LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS TOMAS LINKSMUOLIS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TOMAS LINKSMUOLIS

LIETUVOS REGBININKŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ VERTINIMAS:

RIZIKOS TRAUMŲ PASIREIŠKIMUI NUSTATYMAS IR

SUBJEKTYVUS KELIO SĄNARIO ĮVERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Prof. dr. Rimtautas Gudas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

...

...

Data...

LIETUVOS REGBININKŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ VERTINIMAS:

RIZIKOS TRAUMŲ PASIREIŠKIMUI NUSTATYMAS IR

SUBJEKTYVUS KELIO SĄNARIO ĮVERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

...

...

Data...

Konsultantas

...

...

Data...

Recenzentas

Darbą atliko

...

Magistrantas

...

...

Data...

Data...

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...11

1.1 Regbis ...11

1.2 Traumų paplitimas regbyje...12

1.3 Funkcinių judesių stereotipai ir jų vertinimas ...17

1.4 Tarpregioninė priklausomybė ...23

2. TYRIMO METODIKA...25

2.1 Tyrimo organizavimas...25

2.2 Tiriamųjų atranka ...26

2.3 Tiriamųjų kontingentas ...26

2.4 Funkcinių judesių vertinimas...26

2.5 Subjektyvus kelio sąnario funkcijos vertinimas...34

2.6 Informacijos apie praeityje surinktas traumas rinkimas ...34

2.7 Duomenų statistinė analizė...34

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...35

IŠVADOS...53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...54

MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...56

SANTRAUKA

Linksmuolis T. Lietuvos regbininkų funkcinių judesių vertinimas: rizikos traumų pasireiškimui nustatymas ir subjektyvus kelio sąnario įvertinimas, magistranto baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. dr. R. Gudas, konsultantas dr. L. Šiupšinskas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, slaugos fakultetas, sporto institutas. – Kaunas, 2015 – 67 p.

Tikslas: įvertinti Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybę bei nustatyti, kaip ji galėtų įtakoti riziką traumų pasireiškimui bei subjektyvią kelio sąnario funkciją.

Uždaviniai: 1. Įvertinti Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybę; 2. Įvertinti Lietuvos regbininkų subjektyvią kelio sąnario savijautą; 3. Nustatyti sąsajas tarp funkcinių judesių kokybės ir subjektyvios kelio sąnario funkcijos; 4. Nustatyti fundamentalius rizikos veiksnius traumų pasireiškimui regbyje. Metodai: Tyrime dalyvavo 45 Lietuvos nacionalinių regbio ir regbio-7 vyrų rinktinių kandidatai ir nariai. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes pagal žaidybines pozicijas: 1) grumtynių žaidėjai (n=20) ir 2) vėjerio žaidėjai (n=25). Tyrimo rinkinį sudarė: modifikuota sportininkų traumų registravimo forma, IKDC 2000 subjektyvaus kelio sąnario funkcijos įvertinimo forma bei funkcinių judesių vertinimo sistema (FMS).

Rezultatai: Vidutinis bendras FMS rezultatas buvo 13,1±2,1 balo, o statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių neužfiksuotas. Vidutinis IKDC rezultatas tarp grumtynių žaidėjų (91,3±8,4) buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei tarp vėjerio žaidėjų (83,2±15,0)(p<0,05). Vidutiniškai žaidėjai per savo karjerą patyrė 3,8±1,5 traumų ir dėl jų negalėjo sportuoti 198,0±142,5 dienų. Amžius, kūno masės indeksas, regbio žaidimo patirtis, patirtų traumų kiekis ir stiprumas neturėjo įtakos FMS rezultatui. Užfiksuotas vidutinio stiprumo teigiamas ryšys tarp bendro FMS rezultato ir IKDC rezultato (r=0.529; p<0.001) bei silpnas teigiamas ryšys FMS gilaus pritūpimo testo ir IKDC rezultato (rs=0.310; p<0.05). Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių FMS akyvaus tiesios

kojos kėlimo teste (p<0,05) ir atsispaudimo stabiliu liemeniu teste (p<0,05).

Išvados: 1. Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybė, nepriklausomai nuo pozicijos, yra prastesnė už optimalią (vidutiniškai 13,1±2,1 balo pagal FMS); 2. Grumtynių žaidėjų subjektyvi kelio sąnario funkcija buvo geresnė, nei vėjerio žaidėjų (p<0,05). 3. Tarp funkcinių judesių kokybės ir subjektyvios kelio sąnario funkcijos yra vidutinio stiprumo teigiamas ryšys (p<0,001); 4. Bendras vidutinis funkcinių judesių vertinimo rezultatas buvo mažesnis už 14, o tai indikuoja padidėjusią riziką patirti traumą. Funkcinių judesių vertinimo rezultatų regbininkų tarpe neįtakojo amžius, kūno masės indeksas, regbio žaidimo patirtis, patirtų traumų kiekis ir stiprumas. Taip pat riziką patirti traumą didina tai, jog didžioji dalis regbininkų turi judėjimo kokybės asimetrijų tarp kūno pusių.

SUMMARY

Linksmuolis, T. Functional Movement Screen in Lithuanian rugby: determining fundamental risk factors for injury and subjective knee evaluation, master’s thesis / supervisor Prof. R. Gudas,

consultant assoc. Prof. L. Šiupšinskas; Lithuanian university of health sciences; Academy of Medicine, Faculty of Nursing, Institute of Sport. – Kaunas, 2015 – 67 p.

Aim: To evaluate the quality of rugby players’ fundamental movement patterns and how it might influence their risk of injury and subjective knee function

Objectives: 1. To evaluate the quality of rugby players’ functional movements; 2. To evaluate rugby players’ subjective knee function; 3. To determine relationship between quality of functional movement patterns and subjective knee function; 4. To determine fundamental risk factors for injury in rugby.

Methods: 45 male players from national teams of Lithuanian rugby took part in our study. They were divided in to 2 groups depending on the position they were playing – forwards (n=20) and backs (n=25).Methods included the Functional Movement Screen (FMS), IKDC subjective knee evaluation form and custom self-reported retrospective injury data collection form.

Results: Mean total FMS score was 13.1±2.1 and there were no statistically significant difference between groups. Mean IKDC score in forwards group was 91.3±8.4 and in backs group – 83.2±15.0, and the difference was statistically significant (p<0.05). On average players have sustained 3.8±1.5 injuries in their career and lost an average total of 198.0±142.5 playing or training days due to these injuries.Number of previous injuries, BMI and experience of playing rugby didn’t influence the total FMS score.There was a moderate positive correlation between total FMS score and IKDC score (r=0.529; p<0.001). There was also a weak positive correlation between FMS Overhead Deep Squat test and IKDC score (rs=0.310; p<0.05).There were also statistically significant differences between

groups in the FMS Active Straight Leg Raise (p<0.05) and Trunk Stability Push Up tests (p<0.05). We think it might be due to positional differences between players.

Conclusions: 1. Rugby players had worse than optimal quality of fundamental movement patterns, independently on the position they were playing (average FMS score 13,1±2,1 points); 2. Subjective knee evaluation was better ir forwards, than in backs (p<0,05); 3. There is average positive relationship between quality of functional movement patterns and subjective knee evaluation; 4. Average total functional movement screen score was less than 14 and this indicates increased risk for injury. The quality of functional movement wasn‘t influenced by age, BMI, rugby playing experience, number or severity of injuries. Also, majority of rugby players had at least one movement asymmetry between sides and this also increases the risk of injury.

SANTRUMPOS

FMS – funkcinis judesių vertinimas (angl. Functional Movement Screen)

ICC – vidinis klasės koreliacijos koeficientas (angl. Interclass Correlation Coeficient)

IKDC – tarptautinio kelio dokumentavimo komiteto subjektyvus kelio sąnario funkcijos

vertinimas (angl. International Knee Documentation Comitee)

KMI – kūno masės indeksas

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

PNF – propriocepcinė neuroraumeninė fascilitacija

ŽODYNĖLIS

Grumtynės (pozicija) – tai regbio komandos žaidėjų dalis (1-8 pozicijų žaidėjai).

Grumtynės (veiksmas) – tai veiksmas regbio varžybų metu, kai abiejų komandų

grumtynių žaidėjai susikibę ir susirėmę pečiais stumia vieni kitus, bandydami atkovoti

kamuolį.

Fundamentalus judesio stereotipas – tai tam tikro funkcinio judesio motorinė programa.

Mobilumas – tai sąnario savybė laisvai judėti be jį supančių audinių (raumenų, raiščių,

sausgyslių ir t.t.) apribojimo.

Rotacinė stabilizacija – tai gebėjimas kontroliuoti sąnarių judesį sukimosi judesių metų.

Stabilumas – tai gebėjimas kontroliuoti ir išlaikyti sąnario judesį ar poziciją,

užtikrinamas koordinuotos neuroraumeninės sistemos veiklos.

Šerdis – tai liemens stabilizavimo sistema, skirstoma į tam tikras subsistemas ir siekianti

užtikrinti proksimalinį stabilumą.

Užgriebimas – tai veiksmas regbio varžybų metu kai žaidėjas bando sustabdyti kitą, su

kamuoliu bėgantį, žaidėją, jį apkabindamas ir versdamas ant žemės.

Užribis – tai regbio aikštelės dalis į kurią išskridus kamuoliui jis atitenka varžovų

komandai ir turi būti išmetamas atgal į žaidimo plotą.

ĮVADAS

Regbis – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Nacionalinių federacijų skaičiumi jis nusileidžia tik paplūdimio tinkliniui ir futbolui. Regbis žaidžiamas 98 valstybėse, jį sportuoja 5,5 mln. žmonių (World rugby, 2015). Žaidimo mėgėjai regbį vadina „dievų žaidimu“.

Deja, ši sporto šaka taip pat ir viena traumatiškiausių iš visų komandinių žaidimų. Patiriamų traumų kiekis varžybų metu siekia 91-218 per 1000 žaidimo valandų (Quarrie et al. 2001; Brooks et al. 2005 [1]; Brooks & Kemp, 2008; Brooks & Kemp, 2010), tuo tarpu treniruočių metu – 2 per 1000 treniruočių valandų (Brooks et al. 2005 [2]). Didžioji dalis traumų įvyksta kontakto su kitu žaidėju ar žeme metu (72 proc. varžybų metu ir 43 proc. treniruočių metu) ir tokioms traumoms kelią užkirsti sunku, nes regbis iš principo yra kontaktinis sportas (Brooks et al., 2005 [1 ir 2]). Tačiau, mes galime daryti įtaką nekontaktinėms traumoms, o kokia stipri mūsų daroma įtaka apsprendžia daugiausiai tai, kaip gerai mes išmanome pažeidimų mechanizmus ir rizikos veiksnius.

Potencialūs rizikos veiksniai klasifikuojami į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai yra specifiški asmeniui ir apima amžių, lytį, antropometrines charakteristikas, fizinį parengtumą, psichologines savybes, sveikatos būklę bei patirtų traumų istoriją. Išoriniai veiksniai yra nepriklausantys nuo asmens ir apima sporto šakos specifiką, aplinkos sąlygas ir įrangą (Quarrie et al. 2001). Žaidimo pozicija yra lengvai identifikuojamas, tačiau nemodifikuojamas rizikos veiksnys, kuris galėtų būti naudojamas kuriant traumų prevencijos programas, remiantis traumų profiliais, kurie dominuoja specifinėse pozicijose (Brooks & Kemp, 2010).

Vertinant traumų pasireiškimą sporte, reikia atsižvelgti į dinamišką rizikos veiksnių tarpusavio sąveiką. Atskirų rizikos veiksnių įvertinimas praleidžia pro akis atleto funkcinių judesių stereotipus reikalingus sportui (Kiesel et al., 2007).

Gebėjimas nuspėti traumas yra nemažiau svarbus nei gebėjimas jas nustatyti ar gydyti. Atrodo, kad sunkumai pasitaikantys kuriant traumų prevencijos programas yra tiesiogiai susiję su negebėjimu išskirti atletus, kurie turi padidėjusią traumos riziką. Daugelyje situacijų, nėra jokio būdo sužinoti ar individas papuls į traumuotų ar netraumuotų kategoriją, kad ir kokie individualūs rizikos faktoriai bebūtų (Cook et al., 2006 (2)).

Funkcinių judesių vertinimo testai (angl. Functional Movement Screen – FMS) yra skirti įvertinti fundamentalių judesių stereotipų kokybę, kad būtų galima identifikuoti individo silpnąsias grandis ar asimetrijas (Kiesel et al., 2007).

Funkcinio judesio stereotipas yra bazinis judesys, naudojamas vienu metu ištirti judesio amplitudę, stabilumą ir pusiausvyrą (Cook et al., 2006 [1 ir 2]). Ištyrimas reikalauja raumenų jėgos, lankstumo, judesių amplitudės, koordinacijos, pusiausvyros ir propriocepcijos, kad būtų sėkmingai atlikti septyni fundamentalių judesių stereotipai. Ištyrimo metu pasiekiamos galutinės mobilumo ir

stabilumo ribos, kad būtų atskleistos asimetrijos ir silpnosios grandys. Tai užfiksuoti padeda specialiai sukurta balų rinkimo sistema (Kiesel et al., 2007). Pagrindinis funkcinių judesių vertinimo tikslas yra įvertinti kūno kinetinių grandžių sistemą, kai kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų visuma (Cook et al., 2006 (1)).

Gerai žinoma, kad buvusi trauma yra didelis rizikos veiksnys traumą patirti pakartotinai ir kad tai sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą kas labai riboja sportininko galimybes išnaudoti efektyviai savo fizinį pajėgumą. Buvusi trauma tai kompleksas veiksnių kurie iškreipia judesio atlikimo stereotipą ir padidina pakartotinės traumos tikimybę. Jei traumuota vieta sugijo tai dar nereiškia, kad ir funkcinio judesio atlikimo stereotipas atsistatė. Yra tikimybė, kad pakartotinis traumavimasis ir normalaus funkcinio judesio atlikimo stereotipo sutrikimas atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme, kas negali būti įvertinama tradiciškai matuojant raumenų jėgą ir judesio amplitudę. Siekiant kompleksiškai įvertinti žmogaus judesio kontrolę yra naudojami funkciniai judesiai, kuriems reikalinga dinaminė koordinacija ir pusiausvyra (Cook et al., 2006; Plisky et al., 2006).

Kelio sąnarys yra vienas dažniausiai pažeidžiamų regionų regbyje, o jo funkcija žaidime, kuriame reikia daug bėgti, dažnai pagreitėti ir staigiai keisti padėtį, yra ypač svarbi (Brooks & Kemp, 2010). Dėl šių priežasčių, nusprendėme papildomai atskirai ištirti ir kelio sąnario subjektyvią funkciją.

Darbo tikslas: įvertinti Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybę bei nustatyti, kaip ji galėtų įtakoti riziką traumų pasireiškimui, bei subjektyvią kelio sąnario funkciją

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: įvertinti Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybę bei nustatyti, kaip ji galėtų įtakoti riziką traumų pasireiškimui, bei subjektyvią kelio sąnario funkciją.

Uždaviniai:

1. Įvertinti Lietuvos regbininkų funkcinių judesių kokybę

2. Įvertinti Lietuvos regbininkų subjektyvią kelio sąnario savijautą

3. Nustatyti sąsajas tarp funkcinių judesių kokybės ir subjektyvios kelio sąnario funkcijos 4. Nustatyti fundamentalius rizikos veiksnius traumų pasireiškimui regbyje

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Regbis

Regbis (angl. rugby; pagal Rugby miesto Anglijoje pavadinimą) – kontaktinis sportinis žaidimas, kurio tikslas yra nunešti kamuolį į varžovų įskaitinį plotą arba įmušti į jų vartus. Žaidimo metu kamuolį galima spirti į priekį, bet perduoti tik atgal (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2011). Regbis – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Nacionalinių federacijų skaičiumi jis nusileidžia tik paplūdimio tinkliniui ir futbolui. Regbis žaidžiamas 98 valstybėse, jį sportuoja 5,5 mln. žmonių (World rugby, 2015).

Regbio komandą sudaro penkiolika skirtingo profilio žaidėjų, kuriuos galima pažinti pagal numerius ant marškinėlių (1 pav.): 1–8 – grumtynių dalyviai, kurių bendras svoris viršija 900 kilogramų. 9 ir 10 – saugai, palaikantys ryšį su greitaisiais trijų ketvirčių žaidėjais (11–14). Už įskaitinio ploto saugumą staigių išpuolių metu atsako geležinius nervus turintis gynėjas (15). Saugai, trijų ketvirčių žaidėjai ir gynėjas dar kitaip vadinami vėjerio žaidėjais. Taigi, komandą aikštelėje sudaro 8 grumtynių žaidėjai ir 9 vėjerio žaidėjai (World Rugby, 2015).

Pozicijų pavadinimai: 1 – kairysis stulpas 2 – kablys 3 – dešinysis stulpas 4, 5 – antra linija 6 – kairysis ūsas 7 – dešinysis ūsas 8 – aštuntas numeris 9 – grumtynių saugas 10 – saugas 11 – kairysis krašas 12 – pirmas centras 13 – antras centras 14 – dešinysis kraštas 15 - gynėjas

1 pav. Regbio žaidėjų pozicijos

Pasaulyje išpopuliarėjo net du regbio sąjungos žaidimo variantai – regbis-15 ir regbis-7. Tradicinėse regbio rungtynėse dalyvauja dvi komandos po 15 žaidėjų. Tuo tarpu regbio-7 komandą sudaro septyni sportininkai. Abu regbio variantai žaidžiami to paties dydžio aikštėje, laikantis tų pačių taisyklių. Tik vietoje tradicinių dviejų kėlinių po 40 minučių regbio-7 rungtynės trunka du kėlinius po septynias minutes. Nuo 1900 iki 1924 m. regbis-15 buvo olimpinė sporto šaka. 2009 m. Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė sugrąžinti regbį į olimpinę šeimą. 2016 m. Olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire dalyvaus regbio-7 atmaina (World Rugby, 2015).

1.2 Traumų paplitimas regbyje

Fizinis aktyvumas ir sportas dažnai rekomenduojami siekiant sumažinti riziką susirgti ligomis, kurios yra susijusios su sėdimu gyvenimo būdu (pvz.: išeminė širdies liga, vėžys). Tačiau, nedaug yra žinoma apie sportavimo keliamą riziką ir daromą žalą. Daugiausiai dėl to, kad trūksta kokybiškų epidemiologinių studijų šia tema (Meeuwisse, 1991; Nicholl et al. 1991). Studijų trūkumas egzistuoja dėl sunkumų įdiegiant traumų registravimo ir sekimo sistemas, sportinių traumų aprašymo ir duomenų analizės kompleksiškumo tokiais atvejais, kai asmuo patiria kelias traumas vieno sezono metu (Quarrie et al. 2001).

Didelė faktorių, kurie gali įtakoti traumas sportinėje veikloje, įvairovė ir ryšių tarp jų kompleksiškumas daro priežastinių mechanizmų identifikavimą itin sudėtingą (Quarrie et al. 2001). Potencialūs rizikos veiksniai klasifikuojami į vidinius ir išorinius. Vidiniai veiksniai yra specifiški asmeniui ir apima amžių, lytį, antropometrines charakteristikas, fizinį parengtumą, psichologines

savybes, sveikatos būklę bei patirtų traumų istoriją. Išoriniai veiksniai yra nepriklausantys nuo asmens ir apima sporto šakos specifiką, aplinkos sąlygas ir įrangą (Quarrie et al. 2001).

Didžioji dalis studijų vertinančių rizikos veiksnius sportinėms traumoms patirti naudojo patirtų traumų kiekį kaip pagrindinį kintamąjį. Tokios studijos galimai praleidžia vieną svarbią dedamąją – patiriamų traumų sunkumą. Vienas iš metodų traumų sunkumui įvertinti yra dėl traumos praleistos sezono dalies proporciškas suskaičiavimas. Rizikos veiksnių identifikavimas yra svarbus siekiant sumažinti traumų naštą dalyvaujantiems sportinėje veikloje (Quarrie et al. 2001).

Regbis yra energingas kontaktinis sportas, kuris yra itin populiarus Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Regbio traumų paplitimas ir etiologija yra gerai aprašyti, o ypač daug dėmesio sulaukia kaklo pažeidimai (Quarrie et al. 2001; Brooks et al. 2005 [1]; Fuller et al., 2007; Brooks & Kemp, 2010). Naujojoje Zelandijoje didelė žaidėjų bazė (apie 120000 žaidėjų 3,8 mln. populiacijoje) ir dažnas traumų pasireiškimas veda link to, kad regbio traumos valstybei kainuoja daugiausiai iš visų nelaimingų atsitikimų (Bird et al., 1995).

Šiuo metu regbis yra vienas traumatiškiausių komandinių sportų visame pasaulyje. Patiriamų traumų kiekis varžybų metu siekia 91-218 per 1000 žaidimo valandų (Quarrie et al. 2001; Brooks et al. 2005 [1]; Brooks & Kemp, 2008; Brooks & Kemp, 2010), tuo tarpu treniruočių metu – 2 per 1000 treniruočių valandų (Brooks et al. 2005 [2]).

Žaidimo pozicija yra lengvai identifikuojamas, tačiau nemodifikuojamas rizikos veiksnys, kuris galėtų būti naudojamas kuriant traumų prevencijos programas, remiantis traumų profiliais, kurie dominuoja specifinėse pozicijose (Brooks & Kemp, 2010). Jau dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pastebėta, kad traumų paplitimas skiriasi priklausomai nuo žaidėjo pozicijos, nors nebuvo atliekama statistinė rezultatų analizė, o ir aprašomų traumų kiekis buvo labai mažas (O‘Conell, 1954). Žinoma, taisyklių pakeitimai ir regbio sporto šakos profesionalėjimas stipriai pakeitė žaidimą ir dabar tokių studijų duomenys jau nėra pritaikomi. Tačiau yra ir naujesnių studijų, kurios aptaria rizikos patirti traumą skirtumus tarp skirtingose pozicijose žaidžiančių sportininkų. Daugelyje tyrimų, dėl didesnės statistinės galios kai kurios pozicijos yra suskirstomos į didesnes grupeles (pvz.: pirmos linijos žaidėjai), nors ir yra žinoma, kad individualių pozicijų žaidėjai šiose grupelėse turi šiek tiek skirtingas užduotis aikštelėje, varžybų metu patiria skirtingas apkrovas skirtingoms kūno dalims ir dėl to gali skirtis jų patiriamų traumų profiliai. Puikus pavyzdys galėtų būti visų individualių pirmos linijos žaidėjų patiriamų apkrovų skirtumai grumtynių metu (Milburn, 1990). Toliau aptarsime ir išanalizuosime individualių pozicijų ir tam tikrų jų grupių patiriamų traumų profilius (Brooks & Kemp, 2010).

Skirtingų pozicijų žaidėjų bendras patiriamų traumų kiekis ir laikas, kurį dėl tų traumų žaidėjai negalėjo sportuoti tarpusavyje reikšmingai nesiskiria (Brooks & Kemp, 2010). Tačiau, visų

pozicijų žaidėjai vis tiek dėl traumų negali sportuoti labai didelį kiekį laiko (grumtynių žaidėjai: 1569 dienas per 1000 žaidimo valandų, arba 33 dienas dėl traumų, patirtų vienų varžybų metu; vėjerio žaidėjai: 1507 dienas per 1000 žaidimo valandų arba 28 dienas dėl traumų, patirtų vienų varžybų metu).

Trys pagrindinės kūno sritys kuriose dažniausiai traumas patiria grumtynių žaidėjai yra pečiai, kelio sąnarys ir čiurna/kulnas. Vėjerio žaidėjai dažniausiai patiria pečių, užpakalinių šlaunies raumenų ir kelio sąnario traumas. Laikas be sporto dėl pažeidimų šiuose regionuose sudarė daugiau nei pusę viso žaidėjų dėl traumų be sporto praleisto laiko. Traumų prevencijos strategijos dėl šių priežasčių turėtų prioretizuoti šių keturių regionų pažeidimų rizikos sumažinimą (Brooks & Kemp, 2010). Tyrimai atlikti kitose, ne kontaktinėse sporto šakose rodo sėkmingus rezultatus sumažinant pažeidimų riziką apatinių galūnių regionuose (užpakalinės šlaunies grupės raumenų, kelių bei čiurnų sąnarių), tam pasitelkiant pratimus, siekiančius pagerinti propriocepcija, šerdies stabilumą ir raumenų jėgą (Bahr & Bahr, 1997; Askling et al., 2003; Myklebust et al., 2003; Verhagen et al., 2004; Olsen et al., 2005; Verrall et al., 2005; Mandelbaum et al., 2005; Soligard et al., 2008). Tokios tematikos tyrimų atliktų kontaktiniame sporte labai trūksta, tačiau spėjama, kad kitų sporto šakų patirtis traumų prevencijoje turėtų sėkmingai persiduoti ir į regbį. Daug mažiau tyrimų analizuoja traumų prevenciją pečių regione ir yra kalbama tik apie peties sąnario kapsulės ankštumo sumažinimą (Burkhart et al., 2003) bei ekscentrinių pratimų panaudojimą (Jonsson et al., 2006), tačiau šie metodai vargu ar yra tinkami traumų, patiriamų kontakto metu, rizikos sumažinimui.

Taip pat yra užfiksuota ir reikšmingų skirtumų tarp individualių pozicijų žaidėjų patiriamų traumų profilių. Kairiojo stulpo ir kablio patiriamų traumų profiliai yra panašūs. Kaklo pažeidimai, o tiksliau kaklo tarpslankstelinių diskų ar nervų šaknelių pažeidimai sudarė didesnę dalį pažeidimų, lyginant su kitais grumtynių žaidėjais. Jau senai buvo žinoma, jog kaklo pažeidimų rizika didžiausia priekinės linijos žaidėjams, ypač grumtynių metu (Sugerman, 1983; Fuller et al., 2007), nors kito tyrimo duomenimis, ši trauma dažniausiai pasireiškė užgriebimo metu (Brooks & Kemp, 2010). Didelės apkrovos veikiančios pirmos linijos žaidėjų kaklą grumtynių metu lemia labai stiprų kaklą tiesiančių raumenų naudojimą, ypač kairiojo stulpo ir kablio pozicijose ir tai gali paspartinti kaklo traumų atsiradimą. Kaklo raumenų vystymas galėtų būti vertingas siekiant sumažinti kaklo traumų pasireiškimą, tačiau reikalingi papildomi tyrimai specifiškai vertinantys kaklo raumenų stiprinimo metodikas (Peek & Gatherer; 2005).

Taip pat kairiojo stulpo ir kablio pozicijoje žaidžiantys žaidėjai demonstravo didesnį polinkį į pečių rotatorių manžetės pažeidimus (Brooks & Kemp, 2010). Didelė dalis šių pažeidimų kairiajam kabliui įvyksta grumtynių metu (66%) ir didžioji dalis dešiniajam pečiui (75%), kuriuo jis kabinasi prie kablio, o ne remiasi į priešininkus. Tuo tarpu kablio pozicijoje žaidžiantys žaidėjai niekada nepažeidžia rotatorių manžetės grumtynių metu (Brooks & Kemp, 2010). Šių žaidėjų rotatorių

manžetės pažeidimus galėtų nulemti rotatorių manžetės silpnumas, nuovargio sukelti propriocepcijos ir įgūdžių deficitai ir neoptimalus mentės – žastikaulio išsidėstymas (Warner et al., 1996; Davey et al., 2002). Didelės susidūrimo jėgos patiriamos grumtynių metu ir kablio pozicijoje žaidžiančių žaidėjų nuolatinis kamuolio mėtymas virš galvos iš užribio taip pat gali prisidėti prie padidėjusios rizikos patirti rotatorių manžetės traumą (Brooks & Kemp, 2010).

Dešiniojo stulpo pozicijoje žaidžiantys žaidėjai demonstravo skirtingą nei kiti pirmos linijos žaidėjai traumų profilį. Apatinės kojos dalies (blauzdos raumenų patempimai) ir juosmeninės stuburo dalies pažeidimai (juosmeninių tarpslankstelinių diskų, nervinių šaknelių pažeidimai ir juosmeninės stuburo dalies minkštųjų audinių pažeidimai) juos privertė praleisti daugiausiai laiko be sporto. Didžioji dalis visų šių traumų buvo patirtos grumtynių metu (67%) (Brooks & Kemp, 2010). Tyrimai rodo, kad grumtynių metu dešinysis stulpas patiria didžiausias apkrovas iš visų grumtynių žaidėjų (Milburn, 1990). Dėmesys turėtų būti atkreiptas į blauzdos ir juosmeninės stuburo dalies audinių negebėjimą atlaikyti šių didelių krūvių. Prevencinės priemonės turėtų apimti grumtynių technikos gerinimą, akcentuojant nugaros išlaikymą stiprioje neutralioje pozicijoje, neuroraumeninės kontrolės gerinimą ir specifinius jėgos pratimus blauzdos ir juosmens raumenims (Hodges & Richardson, 1996; Durall & Manske, 2005). Taip pat reikėtų neatmesti galimybės, kad blauzdos ir juosmeninės stuburo dalies pažeidimai gali būti susiję (Orchard et al., 2004).

Tarp antros linijos žaidėjų dažniausiai pažeidžiami čiurnos raiščiai ir dažniausiai ši trauma įvyksta kamuolio išmetimo iš užribio metu, kai antros linijos žaidėjai leidžiasi žemyn po to, kai yra iškeliami į orą (Brooks & Kemp, 2010). Panašus traumos mechanizmas – nusileidimas iš po šuolio, yra dažna čiurnos raiščių pažeidimo priežastis ir futbole (Woods et al., 2003) bei tinklinyje (Reeser et al., 2006). Traumų prevencijos strategijos, kurios siekė pagerinti apatinės galūnės surikiavimą leidžiantis ant žemės, sėkmingai sumažino čiurnos traumų paplitimą kituose sportuose (Bahr & Bahr, 1997; Olsen et al., 2005; Soligard et al., 2008).

Kairiojo ūso pozicijos žaidėjai, dažniau nei kiti grumtynių žaidėjai, patyrė šlaunies pažeidimus, ypač užakalinės šlaunies raumenų grupės pažeidimus. Dauguma šių pažeidimų patirti bėgimo metu (86%), tipiškai bėgimo dideliu greičiu ar pagreitėjimo metu (Brooks & Kemp, 2010). Galinės linijos žaidėjai per varžybas sprintuoja apie 2 kartus daugiau nei kiti grumtynių žaidėjai (Eaton & George, 2006). Užpakalinės šlaunies raumenų grupės stiprinimas ekscentriniais pratimais (Askling et al., 2003), šių raumenų lankstumo gerinimas (Cross & Worrell, 1999; Dadebo et al., 2004) ir sportui specifiškas fizinis parengimas (Verrall et al., 2005) efektyviai sumažino šių traumų pasireiškimą.

Tuo tarpu dešiniojo ūso pozicijoje žaidžiantys žaidėjai daugiausiai laiko be sporto praleido dėl kaklo pažeidimų, tiksliau facetinių kaklo sąnarių pažeidimų. Dažniausias pažeidimo mechanizmas šiuo atveju yra užgriebimas (63%), o dešinieji ūsai per žaidimą atlieka daugiau užgriebimų nei bet kurios kitos pozicijos žaidėjai (Brooks & Kemp, 2010). Šiems žaidėjams patariama didinti kaklo raumenų

jėgą (Peek & Gatherer; 2005), kad galėtų atlaikyti didesnes susidūrimo jėgas, taip pat gerinti užgriebimo techniką (Brooks et al., 2005 [1]).

Aštunto numerio pozicijos žaidėjai daugiausiai laiko be sporto praleido dėl rankos, plaštakos bei pėdos traumų. Tačiau tai dažniausiai buvo plaštakos, rankos ar pėdos kaulų lūžiai bei dvigalvio žąsto raumens pažeidimai (Brooks & Kemp, 2010). Deja, nepavyko rasti kokybiškų duomenų apie šių traumų prevencijos strategijas.

Grumtynių saugai daug laiko be sporto praleido, kaip ir visi kiti vėjerio žaidėjai, dėl kelio ir peties sąnarių pažeidimų. Tačiau grumtynių saugai nesportavo reikšmingai ilgiau nei kiti vėjerio žaidėjai dėl juosmeninės stuburo dalies tarpslankstelinių diskų ar nervinių šaknelių pažeidimų. Pasikartojantis lenkimasis į priekį, vykstantis kai žaidėjas lenkiasi paimti kamuolio nuo žemės ir jį perduoti galėtų paaiškinti polinkį į tokius pažeidimus (Brooks & Kemp, 2010). Globalios ir lokalios kombinuotų lenkimosi, tiesimosi ir sukimosi judesių raumeninės kontrolės optimizavimas siūlomas kaip galima šios traumos prevencijos strategija (Zazulak et al., 2008; Hodges & Richardson; 1996). Įdomu, kad šie žaidėjai patiria reikšmingai mažiau užpakalinės šlaunies raumenų grupės pažeidimų, greičiausiai nuolatinis lenkimasis ir tiesimasis teigiamai paveikė šių raumenų jėgą ir lankstumą (Brooks & Kemp, 2010).

Saugai iš visų vėjerio žaidėjų dėl užpakalinės šlaunies raumenų grupės pažeidimų nesportavo ilgiausiai (Brooks & Kemp, 2010). Dažnas užpakalinės šlaunies grupės raumenų pažeidimų pasireiškimas užfiksuotas visuose sportuose, kuriuose reikia daug spardyti kamuolį (Seward et al., 1993; Orchard & Seward, 2002; Woods et al.,2004), o saugai kamuolį spiria dažniau nei bet kurie kiti regbio žaidėjai. Taip pat šie žaidėjai dažniau nei kiti patyrė alkūnės traumas, tačiau apie tokių traumų prevenciją duomenų nėra. Saugai taip pat rečiau nei kitų pozicijų žaidėjai buvo traumuoti dėl pečių pažeidimų, o tai greičiausiai susiję su tuo, kad jie varžybų metu atlieka mažiausiai užgriebimų iš visos komandos (Quarrie & Hopkins, 2008).

Pirmo ir antro centro pozicijų žaidėjai patyrė daugiau galvos sutrenkimų, nei kiti vėjerio žaidėjai. Taip pat jie daugiau laiko nei kiti vėjerio žaidėjai nesportavo dėl kaklo ir pečių pažeidimų. Dažniausias traumos mechanizmas centrų tarpe buvo užgriebimas (68%) (Brooks & Kemp, 2010). Centrai per varžybas atlieka daugiausiai užgriebimų iš visų vėjerio žaidėjų, o užgriebimo atlikimas dideliu greičiu, kai griebiančio žaidėjo galva ir pečiai didžiule jėga trenkiasi į kitą žaidėją yra įvardijami kaip didelis rizikos veiksnys traumai pasireikšti (Fuller et al., 2010).

Nors visi vėjerio žaidėjai daug laiko be sporto praleido dėl šlaunies pažeidimų, daugiausiai laiko dėl tokių traumų nesportavo kairiojo ir dešiniojo krašto žaidėjai. Natūraliai norisi galvoti, jog šie žaidėjai dažniausiai patiria užpakalinės šlaunies raumenų grupės patempimus, nes jiems dažniausiai iš visos komandos tenka sprintuoti varžybų metu ir jie dažniausiai yra greitesni už kitus žaidėjus. Nors

šis pažeidimas krašto pozicijos žaidėjų tarpe iš tikrųjų yra dažnas, daugiau laiko be sporto jie praleidžia dėl šlaunies sumušimų ir to pasekoje susidariusių hematomų (Brooks & Kemp, 2010).

Gynėjo pozicijos žaidėjai daugiau laiko nei kiti žaidėjai nesportavo dėl nervų pažeidimų kirkšnies srityje, šonkaulių, krūtinkaulio ir jų jungčių pažeidimų (Brooks & Kemp, 2010).. Apie šių traumų prevenciją duomenų rasti nepavyko.

Dar vienas įdomus veiksnys veikiantis regbio traumų paplitimą yra žemės kietumas. Epidemiologiniai tyrimai rodo kad sezono metu patiriamų traumų skaičius turi tendenciją mažėti. Toks fenomenas pastebimas tiek pietų tiek šiaurės pusrutulio šalyse, nepriklausomai nuo skirtingų mėnesių kai yra žaidžiamas regbis, ir todėl manoma, kad tai žemės kietumas, besikeičiantis kartu su sezonų kaita, galėtų šias tendencijas paaiškinti (Takemura et al., 2007).

Žemės kietumą apsprendžia dirvožemio struktūros, jo kompaktiškumas ir žolės tipas. Visus šiuos komponentus gali keisti oro sąlygos ir naudojimo intensyvumas. Bendrai, lietus sumažina žemės kietumą, o jį padidina radiacijos, vėjo stiprumo, temperatūros ir oro drėgnumo kombinacija. Kai žemė yra kieta padidėja ne tik traumų rizika dėl tiesioginio kontakto su žeme, bet ir nekontaktinių priekinio kryžminio raiščio traumų rizika. Tačiau šis efektas nėra pilnai įrodytas. Panašu, kad sezono metu mažėjantis traumatizmas yra susijęs tiesiog su sezono metu, bet ne taip stipriai su aplinkos sąlygomis (Takemura et al., 2007).

Visi šie duomenys parodo, jog traumų prevencija regbyje yra reikalinga visiems žaidėjams, ir kad žaidėjo pozicija turėtų būti laikoma nepriklausomu veiksniu traumų pasireiškimo rizikai bei tarnauti kaip rodiklis individualizuotoms traumų prevencijos programoms. Nors daugiausiai laiko be sporto visi grumtynių žaidėjai praleido dėl pečių, kelių sąnarių bei čiurnos ar kulno pažeidimų, o visi vėjerio žaidėjai dėl pečių, užpakalinės šlaunies raumenų grupės ar kelių sąnarių pažeidimų, bet yra ir nemažai reikšmingų skirtumų tarp visų individualių pozicijų, todėl tai dar kartą paremia individualizuotų, specifiškų pozicijai traumų prevencijos programų poreikį. Tokios programos taip pat turėtų atsižvelgti ir į žaidėjo prieš tai patirtas traumas bei asmenines savybes bei poreikius, kad dar labiau sumažintų traumų riziką (Brooks & Kemp, 2010).

1.3 Funkcinių judesių stereotipai ir jų vertinimas

Per pastaruosius 20 metų, sporto reabilitacija nuėjo toli nuo tradicinio izoliuoto judėjimo sistemos vertinimo ir stiprinimo link integruoto, funkcinio požiūrio, pasitelkdama propriocepcinės neuroraumeninės fascilitacijos (PNF), raumenų sinergijos ir judesių mokymo principus (Gray, 1995). Tačiau, sudėtinga sukurti „funkciškus“ treniruočių ir reabilitacijos protokolus kai neegzistuoja funkcinio įvertinimo standartai. Daugelyje situacijų reabilitacijos profesionalai sporte yra per daug

nekantrūs, kad atliktų specifinį izoliuotą objektyvų sąnarių ir raumenų ištyrimą. Taigi, šie specialistai dažnai atlieka sportinio pajėgumo ar specifinių sportinių įgūdžių ištyrimą prieš tai neištyrę funkcinio judėjimo. Labai svarbu nustatyti ir suprasti bendrus fundamentalius žmogaus judėjimo aspektus bei suvokti, jog daugelyje sportinių užsiėmimų vyrauja panašūs judesiai. Reabilitacijos profesionalai privalo suvokti, jog norint paruošti individus plačiam veiklų spektrui, reikia vertinti fundamentalius judesius (Cook et al., 2006 (1)).

Fundamentalių judesių vertinimas yra bandymas tiksliai nustatyti kūno sritis, kuriose nepakanka mobilumo ar stabilumo ir kurios gali būti pražiūrėtos asimptomatinėje aktyvioje populiacijoje. Gebėjimas nuspėti traumas yra nemažiau svarbus nei gebėjimas jas nustatyti ar gydyti. Atrodo, kad sunkumai pasitaikantys kuriant traumų prevencijos programas yra tiesiogiai susiję su negebėjimu išskirti atletus, kurie turi padidėjusią traumos riziką. Daugelyje situacijų, nėra jokio būdo sužinoti ar individas papuls į traumuotų ar netraumuotų kategoriją, kad ir kokie individualūs rizikos faktoriai bebūtų (Cook et al., 2006 (2)). Meeuwisse (1991) teigė, kad jei kiekvienam individui nebus nustatyti specifiniai rodikliai, bus labai sudėtinga išsiaiškinti, kas yra labiau linkęs patirti traumą. Daug medicinos ir sporto reabilitacijos įstaigų bendradarbiauja siekiant labiau sukonkretinti pagal ką turi būti sprendžiama ar fiziškai aktyvus asmuo gali užsiimti sportine veikla ar ne, bet kol kas vertinimas pateikiamas tik remiantis medicininiais parametrais, kurie nenusako žmogaus funkcionalumo lygio (McGraw-Hill, 2005). Pagrindinis medicininio patikrinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo tikslas sumažinti traumos tikimybę, pagerinti fizinį pajėgumą ir galiausiai pagerinti gyvenimo kokybę (Minick ir kt., 2010). Tačiau kol kas nėra pakankamai duomenų ar remiantis įprastiniu modeliu įmanoma šį tikslą pasiekti. Priežastis kodėl pagal šiuos testus mažai ką galima prognozuoti yra ta, kad jie yra mažai individualizuoti (Cook, 2010). Ne vienas sporto medicinos profesionalas teigė, jog reikalingos specifinės ištyrimo technikos, kurios pasitelkia funkcinį požiūrį, kad identifikuotų judėjimo apribojimus (Battie et al., 1989; Nadler et al., 2002).

Vertinant traumų pasireiškimą sporte, reikia atsižvelgti į dinamišką rizikos veiksnių tarpusavio sąveiką. Atskirų rizikos veiksnių įvertinimas praleidžia pro akis atleto funkcinių judesių stereotipus reikalingus sportui (Kiesel et al., 2007).

Tyrėjai neseniai pasitelkė judesių vertinimo metodus, kurie įtraukia visapusišką judesių stereotipų vertinimą, siekiant nuspėti traumas. Pilsky et al. (2006) iškėlė hipotezę, jog testai, kurie tiria keletą funkcinių rodiklių (pusiausvyrą, jėgą, judesių amplitudę) vienu metu, gali padidinti traumų rizikos nustatymo tikslumą profilaktinių medicininių tyrimų metu. Funkcinių judesių stereotipų vertinimo testai (angl. Functional Movement Screen – FMS) yra skirti įvertinti fundamentalių judesių stereotipų kokybę, kad būtų galima identifikuoti individo silpnąsias grandis ar asimetrijas (Kiesel et al., 2007). Funkcinio judesio stereotipas yra bazinis judesys, naudojamas vienu metu ištirti judesio amplitudę, stabilumą ir pusiausvyrą (Cook et al., 2006 [1 ir 2]). Ištyrimas reikalauja raumenų jėgos,

lankstumo, judesių amplitudės, koordinacijos, pusiausvyros ir propriocepcijos, kad būtų sėkmingai atlikti septyni fundamentalių judesių stereotipai. Ištyrimo metu pasiekiamos galutinės mobilumo ir stabilumo ribos, kad būtų atskleistos asimetrijos ir silpnosios grandys. Tai užfiksuoti padeda specialiai sukurta balų rinkimo sistema (Kiesel et al., 2007). Ši sistema nutolsta nuo požiūrio teigiančio, kad sudėjus atskirus elementus į vieną visumą galime gauti tikslų visumos vaizdą. Paprasta gyvenimo patirtis ir nauji moksliniai faktai byloja, kad toks požiūris stokoja dinamiškumo, neleidžia įžvelgti naujų savybių būdingų tik sistemai kaip funkcinei visumai, o ne elementų sumai. Pagrindinis funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslas yra įvertinti kūno kinetinių grandžių sistemą, kai kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų visuma (Cook et al., 2006 (1)).

Gerai žinoma, kad buvusi trauma yra didelis rizikos veiksnys traumą patirti pakartotinai ir kad tai sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą kas labai riboja sportininko galimybes išnaudoti efektyviai savo fizinį pajėgumą. Buvusi trauma tai kompleksas veiksnių kurie iškreipia judesio atlikimo stereotipą ir padidina pakartotinės traumos tikimybę. Jei traumuota vieta sugijo tai dar nereiškia, kad ir funkcinio judesio atlikimo stereotipas atsistatė. Yra tikimybė, kad pakartotinis traumavimasis ir normalaus funkcinio judesio atlikimo stereotipo sutrikimas atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme, kas negali būti įvertinama tradiciškai matuojant raumenų jėgą ir judesio amplitudę. Siekiant kompleksiškai įvertinti žmogaus judesio kontrolę yra naudojami funkciniai judesiai, kuriems reikalinga dinaminė koordinacija ir pusiausvyra (Cook et al., 2006; Plisky et al., 2006). Užduotys reikalaujančios viso kūno koordinuoto judesio gali padėti suprasti judesio valdymą ir ar yra išlikusių traumos padarinių. Neuroraumeninius pakitimus po traumos galima puikiai identifikuoti funkcinių judesių stereotipo vertinimo pagalba. Nors individualūs sportinių judesių parametrai yra jėga, lankstumas, kurių lavinimas paskiriamas reabilitacijos metu norint atstatyti pažeistos srities funkciją, bet jie dažniausiai nekoreguoja iškreipto funkcinio judesio atlikimo stereotipo. Dažniausiai po traumos įvyksta judesio valdymo pokyčiai ir pasikeičia funkcinio judesio atlikimo stereotipas, todėl specialios funkcinio judesio atlikimo stereotipo testavimo programos labai reikalingos testuojant fiziškai aktyvius asmenis (Minick et al., 2010).

Funkcinių judesių vertinimą sudaro septyni fundamentalių funkcinių judesių testai, sutinkami įvairiose sporto šakose, gyvenimiškose situacijose, kurie autorių teigimu vystantis organizmui yra tarsi pamatas visiems kitiems judesiams. Nėra būtina vertinti visus žmogaus judesius, manoma, kad užtenka keleto pirminių judesių, kurių stereotipą įvertinus galima prognozuoti visų kitų to žmogaus atliekamų judesių kokybę (Cook, 2010).

Funkcinių judesių stereotipų vertinimo testai (FMS) gali būti įtraukti į profilaktinį medicininį sportininkų ištyrimą arba naudojami kaip atskira vertinimo technika su tikslu išsiaiškinti judėjimo deficitus, kurių galbūt neužfiksavo tradicinis medicininis ir atletinio pajėgumo ištyrimas. Daugeliu atvejų raumenų lankstumo ir jėgos disbalansai neidentifikuojami tradicinio ištyrimo metu. Šios

problemos, žinomos kaip rizikos faktoriai, gali būti identifikuojamos naudojantis funkcinių judesių stereotipų vertinimu. Toks judesiu pagrįstas ištyrimas padeda tiksliai nustatyti funkcinius deficitus susijusius su propriocepcijos, mobilumo ir stabilumo sutrikimais (Cook ir kt., 2006 (2)).

Kad būtų paprasčiau suvokti, kas yra funkciniai, fundamentalūs judesiai, Cook (2010) pateikia judėjimo piramidę (angl. Performance pyramid) (2 pav.). Judėjimo piramidė – tai diagrama sudaryta tam, kad atskleistų žmogaus judėjimo ir judesių stereotipų idėją, suvokimą. Ją sudaro trys skirtingo dydžio stačiakampiai išsidėstę vienas ant kito. Visi stačiakampiai atspindi tam tikrą judėjimo tipą. Kokybiška piramidė visada turi būti statoma nuo apačios į viršų ir visada – siaurėjančia tvarka (Cook, 2010).

2 pav. Judėjimo piramidė (angl. performance pyramid) (Cook, 2010)

Pirmasis piramidės stačiakampis yra pamatas – jis atspindi gebėjimą kokybiškai atlikti tokius fundamentalius judesių stereotipus kaip pritūpimas, įtūpstas ir žengimas, nekreipiant dėmesio į fizinį pajėgumą. Vienintelis kriterijus čia – judėjimo kokybė (Cook, 2010).

Antrasis stačiakampis vaizduoja funkcinį fizinį pajėgumą. Kai įvertinamas individo gebėjimas judėti, reikia įvertinti judėjimo efektyvumą. Efektyvumą atvaizduoja jėga, pajėgumas tam tikrame judesyje. Fizinį pajėgumą aktyviose populiacijose galima išmatuoti pasitelkiant tokius kontrolinius pratimus kaip atsispaudimai, atsilenkimai ar vertikalus šuolis, taip pat ir bėgimą ar svorių kilnojimą. Šie testai visada turėtų atspindėti minimalų fizinį parengtumą reikalingą užsiimti tam tikromis veiklomis, profesijomis ar sportais (Cook, 2010).

Šie testai leidžia palyginti žmogaus bendra fizinio pajėgumo lygį su prieš tai nustatytomis normomis. Jie neskirti išaiškinti specifiniams įgūdžiams, tik palyginti fizinį pajėgumą su kitų individų esančių toje pačioje grupėje ar užsiimančių tokiu pačiu aktyvumo lygiu. Pavyzdžiai galėtų būti ištvermės, jėgos, galios, greitumo ar koordinacijos testai (Cook, 2010).

Paskutinis piramidės stačiakampis atspindi funkcinius įgūdžius. Šį stačiakampį sudaro testų rinkinys skirtas įvertinti gebėjimą atlikti tam tikrus funkcinius įgūdžius. Pramonėje tai gali būti specifinių darbo užduočių atlikimo vertinimas, sporte – tam tikros žaidėjo pozicijos ir su ja susijusių

Fundamentalių judesių kokybė Fizinės ypatybės

Specifiniai įgūdžiai

veiksmų apžvalga. Tikslas yra palyginti normatyvinius duomenis susijusius su specifiniais įgūdžiais (Cook, 2010).

Judesių atlikimo piramidė yra tik žemėlapis, padedantis surasti kryptį pagal kurią identifikuojamos ir kategorizuojamos silpnosios individo sritys. Toliau bus pateikiamos keturios galimos piramidės formos. Tai yra paprasti apibendrinimai, bet kiekviena forma atspindi kaip piramidė gali pakreipti visą individo vertinimą ir galiausiai jo treniravimo programą (Cook, 2010).

Pilnas judesys, atliekamas be apribojimų ar disfunkcijos demonstruoja kaip harmoniškai kartu dirba organizmo sistemos tam kad sukurtų funkcinio judesio stereotipą. Dėl šios priežasties reikia įvertinti ir kitus judesio stereotipus prieš darant bendrą sprendimą. Taip pat nereikia skrosti judesio vos tik identifikuojame, kad jo stereotipas klaidingas. Reikėtų vengti vieno kurio nors stereotipo išskaidymo jei nesurinkome informacijos apie visus funkcinių judesių stereotipus. Pirmiausia reikia įsitikinti ar tai yra vienintelis sutrikęs judesio stereotipas, ar yra ir daugiau disfunkciškų funkcinių judesių, bei ar tas pirmasis atrastas klaidingas stereotipas tikrai yra pagrindinė problema (Cook, 2010).

Jei sutrikęs tik vienas stereotipas, galima jį sistematiškai išskaidyti. Problema sprendžiama stengiantis atkurti autentišką judesio stereotipą, o ne darant pratimus skirtus atskiroms problematiškoms kūno dalims. Jei sutrikę daugiau judesių stereotipų, pirmiausia ieškome tarp tų judesių bendrumų, kurie galėtų trukdyti judėjimui (Cook, 2010).

Taip pat reikėtų nepamiršti, jog dalykai, kurių negalime išmatuoti, yra toki pat svarbūs kaip ir tie, kuriuos išmatuoti galime. Visos organizmo sistemos funkcionuoja papildydamos viena kitą. Viena sistema atlieka pirminę funkciją, kita pagalbinę (pvz.: agonistai – sinergistai). Jei kūno laikysena pasikeičia, gali pasikeisti ir šių sistemų vaidmenys, t.y. pagalbinė sistema atliks pirminę funkciją, o pirminė – pagalbinę. Rėmimasis paprasta anatomija ir kineziologija, stengiantis apibūdinti šią judėjimo matricą, padaro „meškos paslaugą“ autentiško žmogaus judėjimo stebuklui (Cook, 2010).

Labai sunku apibrėžti kiekvieną integruotos neurologinės sistemos, raumenų, fascijų tinklo, sąnarių, raiščių ir kaulų sąveikos aspektą kai kalbame apie judėjimą. Vienos kurios sistemos išskyrimas sumažina kitos indėlį, tačiau funkcinių judesių stereotipai yra pradinis taškas visos judėjimo matricos stebėjimui (Cook, 2010).

Kaip reabilitacijos ir judėjimo profesionalai, mes turime būti dėkingi mokslui, nes jis suteikia galimybes kiekybiškai vertinti kiekvienos struktūros indėlį į mūsų funkciją. Tačiau, negalima persistengti aptarinėjant šias struktūras izoliuotai, kad nepamirštume kaip visos tos struktūros tarpusavyje sujungtos ir koks jų kiekybinis indėlis į bendrą funkciją (Cook, 2010).

Didžiausias rizikos faktorius griaučių – raumenų sistemos traumoms yra praeityje patirtos traumos. Tai rodo, jog mūsų reabilitacijos procesui kažko trūksta. Nors šiuolaikinis medicinos ir reabilitacijos modelis gali susitvarkyti su dėl traumos jaučiamu skausmu ir kitais simptomais, jis ne

toks galingas kai kalba pasisuka apie traumos pasikartojimo tikimybę. Reabilitacija turėtų ne tik padėti iškęsti skausmą, bet taip pat panaikinti pasikartojimo rizikos faktorius (Cook, 2010).

Žmogaus judėjimas yra daug daugiau nei mums gali parodyti paprastas funkcinių judesių stereotipų vertinimas, tačiau šis įrankis yra geriausias pradinis taškas. Jis padeda įvertinti fundamentalių judesių stereotipus, o tais stereotipais pagrįsta mūsų funkcija (Cook, 2010).

Kai nustatoma pakankama funkcinių judesių stereotipų kokybė, galima atlikti fizinio pajėgumo ir įgūdžių tyrimus. Jei šie yra atliekami per anksti, be tinkamo judesio stereotipų kokybės įvertinimo, prasti fizinio pajėgumo ir specifinių įgūdžių įvertinimai gali būti susiję su nekokybiškais judesio stereotipais ir būti apgaulingi (Cook, 2010).

Funkcinio judesių vertinimo prognostinė reikšmė traumų pasireiškimui įrodyta moksliniais tyrimais. Kiesel ir kt. (2007) tyrė profesionalius amerikietiškojo futbolo žaidėjus vieno sezono metu ir nustatė, jog kai funkcinio judesių vertinimo bendras rezultatas yra 14 ar mažiau (iš 21 galimo) taškų, teigiama prognostinė reikšmė (+LR) patirti traumą sezono metu yra 5,9. Tas pats tyrimas nustatė, jog funkcinių judesių vertinimo testų rinkinio specifiškumo reikšmė lygi 0,91, o jautrumo 0,54 (Kiesel et al., 2007). Tai rodo jog testų rinkinys yra daugiau specifiškas nei jautrus. Kitame tyrime buvo ištirti 874 kandidatai į Amerikos karinį jūrų laivyną ir buvo nustatyta, jog tie, kurių funkcinių judesių vertinimo bendras balas buvo mažesnis arba lygus 14 turėjo net du kartus didesnę riziką patirti traumą, nei tie, kurių bendras įvertinimas buvo didesnis už 14. Šioje studijoje teigiama prognostinė reikšmė (+LR) tai pačiai 14 ir mažiau balų sumai buvo 1,8 (O‘Connor et al., 2011). Dar vienas tyrimas, dėmesį skyręs Amerikos aukštųjų mokyklų atletams, nustatė, jog kai funkcinio judesių vertinimo bendras rezultatas yra 14 ar mažiau taškų, teigiama prognostinė reikšmė (+LR) patirti traumą yra 3,9, o testų rinkinio specifiškumas ir jautrumas atitinkamai lygūs 0,74 ir 0,58 (Chorba et al., 2010).

Šviesioji pusė yra ta, kad panašu, jog judėjimo kokybę galima koreguoti standartizuotomis funkcinių pratimų programomis. Kiesel ir kt. (2011) vykdė tokią programą (6 savaičių trukmės) su profesionaliais amerikietiško futbolo žaidėjais ir vidutiniškai funkcinių judesių vertinimo rezultatas per tą laikotarpį padidėjo 3 balais. Prieš korekcinę programą vos 11% žaidėjų surinko daugiau nei 14 balų iš įvertinimo, tuo tarpu po korekcinės programos – net 63% žaidėjų. Pradžioje 50% žaidėjų turėjo tam tikrų judėjimo asimetrijų, tuo tarpu po korekcinės programos jų liko tik 32%. Kitoje studijoje buvo tirti gaisrininkai ir jų judėjimo korekcija nebuvo tokia specifiška – 6 savaites buvo taikyti jogos užsiėmimai, tačiau funkcinių judesių vertinimo rezultatai per šį laikotarpį pagerėjo vidutiniškai 3,3 balo (Cowen et al., 2010). Dar vienas tyrimas buvo atliktas su specialiųjų pareigų kareiviais, jiems 6 savaites taikyta funkcinių treniruočių programa leido pagerinti funkcinio judesių vertinimo rezultatus vidutiniškai 2,5 balo (Goss et al., 2009).

Apibendrinant galima teigti, kad funkcinio judesių vertinimo sistema tinkama ne tik įvertinti fundamentalių judesių stereotipų kokybei, bet ir atrinkti individus turinčius padidėjusią riziką patirti

traumą, nustatyti silpnąsias grandis, kurios tą riziką didina bei judėjimą koreguoti, taip sumažinant traumos riziką.

1.4 Tarpregioninė priklausomybė

Boyle (2012) pateikė supaprastintą tarpregioninės priklausomybės aprašymą kurį pavadino „sąnarys po sąnario požiūriu“ (angl. Joint by joint approach). Šis požiūris padės mums vėliau diskutuoti apie gautus rezultatus. Teigiama, kad kūnas yra daugelio sąnarių junginys ir kiekvienas sąnarys ar sąnarių grupė turi specifinę funkciją bei yra linkęs į nuspėjamus disfunkcijos stereotipus. Todėl, kiekvienas sąnarys turi skirtingus poreikius treniruojantis. Žvelgiant į kūną nuo apačios į viršų galime pastebėti, kad sąnarių pirminė funkcija kaitaliojasi tarp stabilumo ir mobilumo (čiurnai reikalingas didesnis mobilumas, keliui – didesnis stabilumas, klubo sąnariui – mobilumas ir t.t.) (3 pav.).

3 pav. „Sąnarys po sąnario“ požiūris (angl. joint by joint approach). Rausva spalva žymi regionus, kurių pirminė funkcija – mobilumas (angl. mobility), o gelsva spalva žymi regionus, kurių

pirminė funkcija stabilumas (angl. stability) (Boyle, 2012)

Pažeidimai labai susiję su sąnarių funkcija arba tiksliau – sąnarių disfunkcija. Labai svarbu suprasti jog problemos viename sąnaryje dažnai pasireiškia skausmu sąnaryje, esančiame aukščiau ar žemiau jo. Pirminis pavyzdys galėtų būti juosmeninės nugaros dalis. Jau aišku, kad mums reikalingas šerdies stabilumas. Taip pat aišku, kad daug žmonių kenčia juosmeninės nugaros dalies skausmą. Įdomioji teorijos dalis slepiasi už nugaros skausmo – tai naujoji priežasties teorija: sumažėjęs klubo mobilumas. Vieno sąnario funkcijos pablogėjimas privers gretimus sąnarius kompensuoti. Paprasčiau

tariant – jei nejudės klubai, privalės judėti nugara. Tačiau problema ta, kad klubai yra sutverti būti mobiliais, o juosmeninės nugaros dalis – stabilia. Kai sąnarys, kuris turi būti mobilus, savo mobilumą praranda, tai gretimas stabilus sąnarys tampa nebe toks stabilus ir to pasekoje skausmingas. Procesas paprastas – praradus čiurnos amplitudę, skaudės kelį; praradus klubo mobilumą skaudės juosmeninę nugaros dalį ir t.t. (Boyle, 2012).

2. TYRIMO METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas Lietuvos nacionalinių regbio rinktinių pasirengimo stovyklų metu, tam naudojamose sporto bazėse. Tyrimui buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto (LSMU) bioetikos centro leidimas (1 priedas), Lietuvos Regbio Federacijos rašytinis sutikimas tyrimui vykdyti, bei asmenų rašytiniai sutikimai dalyvauti tyrime.

Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes pagal žaidybines pozicijas: 1) grumtynių žaidėjai ir 2) vėjerio žaidėjai. Tyrimo rinkinį sudarė: modifikuota sportininkų traumų registravimo forma, IKDC 2000 subjektyvus kelio sąnario funkcijos įvertinimo forma bei funkcinių judesių vertinimo sistema (FMS).

Pirmiausia tiriamieji turėjo pasirašyti sutikimą dalyvauti tyrime, tuomet užpildyti modifikuotą sportininkų traumų registravimo formą bei IKDC 2000 subjektyvų kelio sąnario funkcijos įvertinimo formą ir galiausiai buvo tiriama jų fundamentalių judesių kokybė naudojantis funkcinių judesių vertinimo sistema.

Funkcinių judesių vertinimo testų atlikimui buvo naudojama standartizuota funkcinių judesių vertinimo įranga: gumytė, viena ilga ir dvi trumpesnės lazdelės bei 14 cm x 4 cm pakyla (4 pav.).

4 pav. Standartizuota funkcinių judesių vertinimo įranga (Cook, 2010)

Tiriamieji turėjo atlikti funkcinių judesių vertinimo testus rekomenduojama seka: gilaus pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, pečių skausmo provokacijos, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo stabiliu liemeniu, skausmo provokacijos nugaros tiesime, rotacinio

stabilumo bei skausmo provokacijos nugaros lenkime testus. Tyrėjas yra baigęs funkcinių judesių vertinimo kursus. Atliekamo judesio kokybę vertinome pagal Cook pateiktus kriterijus ir įvertinome balais nuo 0 iki 3 (Cook ir kt., 2006).

2.2 Tiriamųjų atranka

Tyrime dalyvavo Lietuvos nacionalinių regbio ir regbio-7 vyrų rinktinių kandidatai ir nariai. Visiems tiriamiesiems turėjo būti suėję 18 ar daugiau metų. Tiriamieji testavimo metu negalėjo būti traumuoti ir turėjo nejusti jokio skausmo įprastinio kasdieninio judėjimo metu.

2.3 Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo 45 žaidėjai (20 – grumtynių žaidėjų ir 25 – vėjerio žaidėjai) (1 lentelė). Žaidėjų amžius bei regbio žaidimo patirtis statistiškai reikšmingai nesiskyrė, tačiau grumtynių žaidėjų kūno masės indeksas (KMI) buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei vėjerio žaidėjų (F=30,25; p<0,001).

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas ir pagrindinės charakteristikos grupėse

Grumtynių žaidėjai Vėjerio žaidėjai Viso:

Skaičius 20 25 45 Amžius 24,6±4,3 m. 23,7±5,1 m. 24,1±4,7 m. KMI 29,3±2,8 kg/m2 _{25,5±1,8 kg/m}2 _{27,1±3,0 kg/m}2 Regbio žaidimo patirtis 10,6±5,2 m. 12,2±4,3 m. 11,5±4,7 m.

2.4 Funkcinių judesių vertinimas

Funkcinių judesių vertinimo testai: 1. Gilus pritūpimas 2. Žengimas per barjerą 3. Įtūpstas 4. Pečių mobilumo testas 5. Aktyvus tiesios kojos kėlimas 6. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 7. Liemens rotacinio stabilumo testas. Taip pat į įvertinimą įeina 3 skausmo provokacijos testai: 1. Pečių 2. Nugaros tiesimo ir 3. Nugaros lenkimo. Kiekvienas testas yra atliekamas tris kartus. Vertinamas

geriausias rezultatas. Taisyklingai, pagal visus Cook pateiktus kriterijus, atliktas, optimalus judesys vertinamas 3 balais. Jeigu judesys atliekamas su tam tikromis nedidelėmis kompensacijomis, jis įvertinamas 2 balais. Jeigu tiriamasis nesugeba atlikti judesio ar atsistoti į pradinę padėtį, tai jis gauna 1 balą. Jeigu testo atlikimo metu jaučiamas skausmas, įvertinimas yra 0 balų (Cook, 2006 [1 ir 2]). Skaičiuojant bendrą funkcinių judesių vertinimo rezultatą yra sudedami balai, gauti iš atskirų testų. Jeigu testas vertina atskirai kairę ir dešinę kūno pusę, tai to testo galutinis vertinimo balas yra toks pats kaip ir tos pusės, iš kurios tiriamasis surinko mažiau balų (pvz.: jei iš kairės pusės pečių mobilumo testo tiriamasis gavo 1 balą, o iš dešinės pusės pečių mobilumo testo – 2 balus, tai galutinis pečių mobilumo testo įvertinimas bus 1), o į bendrą rezultatą įskaičiuojamas tik galutinis testo įvertinimas. Taip pat, jei skausmo provokacijos testas yra teigiamas, tai ir atitinkamo funkcinio judesio testo (pečių skausmo provokacijos testas susijęs su pečių mobilumo testu, atsispaudimo stabiliu liemeniu testas – su skausmo provokacijos nugaros tiesime testu, o liemens rotacinio stabilumo testas – su skausmo provokacijos nugaros lenkime testu) galutinis rezultatas vertinamas 0. Testų žodinės instrukcijos yra standartizuotos ir taip pat aprašytos Cook (2010). Visi rezultatai buvo fiksuojami specialioje funkcinių judesių vertinimo formoje (2 priedas).

Nors atskiri testai vertinami kokybiniu metodu, tačiau bendra balų suma tarnauja kaip kiekybinis rodiklis, kuris gali būti sėkmingai naudojamas individų, su padidėjusia rizika patirti traumą identifikavimui, taip pat gali būti sekamas ir koreguojamas (Cook, 2006 [1 ir 2]; Kiesel et al., 2007).

Tyrimai rodo, kad funkcinių judesių vertinimo testų baterija yra aukšto vertinimo patikimumo ir aukšto patikimumo pakartotinų tyrimų atžvilgiu (Kiesel et al., 2007). Vertinimo patikimumas kalbant apie galutinį funkcinių judesių vertinimo rezultatą, vertinamas vidiniu klasės koreliacijos koeficientu (ICC), kurio reikšmė yra 0,98 (Anstee et al., 2003). Kalbant apie atskirų testų vertinimo patikimumą – kai testavimą atlieka atitinkamus funkcinių judesių vertinimo mokymus baigę vertintojai, tai dauguma testų reitinguojami puikaus sutikimo kategorijoje. Kappa indeksas tarp testų svyruoja nuo 0,74 iki 1 (Minick et al., 2010). Patikimumas pakartotinų tyrimų atžvilgiu svyruoja nuo 0,81 iki 0,91 pagal vidinį klasės koreliacijos koeficientą (ICC) ir priklauso nuo vertintojo patirties naudojant šį įrankį (Smith et al., 2013).

2.4.1 Gilus pritūpimas

Tiriamasis turi pritūpti kaip galima giliau liemenį išlaikydamas lygiagretų blauzdų padėčiai, rankas ir lazdelę virš galvos vienoje plokštumoje bei neatkeldamas kulnų nuo grindų. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys balai, tai tą patį judesį reikia atlikti su palengvinimu – atsistojus kulnais ant 5 cm aukščio platformos (5 pav.)

5 pav. Gilaus pritūpimo testas (Cook, 2010)

2.4.2 Žengimas per barjerą

Tiriamasis laikydamas lazdelę ant pečių žengia per barjerą, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje, nesisukdamas ir nekrypdamas į šoną liemeniu, neliesdamas barjero. Kulnu palietęs grindis, koją perkelia atgal, išlaikydamas tas pačias sąlygas (6 pav.).

6 pav. Žengimo per barjerą testas (Cook, 2010)

2.4.3 Įtūpstas

Tiriamojo pėdos pastatomos nutolusios nustatytu atstumu viena nuo kitos ir vienoje linijoje. Lazdelė laikoma atkartojant kryžminę koordinaciją – priešinga ranka ir koja yra fleksijoje ir ekstensijoje. Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir tarpsėdmeninę vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol keliu paliečia pakylą, ir grįžta į pradinę padėtį (7 pav.)

7 pav. Įtūpsto testas (Cook, 2010)

2.4.4 Pečių mobilumo testas

Tiriamasis vienu judesiu dešinį kumštį nuleidžia už galvos ir siekia kaip galima žemiau (pagal stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia kaip galima aukščiau (pagal stuburą). Judesys turi būti vientisas, negalima atlikti jokių pagalbinių judesių siekiant suartinti kumščius. Vertinama ne tik kiek tiriamasis gali pasiekti, bet ir atliekamo judesio kokybė (8 pav.).

8 pav. Pečių mobilumo testas (Cook, 2010)

2.4.5 Pečių skausmo provokacijos testas

Šio judesio kokybė nėra vertinama, žiūrima tik ar tiriamasis jaučia skausmą judesyje, ar ne. Jei skausmas yra jaučiamas, šis testas žymimas kaip teigiamas (+) ir tiriamasis gauna 0 galutiniame pečių mobilumo testo rezultate. Tiriamasis uždeda delną ant priešingo peties ir kelia alkūnę kiek įmanoma aukščiau išlaikydamas delno ir peties kontaktą (9 pav.). Šis testas būtinas, nes peties ankštumo sindromas gali likti nepastebėtas vien iš pečių mobilumo testo.

9 pav. Pečių skausmo provokacijos testas (Cook, 2010)

2.4.6 Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas

Tiriamasis, išlaikydamas tiesią koją, kelia ją kiek galėdamas aukštyn tuo pat metu išlaikydamas nejudinamos kojos pakinklio kontaktą su pakyla. Vertinama ne tik kiek tiriamasis pakelia koją, bet ir judesio kokybė, atsirandančios kompensacijos (10 pav.).

10 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas (Cook, 2010)

2.4.7 Atsispaudimas stabiliu liemeniu

Tiriamasis, išlaikydamas viso kūno surikiavimą kaip pradinėje padėtyje, iš gulimos padėties atsistumia į atsispaudimo (atremties) padėtį (11 pav.). Jei tiriamasis neatlieka nei vieno sėkmingo bandymo iš trijų, pakartoja judesį iš palengvintos padėties, kurioje delnai yra arčiau pėdų.

11 pav. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testas (Cook, 2010)

2.4.8 Skausmo provokacija nugaros tiesime

Kaip ir pečių skausmo provokacijos teste, judesio kokybė nėra vertinama. Jei testas teigiamas (+), tiriamasis gauna 0 iš atsispaudimo stabiliu liemeniu testo. Tiriamasis prašomas atsispausti tik rankomis iš atsispaudimo stabiliu liemeniu testo pradinės padėties (12 pav.). Klausiama, ar jis jaučia skausmą.

12 pav. Skausmo provokacijos nugaros tiesime testas (Cook, 2010)

2.4.9 Liemens rotacinis stabilumas

Pradinė padėtis - keturpėsčia. Kojų nykščiai, keliai bei rankų nykščiai liečiasi prie pakylos. Tiriamasis sinchroniškai siekia tos pačios kūno pusės ranka pirmyn ir ištiesia koją atgal. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudžia alkūnę ir kelį tiesiai virš pakylos, vėl ištiesia ranką ir koją ir sugrįžta į pradinę padėtį. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai tą patį reikia daryti priešingos kojos ir rankos tiesimą (13 pav.).

13 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas (Cook, 2010)

2.4.10 Skausmo provokacija nugaros lenkime

Vertinimas kaip ir kitų skausmo provokacijos testų. Jei testas teigiamas (+), tiriamasis gauna 0 iš liemens rotacinio stabilumo testo. Iš keturpėsčios padėties tiriamasis sėda atgal, kol jo sėdmenys liečia kulnus ir/ar krūtinė liečia šlaunis. Rankomis siekia kiek įmanoma toliau į priekį. Testas teigiamas jei tiriamasis judesyje jaučia skausmą (14 pav.).

14 pav. Skausmo provokacijos nugaros lenkime testas (Cook, 2010)

2.5 Subjektyvus kelio sąnario funkcijos vertinimas

Sportininkai buvo apklausti pagal subjektyvią IKDC (International Knee Documentation Committee) 2000 kelio sąnario funkcijos vertinimo formą. Remiantis atsakymais į klausimus įvertinta subjektyvi kelio sąnario funkcija (3 priedas).

Atsakymai buvo vertinami balais ir apskaičiuoti pagal IKDC formulę procentais:

= ų ų _{ų č × 100}

Gauti rezultatai gali būti vertinami: labai geri 90-100 proc., geri – 70-90 proc., patenkinami – 50-70 proc., mažiau nei 50 proc. – blogi (Anderson et al., 2006).

2.6 Informacijos apie praeityje surinktas traumas rinkimas

Informacija apie sportininkų praeityje patirtas traumas buvo renkama naudojantis modifikuotu klausimynu, parengtu pagal Londono Olimpinių žaidynių traumų ir susirgimų sekimo studijoje pateikiamą formą (International Olympic Committee, 2012) (4 priedas). Žaidėjai buvo prašomi įvardinti visas praeityje per jų karjerą patirtas traumas, kurios neleido treniruotis visu pajėgumu bei dalyvauti varžybose savaitę ar ilgiau. Sportininkai turėjo įvardinti kokios veiklos (ar sporto šakos) metu įvyko trauma, ar tai buvo varžybos, ar treniruotė, taip pat apytikslę datą kada įvyko trauma, pažeistą kūno sritį, patirtos traumos tipą, jos įvykimo priežastį bei kiek laiko dėl traumos negalėjo sportuoti. Į anketą taip pat įėjo klausimai apie žaidėjo poziciją, atstovaujamą(-as) komandą(-as), regbio žaidimo patirtį, svorį, ūgį. Siekiant surinkti kuo tikslesnius duomenis, visiems sportininkams formą užpildyti padėjo tyrėjas.

2.7 Duomenų statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 20.0 statistinės analizės paketu. Nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Manio – Vitnio – Vilkonsono“ testas bei parametrinis ANOVA testas, priklausomai nuo duomenų. Imčių homogeniškumui palyginti ir požymių proporcijų lygybei įvertinti taikytas χ2 kriterijus. Koreliacijoms apskaičiuoti buvo naudojami Pyrsono bei Spirmeno koreliacijos koeficientai, priklausomai nuo duomenų .Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p≤0,05 reikšmingumo lygmuo.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Grumtynių žaidėjų KMI (29,3±2,8 kg/m2_{) buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei vėjerio}

žaidėjų (25,5±1,8 kg/m2) (F=30,25; p<0,001) (15 pav.).

15 pav. Grumtynių ir vėjerio žaidėjų kūno masės indeksas.

Tuo tarpu amžius tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,363) (16 pav.).

16 pav. Grumtynių ir vėjerio žaidėjų vidutinis amžius

29,3 25,5 0 5 10 15 20 25 30 35 kg /m 2

Kūno masės indeksas

Grumtynės Vėjeris * p<0,001 24.55 _23.68 0 5 10 15 20 25 30 M et ai

Amžius

Regbio žaidimo patirtis tarp grumtynių žaidėjų (10,6±5,2 m.) ir vėjerio žaidėjų (12,2±4,3 m.) statistiškai reikšmingai nesiskyrė (F=1,351; p=0,252) (17 pav.).

17 pav. Grumtynių ir vėjerio žaidėjų regbio žaidimo patirtis

Grumtynių žaidėjai praeityje patyrė vidutiniškai 3,6 traumų, o vėjerio žaidėjai – 4 traumas, tačiau skirstiniai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,182)(18 pav.). Nebuvo nei vieno žaidėjo, kuris nebūtų patyręs traumos. Kitų autorių atliktose studijose dažniausiai naudojamas traumų skaičius įvykstantis per 1000 žaidimo valandų. Mes negalime savo duomenų paversti į tokį rodiklį, todėl palyginti savo duomenų su kitų autorių duomenimis nepavyko.

18 pav. Grumtynių ir vėjerio žaidėjų patirtų per karjerą traumų kiekis

10.60 12.24 0.0 2.0 4.0 6.0 8.0 10.0 12.0 14.0 16.0 18.0 M et ai

Regbio žaidimo patirtis

Grumtynės Vėjeris 3.6 4 0 1 2 3 4 5 6 Ka rt ai

Patirtų traumų kiekis

Grumtynės Vėjeris