LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
AGNĖ KIAUŠAITĖ
ŠUNŲ VIRŠUTINIŲ IR APATINIŲ KVĖPAVIMO TAKŲ LIGOS, JŲ DIFERENCIACIJA BEI GYDYMO YPATUMAI
DOG'S UPPER AND LOWER RESPIRATORY TRACT DISEASES, THEIR DIFFERENTIATION AND TREATMENT
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis
3
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, jų diferenciacija bei gydymo ypatumai“
1. Yra atliktas mano pačios:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, (parašas)
pavardė
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
4
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5 SANTRAUKA ... 6 SUMMARY ... 8 ĮVADAS... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 121.1.Kvėpavimo sistemos organų histologija ir anatomija ... 12
1.2. Nosiaryklės ligos ... 13
1.3. Viršutinių kvėpavimo takų ligos ... 15
1.4. Apatinių kvėpavimo takų ligos... 17
1.5. Diagnozavimas ... 19
1.6. Gydymas ... 21
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 24
3. REZULTATAI ... 26
3.1. Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų etiologinių veiksnių analizė šunims 2010 - 2014 26 3.2. Mišrūnų ir grynaveislių šunų sergamumo kvėpavimo takų ligomis duomenų analizavimas 2010 – 2014m. ... 31
3.3 Gydymas nuo viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų ... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
IŠVADOS ... 46
PADĖKA ... 47
5
SANTRUMPOS
BS – brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas CAV – 2 – šunų adeno virusas
6
SANTRAUKA
Tema: Šunų viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, jų diferenciacija bei gydymo ypatumai. Darbo apimtis 50 puslapiai, 19 paveikslų ir 36 literatūros šaltiniai.
Studentė: Agnė Kiaušaitė.
Mokslinis vadovas: doc. dr. Aidas Grigonis.
Baigiamojo darbo atlikimo vieta: smulkių gyvūnų klinika „X“, Vilnius.
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų etiotropinius faktorius, patogenezę, taikomas diagnostikos priemones, įgalinančias ligų diferenciaciją, ir gydymo ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti ir pateikti dažniausiai sutinkamas viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų priežastis.
2. Išanalizuoti patologinio proceso viršutiniuose ir apatiniuose kvėpavimo takuose patogenezę.
3. Išnagrinėti kvėpavimo takų ligų pagrindinius ir pagalbinius diagnozavimo metodus. 4. Pateikti kvėpavimo takų ligų gydymui taikomas priemones.
Tyrimo metodika.
Buvo renkami ir analizuojami duomenys 2010 – 2014 m. šunų, kurie sirgo viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligomis. Viso išanalizuoti 456 pacientai: veterinarijos gydytojų pateiktos ligos istorijos ir kartu su klinikoje dirbančiais veterinarijos gydytojais tirti pacientai. Kvėpavimo takų ligos diagnozuotos remiantis klinikiniu ir specialiaisiais (rentgeninis, ultragarsinis ir kraujo morfologinis tyrimai) tyrimų metodais. Taip pat, išnagrinėti kvėpavimo takų etiologiniai veiksniai ir gydymo būdai. Statistinė duomenų analizė atlikta skaičiuokle „Excel 2010“.
Tyrimo rezultatai ir išvados.
7
8
SUMMARY
Master Thesis: Dog's upper and lower respiratory tract diseases, their differentiation and treatment. Paper volume 50 pages, it contains 19 images, used 36 references.
Student: Agnė Kiaušaitė.
Supervisor: doc. dr. Aidas Grigonis.
Master‘s place: the reasearch was conducted in small animal clinic „X“ in Vilnius.
Aim of master thesis: To analyze etiotropic factors, pathogenesis, diagnostic tools, enabling the differentiation of disease, and treatment characteristics of dogs‘ upper and lower respiratory tract diseases.
Objectives are:
1. To analyze and present the most common causes of upper and lower respiratory tract deseases.
2. To analyze the pathogenesis of pathological process in the upper and lower respiratory tract.
3. To examine the main and auxiliary diagnostic methods of respiratory tract diseases. 4. To present the means of the treatment of respiratory diseases.
Methods.
This study collected and analyzed data of dogs with a history of upper and lower respiratory tract infections during the period from 2010 to 2014. Data of 456 patients was analyzed. Respiratory diseases were diagnosed with general and specific (X–ray, ultrasound and morphological studies of blood) testing methods. The etiology of respiratory tract and treatments was also analyzed. Statistical analysis was performed in Excel 2010.
Results and conclusions of the study.
9
10
ĮVADAS
Kvėpavimo sistema yra viena iš keturių pagrindinių organizmo sistemų (Ettinger, Feldman, 2010). Esminė kvėpavimo sistemos funkcija yra dujų apykaita tarp oro ir kraujo. Kvėpavimas apima abu šiuos procesus: dujų transportavimas į ląsteles ir oksidaciniai procesai per ląsteles. Šis dujų transportavimas iš plaučių į ląsteles ir atgal atliekamas kraujotakos sistemos pagalbos dėka Taip pat, kvėpavimo sistema atlieka ir šias funkcijas: garso organas, uoslės organas, temperatūros reguliavimas, rūgščių – šarmų pusiausvyros palaikymas, kraujo spaudimo reguliavimas, detoksikacija, leukotrienų metabolizmas(Kӧnig, Liebich, 2009).
Kvėpavimo ligos yra labai sudėtingai diagnozuojamos. Kvėpavimo sistemos nepakankamumas gali sukelti sunkius dekompensacijos procesus, kurie gali baigtis gyvūno gaišimu, jei nebus laiku ir tinkamai į tai sureaguota (Kӧnig, Liebich, 2009). Dažniausiai kvėpavimo sistemos ligas sukelia šios priežastys: patogeniniai mikroorganizmai, burnos ertmės ir ryklės saprofitiniai mikroorganizmai, dujos (sieros oksidas, azoto oksidas, sieros vandenilis, ozonas), dulkės, lakiosios medžiagos ir nuodingos medžiagos kraujyje (Johnson, 2010).
Veterinarinėje medicinoje susiduriama tiek su viršutinių, tiek su apatinių kvėpavimo takų ligomis. Jomis serga ir jauni, ir seni, ir mišrūnai, ir grynaveisliai šunys. Gydant nuo kvėpavimo sistemos ligų, svarbu laiku jas diagnozuoti bei parinkti tinkamą gydymą. Diagnozuojama remiantis ligos požymiais, gyvūno savininko pasakojimu, atliekant fizinio krūvio testą, analizuojant ir vertinant taikomo gydymo efektyvumą. Taip pat, labai svarbios ir reikalingos papildomos diagnostinės priemonės (Kӧnig, Liebich, 2009). Jos padeda diferencijuoti patologinius procesus vieną nuo kito. Be to, itin svarbu žinoti kvėpavimo takų ligų etiotropinius faktorius, kad laiku galėtume užkirsti joms kelią. Yra kur kas paprasčiau taikyti prevencines priemones nei patį gydymą.
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų etiotropinius faktorius, patogenezę, taikomas diagnostikos priemones, įgalinančias ligų diferenciaciją, ir gydymo ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti ir pateikti dažniausiai sutinkamas viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų priežastis.
2. Išanalizuoti patologinio proceso viršutiniuose ir apatiniuose kvėpavimo takuose patogenezę.
11
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kvėpavimo sistemos organų histologija ir anatomija
Kvėpavimo sistema anatomiškai skirstoma į viršutinius ir apatinius kvėpavimo takus – dujų apykaitos zoną. Išoriniai kvėpavimo takai apima šiuos organus: išorinę nosies landą ir nosiaryklę. Plaučiai sudaryti iš bronchų, bronchiolių, alveolinių latakų, alveolinių maišelių ir tarpalveolinio audinio. Įkvėptas oras juda pro išorinę nosies landą, nosiaryklę, bronchus, bronchioles, alveolinius latakus iki alveolių ir atgal. Dujų apykaita vyksta bronchiolėse, alveoliniuose latakuose, alveoliniuose maišeliuose ir alveolėse. Kvėpavimo takai ir dujų apykaitos zona yra vieni nuo kitų neatsiejami. Juose vyksta nenutrūkstantis biologinis procesas – kvėpavimas (Kӧnig, Liebich, 2009).
Kvėpavimo organai lokalizuoti galvos (nosis, prienosiniai sinusai, nosiaryklė) ir kaklo (gerklos, trachėja) srityse yra vadinami – viršutiniais kvėpavimo takais, o apatiniams kvėpavimo takams priklauso plaučiai (Kӧnig, Liebich, 2009).
Didžioji kvėpavimo sistemos dalis yra padengta kvėpuojamosios gleivinės bei daugiasluoksnio epitelio, kurie gamina gleives. Sritys, kurios turi būti atsparesnės, yra padengtos daugiasluoksniu ragėjančiu epiteliu. Uodžiamoji sritis, esanti galinėje nosies landos dalyje, yra išklota uodžiamosios gleivinės. Dujų apykaitos sritis yra sudaryta iš pavienių ragėjančių epitelinių ląstelių sluoksnio (Kӧnig, Liebich, 2009).
Nosies ertmė pro šnerves rostraliai susisiekia su išore, o kaudaline dalimi pro užpakalines nosies ertmės angas – su rykle (Padaiga ir kt., 2006). Nosies ertmėje yra kremzlinė pertvara, kuri nosies ertmę dalina į dvi simetrines dalis. Ši nosies srities dalis yra suskirstyta į odos, kvėpuojamąją ir uodžiamąją dalis (Eurell, Frappier, 2006).
Nosiaryklė yra ryklės dalis besitęsianti dorsaliai nuo minkštojo gomurio ir apimanti sritį nuo nosies ertmės iki gerklų. Taip pat, šioje dalyje esama ir limfinių mazgų, kurie susijungia su gerklų migdolinėmis liaukomis. Nosiaryklę daugiausiai dengia kvėpuojamasis epitelis (Eurell, Frappier, 2006).
13
neragėjančiu arba tariamuoju daugiasluoksniu stulpiškuoju blakstienuotuoju epiteliu (Padaiga ir kt., 2006). Gerklose yra balso aparatas, kuris skleidžia garsus (Kӧnig, Liebich, 2009).
Trachėja – tai pusiau lankstus vamzdinis organas (Padaiga ir kt., 2006). Priekiniu galu ji jungiasi su gerklų žiedine kremzle. Trachėja sudaryta iš C formos žiedinių kremzlių, kurias tarpusavyje jungia raiščiai. Šunų trachėja sudaryta iš 42 – 46 trachėjos žiedų (Kӧnig, Liebich, 2009). Trachėjos siena sudaryta iš gleivinės, pogleivinės, skaidulinio raumeninio kremzlinio dangalo ir adventicijos (Padaiga ir kt., 2006).
Dešinysis ir kairysis plaučiai yra vienas su kitu susijungę per trachėjos išsišakojimą. Tai elastingas, oro pripildytas organas, kurio tekstūra yra minkšta ir korėta. Plaučiai užima didžiąją krūtinės ląstos dalį ir kiekvienas plautis yra apgaubtas plautinės krūtinplėvės (Kӧnig, Liebich, 2009). Kiekvienas plautis (kairysis ir dešinysis) turi savo pagrindinius bronchus, kurie šakojasi į skiltinius bronchus, o šie į segmentinius bronchus. Pastarieji pereina į bronchioles, o šios – į galines bronchioles. Toks kiekvienos plaučių skilties skiltinių bronchų nuoseklus šakojimasis į mažesnio skersmens bronchus sudaro bronchinį medį (Padaiga ir kt., 2006).
1.2. Nosiaryklės ligos
14
Rinitas – tai nosies gleivinės uždegimas. Sinusitas – sinusų uždegimas. Kadangi nosies ertmė tiesiogiai susisiekia su sinusais, tai dažniausiai rinitas ir sinusitas pasireiškia kartu ir yra vadinamas rinosinusitu (Tilley, Smith, 2007). Uždegiminis infiltratas pripildytas neutrofilų, limfocitų, plazmos ląstelių, eozinofilų, makrofagų ir audinių bazofilų (Rubin, Carr, 2007). Čiaudėjimas, išskyros ir kraujavimas iš nosies ertmės – tai ženklai bylojantys apie rinosinusitą (Tilley, Smith, 2007). Taip pat, gali būti pastebėtas ir galvos kratymas, snukio trynimas letenomis, stridorinis kvėpavimo garsas ar dusulys (Rubin, Carr, 2007). Čiaudėjimas ir išskyros iš nosies dažniausiai siejamos su prienosinių sinusų, nosiaryklės ir nosies ertmės ligomis. Įprastai čiaudėjimas prasideda anksčiau nei atsiranda ištakos iš nosies. Ilgainiui čiaudėjimo dažnumas ir sunkumas mažėja, o nosies išskyrų gausėja. Lėtiniu rinitu sergantiems šunims labiau būdingos nosies ištakos nei dažnas čiaudėjimas. O esant sinusitui ar rinosinusitui – būdingas čiaudėjimas iškvėpimo metu (Bonagura, Twedt, 2009). Paprastai ligos, siejamos su lėtiniu rinitu, yra sinusinė neoplazija, idiopatinis limfoplazmocitinis rinitas ir grybinis rinitas (Lefebvre et al., 2005). Brachicefalinių veislių šunys rečiau serga rinitu, tačiau turi kitų įgimtų anomalijų, kurios predisponuoja kai kurias kvėpavimo takų ligas (Rubin, Carr, 2007).
Rinitas gali būti bakterinės, grybinės, alerginės ir limfoplazmocitinės kilmės (Rubin, Carr, 2007).
Šunims, sergantiems bakteriniu rinitu, būna gleivingos ir pūlingos ištakomis iš nosies ir dažnas čiaudėjimas, trina letenomis snukį. Kiti šiai ligai būdingi požymiai: žiaukčiojimas, pastovus ryjimas, skausmas nosies srityje, triukšmingas kvėpavimas atviru snukiu ir ištakos iš akių. Galimas ir kraujavimas iš nosies (epistaksis), jei pažeistas gilesnis gleivinės sluoksnis. Pirminį bakterinį rinitą dažniausiai sukelia Pseudomonas aeruginosa, Pasteurella multocida ir Staphylococcus spp (Rubin, Carr, 2007).
Grybinį rinitą sukelia kelios Aspergillus spp rūšys (Aspergillus fumigatus, Aspergillus flavus, Aspergillus nigeris ir Aspergillus nidulans) (Rubin, Carr, 2007; Tilley, Smith, 2007). Aspergillus spp. rūšys gali patekti įkvėpimo metu ir sukelti nosies ertmės ir kaktos sinusų infekcijas (Rubin, Carr, 2007). Ši rinito forma dažnesnė dolichocefalinių (koliai, afganų kurtai) ir mezocefalinių (labradoro retriveriai, anglų skalikai) veislių šunims (Tilley, Smith, 2007).
Alerginis rinitas išsivysto alergenui patekus ant nosies gleivinės membranos, to pasekoje išsivystant hiperjautrumo reakcijai. Klinikiniai požymiai yra serozinės ištakos iš nosies, kurios vėliau gali tapti gleivingomis su pūliais (Rubin, Carr, 2007).
15
gleivingos ar gleivingos su pūliais ištakos iš nosies, kartais ir su krauju, čiaudulys, sausos, apsitraukiančios plutele ištakos, sumažėjęs nosinis oro srautas, šiurkštesnis kvėpavimas girdimas auskultuojant plaučius, kosulys, ištakos iš akių, burnos skausmas ir lengvas dusimas (Rubin, Carr, 2007). LPR būna jauniems arba vidutinio amžiaus, dideliems – mezocefalinių veislių šunims (Johnson, 2010).
Brachicefalinis kvėpavimo takų nepraeinamumo sindromas (BS) yra įgimta patologinė būklė, dėl kurios atsiranda kvėpavimo takų disfunkcijos. BS yra įtakotas pirminių defektų: šnervių hipoplazija ar per ilgas minkštasis gomurys (Johnson, 2010). Dėl šių anatominių ypatumų, dalinai užtveriamas oro srautas į trachėją, reikia daugiau pastangų orui įkvėpti, didėja spaudimas į gerklų sieneles. Esant pailgėjusiam minkštajam gomuriui, kvėpavimo metu, dirginama gerklų gleivinė (Schaer, 2010). BS būdinga: anglų ir prancūzų buldogams, mopsams, pekinams, ši–tsu, Bostono terjerams, čiau–čiau ir kitų veislių šunims, kurių yra trumpas snukis (Eldredge et al., 2007). Sirgti gali ir jauni, ir vyresni (nuo 6 sav. iki 14 m) (Johnson, 2010).
1.3. Viršutinių kvėpavimo takų ligos
Gerklos, tai jungtis tarp ryklės ir tracheobronchinio medžio. Tai nėra vienalytis, nejudantis organas, jis keičia savo poziciją, prisitaiko prie rijimo judesių (Klarke et al., 2014). Patinus gerkloms ir balso stygoms išsivysto gerklų edema: susiaurėja gerklų plyšys, šuniui darosi sunku kvėpuoti, gyvūnas tampa neramus, ima daugiau vaikščioti, padažnėja kvėpavimas, išsivysto gleivinių cianozė, galimas kvėpavimo takų kolapsas. Patys pirmieji požymiai tai kosulys ir išnykusi vokalizacija. Ėsdamas šuo ima dusti ar springti (Eldredge et al., 2007).
16
sąlygomis, tačiau jo gyvenamosios teritorijos pagrindas yra mažai laidus šilumai, tokiu atveju, šuns galimybė susirgti laringitu sumažėja, priešingai negu tų šunų, kurie gyvena blogomis higieninėmis sąlygomis ir yra laikomi ant šilumai laidaus pamato (Uzunova, Koleva, 2005).
Tonzilitas tai migdolinių liaukų uždegimas, kuris išsivysto šunims sergantiems plaučių ir kitomis kvėpavimo takų ligomis. Dažniausiai tonzilitu serga mažųjų veislių šunys. Lėtinis tonzilitas gali išsivystyti brachicefalinių veislių šunims kartu su gerklų uždegimu. Liga dažniausiai būna infekcinės kilmės. Augalų dalelės ar kitokie svetimkūniai, įstrigę migdolinėje liaukoje, gali sukelti lokalų uždegimą ar abscesus. Ne visada tonzilitas yra lydimas akivaizdžių simptomų. Sunkų tonzilitą lydi prastas apetitas, silpumas, seilėtekis ir sunkus ryjimas. Tonzilito eiga gali būti nuo lengvos iki labai sunkios formos, pasireiškiančios skausmingu ryjimu bei triukšmingu ir aukšto tono kvėpavimu (Kahn, 2010).
Gerklų paralyžius išsivysto pažeidus nervinio impulso sklidimą į gerklas. Šis sutrikimas gali būti dėl klajoklio ar grįžtamojo gerklų nervo pažeidimo, pagal kilmę gali būti įgimtas ar įgytas. Nutrūkęs nervas nesiunčia nervinio impulso gerklų vedeginei kremzlei ir balso stygoms (Rubin, Carr, 2007). Gerklų paralyžius gali būti vienpusis arba dvipusis. Įkvėpimo metu oro srautui patenkant per susiaurėjusį balso plyšį sukeliamas gleivinės dirginimas. Tai priveda prie gleivinės edemos, todėl oro patekimas tampa dar sunkesnis (Johnson, 2010). Ligos eiga tampa sunkesnė kai karščiuojama, jei yra viršsvoris ar didelis fizinis krūvis. Pastebimas stridorinis kvėpavimas bei cianozė aktyvios fizinės veikos metu ir , žinoma, dusulys. Gyvūnas kosti, užkimsta (Rubin, Carr, 2007), atsiranda tachipnėja, auskultuojant plaučius girdimas šiurkštus kvėpavimas (McMichael, 2014). Kartu su gerklų paralyžiumi gali pasireikšti ir neuromotoriniai sutrikimai bei stemplės išsiplėtimas. Tai tarsi neuropatiniai sutrikimai, kurie sukelia gerklų disfunkciją. Gerklų paralyžius dažniausiai pasireiškia vyresniems (>9 m) ir didelių veislių šunims. Labradoro retriveriams dažniausiai būna idiopatinis įgytas gerklų paralyžius, tačiau gali sirgti ir senbernarai, airių seteriai. Įgimtas gerklų paralyžius pasitaiko flamandų buvjė, Sibiro haskiams, bulterjerams, dalmantinams ir rotveileriams (Rubin, Carr, 2007).
17
Infekcinis tracheobronchitas („šunidžių kosulys“) – tai labai užkrečiama šunų liga (Ford, 2014). Juo sergant išsivysto viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, kuris apima gerklas, trachėją ir bronchus (Case, 2005). Jį sukelia keli skirtingi sukėlėjai, kuriais gali būti kelių rūšių virusai ir kelių rūšių bakterijos (Ford, 2014). Dažnai tai būna paragripo virusas (CPIV), šunų adeno virusas (CAV– 2) ir šunų maro virusas (CDV), taip pat priskiriami ir naujai pripažinti kvėpavimo takų virusai – korona virusas (CRCoV), šunų herpes virusas (CHV–1) ir šunų gripo virusas (CIV). Virusai pažeidžia kvėpavimo takų epitelines ląsteles ir sukuria palankias sąlygas Bordetella spp. ir Mycoplasma spp. bakterijoms (Johnson, 2010). Bordetella bronchiseptica ir šunų herpes virusas geba sukelti vidutinio sunkumo ligą (Case, 2005). Infekcija dažniausiai pasireiškia švelniu kosuliu, tačiau kai sukėlėjas yra Bordetella spp. – bus sausas, paroksizminis, „ruonio lojimo“ kosulys. Esant infekcijos sukėlėjui herpes virusui bus matomi akių pakitimai – konjunktyvitas ir blefarospazmas (Johnson, 2010). Imliausi infekciniam tracheobronchitui yra jauni šunys nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių, nors sirgti gali ir vyresnio amžiaus šunys (Tilley, Smith, 2007). Dažnai ši liga yra rimta problema šunų veislynuose. Ji plinta per užterštus pakratus, dubenis (Case, 2005), bei oro lašeliniu keliu (Rice, 2009).
1.4. Apatinių kvėpavimo takų ligos
Apatinių kvėpavimo takų ligos nėra lengvos ir dažniausiai pasireiškiančios letargija, silpnumu, kosuliu ir anoreksija (England, 2013).
18
Pneumonia yra plaučių uždegimas. Yra ne viena klasifikacija, pagal kurią skirstomos pneumonijos. Vienas populiariausių skirstymo metodų – skirstymas pagal pažeidimo vietą plaučiuose. Židininė pneumonija turi vieną arba daugiau atskirų židinių įvairiose plaučių audinio vietose – panašiai vyksta absceso formavimasis dėl embolijos, sergant tuberkulioze ar aktinomikoze. Priklausomai nuo to, kokiame plaučių audinio plote išplitęs patologinis procesas plaučių uždegimai skirstomi į skiltelinę pneumoniją (patologinis procesas išplitęs plaučių audinio skiltelėse), dalinę pneumoniją (apima didžiąją dalį plaučių skilties, ligos eiga dažnai būna sunki), difuzinę pneumoniją (dažniausiai apima visus plaučius) (Kahn, 2010).
Viena priežasčių, lemianti daugelio pneumonijų vystymąsi, yra staiga pasikeitusi įprastinė nosies ertmės bakterinė ir virusinė flora, kuri pasireiškia vienos ar kelių rūšių bakterijų pagausėjimu. Bakterinė proliferacija dažniausiai prasideda gyvūnui patiriant stresą (transportavimas, esant kitai ligai) ar įvykus ląsteliniam pažeidimui (virusinė infekcija, toksikozė). Įkvėpimo metu patogeniniai mikroorganizmai patenka į plaučius, prasiskverbia per organizmo gynybos mechanizmus, lokalizuojasi, dauginasi ir galiausiai sukelia uždegiminį procesą. Galima virusinės kilmės pneumonija, kurią sukelia šunų maro virusas, adeno virusas (CAV–1 IR CAV–2), paragripo virusas (Kahn, 2010).
Įgytas plaučių uždegimas, kurio metu bakterijos pažeidžia apatinių kvėpavimo takų audinius – yra laikomas bakterinės etiologijos pneumonija. Aptinkamos gramteigiamos ir gramneigiamos aerobinės bakterijos. Anaerobiniai mikroorganizmai taip pat aptinkami, tačiau kur kas rečiau. Dažniausiai išskiriamos gramteigiamos bakterijos yra Staphylococcus spp., Streptococcus spp ir Enterococcus spp. O iš gramneigiamų bakterijų – Bordetella bronchiseptica ir Pasteurella spp. Dažnas bakterinės pneumonijos sukėlėjas yra Mycoplasma spp. bakterijos. Be minėtų patogeninių mikroorganizmų – ligą, taip pat, gali sukelti Escherichia coli, Pseudomonas spp., Klebsiella spp. ir Bacteroides spp. (Bonagura, Twedt, 2009). Klinikiniai požymiai, kurie byloja apie bakterinę pneumoniją, yra: karščiavimas, kosulys, sunkus arba greitas kvėpavimas, ištakos iš nosies, letargija, apatija ir aktyvios fizinės veiklos vengimas (Tilley, Smith, 2007).
19
lėtinė forma. Dažniausiai sutinkamas klinikinis požymis yra trumpas, drėgnas kosulys. Taip pat būna gausios, gleivingos, gleivingos su pūliais ištakos iš nosies (Kahn, 2010) bei ištakos iš akių (Tilley, Smith, 2007). Ligai progresuojant išsivysto dispnėja bei bendras organizmo silpnumas. Kvėpavimas tampa pilviniu. Auskultuojant plaučiuose girdimas šiurkštus kvėpavimas. (Kahn, 2010).
Plaučių edema tai skysčio kaupimasis tarpalveoliniame audinyje ir plaučių alveolėse. Taip įvyksta dėl padidėjusio kraujo spaudimo mažajame kraujo apytakos rate (kairės širdies pusės nepakankamumas). Yra skiriamos dvi plaučių edemos formos: kardiogeninė ir nekardiogeninė. Dažniau pasitaikanti yra kardiogeninė edema. (Davies, Shell, 2002). Tai dinamiškas klinikinis sindromas, kuris skiriasi savo patogeneze. Nekardiogeninės plaučių edemos priežastis yra padidėjęs kraujagyslių endotelio pralaidumas, o kardiogeninės – padidėjęs hidrostatinis slėgis kraujagyslėse. Nekardiogeninė plaučių edema (NPE) atsiranda dėl plaučių mikrokraujagyslių endotelio pažeidimo, kuris atskiria tarpkraujagyslinius tarpus nuo plaučių intersticiumo ir alveolių (Bonagura, Twedt, 2009). Viena plaučių edemos priežasčių gali būti ir galvos smegenų trauma. Prasidėjus plaučių edemai būna dispnėja, gyvūnas kvėpuoja išsižiojęs. Gyvūnas daug guli, guli ant krūtinkaulio, kai negali atsikelti arba pasirenka sėdimą padėtį. Auskultuojant krūtinę girdimas švokštimas (Kahn, 2010).
Yra dvi pagrindinės plaučių emfizemos formos. Alveolinė emfizema tai nenormalus ir pastovus oro kaupimasis alveoliniuose latakėliuose bei alveolėse, o vėliau pažeidžiamos ir bronchiolės. Intersticiumo emfizema – oro kaupimasis plaučių stromos viduje. Dažniausiai plaučių emfizema būna antrinės kilmės procesas, kuris išsivysto dėl kvėpavimo takų obstrukcijos. Nors plaučių emfizemos patogenezė nėra iki galo išsiaiškinta, tačiau yra pateikti du galimi mechanizmai: 1) esant disbalansui tarp proteazės išskiriamų neutrofilų bei makrofagų, rezultate įvyksta alveolių sienelių ir tarpląstelinės medžiagos destrukcija; 2) kaip antrinė pasekmė vystosi dėl kvėpavimo takų obstrukcijos – dėl lėtinio bronchito ar bronchiolito (Kahn, 2010). Dažniausiai pasitaiko vidutinio amžiaus šunims (Côté, 2011).
1.5. Diagnozavimas
20
srityje, atsiradusį skausmingumą. Galima įtarti trachėjos kolapsą, gerklų kremzlių paralyžių (Fuentes et al., 2010).
Auskultuojami viršutiniai kvėpavimo takai ir plaučiai. Girdint laringinį stenozinį ūžesį gerklų ir trachėjos srityse galima įtarti viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją arba kitas jų ligas. Kai girdimas švokštimas arba traškėjimas tai vienas pirminių požymių apie galimas plaučių anomalijas: lėtinis bronchitas, plaučių edema, pneumonija (Fuentes et al., 2010).
Rentgenografija tai populiari diagnostinė priemonė. Jos nauda: ją gana lengva atlikti, dažnai įmanoma apsieiti nenaudojant bendrosios anestezijos, gyvūnas nepatiria jokios invazijos ir sukeliamas tik nedidelis stresas. Rentgeno nuotrauka padeda nustatyto ligos vietą, pažeidimo tipą ir jo dydį (Schwarz, Johnson, 2008). Rentgeninio tyrimo metu yra sudaromas diferencinių diagnozių sąrašas, ko pasekoje tyrimo metodai taikomi kryptingai – tai padeda nustatyti diagnozę (Johnson, 2010). Šoninė kaklo ir krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka gali padėti diagnozuoti viršutinių kvėpavimo takų obstrukcinę ligą ar fiksuotą kvėpavimo takų obstrukciją (svetimkūnis trachėjoje, trachėjos hipoplazija ar kolapsas). Krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą būtina atlikti kai esama požymių, susijusių su apatinių kvėpavimo takų ligomis (kosulys, greitas ir gilus kvėpavimas, dusulys) (Kahn, 2010).
Echoskopija vis dažniau naudojama veterinarinėje medicinoje. Nepaisant to, kad echoskopo bangos negali praeiti oro prisipildžiusių plaučių, tačiau esama kitų taikytinų variantų. Echoskopuojamas tas kūno plotas, kuris domina atlikus rentgeno nuotraukos analizę. Šis tyrimo metodas padeda išsiaiškinti apie: krūtinės ląstoje ir tarpuplautyje susikaupusį skystį, plaučių konsolidaciją, tarpuplaučio išsiplėtimą, diafragmos išvaržą, plaučių skilties susukimą (Schwarz, Johnson, 2008). Kai įtariama viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, pageidaujama, kad echoskopavimas būtų atliktas be sedacijos (Kahn, 2010). Echoskopuojant gerklas gaunama informacija apie jų funkcionavimą (Fuentes et al., 2010).
Kompiuterinė tomografija (KT) padeda nustatyti krūtinės srities ligas, kai kiti diagnostiniai būdai: rentgenografija ar echoskopija, neišaiškina ligos priežasties ar ligos apimties dydžio. KT dėka tiriami kvėpavimo takai ir plaučių patologijos. Ypač padeda nustatant: trachėjos kolapsą, obstrukciją ar plyšimą, bronchų obstrukciją, plyšimą bei sustorėjimą, intersticines plaučių ligas, tikslią plaučių auglio vietą (Schwarz, Johnson, 2008). KT veikimo principo esmė: vidinių organizmo struktūrų peršvietimas iš įvairių pusių skvarbia jonizuojančia spinduliuote (Johnson, 2010).
21
itin dirginanti nosies ertmę, tai patartina atlikti vietinę anesteziją su lidokaino geliu iš vidinės burnos pusės ties minkštuoju gomuriu (Johnson, 2010).
Laringoskopija reikalinga norint nustatyti kvėpavimo takų ligų priežastis (Fuentes et al., 2010). Jos dėka įvertinamos gerklų funkcijos bei kitų struktūrų (balso aparato plyšio, minkštojo gomurio, tonzilių) būsena (Johnson, 2010). Laringoskopas į kvėpavimo takus vedamas virš liežuvio – ventraline antgerklio puse. Tyrimo metu stebimas antgerklio judėjimas, gerklų gleivinės spalva (Haagen, 2005). Kadangi procedūra yra nemaloni ir skausminga, tai būtina bendroji nejautra (Johnson, 2010).
Bronchoskopija viena iš labiausiai taikomų priemonių nustatinėjant kvėpavimo takų ir plaučių ligas. Jos dėka nustatoma patologinio proceso lokalizacija, trachėjos žiedų sanglauda (tai svarbu planuojant atlikti trachėjos implantaciją), bronchų ir trachėjos kolapsas bei trachėjos uždegimas, sudirginimo požymiai. Galimos komplikacijos po šios procedūros – tai sustiprėjęs kosulys ir kvėpavimo takų obstrukcija. Tai dažniau pasireiškia esant trachėjos kolapsui ar bronchitui (Johnson, 2010).
Kraujo tyrimas (morfologinis ir biocheminis) dažniausiai atliekamas pirmiau visų kitų diagnostikos metodų. Tai specialusis tyrimo metodas, kuris padeda diagnozuojant kvėpavimo takų ligas. Esant uždegiminėms ligoms ar virusiniams susirgimams, kaip kad rinitas ar tracheobronchitas, įprastai būna labai žymi leukopenija su neutropenija bei limfoplazmocitiniu leukoformulės profiliu. Kai būna parenchiminės ligos, tokios kaip: bakterinė ar aspiracinė pneumonija, dažniausiai nustatoma neutrofilinė leukocitozė. Neutrofilija arba eozinofilija nustatoma esant eozinofilinei pneumonijai/bronchopneumonijai. Grybinė pneumonija nustatoma esant eozinofilijai ir bazofilijai. Hiperglobulinemija dažnai lydi lėtinę ar aspiracinę pneumoniją, bronchoektaziją (Johnson, 2010).
1.6. Gydymas
Gydant nuo kvėpavimo takų susirgimų, pagrindiniai tikslai yra: kvėpavimo takų atlaisvinimas, uždegimo sumažinimas, deguonies patekimo į plaučius palengvinimas (Maddison et al., 2008), išskyrų iš kvėpavimo takų pertekliaus pašalinimas, bronchiolių išplėtimas, esant per dideliam jų spindžio sumažėjimui, kosulio mažinimas (Hsu, 2008).
22
bronchų ir trachėjos yra naudojami atsikosėjimą lengvinantys vaistai. Jei kosulys būna sausas, tai naudojami kosulį slopinantys vaistai – opioidai (pvz., kodeinas, hidrokodonas, butorfanolis) (Hsu, 2008).
Dažnai gydymui naudojami gliukokortikoidai (Kumrow, Rozanski, 2012), nes vaistinės medžiagos gerai slopina uždegimo procesus (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Jie gali būti naudojami į vidų arba inhaliacijomis (Kumrow, Rozanski, 2012). Gliukokortikoidai veikia uždegimo patogenezę: mažina gleivinės paburkimą, slopina liaukų hipersekreciją, šalina kvėpavimo takų praeinamumo sutrikimus, lygiųjų raumenų spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakcijas ir kt. Prednizolonas – tai dažniausiai naudojamas gliukokortikoidas klinikinėje praktikoje. Jam veikiant mažėja limfocitų, monocitų, eozinofilų, bazofilų kiekiai, skatinama eritrocitų ir trombocitų gamyba (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Dozė gydymo pradžioje 1 – 2 mg/kg per dieną, vėliau ji mažinama iki mažiausios efektyvios, kurią naudojant būtų galima kontroliuoti klinikinę išraišką (Kumrow, Rozanski, 2012). Vaistas veikia 12 – 36 val. Deksametazono preparatai skiriami esant neinfekciniams uždegimams ar kaip pagalbinė priemonė gydyti nuo pneumonijos. Iš pradžių skiriama dozė 0,25 mg/kg 1 – 3 kartus per dieną, pagerėjus klinikai, dozę galima sumažinti ir gydymą tęsti 1 – 2 mėn. (Špakauskas, Matusevičius, 2006). Inhaliacinės panaudos gliukortikoidų dozės yra mažesnės negu duodant į vidų. Tai dažna alternatyva tais atvejais, kai draudžiama naudoti gliukokortikoidus į vidų. Tačiau būna ir tokių atvejų, kad gydymo vien inhaliaciniais gliukokortikoidais nepakanka – reikia pagalbinių terapinių priemonių (Bexfield et al., 2006).
Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų gydymui naudojami antibiotikai ir sulfonamidai. Prieš parenkant juos, atliekamas ligos sukėlėjų jautrumo antimikrobiniams vaistams tyrimas (Johnson, 2010). Doksiciklinas ir azitromicinas turi priešuždegiminių ir antimikrobinių savybių. Doksiciklino dozė 10 mg/kg skiriama kartą per dieną. Neretai skystu pavidalu azitromicinas lengviau dozuojamas. Taip pat, geras pasirinkimas – fluorochinolonai, kurie itin gerai veikia gramneigiamas bakterijas (Kumrow, Rozanski, 2012), bei plataus veikimo spektro antibiotikai (pvz.: amoksicilino/klavulano rūgšties darinys). Antibiotikai skiriami ne mažiau nei 10 – 14 dienų (Johnson, 2010).
23
efektyvumas nepakankamas. Galimas šalutinis poveikis: padidėjęs jaudrumas. Šis požymis dingsta per kelias dienas (Kumrow, Rozanski, 2012).
Nuo kvėpavimo takų grybinės infekcijos gydoma naudojant priešgrybinius vaistus (Johnson, 2010). Gydymas nuo mikroskopinių grybų sukeltų ligų yra sudėtingas, ilgai trunkantis ir gali tęstis iki kelių mėnesių. Tyrimais įrodyta, kad pilnas išgijimas, kai sukėlėjo sunaikinimas, pasiekiamas 30 proc. dažniau nei klinikinis pasveikimas. Klinikinis pasveikimas pasiekiamas tik apie 50 proc. atvejų. Azolai – vieni iš svarbiausių ir dažniausiai pasaulyje naudojamų vaistų nuo grybų, kurie veikia fungistatiškai (Daunoras ir kt., 2008). Šiai grupei priskiriami – itrakonazolas, flukonazolas, vorikonazolas, pozakonazolas. Itrakonazolas naudojamas gydant nuo nosies ar plaučių grybinių infekcijų. Vorikonazolas ir pozakonazolas priskiriami naujai triazolų grupei, jie pasižymi stipresniu priešgrybiniu poveikiu. Taip pat, naudojamas amfotericinas B, flucitozinas (Johnson, 2010). Pastebėta, kad padažnėjo susirgimų aspergilioze, kurių sukėlėjai yra atsparūs amfotericinui B ir itrakonazolui (Daunoras ir kt., 2008).
Brachicefalinių veislių šunys linkę sirgti brachicefalinį kvėpavimo takų nepakankamumo sindromu (Bernaerts et al., 2010), kadangi turi ilgą minkštąjį gomurį arba susiaurėjusias šnerves (Johnson, 2010). Šie defektai šalinami chirurginiu būdu. Operacijos metu yra koreaguojamos šnervės bei šalinama ilgo minkštojo gomurio dalis. Palengvėja kvėpavimas bei sumažėja gerkloms ir ryklei tenkantis neigiamas oro slėgis įkvėpimo metu (Johnson, 2010).
24
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimui reikalingi duomenys rinkti Vilniaus veterinarijos klinikoje X, kurioje atlikau ir klinikinę praktiką. Klinika įkurta 2000 m. Joje dirba kvalifikuoti bei ilgametę gydomojo darbo patirtį turintys veterinarijos specialistai.
Tiriamojo darbo duomenų analizė apima 2010 – 2014 m. Viso išanalizuoti 456 pacientai: veterinarijos gydytojų pateiktos ligos istorijos ir kartu su klinikoje dirbančiais veterinarijos gydytojais tirti bei gydyti pacientai.
Pirmiausia, prieš atliekant klinikinę apžiūrą, atliekama išsami gyvūno savininko apklausa bei surenkama anamnezė. Fiksuojami bendriniai šuns duomenys: veislė, amžius, lytis. Toliau apklausiama, kokius klinikinius simptomus pastebėjo šuns savininkas, kokių sveikatos sutrikimų turėjo anksčiau, kokiomis sąlygomis laikomas gyvūnas, kokie medikamentai vartoti.
Prieš pradedant apžiūrą pastebėta, kad dažniausiai pasitaikantys simptomai buvo: kosulys, čiaudulys, ištakos iš nosies, apsunkintas kvėpavimas – dusulys, kvėpavimas pro burną ar krenkštimas. Sergantys šunys mažiau aktyvūs, pasyviai reaguoja į aplinką, sunkiau pakeliamas fizinis krūvis – greičiau pavargsta.
Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos diagnozuotos remiantis bendraisiais (palpacija ir auskultacija) ir specialiaisiais (rentgeninis, ultragarsinis ir kraujo morfologinis tyrimai) tyrimų metodais.
Paviršinės apčiuopos metu palpuojamos gerklos, ryklė ir trachėja. Nustatomas skausmingumas – jei jaučiamas skausmas tai šuo nesileidžia apžiūrimas, priešinasi, gali inkšti. Vidinė apčiuopa atliekama įkišus pirštus ar ranką į snukio ertmę. Tiriant burną, apčiupinėjami dantys, liežuvis, ryklė, gerklos, minkštasis gomurys. Gyvūną būtina seduoti.
Auskultacija atliekama naudojant fonendoskopą. Auskultuojame gerklų, trachėjos ir plaučių sritis. Sprendžiama apie girdimų garsų pobūdį, trukmę, pastovumą, vertinama tiriamo organo veikla, būklė. Funkcionuojančių organų sukelti garsai nėra stiprūs. Taip pat, auskultuojame širdies plotą – išsiaiškinti, ar kvėpavimo takų ligos nėra kilusios dėl širdies funkcijos sutrikimų.
25
kontrastavimą gyvūnui sušvirkščiama raminamųjų vaistų. Liežuvis, gerklos, ryklė nujautrinamos 1 proc. lidokaino tirpalu. Į trachėją iki bronchų bifurkacijos įvedamas plonas lankstus kateteris ir per jį suleidžiama 2 proc. prokaino tirpalo. Kontroliuojant rentgenu, kateteris įstumiamas į reikiamą (dešinįjį ar kairįjį) bronchą, gleivinių nejautrai sukelti dar sušvirkščiama 2 proc. prokaino, ko pasekoje sumažėja krenkštimas ir kosulys. Taip nujautrinama kvėpavimo takų gleivinė. Plaučiams tirti tinkamiausias metodas bronchografinis, tačiau naudingas ir bendras krūtinės rentgeninis vaizdas. Laterolateralinėje rentgeno nuotraukoje sumuojasi abiejų plaučių šešėliai, o iš viršaus žemyn – matyti kiekvieno plaučio šešėlis.
Kompiuterinė tomografija atliekama tada, kai kiti diagnostiniai būdai neišaiškina ligos priežasties ar ligos apimties dydžio. Kompiuterinis tomografas jonizuojančia spinduliuote peršviečia vidines organizmo struktūras iš įvairių pusių. Tai leidžia geriau nustatyti ligos progresavimą ir tiksliau atlikti diagnozę.
Kai kuriems pacientams buvo atliktas kraujo morfologinis tyrimas su Mindray BC – 2008Vet aparatu. Užfiksuoti tokie nukrypimai: leukocitozė 17,5–24,0 x 109/L (fiziologinė norma 6,0–17,0 x 109/L, neutrofilija 12,5–19,5 x 109/L (fiziologinė norma 2,0–12, 0 x 109/L), monocitozė 2,2–3,0 x 109/L (fiziologinė norma 0,3–2,0 x 109/L) ir eozinofilija 10,3–12,7 proc. (fiziologinė norma 2,0– 10,0 proc.).
Diagnozavus ligą yra skiriamas gydymas. Kurį laiką vyksta gyvūno stebėsena – klientas su augintiniu atvyksta pasirodyti veterinarijos gydytojui paskirtu laiku. Vertinama, ar tinkamai paskirtas gydymas, ar gyvūnas sveiksta, ar nėra šalutinių komplikacijų.
26
3. REZULTATAI
3.1. Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų etiologinių veiksnių analizė šunims 2010 – 2014
2010 – 2014 m. laikotarpiu klinikoje gydyti 456 šunys, sirgę kvėpavimo takų ligomis: 2010 m. – 78 pacientai, 2011 m. – 98, 2012 m. – 92, 2013 m. – 108 ir 2014 m. – 80 pacientų (1 pav.). Vidutiniškai per metus klinikoje apsilankė 91 pacientas, kuriam buvo diagnozuota vienokia ar kitokia kvėpavimo takų liga.
1 pav. Šunų sergamumas 2010–2014 m.
Skaičiuojant kiek patinų ir kalių sirgo kiekvienais metais gauti tokie duomenys: 2010 m. – 41 (53 proc.) patinas ir 37 (47 proc.) kalės, 2011 m. – 52 (53 proc.) patinai ir 46 (47 proc.) kalės, 2012 m. – 43 (47 proc.) patinai ir 49 (53 proc.) kalės, 2013 m. – 60 (56 proc.) patinų ir 48 (44 proc.) kalių, o 2014 m. – 32 (40 proc.) patinai ir 48 (60 proc.) kalės (2 pav.).
Didžiausias patinų sergamumas kvėpavimo takų ligomis nustatytas 2013 m. (26 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o mažiausias 2014 m. (14 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (2 pav.).
27
Didžiausias kalių sergamumas kvėpavimo takų ligomis nustatytas 2012 m. (21,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o mažiausias 2010 m. (16,2 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (2 pav.).
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad lytis, sergant kvėpavimo takų ligomis, nėra statistiškai reikšmingas veiksnys (p>0,05).
2 pav. Patinų ir kalių sergamumas 2010–2014 m.
Visi sirgę šunys (patinai ir kalės), kuriems diagnozuotas kvėpavimo takų susirgimas, buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: šunys iki 1 m., nuo 1 m. iki 5 m., 6 – 10 m. bei 11 m. ir vyresni.
Dažniausiai kvėpavimo takų ligomis sirgo 1 – 5 m. šunys (43 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Truputį rečiau sirgo 6 – 10 m. šunys (36 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Mažiausiai serga ≥11 m. šunys (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir jaunesni nei 1 m. šunys (10 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (3 pav.).
2010 – 2014 m. pacientų, kurie sirgo kvėpavimo takų ligomis , amžiaus vidurkis buvo 5,5±0,38 m.: kalių amžiaus vidurkis – 5,2±0,77 m., o patinų – 5,8±0,39 m.
28
3 pav. Amžiaus įtaka šunų sergamumui kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m.
Dažniausiai 2010–2014 m. pasireiškusi kvėpavimo takų liga buvo laringitas (30 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Rečiau pasitaikė gerklų edema (15 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), plaučių edema (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), tracheitas (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), rinitas (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), bronchitas (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), trachėjos kolapsas (6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir pneumonija (6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Rečiausiai pasitaikė tonzilitas (3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) šunidžių kosulys (1 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir BS (1 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (4 pav.).
29
4 pav. Dažniausiai pasireiškusios kvėpavimo takų ligos 2010–2014 m.
Įvertinus sezono įtaką, gauti tokie duomenys: dažniausiai kvėpavimo takų susirgimai pasireiškė vasarą – 156 atvejai (34 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), rečiau pavasarį – 138 atvejai (30 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir rudenį – 112 atvejų (25 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o rečiausiai žiemą – 50 atvejų (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (5 pav.).
Daugiausia kvėpavimo takų ligų užfiksuota 2011 m. vasarą – 39 atvejai (8,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o mažiausiai taip pat tų pačių 2011 m. žiemą – 7 atvejai (1,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (5 pav.).
30
5 pav. Šunų sergamumas skirtingu metų laiku 2010–2014 m.
Apžvelgus buvusius ligų atvejus per 2010–2014 m. ir juos sugrupavus į viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligas matome, kad viršutinių kvėpavimo takų ligų būta 342 atvejai (75 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o apatinių kvėpavimo takų ligų – 114 atvejų (25 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (6 pav.).
6 pav. Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų skaičius per 2010–2014 m.
0 5 10 15 20 25 30 35 40 2010 2011 2012 2013 2014 30 27 26 32 23 22 39 30 35 30 17 25 27 28 15 9 7 9 13 12 At ve jų sk aičiu s Metai Pavasaris Vasara Ruduo Žiema 0 50 100 150 200 250 300 350
Viršutinių kvėpavimo takų ligos
31
3.2. Mišrūnų ir grynaveislių šunų sergamumo kvėpavimo takų ligomis duomenų analizavimas 2010–2014m.
Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m. 1,9 karto dažniau sirgo grynaveisliai šunys (66 proc., p<0,05) negu mišrūnai (34 proc.). Dažniausiai grynaveisliai šunys sirgo 2013 m. (25,8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų), o mišrūnai – 2011 m. (23,4 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) (7 pav.).
Rečiausiai grynaveisliams šunims diagnozuotos kvėpavimo takų ligos 2014 m (15,8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių šunų), o mišrūnams – 2012 m. (17,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės šunų) (7 pav.).
7 pav. Mišrūnų ir grynaveislių šunų sergamumas 2010–2014 m.
2010–2014 m. grynaveisliai patinai kvėpavimo takų ligomis sirgo 1,1 karto dažniau (52 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių šunų) negu grynaveislės kalės (48 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių šunų) (8 pav.).
Grynaveisliams patinams, kvėpavimo takų ligos, dažniausiai diagnozuotos 2013 m. (26,3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), o rečiausiai – 2010 m. (17,3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) ir 2014 m. (17,3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) (8 pav.).
32
Grynaveislėms kalėms, kvėpavimo takų ligos, dažniausiai diagnozuotos 2013 m. (25,3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių), o mažiausiai – 2014 m. (14,4 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) (8 pav.).
8 pav. Skirtingos lyties grynaveislių šunų sergamumas 2010–2014 m.
Dažniausia kvėpavimo takų liga grynaveislių kalių tarpe 2010–2014 m. buvo laringitas (32 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių). Truputį rečiau buvo gerklų edema (16 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių), tracheitas (10 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių), plaučių edema (9,6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių). Dar rečiau – rinitas (7,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių), bronchitas (7,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių), trachėjos kolapsas (7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) ir pneumonija (6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių). O visai retai pasitaikė tonzilitas (3 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) su šunidžių kosuliu (0,7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) bei BS (0,7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) (9 pav.).
33
9 pav. Kvėpavimo takų ligos grynaveislių kalių tarpe 2010–2014 m.
Dažniausiai kvėpavimo takų ligos diagnozuotos šių veislių kalėms: prancūzų buldogams (9 proc.), toiterjerams (8 proc.), nykštukiniams pinčeriams (6 proc.), anglų buldogams (5 proc.), rotveileriams (5 proc.), vokiečių aviganiams (5 proc.) ir labradoro retriveriams (4 proc.). Na, o rečiausiai kvėpavimo takų ligos nustatytos šių veislių kalėms: kernterjerams (1 proc.), koliams (1 proc.), pudeliams (1 proc.), šelti (1proc.) ir veimaraneriams (1 proc.) (10 pav.).
34
10 pav. Veislės įtaka grynaveislių kalių sergamumui kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m.
2010–2014 m. kvėpavimo takų ligomis dažniausiai sirgo 1–5 m. amžiaus grynaveislės kalės (51 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių, p<0,05), o rečiausiai ≥11 m. kalės (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių kalių) (11 pav.).
35
Nustatyta, kad 2010–2014 m. grynaveislių patinų tarpe dažniausiai diagnozuota liga buvo laringitas (29,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų). Rečiau diagnozuota gerklų edema (15 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), tracheitas (12 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), plaučių edema (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusiųgrynaveislių patinų) bei rinitas (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų). Dar rečiau buvo – trachėjos kolapsas (6,6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), bronchitas (6,6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) ir pneumonija (5,7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų). O rečiausiai diagnozuotas tonzilitas (4 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), BS (2,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) ir šunidžių kosulys (2 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) (12 pav.).
12 pav. Kvėpavimo takų ligos grynaveislių patinų tarpe 2010–2014 m.
Dažniausiai kvėpavimo takų ligos diagnozuotos šių veislių patinams: prancūzų buldogams (8,3 proc.), anglų buldogams (7 proc.), toiterjerams (6,4 proc.), Jorkšyro terjerams (5,7 proc.), mopsams (5,7 proc.) ir bokseriams (5 proc.). Na, o rečiausiai kvėpavimo takų ligos nustatytos šių
36
veislių patinams: belgų aviganiams (1 proc.), bolonė (1 proc.), šelti (1 proc.) ir veimaranerių veislių šunims (1 proc.) (13 pav.).
13 pav. Veislės įtaka grynaveislių patinų sergamumui kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m.
2010 – 2014 m. kvėpavimo takų ligomis dažniausiai sirgo 6 – 10 m. mžiaus grynaveisliai patinai (40 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų, p<0,05), truputį rečiau – 1 – 5 m. grynaveisliai patinai (39 proc.visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų), o rečiausiai <1 m. amžiaus grynaveisliai patinai (10 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių grynaveislių patinų) (14 pav.).
37
14 pav. Skirtingo amžiaus grynaveislių patinų sergamumas kvėpavimo takų ligomis 2010– 2014 m.
Kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m. sirgo 154 mišrūnai (15 pav.). Mišrūnai patinai (53 proc.) 1,1 karto dažniau sirgo kvėpavimo takų ligomis nei mišrūnės kalės (47 proc.) (15 pav.).
Patinams kvėpavimo takų ligos dažniausiai diagnozuotos 2013 m. (23 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrūnų patinų), o rečiausiai 2011 m. (18 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrūnų patinų) ir 2014 m. (18 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrūnų patinų) (15 pav.).
38
15 pav. Skirtingos lyties mišrūnų sergamumas 2010–2014 m.
2010–2014 m. dažniausiai kvėpavimo takų ligomis sirgo 6 – 10 m. mišrios veislės kalės (43 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių), o rečiausiai <1 m. mišrios kalės (7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių) (16 pav.).
39
16 pav. Skirtingo amžiaus mišrios veislės kalių sergamumas kvėpavimo takų ligomis 2010 – 2014 m.
Dažniausiai 2010–2014 m. diagnozuota kvėpavimo takų liga mišrių veislių kalėms buvo laringitas (30,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių). Rečiau – plaučių edema (14 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių), gerklų edema (12,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių), tracheitas (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių), bronchitas (10 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių), pneumonija (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių) ir rinitas (6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių). O rečiausiai diagnozuotas trachėjos kolapsas (4 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių) ir tonzilitas (4 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės kalių) (17 pav.). Visai nesirgta BS ir šunidžių kosuliu.
40
17 pav. Kvėpavimo takų ligos mišrios veislės kalėms 2010–2014 m.
2010–2014 m. dažniausiai kvėpavimo takų ligomis sirgo 6 – 10 m. mišrios veislės patinai (43 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), o rečiausiai <1 m. mišrūs patinai (8,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų) (18 pav.).
Dažniausiai mišrios veislės patinai sirgo 2013 m. (50 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), o rečiausiai – 2010 m. (33 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų) ir 2014 m. (33 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų) (18 pav.).
41
18 pav. Skirtingo amžiaus mišrios veislės patinų sergamumas kvėpavimo takų ligomis 2010– 2014 m.
Dažniausiai 2010 – 2014 m. diagnozuota kvėpavimo takų liga mišrių veislių patinams buvo laringitas (27 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų). Rečiau – gerklų edema (18 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), plaučių edema (16 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), tracheitas (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), bronchitas (10 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų), rinitas (7 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų) ir trachėjos kolapsas (6 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų). O rečiausiai diagnozuota – pneumonija (5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių mišrios veislės patinų) (19 pav.). Visai nesirgta BS, šunidžių kosuliu ir tonzilitu.
42
19 pav. Kvėpavimo takų ligos mišrios veislės patinams 2010–2014 m
43
3.3 Gydymas nuo viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligų
1. Gliukokortikoidai: deksametazonas (Rapidexon 2mg/ml, Depedin Veyx), metilprednizolonas (Depo – Medrone V 4 proc.).
2. Antihistamininiai vaistai: klemastino fumaratas (Tavegyl 0,1 proc.).
3. Antibiotikai ir antibiomimetikai: tilozinas (Pharmasin 50), amoksicilino/klavulano rugšties kompleksinis junginys (Synulox), enrofloksacinas (Enroxil 5 proc.), cefaleksinas (ICF Vet), linkomicinas (Lincobel), azitromicinas (Azitrox).
4. Atsikosėjimą lengvinančios medžiagos: pelargonijų šaknų skystasis ekstraktas (Umckalor tirpalas), čiobrelių žolė (Pertusin N tirpalas), propolio – bičių pikio tinktūra.
5. Vitaminai: AD3K (KRKA) injekcinė emulsija, vitaminum C 10 proc. injekcinis tirpalas, vit. B – complex injekcinis tirpalas.
44
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus surinktų duomenų analizę apie šunis, sirgusius viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligomis 2010–2014 m., nustatyta, kad kvėpavimo takų ligos dažniau diagnozuotos grynaveisliams šunims (66 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 302 atvejai, p<0,05) negu mišrūnams (34 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 154 atvejai). Tai sutampa su literatūroje pateikiama informacija (Coté, 2011). Vertinant susirgimo galimybę pagal lytį nustatyta, kad tai nėra statistiškai reikšminga (p>0,05) – vienodai gali susirgti tiek patinai, tiek kalės.
Dažniausiai kvėpavimo takų ligomis sirgo 1 – 5 m. amžiaus šunys (43 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Taip pat, nustatyta, kad dažniausiai šunys serga vasarą (34 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 156 atvejai), rečiausiai žiemą (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 50 atvejų). Daugiausiai susirgimų užfiksuota 2011 m. vasarą (8,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 39 atvejai), o mažiausiai – 2011 m. žiemą (1,5 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 7 atvejai). Tai tik įrodo, kad metų laikas turi įtakos kvėpavimo takų ligų pasireiškimui. Galbūt galima daryti prielaidą, jog daugiausiai susirgimų būta 2011 m. vasarą, nes tai buvo itin karštas laikotarpis, ko pasekoje dažniau šunys maudosi vandens telkiniuose, kur peršaldavo ir greičiau susirgdavo kvėpavimo takų ligomis.
Remiantis duomenų analizės rezultatais nustatyta, kad dažniau šunys serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis (75 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 342 atvejai,) negu apatinių kvėpavimo takų ligomis (25 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų arba 114 atvejų,). Taip, kad viršutinių kvėpavimo takų ligomis sergama 3 kartus dažniau nei apatinių kvėpavimo takų ligomis (p<0,05).
Dažniausiai diagnozuojamos viršutinių kvėpavimo takų ligos yra laringitas (30 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir gerklų edema (15 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų). Remiantis literatūros šaltinių duomenimis, pastebėta, kad gerklų edema dažnai pasireiškia drauge su laringitu (Kahn, 2010).
Dažniausiai diagnozuojamos apatinių kvėpavimo takų ligos yra plaučių edema (11 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų) ir bronchitas (8 proc. visų kvėpavimo takų ligomis sirgusių šunų).
45
šunų). Literatūroje pateikiami duomenys, kad „šunidžių kosuliui“ imliausi jauno amžiaus šunys nuo 6 sav. amžiaus iki 6 mėn. (Tilley, Smith, 2007). BS būklės atveju yra predisponuojančios šunų veislės: anglų buldogas, prancūzų buldogas, mopsas, pekinas, ši – tsu, čiau – čiau (Eldredge et al., 2007).
Šunims viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos diagnozuotos remiantis bendraisiais (palpacija ir auskultacija) ir specialiaisiais (rentgeninis, echoskopinis ir kraujo morfologinis tyrimai) tyrimų metodais. Literatūroje pateikiami duomenys, kad pagrindiniai šunų kvėpavimo takų ligų diagnostikos metodai yra šie: rentgenografija, laringoskopija (Johnson, 2010), echoskopija (Schwarz, Johnson, 2008), bronchoskopija (Sutkevičius, Kvalkauskas, 2008), o kraujo morfologinis tyrimas kaip pagalbinė diagnostinė priemonė (Johnson, 2010). Po atliktų diagnostinių tyrimų, diagnozuojama liga ir taikomas atitinkamas gydymas.
46
IŠVADOS
1. Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų ligos, diagnozuojamos bendraisiais (palpacija, auskultacija ir išsami klinikinė apžiūra) ir specialiaisiais (rentgenografija, echoskopija ir kraujo morfologinis tyrimas) tyrimų metodais.
2. Nuo kvėpavimo takų ligų gydoma gliukokortikoidais, antihistamininiais vaistais, antibiotikais ir antibiomimetikais, atsikosėjimą lengvinančiais medikamentais, kosulį slopinančiais vaistais, vitaminais ir homeopatiniais preparatais.
3. Kvėpavimo takų ligomis dažniau (66 proc., p<0,05) serga grynaveisliai šunys.
4. Dažniausiai kvėpavimo takų ligomis serga šių veislių šunys: anglų buldogai, prancūzų buldogai, toiterjerai, mopsai, nykštukiniai pinčeriai ir Jorkšyro terjerai.
5. Šunų lytis sirgimui kvėpavimo takų ligomis įtakos neturi (p>0,05). 6. Šunų, sirgusių kvėpavimo takų ligomis, amžiaus vidurkis 5,5±0,38 m.
7. Dažniausiai kvėpavimo takų ligomis šunys sirgo vasarą – (34 proc. visų kvėpavimo takų ligų), o rečiausiai žiemą – (11 proc. visų kvėpavimo takų ligų).
8. Dažniau šunys sirgo viršutinių kvėpavimo takų ligomis (75 proc., p<0,05) negu apatinių kvėpavimo takų ligomis (25 proc., p<0,05).
9. Dažniausios viršutinių kvėpavimo takų ligos yra laringitas (30 proc. visų kvėpavimo takų ligų) ir gerklų edema (15 proc. visų kvėpavimo takų ligų).
47
PADĖKA
48
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bernaerts F., Talavera J., Leemans J., Hamaide A., Claeys S., Kirschvink N., Clercx C. Description of original endoscopic findings and respiratory functional assessment using barometric whole – body plethysmography in dogs suffering from brachycephalic airway obstruction syndrome. The Veterinary Journal. 2010. 183(1). P. 95 – 102.
2. Bexfield H. N., Foale R. D., Davison L.J., Watson P. J., Skelly B. J., Herrtage M. E. Management of 13 cases of canine respiratory disease using inhaled corticosteroids. Journal of small animal practise. 2006. Vol 47. P. 377 – 382.
3. Bonagura J. D., Twedt D.C. Kirk‘s current veterinary therapy XIV. Printed in Unitet States of America. Saunders, an imprint of Elsevier Inc. 2009. P. 595 – 697.
4. Case P. L. The dog – its behaviour, nutrition and health. Second edition. Blackwell publishing. 2005.
5. Chug K. F. Drugs to suppress cough.2005. Vol. 14, No. 1. P. 19 – 27.
6. Côté E. Clinical veterinary advisor: dogs and cats. Second edition. Printed in United States of America. Mosby, Inc., an affi liate of Elsiever Inc. 2011. P. 77, 694.
7. Daunoras G., Matusevičius A., Ivaškienė M., Špakauskas V. Vaistai nuo mikroskopinių grybų (II dalis). Veterinarija ir zootechnika. T. 44 (66), 2008. P. 3 – 22.
8. Davies S., Shell L. Common small animal diagnoses: an algorithmic approach. Printed in the United States of America. W. B. Sounders Company. 2002. P. 214.
9. Eldredge D. M., Carlson L. D., Delbert C.G., Giffin J. M. Dog owners home veterinary handbook. Fourth edition. Howell book house. 2007. P. 311 – 326.
10. England G. Dog breeding, whelping and puppy care. John Wiley & Sons, Ltd. 2013. P. 253 11. Ettinger J. S., Feldman E.C. Veterinary internal medicine. Seventh edition. Printed in
Canada. Saunders, an imprint of Elsevier Inc. 2010. P. 1055.
12. Eurell J. A., Frappier B. L. Dellmann‘s textbook of veterinary histology. Sixth edition. Printed in Malaysia. Blackwell Publishing Ltd. 2006. P. 153 – 167.
13. Ford R. B. Kennel cough revisited. Today's veterinary practice. July/August. 2014. P. 72 – 75.
14. Fuentes V. L., Lynelle R. J., Dennis S. Canine and feline cardiorespiratory. Second edition. British Small Animal Veterinary Association. 2010. P. 316.
15. Haagen V. A. J. Ear, throat and tracheobronchial diseases in dogs and cats. Printed in Germany. Sclütersche Verlagsgesellschaft mbH & Co. 2005. P. 121 – 166.
49
17. Johnson L. R. Clinical canine and feline respiratory medicine. Wiley – Blackwell. 2010. P. 202.
18. Kahn C. M. The Merck veterinary manual. Printed in U.S.A. MERCK & CO., INC. 2010. P. 1297 – 1316.
19. Klarke K. W., Trim C. M., Hall L. W. Veterinary anaesthesia. Printed in China. Sounders elsiever. 2014. P. 587 – 600.
20. Kumrow K. J., Rozanski E. A. Canine chronic bronchitis. Today‘s veterinary practise. November/december. 2012. P. 12 – 17.
21. Kӧnig H. E,. Liebich H. G. Veterinary anatomy of domestic mammals. Fourth edition. Printed in Germany. Schattauer GmbH. 2009. P. 369 – 390.
22. Lefebvre J., Kuehn N. F., Wortinger A: Computed tomography as an aid in the diagnoses of chronic nasal disease in dogs, J. Small Anim Pract 46:280. 2005.
23. Maddison J. E., Page S. W., Church D. B. Small animal clinical pharmacology. Second edition. Printed in New York. Elsiever Limited. 2008. P. 34 – 38.
24. Mak G., Hanania N. A. New bronchodilators. Current opinion in pharmacology. 2012. 12. P. 238 – 245.
25. McMichael M. Handbook of canine and feline emergency protocols. Second edition. John Wiley & Sons, Inc. 2014. P. 188.
26. Mochizuki M., Yachi A., Ohshima T., Ohuchi A., Ishida T. Etiologic study of upper respiratory infections of household dogs. The Journal of Veterinary Medical Science. 2008. 70(6). P. 563 – 569.
27. Padaiga A., Lasys V., Sederevičius A. Naminių gyvūnų mikroskopinė anatomija. Lietuvos veterinarijos akademija. 2006. P. 90 – 106.
28. Rice D. V. M., Michele Earle – Bridges. Akitas: everything about health, behaviour, feeding and care. Borron‘s. 2009. P. 65 – 75.
29. Rubin S. I., Carr A. P. Canine internal medicine secrets. Printed in United States of America. Mosby Ins. 2007. P. 449.
30. Schaer M. Clinical medicine of the dog and cat. Second edition. Grafos SA, Barcelona, Spain. Manson publishing Ltd. 2010. P. 187 – 226.
31. Schwarz T., Johnson V. Canine and feline thoracic imaging. The British Small Animal Veterinary Association. 2008. P. 396.
50
33. Špakauskas V., Matusevičius A. Gyvūnų gydymas gliukokortikoidais. Veterinarija ir zootechnika. T. 35(57). 2006. P. 5 – 24.
34. Tilley L. P., Smith F. W. K. Jr. Blackwell‘s five – minute veterinary consult: canine and feline. Fourth edition. Blackwell Publishing. 2007. P. 71, 117, 285, 681, 859.
35. Uzunova K. I., Koleva K. A. Importance of microclimate, floor type and floor bedding for the incidence of catarrhal rhinitis and laryngitis in dogs. Bulgarian Journal of Veterinary Medicine. 2005. 8, No 2, P. 135 – 139.
