IETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Stambiųjų gyvūnų klinika
Vitalija Pilipavičiūtė
6 kursas, 6 grupė
KRAUJO MORFOLOGINIŲ RODIKLIŲ KAITA DIEGLIŲ
ATVEJAIS
CHANGES IN BLOOD MORPHOLOGICAL INDICES IN
CASES OF COLIC
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. dr. Zoja Miknienė
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kraujo morfologinių rodiklių kaita
dieglių atvejais“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuviu kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
1.Literatūros apžvalga ... 8 1.1. Dieglių skirstymas ... 8 1.1.1. Tikrieji diegliai ... 8 1.1.2. Netikrieji diegliai: ... 9 1.2. Simptomai ... 9 1.3. Gydymas ... 9 1.3.1. Medikamentinis gydymas: ... 10 1.3.2. Chirurginis gydymas: ... 11 1.4. Priežiūra ... 11 1.4.1. Mityba: ... 11 1.4.2. Aplinka ... 12 1.4.3. Helmintai ... 12 1.4.4. Treniruotės ir transportavimas ... 121.5. Kraujo rodikliai, fiziologinės normos ... 13
1.5.1. Morfologinių kraujo rodiklių fiziologinės normos ... 13
1.5.2. Kraujo leukoformulės rodiklių fiziologinės normos ... 15
1.5.3. Bendrieji baltymai ... 17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18
2.1 Tyrimo objektai ... 18
2.2 Tyrimų metodai ... 18
3.TYRIMŲ REZULTATAI ... 22
3.1 Sergančių arklių pasiskirstymas atsižvelgiant į dieglių rūšį ir kraujo tyrimų rezultatus. ... 22
3.2. Piskirstymas atsižvelgiant į ligos baigtį ... 28
4
SANTRAUKA
Kraujo morfologinių rodiklių kaita dieglių atvejais
Vitalija Pilipavičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Tyrimas atliktas 2014-2017 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos (LSMU VA) Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo apimtis: 39 puslapiai, 4 lentelės, 13 paveikslų, 32 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: išanalizuoti kraujo rodiklių kitimus įvairių dieglių atvejais, įvertinti kraujo rodiklių kitimus atsižvelgiant į dieglių baigtį.
Buvo tirtas 31 diegliuojantis arklys, jie buvo atvežti į Stambiųjų gyvūnų kliniką pasireiškus ligos simptomams. Buvo surinktos visų arklių anamnezės, atlikta klinikinė apžiūra, atlikti kraujo laboratoriniai tyrimai, rektinis ir zondavimo tyrimai ir iš visų gautų tyrimų duomenų nustatyta diagnozė.
Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, nustatyti dieglių atvejai ir pacientai suskirstyti į penkias grupes: didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija 57 % (n=17), dieglius neaiškios kilmės 23 % (n=7), plonųjų žarnų užsisukimas, nekrozė, skrandžio išsiplėtimas 10 % (n=3), diegliai dėl kraujo parazitų 7 % (n=2), didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija 3 % (n=1).
Išanalizavus gautus kraujo morfologinius tyrimų rezultatus, nustatyta, kad labiausiai kraujo parametrai keitėsi sergant didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija; diegliais dėl kraujo parazitų; plonųjų žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu.
Ištyrus kraujo rodiklius ligos pabaigoje nustatyta, kad labiausiai kito eutanazuotų ir kritusių arklių kraujo morfologiniai rodikliai. Pacientai buvo suskirstyti į tris grupes pagal ligos baigtį: pasveiko 61 % (n=19), eutanazuota 32 % (10), krito 7 %.
5
Summary
Changes in blood morphological indices in cases of colic
Vitalija Pilipavičiūtė Master thesis
The study was conducted at the Lithuanian University of Health Sciences (LUHS) Veterinary Academy (VA) at the Large Animal Clinic in 2014–2017. The work consists of 39 pages, containing 4 tables, 13 figures, and 32 references.
The aim of this work was to investigate changes of blood morphological indices in different forms of colic, and to evaluate changes of blood indices regarding the outcome of colic.
31 horses was examined after they were arrived to the Large Animal Clinic with the first symptoms of the disease. Medical histories of all the horses were collected. Medical diagnosis was determined after a clinical examination, blood sample tests, rectal and probe tests were performed.
Five types of colic were defined based on the results of all tests, and patients were grouped accordingly: large colon dislocation, obstipation 57 % (n = 17), idiopathic colic 23 % (n = 7), torsion of small intestines, necrosis, gastric dilatation 10 % (n = 3), blood parasite-related colic 7 % (n = 2), large colon dislocation to kidney-spleen ligament, cecum dislocation 3 % (n=1).
Results of blood sample test showed that the most of all blood indices changed in cases of large colon dislocation to kidney-spleen ligament, cecum dislocation, blood parasite-related colic, torsion of small intestines, necrosis, and gastric dilatation.
The most pronounces fluctuations of blood morphological indices were observed in the euthanized horses and horses which died based on the results of blood sample test after illness. Patients were clasified into three groups on the basis of outcome: survived 61 % (n = 19), euthanized 32 % (10), died 7 % (2).
6
ĮVADAS
Diegliai – staigūs, rėžiantys skausmai, kuriuos gali sukelti ne tik pakitimai virškinamajame trakte, bet ir kiti susirgimai nesusiję su vidaus organais. Diegliai yra simptomų derinys, kuris gali prasidėti nuo menkiausio pasikeitimo racione, patirtos traumos ar pasikeitusio dienos rėžimo.
Pasikeitęs arklio elgesys, stovėjimas šlapinimosi pozoje, sėdėjimas, vartymasis, dažnas gulinėjimas, kasimas koja ar nuolatinis žvilgčiojimas sau į pilvą, ženklas, kad arklys jaučia skausmą. Išvydus tokius pakitimus šeimininkams reikėtų reaguoti greitai ir kuo skubiau kviesti veterinarinę pagalbą ar vežti arklį į kliniką. Nesiimant skubių sprendimų ir vėluojant apsispręsti arklio organizme gali įvykti negrįžtamų pakitimų.
Atvykusiems į kliniką arkliams atliekama pilna klinikinė apžiūra, atliekami specialieji tyrimai. Pagal gautus tyrimų rezultatus nustatomas dieglių tipas. Dažniausiai pasireiškiantys ir nustatomi diegliai: didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija; diegliai neaiškios kilmės; didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija; diegliai dėl kraujo parazitų; plonųjų žarnų užsisukimas, nekrozė, skrandžio išsiplėtimas.
Norint nustatyti pakitimų laipsnį organizme atliekami kraujo morfologiniai tyrimai, kurie yra informatyvūs nustatant pokyčius organizme dieglių metu. Kreipiamas didelis dėmesys į kiekvieną kraujo morfologinio tyrimo parametrą, nes visų jų kitimas priklauso vienas nuo kito, tad vertinti vieno parametro atskirai nevertėtų.
Tikslas – išanalizuoti kraujo rodiklių kitimus įvairių dieglių atvejais, įvertinti kraujo rodiklių
kitimus atsižvelgiant į dieglių baigtį.
Uždaviniai:
Išanalizuoti 2016-2017 m. Stambiųjų gyvūnų klinikoje buvusių diegliuojančių pacientų ligos istorijas.
Surinkti duomenis apie pacientus.
Atlikti arklių kraujo morfologinių rodiklių tyrimus Stambiųjų gyvūnų klinikoje gydytiems pacientams (pasireiškus diegliams).
Įvertinti kraujo morfologinių rodiklių skirtumus pasireiškus skirtingiems diegliams ir jų baigties metu.
7
SANTRUMPOS IR PAAIŠKINIMAI
WBC – Leukocitai
LYM – limfocitai – leukocitų rūšis.
MID – vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis kraujyje
GRA – granuliocitai
LY% - limfocitai procentais kraujo tūryje
MI% - vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus procentinis kiekis kraujo tūryje.
GR% - granuliocitų procentinis kiekis kraujyje.
RBC – Eritrocitai
HGB – Hemaglobinas
MCV – Vidutinis eritrocito tūris
MCH – Vidutinis hemaglobino kiekis eritrocite
MCHC – Vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite
RDWc – Makrocitų ir mikrocitų santykis (anizocitozė)
PLT – Trombocitai
PCT – trombokritas, procentinė kraujo tūrio, trombocitų užimama dalis.
MPV – Vidutinis trombocitų tūris
PDWc – trombocitų išsidėstymas kraujo tūryje.
8
1.Literatūros apžvalga
Diegliai – terminas apibūdina staigius ir rėžiančius skausmus pilvo srityje, juos sukelti gali daug faktorių, kurie gali prasidėti dėl žarnose atsiradusių pakitimų: užsisukimo, išsipūtimo, problemų su skrandžiu, o baigtis didele helmintų invazija arba prasidėti dėl kitų priežasčių nesusijusių su virškinamuoju traktu (1,2).
1.1.
Dieglių skirstymas
1.1.1. Tikrieji diegliai
Tikrųjų dieglių skirstymas (1,3,4)
Dinaminiai
Tromboemboliniai
Mechaniniai
Dinaminiai – sutrikus žarnų inervacijai sulėtėja ar sustoja, pagreitėja žarnų peristaltika. Sustojus peristaltikai, žarnose esantis pašaras nustoja judėti žarna arba prasideda atvirkštinis procesas – peristaltikos suaktyvėjimas. Šių atvejų pasėkoje žarnų spindis lieka laisvas. Tokie diegliai skirstomi į dvi grupes: spazminiai ir paralyžiniai (1). Spazminių dieglių metu išsiplečia skrandis, vyksta žarnų spazmai, žarnų išsipūtimas (meteorizmas). Atsiradusių dieglių priežastis gali būti – nereguliarus šėrimas, peršėrimas, šėrimas sugedusiais, surūgusiais pašarais, pagirdžius lediniu vandeniu, dėl turimų helmintų, dėl turimų opų skrandyje ir žarnyne, esančio žarnų uždegimo (1). Paralyžinių dieglių metu žarnyne vyksta pašaro užsilaikymas (chimostazė ar koprostazė). Priežastis sukėlusi šio tipo dieglius yra šėrimas šiaudais, šienu iš peraugusios žolės, pelais, šakelėmis, geriamojo vandens trūkumas, vidaus organų uždegimai (1).
Tromboemboliniai diegliais pasireiškia tuo metu, kai kraujagyslės maitinančios žarną yra užkemšamos. Visa tai gali įvykti dėl helmintų, kurios užkemša kraujagysles. Sutrikus kraujotakai žarnoje, ji pradeda nekrozuoti, dėl šių priežasčių išsivysto peritonitas. Prasidėjus šiems diegliams jie dažniausiai yra nepagydomi ir gyvūnas gaišta (1,5).
Mechaniniai diegliai dažniausiai pasireiškia žarnų užsisukimais, susimezgimais, užsikimšimais, žarnų įsimovimais į žarną, žarnų iškritimais ir užspaudimais. Pasireiškus šiems diegliams gyvūnas turi gauti skubią medicininę pagalbą (chirurginis gydymas), kitaip kai kuriais atvejais gaištamumas siekia 100 proc. Šių dieglių priežastis: persipildžiusios žarnos, sustiprėjusi žarnų peristaltika, gyvulio
9
padėties pasikeitimas, voliojimasis, užsikimšimas sausu pašaru dėl vandens trūkumo, svetimkūniai ir didelė helmintų invazija.(1)
Diegliai taip pat gali pasireikšti dėl žarnyne atsiradusios salmoneliozės, kuri paveikia žarnyną sukeldama viduriavimą (6).
1.1.2. Netikrieji diegliai:
Netikrieji diegliai gali prasidėti dėl kitų organų sutrikimų nesusijusių su virškinamuoju traktu, tai gali įvykti po kumeliavimosi atsiradusių gimdos spazmų, jos užsisukimo, kitų vidaus organų veiklos sutrikimo, dėl sunkaus laminito, kuriuo serga gyvūnas ir kt. (1,3)
1.2.
Simptomai
Yra daug klinikinių simptomų atsižvelgiant į kuriuos galima atpažinti dieglius (1,7,8)
Kasimas koja, žiūrėjimas sau į pilvą (į tą pusę, kurioje yra skausmo šaltinis), bandymas kasti į skaudančią vietą ar spyris į ją
Neįprastų pozų atsiradimas: stovėjimas ožio poza, dažnas vartymasis, sėdėjimo pozos atsiradimas, gulėjimas ant nugaros išsirietus, dažnas pozos keitimas (blaškimasis)
Taip pat gali atsirasti viduriavimas arba išmatų nebuvimas, šlapimo nepasišalinimas(9,10)
Vandens ir pašaro ignoravimas.
1.3.
Gydymas
Norint paskirti gydymą reikia nustatyti dieglių priežastį. Prieš leidžiant nuskausminamuosius paimamas kraujo mėginys, ištirti kraujo rodmenų duomenis. Vykdomas pilnas diegliuojančio gyvūno klinikinis tyrimas, taikant bendruosius ir specialiuosius tyrimo metodus. Atliekamas rektinis tyrimas, norint nustatyti žarnų padėtį pilvo ertmėje ir jų būklę (prisipildymą, užsisukimą ar kitą) (1,2,5,6). Ranka su rektine pirštine suvilgoma vazelinu ir įkišama į tiesiąją žarną. Įvesta ranka palpuojamos žarnos ir kiti vidaus organai: kairysis inkstai, blužnies kaudalinis kraštas, šlapimo pūslė (jeigu yra pripildyta), patelėms reprodukcijos organai, patinams ingvinaliniai žiedai. Taip pat nustatomas žarnų padėties pasikeitimas, žarnų turinio konsistencija ir prisipildymas (2). Atliekamas skrandžio zondavimas, panaudojus nazogastrinį zondą, norint pasiekti skrandį, gauti jo turinį, atlikti skrandžio plovimą esant jo prisipildymui (1,3,5,6,11). Nazogastrinis zondas vedamas per šnerves ryklės link,
10
atsiradus rijimo refleksui zondas įstumiamas tolyn į stemplę praplečiant ją įputus oro per zondą. Zondas vedamas tolyn iki pat skrandžio. Gaunant pro zondą rūgščiai saldų kvapą suprantama, kad zondas randasi skrandyje. Prieš pilant skystį į skrandį, į jį įpučiama truputį oro ir atliekamas grįžusio kvapo organleptinis tyrimas. Bandoma išleisti skrandžio turinį laukan, jei turinys nepasirodo, įpilamas nedidelis kiekis vandens per zondą, jam subėgus vanduo išleidžiamas, įvertinamas turinio pH. Esant skrandžio antriniam prisipildymui, atliekamas skrandžio plovimas, į jį supilant ir išleidžiant turinį (1,3,5,6,11). Taip pat atliekamas pilvo ultragarsinis tyrimas, naudojant Flash metodiką. Nustatoma žarnų padėtis, žarnų sienelių storis, peristaltika, apžiūrimas kairysis inkstas, blužnies kaudalinis kraštas, blužnies-inksto raištis, surandama skrandžio kaudalinė sienelė ir 12-tė žarna, taip pat patikrinama ar nėra skysčių pilvo ertmėje. Suleidžiami vaistai nuo skausmo, kad gyvūnas nekentėtu. Po apžiūros paskiriamas medikamentinis arba chirurginis gydymas.
1.3.1. Medikamentinis gydymas:
Sumažinti skrandžio, žarnų sienelių tempimą, atliekant skrandžio zondavimas, žarnų klizmavimas. Zondavimo metu iš skrandžio pašalinamas skrandžio perteklinis turinys, atliekamas skrandžio plovimas esant jo prisipildymui; supilamas gydomųjų medžiagų mišinys (sėmenų nuoviras, vazelinas, vanduo, elektrolitai ar kt. (2,10,11).
Skausmą malšinantys vaistai (Flunixin, lidocaino hydrochloridas)(12).
Atliekamas rektinis tyrimas, norint nustatyti žarnyno būklę, padėtį pilvo ertmėje, ištirti pilvo organus. Norint suminkštinti išmatas, naudojamas vazelino ir vandens mišinys, kuris skirtas sutepti žarnyną, suminkštinti išmatas, kad padėti geriau joms pasišalinti. Atliekamas klizmavimas, naudojant šilto vandens klizmą (1,5).
Atliekama infuzinė terapiją išsiaiškinus dehidratacijos laipsnį, atstatyti elektrolitų, gliukozės balansą (1). Naudojamas Ringer lactate ar Ringer acetate, Natrio chlorido tirpalas. Į infuzinius tirpalus galima įmaišyti ir skausmą, spazmus malšinančių vaistų.
Dažniausiai naudojami analgetikai skirti pacientams chirurginio ar nechirurginio gydymo metu, tai nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai. Maloksikamas naudojamas malšinti raumenų skausmą dieglių metu. (13)
Fluniksinas megluminas- dažniausiai naudojamas ir efektyviausias nesteroidinis priešuždegiminis vaistas. Naudojamas kontroliuoti visceralinį skausmą arkliams (13). Jo veikimo trukmė nuo 1 valandos iki 8-12 valandų oi suleidimo (1,4,14)
11
Taip pat prie analgetikų priskiriamas ksilazinas, naudojams abdominalinio skausmo malšinimui (13) taip pat šie vaistai sukelia sedaciją, analgezijai ir sumažina skausmą dieglių metu (15).
Ksilazinas veikia (10-30min.) centrinę nervų sistemą, naudojamas kontroliuojant skausmą apžiūros metu (13)
Spazmolitikai gali netiesiogiai paveikti spazmus žarnyne. Taip pat palengvina spazmus žernyne didėjant peristaltikai (1)
Lidokainas – skirtas vietiniai nejaustai, kaip analgetikas, priešuždegiminis vaistas (16). Jis naudojamas kaip skausmą malšinantis ir virškinimąjo trakto veiklą skatinintis priešuždegiminis vaistas.(17)
1.3.2. Chirurginis gydymas:
Atliekama chirurginė operacija
Radus pakitimų, kurių neįmanoma atstatyti naudojant medikamentinį gydymą, gyvūnas ruošiamas chirurginei operacijai. Operacijos metu atveriama pilvo siena, atliekama laparatomija. Laparatomijos metu įvertinama žarnyno ir kitų pilvo ertmės organų padėtis, (1,18).
1.4.
Priežiūra
Arklių sveikata priklauso nuo kelių veiksnių, su kuriais arklys susiduria kiekvieną dieną.
Mityba
Aplinka
Parazitai
Treniruotės ir transportavimas
1.4.1. Mityba:
Arklių mityba taip pat svarbi norint apsaugoti juos nuo pasireiškiančių dieglių(3)
Staigus pašaro pasikeitimas, jo sudėtis, kokybė, pasikeitęs kiekis, staigus koncentratų įterpimas ar kiekio padidinimas, tinkamo koncentrato parinkimas arkliui (3,6,19).
12
Staigus išginimas pavasarį į ganyklas, ant šviežios, vešlios žolės, sukelia daug problemų, atsiranda skrandžio užsikimšimai, pūtimai. Rudenį pargynus ir pradėjus iš karto šerti šienu atsiranda žarnų užsikišimai. Dėl staigiai pasikeitusio pašaro žarnynas nespėja prisiderinti prie jo (3,19)
Šlapęs, paplėkęs pašaras, kuriame gali būti mikotoksinų, tai pats kenkia, sukelia skrandžio ir žarnyno spazmus (3,6,20).
Reguliarus šėrimas ir tinkamas normos parinkimas, gyvūno neperšeriant ar nelaikant pusbadžiu. Gyvūnas laikomas pusbadžiu gali prisiryti aplinkinio pašaro/pakrato, ištrūkęs susirasti koncentruotų pašarų, jų prisirijęs gali susirgti diegliais(3).
Netinkamas koncentratų davimas, po treniruotės ar ryte prieš šieno šėrimą. Koncentratus geriausia duoti praėjus nedideliam laiko tarpui po stambaus pašaro suėdimo, kad skrandis nebūtų tuščias ir neapvirškinti koncentratai nepatektų į žarnyną ar nesuliptų ir nepadarytų nepraeinančio kamščio (3,6,21,22)
1.4.2. Aplinka
Dėl nepakankamo vandens kiekio arklidžių garduose, kai girdoma iš kibirų. Ganyklose, kuriose nėra vandens cisternų su girdyklomis, vandens trūkumas gali sukelti dieglius (6).
1.4.3. Helmintai
Yra daug helmintų parazituojančių žarnyne, tai: kaspinuočiai, strongilai, askaridės (13). Dėl didelio helmintų kiekio gali išsivystyti žarnų užsisukimas, invaginacijos, žarnų uždegimai (23,24). Dėl stipraus žarnų užsikimšimo parazitais gali įvykti žarnų plyšimas. Netinkamai dehelmintizavus arklius, galimi dideli įvairių helmintų kiekiai (25). Norint tinkamai dehelmintizuoti arklius, dehelmintizaciją reikia atlikti du kartus metuose, pavasarį prieš išleidžiant į ganyklas ir rudenį prieš suvarant į arklides. Taip pat prieš atliekant dehelmintizaciją reikėtų atlikti kaprologinį tyrimą. Jis atliekamas sedimentacijos metodu (6,19).
1.4.4. Treniruotės ir transportavimas
Transportavimo metu arkliams būtinas vanduo, ištisus metus, ypač šiltuoju metų laiku, kai oro temperatūra yra aukšta. Taip pat siūloma į vandenį įdėti truputį druskos, kad arkliai išgertų didesnį vandens kiekį. Prieš treniruotes nerekomenduojama duoti koncentratų, taip pat iš karto po treniruotės
13
neduoti gerti šalto vandens. Į kibirą su vandeniu galima įmesti šieno, tada arklys vandenį geria mažais gurkšniais ir lėtai (6)
1.5.
Kraujo rodikliai, fiziologinės normos
Kiekvieną kartą atvykus diegliuojančiam arkliui, atliekami kraujo tyrimai, kurių metu nustatomi įvairūs kraujo rodiklių pakitimai. Atliekami morfologiniai, biocheminiai kraujo tyrimai, nustatoma leukoformulė ir hematokritas. Esant dehidratacijai, intoksikacijai keičiasi kraujo morfologiniai rodikliai, jų kiekis kraujyje pakyla. Pagal pakitusius morfologijos kraujo rodiklius nustatomas dehidratacijos laipsnis organizme, intoksikacija ir baltymų sumažėjimas (6). Sergančių arklių ligos pradžioje kraujo morfologiniai rodikliai nekinta, bet ligos metu esant klinikiniams simptomams kraujo rodikliai pasikeičia. Hemaglobinas pakyla 1,1 karto ir vidutiniškai pakyla iki 16,5+/-0,3 g/100ml, palyginti su buvusiu 15,7+/-0,19 g/100ml kraujo. Eritrocitai pakyla 1,2 karto ir sudaro vidutiniškai 9,94+/-0,38 mln/mkl, palyginti su buvusiu 8,81+/-0,37 mln/mkl kraujo. Leukocitai pakyla 1,5 karto ir sudaro vidutiniškai 11,2+/-0,52 tūkst./mkl kraujo. Leukocitozės metu aptinkamos ląstelės su paprastu regeneraciniu neutrofilų branduolių poslinkiu. Taip pat sumažėjus vandens pasisavinimui organizme, sumažėja eritrocitų nusėdimo greitis, dėl kurio sutirštėja kraujas.(26)
1.5.1. Morfologinių kraujo rodiklių fiziologinės normos
Eritrocitai (RBC) – tai žinduolių kraujyje branduolio neturintys forminiai elementai, abipus išgaubtos disko formos ląstelės. Eritrocitų citoplazma užpildyta hemoglobinu (6,27). Šių kraujo ląstelių gyvenimo trukmė yra ribota, arklių eritrocitų gyvenimo trukmė yra 140-150 dienų (6). Pasenę eritrocitai yra suardomi blužnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose, ten esančių makrofagų. Esant eritrocitų pakitimams gali vystytis mažakraujystė, kepenų ligos. Eritrocitai – raudonieji kraujo kūneliai, kurie hemoglobino pagalba perneša deguonį iš plaučių į viso kūno ląsteles. Taip pat iš ląstelių prisijungdamas anglies dvideginį ir jį pernešdamas į plaučius, kad būtų pašalintas iš organizmo. Esant mažakraujystės atvejams, sumažėja eritrocitų kiekis. Sumažėjus hemoglobino kiekiui eritrocituose, ląstelės nepakankamai aprūpinamos deguonimi, vystosi deguonies badas. Taip pat didėjant hemoglobino kiekiui didėja ir eritrocitų kiekis kraujyje, pasikeitus jų kiekiui organizmo ląstelėms trūksta deguonies vykdyti funkcijoms (6). Hemoglobino kiekis priklauso nuo geležies kiekio organizme. Neryškus hemoglobino kiekio sumažėjimas dar nėra mažakraujystės pradžia. Esant ryškiam hemoglobino sumažėjimui prasideda mažakraujystė (6).
14
MCV rodiklis (vidutinis eritrocitų tūris) svarbus vertinant kraujo tyrimo rodiklius. MCV rodikliai gali didėti ir mažėti hemoglobinui liekant normos ribose. Norint tinkamai įvertinti MCV rodiklį, reikia atkreipti dėmesį į MCH rodiklį. Jie abu turi didėti ar mažėti kartu. MCV rodiklio padidėjimas siejamas su hipoglikemija ir kitomis anemijos formomis, sumažėjimas su skirtingomis anemijos formomis ir inkstų nepakankamumu. Gydymo metu MCV rodikliai keičiasi negreitai, tai priklauso nuo eritrocitų. Eritrocitai gyvena kelis mėnesius, tad taip greitai nepatenka į kraują ir jų skaičius taip greitai nekinta.
MCH (vidutinis hemoglobino kiekis eritrocituose) rodiklis susiję su hemoglobino kiekiu, koncentracija eritrocituose, geležies sumažėjimu organizme, elektrolitų disbalansu. MCH rodiklio pokyčiai stebimi kartu su MCV rodiklio pokyčiais. Norint tiksliau nustatyti pokyčius esančius kraujyje reikia stebėti abu MCH ir MCV rodiklius, nes vienas MCH rodiklis nėra tikslus ir informatyvus.
MCHC (vidutinės eritrocitų hemoglobino koncentracijos) rodiklis. MCHC padidėjimas siejamas su įvairiomis anemijos formomis, sumažėjimas su geležies trūkumu ir elektrolitų disbalansu. Mažėjant hemoglobino kiekiui MCHC gali likti savo normose esant patologijoms organizme.
Trombocitai (PLT) plokšti rutulio formos, branduolio neturinčios kraujo plokštelės, kurios dalyvauja kraujo krešėjime. Esant patologijai, padidėjusiai blužniai organizme gali padidėti trombocitų kiekis (28,29). Sutrikus trombocitų vystymuisi ir gamybai, vystosi trombocitopenija. Padidėjęs ar sumažėjęs trombocitų kiekis kraujyje yra pavojingas organizmui, nes nuo jų kiekio priklauso kraujo krešėjimo greitis (28,29).
Kraujo morfologinių rodiklių fiziologinės normos
1 lentelė Leukocitų, limfocitų, vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus, granuliocitų, limfocitų, vidurinio
dydžio ląstelių skaičiaus procentinis kiekis, eritrocitų, hemoglobino kiekis kraujyje.
WBC, 10^9 g/l LYM, 10^9 g/l MID, 10^9 g/l GRA, 10^9 g/l LY% MI% GR% RBC, 10^12 g/l HGB, g/l 5,4-14,3 1,5-7,7 0-1,5 2,3-9,5 17-68 0-14 22-80 6,8-12,9 110-190
Hematokritas (HCT) – bendras kraujo kūnelių užimamas tūris kraujyje procentais. Hematokritas tiesiogiai susijęs su eritrocitų kiekiu kraujyje. Kraujo klampumas didėja, didėjant hematokrito kiekiui
15
(galima dehidratacija), sumažėjusį eritrocitų kiekiui sumažėja hematokritas (mažakraujystė) (26). Hematokritas tiriamas centrafuguojant kraują (27).
Hematokrito (HCT) reikšmė labai svarbi nustatant, anemijos ir kraujo netekimo metu hematokrito sumažėja. Hematokrito kiekis didėja netekus skysčių kaujyje, bendrieji baltymai padidėja badaujant, esant uždegimams, žarnų užsisukimamas. Viduriuojant ar netankant daug skysčio su elektrolitais, vykstant elektrolitų disbalansui kraujo plazmoje mažėja natrio, kalio ir kalcio kiekis. Nustačius padidėjusį hematokrito kiekį galima spręsti, kad vystosi policitemija ar yra nepraeinamumas žarnose (6). Mioglobinurijos metu hematokritas padidėja (6). Didėjant hematokrito kiekiui dėl pakitimų organizme, taip pat gali didėti ir bendras baltymų kiekis. Bendrasis baltymas gali didėti esant žarnų užsikimšimui, nepraeinamumui, jo kiekis po truputį didėja, kai žarnos dėl nepraeinamumo pradeda iš lėto plėstis (6). Norint nustatyti dehidratacijos lygį tiriamas kapiliarų prisipildymo greitis, odos elastingumas, taip pat nustatomas hematokritas ir bendriųjų baltymų kiekis. Tad esant dehidratacijai reikia palaikyti skysčių pusiausvyrą ir taikyti skysčių terapiją (1).
2 lentelė Hematokrito, vidutinio eritrocitų tūrio, vidutinis hemoglobino, vidutinė hemoglobino
koncentracija, trombocitų kiekis kraujyje.
HCT % MCV, fl MCH, pg MCHC, g/l PLT, 10^9 g/l 32-53 37-59 12,3-19,7 310-390 100-400
1.5.2. Kraujo leukoformulės rodiklių fiziologinės normos
Neutrofilai, tai grūdėtieji leukocitai. Atsižvelgiant į jų branduolio išsivystymą, neutrofilai gali būti:
Jauni
Lazdeliniai
Segmentiniai
Kraujo forminius elementus sudaro leukocitai, eritrocitai, trombocitai ir kiti elementai, nuo vieno kraujo elemento kiekio pasikeitimo, keičiasi ir kitų kraujo elementų kiekis kraujyje.
Leukocitai baltieji kraujo kūneliai, jų yra kelios rūšys (neutrofilai, eozinofilai, bazofilai, monocitai, limfocitai). Leukocituose nėra hemoglobino, todėl jie vykdo maisto medžiagų pernašą. Leukocitai dalyvauja organizmo imuninėje sistemoje, tad jų pakitimai gali parodyti patologiją. Stresas,
16
naudojami medikamentiniai vaistai (antibiotikai ir kt.), esant uždegiminėms reakcijoms, intoksikacijai, pasireiškia leukocitozė. Sumažėjus leukocitų kiekiui, susilpnėja organizmo imuninė sistema ir jis tampa labiau pažeidžiamas. Leukocitų didžiausią dalį sudaro neutrofilai, dar vadinami makrofagais, tai grūdėtieji leukocitai (30).
Leukocitus taip pat sudaro:
Eozinofilai – eozinofiliniai granuliocitai – grūdėtieji leukocitai, jų plazmoje yra išsidėsčiusios granulių grupės. Eozinofilus taip pat galima būtų suskirstyti į jaunus, lazdelinius ir segmentuotus. Jie dalyvauja organizmo alerginėse reakcijose, slopina audinių įjautrinimo reakcijas. Gamina antikūnus prieš alergeną ir jį nukenksmina. Parazitams esant organizme, didėja eozinofilų kiekis kraujyje, eozinofiluose esantis baltymas parazitus veikia toksiškai, naikina jų apvalkalus. Eozinofilų branduolys turi vieną, dvi ar daugiau branduolio skilčių. Eozinofilai kraujyje ilgai neužtrunka, jo gyvenimas kraujyje 30 minučių, audiniuose nuo 8 valandų iki 12 parų. Eozinofilo ląstelėse esančios granulės turi medžiagų, kurios fagocituoja bakterijas, neutralizuoja heparinų fermentų veiklą.
Neutrofilai – grūdėtieji leukocitai, jų branduolys netaisyklingos formos, užpildytas grūdeliais, taip pat galima nustatyti ir kitus ląstelės organoidus: Goldžio kompleksą, lizosomas ir mitochondrijas. Neutrofilai kraujyje gyvuoja gan trumpą laiką, nuo kelių valandų iki poros parų. Neutrofilų atsarga organizme yra kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse. Per tą trumpą laiką organizme, neutrofilai atlieka svarbų darbą – fagocitozę, iš kraujotakos keliauja į pažeistus audinius, po fagocitozės lieka ir suskyla audiniuose. Mažėjant neutrofilų skaičiui organizme, organizmo imunitetas sumažėja taip pat. Neutrofilų skaičiaus padidėjimas, dažna leukocitozės, neutrofilijos priežastis. Neutrofilinė leukocitozė pasireiškia organizme prasidėjus uždegiminiams ir nekrozės požymiams. Mažėjant neutrofilų skaičiui, vystosi neutropenija. Neutrofilai jautrūs radiacijai, toksinams, medikamentams.
Jaunų neutrofilų dažniausiai neaptinkame arklių kraujyje. Nustačius lazdelinių neutrofilų septicemiją, vit. B12 trūkumą ir anemiją, kraujo tyrimuose matomas lazdelinių neutrofilų padidėjimas (29).
Segmentinių neutrofilų branduolys sudarytas iš kelių dalių sujungtų siauromis sąsmaukomis. Bazofilai – bazofiliniai granuliocitai – grūdėtieji leukocitai, kurių plazmoje granulės taip pat išsidėsčiusios grupėmis. Bazofilų ląstelės, sudaro nežymų procentą kraujyje0.01-0.3%. Jie taip turi didelės reikšmės kraujo klampumui. Jų gyvybingumas trunka nuo 4 valandų iki 8 valandų. Bazofilai fagocitozės funkcijų neatlieka, bet yra alergenų reakcijų dalyvis. Pasireiškus ūmioms alergijoms ir išaugus helmintų kiekiui organizme, padidėja bazofilų kiekis (28,29).
17
Monocitai – viena iš leukocitų rūšių, didelės ląstelės su apvaliu ar segmentuotų branguoliu. Monocitai dalyvauja uždegiminėse reakcijose organizme, svarbios fagocitozei, iš kraujo monocitai patenka į organizmo audinius, tampa makrofagais ir atgal į kraują sugrįžti nebegali. Jie keliauja į uždegimo ir sužeidimo vietas, jose naikina bakterijas ir virusus, negyvus audinius. Atlieka apsauginę organizmo funkciją (28,29). Monocitozė gali pasireikšti esant lėtiniams uždegimams.
Limfocitai taip pat yra viena iš leukocitų rūšių. Limfocitai skirstomi į 3 dydžius: mažuosius, vidutinius ir gigantiškuosius. Limfocitai pagrindinės imuninės sistemos ląstelės. Juos aptikti galima tarp limfos gamybos organų ir audinių. Kaip ir neutrofilai T limfocitai puola ir naikina virusais užkrėstas ląsteles, o B limfocitai, gamina antikūnus prieš svetimkūnius, bakterijas ir mikrobus patekusius į organizmą (28,29). Prognozė bloga, kai limfocitozės metu mažėja trombocitų skaičius ir hemaglobino koncentacija.
3 lentelė. Neutrofilų (jauno, lazdelinio, segmentinio), eozinofilų, bazofilų, monocitų, limfocitų
fiziologinė norma Neutrofilai Eozinofilas % Bazofilas % Monocitai % Limfocitai % Jaunas % Lazdelinis % Segmentinis % 0 0-6 45-70 0-4 0-2 0-5 20-45 1.5.3. Bendrieji baltymai
Bendrieji baltymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga, įeinanti į kraujo, hormonų sudėtį, būtini kraujo krešėjimui. Taip pat dalyvauja detoksikacijoje, sujungia patekusias nuodingas medžiagas (31,32). Bendrieji baltymai sudaryti iš aminorūgščių, kurios palaiko organizmo aktyvių medžiagų sintezę. Sumažėjus bendrųjų baltymų kiekiui, gyvulys tampa apatiškas, gleivinių spalva pašviesėja, sulėtėja skrandžio sekrecijos veikla, sutrinka širdies darbas, taip pat sutrinka kalcio ir fosforo apykaita (31). Baltymų kiekis padidėja esant helmintozei, bet dažniausiai padidėja esant uždegiminiams procesams organizme. Baltymų kiekis sumažėja esant skrandžio ir žarnų uždegimams (gastritui ir gastroenteritui), kai nevyksta baltymų sintezė(6).
18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo objektai
Buvo surinkti 31 arklio kraujo tyrimo duomenys. Arkliai buvo atvežti į LSMU Stambiųjų gyvūnų kliniką esant dieglių simptomams. Pacientų duomenys buvo rinkti nuo 2016 metų birželio mėnesio iki 2017 metų gegužės mėnesio. Išanalizuoti kraujo rodikliai bei jų pasikeitimai. Buvo dalyvauta atliekant diegliuojančių arklių klinikinę apžiūrą, imant kraują ir atliekant kraujo tyrimus, juos tiriant. Kraujo mėginiai imti morfologiniam, hematokrito tyrimui. Nustatinėjamas sudedamųjų kraujo elementų skaičiaus kitimas, hematokrito kaita. Renkama anamnezė, nustatinėja dieglių priežastis, vykdomos kitos apžiūros procedūros. Skiriami medikamentai ir intraveninės lašelinės.
2.2 Tyrimų metodai
Atvykus arkliui į klinikas buvo surenkama tiksli anamnezė, visi duomenys apie šeimininką, taip pat apie gyvūno laikymo vietą, šėrimą, treniruotes, gyvūno gydymą, vakcinacijas, antihelmintikų naudojimą. Kaip pasikeitė gyvūno elgesys prasidėjus diegliams ar buvo išmatų, jų konsistencija, ar šlapinosi, kiek šlapimo ir kokios spalvos. Kokie buvo naudoti vaistai, jei juos leido.
Apžiūrint arklį renkami visi duomenys, klinikiniai parametrai. Gyvūnui atvykus surenkama visa anamnezė apie gyvūną, kuo maitintas ar nepasikeitė pašaras, ar gėrė, laikymo sąlygos, kiek gyvūnų ūkyje, kada pasireiškė simptomai. Matuojama temperatūra, kapiliarų prisipildymo greitis, gleivinių spalva, širdies ritmas, kvėpavimas, žarnų peristaltika, digitalinė pulsacija. Imamas kraujas. Kraujas imamas norint įvertinti organizmo būklę, vidaus organų pakitimus ir dehidratacijos laipsnį. Kraujas imtas iš jungo venos, laikantis visų aseptikos taisyklių. Imant kraują naudota kraujo paėmimo sistema, sudaryta iš: vienkartinio vakuuminio kraujo paėmimo mėgintuvėlio laikiklio, kraujo paėmimo adatos ir vakuuminio mėgintuvėlio. Naudotas mėgintuvėlis violetiniu kamšteliu, kuriame yra EDTA etilendiaminotetraacto rūgšties koaguliantas, medžiaga neleidžianti kraujui sukrešėti mėgintuvėlyje.. Prieš imant kraują dūrio vieta dezinfekuojama cutaseptu, Jungo vena užspaudžiama žemiau dūrio vietos. Užspaudus jungo veną, adata yra duriama į išryškėjusią veną 45 laipsniu kampu. Adatą įdūrus į veną prie kito jos galo, kuris yra mėgintuvėlio laikiklyje prijungiamas vakuuminis mėgintuvėlis. Kraujas pradeda tekėti mėgintuvėlio sienele, negalima leisti kraujui bėgti stove į mėgintuvėlį, nes yra pažeidžiami kraujo elementai ir kraujas suputoja. Mėgintuvėliui prisipildžius 2/3, kraujas nustoja tekėti. Pirma ištraukiamas vakuuminis mėgintuvėlis iš adatos ir tik tada ištraukiama adata iš venos. Dūrio vieta užspaudžiama vata suvilgyta spiritu, laikoma kol kraujas nustos tekėti ir sukrešės. Vakuuminis morfologinis mėgintuvėlis kelis kartus švelniai pavartomas, kad kraujas pasiskirstytu po
19
visas mėgintuvėlio sieneles ir susimaišytu su antikoaguliantu. Ant mėgintuvėlio užrašomi gyvūno duomenys (vardas, amžius, lytis) ir mėgintuvėlis nešamas į Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratoriją, atlikti tyrimus. Prieš nešant mėginius į laboratoriją išrašomas mėginių siuntimo lydraštis. Morfologiniai kraujo rodikliai vertinti automatiniu analizatoriumi Abacus Junior vet (žr. 1 pav.). Nustatyti leukocitų (WBC), eritrocitų (RBC) ir trombocitų (PLT) bendri kiekiai, limfocitai (LYM), vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus (MID), neutrofilai (GRA), hemaglobinas (HGB), taip pat limfocitų (LY%), vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus (MI%), granuliocitų (GR%) procentinis kiekis kraujo tūryje ir dar keletas rodiklių kaip, vidurinis eritrocitų tūris (MCV), vidutinis hemaglobino kiekis eritrocite (MCH), vidutinė hemaglobino koncentracija eritrocite (MCHC), makrocitų ir mikrocitų santykis (RDWc), trombokritas (PCT), vidutinis trombocitų tūris (MPV) ir trombocitų išsidėstymas kraujo tūryje (PDWc).
Atskirai buvo nustatinėjamas hematokritas (HCT). Imti du stikliniai vamzdeliai, kurie buvo užpildomi krauju, tiesiai iš venos per adatą arba iš morfologinio mėgintuvėlio adatos pagalba. Užpildžius 3/4 vamzdelio krauju, vamzdelio galai užkemšami kaušiuku. Abu vamzdeliai dėti vienas prieš kitą į specialios centrafūgos būgną (Hettich), užsukamas dangtis ir paleidžiamas centrafūgavimas. Centrafūguota 3 minutes, 3000 apsisukimų greičiu per minutę. Baigus centrafūguoti vamzdeliai išimti iš aparato ir HCT matuotas specialios skalės pagalba. Vamzdeliai dėti ant skalės, 0 ties forminių elementų pradžia, viršutinės plazmos dalis atitikto 100. Gauti tyrimo duomenys vertinti pagal nusėdusių kraujo forminių elementų skaičių (žr. 2 pav.).
Prie visų šitų kraujo nustatymo metodų buvo atlikti ir kraujo forminių elementų tepinėliai. Juo diferencijuoti leukocitų grupės: neurtofilai (jauni, segmentiniai, lazdeliniai), eozinofilai, bazofilai, monocitai ir limfocitai. Kraujo tepinėlis atliektas imant kraujo lašą stikline lazdele iš morfologinio mėgintuvėlio, prieš imant kraujas švelniai sumaišomas pararčius kraujo mėgintuvėlį 10 kartų. Kraujo lašas stikline lazdele dėtas ant objektinio stiklelio, kito objektinio stiklelio briauna, pakreipta 45 laipsniu kampu kraujas paskirstytass po objektinio stiklelio paviršių plonu sluoksniu. Leista kraujo tepinėliui nudžiūti. Nudžiūvęs tepinėlis dažytas May Grunvaldo-Gimzos – Romanovskio metodu ir vertintas skaičiuojant 100 leukocitinių ląstelių (žr. 3 pav.).
20
1 pav. Automatinis morfologinis analizatorius :Abacus Junior Vet“ (autorės fotografija).
2 pav. Centrifūga Hettich, Vokietija, su specialiomis matavimo skalėmis ir kraujo matavimo vamzdeliais (autorės fotografija).
21
22
3.TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Sergančių arklių pasiskirstymas atsižvelgiant į dieglių rūšį ir kraujo tyrimų
rezultatus.
Paveiksle Nr.4 pateiktas sergančių arklių pasiskirstymas atsižvelgiant į dieglių rūšį. Iš gautų duomenų matoma, kad tyrimo metu daugiausia pacientų į klinikas atvyko su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija 57,0 % (17 atvejų iš 31). Kiek mažiau atvykstančių pacientų su diegliais neaiškios kilmės 23,0 % (7 atvejai iš 31). Trečioje vietoje pagal dažnumą pacientai atvykdavo su plonųjų žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu 10,0 %. (3 atvejai iš 31). Pasitaikę retesni atvejai, kai pacientai atvyko dėl dieglių, kuriuos sukėlė kraujo parazitai 7,0 % (2 atvejai iš 31). Iš visų pacientų rečiausiai pasitaikė didžiosios gaubtinės žarnos dislokaciją ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokaciją, turinčių pacientų 3,0 % (1 atvejis iš 31).
4 pav. Pacientų suskirstymas atsižvelgiant į dieglių atvejus
17; 57%
7; 23% 1; 3%
2; 7%
3; 10%
didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija
diegliai neaiškios kilmės
didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija
diegliai dėl kraujo parazitų
plonųjų žarnų užsisukimas, nekrozė, skrandžio
23
5 pav. Leukocitų, limfocitų, granuliocitų ir vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekį kraujyje
skirtingų dieglių atvejais
Iš paveikslo Nr.5 matome gautus kraujo morfologinio tyrimo rezultatus esant skirtingiems diegliams. Paveiksle Nr.5 pateikti morfologinių kraujo rodiklių: leukocitų; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis kraujyje. Pasireiškus didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijai, obstipacijai, vidutinis leukocitų kiekis siekė 10,94 ,10^9 g/l (17 iš 31). Susidūrus su diegliais neaiškios kilmės leukocitų kiekis siekė 11,54 ,10^9 g/l (7 iš 31). Didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijai ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijai, pasireiškus 1 pacientui iš 31 gydyto, morfologiniai kraujo rodikliai, leukocitų kiekis siekė 12,44 ,10^9 g/l (1 iš 31). Atvežtiems arkliams su diegliais, kuriuos sukėlė kraujo parazitai leukocitų kiekis siekė 9,89 ,10^9 g/l (2 iš 31). Arkliams sirgusiems plonųjų
10,9494 11,5443 12,4400 9,8900 7,3533 9,3124 9,6000 9,2400 7,5450 5,9733 1,1518 1,3786 2,5400 1,7650 ,9267 ,4865 ,5643 ,6600 ,5250 ,4533 0,0000 0,5000 1,0000 1,5000 2,0000 2,5000 3,0000 0,0000 2,0000 4,0000 6,0000 8,0000 10,0000 12,0000 14,0000 didžiosi os ga ubti nė s ža rnos d isl oka cija, obst ipac ij a diegliai ne ai škios kil m ės didžiosi os ga ubti nė s ža rnos disl oka cij a a nt inksto-bluž nie s r aiš čio, aklosi os ž arnos… diegliai dė l kra ujo pa ra zit ų plonųj ų ž ar nų už sis ukim as, ne kr oz ė, skran dž io i šsipl ėtim as ,10^9 g /l ,10^9 g /l WBC.x10'9 GRA.x10'9 LYM.x10'9 MID.x10'9
24
žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu leukocitų kiekį pasiekė 7,35 ,10^9 g/l (3 iš 31). Pasireiškus diegliams dėl didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijos, obstipacijos limfocitų kiekis kraujyje siekė 1,15 ,10^9 g/l (17 iš 31). Atvykusiems pacientams su nenustatytos kilmės diegliais kraujo tyrimų rezultatuose limfocitų kiekis buvo 1,37 ,10^9 g/l (7 iš 31). Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijos metu kraujo morfologiniuose rodikliuose limfocitų kiekis siekė 2,54 ,10^9 g/l (1 iš 31). Esant diegliams dėl kraujo parazitų kraujo tyrimuose limfocitų kiekis siekė 1,76 ,10^9 g/l (2 iš 31). Pacientams su plonųjų žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu limfocitų kiekis gautuose tyrimuose siekė 0,92 ,10^9 g/l (3 iš 31). Pacientams atvykusiems su diagnoze didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis kraujo tyrimuose buvo 0,48 ,10^9 g/l (17 iš 31). Pacientams su neaiškios kilmės diegliais atliktuose kraujo tyrimuose vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis siekė 0,56 ,10^9 g/l (7 iš 31). Sergantiems arkliams su diagnoze didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, kraujo tyrimuose vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis siekė 0,66 ,10^9 g/l (1 iš 31). Arkliams diegliuojantiems dėl kraujo parazitų, vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis kraujo tyrime buvo 0,52 ,10^9 g/l (2 iš 31). Pasireiškus plonųjų žarnų užsisukimui, nekrozei, skrandžio išsiplėtimui morfologiniuose kraujo tyrimuose vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis siekė 0,45 ,10^9 g/l (3 iš 31). Paveiksle matyti, kad arkliams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija granuliocitų kiekis kraujo tyrime siekia 9,31 ,10^9 g/l (17 iš 31). Diagnozavus neaiškios kilmės dieglius kraujo tyrimuose matoma, kad granuliocitų kiekis siekia 9,60 ,10^9 g/l (7 iš 31). Arkliams sergantiems didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, gautuose kraujo tyrimų rezultatuose matoma, kad granuliocitų kiekis siekia 9,24 ,10^9 g/l (1 iš 31). Atvykusiems pacientams su diegliais, kuriuos sukėlė kraujo parazitai morfologinio kraujo tyrimo rezultatuose matoma, kad granuliocitų kiekis 7,54 ,10^9 g/l (2 iš 31). Nustačius plonųjų žarnų užsisukimą, nekrozę, skrandžio išsiplėtimą atliktuose morfologiniuose kraujo tyrimuose nustatyta, kad granuliocitų kiekis siekia 5,97 ,10^9 g/l (3 iš 31).
25
6 pav. Eritrocitų kiekis ir tūris kraujyje.
Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija gautuose kraujo tyrimuose matoma, kad eritrocitų kiekis siekia 11,04 ,10^12 g/l (17 iš 31). Dieglių dėl neaiškios kilmės morfologinio kraujo tyrimo rezultatuose eritrocitų kiekis siekia 10,41 ,10^12 g/l (7 iš 31).
Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijos, kraujo tyrimuose matomi eritrocitų gauti rezultatai 9,38 ,10^12 g/l (1 iš 31). Pacientų su diegliai dėl kraujo parazitų kraujo tyrimuose eritrocitų kiekis siekia 12,82 ,10^12 g/l (2 iš 31). Nustačius plonųjų žarnų užsisukimą, nekrozę, skrandžio išsiplėtimą morfologinio kraujo tyrimo eritrocitų kiekis siekia 12,26 ,10^12 g/l (3 iš 31). Atvykusiems pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija kraujo tyrimo rezultatuose matyti, kad vidutinis eritrocitų tūris yra 47,24 ,ft (17 iš 31). Susirgus diegliais dėl neaiškios kilmės tyrimo rezultatuose matomas vidutinis eritrocitų tūrio kiekis lygus 52,29 ,ft (7 iš 31). Diagnozavus didžiosios gaubtinės žarnos dislokaciją ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokaciją, morfologinio kraujo tyrimo rezultatuose matomas vidutinis eritrocitų tūrio kiekis 54,00 ,ft (1 iš 31). Dieglių dėl kraujo parazitų metu kraujo
11,0429 10,4171 9,3800 12,8250 12,2600 47,24 52,29 54,00 49,00 50,33 42,00 44,00 46,00 48,00 50,00 52,00 54,00 56,00 0,0000 2,0000 4,0000 6,0000 8,0000 10,0000 12,0000 14,0000 didžiosi os ga ubti nė s ž arnos disl oka cij a, obst ipac ij a diegliai ne ai škios kil m ės didž. ga ub. ž ar nos di slok. ant i nkst o-blužnie s r aiščio, a klosi os ž ar nos dislok. diegliai, kr auj o pa ra zit ai plonųjų ž ar nų už sisuki ma s, ne kr oz ė, skra ndž io i šsipl ėti mas , f t ,10^12 g /l RBC.x10'12 MCV
26
tyrimo rezultatuose matomas vidutinis eritrocitų tūrio kiekis siekia 49,00 ,ft (2 iš 31). Plonųjų žarnų užsisukimo, nekrozės, skrandžio išsiplėtimo metu kraujo tyrimo rezultatuose matomas vidutinis eritrocitų tūrio kiekis 50,33 ,ft (3 iš 31).
7 pav. Vidutinis hemoglobino kiekis ir koncentracija kraujyje.
Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite siekia 15,09 ,pg (17 iš 31). Esant diegliams neaiškios kilmės vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite yra 15,94 ,pg (7 iš 31). Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite siekia 16,90 ,pg (1 iš 31). Kraujo parazitų sukeltiems diegliams kraujo tyrimo rezultate nustatytas vidutinio hemoglobino kiekis eritrocite siekia 15,70 ,pg (2 iš 31). Pacientai atvykę su plonųjų žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu kraujo tyrimo rezultatuose matomas vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite siekia 15,93 ,pg (3 iš 31). Pacientams su didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite sieke 319,06 ,g/l (17 iš 31). Arkliams su neaiškios kilmės diegliais tyrimo rezultatuose vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite yra 307,00 ,g/l (7 iš 31). Didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijos ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijos metu vidutinio hemoglobino koncentracija eritrocite siekia
15,094 15,943 16,900 15,700 15,933 319,06 307,00 310,00 322,50 318,00 295,00 300,00 305,00 310,00 315,00 320,00 325,00 14,000 14,500 15,000 15,500 16,000 16,500 17,000 17,500 didžiosi os ga ubti nė s ž arnos disl oka cij a, obst ipac ij a diegliai ne ai škios kil m ės didž. ga ub. ž ar nos di slok. ant i nkst o-bluž nies r aiščio, aklosi os ž arnos dis lok. die gliai, k ra uj o para zit ai plonųj ų ž ar nų už sis uki ma s, ne kr oz ė, skr andž io išs iplė tim as ,g /l ,pg MCH MCHC
27
310,00 ,g/l (1 iš 31). Diegliams, kuriuos sukėlė kraujo parazitai gautuose rezultatuose matyti, kad vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite siekia 322,50 ,g/l (2 iš 31). Esant plonųjų žarnų užsisukimui, nekrozei, skrandžio išsiplėtimui vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite siekia 318,00 ,g/l (3 iš 31).
8 pav. Diegliuojančių arklių leukoformulės tyrimo rezultatai
Arkliams sergantiems didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija leukoformulės gauti duomenys išsidėsto taip (17 iš 31): neutrofilai – jauni 4,60 ,% ; lazdelinių 34,63 ,%; segmentinių 34,75 ,%; eozinofilų 2,00 ,%; bazofilų 1,00 ,%; monocitų 5,88 ,%; limfocitų 21,25 ,%. Diegliais neaiškios kilmės sergantys arklių leukoformulės išsidėstymas (7 iš 31): neutrofilai – jauni 2,00 ,%; lazdeliniai 25,00 ,%; segmentiniai 36,00 ,%; eozinofilai 6,00 ,%; bazofilai 2,00 ,%; monocitai 7,50 ,%; limfocitai 25,50 ,% . Pasireiškus didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijai ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijai, leukoformulė išsidėsto taip (1 iš 31): neutrofilai – jauni 2,00 ,%; lazdeliniai 20,00 ,%; segmentiniai 34,00 ,%; eozinofilai 0 ,% ; bazofilai 5,00 ,%; monocitai 5,00 ,%;
34,63 25 20 12 52 34,75 36 34 37 26 21,25 25,5 29 40 15 2 6 0 3 0 4,6 2 2 2 2 1 2 5 1 0 5,88 7,5 8 5 5 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 0 10 20 30 40 50 60 didžiosi os ga ubti nė s ž arnos dil oka cij a, obst ipac ija diegliai ne ai škios kil m ės didžiosi os ga ubti nė s ž arnos disl oka cij a a nt inkst o-bluž nie s ra išč io, aklosi os ž arnos disl oka ci ja die gliai, k ra uj o para zit ai plonųj ų ž ar nų už sis uki ma s, ne kroz ė, skra ndž io i šsipl ėti mas ,% ,% lazdelinis segmentinis limfocitas eozinofilas jaunas bazofilas monocitas
28
limfocitai 29,00 ,%. Diegliams sukeltiems dėl kraujo parazitų leukoformulė atrodo taip (2 iš 31): neutrofilai – jauni 2,00 ,%; lazdeliniai 12,00 ,%; segmentiniai 37,00 ,%; eozinofilai 3,00 ,%; bazofilai 1,00 ,%; monocitai 8,00 ,%; limfocitai 40,00 ,%. Plonųjų žarnų užsisukimo, nekrozės, skrandžio išsiplėtimo metu leukoformulė atrodo taip (3 iš 31): neutrofilai – jauni 2,00 ,%; lazdeliniai 52,00 ,%; segmentiniai 26,00 ,%; eozinofilai 0 ,% ; bazofilai 0 ,% ; monocitai 5,00 ,%; linfocitai 52,00 ,%.
3.2. Paskirstymas atsižvelgiant į ligos baigtį
9 pav. Dieglių ligos baigtis
Iš paveikslo duomenų matoma gyvūnus skaičius ir ligos baigtis. Pasveiko 61 ,% gyvūnų (19 iš 31). Eutanazuotų gyvūnų du kartus mažiau nei pasveikusių, tai 32 ,% (10 iš 31). Kritusių arklių vos 7 ,% visų gydytų pacientų (2 iš 31).
19; 61% 2; 7% 10; 32% pasveiko krito eutanazuota
29
10 pav. Ligos baigtis pagal morfologinius kraujo tyrimo rezultatus
Arklių suskirstymas į tris grupes pagal ligos baigtį ir morfologinius kraujo tyrimo rezultatus. Pasveikusių arklių kraujyje nustatyta – leukocitų 9,31 ,10^9 g/l; limfocitų 1,48 ,10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičius 0,59 ,10^9 g/l; granuliocitų 7,23 ,10^9 g/l. Eutanazuotų arklių kraujyje nustatyta – leukocitų 12,02 ,10^9 g/l; limfocitų 0,89 ,10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičius 0,39 ,10^9 g/l; granuliocitų 10,73 ,10^9 g/l. Kritusių arklių kraujyje nustatyta – leukocitų 14,44 ,10^9 g/l; limfocitų 0,88 ,10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičius 0,26 ,10^9g/l; granuliocitų 13,29 ,10^9 g/l. 9,3100 12,0260 14,4400 7,2342 10,7360 13,2900 1,4805 ,8990 ,8850 ,5958 ,3910 ,2650 0,0000 0,2000 0,4000 0,6000 0,8000 1,0000 1,2000 1,4000 1,6000 0,0000 2,0000 4,0000 6,0000 8,0000 10,0000 12,0000 14,0000 16,0000
pasveiko eutanazuota krito
,10^9 g /l ,10^9 g /l WBC.x10' 9 GRA.x10'9 LYM.x10' 9 MID.x10'9
30
11 pav. Diegliuojančių arklių morfologiniai kraujo tyrimo rezultatai pagal baigtį
Pasveikusių arklių kraujyje (19 iš 31) nustatyta – eritrocitų 10,52 ,10^12 g/l; vidutinis eritrocitų tūris 51,50 ,ft. Eutanazuotų arklių kraujyje (10 iš 31) nustatytas – eritrocitų 10,56 ,10^12 g/l; vidutinis eritrocitų tūris 47,80 ,ft. Kritusių arklių kraujyje (2 iš 31) nustatyta – eritrocitų 12,34 ,10^12 g/l; vidutinis eritrocitų tūris 51,50 ,ft;
12 pav. Diegliuojančių arklių morfologiniai kraujo tyrimo rezultatai pagal baigtį
10,5242 12,3460 10,5600 51,50 47,80 51,50 45,00 46,00 47,00 48,00 49,00 50,00 51,00 52,00 9,5000 10,0000 10,5000 11,0000 11,5000 12,0000 12,5000
pasveiko eutanazuota krito
,ft ,10 ^12 g /l RBC.x10'12 MCV 15,437 15,440 15,750 312,84 323,80 308,50 300,00 305,00 310,00 315,00 320,00 325,00 15,250 15,300 15,350 15,400 15,450 15,500 15,550 15,600 15,650 15,700 15,750 15,800
pasveiko eutanazuota krito
,g
/l
,pg
MCH MCHC
31
Pasveikusių arklių kraujyje (19 iš 31) nustatyta – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite 15,43 ,pg; vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite 312,84 ,g/l. Eutanazuotų arklių kraujyje (10 iš 31) nustatytas – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite 15,44 ,pg; vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite 323,80 ,g/l. Kritusių arklių kraujyje (2 iš 31) nustatyta – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite 15,75 ,pg; vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite 308,80 ,g/l.
13 pav. Diegliuojančių arklių leukoformulės procentinis pasiskirstymas ligos baigties metu.
Paveiksle matome, kad esant ligos baigčiai – pasveiko, leukoformulės elementai netolygiai išsidėstę. Pacientai, kurie pasveiko (19 iš 31), jų leukoformulės procentinė dalis jaunų neutrofilų siekia 3,00 %; lazelinių neutrofilų 22,25 %; segmentinių neutrofilų 40,88 %; bazofilų %, monocitų 5,25 %; limfocitų 26,75 %. Eutanazuotų gyvūnų leukoformulės (10 iš 31) skaičiai išsiskiria, esant jauniems neutrofilams jų kiekis siekia 3,60 %; lazdeliniai neutrofilai 46,60 %; segmentiniai neutrofilai siekia 24,00 %; bazofilai 1,00 %; Monocitai 7,60 %; limfocitai 18,20 %. Kritusiems gyvūnams (2 iš 31) leukoformulės tyrimai nebuvo atlikti.
22,25 46,60 0 40,88 24,00 0 26,75 18,20 0 3,00 3,60 0 0,00 0,00 0 2,25 1,00 0 5,25 7,60 0 0,00 1,00 2,00 3,00 4,00 5,00 6,00 7,00 8,00 0,00 5,00 10,00 15,00 20,00 25,00 30,00 35,00 40,00 45,00 50,00
pasveiko eutanazuotas krito
,% ,% lazdelinis segmentinis limfocitai jaunas eozinofilai bazofilai monocitai
32
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Pacientų atvykusių su didžiosios gaubtinės žarnos obstipacija ir dislokacija, diegliais, kaprostaze, skrandžio išsiplėtimu dažniausia leukocitų (WBC ,10^9 g/l)(5,4-14,3) rodikliai morfologinio kraujo tyrime kito normos ribose, keliuose mėginiuose buvo sumažėjęs ar padidėjęs leukocitų kiekį. Atsirado ir tokių mėginių, kuriuose leukocitų kiekis nusileido iki 2 ,10^9 g/l ar pakilo iki 41,52 ,10^9 g/l. Nusilpus imunitetui ir organizme prasidėjus uždegimui nukrito leukocitų kiekis, taip pat leukocitų kiekis gali nusileisti esant organizme stipriai helmintų invazijai. Esant stipriam uždegimui organizme pakyla leukocitų kiekis, pacientui su šiuo rodikliu buvo nustatytas žarnų užsisukimas.
Vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis padidėja kraujyje esant kirminų užsikrėtimui, taip pat esant uždegimui, kovoja su juo, jie taip pat turi reikšmės kraujo klampume, veikia kaip antialergenas. MID rodikliai nebuvo pakilę aukščiau normos ribų.
Kaip ir leukocitai, limfocitai (LYM ,10^9 g/l)(1,5-7,7) kovoja su uždegimu ir naikina į organizmą patekusius mikrobus, svetimkūnius, gamina antikūnus, kurie kovoja su uždegimą sukėlusiais mikrobais, svetimkūniais. Gautuose tyrimo rezultatuose limfocitų kiekis nekilo aukščiau normos rodiklių vidurio (4,36 ,10^9 g/l), didžioji dalis rodiklių buvo žemiau normos ribų, žemiausias buvo nusileidęs iki 2,4 ,10^9 g/l, iš to galima spęsti, kad organizme dėl žarnyne esančių pokyčių yra kilęs uždegimas.
Granuliocitų (GRA ,10^9 g/l)(2,3-9,5) kiekis kraujyje padidėja tuo atveju jei organizme kyla uždegimas. Vieno mėginio tyrime, buvo aptiktas kraujo pasikeitimas. Tyrimo rezultatuose buvo matomas ryškus šuolis (39,43 ,10^9 g/l) virš normos ribų, mažiausias nusilaidęs skaičius buvo 1,13 ,10^9 g/l.
Procentinis limfocitų (LY ,%)(17-68) kiekis dieglių metu pas daugelį pacientų yra žemiau normos ribos, keleta yra normos ribose. Vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus procentinis kiekis (MI ,%)(0-14) pacientų kraujo tyrimuose neviršijo normos ribų. Granuliocitų procentinis kiekis (GR ,%)(22-80) normos ribose, tik į aukštesnę pusę, kelių pacientų rodikliai viršijo normą, aukščiausias rodmuo buvo 94,6 ,10^9 g/l
Eritrocitų (RBC ,10^12 g/l)(6,8-12,9) bendras kiekis esant dehidratacijai. Dėl skysčių trūkumo eritrocitų kiekis didėja, taip pat ir kraujo klampumas. Organizmui gaunant pakankamai skysčių kraujo klampumas atsistato ir eritrocitų kiekis normalizuojasi (5). Sutirštėjus kraujui sunkiau varinėjamas kraujas ir pernešamas deguonis, pacientui padažnėja kvėpavimas, širdies darbas, pulsas. Esant sumažėjusiam kiekiui eritrocitų kyla anemijos grėsmė, gleivinės tampa šviesiai rausvos ar net baltos
33
spalvos. Tarp tiriamųjų didžioji dalis rodiklių pasiskirsčiusių normos ribose. Keletas rodiklių nežymiai viršijo fiziologinę normą, didžiausias iš jų 18 ,10^12 g/l, bet tai dažniausiai pasireiškia ligos pradžioje.
Hemoglobino (HGB ,g/l)(110-190) koncentracija kraujyje priklauso nuo eritrocitų kiekio. Tirtų pacientų kraujyje pastebima, kad didėjant eritrocitų kiekiui, hemoglobino kiekis irgi didėjo, yra duomenų, kurie eritrocitams esant normos ribose, hemoglobino kiekis mažesnis nei norma. Dėl padidėjusio eritrocitų kiekio, hemoglobino kiekis taip pat viršijo normos ribas, siekė net 270 ,g/l. Tai siejama su stipria dehidratacija, dėl žarnų užsisukimo ir nepraeinamumo, didžiosios gaubtinės žarnos obstipacijos ir dislokacijos, ir kitų pakenkimų žarnyne, kurie gali sustabdyti skysčių rezorbciją į organizmą (5).
Vidutinio eritrocito tūrio (MCV ,ft)(32-53) rodikliai yra arčiau normos viršutinio skaičiaus. Keleta rodiklių viršija fiziologinę normą nežymiai, vienas rodiklis pakilęs iki 72 ,ft. Vidutinio hemoglobino kiekio eritrocite (MCH ,pg)(12,3-19,7) rodikliai yra normos ribose, vienas rodiklis nežymiai pakilęs, o vieno paciento rodiklis nukritęs žemiau normos ribos ir siekia 6,4 ,pg. Vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite (MCHC ,g/l)(310-390) daugelio pacientų rodikliai yra normos ribose, kai kurių nežymiai nusileidę. Kelių pacientų rodikliai viršija normą ir siekia net iki 413 ,g/l, yra rodiklių ir žemiau normos ribos, siekia 184 ,g/l.
Įvertinus gautus tyrimo rezultatus galima spręsti, kad leukocitų bendras kiekis, vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus ir limfocitų kiekis labiausiai padidėja esant didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijai ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijai, dėl prasidedančios uždegimo reakcijos (5). Mažiausias bendras leukocitų, vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis ir limfocitų kiekis nustatytas sergant plonųjų žarnų užsisukimu, nekroze, skrandžio išsiplėtimu, užsispaudus kraujotakai ir prasidėjus žarnų nekrozei leukocitų kiekis sumažėja (5,6).
Iš duomenų galima spręsti apie granuliocitų kitimą sergant įvairiais diegliais. Pacientams su diagnoze diegliai neaiškios kilmės granuliocitų kiekis buvo didžiausias. Esant plonųjų žarnų užsisukimui, nekrozei, skrandžio išsiplėtimui kraujo tyrimų rezultatuose matyti, kad granuliocitų kiekis mažiausias, dėl dalinės ar visiškos kraujotakos sutrikimo, prasidedančios nekrozės.
Pacientai su diegliais dėl kraujo parazitų nustatyta, kad bendras eritrocitų kiekis ir vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite didžiausi, kas būdinga sergant anaplazmoze (33). Mažiausias bendras eritrocitų kiekis pasitaiko tarp pacientų sergančių didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant
34
inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, nes užspaudžiamas kraujodaros organas ir sutrikdoma jo funkcija (5).
Įvertinus morfologinio kraujo tyrimo rezultatus matoma, kad sergant didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, vidutinis eritrocitų tūris, hemoglobino kiekis eritrocite didžiausi, sergant didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija dėl prasidedančios ar esant stipriai dehidratacijai (5).
35
IŠVADOS
1. Per 2014-2017 m. buvo išanalizuotos diegliuojančių arklių ligos istorijos. Duomenys rinkti iš „Gykis“ informacinės sistemos, esančios Stambiųjų gyvūnų klinikoje.
2. Surinkti ir sugrupuoti kraujo tyrimo duomenys ir rezultatai.
3. Išanalizavus kraujo morfologinius duomenis buvo nustatyta, kad dažniausiai pasireikšdavo didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija, obstipacija (57 %), diegliai neaiškios kilmės (23 %).
4. Pasireiškus didžiosios gaubtinės žarnos dislokacijai ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacijai; diegliams nenustatytos kilmės nustatytas kraujo morfologinių parametrų padidėjimas. Pacientams sergantiems didžiosios gaubtinės žarnos dislokacija ant inksto-blužnies raiščio, aklosios žarnos dislokacija, buvo nustatyti kraujo morfologinių rodiklių rezultatai (1 iš 31): leukocitų kiekis 12,44 10^9 g/l; limfocitų kiekis 1,15, 10^9 g/l; granuliocitų kiekis 9,24, 10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis 0,66, 10^9 g/l; eritrocitų kiekis 9,38, 10^12 g/l; eritrocitų tūris 54,00, ft kraujyje. Pacientams sergantiems diegliais neaiškios kilmės, buvo nustatyti kraujo morfologinių rodiklių rezultatai (7 iš 31): leukocitų kiekis 11,54, 10^9 g/l; limfocitų kiekis 1,37, 10^9 g/l; granuliocitų kiekis 9,60, 10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis 0,56, 10^9 g/l; eritrocitų kiekis 10,41, 10^12 g/l; eritrocitų tūris 52,29, ft kraujyje.
5. Buvo surinkti duomenys ir apie dieglių ligos baigtį. Pasveikusių pacientų (61%), eutanazuotų du kartus mažiau (32%), kritusių (7%). Pagal gautus kraujo tyrimo rezultatus nustatyta, kad didžiausi morfologinio kraujo rodiklių pakitimai kritusių ir eutanazuotų arklių kraujyje. Pasveikusių pacientų kraujo morfologinių rodiklių rezultatai (19 iš 31); leukocitų kiekis 9,31, 10^9 g/l; limfocitų kiekis 1,48, 10^9 g/l; granuliocitų kiekis 7,23, 10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis 0,59, 10^9 g/l; eritrocitų kiekis 10,52, 10^12 g/l; eritrocitų tūrio kiekis 51,50, ft kraujyje. Eutanazuotų pacientų kraujo morfologinių rodiklių rezultatai (10 iš 31): leukocitų kiekis 12,02, 10^9 g/l; limfocitų kiekis 0,89, 10^9 g/l; granuliocitų kiekis 10,73, 10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis 0,39, 10^9 g/l; eritrocitų kiekis 12,34, 10^12 g/l; eritrocitų tūrio kiekis 47,80, ft kraujyje. Kritusių pacientų kraujo morfologinių rodiklių rezultatai (2 iš 31): leukocitų kiekis 14,44, 10^9 g/l; limfocitų kiekis 0,88, 10^9 g/l; granuliocitų kiekis 13,29, 10^9 g/l; vidutinio dydžio ląstelių skaičiaus kiekis 0,26, 10^9 g/l; eritrocitų kiekis 10,56, 10^12 g/l; eritrocitų tūrio kiekis 51,50, ft kraujyje.
36
Padėka
Nuoširdžiausiai dėkoju savo magistro baigiamojo darbo vadovei lekt. dr. Zojai Miknienei už kantrybę, suteiktą pagalbą, kritiką, komentarus ir suteiktas žinias.
37
Literatūros sąrašas
1. Mair, Tim, et al. Equine medicine, surgery and reproduction. Elsevier Health Sciences; 2013.
2. Даваадоржийн Лхамсайзмаа, Этиопатогенез, симптомы и лечение острого расширения желудка монгольской лошади, 06.02.01-диагностика болезней и терапия животных,
патология, онкология и морфология животных, Диссертация на соискание ученой степени доктора ветеринарных наук; 2014.
3. Amanda M. House, DWM, Diplomate ACVIM (Large Animal) University of Florida College of Veterinary Medicine; A Horse Owner‘s Guide to colic.
4. Dr. Gregory L. Ferraro; A Publication of the Center for Eguine Healt, UC Davis School of Veterinary Medicine, CEN HORSEREPORT. 2008.
5. Э. Робинсон, Практика ветеринарново врача, Болезни лошадей цовременные методы лечения, 2007.
6. The Dich Vet Eguine Practice, Easter Brush Veterinary Centre Roslin, Midlothian, EH25 9RG, Colic Fact Sheet.
7. L. Curtis, I. Trewin, G.C.W. England, J.H. Burford, S. L. Freeman Veterinary practitioners‘ selection of diagnostic tests for the primary evaluation of colic in the horse; 2015.
8. Freedom Health, Colic, Colonic Ulcers and the Equine Digestive Tract, Necroscopic analysis of ulcerated horses, combined with other existing data, may provide a lead into the underlying etiology of many idiopathic colics; 2011.
9. Angelika Schoster, Dr.med.vet., DVSc, DACVIM (LAIM), DECEIM, University of Zurich, Vetsuisse Faculty ACVIM, Large Animal Internal Medicine Fact Sheet, ACVIM Fact Sheet: Colitis in Adult Horses. 2014.
10. Dr. Jim Moore, Dr. Michelle Barton, and Dr. Nathaniel White, Content Experts. Flint Buchanan, Thel Melton, Jared Jackson, and Brad Gilletand, 3-D artist. Flint Buchanan and Dr. Kelly Lockerman, Narrators. The glass horse. Equine colic. The University of Georgia and The Glass Horse Project. 2007.
38
11. Joanne Hardy, DWM, PhD, Diplomate ACVS, The Ohio State University, Evaluation of the horse with colic when and now to refer?
12. Dr. G. Daunoras, dr. L. Jodkonis, dr. J. Jokimas, K. Sudikienė, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos Respublikos registruotų veterinarinių vaistų katalogas, 2009-2010.
13. Joe D. Pagan Ph. D. Advances in Eguine Nutrition IV. Kentucky Eguine Research, Versailles, Kentucky, USA. 2009.
14. Semrad, S.D., G.E. Hardee, M.M. Hardee, and J.N. Moore. Flunixin meglumine given in small doses: Pharmacokinetics and prostaglandin inhibition in healthy horses. Amer. J. Vet. Res. 46; 1985.
15. Merritt, A.M., M.L. Campbell Thompson, and S. Lowrey. Effect of butorphanol on equine antroduodenal motility. Equine Vet. J. 7; 1989.
16. Malone, E., J. Ensink, T. Turner, J. Wilson, F. Andrews, K. Keegan, and J. Lumsden. Intravenous continuous infusion of lidocaine for treatment of equine ileus. Vet. Surg. 35; 2006.
17. Robertson, S.A., L.C. Sanchez, A.M. Merritt, and T.J. Doherty. Effect of systemic lidocaine on visceral and somatic nociception in conscious horses. Equine Vet. J. 37; 2005.
18. R. Reid Hanson, DWM; John Schumacher, DWM, MS; Jay Humberg, DWS, MS; Suzann Carson. Dunkerley, DWM. Medical treatment of horses with ileal impaction 10 cases (1990-1994).
19. Traub-Dargatz. J.L., C. A. Kopral, A. H. Seitringer, L. P. Garber, K. Forde, and N. A. White. Espimate of the national incidente of and operation – level risk factors for colic among horses in the United. Stated. Spring 1998 to spring 1999. J. Amer. Vet. Med. Assoc. 2001.
20. Hillyer, M. M., F. G. Taylor, and N. P. French. A croos-sectional study of colic in horses on Thoroughbred training premises in the British Isles in 1997. Eguine Vet. J. 2001.
21. Cohen, N. D., E Toby, A. J. Roussel, E. L. Murphey. and N. Wang. Are feeding practices associated with duodenitis-proximal jejunitis? Eguine Vet. J. 38. 2006.
22. Cohen, W. D. P. G. Gibbs, and A. M. Woods. Diatary and other management factors associated with colic in horses. J. Amer. Vet. Med. Assoc. 215. 1999.
