LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACJOS KLINIKA VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

INETA MARTINKEVIČIŪTĖ

SERGANČIŲJŲ PSICHIKOS LIGOMIS, PSICHOEMOCINĖS

BŪSENOS KOREKCIJA, TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ IR

KANITERAPIJĄ

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dr. Viktorija Grigaliūnienė Darbo konsultantas Dr. Jolita Rapolienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė 2019 m. …..….. mėn. ... d.

SERGANČIŲJŲ PSICHIKOS LIGOMIS, PSICHOEMOCINĖS

BŪSENOS KOREKCIJA, TAIKANT DAILĖS TERAPIJĄ IR

KANITERAPIJĄ

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Viktorija Grigaliūnienė 2019 m. …..….. mėn. ... d. Konsultantas Dr. Jolita Rapolienė 2019 m. …..….. mėn. ... d.

Recenzentas Darbą atliko ... Magistrantė

2019 m. …..….. mėn. ... d. Ineta Martinkevičiūtė

2019 m. …..….. mėn. ... d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 14

1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 15

1.1. Sergančiųjų psichikos ligomis situacija Lietuvoje ir pasaulyje ... 15

1.1.1. Psichikos sutrikimų klasifikacija ir paplitimas ... 15

1.1.2. Psichikos sutrikimus turinčių asmenų psichosocialinių problemų apžvalga ... 17

1.2. Dailės terapijos taikymas psichoemocinės būsenos gerinimui ... 19

1.2.1. Dailės terapijos taikymas asmenims su psichikos sutrikimais ... 19

1.2.2. Dailės terapijos taikymas nuotaikos sutrikimus turintiems asmenims ... 20

1.2.3. Dailės terapijos taikymas psichoziniais sutrikimais sergantiems pacientams ... 22

1.2.4. Grupinė dailės terapija psichikos sutrikimus turintiems asmenims ... 23

1.3. Kaniterapijos taikymas psichoemocinės būsenos gerinimui ... 24

1.3.1. Gyvūnų asistuojamos terapijos apibrėžimas ir taikymo sritys ... 24

1.3.2. Šuns ypatybės terapijos procese ... 26

1.3.3. Kaniterapijos apibrėžimas ir taikymo sritys ... 26

1.3.4. Kaniterapijos taikymas psichikos sutrikimus turintiems pacientams ... 28

2. TYRIMO METODAI ... 29

2.1. Tyrimo eiga ir tiriamieji ... 29

2.2. Tyrimo instrumentai ... 31

2.3. Duomenų analizės metodai ... 32

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 34

3.1. Dailės terapijos ir kaniterapijos grupių charakteristikos prieš intervencijas ... 34

3.2. Psichoemocinės būsenos pokyčiai taikant dailės terapiją ... 35

3.2.1. Depresijos ir nerimo simptomų pokyčiai ... 35

3.2.2. Formaliųjų elementų analizė remiantis diagnostine piešinių serija ... 37

3.2.3. Atvejo analizė ... 42

3.3. Psichoemocinės būsenos kaita taikant kaniterapiją ... 54

3.3.1. Depresijos ir nerimo simptomų pokyčiai ... 54

3.4. Dailės terapijos ir kaniterapijos efektyvumo palyginimas psichikos ligomis sergančiųjų

psichoemocinės būklės korekcijai ... 66

3.5. Rezultatų aptarimas kitų tyrimų kontekste ... 69

4. IŠVADOS ... 70

5. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 71

6. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 72

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 73

SANTRUMPOS

AAT – gyvūnų asistuojama terapija (angl. Animal-Assisted Therapy) BC – borderkoli veislės šuo

DDS – diagnostinė piešinių serija (angl. The Diagnostic Drawing Series)

DSM - psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental disorders)

DT – dailės terapija

HAD – depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimo skalė (angl. Hospital anxiety and depression scale) KT – kaniterapija

SN – standartinis nuokrypis

SANTRAUKA

Martinkevičiūtė I. Sergančiųjų psichikos ligomis, psichoemocinės būsenos korekcija, taikant dailės terapiją ir kaniterapiją, magistranto baigiamasis darbas mokslinio darbo vadovė dr. V. Grigaliūnienė, konsultantė doc. dr. J. Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Kaunas, 2019: 77 p.

Tyrimo tikslas - įvertinti sergančiųjų psichikos ligomis psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją ir kaniterapiją.

Uždaviniai:

1. Įvertinti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją. 2. Įvertinti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant kaniterapiją.

3. Nustatyti ir palyginti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją ir kaniterapiją.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip keičiasi tiriamųjų elgesys ir emocijų verbalizavimas dailės terapijos procese? 2. Kaip emocijų kaita atsispindi tiriamųjų dailinėje raiškoje?

Tyrimo metodika: mišrus tyrimas, kuriame dviems atskiroms tyrimo dalyvių grupėms buvo taikoma grupinė dailės terapija ir kaniterapija, po 8 užsiėmimus. Emocinės būsenos dinamikai stebėti naudota HAD skalė. Intervencijų efektyvumui nustatyti ir psichoemocinės būsenos pokyčiui įvertinti naudota diagnostinė piešinių serija (DDS). Dailės terapijos ir kaniterapijos atvejų analizė.

Tyrimo dalyviai: tyrimas buvo atliktas VšĮ Lietuvos reabilitacijos ir slaugos centre. Tyrime dalyvavo 24 suaugę psichikos ligomis sergantys pacientai, po 12 asmenų dailės terapijos (amžiaus vidurkis 48,8 m.) ir kaniterapijos grupėse (amžiaus vidurkis 46 m.).

Tyrimo išvados:

Taikant dailės terapiją matomas reikšmingas depresijos ir nerimo simptomų sumažėjimas, o taikant kaniterapiją simptomai pakito nežymiai. Lyginant depresijos ir nerimo pokyčius nėra reikšmingų skirtumų tarp šių dviejų intervencijų efektyvumo psichoemocinei būsenai. Dailės terapijos sesijų metu stebimas nežymus depresyvumo ir nerimastingumo sumažėjimas. Kaniterapijos sesijų metu stebimas statistiškai reikšmingas nerimastingumo sumažėjimas, nuo išreikšto nerimastingumo matomo elgesyje ir verbalinėje raiškoje iki lengvos jo raiškos, o depresyvumas pakito nežymiai. Depresijos ir nerimo sumažėjimas siejamas su šiais dailinės raiškos pokyčiais: nuo judančių objektų vaizdavimo perėjimo prie statiškų objektų, nuo grynų spalvų pereinama prie spalvų maišymo, taip pat emocijų kaita pasireiškia tokiais pokyčiais kaip padidėjusiu lapo erdvės užpildymu, sumažėjusiu peizažo, gyvūnų vaizdavimu ir spalvų panaudojimu.

Praktinės rekomendacijos:

1. Atlikti tolimesnius tyrimus siekiant įvertinti ilgalaikės dailės terapijos ir kaniterapijos poveikį globos namuose.

2. Taikyti dailės terapiją bei kaniterapiją psichikos ligomis sergantiems asmenims psichikos sveikatos centruose, globos namuose.

3. Rengti mokymus sveikatos priežiūros specialistams, siekiant didinti informuotumą apie dailės terapijos, bei kaniterapijos veiksmingumą, taikymo galimybes, bei naudą asmenims sergantiems psichikos ligomis.

SUMMARY

Martinkevičiūtė I. Psycho-emotional State Correction of Patients with Mental Illness in Application of Art and Animal-assisted Therapies. Master thesis scientific supervisor V. Grigaliūnienė PhD, consultant J. Rapolienė PhD. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Rehabilitation Clinic, Vilniaus Art Academy Kaunas Faculty. Kaunas, 2019: 77 pages.

Research aim: to evaluate the changes in depression and anxiety in mental illness by applying art and animal-assisted therapies.

Research goals:

1. To evaluate the psycho-emotional state of patients with mental illness by applying art therapy. 2. To evaluate the psycho-emotional state of patients with mental illness by applying animal-assisted

therapy.

3. Identify and compare the psycho-emotional state of patients with mental illness by applying art therapy and animal-assisted therapies.

Research questions:

1. How behaviour and verbalization of emotions changes during art therapy process of research respondents?

2. How emotional change is reflected in art expression of research respondents?

Research methods: it is a mixed study, carried out in 8 sessions during which 2 separate patient groups of art therapy and animal-assisted therapy were assessed. To monitor the dynamics of patient’s emotional state HAD scale was used. To determine the effectiveness of interventions and to assess the change in psycho-emotional state, a diagnostic of drawing series (DDS) was used. Also, analyses of art therapy and animal-assisted therapy case studies was done.

Research participants: the study was carried out at the Lithuanian Center for Rehabilitation and Nursing. Research participants included 24 adult patients with mental illness, out of which 12 respondents attended art therapy group (mean age 48,8 y.) and the other 12 - canine therapy (mean age 46 y.).

Research results: when applying art therapy a significant decrease in symptoms of depression, anxiety was found and when using animal-assisted therapy – there was a slight change in symptoms. There were no significant differences in effectiveness of these two interventions in psycho-emotional state when comparing depression and anxiety changes. A slight decrease in depression and anxiety was found during art therapy sessions. As well as, there was a statistically significant reduction in anxiety during animal-assisted therapy sessions, from apparent anxiety in visible behaviours and verbal expression to mild expression. During these sessions a slight reduction of depression was noticed too.

When it comes to case studies analyses, the changes of depression and anxiety symptoms were associated with the following art expressions: from portrayal of moving objects to static ones, from using pure colours to switching to mixing colours, emotional changes were also observed in increased paper space filling, decreased landscape, animal display and use of colours.

Recommendations:

1. Carry out further research to assess the impact of long-term art therapy and animal-assisted therapy in a nursing home.

2. Apply art therapy and animal-assisted therapy to patients with mental illness in mental health centers, care homes.

3. Organise trainings for healthcare professionals to raise awareness of the effectiveness, applicability, and benefits of art therapy and animal-assisted therapy for patients with mental illnesses.

ŽODYNĖLIS

Kaniterapija – alternatyvus, pagalbinis reabilitacijos būdas, kuomet naudojamas specialiai tam parengtas šuo, motyvacijai stiprinti [30].

Stigmatizacija – psichikos ligos stigma apibrėžiama, kaip žmonių turinčių psichikos sutrikimus nuvertinimas, paniekinimas ir išstūmimas iš visuomenės. Neretai stigma sukelia diskriminaciją arba nevienodą elgesį su šiais asmenimis, taip pažeidžiant šių asmenų teises [32, 61].

Biofilija – įgimtas žmogaus polinkis ieškoti ryšio su gamta ir kitomis jos gyvybės formomis [66]. Refleksija (lot. reflexio - atgręžimas, perstatymas) - gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize; filos. pažinimas, kurio objektas yra pats pažįstantysis subjektas [4].

PADĖKA

Dėkoju darbo vadovei doc. Dr. Viktorijai Grigaliūnienei ir darbo konsultantei doc. Dr. Jolitai Rapolienei už pasitikėjimą, naudingus patarimus, bei palaikymą. Taip pat padėką noriu išsakyti Všį Lietuvos reabilitacijos ir slaugos centro vadovei, bei visam kolektyvui už bendradarbiavimą atliekant tyrimą. Dėkoju savo šeimai, bei draugei Monikai už pagalbą ir palaikymą viso darbo rašymo proceso metu.

ĮVADAS

Psichikos sveikata yra vienas iš svarbiausių komponentų siekiant užtikrinti žmonių ir visuomenės gerovę. Psichikos sveikatos sampratą apima subjektyviai suvokiamą gerovę, saviveiksmingumą, savarankiškumą, kompetenciją, intelektualinį ir emocinį savęs realizavimą kitų atžvilgiu [73]. Psichikos ligų gydymas, nors ir reikšmingas, ne visada pacientui sugražina, buvusią iki ligos sveikatos būklę [12]. Todėl psichikos ligomis sergantys žmonės dažniausiai turi neigiamą savo ligos suvokimą, tai neretai siejama su depresijos simptomų ir savęs nuvertinimo atsiradimu. Taip pat, asmuo neretai netenka galimybės pilnavertiškai tenkinti pagrindinių žmogiškųjų poreikių, blogėja gyvenimo kokybė [19]. Psichikos ir elgesio sutrikimai tampa vienu didžiausiu visuomenės sveikatos rūpesčiu, jie sudaro apie 12 proc. visų pasaulio ligų, o iki 2020 m. šis skaičius gali išaugti iki 15 proc. [71].

Psichikos sutrikimų atveju teikiant kompleksinę pagalbą, kuri apima farmakoterapiją, psichoterapiją, psichologinę ir socialinę reabilitaciją, vis dažniau greta biologinio bei psichoterapinio gydymo pasitelkiamos papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros psichosocialinės paslaugos, tokios kaip meno terapija ar gyvūnų asistuojamos intervencijos [21, 51]. Iš šių papildomos ir alternatyviosios medicinos sričių populiariausios Lietuvoje yra dailės terapija ir kaniterapija. Tiek dailės terapijos, tiek kaniterapijos taikymas kompleksinio gydymo metu neretai būna nukreiptas į pacientų emocinės būsenos ir socialinių funkcijų korekciją [13, 20, 22].

Aktualumas ir naujumas

Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų apie grupinės dailės terapijos taikymą turintiems psichikos sutrikimus asmenims nėra daug. Dažniausiai tyrinėjamas dailės terapijos poveikis atskiriems psichikos sutrikimams, pavyzdžiui, depresijai [18, 23] ar šizofrenijai [19, 24]. Nors Lietuvoje dailės terapija, kaip vienas iš kompleksinio gydymo komponentų, tik visai neseniai pradėta taikyti kai kuriuose psichikos sveikatos dienos centruose, tačiau šios paslaugos gydymo įstaigose dažniausiai taikomos mišrioms pagal psichikos sutrikimų raišką grupėms. Panašios tendencijos stebimos ir kaniterapijos srityje, nors kaniterapijos taikymas ir tyrinėjimas Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Tačiau daugelis tyrinėjimų taip pat siekia aptarti kaniterapijos specifinėms pagal sutrikimus grupėms, pavyzdžiui, depresijai ir šizofrenijai [1], vaikų elgesio ir emocijų sutrikimams, protiniam atsilikimui [6]. Todėl kyla poreikis įvertinti dailės terapijos ir kaniterapijos poveikį psichoemocinei būsenai nediferencijuojant pacientų pagal psichikos sutrikimus.

Kitas aspektas, kurį svarbu paminėti apie pasirinktą tyrimo imtį, tai išskirtinė tyrimo atlikimo vieta – globos įstaiga, kurioje gyvena mišraus amžiaus (18 m. – 99 m.) asmenys su fizine, proto ir psichine negalia. Tai pirmasis su tokia imtimi atliekamas tyrimas Lietuvoje.

Analizuojant dailės terapijos literatūrą, galima matyti, kad tik depresijos pacientų grupių darbai analizuoti pagal formaliuosius elementus. Kadangi formalieji elementai taikomi kaip viena iš psichikos sutrikimų diagnostinių priemonių, todėl reikalinga gilinti žinias analizuojant emocinės būsenos pokyčius atskleidžiančius elementus. Todėl kyla poreikis pasižiūrėti ir kitų sutrikimų duomenis pagal formaliuosius elementus.

Ir galiausiai, šis tyrimas vienas pirmųjų, kuriame lyginamas dailės terapijos ir kaniterapijos intervencijų efektyvumas psichoemocinei būsenai.

Praktinė reikšmė

Įvertintas dailės terapijos ir kaniterapijos metodų efektyvumas ir pritaikomumas mišrioms psichikos sutrikimus turinčių asmenų grupėms siekiant psichoemocinės būsenos gerinimo. Šis atliktas tyrimas gali būti naudingas, patvirtinant dailės terapijos ir kaniterapijos svarbą sergančiųjų psichikos ligomis kompleksiniame gydyme. Remiantis darbo išvadomis galima formuoti praktines rekomendacijas specialistams teikiantiems šiems asmenims psichosocialinės reabilitacijos paslaugas. Taip pat, šiuo darbu siekiama papildyti tyrinėjimus atskleidžiančius sąsajas tarp pacientų emocinės būklės kaitos ir formaliųjų elementų kaitos piešiniuose.

Temos ryšys su tyrimo metodika. Pasirnkta mišri tyrimo strategija, tam, kad būtų pilnai atskleistas dailės terapijos ir kaniterapijos poveikis psichoemocinei būsenai. Kiekybiniais instrumentais – HAD skale siekiama įvertinti depresijos ir nerimo kaitą po dailės terapijos ir kaniterapijos. Diagnostinė

piešinių serija pasirinkta kaip mišrus metodas leidžiantis išskirti vyraujančius formaliuosius elementus grupių dalyvių piešiniuose ir palyginti jų raiškos kaitą, kita vertus, leidžiantis pažvelgti į kiekvieno atvejo raišką apimant kuo skirtingesnius kliento diagnostikos aspektus, kadangi visi trys serijos piešiniai turi skirtingą temą. Siekiant atskleisti dailės terapijos ir kaniterapijos dinamiką pateikiamos atvejų analizės.

Tyrimo tikslas - įvertinti sergančiųjų psichikos ligomis psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją ir kaniterapiją.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: Įvertinti sergančiųjų psichikos ligomis psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją ir kaniterapiją.

Uždaviniai:

1. Įvertinti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją. 2. Įvertinti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant kaniterapiją.

3. Nustatyti ir palyginti psichikos ligomis sergančiųjų psichoemocinę būseną taikant dailės terapiją ir kaniterapiją.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip keičiasi tiriamųjų elgesys ir emocijų verbalizavimas dailės terapijos ir kaniterapijos procese? 2. Kaip emocijų kaita atsispindi tiriamųjų dailinėje raiškoje?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Sergančiųjų psichikos ligomis situacija Lietuvoje ir pasaulyje

Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos statistika, vienas iš keturių žmonių pasaulyje nors vieną kartą patiria psichinių ar neurologinių sutrikimų per savo gyvenimą. Apie 450 milijonai žmonių kenčia nuo šio pobūdžio būklių, kurios yra viena iš pagrindinių sveikatos sutrikimo priežasčių [72]. Psichikos ir elgesio sutrikimai tampa vienu didžiausiu visuomenės sveikatos rūpesčiu, jie sudaro apie 12 proc. visų pasaulio ligų, o iki 2020 m. šis skaičius gali išaugti iki 15 proc. [71]. Žiūrint į Lietuvos statistiką, galime matyti, kad sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais kiekvienais metais auga: sergančiųjų skaičius tūkstančiui gyventojų 2007 m. buvo 23,3, o 2017 m. sergančiųjų skaičius išaugo iki 35,2 atvejų tūkstančiui gyventojų. Taip pat stebimas ir atitinkamai didėjantis ligotumas nuo 55,6 atvejų tūkstančiui gyventojų 2007 m. iki 78,3 atvejų tūkstančiui gyventojų 2017 m. [31]. Iš šių statistikos pokyčių galime daryti prielaidą, jog tiek sergamumas, tiek ligotumas psichikos ligomis Lietuvoje, stipriai auga, todėl svarbu ieškoti ir tirti įvairių intervencijų poveikį šių sutrikimų atvejais.

Lietuvoje ligoms klasifikuoti naudojama TLK – 10 sistema, tai yra tarptautinė ligų kodų sistema sukurta Pasaulinės sveikatos organizacijos. Ši klasifikacija pagrįsta klinikiniu elgesio ir emocijų aprašymu, kadangi sutrikimas charakterizuojamas pagal įprastu pažinimo, emocijų, ar elgesio funkcionavimo sutrikimus, kuriuos sukelia fiziologiniai, psichosocialiniai, biocheminiai, genetiniai faktoriai ir kt. [62]. Pagal šią sistemą psichikos ir elgesio sutrkimai žymimi F (F00-F99) raide ir yra skirtomi poskyriais. Pirmieji iš jų klasifikuojami organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai (F00-F09). Šią sutrikimų grupę jungia bendra etiologija, kuri veikia smegenis tiesiogiai, bei sukelia smegenų disfunkciją. Pažeidimas skirstomas į pirminį, kuomet smegenys pažeidžiamos tiesiogiai ir antrinį, kuomet smegenys yra pažeidžiamos esant kokiam nors sutrikimui. Šiuos sutrikimus dažnai lydi mąstymo, atminties, orientacijos, emocinės kontrolės, pažinimo sutrikimai [15, 26].

Sekantis poskyris apima psichikos ir elgesio sutrikimus dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (F10-F19). Į šią sutrikimų grupę papuola asmenys kurie pasižymi žalingų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, tokių kaip alkoholis, opioidai, įvairių rūšių narkotikai, psichikos stimuliatoriai, raminamieji, tabakas, lakiosios medžiagos. Tokie asmenys yra priklausomi, kenčia nuo abstinencijos, delyro, atminties pakenkimu, ar psichozinio sutrikimo. Sąmonė nėra sutrikusi, tačiau galimas nedidelis susiaurėjimas. Paprastai tokie asmenys pažeidžia somatinę būklę, psichiką, atmintį, susiduria su sunkumais kontroliuojant vartojimą, abstinencijos būklėje gali lydėti traukuliai. Taip pat, sutrikti psichika, pasireikšti įvairios, daugiausiai klausos, haliucinacijos. Emocinė būsena gali svyruoti nuo ekstazės iki baimės [26].

Toliau seka šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29). Į šią grupę taip pat įeina ir praeinantys ūminiai psichoziniai sutrikimai, kurie gali būti susieti su ūminiu stresu, paprastai po jų yra pilnai pasveikstama. Šios grupės sutrikimai, gali būti lydimi įvairių kliedesių, bei haliucinacijų, jie gali paveikti mąstymą, emocijas ir valią. Haliucinacijos gali būti įvairaus pobūdžio: skonio, uoslės, taktilinės, tačiau dažniausiai pasitaikančios yra klausos haliucinacijos. Kai kurie gali girdėti įvarius jų elgesį komentuojančius balsus galvoje, kurie jiems gali ką nors įsakyti, gali girdėti pranašystes. Valia silpsta palaipsniui, todėl tokie pacientai laikui bėgant gali būti susiduriama ir su kasdienės rutinos sunkumais. Gali lydėti potraukių suintensyvėjimas ar iškrypimas, savižala, katatoniškas elgesys, minčių trūkinėjimas, ne rišlumas. Sergantiesiems šizofrenija paprastai simptomai yra skirstomi į negatyvius ir pozityvius [10, 15, 26]. Analizuojant Lietuvos statistiką, galime matyti, kad sergamumas šizofrenija, šizotipiniu ir kliediesiniais sutrikimais 2016 metais taip pat buvo didesnis, siekė 0,93 tūkstančiui gyventojų, o ligotumas siekė 6,61 tūkstančiui gyventojų [31].

Kitas poskyris apima nuotaikos (afektinius) sutrikimus (F30-F39). Šiuos sutrikimus lydi įvairūs nuotaikos pakitimai, nuo depresijos iki nuotaikos pakilimo, kuris paprastai sutrikdo darbingumą. Šiuos sutrikimus kai kada gali lydėti ir psichozės simptomai. Sutrikimams būdinga euforijos būsena, nuotaikos pakilimas, sumažėjęs miego poreikis, perdėtas savęs išaukštinimas, sustiprėjęs seksualumas, išsiblaškymas, padidėjusi energija, šiurkštus elgesys. Arba atvirkščiai, depresinė nuotaika, mažas aktyvumas, mieguistumas, libido susilpnėjimas, nuovargis, irzlumas, nepasitikėjimas savimi, mintys apie mirtį. Kartais šie sutrikimai taip pat gali būti antriniai, priklausantys nuo kitų ligų [10, 15, 26]. Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, nuotaikos ir afektinių sutrikimų (F30-F39) statistika 2017 metais gerokai išaugo, sergamumas siekė 4.89 tūkstančiui gyventojų, o ligotumas siekė 16,57 tūkstančiui gyventojų [31].

Penktasis poskyris apima neurozinius, stresinius ir somatoforminius sutrikimus (F40-F48). Paprastai sergant šiais sutrikimais ryšis su tikrove nepakinta, bei nerandama jokių simptomus pateisinančių organinių ligų. Į šią sutrikimų grupę papuola fobiniai nerimo sutrikimai, kuomet konkrečios situacijos nekeliančios pavojaus sukelia didelį nerimą. Tai tokie sutrikimai kaip agorafobija, socialinis nerimas. Visa tai gali lydėti panikos sutrikimai, kurių metu gali pasireikšti mirties baimė, stiprus širdies plakimas, dusimas, baimė išprotėti. Panikos priepuoliai paprastai gali pasirodyti, bet kuriuo paros metu ir nėra susieti su konkrečia situacija. Į šią grupę taip pat įeina nuolatinis, generalizuotas nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai, disociaciniai sutrikimai. Šie sutrikimai paveikia mąstymą, valią, atmintį, lytinę, bei somatines – vegetacines funkcijas [15, 26].

Sekantis poskyris: elgesio sindromai, susiję su fiziologiniais sutrikimais ir somatiniais veiksniais (F50-F59). Į šį poskyrį įeina tokie sutrikimai kaip valgymo, visus juos jungia bendra perdėta baimė sustorėti, sutrinka savo kūno vaizdas. Pacientai sąmoningai sumažina maisto kiekius, gali lydėti

lydėti persivalgymas ir vėmimas. Taip pat į šią grupę įeina neorganiniai miego sutrikimai kurie gali pasireikšti nemiga, mieguistumu, miego priepuoliais, košmarais. Taip pat seksualinės funkcijos sutrikimai, nesusiję su organiniu sutrikimu ar liga, kurie pasireiškia lytinio potraukio išnykimu, sumažėjimu arba padidėjimu, lytinės funkcijos sutrikimu, bei tam tikri sutrikimai po gimdymo ar piktnaudžiavimas medžiagomis, kurios nesukelia priklausomybės [26].

Toliau seka suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimai (F60-F69). Paprastai asmenys kenčiantys nuo šių sutrikimu pasižymi tam tikrais akcentuotais charakterio bruožais ir yra netoli patologijos. Kai kuriems šis sutrikimas pasireiškia po katastrofiškų išgyvenimų ar po psichikos ligos. Tokie asmenys yra nelankstūs, jiems sunku prisitaikyti prie sociumo, elgesys paprastai gana stereotipiškas, sunku keisti elgesį skirtingose situacijose. Dėl jų tam tikro elgesio kenčia tiek aplinkiniai, tiek jie patys. Tai gali būti įtarios, paranoidinės asmenybės, kontakto vengiančios šizoidinės, abejingos ir nesilaikančios socialinių normų asocialaus tipo asmenybės, impulsyvios, emociškai nestabilios asmenybės, ribinės asmenybės, dėmesio siekiančios histrioninės asmenybės, perfekcionistinės, obsesinės anankastinio tipo asmenybės, vengiančios ar priklausomos nuo kitų asmenybės. Taip pat į šį poskyrį įeina patologinis vogimas, padeginėjimas, lošimai, lyties tapatumo bei seksualinio pasirinkimo sutrikimai [15, 26].

Sekantis poskyris apima protinį atsilikimą (F70-F79). Šios asmenybės paprastai neregresuojančios, bet ir neprogresuojančios, labai retais atvejais, dedant daug pastangų gebėjimai pagerėja. Joms būdinga tam tikra neužbaigta arba sulėtėjusi protinės raidos būklė. Paprastai sutrinka motoriniai, kalbiniai, socialiniai, pažintiniai gebėjimai. Protinis atsilikimas skirstomas į lengvą, kuomet suaugusiųjų protinis amžius atitinka 9-12 metus, vidutinį, kurių protinis amžius atitinka 6-9 metus, sunkų, kurio protinis amžius atitinka 3-6 metus ir gilų, kuris atitinka 3 metų amžių [15, 26].

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad sergamumas ir ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais kiekvienais metais auga, ypač stebint sergamumą šizofrenija, šizotipiniu ir kliediesiniais sutrikimais ir nuotaikos ir afektiniais sutrikimais, todėl didėja poreikis įvairių psichosocialinės reabilitacijos intervencijų.

1.1.2. Psichikos sutrikimus turinčių asmenų psichosocialinių problemų apžvalga

Susirgimas šizofrenija, depresija ar kitokia kuria nors psichikos liga stipriai paveikia pakeičia asmens padėtį tarpasmeninių santykių srityse: šeimos, darbinėje ir visuomenėje bendrai. Asmuo reaguoja į ligą, jos gydymą, o tai atneša naują patyrimą, kuris nėra ligos pato-fiziologinis mechanizmas, tačiau ženkliai gali paveikti psichologinį ir socialinį asmens prisitaikymą, jo savo paties suvokiamos gerovės lygmenį [12].Atlikti gyvenimo kokybės tyrimai patvirtina, kad depresijos simptomai sumenkina

paciento gyvenimo kokybę panašiai kaip fizinė liga (Pyne ir kt., 1997, cit. pgl. Goštautas, 2007). O štai sergančiųjų šizofrenija, menkiausia gyvenimo kokybė yra socialinių santykių srityje [12]. Taip pat sergantieji psichikos ligomis, susiduria su stigmatizacija, savigarbos sumažėjimu, blogesne psichoemocine būsena [7]. Kita vertus, psichikos sutrikimų sukeliami asmenybės pokyčiai veikia asmenų gebėjimą prisitaikyti jį supančioje aplinkoje. Būtent silpnėjantys socialiniai, kasdienio gyvenimo ir darbiniai įgūdžiai, neretai sudaro prielaidas stigmatizacijai ir diskriminacijai visuomenėje [9].

Visuomenės supratimas apie psichikos sveikatą ir emocinius sunkumus išlieka mažas. Vyrauja įvairūs mitai ir stereotipai, dėl kurių psichikos ligomis sergantys asmenys patiria nuvertinimą. P. W. Corrigan ir A. C. Watson (2002) teigia, kad stigmatizacijos poveikis yra dvigubas: dažniausiai kalbama apie visuomenės stigmą, tačiau labai svarbu nepamiršti ir savi-stigmatizacijos [38]. Visuomenės stigmatizacija, apie kurią neretai kalbama, prasideda mūsų žodyne. Jau pati sąvoka ,,psichikos liga“, neretai tampanti etikete, yra stigmatizuojanti ir klaidinanti, nes skatina asmenis galvoti apie „psichiškai sergančius“ kaip atskirą kategoriją nuo „normalių žmonių“ [47]. Todėl siekiant to išvengti kai kada patariama net nevartoti šios sąvokos ir pabrėžiama, kad tai sutrikimas. Požiūris į psichikos ligomis sergančiuosius skiriasi priklausomai nuo lyties ir turėtos patirties su psichikos ligomis sergančiais asmenimis, tačiau nemaža dalimi stigmatizacijos pobūdis priklauso ir nuo psichikos sutrikimo [25]. R. Tamulynienės (2008) literatūros apžvalgoje atskleidžiama, kad labiau neigiamas požiūris vyrauja sergančiųjų šizofrenija, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų atžvilgiu, o kiek palankiau vertinami asmenys turintys valgymo sutrikimus ir depresiją. Dažniausiai šios stigmos priežastyje slypi baimė dėl psichikos sutrikimus turinčių asmenų neprognozuojamo elgesio. Kalbant apie kitą stigmatizacijos polių savi-stigmą, svarbu paminėti, jog dažnai pačių psichikos sutrikimus turinčių asmenų nuomonė, kaip juos priims visuomenė, yra neigiama, ir stabdo jų integraciją į visuomenę [25].

Apibendrinant galima pasakyti, kad psichikos ligomis sergantys asmenys susiduria ne tik su sutrikimo simptomatikos keliamais sunkumais, bet ir su neigiamu visuomenės požiūriu ir stereotipais, iš kurių šiuo metu viena iš labiausiai nagrinėjamų problemų - patiriama socialinė izoliacija ir stigmatizacija. Sutrikusios psichikos asmenims reikalinga specialistų ir visuomenės pagalba tiek sprendžiant kylančias problemas, tiek atstatant jų gebėjimus. Šiam tikslui pasiekti bendruomenėje ir stacionaruose taikomos įvairios psichosocialinės reabilitacijos formos ir būdai [9].

1.2. Dailės terapijos taikymas psichoemocinės būsenos gerinimui

Prieš pradedant dailės terapijos tyrimų apžvalgą, norisi aptarti dvi požiūrio į dailės terapiją perspektyvas: „dailė terapijoje“ (angl. art in therapy) ir „dailė kaip terapija“ (angl. art as therapy). Perspektyva „dailė terapijoje“ yra pagrįsta psichoanalitine ir psichodinamine teorijomis ir pabrėžia meno kaip produkto, perkėlimo į objektą ir kontraperkėlimo tarp kliento ir terapeuto santykių vaidmenį. O „dailės kaip terapijos“ perspektyva orientuota į kūrimo procesui būdingą gydomąjį pobūdį ir pagrindinį dailės medžiagų vaidmenį [59].

XXI a. pradžioje svarbiausias mokslininkų keliamas klausimas – dailės terapijos veiksmingumo įrodymas. Po dviejų dešimtmečių ši mokslinių tyrimų sritis išplėtė ir šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas dailės terapijos ir jos atskirų metodikų pritaikomumui konkrečioms populiacijoms ir amžiaus grupėms. Tyrimai apie dailės terapijos veiksmingumą suaugusiems asmenims skirstomi į septynias klinikines kategorijas: onkologine liga sergantieji, asmenys, kurie susiduria su įvairiomis medicininėmis problemomis, sergantieji psichikos ligomis, asmenys, su traumine patirtimi, kaliniai, senyvo amžiaus žmonės ir klientai, kurie susiduria su nuolatiniais kasdieniais iššūkiais [60].

Taigi, šiomis dienomis viena iš plačiausių dailės terapijos taikymo sričių yra psichikos ligomis sergantys pacientai. Ž. Dubodelova ir R. Mačiulis (2012) teigia, kad dailės terapija užima vis svarbesnę vietą šalia kitų terapijos krypčių, kadangi psichikos ligomis sergantiems pacientams dailės terapija suteikia palaikymą, padeda išbūti ir susigyventi su ligos simptomais, kurių nepajėgia pašalinti pati psichikos sveikatos sistema [11]. Kita vertus, dailės terapija svarbi psichologiniams ir socialiniams sveikimo procesams. Kupčikienė ir kt. (2011) įvardina daug bendrinių ir specifinių į psichikos ligomis sergančiuosius nukreiptų dailės terapijos aspektų. Viena vertus, dailės terapija suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma, skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, taip gerinant suvokimą ir pasitikėjimą savimi. Klientai aiškindami savo piešinius ima geriau suprasti save pačius, kas sustiprina savo vertės pajautimą. Ir nauda matoma ne tik asmeniniame lygmenyje, bet ir tarpusavio santykiuose: klientai tampa nuoširdesni, geriau bendrauja tarpusavyje ir šios patirtys mažina užsisklendimą ir bendraujant su kitais žmonėmis. Galiausiai, lavinamos meninės kompetencijos, formų ir spalvų suvokimas, lavinamas intelektas, stiprinama koordinacija, atmintis. Piešdami asmenys patiria malonumą, atsipalaiduoja, o pacientams kūryba dažnai būna atsvara psichikos ligai, kuriai visuomenė dar nėra pakanti. Taigi, kūryba pagreitina terapijos procesą, nes pasąmoniniai konfliktai ir vidiniai išgyvenimai lengviau išreiškiami per regimuosius vaizdinius [13]. Panašius dailės terapijos aspektus atskleidžia ir T. Van Lith (2015) atliktas fenomenologinis tyrimas, kuris atskleidžia, jog nepriklausomai nuo psichikos sutrikimo dailės terapija gali tapti įveikos strategija, kuri apima tiek interpersonalinį, tiek tarpasmeninį lygį bei padeda prisitaikyti prie savo individualių poreikių gerinant savo psichikos sveikatą.

Dailės terapijos dalyvių patirtys apėmė keturias temas: (1) „Aš susijungiu su vidiniu savimi ir gaunu naujas įžvalgas apie save per kūrybą“, (2) „Aš siekiu kurti ir įgyti pasiekimo jausmą per meną“, (3) „Naudoju meną kaip savo motyvacinę jėgą, kada jaučiuosi blogai“, (4) „Per kūrybą pasiekiu savo psichologiškai saugią vietą“. Šios temos atskleidžia, kad kūrimas apima keletą etapų, perkeliančių juos į gilų koncentracijos lygį ir paskatino netiesioginius pokyčius per asmeninį sąmoningumą. Pasinėrę į kūrybą tyrimo dalyviai galintys išspręsti vidinius konfliktus, o atlikti darbai buvo laikomi turinčiais tiesos ir žinių, tarsi vidinių savybių veidrodžio fragmentai [64].

Prieš tai aptartas dailės terapijos pritaikomumas yra gana platus psichikos sveikatos priežiūros srityje, todėl ir sesijose taikomi įvairios technikos, priemonės ir temos. Savęs atradimo ir saviraiškos aspektai, kartu su socialiniais santykiais ir socialine tapatybe yra pagrindiniai dailės terapijos programų taikiniai [64]. Atliepiant į šiuos tikslus, pasak L. Lebedevos (2013) ir A. Kurienės (2015) taikomos temos nukreipiančios į pasitikėjimo savimi didinimą ir ugdymą, jausmų atpažinimą bei jų išraišką, bendravimo įgūdžių stiprinimą - asmeninio bendravimo stiliaus pažinimą [14, 16]. Tuo tarpu D. Stiklierienė (2016) ir A. Murauskaitė (2017) savo darbuose akcentuoja dailės terapijos sesijų temose akcentuoja emocijų atpažinimą ir raišką, vidinių resursų paiešką ir pamini, temas nukreiptas į motyvacijos didinimą [19, 24].

Apibendrinant, verta paminėti, kad dailės terapijos sritis vis dar yra jauna, mokslinių tyrimų apimtis yra ribota ir mokslinių tyrimų kokybė labai įvairi, todėl beveik nėra lyginamųjų apžvalgų, kuriose būtų pateikiamos žinios ir padarytos išsamios išvados apie šią sritį [60]. Dėl šios priežasties ribotai galima interpretuoti pateikiamas tyrimų išvadas apie dailės terapijos ir atskirų jos metodikų efektyvumą psichikos sutrikimus turintiems asmenims. Taip pat, svarbu paminėti, jog dažniausiai dailės terapijos taikymas ir efektyvumas tyrinėjamas atskiroms psichikos sutrikimų grupėms. Labai mažai tyrimų kalba apie grupinę dailės terapiją, kuri nebūtų diferencijuota, pagal sutrikimų pobūdį. Remiantis T. Van Lith (2016) sisteminės literatūros analizės duomenimis, kurie apžvelgia per dvidešimt metų atliktus tyrimus taikant dailės terapiją, galima išskirti, kad dažniausias tyrimų objektas ir plačiausiai metodologiškai aprašytas yra dailės terapijos taikymas sergantiems depresija, taip pat ribinės asmenybės sutrikimu, šizofrenija ir turintiems potrauminį streso sutrikimą [65]. Dėl šios priežasties, pasirinkta aptarti dailės terapijos taikymą, efektyvumą ir metodus depresijos ir šizofrenijos sutrikimus turintiems asmenims.

1.2.2. Dailės terapijos taikymas nuotaikos sutrikimus turintiems asmenims

Dailės terapija gali būti taikoma siekiant nustatyti emocinio distreso ar depresijos pasireiškimą arba dažniau taikoma ir yra efektyvi depresijos simptomų gydymui įvairiose populiacijose: pogimdyminę depresiją patiriančioms moterims, įkalinimo įstaigose, asmenims su traumine patirtimi,

patiriant izoliaciją ir apribojimą dėl ligos ar senyvo amžiaus [44]. Stebint vizualinę raišką, galime matyti, jog nemažai autorių aptaria, kad depresija sergančiųjų kūriniuose išryškėja šios pagrindinės temos: beviltiškumas, izoliacija, tuštuma ir šios temos dažniausiai reiškiasi panaudojant mažai spalvų, detalių stoka kūrinyje, mažu erdvės pnaudojimu lape ir mažų objektų komponavimu [18, 23, 44].

Apžvelgiant tyrimus apimančius dailės terapijos taikyma depresiją sergantiems asmenims, stebimas reikšmingas psichoemocinės būklės pagerėjimas – po dailės terapijos sumažėjo nerimo ir depresijos simptomai [18] ir šis sumažėjimas reikšmingas lyginant su psichiatrijos klinikoje įprastą gydymą gaunančiais pacientais [23]. N. Matačiūtės (2016) ir J. Raugevičienės (2017) tyrimai patvirtina, kad su šiais psichoemocinės būsenos pokyčiais galima sieti dailinės raiškos pokyčius tokius kaip: plėtesnė naudojamų spalvų ir atspalvių paletė, tolygesnis fono ir objekto užimamos erdvės komponavimas ar gausesnis erdvės užpildymas lape [18, 23]. Taip pat, pastebima, kad su nerimo ir depresijos sumažėjimu gali būti siejamas kokybiškesnis įsitraukimas dailės terapijos procesą: ilgesnis įsitraukimas į vaizdinio kūrimą ir verbalizacijos [23]. Apie tai, kad dailės terapijos metu sumažėja nerimas patvirtina ir subjektyvūs dailės terapijos dalyvių vertinimai [23]. J. Raugevičienės (2017) darbe analizuojant subjektyvius dalyvių vertinimus, dauguma dailės terapijos dalyvių patvirtino, kad dailės terapija buvo jiems naudinga ir rekomenduotų ją kitiems depresiją sergantiems asmenims. Dailės terapijos grupės dalyviai teigė, kad terapijos metu jautėsi saugūs ir palaikomi, o užduotys padėjo geriau save suprasti [23]. Apie tai, kad dailės terapija yra susijusių su reikšmingais teigiamais pokyčiais nepsichoziniams pacientams (turintiems daugiausiai depresijos, nerimo sutrikimus ir fobijas) apibendrinama Uttley (2015) sisteminėje literatūros apžvalgoje. Teigiama, kad lyginant dailės terapijos intervencijas turėjusių pacientų grupes su kontrolinėmis grupėmis, 7 studijose iš 11 buvo matomas reikšmingas pokytis [63].

Dailės terapijos poveikis depresija sergantiems asmenims argumentuojamas, kad kūrybos procesas pasireiškia, kaip įrankis savianalizei. Blomdahl ir kiti (2013) sisteminėje literatūros analizėje apimančioje 16 tyrimų, išskirti aštuoni svarbiausi dailės terapijos veiksmai, kurie turi reikšmingą poveikį depresijos simptomus jaučiantiems, bet nediagnozuotiems asmenims: savęs pažinimas, saviraiška, bendravimas, suvokimas ir paaiškinimas, integracija, simbolinis mąstymas, kūrybiškumo skatinimas ir jutimų stimuliacija. Pirmiausia, apžvalgoje aprašoma, kad dailės terapija sukuria erdvę savęs pažinimui: procese nagrinėjami kasdienio elgesio modeliai, didėja savęs priėmimas. Kadangi skatinama saviraiška per spalvų, simbolių, judesio naudojimą ir šios patirties verbalizavimą, tai ne tik suteikia galimybę suvokti savo patirtį ir esamą situaciją, bet ir tampa bendravimo priemone. Dailės terapijos procesas suteikia du bendravimo būdus: kūriniu ir žodžiu. Ir ši komunikacija vyksta skirtingais lygiais tarp kliento, kūrinio ir terapeuto, o grupiniame procese ir grupės narių. Kitas svarbus aspektas, kad kūrimo procese paskatinamas vizualinis mąstymas, kuris keičia depresijai būdingą tunelinį mąstymą - neįvardintoms patirtims, emocijoms ar fantazijoms suteikiama forma, komunikuojama metaforiniu

būdu. Kada reflektuojama apie vaizdinių ir metaforų panaudojimą įprasminant savo patirtį, skatinama jungtis tarp galėjusių atsiskirti asmenybės dalių. Dailės terapijos sesijų metu, stimuliuojami vaizduotės, kūrybos ir problemų sprendimo įgūdžiai, vyksta daugiafunkcinė sensorinė stimuliacija: pojūčiai stimuliuojami judesiu; pajauta žiūrint į sukurtą kūrinį stimuliuojama verbaline išraiška taip pat, kliento ir terapeuto santykiu [35]. Nustatant teorinį požiūrį, kurį dažniausiai renkasi dailės terapeutai, dirbantys su asmenimis sergančiais depresija, Zubala ir kt. (2013, cit. pgl. Van Lith, 2016) apklausė 395 dailės terapeutus Jungtinėje Karalystėje. Tyrimo duomenys atskleidė, kad dauguma dailės terapeutų laikėsi psichodinaminės krypties požiūrio suaugusiems, tačiau pagal poreikį integravo ir kitas teorijas, tokias kaip: sisteminę, naratyvinę, pažintinę, humanistinę, į asmenį orientuotą, į sprendimą orientuotą, pririšimo teoriją ir pan. [65].

1.2.3. Dailės terapijos taikymas psichoziniais sutrikimais sergantiems pacientams

Analizuojant tyrimus atliktus su asmenimis sergančiais šizofrenija, galime matyti, jog dailės terapija yra efektyvi mažinant pozityvią ir negatyvią šizofrenijos simptomatiką [19, 39, 56] lyginant su asmenimis, gavusiais tik įprastą gydymą [19, 56] ir dalyvavusiais grupinėje užimtumo terapijoje [39]. A. Murauskaitės (2017) psichiatrijos klinikos stacionare atlikto tyrimo duomenimis sumažėjo negatyvūs simptomai, tokie kaip emocinis blankumas, anhedomina, pagerėjo dėmesio koncentracija ir pozityvūs simptomai kaip haliucinacijos ir kliedesiai, sumažėjo mąstymo sutrikimo požymiai [19]. Taip pat dailės terapijos poveikį galime matyti ir stebėdami socialines funkcijas, bendravimo įgūdžius. Po dailės terapijos 32 procentais pagerėjo bendravimo įgūdžiai [13], socialinės funkcijos [24, 56], padidėjo empatija ir pagerėjo bendravimas [56]. Kitas matomas aspektas emocinės savijautos pagerėjimas [13, 24, 56] - dalyvavimas grupinėje dailės terapijoje turėjo reikšmingąpoveikį nerimo ir depresijos požymių raiškos sumažėjimui [19]. A. Vaicekauskienės ir I. Kupčikienė, (2011) teigimu, emocinę savijautą teigiamai veikė dailės terapijos metu suteikta galimybė išreikšti neigiamus jausmus ir galimybė atsikratyti emocinės įtampos [13]. Pacientams, kuriems buvo taikyta dailės terapija psichikos dienos stacionare reikšmingai pagerėjo bendrasfunkcionavimas ir bendradarbiavimas gydymosi eigoje lyginant su nedalyvavusiais [19].

Kita vertus, taikant dailės terapiją šizofreniją sergantiems asmenims antrinio lygio pacientams susiduriama su motyvacijos problema. Viena didžiausių Crawford ir kiti (2012) dailės terapijos studijų psichikos ligomis sergantiems asmenims pateikė išvadą, kad grupinė dailės terapija padėjo tik nedidelei grupei motyvuotų pacientų [39]. Taigi, motyvacijos problema dailės terapijos procese išlieka aktuali problema, su kuria gali būti susiduriama dirbant ir su kitomis psichikos sutrikimų grupėmis.

Dailės terapijos metu šizofrenija sergantiems asmenims siūloma terapijos programą orientuoti į tikrovę ir dabartį, kad per didelis nuklydimas į fantazijas gali aktyvinti pozityvią simptomatiką. Norint skatinti pasididžiavimą savimi bei savivertės jausmą rekomenduojama sesijos metu orientuotis ties darbų užbaigimu bei rezultato įvertinimu [70]. Taip pat nurodoma, kad šizofrenijos spektro sutrikimus turintiems pacientams veiksmingiausia taikyti grupinę terapiją siekiant skatinti socialinius įgūdžius [45].

1.2.4. Grupinė dailės terapija psichikos sutrikimus turintiems asmenims

Dailės terapija grupėje suteikia galimybę saugaus socialinio ryšio užmezgimui ir tapatumo stiprinimui, kadangi priklausymas tam tikrai grupei padeda socialinės tapatybės kūrimui. Daugeliui klientų grupinės dailės terapijos patirtis padeda įveikti stigmą ir diskriminacinius įsitikinimus, kurie daro įtaką jų tapatybės jausmui (Howells & Zelnik, 2009; cit. pgl. Van Lith, 2015). Net ir nežodinis kūrimo procesas, kada asmuo nesidalija savo įžvalgomis grupėje netiesiogiai padeda bendravimo procesams, kadangi sukuria neformalų ir saugų socialinį ryšį [44, 64]. Suvokimą apie tai, kad didžioji dalis socialinio mokymosi vyksta grupėje praplečia ir M. Liebmann (2004). Ši autorė pabrėžia, kad grupės dalyviai su panašiomis patirtimis gali teikti vienas kitam paramą ir padėti atrasti atsakymus į kylančius klausimus, problemas su kuriomis susiduriama. Taip pat grupė yra saugi erdvė išbandyti naujus elgesio vaidmenis ir gali būti labiau tinkama žmonėms, kuriems individualus santykis su terapeutu yra per daug intensyvus. Taip pat, svarbu paminėti, kad grupinė terapija labai dažnai primena ankstyvąją šeimos dinamiką [50] ir dėl šios priežasties sukuria daugiau galimybių atsiskleisti įvairioms ankstesnėms patirtims, santykiams, suteikia daugiau galimybių įvykti perkėlimo procesui.

Kita vertus, lyginant su individualiomis sesijomis, grupinė dailės terapija gali turėti ir keletą ribotumų. Kaip ir daugumoje grupinių intervencijų yra sunkiau išlaikyti konfidencialumą ir mažiau dėmesio skiriama kiekvienam asmeniui ir jo problemai atskirai. Individualizuoto dėmesio trūkumo pasekoje kai kuriais atvejais intervencija gali būti ne tokia efektyvi, nes susiduriant atskiriems grupės nariams su sunkumais, vis dėlto intervencijos lieka nukreiptos į didžiosios grupės daugumos poreikius [50].

Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant kelių ribotumų, grupinė dailės terapija yra naudinga psichikos sutrikimus turintiems asmenims, nes yra saugi erdvė socialiniam mokymuisi ypač tiems asmenims, kuriems sunku būti socialinėje erdvėje, sudėtinga reflektuoti savo patirtį ir kurie susiduria su aplinkinių stigmatizacija.

1.3. Kaniterapijos taikymas psichoemocinės būsenos gerinimui

Jau nuo senų laikų skiriamas ypatingas dėmesys žmogaus ir gyvūno ryšiui, bei pastebėta, kad gyvūnai turi teigiamos įtakos žmogui. Todėl šių laikų mokslininkai ieško paaiškinimo apie žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykių priklausomybę ir interaktyvumą. Viena seniausių teorijų paaiškinančių šį ryšį yra biofilija – tendencija susitelkti į gyvenimą ir gyvenimo procesus, todėl žmonėms būdinga emocinė priklausomybė nuo kitų gyvų organizmų. Biofilija yra ne vienas instinktas, bet mokymosi taisyklių kompleksas, kuris sukelia įvairias emocines reakcijas į gyvūną, kurios nustatytos kultūros. Jausmai, kurie modeliuojami šių mokymosi taisyklių priklauso nuo įvairaus emocinio spektro: nuo potraukio iki antipatijos, nuo baimės iki abejingumo, nuo taikumo, iki baimės sukelto nerimo [34]. Vienas iš empirinių biofilijos pavyzdžių, LoBue ir kt. (2013) eksperimentas su vaikais, kuris atskleidė, kad mažamečių vaikų dėmesį labiau patraukė gyvūnai ir skatino aktyvesnę interakciją, bei komunikaciją apie gyvūnus su aplinka, nei įdomūs žaislai [34]. Taigi, gyvūnai palankiai veikia psichologinius, fiziologinius ir socialinius žmogaus gerovės aspektus [41]. Todėl nenuostabu, kad pastaraisiais dešimtmečiais gyvūnai vis dažniau asistuoja sveikatos ir socialinės rūpybos srityse [51].

Gyvūnų asistuojamos intervencijos (angl. Animal-Assisted Interventions, AAI) - tai daugiau ar mažiau į tikslą orientuotos ir struktūrizuotos intervencijos pasitelkiant gyvūnus sveikatos, švietimo ir žmonių aptarnavimo srityse gydymo tikslais siekiant pagerinti sveikatą ir asmens gerovę [67, 69]. Įvairūs autoriai dažniausiai išskiria tris gyvūnų asistuojamos intervencijos sritis [41] (žr. 1 pav.).

1 pav. Gyvūnų asistuojamų intervencijų tipai

[Šaltinis: sudaryta autorės pagal Pet Partners. Terminology. https://petpartners.org/learn/terminology/]

Gyvūnų asistuojamos intervencijos

Gyvūnų asistuojamos veiklos (AAA) * Ligoninių lankymas * Slaugos namų lankymas

* Globos namų lankymas * Hospisas * Streso mažinimo užsiėmimai * Darbas su rizikingu jaunimu Gyvūnų asistuojamas švietimas (AAE) * Skaitymo/raštingumo programos * Ugdymas Gyvūnų asistuojama terapija (AAT) * Profesinė terapija * Fizinė terapija * Konsultavimas * Socialinias darbas * Logoterapija * Interdisciplininės komandos darbas

 Gyvūnų asistuojamos veiklos (angl. Animal-Assisted Activities, AAA) pagrindiniai aspektai: susitikimo metu neišsikeliama specifinio tikslo, lankymo turinys nėra planinis, dažnai tai būna vienkartiniai susitikimai [43]. Tačiau šios veiklos suteikia naudą švietimo ir pramoginėse veiklose, bei gali turėti asmeniui motyvacinę naudą [67]. Nors šios veiklos dažniausiai būna neformalaus pobūdžio, šias veiklas vykdo tam specialiai pasirengęs specialistas ar savanoris kartu su gyvūnu, kuris atitinka tai veiklai reikalingus kriterijus [69].

 Gyvūnų asistuojamas švietimas (angl. Animal-Assisted Education, AAE) - tikslinga, planinė ir struktūruota intervencija, kurią vykdo bendrojo lavinimo arba specialiojo ugdymo specialistas. Veikla daugiausiai nukreipta į akademinius pasiekimus, socialinių įgūdžių ir kognityvinių funkcijų lavinimą [67, 69].

 Gyvūnų asistuojama terapija (angl. Animal-Assisted Therapy, AAT) yra tikslinga, planinė, struktūruota ir dokumentuota intervencija, kuria teikia sveikatos ir socialinių paslaugų tiekėjai. Šias paslaugas gali teikti įvairių disciplinų atstovai: tai gali būti gydytojai, terapeutai, fizioterapeutai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, logopedai ar psichikos sveikatos priežiūros specialistai [69]. AAT metu siekiama fizinių, kognityvinių, elgesio ir socialinių-emocinių funkcijų stiprinimo [67]. Efektyvaus gyvūnų asistuojamos terapijos taikymo pagrindas yra pozityvus žmogaus ir gyvūno ryšys, kuriamas per bendravimą [42].

Gyvūnų asistuojama terapija yra taikoma įvairių klinikinių problemų atveju: autizmo spektro sutrikimų atveju, sveikatos būklės korekcijai (esant padidėjusiam širdies dažniui, kraujo spaudimui, sutrikus motoriniams įgūdžiams, koordinacijai), emocijų, elgesio ir psichikos sutrikimų atveju. Gyvūnų asistuojama terapija gali būti taikoma visoms amžiaus grupėms [57]. Kamioka, H. (2014) atlikta sisteminė apžvalga apimanti nuo 1990 m. iki 2012 m. atliktus tyrimus su terapijoje asistuojančiais gyvūnais, atskleidė, jog dažniausios problemos, su kuriomis dirbama pasitelkiant gyvūnus pagal ligų klasifikatorių TLK 10 yra „Psichikos ir elgesio sutrikimai” (F10-20, 30-33). Taikant gyvūnų asistuojamą terapinępagalbą psichikos sutrikimus turintiems asmenims, buvo gauta, kad gerėja jų psichikos sveikata (tokia kaip nerimas ir nuotaika), stebimas adaptyvesnis socialinis elgesys [49]. Nors minėtoje apžvalgoje daugiausia remiamasi tyrimais, kuriuose buvo taikomos intervencijos su šunimis, tačiau kiti tyrimai atskleidžia, kad ūkiniai gyvūnai taip pat gali būti naudingi esant depresijos (Pedersen ir kt. 2012 cit. pgl. Annick Maujean ir kt., 2015) ir kitoms psichikos sutrikimų formoms [55]. Kitos dažnai aptariamos pacientų grupės tai nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi asmenys, onkologine liga sergantys pacientai [49].

Gyvūnų asistuojamose intervencijose naudojami įvairūs gyvūnai (pavyzdžiui, delfinai, naminiai ar ūkiniai gyvūnai), taip prisitaikant prie kuo įvairesnės populiacijos poreikių ir problemų [55]. Ir nors nemažai mokslinių tyrimų apžvalgų siekia sugretinti ir palyginti skirtingų gyvūnų rūšių

intervencijas sveikatos priežiūros srityse, tačiau daugelio tyrinėjimų išvados daugiausia remiasi šuns asistuojamomis intervencijomis [51, 55].

1.3.2. Šuns ypatybės terapijos procese

Šunys yra seniausiai domestikuotas ir dažniausiai paplitęs žmogaus kompanionas, todėl nenuostabu, kad gyvūnų asistuojamose intervencijose tai yra populiariausias pasirinkimas [41, 49]. Manoma, kad domestikacijos eigoje šunys išsiugdė tam tikrus socialinius įgūdžius, kurie juos išskiria iš kitų gyvūnų rūšių [68]. Šunys formuoja stiprius, prieraišumu grįstus ryšius su savo šeimininkais, jautriai reaguoja į žmonių duodamas užuominas, geba suprasti žmogaus gestus bei veido išraiškas. Taigi, viena iš svarbiausių šuns savybių, reikalingų terapiniame darbe - yra šuns jautrumas žmogaus kūno kalbai ir emocinei reakcijai. Dėl šios priežasties, šunys turi unikalų gebėjimą išvystyti ir palaikyti kompleksinę bendravimo sistemą su žmonėmis, demonstruodami tikslingą komunikacinį elgesį žmogaus atžvilgiu [51, 68]. Įdomu, tai, kad dėl šunų elgsenos pasižyminčios ryškiais bruožais, kuriuos žmogus gali lengvai interpretuoti: uodegos vizginimas, „šypsena“, rankos palaižymas, prasideda ne tik socialinė, bet ir fiziologinė komunikacija. Stebint draugišką šuns elgesį, žmogaus organizme veikiant veidrodiniams neuronams sukeliamas atsakomasis draugiškas paciento požiūris į šunį, o tokiu būdu lengviau užsimezga ryšys tarp gyvūno ir paciento, kadangi pastarojo draugiškas elgesys skatina šuns bendravimą su žmogumi [54].

Kitas svarbus aspektas, tai fiziologinė žmogaus reakcija į šunį - terapinių užsiėmimų su šunimis metu tiek paciento, tiek šuns organizme didėja endorfinų kiekis, skatinamas oksitocino išsiskyrimas, kuris siejamas su jautrumo skausmui mažėjimu. Šuns asistuojamos intervencijos metu paciento kraujyje taip pat mažėja streso hormonų (kortizolio, epinefrino ir norepinefrino) kiekis. Tokie hormoniniai pokyčiai veikia asmens emocinę būklę, gerina adaptacines galimybes ir mažina skausmą [54]. Galiausiai šunų gebėjimas identifikuoti ir atkreipti dėmesį į asmenis, kuriems labiausiai reikia terapinės sąveikos, gali būti paaiškintas cheminiais pokyčiais, kurie atsiranda kaip reakcija į žmogaus stresą ir šunų uoslės suvokimo jėga. Taigi, šuo iš esmės yra labai interaktyvus ir dėl savo savybių suteikia galimybę terapijos metu užsiimti fizinio, rekreacinio ir socialinio pobūdžio veikla, kuria gali užsiimti įvairaus amžiaus grupės pacientai.

1.3.3. Kaniterapijos apibrėžimas ir taikymo sritys

Reabilitacinio gydymo rūšis su specialiai parengtais šunimis Lietuvoje apibrėžiama kaniterapijos terminu. Lietuvoje kaniterapija yra sparčiai populiarėjanti sritis ir yra taikoma tiek

ugdymo, tiek gydymo, slaugos įstaigose. Be anksčiau paminėtų šuns savybių, kurios praturtina terapinį procesą, svarbu paminėti ir šuns mobilumą - šunys gali būti lengvai transportuojami ir nekelia didelių reikalavimų erdvės pritaikymui, priešingai, nei stambesni ar specifinės priežiūros reikalaujantys gyvūnai, pavyzdžiui, delfinai, todėl šuns asistuojamos veiklos gali vykti įprastinėse ugdymo, gydymo ar net gyvenamosiose patalpose. Tai reikšmingas faktorius, dėl kurio kaniterapija yra populiariausia iš gyvūnų asistuojamų intervencijų [41, 49].

Apžvelgiant kaniterapijos taikymo praktiką per pastaruosius dešimtmečius, matoma, kad neretai kaniterapija apima daug įvairių skirtingų intervencijų ir metodų arba gyvūnas tampa papildančia dalimi kitų intervencijų praktikoje [57]. Šuns vaidmuo terapinėje praktikoje yra skatinti šiltą ir saugią atmosferą kuriant ryšį su klientu, kas gali padėti klientams priimti gydymo paslaugų teikėjo siūlomas intervencijas. Kadangi kaniterapijoje vyrauja tarpasmeniniai santykiai tarp kliento, gyvūno ir terapeuto terapinis procesas suteikia daugiau galimybių tarpasmeninei patirčiai ir situacijoms [58]. O Fine (2010) šį suvokimą papildo teigdamas, jog aktyvesnis šuns įtraukimas į pagalbos procesą, pasitelkiant žaidimą, dresavimą, komandų davimą, gali keisti mąstymo modelius, lavinti įgūdžius, padėti įsisąmoninti iracionalius įsitikinimus, padėti mokytis naujų elgesio būdų [42].

Nors dažniausiai literatūroje apie kaniterapiją remiamasi klasifikuojant ir apibrėžiant intervencijas su šunimi remiamasi anksčiau minėta gyvūnų asistuojamų intervencijų klasifikacija (žr. 1 pav.), tačiau kai kurie autoriai išskiria specifiškai šunų asistuojamų intervencijų klasifikaciją (žr. 2 pav.) [51].

2 pav. Šuns asistuojamų intervencijų tipai

[Šaltinis: Lundqvist M., Carlsson P., Sjödahl R., Theodorsson E. and Levin LA. Patient benefit of dog-assisted interventions in health care: a systematic review. BMC Complementary and Alternative Medicine; 2017, 17:358, 2 psl.]

Šuns asistuojama terapija (DAT) Šuns asistuojama parama (DAS) Šuns asistuojama veikla (DAA) Šuns asistuojamos intervencijos (DAI)

1.3.4. Kaniterapijos taikymas psichikos sutrikimus turintiems pacientams

Apžvelgiant tyrimus susijusius su šuns asistavimu terapijoje, viena iš naujausių M. Lundqvist ir kiti (2017) kaniterapijos literatūros apžvalga, didžiausią kaniterapijos naudingumą parodė dirbant su įvairaus amžiaus žmonėmis turinčiais psichikos sutrikimus. Aptariama, kad ši terapija turėjo teigiamą poveikį pacientams sergantiems sunkiomis ligomis, depresija, bei gerino gyvenimo kokybę turintiems pažinimo sutrikimų. Kitos šuns asistuojamų intervencijų formos, tokios kaip palaikomasis šuns asistavimas turėjo teigiamą poveikį stresui ir nuotaikai, o šuns asistuojamos veiklos yra naudingos dirbant su kognityviniais sutrikimais [51]. Panašias tendencijas galima stebėti ir kitų tyrinėjimų rezultatuose. Nagrinėjant mokslo straipsnius, susijusius su kaniterapijos nauda psichikos ligomis sergantiems suaugusiems pacientams, galima pastebėti, kad pacientams, kuriems taikyta kaniterapija, nustatytas reikšmingas depresiškumo simptomų [52] ir nerimo lygio sumažėjimas [1]. Bansevičiūtės ir Jagoravičiūtės (2017) tyrimo duomenimis, pacientams sergantiems depresija kaniterapija buvo veiksmingesnė emocinės būsenos korekcijai: beveik visiems tiriamiesiems sumažėjo tiek nerimo, tiek depresiškumo rodikliai, kai tuo tarpu pusei sergančiųjų šizofrenija pacientų sumažėjo nerimo lygis, o trečdaliui pacientų sumažėjo depresijos simptomatika. Tačiau tiek sergančiųjų depresija, tiek šizofrenija jautė didėjančią motyvaciją darbui ir norą bendrauti kiekvieno užsiėmimo metu ir pastebėta, kad reikšmingai sumažėjo neigiamo elgesio požymiai – grubus elgesys, nervingumas, prislėgtumas ar baimė [1].

Svarbus momentas į kurį verta atkreipti dėmesį norint įvertinti kaniterapijos teikiamą naudą yra tai, kad taikant šuns asistavimą kartu su kitomis intervencinėmis priemonėmis galima pasiekti platesnės poveikio amplitudės. Pavyzdžiui, Villalta-Gil ir kt. (2009; cit. pgl. Annick Maujean ir kt., 2015) atliktame tyrime su šizofrenijos pacientais, taikant integruotą psichologinį gydymą ir šunį, matomi ne tik statistiškai reikšmingai sumažėję pozityvieji ir bendrieji šizofrenijos simptomai, bet ir pagerėjęs socialinis kontaktas, bei teigiamai veikiama su socialiniais santykiais susijusi gyvenimo kokybė [55].

2. TYRIMO METODAI

2.1. Tyrimo eiga ir tiriamieji

Tyrimas buvo atliekamas VšĮ Lietuvos reabilitacijos ir slaugos centre, teikiančiame ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su fizine, proto ir psichine negalia. Asmenys gyvenantys šiame centre gauna užimtumo ir kineziterapijos paslaugas, tačiau nevykdoma jokia psichologinė ar terapinė pagalba.

2017 m. gruodžio 18 d. buvo gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas tyrimui atlikti Nr. BEC-DT(M)-128 (žr. 1 Priedas). Tyrimas atliktas gavus įstaigos ir tyrime dalyvavusių asmenų sutikimą (žr. 2 Priedas), užtikrinant tyrime dalyvavusių asmenų konfidencialumą ir laisvą apsisprendimą dalyvauti ar nedalyvauti tyrime. Tyrimas vykdytas nuo 2018 metų kovo 9 d. iki gegužės 8 d. tyrime dalyvavo suaugę psichikos ligomis sergantys pacientai.

Pirmiausia, su įstaigoje dirbančio personalo pagalba kriterinės atrankos būdu į tyrimą buvo atrinkti 49 tiriamieji iš 150 asmenų gyvenančių įstaigoje. Asmenys buvo atrinkti remiantis šiais kriterijais: psichikos sutrikimus turintys asmenys, šiuo metu neturintys kliedesinės simptomatikos, gebantys reflektuoti savo būseną ir motyvuoti veiklai. Su atrinktais asmenimis buvo vykdomi pokalbiai, kurių metu aiškinamasi tiriamųjų motyvacija ir tinkamumas į kaniterapijos arba dailės terapijos grupes. Dailės terapijos grupės sudarymo pagrindiniai kriterijai: motyvacija piešimui, gebėjimas reflektuoti procesą ir savo būseną, o kaniterapijai - motyvacija į gyvūną, alergijos ir fobijos šunims neturėjimas. Tokiu būdu atrinkti 24 dalyviai, po 12 asmenų dailės terapijos ir kaniterapijos grupėse.

Sudarius grupes, tiriamieji individualiai buvo įvertinti HAD skale, kad nustatyti depresijos ir nerimo simptomų raišką. Pirmųjų grupių užsiėmimų metu, kurių trukmė buvo 1,5 val. tiriamieji buvo supažindinti su dailės terapijos ir kaniterapijos metodais, trumpai pristatyta sesijų eiga ir atliktas įvertinimas diagnostine piešinių serija (DDS). Tačiau kaniterapijos grupėje atlikti įvertinimą sutiko tik 8 iš 12 asmenų. Todėl atlikus diagnostinę piešinių seriją buvo susipažinta su tolimesnėse sesijose dirbusiu šunimi. Abi grupės turėjo 8 sesijas, kurių trukmė 1 val. abiems grupėms sesijų metu buvo duodamos tos pačios temos (žr. 3 Priedas). Kaniterapijos sesijose dalyvaujant naujam šuniui pradžioje vyko susipažinimas, tada kiekvienos sesijos metu visi dalyviai išsirenka komandą, kuri atitinka šiandien jų nuotaiką, ir atlieka ją su šunimi. Svarbu paminėti, kad visose kaniterapijos sesijose dalyvavo tas pats testuotas borderkoli veislės šuo, tačiau esant poreikiui sesijose kartu dalyvavo ir kiti šunys (čihuahua, brabanto grifonas, mišrūnas), bei papildomas šuns vedlys. Dešimto užsiėmimo metu pakartotinai atliktas DDS įvertinimas ir atliktas individualus įvertinimas HAD skale (žr. 3 pav.).

3 pav. Tyrimo organizavimo schema n- respondentų skaičius grupėje

Tačiau tyrimo eigoje iš dailės terapijos ir kaniterapijos grupių atkrito keli tiriamieji. Iš dailės terapijos grupės atkrito trys asmenys dėl pastebėtos kliedesinės simptomatikos ir epilepsijos simptomų pasireiškimo pirmo užsiėmimo metu, bei vieno asmens rezultatai nebuvo įtraukti į tolimesnę analizę dėl sesijų lankomumo (praleista daugiau nei 2 sesijos iš 10). Kaniterapijos grupėje trijų asmenų atkryčio priežastys buvo: socialinės interakcijos problemos ir pablogėjusi fizinė sveikata. Į galutinę duomenų analizę įtraukti 9 asmenų duomenys iš dailės terapijos grupės ir 9 asmenų iš kaniterapijos.

Dailės terapijos grupėje dalyvavusių amžiaus vidurkis buvo 48,8 m., o kaniterapijos grupėje – 46m. Kaniterapijos ir dailės terapijos grupės skyrėsi pagal tyrimo dalyvių pasiskirstymą lyties atžvilgiu ir turimą diagnozę (asmenys turėjo ne po vieną diagnozuotą psichikos sveikatos sutrikimą), tačiau pasiskirstymas pagal kitas charakteristikas, tokias kaip: amžius, šeiminė padėtis, darbingumas ir gyvenimo įstaigoje trukmė, buvo panašus (žr. 1 lentelė).

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal charakteristikas

Kategorijos Dailės terapijos

grupė, n Kaniterapijos grupė, n Lytis Moterys 4 8 Vyrai 5 1 Šeiminė padėtis Turi partnerį: Vedę ar ištekėjusios 1 0 Neturi partnerio: Vieniši (-os) 3 5 Išsiskyrę (-usios) 3 2 Našliai (-ės) 1 1

Nenurodė šeiminės padėties 1 1

8 dailės terapijos sesijos 8 kaniterapijos sesijos n=12 n=12 1 sesija Diagnostinė piešinių serija (DDS) 1 sesija Diagnostinė piešinių serija (DDS) 10 sesija Diagnostinė piešinių serija (DDS) 10 sesija Diagnostinė piešinių serija (DDS) HAD skalė HAD skalė

Diagnozė (pagal TLK 10)

Organiniai ir simptominiai psichikos

sutrikimai (F00-F09) 3 3

Sutrikimai dėl psichoaktyviųjų

medžiagų vartojimo (F10-F19) 1 2

Šizofrenija, šizotipinis ir kliedesiniai

sutrikimai (F20-F29) 6 4

Neuroziniai, stresiniai ir

somatoforminiai sutrikimai (F40-F49) 0 1

Protinis atsilikimas (F70-F79) 0 3

Darbingumas Nedarbingas (0-25%) 5 4

Iš dalies darbingas (30-55%) 4 4

Nenurodė darbingumo 0 1

Gyvenimo įstaigoje trukmė

Trumpiau nei 1-erius metus 5 5

Nuo 1 iki 2 metų 2 1

2 metai ir daugiau 2 3

n – respondentų skaičius grupėje

2.2. Tyrimo instrumentai

Siekiant įvertinti sergančiųjų psichikos ligomis psichoemocinę būseną, pasirinktas tyrimo metodas - mišrus tyrimas, remiantis HAD skale ir diagnostine piešinių serija. Siekiant kuo išsamiau ištirti dailės terapijos ir kaniterapijos poveikį psichikos ligomis sergantiems asmenims, tyrime papildomai pasirinkti kokybinio tyrimo metodas - atvejo aprašymas su piešinių analize dailės terapijos grupėje ir atvejo aprašymas kaniterapijos grupėje.

HAD skalė (angl. Hospital Anxiety and Depression, HAD). Nerimo ir depresijos simptomai buvo įvertinti naudojant A.S. Zigmont ir R.P. Snaith (1983) sukurtą ir 1991 m. į lietuvių kalbą išverstą skalę. Įvertinimas HAD skale atliktas tuo metu, kai skalė buvo laisvos prieigos, tačiau šiuo metu tokios galimybės nėra todėl, skalė nepateikiama prieduose. HAD skalė sudaryta iš 14 klausimų, kurių kiekvienas turi keturis atsakymo variantus, atitinkamai vertinamus nuo 0 iki 3 balų, didesnis skalės įvertis rodo stipresnį nerimo ar depresijos simptomo išreikštumą, reversinių klausimų nėra. Skalė sudaryta iš dviejų subskalių – nerimo (7 klausimai) ir depresijos (7 klausimai). Įverčio balai rodo depresijos arba nerimo simptomų sunkumo laipsnį: nuo 0 iki 7 balų - normalus nerimas arba nuotaika, nuo 8 iki 10 balų – lengvas; nuo 11 iki 14 – vidutinio sunkumo; nuo 15 iki 21 balų - sunkūs nerimo arba depresijos simptomai [8].

Diagnostinė piešinių serija (angl. The Diagnostic Drawing Series, DDS). Intervencijų efektyvumui nustatyti ir psichoemocinės būsenos pokyčiui įvertinti naudota B. M. Cohen ir B. Lesowitz (1981) sukurta standartizuota dailės terapijos priemonė. Ši priemonė tinkama darbui su sveikais arba sergančiais (pavyzdžiui, psichikos sutrikimus turinčiais asmenimis, nes atitinka DSM III-R standartus) paaugliais ir suaugusiais žmonėmis. Ir nors DDS buvo sukurtas kaip atskiras vertinimo metodas

pacientui individualiai, jis yra naudojamas ir grupinėse terapijose [37]. Metodika naudota gavus autorių leidimą ir išversta į lietuvių kalbą šio darbo autorės, derinant vertimą su anglų kalbos specialistais. Piešinių serija sudaryta iš trijų dalių: laisvo piešinio, medžio piešinio ir jausmų piešinio. Diagnostinio piešimo metu yra kontroliuojamos priemonės, laikas ir atliekamas piešinių aptarimas pagal standartizuotą formą (pasirinktinai).

Atvejo aprašymas (angl. case study). Nors šis metodas ambivalentiškai vertinamas dėl savo mokslinio patikimumo, tačiau kita vertus, dailės terapijoje jis vis dažniau taikomas, nes leidžia skirti daug dėmesio kliento individualumui, konkrečioms jo problemoms ar sunkumams ir analizei to, kaip jie perduodami per veiksmus, žodžius ir, svarbiausia, kuriamus vaizdinius. Atvejo analizė nevengia terapinio proceso patirties turtingumo, įvairovės, netvarkingumo ir sudėtingumo atskleidimo [40]. I. Baranauskienės (2013) teigimu: „Atvejo analizė gali būti ir kiekybinė, orientuota į tiriamo atvejo kiekybines charakteristikas, arba kokybinė, orientuota į reiškinio giluminių charakteristikų atskleidimą ir apibendrinimą.” [2]. Šiame darbe pasitelkiant atvejo analizės metodą siekiama atsakyti į klausimą, kaip psichikos sutrikimus turinčių asmenų emocijų kaita dailės terapijos procese atsispindi tiriamųjų dailinėje raiškoje.

Visų dailės terapijos ir kaniterapijos sesijų metu buvo vedami lauko užrašai (angl. field notes), kuriuose buvo žymima asmeninė reakcija, tiriamųjų emocinė reakcija į procesą, priemones, neverbalinis bendravimas, taip pat buvo žymima asmeninė refleksija, kylantys klausimai, atmosfera. Papildomai emocinės būsenos dinamikai stebėti, pagal pačios šio darbo autorės sudarytas skales kiekvienos sesijos metu buvo vertinamas depresyvumas ir nerimastingumas (žr. 4 Priedas).

2.3. Duomenų analizės metodai

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „MS Excel“ programą, „IBM SPSS Statistics 24“ statistinį paketą. Skaičiuojant rezultatus buvo pasirinktas statistinio pasikliautinumo lygmuo 95 proc., atitinkamai, reikšmingumo lygmuo α=0,05.Dėl mažo tiriamųjų skaičiaus duomenų analizei pasirinkta taikyti neparametrinių statistinių duomenų kriterijus.

Duomenims aptarti naudota aprašomoji statistika - tolydiems kintamiesiems (HAD subskalių balai) buvo nurodomas vidurkis ir standartinis nuokrypis (SD). Palyginimui, kaip HAD skalės atskirų jos subskalių depresijos ir nerimo įverčių vidurkiai skyrėsi prieš ir po dailės terapijos ir kaniterapijos intervencijas, taikytas neparametrinis Wilcoxon‘o kriterijus. Taip pat šis kriterijus taikytas ir nerimastingumo, depresyvumo kitimui nuo pirmos iki paskutinės sesijos apskaičiuoti. O lyginant dailės terapijos ir kaniterapijos efektyvumą psichoemocinei būsenai pagal HAD skalę taikytas neparametrinis Mano-Vitnio-Vilkoksono rangų sumų kriterijus.