MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TOMA GARBENYTĖ
SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS
DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES
STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Vytautas Poškaitis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas ……….. Data………...
SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS
DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES
STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantas Darbo vadovas
Vidmantas Zaveckas ... Dr. Vytautas Poškaitis ... Data……….. Data……….
Recenzentas Darbą atliko ………. Magistrantė
………. Toma Garbenytė ... Data………. Data………
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. NAD skausmo paplitimas ... 10
1.2. NAD skausmo etiologija ... 10
1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai ... 11
1.4. Stabilumo samprata ... 12
1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema ... 13
1.6. Panjabi trys posistemės ... 14
1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas ... 15
1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas ... 16
1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme ... 17
1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė klasifikacija ... 18
1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys ... 18
1.11.1. Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir dauginiai raumenys ... 19
1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui ... 22
1.13. Raumenų jėga ir ištvermė ... 23
1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės ... 24
1.15. Judesių valdymas ir mokymas ... 24
1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu ... 26
1.17. Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų ... 27
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI... 29
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas ... 29
2.2. Tyrimo metodai ... 31
2.3. Mokslinės literatūros analizė ... 31
2.4. Anketavimas ... 31
2.4.1. Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas ... 32
2.4.2. NAD skausmo trukmės klausimynas ... 32
2.5.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo ... 34
2.5.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros ... 35
2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai ... 36
2.6.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ... 36
2.6.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ... 37
2.6.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ... 38
2.6.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ... 38
2.6.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ... 39
2.6.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ ... 39
2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai ... 40
2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas ... 40
2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas ... 41
2.8. Matematinė statistinė analizė ... 41
3. REZULTATAI ... 42
3.1. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkciniai testai ... 42
3.1.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos ir aktyvacijos išlaikymo vertinimo, gulint ant pilvo rezultatai ...42
3.1.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos išliakymo vertinimo gulint ant nugaros rezultatai ...43
3.2. Juosmens – dubens judesių valdymo testai ... 45
3.2.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ... 46
3.2.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ... 48
3.2.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ... 49
3.2.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ... 50
3.2.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ... 52
3.2.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ ... 53
3.3. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė ... 54
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 56
4.1. Beacke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatų aptarimas ... 56
4.2. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų aptarimas ... 56
4.3. Juosmens – dubens judesių valdymo testų rezultatų aptarimas ... 57
4.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas ... 57
5. IŠVADOS ... 59
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 60
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 61
SANTRAUKA
T. Garbenytė. Specializuotos treniruočių programos poveikio tyrimas darbingo amžiaus žmonių juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui, magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas dr. V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, medicinos akademijos, slaugos fakulteto, sporto institutas. – Kaunas, 2012, - 65 p.
Darbo tikslas: Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo judesio atlikimo rodiklių pokyčiams. Uždaviniai: 1. Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų ištvermei. 2. Palyginti specializuotos ir bendro lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų ištvermei.
Tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą. Visiems buvo pateiktas NAD skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis diagnostinis testavimas. Juosmens – dubens stabilumas vertintas statinės atlikties testais, naudojant slėgio matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu ,,Stabilizer‘‘. Juosmens – dubens srities judesių valdymas vertintas 6 judesių valdymo testais (,,Movement control tests’’). Liemens raumenų jėgos ištvermė vertinta statinės atlikties testais. Duomenų vertinimui buvo naudojama video kameros medžiagos ekspertinė analizė. Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį tyrimą, atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 21,37 ± 0,2 metai (±SEM, standartinė vidurkio įverčio paklaida). Kūno masės indeksas – 21,7 ± 0,5 kg/m². Atsitiktine tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes. Taikytos specializuota ir bendrojo lavinimo programos: du kartus per savaitę, po vieną valandą, iš viso 10 treniruočių. Kontrolinėje grupėje 3 tiriamieji programos nebaigė. Po treniruočių ciklo diagnostinis tyrimas pakartotas. Gauti duomenys buvo palyginti ir statistiškai apdoroti. Tyrimas truko 4 mėnesius. Gauti rezultatai parodė, kad specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių valdymą.
Išvados: 1. Abiejų taikytų lavinimo programų vykdymas nepagerino juosmens – dubens stabilumo testo rezultatų. 2. Specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių valdymą: pavyko pagerinti (p<0,05) 5-ių iš 6-ių kontrolinių „juosmens – dubens“ srities judesių valdymo testų rezultatus. 3. Po specializuotos treniruočių programos darbingo amžiaus žmonėms reikšmingai pagerėjo pilvo statinė jėgos ištvermė (p<0,05) lyginant su bendrojo lavinimo treniruočių programa.
SUMMARY
T. Garbenyte. Research of the specialized training program effect in the lumbarpelvic region stability and motion control for the employble age persons. Masters thesis. Research leader Dr. V. Poškaitis, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sport. Kaunas, 2012. - 65 p.
The aim of the study: To evaluate the effect of a specialized training program to the changes in indicators of the lumbarpelvic region motion performance of the employble age persons with low back pain.
Tasks: 1. Evaluate the effect of the specialized training program cycle and general training program cycle for the lumbar-pelvic region stability, motions control and trunk muscle strength endurance. 2. Compare the results between a specialized training program and the results of the general training program to the the lumbar-pelvic stability, motions control and trunk muscle strength endurance.
The study involved 60 subjects with low back pain. All were submitted to the low back pain duration and physical activity assessment questionnaires, performed the primary diagnostic testing. Lumbar - pelvic stability was evaluated with static tests carried out by using a pressure measuring device with feedback,'' Stabilizer”. Lumbar - pelvic motion control was evaluated by 6 motion control tests ("Movement control tests'') by Hannu Luomajoki. Back and abdominal muscle endurance rated static tests carried out. For evaluation of the study data was used video materials expert analysis. According to the answers to the questionnaires and the primary investigation, 30 people with inadequate lumbar - pelvic motion control were selected for further research. Average age - 21.37 ± 0.2 years (± SEM, standard error of the mean estimate. Body mass index - 21. 7 ± 0.5 kg / m². Patients were divided randomly to research (n = 15) and control (n = 15) groups. Specialized and general training programs were applied twice a week, one hour, a total of 10 workouts. In the control group, 3 subjects did not complete the program. After the training cycle diagnostic test repeated. The obtained data were statistically processed and compared. The study lasted 4 months. The results showed that a specialized training program was more effective in improving movement control. Conclusions: 1. Both of aplied exercise programs have no effect for lumbow –pelvic stability tests results. 2. 5 of the 6 control test results show that lumbar - pelvic movements control have managed to improve (p <0.05) after specialized lumbar - pelvic area training programs for employble age persons. 3. After specialized training programs for people of working age significantly improved static back endurance (p <0.05) compared with a general training program.
SANTRUMPOS
BTG – testas ,,Blauzdos tiesimas gulint“ BTS – testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ DP – testas ,,Dubens pavertimas“ Kg - kilogramai
NAD – nugaros apatinė dalis PK – testas ,,Padėtis keturpėsčia“ PP – testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ s – sekundės
SEM – standartinė vidurkio įverčio paklaida. SVK – testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ TrA – skersinis pilvo raumuo
ĮVADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažnesni netaisyklingos laikysenos atvejai, stebimi sportinių, buitinių traumų, tarpslankstelinių diskų išvaržų, nugaros apatinės dalies (NAD) skausmo atvejai ir panašūs nusiskundimai. Nugaros skausmas - didėjanti problema pasaulyje. Kartais skausmai tokie dideli, kad žmogus turi nutraukti savo kasdieninę veiklą. Dėl to blogėja gyvenimo kokybė, žmogus tampa irzlesnis ir labiau pažeidžiamas, jaučia didelę psichologinę ir fizinę įtampą. Atsiranda nuolatinis organizmo nuovargis, stresas, tai paliečia judamąjį aparatą – kaulų ir raumenų sistemą. Dėl to apkraunamas stuburas, sąnariai, mažėja raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, sutrinka judesių valdymas. M.M Panjabi teigia, kad sutrikęs judesių valdymas lemia nepakankamą stuburo segmentinį stabilumą - tai gali tapti mikrotraumų ir skausmo priežastimi.
Lietuvoje 2003 m. duomenimis net 259/100 000 gyventojų, besikreipiančių į gydymo įstaigą, buvo diagnozuotas nespecifinis nugaros skausmas, iš jų pirmąkart - 37,6 procentams, pakartotinai – 62,4 procentams. Lietuvoje 2003 m. pirmą kartą pripažinti neįgaliais dėl nugaros problemų 2 064 asmenys (Samėnienė J. ir kt., 2005).
Kineziterapija yra vienas iš pagrindinių priemonių gerinti, atkurti arba išlaikant judėjimo funkcijas (Krisčiūnas A. ir kt., 2008). Vyrauja dvi NAD skausmo gydymo kryptys – judesių valdymo tobulinimo ir specializuotų treniruočių programų taikymas (Macedo L. G. et al., 2008). Siekiant kuo pilniau atstatyti paciento funkciją arba užkirsti kelią jai vystytis, turime pakankamai dėmesio skirti stuburo stabilumui, judesių atlikimo kokybei, judesių sklandumui, adekvačių pastangų išvystymui ir judesių kontrolei ne tik pradinėje ar baigtinėje fazėje, bet ir viso judesio metu. Atlikti tyrimai teigia, kad NAD skausmas turi būti gydomas gilinant suvokimą, mokant ir pabrėžiant kaip tinkamai atlikti judesį ir kaip stiprinti pagrindinius juosmens – dubens srities stabilumą lemiančius raumenis (Cairns MC., 2006; Haxby A. J. et al., 2005; Hodges PW., 1999; Loumajoki H. et al., 2011). Taip pat NAD skausmo priežastis gali būti sumažėjęs fizinis aktyvumas (Van Dijken C.B. et al., 2008).
Kaip žinome liemens raumenys dalyvauja statinėje ir dinaminėje kasdieninėje, sportinėje, profesinėje veiklose, todėl šių raumenų silpnumas gali būti siejamas taip pat su nugaros skausmo atsiradimu. Todėl savo darbe tyrėme vienos iš specializuotų treniruočių programų poveikį (jau prieš tai paminėtoms) svarbioms taisyklingo judesio atlikimo sritims: juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymu bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo juosmens – dubens srities judesio atlikimo rodiklių pokyčiams.
Uždaviniai:
1. Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų jėgos ištvermei.
2. Palyginti specializuotos ir bendro lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. NAD skausmo paplitimas
NAD skausmas yra dažniausias ir brangiausiai visuomenei kainuojantis skausmo sindromas. Skausmą per savo gyvenimą patiria keturi iš penkių planetos gyventojų, o dešimtadaliui iš jų nugaros skausmas tampa lėtiniu (Sakalauskienė G., 2009). Nuo lėtinio nugaros skausmo kenčia apie 11% žmonių. Tai pagrindinė žmonių iki 45 metų amžiaus ir trečia pagal dažnumą sulaukusių daugiau nei 45 metų amžiaus neįgalumo priežastis. NAD skausmas smarkiai komplikuoja gyvenimo kokybę, kurią dažnai lydi neigiamos ekonominės, socialinės (nedarbingumas) ir psichologinės (depresija) pasekmės.
Be medikamentinio gydymo juosmens skausmams mažinti skiriami įvairūs fiziniai pratimai: raumenų tempimo, raumenų stiprinimo ir ištvermės lavinimo, juosmens – dubens srities stabilizavimo pratimai, pratimai ant kamuolio, kineziterapija vandenyje, juosmeninės dalies tempimas. Daugelis tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonių funkcinę būklę (Tamašauskas R.). Tačiau vis dar ieškoma veiksmingesnių būdų kaip gydyti nugaros skausmą. Ir didelė reikšmė tenka kineziterapijai - fizinėms treniruotėms. C. Manniche ir kiti nustatė, kad intensyvi kineziterapijos programa su pratimais pilvo preso raumenims stiprinti turėjo patikimai didesnę įtaką pacientų fizinei būklei, nei tradicinė kineziterapijos programa. Skall F., Manniche C., Nielsen C. tyrė intensyvios kineziterapijos (su aktyvia nugaros ekstenzija ir pratimais pilvo preso raumenims stiprinti) poveikį ir taip pat įrodė, kad veikė geriau nei bendrojo lavinimo kineziterapijos programa (Cirtautas A. ir kt., 2003).
1.2. NAD skausmo etiologija
Nugaros skausmą gali sukelti daug įvairių priežasčių (1 lentelė). Nugaros problema susidaro ankščiau nei atsiranda skausmas. Skausmas atsiranda ir išnyksta, o nugaros problema tik didėja ir gilėja. Skausmas – nemalonus emocinis ir sensorinis patyrimas, kuris sukelia diskomfortą. Nugaros problemas gali skatinti tokie veiksniai: amžius, socialiniai, ekonominiai, psichologiniai, genetiniai veiksniai, ydinga laikysena, minkštųjų audinių sustingimas, ergonominės problemos, hipermobilumas, nestabilumas, raumenų silpnumas, patirtos traumos, nuovargis, viršsvoris, stresas, mažas judėjimas (Vitartaitė A. ir kt., 2008; Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005). Nugaros skausmas gali atsirasti dėl ergonomikos reikalavimų nepaisymo darbo vietoje, tokių kaip sunkių svorių kėlimas, neįprastų judesių netinkamas atlikimas ir kt.
1 lentelė. Dažniausiai pasitaikančios nugaros skausmo problemos (Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005; Cairns MC. et al., 2006)
Kaulų ir sąnarių pažeidimų sąlygoti skausmai
Osteoartritas; Sąnarių sustingimas; Stuburo iškrypimai; Slankstelio lūžis (trauminis ar dėl osteoporozės; Stuburo sąnarių ligos (stuburo sąnarių osteochondrozė, ankilozinis spondilitas, psoriazinis spondilitas, Reiterio sindromas).
Raumenų ir raiščių pažeidimų sąlygoti skausmai
Raumenų raiščių patempimas; Raumenų spazmas; Ūmūs minkštųjų audinių pažeidimai; Ilgalaikiai minkštųjų audinių pakenkimai.
Neuropatinis skausmas
Disko išvaržos; Degeneraciniai stuburo tarpslankstelinių diskų pokyčiai; Stuburo kanalo susiaurėjimas.
1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai
Tradiciškai lėtinį ir ūmų juosmens skausmą Lietuvoje gydo bendrosios praktikos gydytojai drauge su neurologais, reabilitologais ir neurochirurgais. Taikomi farmakologiniai gydymo būdai, fizioterapijos, kineziterapijos procedūros, manualinė terapija, korsetai, nugaros masažas, stuburo manipuliacijos, stuburo tempimas, tens (transkutaninis elektroneurostimuliavimas), akupunktūra, elgesio terapija, nugaros priežiūros mokyklos, biopsichosocialinės ir funkcinės reabilitacijos programos, botulino toksino A injekcijos į spazmuotus juosmens raumenis, chirurginė dekonpresija/spondiliodezė, discektomija.
Šiuolaikinis požiūris į lėtinio juosmens skausmo gydymą yra gerokai pakitęs. R.Tamašausko teigimu įrodymais pagrįstos medicinos era verčia gydytojus griauti įsisenėjusius stereotipus apie juosmens skausmo priežastis, diagnostikos ir gydymo galimybes. Taip vis daugiau kyla klausimų kokį gydymą pasirinkti.
1.4. Stabilumo samprata
Pastaruoju metu stabilumo sąvoka plačiai vartojama tiek kalbant apie įvairias gydymo ar sveikatingumo sritis, tiek apie treniruotes ar sportą. Atliekant fizinį pratimą, sudarant treniruočių programas ir netgi kaip vienas esminių pamatinių sveikatingumo sistemų išskirtinių principų dažniausiai minimas konkretus terminas „liemens stabilumas“. Apžvelgus literatūrą, terminas liemens stabilumas tiek akademinėje, tiek sporto literatūroje ar populiariojoje spaudoje vartojamas bendrąja prasme, tarsi kažkas savaime suprantama pernelyg paprasta, kad būtų verta gaišti laiką jo esmės aiškinimuisi, tačiau atidžiau pažvelgus, pasirodo, kad vis dar nėra pasiekta sutarimo kaip terminas turėtų būti suvokiamas ir vartojamas (Comerford M., 2005).
Todėl labai svarbu apibrėžti ir suprasti sąvoką ,,stabilus stuburas“, kuri toli gražu nėra vienareikšmė. Kalbant apie stabilų stuburą, kaip savotišką taisyklingų, sveikų judesių atlikimo garantą, dažniausiai turime galvoje bene problematiškiausią juosmens – dubens sritį. Ji patiria didžiules kasdienes statines ir dinamines apkrovas perskirstydama jėgų srautus ir kartu privalo išlikti judri ir adekvačiai paslanki. Dauguma mūsų iš asmeninės patirties žino, kad tai sunkiai įgyvendinamas, tačiau absoliučiai būtinas derinys. Stabilumas įvardijimas kaip – atsparumas išjudinimui. Esant kūno pusiausvyros sutrikdymui stabilumas užtikrina pasipriešinimą dislokacijai ir garantuoja sugrįžimą į pusiausvyros padėtį. Tai yra gebėjimas išlaikyti kūną stabilų, veikiant aplinkos jėgoms (McGill M. S. et al., 2003).
Stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę, net veikiant jėgoms, kurios paprastai keistų ją. Dar stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas grįžti į pradinę būklę po trikdžių. Kalbant apie sąnarius, remiantis dviem minėtais apibrėžimais, stabilumą galima apibrėžti kaip sąnario būklę, dėl jėgų suvienodinimo gebančią nepakisti arba greitai grįžti į reikiamą (buvusį) lygį (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
Stabilumas turėtų būti suprantamas, kaip griaučių – raumenų - nervų sistemų gebėjimas suteikti atramą, atsparumą judamajam elementui, t. y. jis gali būti tiek ilgai trunkantis - statinės apkrovos, tiek momentinis, bet būtinai sinchronizuotas ir subalansuotas su judesį sukeliančiomis pastangomis. Gali būti bendroji stabilumo sąvoka - fizikinė, kūno stabilumo- kaip būtina judesio bipolio dalis ir juosmens – dubens srities (ne)stabilumas, kaip viena iš dažniausių NAD skausmo priežasčių.
1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema
Pagal Hodges P. W. Ir Jull G. analizuojant juosmeninės stuburo dalies stabilumo sistemą yra trys labai svarbūs valdymo lygmenys (1 pav.):
a) Viso kūno pusiausvyros valdymas; b) Juosmens-dubens dalies valdymas;
c) Tarpslankstelinis valdymas (Hodges P. W. & Jull G., 2003).
1 pav. Juosmens - dubens srities stabilumo kontrolės lygiai (Pagal Hodges P. W. & Jull G., 2003)
Analizuojant A lygį, viso kūno pusiausvyros lygmenį, kūno masės centras yra labiausiai įtakojantis veiksnys. Antrasis B, juosmeninės nugaros dalies stabilumo lygmuo, kontroliuoja juosmens - dubens slankstelių tarpusavio padėtis. Šitam lygmeniui yra būdinga fiziologinių linkių ir viso kūno padėties palaikymas. Smulkiausias lygmuo yra C - tarpslankstelinis stabilizacijos. Jis kontroliuoja segmentų slinkimo ir rotacinius judesius. Šis stabilizuojančios sistemos gebėjimas kontroliuoti tarpsegmentinį judesį buvo pastebėtas autorių Cholewicki J. ir McGill S. mokslinėse studijose.
Stabilumo išlaikymas judesio metu reikalauja suderintų, koordinuotų judesių, o nestabilumas gali atsirasti bet kurioje juosmeninėje stuburo dalyje slenkamųjų, rotacinių judesių metu (McGill M. S., 2003).
1.6. Panjabi trys posistemės
Panjabi teigimu (1998) stuburo stabilizavimo sistema turi apriboti stuburo judėjimo
ekskursiją ir užtikrinti tinkamą santykį tarp neutralios ir elastinės judėjimo zonos. Jis išskyrė tris posistemes, kurios ir sudarė stuburo stabilizavimo sistemą (2 pav.):
a) Pasyvioji posistemė; b) Aktyvioji posistemė,
c) Kontroliuojanti posistemė (Richardson C. et al., 2004; Panjabi M.M., 1992).
2 pav. Trys posistemės lemiančios juosmens – dubens srities stabilumą: a) Pasyvi posistemė; b) aktyvi posistemė; c) kontroliuojanti posistemė
(Norris M. K., 2000)
Šių 3 posistemių funkcijos yra priklausomos viena nuo kitos ir tarpusavyje susijusios. Sutrikus ar atsiradus trūkumų vieno at kito posistemio funkcijai atsiranda kitų posistemių kompensacija, kad būtų išlaikytas stabilumas. Tada vienas posistemis kompensuoja kito trūkumus arba atvirkščiai. Visos šios sistemos yra neatsiejama juosmens – dubens srities stabilumo dalis (Panjabi M.M. cit. iš Norris M. K., 2000).
Pasyvią posistemę sudaro stuburo struktūros (stuburo slanksteliai, tarpslanksteliniai diskai, sąnarinių slankstelių jungtys, raiščiai) ir dubuo. Jos tarpusavyje bendradarbiauja ir kontroliuoja segmentų judesius. Taip įtakoja stabilumo užtikrinimą, susijusiu su išoriniu poveikiu ir sudaro judesio apribojimus pabaigoje.
Aktyvią posistemę sudaro nugaros raumenys ir sausgyslės. Šios posistemės funkcija yra stabilizuoti ir planuoti strategijas tolesnei posistemei. Yra atsakinga už stuburo stabilumą neutralioje dalyje, kurioje yra minimalus pasipriešinimas pasyviam judesiui.
Ji svarbi tuo, kad tinkamu metu turi aktyvuoti raumenis, nujausti jiems tenkantį krūvį, įjungti ir išjungti tinkama seka. Ji turi koordinuoti raumenų aktyvumą numatydama stuburo stabilumo pakitimus (McGill M.S., 2003).
1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas
White ir Panjabi apibrėžė klinikinį juosmens nestabilumą, kaip juosmens gebėjimą palaikyti jo struktūrą esant fiziologinei apkrovai, tokiu būdu nėra jokių esminių ar papildomų neurologinių sutrikimų, jokių deformacijų ir jokio atsirandančio skausmo (Panjabi M. M., 1992).
Klinikinis nestabilumas yra apibrėžiamas kaip stuburo stabilizavimo sistemos mažėjimas palaikant tarslankstelinį stabilumą neutralioje zonoje. Šio stabilumo sistemos neišlaikymas yra skausmo ir nedarbingumo priežastis.
Panjabi M.M. (1994) apibrėžė stuburo nestabilumą kaip segmentinį laisvumą pasyviajame posistemyje aplink neutralią padėtį, pavadintą - neutralia zona (3 pav.). Neutrali zona padidėja esant tarpsegmentiniam pažeidimui ir tarpslankstelinio disko degeneracijos metu, o sumažėja dėl raumenų jėgos veikimo per judesio segmentą. Manoma, kad neutralios zonos dydis yra svarbus matas kalbant apie stuburo stabilumą. Stuburo stabilizavimo sistema prisitaiko taip, kad neutrali zona liktų tam tikrų fiziologinių slenksčių viduje ir būtų išvengta klinikinio nestabilumo.
3 pav. ,,Neutralioji zona ‘’ pasyviajame posistemyje (Panjabi M.M., 1994)
Taip pat nestabilumo priežastis gali būti trauma, fizinis krūvis, neatitinkantis raumenų pajėgumo, sutrikęs judesių valdymas ar, dažniausiai, visos priežastys kartu (Panjabi M.M., 1994).
1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas
Juosmens apatinės dalies skausmas yra dažna medicininė problema ir tai siejama su juosmens nestabilumu, kai juosmens kaulo architektūros defektai nėra žinomi. Tai yra auganti problema šiuolaikinėje visuomenėje. Paplitusi nuo 15 % - 20 % Jungtinėse Valstijose, ir nuo 25 % iki 40 % Europos šalyse. Žmonių, kuriems pasitaikė juosmens apatinės dalies skausmai per visą gyvenimo laikotarpį, yra net 60-90 %. Yra įrodymų, kad juosmens apatinės dalies skausmai yra dažniau pasitaikantis jaunoms suaugusioms moterims (Carpes P. F. et al., 2008).
Nepaisant to, kad juosmens apatinės dalies skausmas yra paplitęs visame pasaulyje, nėra jokio sutarimo dėl specifinių priežasčių. Buvo pasiūlyti tokie veiksniai, kaip neigiama socialinė sąveika ir mechaninės kilmės problemos (tokios kaip netinkama apkrova dėl laikysenos). Klinikinis juosmens nestabilumas yra susietas su sumažėjusio atsako fiziologiniam krūviui galimybė, kai neurologinės problemos, deformuotumas ar skausmas neegzistuoja. Jėgos lavinimo rėžimas, kuris didina stuburo stabilumą, buvo efektyviai naudotas, kad sumažintų juosmens apatinės dalies skausmus per specifinį juosmens - dubens komplekso raumenų stiprinimą. Pilvo ir juosmens - dubens srities treniravimas yra dažnai apibūdinamas kaip ,,liemens treniravimas”. Maršalas ir Murphy (2005) manė, kad šios srities stabilumas priklauso nuo bendrinių - paviršutinių raumenų kombinacijos aplink pilvo ir juosmens sritį ir vietinių – giliųjų pilvo sienos raumenų. Pagal Nadler (1998), toks treniruočių rėžimas turi taip pat apimti pilvo, paraspinalinių ir sėdmenų raumenų stabilizavimą, kad įgytų geresnį stabilumą ir kontrolę (Carpes P. F. et al., 2008).
Juosmens – dubens srities skausmo atsiradimas dažnai neturi tikslios diagnozės. Yra pripažįstama, kad chroniškas juosmens – dubens srities skausmo sutrikimas yra sudėtingas ir dažnas visuomenėje (O‘Sullivan P., 2006). Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir mažina reakciją skubiai reaguoti į kūno padėties kitimus (Mann L. et al., 2005). Šis sutrikimas paprastai siejamas su psichologiniais veiksniais (baimė, susirūpinimas), siejamas su motoriniais sutrikimais ir kai kuriais atvejais su anatominiais veiksniais (laikysena, kvėpavimas, judėjimas). Tačiau vienas iš svarbiausių veiksnių - stabilumas (O‘Sullivan P., 2006).
Kituose šaltiniuose teigiama, kad apie 50-70 % asmenų susiduria su apatinės juosmens dalies skausmu per visą gyvenimo trukmę, su apytiksliai 18 % paplitimu. Industrializuotose visuomenėse apatinės juosmens dalies skausmas yra ypač brangus, kainuojantis apytiksliai 15 - 50 milijardų dolerių per metus JAV (Panjabi M.M., 2003). Specifinės priežastys daugumai apatinės juosmens dalies skausmų nėra žinomos. Nors neigiama socialinė sąveika (pavyzdžiui, nepasitenkinimas darbe), kaip manoma, susijusi su chronišku apatinės juosmens dalies skausmu, tačiau reikšminga problemos dalis yra mechaninės kilmės. Tai dažnai vadinama klinikiniu juosmens nestabilumu (Panjabi M.M., 2003).
1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme
Juosmens – dubens srities Stabilumui palaikyti yra išskiriami svarbūs vietiniai raumenys skersinis pilvo, dauginiai, diafragma ir dubens dugno raumenys. Įrodymais įrodyta, kad šie raumenys yra atsakingi už du vaidmenis stabilizuojant stuburą:1. CNS kontroliuoja raumenis; 2. Kontroliuoja raumenų judesius.
Dėl anatominių, biomechaninių ir fiziologinių ypatybių raumenys skirstomi į kategorijas (2 lentelė).
2 lentelė. Juosmens-dubens srities raumenų kategorijos (Norris C. M., 2001)
Raumenys Stabilizatoriai Mobilizatoriai
Pirminiai Antriniai
Skersinis pilvo r. Dauginis r.
Vidinis įstrižinis pilvo r. Išorinio įstrižinio pilvo r. vidurinis skaidulų pluoštas. Kvadratinis juosmens r.
Tiesusis pilvo r.
Išorinio įstrižinio pilvo r. šoninis skaidulų pluoštas. Tiesusis nugaros r.
1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė
klasifikacija
Stuburą stabilizuojančių raumenų funkcija - tai padėties išlaikymas įvairiose pozose ir judesiuose. Judesiuose dalyvaujančių raumenų funkcija yra judesio atlikimas. Apie raumenų funkcinę klasifikaciją rašė keletas autorių. Mokslininkė Rod pirmoji pasiūlė skirstyti raumenis į stuburą stabilizuojančius ir judesiuose dalyvaujančius. Vėliau šias sąvokas išplėtojo Janda ir Sahrmann (Comerford M. J., 2001). Buvo iškeltos hipotezės, jog egzistuoja dvi raumenų sistemos, palaikančios juosmeninės stuburo dalies stabilumą ir suskirstė juos pagal jų atliekamas funkcijas :
a) Vietiniai
b) Bendrieji (Ricahardson C. et al., 2004) (4 pav.).
4 pav. NAD raumenų vektoriai (a) vietinių ir (b) bendrųjų (Richardson C. et al., 2004)
1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys
Vietiniai raumenys - gilieji raumenys, kurie turi tiesiogines jungtis su juosmeninės dalies slanksteliais, yra atsakingi už segmentinį stabilumą ir tiesiogiai kontroliuoja mažos amplitudės judesius juosmeninėje stuburo dalyje. Šių raumenų funkcija yra išlaikyti ilgą laiką nedidelės jėgos izometrinį susitraukimą visose galimose judesiuose ir padėtyse, tačiau jie beveik nedalyvauja atliekant judesius. Šią sistemą sudaro: dauginiai raumenys (m. multifidii), didysis juosmens raumuo (m. psoas major), kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum), skersinis pilvo raumuo (m.
transversus abdominis), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus internus abdominis). Nervų sistema juos aktyvuoja judesio pradžioje, todėl sutrinka judesių valdymas esant raumenų disfunkcijai.
Bendrųjų raumenų sistemą sudaro paviršiniai raumenys, turintys didelį sukimo momentą ir veikiantys liemenį ir stuburą, bet neturintys tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo. Šie raumenys atsakingi už bendrą juosmens – dubens srities stabilizavimą, tačiau jie negali turėti tiesioginės įtakos segmentiniam stuburo stabilumui. Šie raumenys geba išvystyti didelio galingumo jėgą. Ši sistema yra svarbi kontroliuojant viso kūno pusiausvyrą išlaikymą veikiant išorinėms jėgoms. Taigi į šią grupę priskiriami tiesusis pilvo raumuo ( m. rectus abdominis ), išorinis įstrižinis pilvo raumuo ( m. Obliquus abdominis externus) ir klubinis šonkaulių raumuo, krūtininė dalis ( m. iliocostalis thoracis ) atlieka bendrą liemens stabilizaciją, tačiau neturi tiesioginės įtakos segmentiniam tarpslanksteliniam stabilumui (Comerford M. J., 2004).
Esant ūmiam, lėtiniam NAD skausmui, juosmeniniam nestabilumui pirmiausia sutrinka giliųjų pilvo raumenų ir dauginio raumens aktyvacijos sinergetika. Taip pat skelbiama, jog lokalios raumenų sistemos funkcijos sutrikimą kompensuoja bendroji raumenų sistema. Šioje kompensacijoje dalyvauja nervinė kontroliuojanti sistema, reguliuojanti, kad būtų išlaikytas reikiamas stuburo stabilumas, esant lokalių raumenų sistemos funkcijos sutrikimui (Bergmark A., 1989).
Yra duomenų rodančių, kad NAD skausmas dažnai įtakoja neuroraumeninės kontrolės funkcinį nepakankamumą, sutrikdo raumenų sinergetikos aktyvavimosi seką, pusiausvyrą, refleksinį atsaką. Dėl minėtų neuroraumeninės sistemos pažeidimų didėja rizika išsivystyti NAD segmentiniam nestabilumui neutralioje zonoje. Teigiama, kad vietinių raumenų sistemos sinchronizuota aktyvacija, t. y. susitraukimas vienu metu tarp skersinio pilvo raumens, dauginio raumens ir diafragmos lemia juosmeninės stuburo dalies judamojo segmento stabilizaciją, ypatingai neutralios zonos ribose. Tokiu būdu, esant stabiliam pagrindui, galimas saugus vietinių raumenų aktyvumas (Comerford M. J., 2005).
1.11.1.
Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir
dauginiai raumenys
Skersinis pilvo raumuo kėlė tam tikrą susidomėjimą daugeliui tyrinėtojų kaip pagrindinis stabilumo raumuo (Reeve A. & Dilley A., 2009). Šis raumuo yra giliausias, ploniausias tarp plačiųjų pilvo raumenų (5 pav.). Yra teigiama, kad skersinis pilvo raumuo turi ypatingos įtakos užtikrinant stabilumą. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį
stabilumą, yra kompleksinis ir susideda iš fascijinio ištempimo arba intraabdominalinio spaudimo sukėlimo, arba abiejų veiksnių kartu (Hodges P.W., 1999).
5 pav. Gilieji pilvo raumenys (Delavier F., 2003)
Raumeninės skaidulos eina skersai pilvo, pereina į aponeurozę, kuri dengia viršutinę tiesiojo pilvo dalį iš užpakalio, apatinį trečdalį - iš priekio ir tuojau įsilieja į baltąją pilvo liniją. Apatiniai raumeniniai, vidinio įstrižinio pilvo raumens ir skersinio pilvo raumens, pluoštai sudaro keliamąjį sėklidės raumenį, kur kartu su sėkliniu virželiu eina kirkšniniu kanalu iki sėklidės.
Prasideda nuo VII – XII šonkaulių, thoracolumbalis fascijos, vidinės klubinės skiauterės, kirkšninis raištis. Prisitvirtina prie tiesiojo pilvo raumens, baltosios linijos. Įnervuoja tarpšonkauliniai 21 nervai, klubinis papilvės nervas, klubinis kirkšnies nervas. (Pavilonis S. ir kt., 1984). Skiriamos šios raumens funkcijos:
1. Kartu su dauginiu raumeniu susitraukdami atlieka sinergistų vaidmenis, dalyvauja stabilizuojant stuburą;
2. Palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą; 3. Dalyvauja kvėpavimo funkcijose;
4. Riboja stuburo rotaciją ir padeda grįžti į pradinę padėtį. Tik apatinė raumens dalis svarbi juosmeninės stuburo dalies stabilizavime (Richardson C. et al., 2004).
Skersinis pilvo raumuo turi apribotą gebėjimą kontroliuoti orientaciją, bet turi reikšmingą funkciją kontroliuojant juosmens - dubens srities padėtį ir judesius bei tarpsegmentinę juosmeninės stuburo dalies kontrolę (Richardson C. et al., 2004). Padidina vidinį pilvo spaudimą, aprūpina dinamišką stabilizavimą esant kintančiai įtampai juosmeninėje stuburo dalyje, aprūpina optimalią raumenų inervaciją visam juosmens - dubens kompleksui. Šis raumuo daro svarbų įnašą palaikant stabilumą stubure ir dubens dalių judėjimo kontrolėje. Todėl domėjimasis, kuris siekia pagerinti šio raumens kontrolę yra labai svarbus (Richardson C. et al., 2004).
Dar vieni svarbūs raumenys - dauginiai (6 pav.). Tai raumuo išsitęsęs nuo kryžkaulio iki II kaklo slankstelio, yra po pusketerinių raumenų, juosmens srityje - po juosmens ilgojo raumens (Pavilonis S. ir kt., 1984). Raumuo sudarytas iš 5 atskirų skaidulų grupių, apgaubtų fascijomis. Kai kurios giliausios skaidulos tvirtinasi ir prie tarpslankstelinių sąnarių kapsulės taip užtikrinančios jungčių stabilumą. Dauginis raumuo įnervuojamas vieno nugarinio nervo užpakalinės šakos vidurinės atšakos, antros grupės statinių motoneuronų aferentų. Jo raumens masė sudaryta iš 70 procentų pirmo tipo lėtųjų skaidulų, kai nugaros tiesiajame jų yra tik apie 10 procentų. Paviršinės skaidulos dalyvauja stuburo judesiuose, o giliosios – stabilizavime. Gilieji trumpieji raumenys turi išvystytą kapiliaricaziją, kiekvienai raumeniniai ląstelei tenka 4-5 kapiliarai. Dauginis raumuo atlieka šias funkcijas:
1. Stabilizuoja stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant; 2. Tiesia nugarą iš sulenktos ir gulimos ant pilvo padėties;
3. Dalyvauja priešingos pusės stuburo rotacijoje (Richardson C. et al., 2004).
Cresswell parodė, kad kaip dauginis raumuo, taip pat skersinis pilvo raumuo yra aktyvus per visus juosmens judėjimus. Dauginis raumuo yra svarbus, aprūpinant intrasegmentinį stabilizavimą juomeninėje dalyje visose padėtyse, padidina segmentinį kietumą. Viena iš svarbiausių šių raumenų funkcijų turi būti stabilizuoti stuburą ypatybė, kurią dažnai ignoruojama, ypač sporte (Norris C. M., 2001).
6 pav. Gilieji dauginiai nugaros raumuo (Neumann D. A.,2002)
Dauginio raumens skersmuo ir funkcija yra svarbūs, norint išvengti pasikartojančio nugaros skausmo. Vietinių raumenų atrofija skausmo nesukelia, tačiau silpni raumenys nesuteikia stabilumo aplinkinėms struktūroms ir gali tai turėti įtakos nervų sistemos ar gretimų audinių pažeidimą. Klinikiniais duomenimis didžiausia traumų tikimybė yra tarp L4-L5 ir L5-S1 segmentų, nors gilieji trumpieji raumenys šioje srityje yra stambiausi (Richardson C. et al., 2004).
1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui
Juosmens - dubens srities stabilumo valdymo tyrimai buvo svarbus įnašas į neuroraumeninio persitvarkymo supratimą juosmens skausme ir sužalojimuose. Prieš keturis dešimtmečius buvo parodyta, kad motorinės strategijos pasikeičia esant sužalojimui ir skausmui. Liemens stabilumo studijavimas patvirtino, kad tokie pakeitimai vyksta juosmens raumenų motorinėje kontrolėje pacientų, kurie kenčia nuo nugaros skausmo. Šitie rezultatai, kombinuoti su bendrom nuostatom apie pilvo raumenų svarbumą stipriai nugarai, ir Pilates sveikatingumo sistemos įtakos, sudarė kelias prielaidas, paplitusias juosmens stabilumo treniravime, kurios sumažina nugaros skausmą:
Tam tikri raumenys yra svarbesni juosmens stabilizacijai negu kiti raumenys, pvz.: Skersinis pilvo raumuo;
Silpni pilvo raumenys gali tapti juosmens skausmo priežastimi;
Pilvo ir juosmens raumenų sustiprinimas gali sumažinti juosmens skausmą;
Yra ryšys tarp juosmens stabilumo ir juosmens apatinės dalies skausmo.
Kaip šių prielaidų pasekmė, visa industrija užaugo iš šitų tyrimų su gimnastika ir klinikomis, visame pasaulyje treniruojančiomis ,,pilvuko klostę“ ir sportininkais, stiprinančiais juosmens raumenis tam, kad išvengtų traumų, ir pacientams, besigydantiems juosmens apatinės dalies skausmą (Lederman E., 2008).
Juosmens apatinės dalies skausmais besiskundžiančių pacientų supratimas apie juosmens raumenų įtaką nugaros skausmui gali padėti nugaros skausmų valdyme (Colloca J. C. & Keller S. T., 2004).
Pažeidimai raumenų - kaulų sistemoje, atsirandantys dėl per didelės apkrovos, nenormalaus judėjimo ir pervargimo juosmens minkštuosiuose audiniuose, buvo siūlyti kaip galimos NAD sutrikimų ir skausmo juosmens apatinėje dalyje priežastis. Kliniškai, raumens koaktivacijos lygmens padidėjimas gali sudaryti objektyvų juosmens disfunkcijos pasyvioje stabilizavimo sistemoje indikatorių. Biomechaniniai vertinimai, kurie pateikia neinvazinius juosmens standumo apskaičiavimus kartu su kitais objektyviais testais ir matavimais gali padėti gydantiems gydytojams suskirstyti ligonius su juosmens apatinės dalies skausmais ir tinkamai juos gydyti (Colloca J. C. & Keller S. T., 2004).
1.13. Raumenų jėga ir ištvermė
Kad galėtume judėti reikalinga raumenų jėga – tai raumens gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: storis ir ilgis, o taip pat kompozicija, t. y. santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų; biomechaninės sąlygos – skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens ištempimas; vidinė raumenų koordinacija – nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų siuntimas laiku, tai – reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą; tarpraumeninė koordinacija – vieno veiksmo metu dalyvaujančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas, atliekant įvairius judesius; impulsų stiprumas ir dažnis, raumens elastinės savybės ir tempimo refleksas; pastangų laipsnis; emocinė būsena, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
Dar viena svarbi fizinė žmogaus ypatybė yra ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti tam tikro intensyvumo darbą, atsispirti atsirandančiam nuovargiui. Yra išskiriama bendroji ir specialioji ištvermė:
Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai atliekant fizinį pratimą ar fizinį darbą dalyvauja pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai.
Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, kuriame gali dalyvauti ir labai nedaug raumenų, ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės
Judesys – tai užduoties, organizmo ir aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas. Organizmo savybės, kurios įtakoja judesių valdymą: fizinės, emocinės, protinės. Jos visos sudaro tam tipą organizmo būseną. Judesio atlikimo efektyvumas priklauso pvz.: nuo raumens mechaninių savybių, žmogaus emocinės būsenos ir supratimo ką ir kaip reikės daryti (Tinteris M., 2003). Judesio pagrindinės savybės: dinamiškumas, spontaniškumas, stabilumas, adaptyvumas ir gebėjimas mokytis (Skurvydas A., 2009).
Judesius galima valdyti dviem būdais: valingai (sąmoningai) ir nevalingai. Pirmuoju atveju žmogaus smegenys mąsto inteligentiškai, o antruoju automatiškai. Išskirtinis inteligentiško valdymo bruožas yra tai, kad jo metu centrinė nervų sistema prognozuoja ir kuria naujus judesius. Automatiškas valdymas (mąstymas) yra pagrįstas anksčiau išmoktų schemų, šablonų, situacijų automatišku atlikimu (Skurvydas A., 2007). Savo specializuotoje programoje ir stengėmės remtis principais, kurie ir sukurtų judesio šabloną, kurio pagalba judesys būtų atliekamas automatiškai.
1.15. Judesių valdymas ir mokymas
Judesių mokymas – tai procesas, kurio metu išmokstama tobuliau valdyti judesius (Skurvydas A., 2007). Judesių mokymui įtaką turintys veiksniai:
Asmuo Aplinka
Artima judesių mokymui sritis, yra judesių valdymas, apimantis tarpusavyje susijusius veiksnius kaip biomechaniką, neurofiziologiją ir elgseną. Judesių mokymasis ir valdymas, kartu su organizmo prisitaikymo galimybėmis sudaro sąlygas veiksmingai atlikti pratimus (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
Norint suprasti judesio „sandarą”, reikia išsiaiškinti, kokios yra jo sudedamosios dalys ir kokia kiekvienos jų svarba. Galutinis bet kokių judesių atlikimo tikslas – įgūdžių, kurie atliekami automatiškai, formavimas. Įgūdžiai gali būti kasdieniniai, profesiniai, laisvalaikio ir sportiniai. Jie yra susiję su specifine užduotimi ir išmokimu, ir padeda tam tikromis aplinkybėmis įvykdyti užduotį. Tačiau tai yra aukščiausia judesių hierarchijos piramidės viršūnė, galutinis tikslas. Norint jį sėkmingai pasiekti, reikia, kad „netrukdytų” žemiau judesio hierarchijos piramidės esantys elementai (7 pav.).
7 pav. Judesio hierarchijos piramidė (Vitartaitė A. ir kt., 2008) Praktiškai mokantis ir atliekant judesius svarbu:
• Suvokti struktūriškai svarbius elementus (atrama, kūno segmentų išdėstymo ypatybės, gravitacinio
poveikio (kūno segmentų, svarmenų) atlikimo sparta ir trukmė);
• Įsivaizduoti atlikimo planą, tai yra mintyse atlikti „numatytą” judesį;
• Judesio atlikimo metu įsidėmėti ir įvertinti atsirandančius raumeninius pojūčius; • Palyginti įsivaizduotą ir atliktą judesį, pakoreguoti atlikimo planą geidžiama linkme.
1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu
Pagrindinis dėmesys, dirbant su pacientais, jaučiančiais lėtinį nugaros skausmą, turi būti skiriamas specialiems pratimams, kurie aktyvina raumenims, atsakingus už dinaminį liemens stabilumą ir segmentinį stuburo valdymą. Taigi svarbu įvertinti skersinio pilvo, diafragmos ir dauginių raumenų judesių valdymo funkcijos nepakankamumą. Naudojamas judesių mokymo modelis, kuriuo remiantis nustatomas klaidingas judesio stereotipas, išskiriami judesio komponentai ir sudaromas specialus planas, atsižvelgiant į individualius paciento poreikius. Specifinių pratimų kompleksas veiksmingas lėtinio nugaros skausmo, kurio priežastis yra segmentinis juosmeninės stuburo dalies nestabilumas, atvejais. Tada ilgą laiką sumažėja skausmas ir pagerėja funkcinė būklė (O’Sullivan P., 2006). Mažėja funkcinė negalia. Stuburo stabilizuojamaisiais pratimais apibūdinamas judesių mokymosi procesas, kurį apibrėžė Fitts ir Posner. Minėti autoriai aprašo tris naujų judesių įgūdžių mokymosi lygius (8 pav.):
1. Pirmasis lygis – tai kognityvinė stadija. Šios stadijos metu reikia tam tikro asmens sąmoningumo lygio, kad vietinių raumenų grupė būtų aktyvinama nedalyvaujant paviršiniams raumenims. Pagrindinis šios stadijos tikslas yra išmokyti asmenį izometriškai įtempti skersinį pilvo raumenį ir dauginius raumenis kuo mažesne jėga, kontroliuojant nepertraukiamą kvėpavimą ir išlaikant juosmeninę lordozę neutralioje padėtyje.
2. Antrasis lygis – tai tarpusavio ryšio formavimo stadija. Šios stadijoje metu didžiausias dėmesys skiriamas judesio lavinimui. Stadijos metu nustatomi netaisyklingi judesiai, kurie yra koreguojami formuojant taisyklingą judesio atlikimo stereotipą. Taisyklingas judesys pasiekiamas kartojant judesį daug kartų. Asmenys judesius turi kartoti kasdien, taip pat turi būti didinamas atlikimo greitis ir sudėtingumas. Svarbu yra asmenis mokytis aerobinių pratimų tokių, kaip vaikščiojimas. Jo metu svarbu išlaikyti taisyklingą juosmeninė lordozės padėtis. Taip pat svarbu, kad būtų nedidelio intensyvumo vietinių raumenų susitraukimas ir kvėpavimo kontrolė. Tai padės didinti giliųjų raumenų tonusą ir bus pradėtas formuoti judesio automatizmas – trečiasis judesio įgūdžių mokymosi lygis.
3. Trečiasis lygis – tai judesių automatizmo stadija. Tikslas - judesių valdymo
automatizmas. Asmuo mokomas specialių pratimų, skatinantys automatizmą kasdieninėje veikloje. Svarbus dinaminis stuburo stabilumas.
Sėkmingas lėtinio apatinio nugaros skausmo valdymas priklauso nuo to, kaip atidžiai ir tiksliai atrenkama reikiama pacientų grupė iš visų apatinės nugaros dalies skausmu besiskundžiančių
pacientų. Individualus judesių mokymo modelis yra veiksmingas juosmeninės stuburo dalies segmentinio nestabilumo atvejais. Teigiamas poveikis priklauso nuo specialisto įgūdžių ir gebėjimo tiksliai nustatyti klinikinę problemą, taip pat nuo paciento būklės sunkumo ir įsisenėjimo.
8 pav. Trys judesių mokymo lygiai, pagal įvairaus vietinės (lokalios) raumenų sistemos (LRS) aktyvinimo sudėtingumą
(Vitartaitė A. ir kt., 2008)
1.17.
Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų
Daugelis tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonio funkcinę būklę (Dudonienė V. ir Radzevičiūtė J., 2010). Todėl vis dažniau gydytojai skiria gydomąsias mankštas – kineziterapiją. Tačiau tik labai gerai suvokdami „griaučių –raumenų“ sistemos struktūrą, judesio atlikimo ypatumus viso kūno, o ne vieno atskiro segmento kontekste galėsime pasiūlyti gydymo programas. Jų veiksmingumas didele dalimi priklauso nuo paciento gebėjimo pereiti prie pratimo atlikimo apmąstymo kaip tam tikrų objektyviai sąlygotų judėjimo uždavinių sistemos. Labai supaprastintai juos būtų galima nusakyti šiais 3-imis hierarchiniais metodiniais principais:
1. Stuburo surikiavimas (optimalios, adekvačios kiekvienos stuburo srities atsparumo resursams suradimas, paskirstant apkrovos jėgų srautus išilgai stuburo)
1.a) Neutraliose padėtyse, išlaikant natūralius fiziologinius linkius – be papildomų apkrovų ar esant nežymioms apkrovoms, įprastinėse padėtyse (gulint, stovint, sėdint)
1.b) „Darbinėse“ padėtyse, suteikiant stuburui konfigūraciją patenkinančią 1-ąjį principą – esant arba numatant žymias ugdančias papildomas apkrovas
2. Stuburo stabilumas - optimalios, adekvačios apkrovos (statinės ir dinaminės, momentinės ar ilgai trunkančios) išlaikymas aktyvuojant giliuosius liemens raumenis
3. Galūnių ir liemens judesių valdymas (Pratimas sklandžiai atliekamas tokiu būdu, kad būtų išlaikytas pasirinktas optimalus stuburo surikiavimas ir stabilumas)
Tačiau net nuoseklus išvardintų principų laikymasis nepadės sudarant programas, jei nesugebėsime pacientui glaustai ir aiškiai perteikti šios informacijos. Šiam tikslui būtina pratimo atlikimo instrukcija ,,sukonstruota“ „iš paciento“ pozicijos, leidžianti įsivaizduoti – uždavinio atlikimą, pradėti ,,konstruoti“ savo galvoje pagrindinius taisyklingo, sveiko pratimo atlikimo vaizdinio rėmus, kurie vėliau sistemingo kartojimo metu bus „nuspalvinti“ asmeniniai pojūčiais, leidžiančiais palyginti ,,planą“ ir konkretų atlikimą ir tokiu būdu tobulėti pereinant nuo žinojimo prie mokėjimo, įgūdžio ir galiausiai automatizmo, pernešant pratimo atlikimo principus į kasdienės veiklos ir profesinių judesių plotmę.
Užduotis nelengva, nes principų laikymasis reikalauja dėmesio paskirstymo ir remiasi skirtingo intensyvumo pojūčiais. Mažo intensyvumo pojūčiai pratimo atlikimo metu, deja, dažniausiai būna ignoruojami.
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kineziologijos ir sporto medicinos katedroje. Jam atlikti 2011 metų sausio 3 dieną buvo gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (1 priedas). Darbas publikuotas dviejuose konferencijose (2 priedas).
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas
Dalyvauti tyrime asmenys buvo pakviesti, paaiškinus jiems tyrimo tikslą ir gavus jų sutikimą ir naudoti gautą informaciją.
Pirmame etape tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą (9 pav.). Visiems buvo pateiktas NAD skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis diagnostinis testavimas.
Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį diagnostinį tyrimą tolimesniems tyrimams atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas. Atsitiktine tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes (3 lentelė).
3 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių antrapometrinių duomenų ir fizinio aktyvumo palyginimas.
Lyginami duomenys
Tiriamoji grupė,
(m ± SEM)
Kontrolinė grupė,
(m ± SEM)
Amžius (m) 20,87 ± 0,2 21,83 ± 0,3 Ūgis (cm) 172,87 ± 2,3 172,47 ± 1,6 Svoris (kg) 65,07 ± 3,2 67,73 ± 3,0 KMI (kg/m2) 21,1 ± 0,7 22,3 ± 0,7 Fizinis aktyvumas(Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas)
7,2 ± 1,7 7,2 ± 0,2
Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).
Trečiame etape abi tiriamųjų grupės mankštinosi du kartus per savaitę, po vieną valandą, iš viso 10 treniruočių: tiriamoji grupė pagal specializuotą lavinimo programą sudarytą remiantis ankstesniame skyriuje minėtais metodiniais principais, kontrolinė – pagal bendrojo lavinimo programą sudarytą remiantis įprastinėmis rekomendacijomis siūlomomis esant NAD. Kontrolinėje grupėje 3 tiriamieji programos nebaigė. (Treniruočių programos pateiktos 3 priede).
Pasibaigus treniruočių ciklui (ketvirtas etapas) atliktas pakartotinis diagnostinis tyrimas pilna apimtimi. Gauti duomenys buvo statistiškai apdoroti ir palyginti. Tyrimas truko 4 mėnesius.
Siekiant tikslesnio ir objektyvesnio tyrimo duomenų vertinimo buvo naudojama video medžiagos ekspertinė analizė.
Visi tiriamieji – darbingo amžiaus dirbantys arba besimokantys asmenys. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis Lietuvoje iki 1995 m. darbingo amžiaus gyventojų grupei priklausė– 59 m. vyrai ir 16-54 m. moterys. Tyrimas pradėtas 2011-02-23 ir baigtas 2011-05-24.
2.2. Tyrimo metodai
Buvo taikomi šie tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė
Anketavimas (,,Nugaros skausmo trukmės klausimynas” ir ,,Beacke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas”)
Statinio juosmens – dubens srities stabilumo ir giliųjų raumenų aktyvacijos įvertinimas naudojant slėgio matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer“.
Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimas 6 testų rinkiniu pagal Hannu Luomajoki (,,Movement control tests’’)
Nugaros ir pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testais, trukmė fiksuojamas chronometru.
Tyrimo duomenų video medžiagos ekspertinė analizė. Matematinė statistinė analizė.
Atliekant tyrimą, susidurta su problemomis fiksuojant duomenis, nes vienu metu reikia ir stebėti kaip atliekamas tyrimas. Todėl buvo pasitelkta skaitmenine vaizdo kamera, foto aparatas, kurie palengvino duomenų fiksavimą ir tuo pat skyrėsi nuo standartinių tyrimų.
2.3. Mokslinės literatūros analizė
Buvo analizuojama prieinama mokslinė literatūra. Didžiausią dėmesį skiriant naujausiai literatūrai, aukšto citavimo indekso žurnalams ir publikacijoms.
2.4. Anketavimas
Norėdami suformuoti vienodo pajėgumo grupes naudojome Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimyną ir nugaros apatinės dalies skausmo trukmės klausimyną (4 priedas).
2.4.1.
Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas
Norėdami išvengti tyrimo rezultatų sklaidos dėl nevienodo pacientų kasdieninio fizinio aktyvumo naudojome Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyną. Anketa sudaryta iš 16 klausimų ir trijų dalių:
1 – 8 kl. Veikla susijusi su darbu (arba studijomis); 9 – 12 kl. Veikla susijusi su sportu;
13 – 16 kl. Laisvalaikis.
Balų suma šių trijų dalių parodo bendrą fizinį aktyvumo lygį susijusi su gyvenimo būdu. Balų apskaičiavimui naudojama speciali formulė. Fizinis aktyvumas gali svyruoti nuo 3 balų iki 15 balų. Didesnis balas rodo didesnį fizinį aktyvumą.
2.4.2.
NAD skausmo trukmės klausimynas
NAD skausmo įvertinimui Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimynas buvo papildytas skausmo trukmės klausimynu.
Jame sudaro keturi klausimai, kurie apibūdina nugaros skausmą ir jo intensyvumą „viso gyvenimo“, „pastarųjų metų“, „trijų mėnesių“ bei „anketos pildymo dieną“ laikotarpiais.
2.5. Statinio juosmens – dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų
aktyvacijos testai
Stabilumo užtikrinimas yra prioritetinis uždavinys, atliekant bet kokį judesį, o tai lemia priklauso nuo savalaikės ir adekvačios giliųjų raumenų aktyvacijos. Skersinis pilvo raumuo (TrA) (jo aktyvacija) yra viso aktyvacijos komplekso (Richardson C. et al., 2004).
TrA raumens aktyvacijai pasirinkome du klasikinius statinio juosmens – dubens stabilumo įvertinimo testus (5 priedas):
1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.
2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros. Pirmo ir antro testo pagalba mes galime sužinoti ar asmuo sugeba aktyvuoti giliuosius raumenis. Tai nėra paprastas motorinis aktas, nes pojūčiai atliekant šitą judesį yra žymiai silpnesni, nei atliekant įprastos apkrovos krūvį. Todėl pradėti kontroliuoti giliuosius raumenis ir jų valdymą padaryti
prioritetiniu – sunku. Dėl to būtina stebėti ar sugeba aktyvuoti ir ar sugeba išlaikyti aktyvuotą skersinį pilvo raumenį bent kurį laiką be pokyčių.
Pirmo testo metu ,,Stabilizer“ manometro skalės po aktyvacijos rodiklio pokytis neturėtų viršyti 6 - 10 mmHg nuo 70 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, tada testas įvertinamas kaip atliktas teisingai, jei parodymai didesni - testas neatliekamas pakankamai tiksliai ir yra galimybė, kad judesys buvo atliekamas dubeniu, aktyvuojami papildomi raumenys, kurie šiuo atveju neturėtų būti ,,įjungiami“. Antro testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas tesingai, jei manometro skalės aktyvacijos pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos. Jei viršija daugiau tai juosmens – dubens srities stabilumas nepakankamas.
Antruoju matavimu po 10 s trunkant TrA aktyvacijai, mes galime atsakyti į klausimą ar žmogus sugeba giliųjų raumenų aktyvaciją išlaikyti bent kurį laiką. Tai mažiausia laiko riba kurią rekomenduoja prietaiso ir šios metodikos autoriai (Richardson C. et al., 2004; Comerford M.J., 2005). Šio testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas teisingai, jei manometro skalės pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, išlaikant aktyvuotus - skersinį pilvo ir sėdmenų raumenis. Manometrų parodymai viršijantys nurodytas prietaiso naudojimo instrukcijoje ribas, liudija apie tai, kad „ juosmens – dubens srities stabilumas“ bandomas pasiekti netinkamu „pertekliniu“ būdu, tai yra, keičiant dubens padėtį arba aktyvuojant papildomus paviršinius raumenis.
Testų atlikimas buvo vertinamas ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso pagalba su grįžtamuoju ryšiu (10 pav.). Prietaisas buvo naudojamas įvertinti juosmens – dubens srities mažo intensyvumo judesiams ir statinėje padėtyje.
,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso su grįžtamuoju ryšiu (angl.: ,,STABILIZER Pressure Biofeedback“) sudėtinės dalys:
Manometras sugraduotas nuo 0 - 200 mmHg; 3 sekcijų pagalvėlės;
10 pav. „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas
Tai prietaisas, kuris registruoja besikeičiantį slėgį esantį 3 sekcijų pagalvėlėse. Slėgis keičiasi nuo juosmens – dubens srities padėties ir raumenų įsijungimo. Testavimo privalumas yra toks, kad šiuo prietaisu sąlyginai paprasta naudotis ne tik kineziterapeutui, bet ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų specialistams, sporto klubų treneriams ar pacientams namuose. ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas suteikia galimybę kokybiškai ir tiksliai atlikti pratimą. Tokiu būdu galime parinkti reikiamą ir saugią fizinę apkrovą stuburui, taip pat galime matyti ar tiriamasis išlaiko juosmens - dubens stabilumą. O tai svarbiausia atliekant tyrimą. Be to, buvo įrodyta, kad tai patikimas prietaisas giliosios pilvo sienos aktyvacijos įvertinimui ir kintančiai kontrolei (Herrington L. & Davies R., 2005).
Abiejų testų atlikimui labai svarbu atrasti ir išlaikyti neutralią juosmens – dubens srities padėtį. Prieš testo atlikimą kiekvienas tiriamasis būdavo nuodugniai instruktuojamas. ,,Stabilizer“ prietaiso pagalvėlė dedama po tiriamojo juosmeniu instrukcijoje nurodytose vietose. Stebima, kad tiriamasis atsipalaiduotų, jo kvėpavimas taptų ramus ir lygus. Toliau buvo stebimai tiriamojo būklė, tai yra ar išlaikoma neutrali juosmens - dubens srities padėtis ir ar tinkamu būdu aktyvuojamas skersinis pilvo raumuo, sekama tyrimo trukmė, fiksuojami ir užrašomi prietaiso parodymai. Jau pirmieji pilotiniai tyrimai parodė , kad praktiškai visą tai ir vienu metu kokybiškai atlikti gana sunku. Todėl buvo pasitelkta skaitmeninė video kamera ir foto aparatas, kurie ne tik fotografavo prietaiso parodymus duomenis ir tiesiogiai siuntė juos į kompiuterį, bet įrašinėjo ir garsinius signalus (tiriamojo įspėjamieji garsai ir tyrėjo komandos, pastabos apie užduoties atlikimą). Tai palengvino duomenų fiksavimą, lyginant su standartinėmis autorių rekomenduojamomis sąlygomis ir leido išplėsti tiriamųjų ratą pirmame etape (Richardson C. et al., 2004).
2.5.1.
Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo
Pradinė padėtis gulint ant pilvo (11 pav.). Po pilvo apatine dalimi (po bamba) padedama prietaiso pagalvėlė, į kurią pumpuojama oro iki 70 mmHg slėgio. Tiriamojo asmens paprašoma įtraukti pilvo apatinę dalį ir išlaikyti ją įtrauktą be pakitimų viso tyrimo metu. Testavimo tikslas išlaikyti prietaiso pagalvėlės slėgį kuo arčiau normos ribos (70 mmHg slėgio). Pirmą kartą ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso duomenys fiksuojami iškart įtraukus apatinę pilvo sienos sritį. Antrą - po 10 s išlaikymo . Tuomet tiriamasis gavęs nurodymą atsipalaiduoja. Testas kartojamas tris kartus. Rodmenų paklaida gali būti dėl nežymių kvėpavimo judesių (Mills D. J. & Taunton J. E., 2005).11 pav. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.
2.5.2.
Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas
gulint ant nugaros
Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija testuojama pilvo apatinės sienos ir sėdmenų įtempimo testu (12 pav.). Pradinė padėtis gulint ant nugaros, kojos per kelius sulenktos 90 laipsnių kampu. Po nugaros apatine dalimi padedama ,,Stabilazer“ prietaiso pagalvėlę taip, kad jos vidurys būtų ties bamba. Pagalvėlę pripumpuojamas oras iki 40 mmHg slėgio. Tiriamojo paprašoma įtraukti pilvo apatinę dalį ir įtempti abu sėdmenis. Palpuojant įvertiname ar tiriamasis įtempė abu sėdmenis. Fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys. Tiriamasis raumenis laiko įtempęs 10 s. Po 10s vėl fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys, leidžiama tiriamajam atsipalaiduoti. Testas kartojamas tris kartus.
2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai
Remiantis Luomajoki H. ir kt autorių teigimu judesių valdymas yra sveiko – taisyklingo judesio išskirtinė ypatybė. Vieną iš svarbiausių vietų užima struktūriniu požiūriu svarbus optimalus vidinių ir išorinių jėgų paskirstymas juosmens – dubens srityje. Todėl svarbu tinkamai įvaldyti juosmens – dubens sritį.
Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai (,,Movement control tests’’) pagal Hannu Luomajoki:
,,Padavėjo pasilenkimas“ ( angl.: „Waiters bow“), trumpinys - PP ; ,,Dubens pavertimas“ ( angl.: „Pelvic tilt“), trumpinys - DP;
,,Stovėsena ant vienos kojos“ ( angl.: „One leg stance“), trumpinys - SVK; ,,Blauzdos tiesimas sedint“ ( angl.: „Sitting knee extension“) trumpinys - BTS; ,,Padėtis keturpėsčia“ ( angl.: „Quadruped position“) trumpinys - PK;
,,Blauzdos lenkimas gulint“ ( angl.: „Prone lying active knee flexion“) trumpinys – BLG (Luomajoki H. et al., 2008) (Testų instrukcijos pateiktos 6 priede).
Tiriamajam buvo paruošta tiksli aiškinamoji žodinė testo atlikimo instrukcija iliustruota video siužetu. Instrukcija ir siužetas buvo pateikiami tiriamajam prieš testo atlikimą. Testų atlikimas filmuojas video kamera. Teisingas testo atlikimas vertinamas vienetu, jei testas neatliekamas įvertinamas - nuliu. Nepavykus teisingai atlikti testą pirmu bandymu, tiriamasis turėjo galimybę jį pakartoti.
Šie testai leidžia įvertinti gebėjimą optimaliai paskirstyti apkrovą išlaikant neutralią ir stabilią NAD padėtį atliekant judesius, kurie yra sudėtinė dalis daugybės kasdieninių, buitinių, profesinių ar sportinių judesių pagrindas. Testai skiriasi savo kinematine grandimi, valdymu, skirtingu raumenų aktyvavimu, kurių metu reikia išvengt lydimųjų judesių.
2.6.1.
Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“
Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos truputį sulenktos per kelius, rankos prie šonų laisvai nuleistos, galva tiesiai. Atliekamas liemens lenkimas. Tiriamasis turi išlaikyti juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje (13 A, B pav.). Atlikus liemens lenkimą tiriamasis grįžta į pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei juosmens – dubens sritis išlaikoma neutralioje padėtyje.
13 pav. Testas ,,PP‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
2.6.2.
Testas ,,Dubens pavertimas“
Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos kiek sulenktos per kelius, rankos laisvai prie šonų, galva tiesiai. Atliekamas aktyvus judesys paverčiant dubenį atgal. Atlikus judesį, grįžtama į pradinę padėtį. Testo metu svarbu išlaikyti nejudrią krūtininę liemens dalį ir kojas (14 A, B pav.). Jei neišlaikoma nejudri krūtininė liemens dalis ir kojos – testo atlikimas vertinamas neigiamai.
2.6.3.
Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“
Tiriamojo pradinė padėtis stovint. Stovi veidu į video kamerą. Pėdos suglaustos, rankos prie šonų laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis neskubant atkelia vieną pėdą nuo žemės ir grįžta į pradinę padėtį. Svarbu, kad judesio metu tiriamasis kuo mažiau pasvirtų į priešingą pusę, nei kelia pėdą. Testas pakartojamas ir su kita pėda. Testas atliekamas teisingai jei skirtumas tarp abiejų pusių pasvirimo nuotolių ne didesnis kaip 2 cm. (15 A, B pav.).
15 pav. Testas ,,SVK‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
2.6.4.
Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“
Tiriamojo pradinė padėtis sėdint. Sėdima ant kušetės, šonu į video kamerą, kojos sulenktos per kelius 90 laipsnių kampu, rankos laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis atlieka blauzdos tiesimą, išlaikydamas nejudrią juosmens - dubens sritį t.y. „neutralioje padėtyje“ (16A, B pav.). Atlikus judesį, grįžtama į pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei išlaiko juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje.
2.6.5.
Testas ,,Padėtis keturpėsčia“
Tiriamojo pradinė „padėtis keturpėsčia“, kojos sulenktos per kelio ir klubo sąnarius 90 laipsnių kampu. Atliekamas judesys, pasvyrant viršugalvio (cervikaline) kryptimi ir pernešant svorį ant rankų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Toliau seka judesys atgal pernešant svorį uodegikaulio (kaudaline) kryptimi ant kojų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Testo atlikimo metu svarbu išlaikyti nejudrią ir nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje‘‘ (17 A, B, C pav.). Testas atliekamas teisingai, jei juosmens – dubens sritis išlaikoma ,,neutralioje padėtyje“.
17 pav. Testas ,,PK‘‘ (A – pradinė padėtis, B,C – baigtinės padėtys)
2.6.6.
Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“
Šio testo metu tiriamasis guli ant kušetės ant pilvo, rankos laisvai prie šonų, kojos ištiestos. Atliekamas blauzdos lenkimas (kulnas juda link sėdmenų). Testo metu svarbu išlaikyti nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje“ (18 A, B pav.). Atlikus judesį grįžtama į pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai, jei išlaiko juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje.
