LIETUVOS VAISTINIŲ VERSLO RAIDA 1918 – 1940 M.: TINKLO PLĖTRA, PARDAVIMŲ DINAMIKA, VERSLO APLINKA

Testo completo

(1)

MEDICINOS AKEDEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

EGLĖ JACHIMAVIČIENĖ

LIETUVOS VAISTINIŲ VERSLO RAIDA 1918 – 1940 M.: TINKLO

PLĖTRA, PARDAVIMŲ DINAMIKA, VERSLO APLINKA

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Doc., dr. Vilma Gudienė

(2)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKEDEMIJA

FARMACIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis

Data:

LIETUVOS VAISTINIŲ VERSLO RAIDA 1918 – 1940 M.: TINKLO

PLĖTRA, PARDAVIMŲ DINAMIKA, VERSLO APLINKA

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Vilma Gudienė

Data:

Recenzentas

Vardas, pavardė, parašas

Data:

Darbą atliko

Magistrantė

Eglė Jachimavičienė

Data:

Kaunas, 2015

(3)

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SUMMARY ... 5

SĄVOKOS ... 7

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

2. TYRIMO METODIKA ... 19

3. REZULTATAI ... 20

3.1. Tiriamojo laikotarpio vaistinių verslo raidos analizė ... 20

3.2. Tiriamojo laikotarpio vaistinių skaičiaus pokyčiai ... 21

3.3. Tarpukario Lietuvos gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, pokyčiai ... 25

3.4. Tiriamojo laikotarpio Lietuvos vaistinių apyvartos dinamika ... 29

3.5. Vidutinė apyvarta vienai vaistinei 1926 – 1937 m. ... 38

3.6. Tarpukario Lietuvos vaistinių metinės apyvartos priklausomybės nuo gyventojų skaičiaus vertinimas ... 40

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43

5. IŠVADOS ... 45

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 46

(4)

SANTRAUKA

E. Jachimavičienės magistro baigiamasis darbas „Lietuvos vaistinių verslo raida 1918 – 1940 m.: tinklo plėtra, pardavimų dinamika, verslo aplinka“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2015 m. – 51 psl.

Darbo tikslas: įvertinti Lietuvos vaistinių verslo raidą 1918 – 1940 m., atskleisti vaistinių plėtrą,

vaistinių prekių pardavimų dinamiką bei verslo aplinką.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti tiriamojo laikotarpio Lietuvos vaistinių verslo istorinę raidą. 2. Atlikti Lietuvos vaistinių skaičiaus kitimo 1926 – 1937 metais analizę. 3. Įvertinti Lietuvos vaistinių apyvartos dinamiką 1926 – 1937 metais. 4. Įvertinti Lietuvos vaistinių apyvartos ir gyventojų skaičiaus koreliaciją.

Tyrimo metodika: naudotas istorinis tyrimo metodas. Nagrinėti 1) to meto periodinėje spaudoje

pateikti statistiniai duomenys, 2) mokslinės publikacijos panašia tema. Statistiniam tyrimui pasirinkti tarpukario Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos žurnalai. Juose pateikti duomenys leido išanalizuoti vaistinių skaičiaus dinamiką Lietuvoje 1926 – 1937 m., įvertinti atskirų miestų vaistinių apyvartų pokyčius už parduotus medikamentus ir kitas nemedikamentines vaistinės prekes.

Šaltiniuose pateikti duomenys buvo analizuojami statistiniais metodais. Remiantis Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientu nustatyta vaistinių apyvartos priklausomybė nuo gyventojų skaičiaus. Koreliacija statistiškai reikšminga, kai p<0,05. Apskaičiuotas vaistinių skaičiaus bei apyvartos padidėjimo tempas. Duomenų analizei naudotos Microsoft Exel ir SPSS 22 kompiuterinės programos.

Rezultatai ir išvados:

Tarpukario Lietuvos vaistinių verslo raida buvo įtakojama šalies ekonominės padėties bei farmacinę veiklą reglamentuojančios teisinės bazės.

Vaistinių skaičius 1926 – 1937 m. šalyje palaipsniui augo. Per tiriamąjį laikotarpį vaistinių padaugėjo 8,36%, nuo 287 iki 311 vaistinių.

Taip pat kito Lietuvos vaistinių apyvarta. Didžiausia apyvartos reikšmė nustatyta 1930 m., 8 074 641 Lt. Prasidėjus Pasaulinei ekonominei krizei nuo 1931 m. nagrinėtas rodiklis ėmė kristi, o didžiausias sumažėjimas užfiksuotas 1933 m., kuomet Lietuvos vaistinių apyvarta buvo lygi 5 986 020 Lt.

Tarpukariu didžiausias pajamas turėjo Kauno vaistinės. Šio miesto ir apskrities 1928 – 1937 m. nustatyta vidutinė vaistinių apyvarta buvo lygi 1 819 205 Lt, tai sudarė 25,75% visų Lietuvos vaistinių apyvartos.

(5)

Šalies vaistinių bendros apyvartos priklausomybė nuo gyventojų skaičiaus yra labai silpna, r = -0,131, ir statistiškai nereikšminga, p = 0,756 (statistiškai reikšminga, kai p < 0,05).

SUMMARY

E. Jachimavičienė master's thesis "Lithuanian pharmacies business development in the period of 1918 - 1940: network development, sales dynamics, and business environment“, scientific supervisor Assoc. Dr. V. Gudienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy Department of Social Pharmacy. - Kaunas, 2015. – 51 P.

The goal of the work: to evaluate Lithuanian pharmacies business development in 1918 -

1940, to disclose pharmacies development, medicinal products sale Dynamics, and business environment.

Tasks:

1. To review historical development of Lithuanian pharmacies business during the investigative period.

2. To perform the analysis of Lithuanian pharmacies change in number during the period of 1926 - 1937.

3. To evaluate the dynamics of Lithuanian pharmacy turnover in the period of 1926 - 1937. 4. To evaluate the correlation of Lithuanian pharmacy turnover and population.

Research methods: historical research method was used during the research. The following questions

were analyzed there: 1) statistical data at current periodicals, 2) scientific publications on a similar theme. Interwar Lithuanian public health review journals were chosen for the statistical analysis. Their data allowed analyzing the dynamics of the number of pharmacies in Lithuania during the period of 1926 – 1937, to evaluate individual pharmacy turnover changes for sold pharmaceutics and other non-pharmaceutical products in the pharmacies of various cities.

The data of the sources were analyzed by statistical methods. Pharmacy turnover dependency on population was determined according to Pearson (Pearson) correlation coefficient. Correlation is statistically significant at p <0.05. The number of pharmacies and the increase in turnover rate were estimated there. Microsoft Excel and SPSS 22 software were used for the data analysis.

Results and conclusions:

The interwar Lithuanian pharmacy business development was influenced by the country's economic situation and the legal base for pharmaceutical activities.

(6)

The number of pharmacies. gradually increased in the country during the period of 1926 - 1937. The number of pharmacies has increased by 8,36% (from 287 to 311) during the period under research.

Also, the turnover of Lithuanian pharmacies has changed. The highest turnover value was set in 1930, and it was equal to 8 074 641 Litas. The analyzed index began to fall at the beginning of the global economic crisis since 1931, and the maximum depression was observed in 1933 when the Lithuanian pharmacy turnover was equal to 5 986 020 Lt

Kaunas pharmacies had the highest income during the interwar period. The average pharmacy turnover at Kaunas city and the county was equal to 1 819 205 Litas during the period of 1928 – 1937 and it accounted 25.75% of total Lithuanian pharmacies turnover.

The total turnover dependence on population at the country's pharmacies is very weak ( r = -0.131), and statistically it is insignificant ( p = 0.756, statistically is significant at p <0.05).

(7)

SĄVOKOS

APYVARTA - bendrosios įmonės įplaukos už parduotas prekes ir paslaugas per tam tikrą laikotarpį. „NORMALINĖ“ VAISTINĖ – apskrities centre ar mieste įkurta vaistinė, kuri taip vadinta carinėje

Rusijoje bei tarpukario Lietuvoje iki 1937 m.

(8)

ĮVADAS

Lietuvos vaistinių verslo pradžia skaičiuojama nuo XVI amžiaus pirmosios pusės, kai 1506m. atsirado pirmoji vaistinė Lietuvoje. Istoriniuose dokumentuose rasti duomenys nurodo, jog XVI amžiuje vaistinės kūrėsi Vilniuje, Kaune, XVII amžiuje jos pasirodė Kėdainiuose ir Klaipėdoje, XVIII amžiuje – Panevėžyje, Telšiuose, Šiauliuose. Aktyvesnis vaistinių steigimas pradėtas vykdyti XIX amžiaus antroje pusėje, kai 1864 m. buvo išleistos naujos carinės Rusijos vaistinių steigimo taisyklės. Praėjus pusei amžiaus (1914 m.) etnografinėje Lietuvoje jau veikė 225 vaistinės. [1]

Praėjus I – ajam Pasauliniam karui Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūra buvo prasta. Po šalies Nepriklausomybės paskelbimo imtasi veiksmų šiai padėčiai taisyti ir 1918 m. balandžio 27 d. buvo sudaryta sveikatos komisija, o tų pačių metų lapkričio 11 d. ji buvo reorganizuota į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Su farmacine veikla susijusioms problemoms spręsti įsteigtas Sveikatos departamento Farmacijos skyrius, kuris siekė parengti teisinius farmacinę veiklą reglamentuojančius pamatus, atliko vaistinių, vaistų sandėlių, kitų farmacine veikla užsiimančių įstaigų kontrolę. [2]

I – ojo Pasaulinio karo metu dalis iki jo veikusių vaistinių buvo uždarytos. Po karo, naujų vaistinių atidarymui ar senųjų atgaivinimui buvo reikalingos didelės lėšos, o tuo metu Lietuvos ekonomika, lyginant su kitomis Europos šalimis, buvo silpna. Be kita ko, vis dar vyko Nepriklausomybės kovos su bolševikais ir lenkais. Todėl 1920 m. kovo 15 d. paskelbtas „Farmaceutų mobilizacijos įsakymas“, dėl kurio vaistininkai privalėjo dalyvauti kovose. Tų pačių metų spalio mėnesį, lenkams užėmus Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, ten veikusios vaistinės tapo priklausomos Lenkijai. [3]

Prekybos vaistais versle konkurencija tvyrojo tarp vaistinių, vaistų krautuvių bei daugumos kitų krautuvių, tuo metu vadintų „ūkio dalykų karutuvėmis“, kurios vaistais prekiavo neturėdamos tam teisės. Vaistų krautuvėse medikamentus išduodavo ir konsultuodavo farmacinio išsilavinimo neturintys ar visiškai bemoksliai darbuotojai. 1919 – ųjų metų duomenimis tokių vaistų krautuvių Lietuvoje buvo 144. Tik 1926 m. šių medikamentų prekybos vietų veikla buvo apribota iki galimybės parduoti 75 pavadinimų produktų, įskaitant chemijos produktus, vartojamus vaistams ir technikai, kai kurias vaistažoles, dezinfekcines priemones. [4]

Tarpukariu šalies vaistinių prekių asortimentas neapsiribojo tik Lietuvoje gaminamais vaistais. Vaistininkai siekė bendradarbiauti su kitomis šalimis bei impotuoti jų siūlomų vaistinių preparatų, medicinos pagalbos priemonių, kosmetikos. Nemaža dalis prekių buvo importuojama iš Vokietijos ir Amerikos.[5]

Svarbia farmacijos istorijoje data laikoma 1937 m. gruodžio 16 d., kuomet buvo priimtas „Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas". Po ilgo laiko, kai nepriklausoma Lietuvos valstybė

(9)

vis dar rėmėsi carinės Rusijos medicinos statutu, tai buvo stiprus pagrindas šalies farmacijos verslo teisinėje bazėje. [6]

Vaistinių verslas tarpukario metais mažai tyrinėtas. To laikotarpio vaistinių veiklos duomenų analizė atskleidžia, kokios problemos buvo sprendžiamos plėtojant Lietuvos vaistinių verslą. Praeityje sukaupta patirtis yra dalis to, ką farmacijos verslas yra pasiekęs šiandien.

(10)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

DARBO TIKSLAS – įvertinti Lietuvos vaistinių verslo raidą 1918 – 1940 m.: tinklo plėtrą,

pardavimų dinamiką bei verslo aplinką.

DARBO UŽDAVINIAI:

1. Apžvelgti tiriamojo laikotarpio Lietuvos vaistinių verslo istorinę raidą. 2. Atlikti Lietuvos vaistinių skaičiaus kitimo 1926 – 1937 metais analizę. 3. Įvertinti Lietuvos vaistinių apyvartos dinamiką 1926 – 1937 metais. 4. Įvertinti Lietuvos vaistinių apyvartos ir gyventojų skaičiaus koreliaciją.

(11)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Po I-ojo Pasaulinio karo Lietuvoje vykdomai farmacinei veiklai kontroliuoti buvo pradėta kurti nauja teisinė bazė. Vyriausybės leisti nuostatai, reglamentuojantys vaistinių veiklą, buvo publikuojami tarpukario Lietuvos periodiniuose leidiniuose „Vyriausybės žinios“, „Lietuva“. Juos nagrinėjo ir aprašė Regina Stonkutė – Žukienė knygoje „Lietuvos farmacija XX amžiuje“, taip pat Alfonsas Kaikaris savo veikale „Lietuvos farmacijos istorija. Atsiminimai“.

R. Stonkutė – Žukienė apžvelgė 1919 m. kovo 7 d. Sveikatos Departamento išleistą įsakymą Nr. 8 „aptiekų (vaistinių), aptiekos prekių krautuvių bei sandėlių savininkams ir valdytojams“, kuriame sakoma, jog vaistinės steigimui reikalingas Sveikatos departamento leidimas, visoms farmacijos įstaigoms privalu deklaruoti kam priklauso įstaiga, kiek joje dirba kvalifikuotų specialistų, kokia metinė praėjusių metų apyvarta, kiek ir kokių prekių parduota su receptais ir be receptų. Taip pat aptartos „Vaistų gamybos ir prekybos taisyklės“, nustatytos 1919 kovo 19 d., paminėtas Vidaus reikalų ministerijos įsakymas Nr. 10 dėl karo metu uždarytų vaistinių atidarymo, pasirodęs 1919 m. kovo 30 d., taip pat ir kiti Sveikatos departamento bei Lietuvos Vyriausybės išleisti tarpukario farmacinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai.[7] A. Kaikaris atkreipė dėmesį į 1938 m. birželio 15 d. Vidaus reikalų ministro paskelbtą „Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymą“, kuriuo buvo įteisinti visi pakeitimai, padaryti farmacijos teisinėje bazėje 1919 – 1937 metais.[8]

Praktinius vaistinių verslo uždavinius sprendė ir įstatyminės bazės kūrime dalyvavo viena iš keturių tarpukario Lietuvos farmacininkų organizacijų – Lietuvos vaistininkų draugija (LVD), susikūrusi 1922 m. Organizacija siekė mokesčių lengvatų, derėjosi dėl tiekiamų vaistų kainų mažinimo draugijos nariams.[9] Apie pokyčius farmacinėje teisinėje bazėje buvo nemažai diskutuojama Lietuvių vaistininkų draugijos ir Lietuvos farmaceutų sąjungos leistame žurnale „Farmacijos žinios“. Straipsniuose skelbti nauji įstatymai, pateiktos farmacininkų nuomonės apie priimtus nuostatus, jų svarbą. Teisės aktai, priimti 1918 – 1940 metais, patalpinti ir Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapyje www.lrs.lt. 1933 m. sausio mėnesio „Farmacijos žinių“ pirmajame numeryje publikuotas Stepono Nasvyčio straipsnis, kuriame nuogastaujama dėl vis dar tinkamai nesuformuotų teisinių normų. Autoriaus teigimu farmacinę veiklą reglamentuojantys įstatymai nėra pritaikyti „mūsų šaliai“, mat praėjus daugiau kaip 10 metų po nepriklausomybės atgavimo vis dar buvo vadovaujamasi kai kuriais rusų medicinos statuto straipsniais. [10]

Anelės Vosyliūtės recenzijoje, kurioje aptariama Petro Stankevičiaus knyga „Lietuvos pramonės transformacijos ir jų socialinės – ekonominės pasekmės“, teigiama, kad atkuriant Lietuvos nepriklausomybę tarpukariu, šalies ekonominė padėtis buvo labai sunki. Tam įtakos turėjo ir Vilniaus bei Vilniaus krašto okupacija, kuomet buvo beveik nutraukti šio krašto ekonominiai ryšiai su kitais

(12)

Lietuvos regionais.[11] Ekonominio stabilumo nesuteikė ir po I – ojo Pasaulinio karo kurį laiką apyvartoje cirkuliavusi įvairi valiuta: tai daugiausia cariniai rubliai bei vokiškos ostmarkės. Lietuviškasis litas buvo įvestas tik sustiprėjus šalies politinėms ir ekonominėms aplinkybėms – 1922 m. spalio 2 d. [12]

Tarpukario Lietuvos vaistinių ekonominę padėtį atskleidžia nemaža dalis staripsnių leidinyje „Farmacijos žinios“. 1925 m. gegužės mėn. žurnale išspausdintame straipsnyje „Memorandumas farmacijos ir aptiekų reikalais“, teigiama, jog 1924 m. kiekvienai vaistinei vidutiniškai teko 22082 Lt apyvartos. 50% skirta vaistų pirkimui, kiti 50% (11032 Lt) liko patalpų nuomos, elektros, valstybės ir savivaldybių mokesčiams apmokėti, taip pat samdomo farmacininko darbo užmokesčiui ir kas lieka – vaistinės savininko šeimos išlaikymui [13]. Tuo metu ėmė daugėti vaistinių kaimuose, tačiau dauguma jų skurdo. Daugiau kaip 50 kaimo vaistinių turėjo mažesnę nei 500 Lt mėnesio apyvartą, o esant tokiai padėčiai paties vaistininko uždarbis negalėjo lygintis net „paprasto gero ūkininko berno uždarbiui“. [14] Mažos apyvartos priežastis kaimo vaistinėse galėjo būti skurdi kaimo gyventojų padėtis. Remdamasis 1930 m. žemės ūkio visuotinio surašymo duomenimis dr. J. Krikščiūnas nurodė, kad tuo metu Lietuvos kaime buvo apie 250 tūkst. bedarbių. Tuo tarpu Lietuvos miestuose buvo tik 18 tūkst. bedarbių ir pusiau bedarbių. [15] Nenuostabu, kad skurdžiai gyvenantys žmonės, neturintys pastovių pajamų, negalėjo naudotis vaistinių paslaugomis. Tokie faktai atskleidžia, jog po I-jo Pasaulinio karo Lietuvos vaistinių ekonominė padėtis nebuvo lengva.

1929 – 1933 m. pasaulyje vyravo ekonominė krizė. Jos padarinius jautė ne tik pramonės sritys, žemės ūkis, kurio produktų kainos buvo sumažėjusios 2 – 3 kartus, bet ir farmacijos verslas. Neigiami atgarsiai apie pasaulinės ekonominės krizės pasirodymą Lietuvoje išreikšti 1933 m. sausio mėnesio „Farmacijos žinios“ Nr. 1 leidinyje. Straipsnio autorius S. Nasvytis be užuolankų pareiškia, jog „atėjo ekonomiškai sunkūs laikai. Iš vienos pusės <...> spaudžia mažėjančios apyvartos, iš kitos – tuo tarpu neaiškios perspektyvos ir gandai dėl vaistininkystės ateities“.[10]

Vienkartiniame leidinyje „Lietuvos farmaceutas“, išleistame 1933 m. vasario 28 d., publikuojamas K. Grybausko straipsnis „Organizuotų farmaceutų pareiga vaistinių augalų realizacijos srityje“, kuriuo autorius siūlo vaistinių lentynas papildyti vaistingųjų žolelių preparatais ir taip padėti kilti vaistininkystės verslui. Autorius pateikia idėją, jog susibūrus didesniam skaičiui farmacininkų, ir pradėjus bendradarbiauti kartu su ūkininkais, būtų galima atnaujinti farmacijos verslą. Vaistininkų darbas būtų parduoti paruoštą augalinę produkciją. Straipsnio autorius tikindamas, jog tokie pokyčiai vaistininkystės srityje būtų naudingi tiek ūkininkų, tiek farmacininkų atžvilgiu, įrodo, kad vaistininkai ieškojo būdų, kaip atnaujinti verslą ir didinti vaistinių pelną. [16]

Vaistinių apyvarta tarpukario Lietuvoje buvo skelbiama Sveikatos deparatmento leidinyje „Lietuvos viešosios sveikatos apžvalga“. Kiekviename kartą per metus leistame numeryje pateikiami šalies miestai ir apskritys su nurodytu jiems priklausiusių vaistinių skaičiumi. Taip pat nurodytas

(13)

vienai vaistinei tenkantis gyventojų skaičius. Apyvartą vaistinėse skelbianti grafa suskirstyta į atskiras skiltis, kuriose pateiktos sumos, gautos už gydytojų receptus, felčerių receptus bei „rankinės“ apyvartos, tai yra lėšos gautos už be receptų parduotas prekes. Būtent šie „Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos“ metraščiuose skelbti duomenys bus nagrinėjami šiame magistro darbe.

Vaistinių skaičiaus kitimą Lietuvoje aprašė R. Stonkutė – Žukienė bei A. Kaikaris minėtuose jų darbuose. R. Žukienė supažindino su tuometiniu vaistinių skirstymu, kuris galiojo ir carinėje Rusijoje, į „normalines“ ir kaimo vaistines. „Normalinėmis“ vaistinėmis buvo laikomos apskričių centruose, miestuose įkurtos, o kaimo – kitose vietovėse įsteigtos vaistinės. Taip pat autorė skelbė, jog 1918 m. Lietuvoje, neskaitant Klaipėdos krašto, buvo užregistruotos 79 „normalinės“ ir 65 kaimo vaistinės.[17] R. Žukienė, remdamasi kitų tyrėjų surinktais duomenimis, pateikia visą sąrašą vaistinių, kurios buvo įkurtos 1920 – 1925 m. Vaistinės daugiausia steigtos nedideliuose miesteliuose ir kaimuose. [18] Tai nėra stebėtina, mat XX a. pradžioje mūsų šalies kaimuose gyveno apie 90% visų Lietuvos gyventojų. Šį faktą pateikia Genovaitė Babachinaitė savo straipsnyje „Nedarbas ir nusikalstamumas Lietuvos kaime 1918 – 1990 m.“, remdamasi Br. Povilaičio leidiniu „Lietuvos žemės ūkis 1918 – 1940“. Taip pat straipsnio autorė nurodo, jog 1941 m. šalies kaimuose gyveno 78% visų valstybės gyventojų. [19]

Laikraščio „Farmacijos žinios“ 1924 m. gegužės mėnesio numeryje skelbiami statistiniai duomenys apie 1923 m. pabaigoje buvusių vaistinių skaičių šalyje. Normalių vaistinių – 121, kaimo vaistinių – 118. Viso 239 vaistinės, iš kurių 150 priklauso lietuviams, 58 žydams, 12 lenkams, 7 vokiečiams, po vieną vaistinę – rusams ir latviams ir 18 priklausančių savivaldybėms ar visuomenės organams. Taip pat nustatyta, kad tuo metu vienai vaistinei vidutiniškai teko 8423 gyventojų. [20]

1936 m., kaip teigia R. Stonkutės – Žukienės leidinys ”Lietuvos farmacija XX amžiuje“, Lietuvoje buvo 322 vaistinės: daugiausia jų Kauno mieste – 26, Šiaulių apkrityje – 25, Klaipėdos krašte – 15. A. Kaikaris ir R. Žukienė rašė, jog 1938 m. vaistinių Lietuvoje padaugėjo iki 327: I eilės – 159, II eilės – 153, Klaipėdos krašte – 15 vaistinių. Vidutinis vaistinės aptarnautų gyventojų skaičius buvo 7851. [21] Remiantis straipsniu ” Bayer promotional activities in the Czechoslovak Republic and the Republic of Lithuania in 1918 – 1940“ galima palyginti su tuometinės Čekijos vaistinių skaičiumi. Ši šalis ir tarpukariu turėjo daugiau gyventojų (10 milijonų) nei Lietuva (2,4 milijono), todėl vaistinių skaičius Čekijoje ženkliai didesnis nei mūsų šalyje. 1918 m. Čekijoje veikė 800, 1938 m. – 1000 vaistinių, o vidutinis gyventojų skaičius tekęs vienai vaistinei siekė 11 – 12 tūkstančių.[22]

Siekiant reguliuoti vaistinių skaičių Lietuvoje bei joms tenkančių gyventojų skaičių, periodiniame leidinyje „Vyriausybės žinios“ buvo skelbiamos „Vaistinių steigimo taisyklės“, kurių įsigaliojimo data 1925 m. vasario 26 d. Jose nurodytas gyventojų skaičius, kuris turi atitekti vienai vaistinei. Iki tol buvo vadovaujamasi carinės Rusijos nustatytais reikalavimais, todėl teisiškai nustatyta, jog miestuose vienai vaistinei skiriama 10000 gyventojų, apskričių centruose vienai vaistinei

(14)

- 7000 gyventojų. Naujasis įstatymas skelbė, kad gyvenvietėse, kuriose yra mažiau kaip 12000 gyventojų, vaistinei skiriama ne mažiau kaip 3000 gyventojų, o miestuose, turinčiuose daugiau kaip 12000 gyventojų – ne mažiau kaip 4000 gyventojų vaistinei. Išimtys buvo taikomos apskričių centrų ir miestų savivaldybėms, kurioms leista steigti papildomą vaistinę, nepaisant nustatytos gyventojų skaičiaus normos. Norint steigti vaistinę kaime ar miestelyje, ji turėjo būti ne arčiau kaip 7 km nuo artimiausios kitos gyvenvietės vaistinės. Išduodant leidimus pirmenybę turėjo farmacininkai, neturėję baudžiamosios atsakomybės bei ilgiau nei kiti „dirbę normalinėje vaistinėje farmacijos magistro ar provizoriaus laipsnyje, arba dirbę valstybės tarnyboje farmacijos ar sanitarijos srityje“. Prašymai gauti leidimus vaistinių steigimui buvo svarstomi du kartus metuose – sausio mėn 1 d. ir liepos mėn. 1 d. [23]

Po 11 metų išleistas iš 96 straipsnių sudarytas „Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos įstatymas“. Jis įsigaliojo nuo 1937 m. gruodžio 22 d. ir skelbė apie vaistinių steigimo reikalavimų pakeitimus. Pirmiausia panaikintas vaistinių skirstymas į „normalines“ ir kaimo vaistines. Nuo šios datos jos vadintos pirmos eilės ir antros eilės vaistinėmis. Pirmos eilės vaistinės turi visą reikiamą įrangą, farmacijos laboratoriją bei farmakopėjoje aprašytus vaistus. Antros eilės vaistinėse reikalaujamas mažesnis vaistinių preparatų asortimentas ir jose nebūtina įrengti farmacijos laboratorijos. Steigti vaistinę suteikiama teisė valstybei, savivaldybėms, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugijai, bei turintiems Lietuvos pilietybę farmacininkams, ne jaunesniems kaip 25 metų amžiaus ir įgijusiems praktikos. Pakeistos ir vietovės gyventojų normos vaistinės steigimui. Leista vaistinę steigti gyvenvietėse, neturinčiose 1000 gyventojų su sąlyga, kad ji bus ne arčiau kaip 6 km nuo kitos vaistinės. Miestelyje, kuriame 1000-3000 gyventojų, leidžiama viena vaistinė, mieste nuo 3000 iki 5000 gyventojų – dvi. Miestuose nuo 5000 iki 15000 gyventojų skiriama po vieną vaisitinę 3000 gyventojų, nuo 15000 iki 50000 gyventojų – po vieną 4000 gyventojų, o mieste, turinčiame daugiau kaip 50000 gyventojų – po vieną vaistinę 5000 gyventojų. Gautas leidimas vaistinės steigimui galioja vienerius metus. Dokumente nurodytos ir leidimų kainos, atsižvelgiant į gyventojų skaičių gyvenvietėje. [24]

II Pasaulinio karo pradžia turėjo didelės įtakos vaistinių skaičiaus kitimui Lietuvoje. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. Taip Lietuva prarado ir 9 tuo metu Klaipėdoje veikusias vaistines. Tarpukario metu Lenkijai priklausęs Vilniaus kraštas prie Lietuvos teritorijos prisijungė tik 1939 m. spalio 10 d., tuo pačiu padidindamas ir šalies vaistinių skaičių iki 361. Vilniaus mieste tuo metu dirbo 24 privačios ir 9 visuomeninės vaistinės, Vilniaus apskrityje – 16 vaistinių. [25]

Tikslios konkrečios vietovės vaistinės įsteigimo datos, jų įkūrėjai skelbiami leidinyje „Acta musei historiae medicinae et pharmaciae Lituaniae“ antrajame tome. Knygoje teigiama, jog pagrindinis šaltinis, nustatant Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu įsteigtas vaistines – tai Lietuvos

(15)

centrinio valstybinio archyvo (LCVA) fondas 1733. Taip pat remtasi Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos personalo bei įstaigų sąrašais. Kai kurių vaistinių tikroji įsteigimo data taip ir nebuvo išaiškinta, todėl tais atvejais įrašytos datos, nurodančios ankstyviausios vaistinės veiklos užfiksuotą datą. [26] Minėtame šaltinyje V. Gudienė aprašė Marijampolės miesto vaistines 1815 – 1940 m. Autorė nurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis vaistinės buvo steigiamos, kas jų įkūrėjai bei kam jos buvo perleistos. Taip pat apibūdinta vaistinių finansinė padėtis. V. Gudienė pateikė visų keturių (apskrities savivaldybės, D. Bartlingaitės, O. Nekvedavičienės, N. ir P. Finkų) 1939 m. Marijampolėje dirbusių vaistinių apyvartą bei receptų skaičių. Duomenys parodo, jog tuo metu pelningiausia buvo O. Nekvedavičienės vaistinė su 48266 Lt metine apyvarta bei 6160 receptų. Toliau sekė Apskrities savivaldybės vaistinė, turėjusi 46825 Lt apyvartą ir 4985 receptus, D. Bartlingaitės – 44200 Lt apyvarta, 5802 receptai. N. ir P. Finkų vaistinės metinė apyvarta siekė 34540 Lt, o tais metais receptų suskaičiuota 3781.[27]

Kazimiero Knizinkevičiaus knygoje „Šiaulių krašto medicinos istorija“ plačiau apibūdinamas tarpukario farmacijos verslas Šiaulių apskrityje. Leidinyje nurodytos 3 po karo Šiauliuose dirbusios vaistinės: Gabrielės Laucevičienės, Cemacho Volpės, Gurvičiaus įpėdinių. 1922 m. buvo atverta Kazio Kazlausko vaistinė. Nuo 1924 m. G. Laucevičienė savo vaistinę uždarė, tačiau atsirado dvi naujos vaistinės – Pr. Stakelės ir Co bei A. Šaco ir M. Feinbergo. Šeštosios vaistinės Šiaulių mieste savininkas buvo Juozas Valančius ir ją pavadino „Naujoji aptieka“. 1933 m. atidaryta septintoji, autoriaus teigimu, gerai įrengta ir gana turtinga vaistinė, kuri priklausė Šiaulių apskrities savivaldybei. Tai, kad jos veikė iki 1940 metų nacionalizacijos, kaip įrodymas minimas 1940-ųjų metų Lietuvos telefono abonentų sąrašas, kuriame yra visų 7 vaistinių kontaktai. Nuo 1924 m. beveik visoms Lietuvos vaistinėms buvo tiekiamos įvairios tinktūros, pagamintos K. Kazlausko gamybinėje „Galen“ laboratorijoje. [28]

K. Knizkevičiaus knygoje pateikiama lentelė, kurioje atsispindi vaistinių skaičiaus kitimas Šiaulių apskrityje bei Šiaulių mieste. 1919 m. Šiaulių apskritis be Šiaulių miesto turėjo 17 vaistinių, 1923 m. – 16, 1928 - 1932 m. veikė 25, 1937 m. – 28 vaistinės. Manoma, kad nuo pastarųjų metų iki 1940 m. vaistinių skaičius nekito, nes tokių duomenų nebuvo užfiksuota. [29]

Šiaulių apskrities savivaldybės įsteigtos vaistinės Pakruojyje bei Šiaulių mieste vaistais ir kitomis vaistinės prekėmis aprūpino tiek gyventojus, tiek apskrities savivaldybės išlaikomas ligonines. Teigiama, jog jos vaistus, išrašytus receptuose, nepasiturintiems žmonėms parduodavo lengvatinėmis kainomis. Šaltinyje pateikiami ir šių dviejų vaistinių apyvartos bei kapitalo duomenys 1927 m. ir 1937 m. Pakruojo vaistinės apyvarta 1927 m. siekė 52,4 tūkst. litų, kapitalas – 30 tūkst. litų. 1937 m. apyvarta kiek mažesnė – 46,06 tūkst. litų. Šiaulių apskrities savivaldybės vaistinės Šiaulių mieste nrodyti 1937 m. duomenys: apyvarta – 59,84 tūkst. litų, kapitalas – 70.0 tūkst. litų. Akivaizdu, jog aptarti rodikliai didėjo. K. Knizkevičius savo leidinyje teigia, jog vaistinių apyvartos didėjimo

(16)

priežastis – gyventojų ir gydymo įstaigų gausėjimas bei augantis žmonių noras naudotis medicinos pagalba.[30]

Vaistinių verslo aplinkai įtaką darė naujų mokesčių įvedimai. „Farmacijos žinių“ 1924 m. lapkričio mėnesio numeryje skelbiama brutto mokesčio lentelė, atsižvelgiant į vaistinės pelną. Jei vaistinė per metus gauna 2000 Lt ar mažiau, mokesčio mokėti nereikia. Už kitą papildomą 1000 Lt pelną pritaikomas 2% (20 Lt) brutto mokestis, už dar kitus papildomus 2000 Lt (pelnas 5000 Lt) brutto 2,5% (50 Lt), už dar kitus papildomus 2000 Lt (pelnas 7000 Lt) brutto 3% (60 Lt), dar papildomai gaunant 3000 Lt (10000 Lt pelnas), taikomas 5% (150 Lt) brutto, kiti 3000 Lt (pelnas13000 Lt) - brutto lygus 7% (210 Lt), kiti 5000 Lt (pelnas 18000 Lt) - brutto 10% (500 Lt), kiti 10000 Lt (28000 Lt pelno) - brutto 15% (15000 Lt) ir kiekvieni papildomi 10000 Lt pelno reikalauja 20% (2000 Lt) brutto. Pavyzdžiui, jei vaistinės pelnas per metus sudaro 38000 Lt, brutto siekia 4490 Lt. Taigi, kuo pelningesnė vaistinė, tuo daugiau ji privalo mokėti valstybei. Tam, kad visi duomenys apie išlaidas ir pajamas būtų sekami, vaistinės turėjo pradėti pildyti tam tikrus dokumentus. Tai kasos knyga, atsiskaitymo knyga, didžioji knyga, prekybos išlaidų knyga, kurioje nurodoma kiek ir kokiai firmai, įstaigai ar asmeniui išmokėta. Tapo privaloma sudaryti metinį prekių sąrašą, kuriame būtų nurodyta prekių kiekis, jų kainos bei sumos.[31] Didelis dėmesys skirtas svaigiųjų vaistų sekimo rinkoje dokumentacijai. Ataskaitas apie atliktus šių medikamentų pirkimus, pardavimus ir jų likučius vaistinėje buvo privalu pristatyti sveikatos departamentui kasmet iki sausio mėn. 20 d. Šis įsakymas buvo skelbiamas „Svaigiųjų vaistų gaminimo, perdirbimo ir prekybos taisyklėse“, įsigaliojusiose 1932 m. balandžio 9 d. [32]

„Farmacijos žinių“ 1924 m. spalio mėnesio žurnalo staripsnyje „Kainų svyravimas“ A. Gerdvilas rašė apie kai kurių iš užsienio firmų atvežtų vaistų pabrangimą. Tai įtakojo, jog patys fabrikai pakėlė preparatų kainas bei buvo pradėtas imti 6 Lt muito mokestis už 1 kg „patentuotų, ar dozuotų preparatų“. Augalinių vaistinių preparatų kainų kitimams įtakos turėjo gamtos sąlygos. Tai atspindi straipsnyje paminėtas 10-15 % opiumo ir visų alkaloidų pabrangimas, kurio priežastis - prastas rugpjūčio mėnesio oras. [33]

Tamsioji vaistinių verslo pusė – pelno siekimas nusižengiant teisės normoms. Tai, kad vaistinėse buvo užsiimama nelegalia veikla ir prekiaujama netinkamomis prekėmis, atskleidžia straipsnis „Revizijos daviniai ir išvados“, publikuotas 1924 m. liepos mėnesio „Farmacijos žinių“ numeryje. Po atliktos revizijos buvo rasta ne tik netinkamų vaistų, bet ir falsifikatų. Teigiama, jog prastos kokybės prekės ir klastotės buvo siųstos iš Vokietijos, kuri Lietuvai tuo metu buvo pagrindinė vaistų tiekėja.[34]

1938 m. birželio 15 d. „Valstybės žiniose“ buvo išspausdintos „Vaistinių, vaistų gamybos ir prekybos taisylės“, kuriose dėmesys buvo skiriamas ne tik tinkamam vaistinės patalpų įrengimui, bet ir oficialiai nustatytas vaistinių darbo laikas: I ir II eilės vaistinių miestuose – nuo 8 val. iki 21 val, kitose

(17)

gyvenvietėse – nuo 8 val. iki 20 val. Pasibaigus dienos darbo valadoms, prasideda naktinis budėjimas. Gyvenvietėse, kuriose yra daugiau nei viena vaistinė, sekmadiniais, švenčių dienomis ir naktimis buvo budima pakaitomis. Naktinio budėjimo metu vaistinei buvo privalu išduoti vaistus bei tvarstomąją medžiagą. [35]

1939 m. buvo paskelbtas vaistų taksos pakeitimas. Pacientas, pirkdamas vaistus nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto su receptu, kuriame nėra pažymėta „statim“, „cito“ ar „citissime“, ar vaistus be recepto, kurie nėra pirmos pagalbos vaistų taksos sąraše, privalėjo papildomai sumokėti 1 Lt. Be to, nustatytas mažiausias vaistų iš vaistinės išdavimas už 15 centų. [36]

Reklama vaistinėse tarpukario Lietuvos valdžios nebuvo toleruojama. Tauras Mekas knygoje „Senoji vaistininkystė“ rašo, kad 1928 m. Lietuvos vaistininkų draugijos vadyba svarstė klausimą dėl reklamos vaistinių languose. Buvo piktinamasi, kad vaistinės pradėjo stipriai reklamuoti ne tik vaistus, bet ir su vaistais nesusijusius daiktus. Teigta, kad vaistinė – ne vieta reklamai, todėl vaistinių buvo prašyta nekabinti languose jokių plakatų. Kitas daug atgarsių sulaukęs nutikimas aprašytas T. Meko įvyko 1933 m., kai į pašto dėžutes buvo išmėtyti lankstinukai, reklamuojantys Šiaulių turgaus vaistinę ir skelbiantys didelę nuolaidą. Lietuvos vaistininkų draugija tokius poelgius laikė nusikalstama veikla. Jie nuolat stebėjo spaudą, ir pastebėję reklaminio pabūdžio straipsnį apie vaistinę, jos savininkui sukeldavo didelių nemalonumų. [37]

Reklamos raidą nagrinėjančių tyrėjų teigimu, reklaminių skelbimų kiekis bei kokybė priklauso nuo tuometinės ekonominės situacijos. Reklamos mastų didėjimas siejamas su kylančiu gyvenimo lygiu, didėjančia gamintojų konkurencija. Nustatyta, jog tarpukariu tuometiniuose dienraščiuose daugiausia reklamuotos gydymo paslaugos ir vaistai. Tokį faktą pateikia Giedrė Polkaitė straipsnyje „Prekių ir paslaugų pasiūlos kaita Lietuvos periodinės spaudos reklamoje 1918 – 1940 metais“. Autorė aprašo tyrimo rezultatus, išanalizavus tarpukario Lietuvos periodikos reklaminius skelbimus. Gydymo paslaugos ir vaistai buvo viena iš 15 nustatytų kategorijų. Po nepriklausomybės įteisinimo „Lietuvos aide“ ir „Lietuvoje“ šio pobūdžio skelbimų nustatyta 18% visų reklamų, „Lietuvos žiniose“ – 11%. Didžiausias medicinos paslaugų ir prekių reklamos kiekis nurodytuose leidiniuose buvo per pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų. Apskaičiuota, jog 1928 m. patalpinta 32% tokių reklaminių skelbimų. Vėliau šios grupės reklamų ėmė mažėti ir 1940 m. rezultatas buvo tik 3,15%. Pastebėta, jog ūkininkams skirtuose leidiniuose medicinos paslaugų grupės reklamos kiekis nebuvo toks gausus kaip dienraščiuose. Straipsnyje teigiama, kad nagrinėtu laikotarpiu vaistų reklamos daugiausia buvo talpinamos leidiniuose labiau orientuotuose kaimo gyventojams, tai „Lietuvos ūkinikas“, „Ūkininko patarėjas“, o dienraščiuose „Lietuva“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“ daugiau skelbimų reklamuojančių gydymo paslaugas. Medikamentų reklama 1919 m. „Lietuvoje“ sudarė 6 proc., 1928 m. „Lietuvos aide“ – 10 proc., „Lietuvos žiniose“ – 6 proc., 1934 m. „Lietuvos aide“ – 12 proc., „Ūkininko patarėjuje“ 1933 m. vaistų reklama sudarė daugiau kaip 50

(18)

proc., 1938 m. – 40 proc. visų grupės reklaminių skelbimų.“ Toks teiginys pateiktas nagrinėtame straipsnyje. Taip pat priduriama, jog daugiausia reklamuoti vaistai nuo skausmo, peršalimo, reumato. [38] Alvydo Surblio apžvalgoje „Vaistinių preparatų gamyba Kaune 1920 – 1940 m.“ paminėtos kelios vaistinės, kurios vienos iš daugiausia skelbimų patalpinusių vaistinių. Tai Povilo Radeckio – Mikuličiaus, Antano Grigalauskio bei Juozo Matulaičio ir Zenono Kuzavo vaistinės bei Raudonojo Kryžiaus vaistinės chemijos farmacijos laboratorija. [39]

Po pirmojo pasaulinio karo vaistinėse buvo prekiaujama ir kosmetika. Šios grupės prekės buvo reklamuojamos to meto periodinėje spaudoje. Pirmiausia pasirodė kremų nuo „šlakų, dedervinių ir spuogų“ reklama. Vėliau pradėta reklamuoti dantų pastos, šampūnai, muilai, kitos kosmetinės priemonės, farmacinės bendrovės „Sanitas“ produkcija. [40]

Tarpukario Lietuvoje didėjant vaistinių skaičiui, augo ir konkurencija tarp vaistinių. Kaip teigia T. Mekas, siekdami pritraukti daugiau pirkėjų, vaistininkai skelbdavo apie taikomas nuolaidas, siekdavo susitarti su gydytojais, kad jie savo pacientus nukreiptų būtent į tą, o ne į kitą vaistinę. Aiškų šio reiškinio pavyzdį pateikia T. A. Mekas savo rašto darbe „Farmacijos raida ir profesinė etika“. Anykščiuose dirbęs daktaras H. Šumacheris savo pacientams patardavo vaistus pirkti ne žydiškoje A. Žukausko – Vienuolio, o krikščioniškoje K. Hoppeno vaistinėje. Gyventojai žinojo, kuriose vaistinėse pardavinėjami pigesni vaistai nei kitur, todėl vaistinės, norėdamos neprarasti klientų, buvo priverstos mažinti gerai žinomas vaistų kainas. Tam, kad nebūtų nuostolio, vaistinė brangiau parduodavo vaistus, kurių kainos mažiau žinomos. T. Mekas cituoja provizoriaus J. Makaskio mintis apie 1933 m., kuomet vaistininkai nuspręsdavo padaryti 10-15% nuolaidą kai kurioms prekėms, kad sulauktų daugiau pirkėjų ir taip padidintų vaistinės apyvartą. Buvo gudrauta ir renkantis prekes, kurioms taikoma nuolaida: pigiau parduotos žinomų kainų prekės, o vaistai, kurių kainos mažiau žinomos, buvo pardavinėti brangiau. Tačiau vaistininkams, kurie nesilaikė nustatytų kainų, buvo skiriamos baudos. Drąsiausi vaistininkai laikė ir išdavinėjo vaistus, įvežtus į Lietuvą kontrabandiniais keliais ir už tokius preparatus imdavo 200-300% uždarbio. [41]

Tarpukariu leista literatūra bei šių dienų leidiniai, aptarti literatūros apžvalgoje, suteikia nemažai informacijos apie 1918 – 1940 metų farmacinės veiklos teisinę bazę, vaistinių verslo aplinką. Vaistinių apyvartos kaita nagrinėjama šiame magistro darbe, remiantis minėtais Sveikatos deparatmento „Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos“ leidiniais.

(19)

2. TYRIMO METODIKA

Siekiant išanalizuoti farmacijos verslo istorinių duomenų bazę naudotas istorinis tyrimo metodas. Nagrinėti 1) to meto periodinėje spaudoje pateikti statistiniai duomenys, 2) mokslinės publikacijos panašia tema. Statistiniam tyrimui pasirinkti tarpukario Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos žurnalai. Juose pateikti duomenys leido išanalizuoti vaistinių skaičiaus dinamiką Lietuvoje 1926 – 1937 m., įvertinti atskirų miestų vaistinių apyvartų pokyčius už parduotus medikamentus ir kitas nemedikamentines vaistinės prekes.

Šaltiniuose pateikti duomenys buvo analizuojami statistiniais metodais. Remiantis Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientu nustatyta apyvartos priklausomybė nuo gyventojų skaičiaus. Koreliacija statistiškai reikšminga, kai p<0,05. Apskaičiuoti vaistinių skaičiaus bei apyvartos padidėjimo tempai.

(20)

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamojo laikotarpio vaistinių verslo raidos analizė

Farmacijos verslo raidos anlalizę leido atlikti 1926 – 1937 metų statistiniai duomenys. Informacija pateikta Lietuvos sveikatos apžvalgos metraščiuose. Nagrinėjant šiuos šaltinius nebuvo rasta duomenų apie 1929 bei 1935 metus, todėl pateiktose lentelėse bei grafikuose atitinkamų metų duomenys nėra nurodyti. Statistika apie 1926 m. ir 1927 m. bendrą visų Lietuvos miestų ir apskričių vaistinių apyvartą, bei šalies vaistinių skaičių rasta šaltinyje „Lietuvos viešosios sveikatos stovio 1928 metų apžvalga“, tačiau informacijos apie tų metų atskirus miestus ir jų apskritis nėra pateikta. Kitų metų Lietuvos sveikatos apžvalgos metraščiuose užfiksuoti 18 Lietuvos miestų ir jų apskričių vaistinių finansinės apskaitos duomenys, vaistinių skaičius bei gyventojų kiekis, tenkantis vienai vaistinei atitinkamais metais. Nagrinėjant šią informaciją apibrėžtu teritoriniu vienetu pasirinkta šalies miestai ar miesteliai – apskričių centrai su jų apskritimis. Metraščiuose pateikta informacija apie Alytaus, Biržų, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Raseinių, Rokiškio, Seinų, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Trakų, Ukmergės, Utenos, Vilkaviškio ir Zarasų miestų bei jų apskričių vaistines.

Analizuojant statistinę informaciją buvo nustatytas tam tikrų duomenų padidėjimo tempas. Jis rodo kaip ir keliais procentais pasikeičia rodiklio lygis per nagrinėjamąjį laikotarpį. Tam taikytos statistinėje analizėje naudojamos formulės grandininio padidėjimo bei bazinio padidėjimo tempams apskaičiuoti. Tgdi = 100% 100

1 

yi

yi

; Tgdi – grandininis padidėjimo tempas, yi – tam tikrų metų

duomenys, yi-1 – prieš tai buvusių metų duomenys. Tbdi = 100% 100

1 

y yi

; Tbdi –bazinis padidėjimo tempas, kuris parodo keliais procentais pasikeičia reikšmė per ilgesnį laikotarpį, nei 1 metai, yi – analizuojamo intervalo galutinių metų duomenys, y1 – analizuojamo intervalo pirmųjų metų duomenys.

Apdorojant surinktus statistinius duomenis Exel programa ir talpinant informaciją į grafikus ar diagramas, panaudota krypties linijos (Trendline) funkcija, kuri padeda nustatyti nagrinėjamų duomenų tendencijas.

Siekiant nustatyti tam tikrų kintamųjų dydžių priklausomybę nuo kitų kintamųjų dydžių bei įvertinti ryšio stiprumą, kompiuterine SPSS programa buvo apskaičiuotas koreliacijos koeficientas (r). Ryšio stiprumui įvertinti naudota koreliacijos koeficiento reikšmių skalė: labai stipri priklausomybė tarp dydžių tuomet, kai r = -1 arba r = 1, stipri priklausomybė, kai -1< r <-0,7 arba 0,7 < r < 1, vidutinė priklausomybė, kai -0,7< r <-0,5 arba 0,5 < r < 0,7, silpna priklausomybė, kai -0,5 < r < -0,2 arba 0,2<

(21)

r <0,5, labai silpna, kai -0,2< r <0 arba 0 < r < 0,2, nėra ryšio, kai r = 0. Po koreliacijos nustatymo, įvertinta, ar koreliacijos koeficientų reikšmės yra statistiškai reikšmingos. Tai buvo atlikta kompiuterine SPSS programa, apskaičiuojant „p“ reikšmę. Gauta „p“ reikšmė palyginta su reikšmingumo lygmeniu α = 0,05. Koreliacija apibūdinta kaip statistiškai reikšminga, jei „p“ reikšmė gauta mažesnė už 0,05.

3.2. Tiriamojo laikotarpio vaistinių skaičiaus pokyčiai

Steigiantieji vaistines turėjo vadovautis vaistinių steigimo taisyklėmis, paskelbtomis 1925 m. vasario 26 d. ir aptartomis literatūros apžvalgoje. Apžvelgus turimų metraščių duomenis ir įvertinus bendrą šalies situaciją, pastebėta, kad 1926 – 1937 m. vaistinių skaičius Lietuvoje palaipsniui didėjo. 1926 metais buvo užregistruota 287 vaistinės („normalinės“ – 144, kaimo - 143). Iki 1928 m. jų skaičius kasmet augo atitinkamai 1,4 % ir 0,34% per metus, tai yra 1927 metais veikė 291 vaistinė („normalinės“ – 146, kaimo – 145), o 1928 m. – 292 („normalinės“ – 147, kaimo – 145). Apie 1929 metų vaistinių skaičių trūksta duomenų, todėl negalima nurodyti, kaip kito vaistinių skaičius. Remiantis 1930 m. duomenimis, vaistinių skaičius padidėjo iki 294 („normalinės“ – 151, kaimo – 143), apskaičiuotas padidėjimo tempas per dvejus metus lygus 0,68%. 1931 m. Lietuvoje vaistinių skaičius buvo vienu vienetu, arba 0,34%, mažesnis nei prieš metus – 293 vaistinės (153 – „normalinės“, 140 – kaimo). Per 1932 m. pastebėtas kiek didesnis padidėjimo tempas, 1,71%, ir vaistinių skaičius išaugo iki 298 (155 – „normalinės“, 143 – kaimo). 1933 m. bendras vaistinių kiekis Lietuvoje sumažėjo vienu vienetu („normalinių“ vaistinių – 159, kaimo – 139), todėl tais metais padidėjimo tempas neigiamas, tai yra -0,33%. Didžiausias vaistinių skaičiaus augimo šuolis įvyko 1934 metais, kuomet šalies vaistinių skaičius padidėjo 9 vienetais, tai yra 3,03%. Tai reiškia, jog pastarųjų metų pabaigoje Lietuvoje veikė 306 vaistinės („normalinės“ – 161, kaimo – 133). Apie 1935 m. informacijos taip pat nėra, tačiau išnagrinėjus tolimesnių metų duomenis galima teigti, kad išlieka vaistinių skaičiaus augimo tendencija. Tai parodo 1936 m. užfiksuotos 309 vaistinės („normalinės“ – 174, kaimo – 132), o 1937 metais vaistinių Lietuvoje buvo 311 („normalinės“ – 164, kaimo – 147), todėl per paskutiniuosius tiriamuosius metus vaistinių dar padaugėjo 0,65%. Nustatyta, kad per visą 12 metų laikotarpį nuo 1926 – ųjų vaistinių skaičius padidėjo 24 vaistinėmis arba 8,4 %.

Nagrinėjant „normalinių“ ir kaimo vaistinių santykį kiekvienais metais, akivaizdu, jog „normalinių“ vaistinių visuomet buvo daugiau nei kaimo. Santykis nustatytas „normalinių“ vaistinių skaičių dalinant iš kaimo vaistinių skaičiaus. 1926 m., 1927 m. šių dviejų skirtingų grupių vaistinių skaičius panašus: „normalinių“ ir kaimo vaistinių santykis apie 1,007. Vėlesniais metais šis rodiklis palaipsniui kyla, tai yra, skirtumas tarp „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus didėja. 1928 m. santykis – 1,0138, 1929 m. – duomenys nežinomi, 1930 m. santykis lygus 1,056, 1931 m. – 1,0928,

(22)

1932 m. – 1,084, 1933 m. – 1,1439, 1934 m. – jau 1,21, 1936 – net 1,318. 1937 m. „normalinių“ ir kaimo vaistinių santykis krenta iki 1,156 ir tampa mažesnis nei 1933 m. 1 pavaiksle vizualiai pateiktas „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus santykio kitimas 1926 m. – 1937 m. Pažymėta krypties linija parodo, jog nepaisant 1937 m. rodiklio kritimo, šis santykis tiriamuoju laikotarpiu tendencingai didėja.

0,95 1,00 1,05 1,10 1,15 1,20 1,25 1,30 1,35 1926 1927 1928 1930 1931 1932 1933 1934 1936 1937 Metai S a n ty k is

"Normalinių" ir kaimo vaistinių skaičiaus santykis

"Normalinių" ir kaimo vaistinių skaičiaus santykio krypties linija

1 pav. „Normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus Lietuvoje santykio kitimas 1926 – 1937 m.

Analizuojant atskirų apskričių vaistinių skaičių, akivaizdu, jog 1928 metais daugiausia vaistinių buvo Kauno apskrityje. Tuo metu Kauno mieste ir jo apskrityje iš viso veikė 34 vaistinės, iš kurių 24 „normalinės“ ir 10 kaimo. Tuo tarpu antrasis miestas su apskritimi pagal didžiausią vaistinių skaičių – Šiaulių miestas ir jo apskritis, kur veikė 31 vaistinė (18 „normalinių“ ir 13 kaimo). Panevėžio miestas ir jo apskritis tais pačiais metais turėjo 21 vaistinę (10 „normalinių“, 11 kaimo). Po 17 vaistinių dirbo dvejose apskrityse – Marijampolės (9 „normalinės“, 8 kaimo) bei Tauragės (7 „normalinės“, 10 kaimo). Nedaug nuo šių regionų atsiliko Raseiniai (16 vaistinių: 7 „normalinės“, 9 kaimo). Kretingos apskrityje veikė 15 vaistinių (7 „normalinės“, 8 kaimo), Mažeikių ir Ukmergės – po 14 (atitinkamai 7 „normalinės“, 7 kaimo bei 5 „normalinės“, 9 kaimo), 13 vaistinių – Alytaus (8 „normalinės“, 5 kaimo) ir Kėdainių apskrityse (6 „normalinės“, 7 kaimo), po 12 – Biržų (6 „normalinės“, 6 kaimo), Rokiškio (4 „normalinės“, 8 kaimo), Telšių (8 „normalinės“, 4 kaimo), Utenos (6 „normalinės“, 6 kaimo), 11 – Vilkaviškio apskrityje (8 „normalinės“, 3 kaimo), 10 – Šakių regione (3 „normalinės“, 7 kaimo). Mažiausiai vaistinių buvo suskaičiuota Seinų ir Zarasų apskrityse, kur veikė po 5 vaistines, atitinkamai 1 „normalinė“, 4 kaimo ir 2 „normalinės“, 3 kaimo. Neturint duomenų apie 1929 m., negalima pasakyti, kaip tuo metu keitėsi vaistinių skaičius apskrityse ir miestuose, tačiau galima numanyti, jog didelių kitimų nevyko, nes jau aptartas 1930 m. bendras šalies

(23)

vaistinių skaičius buvo tik 2 vienetais didesnis nei 1928 m. 1930 m. pokyčiai užfiksuoti tik Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse. Kauno mieste ir apskrityje bendras vaistinių skaičius išliko toks pat – 34, tačiau „normalinių“ vaistinių buvo 25, o kaimo liko 9. Panevėžio apskrityje „normalinių“ vaistinių skaičius pakilo 2 vienetais iki 12, todėl bendras „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičius tais metais buvo lygus 23. Šiaulių mieste ir apskrityje per dvejus metus bendras vaistinių skaičius taip pat išliko nepakitęs. Tačiau ten užregistruotas vienu vienetu didesnis „normalinių“ vaistinių (19 vaistinių) ir vienu vienetu mažesnis kaimo vaistinių (12 vaistinių) skaičius. Praėjus metams šalies apskričių vaistinių skaičiaus duomenys keitėsi labiau nei 1930 m. 1931 m. Kretingos, Mažeikių, Rokiškio ir Tauragės apskrityse buvo uždaryta po vieną kaimo vaistinę, todėl jų skaičius sumažėjo atitinkamai iki 7, 6, 7 ir 9, o bendras užregistruotas vaistinių skaičius – 14, 13, 11 ir 16. Tuo tarpu Telšiuose dirbo 1 kaimo vaistine daugiau – 5, ir bendras skaičius padidėjo iki 13 vaistinių. Ukmergėje ir Kaune atsidarė po 1 „normalinę“ vaistinę. Ukmergės apskrityje bendras vaistinių skaičius išaugo iki 15 (6 „normalinės“, 9 kaimo), Kauno apskrityje – iki 35 (26 „normalinės“, 9 kaimo). 1932 m. vaistinių skaičius kito tik Kauno apskrityje („normalinių” vaistinių padaugėjo iki 29, kaimo – sumažėjo iki 8), Kretingoje (atsidarė 1 nauja kaimo vaistinė), Rokiškyje (1 kaimo vaistine daugiau), Šiaulių apskrityje (sumažėjo 1 „normaline“ vaistine ir padaugėjo 1 kaimo) ir Tauragėje (1 nauja kaimo vaistinė). Kituose regionuose per nurodytą laikotarpį vaistinių skaičius nepakito.

Per 1933 – iuosius metus vaistinių skaičiaus kitimas įvyko 6 apskrityse. Kauno apskrityje padaugėjo 1 ”normaline“ vaistine, todėl tuo metu ten veikė 38 vaistinės. Kretingoje buvo uždarytos 2 kaimo ir atidaryta 1 „normalinė“ vaistinė, taigi šio regiono vaistinių skaičius sumažėjo iki 14 (8 „normalinės“, 6 kaimo). Rokiškyje uždaryta 1 kaimo vaistinė ir ten liko 11 vaistinių (4 „normalinės“ ir 7 kaimo). Šakiuose priešinagai – atidaryta nauja kaimo vaistinė, todėl 1933 m. apskritis turėjo 11 vaistinių (3 „normalines“, 8 kaimo). Tauragėje buvo panaikinta 1 kaimo vaistinė, todėl ten veikė 16 vaistinių (7 „normalinės“ ir 9 kaimo). Trakuose bendras vaistinių skaičius išliko toks pat, nes sumažėjus kaimo vaistinių skaičiui 1 vienetu, tiek pat padidėjo ir „normalinių“ vaistinių skaičius.

Kaip jau buvo minėta, 1934 – aisiais metais įvyko didžiausias Lietuvos vaistinių skaičiaus kitimas. Šie pokyčiai buvo įvykdyti net 10 - yje apskričių. Kauno apskrityje padaugėjo 1 kaimo vaistine, todėl tais metais dirbo 39 vaistinės (30 „normalinių“ ir 9 kaimo). Kėdainių apskrityje bendras vaistinių skaičius išliko toks pat, tačiau buvo panaikinta 1 „normalinė“ ir atidaryta 1 kaimo vaistinė. Panevėžyje atidarytos 2 „normalinės“ vaistinės ir jų skaičius išaugo iki 14, bendras skaičius - 25. Raseiniuose buvo suvienodintas „normalimių“ ir kaimo vaistinių skaičius – po 8 vaistines. Tai įvyko panaikinus 1 kaimo vaistinę ir papildomai atidarius 1 „normalinę“. Šakiuose buvo atidaryta nauja kaimo vaistinė, todėl jų skaičius pakilo iki 9, o „normalinių“ išliko tiek pat – 3 vaistinės. Šiaulių mieste ir Šiaulių apskrityje buvo atidarytos 2 naujos „normalinės“ vaistinės, ir tuo metu veikė 20 „normalinių“ bei 13 kaimo vaistinių. Tauragė, atsidarius naujai „normalinei“ vaistinei, grįžo prie 1932

(24)

metais turėtų 17 vaistinių. Telšiuose bendras vaistinių skaičius paliko toks pat, tačiau „normalinių“ vaistinių buvo viena mažiau (7 vaistinės), o kaimo – viena daugiau (6 vaistinės). Panaši situacija ir Utenos apskrityje. Ten „normalinių“ vaistinių skaičius sumažėjo vienu vienetu iki 5, o kaimo – padidėjo tiek pat iki 7 vaistinių. Tuo tarpu Zarasuose pradėjo veikti dar 2 kaimo vaistinės, ir 1934 metų pabaigoje šiame regione dirbo 2 „normalinės“ bei 5 kaimo vaistinės.

Apie vaistinių skaičiaus kitimus miestuose ir apskrityse 1935 m. nėra žinoma, todėl analizuojant 1936 metų informaciją ir užfiksavus pokyčius lyginant su ankstesniais metais, sunku pasakyti ar nauji rodmenys buvo užfiksuoti būtent 1936 – aisiais. Sugretinus turimus 1934 m. ir 1936 m. duomenis galima teigti, kad per šiuos dvejus metus vaistinių skaičius nekito Panevėžio apskrityje, Rokiškyje, Seinuose, Šiaulių apskrityje, Ukmergės apskrityje bei Vilkaviškyje. Neišskiriant vaistinių į „normalines“ ir kaimo, o lyginant 1934 m. ir 1936 m. bendrus atskirų miestų ir apskričių vaistinių skaičiaus duomenis, pastebėta, kad kitimai įvyko Kauno apskrityje (padaugėjo 2 vaistinėmis iki 41), Utenoje (1 vaistine daugiau – 13 vaistinių), Zarasuose (sumažėjo 2 vaistinėmis iki 5) bei Marijampolės apskrityje (panaikinta 1 vaistinė). Įdomu tai, kad Zarasuose 1934 m. padidėjęs vaistinių skaičius buvo laikinas, nes 1936 m. šioje apskrityje liko 5 vaistinės kaip ir 1933 m. Buvo uždarytos net 3 kaimo vaistinės, tačiau pradėjo veikti dar viena „normalinė“ vaistinė. Kalbant apie nepaminėtus miestus ir apskritis, per dvejus metus juose bendras vaistinių skaičius išliko toks pat, tačiau buvo tam tikrų permainų keičiant kaimo ir „normalinių“ vaistinių kiekius, vienų vaistinių skaičių sumažinant, o kitų – padidinant.

Per 1937 metus vaistinių skaičiaus pokytis nepastebėtas tik 6 regionuose: Panevėžio apskrityje išliko 25 vaistinės (14 „normalinių“ ir 11 kaimo), Rokiškyje – 11 (4 „normalinės“, 7 kaimo), Seinuose – 5 (1 „normalinė“, 4 kaimo), Ukmergės apskrityje – 15 (6 „normalinės“ ir 9 kaimo), Utenoje – 13 (5 „normalinės“, 8 kaimo), Vilkaviškyje – 11 (8 „normalinės“ ir 3 kaimo). Vaistinių skaičiaus didėjimas užfiksuotas 4 miestuose ir jų apskrityse. Kauno apskrityje atsidarius dar 1 vaistinei, jų jau buvo 42 (31 „normalinė“, 11 kaimo). Kėdainių apskrityje atidaryta 1 kaimo vaistinė, todėl iš viso buvo 14 vaistinių (6 „normalinės“, 8 kaimo). Marijampolės apskrityje pradėjo dirbti po 1 naują „normalinę“ ir 1 kaimo vaistinę, ir bendras vaistinių skaičius išaugo iki 18 (10 „normalinių“, 8 kaimo vaistinės). Šiaulių apskritis jai priskirtą ir taip nemenką vaistinių skaičių dar padidino, atsidarius 1 kaimo vaistinei. Taigi, 1937 metų gale šis regionas turėjo 20 „normalinių“ ir 14 kaimo vaistinių. Kituose miestuose ir apskrityse bendras vaistinių skaičius nekito, keitėsi tik „normalinių“ ir kaimo vaistinių santykis. Didžiausias šio pobūdžio pokytis užfiksuotas Šakiuose, kur per metus iš 6 „normalinių“ vaistinių liko 3, o kaimo vaistinių padaugėjo nuo 6 iki 9. Kiek mažesnis „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičiaus santykio kitimas įvyko Raseiniuose. Ten „normalinių“ vaistinių 2 – omis sumažėjo ir kaimo tiek pat padaugėjo, todėl šioje apskrityje skirtingų tipų vaistinių veikė po 8.

(25)

Likusiuose miestuose ir jų apskrityse „normalinių“ ir kaimo vaistinių skaičius keitėsi sumažinant ir padidinant 1 vienetu.

Analizuojant statistinius 1928 – 1937 metų duomenis, pateiktus Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos metraščiuose, pastebėta, jog per tiriamąjį laikotarpį tik dviejuose miestuose – Seinuose ir Vilkaviškyje neįvyko jokių vaistinių skaičiaus pokyčių. Tais metais Seinuose veikė 1 „normalinė“ ir 4 kaimo vaistinės, o Vilkaviškyje – 8 „normalinės“ ir 3 kaimo vaistinės. Per tą patį laikotarpį daugiausia naujų vaistinių atsidarė Kauno apskrityje (8 vaistinės), Panevėžio apskrityje (4 vaistinės), Šiaulių apskrityje (3 vaistinės). Akivaizdu, jog šių apskričių centrai yra didieji Lietuvos miestai, Kaunas – to meto šalies laikinoji sostinė. Pagal viešosios sveikatos apžvalgos metraščių duomenis nustatyta, jog šiose apskrityse gyveno dižioji dalis Lietuvos gyventojų, o bendras šalies gyventojų skaičius tarpukariu vis augo, todėl daugėjant gyventojų, reikėjo ir daugiau vaistinių jiems aptarnauti. Vaistinių skaičiaus sumažėjimas, lyginant tiriamojo laikotarpio pradžią ir pabaigą, užfiksuotas 3 apskrityse: Kretingos, Mažeikių ir Rokiškio. Šiose apskrityse taip pat nustatytas gyventojų skaičiaus augimas, tačiau tikėtina, kad jų teritorinis pasiskirstymas kito, tai yra gyventojai iš kaimo vietovių kėlėsi į apskričių centrus. Galima numanyti, kad viena iš priežasčių, kodėl tam tikra vaistinė buvo uždaryta, tai gyventojų sumažėjimas aplinkinėje teritorijoje dėl vidinės šalies emigracijos. Sumažėjus gyventojų, sumažėja vaistinės apyvarta ir ji tampa mažiau pelninga arba nepelninga. Tuomet norėdami nepatirti nuostolių, vaistinės savininkams belieka uždaryti vaistinę.

3.3. Tarpukario Lietuvos gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, pokyčiai

Per 12 metų laikotarpį gyventojų skaičius, tenkantis vienai vaistinei, nebuvo stabilus. Kiekvienais nagrinėtais metais, nustačius vidutinį gyventojų skaičių tenkantį vienai vaistinei visos šalies mastu, pastebėta, kad nuo 1926 iki 1933 m. žmonių kiekis palaipsniui didėjo. 1926 m. vaistinė vidutiniškai aptarnavo 7273 žmones. Tačiau, lyginant su literatūros apžvalgoje minėtais 1924 m. gegužės mėnesio „Farmacijos žinių“ numerio duomenimis (vidutiniškai 8423 gyventojai vaistinei), šis skaičius žymiai mažesnis. 1927 m. buvo nustatyta, jog viena vaistinė vidutiniškai aptarnauja 7340 gyventojų. Taigi per metus užfiksuotas 0,92% šio rodiklio padidėjimo tempas. 1928 m. vidutinis gyventojų skaičius padidėjo iki 7435 (padidėjimo tempas – 1,29%). Apie 1929 m. informacijos neturima, tačiau labiau tikėtina, kad ir tais metais gyventojų skaičius augo, mat 1930 m. duomenimis vienai vaistinei vidutiniškai buvo priskirta 7785 gyventojai. Nustatyta, jog per dvejus metus šis rodiklis padidėjo 4,71%. 1931 m. vidutinis gyventojų skaičius vienai vaistinei pasiekė 7917, padidėjimo tempas lygus 1,7%, o 1932 m. analizuoti duomenys išaugo dar 1,4% iki 8028 gyventojų vaistinei. 1933 m. viena šalies vaistinė vidutiniškai aptarnavo 8127 gyventojus, ir tai yra 1,23% daugiau nei 1932 m. Per visus šiuos 8 metus, tai yra nuo 1926 m. iki 1933 m. nustatytas 11,74%

(26)

gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, padidėjimo tempas. 1934 m. gyventojų skaičius, kurį

aptarnauja viena vaistinė buvo sumažėjęs iki 7829 ir nustatytas neigiamas padidėjimo tempas (-3,67%). Dėl duomenų trūkumo negalima nustatyti, kaip šis rodiklis keitėsi 1935 m. Tačiau 1936 –

ųjų metų informacija rodo, jog skaičiai dar sumažėjo ir tuo laiku vaistinė aptarnavo vidutiniškai 7760 gyventojų. Per šį 2 metų laikotarpį vaistinei tenkantis gyventojų skaičius sumažėjo 4,5%. 1937 metų duomenimis viena vaistinė paslaugas teikė vidutiniškai 8196 žmonėms. Tai reiškia, jog per paskutiniuosius nagrinėjamus metus įvyko nemenkas gyventojų skaičiaus, tenkančio 1 vaistinei, padidėjimas – net 5,6%. Tokie analizuojamo rodiklio kitimai sietini su vaistinių skaičiaus bei šalies gyventojų skaičiaus kitimu. Kaip jau buvo aptarta skyriuje „Tiriamojo laikotarpio vaistinių skaičiaus kitimas“, atitinkamais metais buvo fiksuojamas vaistinių skaičiaus padidėjimas, sumažėjimas arba rodiklis išliko stabilus. Pagal tarpukario Lietuvos demografinius duomenis, tiriamuoju laikotarpiu šalies gyventojų skaičius kasmet augo [42], išskyrus 1927 m., kuomet dėl didelės emigracijos gyventojų buvo sumažėję [43]. Taigi, gyventojų skaičiaus pasiskirstymas vaistinėms kito priklausomai nuo vaistinių skaičiaus bei gyventojų skaičiaus kitimo. Apėmus visą nagrinėjamą 1926 m. – 1937 m. laikotarpį, nustatytas gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, vidurkis yra 7748, o padidėjimo tempas 12,69%.

Nagrinėjant atskirų Lietuvos miestų ir apskričių gyventojų skaičiaus, tenkančio vienai vaistinei, kitimus labiausiai dėmesys kreiptas į 5 didžiausius bei 5 mažiausius rodiklius turinčius miestus bei jų apskritis. Analizė pradedama nuo 1928 m. Tų metų duomenys rodo, kad daugiausia gyventojų turėjo aptarnauti vaistinės Trakuose (10741 gyventojų vaistinei), Utenoje (9716 gyventojai), Ukmergės apskrityje (9595 gyventojai vaistinei), Alytaus apskrityje (9222), Zarasuose (9185). Mažiausias žmonių skaičius tais pačiais metais, tenkantis vienai vaistinei, buvo Rokiškyje (2357 gyventojai), Mažeikiuose (5427 gyventojai), Kauno apskrityje (6030), Marijampolės apskrityje (6496) ir Kretingoje (6768).

Dėl trūkstamų 1929 m. duomenų nėra galimybės nustatyti, kaip kito tų metų gyventojų, tenkančių 1 vaistinei, skaičius. Tačiau, išnagrinėjus 1930 m. informaciją, pastebėta, kad daugiausia gyventojų turėjo aptarnauti tų pačių regionų vaistinės, kaip ir 1928 m.: Trakai (10901 gyv., padidėjimo tempas 1,49%), Utena (9799 gyv., padidėjimo tempas 0,85%), Alytaus apskritis (9366 gyv., padidėjimo tempas 1,56%), Ukmergės apskritis (9688 gyv., padidėjimo tempas 0,97%), Zarasai (9271 gyv., padidėjimo tempas 0,94%). Mažiausias gyventojų skaičius vienai vaistinei teko Mažeikių apskrities vaistinėms – 5478 gyventojai (padidėjimo tempas 0,94%). Kiek daugiau žmonių viena vaistinė aptarnavo Kauno apskrityje – 6098 gyventojai (padidėjimo tempas 1,13%). Toliau sekė Marijampolės apskritis. Ten vienai vaistinei tenkančių gyventojų skaičius buvo mažesnis 2,26% nei 1928 m. – 6349 žmonės. Kretingos 1 vaistinė tais 1930 m. aptarnavo vidutiniškai 6855 gyventojus

(27)

(padidėjimo tempas 1,29%). Penktasis regionas – Šiaulių miestas ir jo apskritis, kur vaistinei buvo priskirta 7058 gyventojai.

Nėra aišku, dėl kokios priežasties stipriai keičiasi Rokiškio apskrities duomenys. Kaip buvo nurodyta, 1928 m. Rokiškio apskrityje vienoje vaistinėje aptarnaujamų žmonių vidurkis buvo daugiau nei 2 tūkst., tačiau 1932 m. pažymėta jau 7512. Tai daugiau nei 3 kartus didesnis rodiklis. Duomenų kitimas negali būti siejamas su vaistinių skaičiaus kitimu, nes ir vienais, ir kitais metais vaistinių kiekis nurodytas tas pats – 4 „normalinės“ ir 8 kaimo. Peržvelgus 1931 – 1937 m. Rokiškio apskrities informaciją, pastebėta, jog duomenys artimesni 1930 m. skaičiams ir tokių staigių kitimų neužfiksuota. Galima spėti, jog buvo padaryta klaida užrašant 1928 m. suvestinę, nes nebuvo rasta informacijos apie drastiškus Rokiškio apskrities sudėties pokyčius, o remiantis Lietuvos statistikos metraščio duomenimis, šios apskrities gyventojų skaičius 1923 – 1939 m. buvo apie 83 220 gyventojų [44], kas yra artima 1930 m. nagrinėjamiems duomenims Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos metraštyje.

1931 m. apskritys, kurių vienai vaistinei teko aptarnauti didžiausią žmonių skaičių, vėl išliko tos pačios. Tačiau vienos iš jų nagrinėjamo rodiklio padidėjimo tempas buvo neigiamas. Tai Ukmergės miestas ir jo apskritis, kur gyventojų skaičius vaistinei sumažėjo 5,62% iki 9144 gyventojų. Kitose apskrityse rodiklis padidėjo: Trakuose iki 11 076 gyventojų (padidėjimo tempas 1,61%), Utenoje iki 9912 gyventojų (padidėjimo tempas 1,15%), Alytuje – 9549 (padidėjimo tempas 1,95%), Zarasuose – 9373 gyventojai (padidėjo 1,1%). Tais metais 5 – ių apskričių, kurių vaistinės aptarnauja mažiausiai pacientų, sąrašas kiek pasikeitė. Mažiausias nagrinėjamas rodiklis nustatytas Marijampolės mieste ir jo apskrityje – 5955 gyventojai (sumažėjo 6,21%). Toliau sekė Kauno miestas ir jo apskritis – 6000 gyventojų vaistinei (sumažėjo 1,61%), Kretinga ir jos apskritis – 6437 gyventojai (sumažėjo 6,1%), Telšiai ir jų apskritis – 6781 gyventojas, ir Šiaulių miestas su apskritimi – 7129 žmonės (padidėjo 1,01%).

Praėjus metams 5 miestai su apskritimis, kurių viena vaistinė aptarnavo daugiausia pacientų, nepasikeitė. Tik Ukmergės miesto ir jo apskrities rodiklis dar sumažėjo (per 3,64%) – iki 9359 gyventojų, o kitose apskrityse vėl nustatytas teigiamas padidėjimo tempas. Trakų apskrities vienai vaistinei tenkantis gyventojų skaičius apytiksliai lygus 11 257 (padidėjo 4,8%), Utenos apskrities – 10 002 (padidėjo 0,95%), Alytaus apskrities – 9705 (padidėjo 5,24%), Zarasų – 9613 (padidėjo 1,36%). Kauno miestas su apskritimi ir 1932 – aisiais metais turėjo mažiausią gyventojų skaičių, tenkantį vienai vaistinei – 5753 gyventojai (sumažėjo 4,12%). Mažeikių apskrityje šis rodiklis lygus 6019, 15,97% mažesnis nei 1931 m. Marijampolės miesto ir apskrities vaistinėms teko vidutiniškai po 6509 pacientus (padidėjimo tempas 9,3%), Telšių vaistinėms – po 6869 gyventojus (padidėjimo tempas 1,3%), Kretingos – po 7027 gyventojus (padidėjimo tempas 9,17%).

1933 m. didžiausią gyventojų skaičių vienai vaistinei turinčios Trakų apskrities rodikliai dar pakilo. Skaičius padidėjo 1,8% iki 11460 gyventojų. Utenos mieste ir apskrityje gyventojų vienai

(28)

vaistinei padidėjimo tempas kiek mažesnis – 0,95%. Alytaus apskrities rodiklis taip pat paaugo: padidėjimo tempas 1,79%, todėl tais metais šioje apskrityje vaistinei vidutiniškai teko 9879 gyventojai. Zarasų apskrities gyventojų skaičiaus 1 vaistinei padidėjimo tempas 1933 m. buvo 1,36%, o vidutinis pacientų skaičius – 9613 vienai vaistinei. Ukmergės miesto ir jo apskrities vaistinėms tenkantis vidutinis gyventojų skaičius pakilo 1,22% iki 9359 gyventojų.

Apskričių ir miestų, kurių vaistinėms tenka mažiausias pacientų kiekis, 1933 m. eiliškumo tendencijos išliko panašios kaip ir prieš metus. Kauno miesto ir apskrities vidutinis vienai vaistinei tenkantis gyventojų skaičius sumažėjo 1,16% iki 5686 gyventojų. Mažeikiuose nagrinėjamas rodiklis pakilo 1,2% iki 6091. Toks pat padidėjimo tempas nustatytas ir Marijampolės apskrityje, tik ten viena vaistinė vidutiniškai aptarnavo daugiau gyventojų – 6587. Tais metais tarp šių 5 – ių miestų su apskritimis atsirado Šakiai, kur vidutinis vaistinei tenkantis pacientų skaičius lygus 6665. Telšių apskrities vaistinėms teko 1,09% didesnis gyventojų kiekis nei prieš metus – 6944 žmonės vaistinei.

1934 m. penkių didžiausią gyventojų skaičiaus vidurkį vaistinei turinčių miestų ir apskričių sąrašas šiek tiek keičiasi. Tų metų Lietuvos viešosios sveikatos apžvalgos metraštyje pažymėta, jog Zarasuose vienai vaistinei teko 27,74% mažesnis gyventojų skaičius nei 1933 m. – 6946 žmonės. Taip atsitiko dėl didesnio pacientų pasiskirstymo atidarius 2 naujas vaistines. Vietoje Zarasų penktasis miestas su apskritimi tapo Vilkaviškis, kurio viena vaistinė aptarnavo 9036 gyventojus. Tais metais daugiausia pacientų vienai vaistinei teko Trakų ir jų apskrities vaistinėms – 11614. Tai 1,34% daugiau nei 1933 m. Šiek tiek mažesnis padidėjimo tempas Utenoje – 1,13%, tačiau pagal didžiausią gyventojų skaičių vaistinei, ji antra ir priskaičiuota 10212 žmonės vaistinei. Toliau seka Alytaus apskritis – 10025 gyventojai 1 vaistinei ir apskaičiuotas 1,48% padidėjimo tempas.

Analizuojant mažiausią gyventojų skaičių vaistinei turinčių apskričių duomenis, nustatyta, jog gana didelis rodiklio kritimas įvyko Telšiuose. Ten vienai vaistinei vidutiniškai teko 5491 gyventojas. Per metus šis skaičius sumažejo 20,92%. Kauno miesto ir apskrities vidutinis vaistinei priskirtas gyventojų skaičius buvo 5624, 1,09% mažesnis. Mažeikiuose buvo suskaičiuota 6157 pacientai vaistinei, o tai 1,08% daugiau nei prieš metus. Šakiuose nagrinėjamas rodiklis sumažėjo 7,58% iki 6160 gyventojų vaistinei, o Marijampolės apskrityje – padidėjo 1,12% iki 6661gyventojo.

1936 m. penki pirmieji miestai su didžiausiu skaičiumi gyventojų vaistinei per porą metų šiek tiek pakito. Trakų rodiklis pakilo 4,18% iki 12099 gyventojų. Toliau seka Alytaus apskritis. Čia vienoje vaistinėje aptarnaujamų pacientų kiekis didesnis 4,34% nei 1934 m. ir pasiekė 10460. 1936 m. šiame sąraše vėl atsiranda Zarasai, o jų padidėjimo tempas per dvejus metus labai didelis – net 43,67%. Tokį šuolį įtakojo dvejų vaistinių uždarymas, todėl tais metais vienai Zarasų vaistinei teko 9979 pacientai. Ukmergės apskrityje nuo 1934 m. gyventojų skaičius vaistinei padidėjo 2,82% iki 9729. Utenoje šis rodiklis sumažėjo 5,25% iki 9676 gyventojų vaistinei.

figura

Updating...

Riferimenti

Updating...

Argomenti correlati :