KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
OLGA PIAZENKO
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PASLAUGŲ
POREIKIO IR KOKYBĖS ĮVERTINIMAS KLAIPĖDOS RAJONO
MOKYKLOSE
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas: prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS PASLAUGŲ POREIKIO R KOKYBĖS ĮVERTINIMAS KLAIPĖDOS RAJONO MOKYKLOSE
Olga Piazenko
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2007. 63 p.
Darbo tikslas - įvertinti sveikatos prieţiūros paslaugų poreikį ir kokybę Klaipėdos rajono
mokyklose.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas - sveikatos prieţiūros paslaugų poreikis ir kokybė
Klaipėdos rajono mokyklose moksleivių ir mokytojų poţiūriu. Tyrimo metodai - mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų analizė, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė. Anketinės apklausos duomenų analizei naudota SPSS 10.0 versijos programa.
Rezultatai. 78,4 proc. moksleivių ir 84,5 proc. mokytojų nurodė, kad visuomenės sveikatos
prieţiūros specialistai mokykloje labai reikalingi. Moksleivių (49,8 proc.) nuomone, jie gauna maţai informacijos apie lytiškumo ugdymą. 78 proc. moksleivių norėtų daugiau suţinoti apie sveikatos stiprinimą ir sveiką gyvenseną. Svarbiausi sveikatos prieţiūros mokyklose uţdaviniai, išvardinti mokytojų, buvo: sveikos gyvensenos propagavimas (97,3 proc.), psichoaktyvių medţiagų vartojimo prevencija (96,7 proc.), pirmosios pagalbos suteikimas (96,7), profilaktinių pasitikrinimų ir skiepų kontrolė (96,2), lytiškumo ugdymas (95 proc.). Mokytojų nuomone (68,2 proc.), moksleiviai maţai domisi sveikatos stiprinimo, sveikos gyvensenos ugdymo klausimais. Mokytojų poţiūriu (82,2 proc.), sveikatinimo veiklai mokyklose skiriama daug dėmesio, o mokyklos visuomenės prieţiūros specialistės turi tinkamas darbo sąlygas (62,8 proc.). 72,5 proc. mokytojų nurodė, daug bendradarbiauja su mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialiste. Mokytojų nuomone, mokyklų visuomenės sveikatos specialistai maţai dirba su tėvais (88,8 proc.) ir mokytojais (66,5 proc.). Dauguma moksleivių (63,7 proc.) paţymėjo, kad jiems patinka dalyvauti sveikatinimo renginiuose. VI klasių moksleiviams labiau nei VIII klasių moksleiviams patinka dalyvauti sveikatinimo renginiuose (p=0,01). Informacijos apie sveiką gyvenseną pateikimo būdas labiau patinka VI (79,3 proc.) nei VIII (54,1 proc.) klasių moksleiviams (p=0,00). Statistiškai reikšmingai daugiau šeštokų (54,6 proc.) palyginti su aštuntokais (39,5) visada bandė vykdyti mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto nurodymus (p=0,012). Mokytojų poţiūriu, pagrindinės sveikatinimo veiklos problemos mokyklose – moksleivių (98,8 proc.) ir tėvų (99,4 proc.) pasyvumas.
Išvados. Dauguma respondentų patvirtino sveikatos prieţiūros paslaugų reikalingumą
mokyklose ir teigiamai vertino jų kokybę. Moksleiviai pasyviai dalyvauja sveikatinimo veikloje, tačiau daugelis jų norėtų daugiau suţinoti apie sveikatos stiprinimą. VI klasių moksleiviai geriau nei VIII klasių moksleiviai vertino teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę. Teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas Klaipėdos rajono mokyklose maţai dirbama su tėvais ir mokytojais.
Praktinės rekomendacijos: teikti daugiau informacijos mokyklos bendruomenėms apie
šiuolaikinių mokyklos VSP specialistų darbo tikslus ir uţdavinius; skatinti moksleivius individualiai kreiptis į mokyklos VSP specialistus; taikyti ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius sveikatos prieţiūros paslaugų mokyklose vertinimo kriterijus; taikyti skirtingo amţiaus moksleivių poreikius atitinkančias priemones; didesnį dėmesį skirti darbui su tėvais ir pedagogais; teikti pasiūlymus koordinuojančioms institucijoms dėl lytiškumo ugdymo mokyklose bendros strategijos parengimo ir įgyvendinimo.
Raktiniai ţodţiai: sveikatos prieţiūra mokykloje, moksleivių sveikata, sveikatos prieţiūros
ASSESSMENT OF THE NEED AND QUALITY OF HEALTH CARE SERVICES IN THE SECONDARY SCHOOLS OF KLAIPEDA REGION
Olga Piazenko
Supervisor: Prof. Habil. Dr. Apolinaras Zaborskis
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2007. 63 p.
Aim of the study: to evaluate the need and quality of health care services in the secondary
schools of Klaipeda region.
Methodology of the study: The object of the study is the need and quality of health care
services in the secondary schools of Klaipeda region in the opinion of school children and teachers. Methods of the study: analysis of scientific literature and legal documents, inquiry using a questionnaire and statistic analysis of data. Program version SPSS 10.0 was used for the analysis of data obtained from the questionnaire.
Results: 78.4% of school children and 84.5% of teachers stated that specialists of public
health care are very much needed in schools. According to school children (49.8%), they receive little information about sexual education. 78% of school children would like to find out more about health-strengthening and healthy lifestyle. The most important tasks of health care in schools named by teachers were: propagation of healthy lifestyle (97.3%), prevention of consumption of psychoactive substances (96.7%), rendering of first aid (96.7%), control of prophylactic examinations and vaccination (96.2%), sexual education (95%). According to teachers (68.2%), school children show little interest in the issues of health-strengthening and healthy lifestyle. Teachers (82.2%) believe that a lot of attention is paid to the wellness activity in schools and health care specialists of the school society are provided with suitable working conditions (62.8%). According to teachers, health care specialists of the school society work with parents (88.8%) and teachers (66.5%) little. The majority of school children stated that they like taking part in wellness events. School children of the 6th forms enjoy taking part in wellness events more than school children of the 8th forms (p=0.01). School children of the 6th (79.3%) forms like the way of presenting information about healthy lifestyle more than school children of the 8th (54.1%) forms (p=0.00). Statistically significantly more sixth-formers (54.6%) in comparison to eighth-formers (39.5%) have always tried to follow instructions of the health care specialist of the school society. According to teachers, the main problem of wellness activity in schools is passivity of school children (98.8%) and parents (99.4%).
Conclusions: The majority of respondents confirmed that health care services are necessary
in schools and assessed quality of such services positively. School children take part in wellness activity passively; however, the majority of them would like to find out more about health-strengthening. School children of the 6th forms assess quality of health care services provided better than school children of the 8th forms. While providing health care services in the schools of Klaipeda region, little work is done with parents and teachers.
Practical recommendations: To provide more information about the aims and tasks of
modern PHC (public health care specialists) to school societies; to induce school children to visit school PHC specialists individually; to apply not only quantitative but also qualitative criteria of assessment of health care services in schools; to apply means corresponding to the needs of school children’s different ages; to pay more attention to work with parents and pedagogues; to provide suggestions concerning preparation and implementation of sexual education strategy in schools to coordinating institutions.
Key words: health care in school, school children’s health, quality and need of health care
Kokybė – tai turimų charakteristikų visumos ir reikalavimų atitikimo laipsnis [17].
Paslauga - bet kokią nauda ar veikla, kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai, pasiţymi neapčiuopiamumu ir tuo, kad nėra nuosavybės rezultatas [25].
Sveikatos priežiūros kokybė – tai visapusiškas pacientų poreikių patenkinimas
ţemiausiomis organizacijos kainomis, laikantis vadovaujančių institucijų nurodymų ir įstatymų [6].
Visuomenės sveikatos priežiūra - organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių,
socialinių bei medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma [33].
Sveikatos stiprinimas – tai procesas, leidţiantis asmenims ir bendruomenės nariams
kontroliuoti sveikatą lemiančias sąlygas ir taip gerinti savo sveikatą. Tai kintanti sąvoka, apimanti sveikatos ugdymą, kitus socialinius-ekonominius bei asmens sveikatą lemiančius veiksnius. Sveikatos stiprinimas reikalauja, kad šiame procese dalyvautų visa visuomenė, valstybės institucijos bei visuomeninės organizacijos [54].
Sveikatos priežiūra mokykloje – veikla, kurios tikslas padėti mokiniams saugoti ir
stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika [36].
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, vykdantis sveikatos priežiūrą mokykloje
– asmuo, baigęs visuomenės sveikatos prieţiūros studijas teisės aktų nustatyta tvarka. Kvalifikacinius reikalavimus specialistams nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras [36].
CINDI ES ESPAD GYTS HBSC LR PSDF PSO VSP
- Integruota lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programa (Countrywide Integrated Non-communicable Diseases Intervention)
- Europos Sąjunga
- Europos mokyklos alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas (the European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs)
- Visuotinis jaunimo tabako rūkymo tyrimas (Global
Youth Tobacco Survey)
- Pasaulio sveikatos organizacijos koordinuojama tarptautinė moksleivių sveikatos ir gyvensenos studija (Health Behaviour in School-Age Children)
- Lietuvos Respublika
- Privalomasis sveikatos draudimo fondas - Pasaulio sveikatos organizacija
1. ĮVADAS...7
2. DARBO TIKSLAI IR UŢDAVINIAI...…………...9
3. LITERATŪROS APŢVALGA...10
Šiuolaikinė sveikatos prieţiūra mokykloje...10
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos prieţiūrą mokyklose..11
Moksleivių gyvensenos ypatumai...16
Sveikatos prieţiūros organizavimas Klaipėdos rajono mokyklose...20
Paslaugų kokybės ir poreikio nustatymas...23
Atliktų tyrimų apţvalga ...25
4. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS...28
5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...32
Sveikatos prieţiūros paslaugų poreikis moksleivių ir mokytojų poţiūriu...32
Teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų mokyklose kokybė moksleivių ir mokytojų poţiūriu...39
6. IŠVADOS………...49
7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...50
8. LITERATŪRA...51
1. ĮVADAS
Vaikų ir paauglių sveikata visada yra pirmaeilės svarbos dalykas, nes nuo jos priklauso šalies ateitis, tautos genofondas, mokslinis ir ekonominis visuomenės potencialas.
Šiuolaikinė visuomenės sveikatos samprata paţymi ligų profilaktikos, sveikatos ugdymo ir stiprinimo vaikystėje svarbą. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas moksleivių sveikos gyvensenos įgūdţiams formuoti ir rizikingos elgsenos profilaktikai [18].
Viename svarbiausių PSO sveikatos politikos strateginiame dokumente „Sveikata visiems XXI amţiuje“ [13] yra numatyta, kad iki 2020 m. jauni regiono ţmonės turi būti sveikesni ir geriau suvokę savo vaidmenį visuomenėje:
1. Vaikai ir paaugliai turi įgyti geresnius gyvenimo įgūdţius ir galimybę reguliuoti savo sveikatą.
2. Jaunų ţmonių mirtingumas ir negalia, kurią lėmė smurtas, nelaimingi atsitikimai turi sumaţėti maţiausiai 50 proc.
3. Turi būti sumaţintas jaunų ţmonių, vartojančių narkotikus, tabaką, alkoholį skaičius. 4. Bent trečdaliu turi būti sumaţintas nepilnamečių nėštumų skaičius.
Šiame dokumente akcentuojama, kad „mokyklos yra svarbūs centrai, kuriuose turi būti formuojama ir palaikoma sveikata. Jaunų ţmonių poţiūriui į sveikatos prieţiūrą gali turėti įtakos formali mokymosi programa. Akcijos, skatinančios saugoti ir gerinti sveikatą, turi būti rengiamos mokyklose. Mokykla formuoja ne tik mokinių, bet ir mokytojų, tėvų, sveikatos darbuotojų bei vietinės visuomenės supratimą, poţiūrį, veiksmus, elgseną. Visi organizaciniai gyvenimo aspektai yra susiję su fizine, socialine ir emocine sveikata. Jauni ţmonės įsisąmonina, kas yra atsakomybė, tiesiogiai dalyvaudami priimant sprendimus“ [30].
Vaiko sveikata formuojama dar jam negimus ir priklauso nuo tėvų sveikatos, apvaisinimo, motinos gyvensenos, aplinkos. Labai didelę įtaką ţmogaus gyvenimo būdui daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės laikotarpis. Vaikas pradeda paţinti pasaulį, kaupia socialinę patirtį, įgyja ţinių bendraudamas su tėvais, artimaisiais, mėgdţiodamas jų elgesį, atkartodamas jį savo ţaidimuose. Ikimokykliniame amţiuje vaikas pradeda paţinti save, savo galimybes, suvokia patarimus, reikalavimus, pamaţu perima ir suaugusiųjų elgseną. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko gyvenimas iš pagrindų pasikeičia – paprastai kiekvienas vaikas protinio darbo metu jaučia psichinę įtampą, sumaţėja jo fizinis aktyvumas, pasikeičia dienotvarkė. Šalia tėvų šiuo gyvenimo laikotarpiu didelę įtaką vaiko gyvensenai, jo fizinių ir
protinių galių lavinimui, sveikatai turi specialistai, dirbantys mokykloje. Vaikystėje susiformavęs gyvenimo būdas daro didelį poveikį tolesniam ţmogaus gyvenimui [43].
Temos aktualumas. Vykstant sveikatos sistemos reformai Lietuvoje, keičiasi sveikatos
prieţiūros mokykloje uţdaviniai bei darbo organizavimas. Anksčiau mokyklose buvusi, o paskutiniu metu beveik visur panaikinta sveikatos prieţiūros tarnyba per maţai dėmesio skyrė visuomenės sveikatos prieţiūrai: daugiausia buvo rūpinamasi sanitarine prieţiūra, ligų gydymu bei imunoprofilaktika. Per maţai dėmesio buvo skiriama sveikatos stiprinimui, sveikos gyvensenos ugdymui. Į sveikatos stiprinimo procesą nebuvo įtraukta mokyklos bendruomenė.
Šiuolaikinėje mokykloje jaunuoliai įgyja ţinių, tačiau neišsiugdo gyvenimui reikalingų socialinių įgūdţių, tvirtų vertybinių nuostatų. Lietuvoje iki šiol nėra susitarta nei dėl bendros sveikatos ugdymo metodikos, nei dėl ją įgyvendinančių institucijų tarpusavio sąveikos, atsakomybės, atliekamo darbo rezultatų vertinimo. Pagal šiuo metu galiojančias bendrojo lavinimo programas sveikatos ugdymas kaip atskiras dalykas nėra numatytas, todėl rekomenduojama jį integruoti į kitus dalykus. Mokytojai, dėstydami sveikatos ugdymo temas, neretai susiduria su sunkumais, nes sveikatos ugdymo temos mokykloje nėra skirstomos pagal moksleivių amţių, lytį, neaišku, kiek laiko turi būti skirta pamokoje sveikatai ugdyti [35].
Sveikatos prieţiūros paslaugas mokykloje teikia visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, kurio vaidmuo yra kompleksinis ir apima daugybę funkcijų ir pareigų, reikalauja atitinkamų ţinių ir įgūdţių. Mokyklų visuomenės sveikatos specialistai dirba ne tik su mokiniais, bet ir su tėvais, ir su mokytojais, tačiau iki šiol nėra aišku, kaip mokyklos bendruomenės vertina specialistų darbą, kokių paslaugų norėtų. Taip pat nėra aiškių kriterijų ir standartų, pagal kuriuos galima būtų vertinti teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir poreikį mokykloje.
Darbo praktinė reikšmė. Vykdant pirminės visuomenės sveikatos prieţiūros reformą
nuo 2007 m. Klaipėdos rajone pradėjo veikti Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, kuris yra atsakingas uţ moksleivių pirminę visuomenės sveikatos prieţiūrą ir teikia sveikatos prieţiūros paslaugas Klaipėdos rajono mokyklose. Biuro veiklą koordinuoja Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius. Šio tyrimo rezultatai bus naudojami planuojant Sveikatos apsaugos skyriaus ir Visuomenės sveikatos biuro veiklą, teikiant rekomendacijas mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistams, rengiant vaikų sveikatinimo projektus ir programas, sprendţiant finansavimo klausimus. Teikiamų paslaugų kokybę ir poreikį planuojama vertinti ir ateityje.
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
TIKSLAS:
Įvertinti sveikatos prieţiūros paslaugų poreikį ir kokybę Klaipėdos rajono mokyklose.
UŢDAVINIAI:
1. Įvertinti sveikatos prieţiūros paslaugų poreikį mokyklose moksleivių ir pedagogų poţiūriu.
2. Įvertinti teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų mokyklose kokybę moksleivių ir pedagogų poţiūriu.
3. Pateikti rekomendacijas, kaip pagerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę Klaipėdos rajono mokyklose.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
Šiuolaikinė sveikatos prieţiūra mokykloje
Šiuolaikinės sveikatos prieţiūros mokykloje tikslas – padėti moksleiviams saugoti ir stiprinti sveikatą, organizuojant ir įgyvendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika [36].
Daugelį metų šalyje egzistavusi sveikatos sistema buvo orientuota kovoti su ligų pasekmėmis. Pagrindinis vaidmuo teko medicinos darbuotojams. Pagal šį modelį maţiau dėmesio buvo kreipiama į pačių ţmonių aktyvų dalyvavimą saugant ir stiprinant savo sveikatą. Modernioji sveikatos koncepcija „medicininį“ sveikatos modelį keičia nauju, holistiniu, kitaip tariant, visuminiu sveikatos supratimu [15].
Sveikatą stiprinančios mokyklos koncepcija taip pat yra holistinė. Mokykla matoma kaip vieta, kurioje įvairių elementų, sudarančių mokyklos gyvenimą ir struktūrą, derinys gali stiprinti visų joje dirbančių ir besimokančių emocinę, socialinę ir fizinę sveikatą. Šie elementai yra: mokyklos valdymo stilius, mokymo programos, fizinė ir socialinė aplinka, politikos plėtojimo būdas, mokymo ir mokymosi stilius, santykiai su tėvais ir bendruomene. Visi šie komponentai tarpusavyje susiję ir potencialiai gali turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos moksleivių sveikatai ir mokymuisi [47].
1997 Graikijoje vykusios pirmosios Europos sveikatą stiprinančių mokyklų konferencijos rezoliucijoje apibrėţiami pagrindiniai sveikatą stiprinančios mokyklos principai: demokratija, lygybė, visų moksleivių įtraukimas ir įvairių mokymo metodų taikymas, geros, pasitikėjimą keliančios aplinkos mokykloje kūrimas, efektyvumo ir pasiekimų vertinimas, mokyklos specialistų kvalifikacijos kėlimas, bendradarbiavimo skatinimas, mokyklos bendruomenės dalyvavimas ir kitų partnerių įtraukimas, kitų tarnybų ir organizacijų parama [40].
Sveikata nėra savitikslis dalykas. Ji suprantama kaip kasdienio gyvenimo norma [14]. Organizuojant darbą mokykloje, būtina suvokti, kad nesergančiam moksleiviui, mokytojui ar moksleivio tėvams poreikis saugoti ir stiprinti sveikatą yra neapibrėţtas, nėra aiškaus ligų profilaktikos veiklos poreikio arba manoma, kad visuomenės sveikatos prieţiūra (pvz.: draudimas rūkyti ar testavimas narkotikams nustatyti ir t. t.) riboja jų laisvę [52]. Todėl vykdant sveikatos prieţiūrą mokyklose ypač svarbu taikyti šiuolaikinius darbo metodus, kurie leistų patiems moksleiviams aktyviai dalyvauti sveikatos ugdymo procese. Tai gali būti diskusijos, ţaidimai, darbas grupėse, projektinė veikla, situacijų modeliavimas [7].
Moralizuojančio, didaktinio pobūdţio metodai nėra labai efektyvūs. Nerealu, kad moksleivis, vien tik ţinodamas rūkymo ţalą, nesveikos mitybos pasekmes, keis savo gyvenimo būdą sveikatai palankia linkme. Pastebimi elgsenos pokyčiai vyksta tik aktyviai patiems vaikams dalyvaujant sveikatos ugdymo ir stiprinimo veikloje. Mokymas siekti tikslo, priimti sprendimus ir savigarbos ugdymas padeda vaikams atsisakyti nesveikos gyvensenos: rūkymo, alkoholio, narkotikų vartojimo. Vaikai lengviau įtvirtina sveikos gyvensenos įgūdţius kasdieniame gyvenime, jei taikomos įvairios strategijos: į sveikatinimo veiklą įtraukiama bendruomenė, tėvai, mokymas derinamas su aktyvaus laisvalaikio praleidimo formomis. Mokykloje teikiamos sveikatos paslaugos turi būti vykdomos sveikatos stiprinimo ir ugdymo programos dalis [14].
Šiuo metu pagrindiniai mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų veiklos uţdaviniai – uţtikrinti sveikatos prieţiūros kokybę, kuriant sveiką aplinką mokykloje, stiprinant moksleivių sveikatą, šalinant rizikos veiksnius, galinčius sukelti ligas; formuoti teisingą mokinių poţiūrį į savo sveikatą ir ugdyti sveikos gyvensenos įgūdţius; numatyti priemones ligoms ankstyvuoju laikotarpiu įtarti ir uţkirsti joms kelią; suteikti pirmąją pagalbą pavojingų būklių, traumų, nelaimingų atsitikimų ar apsinuodijimų atvejais [36]. Šių uţdavinių
įgyvendinimas reikalauja atitinkamų ţinių ir įgūdţių. Norint sėkmingai vykdyti sveikatos prieţiūros veiklą mokykloje, reikia, kad mokyklose dirbantys specialistai suvoktų pokyčių svarbą ir juos aktyviai remtų. Tai įmanoma, kai darbuotojai yra motyvuoti gerai dirbti, tinkamos kvalifikacijos ir jiems tinkamai vadovaujama. Taip pat labai svarbu, kad sveikatos prieţiūros veiksmai mokykloje būtų nuolatos vertinami.
3.1.1. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos prieţiūrą Lietuvos mokyklose
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (Nr. IX-1630, 2003-06-17). Pagal šį įstatymą Švietimo sistemą sudaro ne tik informacinė, psichologinė, socialinė
pedagoginė pagalba, bet ir sveikatos prieţiūra mokykloje. Sveikatos prieţiūros mokykloje paskirtis padėti mokiniui saugoti ir stiprinti sveikatą, o sveikatos prieţiūrą mokykloje vykdo visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas. Jis atlieka pirminę visuomenės sveikatos prieţiūrą, teikia sveikatinimo veiklos metodinę konsultacinę pagalbą. saugoti ir stiprinti sveik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 6 d. nutarimas Nr. 5 „Dėl sveikatos priežiūros mokyklose finansavimo tvarkos patvirtinimo“. Vadovaujantis šios Tvarkos
mokyklose-darţeliuose, pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse, jaunimo, profesinėse mokyklose, gimnazijose. Vienas visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatas steigiamas tūkstančiui mokinių. Sprendimą dėl etato steigimo priima savivaldybės institucija. Jeigu mokyklos steigėjas yra savivaldybė, 1/3 lėšų skiria mokyklos steigėjas, o iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudţeto skiriama 2/3 lėšų. Kitų steigėjų mokykloms iš PSDF biudţeto skiriamos visos reikiamos lėšos. Šiomis lėšomis finansuojamos darbo uţmokesčio ir veiklos išlaidos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija finansuoja specialistų kvalifikacijos tobulinimą ir perkvalifikavimą. Lėšų sveikatos prieţiūrai skyrimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-28 „Dėl paraiškų sveikatos prieţiūrai mokyklose finansuoti teikimo tvarkos“ [31].
Moksleivių skaičius, šiuo metu tenkantis vienam mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatui, yra labai didelis. Pavyzdţiui, kaimo mokyklose mokosi nedidelis skaičius moksleivių, o atstumai tarp tokių mokyklų yra dideli, todėl labai sunku uţtikrinti teikiamų paslaugų kokybę ir tęstinumą.
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 5 d. įsakymas Nr. V 3 „Dėl informacijos apie sveikatos priežiūrą mokyklose teikimo taisyklių patvirtinimo“. Rengiant sveikatinimo veiklos
mokyklose strategijas, norint nustatyti veiklos prioritetus ir kryptys, būtina rinkti, kaupti ir analizuoti informaciją apie sveikatos prieţiūrą mokykloje. Informacijos apie sveikatos prieţiūrą mokyklose teikimo taisyklės nustato informacijos apie vykdomą pirminę visuomenės sveikatos prieţiūrą mokyklose surinkimą, apibendrinimą ir pateikimą sveikatos apsaugos ministrui, švietimo ir mokslo ministrui ir mokyklų steigėjams. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis teikiama informacija apie sveikatos prieţiūros mokyklose finansavimą ir lėšų paskirstymą, apie etatų skaičių, apie specialistų, teikiančių sveikatos prieţiūros mokyklose paslaugas, išsilavinimą, darbo staţą. Sveikatinimo veiklos procesas vertinamas, taikant kiekybinius vertinimo kriterijus: specialistai privalo nurodyti, kiek sveikatinimo priemonių (paskaitų, konsultacijų, renginių ir pan.) buvo organizuota ir kiek dalyvių jose dalyvavo [50]. Labai svarbu, kad prevencijos veiksmai mokyklose būtų nuolat vertinami ir analizuojami, tačiau vadovaujantis šiomis taisyklėmis yra vertinamas sveikatinimo veiklos rezultatas, bet ne procesas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. V-1035/ISAK-2680 „Dėl sveikatos priežiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“. Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos
sveikatos prieţiūros mokykloje organizavimą, sveikatos prieţiūros mokykloje dokumentaciją, visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto funkcijas, pareigas, teises ir atsakomybę. Pagal šį aprašą visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto funkcijos:
1. Sveikatinimo veiklos metodinių konsultacijų mokytojams, moksleiviams, jų tėvams (globėjams, rūpintojams) teikimas bei metodinės ir informacinės medţiagos mokinio sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo klausimais kaupimas.ei
2. Informacijos sveikatos išsaugojimo bei stiprinimo klausimais teikimas ir šios informacijos sklaida (mokyklos stenduose, renginiuose, viktorinose ir pan.) mokyklos bendruomenei.
3. Mokyklos sveikatinimo projektų (programų) rengimo inicijavimas ir dalyvavimas juos įgyvendinant.
4. Pagalba moksleiviams ugdant sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdţius. 5. Moksleivių maitinimo organizavimo prieţiūra, skatinant sveiką mitybą bei sveikos mitybos įgūdţių formavimą.
6. Mokyklos aplinkos atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės akto reikalavimams vertinimas, dalyvavimas nustatant prioritetinius mokyklos aplinkos bei sąlygų gerinimo klausimus.
7. Pasiūlymų mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, uţtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, teikimas.
8. Ugdymo proceso organizavimo atitikties visuomenės sveikatos prieţiūros teisės aktų reikalavimams vertinimas.
9. Pagalba kūno kultūros mokytojams komplektuojant fizinio ugdymo grupes, informacijos dėl mokinio galimybės dalyvauti sporto varţybose teikimas kūno kultūros mokytojams.
10. Informacijos apie kasmetinius mokinio sveikatos profilaktinius patikrinimus kaupimas, informacijos apibendrinimas bei ne rečiau kaip vieną kartą per metus (mokslo metų pradţioje) pateikimas mokyklos bendruomenei bei kitoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka.
11. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų specialistų rekomendacijų dėl moksleivių sveikatos pateikimas klasės auklėtojui (mokytojams) bei šių rekomendacijų įgyvendinimo prieţiūra mokykloje.
12. Lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių (alkoholio, tabako, narkotikų vartojimo ir kt.) paplitimo nustatymas.
13. Dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendţiančiose mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas.
14. Pagalba organizuojant mokinių imunoprofilaktiką.
15. Informacijos visuomenės sveikatos centrui apskrityje teikimas, įtarus uţkrečiamąją ligą ar apsinuodijimą mokykloje.
16. Visuomenės sveikatos centro apskrityje specialistų nurodytų uţkrečiamųjų ligų epidemiologinės prieţiūros priemonių įgyvendinimas mokykloje.
17. Pirmosios medicinos pagalbos teikimas ir koordinavimas.
Iki 2006 m. sausio 1 d. mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto darbą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. V-62 „Dėl visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos prieţiūros kompetencijos“ [32], kuris buvo panaikintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-653. Dabartiniam dokumentui įsigaliojus pasikeitė sveikatos prieţiūros mokyklose organizavimo struktūra - mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatas gali būti steigiamas tik savivaldybių sveikatos prieţiūros įstaigose. Iš dalies pasikeitė specialisto, vykdančio sveikatos prieţiūrą mokyklose, funkcijos, kai kurios funkcijų formuluotės tapo platesnės ir abstraktesnės, tačiau dabar galiojantis dokumentas numato į sveikatinimo veiklą įtraukti ne tik moksleivius, bet ir mokyklos bendruomenę (mokytojus, moksleivius, tėvus) [36].
Sveikatos prieţiūros Klaipėdos rajono mokyklose organizavimą reglamentuoja
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T11-12 „Dėl sveikatos priežiūros Klaipėdos rajono mokyklose taisyklių patvirtinimo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. T11-179 „Dėl sveikatos priežiūros Klaipėdos rajono mokyklose taisyklių 13, 14, 19, 21.3, 32 punktų pakeitimo ir papildymo“. Pagal šiuos dokumentus sveikatos prieţiūrą Klaipėdos rajono teritorijoje
esančiose mokyklose organizuoja ir koordinuoja Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius. Uţ moksleivių sveikatos prieţiūrą mokykloje atsako mokyklos vadovas, mokyklą aptarnaujantis visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas, klasės auklėtojas. Sveikatos prieţiūrą mokykloje atlieka visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas. Visuomenės sveikatos specialisto pareigybė steigiama Klaipėdos rajono savivaldybės sveikatos prieţiūros įstaigoje. Visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigos specialistas tiesiogiai pavaldus sveikatos prieţiūros įstaigos vadovui. Metodiškai jam vadovauja Savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. Kvalifikacinius reikalavimus specialistui nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. T11-270 „Dėl biudžetinės įstaigos Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro steigimo“.
Sprendimas dėl visuomenės sveikatos biuro steigimo buvo priimtas vadovaujantis valstybės politika, Klaipėdos rajono plėtros strateginiu planu. Klaipėdos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras (toliau – Visuomenės sveikatos biuras) yra Savivaldybės biudţetinė įstaiga, teikianti nespecializuotas visuomenės sveikatos prieţiūros paslaugas gyventojams. Viena iš Visuomenės sveikatos biuro funkcijų - vykdyti vaikų ir moksleivių pirminę visuomenės sveikatos prieţiūrą. Kitos visuomenės sveikatos biuro funkcijos: planuoti, rengti ir įgyvendinti visuomenės sveikatos stiprinimo priemones; rengti, dalyvauti rengiant aplinkos sveikatinimo veiksmų planą ir įgyvendinti jo priemones; rengti visuomenės sveikatos stebėsenos programą ir ją įgyvendinti; organizuoti gyventojų sveikatos mokymus, skleisti ţinias apie sveiką gyvenseną, propaguoti sveiką gyvenseną, teikti informaciją gyventojams apie sveikatinimo priemones ir renginius; įgyvendinti Lietuvos sveikatos programą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintas sveikatos programas ir sveikatinimo priemones; įgyvendinti Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos priemones, įgyvendinti kitas savivaldybės sveikatos programas; rengti bendruomenės sveikatos gerinimo programas, dalyvauti projektuose; kaupti metodines priemones, literatūrą; vykdyti leidybinę veiklą pagal poreikius ir galimybes. Visuomenės sveikatos biuro finansavimo šaltiniai: valstybės biudţetas; savivaldybės biudţetas; Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos; fondų, organizacijų ar kitaip teisėtais būdais gautos lėšos; pajamos, gautos uţ teikiamas mokamas paslaugas [21].
2006 m. visuomenės sveikatos biurai buvo įsteigti keturiose Lietuvos savivaldybėse:, Šiaulių miesto, Klaipėdos, Kėdainių ir Joniškio rajonų. Tikimasi, kad pradėjus veikti Klaipėdos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biurui bus uţtikrintas sveikatinimo veiklos tęstinumas ir pagrįstumas, rezultatai bus nuolat vertinami, bus atkreiptas politikų ir institucijų dėmesys į visuomenės sveikatos problemas.
Visuomenės sveikatos biurai veikia ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Pavyzdţiui, Nyderlanduose visuomenės sveikatos biurai veikia didesnėse savivaldybėse ir aptarnauja maţesnes. Pagrindinis biurų finansavimo šaltinis – Savivaldybių lėšos, finansavimo dydis nustatomas pagal gyventojų skaičių (vienam gyventojui tenka 10-15 eurų). Organizuodami savo veiklą biurai nustato vietos bendruomenės poreikius, taiko įvairius veiklos metodus ir formas. Stengiamasi į sveikatinimo veiklą įtraukti visus bendruomenės narius, tačiau kaip ir Lietuvoje, gyventojai Nyderlanduose ne visada noriai dalyvauja šioje veikloje. Prevencinės veiklos rezultatai yra nuolat vertinami – vykdoma visuomenės sveikatos stebesėna. Ypatingi
visuomenės sveikatos biurų Nyderlanduose veiklos bruoţai - glaudus visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų ir šeimos gydytojų bendradarbiavimas bei valstybinių ir kitų institucijų visuomenės sveikatos svarbos pripaţinimas [8,9].
3.1.2. Moksleivių gyvensenos ypatumai
Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, 70 proc. ankstyvų, arba galimų išvengti, suaugusiųjų mirčių pagrindinė prieţastis yra dar nuo paauglystės netinkamas elgesys, pavyzdţiui, rūkymas, narkotikų ir alkoholio vartojimas, nesaugus lytinis elgesys ir nesveika mityba. Viena svarbiausių mokyklų visuomenės sveikatos specialistų funkcijų yra pagalba moksleiviams ugdant sveikos gyvensenos ir asmens higienos įgūdţius [36]. Sveiką gyvenseną sudaro mitybos, fizinio aktyvumo, alkoholio bei tabako vartojimo ir kiti įpročiai. Visi jie susiję ir daro įtaką moksleivių sveikatai.
Fizinis aktyvumas – vienas svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių ir yra labai
svarbus gerinant ir stiprinant ţmogaus sveikatą bei maţinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.
Per paskutinius dešimtmečius paaugliai vis daugiau laiko praleidţia ţiūrėdami televizorių (daugiau nei 4 val. per dieną), ţaisdami kompiuterinius ţaidimus [55]. Atlikus lėtinių neinfekcinių vaikų ligų tyrimą paaiškėjo, kad Lietuvoje 10-14 metų berniukams ir mergaitėms daţniausiai nustatomas rizikos veiksnys – nepakankamas fizinis aktyvumas. Kaip pavienis veiksnys jis nustatytas 28,9 proc. berniukų ir 47,8 proc. mergaičių [58].
Fizinis aktyvumas – tai skeleto bei raumenų sukeliami kūno judesiai, kuriems atlikti suvartojama kur kas daugiau energijos nei ramybės būsenoje. Ţmogaus fizinis aktyvumas yra susijęs su amţiumi, lytimi, medţiagų apykaita ir energijos išeikvojimu, tam tikras jo lygis yra nulemtas genetiškai ir yra gana pastovus. Pakankamas fizinis aktyvumas uţtikrina harmoningą organizmo vystymąsi, teigiamai veikia širdies-kraujagyslių, kvėpavimo sistemų darbą, bendrą savijautą, maţina nuovargį po įtempto protinio darbo [27].
Fizinis aktyvumas vaikams yra dar svarbiau nei suaugusiems. Pastaruoju metu rekomenduojama, jog jauniems ţmonėms būtina maţiausia 1 val. per dieną judėti. Be to, norint būti pakankamai fiziškai aktyviam, būtina, jog tokių dienų būtų ne maţiau kaip penkios. Taikant šį palyginti aukštą fizinio aktyvumo kriterijų paaiškėjo, kad Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas, lyginant su kitomis ES šalimis, yra gana aukštas – išrikiavus šalis ir regionus fizinio aktyvumo didėjimo tvarka mūsų šalies mokiniai uţėmė 20 vietą [55].
Sveika mityba. Didelę reikšmę augančiam ir besivystančiam vaiko organizmui turi
racionali mityba. Subalansuota, reguliari mityba sudaro sąlygasharmoningam vaiko augimui, fiziniam ir protiniam brendimui, sugebėjimui mokytis, darbingumui [29]. Nesveikos mitybos ir nepakankamo fizinio aktyvumo pasekmė – nutukimo paplitimas ir lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimo rizika [4]. Pastaruoju metu ypač daug diskutuojama respublikos moksleivių mitybos klausimais. Tam yra daugelis prieţasčių. Respublikos maisto produktų rinkoje vis labiau siūlomi vaikams ir jaunimui patrauklūs, tačiau turintys menką mitybinę vertę maisto produktai, privatizuojamos mokyklų valgyklos, brangsta maistas, didėja moksleivių uţimtumas, todėl maţiau skiriama dėmesio maitinimuisi [29]. Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institutas, bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos centrais, 2004/2005 mokslo metais (gruodţio-kovo mėn.) anketinės apklausos būdu atliko šalies moksleivių mitybos tyrimą. Šio tyrimo duomenimis pakankamai daţnai (5-6 dienas per savaitę, kasdien arba kelis kartus per dieną) valgo vaisių 46,9 proc., ţalių darţovių – 30,3 proc., geria sulčių 28,4 proc., pieno, kefyro arba jogurto – 40,6 proc., valgo varškės arba sūrio 27,5 proc., juodos rūpios duonos – 33,5 proc. moksleivių. Tai rodo, kad šių maisto produktų, turinčių ypač teigiamą reikšmę vaiko sveikatai, vidutiniškai vartoja tik kas antras- trečias moksleivis. Nemaţa dalis moksleivių renkasi maţos maistinės vertės produktus: pakankamai daţnai valgo saldainių arba šokolado 49,3 proc., sausainių, pyragaičių arba torto – 29,1 proc., traškučių – 16,2 proc., geria kokakolos arba kitų saldintų putojančių gėrimų 23,2 proc. moksleivių. Taip pat daugelio moksleivių mėgstamos keptos bulvės (20,2 proc.), renkamasi balta duona arba batonas (70,3 proc.) [57]. Tačiau palyginti su ES šalių bendraamţiais mūsų šalies moksleiviai palyginti nedaug kasdien vartoja saldumynų ir kokakolos arba kitų saldintų putojančių gėrimų ir pagal šį rodiklį Lietuvos mokiniai uţėmė itin geras vietas [55]. Tik kas trečias moksleivis (33,3 proc.) teigė niekada nevartojantis alkoholinių gėrimų ir, deja, 26,0 proc. moksleivių prisipaţino jų vartojantys nors kartą per savaitę. Daugumos produktų vartojimo atţvilgiu mergaitės pasiţymi sveikesne mityba negu berniukai. Tačiau pastebima, jog mergaitės maţiau nei berniukai mėgsta pieno produktus. Lyginant moksleivių mitybą amţiaus poţiūriu pastebima, kad vyresni (11 klasės) moksleiviai rečiau negu jaunesni (9 klasės) valgo „sveiko“ maisto grupei priskiriamų produktų. Tačiau „nesveiko“ maisto grupei priskiriamų produktų vyresni moksleiviai kasdien vartoja taip pat rečiau. Tyrimo duomenimis, išryškėjo mitybos skirtumai tarp kaimo ir miesto moksleivių. Mieste gyvenančių moksleivių mityba sveikesnė „sveiko“ maisto kategorijai priskiriamų maisto produktų aspektu, tuo tarpu kaime – maţesniu „nesveiko“ maisto vartojimu. Įdomu, kad kaimo mokyklų moksleiviai rečiau negu miesto mokyklų moksleiviai vartoja vaisių ir
ţalių darţovių, geria sulčių ir pieno, kefyro ar jogurto, valgo varškės, juodos rupios duonos. Duomenys apie moksleivių mitybos reguliarumą rodo, kad kas penktas (19,5 proc.) moksleivis namuose nepusryčiauja. Daugiau nei pusė (52,2 proc.) moksleivių nevalgo šiltų pusryčių ar pietų mokykloje. Iš namų į mokyklą atsineštą sumuštinį nors kartą per savaitę valgo 5,1 proc. moksleivių. Beveik kas dešimtas (8,9 proc.) moksleivis prisipaţino, jog, nevalgęs pusryčių namuose, mokykloje taip pat išbūna nevalgęs. Nemokamą maitinimą mokyklos valgykloje gavo 16,6 proc. apklaustų moksleivių. Tik vienoje iš 82 tyrime dalyvavusių mokyklų moksleiviai nurodė, jog nėra valgyklos arba bufeto. Daţniausiai (17,2 proc. moksleivių) mokyklos valgykloje kasdien perka sausainių ar bandelių, rečiausiai (4,0 proc. moksleivių) – atskirą darţovių salotų porciją. Moksleivių mityba mokykloje priklauso nuo pačių sprendimų bei sugebėjimo rinktis. Tyrimas parodė, kad net 62,5 proc. moksleivių retai pertraukų metu valgo vaisių, tuo tarpu daugiau kaip pusė (51,5 proc.) visų apklaustųjų renkasi saldumynus. Apibendrinus apklausos duomenis galima teigti, kad moksleivių mitybos problemų yra daug ir jas būtina spręsti aktyvia moksleivių mitybos politika. Antra vertus, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama mokykloje įgyvendinamoms sveikatingumo programoms, įskaitant sveikos mitybos ugdymą [29].
Rūkymas – daugelį lėtinių neinfekcinių ligų skatinamasis veiksnys, tiesiogiai
atspindintis negatyvų paauglio elgesį. PSO tarptautinio moksleivių sveikatos ir elgesio tyrimo, vykdyto 24 pasaulio šalyse, duomenimis, lietuvaitės moksleivės rūko maţiausiai. Kai kuriose iš tarptautiniame tyrime dalyvavusių šalių, pavyzdţiui, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, mergaitės rūko daţniau nei berniukai. Mūsų šalies duomenys rodo, kad rūkančių mergaičių procentas nuo 1990 ir Lietuvoje pradėjo augti. Šis reiškinys galėjo įvykti dėl mokyklos, visuomenės autokratinio spaudimo sumaţėjimo, visuomeninio gyvenimo demokratėjimo bei moterų emancipacijos proceso suintensyvėjimo, nekontroliuojamos rūkalų reklamos [58]. Rūkymo tolesnį plitimą Lietuvos mokyklose neabejotinai patvirtina net du tarptautiniai tyrimai (HBSC ir ESPAD) [35]. Rūkymas yra plačiai paplitęs daugumoje Europos regionų. Jeigu bendrasis vyrų rūkorių skaičius sumaţėjo kai kuriose šiaurės ir vakarų šalyse, tam tikrose grupėse rūkorių vis daugėja ir ypač ryšku jaunų moterų grupėje. Bendras rūkorių skaičiaus padidėjimas pastebėtas Centrinės ir Rytų Europos šalyse [44].
Lietuvos paauglių įprotis rūkyti yra ankstyvas ir labai paplitęs. Berniukai pirmą kartą rūkyti pabandė (uţtraukė daugiau nei vieną dūmą) būdami vidutiniškai 10,7 metų: palyginti su kitų ES šalių moksleiviais, šis rodmuo buvo pats ţemiausias, t. y. Lietuvos moksleiviai ankščiausiai pradeda rūkyti (1 vieta). Mergaitės irgi jaunos (vidutiniškai 12,3 metų) pabando
rūkyti ir patenka į ES šalių, kurių mergaitės pradeda ankščiausiai rūkyti, penketuką (4 vieta) [55].
HBSC tyrimo duomenimis, 1994–2002 m. nors kartą per pastarąjį mėnesį rūkiusių paauglių skaičius statistiškai reikšmingai didėjo: berniukų nuo 11 iki 24 proc., mergaičių nuo 4 iki 15 proc. [11]. Ypač spartus rūkymo daţnio augimas pastebėtas penkiolikmečių paauglių grupėje: berniukų – nuo 23 iki 47 proc., mergaičių – nuo 8 iki 30 proc. Pastarosios apklausos (2002 m.) metu bent kartą gyvenime bandę rūkyti teigė 89 proc. šio amţiaus berniukų ir 73 proc. mergaičių. GYTS tyrimo duomenimis, 13–15 metų amţiaus moksleivių, bent kartą rūkiusių cigaretę, 2004 metais buvo 72,3 proc. (2001 metais – 75,8 proc.). Nors kartą per mėnesį rūkė 35,7 proc. moksleivių (2001 metais – 36,3 proc.). Tokią padėtį iš dalies lemia praktiškai nefinansuojama Valstybinė tabako kontrolės programa, netaikomos populiacinės poveikio priemonės, tokios kaip staigus akcizų didinimas tabako gaminiams, reklamos uţdraudimas pardavimo vietose ir pan. [35].
Alkoholio vartojimas. PSOduomenimis, alkoholio produktai sukelia 9 proc. visų Europos regiono ligų, didindami kepenų cirozės, kai kurių vėţinių ligų, hipertenzijos, insulto ir įgimtų anomalijų tikimybę. Didelio alkoholio kiekio vartojimas sukelia staigias mirtis dėl vainikinių arterijų ligų [26]. Jauniems ţmonėms alkoholis ir kitos psichoaktyvios medţiagos gali pasirodyti kaip panacėja, padedanti įveikti bendravimo, psichologinio streso, savo identiteto paieškos, nerimo dėl ateities problemas. Eksperimentavimas ir savo galimybių išbandymas bei socialinės aplinkos tyrinėjimas ypač būdingi paauglių psichinio brendimo bruoţai [48]. HBSC tyrimo duomenimis, reguliariai vartojančiais alkoholinius gėrimus laikyti moksleiviai, kurie atsakė, kad kiekvieną dieną arba kiekvieną savaitę geria alų, vyną arba stiprius alkoholinius gėrimus. Tiriamuoju laikotarpiu moksleivių, vartojančių alkoholinius gėrimus, dalis padidėjo. 2002 m. 13 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių atsakė, kad reguliariai (bent kartą per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus. Vyresni moksleiviai alkoholinius gėrimus vartojo daţniau negu jaunesni. Bent kartą per savaitę juos vartojo 27 proc. penkiolikmečių berniukų ir 13 proc. mergaičių. Tik 12 proc. penkiolikmečių berniukų ir tiek pat mergaičių teigė, kad niekada nėra gėrę alkoholinių gėrimų [35]. Palyginti su ES šalių bendraamţiais alkoholinių gėrimų vartojimo daţnumo atţvilgiu Lietuvos mokiniai neišsiskyrė iš kitų ES šalių mokinių. Deja, Lietuvos mokiniai, nors ir ne taip daţnai vartoja alkoholinių gėrimų, tačiau palyginti su kitų ES šalių mokiniais, pasiţymi aukštu svaiginimosi alkoholiu daţnumu [55]. 2002 m. 30 proc. berniukų ir 20 proc. mergaičių prisipaţino buvę apgirtę du ir daugiau kartų. Tokių moksleivių per aštuonerius metus statistiškai reikšmingai padaugėjo. Ši problema vis aktualesnė tampa neatsitiktinai. Valstybė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų kontroliuoti alkoholio vartojimą.
Valstybinėje alkoholio kontrolės programoje ir Alkoholio kontrolės įstatyme deklaruojamos nuostatos yra tiesiog ignoruojamos. Alkoholio prieinamumas ne maţinamas, bet didinamas, dabar jau leidţiama juo prekiauti degalinėse ir pan. Maţesnis alkoholio vartojimas ne propaguojamas, o atvirkščiai, pastebima net labai suaktyvėjusi alkoholinių gėrimų reklama masinėse informavimo priemonėse, alkoholio pramonė dalyvauja beveik visuose valstybėje vykstančiuose renginiuose kaip pagrindinė rėmėja. Alkoholio reklama viešai matoma tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Maţa to, teigiama, kad Lietuvoje nebeliktų masinių švenčių ir renginių, jei jų neremtų alkoholio pramonė. Puikiai ţinoma, kad vaikai mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį. Tačiau to nepaisoma vykdant alkoholinių gėrimų profilaktiką, nes parduotuvėse iki šiol apstu „vaikiško nealkoholinio šampano“. Prioritetas ir šiuo atveju teikiamas ne vaikų sveikatai, o verslo interesams [35].
Narkotinių medţiagų vartojimas. Paskutiniuoju laikotarpiu labai susidomėta vis
didėjančiu narkotiku paplitimu tarp jaunimo [55]. ESPAD-3 apklausos duomenimis, Lietuvos moksleiviai gerai ţino, kas yra narkotikai [42]. 2002 m. atliktas HBSC tyrimas parodė, jog 15,0 proc. penkiolikmečių berniukų ir 6,7 proc. mergaičių prisipaţino savo gyvenime bandę vartoti kokias nors narkotines medţiagas (uostė klijus, aerozolius, rūkė „ţolę“, vartojo nelegalius narkotikus). Staigus tokio elgesio protrūkis daţniausiai įvyksta sulaukus 13 metų. Kaip nurodoma kito tarptautinio moksleivių gyvensenos tyrimo – ESPAD – ataskaitoje, vartojusių nelegalius narkotikus 15–16 metų amţiaus mergaičių dalis mūsų šalyje nuo 1995 m. iki 1999 m. išaugo tris kartus (nuo 2,7 proc. iki 9,6 proc.), tarp berniukų – beveik penkis kartus (nuo 3,2 proc. iki 15,5 proc.). Kiti tyrimai pateikė dar labiau stulbinančius duomenis, pavyzdţiui, apklausus 7–11 klasių Kauno miesto ir rajono moksleivius paaiškėjo, kad kokius nors narkotikus savo gyvenime buvo bandę vartoti 52,2 proc. berniukų ir 43,4 proc. mergaičių [35].
Mokykla – pati svarbiausia aplinka bendrajai prevencijai taikyti [55]. Prevencijos priemonių efektyvumą didina konkrečiai, apibrėţtai grupei svarbių temų nagrinėjimas, atitinkamų nuostatų ir įgūdţių formavimas, todėl sveikos gyvensenos įpročių ugdymui mokykloje turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
3.1.3. Sveikatos prieţiūros paslaugų organizavimas Klaipėdos rajono mokyklose
Šiuo metu savivaldybės, organizuodamos moksleivių sveikatos prieţiūrą, taiko skirtingus modelius ir pačios ieško tinkamiausių variantų, kaip veiksmingiau organizuoti moksleivių sveikatos prieţiūrą [35]. Iki 2006 m. sveikatos prieţiūros specialistų, vykdančių
moksleivių sveikatos prieţiūrą mokyklose, etatai kai kuriose savivaldybėse priklausė mokykloms, kitose – pirminės asmens sveikatos prieţiūros įstaigoms [39]. Vadovaujantis Sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. gruodţio 30 d. įsakymu Nr. V-1035/ISAK-2680, nuo 2006 m. sausio 1 d. mokyklos visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatas steigiamas savivaldybių sveikatos prieţiūros įstaigose [15].
Klaipėdos rajono mokyklų sveikatos kabinetų skaičių, vietą, jų aptarnaujamas mokyklas bei visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų darbo krūvius nustato Klaipėdos rajono savivaldybės taryba. Vienas visuomenės sveikatos prieţiūros specialisto etatas steigiamas tūkstančiui mokinių [22]. Klaipėdos rajono mokyklose yra 9 sveikatos kabinetai.
Sveikatos prieţiūrą Klaipėdos rajono teritorijoje esančiose mokyklose organizuoja ir koordinuoja Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyrius. Iki 2007 m. visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai nustatyta tvarka buvo priimami į darbą mokykloje, kuri teikdavo sveikatos prieţiūros paslaugas, suderinusi su Savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriumi. Kasmet visuomenės sveikatos prieţiūros specialistės parengdavo ir tvirtindavo mokyklos sveikatos prieţiūros veiklos planus (planai buvo rengiami atsiţvelgiant į mokyklos poreikius, Lietuvos ir Klaipėdos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos prieţiūros prioritetus ir derinami su Savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriumi) ir pristatydavo juos mokyklos bendruomenei.
Vykdant pirminės visuomenės sveikatos prieţiūros reformą nuo 2007 m. Klaipėdos rajone pradėjo veikti Savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, kuris yra atsakingas uţ vaikų ir moksleivių pirminę visuomenės sveikatos prieţiūrą. Visuomenės sveikatos biure dirba septynios visuomenės sveikatos prieţiūros specialistės, perkeltos į biurą iš Klaipėdos rajono mokyklų. Visos specialistės turi bendruomenės sveikatos slaugytojo išsilavinimą, yra išklaususios 40 val. kvalifikacijos kėlimo kursus. Taip pat Biure dirba 2 visuomenės sveikatos prieţiūros specialistės, atsakingos uţ sveikatos ugdymą ir sveikatos monitoringą.
Mokyklų sveikatos prieţiūra finansuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir Savivaldybės biudţeto lėšomis teisės aktų nustatyta tvarka. Šiomis lėšomis finansuojamos visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų darbo uţmokesčio ir veiklos išlaidos sveikatos prieţiūrai mokyklose organizuoti ir vykdyti. Duomenys apie sveikatos prieţiūros finansavimą Klaipėdos rajono mokyklose 2005-2006 m. pateikti 3.1.3.1. lentelėje.
3.1.3.1. lentelė. Klaipėdos rajono mokyklų sveikatos prieţiūrai skiriamos lėšos.
Metai Skirta lėšų (tūkst. Lt) Savivaldybės
įsipareigojimas skirti lėšų (tūkst. Lt) PSDF lėšos Savivaldybės lėšos
2005 m. 54,2 36,5 25,5
2006 m. 60,54 38,96 30,2
Viena iš pagrindinių mokyklų visuomenės sveikatos specialistų funkcijų yra informacijos apie kasmetinius mokinių sveikatos profilaktinius patikrinimus kaupimas ir apibendrinimas [36]. Kasmet ši informacija teikiama mokyklos bendruomenei, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Klaipėdos rajono filialui, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Sveikatos apsaugos skyriui.
Klaipėdos rajono moksleivių bendras sergamumas 2002-2004 metais maţėjo, tačiau 2005 m. vėl pradėjo didėti. Analizuodami Klaipėdos rajono moksleivių sveikatą galime pastebėti tas pačias tendencijas, kaip ir visoje Lietuvoje: kasmet maţėja I sveikatos grupės vaikų ir daugėja II ir III sveikatos grupių vaikų. I sveikatos grupės vaikų, t. y. gerai pagal savo amţių fiziškai ir psichiškai išsivysčiusių, atsparių įvairioms ligoms ir per metus nesergančių arba sergančių maţiau nei 4 kartus, 2005 m. Klaipėdos rajono mokyklose buvo tik 32 proc., II sveikatos grupės vaikų – 59 proc. Tai taip pat yra sveiki vaikai, tačiau turintys tam tikrų funkcinių ir morfologinių sutrikimų, yra maţiau atsparūs ligoms, per metus sergantys 4 ir daugiau kartų. Ši grupė vadinama rizikos grupe, nes veikiant aplinkos neigiamiems veiksniams, galimi rimti sveikatos sutrikimai. III sveikatos grupės moksleivių, sergančių lėtinėmis ligomis ar turinčių įgimtą patologiją, tačiau esančių kompensacijos būklės tarp Klaipėdos rajono moksleivių buvo 8 proc. IV sveikatos grupės vaikai sudarė apie 1 proc. Tai subkompensacijos būklės ligoniai. V sveikatos grupės vaikai - ligoniai, esantys dekompensacijos būklės, kurie vaikų įstaigų lankyti jau negali. Kasmet Klaipėdos rajone daugėja vaikų, turinčių regos, laikysenos sutrikimų bei stuburo iškrypimų (skoliozę), ir ypač tarp vyresnių klasių moksleivių.
Daţna moksleivių sveikatos problema - stuburo iškrypimas arba skoliozė. Skoliozę lemia netaisyklinga laikysena, raumenų disbalansas ir išoriniai veiksniai, tokie kaip netaisyklingas sėdėjimas, kuprinės nešimas ant vieno peties, maţas fizinis aktyvumas, netinkamas dienos reţimas. Atlikus anketinę apklausą paaiškėjo, kad tik 34 proc. Klaipėdos rajono 5-12 klasių moksleivių, kuriems yra nustatyta skoliozė, lanko sporto mokyklą ar būrelį. Kasdien sportuoja savarankiškai arba ţaidţia aktyvius ţaidimus 25 proc. apklaustų
moksleivių, 4-6 kartus per savaitę – 46 proc. ir 23 proc. moksleivių sportuoja savarankiškai arba ţaidţia aktyvius ţaidimus kartą per savaitę. Daugiau negu pusė skolioze sergančių Klaipėdos rajono moksleivių anketose paţymėjo, jog klasėje negali pasirinkti sau tinkamo suolo, nes nėra, arba dėl regos sutrikimų mokinys priverstas sėsti į pirmą suolą, kuris yra per maţas [19].
3.2. Paslaugų kokybės ir poreikio nustatymas
Viena iš sveikatos prieţiūros mokyklose problemų – neaudituojama sveikatos prieţiūra [52]. Iki šiol nėra aiškių kriterijų ir standartų, pagal kuriuos galima būtų vertinti teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir poreikį mokykloje.
Ypač aktuali paslaugų esmės apibrėţimo problema tapo nuo 6-7–jo dešimtmečio, pradėjus taikyti specifines marketingo ir vadybos ţinias paslaugų veikloje ir atliekant makroekonominius tos veiklos įvertinimus. Mokslinėje paslaugų literatūroje prasidėjo diskusija, kuri ir iki šiol nėra pasibaigusi.
Paslaugos sąvokai skirtinguose kontekstuose suteikiama nevienoda prasmė. Ji gali reikšti pagalbą, malonę, parėmimą, naudojimą; produkciją; priemonę, padedančią sukurti paslaugą; darbą, kuris kuria paslaugas. Galimas toks paslaugos apibrėţimas: paslauga - bet
kokia nauda ar veikla, kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai, pasižymi neapčiuopiamumu ir tuo, kad nėra nuosavybės rezultatas. Jos išraiška gali būti susieta ar nesusieta su fiziniu produktu (Ketler, Bloom, 1984) [25].
Teikiama paslauga negali būti vienodai gera visiems potencialiems klientams Pasak B. Vengrienės [53], prieţastys, dėl kurių klientui prireikia paslaugų, daţniausiai yra šios:
1. noras išspręsti problemą, kuri klientui yra šalutinė ir jis nelinkęs gaišti tam laiko;
2. specialių ţinių, kurių turi tik atitinkamos srities profesionalas, trūkumas; 3. sprendţiant problemą savo jėgomis, per daug didelės išlaidos medţiagoms ir
personalui sumokėti;
4. didesnė prisitaikymo prie kliento specialios veiklos ar realizuojamo projekto reikalavimų galimybė;
5. naujos patirties, idėjų ir stimulų paieškos.
Priklausomai nuo prieţasčių, dėl kurių atsirado poreikis, klientas kelia paslaugai tam tikrus reikalavimus [53]. Paslaugai keliami reikalavimai turi būti tiksliai nustatyti ir apibūdinti savybėmis, kurias klientai gali įvertinti [17].
Daugelis teoretikų ir praktikų pabrėţia, kad tiksliai apibūdinti paslaugų kokybę nėra lengva, nes kokybė gali būti suvokta ir įvertinta tiek objektyviai, tiek subjektyviai. A. C. Rosander (1989) teigimu [2], kokybė yra objektyvi, kai susijusi su išoriniais apčiuopiamais dalykais, kuriuos galima išmatuoti faktais. Objektyvumą sustiprina apskaičiavimai, duomenys, klaidos, trūkumai, sugaištas laikas, sąnaudos ir kt. Subjektyviai kokybė vertinama, kai suveikia vartotojo vaizduotė, asmeniniai išgyvenimai, emocijos, lūkesčiai, poţiūris [2].
Remiantis tarptautiniu standartu, kokybė – tai turimų charakteristikų visumos ir
reikalavimų atitikimo laipsnis. Kadangi reikalavimai paprastai nustatomi atsiţvelgiant į
vartotojų poreikius, norus ir lūkesčius, kokybę būtų galima apibrėţti kitu trumpu terminu:
kokybė – tai vartotojo patenkinimo lygis [17]. Paslaugų vartotojas paslaugų kokybę vertina
kitais būdais nei paslaugos teikėjas. Paprastai vartotojas, apibūdindamas paslaugų kokybę, jos neskaido ir neanalizuoja, o išreiškia tam tikromis savybėmis, kurios jo poţiūriu atrodo svarbios [25].
Harvardo universiteto profesoriaus D. A. Gardino (1988) [2], pateikusio metodologinius kokybės matavimo pagrindus, manymu, į kokybės apibrėţtį galimi penki poţiūriai. Kiekvienas jų akcentuoja tam tikrą kokybės determinantą:
įgimtą tobulumą. Tai – transcendentinis poţiūris į kokybę, kuris akcentuoja, kad ţmonės mokosi paţinti kokybę, įgiję patyrimo.
produktą (prekę ar paslaugą). Kokybę apibūdina tiksliai nusakomi ir išmatuojami kintamieji, pavyzdţiui, telefono signalų, iki atsilieps greitosios pagalbos stoties dispečeris.
vartotoją. Ar paslauga kokybiška, ar ne, sprendţia pats vartotojas.
procesą. Kokybiška paslauga yra ta, kuri atitinka nustatytus prekės gamybos ar paslaugų teikimo standartus.
vertę. Šiuo atveju kokybės sampratoje integruojama vertė ir kaina.
Paslaugų organizacijose apibrėţiant kokybę galėtų būti remiamasi visais minėtais poţiūriais, tačiau L. Berry (1995) nuomone [2], pagrindinis vaidmuo vertinant kokybę turėtų tekti vartotojui. J. Juran teigia, kad kokybiška prekė ar paslauga ta, kuri tinka vartotojui naudotis ar vartoti (angl. fitness for use). Tai reiškia, kad vartotojas sprendţia, ar siūlomo produkto bruoţai tenkina jo poreikius. Vartotojas, apibūdindamas paslaugų kokybę, ją vertina pasitelkęs tam tikrus kriterijus. Daugelis autorių mano, kad vartotojui svarbiausia
Rečiau minimi tokie kriterijai kaip apčiuopiamumas, asmeniniai kontaktai, estetiniai aspektai,
galimybė naudotis, švarumas, tvarkingumas, komfortas [2].
A. Kaziliūno teigimu, paslaugai keliami reikalavimai turi būti tiksliai nustatyti ir apibūdinti savybėmis, kurias klientas gali įvertinti. Paslaugos ar paslaugos teikimo savybė gali būti kiekybinė (išmatuojama) arba kokybinė (palyginama)[17]. Medicinos darbuotojų darbas yra gana sunkiai pamatuojamas tiek kiekybės, tiek ir kokybės prasme [12]. Vertinant sveikatinimo veiklą mokyklose daţniau yra taikomi kiekybiniai vertinimo kriterijai (pvz. vykdytų renginių, dalyvių skaičius), rečiau – kokybiniai (vartotojų pasitenkinimas paslaugomis, paslaugų prieinamumas).
3.3. Atliktų tyrimų apţvalga
Sėkmingai organizavus sveikatos ugdymo veiklą mokyklose, būtų galima ţenkliai sumaţinti ţalingų įpročių paplitimą bei pagerinti moksleivių sveikatos būklę [56].
Panagrnėjus mokslines publikacijas apie sveikatos prieţiūrą mokyklose, matyti, kad daţniau analizuojama moksleivių gyvensena, moksleivių sveikatos rizikos veiksniai ir jų paplitimas. Taip pat aprašytas ryšys tarp sveikatos stiprinimo veiklos, vykdomos mokykloje, ir moksleivių gyvensenos. Tačiau teikiamų sveikatos prieţiūros mokyklose paslaugų kokybės ir poreikio tyrimai maţai aprašyti.
Su sveikatos prieţiūros mokyklose organizavimo problemomis susiduria ne tik Lietuva. Velso mokslininkai, išsamiai išanalizavę 250 mokslinių straipsnių apie slaugytojų veiklos mokyklose pobūdį, efektyvumą ir jį veikiančius veiksnius, konstatavo kokybiškų sveikatos prieţiūros mokyklose tyrimų, ypač skirtų veiklos efektyvumui ir ateities gairėms, stoką [26].
Lietuvoje moksleivių moksliniai tyrimai pradėti 1960-1970 metais Kauno medicinos institute (tarptautinės programos „Juvenilinė hipertenzija“, „Aterosklerozės rizikos faktorių tyrimai moksleivių amţiuje“ ir kt.). Bendradarbiaujant su PSO, aštuntajame dešimtmetyje buvo prisijungta prie tarptautinės CINDI programos vaikų dalies. Daug metų Vilniaus universiteto bazėje buvo tyrinėjami moksleivių sveikatos higieniniai aspektai, antropometrija ir kiti svarbūs dalykai [47].
Moksliniai tyrimai, atlikti Kauno medicinos akademijoje, suteikė informacijos apie rizikos veiksnių kontrolės galimybės. Vienerius metus eksperimentinėse mokyklose pradinėse klasėse dėstant sveikatos ugdymo kursą, buvo pasiekta teigiamų rezultatų: pagerėjo moksleivių ţinios apie sveikatą, tapo palankesnės nuostatos ir poţiūris į sveikatą, teigiamai pasikeitė elgesys [5].
Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto Medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratorijos mokslininkai, atlikę tyrimus vieno Lietuvos rajono bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose taikė rūkymo profilaktikos priemones, nustatė, kad du kartus sumaţėjo pradedančių rūkyti moksleivių. Šios laboratorijos mokslininkai, atlikę eksperimentą, patvirtino, kad nuo pirmos klasės ugdanti neigiamą asmens poţiūrį į rūkymą ir psichosocialinį atsparumą didinanti programa yra efektyvi. Eksperimentiniame rajone trejus mokslo metus taikius rūkymo profilaktikos priemones, rūkymo paplitimas tarp penktų klasių berniukų sumaţėjo nuo 9,0 proc. iki 4,6 proc. (po poveikio), tarp šeštų klasių berniukų – atitinkamai nuo 10,4 proc. iki 5,5 proc. Kontroliniame rajone per tą patį laikotarpį rūkymo paplitimas tarp penktų klasių berniukų nepakito, o tarp šeštų klasių berniukų netgi padidėjo.
Šiaurės Karelijos jaunimo projektas Suomijoje ir Oslo jaunimo studija Norvegijoje buvo vykdomi pagal PSO finansuojamo tarptautinio bendradarbiavimo projektą, skirtą jaunimo sveikatos mokymui skatinti. Baigus mokymą eksperimentinėse mokyklose maţau vaikų rūkė, jų kraujyje nustatyta maţiau cholesterolio, jie vartojo maţiau druskos, gaunamos su maistu.
Contento su bendraautoriais [14], lyginę dviejų tipų mokyklas, nustatė, kad ir poveikio, ir kontrolinėse mokyklose besimokantys moksleiviai apie sveiką mitybą ţino beveik tiek pat, tačiau elgsena skiriasi. Akivaizdu, kad maţinant rizikos veiksnių paplitimą gyvenimo būdas kinta sveikatai palanka linkme.
Mokyklose, kuriose buvo vykdoma Vaterlo rūkymo prevencijos programa, sumaţėjo rūkymo paplitimas, palyginti su mokykloms, kuriose nebuvo taikytos tikslinės poveikio priemonės [14].
Vykdant sveiko gyvenimo būdo mokymo programą Australijoje, buvo siekiama ištirti dešimtmečių vaikų sveikatos mokymo galimybes mokykloje. Po trejus metus trukusio mokymo kurso pagerėjo ne tik vaikų ţinios apie sveikatą, bet ir vaikų tėvai bei mokytojai pakeitė kai kuriuos savo gyvenimo įpročius (mitybą, fizinį aktyvumą) sveikatai palankia linkme [14].
Nors siekiant uţtikrinti tinkamą Lietuvos vaikų sveikatos prieţiūrą, išleista daug įvairių teisės aktų, tačiau iki 2002 metų nebuvo atlikta išsami mokyklose dirbančių bendruomenės slaugytojų veiklos tyrimų.
2002 metų pabaigoje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Valstybinio aplinkos sveikatos centro buvo atliktas bendruomenės slaugytojų, dirbančių mokyklose, veiklos ypatumų įvertinimo tyrimas. Anoniminėje apklausoje dalyvavo 318 bendruomenės slaugytojų, dirbusių mokykloje arba jas aptarnavusių teritoriniu principu. Tyrimo duomenimis, daugiausia savo darbo laiko bendruomenės slaugytojai skyrė pirmosios pagalbos
teikimui ir profilaktiniams sveikatos tikrinimams – toms darbo sritims, kurioms jie turi geriausią teorinį ir praktinį pasirengimą. Beveik penktadalis (18,3 proc.) respondentų nurodė, kad imunoprofilaktika yra daugiausia laiko reikalaujanti jų veiklos sritis. Tyrimo duomenimis, bendruomenės slaugytojai pasirengę talkinti mokytojams asmens higienos, ţalingų įpročių prevencijos klausimais, tačiau pasirengimas asmenybės ugdymo, šeimos planavimo temomis aiškiai nepakankamas. 22,1 proc. respondentų nurodė, kad neţino, ar mokykla turi kompleksinę sveikatos stiprinimo programą. Visi jie aptarnavo mokyklas teritoriniu principu. Be to, mokyklas teritoriniu principu aptarnaujantys sveikatos prieţiūros specialistai savo veiklą orientavo į kasdienių darbų vykdymą. [52].
2002 m. dalyvaujant PSO koordinuojamoje tarptautinėje moksleivių gyvensenos ir sveikatos (HBSC) tyrimų programoje Lietuvoje buvo atliktas Sveikatos stiprinimo mokykloje ir moksleivių gyvensenos tyrimas. Atlikus šį tyrimą paaiškėjo, kad Lietuvos mokyklose moksleivių sveikatos stiprinimui skiriamas nevienodas dėmesys, o mokytojų nuomonės apie šią veiklą išsiskyrė maţdaug per pusę. Šiek tiek daugiau nei pusė (55,8 proc.) mokytojų manė, jog jų mokykloje moksleivių sveikatos stiprinimui skiriama daug dėmesio, kita dalis (44,2 proc.) manė, kad tam skiriama per maţai dėmesio. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių mokytojų (54,8 proc.) tvirtino, kad jų mokykloje nevykdoma jokia moksleivių sveikatos stiprinimo programa [56].
A. Klibavičius, 2003 m. atlikęs tyrimą ir įvertinęs sveikatos stiprinimo veiklą Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, nustatė, kad iš 105 Lietuvos bendrojo lavinimo tirtų mokyklų tik 19,9% mokyklų medicinos tarnybos personalas tenkina mokyklos poreikį [23].
D Kubilienė, 2005 m. atliko tyrimą, kurio metu, įvertinusi moksleivių tėvų poţiūrį į sveikatos prieţiūros paslaugų poreikį Alytaus miesto mokyklose, nustatė, kad dauguma tėvų palankiai vertino moksleivių sveikatos specialistų teikiamas paslaugas ir patvirtino šių paslaugų reikalingumą mokyklose. Moksleivių tėvai nurodė, kad ypač pageidaujamos pirmosios pagalbos (96,3 proc.), ligų profilaktikos (65,8 proc.), sveikatos ugdymo (64,6 proc.), higieninės kontrolės (62,7 proc.), sveikatos stebėsenos paslaugos(55,3 proc.) [24].
Apţvelgtų tyrimai rezultatai rodo, kad moksleivių gyvensena priklauso nuo sveikatinimo veiklos, vykdomos mokykloje. Sėkmingai vykdant sveikatinimo veiklą mokykloje maţėja rizikos veiksnių paplitimas tarp moksleivių, susiformuoja palankesnis poţiūris į sveikatą, pasikeičia moksleivių elgesys. Būtina skirti daugiau dėmesio moksleivių sveikatos stiprinimui mokyklose, atsiţvelgiant į mokyklos bendruomenės poreikius. Nepakankamas dėmesys skiriamas ir sveikatinimo veiklos mokyklose įvertinimui.
