daugiau ar mažiau su melžimo procesu susijusių operacijų. Melždamas neautomatizuotais įrenginiais, jis atlieka visas su melžimo procesu susijusias procedūras. Melždamas automatizuotai jis tik paruošia karvę melžimui ir užmauna melžiklius, o įrenginio sistema be operatoriaus pagalbos atlieka baigiamąjį melžimą ir automatiškai numauna melžiklius. Melžiant robotu žmogaus darbas nereikalingas – viską atlieka robotas (Mišeikienė ir kt., 2011).

17

Melžiant karves automatizuotais melžimo įrenginiais, melžėjai tenka numelžti pirmąsias pieno čiurkšles, nešvarius spenius ar tešmenį nuplauti, nušluostyti individualiomis servetėlėmis. Dar karvėms neatleidus pieno melžikliai maunami ant spenių. Kai kuriuose Westfalia Surge melžikliuose žemas vakuumas būna melžimo pradžioje, po to tankus pulsas iki 300 dūžių per minutę – intensyviai dirgina spenius, tuo žadindamas pieno atleidimą. Melžiklių dirginimo trukmę galima reguliuoti nuo 20 s. iki 90 s., priklausomai nuo karvės fiziologijos, laktacijos laikotarpio ir pieno atleidimo greičio. Tuo tarpu melžikliuose pradžioje susidaręs mažas vakuumas masažuoja karvių spenius ir skatina pieno atleidimą. Sulėtėjus pieno tekėjimo greičiui, automatiškai prasideda baigiamasis melžimas. Pieno tekėjimo greičiui sulėtėjus iki 200 ml/min., melžikliai patys nukrenta nuo spenių. Melžėjai belieka čiupinėjant patikrinti, ar tešmuo išsimelžęs ir atlikti spenių antiseptiką Taigi jai nereikia stebėti melžimo pabaigos ir atlikti baigiamojo melžimo melžtuvu. Taip dirbdama melžėja sutaupo laiko rankinėms operacijoms prie kiekvienos karvės atlikti (Stankūnienė, Tacas, 2006).

1.3.4.

Karvės būna produktyvios tuomet, kai visi darbai tvarte atliekami visada tuo pačiu laiku. Tada gyvuliai žino ėdimo, mėšlo valymo, melžimo, poilsio laiką. Jų organizmas pasiruošia tuo laiku paimti ir virškinti pašarą, atleisti pieną ir kita (Stankūnienė, Tacas, 2004).

Didelę reikšmę išmelžiamo pieno kiekiui ir tešmens sveikatingumui turi karvių melžimo dienotvarkė. Teigiama, kad ± 30 min anksčiau ar vėliau pradėjus melžti karvę sutrikdomi jos organizme vykstantys fiziologiniai procesai, todėl pieno gali būti primelžiama iki 17,8 proc. pieno mažiau (Calhoun, 1995). Visus numatytus darbus atliekant laiku pagal dienotvarkę ± 2 min. ribose, išmelžiama iš tešmens 90 proc. pieno. Jeigu pagrindiniai gyvulių priežiūros darbai atliekami ± 10 min., ± 20 min., ± 30 min. ribose, pieno išmelžiama atitinkamai 78,4, 75,1 ir 72,2 proc. Jeigu nuolat laikomasi griežtai nustatytos dienotvarkės, tai antrąjį laktacijos mėnesį pieno kiekis padidėja 28 proc., trečiąjį – 26 ir ketvirtąjį – 25 proc. Pieno riebumas padidėja 0,2 – 0,3 proc.. Laikantis griežtos dienotvarkės, ne tik gaunami didžiausi primilžiai, bet ir pagerėja bendras organizmo atsparumas, karvės rečiau serga mastitu. Nesilaikant dienotvarkės, paros primilžis iš karvės sumažėja 15 – 25 proc., pailgėja karvės melžimo laikas, iš tešmens išmelžiama mažiau riebaus pieno (Stankūnienė, Tacas, 2004).

Pienas susidaro ir kaupiasi tešmenyje visą parą. Tešmenyje didėjant slėgiui lėčiau išsiskiria pienas. Kai slėgis pakyla iki 35 mm Hg, pienas nebesusidaro. Jeigu karvė tuo laiku nepamelžiama, prasideda atvirkštinis procesas – pieno rezorbavimasis (Jukna, 1998; Urbienė, 2005; Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007). Todėl melžiant karves 4 ar 3, o ne 2 kartus per parą karvių produktyvumas

18

būna didesnis. Melžiant dažniau pieningumas gali padidėti iki 20 proc. Pagal pieningumą svarbu nustatyti vienodus melžimo intervalus (Urbienė, 2005).

Kai kurių specialistų duomenimis, melžiant 3 kartus per parą pieningumas būna 5 – 15 procentų didesnis negu melžiant 2 kartus. Tačiau didelėse fermose darbo sąnaudos papildomam melžimui nekompensuoja didesnio primilžio. Karvių reakcija į melžimų skaičių priklauso nuo veislės ir paveldimų individualių savybių. Užsienio šalių gyvulininkystės specialistai daug dirba siekdami, kad padidėtų karvių tešmens talpa ir jos geriau prisitaikytų prie dvikartinio melžimo. Tam vykdoma kryptinga atranka ir bulių paranka, dėl to iš daugelio veislių karvių, melžiamų 2 kartus, gaunami rekordiniai primilžiai (Gaidžiūnienė, Meškauskienė, 2007).

1.3.5.

Karvių produktyvumas didėja iki šeštos laktacijos, vėliau pieno riebumas ir primilžis palaipsniui pradeda mažėti. Nuo pirmos iki 5 – 7 laktacijos karvių produktyvumas didėja 20 – 40 proc. Po 10 – 12 laktacijų produktyvumas sumažėja tiek, kad karvės laikyti ekonomiškai nebeapsimoka (Stankūnienė ir kt., 2008; Stankūnienė, Mišeikienė, 2008; Kabašinskienė, 2009). Ištirta, kad vėlesnių laktacijų karvių pieningumas labai priklauso nuo jų produktyvumo pirmą laktaciją. Kuo didesnis pieno primilžis pirmą laktaciją, tuo daugiau galima gauti pieno ir per kitas laktacijas (Norman et al., 1996).

Pieno riebalų kiekis piene kinta su gyvulio amžiumi. Kai kurios karvės riebiausią pieną produkuoja 4 – 5 laktaciją, kitos – šeštą laktaciją, priklauso nuo gyvulio veislės ir individualių savybių. Vidutinio amžiaus karvės duoda geriausios sudėties pieną. Jame yra daugiau biologiškai aktyvių medžiagų negu jaunesnių ar vyresnių karvių piene. Po šeštos laktacijos dažniausiai pradeda mažėti kazeino, laktozės, sumažėja pieno rūgštingumas (Stankūnienė ir kt., 2008; Stankūnienė, Mišeikienė, 2008; Kabašinskienė, 2009).

Šiuolaikinių veislių karvės produkcijos maksimumą pasiekia 4 – 8 laktacijos savaitę, ir jų pieno produktyvumas išlieka aukštas iki laikotarpio, kada tikslinga apvaisinti (Silvestre et al., 2009). Daugiausiai pieno primelžiama pirmo mėnesio pabaigoje ir antrą bei trečią laktacijos mėnesiais. Daugumos visų veislių karvių per antrą ir trečią laktacijos mėnesius pieno riebumas sumažėja, po to pamažu didėja. Po 3 – 4 laktacijos mėnesių prasideda stabilios laktacijos laikotarpis. Jo metu, nepriklausomai nuo sąlygų, pieno primilžis tolygiai mažėja ir kaupiamos maisto medžiagos vaisiaus ir kūno masės prieaugiui. Per antrąjį šimtadienį primelžiama apie 30 – 35 proc., o iki laktacijos pabaigos – dar 20 – 25 proc. bendro pieno kiekio per laktaciją. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,20 – 1,45 karto riebesnis negu per pirmąjį laktacijos mėnesį. Užtrūkinamų

19

karvių piene būna daugiau riebalų (5 – 7 proc.), baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų ir mažiau pieno cukraus nei laktacijos viduryje primelžtame piene (Kabašinskienė, 2009).

1.3.6.

Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30 – 60 proc. pašaruose esančių medžiagų, todėl šėrimas turi būti pilnavertis. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms didelės reikšmės turi karvių raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi būti optimalus. Esant pilnaverčiam šėrimui, pieno sudėtis ir savybės yra optimalios. Jos atitinka jų veislės genetinį potencialą ir individualias savybes (Skimundris, 1993). Siekiant efektyviau panaudoti pašarus ir, esant tiems patiems ištekliams, gauti didesnį pieno produktyvumą, reikia taikyti racionalią karvių šėrimo technologiją – mechanizuotą pašarų mišinių ruošimo ir dalijimo būdą (Monkevičienė ir kt., 2008).

Pats produktyviausias yra pirmasis šimtadienis, kurio metu iš karvės primelžiama 45 proc. viso pieno, gaunamo per laktaciją. Šis laikotarpis yra labai svarbus šėrimo atžvilgiu. Kai kurių mokslininkų duomenimis, per šį laikotarpį šėrimo įtaka produktyvumui sudaro apie 60 proc., veislė – 20 – 30 proc., laikymas ir priežiūra – 10 – 20 proc. Todėl racionai turi būti visaverčiai. Racionų sudarymui geriausia naudoti kompiuterines programas. Per pirmąjį šimtadienį padarius šėrimo klaidų, beveik neįmanoma pasiekti maksimalaus karvių produktyvumo (Baranauskas ir kt., 2009).

Kuo labiau karvės genotipas ištobulintas produkcijos atžvilgiu, t.y. kuo karvė pieningesnė, tuo sudėtingiau ją tinkamai šerti. Mokslininkai Yaylak ir Kumlu (2005) pastebėjo, kad netaikant pažangių laikymo ir priežiūros technologijų, karvių produkcijos kilimas teigiamai koreliuoja su veterinarinių paslaugų didėjimo mastu. Taigi susidaro įspūdis, kad kuo produktyvesnė karvė, tuo ji labiau linkusi sirgti. Pieningumo, pieno riebumo ir baltymingumo paveldimumas sudaro 20 – 30 proc., todėl visavertis šėrimas yra gero karvių produktyvumo pagrindas (Juozaitienė ir kt., 2004).

Moksliškai įrodyta, jog nepakankamai gausiai ir nesubalansuotu racionu šeriamų karvių pieningumas gali sumažėti 25 – 50 proc. Pieningumas ypač sumažėja dėl karvių nevisaverčio šėrimo užtrukimo ir pirmųjų laktacijos mėnesių metu. Karvių primilžiai ypač sumažėja racione trūkstant baltymų arba energijos. Keičiantis pieno sudėtinių dalių santykiui, sumažėjus riebalų, baltymų, kazeino, o taip pat esant baltymų pertekliui – blogėja pieno jusliniai rodikliai ir technologinės savybės. Nustatyta, kad metionino ir lizino trūkumas racione gali būti viena baltymų kiekio piene sumažėjimo priežasčių. Stambiuose ūkiuose norint gauti iš karvės kuo daugiau pieno, karvės gauna daugiau energinių medžiagų. Tai atspindi padidėjusi šlapalo koncentracija, o taip pat ir pieno baltymingumas (Kabašinskienė, 2009).

20

1.3.7.

Kai karvidėje sausa ir nėra skersvėjų, o guoliavietė šilta, švari ir patogi, karvės gali ištverti labai žemas temperatūras. Tvarte labai svarbi yra guoliavietė. Joje gyvulys turi gerai pailsėti, nepatirdamas traumų ir stresų. Tai labai svarbus karvę supančios aplinkos aspektas. Jo tinkamai neįvertinus, sutrinka normali karvės organizmo veikla. Pasikeičia gyvulio energinis balansas, labai padidėja energijos nuostoliai. Esant žemoms oro temperatūroms, suintensyvėja šilumos mainai tarp gyvulio ir aplinkos. Kad palaikytų pastovią kūno temperatūrą, gyvuliams būtinas papildomas energijos šaltinis, kuri galima gauti kartu su pašarais, todėl didės pašarų sąnaudos. Labai svarbu suvokti, kad gyvuli reikia ne tik sočiai šerti, bet ir dideli dėmesį skirti jo judėjimo laisvei, guoliavietės švarai, patogumui, šiltumui ir t.t. (Bleizgys, Čėsna, 2012).

Temperatūra ir oro drėgnumas veikia visą gyvulio organizmą. Žemą temperatūrą (– 15°C) geriau perneša produktyvios stambių veislių karvės nei smulkesnės. Krintant temperatūrai pienas riebėja. Temperatūrai pakilus virš 24 °C, sumažėja primilžiai, piene randama daugiau sausųjų medžiagų. Aukštai temperatūrai jautresni stambūs gyvuliai. Neigiamas aukštos temperatūros poveikis organizmui tuo didesnis, kuo oras drėgnesnis. Dar didesnį aukštos temperatūros stresinį poveikį jaučia gyvuliai saulėtomis dienomis. Norint gauti kuo daugiau ir geros kokybės pieno, tvartuose oro temperatūra turi būti 3 – 17°C, santykinis oro drėgnumas 60 – 75 proc. Pieno kiekiui nemažai įtakos turi patalpų apšviestumas: langų ir grindų plotas turi atitikti santykį 1:10 – 1:15. Dažnas karvių valymas ir reguliarus mocionas pieno riebumą padidina 0,17 – 0,24 proc. (Stankūnienė, Tacas , 2008).

1.3.8.

Nors karvių produktyvumas tiesiogiai nesiejamas su sveikatos būkle, moksliškai įrodyta, jog egzistuoja glaudus ryšys tarp karvių produktyvumo ir jų sveikumo, nors didelis pieningumas nebūtinai atspindi gerą karvės sveikatą. Pastebėta, jog produktyvesnes karves sunkiau auginti, nes jos yra reiklesnės pašarams ir priežiūrai nei duodančios mažiau pieno.

Sergančių užkrečiamomis ir neužkrečiamomis ligomis karvių organizmo normalios fiziologinės funkcijos sutrinka, todėl sumažėja pieno gamyba bei pakinta jo sudėtis. Pieningumas labai sumažėja dėl įvairių ligų, pvz., dėl tuberkuliozės – 20 – 35 proc. Svarbus uždegiminių procesų galvijo organizme arba pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių skaičius (Kabašinskienė, 2009). Ryšį tarp melžimo savybių ir somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene nustatė daugelis mokslininkų, tačiau, priklausomai nuo populiacijos genetinių savybių bei selekcijos intensyvumo, šių požymių koreliacijos koeficientai skiriasi (Juozaitienė, Japertienė, 2005). Taip pat nustatyta

21

teigiama koreliacija (0,32 ir 0,57) tarp pieno atleidimo greičio ir somatinių ląstelių skaičiaus (Bahr et al., 1995).

Pagrindinė pienininkystės ūkio problema yra slaptasis karvių mastitas, 15 – 40 kartų labiau paplitęs už klinikinę formą (Rudejevienė, 2007). Apie 30 – 60 proc. karvių nuolat serga šia liga, dėl to sumažėja pieno kokybė ir produkcija. Egzistuoja keletas nuomonių apie pieno sudėties pokyčius ir mastitą. Mokslininkai Hamann ir Kromker (1997) teigia, kad sergant mastitu kinta visų pieno sudedamųjų dalių santykis: padidėja SLS, sumažėja laktozės, praktiškai nekinta pieno riebalų ir labai mažai kinta pieno baltymų koncentracijos. Pieno baltymų koncentracija priklauso nuo kazeino ir nuo išrūgų baltymų santykio. Išrūgų baltymuose yra albuminų, imunoglobulinų ir transferino – baltymų, kurie atsiranda uždegimo metu, todėl sergant mastitu pieno baltymų padaugėja. Nustatyta, kad padidėjus SLS piene, sumažėja vitaminų (ypač vitamino C), kazeino, pagausėja natrio, chloro, albuminų, globulinų. Sergančių slaptuoju mastitu karvių piene sumažėja bendrųjų baltymų (1 proc.), kazeino (6 – 18 proc.), laktozės (5 – 20 proc.), riebalų (4 – 12 proc.). Galvijų augintojai patiria nuostolių dėl sumažėjusių karvių primilžių (20 proc.), gydymo išlaidų (20 – 25 proc.), pablogėjusios pieno kokybės, ankstyvo karvių brokavimo (30 – 35 proc.). Tyrimais nustatyta, kad SLS 1 ml pieno padidėjus 100 tūkst., pieno primilžis sumažėja 2,5 proc. (Rudejevienė, 2007).

Kita iš karvių medžiagų apykaitos ligų, mažinančių primilžį yra ketozė. Pastebėta, kad karvei sergant ketoze, per laktaciją vidutiniškai netenkama iki 3 kg pieno per parą. Pieno produktyvumas sumažėja 2 – 4 savaites prieš karvei susergant, todėl šis požymis gali būti svarus argumentas vertinant karvės sveikatą. (Antanaitis ir kt. 2010). Dažniausiai suserga labai pieningos ir gerai įmitusios karvės, praėjus nuo 10 dienų iki 6 savaičių po apsiveršiavimo. Pagrindinė ketozės priežastis yra neigiamas energijos balansas tarp karvės produktyvumo laktacijos pradžioje ir jos apetito. Daugumai didelio produktyvumo karvių beveik visuomet laktacijos pradžioje kyla grėsmė susirgti ketoze, nes tuomet pieno primilžis būna didelis, energijos ir proteinų poreikis yra didesnis nei jų gaunama su pašaru, o apetitas labai sumažėja, energijos poreikiui patenkinti naudojami organizmo rezerviniai riebalai ir atsiranda rizika susirgti ketoze. Apie 70 – 80 proc. ketozės atvejų yra subklinikinės (slaptos) formos ir pastebimi tik jos padariniai (liesėjimas, vaisingumo problemos, staigus primilžio sumažėjimas ir kt.). Teigiama, kad jei karvė persirgo subklinikine ketoze, jos produktyvumas per laktaciją sumažėja 10 – 15 proc. Sergant subklinikine ketoze, taip pat keičiasi ir pieno sudėtis (Kabašinskienė, 2009).

22

1.4. Melžimosi rodikliai

1.4.1.

Melžimosi greitis parodo karvės reakciją į melžimo procesą ir nusakomas pieno kiekiu, išmelžtu per laiko vienetą (kg/min.). Daugelis autorių tyrimais nustatė ryšį tarp melžimosi greičio ir karvės pieningumo (Jukna, 1998).

Paprastai melžimo savybės tapatinamos su melžimo greičiu, kuris gali būti apibūdinamas kaip lėtas, vidutinis ar greitas; gali būti matuojamas laikas (sekundėmis) nuo melžiklių uždėjimo ant spenių iki jų nuėmimo; gali būti vertinamas laikas, reikalingas pamelžti karvę. Įvairiose šalyse melžimo greitis vertinamas skirtingai. Vienose šalyse naudojama nuo 1 iki 3 balų (1 – lėtai, 2 – vidutiniškai, 3 – greitai), kitose nuo 1 iki 8 arba nuo 1 iki 9 balų vertinimo sistema, tačiau populiariausia nuo 1 iki 5 balų (1 – labai lėtai, 2 – lėtai, 3 – vidutiniškai, 4 – greitai, 5 – labai greitai) vertinimo sistema. Daugumos mokslininkų nuomone, pageidautinas melžimo lengvumas turėtų atitikti 3 – 4 balus 5 balų vertinimo sistemoje, t. y. turėtų būti vidutinis arba greitas. Kiekviena karvė yra vertinama (labai lėtai, lėtai, vidutiniškai, greitai ar labai greitai, atitinkamai nuo viso melžimo laiko ir nepriklausomai nuo pieningumo) pagal vieną iš šių požymių (Japertienė, Japertas, 2007; Japertienė, Japertas, 2011).

1 lentelė. Melžimo lengvumo vertinimas (Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM, 2002).

RODIKLIAI BALAI

1 2 3 4 5

Melžimo greitis, kg/min:

po pirmo apsiveršiavimo 1,2 ir < 1,3–1,7 1,8–1,9 2,0–2,1 arba

> 2,5 2,2–2,5 po dviejų ir daugiau apsiveršiavimų 1,4 ir < 1,5–1,9 2,0–2,1 2,2–2,4 arba

> 3,0 2,5–3,0

Daugelis tyrėjų nurodo, kad greitesnei melžimo technologijos pažangai (Mačuhova et al., 2003), geresniam pieno išmelžimui (Wellnitz et al., 1999; Ipema, Hogewerf, 2002; Weiss et al., 2004) ir tešmens sveikatingumui (Naumann, Fahr, 2000; Tančin et al., 2002; 2003; Kohler, Kaufmann, 2003) svarbu registruoti ne tik tešmens pieno tekėjimo greitį, bet ir pieno tekėjimo greitį iš kiekvieno ketvirčio (Juozaitienė, Tušas ir kt. 2007).

23

Melžimo greičio intensyvumas susijęs su mažėjančiu darbo laiku, ženkliai mažinančiu melžimo kaštus, elektros energijos sąnaudas ir melžimo įrangos amortizaciją. Didesnis karvių melžimo greitis reikalauja mažesnių darbo sąnaudų gaminant pieną, tačiau per greitas melžimas nepageidautinas tešmens sveikumo požiūriu (ICAR, 2008; Juozaitienė, Japertienė. 2010). Dėl lėto melžimo tešmuo ir speniai ilgiau dirginami, todėl greičiau pažeidžiami. Karvių selekcija pagal produktyvumą, taip pat pagal pieno tekėjimą, yra būtina, siekiant visos bandos optimalios melžimo trukmės (Japertienė, Japertas, 2007).

Puikios melžimo savybės yra tokios, kai pienas teka tokiu greičiu, kad užmovus paskutinį melžiklį ant karvės spenio, pieno tekėjimas sparčiai didėja tol, kol pasiekiamas didžiausias greitis. Stipriausia pieno tekėjimo srovė yra nepastovi ir priklauso nuo didelio pieno kiekio, kuris primelžiamas per melžimą. Melžimo pabaigoje, po to, kai didžiausio pieno tekėjimo etapas pasibaigia, pieno tėkmė turėtų staiga nukristi ir labai sumažėti (Reid et al., 2001; Hogeveen et al., 2003; Japertiene, 2007; Japertienė, Japertas, 2007; Japertienė Japertas, 2011).

1.4.2.

Melžimo savybes galima įvertinti specialiais prietaisais. Pieno tekėjimo greitį, pieno kiekį ir melžimo trukmę galima nustatyti prietaisu Lactocorder. Jis taip pat gali būti naudojamas kaip diagnostikos priemonė melžimo eigos problemoms išaiškinti. Srovės matuoklio technologija leidžia kaupti informaciją apie pieno atleidimo kreivės formą. Gera pieno tekėjimo kreivė yra tokia, kai joje nėra jokių trūkių (greitas, nepertraukiamas nuolydis nuo 0 iki stabilumo fazės), kai didžiausias pieno tekėjimas nėra nei per aukštas, nei per žemas, kai stabilumo fazės trukmė yra optimali, kai pieno srovė mažėja santykinai greitai, dėl darbo eigos nėra permelžimo, o melžimo periodas trumpas įvertinus pieno tekėjimo kreives, galima gauti naudingos informacijos ir pagerinti melžimo efektyvumą, tešmens sveikatingumą, pritaikyti karvių fiziologinius poreikius automatizuotam melžimui ir melžimo procesui (Japertienė, Japertas, 2007).

24

1 pav. Pieno tekėjimo kreivių palyginimas (Japertienė, 2007).

Skirtingose šalyse įvairių veislių karvių melžimosi savybės skiriasi. Vertinant Lietuvoje veisiamų karvių melžimosi savybes nustatyta, kad vidutinis melžimosi greitis buvo 1,68 kg/min.

Lietuvoje veisiamų karvių melžimo greičio paveldimumo koeficientas yra 0,118 ± 0,001, o didžiausios pieno tekėjimo srovės – 0,188 ± 0,001. Su karvių pieningumu melžimo greičio rodikliai koreliavo teigiamai genetiškai (rg = 0,290 – 0,421; p<0,001) (Juozaitienė, Japertienė, 2010). Nustatytos genetinės koreliacijos rodo, kad pieno tekėjimo greitis susijęs su somatinių ląstelių skaičiumi. Ryšį tarp melžimo savybių ir somatinių ląstelių skaičiaus karvių piene nustatė daugelis mokslininkų (Boettcher et al., 1998; Haile–Mariam et al., 2004), tačiau, priklausomai nuo populiacijos genetinių savybių bei selekcijos intensyvumo, šių požymių koreliacijos koeficientai skiriasi (Juozaitinė, Japertienė, 2005).

Melžimo savybės turi įtakos ūkių pelningumui. Nuo pieno tekėjimo priklauso spenio sfinkterio funkcijos. Šis rodiklis lemia susirgimo mastitu riziką pirmaveršėms ir vyresnėms karvėms. Jei melžimo greitis gana didelis, sutrumpėja darbo laikas, taigi sumažėja melžimo kaina, elektros energijos ir melžimo įrangos išlaidos. Tačiau pernelyg greitas melžimas pavojingas tešmens būklei, o dėl lėto melžimo tešmuo ir speniai ilgiau dirginami, todėl greičiau pažeidžiami. Karvių selekcija pagal produktyvumą, taip pat pagal pieno tekėjimą, yra būtina, siekiant visos bandos optimalios melžimo trukmės ( Japertienė, Japertas, 2007).

Melžimo greičio intensyvumas susijęs su mažėjančiu darbo laiku, ženkliai mažinančiu melžimo kaštus, elektros energijos sąnaudas ir melžimo įrangos amortizaciją. Didesnis karvių melžimo greitis reikalauja mažesnių darbo sąnaudų gaminant pieną, tačiau per greitas melžimas nepageidautinas tešmens sveikumo požiūriu (Juozaitienė, Japertienė, 2010).

25

1.4.3.

Karvių grupės didžiausias pieno srautas – tai rodiklis, kuris parodo gerą pieno atleidimą ir parametrus, susijusius su įranga. Didelio produktyvumo karvių bandose pieno tekėjimo srautas turėtų būti ne mažiau 4 kg vienai karvei per minutę. JAV naujose rekomendacijose nurodoma net iki 5,5 kg vienai karvei per minutę, siekiant užtikrinti, kad, įdiegiant vis veiksmingesnes pieno linijas, šie skaičiai netaps ribojančiu veiksniu, kai pieno produktyvumas ir pieno tekėjimo srautas dar labiau padidės. Vienai karvei pamelžti reikia maždaug 5 min., jei karvė duoda 9 – 1 kg pieno per vieną melžimą. Už kiekvienus papildomus 4,5 kg reikėtų pridėti vieną papildomą minutę (Philot ir kt. 2011).

Vokietijos mokslininkų duomenimis, vidutinė Holšteino Veislės karvių didžiausia pieno tekėjimu srovė – 3,8 kg/min., pieno atleidimo greitis – 2,5 kg/min. Įvairių šaltinių duomenimis, švicų veislės karvių melžimo greitis – 1,34 kg/min. (±0,05), vidutinė melžimo greičio vertė Italijos žalųjų populiacijai buvo žemesnė nei 2,2 kg/min. V. Tancin ir kitų tyrėjų (2003) duomenimis, tirtų karvių vidutinis melžimo greitis ir didžiausia pieno tekėjimo srovė buvo mažesni nei Lietuvoje veisiamų pieninių karvių. S. Walsh ir grupės mokslininkų (2007) tyrimų rezultatai parodė, kad Holšteino veislės karvių melžimo greitis buvo 1,52 kg/min., didžiausia pieno tekėjimo srovė – 3,67 kg/ min. (Juozaitienė, Japertienė, 2010).

26

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės technologijos fakultete, Gyvulininkystės katedroje ir X žemės ūkio bendrovėje 2012 – 2014 studijų metais.

Pirmame etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, surinktos informacijos sisteminimas ir analizė.

Antrame etape X žemės ūkio bendrovėje buvo atrinktos 2013 metų sausio mėnesį pirmą kartą apsiveršiavusios karvės. Visos karvės yra gimusios 2010 – 2011. Tyrimui buvo atrinktos 72 pirmos laktacijos pirmaveršės karvės ir pagal veisles suskirstytos į 3 skirtingas grupes, kurias sudarė: Holšteinai (H) – n=20, Lietuvos juodmargės (LJ) – n=38, Lietuvos žalosios (LŽ) – n=14. Taip pat viso antro etapo metu buvo renkami ir sisteminami pirmaveršių karvių pieno kiekio ir melžimosi rodikliai atskirais laktacijos mėnesiais.

Šiame ūkyje karvės yra laikomos moderniuose šaltojo tipo tvartuose, palaidos, ištisus metus. Pirmaveršės karvės buvo suskirstytos į atskiras grupes. Karvidėse įrengta automatinė mėšlo šalinimo sistema. Tokiu būdu garantuojama švara ūkyje ir geros mikroklimato sąlygos. Karvėms girdyti įrengtos grupinės girdyklos. Pašarai išdalijami ant šėrimo tako. Visos pirmaveršės karvės šeriamos analogišku racionu, darbų dienotvarkė taip pat nesiskiria. Karvės buvo melžiamos „DeLaval“ eglutės tipo melžimo aikštelėje.

X žemės ūkio bendrovėje melžimosi rodikliai yra matuojami DeLaval firmos elektroniniais pieno matuokliais, kurie yra įdiegti karvių melžimo aikštelėje. Gaunami duomenys apdorojami DeLaval „ALPRO™ Windows” programa. Naudoti duomenys pieno kiekio (kg), vidutinio pieno srauto (kg/min.), pieno srautas per pirmas 15 melžimo sekundžių (kg/min.), pieno srautas 15 – 30 sek. (kg/min.), pieno srautas 30 – 60 sek. (kg/min.), pieno srautas 60 – 120 sek. (kg/min.), pieno srauto piko (kg/min.), melžimo trukmė (min.).

Taip pat buvo naudotasi x žemės ūkio bendrovėje pildomų žurnalų duomenimis, informacija apie bandoje esančias karves. Pasinaudota teikiama informacija iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC). Visi atlikti moksliniai ūkiniai tyrimai prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.

Tiriamojo darbo metu buvo nustatyta ir apskaičiuota pieno kiekis (kg), vidutinis pieno srautas (kg/min), pieno srautas 0 – 15 sek. (kg/min.), pieno srautas 15 – 30 sek. (kg/min.), pieno srautas 30 – 60 sek. (kg/min.), pieno srautas 60 – 120 sek. (kg/min.), pieno srauto pikas (kg/min.), melžimo trukmė (min.).

27

Duomenys analizuoti MS Office „Excel“ skaičiuoklės pagalba. Apskaičiuoti statistiniai rodikliai: narių skaičius, aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, duomenų statistinis patikimumas. Rezultatai laikyti patikimais, kai p<0,05.

28

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Tyrimui pasirinktoje X žemės ūkio bendrovėje buvo analizuojamos Lietuvos juodmargių, Lietuvos žalųjų ir Holšteinų veislių pirmaveršės karvės. Analizuotos karvės pagal veisles buvo suskirstytos į grupes. Tirtų karvių grupių pasiskirstymas pagal kiekį proc. yra pavaizduotas 3 paveiksle. Iš 3 paveiksle pateiktų duomenų matome, kad didžiausią dalį visų tirtų karvių sudarė Lietuvos juodmargių veislės karves, kurių buvo 38 karvės ir sudarė 52,78 proc. visų veislių pirmaveršių karvių. Lietuvos žalųjų veislės karvių buvo 14, kurios sudarė 19,45 proc., o Holšteinų buvo 20, kurios sudarė 27,77 proc. iš visų tirtų pirmaveršių karvių.

3 pav. Pirvaveršių karvių pasiskirstymas pagal veisles

3 lentelė. Skirtingų veislių karvių melžimosi rodikliai

Veislė n Pieno kiekis, kg Melžimo trukmė, min. Vidutinis pieno srautas, kg/min. Pieno srauto pikas, kg/min. LJ 38 25,69 ± 0,58 7,40 ± 0,01 1,73 ± 0,05 3,05 ± 0,07 LŽ 14 24,10 ± 0,98 8,08 ± 0,02 1,57 ± 0,06 2,90 ± 0,10 H 20 25,06 ± 1,03 7,24 ± 0,01 1,72 ± 0,07 3,22 ± 0,11

Atlikus tyrimą nustatyti vidutiniai melžimosi rodikliai (3 lentelė). Pagal primelžto pieno kiekį per parą, produktyviausios buvo Lietuvos juodmargių veislės pirmaveršės karvės, kurių vidutinis pieno kiekis per parą buvo 0,63 kg didesnis nei Holšteinų veislės karvių, bei 1,59 kg didesnis

29

lyginant su Lietuvos žalųjų karvių vidutiniu produktyvumu. Analizuojant melžimosi savybes, trumpiausia melžimo trukmė buvo nustatyta Holšteinų veislės karvių, o tuo tarpu Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų karvių melžimo trukmė buvo atitinkamai 0,16 min. ir 0,44 min. ilgesnė. Didžiausias vidutinis pieno srautas buvo nustatytas Lietuvos juodmargių karvių, Lietuvos žalosios ir Holšteinų veislės pirmaveršes karvės melžėsi atitinkamai 0,16 kg/min. ir 0,01 kg/min. lėčiau. Aukščiausias pieno srauto pikas buvo nustatytas Holšteinų veislės pirmaveršių karvių, o Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių karvių pieno srauto pikas buvo atitinkamai 0,32 kg/min. bei 0,17 kg/min. žemesnis.

4 pav. Pieno kiekis priklausomai nuo laktacijos mėnesio

Tyrimo metu karvių produktyvumas buvo stebėtas pagal laktacijos mėnesį, kaip matome iš ketvirtame paveiksle pavaizduotų duomenų, kad pirmą laktacijos mėnesį produktyviausios buvo Lietuvos žalosios pirmaveršės karvės, iš jų primelžto pieno kiekis buvo 7,59 kg ir 3,89 kg didesnis, lyginant su Lietuvos juodmargių bei Holšteinų veislių karvių pieno kiekiu. Nuo antro iki septinto laktacijos mėnesio didžiausias pieno kiekis buvo gautas iš Lietuvos juodmargių veislės pirmaveršių karvių. Penktą laktacijos mėnesį iš Lietuvos juodmargių veislės karvių gauta 3,4 kg daugiau pieno, nei iš Lietuvos žalųjų, bei 2,1 kg daugiau nei iš Holšteinų veislių pirmaveršių karvių. Laktacijos pabaigoje, t.y. paskutinį laktacijos mėnesį, produktyviausios buvo Lietuvos žalosios, iš jų gauta 1,39 kg ir 6,82 kg didesnis pieno kiekis nei iš atitinkamai Holšteinų ir Lietuvos juodmargių veislių karvių.

30

Iš 5 paveikslo duomenų matyti kaip laktacijos tarpsnis įtakojo vidutinį pieno srautą. Holšteinų veislės karvių didžiausias vidutinis pieno srautas nustatytas antrą laktacijos mėnesį, kuris buvo 0,47 kg/min. ir 0,16 kg/min. didesnis lyginant su Lietuvos žalųjų bei Lietuvos juodmargių pirmaveršių karvių vidutiniu pieno srautu. Lietuvos žalųjų veislės karvių didžiausias vidutinis pieno srautas buvo nustatytas pirmą laktacijos mėnesį, o palyginus su Lietuvos juodmargių veislės karvių buvo 0,20 kg/min didesnis, tačiau 0,06 kg/min. mažesnis už Holšteinų veislės karvių vidutinį pieno srautą. Lietuvos juodmargių veislės karvių didžiausias vidutinis pieno srautas nustatytas šeštą laktacijos mėnesį ir buvo 0,49 kg/min. ir 0,37 kg/min. didesnis nei atitinkamai Lietuvos žalųjų bei Holšteinų pirmaveršių karvių vidutinis pieno srautas. Tuo tarpu didžiausias vidutinių pieno srautų skirtumas tarp skirtingų pirmaveršių veislių karvių nustatytas šeštą, o vienodesnis vidutinis pieno srautas– aštuntą laktacijos mėnesiais.

5 pav. Laktacijos mėnesio ir vidutinio pieno srauto kg/min. priklausomybė

Analizuojant laktacijos eigos ir melžimo trukmės priklausomybę (6 pav.) nustatyta, kad laktacijos pradžioje t.y. pirmą laktacijos mėnesį ilgiausia melžimosi trukmė buvo Lietuvos juodmargių veislės karvių, Lietuvos žalųjų ir Holšteinų pirmaveršių karvių buvo atitinkamai 2,04 min. ir 1,86 min. trumpesnė. Laktacijos eigoje ilgiausia melžimo trukmė nustatyta Lietuvos žalųjų veislės karvių, trečią laktacijos mėnesį, tada Lietuvos žalųjų karvių melžimo trukmė tęsėsi atitinkamai 1,43 min. ir 2,30 min. ilgiau lyginant su Lietuvos juodmargių bei Holšteinų veislių karvių melžimo trukme. Tuo tarpu trumpiausia melžimo trukmė nustatyta aštuntą laktacijos mėnesį,

31

Lietuvos juodmargės karvės melžėsi atitinkamai 0,20 min. ir 1,34 min. trumpiau lyginant su Holšteinų ir Lietuvos žalųjų veislių pirmaveršių karvių melžimosi trukme.

6 pav. Melžimo trukmės ir laktacijos mėnesio priklausomybė

7 pav. Laktacijos mėnesio ir pieno srauto piko kg/min. priklausomybė

Sugrupavus skirtingų veislių karvių duomenis pagal laktacijos mėnesius ir pieno srauto piką (7 pav.), matome, kad Holšteinų veislės karvių aukščiausias pieno srauto pikas nustatytas trečią

32

laktacijos mėnesį, o palyginus su Lietuvos juodmargių bei Lietuvos žalųjų veislių karvių pieno srauto pikas buvo atitinkamai 0,5 kg/min. ir 0,7 kg/min. aukštesnis. Lietuvos juodmargių karvių aukščiausias pieno srauto pikas nustatytas ketvirtąjį laktacijos mėnesį, o Lietuvos žalųjų ir Holšteinų veislių karvių srauto pikas buvo atitinkamai 0,3 kg/min. ir 0,1 kg/min. žemesnis. Tuo tarpu Lietuvos žalųjų karvių aukščiausias pieno srauto pikas nustatytas pirmąjį laktacijos mėnesį ir palyginus su Lietuvos juodmargių veislės karvėmis buvo 0,2 kg/min. aukštesnis, tačiau 0,1 kg/min. žemesnis nei Holšteinų veislės pirmaveršių karvių pieno srauto pikas. Iš 7 paveikslo matyti, kad mažiausiai besiskiriantis pieno srauto pikas tarp visų skirtingų veislių karvių buvo penktąjį laktacijos mėnesį. Labiausiai besiskiriantis pieno srauto pikas buvo nustatytas trečią laktacijos mėnesį.

8 pav. Melžimo trukmės ir pieno kiekio priklausomybė

Analizuojant melžimo trukmės ir pieno kiekio priklausomybę, didžiausias pieno kiekis gautas iš Holšteinų veislės pirmaveršių karvių, kai melžimas tęsėsi nuo 8 – 10 min., o iš Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislių karvių gauta atitinkamai 3,9 kg ir 5,06 kg mažesnis pieno kiekis. Tuo tarpu Lietuvos žalųjų karvių didžiausias pieno kiekis nustatytas melžimo trukmei tęsiantis 10 ir daugiau minučių, o palyginus su Lietuvos juodmargių karvių buvo 1,76 kg didesnis, tačiau 0,57 kg mažesnis už Holšteinų veislės pirmaveršių karvių pieno kiekį. Lietuvos juodmargių veislės karvių didžiausias pieno kiekis nustatytas taip pat melžimo trukmei tęsiantis 10 ir daugiau minučių, tačiau buvo 2,3 kg ir 1,76 kg mažesnis nei atitinkamai Holšteinų bei Lietuvos žalųjų veislių karvių pieno kiekis. Didžiausias skirtumas tarp skirtingų veislių karvių pieno kiekio

33

nustatytas melžimui tęsiantis iki 4 min., iš Lietuvos žalųjų gautas didžiausias pieno kiekis, o iš Lietuvos juodmargių ir Holšteinų veislių karvių gauta atitinkamai 4,49 kg ir 3,70 kg mažesnis pieno kiekis. Mažiausias skirtumas tarp skirtingų veislių karvių pieno kiekio nustatytas melžimui tęsiantis 10 ir daugiau minučių.

Sugrupavus skirtingų veislių pirmaveršių karvių duomenis pagal pieno kiekį ir vidutinį pieno srautą (9 pav.), nustatyta, kad didžiausias vidutinis pieno srautas buvo primelžto pieno kiekiui siekiant 35 kg ir daugiau, tada didžiausias vidutinis pieno srautas nustatytas Holšteinų veislės karvių, o Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislių karvių vidutinis pieno srautas buvo atitinkamai 0,01 kg/min. ir 0,57 kg/min. lėtesnis. Mažiausias vidutinis pieno srautas nustatytas primelžiamo pieno kiekiui siekiant iki 15 kg, mažiausias vidutinis pieno srautas buvo Lietuvos juodmargių veislės karvių, o Lietuvos žalųjų ir Holšteinų pirmaveršių karvių atitinkamai 0,23 kg/min. ir 0,18 kg/min. didesnis. Mažiausias skirtumas tarp skirtingų veislių karvių vidutinio pieno srauto buvo nustatytas primelžto pieno kiekiui siekiant iki 15 – 25 kg, o didžiausi vidutinio pieno srauto skirtumai tarp skirtingų veislių karvių nustatyti primelžiamo pieno kiekiui siekiant 35 kg ir daugiau.

9 pav. Pieno kiekio kg ir vidutinio pieno srauto kg/min. priklausomybė

Vertinant laiko intervalų nuo melžimo pradžios ir vidutinio pieno srauto priklausomybę (4 lentelė), nustatėme, kad praeinant daugiau laiko nuo melžimo pradžios, vidutinis pieno srautas nuosekliai didėja. Nustatyta, didžiausias visų veislių karvių vidutinis pieno srautas buvo melžimo