LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
RITA MOTIEJŪNIENĖ
SLAUGYTOJŲ PATIRTYS DIRBANT NAUJAGIMIŲ REANIMACIJOJE IR
INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SKYRIUJE
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. Alina Vaškelytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. dr. J. Macijauskienė ...
( parašas) 2013 m...mėn...d.
SLAUGYTOJŲ PATIRTYS DIRBANT NAUJAGIMIŲ
REANIMACIJOJE IR INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SKYRIUJE
KLINIKINĖS SLAUGOS MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovė Dr. Alina Vaškelytė... (parašas) 2013 m...mėn...d. Recenzentas
Doc.dr. Gražina Krutulytė... (parašas) 2013 m...mėn...d.
Darbą atliko magistrantė
Rita Motiejūnienė... 2013 m...mėn...d.
TURINYS
PADĖKA ... 8
SANTRUMPOS ... 9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAS ... 13
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14
1.1. Slaugytojų patirtys dirbant su pacientais ir jų artimaisiais ... 14
1.2. Slaugytojų santykis su naujagimių tėvais ... 16
1.3. Neišnešiotų naujagimių ypatumai ... 18
1.4. Prieraišumas ... 20
1.5. Į šeimą orientuota slauga ... 22
1.6. Levine energijos išsaugojimo slaugos modelio taikymas neišnešiotų naujagimių slaugymui ... 23
2. TYRIMO METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo organizavimas ... 28
2.2. Duomenų rinkimo procesas ... 29
2.3. Duomenų analizė ... 30
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. Slaugytojų išgyvenami jausmai ... 33
3.1.1. „Sunki“ darbo pradžia ... 33
3.1.2. „Kokie žodžiai gali padėti tėvams, kai jų vaikas miršta?“ ... 35
3.1.3. Klausimai, į kuriuos nėra atsakymų ... 38
3.2. Slaugytojų ir tėvų ryšiai ... 42
3.2.1. Reikia po truputį supažindinti su vaiku ... 42
3.2.2. Kartu nueitas kelias ... 47
3.2.3. Tėvų meilė ir rankos daro stebuklus ... 50
3.2.4. Visada grįžta pas slaugytoją ... 53
3.2.5. Darbas šalia tėvų ... 54
3.3. Slaugytoja kaip profesionalas ... 56
3.3.1. Kompetencijos ribos ... 56
3.3.2. Informacijos ir žinių stoka ... 58
3.3.3. Laiko stoka ... 59
4. ĮŽVALGOS ... 61
5. TYRIMO RIBOTUMAI IR REKOMENDACIJOS TOLIMESNIEMS TYRIMAMS ... 62
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63
7. PUBLIKACIJOS ... 64
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65
SANTRAUKA
Motiejūnienė R. Slaugytojų patirtys dirbant Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. A.Vaškelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2013, – 72 p.
Darbo tikslas - atskleisti slaugytojų patirtis, dirbant Naujagimių reanimacijos ir
intensyviosios terapijos skyriuje.
Kokybinio tyrimo klausimas. Kokios yra slaugytojų patirtys, dirbant Naujagimių
reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje?
Tyrimo metodika. Tyrimas atliektas taikant kokybinį fenomenologinį tyrimo metodą.
Tyrimo duomenys buvo renkami nuo 2012 metų birželio iki 2012 metų gruodžio mėnesio, Kauno perinatologijos centro Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (NRITS). Tyrime dalyvavo dešimt informantų – slaugytojų, dirbančių NRITS. Informantai buvo pasirinkti tikslinės atrankos būdu. Tyrimo duomenys rinkti individualaus atviro interviu metodu. Kiekvieno interviu trukmė buvo nuo 40 iki 90 min. Visi interviu, tyrimo dalyvėms sutikus, buvo įrašomi į diktofoną. Visi į diktofoną įrašyti interviu buvo iššifruoti t.y. paversti tekstu. Toliau tekste išskirti reikšminiai kodai - kurie buvo sujungti į potemes ir potemės sujungtos į temas. Duomenų analizė buvo atliekama taikant tyrimo duomenų tranguliaciją ir tyrėjų tranguliaciją. Tai leido užtikrinti duomenų patikimumą ir validumą.
Įžvalgos. Slaugytojos savo profesiniame darbe NRITS susiduria su stipriais emociniais,
vidiniais išgyvenimais ir keliamais klausimais, į kuriuos neturi atsakymų nei tėvams, nei pačios sau. Vienas iš sunkiausių emocinių išgyvenimų yra slaugomo naujagimio mirtis. Slaugytojoms trūksta žinių apie tai, kaip reikia elgtis su mirštančio naujagimio tėvais, todėl nežinodami kaip yra teisinga, tyrimo dalyvės galvoja apie save, kaip elgtųsi, tokioje situacijoje ir kokios pagalbos norėtų sau. Bendrauti su tėvais kritinių situacijų metu vienas iš sudėtingiausių patirčių slaugytojoms, dirbančioms NRITS.
Tyrimo dalyvėms yra suprantamas tėvų nerimas ir baimė susilaukus neišnešioto naujagimio. Jos profesionaliai rūpinasi naujagimiu, noriai bendrauja ir moko tėvus, stengdamosi padėti tėvams įsitraukti į jų naujagimio slaugymą. Slaugytojos yra jungiamoji grandis tarp tėvų ir naujagimio, jos supranta, kad neišnešiotas naujagimis ir tėvai yra reikalingi vieni kitiems, todėl moko tėvus slaugyti savo neišnešiotą naujagimį, prisiima prižiūrėtojos ir kontroliuotojos vaidmenį.
Slaugytojos stengiasi bendrauti su tėvais ir mokyti juos, kaip slaugyti neišnešiotą naujagimį, tačiau kitokios informacijos didžioji dalis slaugytojų tėvams nebeteikia. Tokį slaugytojų elgesį lemia
nenoras peržengti kompetencijų ribas bei žinių stoka apie tai, kaip tinkamai pasielgti sudėtingose situacijose, o kartais tiesiog laiko stoka dėl didelio darbo krūvio.
SUMMARY
Motiejūnienė R. Nurses Experiences in Neonatal Intensive Care Unit/ Supervisor PhD A. Vaškelytė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2013, – s. 72.
Aim of the research: To detect nurses experiences in Neonatal Intensive Care Unit.
Qualitative research question. What are nurses’ experiences in Neonatal Intensive Care
Unit?
Methods of the research. The research was conducted using a qualitative phenomenological
method. The data were collected from June 2012 to December 2012, in Kaunas Perinatal Center at Neonatal Intensive Care Unit (NICU). The research involved ten informants - nurses working at NICU. The informants were selected by purposive sampling. Individual open interview method was used for data collection. Each interview lasted from 40 to 90 minutes. All interviews were tipe recorded and transcribed verbatim. While analyzing interviews, researchers noted their interpretations and associations. The identified codes were merged into subthemes and general themes were identified. Data analysis was performed using the data trangulation and researchers‘trangulation. It ensured validity and credibility of this study.
Insights. Nurses in their professional work at Neonental Intensive Care Unit face with strong
emotional, internal feelings and questions to which they do not have answers. They have answers neither for parents nor for themselves. One of the most difficult emotional experiences is the death of the newborn.
Nurses' lack of knowledge about how to deal with the parents at the moment of the death newborn and because of that they do not know what is right, the survey participants think of themselves how they would deal with this situation and what help would they need for themselves. Communication with parents during the critical situations is one of the most difficult experiences of nurses working in neonatal intensive care unit. Participants of the research understand parents' anxiety and the fear when they have the premature newborn. They care for the newborns professionally, communicate willingly and teach parents in an effort to help them to get involved in their baby's nursing. Nurses are the connecting link between the parents and the baby, they understand that the premature baby and parents need each other and because of those nurses teaches parents to care for their premature baby. Thus, they take the role of a tender and controller.
Nurses try to communicate with parents and teach them how to care for a premature baby but most of them do not give other information to parents. Such behavior of nurses is determined by
reluctance to go beyond the limits of competence and lack of knowledge about how to behave in difficult situations and sometimes just lack of time due to the large workload.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei dr. Alinai Vaškelytei už pagalbą, patarimus, palaikymą rašant šį magistro baigiamąjį darbą. Labai malonu rašyti kai jauti vadovės pritarimą, supratimą ir padrąsinimą. Dėkoju, kad labai mielai pasidalino savo sukaupta patirtimi ir žiniomis.
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija
NRITS – Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius
LSMULKK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos NITS – Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius
proc.- procentai m.- metai kt. – kita g. - gramai
ĮVADAS
Darbo aktualumas
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis 1991 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradėta neišnešiotų naujagimių registracija nuo 22-os nėštumo savaitės ir nuo 500 g. svorio (iki 1991 m.naujagimiai buvo registruojami nuo 1000 gramų ir 28 nėštumo savaitės). Lietuvoje nuo 1993 m. sausio 1 dienos sukurtas ir veikia naujagimių ir negyvų gimusių registras. Vilniaus perinatologijos centro Neonatologijos klinikos iniciatyva buvo pradėta gimimo medicininių duomenų analizė. Lietuvos sveikatos informacijos centro Naujagimių registro duomenimis, šalyje 2011 metais gimė daugiau nei 29 tūkstančiai naujagimių. Iš jų anksčiau laiko gimė 5,6 proc. Naujagimių [28].
Nuo 1990 m. Lietuvoje veikia du Perinatologijos centrai: Vilniuje ir Kaune. Visa šalies teritorija padalinta pagal šią priklausomybę į du regionus. Vilniaus perinatologijos centrui priklauso Vilniaus ir Panevėžio regionai. Kauno perinatologijos centrui – Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos regionai.
Kauno Perinatologijos centro Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (NRITS) 2012 m. buvo slaugomi 413 naujagimių. Iš jų iki 1000 g. – 57 neišnešioti naujagimiai, nuo 1000 – 1500 g. 61 neišnešiotas naujagimis. Šiandien vienas iš svarbiausių Kauno Perinatologijos centro NRITS veiklos komponentų yra rūpinimasis neišnešiotų naujagimių vystymusi, kuris yra individualizuotas ir paremtas per anksti gimusio naujagimio ir jo tėvų kontaktu. NRITS didėja informuotumas apie naujagimiams stresą sukeliančią aplinką, taip pat patvirtinami ankstesni svarstymai, kad slaugytojai ir prieš laiką gimusio naujagimio tėvai turi didžiausią įtaką naujagimio tolimesniam vystymuisi ir sveikimui [21,38].
Didėjant neišnešiotų naujagimių išgyvenamumui, ilgėja jų hospitalizavimo laikotarpis, todėl santykiai tarp naujagimių tėvų ir slaugytojų ligoninėje tampa labai svarbūs. Slaugytojai, dirbantys su neišnešiotais naujagimiais, susiduria su daugybe profesinių iššūkių. Jie ne tik slaugo mažo svorio naujagimius, bet turi pasirūpinti tėvais bei integruoti juos į neišnešioto naujagimio slaugymą. Tėvai dažnai yra nepasirengę neišnešioto naujagimio gimimui ir tokiam tėvų vaidmeniui. Tėvus pribloškia aplinka, į kurią jie ir jų neišnešiotas naujagimis pateko ir stresas dėl to, kas jų laukia ateityje. Todėl labai svarbu yra slaugytojų supratimas ir žinios apie į šeimą orientuotą slaugos filosofiją ir jos taikymą praktikoje, slaugant neišnešiotus naujagimius, ir tuo pačiu skatinant tėvus dalyvauti prižiūrint bei kokybiškai slaugant savo neišnešiotus naujagimius [38,52,67,68].
Slaugytojų ir tėvų bendradarbiavimas padeda, stiprina ir palaiko tėvus per visą naujagimio hospitalizacijos laiką. Slaugytojų teikiamos paslaugos apima ne tik neišnešioto naujagimio slaugą, bet ir paramą tėvams, susilaukus neišnešioto naujagimio bei visai šeimos sistemai. Tėvai vis dažniau
pripažįstami kaip pagrindiniai savo neišnešioto naujagimio slaugytojai ir laikomi lygiaverčiais partneriais slaugant naujagimius NRITS [39].
Šio mokslinio darbo tikslas atskleisti slaugytojų patirtis dirbant Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje.
Mokslinis naujumas
Užsienio mokslininkų darbuose analizuojamos šeimų patirtys ir poreikiai, kai naujagimis yra gydomas intensyviosios terapijos skyriuje. Tėvų, kurių naujagimis gydomas intensyviosios terapijos skyriuje, poreikiai dažniausiai analizuojami remiantis į šeimą orientuotos slaugos principais. Vienas šių principų yra tėvų ir slaugytojų partnerystė, grindžiama abipusiu pasitikėjimu, kur tėvai yra vertinami kaip ekspertai savo neišnešioto naujagimio slaugoje, o slaugytojai atlieka konsultanto vaidmenį [37,40].
Lietuvoje A.Vaškelytė (2009) atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriami tėvų poreikiai, kuomet jų naujagimis yra slaugomas NITS tėvų ir slaugytojų požiūriu. Tyrimo metu buvo analizuojama, kaip slaugytojai vertina bei supranta tėvų poreikius, kurie jiems kyla, slaugant neišnešiotus naujagimius NITS [22].
M. Merighi (2011) Brazilijoje atliktas tyrimas apie slaugytojų patirtis slaugant neišnešiotą naujagimį dalyvaujant tėvams atskleidė, kad slaugytojai suvokia tėvų dalyvavimo naujagimio slaugoje svarbą. Šios, tėvų dalyvavimo svarbos suvokimas, pateikia naują kryptį slaugytojų darbe, kuri skatina holistinį požiūrį atsižvelgiant į slaugytoją, naujagimį ir tėvus kaip nedalomą visumą [58].
Užsienyje atlikta tyrimų apie neišnešiotų naujagimių priežiūra taikant į šeimą orientuotą slaugą, kuri yra susijusi su tėvų dalyvavimu prižiūrint naujagimį ar pereinamuoju naujagimio sveikatos priežiūros laikotarpiu, kai kūdikis yra perkeliamas į ar iš intensyvios terapijos skyriaus. Apie slaugytojų ir tėvų bendravimą kartu slaugant neišnešiotą naujagimį NRITS. Tačiau mažai pavyko rasti mokslinių tyrimų, kuriuose analizuojamos slaugytojų patirtys dirbant su neišnešiotais naujagimiais.
Mokslininkų, atlikusių tyrimus šioje srityje, darbuose pateikiama viena iš tolimesnių tyrimų rekomendacijų yra tirti slaugytojų požiūrį į tėvų dalyvavimą slaugant savo naujagimius ligoninėse bei slaugytojų patirtis dirbant NRITS. Nepavyko rasti Lietuvoje atlikto kokybinio tyrimo apie slaugytojų patirtis dirbant su neišnešiotais naujagimiais ir jų tėvais. Todėl taikant kokybinį aprašomosios fenomenologijos tyrimo metodą, kuris leidžia atskleisti ir paaiškinti tiriamąjį reiškinį kaip jį supranta ir išgyvena individuliai kiekvienas individas [8,56], šiame darbe analizuojamas naujas fenomenas Lietuvoje – slaugytojų patirtys Naujagimių reanimacijos ir intensyviosiosios terapijos skyriuje.
Praktinė reikšmė
Kauno medicinos universiteto ligoninės Kauno klinikų Neonatologijos klinikai 2004 metais buvo suteiktas „Naujagimiui palankios ligoninės vardas“. Vienas pagrindinių kriterijų „Naujagimiui palankios ligoninės“ vardui gauti yra sudaryti sąlygas mamai būti šalia savo naujagimio 24 valandas per parą. Gydytojai, slaugytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai turi tapti nacionalinės sveikatos sistemos pavyzdžiu, kur yra diegiama naujausia sveikatos priežiūros sistema, standartai ir metodai. Todėl vienas svarbiausių ir pagrindinių neonatologijos tikslų yra skatinti tėvus dalyvauti savo naujagimio slaugoje ir priežiūroje. Svarbi slaugytojų užduotis skatinti tėvus rasti individualų būdą įsitraukti į savo naujagimio priežiūrą [7].
Kaip buvo minėta ankščiau slaugytojų patirtys nėra nagrinėtas reiškinys Lietuvoje, todėl lieka neaišku kaip vykdomi pokyčiai ir į ką reikia atkreipti dėmesį. Žinios apie slaugytojų patirtis, išgyvenimus ir iškylančius sunkumus dirbant Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, skatintų pasitenkinimą darbu ir gerintų slaugymo kokybę.
Atliktas tyrimas apie slaugytojų patirtis dirbant NRITS su naujagimiais ir jų tėvais, atskleis teigiamas ir neigiamas slaugytojų patirtis, sunkumus ir problemas su kuriomis susiduria slaugytojai savo darbe, kas leis analizuoti kylančias problemas, sunkumus ir tinkamai juos spręsti praktiniame darbe.
Šio tyrimo rezultatai leis parengti programą skirtą slaugytojų mokymui(si) bei trūkstamų žinių ir įgūdžių lavinimui. Padidins galimybę suteikti kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas tėvams įtraukiant juos į neišnešiotų naujagimių slaugymą ir sudarys geresnes sąlygas slaugytojų darbui.
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO KLAUSIMAS
Darbo tikslas - atskleisti slaugytojų patirtis dirbant Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios
terapijos skyriuje.
Kokybinio tyrimo klausimas. Kokios yra slaugytojų patirtys, dirbant Naujagimių
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Šioje dalyje aptariamos slaugytojų patirtys dirbant su neišnešiotais naujagimiais ir jų tėvais NRITS. Analizuojami slaugytojų ir tėvų tarpusavio santykiai, aptariami teoriniai modeliai ir šių modelių praktinis taikymas slaugant neišnešiotus naujagimius, bei slaugytojų vaidmuo dirbant su neišnešiotais naujagimiais ir jų tėvais.
Pažymima tėvų svarba slaugant neišnešiotą naujagimį, ypatingai atkreipiant dėmesį į slaugytojų patirtį teikiant pagalbą tėvams ir integruojant juos į naujagimių slaugymą. Aprašomas koks yra neišnešiotas naujagimis, kokie yra jo ypatumai ir kodėl jam reikia ypatingos priežiūros ir kokybiškos slaugos.
1.1. Slaugytojų patirtys dirbant su pacientais ir jų artimaisiais
Patirtis yra būdinga asmens visumai ir vyksta per kognityvinius, fizinius, emocinius ir dvasinius aspektus. Tokia patirtis apibrėžiama žiniomis, įgūdžiais, gebėjimais, požiūriais, vertybėmis, įsitikinimais, jausmais. Patirties koncepcija apima pirminę patirtį, kuri įgyjama kai kurių socialinių kontekstų pajauta. Antrinė patirtis – gauta iš kito asmens jam perteikus pirminę savo patirtį [59].
Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojams trūksta patirties suprasti, jog pacientų, ar jų artimųjų, šiuo atvejų tėvų dalyvavimas naujagimio slaugoje, reikalauja sąmoningos ir planuojamos dviejų žmonių tarpusavio sąveikos ir veiksmų derinimo kiekvieno susitikimo metu. Jeigu slaugytojas nesupranta bendradarbiavimu grindžiamo bendro tikslo svarbos, pacientui ir jo artimiesiems nebus suteikta galimybė dalyvauti priimant sprendimus. Tokiais atvejais iškyla galios ir kontrolės klausimas, kuris slopina atvirą bendravimą tarp naujagimio tėvų ir slaugytojų [37,40,49].
Organizacinės ligoninės problemos yra viena iš kliūčių trukdančių pacientų dalyvavimą slaugoje. Organizacinė slauga nėra pakankamai orientuota į pacientą, ir slaugytojams yra sunku pakeisti esamą situaciją. Laiko stoka – dar viena priežastis trukdantį bendrauti ir plėtoti slaugytojų – pacientų santykius. Laikas labai svarbus, nes gerai išnaudojamas laikas suteikia papildomos savigarbos, tada slaugytoja gali prisėsti ir šiek tiek laiko skirti, pavyzdžiui, pokalbiams su naujagimio tėvais, kurie pagerintų jų savijautą. Tada tu turi laiko išklausyti ir sužinoti, būti atviru ir rūpestingu. Trečia labai svarbi priežastis yra tai, kad pacientų dalyvavimas slaugoje reikalauja slaugytojų kompetencijų atnaujinimo. Slaugytojų sukaupta patirtis yra svarbus kompetencijos elementas. Sukaupos patirties rezultatas - kai individas rekonceptualizuoją savo patirtį. Keičia ankščiau turėtą koncepciją, ją transformuodamas į naują patirtį, kuri išreiškiama individo tobulėjimu [46,59].
Kompetencijų atnaujinimas ir mokėjimas komunikuoti yra labai svarbu slaugytojams, nes slaugytojai mokosi iš patirties per įžvalgas, kurios sustiprina slaugytojų pasirengimą veikti situacijose, susijusiose su pacientų dalyvavumu slaugoje [60].
Komunikuoti reiškia mokytis iš savo patirties esamoje situacijoje, ne tik veikiant, bet ir po veiklos. Tai apibūdinama kaip visuminis mokymasis, kurio pagrindas jau turima patirtis. Mokymasis vyksta konstruojant socioekonominį, kultūrinį kontekstą per kurį ši patirtis įgyjama. Situacija, į kurią individas patenka yra natūrali jo gyvenimo dalis arba dirbtinai sukurta pvz.: mokymosi programos, kompetencijos kėlimo kursai. Tai yra mokymasis iš patirties, kuris vyksta formalioje aplinkoje [59].
Dirbant NRITS labai svarbus yra komandinis darbas, kur gydytojai, slaugytojai ir kiti specialistai dirba kartu, teikdami visokeriopą pagalbą neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui. Labai svarbūs tokios komandos nariai tampa ir naujagimio tėvai, o ypač mamos, kurios guli ligoninėje kartu su savo naujagimiu ir kiekvieną dieną būna šalia jo [37].
H. Wigert (2007) Švedijoje atliktas tyrimas apie sveikatos priežiūros specialistų patirtis su tėvais intensyviosios terapijos skyriuje atskleidė, kad slaugytojai prieštaringai vertina tėvų dalyvavimą savo vaiko slaugoje ir teigia, kad tėvams turi būti nustatytos labai aiškios ribos naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Priežastis kodėl taip turėtų būti yra kompetencijos, žinių ir patirties stoka dirbant su tėvais. Personalui ypatingai sunku bendrauti su tėvais krizinės situacijos metu. Todėl sveikatos priežiūros specialistai sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo tėvų, ir užkirsti kelią jiems dalyvauti naujagimio slaugoje. Apklausta dvidešimt specialistų, kurių nuomonė buvo vieninga, jog tėvų dalyvavimas yra labai svarbus, tačiau slaugytojai teigė, kad jie patiria stresą ir diskomfortą dirbant šalia tėvų, ypač krizinėse situacijose[74].
Slaugytojai, dirbantys su neišnešiotais naujagimiais, susiduria su daugybe profesinių iššūkių. Jie turi balansuoti tarp savo dvigubos atsakomybės, t. y. jie stengiasi įtraukti tėvus į naujagimių priežiūros procesą ir patys rūpinasi naujagimiais, užtikrindami jų gerovę [42,43,46].
M. Merighi (2011) Brazilijoje atlikto tyrimo tikslas buvo nustatyti, kokia slaugytojų patirtis slaugyti naujagimį dalyvaujant tėvams. Slaugytojų patirtis tėvų poreikių ir savo vaidmens tarp tėvų ir naujagimio suvokimas turi didžiulę teigiamą įtaką tėvų, slaugytojų ir naujagimio priežiūros kontekste. Nors sunkioje, krizinėje situacijoje slaugytojams sunku dirbti esant tėvams, tačiau jie teigiamai įvertino tėvų dalyvavimą naujagimio slaugoje. Taip pat aiškiai įvardino bei atskleidė, kaip svarbu ne tik tėvus įtraukti į naujagimio priežiūrą, bet ir rūpintis tėvais, kaip pacientais, teikiant jiems pagalbą ir paramą. Šios patirtys rodo naują kryptį, kurią būtina apsvarstyti naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose atsižvelgiant į visus tris tarpusavyje susijusius slaugos proceso dalyvius: slaugytoją, naujagimį ir tėvus [58].
E. Hall (2010) Danijoje, atlikto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti ką reiškią dirbti slaugytoja naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Pagrindinė išvada buvo įvardinta kaip "balansavimas tarp įmanomo ir idealaus" - tai apima slaugytojų atskaitomybę, kuri susijusi su kūdikiu, jo tėvais, kolegomis ir visa sveikatos priežiūros sistema. Balansavimo veiksmas reiškė didelį norą rūpintis naujagimiais ir jų šeimomis geriausiu įmanomu būdu, atsižvelgiant į laiką, komandos darbą ir aplinką. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad slaugytojų patirtis ir supratimas apie slaugytojos, naujagimio ir mamos driadą turi atverti naujus kelius naujagimių reanimacijos skyiuose. Slaugytojų siekiamybė yra slaugyti naujagimį taikant į šeimą orientuotą slaugą, tačiau tam nėra palankių sąlygų. Tad autorė teigia, kad dabar slaugytojai naujagimių reanimacijos skyriuose dirba „tarp realios ir siekiamos slaugos“ [46].
Tėvų vaidmuo naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose smarkiai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį. Šiandien į šeimą orientuota sveikatos priežiūra yra laikoma geriausia praktika NRITS, nes apima slaugytojų ir tėvų tarpusavio bendradarbiavimą [37].
1.2. Slaugytojų santykis su naujagimių tėvais
Fenomenologiniu požiūriu visi žmonės yra persipynę su kitų žmonių gyvenimais. Tai reiškia, kad kito asmens gyvenimas yra priklausomas nuo to, kaip kitas žmogus veikia tokioje situacijoje. Susipynus su kitais žmonėmis atsiranda natūralus pasitikėjimas vienas kitu. Tai reiškia - save atverti kitam asmeniui. Ir žmogus turėtų apsaugoti kito gyvenimą kuomet jis yra jam patikėtas [38]. Tėvai atiduoda savo neišnešiotą naujagimį į NRITS ir pasitikėjimas slaugytojais tampa pagrindu, kad susiformuotų jų tarpusavio sėkmingas bendradarbiavimas. Slaugytojui tenka didžiulė atsakomybė slaugyti ir rūpintis ne tik per anksti gimusiu naujagimiu, bet ir jo šeima [43].
Slaugytojas – profesionalus sveikatos priežiūros specialistas pasirengęs tėvams padėti įsitraukti į naujagimio slaugą. Jis turi pakankamai žinių ir patirties, kad slaugydamas neišnešiotą naujagimį kartu mokytų tėvus ir būtų jiems siektinas pavyzdys [38].
Slaugytojas yra svarbus informacijos ir paramos šaltinis tėvams, kurių naujagimis yra slaugomas NRITS. Slaugos specialistas atlieka svarbų vaidmenį neišnešioto naujagimio slaugoje, todėl tėvų santykis su slaugytojais šiame etape yra labai svarbus [38,33].
K. Hedberg-Nyqvist (2009) Švedijoje, atliko tyrimą apie tėvų ir slaugos specialistų nuomones ir nustatė, kad neišnešiotų naujagimių slaugytojai turėtų būti jų tėvai, o slaugytojai turėtų atlikti pedagogų ir rėmėjų vaidmenį [47]
Slaugytojai yra mokomi suprasti ženklus ir signalus, kada naujagimiai jaučia stresą, o kada jų būsena yra stabili. Jie taip pat stengias patarti tėvams, kaip atpažinti šią savo naujagimio ypatingą savybę. Rūpinimasis neišnešiotų naujagimių vystymosi raida suvokiama skirtingai, priklausomai nuo to, ar sveikatos priežiūros specialistai žino šios slaugos principus ar ne, ir nuo to, ar jie sulaukia paramos iš kūdikių raidos specialistų [48,66].
Santykiuose su slaugytojais tėvai yra priklausomi nuo sveikatos priežiūros specialistų naudojamos slaugymo filosofijos, jie stengiasi atitikti slaugytojų lūkesčius, tuo siekdami palaikyti gerus tarpusavio santykius. Atlikti tyrimai atskleidė, kad dauguma tėvų nežinojo ko iš jų tikimasi ir kovojo su daugybe vaidmenų: jie nesijautė jaukiai ligoninės aplinkoje; dažnai jautėsi bejėgiai ir nepageidaujami; nenorėjo būti našta slaugos personalui ir bandė kuo greičiau prisitaikyti prie ligoninės kasdienybės. Tėvai stebėdami slaugytojų darbą, stengėsi mokytis slaugyti savo naujagimį, bet kartu jautėsi nepakankamai mokantys ir abejojantys savo kompetencija [37,38]. Tyrimais įrodyta, kad tėvai kurie pasitiki savimi ir gali dalyvauti slaugant savo vaiką, nejaučia nepilnavertiškumo, taip pat gali paremti ir kitus šeimos narius [40,43,49].
Norvegijoje (2008) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad slaugytojų ir tėvų santykiai vystosi keliais etapais: tėvų atsitraukimas, prisijaukinimas ir abipusė partnerystė. Kiekviename etape tėvai ir slaugytojai skirtingai pasidalina savo vaidmenimis. Pradžioje tėvai yra tik stebėtojai, pamažu perimantys vis didesnę atsakomybę už savo naujagimio slaugą ir priežiūrą. Natūraliam tėvystės jausmui formuotis reikia laiko. Kadangi tėvai visiškai nepasirengę neišnešioto naujagimio gimimui ir slaugymui, jie pamažu bando susipažinti ir susigyventi su naujagimiu, kuris neatitiko jų laukiamo, sveiko ir gražaus naujagimio lūkesčių. Tėvai iš naujo stengiasi suvokti savo naujai apibrėžtus tėvystės vaidmenis, kurie leistų prisitaikyti ir susitaikyti su neišnešioto naujagimio gimimui ir su lūkesčiais, kurių iš jų tikisi slaugytojai, slaugantys jų neišnešiotą naujagimį [37].
Slaugytojų ir tėvų bendradarbiavimas padeda, stiprina ir palaiko tėvus per visą naujagimio hospitalizacijos laiką. Slaugos specialistų teikiamos paslaugos apima ne tik neišnešioto naujagimio slaugą, bet ir paramą visai šeimos sistemai. Tėvai turi būti pripažinti kaip pagrindiniai savo neišnešioto naujagimio slaugytojai ir laikomi lygiaverčiais partneriais slaugos personalui teikiant paslaugas. Slaugytojas yra tarsi raktas santykiuose su tėvais, kadangi tėvų bendravimas su neišnešiotu naujagimiu vyksta padedant slaugytojams. Tik per atvirus, sąžiningus ir pasitikėjimo grįstus santykius su slaugytojais, tėvai turi galimybę tapti tikrais partneriais savo naujagimio priežiūroje [39].
Tėvai ir slaugytojai turi vieną bendrą tikslą – slaugyti ir prižiūrėti sunkiai sergantį neišnešiotą naujagimį, kuris bus ligoninėje ilgas savaites ir mėnesius. Specialistų patirtis ir žinios turi padėti tėvams susigyventi su neišnešioto naujagimio gimimu ir padėti suprasti kaip svarbu išlaikyti ryšį tarp tėvų ir anksčiau laiko gimusio naujagimio [38,55].
1.3. Neišnešiotų naujagimių ypatumai
Vienas iš Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) politikos sveikata visiems uždavinių - sveika gyvenimo pradžia. Tai apima tokius gyvenimo tarpsnius, kaip gimimą, fizinę raidą, mokymąsi vaikščioti ir kalbėti, pagrindinių socialinių bei sveikatos vertybių įgijimą, aplinkos atradimą, ryšių tarp tėvų ar žmonių, sudarančių šeimą, stiprinimą. Sveiko naujagimio gimimas sudaro sveiko gyvenimo pagrindą, tačiau ne visi naujagimiai gimsta sveiki [6].
Kasmet Lietuvoje gimsta apie 6 proc. neišnešiotų naujagimių, kurie gydomi ir slaugomi dviejuose didžiuosiuose Lietuvos perinataliniuose centruose Kaune ir Vilniuje. Neišnešiotu laikomas naujagimis, gimęs 22 -36 nėštumo savaitę ir sveriantis 500g ir daugiau. Pagal svorį, naujagimiai skirstomi į normalios kūno masės (daugiau nei 2500 g.), mažos kūno masės (1500 - 2500 g.), labai mažos kūno masės (1000 - 1500 g.) ir ypatingai mažos kūno masės (mažiau nei 1000 g.). Neišnešioti naujagimiai gimsta anksčiau numatyto termino, todėl yra mažesnio kūno svorio ir mažesnio ūgio. Neišnešiotumas – tai būsena iš kurios reikia padėti naujagimiui išaugti [13,53].
Neišnešiotas naujagimis gimęs ankščiau laiko skiriasi nuo sveiko išnešioto naujagimio pirmiausia savo išvaizda . Tokio naujagimio kūnas neproporcingas: didelė galva, ilgas liemuo, trumpas kaklas. Rankos ir kojos labai plonos ir ilgos. Nesusiformavęs poodinis riebalų ir raumenų sluoksnis, todėl odelė atrodo peršviečiama, labai aiškiai matomi kraujagyslių ir venų rezginiai. Nagučiai maži, nesiekantys pirštų galų. Apžiūrint, matosi, kad jų krūtų speneliai tik kelių milimetrų skersmens, neiškilę virš odos. Neišnešioto naujagimio ausų kaušeliai neturi būdingos formos, jų kraštai neužlinkęs į vidų, kremzlė minkštutė, naujagimio kūnas padengtas daugybe smulkių plaukelių, kurie panašūs į pūkelius. Neišnešioti naujagimiai neverkia arba verkia tyliai, jų rankos ir kojos ištiestos, kitaip nei išnešiotų naujagimių, kurių rankos ir kojos sulenktos dėl normalaus raumenų įtempimo (tonuso) [53].
Daugelis neišnešioto naujagimio organų ir sistemų nėra pasirengę savarankiškai funkcionuoti. Dėl santykinai didelio kūno paviršiaus ir plono poodinio sluoksnio neišnešiotas naujagimis šilumos į aplinka atiduota daugiau negu sveikas naujagimis. Nuo šalčio ir streso greitai išsenka jų energijos atsargos, pasireiškia hipoglikemija, acidozė, dėl ko labai pablogėja neišnešioto naujagimio būklė. Jiems ypač svarbi slauga ir tinkama temperatūra. Todėl temperatūra gimdykloje gimstant neišnešiotiems naujagimiams turi būti 28 laipsniai šilumos, inkubatoriuje, kuriame po gimino yra slaugomi šie naujagimiai iki 38 laipsnių šilumos ir 80 proc. drėgmes [13,36].
Labiausiai nesubrendusios neišnešiotų naujagimių yra kvėpavimo ir kraujotakos sistemos. Neišnešiotų naujagimių kvėpavimas gali būti neritmiškas dėl nepakankamai išsivysčiusio kvepavimo centro, dėl ko būna apnėjų tai yra kvėpavimo sustojimų. Tik 22 – 26 nėštumo savaitę vaisiaus plaučių kubinis epitelis virsta plokščiuoju, iš kurio formuojasi alveolės. Alveolių diferencijacijos metu atsiranda aktyvių fosfolipidų – sulfaktanto. Sulfaktantas gaminasi vaisiaus plaučiuose. Maždaug 20 nėštumo savaitę pradeda gamintis pirmieji sulfaktanto komponentai ir tik nėštumo pabaigoje sulfaktantas jau dengia alveolių paviršių. Sulfaktantą gamina kvėpavimo takų epitelinės ląstelės, kurių diferencijacija baigiasi 32 -36 nėštumo savaitę. ir šis tampa tokiu kuris jau gali atlikti savo funkcija: iškvepimo metu neleidžia alveolėms subliukšti [36,41].
Neišnešioto naujagimio plaučiuose sulfaktanto kiekis yra nepakankamas, todėl gali subliūkšti atskiros plaučių dalys ar visas plautis. Tada alveolių spindį ir smulkiuosius bronchus užpildo hialininės membranos, kurios dar labiau trikdo dujų apykaitą plaučiuose. Susidarius tokiai būklei niešnešiotas naujagimis nesugeba savarankiškai kvėpuoti ir todėl jam yra reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija [36,41].
Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas tuo labiau yra nesubrendusi jo širdies ir kraujagyslių sistema. Tarp aortos ir plautinio kamieno esantis arterinis latakas, kuris laiku gimusiam naujagimiui užsidaro po gimimo, neišnešiotam naujagimiui daug ilgiau išlieka atviras. Dėl to sutrinka kraujotaka, maišosi arterinis ir veninis kraujas, į plaučius priteka per daug kraujo. Tai pasireiškia plaučių hiperemija, edema, širdies kairiojo skilvelio perkrovos požymiais, sumažėja kraujo perfuzija kituose organuose [13].
Dėl nepakankamo smegenų žievės aktyvumo neišnešiotas naujagimis gali krūpčioti nuo mažiausio dirgiklio ar be jokios priežasties. Kepenyse trūksta krešėjimo faktorių ir fermentų, dėl to sutrinka kraujo krešumas, pasireiškia gelta. Nepakankama gliukozės apykaita, per mažai kraujo baltymų, riebalų. Silpnas imunitetas, nes daugiausiai imunoglobulinų (imuniteto baltymai) į vaisiaus kraują (iš motinos per placentą) patenka nėštumo pabaigoje [41].
Virškinimo sistema taip pat nėra pakankamai susiformavusi. Pavieniai čiulpimo judesiai atsiranda tik 27 – 28 gestacijos savaitę. Skrandžio sulčių išsiskiria tris kartus mažiau nei išnešiotam naujagimiui. Stemplės raumenų tonusas žemas, todėl neišnešiotas naujagimis dažniau atpila. Žarnyno fermentai mažai aktyvūs, padidėjęs žarnų sienelės laidumas mikrobams ir toksinams, kurie greitai gali patekti į kraują. Menkiausi mitybos pažeidimai gali sukelti sunkius virškinimo sistemos sutrikimus [13,41].
Gimus neišnešiotam naujagimiui jis iš karto po gimimo yra atskiriamas nuo mamos ir perkeliamas į NRITS skyrių. Naujagimis atsiduria dvigubame pavojuje: yra atskiriamas nuo mamos ir patenka į visiškai jam svetimą aplinką. Neišnešiotas naujagimis, atskirtas nuo mamos, praranda
galimybę pajusti tiek fizinį tiek emocinį kontaktą su tėvais ir taip nutrūksta nėštumo metu užsimęzgusį ryšį [3]. Šiuos ryšius atnaujinti ir stiprinti turi galimybę NRITS slaugytojai.
Prieš laiką gimęs naujagimis yra visiškai priklausomas nuo NRITS personalo, todėl, kad neišnešiotam naujagimiui yra sunku prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos. Jis nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų savarankiškai kvėpuoti ir kurį laiką jam reikia pagalbos. Slaugytojai turi galimybę padėti tėvams ir naujagimiams įveikti šį sudėtingą laikotarpį, padėdami jiems susitaikyti su netikėtai atsiradusiais naujagimio sveikatos sutrikimais ir ilgu hospitalizacijos periodu [50].
Neišnešioto naujagimio raidai labai svarbus yra ryšys su šeima, ypač su mama. Tokiam ryšiui, t.y. prieraišumui skatinti padeda švelnus naujagimio lietimas, glostymas kalbėjimas. Naujagimis turi nuolat girdėti mamos ir tėčio balsus, nes tai padeda jam augti ir stiprėti [34].
Slaugytojas yra NRITS personalo narys, kuris bendraudamas su tėvais gali geriausiai skatinti prieraišumą tarp tėvų ir naujagimio taikant į šeimą orientuotą slaugą. Šis slaugos būdas skatina tėvus, kuo daugiau laiko praleisti su savo neišnešiotais naujagimiais, mokantis atpažinti bei patenkinti iškylančius naujagimių poreikius.
1.4. Prieraišumas
R. Spitz (1946) stebėjo ir aprašė nuo motinos atskirtų naujagimių reakcijas. Tyrėja pastebėjo, kad iš pradžių atsiranda verksmingumo periodas, kurį vėliau keičia vienatvės bei abejingumo būsena, raidos regresija, įvairūs somatiniai simptomai, galintys išsivystyti į rimtą psichinio ir fizinio išsekimo būklę, vadinama anaklitine depresija. Graikų kalbos žodis „anaklitinė“ reiškia „palinkus atgal“. R. Spitz taip pat pažymėjo, kad normaliai naujagimio raidai reikalinga motina kaip saugi atrama, o staigus mamos praradimas naujagimiui sukelia anaklitinę depresiją, vėlesniame amžiuje – dvasinę ir fizinę raidos regresiją, net mirtį. Šis reiškinys vėliau buvo išsamiai tyrinėtas, o stebimi sutrikimai įvardinti kaip prieraišumo sutrikimai [11].
Prieraišumas – patvarus, ilgalaikis, emociškai svarbus ir reikšmingas ryšys, susiformuojantis kaip ilgalaikių santykių tarp naujagimio ir jam svarbaus asmens (dažniausiai vieno iš tėvų) rezultatas. Prieraišumui būdingas tarpusavio ryšio stiprumas, jausmų intensyvumas ir gyvybiškai svarbių emocinių santykių pasireiškimas. Mažam ir bejėgiam naujagimiui prieraišumas turi biologinį pagrindą ir yra gyvybiškai svarbus. Siekdamas artumo su jį prižiūrinčiais asmenimis, naujagimis trokšta globos, rūpinimosi, saugumo, kurie priklauso nuo tinkamo tėvų ar kitų nuolat prižiūrinčių asmenų reagavimo į naujagimio poreikius ir jausmus. Normaliai naujagimio raidai būtina, kad jis turėtų nuolat jį prižiūrintį
asmenį, su kuriuo sietų abipusiai jausmai, prieraišumas. Naujagimis prisiriša prie jį globojančio asmens, kuriuo dažniausiai būna mama, nors nebūtinai biologinė motina [3,11].
Prieraišumas pasižymi selektyvumu, jis yra nukreiptas į tam tikrą asmenį, į kurį naujagimis reaguoja prieraišumui būdingu elgesiu, nebūdingu jo santykiams su kitais asmenimis. Prieraišumui būdingas fizinio artumo su jam svarbiu asmeniu (dažniausiai motina) siekimas. Artumo siekimas yra prieraišumo pagrindas, kurį naujagimis stengiasi išlaikyti, nes tai suteikia saugumo ir pasitenkinimo jausmą. Naujagimis patiria atskyrimo stresą, kai nutraukiamas jo buvimas su prieraišumo objektu. Taigi, naujagimio prieraišumas formuojasi per santykius su tėvais, su mama [11,14,16].
Šio ryšio metu svarbiausia yra tarpusavio santykiai, fizinis artumas su tėvais ir asmenimis, kurie naujagimiu rūpinasi, jų emocinis šiltumas, švelnumas, tinkamas reagavimas į naujagimio siunčiamus signalus – poreikius. Prieraišumo raida yra genetiškai užprogramuota, t.y. naujagimis gimsta tarsi užprogramuotas elgtis taip, kad išlaikytų artumą su tėvais. Santykyje su kitais asmenimis naujagimiui būdingi dviejų rūšių atsakai:
Signalinis elgesys: verkimas, šypsena, gugavimas, jis nepasižymi selektyvumu ir yra nukreiptas į bet kurį asmenį;
Artumo siekimo elgesys: kabinimasis, siekimas, sekimas, jam būdingas specifiškumas, jis būna nukreiptas į prižiūrintį asmenį. Toks kūdikio elgesys garantuoja jam išlikimą bei sudaro prieraišumo formavimosi pagrindą [11].
R. Žukauskienė (1996) pažymi, kad prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbu yra didelis jautrumas naujagimio poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti [26]. NRITS slaugytojas visą laiką yra greta neišnešioto naujagimio ir tenkina jo poreikius. Taip gali formuotis prieraišumas tarp slaugytojo ir neišnešioto naujagimio, todėl prieraišumo ugdymui labai svarbus yra tėvų dalyvavimas slaugymo procese.
Slaugytojai taikantys į šeimą orientuotos slaugos principus, prisiimdami lyderio vaidmenį nustato naujagimio ir tėvų poreikius skatinančius prieraišumą ir moko tėvus juos tenkinti.
1.5. Į šeimą orientuota slauga
Į šeimą orientuota slauga, anot D. Wrong (2001), grindžiama filosofija, kuri teigia, kad šeima vaiko gyvenime yra konstanta - nekintamas dydis. Ypač tai svarbu, kai kalbama apie vaiką, kuris turi specialių poreikių arba šiuo atveju neišnešiotą naujagimį. Į šeimą orentuota slauga apjungia šeimą, naujagimį ir specialistą t.y. būdas rūpintis visais šeimos nariais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ligoninėje gulinčiam naujagimiui. Bendradarbiavimas tarp tėvų ir slaugytojų yra labai svarbus veiksnys, formuojant efektyvius ir pasitikėjimo kupinus santykius su šeima, siekiant rasti geriausią būdą patenkinti naujagimio ir visos šeimos poreikius [62,75].
Sveikatos priežiūros specialistai, kurie savo praktiniame darbe taiko į šeimą orientuotą slaugą, tikina, kad užtikrinant šeimos vaidmenį slaugant naujagimius visą ligoninėje praleistą laiką, šis slaugos būdas turi teigiamos įtakos naujagimiui ugdant prieraišumą jo emocinei ir vystymosi raidai, taip pat visos šeimos gerovei. Emocinė ir socialinė parama tėvams yra neatskiriama šios teorijos dalis. Tai sudaro galimybes pasiekti geresnių rezultatų tiek rūpinantis naujagimių sveikata, tiek bendraujant ir bendradarbiaujant tėvams ir specialistams dirbantiems su naujagimiais [51].
Slaugytojai taikydami į šeimą orientuotos slaugos principus turėtų sutelkti dėmesį į tai, ką šeima išgyvena tuo laikotarpiu, atsižvelgti į tai, kokie santykiai yra tarp šeimos narių. Taikydami į šeimą orentuotą slaugą, slaugytojai turėtų atsižvelgti į visus šeimos narius, nes šis slaugos būdas skirtas visiems šeimos nariams, tiek sveikiems, tiek sergantiems. Todėl svarbu suprasti individualias kiekvieno šeimos nario stipriąsias puses, kur įmanoma remti jų dvasinį tobulėjimą. Parengti strategijas, kurios suteiktų šeimoms ne tik emocinę, bet ir finansinę paramą. Vienas iš būdų yra skatinti šeimos narius jungtis į tarpusavio paramos grupes. [19,20,22].
Esant ilgam neišnešioto naujagimio hospitalizavimo laikotarpiui, santykiai tarp tėvų ir slaugytojų tampa labai svarbūs. Slaugytojų pareiga skatinti, padėti ir mokyti tėvus pagal jų individualias galimybes dalyvauti savo naujagimio priežiūroje. Dažnai neišnešioto naujagimio mamos neturi pakankamai žinių apie motinystę, kai kurios nėra patyrusios artimo ryšio su savo mama, todėl tokių moterų požiūris į motinystę ir naujagimį bei elgesys su juo labai priklauso nuo slaugytojų palaikymo ir paskatinimo [3]. Todėl, pasak Lou (2008) taikiant į šeimą orientuotą slaugą slaugytojai gali padėti tėvams pereiti į motinystę bei tėvystę, kasdieną padedant tėvams rūpintis savo neišnešiotu naujagimiu, teikiant tėvams vilties, mažinant jų stresą bei įtampą [55].
Pagrindinis slaugytojų tikslas, taikant į šeimą orientuotą slaugą, padėti tėvams ypatingai moteriai, tapti motina, išmokyti prižiūrėti ir slaugyti savo naujagimį. Papasakoti tėvams apie naujagimį, jo vystymąsi, kylančius poreikius, ir kaip tuos poreikius galima patenkinti, įtraukti tėvus į naujagimio slaugymą [70].
Tik suprasdami tėvų išgyvenimus, jų poreikius ir kylančias problemas, specialistai gali planuoti pagalbą šeimai [37]. Taikant į šeimą orientuotos slaugos principus, kuriant personalo ryšius su naujagimių tėvais, būtina garantuoti tėvų ir specialistų partnerystę [70]. Tai yra nuolatinis ir dinamiškas bendradarbiavimas tarp tėvų ir specialistų slaugant ir prižiūrint jų naujagimį [37].
Tinkamai taikyti į šeimą orientuotą slaugą gali padėti Levine energijos išsaugojimo slaugos modelis, kuris skatina išsaugoti naujagimio ir visos šeimos vientisumą.
1.6. Levine energijos išsaugojimo slaugos modelio taikymas neišnešiotų
naujagimių slaugymui
Kaip jau buvo minėta šiame darbe neišnešioto naujagimio hospitalizavimas į NRITS sukelia šeimos sistemos įtampą ir kelią grėsmę jos socialiniam vientisumui. Levine energijos išsaugojimo slaugos modelio taikymas grindžamas neišnešioto naujagimio ir tėvų tarpusavio sąveikos ir vientisumo išlaikymu.
Levine energijos išsaugojimo slaugos modelio tikslas skatinti prisitaikymą ir išlaikyti visumą naudojant išsaugojimo principus: energijos, struktūros, asmenybės ir socialinio vientisumo. Vientisumo išsaugojimas yra esminis dalykas, kurio tikimasi kaip rezultato, naudojant šį modelį. Slaugytojai turi suprasti, kad kiekvienas asmuo reikalauja undividualių priemonių rezultatui pasiekti. Levine energijos išsaugojimo slaugos modelis kalba apie tai, kad asmuo ir aplinka laikui bėgant sutampa [76].
Prisitaikymas yra procesas, kurio metu pacientas sugeba išsaugoti vientisumą, atsidūrus jam svetimoje aplinkoje. Vientisumo išsaugojimas yra prisitakymo rezultatas. Prisitaikymas yra pasiekiamas tada, kai pacientas pats sugeba prisitaikyti arba kažkas iš aplinkos padeda jam to pasiekti [76].
Prieš laiką gimęs naujagimis yra nepasirengęs savarankiškai išgyventi aplinkoje. Jis turi būti paguldytas į šiltą inkubatorių, kad būtų palaikoma pastovi jo kūno temperatūra. Naujagimis aprengiamas kepuraite, kojinėmis, pirštinėmis, kartais prieš laiką gimęs naujagimis, kad mažiau netektų šilumos ir drėgmės, uždengiamas specialia plėvele. Toks naujagimis guldomas į minkštų vystyklų „lizdelį“. Jo rankos ir kojos sulenkiamos, rankos priglaudžiamos prie veido – taip imituojama naujagimio padėtis gimdoje. Aplinką naujagimiui stengiamasi sukurti tokią, kad jis jaustųsi kaip mamos gimdoje.
Neišnešiotam naujagimiui, patekus į svetimą aplinką, yra sutrikdomas jo vientisumas ir vientisumas tarp naujagimio ir tėvų. Šio vientisumo sutrikdymas apibrėžiamas kaip energijos
pusiausvyros sutrikdymas pasireiškiantis tuo, kad naujagimis dėl savo nebrandumo negali savarankiškai išgyventi aplinkoje [57].
„Išlaikyti kartu“ – pagrindinė Levine slaugos modelio koncepcija [76]. Prisitaikymo ir vientisumo išsaugojimo metu visas dėmesys sutelkiamas siekiant išlaikyti asmens pilnatvę. Prieš laiką gimęs naujagimis yra neprisitaikęs gyvenimui be mamos, todėl slaugytojai moko mamą, kaip bendrauti su savo naujagimiu, kuris guli inkubatoriuje. Kaip glostyti, kalbinti naujagimį minimaliai pažeidžiant dirbtinai sukurtą saugią aplinką. Tokia sukurta aplinka nepaprastai skiriasi nuo naujagimio buvusios aplinkos gimdoje. Natūralus naujagimio prisirišimas prie visko, kas saugu ir įprasta, iš esmės, yra nutraukiamas. Todėl mamai aiškinama kaip svarbu, kuo daugiau laiko praleisti šalia savo naujagimio. Slaugytojai, slaugydami naujagimį, turi padėti prisitaikyti tiek naujagimiui, tiek tėvams prie jiems neįprastos aplinkos ir visiems kartu bendradarbiaujant pasiekti galutinį tikslą – išsaugoti naujagimio vientisumą ir išsaugoti prieraišumą tarp naujagimio ir tėvų (1pav.).
1 pav. Slaugytojo vaidmuo siekiant išsaugoti naujagimio ir tėvų prieraišumą
(parengė R.Motiejūnienė)
Levine slaugos modelis pagrįstas bendradarbiavimu tarp neišnešioto naujagimių tėvų ir slaugytojų, kurie kartu dalyvauja kaip komandos nariai, dalijasi informacija, siekdami bendro tikslo naudojant apsaugos tikslą išsaugoti asmeninį, socialinį ir struktūrinį vientisumą [76].
Struktūrinio vientisumo pažeidimas gali pasireikšti negrįžtamu kai kurių funkcijų pažeidimu. Neišnešioto naujagimio virškinimo sistemos nebrandumas pasireiškia fermentų nepakankamumu, labilia kraujotaka žarnyne. Dėl šių priežasčių gali išsivystyti žarnyno išemija, nekrotinis enterokolitas, pilvaplėvės uždegimas. Neišnešiotas naujagimis nemoka čiulpti ir ryti, todėl jis maitinamas pro zondą. Geriausias maistas neišnešiotam naujagimiui – jo motinos pienas, nes jis yra skirtas būtent šiam neišnešiotam naujagimiui. Todėl slaugytojai moko ir skatina mamas, kuo ankščiau atnešti
naujagimiams savo nutraukto pienuko, skatina mamas maitinti naujagimį pro zondą, jeigu naujagimis moka čiulpti, maitinti iš buteliuko ir kiek įmanoma greičiau pradėti glausti naujagimį prie krūtinės [15].
Asmeninio vientisumo pažeidimas pasireiškia neurologiniu ir sensoriniu nebrandumu prisitaikant prie aplinkos neigiamų poveikių. Nuolatinis didelis triukšmas NRITS keliamas aparatų ir įrangos, trukdo neišnešioto naujagimio organų sistemų funkcijų stabilumui ir jo atsipalaidavimui, bei psichomotoriniam vystymuisi [14,15,16]. Šis nuolatinis triukšmas sukelia naujagimiui stresinę reakciją, dėl kurios didėja intrakranijinis spaudimas galvos kraujagyslėse, ryškėja hipoksija, kartojasi kvėpavimo nutrūkimo epizodai, atsiranda širdies ritmo sulėtėjimas, sutrinka miegas [13].
Slaugytojai turi kompetencijos ir profesionalumo atpažinti naujagimio reakcijas ir elgesį, kurie atspindi aplinkos daromą poveikį ir tai paaiškinti naujagimio tėvams, kartu ieškodmi tinkamiausių slaugymo būdų. Tėvai, slaugydami savo naujagimį, pamažu išmoksta atpažinti jo emocijas: kada naujagimis nori būti liečiamas, o kada ne, kada paversti ar kada užkloti, kad jaustųsi saugus ir ramus.
Socialinio vientisumo pažeidimas pasireiškia visos šeimos sistemos sutrikdymu ir prieraišumo sutrikdymu tarp naujagimio ir tėvų. Slaugytojai gali padėti tėvams suvokti jog jie turi neišnešiotą naujagimį ir kartu ieškoti būdų šiam stresui mažinti. Tėvai dažnai bijo liesti sergantį ar neišnešiotą naujagimį, todėl labai svarbu paskatinti juos tai daryti. Slaugytojai siekia paaiškinti tėvams jų vaidmenį, skatina liesti ir aiškina teigiamą lietimo poveikį naujagimiui ir tėvams, ir kai tik leidžia neišnešioto naujagimio sveikata sudaro galimybes tėvams palaikyti rankose savo naujagimį [57].
Kengūros metodas. Tokią galimybę suteikia Kengūros metodas, dar žinomas kaip „oda prie
odos“ kontaktas, plačiai taikomas pasaulyje ir Lietuvoje. Tai dar vienas iš būdų padedantis sustiprinti ryšį tarp naujagimio ir jo tėvų. Naujagimis nuogas tik su sauskelnėmis, guldomas vienam iš tėvų ant krūtinės po drabužiais. Jis laikomas kniūbsčias vertikalioje padėtyje - tarsi gulėtų kengūros sterblėje. Sterblė – tai motinos artumo, atsidavimo, kantrybės ir rūpestingumo simbolis. Nors šis metodas tinka bet kokio amžiaus kūdikiui, jis ypač rekomenduojamas neišnešiotiems naujagimiams. Taip stiprinamas ryšys tarp naujagimio ir jo tėvų. Tėvai, jausdami naujagimį, jo artumą, įgyja pasitikėjimo, tampa drąsesni ir labiau pasitiki savimi slaugydami savo neišnešiotą naujagimį. Tai padeda geriau suvokti naujagimio poreikius ir rodomas emocijas ir yra vienas iš būdų įtampai mažinti, o tuo pačiu teikiantis džiaugsmo[14,15,16,17].
K. Smith (2007) taip pat pastebėjo, kad „Kengūros“ priežiūros metodą taikiusios motinos jautė didesnį emocinį stabilumą, palyginus su kontrolinės grupes motinomis, didesnį pasitikėjimą savimi ir didesnę kompetenciją savo naujagimio priežiūroje [73].
Slaugytojai gali padėti šeimai išsaugoti sutrikusį vientisumą skatinant prisitaikymo procesą. Planuodami slaugą, įgyvendindami slaugos planą bei taikydami slaugos priemones slaugytojai skatina vientisumo raidą, siekdami „išlaikyti kartu“ naujagimį ir tėvus. Tai siekiama per energijos, struktūrinio, asmeninio ir socialinio vientisumo išsaugojimą. Jeigu slaugytojams pavyksta įgyvendinti savo slaugos tikslus, tuomet slaugos rezultatai bus naujagimio ir šeimos sveikata ir prieraišumo išsaugojimas, padedantis integruoti neišnešiotą naujagimį į šeimą [57].
Levine energijos tausojimo slaugos modelio komponentų taikymas slaugant neišnešiotus naujagimius suteikia galimybę slaugytojams padėti išsaugoti neišnešioto naujagimio ir visos šeimos vientisumą, nesukeliant papildomos įtampos ir apsaugant naujagimį nuo išorės dirgiklių. Svarbiausias siekis, taikant šį slaugos modelį šeimos ir naujagimio vientisumo užtikrinimui – prieraišumo ugdymas. Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus slaugytojai mokydami tėvus atpažinti neišnešiotų naujagimių poreikius, ir juos laiku patenkinti, įtraukia tėvus į slaugymo procesą, skatina abipusį emocinį ryšį - prieraišumą tarp tėvų ir jų neišnešiotų naujagimių. Taip pat slaugytojai taikydami į šeimą orientuotą slaugą NRITS praktinio darbo metu, turėdami profesionalių žinių ir įgūdžių stengiasi sukurti tokią aplinką naujagimiui ir tėvams, kurioje jų prisitaikymo procesas ir tarpusavio sąveika vyktų sėkmingiausiai.
Šiame darbe analizuojamos slaugytojų patirtys slaugant neišnešiotus naujagimius ir dirbant su jų tėvais NRITS, taikant kokybinį aprašomosios fenomenologijos metodą. Fenomenologija tai kartu psichologija ir filosofija, kuri buvo pradėta plėtoti Husser ir Heidegger. Mokslininkai atskleidė, kad tai, ką mes galvojame visada žinome ir suprantame, nėra laisvai prieinama kitiems. Visa žmonių patirtis turi būti interpretuojama ir aprašyta. Fenomenologinis požiūris grindžiamas tuo, kad žmogaus patirtis nėra savaime suprantamas dalykas kasdieniniame gyvenime, todėl daug sukauptų žinių ir patirties lieka nepanaudota ir neatskleista. Pagrindiniai fenomenologinio tyrimo klausimai yra: Kokia yra žmonių patirtis apie tiriamąjį reiškinį? Ką reiškia tiriamasis reiškinys žmonėms, kurie turi patirties tai išgyventi? [44,65].
Fenomenologinio tyrimo tikslas yra atskleisti ir paaiškinti tiriamąjį reiškinį, kaip jį supranta ir išgyvena individuliai kiekvienas individas. Fenomenologija išryškina socialinių reiškinių savitumą ir siekia atsiriboti nuo išankstinio tiriamojo socialinio reiškinio supratimo bei siekia paaiškinti reiškinį, kaip sąmoningą kiekvieno individo patirties dalyką. Tai reiškia, kad socialinis reiškinys yra toks, kokį jį patiria kiekvienas individualiai. Fenomenologai studijuoja žmonių išgyventas patirtis teigdami, kad šios patirtys yra sąmoningos, o tyrimai atskleidžia žmogišką patirtį apie tiriamąjį fenomeną, leidžia aprašyti šių patirčių esmę, jas analizuoti pagrįstai interpretuojant žmonių išsakytas mintis [56].
2. TYRIMO METODIKA
Šio tyrimo metu buvo taikomas kokybinis fenomenologinis tyrimo metodas. Fenomenologiniu tyrimu siekiama aprašyti, suprasti, kaip skirtingi individai supranta tam tikrą tiriamąjį reiškinį, kokias prasmes suteikia tam reiškiniui. Tyrėjas ieško to, kas bendra skirtingose individų patirtyse, ką kiekvienas individualiai patiria susidūręs su tiriamuoju reiškiniu. Bendra patirtis, o ne išankstinės tyrėjo žinios apie reiškinį kaip realybės dalį, ir yra fenomenologinio metodo esmė. Tyrėjas renka duomenis iš asmenų, patyrusių tiriamąjį reiškinį, ir analizuoja ką ir kaip jie patyrė (61).
Todėl atliekant šį tyrimą, fenomenologinis tyrimo metodas leis mums priartėti ir atskleisti kasdienines slaugytojų patirtis, išgyvenimus ir mintis taip, kaip patys respondentai supranta ir išgyvena dirbant Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje su tėvais, kurių naujagimius jie slaugo. Tyrimo vykdymo schema pateikta 2 pav.
2 pav. Tyrimo schema
MOKSLINĖS LITERATŪROS PAIEŠKA IR ANALIZĖ
TYRIMO KLAUSIMO FORMULAVIMAS IR PRITAIKYMAS
INTERVIU VYKDYMAS NEONATOLOGIJOS KLINIKOS NRITS
INTERVIU DUOMENŲ ANALIZĖ
REZULTATŲ PATEIKIMAS IR APTARIMAS
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimo vieta. Tyrimas buvo vykdomas Kauno perinatologijos centro NRITS, kur gydomi ir
slaugomi neišnešioti naujagimiai iš Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos rajonų. Skyriuje yra 10 vietų naujagimių slaugai ir vykdomo tyrimo metu skyriuje dirbo 42 naujagimius slaugančios slaugytojos. Interviu su slaugytojomis vyko NRITS studentų mokymo kambaryje arba susitikus ne ligoninės patalpose informantėms patogiu laiku. Laikas buvo derinamas individuliai, kiekvienai slaugytojai patogiu metu.
Tyrimo trukmė. Tyrimo duomenys buvo renkami nuo 2012 metų birželio mėnesio iki 2012
metų gruodžio mėnesio.
Tiriamoji grupė ir jos atranka. Informantai buvo pasirinkti tikslinės atrankos būdu, kuomet
tyrėjo žinios apie populiaciją gali būti naudojamos tiriamųjų atrankai. Tyrėjas gali tikslingai nuspręsti ir pasirinkti tyrimo dalyvius atsižvelgiant į tyrimo klausimą [8,63]. Pasirinkta tikslinė atranka atitinka kokybinio tyrimo tikslus, išsamiai aprašyti tiriamąjį reiškinį, kuo geriau apibūdinti tiriamąjį fenomeną, o ne reprezentuoti tyrimo dalyvius. Pagrindiniai kriterijai pagal kuriuos buvo pasirinkti informantai:
Slaugytojai dirbantys Kauno perinatologijos centre NRITS;
Informantų darbo patirtis NRITS ne trumpesnė kaip penkeri metai;
Salugytojai, sutikę papasakoti savo patirtį ir pasidalinti išgyvenimais apie darbą su naujagimių tėvais NRITS.
Tyrime dalyvavo dešimt informantų – slaugytojų dirbančių NRITS. Visos tyrime dalyvavusios slaugytojos buvo moterys. Amžiaus vidurkis - 36.9 metai. Darbo patirtis – 14.4 metai. Viena slaugytoja turėjo magistro laipsnį, trys - bakalauro laipsnį ir šešios slaugytojos buvo baigusios medicinos mokyklą. Detalus tiriamosios grupės aprašymas pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Tiriamosios grupės charakteristikos
Informantas Amžius Darbo
patirtis
Išsimokslinimas
1 slaugytoja 40 metų 19 metų Magistro laipsnis 2 slaugytoja 35 metai 12 metų Bakalauro laipsnis 3 slaugytoja 29 metai 6 metai Bakalauro laipsnis 4 slaugytoja 42 metai 22 metai Med. mokykla 5 slaugytoja 45 metai 25 metai Med. mokykla 6 slaugytoja 37 metai 11 metų Med. mokykla 7 slaugytoja 35 metai 9 metai Bakalauro laipsnis 8 slaugytoja 32 metai 10 metų Med. mokykla 9 slaugytoja 38 metai 18 metų Med. mokykla 10 slaugytoja 36 metai 13 metų Med. mokykla
2.2. Duomenų rinkimo procesas
Tyrimo eiga. Tyrimo duomenims rinkti buvo pasirinktas individualaus atviro interviu
metodas. Taikant šį metodą tyrėjas yra dėmesingas klausytojas, suteikiantis procesui nuoširdaus bendravimo – pokalbio formą. Tyrėjo užduotis - skatinti informantą išsipasakoti, pasidalinti patirtimi, bet ne pačiam kalbėtis ir dalintis patirtimi. Šiuo interviu metodu buvo siekiama gauti informacijos, kuri padėtų atskleisti ir visapusiškai suprasti slaugytojų patirtis ir požiūrį į tiriamąjį fenomeną [58,60].
Interviu yra vienas svarbiausių duomenų rinkimo priemonių kokybiniame tyrime. Tai yra būdas priartėti prie žmonių suvokimo, reikšmių, situacijų apibrėžimo ir realybės aiškinimo. Siekiant suprasti, kaip kiti žmonės supranta tam tikrus dalykus, mes turime jų paklausti, ir paklausti taip, kad jie galėtų mums papasakoti savo žodžiais, o ne tiksliais apibrėžimais, kuriuos mes pateikiame. Interviu metu leidžiama atsiskleisti respondentams tiek, kad tai padėtų atskleisti tiriamąjį reiškinį [1,56,61].
Atliekant interviu tyrimo dalyvėms slaugytojoms buvo pateiktas vienas atviras platus interviu klausimas: „Papasakokite, prašome, apie savo patirtį dirbant NRITS“. Interviu metu informantėms buvo pateikiami pagilinantys klausimai, kurie leido išsamiau patikslinti arba paaiškinti išsakytas mintis, emocijas ar jausmus.
Kiekvieno interviu trukmė buvo nuo 40 iki 90 min. Visi interviu, tyrimo dalyvėms sutikus, buvo įrašomi į diktofoną.
2.3. Duomenų analizė
Visi į diktofoną įrašyti interviu buvo iššifruoti t.y. paversti tekstu. Iššifruotas tekstas keletą kartu atidžiai perskaitytas, stengiantis suprasti bendrą kontekstą. Toliau tekste išskirti reikšminiai kodai, kurie buvo sujungti į potemes ir potemės sujungtos į temas. Tyrimo duomenys buvo analizuojami plėtojant tyrimo problemą ir integruojant išskirtas temas į bendrą visumą. Visą laiką tyrėjų dėmesio centre buvo stengiamasi išlaikyti tiriamąjį reiškinį ir kaip tas reiškinys yra patiriamas skirtingų informantų. Duomenų analizė buvo atliekama taikant tyrimo duomenų tranguliaciją ir tyrėjų tranguliaciją. Duomenų trianguliacija tai individualių interviu medžiaga ir literatūros analizė. Tyrėjų tranguliacija – tyrimo duomenys buvo analizuojami dviejų tyrėjų atskirai, potemės ir temos buvo aptariamos ir diskutuojamos kartu su darbo vadove dr. Alina Vaškelyte. Tai leido užtikrinti duomenų patikimumą ir validumą (46,61,63,64,71).
Tyrimo etika. Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU bioetikos komiteto leidimas 2011.12.12
Nr.BC-KS(M)-82. Visoms tyrimo dalyvėms buvo paaiškinta apie konfidencialumo užtikrinimą, kad interviu metu tiriamųjų vardo, pavardės, adresų nebus klausiama. Tyrimo dalyvės buvo informuotos, kad duomenys bus pateikiami apibendrinti, o tiriamųjų vardai po pateikiamomis citatomis nebus įrašomi, bet pateikiami užkoduotas skaičius. Prieš atliekant interviu kiekviena slaugytoja pasirašė „Tiriamojo asmens sutikimo formą“.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Šioje dalyje kokybinio tyrimo rezultatai pateikiami su autorės apibendrinimais ir interpretacija, bei rezultatų aptarimas ir lyginimas su kitų autorių darbais.
Pradedant interviu su slaugytojomis buvo prašoma papasakoti apie savo patirtį dirbant NRITS. Visos tyrime dalyvavusios slaugytojos savo pasakojimus apie darbo patirtį pradėdavo nuo pirmųjų dienų šiame skyriuje. Tyrimo dalyvės pasakojo, kad būti NRITS slaugytoja yra daug jėgų ir atsidavimo reikalaujanti specialybė, kurios samprata sparčiai keičiasi ir stipriai vystosi tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Slaugytojos balansuoja tarp dvigubos atsakomybės: stengiasi įtraukti tėvus į naujagimių slaugymą ir tuo pat metu, rūpinasi prieš laiką gimusiais naujagimiais.
3 pav.Temų ir potemių schema
SLAUGYTOJŲ PATIRTYS DIRBANT
NRITS
Slaugytojų išgyvenami jausmai Slaugytojų ir tėvų santykiai Slaugytoja kaip profesionalas „Sunki“ darbo pradžiaKokie žodžiai gali padėti tėvams, kai jų vaikas miršta? Klausimai, į kuriuos nėra atsakymų Pastangos atsiriboti nuo realybės Reikia supažindinti su vaiku Kartu nueitas kelias Tėvų meilė ir rankos daro stebuklus
Visada grįžta pas slaugytoją Kompetencijos ribos Darbas šalia tėvų Informacijos ir žinių stoka Laiko stoka
3.1. Slaugytojų išgyvenami jausmai
Savo kasdieniame darbe slaugytojai išgyvena daug įvairių emocijų: nuo džiaugsmo iki beviltiškumo jausmo ir net abejingumo. Todėl darbas NRITS slaugytojoms yra varginantis ir psichologiškai bei fiziškai sunkus. Šiai temai atskleisti buvo išskirtos tokios potemės:
„Sunki“ darbo pradžia.
„Kokie žodžiai gali padėti tėvams, kai jų vaikas miršta? Klausimai, į kuriuos nėra atsakymų.
Pastangos atsiriboti nuo realybės.
3.1.1. „Sunki“ darbo pradžia
Tyrime dalyvavę slaugytojos teigė, kad patyrė labai stiprius emocinius išgyvenimus savo darbo pradžioje, susidūrusios su neišnešiotais ir sergančiais naujagimiais bei jų tėvais. Savo darbą jos apibūdino kaip labai sunkų, keliantį stresą, „košmarišką ir sekinantį“. Vienas iš pagrindinių reiškinių yra emocinis stresas ir krūvis patiriamas kasdieną, ypatingai pačioje darbo pradžioje:
„Kai pirmą kartą atėjau į skyrių apsižiūrėti, aš negalėjau patikėti, kad yra klinikose toksai
skyrius. Aš praktiškai nieko neprisimenu, ką man rodė, nes man buvo toks emocinis stresas, mane buvo sukausčiusi tokia baimė, kad aš nemoku pasakyti. Ėjau namo ir man taip buvo negera ant dūšios, aš niekaip negalėjau suvokti, kad taip gali būti. Kad tie vaikai gali būti tokie nerealiai maži.“ (2 sl.)
H.Selye (1974) teigė, kad emocinė reakcija į stresą dažniausiai pasireiškia kaip baimė, įtampa, susierzinimas. Emocinis stresas ne tik nepadeda sėkmingai įveikti stresinės situacijos, bet ir ją pernelyg sureikšmina [69].
Susidūrusios su sergančiais naujagimiais ir jų tėvais slaugytojos supranta, kad tai didžiulė atsakomybė ir dideli reikalavimai pirmiausia turi būti keliami sau, kad galėtum ir mokėtum dirbti tokiame skyriuje. Turi pradėti mokytis iš naujo, turėti savyje tolerancijos, kantrybės, gerumo, susivaldymo ir noro kaupti žinias:
„Atėjau ir baisu... košmaras kažkoks...ir įdomu, ir baisu. Po truputį, po truputį, mokiausi, mokiausi ir pradėjau...Mokiausi tada universitete, įdomu viskas. Jaunas kolektyvas, darbas įdomus, žiauriai sunkus, bet man labai patiko.“ (7 sl.)
„Įsidarbinau... buvo žiauriai sunku, nerealiai. Viskas baisu, tie žmogiukai siaubingai maži ir sunkiai sergantys. Viskas nauja, žinių praktiškai nulis, nes ta,i ką mokėmės medicinos mokykloje,
niekas netinka. Nieko negali pritaikyti, nes viskas labai specifiška ir nauja. Nu net nežinau... pripratau po gerų trijų mėnesių. O pradžioje tai vienas stresas. Net ir dabar atrodo, jau tiek metų, bet būna situacijų tokių, kad atrodo nieko nemoki.“( 2 sl.)
Stresas apibrėžiamas kaip būsena, atsirandanti tuomet, kai susiduriama su įvykiais, kurie suvokiami kaip grėsmingi fizinei ar psichologinei gerovei. Nežinoma, kaip elgtis tokių įvykių metu, mėginama įveikti suvoktą grėsmę ar prisitaikyti prie grėsmę keliančių įvykių. Ši būsena labai priklauso nuo to, kaip ilgai ir intensyviai žmogus išgyveno stresinę būseną, bei nuo kitų dalykų – žinojimo bei mokėjimo įveikti grėsmę, turimų organizmo resursų problemoms išspręsti [54].
Šio tyrimo metu slaugytojos taip pat kalbėjo, kad dažnai jas darbe lydintis stresas sumažėja įgyjant patirties ir žinių:
„Po kokių pusės metų pasidaro lengviau, mažiau stresuoji, įgauni daugiau patirties ir žinių apie darbą, išmoksti daugybės dalykų, apie kuriuos neturėjai jokio supratimo, jau neini į darbą, kaip į nežinią, ir po darbo negalvoji visą vakarą ar tikrai viską padarei teisingai, po truputį atsipalaiduoji.“ (10 sl.)
„Kai tik ateini tai košmaras... parduotuvėje vaikštai, man skamba tie gongai visi...bet vis dirbi, dirbi, tada jau tą patirtį įgauni, jau tvirčiau ant kojų stovi. Išeini atostogų grįžti ir vėl stresas nieko nebemoki, taip jau yra. Atsinaujina tie įgūdžiai, bet ne taip greitai. Trys mėnesiai, tai vyksta tolimieji plaukiojimai, vis klausi ir klausi kolegių.“ (7 sl)
Yra teigiama, kad stresas priklauso nuo to, ką asmuo mano apie tą įvykį ar patirtį. Įkyrios mintys, visos situacijos išgyvenimas iš naujo mintyse, prisiminimai lydi stiprius trauminius įvykius. Būtent šie išgyvenimai gali prailginti kai kurių stresorių poveikį [23].
V. Žydžiūnaitės (2010) atliktas tyrimas apie slaugytojų streso patirtis dirbant su vaikais, sergančiais onkologine liga, taip pat teigia, kad slaugytojai ypač stiprius išgyvenimus patiria savo darbinės karjeros pradžioje, kuomet reikia susidurti su slaugomo vaiko kančiomis, liga ir mirtimi [25]. Šio tyrimo metu taip pat atsiskleidė, kad slaugytojos stiprius jausmus išgyveno savo darbo pradžioje, susidūrusios su neišnešiotais naujagimiais, ypatingai susidūrusios su naujagimio mirtimi.
